Vaniliniai garšvų keksiukai

Manding, Šiaurės bei Rytų Europoje nelengva būtų rasti tautą, kuri savo tradicinėje virtuvėje neturėtų receptų iš garšvų. Tiesa, dabar senoviški garšvų valgiai jau primiršti arba visai pamiršti, nes anuomet žmonės juos gamino ne iš gero gyvenimo. Pavasariop maisto atsargos daugelyje sodybų eidavo į pabaigą, o pirmosios valgomos žolės (ne tik garšvos, bet ir dilgėlės, žliūgės, balandos ir t.t.) tiesiogine to žodžio prasme gelbėjo nuo bado, ypač vargingiausia gyvenusius. Iš jų dažniausia būdavo verdamos liesos sriubos, nes, prasidėjus pavasario darbams, šeimininkės nebeturėjo nei kada, nei iš ko gaminti ištaigingų patiekalų.

Šiais laikais susidomėjimas maistu iš gamtos vėl išaugo, tik visai dėl kitų priežasčių. Pirmiausia akcentuojamas sveikas gyvenimo būdas, natūralių vitaminų paieškos, valgiaraščio paįvairinimas. Tą patį byloja ir šiuolaikiniai receptai: vietoje prėskų lapienių kur kas dažiau su laukinėmis žolėmis kepami pyragai, plakami omletai, trinami pesto tipo padažai ir t.t. Šiuolaikinė virtuvė, mėginanti apjungti tradiciją ir naujausias gastronomijos tendencijas, linkusi taikyti tokią formulę: senoviški ingredientai, naujoviškas jų panaudojimo būdas. Laikantis šios krypties, maisto patiekimas turi būti ne tik gardus, bet ir netikėtas, įdomus, netgi atraktyvus. Ar visi eksperimentai vienodai sėkmingi? Kažin. Tačiau dalis neabejotinai pasiteisina ir prigyja, o tai, žinoma, puiku.

Nuotrauka Kristinos

Šie garšvų keksiukai į mano tinklaraštį atkeliavo iš naujosios Estijos virtuvės. Kiek domėjausi tradicine Estijos kulinarija, garšvos kone iki XX a. vidurio ten buvo naudojamos labai panašiai kaip ir Lietuvoje: pavasarį iš jų daugiausia virtos neįmantrios sriubos. Turtingesniuose namuose sriubos galėjo būti mėsiškos, tuo tarpu nepasiturintys žmonės tenkindavosi žolių ir vandens nuovirą sutirštinę miltais, pagardinę kiaušiniu ir/ar sviestu ir užbalinę grietine. Gal todėl, kad senojoje estų virtuvėje nevartota itin daug daržovių (ropės, griežčiai, pupos, žirniai, kopūstai, morkos, burokėliai, bulvės - tai daugmaž ir viskas), laukiniai augalai sulaukia nemažai šiuolaikinių Estijos šefų dėmesio. Kūrybiškai panaudodami gamtos teikiamas gėrybes, jie gali lengviau pristatyti Estijos virtuvę kaip savitą ir originalią, nes protėvių palikimas (tiek kalbant apie receptų kiekį, tiek apie patiekalų sudėtį), tiesą sakant, gana kuklus.

Kepiniai, į kurių sudėtį įeina garšvos, irgi išpopuliarėjo tik pastarąjį dešimtmetį. Atrodo, estai ypač pamėgo garšvų keksiukus, tiek saldžius, tiek pikantiškus, pagardintus sūriu bei kumpiu. Šiandieniniai mano herojai - saldūs keksiukai su garšvomis. Jų receptą dar 2009 m. užmačiau garsiame estiškame tinklaraštyje Nami-Nami. Blogo autorė Pille Petersoo, savo ruožtu, prisipažino idėją aptikusi kažkokio vietinio žurnalo pavasariniame numeryje, kuriame vanilinius garšvų keksiukus pristatė Angelica Udeküllilt. Deja, žurnalo pavadinimo ji nenurodė, nepateikė ir originalaus ten rasto recepto - tik savo patobulintąjį. Kaip ten bebūtų, man garšvų keksiukų idėja patiko, tad receptą išmėginau. Lūkesčiai ne tik pasiteisino, bet ir buvo gerokai viršyti - keksiukai išėjo be galo skanūs, purūs, kvapnūs ir visaip kitaip geri. Dabar jų receptą panaudoju beveik kiekvieną pavasarį - kaip ir rusiškos garšvų sriubos.

Nuotrauka Kristinos

Tiesa, savo patobulinimus į receptūrą įvedžiau ir aš :) Produktų kiekius palikau tokius pačius, tačiau gamybos eigą kiek pakoregavau, ir štai kodėl. Nami-Nami recepte siūloma iš pradžių kiaušinius išplakti su cukrumi, tada sudėti tirpintą sviestą, grietinę bei vanilę, galiausia įmaišyti miltus, kepimo miltelius, druską ir nuplikintus, susmulkintus garšvų lapelius. Greitai patyriau, jog iš pradžių plakti kiaušinius su cukrumi ir tada atskirame inde tirpinti sviestą (o vėliau tą indą plauti! :) visiškai nelogiška, nes galutinis rezultatas vis tiek būna skystas, nepurus produktų mišinys. Daug patogiau ir greičiau iš pradžių metaliniame dubenyje ištirpinti sviestą, jį pravėsinti, tada ten pat sudėti cukrų, druską, kiaušinius, grietinę bei vanilę, ir galiausia viską paplakti, kol susimaišys.

Nuotrauka Kristinos

Kitas dalykas: jeigu supjaustytas garšvas į tešlą įmaišysite ne pačioje pabaigoje, o sudėsite jas į skystų produktų mišinį ir pasinaudosite smulkintuvu (blenderio antgaliu su peiliukais), žolelės bus susmulkinamos taip, kaip jų niekada nepavyktų supjaustyti peiliu. Mišinys akimirksniu taps švelniai žalios spalvos, didesnių lapelių gabaliukų (kuriuos taip ir taikosi iškrapštyti vaikai) nebeliks - o štai tada jau bs galima įmaišyti ir miltus su kepimo milteliais. Todėl mano keksiukai išoriškai kiek skiriasi nuo Nami-Nami keksiukų. Nors aš juos kepu pagal tą patį receptą, keksiukai išeina ne margi (geltonas biskvitas + garšvų lapelių gabaliukai), o daugmaž vientisos, vaiskiai žalios spalvos. Be to, sunku pasakyti, jog šį juos išvis dėta kokių nors žolių. Kai nežinančius žmones pavaišinu šiais kepiniais, beveik visi spėja, jog tai pistacijų keksiukai. Su laiku nusprendžiau į įspūdį sustiprinti - nors estiškame recepte taip nenurodyta, aš juos papuošiu citrininiu glaistu ir apibarstau maltais pistacijų riešutais. Dabar jau niekam nekyla didesnių abejonių, jog į šių keksiukų sudėtį įeina pistacijų tyrė :)

Bet, mano galva, papildomai susmulkinti garšvų lapelius verta ne vien dėl vizualinio efekto. Kuo smulkesni jie bus, tuo geriau pasiskirstys tešloje, tuo pačiu suteikdami jai taip reikiamo drėgnumo ir pagerindami kepinio struktūrą. O dabar labai svarbus perspėjimas: nedėkite garšvų daugiau, negu nurodyta recepte. Gali atrodyti: na koks skirtumas, 30 g žolių ar 60 g; o gal daugiau netgi geriau! Tai pavojinga klaida, nes daugiau žolių reiškia ir daugiau drėgmės, o daugiau negu priklauso drėgmės tešloje - tai pavojus, jog keksiukai neiškils ir neturės malonaus purumo. Taigi, maišydami šiuos keksiukus, didelio glėbio garšvų nesunaudosite, bet teisingai juos iškepę, sulauksite daug komplimentų ir neabejotinai pamaloninsite savo skonio receptorius. To jums ir linkiu :)

Nuotrauka Kristinos

Vanilli-naadimuffinid - vaniliniai garšvų keksiukai

Ingredientai: (išeis 12 nedidelių arba 6 dideli keksiukai)

30 g jaunų, dar blizgių garšvų lapelių

100 g sviesto

130 g cukraus

50 g grietinės

3 dideli kiaušiniai

½ a.š. druskos

1 a.š. vanilės ekstrakto (arba geras žiupsnis Burbono vanilės)

160-180 g kvietinių miltų

1½ a.š. kepimo miltelių

Glaistui (nebūtinai):

