Arbūzo ir feta sūrio salotos

Pastaraisiais metais arbūzo ir feta sūrio salotos taip išpopuliarėjo, kad nepastebėti šio derinio pasidarė tiesiog neįmanoma. Salotų variantų daugybė, ir kiekvienas gali rinktis tą, kuris jam/jai atrodo pats pačiausias. Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko pieš porą metų Nidos pasiūlyta idėja patiekti arbūzą su feta sūriu kaip užkandį, tinkamą valgyti pirštais. Nesistebiu, kad būtent šio žavingai atrodančio patiekalo nuotrauka papuošė knygos Izraelio skoniai viršelį.

Aš pati arbūzą su feta sūriu atradau bene prieš trejetą metų. Ką ir bekalbėti - derinys labai geras ir... stulbinančiai paprastas. Šiandien neturiu tikslo pateikti kokį nors negirdėtą neregėtą salotų variantą, o tiesiog apie jas priminti ir surašyti jų gaminimo principus - o tuo pačiu galbūt padrąsinti eksperimentuoti tuos, kurie dar nėra išmėginę šio gėrio. Patikėkite, karštą vasaros dieną arbūzo ir feta sūrio salotos bus tikra atgaiva, ir jūs didžiuositės savimi, kad ryžotės jas paruošti :)

Nuotrauka Kristinos

Norėdama išsiaiškinti kertinius patiekalų gaminimo principus, pirmiausia stengiuosi sužinoti jų kilmės vietą ir atsiradimo aplinkybes. Pasakysiu atvirai: šiuo atveju tai beveik neįmanoma. Arbūzo ir feta sūrio salotos dažnai įvardijamos kaip Viduriniųjų Rytų arba Viduržemio jūros regiono patiekalas, o atskiri šaltiniai jas priskiria Persijos (Irano), Graikijos, Turkijos, Izraelio, Jordanijos ir kitų šalių virtuvėms. Man atrodo bene logiškiausia arbūzo ir feta sūrio salotų atsiradimo vieta laikyti (ar, tiksliau, įsivaizduoti esant) Graikiją, nes: 1) čia yra feta sūrio gimtinė; 2) čia gyvuoja sena tradicija arbūzą, feta sūrį ir duoną patiekti pusryčiams. Žinoma, ši teorija turi aibę trūkumų. Pirmiausia, feta sūris daugeliu atveju gali būti - ir yra - keičiamas kitų rūšių ožkų ir/ar avių pieno sūriais (tarkime, Kipro receptai siūlo arbūzą patiekti su halloumi sūriu). Antra, valgyti pusryčiams arbūzą, baltą sūrį ir duoną įprasta ir Rytų šalyse, kaip antai Turkijoje ar Irane. Taigi, konkretaus, tikslaus ir aiškaus atsakymo, kada, kur ir kaip arbūzas buvo pradėtas valgyti su feta tipo sūriu, aš neturiu, o galbūt jo ir nėra.

Vienok mano mini-tyrinėjimai vis dėlto davė šiokios tokios naudos, nes tapo visiškai aišku, jog neva egzotiškas ir iš pirmo žvilgsnio naujoviškas saldaus arbūzo - sūraus feta sūrio derinys iš tikrųjų yra senas reikalas. Tiesa, daugelis vakariečių apie jį sužinojo sąlygiškai neseniai - į Ameriką ir Vakarų Europą salotos atėjo į madą maždaug prieš 15 metų. Garsi amerikiečių šefė ir daugelio kulinarinių knygų autorė Rozanne Gold yra ambicingai pareiškusi, esą 1997 m. birželį New York Times gastronomijos skiltyje būtent ji pati pirmoji paskelbė arbūzo, feta sūrio ir juodųjų alyvuogių salotų receptą, o "visa kita tėra istorija". Neturiu po ranka nei senų New York Times komplektų, nei entuziazmo tikrinti šį faktą, bet panašu, kad tai gali būti tiesa, nes Rozanne Gold nurodyta data apytikriai sutampa su laiku, kai vakariečiai atrado arbūzo ir feta sūrio salotas.

