Klasikinis humusas

Aš dar prisimenu, kaip neįprastai skambėjo žodis egzodas, kai jį išgirdau pirmą kartą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, teko perrašyti ne tiktai politinę, o ir kultūros istoriją. Staiga paaiškėjo, jog anapus geležinės uždangos plyti ištisas išeivijos pasaulis su savo organizacijomis, sekmadieninėmis mokyklomis, teatrais, knygų leidyklomis, spauda ir t.t. Antra vertus, dabar mūsų šalyje terminas egzodas paprastai traktuojamas kaip istorinis, susietas su penkiasdešimčia Lietuvos okupacijos metų. Be abejo, nūnai irgi yra žmonių, kurie apsisprendžia gyventi svetur. Tačiau tai jau nebe egzodas, o natūrali migracija, laisvų piliečių laisvas pasirinkimas. Mat išvyksta jie ne todėl, kad išsaugotų gyvybę ir išvengtų kažkieno primestų suvaržymų, o dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių.

Nuotrauka Kristinos

Vienok skaitydama apie Egipto muzikantus ir dėliodama įrašą Dukka - riešutų dažinys, susidūriau su visai kitokia realybe. Taip, tai vienas iš tų kraštų, kur egzodas - kaip niekada gyvas reiškinys, trunkantis jau ne vieną dešimtmetį. Daugybė kūrybingų Egipto žmonių buvo (ir tebėra) priversti emigruoti ir gyventi užsienyje, nes tėvynėje yra griežtai baudžiami už bet kokią laisvesnę mintį ar juo labiau šalies vadovų kritiką. XXI amžiuje menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų persekiojimas tiktai aštrėja. Mat Egipto valdžia, kaip sakoma, perėjo į kitą lygį. Pavyzdžiui, yra ne vienas precedentas, kuomet Muzikantų sindikatas atšaukė koncertus, motyvuodamas vien tuo, jog kokios nors grupės ar atlikėjo dainose vyriausybė "nepalaikoma", t. y. negiriama gražiausiais žodžiais. Kitaip sakant, dabar Egipte nebeužtenka vengti politikos ir nekritikuoti esamos padėties - su savo auditorija gyvai susitinkantiems menininkams privalu diktatūrą dar ir liaupsinti! Kitaip negu meno prievartavimu tokios situacijos, aišku, nepavadinsi.

Šiame fone naiviai atrodo gana paplitę aiškinimai, jog menas ir menininkai esą "nėra susiję su politika". Deja, tai visiškai neįmanoma, ypač totalitaristinėse valstybėse. Čia netgi tylėjimas gali būti traktuojamas kaip nebylus pritarimas arba protestas - priklausomai nuo konteksto ir valdžios tikslų. Antai dabar mačiau internete vykstant įnirtingas diskusijas, gerai ar blogai daro dainininkai, važiuojantys (ar atsisakantys važiuoti) į Vitebske organizuojamą Slavianskij Bazar. Netrūksta vienas per kitą rėkiančių, jog tai - renginys "paprastiems žmonėms", ir jokios politikos jame esą nėra. Cha cha cha. Pirmiausia, galima nė neabejoti: oficialieji Baltarusijos sluoksniai interpretuos svečių pasirodymus taip, kaip jiems bus naudingiau, ir panaudos juos propagandos tikslais, nesigilindami į tikruosius dainininkų motyvus. Antra, postringavimai apie "su politika nesusijusį meną" rodo, kad panašias tezes ginantys žmonės menkai tenutuokia, kas yra pilietinė visuomenė. Kas bus, jeigu kiekvienas norės išskirtinio statuso? Dainininkai sakys: aš paprasčiausiai dainuoju, džiuginu žmones ir visai nesidomiu politika! Dvasininkai tikins: Dievas visur vienas, jis neskirsto žmonių į politikus ir nepolitikus! Gydytojai ginsis: mes davėme Hipokrato priesaiką vienodai rūpintis visais pacientais, todėl į politiką kištis neturime nei laiko, nei noro! Jiems antrins duonos kepėjai, kurie kepa duoną visiems, nesigilindami į jų politines simpatijas. Mokytojai primins, jog moko visų piliečių visus vaikus, autobusų vairuotojai - jog visus vienodai vežioja į darbą ir t.t., ir pan. O dabar pasakykite, kuo gi pavirs šių darbščių, geraširdžių, bet apolitiškų žmonių būrys, nenorintis ginti savo teisių ir galvojantis, jog tą už juos turi padaryti kažkas kitas? Tai jau tikrai ne pilietine visuomene. Jie taps avių banda, kuriai komanduoti visuomet rasis piemuo. Ir labai maža tikimybė, kad tai bus kilniaširdis karalius; greičiausiai juos valdys kokia nors karinė chunta ir/ar dėl valdžios pamišęs diktatorius. Nes, deja, mes esame ne bibliniame rojuje, kur ėriukai taikiai ganosi su vilkais. Tam, kad gyvenimas mūsų neidealiame ir neidiliškame pasaulyje būtų pamanomas ir bent iš dalies atitiktų demokratijos princius, visi suaugę, veiksnūs visuomenės nariai turi jausti atsakomybę ir turėti politines pažiūras. Visi be išimčių. Menininkai taip pat. Galbūt - netgi pirmiausiai menininkai, nes jie dažnam yra dar ir moraliniai autoritetai. Ko gero dėsninga, jog bene daugiausiai koncepcijos "menininkai nedalyvauja politikoje" gynėjų yra tarp baltarusių ir rusų, kurie niekaip neišsivaduoja iš diktatūrų, nė patys dorai nesuvokdami, kaip ten atsidūrė; o atsidūrė, nes kritiškai didelė visuomenės dalis nesugeba suvokti elementaraus priežasties-pasekmės dėsnio ir vis iš naujo lipa ant to paties grėblio. Tuo tarpu žmonės, kuriems demokratija ir ją užtikrinanti pilietinė visuomenė - kasdien ginama vertybė, o ne abstrakti teorinė galimybė, kažin ar manys, jog gerai daro tie, kurie važiuoja į Vitebską nusilenkti Baltarusijos nomenklatūrai (šį festivalį finansuoja ir organizuoja baltarusių vyriausybė). Įsivaizduokite analogiją: Adolfas Hitleris kviečia menininkus surengti koncertą Aušvice, Štuthofe ar Dachau, motyvuodamas tuo, jog ten kali "paprasti žmonės, paprasti klausytojai", kuriems gyvenime nenusimato daug džiaugsmų ir kuriems būtų ne pro šalį pakelti dvasią. Ar jus asmeniškai įtikintų tokie argumentai, arba tiksliau - manipuliacijos? Ką jūs galvotumėte apie dainininkus, kurie, fiureriui tribūnoje plojant katučių, į dujų kameras lydimiems kaliniams surengtų "paguodos vakarėlį"? Taigi. Man regis, koncentracijos stovykla nėra pati geriausia vieta koncertams rengti, ir tie, kurie juose dalyvauja, elgiasi ciniškai ar bent jau neapdairiai.