~150 g cukraus pudros

Citrinos sulčių

Maltų pistacijų

1. Garšvų lapelius perrinkite, nuplaukite ir nuplikinkite verdančiu vandeniu. Palaikykite maždaug 5 min., tuomet supilkite į sietą, perliekite šaltu vandeniu ir labai gerai nuspauskite, kad žolės liktų kuo sausesnės. Garšvas smulkiai supjaustykite.
2. Metaliniame dubenyje ištirpinkite sviestą ir palikite 5-10 min., kad jis truputį pravėstų. Tada į dubenį su sviestu sudėkite cukrų, grietinę, kiaušinius, druską ir vanilę. Gerai išplakite, kad masė taptų vientisa.
3. Jeigu norite, kad keksiukai būtų žalios spalvos, į gautą mišinį sudėkite smulkintas garšvas ir pasinaudosite smulkintuvu (blenderio antgaliu su peiliukais) - po keliolikos sekundžių garšvų lapelių gabaliukai bus tokie smulkūs, jog skysta masė atrodys žalia. Jeigu norite, kad garšvų lapeliai keksiukuose būtų stambesni, šį žingsnį praleiskite.
4. Į skystą masę sudėkite 160 g miltų ir kepimo miltelius. Gerai išmaišykite, kad neliktų gumuliukų. Masė turėtų būti panaši į tirštą, vientisą grietinę. Jeigu ji atrodo praskydusi, įberkite papildomus 1-2 v.š. miltų. Jeigu prieš tai nedėjote garšvų, dabar jas įmaišykite.
5. Paruoštą keksiukų tešlą sudėkite į pasirinktas formeles. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 220°C ir kepkite apie 15 min. Jeigu keksiukai dideli, gali prireikti ir kiek daugiau laiko (20-25 min.) - svarbu, kad jie gražiai pakiltų, švelniai parusų ir įtrūktų. Jeigu norite būti tikri, jog keksiukai gerai iškepę, prieš ištraukdami iš orkaitės patikrinkite juos mediniu pagaliuku. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių.
6. Jeigu norite, atvėsusius keksiukus galite papuošti: į cukraus pudrą įspauskite tiek citrinos sulčių, kad galėtumėte išsukti tirštą baltą masę. Maždaug po šaukštelį glajaus užpilkite ant kiekvieno keksiuko, tuomet pabarstykite maltomis pistacijomis ir palikite, kad glaistas sutvirtėtų.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: čia ir čia.

Keksiukai su medlievos uogomis

Kai mes su Vaiva išsiruošiame viena pas kitą į svečius, turime nerašytą taisyklę: atsivežti savo gamybos saldumynų. Nusistovėjusią tvarką pažeidžiame labai retai, ir tik dėl rimtų, pateisinamų priežasčių. Kaip sako Vaiva, tradicijos garantuoja stabilumą, o mūsų jaunystės laikai, kai norėjosi maištauti prieš visą pasaulį, jau praeity (išskyrus nebent egzistencialistinį maištą prieš absurdą, bet mano prielankumas Albert Camus filosofinėms įžvalgoms - tai jau visai kita tema :). Tad prieš porą savaičių, sumaniusi aplankyti draugę, iškepiau keksiukų su medlievos uogomis. Na, o kadangi ne kartą girdėjau nusiskundimų, jog lietuviškoje internetinėje erdvėje receptų su medlievos uogomis vis dar trūksta, nusprendžiau receptu pasidalinti ir su jumis.

Nuotrauka Kristinos

Šie keksiukai visa savo esybe - amerikietiškas kūrinys. Medlievos natūraliai auga JAV ir Kanados pasienyje, todėl kaip tik su šiuo regionu dažniausia tapatinami patiekalai su jomis. Kaip jau minėjau įraše apie medlievos uogų ir aviečių pudingą, kai kurios receptūros siekia dar ikikolonijinius laukus ir yra glaudžiai susijusios su indėnų kultūra. Keksiukai su medlievos uogomis - kiek vėlesni, XIX a. pabaigą - XX a. pradžią siekiantys kepiniai. Maždaug tuo laiku JAV buvo sukurti ir išpopuliarėjo keksiukai su šilauogėmis, na, o šiaurinių valstijų gyventojai (ir kanadiečiai) šilauoges kai kada keisdavo ankstyvesnėmis vietinėmis medlievų uogomis. Taip atsirado regioninis keksiukų variantas, gal mažiau žinomas, bet ne mažiau gardus.

Sakyčiau, nepakitusi situacija yra ir dabar: keksiukai su medlievomis dažniausia kepami JAV ir Kanados pasienyje, pagal keksiukų su šilauogėmis receptus. Mano tinklaraštyje jau yra vienas keksiukų su šilauogėmis receptas, gal keistokai skambantis, bet garantuojantis nepriekaištingą rezultatą. Vis dėlto šįkart man norėjosi kažko naujo, tad išsirinkau trupiniais puoštų keksiukų variantą. Atkreipkite dėmesį, jog šie keksiukai angliškai vadinami muffins, o ne cupcakes, o tai reiškia, kad jie turi būti gana dideli ir nepuošti, arba puošti labai kukliai (daugiau apie muffins ir cupcakes skirtumus rašiau čia). Vienok dėl trupinių "kepurėlės" šie keksiukai atrodo visai šventiškai, ko man ir norėjosi. Kai dėl jų skonio, tai medlievos jiems suteikia savotišką natą, kurią būtų galima apibūdinti kaip tarpinę tarp šilauogių ir vyšnių. Mat, priklausomai nuo medlievų veislės, jų uogose gali būti daugiau ar mažiau juntamas karstelėjęs prieskonis - kaip, pavyzdžiui, bruknėse. Tačiau jeigu jūs mėgstate medlievas visais kitais pavidalais, garantuoju, kad pamėgsite ir medlievų keksiukus.

Pririnkti medlievos uogų ir jas nufotografuoti man padėjo sūnus - ačiū Tomai! Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie techninę recepto pusę, jo originale yra vienas niuansas, neatsispindintis manajame recepto aprašyme. Taigi, pieno kiekį recepte siūloma nustatyti taip: į matavimo puodelį (250 ml, o tiksliau - 237 ml) įpilti ⅓ puodelio aliejaus ir įmušti kiaušinį, o tuomet puodelį iki viršaus pripilti pieno. Jeigu kiaušinis mažas, pieno reikės daugiau, jeigu didelis - kiek mažiau. Vis dėlto atlikusi eksperimentus aš nustačiau, kad aliejus ir kiaušinis beveik visuomet užima pusę puodelio tūrio, tad, norint jį pripildyti, reikia įpilti dar pusę puodelio pieno. Galima paklaida čia visai nereikšminga (būtų reikšminga nebent tuo atveju, jeigu naudotumėte putpelės kiaušinį), todėl nematau reikalo visus dalykus marmalinti viename puodelyje, o paskui perpylinėti į didelį dubenį. Na, bet jeigu jums norisi itin didelio tikslumo - į sveikatą, blogiau tikrai nebus.

Tad gardžių jums keksiukų su medlievos uogomis. O jeigu jų nėra, naudokite šilauoges. Arba kepkite europietišką keksiukų variantą su mėlynėmis. Svarbiausia - nedėkite į tešlą daugiau uogų, negu nurodyta recepte, mat per didelis jų kiekis neleis keksiukams gražiai iškilti. Deja, kartais, norint gero rezultato, tenka laikytis tikslių instrukcijų ir tam tikrų taisyklių :)

Nuotrauka Kristinos

Saskatoon (juneberry) muffins - keksiukai su medlievos uogomis

Ingredientai: (turėtų išeiti 8 dideli arba 12 vidutinio dydžio keksiukų)

1 puodelis medlievos uogų (1 puodelis - 250 ml)

1½ puodelio kvietinių miltų ("prastų", 550D)

¾ puodelio cukraus

2 a.š. kepimo miltelių

⅓ puodelio aliejaus (neutralaus skonio ir kvapo)

1 kiaušinis

½ puodelio pieno, geriau riebesnio

½ a.š. druskos

1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

Trupiniams:

½ puodelio paprasto arba šviesiai rudo cukranendrių cukraus

⅓ puodelio kvietinių miltų

1 ½ a.š. cinamono

2 v.š. šalto sviesto

1. Medlievos uogas perrinkite, nuplaukite ir palikite siete, kad gerai nulašėtų vanduo.
2. Viename dubenyje sumaišykite sausus ingredientus: miltus, cukrų ir kepimo miltelius. Jeigu naudojate smulkią druską, galite su sausais ingredentais išmaišyti ir ją; naudojant rupią druską geriau maišyti su skystais ingredientais, kad ištirptų - tuomet ji pasiskirsto žymiai tolygiau. Jeigu naudojate miltelių pavidalo vanilę, ją irgi įmaišykite į sausus ingredientus, o jeigu vanilės esktraktą - įplakite jį į skystus ingredientus.
3. Dideliame dubenyje sumaišykite skystus ingredientus - aliejų, kiaušinį, pieną, jeigu reikia - rupią druską ir/ar vanilės ekstraktą. Šluotele arba elektriniu plaktuvu plakite, kol masė taps vientisa.
4. Į skystus ingredientus suverskite sausus ir maišykite, kol nebesimatys sausų miltų. Stenkitės nepermaišyti. Masė bus klampi ir nelabai tiršta - taip ir turi būti. Sudėkite medlievos uogas ir išmaišykite.
5. Gautą masę sudėkite į keksiukų formeles; tešla turėtų užimti apie ⅔ formelės tūrio. Pagaminkite trupinius: cukrų, miltus ir cinamoną sumaišykite nedideliame dubenyje. Sudėkite mažais kubeliais supjaustytą sviestą ir trinkite šakute arba tarp pirštų, kol gausite drėgnus trupinukus be matomų sviesto gabaliukų. Į kiekvieną keksiuko formelę su tešla įberkite maždaug po 2-3 a.š. (su kaupu) trupinių.
6. Dėkite formeles su tešla į orkaitę, įkaitintą iki 200ºC ir kepkite apie 20-25 min., arba kol keksiukai gražiai pakils ir parus.
7. Išėmę keksiukus pravėsinkite, o tuomet skanaukite ir dalinkitės su artimaisiais bei draugais. Sakoma, kad tokius keksiukus geriausia valgyti pusryčiams arba priešpiečiams, bet galiu jus patikinti, jog jie jūsų nenuvils ir bet kuriuo kitu laiku.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: čia ir čia.

