Džiovintų grybų rutuliukai

Nušurmuliavusios didžiosios šventės paliko vieną nebaigtą darbą - vis dar neaprašytus ir savo valandos tebelaukiančius džiovintų grybų rutuliukus, kurių receptu komentaruose maloniai pasidalino šio tinklaraščio skaitytoja Teresė. Gerai, kad lietuviai turi net kelis Kūčių vakarus: didžiąsias, visų mūsų švenčiamas Kūčias, riebiąsias (mažąsias, antrąsias) Kūčias Naujųjų metų išvakarėse bei Tris karalius - trečiąsias Kūčeles. Taip taip, skaityti etnologų darbus labai pravartu tiems, kuriems sunku spėti su laiku :) Taip jau susiklostė, jog aš džiovintų grybų rutuliukus pagaminau paskutiniąją šventinio laikotarpio dieną. Bet nė kiek dėl to nesigailiu - jie nepasimetė kitų patiekalų gausoje ir sulaukė tiek dėmesio, kiek galbūt nebūtų sulaukę kitomis aplinkybėmis. Todėl siūlau jums pasekti mano pavyzdžiu ir vadovautis nuostata geriau vėliau, negu niekada - tikiu, kad išmėginę šį receptą, išsaugosite jį ateinantiems metams. Galų gale, juk džiovintus grybus galima valgyti ne vien per Kalėdas! Antai man, nepriklausimai nuo sezono, gardžiausi mamos pietūs visuomet yra kotletai su džiovintų grybų įdaru. Tad šiais laikais, kai vis daugiau žmonių linksta į vegetarizmą, tokie patiekalai kaip džiovintų grybų rutuliukai gali tapti aukso vertės užkandžiu bet kokia proga.

Nuotrauka Kristinos

Džiovintų grybų rutuliukai prikaustė mano dėmesį tą pačią akimirką, kai tik apie juos perskaičiau - mat iki šios žiemos apie tokį patiekalą nebuvau nė girdėjusi. Manau, iš dalies taip yra todėl, kad mažai tesusidūriau su Dzūkijos virtuve. Dzūkai, kaip žinia, garsėja grybų valgiais, o Teresės šeima kilusi nuo Alytaus, Miroslavo apylinkių. Kaip tik ten yra ir mano šešuro gimtinė, tačiau jis nuo pat vaikystės labiau domėjosi matematika, negu kulinarija, todėl bulvinės šiuškės (kurios, mano nuomone, gerokai skiriasi nuo aukštaitiškų švilpikų) - bene vienintelis dzūkiškas patiekalas, reguliariai gaminamas mūsų šeimoje. Visai kas kita - tiesiogiai perimti patirtį iš moters, kuri ne tik mėgsta ir moka gaminti, bet ir daro tą kiekvieną dieną. Teresės mama Jadvyga, savo krašte pripažinta gaspadinė, kaip tik ir buvo viena iš tokių neįkainuojamų mokytojų, perdavusi savo žinias jaunajai kartai moteriškąja linija. Džiovintų grybų rutuliukai - vienas iš daugybės ponios Jadvygos receptų, kurį paveldėjo jos dukra, ir kuris šiandien tapo dovana visiems šio puslapio skaitytojams.

Nuotrauka Kristinos

Džiovintų grybų rutuliukus valgo mažiausia trys Teresės šeimos kartos, ir niekas tiksliai nebeatsimena, kada ir kaip jie pateko ant šventinio stalo. Teresė įtaria, jog šį patiekalą galėjo sugalvoti pati mama - anot jos, ši išradinga moteris, jei prireikdavo, receptus "iš galvos" kurdavo lyg iš rašto. Tiesa, gaspadinės visais laikais mokėsi viena iš kitos, o ir iš rašytinių šaltinių - ponios Jadvygos sąsiuvinis su įvairiomis iškarpomis buvo tikrai ne iš plonųjų. Tad visai galėjo nutikti taip, kad Teresės mama kažkur perskaitytą receptą pritaikė savo šeimos poreikiams, arba sujungė kelis nusižiūrėtus receptus į vieną, o gal patiekalo idėją kur nors nugirdo. Visiškai aišku tik viena: jeigu ne ponia Jadvyga, šio recepto čia tikrai nebūtų!

Regis, faktą, jog ponios Jadvygos kūrybingumas prie šio recepto atsiradimo prisidėjo daugiausia, patvirtina ir antrasis, liaudiškesnis rutuliukų pavadinimas - galkutės. Šis kulinarijos terminas - iš rusų kalbos atkeliavusi svetimybė (rus. галка - kukulis), kurios mūsų kalbininkai pataria vengti, bet vyresnės kartos dzūkai (ir ne tik dzūkai) laiko savu, įprastu žodžiu. Būtent galkutėmis nuo senų laikų šis užkandis Teresės šeimoje ir vadinamas. Abejoju, jog tai būtų kur nors perskaitytas, literatūrinis patiekalo pavadinimas; greičiau jau jis atsirado ponios Jadvygos galvoje drauge su patiekalo receptu. Ir teneširsta kalbos sergėtojai - kasdieninė mūsų kalba retai kada būna tokia sterili, kaip galbūt norėtųsi vadovėlių autoriams. Na, o šio tinklaraščio skaitytojams, teikiantiems pirmenybę autentiškumui, valia džiovintų grybų rutuliukus vadinti džiovintų grybų galkutėmis - juk, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi.

Nuotrauka Kristinos

Grįžtant prie paties patiekalo, pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į itin šiuolaikišką jo pateikimo formą. Mat, kalbant apie sudėtį, panašūs ingredientai įeina ir į džiovintų grybų paštetą, figūruojantį kai kuriuose sovietmečio leidiniuose (pavyzdžiui, žr. Evelina Račiūnienė, Sau ir svečiams, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 28), o šiais laikais - ir internetiniuose puslapiuose. Vis dėlto visų rūšių džiovintų grybų paštetai, su kuriais man teko susidurti, sudedami į dubenį, o jei į juos įmaišoma sūrio, tai dažniausia būna lydytas sūrelis. Ir nors iš esmės Teresės šeimos užkandis taip pat turi pašteto konsistenciją bei yra valgomas su duona, netikėta jo išvaizda bei naminio džiovinto sūrio panaudojimas receptui neabejotinai suteikia ir elegancijos, ir savitumo.