Nuotrauka Kristinos 

Antrasis dalykas, kurį supratau skaitinėdama straipsnius ir straipsnelius apie arbūzą ir feta sūrį - tai, kad pačios paprasčiausios ir tradiciškiausios salotos susideda vos iš 2 ingredientų - arbūzo ir sūrio. Sakoma, kad tokioms salotoms pakanka visko - sūrumo, saldumo, aštrumo, traškumo ir sultingumo. Graikai ir rytiečiai jas gana dažnai (bet ne visuomet) gardina (ar tiesiog papuošia estetiniais sumetimais) tokiomis prieskoninėmis žolelėmis kaip mėtos, bazilikai ar petražolės, ir kai kada pašlaksto alyvuogių aliejumi. Atrodo, jog už daugumos kitų papildomų ingredientų (pipirų, balzaminio acto, citrinos sulčių, svogūnų, kaparių, alyvuogių, agurkų, pomidorų, rukolos salotų ir t.t.), kurie figūruoja įmantresnėse šių salotų versijose, stovi išradingi virtuvių šefai ir šiaip eksperimentuoti nevengiantys žmonės. Aš manau, kad daugelis jų siūlomų salotų vertos dėmesio ir išbandymo, tačiau ne mažiau svarbu suprasti, kad dėl kokių nors priežasčių atsisakę vieno ar kito papildomo ingrediento, nieko neprarasite. Tarkime, jeigu nemėgstate alyvuogių, vengiate pusryčiams valgyti žalius svogūnus, esate alergiški pomidorams arba negalite įsiūlyti žalių rukolos lapelių savo vaikams - tai dar ne priežastis atsisakyti šio puikaus užkandžio. Tiesiog ant arbūzo užtrupintas feta sūris bus kuo puikiausias pasirinkimas, o pridėję į lėkštę tokių ingredientų, kurios mėgstate ir/ar galite valgyti, turėsite vis naują salotų versiją.

Aš pati labiausia mėgstu arbūzo ir feta sūrio salotas be jokių papildomų ingredientų, išskyrus prieskonines žoleles. Pomidorai, agurkai ir kitos daržovės man užgožia puikaus saldžiai sūraus derinio grynumą, todėl aš jų į savo salotas nededu. Šioje vietoje jūs, žinoma, mano pavyzdžiu sekti neprivalote, bet tam, kad salotos pasisektų, kelių taisyklių laikytis vis dėlto reikėtų. Pirmiausia, jeigu gyvenate Lietuvoje, gaminkite salotas vasarą ir tik tuomet, jeigu pasisekė nusipirkti sultingą ir labai saldų arbūzą. Jeigu arbūzas bus žolės skonio, gero rezultato nelaukite: neliks sūrumo ir saldumo kontrasto, o kartu ir jokio valgymo malonumo. Antra, gerai atšaldytas arbūzas karštą dieną bus žymiai gaivesnis negu šiltas. Trečia, negaminkite salotų iš anksto - arbūzas pavandenys, sūris sumirks, o salotos neteks savo žavesio. Jeigu labai norite pasiruošti salotas iš anksto, verčiau iš arbūzo išrinkite sėklas ir sudėkite į vieną dubenį, sūrį supjaustykite ar sutrupinkite į kitą dubenį, viską dėkite į šaldytuvą, o salotas sumaišykite tik prieš pat tiekiant valgį į stalą. Ketvirta, rinkitės kuo gardesnį ir kokybiškesnį sūrį - Lietuvoje feta sūris iš ožkų ir avių pieno kainuoja nemažai, kur kas daugiau negu įvairūs jo pakaitalai iš karvės pieno, bet šiuo atveju investuoti verta. Gaminant šias salotas geriau jau naudoti mažiau geresnio skonio sūrio, negu daugiau ir prastesnio - juk komponuojant patiekalą iš 2 ingredientų, abejotinos produktų kokybės niekaip nepaslėpsi. 

Nuotrauka Kristinos

Arbūzo ir feta sūrio salotos

Ingredientai: 

Ingredientų proporcijas rinkitės pagal savo skonį. 