Tamino-Amir Moharam Fouad, geriau žinomas sceniniu Tamino vardu, - Antverpene gyvenantis dainininkas, Egipto kino ir muzikos žvaigždės Muharram Fouad (1934-2002) vaikaitis. Nors dainininkas neslepia jaučiantis stiprų ryšį su Egiptu, tėčio žeme, apie planus praleisti ten ilgesnį laiką jis nė neužsimena. Tamino savo namais laiko Belgiją, mamos gimtinę, kur yra nepalyginamai daugiau galimybių laisvai kurti ir save realizuoti. Užaugęs Vakaruose bei čia sulaukęs pripažinimo, dainininkas jaučiasi Europos kultūros dalimi, ir tai atsispindi jo kūryboje. Pavyzdžiui, Persephone, parašyta iš Hado pozicijų, - viena gražiausių mano girdėtų šiuolaikinių dainų Antikos motyvais. Na, o tokios kompozicijos kaip Indigo Night, papuoštos arabiškomis melizmomis - aiški nuoroda į Rytus, kurie Tamino dažnai tampa įkvėpio šaltiniu. Tuo tarpu kūrinys Tummy daugiaplanis, nes gali būti suprastas įvairiai: čia kalbama ir apie žmogaus vidinį konfliktą, atsirandantį iš kūniškų poreikių ir dvasinių siekių prieštaringumo, ir apie nelengvą žinomumo naštą, kuomet auditorijos lūkesčiai tokie dideli, jog nepalieka erdvės pačiam menininkui ir jo tikrajam "aš". Videoklipas suteikia dainai dar vieną dimensiją: jis vaizduoja tarp dviejų kultūrų atsidūrusio žmogaus pastangas apibrėžti savo tapatybę ir nelengvą susitaikymą su įgimtu kitoniškumu. Videoklipas - tai istorija apie vaikiną, kuris kasryt atsibunda, padengtas aukso dulkėmis; būdamas tokios neįprastos išvaizdos, herojus užsidirba duonai, stovėdamas gatvėje kaip gyva Egipto faraono statula. Šis darbas vargina, bet mėginimai pabėgti nuo savęs visuomet baigiasi nesėkme - esi tas, kas esi, o tokios duotybės kaip rasė, tautybė ar pan. neišvengiamos ir nepakeičiamos.

Mes, žiūrovai ir klausytojai, dažnai būname savanaudiški ir džiaugiamės unikaliais menininkais, kurių darbuose susikerta kelių civilizacijų gijos; mums nerūpi nei protų nutekėjimo problema, su kuria susiduria trečiojo pasaulio valstybės, nei specifiniai sunkumai, kuriuos patiria konkretūs kultūrų kryžkelėje atsidūrę žmonės. Nors kai dėl pastarųjų, tai nereikia pamiršti, jog jų padėtis suteikia ir privalumų, tarkime, tam tikro pozityvaus, patrauklaus, smalsumą žadinančio egzotiškumo. Šiuo požiūriu kelias šalis apjungiančios ir atskleidžiančios asmenybės - ko gero vienintelis teigiamas dalykas, kurį išprovokuoja egzodas. Žinoma, turiu galvoje tuos atvejus, kuomet kūrėjai išradingai pasinaudoja svo išskirtinumu, o ne jaučiasi jo palaužti.

Laimei, kulinarijoje nėra dviprasmio žmogiškojo faktoriaus. Receptai keliauja iš vieno žemyno į kitą, kinta, jungiasi, formuoja fusion stiliaus virtuves ir bet kokiu pavidalu džiugina valgytojus. Neatsitiktinai šiandien parinkau jums humuso receptą. Kaip žinia, tai labai senas Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų avinžirnių užkandis, paplitęs taip plačiai, kad maisto istorikai iki šiol nesugebėjo atsekti tikslios jo atsiradimo vietos. Vakariečiams humusas taip patiko, kad dabar Europoje, Amerikoje, Australijoje jis irgi laikomas "savu" patiekalu. Be to, Vakaruose nuolat kuriami nauji šio užkandio variantai - su špinatais, avokadais, burokėliais, moliūgais, morkomis ir netgi šokoladu! Reikia pasakyti, kad tokie eksperimentai humuso gamybos istorijoje - nieko per daug revoliucingo, nes internete galima rasti senovinių (kad ir XIV amžiumi datuojamų) receptų, kurie humusą siūlo gaminti gana komplikuotai ir dėti į jį, pavyzdžiui, įvairių riešutų (graikinių, lazdyno, pistacijų, migdolų), kelių rūšių prieskoninių žolelių, alyvuogių ir t.t. Vėliau rytiečiai humusą išgrynino, palikdami klasikinėje receptūroje tik tai, kas svarbiausia - avinžirnius, tahinio pastą, citrinos sultis, česnaką, alyvuogių aliejų. Vakariečiams to dažnai pasirodo per maža, ir jie neatsispiria pagundai į avinžirnių tyrę primaišyti daugmaž visko, kas pasitaiko po ranka. Na ką gi, tegyvuoja kūrybingumas! :) Man vienok visuomet patraukliausiai atrodo receptai, kuriuose ingredientų gausa netrukdo visu gražumu atsisleisti pagrindinio komponento skoniui. Tad šiandien tebūnie - recepto variantas, kurį rytiečiai laiko tradiciškiausiu, bent jau kalbant apie mūsų laikus.

