Varškės sausainiai

Nors šiais laikais klesti visokiausi pozityvaus mąstymo kursai, aš vieną įsimintiniausių patarimų prieš porą metų išgirdau iš savo parapijos klebono. Kažkokio susirinkimo metu jis pasakojo apie tai, kad, pasukus dvasininko keliu, žmogiškos silpnybės niekur nedingsta. Pavyzdžiui, kunigas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, gali jausti antipatiją vienam ar kitam asmeniui, kai kada išprovokuotą nuoskaudų, o kai kada, regis, ir visai be priežasties. Ką tokiu atveju kolegoms siūlo jų nuodėmklausiai, vyresni ir daugiau patirties turintys kunigai? Turbūt būna įvairiai, bet mūsiškis klebonas sakosi sulaukęs patarimo nuoširdžiai melstis už tuos, kurių nemėgsta, o gal net negali pakęsti. Remdamasis sava patirtimi, jis prisipažino, kad tai didžiulis, sunkiai įveikiamas iššūkis. Mat, nepriklausomai nuo to, baigęs tu teologijos studijas, ar ne, jausmai nebūtinai klauso proto balso. Antra vertus, patarimas labai išmintingas ir pirmiausiai naudingas tam žmogui, kuris jaučia pyktį ar trokšta keršto; juk tikra malda neigiamas emocijas padeda pakeisti švaria energija, o tai reiškia - saugo ir gydo.

Man atrodo, jog aš priešų neturiu. Arba apie juos nežinau, nes dažniausiai galvoju apie tuos, kuriuos myliu ir branginu. Bet pretekstų kuom nors pasipiktinti, žinoma, vis tiek randu. Antai skaitau žinias, gerdama rytinę kavą, ir visai nekrikščioniškai mąstau - na kaip tokius bjaurybes kaip dabartiniai Rusijos ir Baltarusijos vadovai žemė nešioja?.. Kad jie nusprogtų! Kažkuriuo momentu mėginu nukreipti nuožmių palinkėjimų srautą ir prisiminti patarimą, jog verčiau melstis už piktadarius, negu likėti jiems galo. Bet nuojauta man sako, jog tai būtų apytikriai tas pats, kas prašyti Dangaus malonės dviems pragaro velniams - intencija gal ir kilni, bet didžiai abejotino perspektyvumo. Žinoma, tobulybių mūsų pasaulyje nėra, bet kuomet kažkas metų metais nuosekliai renkasi tamsą, reikalai komplikuojasi. Išvis, kalbant apie aukščiausio rango politikus rytinėse mūsų kaimynėse, daugmaž žmogiški man atrodo tik Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas. Tegul su savo trūkumais, klaidomis, nenuoseklumais ir asmeninėmis dramomis, bet vis dėlto galima atrasti sričių, kuriose jie verti ne tik kritikos, o ir gerų žodžių.

Nuotrauka Kristinos

Tą dieną, kai nusprendžiau pasidomėti cukruotais varškės sausainiais, apie politiką aš, aišku, negalvojau nė sekundės. Tiesiog norėjau išsiaiškinti, kas čia per kepinys, kurį daugelis vadina nostalgišku, o aš tokio dalyko vaikystėje ne tik kad neragavau, o nė mačiusi nebuvau. Mat nei mama, nei išvis joks man pažįstamas žmogus cukruotų varškės sausainių nekepdavo. Tačiau prasidėjus kulinarinių blogų erai, kiekvienas save gerbiantis tinklaraštininkas, regis, jautė pareigą paskelbti jų receptą. Išoriškai sausainiai atrodė labai panašiai, bet receptai, žinoma, įvairavo, ir kuo toliau, tuo daugiau jų variantų patekdavo į mano akiratį. Galų gale nutiko tai, kas dažniausiai nutinka panašiose situacijose - pasiryžau išsiaiškinti, kas čia per konditerijos stebuklas, kaip, kur ir kada jis buvo sukurtas ir kokia jo receptūra laikoma klasikine. Žodžiu, tai mano pamėgtas būdas suvaldyti chaotišką informacijos srautą, pagal išgales viską susidėlioti į lentynėles eiliškumo tvarka, o tada jau išsirinkti priimtiniausią patiekalo atmainą.

