Makaronai su pupelėmis ir dešrelėmis

Ne per dažniausia, bet retkarčiais gaminu valgius, kurių receptai atkeliavo iš Afrikos - Ganos, Ugandos, Mozambiko, Čado. Bet kai nusprendžiu juos aprašyti, paprastai kyla aibė kliūčių. Diena pasitaiko apsiniaukusi kaip reta, todėl nepavyksta padaryti bent kiek kokybiškesnių nuotraukų. Užgriūva alkani svečiai. Pyragas, prieš tai sėkmingai iškeptas 20 kartų, staiga nepanorsta iškilti taip, kaip turėtų. Žodžiu, kažkokia mistika. Tačiau šioje sistemoje yra išimtis. Tai Angola. Vos tik susiruošiu gaminti kokį nors šios šalies patiekalą, diena išaušta pati giedriausia ir vaiskiausia, kokios tik galima tikėtis Lietuvoje. Joks iš bado mirštantis asmuo nešturmuoja virtuvės. Puoduose, keptuvėse ir kepimo formose viskas teisingai apskrunda, iškyla ir išsiplaka. Štai jums ir priežastis, kodėl mano tinklaraštyje Afrikos virtuvė atspindėta taip vienpusiškai :)

Šioje situacijoje galiu pasidžiaugti tik dėl vieno - Angolos virtuvė gana įvairi, tad joje galima rasti daug neįmantrių, bet gardžių patiekalų. Kelis tokius esu ir vėl jums paruošusi. Šiandien jūsų dėmesiui - pasta Angolos stiliumi. Sūnaus (ir kai kurių jo draugų) nuomone, tai vienas geriausių patiekalų, kuriuos aš gaminu. Mat jame susitinka du mėgstamiausi vaikų ingredientai - makaronai ir dešrelės.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu, jog makaronai - ne pats seniausias patiekalas Angolos virtuvėje. Vis dėlto portugalai, šioje šalyje šeimininkavę 500 metų, prie jų nesunkiai įpratino vietos gyventojus. Nors pasta čia netapo nacionaliniu patiekalu, kaip kad nutiko buvusiose Italijos kolonijose - Libijoje ir Somalyje, tačiau dėl greito paruošimo, pigumo ir sotumo angoliečiai, ypač miestų gyventojai, irgi mėgsta makaronų valgius. Be to, sakoma, jog tai - vienas svarbiausių produktų Angolos studentų racione, kaip, ko gero, yra ir daugelyje kitų šalių.

Gamindami makaronus, Angolos gyventojai dažniausia seka portugališkomis tradicijomis, t.y. gardina juos dar vienu iš europiečių perimtu produktu - dešrelėmis. Manoma, jog geriausia patiekalas pavyksta tuomet, kai į jį dedama ne vienos, o kelių rūšių dešrelių, arba kai dešrelės derinamos su kitokia mėsa, kad ir sūdyta kiauliena, supjaustyta mažais gabaliukais. Šįkart aš naudojau trijų rūšių dešreles - pieniškas, parūkytas ir šviežias (pastarąsias prieš tai apkepinau, kad būtų lengviau susmulkinti), tačiau tai anaiptol ne vienintelė įmanoma ir "teisinga" kombinacija, tinkanti pagardinti Angolos stiliaus makaronams. Bent vienos rūšies dešrelių, žinoma, reikėtų, tačiau joms į kompaniją galite parinkti bet kokią kitą mėsą, kurią mėgstate ir kokios rasite savo šaldytuve.

Nuotrauka Kristinos

Neįsivaizduoju, ar Angoloje egzistuoja toks reiškinys kaip sąmoningas vegetarizmas, tačiau ten tikrai gyvena nemažai žmonių, kurie negali sau leisti valgyti mėsos taip dažnai, kaip norėtų. Todėl makaronai, pagardinti tik pomidorų padažu, prieskoniais ir pupelėmis - šioje šalyje gana įprastas dalykas, ir tai atsispindi patiekalo pavadinime. Vis dėlto, jei jau kalbame apie "pilną" patiekalą, pupelės į makaronus paprastai dedamos kaip pagrindinės daržovės drauge su dešrelėmis. Kokios pupelės dažniausia naudojamos? Tokios, kokių yra po ranka. Kaip esu minėjusi įraše apie vištienos troškinį muamba de galinha, vietinės Angolos pupelės gana smulkios ir gelsvos, tačiau šiais laikais jų auginama kuo įvairiausių. Pasirinktas pupeles galima užmerkti iš vakaro ir kitą dieną išvirti, bet jeigu skubate, ne ką prasčiau tiks ir mėgstamos pupelės iš skardinių. Kitaip sakant, čia jums paliekama visiška laisvė nuspręsti patiems - tiek kalbant apie pupelių spalvą, tiek apie jų paruošimo būdą. Aš, pavyzdžiui, šį kartą naudojau Heinz firmos smulkias ir salsvas keptas pupeles iš skardinės.

Angoloje yra turtingų - ir netgi labai turtingų - žmonių, daugiausia susikrovusių savo kapitalą iš naftos, kurios ištekliais apdovanota ši šalis. Jie perka prabangų nekilnojamąjį turtą, Vakarų dizainerių drabužius ir aukščiausios kokybės maisto produktus. Tačiau tuo pačiu Angola garsėja ir akis badančia turtine nelygybe, o tai reiškia, jog daugybė čia gyvenančių žmonių maistui per daug neišrankūs. Tad, kalbant apie makaronus, sunku tikėtis, jog čia visi nusimanytų apie pastą taip, kaip nusimano italai, ir į burną dėtų tik pačius geriausius pastos gaminius. Greičiau jau tendencija būtų tokia: pirkti, kas įperkama, ir tikėtis įsigyti geriausią gaminį už žemiausią kainą. Todėl Angolos stiliaus makaronų patiekalui galima, bet nebūtina išleisti daug pinigų. Vidutinės kokybės pasta, su kuria galbūt nedrįstumėte gaminti, tarkime, cacio e pepe, šiuo atveju kuo puikiausia tiks. Jų forma taipogi nėra labai svarbi - galite naudoti spagečius, sraigtelius, ragelius ir t.t.

Nuotrauka Kristinos

Šįkart savajam patiekalui aš panaudojau Dobele atsiųstus makaronus, pavadintus cornetti rigati. Prisipažinsiu, jog iki šiol su Dobele pasta reikalų neturėjau, tad buvo smalsu išmėginti naują produktą. Juo labiau, kad užrašas ant pakuotės skelbė, kad makaronai pagaminti iš kietųjų kviečių manų. Kokie mano įspūdžiai? Gera, pakankamai tvirta pasta, kur kas kokybiškesnė už daugelį lietuviškų ir lenkiškų makaronų rūšių. Tiesa, sakyti, jog tai pati įsimintiniausia  pasta, kurią kada nors gyvenime esu pirkusi ir ragavusi, irgi nedrįsčiau. Tačiau turint galvoje kokybės ir kainos santykį, Dobele produktas tikrai vertas dėmesio. Ypač jeigu gaminate ne kokį prabangų itališką patiekalą kulinarijos konkursui, o šiokiadienio vakarienę savo namiškiams.