Keksiukai "Drugeliai"

Lietuvos padangėje keičiasi premjerai, Seimo pirmininkai ir valdančiųjų partijų koalicijos, deja, kai kurie dalykai lieka tvirti it nepajudinamos konstantos. Pavyzdžiui, stabiliai augančios šildymo kainos - be realios teisės atsisakyti monopolininkų paslaugų. Arba tik dėl akių "kontroliuojami" viešieji pirkimai, kurių skaidrumu gali tikėti nebent naivuoliai, lygiai taip pat tikintys dantukų fėjomis ir Kalėdų seneliu. Arba nežaboti ir nežabojami stambiojo verslo apetitai. Ir nereikia juokinti žmonių, postringaujant apie verslo sąlygų gerinimą. Kokių gi dar geresnių sąlygų turėtų sulaukti, tarkime, milijonus gryno pelno uždirbantys didieji prekybos centrai, kad vieną dieną jų savininkai užsimanytų ženkliai pakelti kasininkių ir salės darbuotojų atlyginimus - bent jau tiek, kad visiems mums iš savo kišenės nereikėtų padengti jų vaikų nemokamų pietų ir įvairių rūšių kompensacijų? Ar jums atrodo normalu, kad žmonės, plušantys nuo ryto iki vakaro, nesuduria galo su galu, todėl yra priversti prašinėti lengvatų, o kitiems, mažai ką turtingesniems mokesčių mokėtojams, nelieka nieko kito, kaip tik jas apmokėti? Mat Lietuvoje laikoma blogu tonu net užsiminti, kad sėkmingai dirbantys verslininkai galėtų dalintis pelnu, mokėdami adekvačius atlyginimus savo darbuotojams, užuot perkėlę pusę jų išlaikymo ant valstybės kupros. Čia jau nekalbant apie tokias "nesąmones" kaip progresiniai ar prabangos mokesčiai, kurie, vienok, laikomi "sąmone" Šveicarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitose klestinčiose šalyse (kurios, be kita ko, nepalieka "laisvosios rinkos" savieigai, bet griežtai reguliuoja uždarbio minimumą, kuo baisiai piktinasi mūsų ekonomikos "ekspertai") . Kažkodėl nesistebiu, jog mūsų valstybė per porą dešimtmečių netapo turtingesnė. Akivaizdu, jog situacija absurdiška, nes lobsta tik saujelė išrinktųjų, bet nelieka pinigų švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai, nukenčia smulkusis verslas, jaunos šeimos, vadinamoji vidurinioji klasė, mėginanti išsikovoti savo vietą po saule, bet kaskart negailestingai nuskalpuojama. Kažin, kiek stambusis verslas sumokėjo nueinančiai valdžiai, kad rinkimų išvakarėse ši išdrįso savižudiškai patvirtinti naująjį darbo kodeksą? Įtariu, suma įspūdinga, jeigu jau ryžosi pjauti šaką, ant kurios sėdėjo. Na, bet, kaip sakoma, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. O liūdniausia, kad konstruktyvių žingsnių sunku tikėtis ir iš naujųjų valdančiųjų. Kai pirmu darbu skelbiamas pensijų didinimas (iš kokių rezervų?), o ne emigracijos stabdymas ir darbo sąlygų gerinimas mokesčius mokantiems ir jaunąją kartą auginantiems žmonėms, į galvą ateina vienas vienintelis žodis - populizmas, pigus, tuščias ir trumparegiškas. Žinoma, pensijų didinimas - irgi svarbus žingsnis, bet kai renki valdžią, visuomet tikiesi, kad ji kompetetingai susidėlios prioritetus, nusistatys logišką darbų eiliškumo seką ir pademonstruos, jog sugeba suvokti priežastingumo ryšius.

Nuotrauka Kristinos

Dėsninga, jog jau daugelį metų nesikeičia ir pesimistinės Lietuvos dirbančiųjų nuotaikos. Perskaičiau šio mėnesio statistiką: daugiau negu 80% darbuotojų yra nepatenkinti savo darbu. Jie skundžiasi per mažais atlyginimais, nes iš ubagiškos algos neišgali susimokėti net mokesčių, prasta atmosfera kolektyve (deja, toks posakis dažniausia reiškia ne tik bendradarbės iš gretimo kabineto intrigėles, o sistemišką, chamišką bei arogantišką darbdavių elgesį), minimaliomis galimybėmis siekti aukštesnės pozicijos ar kitokio įvertinimo ir t.t. Nenuostabu, kad pirmadienis mums, lietuviams, - sunki diena. Labai sunki diena. Kad pirmadienis būtų geriausia, laukiamiausia savaitės diena, žmogus turi savo darbą ne tik išmanyti, bet ir mėgti, mylėti, vertinti, jausti, kad realizuoja save ir už tai yra teisingai atlyginamas. Todėl visiems savo skaitytojams linkiu, kad pirmadieniai taptų įkvepiantys ir prasmingi, nesvarbu, ar esate samdomas darbuotojas, ar darbdavys.

Nuotrauka Kristinos

Na, o jeigu kol kas vis dar esate tarp tų 80% nelaimingų darbuotojų, kuriems savaitės pradžia - sunkiausias laikas, siūlau trumpalaikį, bet greitą būdą nors kiek pakelti sau nuotaiką. Tiesiog vakare raskite kelias minutes tešlai užmaišyti ir per pusvalandį išsikepkite keksiukų. Jeigu norite, juos pagardinkite plakta grietinėle bei aviečių uogiene, ir papuoškite biskvitiniais "drugeliais". Tokie keksiukai primins vasarą, atostogas ir, tikėtina, privers nusišypsoti :)

"Drugeliais" gali tapti bet kurios rūšies keksiukai: vaniliniai, aguoniniai, šokoladiniai ir t.t. Tereikia juos iškepti, atvėsinti, o tuomet nupjauti jų kepurėlę taip, kad keksiuke liktų nedidelis "krateris", o nupjautoji dalis primintų miniatiūrinę "skraidančią lėkštę":

Nuotrauka Kristinos 

Dabar keksiuko ertmę telieka pripildyti plaktos grietinėlės (tradiciškai; mėgstantys eksperimentus, gali naudoti citrininį kremą ar bet kokį kitokį mėgstamą įdarą), keksiuko viršūnėlę padalinti perpus, uždėti ant grietinėlės pusnies kaip drugelio sparnus, galiausia papuošti kepinius lašeliu tirštos uogienės (dažniausia naudojama aviečių). Jeigu norite, kad keksiukai atrodytų itin iškilmingai, puošdami juos grietinėle ir uogiene naudokitės konditeriniu švirkštu, o pačioje pabaigoje apsijokite kepinėlius cukraus pudra. Bet jeigu keksiukus kepate vidury savaitės ir ketinate juos suragauti, su šeima gerdami vakarinę arbatą, dekoravimui užteks nedidelio aštraus peiliuko, arbatinio šaukštelio ir 5 min. pastangų.

Apie keksiukus-drugelius (angl. butterbly cakes arba butterfly fairy cakes) pirmą kartą perskaičiau Darinos Allen knygoje. Sužinojau, jog tai tradiciniai britų ir airių gardumynai, itin išpopuliarėję XX a. viduryje, kuomet jie buvo patiekiami kone kiekviename vaikų gimtadienyje ar vestuvių pobūvyje. Vėliau į madą atėjo įmantresni keksiukų dekoravimo būdai, tad keksiukai-drugeliai šiais laikais priskiriami kiek senamadiškiems, nostalgiškiems gardumynams. Bet jie vis dar turi nemažai gerbėjų. O kodėl ne? Dailūs, gardūs ir nesudėtingai pagaminami, šie saldumynai tikrai papuošia ir pagyvina vaišių stalą bei pamalonina mūsų gomurį.

Kepdama keksiukus-drugelius, aš naudojausi tuo pačiu Darinos Allen receptu, kaip ir pristatydama jums glaistytus ir našlaičių žiedais papuoštus airiškus keksiukus bei keksiukus su cukruotomis vyšniomis. Jie minkšti, purūs, gero skonio, be to, turi dar vieną šiuo atveju parankią savybę: neauga pernelyg aukšti. Tai reiškia, jog jų paviršius arba neįtrūksta, arba įtrūksta nežymiai, ir dėl to dekoruojant galima suformuoti dailius, neaptrupėjusius drugelių sparnus. Tačiau, kaip jau minėjau, jūs galite rinktis bet kokį kitą savo mėgstamą keksiukų receptą - na, o čia tebūnie dar viena idėja, kaip juos papuošti.