Štai tada visažinis Google mane ir nuvedė tiesiai pas Nainą Jelciną, Rusijos prezidento Boriso Jelcino našlę, kuri nuo seno garsėja kaip gera šeimininkė ir su entuziazmu sukiojasi virtuvėje iki pat šios dienos. Visa laimė, kad turime reikalų su Jelcinų šeima, nusprendžiau, nes kai pasakojimų herojams jauti pagarbą ir bent šiokį tokį prielankumą, tekstus rašyti lengviau, o kepiniai virtuvėje kvepia gardžiau :)

Nuotrauka Kristinos

Taigi, varškės sausainiai, daugelio matyti, ragauti, o gal ir kepti ne vieną kartą. Iškart atkreipiau dėmesį, jog šie kepiniai paplitę labai plačiai ir "savais", "tradiciniais" juos laiko ne tiktai lietuviai, o ir kitos tautos, kadaise įėjusios į Sovietų Sąjungos sudėtį, įskaitant Vidurinės Azijos šalis, tokias kaip Kirgizija. Tai gana patikimas požymis, jog kepinys atkeliavo iš rusiškų šaltinių ir populiarumą įgijo sovietmečiu, kaip nutiko, pavyzdžiui, su grietiniečiais. Tiktai varškės sausainiai su Viljamu Pochliobkinu nesiejami. Rusijos maisto istorikai daugmaž sutartinai nurodo, jog jie išpopuliarėjo XX a. pabaigoje, istorinių lūžių epochoje, kai televizijos eteryje jų receptu pasidalino Naina Jelcina.

Pati moteris yra davusi ne vieną interviu ir paaiškinusi, kai šie sausainiai atkeliavo į jos šeimos virtuvę. Anot Nainos Jelcinos, tai nėra autorinis receptas tikrąja to žodžio prasme. Atrodo, panašūs varškės susainiai buvo žinomi dar ikirevoliucinėje Rusijoje pavadinimu "lankstinukai" (rus. сгибантики). Tuo tarpu Naina Jelcina sako pradėjusi juos kepti 1956 m.; greičiausiai tokią tikslią datą atsiminti padėjo faktas, kad kaip tik tais metais ji ištekėjo už Boriso Jelcino ir pradėjo dirbti inžiniere-projektuotoja Sverdlovsko institute. Kolektyvas buvo didelis, moterys viena kitą mėgo vaišinti naminiais skanumynais, o kažkuri iš bendradarbių kepdavo ir senamadiškus varškės sausainius. Tačiau originalūs kepiniai Nainai Jelcinai pasirodė per saldūs ir per riebūs. Tada ji esą ir sumanė tešlos išvis nesaldinti, o tik padažyti suformuotus sausainius į cukrų, be to, sviestą pakeitė margarinu, t.y. pakoregavo senąją receptūrą pagal savo skonį. Taip prieš daugiau negu šešis dešimtmečius atsirado cukruoti varškės sausainiai, kurie kepami iki šiol.

Nuotrauka Kristinos

Anot Boriso Jelcino sutuoktinės, iš pradžių naujoviškas varškės sausainių receptas daugmaž apsiribojo Sverdlovsku, sklisdamas iš lūpų į lūpas, iš vieno ranka rašyto sąsiuvinio į kitą. Ir tik sovietmečio pabaigoje, kai Borisas Jelcinas tapo pirmo ryškumo politiku, ji vienos TV laidos metu savo sausainių receptu pasidalino su visa šalimi. Kadangi sausainiams reikalingi produktai buvo nesunkiai prieinami, gamybos procesas nesudėtingas, o šeimininkės neišlepintos patiekalų gausos, varškės sausainiai netruko išpopuliarėti ir prigyti didžiulėje jau byrėti pradedančios valstybės teritorijoje. Reikia turėti galvoje, kad anuomet apie internetą dar nesigirdėjo nė kalbų, o įsigyti kulinarinių knygų bei žurnalų irgi pavykdavo toli gražu ne kiekvienam. Tuo tarpu televizija ne be pagrindo buvo laikoma bene autoritetingiausia ir patikimiausia informacijos sklaidos priemone, ir kiekviena laida turėjo visai kitą svorį, negu galėtume įsivaizduoti šiais laikais. Taigi, pasakojimas apie varškės sasainių išpopuliarėjimą atrodo gana patikimas. Beje, ankstyviausias mano aptiktas jų receptas lietuvių kalba, pavadintas Varškės pyragaičiai, datuojamas 1991 m. (žr. V. Rugienė, Firminis patiekalas: Receptai, kurių nerasite kulinarijos knygose, Vilnius: Leidyb. b-vė "ARVI", 1991, p. 20-21), t.y. kaip tik tais metais, kai Borisas Jelcinas tapo Rusijos prezidentu. Na, o jeigu jūs žinote, kokiame lietuviškame leidinyje šių sausainių receptas išspausdintas dar anksčiau, pasidalinkite informacija - būsiu labai dėkinga.