Vienintelis dalykas, kuris man nepriimtinas, kalbant apie Dobele pastą, - tai jų pakuotės. Jos visa savo esybe (Italijos vėliavos spalvos, itališki užrašai) byloja, jog tai itališkas produktas. Taip, ko gero čia neįmanoma teisiškai prisikabinti. Taip, ko gero gamintojai taip demonstruoja, jog seka itališkomis tradicijomis ir naudoja itališkas receptūras bei technologijas. Viskas lyg ir pagrindžiama logiškai. Antra vertus, kodėl tada aš, kaip vartotoja, jaučiuosi taip, lyg gamintojai turėtų tikslą mane išdurti? Turbūt todėl, kad loginiai argumentai ne visada sutampa su emociniais argumentais. Pasakysiu atvirai - negaliu pakęsti tokių rinkodaros triukų. Kartais per skubėjimą nusiperku produktų, kurių žymėjimas dviprasmiškas. Bet kai namuose apsižiūriu, jog buvau apmauta, ilgam lieka nemalonios nuosėdos, o vėliau tų produktų paprasčiausia vengiu. Konkrečiai šiuo atveju, aš manau, jog Dobele produkcija yra užtektinai kokybiška, kad pirkėjai ją pamėgtų ir be panašių pokštų. Vartotojų klaidinimas (sąmoningas ar nesąmoningas) vargu ar prideda solidumo ir prestižo, tad mano akiai būtų žymiai smagiau ant Dobele pastos pakuočių matyti latvišką atributiką, o ne Italijos vėliavos imitaciją. Tikiuosi, ateityje taip ir nutiks, nes lojalūs pirkėjai - daug geriau negu išsiblaškę žiopliai, ar ne?

Tuo tarpu savo skaitytojams linkiu būti atidiems, bet smalsiems ir atviriems naujovėms. Ir nauji produktai, ir nauji receptai gali praskaidrinti jūsų valandėles virtuvėje - juk eksperimentuojant, išbandant ir kuriant, visai nesunku pamiršti, jog valgio gaminimas laikomas sudėtingu ir varginančiu darbu.

Nuotrauka Kristinos

Massa com feijões - makaronai su pupelėmis

Ingredientų kiekius ir proporcijas galite keisti pagal savo skonį.

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 250-300 g mėgstamų makaronų 

1 vidutinio dydžio svogūnas 

Aliejaus (svogūnui apkepti) 

2-3 pomidorai (be odelės)** 

1 lauro lapelis 

4-6 dešrelės (gali būti skirtingų rūšių)*

1 puodelis virtų pupelių (gali būti konservuotos)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)***

1. Dideliame puode užkaiskite bent 2 l vandens makaronams virti.****
2. Kitame prikaistuvyje įkaitinkite aliejų, sudėkite smulkintą svogūną ir, retkarčiais pamaišydami, jį pakepinkite, kol suminkštės. Sudėkite pomidorus ir lauro lapelį, pakepinkite dar kelias minutes, kol padažas kiek sutirštės. Sudėkite supjaustytas dešreles ir, jeigu naudosite, kitą mėsą. Ant mažos ugnies kaitinkite apie 5 minutes, tada sudėkite pupeles. Jeigu pupelės konservuotos, supilkite jas su visu skysčiu, jeigu jas virėte patys, galite įpilti nedidelį samtelį virimo skysčio. Gerai išmaišykite ir paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir įdėkite pipirų.
3. Kol gaminsite padažą, turėtų užvirti vanduo - sudėkite į jį makaronus ir išvirkite pagal instrukciją; stenkitės nepervirti. 
4. Išvirusius makaronus nukoškite ir sumaišykite su pagamintu padažu. Tiekite tuojau pat.

* Ne sezono metu geriau naudoti pomidorus be odelės, konservuotus savo sultyse - užteks nedidelės skardinės. Jeigu jų neturite, tiks ir 4-5 v.š. pomidorų pastos be priedų, šiek tiek praskiestos vandeniu. Į konservuotus pomidorus ar pomidorų pastą įberkite žiupsnelį cukraus - jis padės subalansuoti padažo skonį.

** Dalį dešrelių galite keisti smulkinta mėsa - sūdyta kiauliena, parūkyta šonine ir pan.

*** Angoloje mėgstamas aštrus maistas, todėl į patiekalus dažniausia dedamos aitriosios paprikos. Jeigu jūs nevalgote aštraus maisto, arba jeigu gaminate, pavyzdžiui, vaikams, naudokite tik mažą žiupsnelį juodųjų pipirų - bus ne taip tradiciška, bet vis tiek gardu.

**** Tradiciškai šio patiekalo gamybai naudojamas vienas puodas, t.y. iš pradžių pagaminamas padažas, tada jis atskiedžiamas vandeniu, vėl užvirinamas, o gautame skystyje, drauge su dešrelėmis ir pupelėmis, verdami makaronai. Mano nuomone, tai nėra labai patikimas būdas, nes tokiu atveju makaronus greičiausia pervirsite, arba jų padažas liks labai skystas. Virdami makaronus atskirai, galėsite kontroliuoti jų minkštumą, be to, per daug neatskiesite padažo.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Patricia Pascoal, Angolan African Recipes Cuisine, Ministry in Art Publishing, 2011, p. 45-46.

"Nėriniuoti" avižiniai sausainiai

Vaikystėje pirktiniai avižiniai sausainiai anaiptol nebuvo mano mėgstamiausi. Paskui, kai į Lietuvą atkeliavo muesli tipo sausi pusryčiai ir visokiausios granolos, teko jais nusivilti - šilta, senamadiška avižinė košė man atrodė daug skanesnė. Nenuostabu, jog ką nors gamindama iš avižų, pirmenybę teikdavau tokiems patiekalams, kuriuose nesijausdavo tvirtų, sausų, kramtomų grūdų. Na, pavyzdžiui, dėdavau avižinių dribsnių į sriubas arba gamindavau kreminės konsistencijos desertus, panašius į airišką skaldytų avižų pudingą.

Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog mūsų nuomonė apie vienus ar kitus "neskanius" produktus pasikeičia tada, kai atrandame priimtiniausius būdus jiems paruošti arba paragaujame patiekalo, kuris palieka gerą įspūdį. Todėl stengiausi neužsiciklinti ir nepraleisdavau progos suvalgyti - o retkarčiais ir pati pagaminti - kokį naują avižų valgį, net jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodydavo, jog jis bus visiškai ne mano skonio. Ir, tenka pripažinti, kai kurie kepiniai su avižomis, nesuvirtomis į vientisą tyrę, išties maloniai nustebino (Julija, mes vis dar geru žodžiu minime Tavuosius sausainius! :) Taip, po truputį, po truputį mano repertuare atsirado receptų, kuriuose pirmuoju smuiku griežia traškūs avižiniai dribsniai. Šie karameliniai "nėriniuoti" gražuoliai - tik vienas iš atradimų, apie kurį norisi papasakoti.