Saldaus ir sultingo arbūzo 

Feta arba kitokio ožkų ir/ar avių pieno sūrio

Nebūtinai: prieskoninių žolelių (mėtų, bazilikų ar petražolių)

Nebūtinai: alyvuogių aliejaus

Nebūtinai: mėgstamų priedų (žr. pastabas aukščiau)

Nebūtinai: duonos (patiekiant) 

1. Iš arbūzo išrinkite sėklas ir minkštimą supjaustykite gabaliukais. Feta sūrį sutrupinkite arba supjaustykite gabaliukais. Proporcijas rinkitės pagal savo skonį, bet rekomenduočiau sūrį naudoti kaip prieskonį, t.y. geriau, kad jo būtų kur kas mažiau negu arbūzo. 
2. Feta sūrį suberkite ant paruošto arbūzo arba (jeigu naudojate gilesnį indą) susluoksniuokite su juo. Salotų geriau nemaišykite, nes arbūzas apsivels sūriu ir atrodys ne itin estetiškai. 
3. Jeigu norite, salotas pagardinkite smulkintomis petražolėmis, mėtų ar bazilikų lapeliais, galite jas apšlakstyti ir geros kokybės alyvuogių aliejumi. 
4. Šios salotos tradiciškai traktuojamos kaip pusryčių patiekalas arba savarankiškas užkandis, bet jas galima gaminti ir kaip garnyrą. Jeigu norite, į jas galite dėti papildomų ingredientų ir prieskonių pagal savo skonį, bet atsiminkite, jog patiekiant salotas pusryčiams, į jas nededama svogūnų. Tradiciška prie šių salotų patiekti ir šviežios duonos. 

Kiti svarbesni recepto šaltiniai (be aukščiau minėtųjų) čia, čia ir čia.

Albaniškas kepenėlių užkandis

Aš nepažįstu tokio žmogaus, kuris truputį mėgtų arba šiek tiek nemėgtų kepenėlių. Vieni būna dideli kepenėlių mėgėjai, kiti - nekentėjai, ir nieko jau čia nepadarysi. Šį įrašą skiriu tiems, kurie kepenėles mėgsta, o nemėgstantieji gali toliau nebeskaityti ir nesipiktinti :)

Šiandien parašysiu apie kepenėles, pagamintas albaniškai. Albanai mėgsta kepenėles. Šiuolaikinėje jų virtuvėje, regis, dažniausia gaminamas kepenėlių troškinys (beje, tikrai geras - gaminau jį daug kartų ir pasižadu kada nors įkelti receptą į savo tinklaraštį). Vis dėlto visažinė Wikipedia skelbia, kad keptos vištienos kepenėlės - tradicinis albanų užkandis, jų užkandžių stalo (meze) dalis. Kurį laiką maniau, kad čia galbūt kažkoks netikslumas ar klaida, nes ilgai negalėjau rasti jokio recepto, kuris paaiškintų, kaip tą kepenėlių užkandį gaminti. Bet vieną dieną jį aptikau knygoje Albanian Cookbook.

Kadangi kaip tik turėjau kaimiškų viščiukų kepenėlių, nusprendžiau nieko nelaukdama receptą išmėginti. Ir ką gi? Albaniškai paruoštos vištienos kepenėlės pasirodė esančios labai gardžios. Su riekele duonos, marinuotais svogūnais, keliais lašais citrinos sulčių ir krapų šakele jos derėjo puikiai. Jeigu jūsų namiškiai arba svečiai mėgsta kepenėles, šis užkandis tikrai turės pasisekimą.

Albaniškai paruoštos vištienos kepenėlės. Nuotrauka Kristinos 

Melçi pe pule - albaniškas vištienos kepenėlių užkandis 

Ingredientai: (išeis nelabai didelė lėkštelė užkandžio) 

~500 g vištienos kepenėlių 

4 v.š. miltų 

½ puodelio sviesto (geriau lydyto) 

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį) 