Ak, tiesa, Egiptas. Jokiu būdu negalima sakyti, jog ši šalis turi kažkokias išskirtines teises į humuso autorystę. Kur jau ten turės, kai Libanas ir Izraelis įsivėlė kone į teisinį karą, besiaiškindami, kuriai šaliai humusas priklauso "labiau" :) Egiptiečiai nuo šių batalijų laikosi kiek atokiau, tačiau santūrumas jiems netrukdo avinžirnių užkandį pristatyti kaip savo nacionalinės virtuvės dalį. O kodėl gi ne - juk humusas Egipte gaminamas mažų mažiausiai nuo viduramžių! Apie tai byloja ir pirmasis mums žinomas humuso receptas, užrašytas XIII a. Kaire. Taigi, yra šiokios tokios logikos garsųjį patiekalą sieti pirmiausiai su Egiptu. Bent jau aš, gamindama humusą, pirmiausiai rėmiausi egiptietiškais šaltiniais - ir nė kiek dėl to nepasigailėjau :)

Nuotrauka Kristinos

Hummus bi tahina - avinžirniai su tahiniu (humusas)

Ingredientai: (išeis nemažas dubuo užkandžio)

500 g išvirtų arba konservuotų avinžirnių*

3-5 v. š. tahinio pastos

3-5 v. š. citrinos sulčių

1-2 skiltelės česnako

Nebūtinai: ½ - 1 a. š. maltų kumino sėklų

Juodųjų pipirų arba raudonosios aitriosios paprikos (pagal skonį)

Druskos (pagal skonį)

2-3 v. š. alyvuogių aliejaus.

1. Jeigu reikia, avinžirnius išvirkite. Nukoškite (likusį skystį išsaugokite) ir sutrinkite iki tyrės elektriniu smulkintuvu.
2. Į trintus avinžirnius sudėkite tahinio pastą, supilkite citrinos sultis, įmaišykite trintus česnakus ir, jeigu naudosite, kuminus. Pasūdykite, pagardinkite pipirais ar aitriąja paprika, gerai išmaišykite. Jeigu masė labai tiršta, įmaišykite šlakelį avinžirnių virimo arba konservavimo skysčio, o jeigu jo neturite - truputį šalto virinto vandens. Paragaukite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį.
3. Kai humusas bus norimo skonio ir konsistencijos, sudėkite jį į serviravimo indą, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir, jeigu norite, papildomai papuoškite. Tradiciška humusą puošti nesutrintais avinžirniais, sezamų sėklomis, žagreniu, saldžiosios paprikos milteliais, smulkintomis petražolėmis, alyvuogėmis - išsirinkite savo mėgstamiausius produktus (šįkart aš rinkusi avinžirnius, paskrudintas sezamo sėklas ir žagrenį).
4. Patiekite humusą kaip šaltą užkandį su balta duona. Tradiciškai humusas valgomas su pita ar kitokia plokščia rytietiška duona, tačiau, jeigu jos nėra, rinkitės bet kokią kitokią, savo mėgstamą. Jeigu norite, prieš nešdami į stalą duoną suraikykite, pakepinkite ir patiekite šiltą. Vakaruose humusą taip pat įprasta patiekti su krekeriais, įvairiais duoniukais ir pan.

* Tradiciškai humusui naudojami džiovinti avinžirniai, tačiau juos paruošti užtrunka. Avinžirnius reikia maždaug prieš parą (ar bent jau iš vakaro) užmerkti, tada perplauti, užpilti švariu vandeniu ir apie 2 val. virti (pageidautina, netgi šiek tiek pervirti). Išvirę avinžirniai nukošiami ir, pagal galimybes pašalinus jų odeles, sutrinami. Kad procesas truktų trumpiau, Rytų šeimininkės į vandenį, kuriame mirko ir/ar verda avinžirnius, beria žiupsnelį valgomosios sodos, išvirtus avinžirnius trina su odelėmis arba imasi kitų gudrybių. Aš esu virusi džiovintus avinžirnius, mat dažnai teigiama, jog pastarųjų skonis geresnis už konservuotų. Bet pasakysiu atvirai: nepajutau aš jokio didesnio skirtumo, išskyrus laiko sąnaudas, tad dabar be didesnio sąžinės graužimo beveik visada naudoju avinžirnius iš skardinių. Ir dar: jeigu namuose turite džiovintų avinžirnių atsargų, juos labai patogu virti lėtpuodyje (tikrai neprisvils ir garantuotai suminkštės) arba greitpuodyje (čia jau reikia būti atsargiems ir orientuotis pagal situaciją, aš mirkytus avinžirnius dideliame vandens kiekyje verdu apie 30 min. nuo užvirimo momento).

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Dukka - riešutų dažinys

Paklauskit pirmą sutiktą žmogų, ar jis įsivaizduoja, kas per šalis yra Egiptas, ir kaipmat sulauksite atsakymo tai aišku! Bet jeigu paprašysite įvardinti konkrečius faktus, susijusius su šia valstybe, didelė tikimybė, jog išgirsite vos du dalykus. Pirma, senovės Egiptą valdė faraonai, kuriuos mena paslaptingosios piramidės. Antra, šiuolaikiniame Egipte yra daug gerų ir labai gerų kurortų. Viskas. Gal tik kai kurie papasakos apie Nilą, Sueco kanalą, Kairą ar antikinę Aleksandrijos biblioteką. Ir jau retas kuris nutuoks, kokiomis nuotaikomis ir kokiais rūpesčiais nūnai gyvena Egipto visuomenė. Greičiausiai pastaruosius domėtis situacija Artimuosiuose bei Viduriniuosiuose Rytuose bus įpareigojusi profesija; turiu galvoje geografus, politologus, turizmo sektoriaus darbuotojus, orientalistikos specialistus ir pan. Atmetus šias išimtis, norom nenorom tenka prisipažinti, kad daugelio mūsų žinios apie Egiptą gana seklios ir paviršutiniškos. Tiesa, apie Botsvaną, Beniną ar Togą esame informuoti dar mažiau, bet tai menka paguoda, ar ne?

Būtent tokios mintys sukosi galvoje, grįžtant namo iš parodos Ką slepia sarkofagas, apie kurią pasakojau įraše Molokhia - vištiena su džiuto lapais. Na, o pasišovus taisyti trūkumus, visuomet patartina pradėti nuo savęs :) Taigi, nusprendžiau, jog bus ne pro šalį apie Egiptą sužinoti kažką naujo. Yra daug būdų praplėsti savo akiratį, bet aš dažniausiai teikiu pirmenybę menui - juk kūryba kaip lakmuso popierėlis atspindi viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Deja, Egipto atveju paaiškėjo, jog tai kone pretenzingas užmojis. Patikrinau: į lietuvių kalbą išversti vos keli Egipto rašytojų kūriniai, ir tie vertimai datuojami dar ankstyvuoju sovietmečiu. Šiuolaikiniai egiptiečių autoriai, įskaitant Nobelio premijos laureatą Nagibą Mahfuzą, lietuvių skaitytojų nepasiekė ir neaišku, kada pasieks. Iki mūsų neatkeliauja nei Egipto teatro artistai, nei tenykčių dailininkų parodos, nei, pavyzdžiui, šokių kolektyvai. Kiek geresnė situacija su kinu, bet ir čia esama išlygų: jeigu akylai nesekate kino festivalių programų, pažiūrėti Egipto režisierių darbus bus sudėtinga, o kai kurių ir išvis neįmanoma. Bet yra ir maloni žinia - internetas mums suteikia galimybę bent apytikriai susipažinti su kitų šalių muzika. Štai taip ir nusprendžiau, jog verta paklausyti populiarių Egipto atlikėjų - ir galbūt padaryti kažkokias išvadas.