Nuotrauka Kristinos

Su plonyčiais, tikrąja to žodžio prasme permatomais avižiniais sausainiais, nė kiek nepanašiais į pažįstamus nuo vaikystės, pirmą kartą susidūriau, beskaitydama apie tradicinius švediškus kepinius. Sausainių aprašymas skambėjo taip, lyg Švedijoje jie būtų kepami nuo senų senovės. Bet čia aš įtariau klastą :) Mat sausainiai, į kurių sudėtį įeina avižiniai dribsniai - iš esmės modernūs, XX amžiuje atsiradę kepiniai. Dėl datavimo didesnių abejonių nekyla, nes iki pat XIX a. pabaigos avižinių dribsnių mūsų pasaulyje tiesiog nebuvo. Žinoma, šiaurinių platumų gyventojai augino avižas ir iki tol, tačiau jomis dažniausia būdavo šeriami arkliai. Kai kuriuose Europos regionuose (pavyzdžiui, Škotijoje) avižos plačiai naudotos ir žmonių stalui, tačiau tai buvo avižų grūdai arba rupios avižų kruopos. Norint paruošti šiuos produktus maistui, reikėdavo sugaišti daug laiko, mat kieti grūdai virdavo ilgai ir nuobodžiai. Į JAV emigravę europiečiai, susidūrę su daug spartesniu gyvenimo tempu ir intensyviu darbo grafiku, nebegalėjo leisti sau prabangos valandų valandas stovėti prie puodų. Išeitys buvo dvi: atsisakyti mėgstamų produktų arba sugalvoti, kaip juos paruošti greičiau. Ir ką gi - 1877 m. perversmas įvyko vokiečių kilmės verslininko Ferdinand'o Schumacher'io kompanijoje Quaker Mill, Ohajo valstijoje. Kaip tik tada kompanijos darbuotojas Asmus J. Ehrrichsen'as sugalvojo, jog avižų grūdus galima iššutinti, o tuomet, jau suminkštėjusius, suploti specialiu presu ir vėl išdžiovinti. Taip atsirado avižiniai dribsniai - termiškai apdorotos grūdų plokštelės, iš kurių paruošti košę užtrukdavo nebe valandas, o minutes.

Nuotrauka Kristinos

1901 m. Quaker Mill savininkas rado tris partnerius, su kuriais įkūrė naują kompaniją - Quaker Oats Company. Nesunku nuspėti, kad pagrindinis jos produktas buvo avižiniai dribsniai. Sakoma, jog šis momentas - tai tikra pusryčių revoliucija Vakarų pasaulyje. Be to, gamintojai, reklamuodami savo produkciją, ant avižinių dribsnių pakuočių pradėjo spausdinti įvairius receptus. Būtent čia, maždaug 1910-1917 m. laikotarpiu, pirmąkart pasirodė ir saldžių sausainių su avižiniais dribsniais receptai, sulaukę nemenko JAV šeimininkių susidomėjimo. Receptai buvo išbandomi, perkuriami ir visaip tobulinami, kol galų gale išryškėjo kelios mėgstamiausios avižinių sausainių rūšys. Viena tokių buvo "nėriniuoti" sausainiai (angl. oat lace cookies, oatmeal lace cookies). Į Europą iš Amerikos jie parkeliavo drauge su naujos kartos produktu - avižiniais dribsniais. Ne tik Švedijoje, bet ir Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje bei kituose kraštuose, kuriose tradiciškai buvo gaminami avižų valgiai, dribsniai netruko išpopuliarėti, o su jais prasidėjo avižinių sausainių era. Tad nereikėtų stebėtis, jog labai panašius sausainius savo virtuvėms priskiria amerikiečiai, airiai, britai, skandinavai ir kiti. Dėl "nėriniuotų" sausainių priklausomybės kuriai nors nacijai irgi nėra prasmės ginčytis - aš juos priskyriau Švedijai tik todėl, jog pasinaudojau konkrečiu švedišku receptu.

Nuotrauka Kristinos

Iškepti šiuos sausainius - juokų darbas. Kol kaista orkaitė, tereikia ištirpinti sviestą ir į jį suberti likusius produktus - užtruksite maždaug 5 minutes. Jeigu jūs, kaip kad aš, tešlos maišymui naudosite metalinį dubenį, nebijantį karščio, tai ir bus vienintelis indas, kurio prireiks šių sausainių gamybai - vadinasi, virtuvės tvarkymui irgi neteks gaišti laiko :) Sausainių sudėtis visiškai neįmantri. Svarbiausi jų ingredientai - avižiniai dribsniai, kvietiniai miltai, cukrus, sviestas ir šlakas grietinėlės arba pieno. Kai kada į sausainių tešlą dedama ir papildomų produktų: vanilės, druskos, cukraus sirupo, kepimo miltelių. Tokie produktai kaip vanilė, žinoma, naudojama kepiniams aromatizuoti, tačiau kepimo milteliai ir cukraus sirupas turi kur kas didesnės įtakos sausainių tekstūrai ir skoniui. Pavyzdžiui, jeigu naudosite kepimo miltelius (kurie šiaip jau nėra privalomi), sausainių tešla labiau išakys, ir tada "nėriniai" atrodys įspūdingiau. Antra vertus, tokie sausainiai bus ypač trapūs, o kad jie nesubyrėtų tiesiog rankose, siūloma į tešlą pilti ir šiek tiek cukraus sirupo, kuris suteikia jai papildomo lipnumo ir padeda išlaikyti sausainių formą. Tokius sausainius kepti reikia atidžiai: jeigu juos išimsite labai šviesios spalvos, pilnai neiškepusius, karamelė iki galo nesukietės net atvėsusi; jeigu perlaikysite orkaitėje, karamelė gali sudegti. Neįmanoma pasakyti, kiek tiksliai laiko reikia kepti sausainius, nes orkaičių kaitrumas nėra vienodas - šitą dalyką teks nustatyti "iš akies" pirmojo kepimo metu. Vis dėlto aš manau, kad naudoti kepimo miltelius ir sirupą verta, nes "nėriniuoti" avižiniai sausainiai be jų išeina storesni, sunkesni, labiau apdegusiais ir aptrupėjusiais krašteliais - aš esu išmėginusi šį receptą, ir jis manęs per daug nesužavėjo. Tuo tarpu žemiau esantis receptas su kepimo milteliais ir cukraus sirupu atkeliavo iš Švedijos klasikinės kepinių knygos Sju sorters kakor. Pagal jį kepami sausainiai būna panašaus skonio į garsiuosius migdolinius florentinus, tiktai kepinių savikaina žymiai mažesnė. Vadinasi, jie puikiausia tinka kasdieniniam stalui, kai norisi ko nors gardaus ir nebrangaus čia ir dabar :)

Nuotrauka Kristinos

Kepinių skonis ir tekstūra šiek tiek priklausys ir nuo to, kokius bazinius produktus dėsite į tešlą. Pavyzdžiui, galite naudoti baltą arba šviesiai rudą cukrų, kuris suteiks kepiniams kiek tamsesnę spalvą ir kitokį poskonį. Įvairuoja nuomonės ir dėl to, kokius avižinius dribsnius geriausia rinktis. Vieni tvirtina, jog geriausia naudoti pilno grūdo, kuo stambesnius avižinius dribsnius, kad, valgant sausainius, būtų ką pakramtyti. Kiti, atvirkščiai, teigia, jog smulkūs, greito paruošimo avižiniai dribsniai šiuo atveju tinka labiau, nes sausainiai su jais būna subtilesni. Kadangi aš, kaip jau sakiau, nelabai mėgstu triaukšti kietus ir sausus avižinius dribsnius, šiems sausainiams esu linkusi naudoti smulkesnes kruopas. Šįkart mano sausainių pagrindu tapo Dobele greito paruošimo avižiniai dribsniai. Beje, turiu pastebėti, kad jie vis dėlto yra kur kas rupesni ir tvirtesni už suomiškus, kurių dažniausia galime rasti prekybos centrų lentynose. Sakyčiau, tai lyg koks tarpinis produktas tarp pilno grūdo avižinių dribsnių ir ypač smulkių greito paruošimo dribsnių. Gerai tai ar ne, kiekvienas tegul sprendžia pagal save, o aš galiu tik pasidžiaugti, jog "nėriniuotiems" sausainiams šis Dobele produktas tiko kuo puikiausia.