1. Kepenėles nuvalykite, pašalinkite plėves, padalinkite į puseles ir nuplaukite. 
2. Sudėkite į keptuvę, užpilkite verdančiu vandeniu ir ant mažos ugnies virkite apie 5 min. (knygoje nurodoma virti 7 min., bet jeigu kepenėles užpilsite ne šaltu, o verdančiu vandeniu, 7 min. bus kiek per ilgai). Nesūdykite, kad kepenėlės nesukietėtų. Tuomet suverskite į kiaurasamtį ir palikite, kad nulašėtų vanduo. 
3. Į plastikinį maišelį supilkite miltus, druską ir pipirus. Ten pat sudėkite kepenėles ir papurtykite, kad jos tolygiai pasidengtų miltais. Nupurtykite miltų perteklių. Tą galima padaryti, kepenėles sudėjus į sausą kiaurasamtį ir kelis kartus jas krestelėjus.
4. Išlydykite sviestą. Greitai apkepkite kepenėles, kol jos taps rusvai auksinės spalvos. Jeigu reikia, baigiant kepti papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. 
5. Į lėkštę įtieskite popierinę servetėlę ir sudėkite kepenėles; kai susigers riebalų perteklius, kepenėles perdėkite į serviravimo lėkštę. 
6. Patiekite kaip užkandį. Originalus receptas rekomenduoja į kiekvieną kepenėlių gabalėlį įsmeigti medinį dantų krapštuką. Aš kepenėles pabarsčiau smulkintomis petražolėmis, papuošiau krapų šakelėmis ir patiekiau su marinuotais svogūnais bei citrina. Svogūnus marinuoju taip: kokius 2-3 plonais pusžiedžiais pjaustytus raudonuosius svogūnus labai mažai pasūdau, dedu gana daug (2-3 v.š) cukraus, pilu 1-2 v.š. acto ir 1-2 v.š. aliejaus. Viską gerai išminkau rankomis, kol svogūnai suminkštėja, patikrinu, ar netrūksta druskos, cukraus ar acto, tuomet palieku šiek tiek pastovėti.
7. Kepenėlės būna gardžios ir atvėsusios, tik jų plutelė netenka savo traškumo.

Albanian Cookbook - keistoka, tačiau bene vienintelė anglų kalba išleista kulinarinė knyga, apie kurią patys albanai atsiliepia gerai ir pripažįsta, jog čia pateikti valgiai daugmaž autentiški. Ji pirmąkart buvo išleista JAV dar 1977 m.; tai reiškia, jog dauguma knygos receptų pateikė albanų emigrantai, kurių atmintyje dar buvo gyvas ikikomunistinės Albanijos kultūrinis (ir kulinarinis) paveldas. Komunistinis režimas padarė daug žalos Albanijai visose srityse, įskaitant ir gastronomiją. Po Antrojo pasaulinio karo šalyje ėmė trūkti daugelio produktų, be to, neliko senosios aristokratijos, puoselėjusios aukštąją albanų virtuvę, todėl per keletą dešimtmečių ne vienas albanų patiekalas nugrimzdo į užmarštį. Dabar albanai mėgina bent jau kai kuriuos iš jų prikelti naujam gyvenimui, tačiau akivaizdu, kad šiuolaikinė albanų virtuvė gerokai skiriasi ir nuo ikikarinės virtuvės, kaip ir nuo albanų išeivijos virtuvės. Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką - Albanian Cookbook buvo išleista Albanijos stačiatikių bažnyčios, t.y. krikščioniškos organizacijos, nors šalyje vyrauja musulmonų tikėjimas. Nesu tikra, kuri priežastis - senosios kartos pateikėjai, gyvenimas išeivijoje, krikščionybė - o gal viskas kartu lėmė, jog Albanian Cookbook pristato daug receptų (ir netgi po kelis to paties recepto variantus), kurie beveik nefigūruoja internetiniuose puslapiuose, skirtuose šiuolaikinei tradicinei Albanijos virtuvei. Be to, kai kurie valgiai čia vadinami kitaip negu pačioje Albanijoje. Pavyzdžiui, avienos ir jogurto užkepėlė, šiais laikais visuomet įvardijama kaip nacionalinis albanų patiekalas Tavë kosi (pažodžiui apytikriai - jogurto patiekalas, bet paprastai verčiama kaip kepta aviena jogurte), knygoje vadinama Tavë me mish me oris e me kos (ang. Baked lamb with rice and yogurt, liet. Kepta aviena su ryžiais ir jogurtu, p. 67), nesuteikiant šiam valgiui jokio ypatingo statuso.