Žinoma, dėmesys išoriniam vaizdui neturi užgožti dėmesio ingredientams - juk pirmiausia jie bei jų proporcijos lemia, koks bus patiekalas. Kas jau kas, o aš tą žinau. Pasigirsiu, jog per šventes man teko laimė paragauti Teresės gamintų džiovintų grybų rutuliukų (miela Terese, dar kartą širdingai ačiū!) tad vėliau, gamindama juos pati, turėjau ne vien receptą, o ir gyvą patirtį, koks tiksliai patiekalas turėtų būti. Tačiau, kad ir kaip stengiausi likti ištikima originalui, manieji rutuliukai vis tiek išėjo truputį kitokie: kiek šviesesnės spalvos ir salsvesnio skonio. Greičiausia taip nutiko dėl dviejų priežasčių. Pirma, aš patiekalui naudojau labai jaunus ir šviesius džiovintus baravykus. Antra, mano mamos pagamintas sūris (dėkui jai!) buvo ne itin sūrus, bet gerokai įdžiuvęs - dėl to, netgi tarkuojant per burokinę tarką, jis trupėjo ir byrėjo, nenorėdamas virsti dailiomis drožlėmis. Ar tai reiškia, jog užkandis buvo mažiau gardus? Aišku, kad ne! Šiuo pavyzdžiu tik noriu pasakyti, jog, priklausomai nuo jūsų pasirinktų produktų, džiovintų grybų rutuliukų skonis gali nežymiai keistis. Todėl rinkitės tuos, kuriuos mėgstate labiausia, idealiausiu atveju, surinktus/ pagamintus jūsų pačių ar jūsų artimųjų rankomis. Šiuo klausimu visiškai pritariu Teresei, kurios atsiminimai apie apie sūrių eilę, džiūstančią prie pečiaus, palietė mano širdį. Skaitydama jos pasakojimą ir įsivaizduodama, kaip kruopščiai ji išsirenka vieną, kurį teks sutarkuoti, o tada su pasididžiavimu, kad tokia svarbi užduotis buvo patikėta jos vaikiškoms rankoms, imasi darbo, tarytum mačiau save prieš daugelį metų, užuodžiau kaimo virtuvės kvapus ir girdėjau spragsinčią ugnį. Sutikite: tradicijos, prisiminimai, nostalgija yra labai svarbūs šventinių valgių komponentai, kurių neįmanoma pervertinti.

Štai ir baigsime šį pasakojimą tuo, kuo pradėjome: patiekalo statusu. Anot Teresės, jų namuose tai visuomet buvo griežtai šventinis, ant Kūčių stalo dedamas gardumynas, kuris, regis, kitoms progoms net ir netiko. O kaipgi kiaušinis, sūris, sviestas? - turbūt paklaus ne vienas. Tiesa, kad ir labai nedideliais kiekiais, bet "nelegalių", Kūčių dieną dažniausia nenaudojamų ingredientų šiame patiekale esama. Tačiau poniai Jadvygai, akivaizdu, buvo svetimas davatkiškas priekabumas ir skrupulingumas - ko gero gyvenime ji turėjo žymiai didesnių rūpesčių, negu pusė šaukšto sviesto, reikalingo šiam patiekalui pagaminti. Jeigu jūs esate iš tų, kurie smulkmeniškai nesilaiko reglamento ir nesuka sau galvos dėl mažmožių, poniai Jadvygai ko gero pritarsite :) Na, o jeigu laikotės, tai irgi ne priežastis nurašyti šį patiekalą į nuostolius. Pasimėgaukite juo per Adventą ar Gavėnią, patiekite drauge su mėsiškais valgiais Kalėdų rytą, tarpušvenčiu ar Naujųjų metų išvakarėse. Pagaliau laisvesnę žiemos popietę be jokios progos pradžiuginkite artimuosius, kurie mėgsta grybų valgius.

Žinau, kad kiekvieną kartą, kai sugrįšiu prie šio recepto, mintyse dėkosiu poniai Jadvygai, kuri jį paleido į gyvenimą, bei Teresei, pasidalinusiai brangia savo šeimos relikvija. Ir galbūt ne aš viena. Juk kas žino, gal prabėgus virtinei metų, kuris nors iš šiandieninių skaitytojų nusistebės: o juk džiovintų grybų rutuliukai tapo ir mūsų šeimos tradiciniu patiekalu!..

Nuotrauka Kristinos

Džiovintų grybų rutuliukai

Ingredientai: (4-6 porcijoms užkandžio)

2 nemažos saujos džiovintų baravykų arba kitokių džiovintų miško grybų

1 vidutinio dydžio svogūnas

½-1 v.š. sviesto (ir dar šiek tiek svogūnui apkepti)*

1 kietai virtas kiaušinis

2-4 v.š. tarkuoto džiovinto balto sūrio (ir dar tiek, kiek prireiks rutuliukams apvolioti)**

~ ½ a.š. kmynų (arba pagal skonį)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Juodos duonos (patiekiant)

1. Grybus užpilkite švariu vandeniu, pamirkykite, o paskui išvirkite tame pačiame vandenyje. Išgriebę ataušinkite.
2. Ataušusius grybus smulkiai sukapokite peiliu, permalkite mėsmale arba, rupiai supjaustę, dar kiek pamalkite uždarame elektrinio smulkintuvo indelyje. Galite rinktis ir kitokius metodus, svarbu atsiminti, kad jūsų tikslas - gauti masę, kuri būtų ne per daug grubi, bet dar nevirtusi glotniu paštetu.
3. Kol verda ir aušta grybai, smulkiai supjaustykite svogūną ir jį pakepinkite taip, kad suminkštėtų, įgautų auksinę spalvą, bet dar nepradėtų skrusti. Išėmę iš keptuvės, atšaldykite. 
4. Susmulkinkite kiaušinį - jį galima kruopščiai sukapoti peiliu, sutarkuoti per smulkią tarką ar sumalti mėsmale drauge su grybais.
5. Kai visi ingredientai bus paruošti, dideliame dubenyje sumaišykite grybus, sviestą, pakepintą svogūną, sukapotą kiaušinį bei tarkuotą sūrį. Tikslus sūrio kiekis priklauso nuo jo skonio ir jūsų norų: jeigu sūris švelniai sūdytas, arba jeigu jums patinka intensyvesnio skonio užkandžiai, sūrio dėkite daugiau, jeigu sūris stipriai sūdytas, o jūs mėgstate švelnius užkandžius, sūrio įmaišykite mažiau. Išmaišykite, paragaukite, tuomet pagal skonį įberkite kmynų (tradiciškai jie dedami sausi ir nesmulkinti, bet jeigu norite, galite juos šiek tiek apgrūsti grūstuvėje, kad imtų sklisti kvapas), pipirų ir druskos. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ar įdėkite prieskonių.
6. Paruoštą masę uždenkite ir dėkite į šaldytuvą - palaikykite kelias valandas ar ilgiau (pavyzdžiui, per naktį), kad persimaišytų skoniai, o pati masė kiek sutvirtėtų. Atėjus laikui gaminti rutuliukus, kabinkite masę desertiniu šaukšteliu ir tarp delnų formuokite maždaug graikinio riešuto dydžio rutuliukus (siūlyčiau rankas patepti lašeliu aliejaus, tuomet dirbti bus lengviau). Kiekvieną suformuotą rutuliuką apvoliokite tarkuotame sūryje ir dėkite į serviravimo indą.***
7. Šie džiovintų grybų rutuliukai valgomi su juoda duona kaip šaltas užkandis.