Nuotrauka Kristinos

"Nėriniuoti" avižiniai sausainiai - pakankamai puošnūs kepiniai, tad jų dekoruoti nebūtina. Tačiau jeigu turite laiko ir noro - kodėl gi ne? :) Skandinavai siūlo du tradicinius būdus tą padaryti. Pirmas - kiek pravėsusius, bet dar šiltus ir minkštus sausainius dėti ant lenkto paviršiaus (pavyzdžiui, ne itin storo, aliuminio folija apvynioto kočėlo), o tada palaukti, kol jie atvės ir sukietės. Tokie sausainiai atrodys kaip lenktos skiedrelės. Antrasis būdas - naudoti tirpintą šokoladą, į kurį galima padažyti sausainių kraštus, pamerkti pusę sausainio, arba aplaistyti visą sausainio paviršių plonyčiais šokolado zigzagais. Tačiau, kaip ir skandinaviškų kokosinių sausainių atveju, šokoladas čia visiškai nebūtinas. Antra vertus, ne veltui sakoma, jog ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Jeigu vieną dieną užsimanysite kitokių avižinių "nėriniuotų" sausainių, prisiminkite šiuos patarimus - ir savuosius kepinius galėsite patobulinti per kelias minutes. O pabaigai - dar viena idėja. Jeigu šiuos sausainius kepsite visai nedidelius (tarkime, skardoje išdėliodami po pusę arbatinio šaukštelio tešlos), juos galėsite panaudoti kitiems desertams (ledams, įvairiems pudingams ir pan.) papuošti.

Nuotrauka Kristinos

Havreflarn - "nėriniuoti" avižiniai sausainiai

Ingredientai: (išeis maždaug 20 sausainių)

75 g sviesto

100 ml (80 g) balto cukraus (galima keisti šviesiai rudu)

2 v.š. grietinėlės (arba riebaus pieno)

2 v.š. cukraus sirupo (aš naudoju auksaspalvį Dansukker)

100 ml (40 g) avižinių dribsnių

100 ml (50 g) kvietinių miltų

½ a.š. kepimo miltelių

Nebūtinai: šokolado (sausainiams papuošti)

1. Orkaitę įkaitinkite iki 200°C. Didelę kepimo skardą neaukštais kraštais išklokite kepimo popieriumi.
2. Kol kaista orkaitė, užmaišykite tešlą. Ištirpinkite sviestą - geriausia tam naudoti metalinį dubenį, kuriame vėliau bus galima maišyti tešlą. Į karštą ištirpintą sviestą supilkite cukrų, grietinėlę ir cukraus sirupą. Gerai išmaišykite, kad cukrus kiek aptirptų. Sudėkite avižinius dribsnius, miltus ir kepimo miltelius, išmaišykite dar kartą.
3. Tešlą kabinkite nedideliu šaukšteliu ir dėkite į kepimo skardą, palikdami didelius tarpus (man į skardą iš viso telpa 8 sausainiai).*
4. Skardą dėkite į orkaitę ir kepkite 4-6 min., kol sausainiai bus norimos spalvos ir tekstūros. Kad nustatytumėte tikslų kepimo laiką (jis įvairuos, priklausomai nuo konkrečios orkaitės), iš pradžių juos atidžiai stebėkite. Bus įdomu :) Mat kepdami sausainiai labai stipriai išsiplės į šalis, pakils ir atrodys kaip didelės bandelės, o netrukus subliūkš, ims burbuliuoti ir išakys. Kai sausainiai nustos burbuliuoti, greičiausia juos reikės dar truputį pakepti, kad atrodytų daugmaž vientisos iriso spalvos. Netraukite sausainių per anksti - jeigu jų centras atrodys gerokai šviesesnis negu kraštai, tokie sausainiai net atvėsę liks minkšti ir bus lipnūs. Antra vertus, neleiskite sausainiams pajuosti ir sudegti, t.y. orientuokitės pagal situaciją.
5. Sausainius iš skardos išimkite su visu kepimo popieriumi, nes ką tik iškepę jie būna minkšti ir labai karšti. Palikite ant stalo 1-2 minutėms, kad pravėstų ir kiek sutvirtėtų. Tuo tarpu į kepimo skardą tieskite kitą kepimo popieriaus lakštą, išdėliokite tešlą ir t.t.
6. Kai iškepę sausainiai pravės, sudėkite juos ant kepimo grotelių** ir iki galo atšaldykite - visiškai atvėsę, jie turėtų būti tvirti, traškūs ir nelipnūs.
7. Jeigu norite, galite sausainius baigti vėsinti ant lenktų paviršių (žr. pastabas aukščiau), suteikdami jiems skiedrelės formą, arba atvėsusius sausainius papuošti tirpintu šokoladu.

* Šilta tešla bus labai skysta, todėl sudėta į skardą, atrodys kaip miniatiūrinės balutės - nieko blogo tame nėra. Pastovėjusi tešla atvės ir sutvirtės, todėl kepdami antrą ir trečią skardą, ją jau galėsite išdėstyti kauburėliais. Tiesą sakant, skystesnė tešla man netgi labiau patinka - tada sausainiai išeina itin ploni ir traškūs. Tad, užuot vėsinusi, aš linkusi tešlą laikyti šiltai ir neleisti jai per daug sustingti.

** Jeigu kepdami sausainiai susilietė vienas su kitu, juos lengvai atskirsite peiliu, kol dar visiškai neatvėso.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 122-123.

Kruska - kviečių sėlenų ir avižinių dribsnių košė

Apie ką pirmiausia pagalvojate, išgirdę sakant avižiniai dribsniai? Na žinoma, aš irgi apie košę. Pieniška avižinė košė, ne per saldi, dažniausia pagardinta žiupsniu cinamono - viena mūsų šeimos mėgstamiausių. Ir vis dėlto rašyti apie avižines košes - nedėkingas reikalas. Pasižvalgius po internetą, net akys ima raibti nuo receptų gausos. Greitai paruošiama ir pernaktinė, praturtinta riešutų sviestu, migdolų pienu, ispaninio šalavijo sėklomis, bananais ir šimtais kitokių, čia nepaminėtų ingredientų - regis, kiekvienas gali rasti avižinės košės receptą pagal savo skonį. Aš pati jau irgi esu rašiusi apie airišką skaldytų avižų košę, ir iki šiol laikausi nuomonės, jog tai viena puikiausių avižinių košių, su kuria esu susidūrusi. Tačiau šiandien nusprendžiau pristatyti jums dar vieną avižinės košės variantą, su kuriuo mes, lietuviai, susiduriame ne per dažniausia. Tai kruska - tradicinė suomių ir švedų avižinė košė su kviečių sėlenomis bei razinomis (arba džiovintomis figomis), kuri buvo sukurta ir išpopuliarėjo apie 1930 m., kai imta plačiau domėtis sveiku gyvenimo būdu. 

