2017 m. gegužės 8 d., pirmadienis

Kiškio kopūstų sriuba



Pasitaiko žmonių, vadinamų laimės kūdikiais. Bet mano vyro močiutė Adelė apie laimę galėjo tik pasvajoti. Ji gimė šeimoje, kurioje žemės ir turto buvo mažai, o burnų daug. Anksti netekusi savo mamos ir mylimiausio brolio dvynio, visiems laikams išvykusio į Ameriką kurti sotesnio gyvenimo, močiutė Adelė galėjo kliautis tik savimi. Tiesa, kai ištekėjo už mylimo vyro ir su šeima įsikūrė Kupiškio miestelyje, ėmė atrodyti, kad likimas jai pagaliau nusišypsojo. Bet netrukus prasidėjęs karas sugriovė šviesesnio gyvenimo viltis: sutuoktinis buvo išvarytas darbams į Vokietiją, o močiutė Adelė liko su didele nežinia širdy ir trimis mažais vaikais ant rankų. Karo pabaigoje atėjo žinia, kad vyras žuvo, subombardavus gamyklą, bet šiai moteriai net gedėti nebuvo kada. Ji ėmėsi visų įmanomų darbų, kad galėtų išmaitinti ir išmokslinti savo vaikus - lenkė nugarą malūne, kepykloje kepė sprangią pokario duoną, mokykloje kūreno krosnis, augino daržus, spekuliavo, kraustėsi iš vienos vietos į kitą... Kai klausausi vyro mamos atsiminimų apie močiutę Adelę, man prieš akis visuomet iškyla moters tipažas, kurį meistriškai perteikė Juozas Baltušis, knygose Parduotos vasaros ir Su kuo valgyta druska įamžinęs savo motiną. Čia aš neketinu leistis į diskusijas apie politines rašytojo pažiūras, jo nuopelnus ir kaltes, tiesiog sakau, kad šis žmogus gebėjo įtaigiai rašyti, o močiutė Adelė atrodo nužengusi tiesiai iš jo kūrinių puslapių. Gal ir neatsitiktinai: abu jie gyveno Kupiškio krašte ir patyrė vargingiausiojo visuomenės sluoksnio dalią.

Nuotrauka Kristinos

Bet šis įrašas bus ne apie socialinę nelygybę ir iš jos išaugančias įtampas, o apie kiškio kopūstų sriubą (taisyklingai kiškio kopūstus, regis, reikėtų vadinti kiškiakopūsčiais, bet šnekamojoje kalboje mes jų taip niekada nevadinome ir nevadiname). Anot vyro mamos, močiutė Adelė kiškio kopūstų sriubą jiems, vaikams, virdavusi kiekvieną pavasarį. Šie žalumynai buvo prieinami visiems, nepaisant visuomeninės ir turtinės padėties - sako, kad kiškio kopūstų sriubą reguliariai valgydavo net partizanai, metų metus gyvenę žeminėse. Antra vertus, kiškio kopūstų panaudojimo virtuvėje nederėtų aiškinti tik žmonių vargingumu. Apie pavasarinių žalumynų naudą organizmui buvo žinoma jau seniai, todėl ankstyvą pavasarį kiškio kopūstų sriubos išvirti nesibodėdavo net pasiturinčių ūkių šeimininkės. Kai kur netgi buvo manoma, kad moteris, pavasarį nė karto nepasiūliusi savo šeimai kiškio kopūstų sriubos - tikra apsileidėlė ir tinginė, nesirūpinanti namiškių sveikata.

