2015 m. kovo 6 d., penktadienis

Klasikiniai roksai



Yra produktų, kuriuos savo virtuvėje naudoju retai arba labai retai. Na, pavyzdžiui, maistinius dažus, majonezą, margariną, krabų lazdeles, pieniškas dešreles ir t.t. Ir vis dėlto pasitaiko, kad naudoju. Tam turiu mažiausia dvi, mano galva, svarias priežastis. Pirmiausia, man tai leidžia manyti, kad nesu apimta fanatizmo, būdingo prisiekusiems sveikuoliams (laikausi nuomonės, kad bet koks fanatizmas, netgi radęsis iš gerų paskatų, yra atgrasus), antra, šių produktų retkarčiais prireikia gaminant kai kuriuos klasikinius patiekalus.

Šįkart papasakosiu, kokiais atvejais ir kodėl naudoju margariną. Jeigu atvirai, dažniausia esu linkusi pritarti amerikiečių mokslininkei, maisto saugos ekspertei Joan Gussow, kuri yra pasakiusi garsią frazę: "Kai dėl sviesto ir margarino, tai karvėmis aš pasitikiu labiau negu chemikais". Antra vertus, jeigu kartą į metus sugalvoju iškepti kokį tradicinį kepinį, kuriam reikia naudoti margariną, aš tragedijos iš to nedarau. Esu įsitikinusi, jog čia svarbiausia - nepiktnaudžiauti (beje, tą patį galima pasakyti ir apie baltą cukrų arba baltus miltus). Štai kodėl dar pernai, kai Vilniaus margarino gamykla pasiūlė parašyti apie jų produktus, šiek tiek pagalvojusi sutikau. Pamaniau, kad tai bus gera proga pakalbėti apie dalykus, kurie rūpi man pačiai, bet kurių įžodinimą vis atidedu vėlesniems laikams. Tiesa, šio produkto atstovams iš karto prisipažinau, kad mano pasakojimas bus apie margariną Vilnius kepiniams, nes iš viso jų margarino asortimento aš naudoju tiktai jį. Apie margariną Vilnius su sviestu, kuris gautame siuntinyje buvo pridėtas kaip priedas, aš pati negaliu nieko pasakyti. Jis iškeliavo į anytos ir šešuro namus, mat vyro tėvai tepamą margariną perka dažnai, o apie Vilnių su sviestu irgi yra geros nuomonės.

Moteris geria arbatą po Londono bombardavimo (1940-1941 m.). Foto iš čia.

O dabar pats laikas papasakoti apie vieną kepinių grupę, kuriai tradiciškai naudojamas margarinas, o ne sviestas. Turbūt ne itin sunku atspėti, jog tai - II pasaulinio karo metais atsiradę ir ištobulinti kepiniai. Žinoma, lietuviams anuomet ne pyragai buvo galvoje, o štai britai, kurių šalyje susiklostė kiek geresnė padėtis, nė nemanė atsisakyti arbatos gėrimo ceremonijos. Ir visai nesvarbu, kad arbata kokybe nepasižymėjo, o norint iškepti lėkštę sausainių, tekdavo gerai paskuti galvą, kaip ir iš ko tą padaryti. Mat valdžiai ėmus griežtai normuoti produktus, apie rafinuotas taikos meto puotas teko ilgam pamiršti. Vadinamosios Ration Books, mokančios gaminti valgį sunkmečio sąlygomis, buvo leidžiamos tam, kad šeimos maitintųsi naujoviškai - pigiai, sočiai ir ekonomiškai. 