Nuotrauka Kristinos

Kaip ten bebūtų, varškės sausainiai tapo Nainos Jelcinos firminiu patiekalu. Savo recepto moteris neslepia ir jo nekeičia. Šiuo metu buvusi pirmoji Rusijos ponia gyvena Jekaterinburge ir didelę savo laiko dalį skiria Jelcino centrui, kuriame įsikūręs Boriso Jelcino muziejus. Drauge tai ir švietimo bei šiuolaikinės kultūros židinys, erdvė, kuriuoje vyksta įvairūs renginiai ir edukaciniai užsiėmimai. Centre veikia keletas maitinimo įstaigų (baras, kavinė, restoranas); čia be viso kito galima paskanauti ir varškės sausainių, iškeptų pagal originalų Jelcinų šeimos receptą. Be to, Naina Jelcina retkarčiais suorganizuoja kulinarinius mokymus (ypač labdaros tikslais), kurių metu dalyviams pati parodo, kaip pagaminti jų šeimoje mėgstamus patiekalus, įskaitant varškės sausainius. Ji tvirtina, kad iki šiol varškės sausainius reguliariai kepa ir namuose - vaikams, vaikaičiams ir savo svečiams. Tarp kitko, karantino metu Naina Jelcina pradėjo rašyti savo receptų kygą - reikia tikėtis, kad planą jai pavyks sėkmingai įgyvendinti.

Kepdami varškės sausainiai stipriai iškyla, bet vėsdami subliūkšta - neišsigąskite, tai būdinga kepiniams su varške. Nuotrauka Kristinos

Kaip nutinka su visais didelėje teritorijoje paplitusiais, daug metų naudojamais receptais, varškės sausainiai buvo nuolat tobulinami, perkuriami ir netgi pervadinami vaizdingesniais vardais. Pavyzdžiui, Rusijoje jie dabar vadinami žąsų kojelėmis (rus. гусиные лапки), auselėmis (rus. ушки), bučinukais (rus. поцелуйчики), vokeliais (rus. конвертики), kampučiais (rus. уголки), kriauklelėmis (rus. ракушки), trikampiukais (rus. треугольники), knygelėmis (rus. книжечки), nosinaitėmis (rus. платочки) ir t.t. Kaip ir Lietuvoje, įvairuoja ir jų receptūros. Dažniausiai šeimininkės linkusios sumažinti rebalų kiekį ir vietoje jų į tešlą dėti daugiau varškės arba įmušti vieną kitą kiaušinį. Neretai paprastas baltas cukrus pakeičiamas išraiškingesnio skonio ruduoju. Mėgstama sausainius ir papildomai aromatizuoti, t.y. pagardinti vanile ar cinamonu.

Vis dėlto klasikiniu sovietmečio receptu laikytinas tas sausinių variantas, kurį kadaise pasiūlė Naina Jelcina (su ta išlyga, kad ikirevoliucinius sausainius traktuosime kaip visai kitus kepinius). Tai tarsi varškės sausainių etalonas, iš kurio išaugo visi kiti dabartiniai jų variantai. Kaip kadaise įžvalgiai pastebėjo Aušra, tinklaraščio Vaikai ir Vanilė šeimininkė, klasikinai receptai nebūtinai būna patys sėkmingiausi. Vis dėlto aš esu per daug tingi, kad prisiversčiau išmėginti daugybę patiekalo variantų, kuomet pirminis receptas veikia kuo puikiausiai.