Nuotrauka Kristinos

Butterfly fairy cakes - keksiukai "Drugeliai"

Ingredientai: (priklausomai nuo formelių dydžio, išeis 8-12 keksiukų)

110 g kambario temperatūros sviesto*

110 g cukraus

2 kiaušiniai

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės 

Nebūtinai: ¼ a.š. druskos**

150 g miltų

1 a.š. kepimo miltelių

Nebūtinai: 1 v.š. pieno arba vandens

Dekoravimui:

Plaktos grietinėlės

Tiršto aviečių džemo***

Nebūtinai: cukraus pudros (keksiukams apsijoti)

1. Sviestą ir cukrų gerai išsukite, kol pabals. Įmuškite kiaušinius, sudėkite vanilę ir, jeigu norite, druską. Vėl gerai išsukite, kad masė būtų puri. 
2. Persijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais. Įmaišykite į sviesto, cukraus ir kiaušinių masę; jeigu ji atrodo kietoka, įpilkite šaukštą pieno ar vandens. 
3. Tešlą sudėkite į keksiukų formeles ir kepkite iki 200ºC įkaitintoje orkaitėje apie 20 min., arba kol keksiukai gražiai pakils, parus; greičiausia jų viršus šiek tiek įtrūks. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių. 
4. Atvėsusius keksiukus papuoškite. Aštriu peiliuku nupjaukite keksiukų viršūnėles; pjaudami peilį laikykite šiek tiek įstrižai, kad keksiuko viduryje susidarytų duobutė. Ją pripildykite plaktos grietinės (jeigu norite, galite naudotis konditeriniu švirkštu). Keksiuko viršų perpjaukite perpus, tuomet storesniasiais galais susmeikite į grietinėlę. Smeigdami "sparnelius" pasukite taip, kad apkepusi plutelė žiūrėtų į viršų. Mažu šaukšteliu arba konditeriniu švirkštu tarp "sparnelių" paskleiskite truputį aviečių uogienės. Jeigu norite, keksiukus apsijokite cukraus pudra. 
5. Keksiukus galima valgyti tuojau pat, bet, jeigu ruošiatės vakarėliui, paranku juos iškepti iš anksto, papuošti likus 2-3 valandoms iki valgymo, o tuomet laikyti vėsiai.

* Ši pastaba skirta pradedantiems kepėjams: nereikėtų manyti, jog minkštą kambario temperatūros sviestą galima be vargo pakeisti skystu tirpintu. Šildant sviesto savybės keičiasi, todėl kepiniai prasčiau iškyla (o kai kada ir visai neiškyla), praranda purumą. Tad kepdami planuokite ir neįvedinėkite savo taisyklių (o vėliau man nesiskųskite, kad skelbiu neteisingus receptus :).

** Originaliame recepte druska neminima, bet aš į kepinius visada dedu žiupsnelį druskos, kuri subalansuoja jų skonį ir padeda išryškėti kitiems prieskoniams.

*** Šiems kepiniams geriau naudoti aviečių džemą be grūdelių. Jeigu turite tirštos aviečių uogienės, 2-3 jos šaukštus tiesiog pertrinkite per sietelį, kad juos atskirtumėte. Jeigu pertrinta uogienė skystoka, arba jeigu namuose turite tik aviečių sulčių/ sirupo, juos pavirkite, kol sutirštės (jeigu reikia, įdėkite papildomo cukraus), atvėsinkite ir naudokite kaip aviečių džemą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 532-533.

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 299-300.

Citrininiai-aguoniniai keksiukai

Šiandien nesu nusiteikusi daugiažodžiauti, nes pristatinėti aguonomis ir citrinomis gardintų keksiukų kaip ir nereikia. Amerikietiška klasikų klasika - visai kaip ir keksiukai su šilauogėmis/ mėlynėmis, apie kuriuos jau esu rašiusi anksčiau. Tiesa, auginti aguonas JAV fermeriams kur kas sudėtingiau negu šilauoges. Taip taip, tradiciniai virtuvei čia vėl grėsmę kelia narkotikų prevencija. Bet kol kas, ačiū Dievui, itin griežtai kontroliuojant ūkius, aguonos čia tebeauginamos, o kepiniai su jomis nėra uždrausti.

Nuotrauka Kristinos

Šie keksiukai priklauso muffins keksiukų rūšiai - t.y. jie didesni ir kasdieniškesni už mažus, šventiškus, kremo kepurėlėmis puoštus cupcakes. Kaip tik todėl citrininius-aguoninius keksiukus verta atsiminti, kai norisi ko nors saldaus ir gardaus čia ir dabar, prie popiečio arbatos puodelio. Ne taip seniai Indrė iš GP magijos pastebėjo, kad keksiukai, prieš kelerius metus Lietuvoje buvę ant bangos, dabar po truputį užleidžia pozicijas kitiems kepiniams. Anot Indrės, viena iš priežasčių, lėmusių keksiukų populiarumą ir madingumą, galėjo būti neseniai prekyboje pasirodžiusios gražios kepimo bei dekoravimo formelės; dabar, kai prie jų akis jau priprato, atsirado poreikis ieškoti ko nors naujo. Aš visiškai sutinku su Indre. Dar daugiau - prisipažįstu, kad kol kas nesu persirgusi keksiukams skirtų formelių liga. Dažnai, užtikusi kokių nors dailiai išmargintų popierinių krepšelių, susivilioju ir nusiperku, neturėdama aiškios vizijos, kada ir kaip juos panaudosiu. Antra vertus, keksiukų kepimo "įranga" labai praverčia, kaip prireikia greitai paruošiamo deserto beveik be progos. 

Nuotrauka Kristinos 

Bet šįkart visos šeimos mėgstamus citrininius-aguoninius keksiukus kepiau ne vien todėl, kad po ranka pasitaikė man patinkančios formelės :) Turėjau ir kitų sumetimų - pavyzdžiui, norėjau sunaudoti žiupsnį aguonų, likusių nuo virtinių su bulvių ir aguonų įdaru. O dar - įsitikinti, kaip pavyks iškepti keksiukus su saldžiu jogurtu. Mat ne per seniausia iš ponios Rasos buvau gavusi dovanų dosnų paketą Valio produktų, ir nekantravau šiek tiek paeksperimentuoti.

Keli žodžiai apie Valio produktus. Mane pasiekusiame siuntinyje buvo kefyras, kelių rūšių geriamas jogurtas (bananų, miško uogų ir tropinių vaisių skonio), glotnučiai (tirštas jogurto gėrimas su įvairiausių šviežių vaisių gabaliukais) ir pusryčiams skirti javainių jogurtai. Visi produktai buvo labai skanūs - mūsų skoniui tinkamo tirštumo, saldumo ir kvapnumo. Gal tik javainių jogurtuose man norėjosi kiek daugiau "tirščių", bet šitą dalyką galima lengvai kompensuoti nuosavų dribsnių šaukštu - ne veltui jogurtas su šaltalankiais, linų sėmenimis ir saulėgrąžomis tapo mano favoritu. Vyras ir sūnus visų rūšių jogurtus gėrė ir valgė apsilaižydami, o kai po poros dienų užsiminiau, kad šiek tiek paliktų kepiniams, pusiau juokais, pusiau rimtai, pareiškė: "O tu parašyk, kad buvo taip skanu, jog kepiniams nebeliko!" 

Nepaisant namiškių pašmaikštavimų, dalį Valio dovanų vis dėlto spėjau panaudoti virtuvėje. Antai geriamą jogurtą su miško uogomis pyliau į citrininių-aguoninių keksiukų tešlą. Šiaip jau, peržiūrėdami šių keksiukų receptūras, ingredientų sąraše 9 atvejais ir 10 pamatysite, kad į jų tešlą rekomenduojama pilti pasukas. Taigi, ilgą laiką aš citrininius-aguoninius keksiukus kepdavau tik su pasukomis, o jeigu jų nebūdavo namuose, arba žingsniuodavau į parduotuvę, arba nuspręsdavau, kad gaminsiu kitos rūšies desertą. Bet ne per seniausia susigundžiau receptu, kuris leido pasukas keisti kitu rauginto pieno produktu - tarkime, natūraliu arba vaniliniu jogurtu. Man tarsi akys atsivėrė: juk išties, nėra taip svarbu, ar šiam reikalui naudosite pasukas, ar kefyrą, ar jogurtą - svarbiausia, kad produkte būtų rūgšties sodai nugesinti. Jeigu jogurtas labai saldus, manau, galima jį truputį parūgštinti šaukšteliu citrinos sulčių. Be to, nepakenktų šiek tiek riebalų - juk nenorime, kad keksiukai būtų sausi ir sprangūs. Dėl šios priežasties nerekomenduočiau pieno produktų su 0% riebalų - arba juos reikėtų maišyti su riebesniais pieno produktais. Aš šįkart geriamą miško uogų jogurtą sumaišiau su 1 v.š. grietinės. Kaip tai paveikė keksiukų skonį, lyginant su tais, kuriuos kepdavau su pasukomis? Niekaip, o jeigu ir paveikė, tai į gerąją pusę. Kepiniai buvo minkšti, purūs ir gardūs. Vargu ar kas nors sugebėtų atskirti, jog jie kepti su jogurtu, o ne su pasukomis. Žodžiu, šis pavykęs eksperimentas man buvo naudinga patirtis - tikiuosi, kad bus ir jums :) 