* Svogūną galima apkepti ir aliejuje, tačiau sviestą šiame recepte geriau naudoti todėl, jog jis turi savybę sutvirtinti vėsinamą grybų masę. Anot Teresės, kartais svogūno į rutuliukų masę mama nedėdavo, tačiau maždaug ½ v.š. sviesto į ją vis tiek būdavo įmaišoma.

** Čia netiks fermentinis sūris, tad ieškokite lietuviško džiovinto balto sūrio, idealiu atveju - kabojusio prie pečiaus :) Galbūt jo rasite ūkininkų turgeliuose, o jeigu ne - patys galite susidžiovinti nedidelį baltą sūrį, įtrynę jį druska. Nedidelių džiovintų sūrelių su kmynais būna ir didesniuose prekybos centruose, sveriamų sūrių vitrinose. Šiam patiekalui džiovintą sūrį reikėtų tarkuoti per burokinę tarką, nors, jeigu sūris labai įdžiuvęs, gražios drožlės gali subyrėti - bet skonis nuo to nepasikeis.

*** Iš paruoštos masės rutuliukus galima gaminti iš karto, bet paskui juos vis tiek reikėtų dėti į šaldytuvą ir nors kelias valandas palaikyti, kad įgytų tikrąjį skonį. Aš rinkausi pirmąjį būdą, nes iš atvėsintos ir sutvirtėjusios masės rutuliukus formuoti buvo lengviau.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: šio tinklaraščio skaitytoja Teresė ir jos mama, ponia Jadvyga.

Latviški varškėčiai, gardinti kmynais

Linguoja, supasi šakoti kmynai.

Vėdrynai, jų geri kaimynai,

Puikuojasi pirma keke gelsvų žiedų.

Tiktai ramunių aš prie tako nerandu -

Jų žiedlapių aplinkui pribarstyta,

Ant smilgų virpa jie tarsi balti lašai...

Matyt, šituo taku tu dar eini kas rytą.

Nejaugi tu manęs lig šiol nepamiršai? 

                                       Alfonsas Maldonis

Man patinka šios eilės. Ne todėl, kad bylotų apie gilią prasmę, o todėl, kad primena praeito amžiaus impresionistinio paveikslo fragmentą - sklidiną šviesos, spalvų ir vėjo. Kažin, kiek žmonių šiais laikais skaito Alfonso Maldonio poeziją? Ar jaunoji karta, iki ausų sulindusi į ekranus, dar žino, kad iš ramunės žiedo galima išburti meilę? Kiek iš jų, viduvasarį eidami per pievą, įstengtų išvardinti bent dešimtį ten žydinčių žolynų pavadinimų?.. Atsakymas "mažai" manęs neliūdina - juk pasaulis negali stovėti vietoje, ir natūralu, kad nūnai susitelkiama į kitus dalykus. Bet aš, skaitydama panašius eilėraščius, jaučiu už nugaros likusius metus ir pakitusį laiką, susigrąžinu prisiminimus ir... suprantu, kad man nebaisu senti. 

Praėjusią vasarą mano brolis Jonas pievoje nurautus kmynus surišo į pundus ir pakabino džiūti pastogėje. Nuotrauka Kristinos

O šiandieninis įrašas skirtas kmynams. Mūsų šeima vis dar renka laukinius kmynus, nes jie kur kas kvapnesni už pirktinius. Mama, jau gegužę nusižiūrėjusi, kurioje vietoje jų daugiausia pridygę, prisako tėčiui nešienauti to pievos kampo - iki tol, kol kmynai nužydės ir ims brandinti sėklas. Tuomet kmynai nupjaunami, surišami ir pakabinami džiūti, o išdžiūvę nupurtomi, kieme ant žolės patiesus didelę paklodę. Sauja laukinių kmynų svaigiai kvepia saule ir mamos virtuve. Mama iš kmynų verda arbatą, daro gaivą ir girą, beria šių sėklų į duonos tešlą, gardina jomis baltą sūrį, sugrūda kartu su česnakais, druska ir pipirais, kad įtrintų šventėms kepamus paukščius... Nuostabus šis prieskonis, ypač pačių surinktas. Tačiau jeigu jūs niekuomet nesate rinkę kmynų, būkite labai atsargūs: Lietuvoje auga daug į kmynus išoriškai panašių, baltų žiedų skėčiais besipuikuojančių augalų. Gerai, jeigu tai bus šventgaršvė, skudutis, laukinė morka, anyžinė ožiažolė ar builis, kurie laikomi valgomais augalais. Tačiau panašiai atrodo ir itin pavojingos, mirtinai nuodingos žolės - dėmėtoji mauda ir nuodingoji nuokana. Todėl jeigu kmynų gamtoje nerinkote nuo vaikystės ir jų geria nepažįstate, susiraskite patyrusį pagalbininką, kuris jums pagelbėtų šiame reikale. 

Nuotrauka Kristinos

Aukščiau išdėstyti patarimai natūralaus, ekologiško maisto mėgėjams galbūt pravers vasarą, kurios artėjimas vis geriau juntamas su kiekviena diena. Na, o varškės kukulius galima gaminti kad ir šiandien, nesvarbu, ar naudosite laukinius, ar ūkiuose užaugintus pirktinius kmynus. Kukulių receptą aptikau knygose, kurias parašė Ņina Masiļune - kaip jau minėjau pasakojime apie nėges, patys latviai labai vertina šią autorę ir tvirtina, kad ji pristato tikrus, autentiškus latvių patiekalus. Bėda, kad mano turimuose leidiniuose nėra tikrojo, latviško patiekalo pavadinimo. Spėju, jog kukuliai turėtų vadintis biezpiena klimpas ar ķimenēm, bet angliškame leidinyje autorė juos įvardija kaip cottage cheese dumplings, o rusiškame - kaip творожные шарики. Vienok, po ranka neturint originalaus patiekalo pavadinimo, buvo sudėtinga rasti daugiau žinių apie šį patiekalą. Štai kodėl visuomet sakau, kad rašyti apie nacionalines virtuves ir nepateikti valgių pavadinimų originalo kalba - apmaudus ir erzinantis nesusipratimas.

