Tilapijos, keptos ant žarijų

Gaila, kad vasara jau ritasi į pabaigą - o atrodo, truko vos savaitėlę kitą. Bet aš tikiuosi, jog ruduo bus ilgas ir auksinis, kad lepins šilta bobų vasara, kad darganos ir šalnos nesiskubins, ir, žinoma, kad spėsiu įgyvendinti dar keletą dalykų, kuriuos ketinau nuveikti šiltuoju metų laiku. Anaiptol ne visi jie susiję su maistu, bet kai kurie susiję. Pavyzdžiui, ant žarijų išsikepti Lietuvoje užaugintų tilapijų.

Nuotrauka Kristinos

Kad reikėtų paskanauti šviežių tilapijų, sugalvojau tą pačią akimirką, kai vasaros pradžioje gavau naujienlaiškį, informuojantį, jog šių žuvų galima įsigyti internetinėje parduotuvėje Merkio produktai. Bet visą vasarą tam atsirasdavo tai vienokių, tai kitokių kliūčių: kelionės, įkyrus lietus, trukdantis iškylauti, darbai, neleidžiantys mėgautis savaitgaliu, ir taip toliau, ir panašiai. Galų gale praėjusį penktadienį tilapijos mane pasiekė - šviežutėlės, gražios ir daug žadančios. Neturėjau labai aiškaus plano, kaip jas patieksiu, bet kai tą pačią dieną parduotuvėje netikėtai aptikau manijokų, viskas susidėliojo į vietas. Nusprendžiau, jog šeštadienio pietums valgysime mufete de cacusso.

Nuotrauka Kristinos

Mufete - tai dar vienas Angolos patiekalas, kurio pagrindą sudaro ant žarijų iškepta žuvis, patiekiama su aštroku ir rūgščiu padažu bei daržovėmis. Šiam patiekalui tinka įvairios ne per daug kaulėtos žuvys (pavyzdžiui, vilkešeriai), tačiau tilapija, Angoloje žinoma kaip cacusso, - pats populiariausias, klasikinis pasirinkimas. Žuvys kepamos visiškai neįmantriai: jos išskrodžiamos, pasūdomos, dosniai ištepamos aliejumi ir iškepamos virš žarijų. Kol kepa tilapijos, iš žalių svogūnų, aitriųjų paprikų, citrinos sulčių, šlakelio aliejaus ir vandens pagaminamas padažas, kuris, nepaisant savo paprastumo, nuostabiai dera su balta, sultinga, švelnaus skonio žuvimi. Jeigu atvirai, būtent dėl padažo iš pradžių turėjau daugiausia abejonių, bet paaiškėjo, jog nerimavau visiškai be reikalo. Jį gyrė netgi tie, kurie šiaip jau nepraleidžia progos pabrėžti, esą ko jau ko, o žalių svogūnų jie tikrai nemėgstantys.

Šis paprastas padažas parūgštinto vandens pagrindu neįtikėtinai gerai dera su keptomis žuvimis. Nuotrauka Kristinos

Tačiau žuvis ir padažas - dar toli gražu ne viskas :) Mufete turi nusistovėjusį garnyrų rinkinį, kuris patiekiamas prie keptos žuvies: tai virtos daržovės (manijokai, saldžiosios bulvės bei bananai), su palmių aliejumi troškintos pupelės bei farofa, t.y. rupūs paskrudinti manjokų miltai. Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, trumpai aptarsiu kiekvieną iš jų. Su manijokais kaip ir viskas aišku: jeigu šių daržovių radote prekybos centre, užteks juos nulupti, supjaustyti ir išvirti pasūdytame vandenyje (daugiau apie manijokus ir jų paruošimą pasakojau įraše gruzdintų manijokų užkandis). Su saldžiomis bulvėmis ne viskas taip sklandu: Lietuvoje prekiaujama tik ryškiai oranžiniais batatais, tuo tarpu Angoloje valgomos saldžios bulvės tamsiai violetine odele ir baltai gelsvu minkštimu. Deja, Lietuvoje aš tokių nė karto nemačiau, todėl neliko nieko kito, kaip jas keisti tokiomis saldžiomis bulvėmis, kokių įmanoma nusipirkti čia. Jų paruošimas visiškai toks pats - kaip ir mums įprastos bulvės, jos tiesiog išverdamos pasūdytame vandenyje. Vandenyje (su visa odele!) verdami ir bananai, kurie vėliau nulupami ir patiekiami kaip karštas garnyras. Tiesa, čia mes vėl turime problemą: idealiu atveju virti reikėtų specialiai tam reikalui skirtus bananus - tvirtus, mėsingus, beveik nesaldžius plantanus, kurių Lietuvoje irgi nesu aptikusi. Savo patiekalui aš rinkausi apyžalius mažus bananus rusvai raudona odele - verdami jie neištežo ir buvo visai neprastas tikrų plantanų pakaitalas. 