Nuotrauka Kristinos 

Lemon Poppyseed Muffins - citrininiai-aguoniniai keksiukai

Ingredientai: (priklausomai nuo formelių dydžio, išeis 12-15 keksiukų) 

2 puodeliai (1 puodelis - 250 ml) kvietinių miltų

2 v.š. aguonų

1¼ a.š. kepimo miltelių

¼ a.š. sodos

2 kiaušiniai*

1 puodelis cukraus

½ a.š. druskos

8 v.š. (115 g) kambario temperatūros sviesto

1 citrinos nutarkuota žievelė

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

1 puodelis pasirinkto rauginto pieno produkto (pasukų, kefyro, jogurto, grietinės - aš naudojau geriamą Valio jogurtą su miško uogomis, sumaišytą su 1 v.š. grietinės; daugiau apie tai žr. pastabą aukščiau) 

Glaistui:

½ puodelio cukraus pudros

3-4 v.š. citrinos sulčių 

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Į keksiukų formeles sudėkite popierinius krepšelius. 
2. Viename dubenėlyje sumaišykite persijotus miltus, aguonas, kepimo miltelius, sodą ir, jeigu naudojate, Burbono vanilę. 
3. Kitame dubenyje sviestą išsukite su cukrumi ir druska**, kol masė taps puri ir šiek tiek pašviesės. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami tešlą. Masę pagardinkite tarkuota citrinos žievele, jeigu naudojate, įlašinkite vanilės ekstrakto. Per du kartus įmaišykite sausus ingredientus ir pasirinktą rauginto pieno produktą. Tešla turėtų būti vientisa, be gumuliukų, bet stenkitės jos neperplakti ir nepermaišyti.
4. Sudėkite tešlą į keksiukų formeles - ji neturėtų užimti daugiau negu ⅔ formelės tūrio. Dėkite į orkaitę ir kepkite apie 20 min., arba kol keksiukai gražiai pakils, parus, o jų paviršius įtrūks. Jeigu nesate tikri, ar keksiukai iškepę, į jų centrą įsmeikite medinį pagaliuką - jeigu keksiukai iškepę, ištrauktas jis bus švarus, neapsivėlęs tešla. 
5. Iškepusius keksiukus 5-10 min vėsinkite kepimo formelėje, paskui išimkite ir leiskite iki galo atvėsti ant grotelių. 
6. Kai keksiukai bus beveik atvėsę, pagaminkite glaistą: persijotą cukraus pudrą po truputį skieskite per tankų sietelį perkoštomis citrinos sultimis ir sukite, kol masė taps panaši į tirštą grietinę. Ant kiekvieno keksiuko centro dėkite maždaug po šaukštelį skysto glaisto ir leiskite jam pasiskirstyti. Jeigu norite, papuoškite aguonomis ir/ar tarkuota citrinos žievele - tą reikėtų daryti nedelsiant, nes glaistas greitai stingsta.
7. Šie keksiukai gardžiausi ką tik iškepti, bet geri būna kelias dienas - jeigu tik tiek išlaukia :)

* Žiūrėkite, kad kiaušiniai būtų kambario temperatūros. Ką tik iš šaldytuvo ištraukti, šalti kiaušiniai ir netinkamos temperatūros sviestas (skystas, ką tik ištirpintas ant viryklės) - bene dažniausios priežastys, kodėl keksiukai prastai iškyla.
** Dauguma receptų rekomenduoja druską įmaišyti į tešlą drauge su sausais ingredientais. Man toks būdas nepasiteisina, nes visuomet naudoju rupią druską, ir sudėta paskutiniame etape, ji nespėja ištirpti bei gerai pasiskirstyti. Druską dedant į skystus ingredientus, ji ištirpsta, ir problemos dėl prasto pasiskirstymo nelieka. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Keksiukai su cukruotomis vyšniomis

Atostogos - ne pats palankiausias metas rašyti tinklaraštį, nes kelionės po pasaulį bent jau retkarčiais turi vykti ir realybėje, o ne tik vartant knygas ir internetines svetaines. Taigi, jeigu yra žmonių, pastarąsias savaites pasigedusių įrašų šiame puslapyje, pasakysiu, jog jas praleidau su šeima ir draugais, apžiūrinėdama pietų Vokietiją, t.y. Badeną-Viurtembergą ir Bavariją bei gėrėdamasi Austrijos Tirolio Alpėmis. Parsivežiau iš ten daugybę įspūdžių, minčių, idėjų ir... kulinarijos knygų :) Manau, kad ateityje šių regionų patiekalus gaminsiu kur kas dažniau. Bet dar ne šiandien. Šiandien parašysiu apie keksiukus, kuriuos kepiau važiuodama į sodą aplankyti išsiilgtų namiškių.

Šių keksiukų receptą jau esu skelbusi įraše Airiški keksiukai. Tiesa, ten jie buvo be priedų, glaistyti šokoladiniu ir citrininiu glaistu bei puošti cukruotomis gėlėmis. Tačiau Darina Allen greta bazinio keksiukų recepto pateikė ir kelis vertus dėmesio jų variantus. Šiandieninis - su cukruotomis vyšniomis. Aš keksiukų neglaisčiau, o puošiau plakta grietinėle ir šviežiomis trešnėmis, todėl ir jų išvaizda, ir skonis gerokai skyrėsi nuo tų, kuriuos siūliau išsikepti praėjusių metų pavasarį. Airiški keksiukai visai paprasti, bet išties geri, todėl, manau, jų receptą verta retkarčiais priminti :)

Nuotrauka Kristinos

Kada ir kaip keksiukų kepimo tradicija atkeliavo į Airiją jau rašiau, tad dabar verčiau papasakosiu apie cukruotas vyšnias. O jos į britų ir airių salas atplaukė iš Prancūzijos dar 1868 m., ir atplukdė jas toks Mathieu Wood. Mat prancūzai vyšnias komerciniais tikslais augino nuo viduramžių, o apie 1300 m. istoriniai šaltiniai jau pasakoja apie cukruotas vyšnias. Jomis ypač garsėjo Apto miestas Prancūzijos pietryčiuose, kuriame vyšnių ir kitokių vaisių cukravimas iki šiol laikomas garbingu ir pelningu verslu. Anglai cukruotomis vyšniomis taip susižavėjo, jog netrukus ėmė jas importuoti dideliais kiekiais ir dėti į tradicinius vaisinius pyragus, kuriuos kepė ne tik šventėms, bet ir dažnai organizuojamiems piknikams. Pasakojama, kad Antrojo pasaulinio karo metais, įvedus griežtą produktų kontrolę, cukruotų vyšnių importavimo klausimą sprendė pats Winstonas Churchillis ir galiausia jas įtraukė į būtiniausių produktų sąrašą. Taigi, cukruotos vyšnios britų ir airių kepiniuose - ne egzotika, o antrą šimtmetį skaičiuojanti tradicija.

Cukruotos vyšnios. Foto iš čia.

O dabar matau reikalą pakalbėti, kas yra tos glacé cherries, t.y. cukruotos vyšnios, kurių reikalauja šis receptas. Taigi, glacé cherries (arba glazed cherries) yra apvirtos, cukraus sirupe išmirkytos ir apdžiovintos vyšnios, ne itin kietos, labai saldžios, vaiskios raudonos spalvos. Angliškai jos dar vadinamos candied cherries arba crystalized cherries (pastarosios ne tik išmirkomos cukraus sirupe, bet dar ir papildomai apvoliojamos cukruje). Mūsų kalbininkai cukruje apvirtus vaisius siūlo vadinti cukatomis arba cukruočiais, bet man šie terminai labiau asocijuojasi su citrusinių vaisių žievelėmis. Vyšnių cukatos?.. Man asmeniškai suprantamiau skamba cukruotos vyšnios. Kaip jūs manote?

Cukruotų vyšnių Lietuvoje galima rasti pirkti, bet vadinamos jos įvairiai ir dažnai - klaidingai. Pavyzdžiui, nereikėtų jų vadinti džiovintomis vyšniomis, nors mūsų prekybininkai taip daro. Ar mėginote kada nors džiovinti vyšnias? Natūraliai džiovintos vyšnios būna tamsios spalvos, savo išvaizda primenančios razinas, saldžiarūgštės. Cukraus sirupe jų niekas nemirko. Ir nebalina. Taip taip, gaminant cukruotas vyšnias pramoniniu būdu, jos iš pradžių išmirkomos specialiame tirpale (nesu tikra, jog norėtumėte žinoti jo cheminę sudėtį), kad išbluktų tamsi spalva, tik tuomet uogos merkiamos į cukraus sirupą, o ne taip jau retai - papildomai aromatizuojamos bei dažomos akiai malonia rausva arba kitokia (tarkime, žalia) spalva. Tai gana sudėtinga technologija, todėl dažnai teigiama, kad namų sąlygomis pagaminti cukruotų vyšnių beveik neįmanoma. Žinoma, išmirkyti jas sirupe nesunku (nors kartais procesas užtrunka net kelias savaites), bet uogų spalva vis tiek liks tamsi ir neprimins permatomų kokteilinių vyšnaičių raudonio. Šiaip ar taip, mūsų parduotuvėse cukruotų vyšnių galite pasižvalgyti džiovintų vaisių skyriuje - kuo saldesnės ir šviesesnės spalvos jos bus, tuo didesnė tikimybė, jog tai visai ne džiovintos, o cukruotos vyšnios, t.y. tos, kurių jums ir reikia.