Nuotrauka Kristinos

Paslaugusis Google per sekundę suformavo "geriausių Egipto dainininkų" sąrašą, kurio viršuje puikavosi Amr Diab vardas. Taigi, atrodė logiška savo kelionę pradėti būtent nuo jo. O dievai!.. Nuo arabiškos pop muzikos po ketvirčio valandos galva įskaudo taip, kad tapo aišku kaip dieną - mano nervų sistema visiškai nepasiruošusi tokiam išbandymui. Išklausyti Amr Diab albumo neprisiverčiau net pažintiniais tikslais. Per kelias minutes įsitikinau, jog su kitais sąraše esančiais atlikėjais reikalai dar blogesni. Buvau besusitaikanti su mintimi, jog eksperimentas žlugo, o Vakarų ir Rytų pasaulius skiria tikra muzikinė bedugnė.

Vis dėlto šio reikalo niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Juk Egipte gyvena daugiau negu 100 milijonų žmonių, tad visiškai neįmanoma, jog tarp jų neatsirastų muzikantų, kurių kūryba šio to verta! Taigi, praėjus pirmajam kultūriniam šokui, nusprendžiau tęsti savo tyrinėjimus. Ir štai čia paaiškėjo keletas netikėtų dalykų. Pirmiausia - egiptiečiai tikrai turi atlikėjų ir grupių, atstovaujančių roko, metalo, indie folk, repo, elektroninei muzikai. Antra - jų yra labai mažai, kone visus galėtum suskaičiuoti ant pirštų. Trečia - bet kurie muzikos atstovai, nesilaikantys pop muzikos krypties, vadinami bendru underground vardu. Žinoma, iškart kyla klausimai: kodėl Egipte muzikinė įvairovė tokia menka? Ir kodėl underground kategorijai priskiriama muzika, kuri, mūsų akimis žiūrint, visiškai atitiktų, tarkime, klasikinio roko apibrėžimą?

Norint visa tai išsiaiškinti, tenka įžengti į politikos sritį ir pradėti nuo Hosni Mubarako. Kaip ir visi per ilgai valdžioje užsibuvę žmonės, jis negalėjo pakęsti kritikos, net jeigu toji buvo išsakoma dainų forma. Taigi, valstybė rėmė tik jai lojalius pop dainininkus, kurie nerūpestingai traukė pačias banaliausias meilės treles (egiptiečiai juokauja, jo pastarųjų repertuaras sudarytas iš 25 žodžių, kurie retkarčiais sukeičiami vietomis :). O štai alernatyvių krypčių dainininkai mėgino kalbėti apie tai, kas išties aktualu - socialines problemas, žodžio ir pasirinkimo laisvę, permainų būtinybę. Nereikia nė sakyti, kad tokie "atskalūnai" - lyg ašaka valdžios gerklėje. Tiesa, Hosni Mubarako laikais jie nebuvo kažkaip ypatingai represuojami, tačiau oficialūs sluoksnai pasistengė, kad underground atstovai nukentėtų finansiškai, nebūtų girdimi per radiją, kuo mažiau šmėžuotų stadionuose ar prestižinėse koncertų salėse. Paprastai jiems būdavo išduodami leidimai koncertuoti tik nedideliuose teatruose bei naktiniuose klubuose, kurie, kaip manyta, yra per mažai reikšmingi, kad keltų grėsmę valstybės stabilumui.

Viskas pasikeitė, 2011 m. į Egiptą atėjus Arabų pavasariui. Suirutės metu meilės dainos retai kada būna aktualios, o ir Egipto pop dainininkai pasirodė esantys ne per daug pilietiški: dalis atvirai palaikė žlungantį režimą, dalis tiesiog tylėjo, tikėdamiesi, jog neramumai greitai baigsis, ir jų koncertų grafikai grįš į senas vėžes. Tuo tarpu underground atstovai išgyveno auksinius metus. Ilgą laiką šešėlyje buvę muzikantai lipo į Tahriro ir kitose aikštėse paskubomis suręstas scenas. Kūrėsi naujos grupės, buvo įrašinėjami nauji albumai, susiformavo netgi nauji muzikos žanrai, tokie kaip mahraganat. Gal tik gatvės menininkai (pirmiausiai graffiti kūrėjai) neatsiliko nuo jų savo kovingumu ir noru išjudinti sustabarėjusią sistemą. Nūnai kai kurie vakariečiai Arabų pavasarį vertina skeptiškai ir net savanaudiškai (tik pamanyk, buvo uždarytos jų mėgstamos poilsiavietės!), bet tiesa ta, kad žmonės neišeina į tokio masto protesto akcijas iš neturėjimo ką veikti. Išsamiai analizuoti revoliucinius procesus - politologų darbas, aš tik pasakysiu, jog Egipte apstu ekonominių, socialinių ir kitokių problemų, įskaitant tas, apie kurias Vakarai jau seniai pamiršo. Na, pavyzdžiui, neraštingumas. Ar žinojote, kad oficialiais duomenimis apie 25% šiuolaikinių egiptiečių neraštingi, o realybėje šis skaičius gali siekti iki 40%? Ar įsivaizduojate, koks žmogaus, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, konkurencingumas XXI amžiuje? Ir čia, deja, tik ledkalnio viršūnė.