Nuotrauka Kristinos

Kruska košės autorius - Suomijoje gimęs Are Waerland (tikrasis vardas Paul Henrik Fager, 1876-1955), 1912 metais priėmęs Švedijos pilietybę ir jautęs sentimentus Italijai, kurioje, beje, sulaukęs senatvės ir pasimirė. Šis žmogus išgarsėjo tuo, jog buvo vienas pirmųjų sveikuolių Skandinavijos šalyse, sugebėjusių sukurti originalią mitybos sistemą ir subūrusių gana gausius savo šalininkus į neformalų judėjimą. Are Waerlandas aktyviai skelbė savo sveikatos filosofiją spaudoje ir kone kasmet leidžiamose knygose, propagavo daržovių ir pieno produktų valgius, o mėsos ir žuvų ragino atsisakyti. Itin svarbiu energijos šaltiniu jis laikė košes, pirmiausia paties sugalvotą kruska. Košės pavadinimas neįprastas suomių ir švedų kalboms, mat yra kilęs iš italų kalbos žodžio crusca, t.y. sėlenos. Skandinavijoje šis pavadinimas buvo sutiktas palankiai, prigijo, tad, kalbant apie Are Waerland košę, ji iki šiol dažniausia vadinama tiesiog kruska. Tiesa, egzistuoja ir adaptuoti vietiniai patiekalo pavadinimai - antai Suomijoje ji dar žinoma kaip kruskapuuro, Švedijoje - kaip kruskagröt ir t.t. 

Nuotrauka Kristinos

Are Waerland buvo įsitikinęs, kad kviečių sėlenos atstoja organizmo šluotą, šalinančią iš organizmo toksinus ir kitas nereikalingas medžiagas, todėl siūlė jas naudoti kaip svarbiausią košės ingredientą. Be jų į klasikinės kruska sudėtį įėjo pilno grūdo avižiniai dribsniai, džiovintos razinos, žiupsnelis druskos ir vanduo. Tokia košė būna neabejotinai sveika, bet gana prėska, todėl kruska autorius siūlė ją pagardinti obuolienė ir užgerti pienu. Bėgant laikui, jau po Are Waerland mirties, kruska buvo modifikuota įvairiausiais būdais: tarkime, žmonės, atsisakę kviečių produktų, vietoje kviečių sėlenų ėmė naudoti kitų javų sėlenas. Senamadiški avižiniai dribsniai buvo keičiami skaldytomis kruopomis, ir ne tik avižų, bet ir rugių, miežių, grikių ir t.t., įskaitant įvairius kruopų mišinius. Vietoje razinų imta dėti įvairių džiovintų vaisių ir sėklų, vietoje obuolienės - vis kitokių pagardų, vietoje įprasto karvės pieno naudoti vienokį ar kitokį augalinį pieną. Žodžiu, kruska pavadinimas išliko iki šiol, bet kas konkrečiu atveju slepiasi po šiuo košės pavadinimu, galima tik spėlioti. 

Gamindama klasikinius patiekalus, aš dažniausia teikiu pirmenybę autentiškoms, bazinėms jų receptūroms. Taip, atsirinkdama šaltinius, stengiausi elgtis ir dabar. Tačiau jūs turėkite galvoje, jog košę lengva pakeisti pagal savo poreikius ir skonį: vieniems galbūt norėsis kitokių ingredientų proporcijų (pavyzdžiui, naudoti daugiau dribsnių, o ne sėlėnų), kitiems - išvengti kviečių, gyvulinės kilmės produktų ar kitokių nepageidaujamų sudėtinių dalių. Aš, savo ruožtu, pasakysiu, kad pagaminusi konservatyvų košės variantą nė kiek nesigailėjau - tai buvo kiek neįprastas, bet lengvas ir gardus patiekalas. Ragaudama jį supratau, kodėl kruska ištvėrė laiko išbandymus, tad man pačiai nekilo noro joje ką nors iš esmės pakeisti.

Are Waerland, kruska košės sumanytojas. Paveikslėlis iš čia.

Tačiau kruska sudėtis, paremta sėlenų ir avižų duetu, - ne vienintelis šios košės išskirtinumas. Ypatingas yra ir jos gaminimo būdas - ilgas šutinimas žemoje temperatūroje. Are Waerland teigė, kad geriausias būdas paruošti kruska - ne trumpiau negu 6 val. ją kaitinti maždaug 125°C karštyje. Per tą laiką dribsniai (ar kruopos) visiškai išsileidžia, sėlenos suminkštėja, razinos atiduoda savo saldumą ir suteikia košei džiovintų vaisių kvapą bei prieskonį. Nepaisant didelio sėlenų kiekio, taip išvirta košė vis dėlto turi šilkinę tekstūrą ir nebūna sprangi, o pagardinta obuoliene ir/ar uogomis tampa verta netgi deserto vardo. Kitas klausimas: kaip ir kame šutinama kruska? XX a. pradžioje ko gero tokių klausimų nekildavo: puodą su koše iš vakaro užtekdavo įstumti į iškūrentą krosnį, o iš ryto ją skanauti. Dabar tam reikalui gali būti naudojama orkaitė; vienintelė problema, jog šis metodas labai neekonomiškas. Dėl to yra siūloma ir visokiausių alternatyvų: pavyzdžiui, košę užplikinti verdančiu vandeniu ir užsukti termose. Arba košę užvirinti puode, o tada jį įsukti į popierių ir pusdieniui kišti po pagalvėmis. Dar vienas būdas, kurį aš išmėginau - šutinti kruska elektriniame lėtpuodyje. Savo virtuvėje aš be galo mėgstu naudoti greitpuodį, kuris sutaupo man daugybę laiko, ypač troškinant kietą kaimišką mėsą. Tačiau įsigyti lėtpuodį irgi buvo ilgai brandinta mano svajonė, kuri ypač sustiprėjo perskaičius šį Aušros, Vaikų ir Vanilės šeimininkės, įrašą (širdingai ačiū, Aušra, už šią rekomendaciją!). Ką gi, per šias Kalėdas lėtpuodis mūsų namuose pagaliau atsirado, ir aš nemoku apsakyti, kaip labai juo džiaugiuosi. Naujajame puode jau gaminau keletą patiekalų, ir su dideliu pasisekimu.

Nuotrauka Kristinos

Na, o kai vieną dieną gavau laišką iš Gytautės, atstovaujančios prekės ženklą Dobele, iš karto sutikau su pasiūlymu išmėginti ir įvertinti kai kuriuos jų produktus. Pirmiausia, aš iš tikrųjų dažnai perku Dobele gaminius (kama miltus, manų kruopas ir kt.), nes, mano manymu, jie yra kokybiški ir parduodami už adekvačią kainą. Pristatyti produktus, kuriems nuo seno jauti prielankumą, visuomet būna smagu. Antra, jau seniai norėjau savo tinklaraštyje papasakoti apie kai kuriuos kruopų valgius, bet vis delsiau to imtis. Paglavojau, jog prieš akis išrikiuota Dobele produkcija padės man save disciplinuoti ir galų gale įveikti atidėliojimus, kuriems aš labai lengvai pasiduodu :) Vienas iš receptų, kurios ketinau ištraukti į dienos šviesą, buvo kruska košė. Ją, be kita ko, nekantravau paruošti lėtpuodyje. Taip ir padariau! Ir lėtpuodis, ir tvirti, dideli, senamadiški viso grūdo avižiniai dribsniai, kuriuos man atsiuntė Dobele, šiam patiekalui puikiai tiko. Tad siūlau paeksperimentuoti ir jums - kas žino, gal neišvaizdžioji, švelnioji ir sveikoji kruska taps jūsų mėgstamiausia avižine koše? :) 

Nuotrauka Kristinos

Kruska - kviečių sėlenų ir avižinių dribsnių košė

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Ingredientų proporcijos orientacinės, galite jas keisti pagal savo skonį. Atkreipkite dėmesį, jog recepte nurodomas produktų tūris, o ne svoris!

