Kiaušiniai cinamono padaže

Iš adatos priskaldytas vežimas, iš musės padarytas dramblys - taip norėtųsi apibūdinti garsiausią pastarųjų dienų istoriją. Žurnalistai moteriškę ištaršė, pradedant kailiniais, baigiant apatiniais, iškedeno jos pačios bei jos artimųjų gyvenimus ir išreiškė gana aiškų apgailestavimą, kad jiems nesuteikta teisė stovėti su žvake parlamentarės lovos kojūgalyje. Nežinau, kaip jums, bet man ši istorija šleikšti. Ir visai ne dėl pagrindinių jos herojų. Man tie du žmonės neatrodo nei geresni, nei blogesni negu buvo prieš mėnesį ar du. Jeigu aš ir turiu rezervuotą požiūrį į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tai dėl visai kitų priežasčių, pirmiausia - dėl programinių dalykų. Vienok ši istorija neskani todėl, kad esu visiškai nusivylusi mūsų žurnalistų darbu, kurį galėčiau pavadinti kudakavimu apie trečiaeilius dalykus, vengiant kelti ir spręsti iš tikrųjų svarbias problemas. Ką aš turiu galvoje?

Pirmiausia, mėginimai aptarti dviejų žmonių meilės reikalus, ir dar valstybiniu lygmeniu, atrodo absurdiškai. Kodėl kam nors turėtų rūpėti, kaip jie gyvena ir su kuo miega? Čia teisę pasisakyti turi nebent Ramūno Karbauskio žmona, bet net ji ką nors viešai komentuoti nemato reikalo. Todėl aš irgi visai nenoriu žinoti, ką atrado žurnalistai, pasiknaisioję po svetimus baltinius. Dėl manęs tie žmonės gali rengti nors ir svingerių vakarėlius, jeigu jiems ir jų šeimos nariams toks gyvenimo modelis tinka ir patinka.

Automobilio istorija irgi pateikiama nei šiaip, nei taip. Pirma, ponia Greta nėra tokio svorio ir rango politikė, kurią verslas mėgintų bet kokia kaina papirkti. Antra, kai partijos nariai, draugai, bendražygiai ir sąjungininkai eina į rinkimus po viena vėliava, ir be žurnalistų įsikišimo aišku, kad jie bus vienaip ar kitaip susiję įvairiais ryšiais. Atrodo, šiuo atveju ryšiai asmeniški ir neturintys jokio tikslo sąmoningai kenkti Lietuvos politiniam gyvenimui. Jeigu iš teisinės pusės sutartys nekorektiškos, jeigu yra nesumokėtų mokesčių, tuo turėtų pasirūpinti atitinkamos institucijos ir klaidas ištaisyti. Bet 50 straipsnių apie šį faktą ir mėginimas jį prilyginti neregėto masto piktadarystei manęs nė kiek neįtikina, tik sukelia susierzinimą - kiek galima? O kuomet liberalų lyderis (ir į jį panašūs) ima postringauti apie sąžiningumą, etiką ir suktus planus, negaliu patikėti savo ausimis: pala pala, argi čia ne tas pats, kuris dievagojasi tikįs, kad skaidrus kaip ašara partietis pasiskolino pinigus iš verslo ryklių?! Tas pats, kuris aiškino, jog žmogus nekaltas, kol to neįrodė teismas?! Graudu mėginti užsidirbti populiarumo balų, spardant parklupdytą moterį, juo labiau, kad išsamiai išanalizavus Seimo senbuvių gyvenimą ir kruopščiai ištyrinėjus jų praturtėjimo kelius, ko gero aptiktume kur kas labiau intriguojančių detalių už rastąsias ponios Gretos biografijoje. Tik mūsų žurnalistai kažkodėl elitiniais Seimo milijonieriais nesidomi. O gaila. Išgirsti jų prabangaus gyvenimo paslaptis būtų išties pravartu.

Tuo tarpu ponios Gretos istorijoje man būtų kur kas įdomiau sužinoti jos kompetenciją atstovauti Lietuvą tarptautiniuose renginiuose. Tai vis dėlto moka ji anglų kalbą, ar nemoka? Nutuokia ką nors apie aplinkosaugą, ar nenutuokia? Panašu, kad mes to niekada nesužinosime, nes žiniasklaida pasistengė ją iš Seimo išgrūsti anksčiau, negu susiprotėjo išspausdinti bent vieną interviu, kuriame aptartų, pavyzdžiui, klimato kaitos reikalus ar pasaulio vandenynų būklę. Tokio interviu, prisipažinsiu, aš tikrai laukiau - pačios politikės pasisakymai būtų parodę tikrąjį jos išmanymo laipsnį. Bet kur tau. Šioje (vienintelėje iš tikrųjų svarbioje) temoje žurnalistai į esmę gilintis nė nemanė - puolė šūkauti apie vidurinį išsilavinimą ir mezgėjos specialybę. O aš visai nemanau, kad vidurinis išsilavinimas - tai kažkokia stigma. Antai 12 klasių baigusi Rita Miliūtė ilgus metus vedė solidžias TV laidas ir net buvo LRT televizijos direktorė. Ir ką, prastai vadovavo? Tiesa, dėl šventos ramybės gavo universiteto diplomą 2005 m., kai savo direktoriavimą jau buvo sėkmingai baigusi, bet kažin ar tas diplomas jai pridėjo daugiau profesionalumo. O štai Birutė Vėsaitė turi ne vieną diplomą, bet kam nuo to geriau?.. Akivaizdu, kad diplomai ir kompetencija ne visuomet susiję. Todėl pasakymas, kad kažkas turi tik vidurinį išsilavinimą iš esmės niekinis, ir žurnalistų darbas buvo atskleisti tikrąsias ponios Gretos žinias, užuot a priori darius išvadas, nepagrįstas jokiais faktais. Mezgėjos specialybė ar kritika dėl menkos patirties politikoje man irgi nedaro įspūdžio. Jeigu žmogus atkakliai siekia savo tikslo, jis jį pasiekia, ir kartais tampa geresniu tos srities žinovu negu ilgamečiai vidutinių gabumų darbuotojai. Tarkime, Žemaitė visą gyvenimą augino vaikus ir ūkininkavo, o į senatvę ėmėsi rašyti - ir tapo literatūros klasike, palikusi už nugaros šimtus grafomanų. Todėl svarbiausias žurnalistų darbas buvo ne į kailinių salonus ar garažus landžioti, o diskutuoti apie politikų kompetencijas, kelti klausimus, ką daryti, kad atitinkamas pozicijas valstybės valdymo aparate užimtų tinkamiausi žmonės, kaip pasiekti, kad tarptautiniuose renginiuose Lietuva būtų deramai atstovaujama. Tai iš tikrųjų svarbu mums visiems, ir kaip tik tai, deja, sulaukė mažiausia dėmesio spaudos puslapiuose.

Gal ponia Greta ir nebuvo geriausia kandidatė į užimamas pareigas (būtent - gal, nes dėl žurnalistų aplaidumo taip ir neteko išgirsti jos pasisakymų rimtais darbiniais klausimais), tačiau su ja susidorota, mano akimis žiūrint, kiauliškai ir žiauriai. Netikslios biografijos detalės, netinkamai sudaryta automobilio nuomos sutartis, vidurinis išsilavinimas - ne tie prasižengimai, už kuriuos žmogus nusipelnytų būti sumaišytas su purvais. Mažas burbulas buvo išpūstas iki "sensacijos" ir "skandalo", o tada, stūgaujant linčiuotojų miniai, sprogo su didžiausiais trenksmais. Kadangi man teko studijuoti retoriką, ir kadangi aš žinau, kas yra dekonstrukcijos metodas šiuolaikiniuose diskursuose, puikiai suprantu, kokiomis priemonėmis tai buvo padaryta. Ir kaip tik dėl to kyla šleikštulys. Man niekuomet neteko susitikti ponios Gretos, aš netgi nesimpatizuoju "valstiečiams", bet žmogiškai man jų gaila, kaip ir gaila daugybės klaidinamų Lietuvos piliečių, nekritiškai žiūrinčių į žiniasklaidos užvirtą košę. Šioje situacijoje mes niekuo nesiskiriame nuo fariziejų, pasiryžusių akmenimis užmėtyti prasikaltėlę, nors bausmė neadekvati, o ir ne vienas iš mūsų turbūt turi didesnių nuodėmių negu ji. Jeigu atvirai, kiekvieną galima šitaip, užtenka tik "užsakyti" - juk patarlė byloja: jeigu nori šunį primušti, visada lazdą rasi. Jeigu būtų neįmanoma prie nieko prikibti, tą žmogų reikėtų paskelbti šventuoju. Tik kažkodėl negirdėjau, kad būtų sudarytas ir į Vatikaną išsiųstas labai ilgas lietuvių, laukiančių kanonizacijos, sąrašas.

Kai mes tuokiamės su mylimuoju, nesitikime, kad jis bus idealus - tikimės, kad jo privalumai pranoks trūkumus. Lygiai taip, eidama į rinkimus, aš nepuoselėju iliuzijų, kad į Seimą pateks 141 narys, savo dorybėmis prilygstantis šv. Kazimierui. Man užtektų, kad jų žmogiškos ydos ir smulkūs prasižengimai neužgožtų esminių dalykų - padorumo, sąžinės ir darbštumo. Ar jūs manote, kad ponia Greta - blogiausias žmogus valdžioje? Tikrai? Kai "teisuoliai" pasigardžiuodami užkapoja vieną auką iš savo tarpo, motyvuodami jos netobulumu, tai daug ką pasako ir apie pačius bausmės vykdytojus. Štai kodėl ši istorija nė vienam iš mūsų garbės nedaro. Štai kodėl žurnalistams aš palinkėčiau daugiau atsakomybės (bei atsargumo, nes šiame pasaulyje pilna asmenų, suinteresuotų, kad žarijos būtų žarstomos svetimomis rankomis), o savo skaitytojams - kritiškumo, vertinant tai, kas žiniasklaidoje pateikiama kaip vienintelė tiesa. Ir visiems mums linkiu tapti tiesiog geresniais žmonėmis, mokančiais atskirti, kada reikia būti griežtais ir principingais, o kada - atlaidžiais ir gailestingais. Juk piktadarys - tai ne tas pats, kas atpirkimo ožys, ar ne? Jeigu norime gyventi geriau, mums turėtų pradėti rūpėti tikrasis, o ne formalusis teisingumas.

Nuotrauka Kristinos

Kaip visa šita tirada susijusi su šiandieniniu receptu? Niekaip nesusijusi. Tiesiog man rūpi, kaip mes gyvensime, rūpi, kokį pasaulį paliksime po savęs, kokius vaikus užauginsime, kokias vertybes jiems įdiegsime. Apmaudu, kad mumis galima taip lengvai manipuliuoti, ir norisi riktelėti: atsipeikėkite, kas jums darosi, žmonės?! Pagirios po tokių "puotų" būna bjaurios, ir aš nė kiek netrokštu dalyvauti šiame sudegusio teatro spektaklyje.