Dabar mums sunku net įsivaizduoti, kokias titaniškas pastangas Didžiosios Britanijos vyriausybė anuomet skyrė maisto politikai. Ji kėlė sau dvi svarbiausias - ir iš pirmo žvilgsnio visai nesuderinamas - užduotis: rūpintis, kad šalies gyventojai nebadautų, ir stengtis, kad likusieji užfrontėje neprarastų patriotizmo bei optimizmo. Lordas Wooltonas, anuomet ėjęs Maisto ministro pareigas, pasitelkė propagandą visais įmanomais kanalais, kad šie tikslai būtų įgyvendinti. Plakatai, atsišaukimai, laikraščiai, radijo laidos buvo pajungtos tam, kad vyriausybė įtikintų savo piliečius: kiekvienas sutaupytas kąsnis namuose - didžiulė parama saviems kariams ir vinis į priešų karstą. Apsukrios ir išradingos namų šeimininkės, o ir kiti susipratę civiliai, buvo lyginami su didvyriais, kurie kovėsi mūšiuose. Ir žmonės tikėjo. Vedini patriotinių motyvų, jie sukasė ištisais dešimtmečiais ir net šimtmečiais puoselėtas vejas prie savo namų ir sodino daržus. Pirmiausia, žinoma, sėjo morkas. Sklandė gandai, kad britų kariai, valgantys daug morkų, naktį geriau mato priešų pozicijas, tad morka pelnė stebuklingos daržovės reputaciją. Ta proga moterys iš morkų gamino troškinius, kepė sausainius ir suko ledus. Vaikams aiškinta, kad jiems labai pasisekė, jog turi progų valgyti tiek daug morkų valgių. O tikroji tiesa buvo ta, kad morkų saldumas bent iš dalies kompensavo cukraus trūkumą.

Su sviestu padėtis buvo nė kiek ne geresnė negu su cukrumi. Jo normos tapo minimalistinės, o didesnę riebalų dalį sudarė margarinas. Karo metais gamintas dviejų rūšių margarinas: standartinis (angl. standard) ir ypatingasis (angl. special). Ypatingasis kainavo kone dvigubai daugiau, mat jis laikytas kokybiškesniu, nors, regis, savo skoniu jis mažai telenkė standartinį. Nemaža dalis abiejų rūšių margarino gaminta iš žuvų taukų, todėl atitinkamai turėjo gana bjaurų kvapą ir skonį. Britai, su jiems būdingu orumu, į margariną dedamus žuvų taukus vadino eufemizmu marine oils (liet. apytikriai jūros aliejus). Kaip ten bebūtų, karo metais margarinas tapo pagrindiniu kepinių ingredientu. Tik nereikia galvoti, kad mes su tais kepiniais niekuomet nesame susidūrę - geriau sakykime, kad nežinome jų kilmės. Na, pavyzdžiui, kas iš mūsų nežino roksų (angl. rock cakes arba rock buns, liet. pažodžiui apytikriai pyragėliai-uolų atplaišos)? Tai yra kepiniai, kurie dabartiniu savo pavidalu atsirado būtent Didžiojoje Britanijoje II pasaulinio karo metais. Tiesa, jų pirmtakai, į kuriuos be kita ko buvo dedama avižų, buvo kepami ir prieš karą, bet tokie roksai, kuriuos mes valgome dabar - karo metų kūrinys. Apie tai byloja ne tik rašytiniai šaltiniai, o ir jų sudėtis (margarinas, nedidelis kiekis cukraus) bei išvaizda. Atkreipkite dėmesį: karo metų kepiniai "netvarkingi", "pasišiaušę", "ištežę", nes riebi, lengvai formuojama ir įmantriomis formelėmis išspausta tešla buvo siejama su taikiu, pasiturinčiu gyvenimu prieš karą.


Vilnius kepiniams. Foto iš oficialios svetainės, kurioje galite rasti ir šio produkto sudėtį.

Roksai - vieni iš tų labai sėkmingų kepinių, kurie savo populiarumo neprarado ir po karo, be to, išplito už Didžiosios Britanijos ribų. Neatsitiktinai roksai (su visu anglišku savo pavadinimu) prigijo Sovietų Sąjungoje - dėl nuolatinių nepriteklių, kamavusių tarybinę liaudį, tai buvo itin parankus kepinys, užkariavęs visuomeninio maitinimo įstaigas. Britai, kurių šalyje, kitaip negu Sovietų Sąjungoje, pokaris nesitęsė ištisą pusšimtį metų, irgi liko ištikimi pamėgtiesiems roksams; regis, nauja jų populiarumo banga susijusi su Hario Poterio personažu (tiksliau, su Hagrido, kuris Harį ir jo draugus vaišindavo neįkandamais roksais). Be to, britai linkę puoselėti savo istorinę virtuvę: minint su II pasauliniu karu susijusius įvykius ar tiesiog istorijos pamokų metu kai kada kepami roksai, morkų sausainiai ir kiti ano meto kepiniai, turintys paliudyti, kaip sunkiai kadaise teko gyventi šiuolaikinių vaikų seneliams ar proseneliams. Be to, yra ir kitų atvejų, kai aktualizuojama karo metų virtuvė. Pavyzdžiui, Carolyn Ekins, nusprendusi maitintis pagal Ration Books rekomendacijas, atsikratė daugybės kilogramų, originalia dieta atkreipdama žiniasklaidos dėmesį; čia nuoroda į jos tinklaraštį, kuriame galite rasti didelį pluoštą karo metų receptų.