Vienintelis papildomas šaltinis, kuriuo rėmiausi, buvo internetinis Rygos kulinarės Malvinos Ruse straipsnis (deja, rusų kalba). Jis patvirtina, kad varškės kukuliai su kmynais - vis dėlto latviškas tradicinis, o ne autorinis receptas. Na, bet svarbiausia, jog šie varškėčiai išties puikūs, minkšti ir purūs. Iš principo jie panašūs į visiems mums pažįstamus "tingius" varškėčius, tačiau kukulių forma ir specifinis kmynų prieskonis jiems suteikia naują akcentą. Žinoma, jeigu nemėgstate kmynų, šis patiekalas ne jums. Ko gero neverta jo gaminti ir tada, jeigu valgote tik saldžius varškėčius ir net minties neprileidžiate, jog jie galėtų būti sūrūs (tiesa, Ņina Masiļune nurodo, kad vietoje kmynų į kukulius galima dėti citrinos žievelę ir/ar vanilę, berti daugiau cukraus, o išvirtus patiekti su uogiene arba šviežiomis uogomis, tačiau toks patiekalas jau priskirtinas prie desertų). Na, bet jeigu jūsų šeima, kaip ir mes, pirmenybę teikia nesaldiems varškėčiams, latviškus kukulius su kmynais gaminkite drąsiai. Ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume :) 

Nuotrauka Kristinos

Latviški varškėčiai, gardinti kmynais

Ingredientai: (2 didelėms arba 4 nedidelėms porcijoms)

300 g sausos varškės (geriausia riebios kaimiškos)

2 kiaušiniai

Žiupsnelis cukraus

Žiupsnelis druskos

~ 1 v.š. kmynų*

30 g kvietinių miltų ( ~ 3 v.š.)

10 g manų kruopų ( ~ 1-2 v.š.)**

Tirpinto sviesto (patiekiant)

Grietinės (patiekiant) 

1. Varškę gerai ištrinkite su kiaušiniais. Sudėkite cukrų, druską, kmynus (aš šiek tiek kmynų pasilieku padažui pagardinti ir papuošti), kvietinius miltus ir manų kruopas. Gerai išmaišykite. Masė bus gerokai minkštesnė negu gaminant peiliu pjaustomus varškėčius. Vis dėlto ji neturėtų būti labai skysta - jeigu taip atsitinka, papildomai įdėkite šaukštą ar du miltų ir/ar manų kruopų. Tešlą palikite 10-15 min., kad pabrinktų - per tą laiką ji turėtų dar labiau sutirštėti.
2. Užkaiskite puodą su lengvai pasūdytu vandeniu. Rankas suvilgykite šaltu vandeniu, kad būtų slidžios. Šaukštu pakabinkite norimą kiekį varškės masės, dėkite jį į delną ir šlapiomis rankomis formuokite kukulį. Jį iškart dėkite į verdantį vandenį, formuokite kitą kukulį ir t.t. Kartas nuo karto rankas teks nusiplauti, nes jos po truputį apsivels tešla.*** 
3. Kai vanduo vėl užvirs, o kukuliai iškils į viršų, pavirkite juos apie 1-2 minutes, tuomet išgriebkite į dubenį. Kad kukuliai nesuliptų, iškart apšlakstykite juos tirpintu sviestu. Patiekite tuojau pat su grietine.**** 

* Kmynus iš anksto paruoškite. Vienas iš būdų - užplikyti juos nedideliu kiekiu verdančio vandens ir palikti pusvalandžiui ar ilgesniam laikui, kad išbrinktų. Kmynai suminkštės, valgant bus gerai juntamas jų skonis. Kitas būdas - prieš naudojant kmynus pakepinti sausoje keptuvėje, kol ims kvepėti (tik nesudeginti), o tuomet lengvai pagrūsti grūstuvėje.

** Malvina Ruse vietoje manų kruopų siūlo naudoti bulvių krakmolą; jūs galite naudoti tą produktą, kurį labiau mėgstate, ir kuris yra po ranka.

*** Man patogiau visus kukulius pagaminti iš anksto, todėl aš darau taip. Šlapiomis rankomis suformuoju kukulius ir dedu juos ant miltais pabarstyto stalo. Pagaminusi visus kukulius rankas nusiplaunu ir nusausinu, o kukulius apvolioju miltuose (patogiausia, jei miltai supilti į nedidelį dubenėlį), suteikdama jiems gražesnę formą ir papildomo tvirtumo. Užvirus vandeniui, kukulius sudedu į vandenį kaip įprastus varškėčius.

**** Aš sviestą ir grietinę (kaimišką arba 40% "Dvaro", t.y. tokią, kuri tirpsta, o ne traukiasi į gabalus) sudedu į didelį metalinį dubenį, užberiu mažą žiupsnelį druskos ir įdedu truputį kmynų, tuomet, kol verda kukuliai, viską pašildau. Išeina vientisas, vos sūrus ir kmynais kvepiantis padažas. Į dubenį su padažu iškart sudedu išgriebtus varškės kukulius, išmaišau ir nešu į stalą.

Dešinėje - ką tik suformuoti kukuliai, kairėje - jau apvolioti miltuose. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai: 

Ņina Masiļūne, Latvian National Cuisine, Riga: Jumava, 2010, p. 146. 

Нина Мисилюне, Анита Пасопа, Латышская кухня, Рига: Авотс, 1987, 194.

Malvinos Ruse internetinis straipsnis.

Kmynais aromatizuota kava

Islandai mėgsta kavą ir geria ją dažniau už daugumą europiečių. Turbūt nereikėtų stebėtis: juk Islandiją vargu ar galėtume pavadinti šilčiausia ir saulėčiausia šalimi pasaulyje, o kava padeda sušilti ir suteikia žvalumo. Šiuolaikinės Islandijos kavinukės dažnai giriamos dėl kokybiškai paruoštos kavos - juodos, balintos, pagardintos įvairiausiais priedais. Ir vis dėlto islandai turi vieną ypatingą vietinės kavos rūšį, kurios kažin ar rasite kur nors kitur: tai vadinamoji kúmenkaffi - kmynais aromatizuota kava.