Jeigu šiandieninis receptas ir turi kokį ryšį su aukščiau esančiu tekstu, tai nebent tokį, kad jis tiesiogiai susijęs su moterimi, tiksliau - Moterimi. Mat vieną vakarą, vartydama 1935 m. žurnalą Moteris, aptikau straipsnelį, pavadintą Krienai. Jame buvo išdėstyti patarimai, kaip užsiauginti storų ir sultingų krienų šaknų, o pabaigoje pateikti keli receptai, kaip tuos krienus panaudoti. Labiausia už akių užkliuvo kiaušinių marškinėliuose receptas: jame krienų padažą buvo siūloma keisti cinamono padažu. Ne česnakų, ne garstyčių, ne pipirų, o būtent cinamono. Visai neseniai, rašydama apie silkę su cinamonu, esu išpažinusi savo meilę šiam prieskoniui, todėl receptas tiesiog prikaustė mano dėmesį. Kiaušiniai su cinamonu? Negalėjau įsivaizduoti keistesnio derinio lietuvių virtuvėje, ir kaip tik todėl tą pačią dieną patiekalą pagaminau :)

Na, ir ką aš galiu apie jį pasakyti? Labai geras patiekalas. Cinamono padažas nuostabus ir, pasirodo, puikiai dera su kiaušiniais. Tiesa, iš pradžių į grietinę įdėjau tik cukraus ir cinamono, kaip buvo nurodyta recepte, ir padažui kažko trūko. Bet kai jį vos vos pasūdžiau, viskas stojo į savo vietas. Todėl aš manau, kad druska recepte nepaminėta tik todėl, kad ji anuomet buvo suvokiama kaip savaime suprantamas ingredientas. O šiaip tokį padažą, mano galva, galima patiekti ne tik su kiaušiniais marškinėliuose, bet ir su kietai virtais kiaušiniais, daržovėmis (tarkime, troškintomis morkomis), virta vištiena ir t.t. Bet, kaip sakoma, geriau vieną kartą patiems išmėginti, negu šimtą kartų išgirsti. Taigi, nieko daug nelaukę, imkimės šito projekto :)

Iš pradžių originalus receptas:

Kiaušiniai su krienų padažu

Užvirinti pasūdyto vandens, įpilti uksuso ar įdėti rūgščios druskos, kad būtų rūgštoka. Mušti kiaušinius ir atsargiai leisti į verdantį vandenį, kad nepasileistų. Kai išvirs, išgriebti, sudėti į pusdubenį, užpilti karštu krienų ar cinamono padažu ir paduoti. Kiaušinius ilgai virinti nereikia: užtenka jei baltymas susitraukia — suverda.

Cinamonų padažas

Paimti stiklinę rūgščios grietinės, įdėti pora šaukštelių malto cinamono, truputį cukraus; užvirinus užpilti paruoštus kiaušinius.

Nuotrauka Kristinos

Na, o čia mano versija:


Kiaušiniai cinamono padaže

Ingredientai: (4 porcijoms)

4-8 labai švieži kiaušiniai, geriausia ekologiški
1½ l vandens
2 v.š. acto
½ a.š. druskos
Padažui:
4-8 v.š. riebios grietinės (aš naudojau 40% "Dvaro")*
Žiupsnelis cukraus
Žiupsnelis druskos
1-2 a.š. cinamono
Mėgstamos duonos skrebučių (patiekiant)

1. Užkaiskite platų prikaistuvį su 1,5 l pasūdyto ir parūgštinto vandens. Vandeniui užkaitus maždaug iki 90-95ºC, jį šaukštu pasukite taip, kad susidarytų sūkurys. Kiaušinius po vieną muškite į mažą lėkštelę ir leiskite į vandens sūkurį (jeigu naudosite daugiau kaip 4 kiaušinius, juos geriau virti per 2 kartus). Dalis baltymų atsiskirs ir iškils į paviršių - juos nugriebkite kiaurasamčiu ir nurašykite į nuostolius. Suleidę kiaušinius, vandeniui užvirti neleiskite - jis ir toliau turėtų būti apie 90ºC. Kiaušinius karštame vandenyje laikykite 3-4 minutes, tol, kol nuo karščio susitrauks baltymas, bet trynys bus dar skystas. Tuomet kiaušinius išgriebkite ir trumpam sudėkite į lėkštę, kad nuvarvėtų vandens likučiai. 
2. Kol verda kiaušiniai, paruoškite padažą. Į mažą prikaistuvį (arba metalinį dubenėlį, kaip darau aš) sudėkite grietinę; imkite maždaug 1 didelį šaukštą vienam kiaušiniui. Ją kaitinkite ant mažos ugnies, kol išsilydys. Lengvai pasūdykite, pasaldinkite ir pagardinkite cinamonu - dėdami prieskonius, pasikliaukite savo skoniu. Vos tik grietinė ims virti, padažą nukaiskite. 
3. Į nedidelius dubenėlius ar lėkštelės (idealiu atveju - pašildytas) pilkite truputį padažo, dėkite po 1-2 kiaušinius ir ant jų užpilkite dar šiek tiek padažo. Jeigu norite, papuoškite cinamonu. Patiekite tuojau pat. 
4. Prie šių kiaušinių labai tiks mėgstama paskrudinta duona. 

* Būtinai naudokite riebią grietinę. Ji kaitinama išsilydo ir tampa skystu, vientisu padažu. Tuo tarpu liesa grietinė kaitinama sušoka į gabalus ir primena varškę, todėl gero padažo iš jos nepagaminsite.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Moteris, 1935, Nr. 4, p. 60.

Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis

Jeigu mano močiutės Bronės gyvenimą reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtų darbas. Nuo aušros iki sutemos ji lenkė nugarą kolūkyje už varganas kapeikas (tiesiogine to žodžio prasme), prieš aušrą, patamsiais ir šventadieniais triūsė savo ūkyje, be to, kasdien stengėsi būti gera mama keturiems vaikams. Nenuostabu, kad patiekalai, kurie į mūsų šeimą atkeliavo iš mamos gimtinės, itin paprasti. Mat močiutei nelikdavo nei jėgų, nei laiko lepinti namiškius įmantresniais skanumynais. Jeigu juos kas nors retkarčiais ir gamino, tai ne močiutė, o mano prosenelė Antanina arba teta Sofija - netekėjusi močiutės sesuo. Jos gyveno po vienu stogu su mano seneliais ir stengėsi su jais pagal išgales dalintis niekad nepabaigiamais darbais.

Virtuvė ir dabar nėra močiutės mėgstamiausia vieta. Tačiau juodųjų ridikų salotas - jos silpnybė. Nors jau įkopusi į devintą dešimtį, juodųjų ridikų ji vis dar užsiaugina pati. Mažas tas močiutės daržiukas, bet rudenį ji savo rankomis man jų prirovė tarusi: Pasdaryk gi, vaiki, ir valgyk, sveiku ir teip gardu! Tokiais atvejais su močiute geriau nesiginčyti ir nepasakoti, kad pati daug ko užsiauginu, o prie pat mano namų yra visai neprasta daržovių parduotuvėlė. Aš žinau, kad tokiu būdu močiutė parodo savo meilę ir rūpestį, ir labai džiaugiuosi, vis dar galėdama patirti tą artimo ryšio jausmą. Dabar, kai prosenelė ir senelis jau iškeliavo Anapus, mamos gimtinėje liko tik močiutė ir teta Sofija. Visą gyvenimą nugyvenusios žmonių pilnoje gryčioje, jos pastebimai atkunta, apsilankius vaikams ir anūkams, tad būtų bedieviška jas įskaudinti savo atsikalbinėjimais. Todėl jeigu močiutė prisako man gaminti juodųjų ridikų salotas, tai aš ir gaminu juodųjų ridikų salotas :)

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų juodųjų ridikų salotas aš pamėgau dar vaikystėje, kai žiemomis jas gamindavo mano mama. Tai dabar mes galvojame, kad žiemą, norėdami maitintis sveikai, neišsiverstume be čija sėklų, bolivinių balandų ir goji uogų, o anais laikais žmonės turėjo vietinio supermaisto išteklių: medaus, spanguolių, obuolių, raugintų kopūstų, česnakų, sėmenų ir t.t. Žinoma, aš nesiūlau atsisakyti atvežtinių produktų (ir pati jų neatsisakau), bet retkarčiais prisiminti senąją lietuvišką klasiką - irgi ne pro šalį. Valgomi kasdien, senoviniai patiekalai ko gero greitai įkyrėtų, bet patiekti kartą ar du per sezoną, tampa kone egzotika. Labai paprasti, bet gero skonio, jie tikrai praturtins šiuolaikinį valgiaraštį ir bus naudingi sveikatai. Na, o aš tuo tarpu papasakosiu, kaip juodųjų ridikų salotas gamina ištisos mano šeimos moterų kartos - gal ir jūs susigundysite.

Nuotrauka Kristinos

Lietuviškų patiekalų knygose yra pasiūlymų, kaip pagaminti juodųjų ridikų salotas, bet visi jie turi du trūkumus: nenurodo, kaip sumažinti ridikų aitrumą ir, mano galva, siūlo į salotas dėti per daug ingredientų. Taigi, iš savo šeimos patirties sakau - norint sumažinti ridikų aitrumą, reikia juos tarkuoti gana smulkiai, apibarstyti druska, o vėliau nupilti susidariusias aitrias sultis drauge su didžiąja druskos dalimi. Neįsivaizduoju, kodėl visose knygose šis momentas nutylimas ir praleidžiamas, nurodant, kad druska reikalinga tik ridikams suminkštinti. Nieko panašaus. Jeigu pasūdytų ridikų nenusunksite, salotos ne tik bus aitrios, bet ir pavandenijusios, mat tų sulčių susidaro pakankamai daug. Ir atvirkščiai - nupylus aitrių sulčių perteklių, ridikų sūrumas ir aitrumas būna švelnus, bet pakankamas (aš jų papildomai nesūdau ir niekada nededu pipirų), o tirštumas toks, kad, įdėjus grietinės, salotos tampa kreminės, o ne pavandenijusios.

Antroji rašytinių receptų manija - į salotas pridėti visko, ko reikia ir ko nereikia: svogūnų, morkų, salierų, obuolių ir pan. Tačiau, mano manymu, pačios geriausios juodųjų ridikų salotos yra tos, į kurias, be druskos ir grietinės (tikros, nenuriebintos, ir jau tikrai ne "grietinės produkto"), daugiau nieko nepridėta. Pakankamai aiškaus ir intensyvaus skonio, kreminės, gražios baltos spalvos, jos gali tapti puikiu žieminiu garnyru arba vegetarišku patiekalu. Mūsų šeimoje šios salotos visuomet valgomos tiktai su karštomis bulvėmis, kaip lengvas pavakarių ar vakarienės patiekalas. Bus labai skanu ir autentiška, jeigu nedideles bulves išvirsite su lupenomis. Panašus skonis ir garuose virtų bulvių; prieš virdami, jas galite supjaustyti skiltelėmis, o išvirę lengvai pasūdyti ir pabarstyti žalumynais - patiekalas atrodys gaiviau ir netgi šventiškiau. Kas dar? Neapsiriksite, iš anksto apsirūpinę kefyru ar pasukomis, nes, kaip jau supratote, joks vynas čia tikrai netiks :)

Nuotrauka Kristinos

Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 didelis juodasis ridikas

~ ½ a.š. rupios druskos

4-6 v.š. grietinės (geriau riebios, kaimiškos arba 40% "Dvaro")

Nebūtinai: krapų ir/ar laiškinių česnakų (papuošti)

Virtų bulvių (patiekiant)

1. Juodąjį ridiką nuplaukite, nusausinkite ir padalinkite į 4 dalis. Nuo kiekvienos dalies aštriu peiliu nupjaukite juodą žievę. Ridiką sutarkuokite morkoms skirta (t.y. smulkesne negu burokine) tarka.
2. Ridikų tarkius apibarstykite druska ir išmaišykite - stipriai trinti nereikia, jeigu ridikai sutarkuoti smulkiai, juos druska suminkštins ir be papildomo grūdimo. Palikite pastovėti apie 20 min., tuomet švelniai nuspauskite ir nupilkite susidariusias aitrias sultis. 
3. Į ridikų tarkius dėkite grietinę ir išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Salotas sudėkite į dubenį ir, jeigu norite, papuoškite krapais ir/ar laiškiais česnakais. 
4. Šias salotas galima valgyti kaip garnyrą (tarkime, su virta ir griežinėliais supjaustyta mėsa), tačiau mūsų šeimoje jos visuomet valgomos tik su bulvėmis, kaip vegetariškas patiekalas. Gardžiausia būna, jeigu bulvės išverdamos su lupenomis arba garuose (šįkart aš viriau garuose).