Aš kepu roksus pagal patį paprasčiausią receptą, kurį radau Vikipedijoje. Gal kas nors ir stebėsis - koks keistuolis galėtų naudotis tokiu receptų šaltiniu, kai yra daugybė įrašų su fantastiškomis šių sausainių nuotraukomis ir išsamiais aprašymais? Bet aš ne taip jau retai - ir labai sėkmingai - naudojuosi baziniais, Vikipedjoje pateiktais receptais, pavyzdžiui, kepu šokoladinius afganus. Čia skelbiamas roksų receptas mano skoniui - tiesiog nepriekaištingas. Iškepti sausainiai išoriškai būna tvirti, o atsikandus tirpsta burnoje, be to, esti saikingai (bet pakankamai) saldūs. Palyginti su dauguma roksų receptų, kuriuos radau lietuviškuose tinklaraščiuose, į šiuos dedama kur kas daugiau riebalų, turbūt todėl jie yra trapesni. Tradiciškai tie riebalai - margarinas, nors aršiausiems jo priešininkams receptas leidžia naudoti sviestą. Aš roksus visuomet kepu su margarinu ir bent jau kol kas nesiruošiu jo keisti niekuo kitu. Kodėl su margarinu Vilnius kepiniams? Todėl, kad jis atitinka pagrindinį tikro, kokybiško margarino reikalavimą - yra 80% riebumo, o į jo sudėtį įeina minimalus maisto priedų, pažymėtas E raide, kiekis (britai, kepdami roksus, tradiciškai naudoja minėtuosius kriterijus atitinkantį Stork firmos margariną).

O dabar klasikinių roksų receptą siūlau išbandyti ir jums, ypač jeigu mėgstate istorinę virtuvę. Skanaus :)

Nuotrauka Kristinos


Rock cakes - roksai

Ingredientai: (išeis 12 sausainių)

200 g kvietinių miltų
100 g margarino (aš naudoju Vilniaus kepiniams) arba sviesto
50 g cukraus (ir dar šiek tiek sausainių viršui pabarstyti)
1 kiaušinis
1 a.š. kepimo miltelių
2 v.š. pieno
Nebūtinai: žiupsnelis muskato riešuto, prieskonių meduoliams arba nutarkuotos apelsino žievelės
150 g razinų
Žiupsnelis cinamono (sausainių viršui pabarstyti)
  1. Į dubenį suberkite persijotus miltus ir sudėkite gabaliukais pjaustytą margariną; trinkite tarp pirštų, kol susidarys drėgni trupinukai. Tuomet sudėkite likusius ingredientus: cukrų, lengvai paplaktą kiaušinį, kepimo miltelius, pieną ir, jeigu norite, prieskonius. Gerai ištrinkite, kol masė taps vienalytė, paskutines įmaišykite razinas. 
  2. Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Ant jos šaukštu išdėliokite 12 daugmaž vienodo dydžio kauburėlių. Kiekvieno jų viršų pabarstykite cukrumi ir cinamonu.
  3. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 200ºC. Kepkite apie 15-20 min., arba kol sausainiai taps gražios auksinės spalvos. 
  4. Išėmę leiskite apie 10 min. atvėsti skardoje ir sutvirtėti, tuomet išimkite. 
  5. Skanaukite šiltus arba atvėsusius. Patiekite su puodeliu angliškos arbatos arba stikline pieno.
Svarbiausias recepto šaltinis čia.