Cairokee - 2003 m. Kaire įkurta ir iki šiol labai populiari roko grupė, sulaukusi pripažinimo ne tiktai Egipte, o ir užsienyje (2014 m. ji buvo nominuota MTV EMA apdovanojimams Geriausio Vidurniųjų Rytų atlikėjo kategorijoje). Su metais Cairokee muzika darosi vis brandesnė ir - vis liūdnesnė. Kadangi jų tekstuose kalbama apie laisvę, žmogaus teises, lyčių lygybę ir kitas jautrias temas, Muzikantų sindikatas yra uždraudęs nemažą pluoštą kūrinių atlikti viešai, motyvuodamas tuo, jog jie politiškai nekorektiški. Daina I Thought there was still time (liet. Aš maniau, kad dar yra laiko) iš pirmo žvilgsnio labai asmeniška. Ji skirta vokalisto mamai, susirgusiai Alzhaimerio liga; moteris vis labiau praranda ryšį su realybe, palikdama savo šeimai begalinį ilgesį, skausmą ir tuštumą. Tačiau tikrąja ta žodžio prasme raudantys muzikos instrumentai - tai ir aliuzija į apverktiną šiuolaikinio Egipto padėtį. O juk žmogui reikia tiek nedaug: laimingų namiškių, darbo, gerų naujienų rytiniame laikraštyje - sakoma kitoje Cairokee dainoje Wallah Ma Aayez (liet. Viskas, ko aš noriu). Kitaip negu pop dainininkai, Cairokee savo klausytojams siunčia ir socialinę, ir kultūrinę žinutę - tiek Rytuose. tiek Vakaruose žmonės išgyvena tuos pačius jausmus, gerbia tas pačias vertybes, nori mylėti ir būti mylimi, svajoja, kuria, dirba ir džiaugiasi taikiu dangumi. Oficiali Cairokee svetainė čia. Jei žinote, kaip korektiškiau pateikti nuorodas į muzikos kūrinius, palikite komentarą su patarimais. Ačiū!

Kad ir kaip gaila būtų, progresyviai nusiteikusiems egiptiečiams savo tikslų įgyvendinti nepvyko. Nors Hosni Mubarakas buvo priverstas pasitraukti, paaiškėjo, jog ilgi jo vienvaldystės metai sunaikino bet kokią padoresnę opoziciją - tokia niūri realybė būdinga daugumai podiktatūrinių visuomenių. Po kelių dešimtmečių Egipte buvo surengti pirmieji tikri rinkimai, bet atsirado vos du pretendentai į prezidento postą: Ahmedas Šafikas, buvęs Hosni Mubarako komandos narys, palaikomas kariškių, ir Mohamedas Morsi, remiamas religinių lyderių. Kandidatai atrodė vienas už kitą prastesni, bet egiptiečiai didesnį pasitikėjimą išreiškė Mohomedui Morsi, vildamiesi, jog jis imsis bent šiokių tokių reformų. Ir ėmėsi, tik visai ne tokių, kokių tikėjosi visuomenė. Naujasis lyderis iškart puolė stiprinti savo valdžią ir plėsti prezidento įgaliojimus, be to, per daug neslėpė, jog jis nė neketina kurti demokratinės modernios valstybės, užtai simpatizuoja radikalioms islamo srovėms. Perspektyva supanašėti su Afganistanu egiptiečių nė kiek neviliojo, ir žmonės vėl išėjo į gatves. Tuo netruko pasinaudoti kariškiai, kurie įvykdė perversmą ir į šalį grąžino nusistovėjusią tvarką - tik be Hosni Mubarako ir su dar galingesniu represiniu aparatu.

Abdel Fattah el-Sasi, dabartinis Egipto diktatorius, perversmų laikais spėjo deramai įvertinti menininkų galią žadinti visuomenėje maištingas nuotaikas. Kad muzikantai per daug neįsijaustų, buvo įkurtas Muzikantų sindikatas, savotiškas "dorovės policijos" atitikmuo meno srityje. Šios organizacijos funkcija - suregistruoti Egipto atlikėjus ir muzikines grupes, o tuomet kontroliuoti, ką, kaip ir kur jie gali ar negali groti bei dainuoti. Sindikato atstovai turi teisę cenzūruoti dainų tekstus, liepti išimti iš albumų neįtikusius kūrinius arba tuos albumus išvis uždrausti, be jokių paaiškinimų atšaukti koncertus (taip pat ir tuos, kuriems anksčiau patys buvo išdavę leidimus) ir netgi atlikti kratas muzikantų studijose. Kas gresia nepaklusniesiems? Geriausiu atveju - baudos, blogiausiu - kalėjimas. Ir, patikėkite, laisvės atėmimo bausmė Egipto meninininkams (ne tik muzikantams) - anaiptol ne teorinė galimybė. Už "netinkamus" kūrinius yra ir kalinčių, ir kalėjimuose atsisveikinusių su savo gyvybe. Reikia pavyzdžių? Vos 25-erių Shady Habash, sukūręs videoklipą muzikantui Ramy Essam, pernai mirė kalėjime. Poetas Galal El-Behairy, parašęs dainą tam ačiam muzikantui, tebekali su teismo nuosprendžiu "už poeziją". Paties Ramy Essam muzika Egipte buvo uždrausta, o liūdno likimo jis išvengė tik todėl, kad spėjo išvykti į Europą. Čia reikia pasakyti, kad Muzikantų sindikatas leidžia sau kai kurių atlikėjų ar grupių išvis neregistruoti, jeigu nusprendžia, jog jų kūryba pernelyg laisvamaniška ir šiuolaikiška (antai repas, hiphopas ar R&B laikomi muzika, kuri esą diskriminuoja Egipto kultūrą, o tai reiškia, kad ji oficialiai nepriimtina). Žinoma, neužregistruota muzikinė veikla iškart tampa nelegali ir, atitinkamai, baustina.

Nenuostabu, kad Egipto underground muzikantai dabar išgyvena ne pačias geriausias dienas. Dalis jų neatlaikė spaudimo ir metė kūrybinį kelią, dalis emigravo, dalis tęsia kone partizaninę kovą, mėgindami laviruoti tarp metaforinio kalbėjiimo ir grėsmingų gyvenimo realijų. Ir tik pop dainininkai, sulaukę savo valandos, vėl suokia apie meilę ir džiaugiasi valdžios atstovų protekcijomis. Kiek tęsis tokia padėtis, sudėtinga pasakyti. Aišku tik tai, kad dabartinė Egipto vadovybė sėdi lyg ant parako statinės, nes reformos taip ir nebuvo įvykdytos, o susikaupusios problemos tik dar labiau įsisenėjo. Tokiais atvejais permainos, dažniausiai skausmingos - tik laiko klausimas. Deja, be viso kito tiktai jos atvers platesnes galimybes gimti ir naujos kartos Egipto muzikai. O kol kas bent kiek pažangesni ir novatoriškesni šios šalies menininkai dirba, kasdien rizikuodami, jog į jų duris pasibels nekviesti svečiai. Savo auditoriją jie dažniausiai pasiekia per internetines platformas, tačiau... kaip ir visos dikatatūros, Egipto valdžia deda pastangas kontroliuoti internetinę erdvę ir kiek įmanoma ją apriboti. Taigi, Egipto muzikantams belieka palinkėti vilties ir dvasios stiprybės. Juk net po tamsiausios nakties išaušta rytas, tiesa?