Recepto šaltinis: močiutė Bronė ir mano mama.

Senamadiškas "Riešutėlių" tortas

Vienas didžiausių tinklaraščio rašymo džiaugsmų - tai tikros ir virtualios pažintys su žmonėmis: kitais tinklaraštininkais, gardžių produktų atstovais, renginių organizatoriais ir, žinoma, savo skaitytojais. Štai kodėl šiandien prie naujo įrašo sėdau nusiteikusi pakiliai - mat jis bus dedikuotas Justinai, mano skaitytojai, su kuria susipažinau prieš pat Kalėdas. Ji atsiliepė į prašymą papasakoti apie mėgstamiausius kalėdinius savo šeimos patiekalus, pasidalijo atsiminimais apie nostalgišką "Riešutėlių" tortą ir laimėjo nedidelę dovanėlę. Kitų skaitytojų patiekalai irgi skambėjo nuostabiai, tačiau mano smaližiai vyrai visgi nubalsavo už tortą - na, o aš pažadėjau jį iškepti. Juo labiau, kad Justina atsiuntė man šio skanumyno receptą ir su smulkmenomis išklojo visas jo gamybos paslaptis. Iš pradžių ketinau "Riešutėlių" tortą kepti Kalėdoms, bet paskui supratau nespėsianti to padaryti, ir projektą atidėjau Naujųjų metų sutiktuvėms. Na, o tuomet jį sėkmingai įgyvendinau, ir kol dar gyvi visi įspūdžiai, nekantrauju jums papasakoti apie šį senamadišką, bet puikų kepinį.

Nuotrauka Kristinos

Anot Justinos, "Riešutėlių" tortas - tai jos vaikystės desertas, be kurio buvo neįsivaizduojamos didžiosioms žiemos šventės. Torto receptas saugomas senoje užrašų knygelėje, kuri priklauso Justinos mamai (kaipgi kitaip, anksčiau tokias turėdavo kiekviena rūpestinga šeimininkė!). Tačiau kokiomis aplinkybėmis receptas buvo užrašytas, jo savininkė tiksliai nebeatsimena - šiaip ar taip, jam jau mažiausia 30 metų, o gal net daugiau. Nors Justinos mama, ponia Janutė, kilusi nuo Pivašiūnų, ji linkusi manyti, kad receptą užsirašė ne gimtinėje, o studijų metais Kaune, kur mokėsi dailės. Vėliau, nutekėjusi į Biržus, tuo receptu ji ne kartą naudojosi, o dabar tortą sėkmingai kepa ir pati Justina. Beje, Justina visai neseniai pradėjo rašyti savo tinklaraštį, tad jeigu norite išgirsti apie jos kepinius iš pirmų lūpų, apsilankykite puslapyje Namai ten, kur virtuvė.

Nuotrauka Kristinos

O aš tuo tarpu pasakysiu, jog prieš kepdama tortą pagal Justinos šeimos receptą, savo papratimu pašniukštinėjau knygose ir internete, mėgindama rasti daugiau žinių apie šį kepinį. Pirmiausia išsiaiškinau, kad žmonės šį saldumyną vadina ne tiktai "Riešutėlių" tortu, bet ir Koriuku, Žagarėlių tortu ir netgi Pupeliniu tortu. Pyrago gaminimo principai visur panašūs: maži tešlos gabaliukai, išvirti karštuose riebaluose kaip žagarėliai, išmaišomi su karšta, į karamelę panašia mase, į kurią paprastai įeina medus ir cukrus, o tuomet saldumynas suspaudžiamas ir/ar paslegiamas. Tiesa, produktų proporcijos skirtinguose šaltiniuose šiek tiek įvairuoja, tačiau nemanau, kad nuo to labai keistųsi galutinis deserto skonis. Antra vertus, kai kas "Riešutėlių" tortą tapatina su trupininiu pyragu, kurio atšaldyta tešla yra tarkuojama, kepama orkaitėje, o vėliau gauti trupiniai maišomi su karamelizuotu kondensuotu pienu. Man atrodo, jog tai du skirtingi kepiniai, nes šiuo atveju skiriasi viskas - ir tešlos paruošimas (tarkavimas vs pjaustymas), ir jos kepimas (orkaitė vs virimas riebaluose), ir tešlos gabaliukus jungianti bei skonį suteikianti masė (karamelizuotas kondensuotas pienas vs medus ir cukrus). Jeigu kas nors ir sieja šiuos du saldumynus, tai, manyčiau, panašus jų atsiradimo laikas: atrodo, abu jie Lietuvoje išpopuliarėjo vėlyvuoju sovietmečiu, maždaug 1980-1990 m. laikotarpiu.

Nežinau, ar derėtų sakyti, jog tuo laiku "Riešutėlių" tortas buvo sukurtas, mat kone identiškų kepinių galima aptikti ir Europoje, ir Azijoje. Lietuviškas saldėsis labai primena, tarkime, itališką struffoli - tešlos rutuliukų pyragą su medaus sirupu, pagardintą apelsinų sultimis ir žievelėmis. Tačiau aš linkusi manyti, kad į mūsų šalį "Riešutėlių" torto idėja anuomet atkeliavo ne iš Vakarų Europos, o iš plačiosios Sovietų Sąjungos - tiksliau, iš totorių ir baškirų virtuvių. Totoriai, baškirai ir kitos to regiono tautos savo nacionalinį desertą čiak-čiak (rus. чак-чак) gamina nuo neatmenamų laikų, jis yra privalomas tokių didelių švenčių kaip vestuvės atributas. Čiak-čiak gamybos procesas visai toks pats, kaip ir gaminant "Riešutėlių" tortą: tešla, suminkyta iš kvietinių miltų ir kiaušinių, iškočiojama, supjaustoma (senovėje - sugnaiboma) mažyčiais gabaliukais (arba "makaronais"), jie išverdami riebaluose kazane, o vėliau suklijuojami sirupu, išvirtu iš medaus ir cukraus. Į čiak-čiak kai kada dedama ir džiovintų vaisių ir/ar graikinių riešutų. Žinant, kad sovietmečiu tarp "broliškų tautų" buvo įsakmiai skatinami kultūriniai mainai visose srityse, įskaitant kulinariją, nereikia daug fantazijos, norint įsivaizduoti, kaip šis saldumynas galėjo atkeliauti į Lietuvą, ar ne? Tiesa, kiekviena šalis receptus adaptuoja taip, kad jie atitiktų vietinių žmonių skonį ir tenykščio gyvenimo sąlygas: tarkime, jeigu Rytuose žodis riešutai pirmiausia reiškia graikinius riešutus, tai mūsų platumose - lazdynų riešutus ir pan. Be to, žmonės nuolat sugalvojau daugiau ar mažiau vykusių recepto pakeitimų ir patobulinimų, tad visai gali būti, jog kitas sovietmečio saldumynas - kukurūzų lazdelės, sumaišytos su tirpintais irisais - irgi galėjo atsirasti kaip kasdieninis, ne toks imlus laikui čiak-čiak variantas, vėliau virtęs savarankišku desertu. Kukurūzinį skanėstą, kitaip negu "Riešutėlių" tortą, gamindavo ir mano mama, bet daugiau apie jį parašysiu kada nors vėliau :)

Nuotrauka Kristinos

Grįžtant prie Justinos recepto, turiu pasakyti, jog "Riešutėlių" tortą verta kepti tuomet, kai norisi ką nors smagaus nuveikti su visa šeima. Pirmiausia, kepant žagarėlius, ypač tokius smulkius, kokie reikalingi šiam tortui, labai pasiteisina dviejų žmonių komanda: vienas juos ruošia, kitas stovi prie puodo su riebalais ir kepa. Man šiame reikale pagelbėjo vyras, kuris, tiesa, atsisakė tešlą kočioti ir pjaustyti smulkiais kubeliais. Anot jo, riešutėliai turi būti ne kampuoti, o apvalūs, todėl jis gnaibė tešlą po gabaliuką ir neįtikėtinu greičiu suko mažučius tešlos rutuliukus. Kadangi Justina buvo perspėjusi, kad iš savo mamos jie, vaikai, stengdavosi kuo daugiau iškeptų "riešutėlių" nugvelbti (anot jos, vis tiek jų daugybė likdavo! o štai su sirupu sumaišytų "riešutėlių" liesti jau būdavo šiukštu nevalia...), aš savuosius ne tik kepiau, bet ir akylai saugojau nuo aplink besisukiojančių smaližių :) Antra vertus, Justinos mama - nepaprastai išmintinga moteris, ir kad vaikai mažiau trukdytų, bet nesijaustų nuošaly, patikėdavo jiems prigliaudyti stiklinę lazdyno riešutų. Justina sako, kad tas darbas anuomet atrodydavo nuobodus ir ilgas, nes riešutus naudodavo laukinius, rudenį parsineštus iš miško, taigi, ir žymiai smulkesnius negu dabartiniai, kuriuos perkame parduotuvėje. Užtai pakepinti riešutai suteikdavo puikų akcentą "Riešutėlių" tortui, ir, manau, nemenką pasididžiavimo jausmą mamos padėjėjams. Mane labai sužavėjo ta jauki, šilta Justinos papasakotos istorijos detalė, ir nors riešutai čia - iš principo nebūtinas priedas, nedvejodama juos panaudojau, įsivaizduodama, jog tai "paslaptingasis" ponios Janutės ingredientas, į kurį sudedama meilė savo šeimai, ir dėl kurio mamų kepiniai mums tampa tokie ypatingi.

Kad tortas gerai susispaustų, stengiausi kepti mažus "riešutėlius" - kaip matote iš pjūvio, bene stambiausi čia lazdyno riešutai :) Nuotrauka Kristinos

Galiausia reikėtų aptarti "Riešutėlių" torto papuošimą. Justinos namuose šis tortas išvis nebuvo puošiamas, kitur radau patarimų papuošti jį šviežiomis, šaldytomis ar konservuotomis uogomis, vaisiais, šokoladu. Tačiau aš manau, kad, tarkime, šviežias uogas ar vaisius čia dėti šiek tiek rizikinga - mat jie palyginti greitai genda ir rūgsta, kai tuo tarpu "Riešuėlių" tortas gali stovėti gana ilgai, panašiai kaip tinginys ar šakotis. Todėl man norėjosi "ilgaamžiškesnių" ir patvaresnių papuošimų, ir kadangi torto pagrindas - ne kas kita, kaip tam tikros rūšies žagarėliai, nusprendžiau, kad jo papuošimui irgi tiks žagarėliai, tiksliau, lenkiškos Užgavėnių "rožės" :) Papuošimus priklijavau tuo pačiu medaus ir cukraus sirupu, ir jie puikiai atlaikė tiek kelionę į svečius, tiek visas šventes. Tarp kitko, Lietuvoje žagarėliai nuo seno buvo kepami Užgavėnėms, todėl šis žagarėlių tortas, nesvarbu, vainikuotas gėlėmis ar be jų, labai tiktų tiems, kurie neužilgo varys žiemą iš kiemo. O jeigu ne, iškepkite jį bet kuria kita proga - nepasigailėsite.

