Aviečių gėrimas

Spalio mėnesį Žaliastogiuose buvo labai gražu. Slėnyje pagelto beržai ir spindėjo įsaulyje kaip auksas, už sodo raudonavo klevai, laukinės vyšnaitės prie tako pasidabino gražia, tamsiai raudona ir žaliai bronzine spalva, o pievose sužėlė atolas.
     Anė tiesiog maudėsi tose spalvose.
    - Ak, Marile! - sušuko ji vieną šeštadienio rytą, šokio žingsniu skraidydama su glėbiu spalvingų klevo šakų rankose. - Aš taip džiaugiuosi, kad gyvenu pasaulyje, kuris turi spalio mėnesį. Būtų siaubinga, jeigu reikėtų iš rugsėjo iškart peršokti į lapkritį, ar ne?

Lucy Maud Montgomery, Anė iš Žaliastogių, iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, Vilnius: Alma littera, 2016, p. 152.

Knyga apie Anę, Kanadoje, Princo Edvardo saloje, gyvenančią mergaitę didelėmis akimis, oranžiniais plaukais ir beribe fantazija, buvo parašyta daugiau negu prieš 100 metų. Tačiau ir šiandien ši istorija turi galios suteikti gyvenimo džiaugsmo kiekvienam, kuris ją perskaito. Įžvelgti stebuklus kasdienybės smulkmenose - Anės stiprybė, kuria ji dosniai ir atlapaširdiškai dalijasi su aplinkiniais. Ar jūs, pavyzdžiui, kada pagalvojote, kiek daug grožio magijos netektų mūsų pasaulis, jeigu jame neliktų rudeniškomis spalvomis išsipusčiusio spalio? Juk be jo būtų kur kas sunkiau ištverti monotonišką ir pilką lapkritį, tiesa?

Savo ruožtu už tai, kad knyga apie Anę iš Žaliastogių surado kelią į mūsų namus, esu dėkinga vienai savo skaitytojai, kuri prieš porą metų apie ją užsiminė, komentuodama rojaus obuoliukų pyragą. Nežinau Jūsų vardo, nežinau, ar beužsukate į mano tinklaraštį, bet jeigu taip, dar kartą dėkoju! Nepaisant to, jog kūrinys "mergaitiškas", su sūnumi jį skaitėme jau ne vieną kartą - ir visada su dideliu malonumu. O aš vėl ir vėl įsitikinu, jog klasikos vardas duodamas ne veltui - nesvarbu, ar kalbėtume apie vaizduojamąjį meną, ar apie tekstus, ar apie kulinarijos receptus.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie receptus, šiandien nusprendžiau pratęsti rudeninių aviečių temą, kurios ėmiausi praėjusiame įraše, pristatydama vanilinius ledus karštame aviečių padaže. Mat aukščiau esanti citata paimta iš 16-ojo knygos skyriaus "Tragiškai pasibaigusi arbatėlė", kuriame avietės vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį!

Kaip tik žavingąjį spalio mėnesį Marilė, senyvo amžiaus Anės globėja, išsiruošė su reikalais į miestelį, o mergaitei pasiūlė pasikviesti į svečius geriausią draugę Dianą. Buvo sutarta, jog jos abi galės užsiplikyti arbatos, pasivaišinti vyšnių uogiene, vaisių pyragu ir pyragaičiais, o taip pat išgerti aviečių gėrimo su sausainiais. Tačiau Marilė visai pamiršo, jog aviečių gėrimą išnešė į rūsį, o svetainės bufetėlyje, iš kur Anei leido pasiimti butelį, tebuvo likęs trejus metus išlaikytas raudonųjų serbentų vynas. Nusprendusios, jog rausvi gėrimai dvigubai skanesni negu kitų spalvų, draugės ėmėsi degustacijos. Tiksliau, Anė vaišino draugę, o šioji gėrimą labai gyrė ir tikino, jog jis visai kitoks ir daug skanesnis už ponios Lind. Nenuostabu, jog po trijų stiklinaičių "aviečių gėrimas" viešniai visai pakirto kojas, o Anė su siaubu suprato, jog čia kažkas ne taip. Gandai apie šį nutikimą netruko pasklisti. XIX a. pab. - XX a. pr. uždaroje, konservatyvioje, netgi puritoniškoje Princo Edvardo saloje alkoholį buvo žiūrima itin nepalankiai. Griežtesnių principų kaimynai smerkdavo Marilę vien už tai, kad ji apskritai drįso gaminti vyną bei vaišinti juo svečius, o vaikai, ragaujantys stipriuosius gėrimus, buvo tiesiog už vaizduotės ribų. Štai kodėl ir Anei, ir jos globėjams teko įdėti nemažai pastangų, kol įvykęs nesusipratimas buvo užglaistytas.