300 ml kviečių sėlenų

200 ml viso grūdo avižinių dribsnių (aš naudojau Dobele viso grūdo avižinius dribsnius)

150 ml besėklių razinų, geriau tamsių

1½ a.š. druskos

1½ l vandens

Obuolienės (patiekiant)

Nebūtinai: mėgstamų uogų (patiekiant) 

Pieno (patiekiant)

1. Pagal tai, kaip ruošiatės gaminti šią košę, pasirinkite indą: prikaistuvį su dangčiu, termosą ar elektrinį lėtpuodį.
2. Į pasirinktą indą suberkite kviečių sėlenas, avižinius dribsnius, nuplautas razinas ir druską. Viską išmaišykite ir užpilkite vandeniu, geriausia - labai karštu, ką tik užvirintu. Dar kartą gerai išmaišykite.
3. Uždenkite indą ir košę maždaug 125°C temperatūroje laikykite apie 6 val. Aš naudojau lėtpuodį (nustačiau žemiausią temperatūrą), bet košę galima ruošti ir kitaip: orkaitėje, krosnyje, termose ir netgi labai karštą puodą įsukti į popierių bei laikyti po pagalvėmis.
4. Išbrinkusią košę dar kartą išmaišykite. Tiekite šiltą arba šaltą, pagardinę obuoliene (tai tradicinis šios košės ingredientas!) ir, jeigu norite, mėgstamomis uogomis (aš naudojau šaldytas braškes). Labai gardu, kai obuolienė būna rūgštoka, o uogos - saldžios, arba atvirkščiai.
5. Košę įprasta valgyti ir su pienu. Jo galima įpilti į dubenėlį su koše, arba pasiūlyti atskirai, stiklinėse.
6. Ši košė - ne tik pusryčių patiekalas, bet ir užkandis bet kuriuo dienos metu.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Senamadiškas kepenų paštetas

Nors mes gyvename mieste, daug produktų parsivežame iš kaimo. Ūkius turi kelios mano giminaičių šeimos, vyro tėvai dalijasi sodo gėrybėmis, mes patys auginame šiek tiek daržovių, mėgstame uogauti, grybauti, rinkti žoleles ir t.t. Tai reiškia, jog nejaučiu poreikio reguliariai lankytis didesniuose ūkininkų turguose. Jeigu ko nors pritrūkstu, dažniausia užtenka nueiti iki savo rajono aikštės, kurioje penktadieniais renkasi vos keli, vis tie patys ūkininkai. Jie puikiai pažįsta savo pirkėjus, o ir eilėse stumdytis netenka. Nežinau kaip jums, bet man tai yra dideli privalumai.

Vis dėlto praėjusį savaitgalį išsiruošėme į kiek solidesnį ūkininkų turgų Kauno senamiestyje - tiesiog pasižvalgyti, na, ir prie progos šio bei to įsigyti. Parsivežiau iš ten prieštaringų įspūdžių. Maloniai nustebino gana platus siūlomų produktų asortimentas. Negaliu sakyti, jog yra visko, ko širdis geidžia, bet pokyčiai į gera akivaizdūs. Prieš kokį dešimtmetį vargu ar būtum radęs turguje, pavyzdžiui, liucernos, žirnių ar saulėgrąžų daigų - o dabar prašom, gali net pardavėją pasirinkti. Tiesa, šiokia tokia monotonija ir inercija vis dėlto juntama. Tarkime, kodėl niekas neaugina spindulinių pupuolių (mung pupelių) daigų, tokių populiarių Azijos šalyse, bet nepeprastai gardžių ir vakarietiško stiliaus salotose? Turiu galvoje ne šiaip sau sudaigintas pupuoles, o būtent ilgus ir storus, traškius ir sultingus jų daigus. Atsimenu, prieš gerą dešimtmetį jų būdavo įmanoma nusipirkti parduotuvėse, o informacija ant pakuotės bylojo, jog šiuos daigus tiekia Lietuvos ūkininkas. Vėliau pupuolių daigai dingo kaip į vandenį, spėju, ūkininkas pakeitė savo veiklos kryptį. Laukiu nesulaukiu, kol kas nors vėl imsis šio verslo. Bet, atrodo, nesiima - arba aš tų daigų nepastebėjau, visur mačiau daugmaž vienodą tos pačios rūšies prekių pasirinkimą.

Antrasis dalykas, kuris bevaikštinėjant krito į akis - tai visiškai kitokie pirkėjai negu stacionariame turguje. Vyresnio amžiaus žmonių, ieškančių žemų kainų, čia mačiau palyginti nedaug. O štai jaunų, kurie buvo pasiryžę mokėti už prekės kokybę - apsčiai. Žinoma, tai gera tendencija, nes formuojasi sąmoningų pirkėjų karta, kuri nebepasikliauna vien prekybos centrais bei remia savus ūkininkus. Tačiau vienas dalykas mane pribloškė: jau seniai vienoje vietoje nebuvau regėjusi tiek daug liguistos išvaizdos vyrų - prakaulių, mirtinai išblyškusia arba gelsvo pergamento oda ir kažkokiu melancholišku žvilgsniu. Be abejo, ne visi mes gimstame raudonskruosčiais žaliūkais, bet... Net nežinodama, kokios mitybos sistemos laikosi tie vaikinai, kilogramais perkantys lapinius kopūstus, negalėjau atsikratyti minties, jog jiems ne pro šalį būtų retkarčiais sukirsti gerą steiką su krauju :) Čia, ginkdiev, neketinu kritikuoti vegetarų, veganų, žaliavalgių ir kitų sveikuolių, tik dalinuosi subjektyviais savo įspūdžiais. Moterys, beje, atrodė žymiai sveikiau - gal stebuklus daro makiažas, o gal jos tiesiog išmintingiau subalansuoja savo dietą.

Nuotrauka Kristinos

Na, o kad pateisinčiau savo kaip konservatyvaus, į naujus vėjus nepatikliai žiūrinčio žmogaus reputaciją, šiandien nusprendžiau pasidalinti su jumis senamadiško kepenų pašteto receptu. Šį patiekalą išmokau gaminti iš savo anytos Linos. Savo ruožtu, su ja receptu apie 1970 metus pasidalino šviesaus atminimo moteris, vardu Rozalija, kurią dėl gero būdo visi vadindavo Rozaliute. Rozaliutė dirbo kunigo Antano, anuomet ėjusio savo ganytojiškas pareigas Babtuose, gaspadine. Ji buvo gimusi XX a. pradžioje, šeimininkauti pradėjusi dar Smetonos laikais, tad ir dauguma jos receptų buvo smetoniniai. Spėju, kad ir šiandieninis priklauso ne sovietmečiui, o kur kas ankstesnei epochai.