Justina, dar kartą sakau širdingą ačiū, kad pasidalinai savo šeimos receptu! Linkiu sėkmės, kuriant savąjį tinklaraštį, bet, tikiuosi, nepamirši užsukti į svečius ir į mano puslapį :) 

Nuotrauka Kristinos

"Riešutėlių" tortas

Ingredientai: (išeis didelis 26-28 cm skersmens tortas)

Tešlai:

5 dideli kiaušiniai (geriau kaimiški; jeigu kiaušiniai maži, naudokite 6)

½ a.š druskos

Nebūtinai: 5-6 v.š. vandens arba pieno

1 v.š. degtinės (aš naudojau spiritą)

Kvietinių miltų (pagal poreikį, greičiausia reikės bent jau 500 g)

Aliejaus (kepimui; reikės apie 1 l)*

Nebūtinai: 1 stiklinė (250 ml) gliaudytų lazdyno riešutų**

Sirupui:

1 stiklinė (250 ml) cukraus

1 stiklinė (250 ml) medaus***

50 g sviesto 

1. Dideliame dubenyje lengvai paplakite kiaušinius su žiupsneliu druskos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad į tešlą galima dėti pieno arba vandens (1 kiaušiniui - 1 v.š. skysčio) - esą tuomet "riešutėliai" būna traškesni; jeigu norite, išmėginkite šią gudrybę (aš pyliau pieną). Kad riešutėliai negertų aliejaus, įpilkite ir šlakelį stipraus alkoholio. Dabar po truputį berkite miltus - jų reikės tiek, kad suminkytumėte nelabai kietą, bet prie rankų nelimpančią tešlą. Jeigu norite ir turite laiko, galite ją suvynioti į maistinę plėvelę ir kelias valandas pabrinkinti vėsioje vietoje - tešla bus elastingesnė ir lengviau kočiosis. 
2. Pagaminkite "riešutėlius". Tešlą plonai (iki 0,5-0,3 cm storio) iškočiokite, jeigu reikia - dalimis. Supjaustykite siaurais, maždaug 0,5 cm pločio ruoželiais. Leiskite jiems apie pusvalandį apdžiūti, tuomet juosteles apverskite ant šono, suglauskite ir supjaustykite smulkiais, 0,5 cm ilgio kubeliais (įsivaizduokite standartinio languoto sąsiuvinio langelį - tešlos kubelis turėtų būti tokio pat ilgio, pločio ir aukščio). Kitas būdas - tešlą sukti į plonus volelius, o tuomet ją supjaustyti (kaip gaminant kūčiukus). Trečias - gnaibyti tešlą mažais gabaliukais ir iš jų tarp pirštų sukti labai mažus rutuliukus (pasirodo, šis būdas greitesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio :). Atsiminkite - kuo mažesniais gabaliukais supjaustysite tešlą, tuo mažesni išeis riešutėliai, o mažesnius riešutėlius bus lengviau suspausti taip, kad pyragas nebyrėtų. 
3. Prikaistuvyje įkaitinkite aliejų, sumažinkite ugnį iki vidutinės ir porcijomis kepkite "riešutėlius". Lengviausia bus, jeigu maždaug 1-2 saujas riešutėlių nuo stalo sukasite į negilią lėkštelę, o nuo jos subersite į karštus riebalus; turėkite galvoje, kad kepdami "riešutėliai" mažiausia dvigubai išsipūs, todėl nepridėkite jų per daug. Maišyti ir išgriebti "riešutėlius" lengviausia ir patogiausia kiaurasamčiu. Išgriebtus "riešutėlius" geriausia sudėti ant popierinių rankšluosčių , o kai susigers riebalų perteklius, perpilti į dubenį. Porcijomis iškepkite visus "riešutėlius" - man jų išėjo pilna (sulig kraštais) 28 cm skersmens kepimo skarda nuimamais šonais (jeigu į tešlą nepilsite vandens ar pieno, jos bus mažiau, turėtų išeiti pilna 26 cm skersmens skarda). 
4. Jeigu naudosite, į iškeptus "riešutėlius" įmaišykite pakepintus lazdyno riešutus. 
5. Prieš virdami sirupą, pasiruoškite reikalingus indus, nes vėliau viskas vyks labai greitai. Pirmiausia, priklausomai kiek "riešutėlių" prikepėte, pasiruoškite 26 ar 28 cm skersmens skardą: jos nereikia tepti riebalais, tik perplaukite šaltu vandeniu, sausai iššluostykite ir, jeigu norite, išklokite kepimo popieriumi. Maždaug pusę "riešutėlių" supilkite į didelį dubenį, tokį, kuriame juos būtų patogu išmaišyti, t.y. energingai maišant, jie nebyrėtų per kraštus. Kitą pusę "riešutėlių" atidėkite - juos vėliau supilsite į tą puodą, kuriame bus verdamas sirupas. Galima riešutėlius su sirupu maišyti ir viename labai dideliame inde, bet tai bus sudėtingiau, nes sirupas greitai stingsta ir ne taip tolygiai pasiskirsto. Pasiruoškite ir stiklinę su labai šaltu vandeniu - jo prireiks tikrinant, ar sirupas reikalingo tirštumo. 
6. Į didelį storadugnį puodą (tokį, kad jame vėliau galėtumėte lengvai išmaišyti pusę "riešutėlių") suberkite cukrų, sudėkite medų ir sviestą. Užvirinkite, o paskui pamaišydami virkite ant vidutinės ugnies, kol sirupas kiek sutirštės ir taps rusvos karamelės spalvos - tai turėtų trukti apie 10 min. Sirupas būna išviręs, kai įlašinus jo į šaltą vandenį, lašelis neišsileidžia ir būna beveik nelipnus. Labai svarbu sirupo nenukaisti, kol jis per skystas, nes tuomet, išmaišius su "riešutėliais", didžioji jo dalis subėgs į formos apačią, o viršuje pyragas liks sausas, birus. Antra vertus, stenkitės sirupo nepervirti, kad jis nesudegtų ir sustingęs netaptų labai kietas. 
7. Kai sirupas bus tinkamo tirštumo, puodą nukaiskite. Pusę sirupo supilkite į pirmąjį dubenį su "riešutėliais", greitai išmaišykite (sirupas stings tiesiog akyse!), sudėkite į paruoštą formą ir kaip galėdami geriau suspauskite. Jeigu jūsų puodas storadugnis, kita dalis sirupo vis dar bus karšta ir skysta - į jį supilkite likusius "riešutėlius", greitai sumaišykite ir taip pat sukrėskite į paruoštą formą. Palyginkite, kad "riešutėliai" daugmaž tolygiai pasiskirstytų ir vėl suspauskite (aš ant viršaus uždėjau medinę pjaustymo lentelę ir paprašiau savo vyro pagalbos - "riešutėliai" susispaudė taip, kad jų buvo sulig 28 cm skersmens formos kraštais, t.y. lygiai tiek, kiek prieš sumaišant juos su sirupu). 
8. Suspaustą "Riešutėlių" tortą palikite, kad atvėstų. Tuomet nuimkite formos kraštus, pyragą apverskite ir nulupkite kepimo popierių. Jeigu norite, "Riešutėlių" tortą galite papuošti. Aš iškepiau gėlių formos žagarėlių (iš pusės normos produktų, kurie nurodyti recepte), tuomet į puodą (ne visada reikia skubėti išplauti puodus :), kuriame buvo verdama karamelė, įpyliau maždaug 3 v.š. vandens ir truputį pašildžiau, kad karamelės likučiai suminkštėtų. Jais patepusi gėlytes ir priklijavau prie torto. 
9. "Riešutėlių" tortas skaniausias kitą dieną, gerai susistovėjęs. Lengviausia jį pjaustyti ne lėkštėje, bet ant medinės lentelės, panašiai kaip kitus kietokus pyragus (tarkime, tinginį). Jeigu pavyko gerai suspausti "riešutėlius", tortą galėsite supjaustyti daugmaž taisyklingais gabaliukais, jeigu "riešutėliai" šiek tiek palaidi, pjaunamas desertas trupės, bet nuo to bus ne mažiau gardus.
10. "Riešutėlių" tortas netgi kambario temperatūroje gali stovėti kelias dienas, taigi, jį valgykite neskubėdami ir su pasimėgavimu :)

* Justinos recepte nurodyta, kad "riešutėlius" kepti galima ir taukuose. Tokiu atveju į karštus taukus reikėtų dėti žalios bulvės gabaliuką, kad tešla gertų mažiau riebalų.

** Jeigu naudosite riešutus, iš anksto juos pakepinkite. Riešutus viena eile suberkite į skardelę (aš naudojau keraminę neaukštais kraštais), ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC. Kepkite apie 10-15 min., arba kol pastebėsite, kad riešutų luobelė ima trūkinėti. Po 5-7 min. kepimo, riešutus pamaišykite, po 10 patikrinkite, ar luobelės jau atšokusios. Jeigu ne, kepkite dar kelias minutes, bet atsiminkite, jog riešutai gali labai greitai pridegti. Pakepintus riešutus geriausia supilti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, juos susukti, kad neišbyrėtų, ir per stipriai nespaudžiant patrinti - dauguma luobelių nusitrins. Kitas būdas - perpilti juos į šaltą dubenį ir patrinti tarp delnų, tuomet didžioji dalis luobelių irgi turėtų likti ant dubens dugno. Riešutus be luobelių sudėkite į švarų indą ir palikite, kad atvėstų.

*** Rinkitės švelnaus skonio medų, kuris sirupui nesuteiktų papildomo prieskonio. Justina sako, kad, pavyzdžiui, specifinio skonio grikių medus šiuo atveju nepasiteisina.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano skaitytojos Justinos šeima.

Svarbesni papildomi šaltiniai čia, čia, čia, čia ir čia.

Daniškas krevečių kokteilis

Ankstyvą, tamsų savaitgalio rytą pradėjau nuo didelio puodelio kavos su tiršta pieno puta ir Tomo Venclovos poezijos. Norėjau šviesia galva, dar neiškvaršinta dienos triukšmo ir kasdieninių smulkmenų, iš naujo perskaityti eilėraštį Ruduo Kopenhagoje (1983). Nežinau kaip jums, bet man tai - vienas gražiausių Tomo Venclovos kūrinių, kuriame ir nugludinta poetinė kalba, ir grakščios teksto struktūros primena talentingo architekto suprojektuotus krištolo rūmus: skaidrius, taisyklingus, o tuo pačiu efemeriškus, paslaptingus, nepermatomus dėl daugybės lūžtančių atspindžių. Antra vertus, eilėraščio siunčiama žinia anaiptol ne lengvabūdiška, o poetinis juodai baltas miesto piešinys pakankamai depresyvus. Nesvarbu, kokiu rakursu skaitomas šis tekstas - kaip politinis manifestas, kaip dviejų žmonių aistros istorija, kaip filosofinio traktato nuotrupa, - prie jo prisilietus, apima egzistencinės vienatvės jausmas.