Nežinau kodėl, bet mažiesiems skaitytojams ką tik atpasakotas knygos skyrius yra vienas įsimintiniausių ir juokingiausių - tą byloja ne vien mano sūnaus reakcija, bet ir kalnas kūrinio apžvalgų įvairiomis kalbomis interneto platybėse. Tad gal ir nereikėtų stebėtis, jog kulinarinius nuotykius mėgstantys žmonės irgi labai dažnai nusprendžia, jog aviečių gėrimo arba raudonųjų serbentų vyno receptai tinkamiausiai reprezentuos Anės iš Žaliastogių virtuvę. Nors Anės gerbėjai gali pasidžiaugti, jog yra išleista gana solidi kulinarijos knyga, kurioje puikuojasi atkurti/ sukurti patiekalai, paminėti Lucy Maud Montgomery romanuose, tačiau, regis, nė vienas jų nėra toks populiarus kaip aviečių gėrimas. Ne veltui Princo Edvardo saloje jis gaminamas komerciškai ir yra vienas sėkmingiausiai parduodamų vietinių suvenyrų. Tad, pasidavusi stipriausiai srovei, praėjusią vasarą jį pagaminau ir aš. Šiais metais receptu pasinaudojau dar kartą, nes tai išties puikus būdas sunaudoti uogų perteklių. Beje, šaldytų irgi! Tad jeigu turite daug šaldytų aviečių atsargų, galbūt šiandienine idėja norėsite pasinaudoti dar iki tol, kol ateis kitas šviežių uogų sezonas :) Na, o jeigu ne, tuomet išsisaugokite receptą ateičiai - anksčiau ar vėliau jis tikrai pravers.

Sumaniusi pagaminti senamadiško aviečių gėrimo, pirmiausia, žinoma, turėjau išsiaiškinti, kas slypi po anglišku raspberry cordial pavadinimu. Ir, reikia pripažinti, jog vienareikšmiško atsakymo į savo klausimą neradau. Kalbant apie avietes, bene dažniausia žodis cordial vartojamas kaip žodžio likeris (angl. liqueur) sinonimas. Be abejo, į tokio raspberry cordial sudėtį įeina vienoks ar kitoks alkoholis, bent jau nedidelis jo kiekis. Tačiau Anės globėja Marilė nė už ką nebūtų siūliusi vaikų vaišėms stipriųjų gėrimų! Vadinasi, Kanados rašytojos knygoje cordial yra tapatinamas su squash, t.y. nealkoholiniu gėrimu, kiek skystesniu negu sirupas, bet labiau koncentruotu negu gaiva. Tokia žodžio cordial vartosena nėra retenybė - atsiminkime, pavyzdžiui, populiarųjį elderflower cordial, į lietuvių kalbą paprastai verčiamą kaip šeivamedžio žiedų sirupas. 

Ir viskas čia būtų gerai, jeigu ne vienas "bet". Kitaip negu likerio arba sirupo, ne per daug saldaus, nealkoholinio aviečių gėrimo nepatartina ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje - nei bufete, nei rūsyje. Po poros dienų jis paprasčiausia prarūgtų, o paskui pamažu virstų actu. Todėl nealkoholinis aviečių gėrimas turėtų būti laikomas kuo šalčiau, ir sunaudoti jį reikėtų kuo greičiau. Kitas dalykas - ne visiškai aiškus gėrimo patiekimo būdas. Sakoma, kad nealkoholiniai gėrimai, vadinami squash arba cordial, dažniausia skiedžiami vandeniu ir/arba ledukais, nes yra per daug koncentruoto skonio, kad būtų patiekiami patys vieni. Gal todėl XIX a. pab. - XX a. pr. šaltiniai pateikia dar vieną terminą - raspberry water (liet. aviečių vanduo), kuris reiškia gana stiprias ir saldžias aviečių sultis, supiltas į ąsotį su daug ledukų. Tačiau knygoje apie Anę neužsimenama, jog aviečių gėrimą kas nors ketintų atskiesti - Diana juo mėgaujasi, nepasigesdama jokių priedų. Antraip sakant, iš tikrųjų nėra iki galo aišku, apie kokį raspberry cordial kalba Lucy Maud Montgomery. Galbūt nealkoholinis aviečių gėrimas, kurį galima ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje ir gerti neskiestą - grynas rašytojos vaizduotės kūrinys? O gal anksčiau žmonės žinojo kažkokių konservavimo paslapčių, kurias mes esame negrįžtamai praradę? Tarkime, vietoje citrinos sulčių naudojo vyno akmenį arba citrinos rūgštį, kuri, kaip žinia, yra konservantas?.. Kaip ten bebūtų, reikėtų įsidėmėti du dalykus: pirma, raspberry cordial britai (bei britų kilmės gyventojai Naujajame pasaulyje) gamina nuo seno ir laiko klasikiniu gėrimu; antra, jis gali būti gaminamas įvairiai, todėl būtų beprasmiška ieškoti vieno "tikrojo" jo recepto.