Nuotrauka Kristinos

Atskira kalba - kokteilinės vyšnios (dar vadinamos vyšniomis sirupe), kurios Lietuvoje neretai tapatinamos su cukruotomis vyšniomis. Turiu jus nuliūdinti: mūsų prekybos centruose parduodamos kokteilinės vyšnios su koteliais, mirkstančios gana skystame raudoname kompote, nėra glacé cherries. Tiesa, jos jau išbalintos, apvirtos ir pamirkytos sirupe, todėl gali pasitarnauti kaip cukruotų vyšnių pusgaminis. Neradusi pirkti cukruotų vyšnių, aš darau taip: į mažą prikaistuvį pilu apie pusę stiklinės cukraus ir 2-3 v.š. koktelinių vyšnių skysčio, užverdu, į sirupą sudedu kokteilines vyšnias be kotelių, ant mažos ugnies paverdu apie 10-15 min, kol ima skaidrėti, nukaičiu, palieku, kad pravėstų, tuomet išimu ir apdžiovinu. Tokios vyšnios tampa sausesnės, jų sultys išbėga ir išgaruoja, o jos pačios prisigeria sirupo. Mano manymu, šitaip paruoštos vyšnios tinka greitam naudojimui vietoje glacé cherries. Lėtesnis, bet geresnis būdas - kokteilines vyšnias kelis kartus virti cukraus sirupe po 2-5 min., kaskart atvėsinant (kaip gaminant Rojaus obuoliukus sirupe) - taip paruoštas ir apdžiovintas vyšnias bus galima išlaikyti ilgiau. Lygiai taip cukruoti galima ir šviežias vyšnias be kauliukų, tik jų spalva, netgi išmirkius sirupe, liks tamsi (žr. kad ir šį receptą).

Nesvarbu, ar cukruotų vyšnių rasite pirkti parduotuvėje, ar nuspręsite jų pasigaminti patys - linkiu išsikepti šių keksiukų ir saulėtą popietę pasimėgauti jais terasoje su puodeliu arbatos ir mylimais žmonėmis :) 

Nuotrauka Kristinos

Keksiukai su cukruotomis vyšniomis

Ingredientai: (išeina 12 mažų keksiukų) 

110 g kambario temperatūros sviesto

110 g cukraus

2 kiaušiniai

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės (arba nutarkuotos apelsino/citrinos žievelės)

Nebūtinai: ¼ a.š. druskos*

55 g cukruotų vyšnių**

150 g miltų

1 a.š. kepimo miltelių

Nebūtinai: 1 v.š. pieno arba vandens

1. Sviestą ir cukrų gerai išsukite, kol pabals. Įmuškite kiaušinius, sudėkite vanilę arba apelsino/citrinos žievelę ir, jeigu norite, druską. Vėl gerai išsukite, kad masė būtų puri. 
2. Cukruotas vyšnias, jei jos labai lipnios, perplaukite tekančiu vandeniu ir nusausinkite (vyšnių plauti nebūtina, bet sausesnės geriau pasiskirstys tešloje). Susmulkinkite iki norimo dydžio gabaliukų. Sumaišykite su miltais ir kepimo milteliais. Įmaišykite į sviesto, cukraus ir kiaušinių masę; jeigu ji atrodo kietoka, įpilkite šaukštą pieno ar vandens. 
3. Tešlą sudėkite į keksiukų formeles ir kepkite iki 200ºC įkaitintoje orkaitėje apie 20 min., arba kol keksiukai gražiai pakils, parus, o jų viršus įtrūks. 
4. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių. Puoškite citrininiu arba šokoladiniu glaistu (jų receptai čia) arba taip, kaip jums labiausia norisi. Aš puošiau plakta nesaldinta grietinėle ir šviežiomis trešnėmis (šie keksiukai nekyla labai aukšti, todėl plakta grietinėlė puikiai laikosi).

* Recepte druska neminima, bet aš į kepinius visada dedu žiupsnelį druskos, kuri subalansuoja jų skonį ir padeda išryškėti kitiems prieskoniams.

** Žr. pastabas virš recepto. Nesiūlyčiau cukruotų vyšnių keisti šviežiomis, konservuotomis arba kokteilinėmis, nes dėl sultingų uogų keksiukai gali prasčiau iškilti ir nusidažyti violetine spalva. Džiovintos vyšnios čia tiktų labiau, bet neturėtų vaiskios raudonos spalvos ir atrodytų kaip paprastos razinos.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 300.

Apversti meduoliniai keksiukai su razinomis

Kad ir kaip gaila būtų, jau  ima po truputį rudenėti, o ruošiantis rudeniui siūlau išsikepti keksiukų, kuriuos jauku valgyti tuomet, kai už lango lietingas ir/ar žvarbokas oras. Tiesą sakant, jie visai tiktų ir kalėdiniam laikotarpiui, bet jeigu esate visokiausių meduolių gerbėja ar gerbėjas, švenčių galite ir nelaukti. Tarkime, amerikiečiai, šiuos keksiukus kepantys ištisus metus, yra įsitikinę, kad rudenį juos valgyti ypač gerai :) 

Šiandieniniai keksiukai yra ypatingi dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, žinoma, dėl turtingo skonio. Antra, tradiciškai jie patiekiami apversti ir nuglaistyti skystu, beveik permatomu glajumi. Teigiama, jog keksiukai apverčiami, kad į juos geriau įsigertų citrininis glaistas, bet labai gali būti, kad taip imta daryti tiesiog ieškant originalios saldumyno formos. Trečia, jie turi ypatingą vardą - tai Sailor Jack muffins (Jūreivio Džeko keksiukai) arba tiesiog Sailor Jacks (Jūreiviai Džekai). Šie kepinėliai netgi Amerikoje nėra tokie populiarūs ir visuotinai mėgiami kaip, pavyzdžiui, keksiukai su aguonomis. Jų gimimo vieta laikoma Oregono pakrantė, o bene labiausia jie siejami su istorine šeimynine kepykla Cannon Beach Bakery, kurią Conrad Christensen, imigrantas iš Danijos, įkūrė dar XX a. pradžioje. Panašu, jog dėl čia kepamų Sailor Jack keksiukų ir vietiniai žmonės, ir turistai lengvai kraustėsi iš proto, o kepykla, kaip ir galima tikėtis, niekam neišdavė ir iki šiol neišduoda receptūros paslapties. Konkuruojančios Šiaurės vakarų pakrantės kepyklos dėjo pastangas receptą atkurti, ir ėmė kepti savo Sailor Jack variantus. Dabar šių meduolinių keksiukų galima aptikti ne tiktai Oregono, bet ir Vašingtono ar Kalifornijos pakrančių kepyklėlėse; kai kas juos kepa ir kvadratėlių formos. Vis dėlto, vertinant Amerikos mastais, šis kepinys nėra labai paplitęs ir turi regioninio skanėsto statusą. 

Nuotrauka Kristinos

Dėl visų šių priežasčių aptikti patikimą Sailor Jack receptą nėra itin paprasta. Didžioji dauguma juos kepa pagal receptą, publikuotą knygoje King Arthur Flour Whole Grain Baking (2006), tik, žinoma, su įvairiausiais savais patobulinimais. Kadangi King Arthur Flour Company yra miltais prekiaujanti kompanija, ji vietoje 2 puodelių paprastų miltų siūlo naudoti 1 puodelį rupaus malimo kvietinių miltų ir po pusę puodelio avižinių miltų bei avižinių dribsnių. Tačiau taip greičiausia elgiamasi tik tam, kad būtų pareklamuoti atitinkami produktai. Aš - ir, kaip paaiškėjo, ne tiktai aš - patyriau, kad į keksiukus supylus porą puodelių paprastų kvietinių miltų, jie išeina kuo puikiausi. Vis dėlto, jeigu pasigendate įvairovės ir/ar stengiatės gyventi sveikuoliškai, galite dalį miltų keisti avižomis. Kiek rečiau internete galima rasti ir kitokių Sailor Jack receptūrų - pavyzdžiui, šią, siūlančią naudoti ne aliejų, o sviestą, grietinę ir kur kas didesnį prieskonių bei melasos kiekį. Vis dėlto aš rinkausi pirmąjį ir populiariausią variantą, nes pagal šį receptą gaminę žmonės tvirtino, kad keksiukai ne tikta gardūs, bet ir tokie patys, kaip ragauti Oregono pakrantėje. Ir iš tiesų, receptas labai vykęs.

Kadangi apie kitus ingredientus nėra ką daug kalbėti, tepridursiu, kad šiuos kepinėlius reikėtų brandinti, nes praėjus 1-2 paroms itin išryškėja visa prieskonių puokštė. Sakoma, kad keksiukai vadinami Sailor Jack, nes kadaise jūreivių žmonos juos kepdavusios ir dėdavusios vyrams į tolimas keliones jūra, ir kuo ilgiau keksiukai keliaudavo, tuo labiau gerėdavo jų skonis. Istorija graži, bet, man regis, mažai panaši į tiesą. Tačiau net jeigu ji sugalvota tik reklaminis tikslais, šie keksiukai vis tiek turi kažkokį romantišką prieskonį. Gardžių ir kvapnių akimirkų visiems, kurie susigundys jų išsikepti :)

Nuotrauka Kristinos

Sailor Jacks - apversti meduoliniai keksiukai su razinomis 

Gaminti keksiukus reikia pradėti iš vakaro. 