8 komentarai:

  1. Niekad nemėgau šių kepinių - man rodos pas mus juos parduodavo jau gerai suuolėjusius. Kaip ir grietiniečių - nemėgstu ir viskas.
    Dėl margarino pas mane ta pati situacija - jei galiu, naudoju sviestą, o jei jo nėra arba reikia tokio kiekio, kad sviestas per brangu - naudoju margariną. Tiesa dažniausiai Eve, nes jį naudodavo ir mano močiutė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Indre, kokia pažįstama situacija! Aš labai ilgai neįsileidau roksų į savo virtuvę, nes ankstesnė patirtis buvo, kaip čia pasakius, neįkvepianti. Bet kai galų gale, nieko per daug nesitikėdama, išsikepiau juos namuose, negalėjau patikėti jog tai tie patys roksai. Namiškiai sakė tą patį. Taigi, manau, kad kiti irgi gali būti maloniai nustebinti, o roksai reabilituoti, svarbiausia, išsirinkti vykusį receptą. Nesakau, kad maniškis pats geriausias, bet kad ne prasčiausias, tai tikrai :)

      Panaikinti
  2. Kristina, koks sutapimas - prieš gerą mėnesį kalbėjom apie sovietmečio mokyklos valgyklą ir ieškojom receptų (laiko stoka vis kliudė)! Kovo 8-osios proga nusprendžiau priminti sau ir supažindinti dukrą su tais kepiniais, kuriais užaugau. Kepu riestainius, koržikus ir roksus :D Tavo receptas pačiu laiku. Labai skanūs ! Tiesa, nors ir Anglijoje šiuo metu, bet vidurnaktį užsigeriu juos raudonu vynu :DAčiū! Sveikinimai Moters dienos proga ir iki pasimatymo!!!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, koks šaunus projektas! Džiaugiuosi, kad receptas pravertė :) Mano vaikui šie sausainiai patinka labiau negu, tarkime, eklerai su kremu ar kiti įmantresni kepiniai, gal tik sausainiai su šokolado lašeliais gali konkuruoti. Tai tikiuosi, dukra irgi nenusivils mamos vaikystės skanėstais :) Jus abi irgi sveikinu su Moters diena, būkite laimingos, stiprios, mylimos ir mylinčios :)

      Panaikinti
  3. skanūs kepiniai. Mano vyras pasakė, kad jie jam skanesni ir už visokius ten tortus. Vakar iškepiau, bet žiūriu, kad netrukus vėl teks kept. Svarbiausia - nesudėtinga ir greitai, nebrangu ir skanu. Ačiū

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vija, ačiū kad išmėginai ir pasidalinai įspūdžiais - labai smagu girdėti, jog mano receptai praverčia ir pradžiugina, o ir kitiems skaitytojams po tokių atsiliepimų drąsiau eiti į virtuvę ir ryžtis išmėginti dar nemėgintus kepinius. Mano šeimos vyrams irgi labai patinka roksai, tiek sūnui, tiek vyrui. O jeigu žinau, jog važiuosime į tėvų namus, kur susirinks broliai ir sūnėnai, tai iškart iš kelių porcijų gaminu - turbūt šie sausainiai subalansuoti vyriškai giminei, nors tinka ir moteriškai :)

      Panaikinti
  4. Roksai tiesiog puikus! Specialiai pirkau margarina. Taip lengvai pagaminama, produktai tokie kasdieniski (na,tik margarinas), o rezultatas labai puikus! Teks greitu metu vel kartoti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, džiaugiuosi, kad išbandėte, ir ačiū, kad palikote tokį gražų atsiliepimą! Iš tikrųjų, šitie sausainiai geresni, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, turbūt todėl tiek metų ir neišeina iš mados :) Su margarinu taip jau yra - kai kuriems kepiniams jis ypač tinka, todėl ir aš pati jo nusiperku, retai (kokį kartą į pusmetį), bet nusiperku. Neseniai irgi pirkau, nes kepiau obuolinius sausainius, kuriems originalus receptas rekomenduoja naudoti margariną. Paklausiau draugės, kuri obuolinius sausainukus kepa seniai ir dažnai, ar čia tiktų sviestas, bet ji užtikrintai pareiškė, kad ne. Jaučiu, tuo pačiu (nes margarino dar liko) reikės savo namiškius ir roksais pradžiuginti :)

      Panaikinti