O varškės sausainių atveju jis tikrai veikia! Palyginti su daugeliu naujesnių receptų, Naina Jelcina į sausainius siūlo dėti daug daugiau riebalų. Tai lemia, kad sausainiai sunkiau išlaiko savo formą ir kepdami lengviau ištęžta, antra vertus - jie daug lėčiau žiedi ir gardūs bei minkšti būna tiek antrą, tiek trečią dieną. Recepto autorė tvirtina, kad margarinas šiems sausainiams tinka daug labiau negu sviestas, ir iš pagarbos autentiškumui aš su ja nesiginčiju. Nedaugeliui sausainių tradiciškai naudojamas margarinas, bet vis dėlto tokių yra - pavyzdžiui, angliškos kilmės roksai. Varškės sasainiai priklauso tai pačiai kategorijai. Kadangi aš tokius sausainius kepu ne kasdien ir ne kas antrą dieną, tai nepriekaištauju sau už tai, kad kartą per metus nusiperku pakelį kepiniams skirto margarino. Jums, žinoma, valia elgtis savo nuožiūra. Analogiška situacija ir su tokius "senamadišku" ingredientu kaip maistinė soda. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kuriame įrodinėjama, jog kepimo milteliai ir gesinta soda - tai vienas ir tas pats. Teoriškai gal ir taip. Praktiškai - sakau iš savo daugiametės patirties - ne. Netgi nugesinta soda veikia stipriau už kepimo miltelius, be to, kepiniams ji paprastai suteikia gelsvesnį/ rusvesnį atspalvį. Na, bet jeigu jūs galvojate kitaip, tai galvokite sau į sveikatą. Mano tikslas šįkart tebuvo pasidalinti kulinarijos istorijos epizodu, kuris man pasirodė įdomus ir kiek netikėtas. Tikiuosi, jums taip pat neprailgo šis rašinys, ir iš jo apie varškės sausainius sužinojote šį bei tą naujo :)

Nuotrauka Kristinos

Творожное печенье - varškės sausainiai

Ingredientai: (išeis 28-30 sausainių)

250 g varškės (geriasiai tiks sausa ir riebi, nes liesa ir vandeninga per daug atskies tešlą)

250 g margarino kepiniams*

300 g miltų

1 a.š. maistinės sodos **

1 a.š. citrinos sulčių arba acto

~ 250 g cukraus

1. Varškę ir margariną pertrinkite per nelabai tankų sietą.
2. Į gautą masę sudėkite persijotus miltus ir rūgštimi nugesintą sodą. Suminkykite minkštą vienalytę tešlą.
3. Tešlą padalinkite į 28-30 daugmaž lygių dalių ir suformuokite 28-30 rutuliukų.
4. Į negilią lėkštelę supilkite 1 stiklinę (maždaug 250 g) cukraus.
5. Kiekvieną rutuliuką išplokite į nestorą paplotėlį (man patogiau iškočioti kočėlu tarp dviejų nedidelių kepimo popieriaus lakštų). Dėkite į lėkštę su cukrumi, lengvai paspauskite ir išimkite; viena paplotėlio pusė turi būti cukruota, o kita - ne. Perlenkite per pusę taip, kad cukruotoas paviršius atsidurtų viduje. Gautą pusmėnulį vėl dėkite į cukrų ir šiek tiek paspauskite; vėlgi turėtų būtų cukruota tik viena jo pusė. Dar kartą sulenkite tešlą cukruotų paviršiumi į vidų. Suformuotą sausainį paskutinį kartą padažykite į cukrų iš vienos pusės; sausainio apačia turi likti necukruota, kad kepamas sausanis nesviltų.
6. Kai suformuosite visus sausainius, dėkite juos į didelę kepimo popieriumi išklotą skardą neaukštais kraštais. Orkaitę įkaitinkite iki 170°C. Sausainius kepkite apie 12-15 min., kol jie išsipūs ir pagels. Išėmę pravėsinkite, geriausiai ant grotelių. Išimti sausainiai šiek tiek sukris - taip ir turi būti, varškinei tešlai būdinga daugiau ar mažiau "nusėsti".
7. Sausainius tiekite šiltus arba atvėsusius su kava, arbata, kakava arba pienu. Sausainiai gardžiausi ką tik iškepti, tačiau dėl to, kad į jų sudėtį įeina nemažai riebalų, gardūs išlieka ir kitą dieną.

* Viename interviu Nainos Jelcinos buvo paklausta, ar margariną galima pakeisti sviestu? Ji atsakė kategoriškai - ne! Ir paaiškno, kad tuomet sausainių tešla taptų pernelyg riebi. Aš manau, kad sviestu margariną keisti galima, juo labiau, kad pastarąjį į sausainių receptūrą įvesdino pati Naina Jelcina. Vis dėlto pati šių sausainių su sviestu kepusi nesu ir šio klausimo plačiau pakomentuoti negaliu.

** Ar galima sodą keisti sviestu? Manyčiau, taip, bet aš taip nedarau, nes kepimo milteliai paprastai būna per silpni minkomai tešlai iškelti, ypač jeigu toje tešloje yra dar ir rūgščios varškės, grietinės ir pan. Jeigu sodą nugesinsite, jos prieskonis sausainiuose juntamas nebus, tačiau patys sausainiai išeis puresni už tuos, kuriuos kepsite su kepimo milteliais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.