Kaip ten bebūtų, labai vertinu šį receptą - pirmiausia todėl, kad kepenų paštetas išties būna itin gardus, antra - todėl, kad jį įgyvendinant galima naudoti ne tik paukščių ar veršio, bet ir kiaulės kepenis. Mat, po ranka turint, tarkime, vištų ar ančių kepenėlių, iš jų galima nesudėtingai pasigaminti daugybę burnoje tirpstančių patiekalų. Su kiaulės kepenimis, deja, situacija visai kitokia. Kiaulės kepenys būna daug kietesnės ir sausesnės, tad ruošiant jas įprastais metodais, rezultatas retai kada pradžiugina. Aš pati ko gero kiaulės kepenų nepirkčiau, bet, kaip jau minėjau, turiu daug sąsajų su kaimu, todėl retkarčiais esu pradžiuginama skerstuvėmis. Jeigu esate šimtaprocentinis miesto gyventojas ir su šiuo senovišku žodžiu niekada nesusidūrėte, pasakysiu jog skerstuvės - tai nedidelis kiekis ką tik paskerstos kiaulės mėsos, kurią ūkininkai nuo seno dovanodavo kaimynams ar/ir artimiems žmonėms. Dažniausia į tokį lauknešėlį įdedami kelių rūšių šviežios mėsos gabaliukai, tarp kurių pasitaiko ir kepenų. Tokiu būdu mūsų namuose kartais atsiranda skerdienos dalių, kurias tinkamai sunaudoti prireikia specifinių žinių ir patirties. Kiaulių kepenis aš irgi linkusi priskirti problematiškiems produktams.

Nuotrauka Kristinos

Kaip jau esu minėjusi įraše apie suomišką kepenų, ryžių ir razinų apkepą, bene parankiausias būdas paruošti kiaulienos kepenis - jas sumalti. Tada nelieka rizikos, jog jos bus kietos. Kepenų paštetas šiuo atžvilgiu - dėkingas reikalas. Tiesa, tam, kad jis būtų malonios kreminės tekstūros, į maltas kepenis teks įmaišyti ne tikrai daržovių, o ir riebios mėsos. Tačiau tai - neišvengiamas kompromisas, gaminant tokio pobūdžio patiekalus. Kaip jūs manote, kodėl foie gras valgyti taip gardu? Ne, tikrai ne todėl, kad tai - dietinis patiekalas. Su kepenų paštetu taip jau yra: arba jis liesas, arba skanus.

Tačiau gera žinia yra ta, jog šį kepenų paštetą galima valgyti ne tik kaip užkandį, t.y. su duona, bet ir kaip sotų pagrindinį patiekalą. Mums jis gardžiausias su virtomis bulvėmis ir rūgštoko skonio, t.y. marinuotomis arba raugintomis daržovėmis. Dažniausia vidutinio alkanumo žmogui užtenka vienos storokos riekės pašteto, kad pajustų sotumą. Galbūt sakysite, jog derinys keistas - šaltas paštetas, šaltos daržovės ir karštos bulvės. Bet juk mes, pavyzdžiui, visą gyvenimą taip valgome šaltibarščius su bulvėmis, neįžvelgdami tame jokios problemos. Aš šį pašteto pateikimo būdą kadaise nusižiūrėjau iš vyro sesers. Jos šeimoje toks derinys visuomet buvo labai mėgstamas ir meiliai vadinamas naminiu maisteliu. Tiesa, vietoje naminio pašteto galima naudoti ir mėgstamą pirktinį, bet naminis, žinoma, būna pats pačiausias.

Nuotrauka Kristinos

Kadangi paštetas pakankamai riebus, bulves aš paprastai verdu vandenyje arba garuose. Man patinka rinktis kelių veislių bulves - baltas, geltonas, rožines, violetines. Visos jos turi šiek tiek skirtingą tekstūrą, skonį ir maistinę sudėtį, be to, suteikia žiemos stalui taip trūkstamų spalvų. O dar priminsiu, kad net paprasčiausios virtos bulvės atrodys kur kas prašmatniau, jeigu jas gausiai apibarstysite smulkintais krapais ir svogūnų laiškais :)

Raugintos daržovės iš ūkininkų turgaus. Nuotrauka Kristinos

Prie kepenų pašteto, kaip jau minėjau, ypač gardu valgyti marinuotas arba raugintas daržoves. Mes dažniausia renkamės ką nors iš naminių atsargų: raugintus kopūstus, saldžiarūgščius marinuotus agurkus, su baltu vynu marinuotas morkas, su antaninių obuolių sultimis konservuotus burokėlius ir pan. Tačiau šįkart, kad jau išsiruošėme į turgų, pirmą kartą gyvenime įsigijau ūkininkų raugintų daržovių - sprendžiant iš įvairių straipsnių ir neišnykstančių eilių prekyvietėje, tai ir yra tie garsieji ir sveikieji fermentuoti produktai. Moteris, iš kurios pirkau daržoves, buvo labai maloni, įvairiausių rūšių daržovės, kuriomis ji prekiavo, atrodė gražiai, pirkėjų irgi netrūko. Tačiau būsiu atvira: pietų metu paragavusi šių stebuklų, mano šeima neliko sužavėta. Labiausia užkliuvo tai, jog visos daržovės buvo ypač stipriai įrūgusios, tad kone vienodo skonio. Gal, raugiant didesnį kiekį, jų kitaip ir neįmanoma išlaikyti, o gal pirkėjai reikalauja būtent tokių? Namuose mes ruošiame daržoves daug mažesnėmis porcijomis ir niekada jų neįrauginame tiek, kad trauktų žandus. Tad per daug nenustebau, kai mano vyras, paragavęs iš turgaus parsineštų gėrybių, sumurmėjo "Įdomu, įdomu...", o tada atsinešė mamos raugintų kopūstų su obuoliais ir paštetą pasigardžiuodamas valgė su jais :) Supratau, jog turguje įsigytas raugintas daržoves valgysime ilgai ir iš lėto, o antrą kartą vargu ar jas bepirksime - na, nebent jų prireiktų kokiems specifiniams tikslams. Nežinau, ar mes esame per daug išrankūs ir per daug įnoringi pirkėjai, ar, atvirkščiai, mūsų skonis visai neišlavintas, bet aš eilinį kartą pabūsiu nemadinga ir pasakysiu, kad labai sveiki produktai toli gražu ne visada būna labai skanūs. Mano galva, yra tik du būdai išspręsti šią problemą: atrasti "savo" pardavėją, kurio daržovės jums bus gardžios, arba raugti daržoves patiems ir išsirinkti receptus, kurie atitiktų jūsų skonį ir lūkesčius.