Ingredientai : (išeina apie 18 vidutinio dydžio keksiukų) 

½ puodelio* paprasto balto cukraus 

½ puodelio rudojo cukraus (aš naudojau Muscovado) 

1 a.š. druskos 

4 a.š. cinamono 

1 a.š. imbiero (aš smulkiai tarkavau šviežią imbiero šaknį)

1 a.š. smulkinto muskato riešuto 

½ a.š. grūstų gvazdikėlių 

1 puodelis vandens 

½ puodelio razinų 

2 v.š. melasos (ieškokite sveiko maisto parduotuvėse) 

2-2½ puodelio kvietinių miltų** 

1 a.š. sodos 

¾ a.š. kepimo miltelių 

½ puodelio neutralaus skonio ir kvapo aliejaus 

1 didelis kiaušinis 

Glaistui: 

1 puodelis cukraus pudros 

Citrinos sulčių 

Pieno 

1. Į prikaistuvį suberkite baltą ir rudą cukrų, druską, cinamoną, imbierą, muskato riešutą ir gvazdikėlius. Viską gerai sumaišykite ir po truputį, vis pamaišydami, supilkite vandenį. Sudėkite nuplautas razinas ir melasą. Gautą mišinį užvirinkite, ant mažos ugnies pavirkite 5 minutes, nukaiskite ir uždengtą palikite pastovėti per naktį. Gautas mišinys turėtų būti tamsus, stipraus kvapo ir skonio, tirštokas. 
2. Į dubenį suberkite persijotus miltus (iš pradžių tik 2 puodelius), į juos įmaišykite kepimo miltelius ir sodą. Supilkite lengvai paplaktą kiaušinį, aliejų ir iš vakaro paruoštą cukraus ir prieskonių mišinį. Viską gerai išmaišykite (kitaip negu kepant daugumą keksiukų, čia nereikia bijoti permaišymo). Tešla turėtų būti kaip vidutinio tirštumo grietinė - jeigu ji atrodo labai skysta, papildomai įmaišykite dar pusę puodelio miltų, antraip keksiukai prastai iškils. 
3. Tešlą sukrėskite į paruoštas keksiukų formeles (aš naudojau metalinę 12-kos keksiukų formą, kurią ištepiau aliejumi, pabarsčiau miltais, o kiekvieno keksiuko dugną išklojau iškirptu kepimo popieriaus skridinėliu). Keksiukus kepkite 180ºC temperatūroje apie 20 min., arba kol jie gražiai pakils; stenkitės jų neperkepti, nes tuomet keksiukai gali būti sausi. 
4. Keksiukus palikite formelėse apie 15 min., tuomet išimkite. Keksiukus apverskite ir sudėkite ant švaraus kepimo popieriaus lakšto. Kol keksiukai dar šiek tiek šilti, jų viršų ir šonus aptepkite skystoku glaistu, pagamintu iš cukraus pudros, citrinos sulčių ir pieno (aš sunaudojau maždaug pusės citrinos sultis ir pieno nepyliau, bet norintys saldesnio glaisto, gali naudoti apie 2 v.š. citrinos sulčių ir apie 3 v.š. pieno). Dalis glaisto turėtų susigerti, o likęs padengti keksiukus plonu, beveik permatomu cukraus sluoksneliu. Keksiukus sudėkite ant grotelių, kad galėtų nuvarvėti glaisto perteklius, o keksiukai iš visų pusių apdžiūtų. 
5. Šių keksiukų skonis geriausia atsiskleidžia maždaug po 2 dienų, todėl prieš ragaujant reikėtų juos bent parą pabrandinti. Gardūs būna savaitę ir net ilgiau - jei tik sugeba tiek išlaukti :) Šiuos saldžius, turtingo skonio keksiukus siūlyčiau skanauti su kava. Greičiausia antro iš eilės nebesinorės, bet vieną suvalgysite su malonumu :)

* Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml. 

** Paprastus miltus galima keisti 1 puodeliu rupaus malimo kvietinių miltų + ½ puodelio avižinių miltų + ½ puodelio avižinių dribsnių (tikrų, ne greito paruošimo). Aš naudojai pusę kiekio 405D ir pusę kiekio 550D miltų.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Airiški keksiukai

Visus visus - ir tuos, kurie mano puslapyje apsilanko dažnai, ir tuos, kurie čia užsuka retkarčiais, ir tuos, kurie šiandien galbūt pirmąkart užklydo čia atsitiktinai - visus sveikinu su Šv. Velykomis, linkėdama, kad pavasaris pirmiausia įsikurtų jūsų širdyse. Gražių, giedrų, linksmų ir jaukių švenčių!

 Nuotrauka Kristinos

O kad jau tinklaraštis apie maistą, norėjau parodyti, kaip atrodo kepiniai, dekoruoti namuose cukruotų kvapiųjų našlaičių žiedais. Ta proga - airiški keksiukai.

Keksiukai purūs, tikrai ne per sausi, bet ir ne per daug drėgni. Produktų sudėties ir gaminimo požiūriu jie yra patys paprasčiausi - tokius būtų nesudėtinga iškepti net pradedančiajam kepėjui. Airijos virtuvei juos priskyriau tik todėl, kad receptą su konkrečiomis proporcijomis radau Darinos Allen knygoje. Beje, ji tvirtina, kad tokius keksiukus buvo įprasta kepti 12-tąją dieną po Kalėdų, t.y. sausio 6-ąją,mums žinomą kaip Trys Karaliai. Esą tuomet airės moterys, palikusios namų ūkį vyrams, rinkdavusios į "mergaičių vakarėlius" ir švęsdavusios vadinamąsias Moterų Kalėdas (air. Nollaig na mBan) - beje, Korko ir Kerio grafystėse ši tradicija vis dar gyva. Moterų vaišėms kepti keksiukai buvo vadinami karalienės pyragėliais (angl. Queen cakes); jų kilmė siekia XIX a. pradžios Angliją, kai keksiukai damų arbatėlėms buvo kepami porcelianiniuose puodeliuose, užpilami desertiniu padažu ir valgomi šaukšteliu (iš čia ir angliškas pavadinimas cupcakes, t.y. pyragėliai puodelyje).

Nors šie keksiukai tradiciškai kepami Šv. Kalėdų laikotarpiu, šįkart papuošiau juos gėlėms ir pritaikiau pavasariniam stalui. Aš - ne pagal taisykles - kepiau 6 didelius keksiukus (ne cupcakes, o muffins formose) ir gaminau po pusę normos abiejų rūšių glaisto. Man asmeniškai labiau patinka nuglaistyti citrininiu glaistu, nes citrina kiek atsveria keksiukų saldumą. Bet šokolado gerbėjai, kurių esama ir mūsų namuose, be abejo, su tuo nesutiktų:)

Nuotrauka Kristinos 

Airiški keksiukai 

Ingredientai: (išeina 12 mažų keksiukų) 

110 g kambario temperatūros sviesto 

110 g cukraus 

2 kiaušiniai 

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės (arba nutarkuotos apelsino/citrinos žievelės) 

140 g miltų 

3/4 a.š. kepimo miltelių 

1 v.š. pieno arba vandens 

Nebūtinai: ¼ a.š. druskos 

Šokoladiniam glajui: (užtenka nuglaistyti 12 mažų keksiukų) 

140 g cukraus pudros 

50 g kambario temperatūros sviesto 

2 a.š. geros tamsios kakavos 

2-3 v.š. karšto vandens 

Citrininiam glajui: (užtenka nuglaistyti 12 mažų keksiukų) 

110 g cukraus pudros 

1 citrinos nutarkuota žievelė 

~ 2 v.š. šviežiai išspaustų ir per tankų sietelį perkoštų citrinos sulčių 

1. Sviestą ir cukrų gerai išsukite, kol pabals. Įmuškite kiaušinius, sudėkite vanilę arba apelsino/citrinos žievelę ir, jeigu norite, druską*. Vėl gerai išsukite, kad masė būtų puri. Įmaišykite miltus ir kepimo miltelius; jeigu masė atrodo kietoka, įpilkite šaukštą pieno ar vandens. 
2. Tešlą sudėkite į keksiukų formeles ir kepkite iki 200ºC įkaitintoje orkaitėje apie 20 min., arba kol keksiukai gražiai pakils, parus, o jų viršus įtrūks. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių. 
3. Jeigu keksiukus puošite šokoladiniu glaistu, sviestą išsukite su cukraus pudra ir kakava, po truputį pildami karštą vandenį. Glaistas turėtų būti tokio tirštumo, kad jį būtų galima šaukštu užpilti ant keksiukų viršaus, tačiau ne per skystas, kad vos užpiltas nuo jų nenutekėtų. 
4. Jeigu keksiukus puošite citrininiu glaistu, cukraus pudrą sumaišykite su nutarkuota citrinos žievele, tuomet po truputį pilkite citrinos sultis ir sukite masę, kol ji bus tinkama keksiukams glaistyti - ne per tiršta, bet ir ne per skysta, maždaug geros grietinės konsistencijos. 
5. Nuglaistytus keksiukus, kol glaistas dar nenudžiūvęs, galima puošti papildomai. Aš puošiau cukruotomis kvapiosiomis našlaitėmis, bet galima, pavyzdžiui, apibarstyti pabarstukais ar pan. Nuglaistytus ir papuoštus keksiukus palikite valandėlei vėsioje vietoje, kad glaistas sutvirtėtų, o tuomet vaišinkitės patys ir vaišinkite kitus:)

*Recepte druska neminima, bet aš į kepinius visada dedu žiupsnelį druskos, kuri subalansuoja jų skonį ir padeda išryškėti kitiems prieskoniams.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 299.