Rašydama apie kepenėles, norėjau plačiau pristatyti recepto šaltinį, nes egzistuoja dar vienas patiekalas, vadinamas Albaniškai paruoštomis kepenimis, tik jis priskiriamas Turkijos virtuvei (turkiškas pavadinimas Arnavut Ciğeri). Jam naudojamos ne vištienos, o ėrienos/ avienos arba veršienos kepenys, be to, jos dar žalios apvoliojamos miltuose ir gruzdinamos gana dideliame aliejaus kiekyje. Dažniausia teigiama, jog tai turkiškas patiekalas. Su albanais esą jį sieja tik tai, kad į Turkiją atsikraustę neturtingi albanų darbininkai labai mėgdavę pirkti šitaip paruoštas kepenis - itin pigų užkandį. Rečiau nurodoma, kad albanų darbininkai Turkijoje pirkdavę pigias žalias kepenis ir patys sugalvoję jas taip paruošti, o turkai vėliau patiekalą pasisavinę. Po to, kai suradau albaniškai paruoštų vištienos kepenėlių receptą, aš linkusi manyti, kad įmanoma ir trečioji patiekalo sąsajos su Albanija versija: tai galėjo išties būti tradicinis albanų valgis, kuris kažkuriuo istoriniu momentu tėvynėje prarado savo populiarumą, tačiau emigrantų dėka sėkmingai prigijo kaimyninėje šalyje. Kaip ten bebūtų, visiškai aišku tik tai, kad šis valgis Turkijoje žinomas dar nuo Osmanų imperijos laikų, kai, anot Audros, būtent albanai akmenimis grindė Stambulo gatves.

Kad nebūtų painiavos, šiame įraše aš pateiksiu ir Turkijoje taip mėgstamą Albaniškai paruoštų kepenų receptą. Jeigu atvirai, jį paruošti sudėtingiau negu vištienos kepenėles. Pirmiausia, Lietuvoje išvis nėra paprasta nusipirkti ėriuko ar veršelio kepenėlių, o kad jos dar būtų ir labai šviežios... (aš avytės kepenėles pirkau iš ūkininkės, kuri mane aprūpina aviena). Antra, reikia įgusti kepenėlių neperkepti, nes jos iškart sukietės ir taps neskanios - šiuo atveju paukštienos kepenėles paruošti lengviau, nes jos minkštesnės, trapesnės ir mažiau bijo perkepimo. Vis dėlto, jeigu turėsite šviežių ėrienos/ avienos ar veršienos kepenėlių ir jų neperkepsite - patiekalas bus vertas dėmesio. Taip paruoštos kepenys visuomet valgomos su marinuotais svogūnais ir dažniausia - su keptomis bulvėmis. Svogūnai marinuojami su žagreniu (sumac), druska ir petražolėmis; jie būna aštresni negu tie, kuriuos aš gaminau prie vištienos kepenėlių. Sąžiningai pasakius, man žymiai labiau patinka mano marinuotų svogūnų versija, bet būtinai išbandykite ir turkišką - juk kiekvieno žmogaus skonis vis kitoks.

Albaniškai paruoštos avienos kepenys. Nuotrauka Kristinos

Arnavut Ciğeri - albaniškai paruoštos kepenys 

Ingredientai: (su priedais išeina nemaža lėkštė užkandžio)

~ 500 g ėrienos/ avienos arba veršiuko kepenų
Nebūtinai: pieno (kepenėlėms mirkyti) 

3-4 v.š. miltų (kepenėlėms apvolioti) 

1 a.š. saldžiosios paprikos miltelių 

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį) 

2-3 svogūnai, geriau raudonieji arba baltieji

Žagrenio (sumac) (pagal skonį; aš pirkau čia)

Petražolių (pagal skonį) 

2-3 keptos bulvės (patiekiant)