Tai tiek šį kartą. Gyvenkite sveikai ir laimingai, bet kartais leiskite sau nukrypti nuo geležinės disciplinos ir tiesiog pasimėgauti gardžiu maistu. Juk geros emocijos, kaip žinia, kai kada būna naudingesnės už brangiausius superproduktus :)

Nuotrauka Kristinos

Kepenų paštetas (apkepas)

Ingredientai: (nelabai dideliam paštetui; paštetą, kurį matote nuotraukose, gaminau iš pusantros produktų normos)

500 g kepenų (tiks bet kurios rūšies - veršio, kiaulės, paukščių)

400 g šviežios šoninės, geriau riebesnės*

2 vidutinio dydžio svogūnai

1 didelė morka

1 v.š. minkšto sviesto

1 riekė pyrago (batono)

2 kiaušiniai

Žiupsnelis muskato riešuto (arba 8 kadagio uogos)

10 kvepiančiųjų ir juodųjų pipirų grūdelių

Druskos (pagal skonį)

Plonų bekono juostelių (paštetui įvynioti)*

1. Jeigu naudojate kiaulės ar galvijų kepenis, jas išmirkykite, kelis kartus pakeisdami vandenį (aš mirkau maždaug parą, dubenį laikau šaldytuve). Prieš gamindami, nulupkite kepenų plėvę. Paukštienos kepenėlėms, žinoma, nė vienos iš šių procedūrų neprireiks.
2. Kepenis ir šoninę stambiai supjaustykite, sudėkite į puodą, ten pat sumeskite nuluptus, bet nepjaustytus svogūnus ir morką. Viską užpilkite mažu kiekiu vandens, bet nesūdykite. Virkite/ troškinkite, kol suminkštės. Kai naudoju kiaulės kepenis, aš paprastai pašteto ingredientus verdu apie pusę valandos greitpuodyje, bet jeigu jūs rinksitės minkštesnes (paukščių, veršiuko ir pan.) kepenis, greičiausia tiek ilgai virti nereikės - orientuokitės pagal situaciją. Gali būti, kad kepenys išvirs, daržovės suminkštės, o šoninė dar bus kietoka - tada išgriebkite suminkštėjusius ingredientus, o mėsą pavirkite ilgiau. Išvirę visus produktus, leiskite nulašėti skysčiui ir juos atšaldykite.
3. Išmirkykite pyrago riekę, užpylę ant jos vandens, pieno arba skysčio, kuriame virė kepenys. Kepenis, šoninę**, svogūnus, morką ir išmirkytą pyragą du kartus permalkite mėsmale. Gali atrodyti, jog užteks ir vieno karto, tačiau neapsigaukite: permalę masę antrą kartą, pamatysite, jog skirtumas vis dėlto yra, ir nemažas. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog šiam patiekalui nelabai gerai naudoti elektrinį smulkintuvą (blenderį), nes jis vis dėlto nesumala masės taip tolygiai, kaip paprasta senamadiška mėsmalė.
4. Dideliame dubenyje išsukite sviestą ir kiaušinius, įberkite sugrūstų juodųjų ir kvepiančiųjų pipirų, tarkuoto muskato riešuto (arba grūstų kadagio uogų) ir druskos. Į gautą plakinį suverskite visus maltus ingredientus ir gerai išmaišykite. Gauta tyrė turėtų būti puri, tirštos grietinės konsistencijos. Būtų gerai patikrinti, ar jai netrūksta prieskonių ir druskos; geriausia tą padaryti, pakepinus keptuvėje maždaug arbatinį šaukštelį pašteto masės, o tada jos paragavus. Jeigu ko nors trūksta, įdėkite papildomų prieskonių ir dar kartą gerai išmaišykite.
5. Pasiruoškite kepimo indą, geriausia metalinį ar keraminį (primygtinai rekomenduoju nenaudoti stiklinių). Išklokite jį bekono juostelėmis ir supilkite pašteto masę. Juosteles geriausia dėti taip, kad jos maždaug trečdaliu pločio būtų viena ant kitos užleistos, mat kepdamas paštetas pučiasi ir išjudina savo apvalkalą per siūles. Patarčiau rinktis nelabai platų kepimo indą: tada skersai jo suklotos bekono juostelės nusvirs per formos kraštus, o supylus pašteto masę, jas bus galima sulenkti ir sudurti ties pašteto centru, t.y. paštetą tarytum įvynioti. Jeigu juostelės nesueina, galite panaudoti papildomas bekono juosteles, kad daugmaž visas paštetas būtų uždengtas.
6. Paruoštą paštetą dėkite į orkaitę, įkaitintą maždaug iki 180-190°C (anksčiau kepdavo karštoje krosnyje, tad tiksli temperatūra senajame recepte nenurodoma). Maždaug per 30-40 min. paštetas turėtų iškepti, t.y. šiek tiek išsipūsti ir sutvirtėti, nors labai sausas jis vis dėlto netaps. Besipūsdamas paštetas gali šiek tiek praardyti bekono apvalkalą, tačiau nesijaudinkite - kai jis atvės ir subliūkš, juostelės daugmaž sugrįš į savo vietas. Be to, tai bus "blogoji" kepinio pusė, ant kurios išversite paštetą, o apatinė, "paradinė" liks nepažeista :)
7. Iškepusį paštetą atvėsinkite, o tada, truputį pašildę kepimo formą karštame vandenyje, išverskite jį į serviravimo lėkštę. Jeigu norite, patiekalą galite papildomai papuošti žalumynais, spanguolėmis, citrinomis ir pan. Paštetą patiekite kaip užkandį su duona arba kaip pagrindinį patiekalą su bulvėmis bei daržovėmis, geriausia marinuotomis ir/ar raugintomis.
8. Šaltai laikomas paštetas gardus būna kelias dienas, tik jį reikėtų pridengti maistine plėvele, kad nedžiūtų, ypač pjūvio vieta.

* Originaliame recepte siūloma naudoti 200 g riebios kiaulienos ir 200 g šviežių lašinių. Riebią virtą kiaulieną rekomenduojama sumalti drauge su kepenimis, maždaug pusę (nevirtų) lašinių - smulkiai supjaustyti ir įmaišyti į paruoštą masę, likusią pusę - supjaustyti plonytėmis riekelėmis ir iškloti jomis kepimo formą. Senajame recepte nurodoma ir tokia alternatyva: visus lašinius susmulkinti ir įmaišyti į paruoštą kepenų masę, o iš formos išverstą paštetą papuošti per švirkštą išspaustais, iki baltumo išsuktais taukais. Tačiau jeigu jūsų, kaip ir manęs nevilioja pašteto "marmurinis efektas" su lašinių inkliuzais, geriau viską sumalti. Svarbiausia, išlaikykite proporcijas ir naudokite iš viso 400 g kokios nors riebios mėsos, lašinukų ar pan. Man šiuo atveju labiausia pasiteisino šoninė, tačiau yra buvę ir taip, kad dėjau 200 g šviežių lašinukų ir 200 g lengvai pakepinto kiaulienos faršo (jį permaliau kartu su kitais ingredientais) - irgi buvo gerai. Tuo tarpu pašteto įvyniojimui ir dekoravimui labai patogu naudoti ilgas, plonai supjaustytas bekono juostelės (būna vakuuminėse pakuotėse), kurios atrodo gražiau negu lašinių juostelės arba ornamentai iš taukų :) Be to, į jas įvyniotas paštetas neapdžiūva ir nepakeičia savo spalvos. Nors aš jums siūlau kiek šiuolaikiškesnį recepto variantą, bet, kalbant apie skonį, paštetas puikiai pavyks ir gaminant pagal senąsias instrukcijas, tik jo tekstūra ir išorinis vaizdas bus kiek kitokie.
** Prieš maldami šoninę, būtinai nupjaukite jos skūrą, net jeigu atrodys, jog šioji labai minkšta. Deja, oda, net pati minkščiausia, vėsdama vėl sukietėja, todėl ją sumalę, vėliau paštete jusite kietus grūdelius.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano anyta Lina.