Sólarkaffi - islandų pavasario šventė, kurios pavadinimas reiškia saulės kava. Foto iš čia.

Nepanašu, jog kmynais aromatizuota kava Islandijoje būtų pati populiariausia, tačiau ji geriama dažniau negu, pavyzdžiui, gilių kava Lietuvoje. Mat kmynais aromatizuota kava turi ritualinę reikšmę: kasmet, švenčiant pavasario šventę Sólarkaffi, visi tradicijas puoselėjantys islandai kepa lietinius blynus ir verda kmynais kvepiančią kavą. Sólarkaffi - tai diena, kai po ilgų poliarinės nakties savaičių saulė pirmą kartą pakyla virš kalnų ir saulės spinduliai apšviečia apylinkes. Jeigu diena apniukusi ir saulės nematyti, šventė atidedama - nesvarbu, ką sakytų meteorologai. Taigi, šventės data nėra pastovi. Be to, priklausomai nuo rajono, saulė virš kalnų gali pakilti vis kitokiu laiku, todėl skirtingose Islandijos vietovės Sólarkaffi švenčiama skirtingomis dienomis. Tik Reikjavike, kur žmonės nebeturi tiesioginio sąlyčio su fiordais ir kalnais, šios šventės data nustatoma ne žiūrint į dangų, o susitarimo keliu. 

Nuotrauka Kristinos

Manoma, jog Sólarkaffi šventė labai sena, siekianti pagonybės laikus. Tuo tarpu dabartinis jos pavadinimas ir tradicija susirinkus kartu gerti kmynais aromatizuotą kavą - sąlygiškai nauji dalykai, nes danai kavą į Islandiją atvežė tik XVIII amžiuje (tiesa, šis gėrimas čia labai sparčiai išpopuliarėjo). Kitas reikalas - kmynai. Ko gero su šia švente jų ryšys daug senesnis. Kmynai - vienas iš nedaugelio prieskoninių augalų, natūraliai augantis Islandijoje, todėl jie plačiai naudojami vietinėje virtuvėje. Kmynais islandai gardina duoną, sūrį, tradicinį alkoholį Brennivin ir, žinoma, kavą. Beje, ji gali būti geriama bet kada, nebūtinai Sólarkaffi proga.

Kokio skonio ir kvapo tokia kava? Neįprasto. Bet jeigu mėgstate kmynus, išmėginti verta. Su islandiškais lietiniais blynais ji, sakyčiau, dera visai harmoningai. Manau, kad toks valgis būtų ypač gardus žiemą, grįžus namo iš apsnigto miško ar su vaikais iki soties prisivažinėjus rogutėmis. Antra vertus, dabar ją išmėginti irgi geras laikas: jeigu patiks, atėjus vasarai gal prisiruošite prisirinkti laukinių kmynų. Žinau, kad dabar jų galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, bet surinkti pievoje yra fantastiškai kvapnūs. Atsimenu, kaip vaikystėje mama su močiute juos rišdavo į didelius ryšulius, pakabinusios džiovindavo prie senojo medinio namo sienos, o paskui, sulaukusios saulėtos dienos, kuldavo - purtydavo į didžiulę lininę paklodę. Kvepėdavo visas mūsų vienkiemis, ir tai buvo vasaros kvapas. Todėl visai suprantu islandus, kurie važiuoja rinkti kmynų į pievas ir pasitinka sugrįžusią saulę, gerdami kmynais kvepiančią kavą.

Nuotrauka Kristinos 

Kúmenkaffi - kmynais aromatizuota kava 

Ingredientai: 

Kavos (labai tiktų Gevalia) 

Kmynų

Patiekiant:

Cukraus 

Grietinėlės/pieno 

Islandiškos degtinės Brennivin 

1. Į kavos pupeles įmaišykite norimą kiekį kmynų sėklų ir sumalkite. Jeigu naudojate maltą kavą, kmynus sugrūskite grūstuvėje ir įmaišykite į ją. Atsiminkite, jog kmynai - stiprus prieskonis, todėl geriau juos naudoti saikingai. 
2. Išvirkite kavą taip, kaip mėgstate (aš viriau kavą espresso kavos aparatu). 
3. Kmynais aromatizuota kava dažniausia saldinama ir gardinama grietinėle ar pienu. Kitas populiarus būdas ją paįvairinti - įpilti šlakelį Brennivin. 
4. Ši kava tradiciškai patiekiama prie islandiškų lietinių blynų ir kitokių saldumynų, bet gali būti geriama ir viena, ypač pietų pabaigoje.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Bulviniai blynai su kmynais

Sako, kad per Užgavėnes reikėtų valgyti ne tiek saldžiai, kiek sočiai ir riebiai, todėl visai praverstų vienas kitas nesaldžių blynų receptas. Tradiciniai bulviniai bei žemaitiški blynai - kuo puikiausias pasirinkimas. O jeigu norisi kažko mažiau įprasto? Šįkart siūlau išsikepti kmynais pagardintų bulvinių blynų.

Tai dar vienas - ir ne juokais gardus! - airiškas receptas iš Darinos Allen kolekcijos, jos knygoje figūruojantis kaip Potato and Caraway Seed Cakes. Nors airiai be galo mėgsta bulves ir turi daugybę patiekalų iš jų (šioje srityje su jais, manding, galėtų lygintis nebent baltarusiai), tačiau įvairiems blynams ir paplotėliams kepti jie retai naudoja tarkuotas žalias bulves, kaip kad įprasta Lietuvos virtuvėje. Bulviniai blynai Airijoje paprastai kepami iš grūstų virtų bulvių, pridedant į jas vienokių ar kitokių priedų. Jeigu naudojamos žalios bulvės, į jas dažniausia vis tiek įmaišoma ir dalis virtų, kad kepiniai būtų minkštesni. Taigi, bene artimiausias atitikmuo airiškiems bulviniams blynams mūsų virtuvėje būtų žemaitiški blynai, tiktai be įdaro.