Iš drakono nasrų

plūsta Baltijos vandenys. Blykčioja bronzinis nagas.

Aštriabriaunė srovė čaižo erdvę tarytum botagas

ir pavirsta garu

virš fontano taurės.

Atminty ne iš karto užsiveria spragos,

ir pažįstami debesys ritasi virš Kopenhagos

iš kairės,

kai žvelgi į pietus.

Juos palydi skardiniai stogai, apkapotos ir purvinos liepos,

šimtas tūkstančių dviračių. Aidas, trumpam pasislėpęs,

palei uosto vartus,

vėl išnyra šalia. (...) 

Tomas Venclova, Ruduo Kopenhagoje

Ar jums neatrodo, kad Kopenhaga šiuo atveju tampa kone atsitiktine eilėraščio įkaite? Juk jeigu žmogų aplanko meilė, arba, atvirkščiai, kamuoja neišspręstos (o gal ir neišsprendžiamos) problemos, slegia neatsakytų klausimų ar abejonių našta, persekioja artėjančios pabaigos nuojauta, tai šią vidinę jauseną jis visur nešiosis su savimi, nesvarbu, kuriame mieste atsidurs - Peterburge, Taline, Helsinkyje ar Stokholme. Tačiau konkrečios gyvenimiškos aplinkybės susidėliojo taip, kad poetą įkvėpimas aplankė būtent Kopenhagoje - ir gimė puikios eilės. Prisipažinsiu, ilgą laiką Kopenhagą įsivaizdavau būtent tokią, kokią aptikau įtaigiose šio eilėraščio strofose - tylią, atšiaurią, pilką, kažkokią drumzliną. Ir nors aš žinau, kad poetinių pasaulių nedera painioti su žemiška realybe, nors žinau, kad Tomas Venclova savo eilėraščius konstruoja kaip intelektualius žaidimus, pirmiausia apeliuojančius į skaitytojo protą, Ruduo Kopenhagoje pirmiausia pažadino mano vaizduotę ir paveikė mano jausmus. Sakyčiau, keista, nes į literatūrinius kūrinius dažniausia žvelgiu iš tam tikros distancijos ir stengiuosi atsiriboti nuo savo emocijų ten, kur labiausia praverčia įžvalgumas ir sukauptos žinios.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau literatūrinius įspūdžius apie miestus akimirksniu pakoreguoja kelionių įspūdžiai. Tikrovėje, laimei, Kopenhaga man atsivėrė kaip linksmas, spalvingas, be galo draugiškas ir jaukus miestas. Prie to nemažai prisidėjo ir Charlotte su Jan'u, apie kuriuos rašiau, pristatydama menkę garstyčių padaže ir danišką obuolių desertą. Na, o šįkart - paskutinis "trilogijos" įrašas iš jų virtuvės - krevečių kokteilis (dan. rejecocktail), mažas, elegantiškas užkandis, lengvas ir nuotaikingas kaip pati Kopenhaga :)

Nors krevečių kokteilį danai laiko klasikiniu savo virtuvės patiekalu, iš tikrųjų jo kilmė visai ne daniška. Krevečių kokteilio pirmtakų maisto istorikai randa jau XIX a. virtuvėje, o XX a. pirmojoje pusėje, kai JAV prasidėjo prohibicijos era, šios salotos, patiekiamos taurėse, ypač išpopuliarėjo - tai buvo savotiška legali alkoholinių kokteilių alternatyva. Tačiau Europa krevečių kokteiliais susižavėjo tik XX a. viduryje, kai žmonės ir ekonomika atsigavo po II pasaulinio karo. XX a. 7-8 dešimtmečiais krevečių kokteiliai tapo madingų vakarėlių ir iškilmingų vakarienių atributu, ypač Didžiojoje Britanijoje. Nuo mados neatsiliko ir Skandinavija - panašu, kad patiekalą Šiaurės Europa perėmė būtent iš britų (tai paaiškintų, kodėl, pavyzdžiui, dauguma daniškų receptų krevečių kokteilį rekomenduoja gardinti "anglišku padažu", t.y. ruduoju HP padažu). Kiekvienoje šalyje krevečių kokteilis gaminamas vis kitaip, jau nekalbant apie atskirų virtuvės šefų išradingumą. Krevečių kokteilis JAV, kur didelės krevetės su uodegėlėmis sukabinamos ant taurės kraštų, gerokai skirsis nuo krevečių kokteilio, tarkime, Švedijoje, kur naudojamos nedidelės, blyškios, lukštentos vietinės krevetės. Skirtumų galima rasti ir lyginant to paties regiono krevečių kokteilius. Antai švedai į krevečių kokteilį mėgsta įmaišyti šparagų ir pievagrybių, tuo tarpu danai, kaip matysime, šių ingredientų paprastai nenaudoja.

Nuotrauka Kristinos

Kai kurie šaltiniai krevečių kokteilio išpopuliarėjimą Danijoje sieja su Karolines Køkken (liet. apytikriai - Karoline'os virtuvė) centru, kurį 1962 m. įkūrė Danijos pienininkų asociacija. Karolines Køkken centras buvo savotiškas pienininkų asociacijos padalinys, kuris rūpinosi daniškų pieno produktų reklama. Čia dirbę žmonės rengė įvairias akcijas, organizavo kulinarinius kursus, kūrė patiekalus su pieno produktais, leido atvirukus su receptais, o nuo 1972 m. - ir kulinarines knygas, mokančias namų šeimininkes į kasdieninį racioną įtraukti daugiau pieno, sviesto, vietinės gamybos sūrių ir t.t. 1972-2001 m. laikotarpiu išėjo 9 Karolines Køkken knygos, kurios Danijoje sulaukė itin didelio pasisekimo. Vis dėlto 2003 m. Danijos pienininkai Karolines Køkken pardavė kompanijai Arla Food. Pastaroji tęsia receptų kūrimo ir knygų leidybos tradiciją, tiesa, receptų kūrimo laboratoriją perkėlusi į Italiją :) Tačiau ten sukurtus produktus Arla Karolines Køkken ir toliau žymi senuoju Karolines Køkken logotipu - baltais ir raudonais langeliais išmarginta karvute. Logotipą 1958 m. sukūrė Orhuso miesto (dan. Aarhus) grafikė Grete Rich. Iš pradžių ji žaismingą karvutę pasiuvo iš languotų virtuvės užuolaidų vienam Danijos pienininkų asociacijos renginiui, o netrukus gavo užsakymą perkelti ją ant popieriaus. Ir štai, prabėgus pusei amžiaus, ši karvutė tapo vienu iš žinomiausių Danijos simbolių, brangiu ir prestižiniu prekės ženklu.

Aš iš Kopenhagos parsivežiau vieną iš "naujos kartos", t.y. jau Arla Food laikais leistų Karolines serijos knygų. Į ją sudėti klasikiniai receptai, kurių dauguma jau buvo spausdinti senesniuose Karolines Køkken leidiniuose. Joje kiek pagyrūniškai teigiama, kad pirmasis krevečių kokteilio receptas pasirodė 1980 m., ir būtent ši data siejama su recepto išpopuliarėjimu Danijoje. Ne visai taip. Pirmiausia, naujiesiems knygų leidėjams vertėtų retkarčiais pasinaudoti paveldėtu archyvu: krevečių kokteilio receptas iš tikrųjų pasirodė 1972 m., o ne 1980 m. leidinyje. Beje, visos Karolines Køkken knygos nuskenuotos ir sukeltos į internetą, tad jeigu jums smalsu, kaip atrodė senamadiškas daniškas krevečių kokteilis, tą galite lengvai padaryti (žr. čia, p. 20). Patikėkite, atrodė jis iš tikrųjų kitoniškai: pusę kokteilinės taurės užėmė ledukai, ant kurių buvo dedamas papildomas stiklinis indelis su krevečių salotomis, tiesiog paskendusiomis rausvame padaže. Teiginys, jog būtent Karolines Køkken Danijoje išpopuliarino krevečių kokteilį, irgi kelia šiokių tokių abejonių. Man, pavyzdžiui, užteko atsiversti 1970 m. išėjusią Kirsten Hüttemeier knygą, ir ten iš karto suradau krevečių kokteilio receptą - o ji juk irgi buvo anuomet labai žinoma šefė bei TV laidų vedėja. Ir čia tik vienas pavyzdys, kurį radau, sėdėdama ant sofos savo svetainėje, net neįkėlusi kojos į biblioteką.

Charlotte ir Jan'o ruoštas krevečių užkandis. Vietoje klasikinio padažo, jam buvo panaudota grūdėta varškė. Nuotrauka Kristinos

Kaip ten bebūtų, visiškai aišku tik tai, jog danai jau penkis dešimtmečius mėgaujasi krevečių kokteiliais ir, matyt, mėgausis mažiausia antra tiek. Užkandžio sudėtis neįmantri. Į skaidraus stiklo taures pirmiausia dedama smulkintų salotų: aisbergo, cikorijų ar įvairių salotų mišinio; kai kada į jas įmaišoma agurkų, žaliųjų šparagų, avokado, mango gabaliukų ir pan., tačiau šie priedai klasikiniame kokteilyje nelaikomi būtinais. Ant salotų paskleidžiamos lukštentos nedidelės krevetės, dažniausia šaldytos ir atšildytos. Salotas ir krevetes sujungia rausvas, aštrokas padažas. Palyginti su XX a. 8-ojo dešimtmečio receptais, šiais laikais jo į salotas pilama žymiai mažiau, o kai kada padažas iš viso patiekiamas atskirai, kad kiekvienas valgytojas jo užsidėtų tiek, kiek nori. Tai daroma ir sveikesnės mitybos sumetimais, ir tam, kad užkandis patraukliau, gaiviau atrodytų. Padažo sudėtis - kiekvieno jį gaminančiojo skonio ir fantazijos reikalas, tačiau į jį visuomet įeina majonezas, pomidorų padažas ir saldus čili padažas. Bene džniausi papildomi priedai - citrinos sultys, angliškas HP padažas, šlakelis konjako, svogūnai. Nors kai kurie autoriai nurodo, jog šis padažas kilo iš Tūkstančio salų padažo (vadinasi, majonezas jame būtinas), tačiau Karolines Køkken, kaip ir galima tikėtis, vietoje majonezo rekomendavo (ir teberekomenduoja) naudoti vietinius pieno produktus - grietinės ir plaktos grietinėlės mišinį. Kiti šaltiniai tuo tarpu dalį majonezo siūlo pakeisti natūraliu jogurtu. Taigi, rinktis yra iš ko, tik atsiminkite, kad, atsisakius majonezo, į padažą greičiausia teks dėti daugiau prieskonių. Galiausia krevečių kokteilis papuošiamas: citrinos griežinėliu, pomidorais, krapais, o kai kada - ir dar kokiu nors spalvingu produktu, tarkime, juodaisiais ikrais. Neišsigąskite, Danijoje tam reikalui naudojami ne prabangieji eršketų, o nepalyginamai pigesni ciegorių (jūros rupūžių, lot. cyclopterus lumpus) ikrai :) Prie krevečių kokteilio įprasta patiekti duonos, sviesto ir, jeigu norite, balto vyno.