Vis dėlto, kiek soti ir gardi būdavo kiškio kopūstų sriuba, labai priklausė nuo šeimos pajamų. Kai paklausiau anytos, ar močiutė Adelė šią sriubą virdavo su mėsos sultiniu, sulaukiau atsakymo: kas tau ten duos mėsos!.. Dar daugiau - atrodė, kad už šios frazės slypi paaiškinimas: jeigu būtume gavę mėsos, kas besuktų galvą dėl kiškio kopūstų! Bet iš tikrųjų, ši sriuba nėra griežtai vegetariška. Panašiai, kaip ir garšvų sriuba, vandenyje ji būdavo verdama pirmiausia todėl, kad anuomet mėsos žmonės paprasčiausia neturėjo. Tačiau sriubos pagrindui naudojant gerą, naminį mėsos sultinį, ji bus ypač gardi. Kadangi skoniu ir sudėtimi kiškio kopūstų sriuba labai panaši į rūgštynių sriubą, ją galima virti, laikantis tų pačių principų. Mūsų šeimoje rūgštynių sriuba dažniausia verdama su kiauliena; jeigu naudosite naminę, tikru dūmu rūkytą kiaulieną, patiekalą bus galima pavadinti netgi šventiniu. Šįkart aš būtent taip ir padariau: sultinį išviriau iš mamos parūkytų kiaulienos kauliukų. Ar buvo gerai? O kaip jūs manote? :) Na, o tiems, kas nevalgo mėsos, šiai sriubai siūlyčiau naudoti ne paprastą vandenį, o kvapnų daržovių nuovirą.

Kiškiakopūsčius (lot. oxalis acetosella) lietuvių šeimininkės nuo seno naudojo pavasarinei sriubai virti. Nuotrauka Kristinos

Dar keli žodžiai apie kiškio kopūstus. Kaip jau minėjau, kiškio kopūstų skonis sriuboje panašus į rūgštynių. Būtent - panašus, bet ne identiškas. Pirmiausia, kiškio kopūstai, kitaip negu rūgštynės, suteikia sriubai ne tik rūgščią, bet ir savotišką salsvą natą. Antra, kiškio kopūstų rūgštis yra stipri, man atrodo, kiek stipresnė negu rūgštynių, ypač kultūrinių, augintų darže. Dėl šios priežasties reikia būti atsargiems, kiškio kopūstus dedant į puodą - jų padauginus, sriubos skonis gali nuvilti. Nors verdami kiškio kopūstai akivaizdžiai sukrenta, jų vis dėlto reikėtų dėti saikingai - galbūt atrodys, kad sriubos paviršiuje plaukioja vos vienas kitas lapelis, bet kiek pavirus, netgi jie parūgštins sriubą. Geriausias patarėjas čia, žinoma, bus jūsų patirtis: kartą išvirę sriubos, jūs jau žinosite, ar kiškio kopūstų kitą kartą dėti daugiau, ar mažiau. Vienos formulės čia nėra: kažkas mėgsta rūgštesnę, o kažkas švelnesnę sriubą, kažkam patinka, kai ji labai skysta, o kažkam - tokia tiršta, kad šaukštas stovėtų. Žodžiu, stoję prie viryklės, pirmiausia klausykite savo nuojautos.

Nuotrauka Kristinos

Dėl maistinės kiškio kopūstų vertės mitybos specialistų nuomonė nevienareikšmiška. Šiuose augaluose yra daug naudingų medžiagų, bet yra ir oksalo rūgšties, kuri laikoma kenksminga. Tačiau aš (ir ne tiktai aš) laikausi nuomonės, kad saikingai valgydami kiškio kopūstus, rūgštynes ar rabarbarus, savo sveikatai žmonės žalos nepadaro. Juo labiau, kad dažnai ir dideliais kiekiais valgant kitokias pavasario žoles (netgi tas pačias išgirtąsias dilgėles), gali atsirasti nepageidaujamų šalutinių efektų. Todėl mano nuostata tokia: kiekvieną pavasario savaitę pasimėgauti patiekalais vis iš kitų žolių - dilgėlių, garšvų, balandų, kiaulpienių ir t.t. Taip paįvairinamas valgiaraštis, gaunama skirtingų medžiagų, reikalingų organizmui, ir nepatiriama neigiamo augalų poveikio. Tad kodėl gi ir jums įvairovės dėlei neišsivirus kiškio kopūstų sriubos? Mes su sūnumi kiškio kopūstų eglyne prisirinkome per pusvalandį, ir dar spėjome į valias pasigėrėti skaisčiai žaliais jų lapeliais ir baltais žiedais (jie, beje, irgi valgomi). Dabar švieži kiškio kopūstų sąžalynai atrodo kaip niekada viliojančiai. Tik eidami į mišką, nepamirškite į kišenę įsimesti pinigėlio - gegutės jau kukuoja kaip pašėlusios. 