Nuotrauka Kristinos

Laimei, Anė iš Žaliastogių kaip niekas kitas atlaidi improvizacijoms. Vaizduotę ji vertina labiau už bet kokias instrukcijas, nors šeimininkaujant kartais geriau susikaupti, užuot pasinėrus į fantazijų pasaulį. "Kai gamini valgį, tiek mažai erdvės vaizduotei... Tik vienos taisyklės. Paskutinį kartą, kai kepiau pyragą, pamiršau įdėti kepimo miltelių. Nes tada kaip tik kūriau tokią įdomią istoriją (...) ir pyragas neiškilo. Supranti, kai kepi pyragą, labai svarbu įdėti kepimo miltelių," - guodėsi Anė draugei. Na, bet jeigu jūs virtuvėje turite daugiau patirties ir esate tikri, jog išvengsite katastrofų, eksperimentuokite į sveikatą. Į savo ruošiamą aviečių gėrimą dėkite daugiau ar mažiau cukraus ir/ar citrinos sulčių, pilkite daugiau ar mažiau vandens, kaitinkite ilgesnį ar trumpesnį laiką - svarbiausia, kad rezultatas jums patiktų.

Aš, gamindama aviečių gėrimą, naudojausi internete rastu receptu. Pagal jį pagamintas aviečių gėrimas išeina saldokas, pakankamai koncentruoto uogų skonio, tačiau iki sirupo jam dar toloka. Sakyčiau, tai toks nealkoholinis avietinis "likeris". Jeigu norite vaišintis kaip Anės laikų moterys, galite jį gerti patį vieną iš nedidelių stiklinaičių. Vis dėlto, mano nuomone, kur kas gardžiau aviečių gėrimą ragauti šiek tiek (bet ne per daug) praskiestą. Pilti aviečių gėrimą ant ledukų man patiko labiau negu jį maišyti su vandeniu, bet čia jau skonio reikalas. Lygiai taip pat tik nuo jūsų priklausys, ar norėsite aviečių gaivą kažkaip papildomai puošti/ aromatizuoti. Citrina ar laimas, mėtos ar citrininės melisos, o gal dar kitokie priedai suteiks jūsų gėrimui individualumo.

Ir dar. Nors aviečių gėrimą patogiausia gaminti ir labai gardu gerti šiltuoju metų laiku, tačiau net atvėsus orams jo norisi ne ką mažiau. Todėl jeigu ką tik pagaminto gėrimo perteklių užšaldysite arba iškaitinsite ir užkonservuosite, tikrai nepasigailėsite - juk tada, vos tik panorėję, margaspalvę ir kvapnią vasarą galėsite sugriebti už uodegos.

Nuotrauka Kristinos

Raspberry cordial - aviečių gėrimas

Ingredientai: (išeis maždaug ~ 3½ l gana koncentruoto gėrimo)

1½-2 l šviežių aviečių (tiks ir šaldytos)

3 puodeliai cukraus (1 puodelis - 250 ml)

~ ⅓ puodelio šviežiai išspaustų citrinų sulčių

3 l vandens

Pasirinktinai: vandens (paprasto arba gazuoto), ledukų, citrinos/ laimo griežinėlų (patiekiant)

1. Perrinktas ir nuplautas avietes sudėkite į didelį puodą (aliuminis netiks). Gausiai apšlakstykite citrinų sultimis, jeigu norite, lengvai patrinkite.
2. Į kitą puodą suberkite cukrų, supilkite vandenį ir užvirinkite. Pavirkite 10-20 min., kol visas cukrus ištirps, o sirupas nežymiai sutirštės.
3. Gautą sirupą supilkite į puodą su avietėmis. Kai sirupas, užpiltas ant aviečių, atvės, puodą uždenkite ir laikykite maždaug 24 val. šaldytuve ar kitoje šaltoje vietoje.
4. Praėjus parai, avietes perkoškite per tankų sietą ar švarią marlę. Uogas galite lengvai paspausti, bet ne per daug, antraip gėrimas bus drumzlinas.*
5. Gautą gėrimą supilstykite į butelius ir laikykite šaltai. Patiekdami pagal skonį praskieskite vandeniu (tiks ir gazuotas, jeigu tokį mėgstate) ir/ar ledukais, jeigu norite, pagardinkite citrinos/ laimo griežinėliais arba kitais priedais.
6. Aviečių gėrimą reikėtų sunaudoti per kelias dienas. Jeigu norite išlaikyti jį ilgesnį laiką, galite supilstyti į plastikinius butelius ir užšaldyti, o prireikus atšildyti. Kitas būdas - perkoštą gėrimą užvirinti, pavirti porą minučių, o tuomet supilstyti į švarius butelius ir užsukti dangteliais.

* Uogų tirščiai bus pakankamai saldūs ir sultingi, jie gali būti sunaudoti kitiems tikslams - pavyzdžiui, suvalgyti su vaniliniais ledais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.