Šie blynai su kmynais man buvo tikras atradimas. Kmynai jiems suteikia puikų prieskonį (žinoma, reikia mėgti kmynus, kad tai įvertintumėte:), be to, jie gardinami petražolėmis ir šviežiai grūstais juodaisiais pipirais. Blynai ne tiktai kepami svieste, bet tradiciškai dar ir valgomi, dažant juos į tirpintą pasūdytą sviestą. Tačiau mes esame valgę šiuos blynus ir su kitokiais priedais, tokiais kaip grybų padažas - ir jie buvo ne ką mažiau gardūs. Svarbu tik, kad blynai būtų valgomi karšti - vėsdami jie kietėja ir pamažu praranda savo puikią šilkinę tekstūrą.

Vienintelis originalaus recepto pakeitimas mano versijoje - tai, kad prieš įmaišydama į tešlą aš nuplikinu kmynus ir palieku juos apie pusvalandį pabrinkti. Taip paruošti jie būna minkštesni, be to, geriau atsiskleidžia jų skonis. Na ir paskutinis dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį - tai miltų kiekis tešloje. Jis priklauso nuo to, iš kokios rūšies bulvių kepsite blynus. Airiai labiausiai mėgsta miltingas, sausas bulves, tuo tarpu Lietuvoje ne visuomet pasiseka tokių įsigyti. Taigi, jeigu iškepę pirmuosius blynus pastebėsite, kad jie tęžta labiau, negu norėtumėte, į likusią tešlą tiesiog įdėkite papildomą šaukštą ar du miltų - bet nepersistenkite, kad blynai netaptų per kieti.

Nuotrauka Kristinos

Bulviniai blynai su kmynais

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

700 g bulvių su lupenomis (maždaug 5 didelės bulvės)

45 g sviesto

1 vidutinio dydžio svogūnas

1-2 a.š. kmynų

~ 1 v.š. smulkintų petražolių lapelių

~ 60 g miltų

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Sviesto, geriausia lydyto (kepimui)

Tirpinto ir sūdyto sviesto (patiekiant)

1. Bulves kruopščiai nuplaukite ir išvirkite su lupenomis pasūdytame vandenyje. Kmynus užplikykite keliais šaukštais verdančio vandens ir palikite, kad pabrinktų. Svogūną smulkiai supjaustykite ir pakepinkite svieste (stenkitės, kad jis neparuduotų).
2. Išvirusias bulves nusausinkite, šiek tiek pravėsinkite ir dar karštas nulupkite. Kruopščiai sugrūskite, sudėkite kepintus svogūnus ir sviestą, kuriame jie kepė, nusausintus kmynus, petražoles, pasūdykite, pagardinkite pipirais. Viską išmaišykite, sudėkite miltus ir užminkykite minkštą, bet nelipnią tešlą. Jeigu norite, galite palikti ją 10-15 min. pastovėti.
3. Suformuokite blynus: vienas būdas yra dėti tešlą ant miltuoto paviršiaus, vėl lengvai pabarstyti miltais, iškočioti maždaug 1,5-2 cm lakštą ir blynus išspausti formele kaip sausainius. Antrasis būdas - tešlą padalinti pusiau, suvolioti 2 storokus volelius, kaip gaminant varškėčius, ir suraikyti juos griežinėliais. Trečias (mano visuomet naudojamas:) būdas - pakabinti šaukštą tešlos, iš jos tarp delnų suformuoti rutuliuką, o tuomet jį lengvai paploti ir lengvai pabarstyti miltais; taip suformuoti visus blynus. Svarbu, kad blynų diametras nebūtų per didelis, o jie patys būtų gana stori, nes plonus ir didelius blynus bus sunku apversti ir gražiai apskrudinti.
4. Keptuvėje įkaitinkite truputį sviesto, dėkite blynus ir ant nedidelės arba vidutinės ugnies ir apkepkite juos iš abiejų pusių, kol taps auksiniai. Turėkite kantrybės ir nevartykite blynų per dažnai, antraip nespės susiformuoti tvirta plutelė, ir blynai ims byrėti.
5. Iškeptus blynus patiekite tuojau pat su tirpintu ir pasūdytu sviestu arba su mėgstamu padažu. Originaliame recepte juo siūloma užgerti karštu airiško viskio ir vandens gėrimu, bet čia kuo puikiausiai tiktų ir stiklinė kefyro arba pasukų:)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 157.

Pyragas su kmynais ir karameline plutele

Šiandien susivokiau, kad mano tinklaraštis gimė po Vandenio ženklu - kaip ir didžioji dauguma mano draugų bei gerų pažįstamų. Tinklaraštis - pats jauniausias sukaktuvininkas iš jų visų, atsiradęs šiame pasaulyje lygiai prieš metus, ir dabar iš naujagimystės stadijos išaugantis į kūdikystę. Kai pradėjau jį rašyti, buvo visokių abejonių, didesnių ir mažesnių, bet dabar labai džiaugiuosi, kad, gerų žmonių padedama, jas įveikiau. Gal esu per mažai savikritiška, bet jaučiuosi per metus šiek tiek patobulėjusi; nors gal taip galvoju tik todėl, kad puslapio kūrimas suteikė man ne vieną malonią atokvėpio valandėlę. Džiaugiuosi kiekvienu savo skaitytoju, džiaugiuosi, jeigu vienas ar kitas receptas kažkam pravertė, džiaugiuosi, jeigu beskaitant mano įrašus, kažkam kilo noras paimti į rankas knygą ar tiesiog labiau pasidomėti mūsų pasauliu ir kultūros istorija. Ačiū visiems, kurie čia užsuka.

Nesu nei aiškiaregė, nei labai disciplinuotas žmogus, todėl nedrįstu prognozuoti, kas šio tinklaraščio laukia ateinančiais metais. Užtai tiksliai žinau, kad sukakties - ir poros draugių apsilankymo - proga kepiau kmynais pagardintą pyragą, vainikuotą traškia karameline plutele. Ir jo receptu ketinu tuojau pat pasidalinti.

Nuotrauka Kristinos

Kepiniai su kmynais - britų ir airių virtuvės klasika, užgimusi Rytų Anglijoje dar XVI amžiuje, ir iš pradžių valgyti rudenį, derliaus nuėmimo proga. Vėliau buvo labiau akcentuojamos kmynų gydomosios savybės: tikėta, kad desertas su kmynais padeda virškinimui po sočių pietų. Nenuostabu, kad kmynų į pyragus dėta negailint - kai kurie senieji receptai jų kiekį nurodo ne šaukštais ar šaukšteliais, o saujomis. Beje, kmynai anuomet laikyti tokiais įprastais kepinių priedais, jog  pavadinimai seed cake (sėklų pyragas) ir caraway seed cake (kmynų pyragas) paprastai būdavo vartojami kaip sinonimai, t.y. niekam nekildavo klausimų, apie kokias sėklas kalbama. Dabar pyragai su kmynais masiškai nebekepami ir turi senamadiškų retro kepinių statusą, bet, pavyzdžiui, Viktorijos epochoje tai buvo vieni populiariausių gardumynų, patiekiamų prie arbatos (atsimenate Džeinę Eir? - mokytoja mis Templ ją su drauge Helena kaip tik vaišino kmynų pyragu).