Nuotrauka Kristinos


Kiškio kopūstų sriuba

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Didelė sauja kiškio kopūstų (arba pagal skonį)
1-2 v.š. sviesto, aliejaus arba taukų
1 svogūnas
1 morka
~ 1,5-2 l mėsos sultinio arba daržovių nuoviro (žr. pastabas aukščiau; aš naudojau parūkytos kiaulienos sultinį)
3-4 vidutinio dydžio bulvės
2 kietai virti kiaušiniai
Druskos ir pipirų (pagal skonį)
Grietinės (patiekiant)
  1. Kiškio kopūstus perrinkite ir nuplaukite. Palikite rėtyje ar paskleistus ant virtuvinio rankšluosčio, kad apdžiūtų.
  2. Puode, kuriame virsite sriubą, įkaitinkite riebalus. Sudėkite smulkiai supjaustytus svogūnus ir per burokinę tarką sutarkuotas morkas. Patroškinkite ant mažos ugnies, kol daržovės šiek tiek suminkštės, bet dar nepradės ruduoti.
  3. Į puodą su svogūnais ir morkomis įpilkite sultinio arba daržovių nuoviro (iš pradžių geriau supilti ne visą, o vėliau įpilti papildomai, kad sriuba taptų norimo tirštumo). Padidinkite liepsną. Kai sultinys užvirs, sudėkite kubeliais pjaustytas bulves. Jeigu sriuba per tiršta, papildomai įpilkite tiek sultinio, kad ji būtų norimo tirštumo. Virkite ant vidutinės ugnies, kol visos daržovės suminkštės. Atsiminkite, kad įdėjus kiškio kopūstų, daržovės daugiau nebeminkštės, todėl jos visos turi būti gerai išvirusios dar prieš rūgštinant sriubą.
  4. Kiškio kopūstus pasmulkinkite ir sudėkite į sriubą. Ant nedidelės ugnies pavirkite dar apie 10-15 min., kad kiškio kopūstai atiduotų savo rūgštį. Baigiant virti, sudėkite susmulkintus kietai virtus kiaušinius. Sriubą pagardinkite pipirais ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.
  5. Išvirę sriubą, ją uždenkite ir leiskite 10-20 min. susistovėti. Tiekite karštą, pagardintą grietine.
Recepto šaltinis: mano vyro šeima.

4 komentarai:

  1. Ir graudina, ir stebina Tavo šeimos istorijos. Ačiū, kad pasidalini!
    O aš suskubsiu į mišką, kad nelikčiau apsileidėlė ir tinginė :-)
    Dar vyro ta proga išklausinėsiu gal kokiems sutrikimams gydyti naudojami kiškio kopūstai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Julija, kaip visada, gera žinoti, jog čia apsilankai ir paskaitai. O tos istorijos man padeda pajusti patiekalų dvasią, kartais atrodo, kad jos neatsiejamos nuo vieno ar kito recepto. Džiaugiuosi, jog skaitytojai irgi nelaiko jų nereikalingu balastu.

      Sėkmės verdant šią senovinę sriubą! Bus įdomu sužinoti kaip pasisekė. Ir, žinoma, išsiaiškinti, ar kiškio kopūstai turi kokių nors slaptų sveikatinimo rezervų. Man visada atrodė, jog žalius juos žmonės pirmiausia valgo dėl vitamino C, o virtus gal daugiau dėl skanumo :) Bet, ko gero, netgi kiškio kopūstus termiškai apdorojus, kažkokių gerų medžiagų juose vis dėlto išlieka.

      Panaikinti
  2. Gavosi labai liuks sriuba, ragavusieji gyrė neprašomi :-)
    Dabar kaskart, virdama kiškio kopūstų sriubą, Tave prisiminsiu <3
    Kiškio kopūstai valo kraujagysles - tokia pagrindinė jų savybė dėl oksalo rūgšties.
    P.S. Labai laukiu naujienų į paštą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Julija, labai džiaugiuosi, kad išmėginai! Tikiuosi, pirmas kartas nebus paskutinis :) Ir ačiū už žinias apie kiškio kopūstų naudą - jos ypač pradžiugino mano vyrą, didžiausią rūgščių sriubų mėgėją. Gerai, kai malonumas derinasi su nauda, visiems mums ne pro šalį po sotesnės žiemos pravalyti kraujagysles. Laiškelis į el. paštą jau pakeliui :)

      Panaikinti