1. Nuo kepenų nulupkite plėvę, išpjaustykite stambesnes gyslas, tuomet kepenis supjaustykite ne visai mažais kubeliais (maždaug 1,5-2 cm ilgio ir pločio). Nuplaukite ir, jeigu norite, palikite pusvalandį ar kiek ilgiau pamirkti vandenyje arba piene, tuomet suverskite į kiaurasamtį ir leiskite nulašėti vandeniui. 
2. Kol mirksta kepenys, pamarinuokite svogūnus. Supjaustykite juos plonyčiais pusžiedžiais, apibarstykite žagreniu (jis svogūnus parūgštins), pasūdykite pagal skonį ir suberkite smulkintas petražoles. Paminkykite ranka, kad suminkštėtų ir atidėkite, kol prireiks. 
3. Miltus sumaišykite su paprika, druska ir pipirais. Prikaistuvyje įkaitinkite aliejų; jo turėtų būti nemažai, kad kepenis būtų galima gruzdinti. Kepenis apvoliokite miltų ir prieskonių mišinyje, nukrėskite miltų perteklių (galima jas sudėti atgal į kiaurasamtį ir kelis kartus krestelėti). Suverskite į gerai įkaitintą aliejų ir kepkite kelias minutes. Maždaug po 3-4 minučių patikrinkite - jeigu kepenų plutelė traški, o vidurys dar kiek rausvas, vadinasi, kepenis laikas išgriebti; jos turėtu atrodyti dar šiek tiek neiškepusios - pastovėjusios nuo savo karščio jos baigs kepti jau išgriebtos, bet nesukietės. Jeigu reikia, iškepusias kepenis galite papildomai pasūdyti ir/ar pagardinti pipirais.
4. Kepenis tiekite su marinuotais svogūnais ir, jeigu norite, bulvėmis. 
5. Paprastai bulvės šiam patiekalui supjaustomos kiek mažesniais kubelias negu kepenys (kur kas rečiaus skiltelėmis), tuomet kelioms minutėms dedamos į prikaistuvį su gana dideliu aliejaus kiekiu ir gruzdinamos, kol taps auksinės spalvos. Jos gali būti patiekiamos šalia kepenų arba sumaišomos su jomis (žr. Audros receptą).
6. Užkandis gali būti valgomas ir šiltas, ir atvėsęs.

Svarbiausi recepto šaltiniai: 

Albanian Cookbook, Women's Guild, St. Mary's Albanian Orthodox Church, Worcester, Massachusetts, 2000 (pirmasis leidimas 1977), p. 33. 

Arnavut Ciğeri receptą radau Audros puslapyje, kiti svarbesni šaltiniai - čia ir čia.

Kadaifas - rytietiškas saldėsis

Vasario 16-oji man kelia patriotiškus jausmus, bet auginant mažą vaiką, šiai progai skirtuose minėjimuose dalyvauti nelabai yra galimybių. Na, o kai kuriuose renginiuose nesinorėtų dalyvauti net esant galimybei (turiu galvoje "tautiškai nusiteikusiųjų" eitynes). Todėl, kad ir kaip juokingai man skambėtų parduotuvių pretenzijos vadintis ne vien pramogų, bet ir kultūros centrais, Nepriklausomybės dieną išsiruošėme būtent ten. Mat menininkė Eglė Veršininienė, paminėdama visiems mums svarbią datą, drauge su savo pagalbininkėmis Megoje organizavo ebru tapybos pamokas vaikams, o už jas suaukotas lėšas žadėjo skirti vėžiu sergantiems mažyliams. Taigi, visomis prasmėmis šviesi ir šilta iniciatyva. Kuo daugiau vietos žmonių širdyse užima grožis, tuo mažiau vietos lieka blogiems jausmams. Tikiuosi, pavyks savo vaiką išauklėti taip, kad žmogaus egzistencinė vertė jam būtų svarbesnė negu aplinkui esančiųjų rasinė, tautinė ar luominė priklausomybė. Meilė Tėvynei - kilnus ir gražus jausmas, bet apima liūdesys matant, kai patriotizmu vadinamos paviršutiniškos deklaracijos, agresyvi retorika ir panieka savo artimui.

Tomo (3 m.) piešinio fragmentas

Ebru, arba tapyba ant vandens, maždaug turi ilgą istoriją ir yra susijusi su tam tikrais popieriaus ir audinių marginimo būdais, atsiradusiais senovės Kinijoje, Persijoje ir kitose Rytų šalyse. Ši meno rūšis ypač išpopuliarėjo Turkijoje. Būtent čia per keletą amžių buvo išvystyta savita tapymo technika ir XIX a. viduryje pavadinta ebru vardu. Stambulas iki šiol yra svarbiausias ebru tapybos centras. Regis, kaip tik iš Turkijos XXI a. pradžioje ebru atkeliavo ir į Lietuvą. Anot Eglės, tapybai skirtus dažus, popierių ir kitas reikalingas priemones ji ir dabar vežasi iš šios šalies. Niekuomet nemėginusiems tapyti ant vandens, išbandyti šią meno rūšį nuostabus potyris. Sunku įvardinti, kodėl ji tokia patraukli. Gal todėl, kad sujungia savyje meditaciją ir žaidimą?.. Ne veltui ebru taip dažnai pasitelkiama meno terapijos tikslais.