Ligita, ačiū, kad pagelbėjai paruošti užkandžius, juos papuošti ir netgi nufotografuoti! Nuoširdžiausias dėkui už alyvmedį ir puikų vakarą jūsų namų terasoje! Tikiuosi, tokių susitikimų bus dar ne vienas :) Nuotrauka Ligitos

Papasakoti apie dukka (dar rašoma dukkah, duqqa ir pan. - nuo arabiško žodžio, reiškiančio grūsti), tipišką egiptietišką užkandį, mane įkvėpė ta pati Cairokee daina, skirta susirgusiai grupės vokalisto mamai. Mat vienam straipsnyje perskaičiau, jog dukka labai naudinga sveikatai ir be kita ko padeda išvengti Alzhaimerio ligos. Pažvelkime, kas slypi po šiuo mums neįprastu pavadinimu. Taigi: riešutai, sėklos, prieskoniai, džiovintos žolelės; visa tai sumalama ir sumaišoma; valgoma, padažius duoną į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį. Neįprasta? Neįprasta. Verta išmėginti? Verta.

Pagaminti dukka - neilgai trunkantis ir nesudėtingas reikalas, be to, galima sukurti daugybę mišinio variantų, vadovaujantis savo skoniu ir maisto spintelių turiniu. Na, pavyzdžiui, riešutai: tradiciškiausias pasirinkimas būtų lazdyno riešutai, tačiau jie dažnai pakeičiami arba maišomi su pistacijomis, migdolais, žemės, graikiniais ar pinijų riešutais. Kuminai ir kalendrų sėklos - lyg ir būtina dukka dalis, tačiau pasitaiko receptų, kuriuose kuminai keičiami arba maišomi su mums įprastais kmynais, pankoliais, juodgrūdėmis, žagreniu, krapų sėklomis ir t.t. Kai dėl sėklų, tai į dukka įprasta dėti sezamų, bet vėlgi - kai kas šiais laikais juos keičia ar maišo su moliūgų, saulėgrąžų ar kitokiomis sėklomis. Įvairuoja ir džiovintos žolelės: kiekvienas renkasi tokias, kurios jiems patinka labiausiai - mėtas, čiobrelius, mairūnus, raudonėlius ar, pavyzdžiui, dašius. Esti ir retai pasitaikančių, labai neįprastų dukka variantų, į kurių sudėti įeina maltos soros, avinžirniai ir netgi džiovintas sūris!

Kiek pastebėjau, Rytuose žmonės gamina stipresnio skonio dukka, t.y. prieskonių (kumino, kalendros sėklų, juodųjų pipirų) kiekis mišinyje daugmaž atitinka maltų riešutų kiekį. Be to, kad prieskoniai atsiskleistų visu gražumu, jie dažniausiai sausai pakepinami ir tik tada sumalami. Dukka atradę vakariečiai dažniausiai teikia pirmenybę švelnesniuo skonio užkandžiui, todėl į maltus riešutus įmaišo palyginti nedidelį prieskonių kiekį - tik tiek, kad būtų juntamas švelnus pikantiškumas. Aš patikrinau šią teoriją su draugais: pagal egiptietišką receptą pagaminta dukka jiems patiko, tačiau kone visi užsiminė, kad prieskonių, ypač kuminio, galėtų būti ir mažiau. Taigi, užrašydama receptą, atsižvelgiau į jų pastabas.

Pagaminta ir į sandarų indelį suberta dukka gali būti laikoma apie savaitę, o šaldytuve - apie mėnesį. Tiesa, iki begalybės jos sandėliuoti negalima, nes ilgainiui riešutai apkarsta, o prieskoniai išsikvepia. Egiptiečiai dukka naudoja labai įvairiai: užberia jos ant salotų, trintų sriubų, humuso ar kitų dažinių, apvolioja šiuo mišiniu kepamą žuvį ar vištieną ir t.t. Vis dėltio, kaip jau minėjau, tradiciškiausias būdas patiekti dukka - derinti ją su alyvuogių aliejumi ir duona. Geriausia jog tai būtų kaip įmanoma kokybiškesnis, šalto spaudimo alyvuogių aliejus ir pita ar kitokia tradicinė arabiška duona. Iš pradžių aš netgi grasinausi jos išsikepti - khobz eddar ar kitokios. Bet užkandžius arabiškais motyvais gaminau Joninių vakarui, kai lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, tad įjungi orkaitės taip ir neprisiverčiau. Vietoje to nusipirkau savo mėgstamos duonelės su alyvuogėmis - vildamasi, kad per daug nenusižengsiu Egipto tradicijoms :)

Tikiuosi, mano pasakojimas jus įkvėpas pasigaminti dukka ir atrasti kažką visiškai naujo užkandžių pasaulyje. Dabar gi eikite ir paskambinkite savo tėvams. O dar geriau, jeigu tik turite galimybę, juos stipriai apkabinkite. Dabar, nelaukdami, kol laikas išseks.

Nuotrauka Kristinos

Dukka - riešutų dažinys

Ingredientai: (išeis ne visai mažas dubenėlis dažinio)

½ puodelio lazdyno riešutų (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio sūdytų pakepintų pistacijų

¼ puodelio sezamo sėklų

1 v. š. kumino sėklų**

3 v.š. kalendros sėklų

1 v.š. džiovintų čiobrelių ***

Maltų raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį)