Šiuolaikiniai receptai pakoregavo ingredientų kiekius ir proporcijas. Tačiau, kaip ir galima tikėtis, kiekvienas šefas, pasiremdamas senaisiais receptų šaltiniais, tas proporcijas taisė savaip, todėl išsirinkti geriausią variantą ne taip paprasta. Esu išmėginusi net keletą, o šiandieninis mano kepinys Darina Allen knygoje buvo pavadintas turtingu kmynų pyragu (angl. rich seed cake); regis, jo pirmtakas yra receptas iš XIX a. britų gastronomijos guru Mrs. Beeton knygos. Iš tiesų, šis pyragas primena primena sunkų, drėgną ir gardų senovinį keksą. Tiesa, tradiciškai kmynų pyragas buvo - ir tebėra - kepamas ne kekso, o apvalioje formoje. 

Receptūros laikiausi daugmaž tiksliai. Didžiausiu pakeitimu ko gero reikėtų laikyti kmynų paruošimą: prieš dėdama į tešlą, aš juos užplikiau verdančiu vandeniu, pusvalandį pabrinkinau ir gerai nusausinau. Receptas to nereikalauja, bet mano patirtis sako, kad į pyragą sudėjus didesnį kiekį neplikytų kmynų, jie būna pernelyg kieti ir šiek tiek erzina. Taigi, mano manymu, plikyti čia tinka labiau, o ir jų skonis tuomet atsiskleidžia geriau. Traškios karamelinės plutelės idėją irgi nusižiūrėjau iš kitų šio pyrago receptūrų - ir ne be reikalo, bes ji tikrai labai gardi. Galų gale, palyginus keliolika receptų nesunku pastebėti, kad prie kmynų galima derinti įvairius prieskonius. Aš rinkausi muskato riešutą ir brendį ir, manau, neapsirikau - citrininių pyragų ir taip yra gana daug, o kmynų ir muskato riešuto duetas pyraguose pakankamai retas ir savitas - tačiau labai vykęs.

  

Nuotrauka Kristinos

Pyragas su kmynais ir karameline plutele

Ingredientai:

225 g kambario temperatūros sviesto

225 g cukraus

4 kiaušiniai 
1-2 v.š. kmynų sėklų (pagal skonį)

1 citrinos nutarkuota žievelė arba žiupsnelis tarkuoto muskato riešuto (jeigu norite ir turite, įdėkite ir žiupsnelį muskato žiedų)
Nebūtinai: 1-2 v.š. brendžio
350 g miltų

1 ½ a.š. kepimo miltelių

2-3 v.š. rudojo cukraus

20 cm skersmens apvali kepimo skardelė nuimamais kraštais

1. Jeigu kepiniuose nemėgstate kietų kmynų sėklų, jas sudėkite į mažą dubenėlį, nuplikinkite verdančiu vandeniu ir palikite 20-30 min., kad pabrinktų. Tuomet perkoškite per tankų sietelį ir palikite, kad gerai nuvarvėtų. Šis žingsnis nebūtinas, į kepinį galima dėti ir kietas, nebrinkintas kmynų sėklas.
2. Sviestą ir cukrų išsukite, kol masė pabals ir taps puri; toliau sukdami po vieną įmuškite kiaušinius. Įmaišykite kmynus, citrinos žievelę (arba muškato riešutą ir, jeigu norite, brendį), miltus ir kepimo miltelius. Išmaišykite, kad masė būtų vientisa.
3. Tešla sukrėskite į kepimo popieriumi išklotą, sviestu pateptą ir miltais pabarstytą apvalią kepimo formą nuimamais kraštais. Tešla bus pakankamai tiršta, jos viršų išlyginkite šaukštu ar mentele. Pyrago viršų daugmaž tolygiai pabarstykite ruduoju cukrumi. Rekomenduojama naudoti 20 cm skersmens kepimo skardelę, kurioje pyragas turėtų būti kepamas iki 180°C įkaitintoje orkaitėje apie 2 val. Aš naudojau 24 cm skersmens skardelę, todėl pyragą kepiau maždaug 1 val. 20 min. Pyragas iškepęs tuomet, kai jo viršus pasidengia karameline plutele (kepant ji sutrūksta, taip ir turi būti), pats pyragas šiek tiek pakyla ir atšoka nuo skardelės kraštų, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas būna visiškai sausas.
4. Iškepusį pyragą atvėsinkite, o dar geriau, prieš valgant palikite maždaug parai, kad susistovėtų. Patiekite prie kavos ar arbatos -  geriausia, žinoma, angliškos ir su pienu:) 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 291.

Goosnargh Cakes - sviestiniai sausainiai su kmynais

Šį savaitgalį Kaunas gyveno džiazo ritmu, tačiau kartais geri dalykai ima ir supuola į vieną dieną. Taigi, nusprendę, kad geriau vėliau, negu niekada, išsiruošėme į teatrą pažiūrėti Artūro Areimos režisuoto spektaklio Laimingi (premjera 2009 m. pabaigoje) pagal Friedrich von Shiller Klastą ir meilę (1784).

Net sunku prisiminti, kada bebuvau mačiusi tokį ištikimą klasikai spektaklį. Gal Rolando Kazlo Palatą pagal Antoną Čechovą? Įsivaizduoju, kad gerai pastatyti tokius veikalus, ypač pernelyg jų nesušiuolaikinant, be galo sudėtinga, tiek kalbant apie režisūrinius sprendimus, tiek apie aktorių kuriamus personažus. Kadangi siužetas visiems žinomas iki skausmo, kiekviena detalė vertinama itin priekabiai. Laimingi, mano akimis žiūrint, pateisina klasikos gerbėjų lūkesčius: elegantiški, o svarbiausia - pasiteisinantys režisieriaus sprendimai, subtili stilizacija, įtaigi aktorių vaidyba, nepaprastai graži Kotrynos Daujotaitės scenografija bei kostiumai, galiausiai - nepriekaištingas apšvietėjo darbas išties sukuria šventę. Na, ir, žinoma, niekada iš mados neišeisianti tyrų jausmų ir pragaištingų aistrų tema. Klasika todėl ir yra klasika, kad sugeba peržengti epochų ribas, ir puiku, kad atsiranda talentingų menininkų, kurie išdrįsta su ja išeiti į šiuolaikinio teatro sceną.