Charlotte ir Jan'as mus vaišino vasarišku, naminiu krevečių kokteilio variantu: ant žalių, suplėšytų aisbergo salotų jie paskleidė krevetes, sumaišytas su grūdėta varške, smulkiai supjaustytais raudonaisiais svogūnais bei šaukštu pomidorų padažo. Žinoma, čia reikėjo ir žiupsnelio druskos bei pipirų. Tokias salotas jie sudėjo į didelę lėkštę ir papuošė pomidorų skiltelėmis - patiekalas atrodė neįprastai, bet buvo lengvas ir labai gardus. Taigi, galite išmėginti ir tokį būdą krevečių kokteiliui patiekti, ypač jeigu rengiate šeimos pietus. Na, o maži klasikiniai kokteiliai tiks ir prašmatnesniam pobūviui - Danijoje jais įprasta vaišintis, sutinkant Naujuosius metus ar kitų didesnių švenčių proga. Taurėse sukomponuoti krevečių kokteiliai atrodo gražiai, yra gardūs, be to - ekonomiški. Mat vienai krevečių kokteilio porcijai danai rekomenduoja naudoti apie 40 g nedidelių krevečių. Taigi,  4 porcijoms pakaks net visai mažos jų pakuotės. O dabar pagaliau - ilgai lauktas receptas :)

Nuotrauka Kristinos

Rejecocktail - daniškas krevečių kokteilis

Ingredientai: (4 porcijoms)

160-200 g pakuotė nedidelių šaldytų krevečių (arba maždaug tiek pat šviežių, išvirtų ir išlukštentų smulkių krevečių)

1 nedidelė aisbergo salotos gūžė (galite keisti cikorija ar kitomis mėgstamomis salotomis ar salotų mišiniais)

Padažui:

3-4 v.š. majonezo (galite keisti grietinės ir nesaldintos plaktos grietinėlės mišiniu, arba maždaug pusę majonezo pakeisti natūraliu jogurtu)

1-2 v.š. pomidorų padažo

Saldaus čili padažo (pagal skonį; galite keisti kajeno ar kitokių aštrių pipirų žiupsneliu)

Nebūtinai: rudojo HP padažo, citrinos sulčių, konjako, smulkintų raudonųjų svogūnų

Cukraus, druskos ir pipirų (pagal skonį)

Papuošimui:

Citrinos griežinėlių

Pomidoro

Krapų

Patiekiant:

Duonos, sviesto, atšaldyto balto vyno

1. Krevetes atitirpinkite, sudėkite į sietą ir palikite, kad gerai nulašėtų vanduo. Jeigu naudojate šviežias krevetes, jas išvirkite ir išlukštenkite.
2. Salotas nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite plonais šiaudeliais. 
3. Sumaišykite padažą: į nedidelį dubenį sudėkite majonezą, pomidorų ir saldų čili padažą, išmaišykite. Jeigu norite, pagal skonį pagardinkite ruduoju HP padažu, citrinos sultimis, konjaku, svogūnais. Jeigu reikia, papildomai pasaldinkite ar pasūdykite. Prieskonius dėkite taip, kad padažas būtų jūsų skonio.
4. Sukomponuokite užkandį. Į taures sudėkite salotas - jos turėtų užimti maždaug du trečdalius indo. Ant jų paskleiskite maždaug po šaukštą salotų padažo - geriau mažiau, negu per daug (likusį padažą verčiau patiekite atskirame indelyje, kad prireikus jo būtų galima įsidėti papildomai - jeigu kam nors salotos pasirodytų per sausos). Ant padažo sudėkite po saujelę krevečių. Taip paruoštą užkandį galite dėti į šaldytuvą ir laikyti, kol prireiks (krevečių kokteilį įprasta patiekti gerai atšaldytą), arba nešti į stalą iš karto. 
5. Prieš nešdami į stalą, krevečių kokteilį papuoškite citrinos riekelėmis, pomidorais ir krapais. 
6. Prie šio užkandžio įprasta patiekti duonos (aš rinkausi bagetę), sviesto, o jeigu norite - ir gerai atšaldyto balto vyno.

Su padažu sumaišytas krevečių kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Charlotte'ės ir Jan'o šeima.

Papildomi šaltiniai:

Karolines mormormad, Denmark: Snabel Press, 2013, p. 8-9.

Karolines Køkken knygų archyvas čia.

Kirsten Hüttemeier, Mad fra A til Ø, Denmark: Fremad, 1970, p. 191.

Internetiniai puslapiai čia, čia, čia ir čia.

Æblekage - daniškas obuolių desertas

Šių metų įrašus pradėjau nuo pasakojimo apie daniškai paruoštą menkę su garstyčių padažu, kurią Kopenhagoje mane išmokė gaminti Charlotte. Bet kartais, kai pasakai A, tenka pasakyti ir B, todėl šiandien jūsų dėmesiui - tradicinis daniškas obuolių desertas, su kuriuo mane supažindino Jan'as. Tą įsimintiną vakarą būtent šeimininkas buvo atsakingas už saldų patiekalą, ir jis pasirinko gaminti ne ką kitą, kaip seną gerą æblekage. Deserto pavadinimas šiek tiek klaidinantis, mat æblekage reiškia obuolių pyragas (dan. æble - obuolys, kage - pyragas), tačiau iš tikrųjų tai nekeptas obuolių desertas, sudarytas iš obuolienės, duonos arba sausainių trupinių, plaktos grietinėlės ir uogienės sluoksnių. Nepaisant to, jog į deserto sudėtį neįeina jokie egzotiški ingredientai, tai iš tikrųjų gardus, lengvas, ne per saldus ir gražiai atrodantis skanumynas, kuriuo mėgaujasi jau ne viena danų karta.

Mano pagamintas æblekage. Nuotrauka Kristinos

Desertas gaminamas greitai ir itin paprastai - pavyzdžiui, man jį sukomponuoti padėjo septynmetis sūnus, ir darbas buvo visiškai jo jėgoms. Bene svarbiausia čia - nepamiršti iš anksto (iš vakaro, arba bent jau prieš 2-3 val.) išvirti obuolienės, kurią reikia gerai atvėsinti. Danai didžiuojasi savo soduose užaugintais kvapniais, ekologiškais obuoliais, bet, manyčiau, lietuviški nė kiek ne prastesni. Žiemą ir pavasariop obuolienei galite sunaudoti apvytusius, įgedusius ir neišvaizdžius obuolius iš savo rūsio, taigi, šiuo požiūriu desertas labai ekonomiškas. Daniška obuolienė verdama lygiai taip pat kaip lietuviška, tiktai aromatizuojama ji paprastai vanile, o ne cinamonu. Obuolienei labiau tiktų rūgštūs obuoliai, bei jeigu jų neturite, galite įspausti šiek tiek citrinos sulčių, ir problema bus išspręsta. Taip pat nerekomenduočiau obuolienės per daug saldinti ir per ilgai virti - jeigu obuolienė bus lengva ir saldžiarūgštė, tai ir desertas bus lengvas ir ne per saldus. 

Jan'as, supažindinęs mane su æblekage gaminimo paslaptimis. Nuotrauka Kristinos

Antras svarbus žingsnis - desertui paruošti trupinius. Seniau šiam desertui buvo sunaudojama sužiedėjusi duona, kurią šeimininkės sudėdavo į maišelį ir padaužydavo kočėlu - dalis duonos virsdavo smulkiais trupinukais, dalis sutrupėdavo į nedidelius gabaliukus. Dabar, kai namuose nebekaupiamos didelės maisto atsargos,  žmonės duoną neretai džiovina specialiai šiam desertui, arba perka džiūvėsius, o jiems susmulkinti naudoja ne vien kočėlą, bet ir elektrinius smulkintuvus. Tradiciškai sausi duonos trupiniai pakepinami svieste ir lengvai pasaldinami, o tuomet atvėsinami ir naudojami sluoksniuojant desertą.

Tiesa, šiais laikais pakepintus duonos trupinius danai, nesilaikantys griežtų tradicijų, kai kada keičia sveikesnėmis alternatyvomis - pavyzdžiui, pakepintomis avižomis. Kiti į trupinius įmaišo gardžių ir sveikų priedų, tokių, kaip smulkinti migdolai. Tačiau bene seniausias ir tradiciškiausias pakaitalas duonos trupiniams - tai makroner, daniški migdoliniai sausainiai. Be abejo, tai nepalyginamai brangesnis produktas negu duonos trupiniai, todėl jie plačiau naudoti pradėti tik šiais laikais. Taupesnieji migdolinių sausainių trupinius maišo perpus su kepintais duonos trupiniais, dosnieji naudoja vien migdolinius sausainius. Jan'o pagaminta æblekage versija buvo būtent su migdoliniais sausainiais. Štai kaip atrodė pirmasis (apatinis) jo gaminamo deserto sluoksnis:

Sluoksniuodamas desertą, rupiai sulaužytus migdolinius sausainius Jan'as papildomai pagardino uogiene. Nuotrauka Kristinos

Migdolinius sausainius danai dažniausia perka parduotuvėje, nors internete galite aptikti ir naminių makroner receptų (jie panašūs į švediškų migdolinių sausainių receptus). Daniški makroner primena itališkus amaretti sausainius, mat svarbiausia jų ingredientai - malti migdolai, cukrus ir kiaušinių baltymai. Iš tų, kuriuos aptikau Lietuvoje, man asmeniškai bene panašiausi į daniškus buvo "Viktorijos" fabriko gaminami Amarettini sausainiai. Jūs galite ieškoti kitokių, tik žiūrėkite, jog į sudėtį įeitų migdolai. Beje, prieš keletą metų Danijoje nemenko atgarsio sulaukė įvykis, kai maisto kontrolės tarnybos, aptikusios, jog kai kurie gamintojai į makroner vietoje riešutų deda tik krakmolą ir migdolų kvapo esenciją, liepė juos išimti iš rinkos dėl netinkamo pavadinimo. Kilo didžiulis gamintojų nepasitenkinimas, bet kontrolieriai buvo nepalenkiami: sausainiai be migdolų, o tik su jų imitacijomis, negali būti vadinami makroner, t.y. migdoliniais sausainiais.

Jeigu jūs vietoje senamadiškų pakepintų duonos ar džiūvėsių trupinių nuspręstumėte naudoti migdolinius sausainius, būtinai įvertinkite jų saldumą. Jeigu sausainiai labai saldūs, galbūt vertėtų juos maišyti su pakepintais ir nesaldintais duonos trupiniais, o jeigu nenorite to daryti, minimaliai saldinkite obuolienę, visai nesaldinkite plaktos grietinėlės ir rinkitės rūgščią uogienę.

Jan'o pagamintas æblekage. Nuotrauka Kristinos

Kai obuolienė bus išvirta, o trupiniai paruošti, beliks išplakti grietinėlę (anot Jan'o, ją galima truputį pasaldinti), o tuomet viską susluoksniuoti. Tradiciškai šis desertas gaminamas dideliame stikliniame inde, kad būtų matomi visi jo sluoksniai. Tiesa, šiais laikais desertas gali būti ruošiamas ir taurėse ar desertiniuose indeliuose, kiekvienam valgytojui atskirai, bet tai jau šiuolaikinė, restoranų įvesta mada, o ne naminis æblekage patiekimo variantas. Obuolienė, trupiniai ir plakta grietinėlė sluoksniuojami taip, kad viršutinis sluoksnis būtų grietinėlės. Ji puošiama raudona uogiene, ir ne bet kaip, o tradiciniu būdu - viduryje dedamas didelis uogienės šaukštas, o aplinkui išdėliojami mažesni taškeliai. Jan'as sako, kad nuo senų laikų šiam obuolių desertui naudojama raudonų serbentų uogienė (drebučiai), tačiau puikiai tinka ir bet kuri kita raudonos spalvos uogienė - braškių, aviečių, vyšnių ir pan. Kaip matote, jis pats šiek tiek uogienės paskleidžia ir ant trupinių sluoksnių, tačiau, jeigu nesate prisiekęs itin saldžių desertų gerbėjai, tai nėra būtina: dauguma æblekage receptų rekomenduoja uogienę naudoti tik papuošimui.