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Lazdyno riešutus pakepinkite. Originlus receptas siūlo juos supilti į skardelę, 12 min. kepinti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, tuomet suberti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, pravėsinti ir patrinti tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji dalis tamsių odelių. Aš, nuolat pamaišydama, riešutus kelias minutes pakepinau sausoje keptuvėje; kai jų odelės sutrūkinėjo, nukaičiau, subėriau į dubenį, pravėsinau ir patryniau tarp delnų - rezultatas buvo ne ką prastesnis.
2. Sausoje keptuvėje pakepinkite sezamo, kumino ir kalendros sėklas (visas atskirai). Kepinkite neilgai, iki 3 min., kol pakvips, bet dar nepradės degti. Visus pakepintus ingredientus atvėsinkite.
3. Tradiciškai visi dukka mišiniui skirti ingredientai grūdami grūstuvėje, tačiau šiais laikais įprasčiau naudotis elektriniais prietaisais. Svarbu atsiminti, jog ingredientų negalima sutrinti iki tyrės - jie turi likti birūs ir išlaikyti šiek tiek rupumo. Aš lazdyno riešutus ir išlukštentas pistacijas iki trupinių sumaliau uždarame smulkintuvo indelyje, o sezamo, kumino, kalendros sėklas bei prieskonines žoleles maliau kavamale, specialiai prieskoniams skirtame indelyje.
4. Sumaišykite maltus riešutus, sėklas ir prieskonius. Mišinį pagal skonį pagardinkite aitriąja paprika ir juodaisiais pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite (aš nesūdžiau, nes užtektinai druskos buvo sūdytose pistacijose).
5. Pagaminę dukka, laikykite mišinį sandariai uždarytame stiklainyje ar kitokiame inde. Patiekdami reikiamą kiekį mišinio supilkite į dubenėlį ar lėkštelę. Dukka Rytų šeimininkės retai kada puošia, dažniausiai užkandis atrodo kaip tamsūs trupiniai, supilti į serviravimo indą. Aš dukka pabarsčiau maltomis nekepintomis pistacijomis (jos turi ryškią žalią spalvą) ir papuošiau keliais nemalatas lazdyno riešutais.
6. Tradiciškai dukka patiekiama kaip užkandis su kokybišku alyvuogių aliejumi ir pita ar kitokia šviesia duona. Valgant atlaužtas duonos gabaliukas dažomas į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį.
7. Sandariame inde dukka gali būti laikoma apie savaitę kambario temperatūroje, o šaldytuve - maždaug mėnesį. Ją galim panaudoti įvairiems tikslams - pavyzdžiui, trintoms sriuboms, salotoms, įvairiems dažiniams pagardinti.

* Lazdyno riešutus galima keisti kitokios rūšies riešutais arba jų mišiniais. Gaminant užkandį, tiks pistacijos, migdolai, pinijų, graikiniai ar žemės riešutai. Eksperimentus mėgstantys vakariečiai, gamindami dukka, panaudoja ir kokoso, anakardžių, makadamijų riešutus, nors jie nebūdingi tradicinei dukka, o kai kurie - ir arabų virtuvei apskritai.

** Kuminai ir kalendrų sėklos - beveik visuose receptuose figūruojančios dukka dalys, suteikiančios šiam dažiniui specifinį rytietišką kvapą ir skonį. Originalus receptas siūlo dėti 3 v. š. kuminų ir net 6 v. š. kalendros sėklų. Vis dėlto mūsų lietuviškm skoniui tai kiek per dideli kiekiai, todėl aš siūlau juos sumažinti ir pagaminti švelnesnę dažinio versiją. Jeigu jums norėsis intensyvesnio skonio, kuminų ir kalendros kiekį galite padidinti. Be to, galite dukka mišinį paįvairinti ir kitais prieskoniais - pavyzdžiui, Kaire į jį neretai dedamas geras žiupsnis pankolių sėklų. Be to, jeigu kuminas jums visiškai nepriimtinas, keiskite jį mums įprastais kmynais - jie irgi kai kada naudojami autentiškuose dukka receptuose.

*** Džiovintus čiobrelius galite keisti džiovintais raudonėliais, mairūnais ar mėtomis, arba derinti kelių rūšių prieskonines žoleles.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Datulių rutuliukai

Ar jums pasitaiko dienų, kai nuo pat ryto jaučiatės nei šiaip, nei taip ir galų gale sau prisipažįstate - trūksta energijos! Man atrodo, visiems taip retkarčiais nutinka, ypač žiemą. Tai štai, šiandien jūsų dėmesiui - receptas, kuriuo Čado gyventojai siūlo "gydyti" energijos trūkumą. Ir tai ne kas kitas, kaip datulių, žemės riešutų ir sezamų sėklų rutuliukai. Skamba kaip šiuolaikinis receptas, ar ne? :) Ir vis dėlto tai - ne modernus, madingas užkandis, o tradicinis ir, kiek man pavyko išsiaiškinti, netgi senovinis Čado receptas.

Nuotrauka Kristinos

Esu tikra, jog ne vienas mano skaitytojas jau yra gaminęs panašius saldėsius su datulėmis. Gaminau ir aš - su permaininga sėkme. Vieni receptai man visai nepatiko, kiti buvo pusėtini, bet pasitaikė netgi labai gerų. Datulių rutuliukai Čado stiliumi - vieni iš mūsų šeimos favoritų, kuriuos gaminau jau ne vieną kartą. Žemės riešutų sviestas ir sezamų pasta lemia, kad jų skonis panaesnis į rytietišką chalvą, o ne datulių tyrę, ir, mūsų nuomone, tai yra didelis privalumas.

Birbirri receptą kadaise suradau tinlaraštyje Nomand from Chad, kurį rašė Salwa Petersen. Salwa Petersen - išeivė iš Čado, moteris protinga (baigė teisės studijas Harvardo ir Sorbonos universitetuose) ir labai graži (savo malonumui dirba dar ir modelio darbą). Jos tinklaraščio puslapiuose buvo visokiausių skaitinių - pradedant buitinių prietaisų apžvalgomis ir sveikos gyvensenos patarimais, baigiant prisiminimais apie gyvenimą Afrikoje bei įvairiais receptais. Deja, vieną dieną autorė savo tinklaraštį ištrynė, o dabar senuoju adresu galima rasti tik informaciją apie kosmetikos liniją, kurią ji sukūrė, pasitelkusi iš Čado atvežtus ingredientus, nuo neatmenamų laikų naudojamus tenykščiams grožio ritualams. Kad ir kaip gaila būtų, Čado patiekalų receptai ir jų aprašymai prapuolė drauge su tinklaraščiu. Laimei, kad birbirri receptą buvau persirašiusi į sąsiuvinį - jau ne kartą įsitikinau, kad tai vienas patikimesnių būdų apsisaugoti nuo elektroninių šaltinių efemeriškumo :) Na, o birbirri istoriją pamėginsiu jums papasakoti iš atminties.