Nežinia, paveikta ebru kerų ar tiesiog atsitiktinumo dėka savo šaldiklyje aptikau jau kuris laikas tūnančią ir savo valandos laukiančią kadayifo tešlos pakuotę (nesusidūrusiems: tai plonytė tešla, supjaustyta į dar plonesnius ilgus vermišelius ir susukta lyg siūlų gijos). Dažnai teigiama, kad to paties pavadinimo saldumynas yra arabiškos kilmės. Tačiau panašu, jog būtent turkų dėka kadaiyfas pasklido taip plačiai: jo paplitimo ribos apytikriai atitinka Osmanų imperijos ribas. Vis dėlto kadayifas toks populiarus, kad tiksliai nustatyti jo kilmės vietą ir išpopuliarėjimo aplinkybes vargu ar įmanoma, o daugybė šalių (Makedonija, Serbija, Bulgarija, Albanija, Graikija, Kipras, Palestina, Šiaurės Afrikos šalys ir kt.) turi savus kadayifo variantus, tik vadina juos skirtingais vardais. Tai savitas desertas, patiksiantis rytietiškų saldėsių gerbėjams.

Nelengva išsirinkti iš daugybės kadayifo receptų vieną vienintelį: priklausomai nuo kiekvienos šalies ir individualaus kepėjo skonio, skiriasi jų įdarai (graikiški riešutai, pistacijos, migdolai, sūris...), forma (pyragas, atskiri "lizdeliai", vienas šalia kito sugulę "kokonai"...), sirupui gardinti naudojami prieskoniai (cinamonas, vanilė, rožių vanduo, citrina...). Šįkart nusprendžiau remtis europietiška tradicija, tad pagrindinis mano recepto šaltinis čia. Tiesa, atsižvelgdama į tešlos pakuotę, mažinau produktų kiekį. Be to, žinodama savo šeimos skonį, sirupą gardinau citrinos sultimis, kaip buvo pasiūlyta šioje knygoje:

Dimitri Haitalis, The Best Traditional Recipes of Greek Cooking, Athens, 2000.

Kadaifas (turk. kadayif, alb. kadaif, graik. kataifi)

450 g kadaifo tešlos (Lietuvoje ieškoti "Prismoje" arba "Ibrahim" prekybos centre)

200 g sviesto

~ 1 puodelis smulkintų graikiškų riešutų

Cinamono (pagal skonį)

Sirupui:

600 g cukraus

600 ml vandens

1 citrinos sultys

1. Išardykite atšildytos kadaifo tešlos sruogeles, kad būtų purios, jas paskleiskite ir šiek tiek apdžiovinkite kambario temperatūroje. Kepimo skardą gerai ištepkite sviestu, tuomet, lengvai paspaudžiant, sudėkite maždaug 2/3 tešlos. Ją apšlakstykite puse tirpinto sviesto, tuomet paskleiskite graikiškus riešutus, juos pabarstykite cinamonu. Ant viršaus tolygiai paskleiskite likusią tešlą, apšlakstykite sviestu ir kepkite iki 180°C įkaitintoje orkaitėje tol, kol kepinio viršus gražiai parus. Tai gali trukti nuo 1 iki 2 val. Tuomet kepinį išimkite ir atvėsinkite.

2.  Kol kadaifas kepa, cukrų sumaišykite su vandeniu, užvirinkite ir virkite apie 20 min. Baigiant virti, supilkite citrinos sultis. Palikite atvėsti. Sulaistant pyragą sirupu, svarbiausia taisyklė yra tokia: arba pyragas turi būti šaltas, o sirupas šiltas, arba sirupas šaltas, o pyragas - šiltas. Be to, pyragas arba sirupas turėtų būti šilti, o ne karšti, priešingu atveju kadaifas labai suzmegs, nebeliks vermišelių tekstūros.

3.  Sulaistytą pyragą pridenkite ir palikti vėsioje vietoje keletui valandų. Jeigu norite, galite papuošti riešutais. Patiekiant prie šio deserto tiktų pasiūlyti arbatos ar turkiškos kavos.

Nuotrauka Lauros