Jeigu mėgstate jausti trupinių ar sausainių traškumą, susluoksniuoti æblekage geriausia prieš pat nešant jį į stalą, tačiau jeigu norite, jog trupiniai taptų drėgni, desertą galima gaminti iš anksto. Šaldytuve jis puikiai stovi kelias dienas, todėl, net pagaminus didesnį æblekage dubenį, nėra reikalo visą skanėstą suvalgyti tuojau pat :) Žodžiu, puikus dalykas tas daniškas obuolių pyragas. Jeigu turite obuolių, kuriuos reikia skubiai gelbėti ir/ar sužiedėjusios duonos, tai vienas puikiausių būdų juos sunaudoti ir palepinti tiek savo šeimą, tiek svečius.

Mano pagaminto æblekage porcija. Nuotrauka Kristinos 

Æblekage - daniškas obuolių desertas

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms)

Obuolienei:

6-8 dideli obuoliai, geriau rūgštūs

Vanilinio cukraus, Burbono vanilės arba vanilės ekstrakto

Cukraus (pagal skonį)

Nebūtinai: citrinos sulčių (pagal skonį)

Trupiniams:

~ 15 sužiedėjusios, sausos duonos riekių (geriau baltos) arba tiek pat džiūvėsių

 3-4 v.š. sviesto

~100 g cukraus (arba pagal skonį)

Nebūtinai: migdolinių sausainių (tradiciškai naudojami makroner, apie juos žr. pastabas aukščiau)*

~ 300 ml plakamosios grietinėlės

Raudonųjų serbentų drebučių arba kitokios raudonų uogų (braškių, aviečių, vyšnių) uogienės (desertui papuošti)

1. Nuluptus ir skiltelėmis supjaustytus obuolius be sėklalizdžių dėkite į prikaistuvį, įpilkite 1-2 v.š. vandens, gerą žiupsnį vanilinio cukraus (arba žiupsnelį Burbono vanilės, arba šaukštelį vanilės ekstrakto) ir, retkarčiais pamaišydami, virkite apie 10 min., arba kol obuoliai taps minkšti ir ims leistis. Jeigu mėgstate, obuolienėje gali likti šiek tiek nesukritusių obuolių gabaliukų. Paragaukite obuolienę, ją pagal skonį pasaldinkite ir, jeigu reikia, parūgštinkite citrinos sultimis. Šiam desertui labiausia tiks šviesi (ne per ilgai virta), lengva, nelabai saldi, saldžiarūgštė obuolienė. Kai obuolienė bus norimo skonio ir konsistencijos, ją nukaiskite ir atšaldykite. 
2. Paruoškite trupinius. Sudžiūvusią duoną ar džiūvėsius sutrupinkite. Tai galima padaryti, sudėjus duoną į maišelį ir padaužius kočėlu, arba naudojant elektrinį smulkintuvą. Tradiciškai trupiniai turėtų turėti šiek tiek rupumo, iki galo nesumaltų duonos gabaliukų. Keptuvėje išlydykite sviestą, suberkite džiūvėsėlius ir maišydami kepkite ant vidutinės ugnies apie 5 min., kol jie taps auksiniai ir traškūs. Įberkite cukraus (jeigu trupinius gaminsite iš saldaus duonos gaminio, cukraus gali reikėti mažiau negu 100 g), dar šiek tiek pakepinkite, paragaukite, ar netrūksta saldumo. Kai trupiniai bus norimo saldumo, nukaiskite, perpilkite į šaltą dubenį ir atvėsinkite. 
3. Grietinėlę išplakite iki standžių putų. jeigu norite, plakdami galite ją truputį pasaldinti. 
4. Stikliniame inde (arba atskirose taurėse) susluoksniuokite desertą: berkite maždaug pusę trupinių, paskleiskite pusę obuolienės, ant jos dėkite pusę plaktos grietinėlės; tuomet viską pakartokite. Viršutinį grietinėlės sluoksnį papuoškite uogiene: tradiciškai tai daroma, deserto centre padedant didelį uogienės tašką, o aplink jį išdėstant mažesnius. 
5. Paruoštą desertą galima tiekti tuojau pat, arba palaikyti jį šaldytuve, kad trupiniai taptų drėgni. Prie šio deserto puikiai tiks arbata arba kava. 
6. Nesuvalgytą desertą porą dienų galima laikyti šaldytuve.

* Trupintais migdoliniais sausainiais galima keisti tik pusę duonos trupinių, arba juos visus. Iš viso duonos ir/ar sausainių trupinių turėtų būti maždaug 3-4 puodeliai po 250 ml.

Recepto šaltinis: Charlotte'ės ir Jan'o šeima.

Papildomi šaltiniai:

Kirsten Hüttemeier, Mad fra A til Ø, Denmark: Fremad, 1970, p. 221.

Karolines mormormad, Denmark: Snabel Press, 2013,  p. 88-89.

Svarbesni internetiniai šaltiniai čia,  čia, čia, čia ir čia.

Menkė su garstyčių padažu

Pačių geriausių ir šauniausių jums Naujųjų metų! Tegul išsipildo visi jūsų planai, o jeigu nieko per daug neplanuojate - tai tik geri horoskopai :) Tegul metai būna kupini meilės, sėkmės, sveikatos ir, žinoma, kelionių, tikrų ar virtualių, ir visuomet - su puikiais bendrakeleiviais :)

O aš šių metų pasakojimus kaip tik pradėsiu nuo įrašo apie Daniją, pažintį su Charlotte bei Jan'u ir... naujametinę menkę. Lietuviai daugiau ar mažiau laikosi tradicijų, ruošdami Kūčių ar Kalėdų stalą, o švęsdami Naujuosius metus, gamina įvairiausius patiekalus, improvizuoja ir eksperimentuoja. Bent jau mūsų šeimoje nėra griežtai reglamentuota, ką turėtume ruošti, palydėdami senuosius ir sutikdami ateinančius metus (išskyrus taurę šampano, žinoma!) Greičiausia kai kurios šeimos tokius patiekalus turi, tačiau teigti, jog yra koks nors vienas lietuviškas valgis, skirtas Naujųjų metų vaišėms, aš negalėčiau. O štai Danijos gyventojai, kaip paaiškėjo, Naujųjų metų proga tradiciškai verda arba orkaitėje kepa menkę ir valgo ją su įvairiais gardžiais priedais - bulvėmis, marinuotais burokėliais, krienais, garstyčių padažu ir t.t. Taip, dalis žmonių ko gero atsisako senamadiškos vakarienės, tačiau iš principo šitaip paruošta menkė daugumai danų vis dėlto asocijuojasi su Naujųjų metų švente.

Mano paruošta menkė ką tik iš orkaitės. Nuotrauka Kristinos

Naujųjų metų išvakarėse, gamindama menkę daniškai, savo vyrui paaiškinau, kodėl taip mėgstu šiaurietišką virtuvę. Atsivertusi skandinavišką receptą, dažniausia matau 5 ingredientų sąrašą, 3 eilutes instrukcijų, prie viryklės sugaištu pusvalandį, o patiekalai visuomet pavyksta. Bet, pavyzdžiui, norėdama pagaminti prancūzišką patiekalą, dažniausia perskaitau kokių 25 ingredientų sąrašą, 2 lapus instrukcijų, sugaištu 3 dienas jas pildydama, o recepto pabaigoje aptinku maždaug tokią pastabą: gerai pagaminti patiekalą pavyksta po 10 metų praktikavimosi, ir tai ne visiems ir ne visuomet :) Aišku, kad aš mėgstu prancūzišką virtuvę, ir su didžiule pagarba žiūriu į prancūziškų restoranų šefus, bet savo namuose vis dėlto retai gaminu prancūziško stiliaus patiekalus. Danų virtuvė užtai - visiškai mano skonio, įvairi, išradinga, o tuo pačiu ir paprasta, tačiau jokiu būdu ne prasta. Kalbant apie daniškai paruoštą menkę, man ypač pasisekė - ją gaminti išmokau ne kur kitur, o pačioje Kopenhagoje, svetinguose Charlotte's ir Jan'o namuose. Charlotte papasakojo, kad ji savo šeimai patiekia menkę kasmet Naujųjų metų išvakarėse, tad šiame reikale turi daug patirties. Suprantama, kad ji ir buvo mano mokytoja, na, o vyras - žuvų tiekėjas, nes tą vakarą mes skanavome jo parneštą laimikį :)

Charlotte savo virtuvėje ruošia menkę, laikydamasi šeimos tradicijų. Nuotrauka Kristinos

Kiek ironiška, bet gaminti naujametinį patiekalą aš mokiausi visai ne žiemą, o praėjusią vasarą, kai su vyru atvažiavome apžiūrėti Kopenhagos, jos įžymybių ir muziejų, na, o vyras dar ir pažvejoti. Charlotte ir Jan'as buvo žmonės, suradę mums butą nuomai, bet greitai pamatėme, jog ši nuostabi, humoro jausmo ir geros nuotaikos nestokojanti pora - tai ne tik mūsų pagalbininkai buitiniuose reikaluose, bet ir tikri savo miesto bei savo šalies ambasadoriai (ačiū ponui Sauliui už šią pažintį!). Jų dėka prieš mūsų akis atsivėrė miesto istorija, "slaptos" vietinių gyventojų pamėgtos Kopenhagos erdvės ir netgi šalies aktualijos. Nors Charlotte veiklos sritis - ekologija, o Jan'o - okeanologija, abu jie dėsto, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose, daug keliauja ir neapsiriboja siauromis mokslo sritimis. Nenuostabu, jog vakaro diskusijos nukrypdavo į politinius įvykius, pabėgėlių problemas, globalizaciją, ekonomiką, socialinius ir visuomeninius klausimus, kultūrinius renginius ir t.t. Be abejo, buvo paliesti ir kasdieniniai danų maitinimosi įpročiai. Ar jūs galite patikėti, jog lietuviai suvalgo daugiau žuvų negu danai? Skamba neįtikėtinai, ar ne? Tačiau Jan'o ir jo kolegų atlikti tyrimai rodo, kad yra būtent taip: nors Danija turi daugiau negu solidžias žvejybos kvotas ir į kitas šalis eksportuoja milžiniškus žuvų kiekius, patys danai užvis labiau mėgsta... kiaulieną. Sako, Danijos gydytojai kiekvienam pacientui asmeniškai siuntinėja raginimus valgyti daugiau žuvų, ir netgi receptus prideda, bet situacija gerėja labai jau pamažu. Mat žmonių įpročių per kelias dienas nepakeisi, bet to, gydytojų iniciatyvai nepadeda ir gana aukštos žuvų bei jūros gėrybių kainos - netgi gaunant daniškus atlyginimus, sveikiau maitintis nėra itin pigus malonumas.