Nuotrauka Kristinos

Salwa Petersen rašė, kad, net persikrausčiusi į Vakarus, ji datulių rutuliukus gamindavo reguliariai ir stengdavosi visada jų turėti savo šaldytuve. Mat, gyvenant darbų ir susitikimų kupiną gyvenimą, šis užkandis - puikus būdas per kelias minutes numalšinti alkį ir gauti taip reikalingos energijos, kai visai nėra kada skirti laiko tikriems pietums ar vakarienei. Sako, kartą dubenėlį su birbirri pamatė užsukusios draugės ir iškart ėmė klausinėti, pagal kokio žurnalo ar knygos receptą Salwa juos gamino. Ši kiek nustebusi prisipažino, jog pagal savo genties, nes Čade tai - įprastas ir nuo seno mėgstamas užkandis. Tada atėjo eilė nustebti viešnioms :)

Savo įraše Salwa Petersen taip pat pateikė kai kurių smulkmenų apie autentišką birbirri gamybą. Taigi, ingredientus rutuliukams ten žmonės užsiaugina ir susirenka patys, mat ir datulės, ir žemės riešutai, ir sezamai yra vietiniai produktai. Birbirri masė tradiciškai grūdama didelėse piestose kaip ir, pavyzdžiui, kukurūzų košė. Tai darbas ne iš lengvųjų, todėl Čado kaimuose valgomi datulių rutuliukai neatrodo tokie glotnūs ir dailūs kaip pagaminti moderniose virtuvėse. Tačiau, pateikdama receptą, Salwa Petersen prisipažino, jog į Europą ar Ameriką ji pati tikrai nesigabena piestos, o naudoja elektrinį smulkintuvą. Nieko blogo ji nemato ir tame, kad gryni produktai būtų pakeisti atitinkamais pusgaminiais. Tiesa, dėl to šiek tiek keičiasi galutinis birbirri skonis ir išvaizda - juk, pavyzdžiui, nekepinti ir piestoje sugrūsti žemės riešutai yra šviesesni ir salsvesni negu kepintų žemės riešutų sviestas. Taigi, šioje vietoje kiekvienam valia eksperimentuoti. Pavyzdžiui, jeigu esate žaliavalgis, galite grįžti prie termiškai neapdorotų produktų bei visus juos sugrūsti/ sumalti patys.

Aš, savo ruožtu, irgi pridėsiu keletą pastebėjimų. Pirmiausia, rinkitės produktus, kuriuose kuo mažiau visokių nereikalingų priedų. Jie ne tik bus naudingesni jūsų sveikatai, o ir lems geresnį skanėsto skonį. Pavyzdžiui, kokybiškos datulės, parduodamos su visais kauliukais (juos labai lengva išimti) yra kur kas švelnesnės ir subtilesnės už pačias pigiausias, sirupe iširkytas datules, kurių saldumas tiesiog agresyvus. Kitas dalykas - net jeigu rutuliukus gaminate iš pusės, trečdalio ar ketvirtadalio produktų normos, laikykitės nurodytų proporcijų. Žinau apie ką kalbu, nes esu mėginusi viską sudėti "iš akies", ir nė karto rezultatas nebuvo toks geras, kaip tiksliai laikantis recepto. Trečia - nenuvertinkite peilio! Lipnias datutes elektriniai prietaisai smulkina nenoriai (bent jau maniškiai), o pačią geriauisią masės konsistenciją man pavyksta išgauti, kai datules iš pradžių supjaustau, o paskui porcijomis labai smulkiai sukapoju peiliu.

Čado gyventojų nuomone, didžiausi birbirri privalumai - gardumas ir kaloringumas. Apie pastangas keisti cukrų natūraliais saldikliais dauguma jų, regis, nėra net girdėję, o jeigu taip ir daro, tai privesti gyvenimo, o ne dėl to, kad labai rūpintųsi sveika mityba. Antra vertus, nesvarbu dėl kokių sumetinų, svarbu, kad kiekvienas prisitaikyų patiekalą sau. Ir turėkite galvoje - jei tokį užkandį gali valgyti lieknos kaip nendrės manekenės, galime ir mes :) Tik, kaip ir visame kame, čia reikaligas saikas, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Birbirri - datulių skanėstas

Ingredientai: (išeis didžiulis dubuo rutuliukų)

1 kg datulių (geriau su kauliukais ir neišmirkytų sirupe)

500 g žemės riešutų (arba traškaus žemės riešutų sviesto)*

300 g sezamų sėklų pastos tahini

100 g sezamų sėklų (papuošimui)

1. Papuošimui skirtas sezamų sėklas pakepinkite sausoje keptuvėje, išverskite į šaltą dubenėlį ir palikite, kad atvėstų.
2. Jeigu reikia, iš datulių išimkite kauliukus. Tada jas supjaustykite, o paskui (porcijomis) dideliu peiliu kuo smulkiau sukapokite. Galima naudoti ir galingą elektrinį smulkintuvą, bet turėkite galvoje, kad sausas, lipnias datules visi prietaisai smulkina nenoriai ir netolygiai. Iš visko, ką esu išbandžiusi, medinė lentelė, didelis peilis ir kantrybė suveikė geriausiai :)
3. Jeigu naudojate nesmulkintus žemės riešutus, juos sugrūskite ar sumalkite į daugmaž vientisą tyrę. Joje gali būti nedidelių riešutų gabaliukų, bet ne per didelių ir ne per daug.
4. Į didelį dubenį sudėklite smulkintas datules, smulkintus žemės riešutus (arba žemės riešutų sviestą) ir tahini pastą. Laikykitės nurodytų produktų proporcijų, nes jos čia svarbios. Gerai išminkykite, stengdamiesi, kad visi ingredientai masėje pasiskirstytų kuo tolygiau.
5. Iš masės formuokite rutuliukus - maždaug graikinio riešuto dydžio. Kiekvieną iškart apvoliokite pakepintose sezamų sėklose.
6. Datulių rutuliukus galima valgyti tuojau pat, bet šaldytuve jie puikiai stovės nors ir kelias savaites. Valgykite pagal poreikį - kaip sotų užkandį arba desertą su mėgstamu karštu gėrimu. Geras pasirinkimas būtų žvalumo suteikianti, stipri, kvapni žalioji arbata su mėtomis; pastaroji yra labai populiarus gėrimas Čade.

* Jeigu naudojate pirktinį žemės riešutų sviestą, rinkitės kuo grynesnį, be cheminių priedų ir t.t. Aš perku ekologišką, Lietuvoje pagamintą, traškų žemės rieštų sviestą jį ir naudoju, gamindama šiuos rutuliukus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Salwa Petersen tinklaraštis Nomad From Chad, deja, dabar jau išnykęs iš interneto platybių.