Nuotrauka Kristinos & Lauros

Goosnargh Cakes - taip pat klasika, tik kulinarijos, ir ne vokiečių, o britų. Goosnargh - tipiškas Lankašyro bažnytkaimis, įsikūręs į šiaurę nuo Mančesterio. Jis labiausiai garsėja dviem dalykais - puikios kokybės paukštiena ir kmynais pagardintais sausainiais. Miestelio gyventojai didžiuojasi, kad jų užaugintas antis savo restoranų virtuvėms perka pats Gordon Ramsey. Regis, šis šefas ne ką prastesnės nuomonės ir apie vietinius sausainius - argi kitaip būtų juos įtraukęs į savo desertų meniu?

Kiekviena Goosnargh miestelyje gyvenanti šeima, be abejo, yra įsitikinusi, kad sausainius kepa pagal patį autentiškiausią, šeimos paslaptimi laikomą receptą. Nors vargu ar "tikrasis" receptas apskritai egzistuoja, nes sausainiai kepami taip seniai, kad vargu ar įmanoma nustatyti, kuris jų variantas atsirado anksčiau, o kuris vėliau. Aš asmeniškai turiu įtarimų, kad Goosnargh Cakes - XVIII a. siekiančių sausainukų Cracknels palikuoniai - kaip jie kepami, istorinių receptų gerbėjai gali pamatyti čia. Iš esmės Goosnargh Cakes visiškai paprasti - jiems pagaminti užtenka vos 4 ingredientų: miltų, sviesto, cukraus ir kmynų. Tiesa, skirtingų kepėjų receptuose gali skirtis ne tik produktų proporcijos, bet ir kai kurios detalės: pavyzdžiui, vietoje balto cukraus gali būti naudojamas rudasis, o vietoje kmynų - kalendrų sėklos (arba kmynų ir kalendrų sėklų mišinys). 

Savuosius Goosnargh Cakes kepiau pagal Sarah iš Heavenly Cakes prosenelės receptą: nuo daugumos kitų receptų jis skiriasi tuo, kad į tešlą dedamas kiaušinis ir žiupsnelis kildinimo medžiagos. Tiesą sakant, sausainių skonis dėl to beveik nepasikeičia, tačiau kiaušinis suriša šiaip jau labai trapią tešlą ir leidžia kur kas lengviau formuoti  sausainius. Kildinimui originaliame recepte naudojamas labai mažas kiekis sodos ir vyno akmens, kas iš esmės atitinka šiuolaikinius kepimo miltelius. Tačiau svarbiausias ingerdientas čia, be abejo, sviestas - jis turi būti kaip įmanoma kokybiškesnis iš šviežesnis, nes būtent nuo jo labiausiai priklauso subtilus šių sausainių skonis. Ir dar: žiupsnelis druskos, neabejotinai pabrėžia sviesto ir kmynų derinį, todėl siūlyčiau jos dėti nepaisant to, kad originaliame recepte apie tai neužsimenama. O gal anksčiau kepiniams būdavo naudojamas sūdytas sviestas, ir tik todėl recepte druska neminima atskira eilute?..

Pagaliau paskutinis dalykas, susijęs su sausainių puošimu. Į Goosnargh Cakes katais dedama visai nedaug cukraus, nes vietiniai miestelio gyventojai juos valgo ne tiktai kaip desertą: patiekti su vietiniu sūriu ir alumi (eliu), šie sausainiai tampa nesaldaus tradicinio užkandžio dalimi. Savaime suprantama, jog tokiu atveju jie papildomai cukrumi nepuošiami. Planuojant sausainius patiekti kaip desertą, užminkoma saldesnė tešla, o prieš šaunant į orkaitę kepinėliai gali būti papildomai apibarstomi cukrumi; kartais ištraukus iš orkaitės procedūra dar kartą pakartojama. Tokiu atveju cukraus nepagailima - kai kurie receptai rekomenduoja ant kiekvieno sausainio supilti jo po 1 v.š. (!). Man regis, tai gerokai per daug, tačiau 1 a.š. tikrai nepamaišytų. 

Tradiciškai Goosnargh Cakes Didžiojoje Britanijoje kepami pavasarį, nuo Šv. Velykų iki Sekminių, taigi, dabar pats laikas išmėginti šį receptą:)

 

Nuotrauka Kristinos & Lauros

Goosnargh Cakes - sviestiniai sausainiai su kmynais

Ingredientai: (išeina 2 didelės skardos  sausainių)

340 g kvietinių miltų

230 g tikro sviesto (idealiausia - šviežio kaimiško)

80 g smulkaus cukraus

1/8 a.š. vyno akmens* (aš perku čia)

1/16 a.š. sodos*

1/2 a.š. druskos

1 kiaušinis

1 a.š. kmynų sėklų**

Nebūtinai: cukraus sausainių viršui apibarstyti

1. Dubenyje sumaišyti persijotus miltus, cukrų, druską, sodą ir vyno akmens miltelius. Sudėti mažais gabaliukais supjaustytą sviestą ir trinti tarp pirštų, kol tešla taps panaši į drėgnus trupinius. Sudėti kmynų sėklas, įmušti kiaušinį ir suminkyti tešlą. Jeigu ji labai minkšta, maždaug 10-20-čiai minučių dėti į šaldytuvą, kad atvėstų.
2. Tešlą iškočioti, kad būtų maždaug 0,5-1 cm storio lakštas. Išspausti apvalius maždaug 7-10 cm skersmens sausainius, juos dėti į kepimo popieriumi išklotą skardą. Jeigu norite, ant kiekvieno sausainio viršaus galima užberti maždaug 1 a.š. cukraus.
3. Kepti apie 12 min. iki 180°C įkaitintoje orkaitėje; teisingai iškepti sausainiai turi būti švelniai gelsvi, bet neparudę. Jeigu norite, iškepusius sausainius galima dar kartą apibarsyti cukrumi.
4. Sausainius patiekti su arbata.

* Vyno akmenį ir sodą galima keisti 1/2 a.š. kepimo miltelių.

** Galima keisti grūstomis kalendros sėklomis arba kmynų ir kalendros sėklų mišiniu.

Svarbiausieji šaltiniai: čia, čia ir čia.