Mano vyro pagautos ir Charlotte paruoštos menkės. Nuotrauka Kristinos

Bet grįžkime prie naujametinės menkės. Pirmiausia, žinoma, jums reikės žuvies - kuo ji šviežesnė, tuo geriau. Tačiau danai, anot Charlotte, dažnai valgo ir šaldytą žuvį, kurios įsigyti paprasčiau ir šiek tiek pigiau. Taigi, šaldyta žuvis nėra tabu, tik stenkitės rinktis tokią, kuri būtų patikimos firmos - nepasenusi ir akivaizdžiai nepavandenijusi. Išsirinktą menkę reikės termiškai apdoroti - arba puode, ant viryklės, arba orkaitėje, užpylus nedideliu kiekiu pasūdyto, parūgštinto ir prieskoniais pagardinto vandens. Charlotte mokė mane ruošti menkę orkaitėje, bet nesakyčiau, jog tai kepta žuvis - greičiau jau virta orkaitėje. Tačiau toks būdas geras dėl to, jog patiekalo nereikia nuolat prižiūrėti, žuvis kaista ir verda tolygiai, lengviau reguliuoti vandens temperatūrą (jis turėtų būti apie 90ºC, kad nekunkuliuotų). Tačiau jeigu neturite orkaitės, žuvį galite išvirti ir puode; jei neturite specialaus žuviai, galite naudoti apvalų, tik žuvį surieskite lanku, t.y. taip, kad jos galva ir uodega susiliestų. Prieskoniai verdant žuvį patys paprasčiausi - Charlotte naudojo druską, pipirus ir citrinas, knygose ir internetiniuose šaltiniuose nurodoma, jog galima naudoti ir svogūną, lauro lapą, gvazdikėlius, actą (vietoje citrinos). Nors menkės - neriebios žuvys, tačiau išvirtos vandenyje su prieskoniais, jos būna labai švelnios, baltos, sultingos. Štai kodėl šis menkės gaminimo būdas Danijoje toks mėgstamas, o pats patiekalas neretai vadinamas tiesiog virta menke (dan. kokt torsk), arba sukonkretinant - menke su garstyčių padažu (dan. torsk med sennepssovs), naujametine menke (dan. Nytårstorsk) ir pan.

Charlotte ruošti priedai prie menkės. Danai ypač didžiuojasi kokybiškais, spalvingais daniško dizaino indais, o kadangi jie brangūs, anot Charlotte, tai populiari naujametinė dovana artimiesiems. Nuotrauka Kristinos

Kol verda menkė, pats laikas paruošti priedus, kurie visuomet patiekiami prie žuvies. Tradiciškai tai - virtos bulvės, marinuoti burokėliai, krienai (danai mėgsta tiesiog patarkuoti šviežią krieno šaknį per vidutinio smulkumo tarką - panašiai, kaip mes tarkuojame morkas), smulkintos petražolės. Priklausomai nuo regiono ir šeimos pomėgių, priedų paprastai būna ir daugiau - tai kaparėliai, marinuoti agurkai, kietai virti kiaušiniai, raudonieji svogūnai ir t.t. Prie virtos menkės būtinai patiekiama ir padažo - bent jau tirpinto sviesto. Tačiau tradiciškiausias padažas prie naujametinės menkės gaminamas su grūdėtomis garstyčiomis. Danijoje naudojamos specialios, aštrios žuvų patiekalams skirtos garstyčios (dan. fiskesennep), bet jeigu jų neturite po ranka, žinoma, tiks ir kitokios grūdėtos garstyčios. Pats padažas gaminamas visai paprastai, panašiai, kaip visiems pažįstamas bešamelis: svieste pakepinami miltai (Charlotte sako, kad vietoje jų tiks ir geras šaukštas bulvių ar kukurūzų krakmolo), tuomet, nuolat maišant pilamas pienas ir/ar žuvies sultinys - galima perkošti ir panaudoti tą patį skystį, kuriame virė žuvis. Naudojant sultinį, greičiausia papildomai reikės įpilti ir grietinėlės, kad padažas taptų švelnus ir šviesus. Tuomet beliks pagardinti padažą garstyčiomis, jeigu reikia - žiupsneliu papildomos druskos ar citrinos sulčių šlakeliu, ir paruošiamieji darbai baigti. Atkreipkite dėmesį, jog patiekiant danišką naujametinę menkę, priedai visuomet dedami ant stalo atskiruose indeliuose, kad kiekvienas galėtų prie žuvies įsidėti priedų pagal savo skonį.

Charlotte ruošta menkė su priedais. Kadangi Charlotte nevalgo mėsos ir savo valgiaraštyje riboja kitus gyvulinės kilmės produktus, jos lėkštėje nematome kietai virto kiaušinio, užtai ji - tikra petražolių gerbėja :) Nuotrauka Kristinos

Šiais metais menkę daniškai aš gaminau ne Naujųjų metų vakarienei, kaip priklausytų, bet gruodžio 30 d. pietums. Mat norėjau neskubėdama nufotografuoti ne tik Charlotte'ės, bet ir savo pagamintą patiekalą, iš naujo pajusti pažįstamą skonį, atgaivinti atmintyje visus gaminimo niuansus ir pažadinti savo prisiminimus. Tačiau iš tikrųjų menkę daniškai galima ruošti bet kada, kai tik turėsite tam reikalui tinkamą žuvį ir valandėlę laiko. Kaip rodo mano patirtis, praktikuotis galima kad ir vidurvasarį, o sublizgėti per ateinančių Naujųjų metų šventes :)

Mano ruošta menkė su priedais. Nuotrauka Kristinos

Torsk med sennepssovs - menkė su garstyčių padažu

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 didelė arba 2 ne itin didelės menkės

Druskos (žuviai pasūdyti)

Keli citrinos griežinėliai arba 2-3 v.š. balto vyno acto*

4-6 juodųjų pipirų grūdeliai

Nebūtinai: kiti mėgstami prieskoniai (kvapiųjų pipirų grūdeliai, svogūnas, lauro lapas, gvazdikėliai)

~ 400-500 ml vandens

Garstyčių padažui:

1-2 v.š. kvietinių miltų (galima keisti 1-2 v.š. bulvių arba kukurūzų krakmolo)

2-3 v.š. sviesto

~ 400 ml pieno**

3-4 v.š. grūdėtų garstyčių (arba pagal skonį)

Priedai (patiekiant):

Virtos bulvės

Marinuoti burokėliai

Tarkuoti krienai

Kaparėliai

Smulkintos petražolės

Nebūtinai: smulkintas raudonasis svogūnas, marinuoti agurkai, kietai virti kiaušiniai ar kiti mėgstami priedai

1. Išskrostą ir švarią žuvį pasūdykite, dėkite į kepimui ar virimui tinkantį indą. Įdėkite pipirų ir, jeigu naudosite, kitų prieskonių (lauro lapą, pjaustytą svogūną ir kt.). Užpilkite vandeniu (aš naudojau virintą karštą), jį parūgštinkite citrinos sultimis ar actu. Žuvį apie 15-20 min. virkite puode arba apie 30 min. laikykite orkaitėje, įkaitintoje iki 180ºC. Žuvis bus paruošta tuomet, kai balta jos mėsa lengvai skirsis nuo kaulų.
2. Paruoškite garstyčių padažą: nedideliame prikaistuvyje išlydykite sviestą, jame kelias sekundes pakepinkite miltus arba krakmolą, tuomet, nuolat maišydami, pilkite pieną, kol padažas taps norimo tirštumo. Pagal skonį pagardinkite jį garstyčiomis, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ar parūgštinkite. Pagamintą padažą supilkite į padažinę. 
3. Puode virtą žuvį perkelkite į serviravimo lėkštę, ruoštą orkaitėje galite tiekti tame pačiame inde, kuriame ji virė. Aplink žuvį atskiruose induose patiekite priedus: garstyčių padažą, virtas bulves, marinuotus burokėlius, krienus, petražoles ir t.t. 
4. Valgant kiekvienas valgytojas į lėkštę deda porciją žuvies (be odos ir kaulų), ant jos pila garstyčių padažo ir  renkasi norimus priedus. Prie daniškai paruoštos menkės labai tiks ir taurė atvėsinto balto vyno.

* Charlotte rekomenduoja naudoti citrinų griežinėlius - dėti juos į žuvies vidų ir/ar išdėlioti ant žuvies. Toks būdas tinkamas tuomet, jeigu neketinate garstyčių padažui (arba kitą dieną - žuvienei) naudoti žuvies sultinio, mat jis šiek tiek apkarsta. Jeigu ketinate naudoti sultinį, geriau nupjauti ir dėl kvapo panaudoti tik geltonąją citrinos žievelės dalį, o parūgštinimui - išspaustas citrinos sultis. Kitas būdas - nupjovus ar nutarkavus geltoną žievelę, citriną nulupti (t.y. pašalinti baltąją dalį) ir naudoti supjausčius griežinėliais. Jeigu neturite ar nenorite naudoti citrinos, žuvies sultinį galite parūgštinti actu, tik į patiekalą tokiu atveju rekomenduojama dėti daugiau prieskonių - svogūno, lauro lapų, gvazdikėlių ir t.t.

** Vietoje pieno galite naudoti perkoštą žuvies sultinį ir šiek tiek grietinėlės.

Nuotrauka Kristinos

Marinuoti burokėliai Danijoje saldesni ir švelnesni negu mūsiškiai, naudojami šaltibarščiams. Geriausia juos iš vakaro pasigaminti patiems - užteks maždaug paros, kad jie išsimarinuotų. Aš burokėlius šiaurietiškiems patiekalams gaminu pagal suomišką receptą, ir esu juo visiškai patenkinta. Jeigu kartais jums prireiktų, dalinuosi ne kartą patikrintu receptu:

Etikkapunajuuri - saldžiarūgščiai marinuoti burokėliai

Ingredientai: (išeis maždaug 1 l marinuotų burokėlių) 

~300-400 g šviežių raudonųjų burokėlių*

Marinataui:

200 ml vandens

4 v.š. cukraus

½ a.š. druskos

½ a.š. baltųjų pipirų grūdelių

½ a.š. gvazdikėlių

100 ml 10% stiprumo acto

1. Burokėlius švariai nuplaukite ir su visa odele virkite, kol suminkštės, t.y. juos bus lengva perdurti peiliu. Nukaiskite, nupilkite vandenį ir palikite, kad atvėstų. Tuomet nulupkite odelę, o burokėlius supjaustykite griežinėliais ar norimo dydžio gabaliukais.
2. Išvirkite marinatą. Visus marinato ingredientus, išskyrus actą, sudėkite į nedidelį prikaistuvį, užvirkite, sumažinkite ugnį ir pavirkite apie 10 min. Pabaigoje supilkite actą, leiskite marinatui vėl užvirti, tuomet nukaiskite. Išvirtą marinatą nukoškite. 
3. Burokėlius sudėkite į stiklainį ar kitokį sandariai uždaromą indą, geriau stiklinį ar keraminį. Užpilkite karštu marinatu, uždenkite ir palikite, kad atvėstų. Marinatas turėtų apsemti visus burokėlius, jeigu jo per mažai, rekomenduojama paruošti papildomą marinato porciją. 
4. Atvėsusius burokėlius dėkite į šaldytuvą ir laikykite, kol prireiks. Burokėliai būna gardūs jau kitą dieną, tačiau šaldytuve, apsemti marinato, gali stovėti apie 2 savaites.

* Pailgi raudonieji burokėliai dažniausia būna saldesni už apvalius, be to, juos patogu supjaustyti nedideliais griežinėliais, todėl aš paprastai renkuosi pailguosius.

Recepto šaltinis: Charlotte'ės ir Jan'o šeima.

Papildomi šaltiniai:

Kirsten Hüttemeier, Mad fra A til Ø, Denmark: Fremad, 1970, p. 85-86.

Marinuotų burokėlių receptas čia.