Keksiukai su šilauogėmis

Pasakysiu iš karto - šis keksiukų receptas arti tobulybės. Ne bet kokių keksiukų, o keksiukų su šilauogėmis, JAV klasikos, užkariavusios ne tik amerikiečių, bet ir europiečių širdis. Tiesa, keksiukai su šilauogėmis toli gražu ne kiekvienam asocijuojasi su Amerika, ir tai dar kartą liudija, jog mes dažnai ne visai teisingai sprendžiame apie Naujojo Pasaulio virtuvę, tapatindami ją tiktai su mėsainiais bei Coca-Cola. O juk už tokius keksiukus, kuriuos kepame šiais laikais, pirmiausia turime būti dėkingi amerikiečiams, kurie plokščias angliškas bandeles (English muffins) tobulino tol, kol XIX a. 2-oje pusėje sukūrė kepinėlius, kuriuos šiandien vadiname keksiukais (American muffins). Keksiukų su šilauogėmis istorija irgi siekia mažų mažiausiai šimtmetį. Manoma, kad jie pradėti kepti JAV šiaurinėse valstijose, kur auga šiems skanėstams naudojamos uogos. Neatsitiktinai 1988 m. keksiukai su šilauogėmis paskelbti oficialiu Minesotos valstijos gastronominiu simboliu, o 1991 m. šilauogei suteiktas Meino valstijos uogos statusas.

Ar galėtumėte atspėti, kas gi čia? Ne, tai ne keksiuko su šilauogėmis kostiumas, o ši moteris nevilioja lankytojų į jokią kavinukę. Tai JAV menininkų Lisa Pongrace bei Greg Solberg 2004 metais sukurtas keksiukas-elektromobilis (ang. cupcake car arba muffin car), galintis važiuoti iki 15 mylių per valandą greičiu. Nors ir kainuoja 25000 dolerių, tokios transporto priemonės Amerikoje turi savo gerbėjų - rengiamos netgi jų lenktynės! Ar tokį reginį būtų įmanoma išvysti kurioje nors kitoje šalyje? Foto radau čia.

Ir dar: angliškas šių kepinėlių pavadinimas blueberry muffins į lietuvių kalbą dažnai verčiamas netiksliai - mėlynių keksiukai. Iš tikrųjų blueberry yra šilauogė, šiauriniuose JAV rajonuose aptinkama laukinėje gamtoje, o ne mėlynė (angl. bilberry), kuri auga Europos miškuose. Kadangi abi uogos giminingos, o jų skonis labai panašus, receptuose jas galima nesunkiai keisti vienas kitomis. Lygiai taip pat europiečiai (ne tiktai lietuviai) ne mokslinėje literatūroje patogumo dėlei labai dažnai mėlynėmis vadina abiejų rūšių uogas. Vis dėlto teisingas vertimas būtų keksiukai su šilauogėmis, o ne mums įprastesnis keksiukai su mėlynėmis.

Keksiukai irgi nėra visiškai tikslus terminas šiems kepiniams pavadinti. Lietuviai keksiukais vadina dviejų rūšių kepinius - muffins ir cupcakes. Išoriškai jie atrodo panašiai, tačiau amerikiečiai muffins ir cupcakes gana griežtai atskiria. Muffins labiau primena saldžią duonelę, jie didesni, tradiciškai kepami iš prastesnių miltų, niekuomet nepuošiami kremu, dažniausiai valgomi pusryčiams ar priešpiečiams. Be to, jie nebūtinai būna saldūs - galima kepti muffins su sūriu, mėsa ir pan. Cupcakes - mažesni, subtilesni keksiukai, visuomet saldūs, kepami su didesniu kiekiu sviesto ir cukraus ir tiktai iš geriausių, balčiausių miltų, būtinai puošiami kremo "kepurėle", patiekiami švenčių metu kaip puošnus desertas. Turint galvoje šiuos skirtumus, blueberry muffins iš tikrųjų reiškia maždaug  duonelės su šilauogėmis.

Aš išsirinkau labai tituluotos JAV kepėjos, pedagogės ir kulinarinių knygų autorės Rose Levy Beranbaum sukurtą keksiukų su šilauogėmis receptą, kurį radau knygoje The Bread Bible (Duonos Biblija, 2003; Dalia, dar ir dar kartą ačiū už tokias lauktuves!). Autorė nesikuklina: ji prisipažįsta labai mėgstanti keksiukus su šilauogėmis, ir teigia per daugelį metų kiekvieną šio recepto detalę nugludinusi iki tobulumo. Sunku tuo suabejoti, nes keksiukai išties labai gardūs. Apie šios kepėjos smulkmeniškumą liudija ir tai, kad jos kulinariniai receptai supanašėja su vaistų receptais: pavyzdžiui, ji nurodo, kad reikia pasverti 1,9 g sodos arba 56 g cukraus. Iš pradžių atrodo keista, bet rezultatai tikrai nuostabūs. Beje, Rose Levy Beranbaum recepto originalą galima rasti jos oficialiame tinklaraštyje, štai čia.

 

Nuotrauka Kristinos

Blueberry Muffins - keksiukai su šilauogėmis

Visi ingredientai turi būti kambario temperatūros. Produktų kiekiai tiksliai tokie, kokius nurodo Rose Levy Beranbaum.

Ingredientai: (išeina 6 nemaži keksiukai)

56 g nesūdyto sviesto

100 g cukraus

4 g tarkuotos citrinos žievelės

1 didelis (50 g) kiaušinis

1/2 a.š. vanilės ekstrakto

135 g aukščiausios rūšies kvietinių miltų (aš naudojau 450D)

1,9 g kepimo sodos

2 g druskos

80 g grietinės*

100 g smulkių šilauogių, nuplautų ir nusausintų (galima keisti mėlynėmis)

Keksiukų viršui pabarstyti:

3 g cukraus

Žiupsnelis šviežiai tarkuoto muškato riešuto

1. Orkaitę įkaitinti iki 190°C.
2. Dideliame dubenyje sviestą su cukrumi ir citrinos žievele išsukti, kol masė pabals. Įmušti kiaušinį, sudėti vanilę ir dar kartą išsukti. Mažesniame dubenyje sumaišyti persijotus miltus, sodą ir druską. Į sviesto, cukraus ir kiaušinio mišinį suberti pusę miltų ir sudėti 40 g grietinės. Atsargiai pamaišyti mentele, kol nebesimatys sausų miltų. Supilti likusius miltus, sudėti likusius 40 g grietinės ir vėl atsargiai pamaišyti, kol nebeliks sausų miltų. Suberti šilauoges ir pamaišyti, kad jos daugmaž tolygiai pasiskirstytų. Labai svarbu nesukti, neplakti ir nepermaišyti tešlos, nes keksiukai prastai iškils.
3. Tešlą supilti į keksiukų formeles; prieš pilant tešlą į jas rekomenduojama įstatyti atitinkamo dydžio popierinius keksiukų įdėkliukus. Keksiukų formeles reikėtų pripildyti beveik iki pat viršaus, nes šie kepinėliai labai aukšti "neauga". Jeigu liko tuščių formelių, jas galima iki pusės pripilti vandens: kepant keksiukams, vanduo garuos ir kepinėliai bus drėgnesni. Į formeles sudėjus keksiukų tešlą, jų viršų pabarstyti cukrumi ir šviežiai tarkuotu muškato riešutu.
4. Priklausomai nuo orkaitės, kepti 25-35 min., kol keksiukai iškils, parus, jų viršus įskils, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus visiškai švarus.
5. Prieš tiekiant keksiukai išimami iš formelių ir atvėsinami ant grotelių. Valgomi šilti arba visiškai atvėsę.
6. Jeigu norite, atšalusius keksiukus galite pašildyti: apie 4 min. palaikyti iki 90°C įkaitintoje orkaitėje. Keksiukus galima ir užšaldyti bei laikyti šaldiklyje iki 3 mėn; tokiu atveju juos atšildyti reikėtų įdėjus į 90°C karštumo orkaitę ir palaikius joje 15-20 minučių.  

*Recepto autorė nurodo, kad grietinę galima keisti pasukomis, tačiau tokiu atveju vietoje sodos reikėtų dėti 1 a.š. kepimo miltelių.

 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Rose Levy Beranbaum, The Bread Bible, New York, London: W.W. Norton & Company, 2003, p. 118-120.