Su palmių aliejumi troškintų pupelių receptą esu skelbusi įraše muamba de galinha, dabar tik pasikartosiu primindama, jog šis garnyras - vienas gardžiausių dalykų, kurių mane išmokė pažintis su Afrikos virtuve. Kitaip negu valgant daugumą Angolos patiekalų, komponuojant mufete, pupelių troškinys dažniausia pagardinamas farofa - gruzdintais rupaus malimo manijokų miltais, Angoloje žinomais gari pavadinimu. Išoriškai jie primena baltos duonos džiūvėsėlius, nors jų skonis, žinoma, kitoks - salsvas ir, kaip čia pasakius, - daržovinis. Pakepinti manijokų miltai atrodo kieti ir sprangūs, bet vos patekę ant pupelių troškinio ar virtų daržovių, suminkštėja, suteikdami jiems savitą prieskonį ir papildomos tekstūros. O dabar svarbiausias klausimas: kur rasti tų manijokų miltų? Lietuvoje, deja, jų niekur pirkti nemačiau, o štai kaimyninės Lenkijos sveiko maisto parduotuvėse (ir parduotuvėlėse, skirtose pasaulio virtuvei) gari miltų galima įsigyti be jokių problemų ir visai nebrangiai. TRS firma, kurios prieskonių, ankštinių bei įvairių kitų gaminių galima rasti daugumoje Lietuvos parduotuvių, siūlo ir gari miltus. Deja, Lietuvos parduotuvės jų kol kas neužsako - o be reikalo. Tikėkimės, ateityje padėtis pasitaisys. Na, o aš šį kartą naudojau iš Lenkijos parsivežtus manijokų miltus.

Angoloje prie žuvų ruošiamas didelis dubuo farofos, bet aš siūlyčiau ją naudoti mažesniais kiekiais, kad patiekalas netaptų per sausas. Nuotrauka Kristinos

Nors prie tilapijos patiekiamas padažas ir garnyrai atrodo labai gausūs, margi ir neįprasti, jie netikėtai gerai dera tarpusavyje. Jeigu tik turite galimybių, tikrai verta sukomponuoti šį patiekalą taip, kaip siūlo tradicinė Angolos virtuvė. Toks patiekalas vadinamas "pilnu", t.y. mufete completo. Tiesa, ne visada būna taip, kad šeimininkės namuose turi visus reikiamus ingredientus: teorija lieka teorija, o kasdieniniame gyvenime ant žarijų keptos žuvys neretai patiekiamos tik su dalimi priedų - pavyzdžiui, tik su troškintomis pupelėmis, arba tik su daržovėmis ir t.t. Štai kodėl nėra didelės tragedijos, jeigu po ranka neturite gari miltų arba parduotuvėje neaptinkate manijokų šaknų: net ir be šių priedų patiekalas bus geras ir pakankamai autentiškas. Svarbiausia, jog prie keptos žuvies paruoštumėte specifinį aštriai rūgštų padažą - o jam ingredientų mūsų parduotuvėse rasite visada.

Na, ir paskutinis dalykas, susijęs su mufete patiekimu. Tradiciškai mufete porcija būna labai didelė: kiekvienam žmogui skiriama po visą keptą žuvį, aplietą padažu, o prie jos įdedama po truputį visų rūšių garnyro. Kad būtų aišku, kaip tai turi atrodyti, aš jums specialiai nufotografavau tradiciškai patiektą tilapiją. Tačiau iš tikrųjų ši porcija - milžiniška. Ko gero reikėtų labai augaloto ir labai alkano vyruko, kad ją įveiktų vienu prisėdimu :) Mūsų atveju 3 tilapijomis pasisotino 6 suaugę žmonės, be to, keptos žuvies liko dar ir kitai dienai (likučiais niekas nesiskundė - buvo akivaizdu, kad, valgytojų manymu, jų galėtų būti ir daugiau :). Taigi, aš manyčiau, kad vienos tilapijos pakaktų 2 vaikinams arba 3-4 besidietinančioms moteriškėms. Jeigu patieksite visų rūšių garnyrą, mufete bus ne tik gardus, bet ir sotus valgis - tačiau ne toks, kad jaustumėtės apsunkę. Žodžiu, geras ir pakankamai įspūdingas patiekalas. Negaliu atsidžiaugti, kad Lietuvoje pagaliau imtos auginti tilapijos - pasinaudokite proga ir išsikepkite šių gardžių žuvų, kol dar nesibaigė trumpa lietuviška vasara.

Tradicine mufete porcija. Nuotrauka Kristinos

Mufete de cacusso - ant žarijų keptos tilapijos

Ingredientai: (6 nemažoms porcijoms)

3 šviežios tilapijos

Druskos ir aliejaus (žuvims įtrinti)

Padažui:

1 didelis svogūnas

1 nedidelės citrinos sultys

~ 200 ml šalto virinto vandens

3-4 v.š. alyvuogių arba kitokio aliejaus

Aitriųjų paprikų (pagal skonį)*

Nebūtinai: smulkintų petražolių lapelių

Žiupsnelis druskos

Garnyrui:

1 didelis manijokas

1-2 saldžiosios bulvės (tradiciškai naudojamos bulvės tamsiai violetine odele ir baltai gelsvu minkštimu)

2-3 tvirti bananai (labiausia tikrų virimui skirti plantanai; aš naudojau mažus tvirtus bananus rusvai raudona žieve)

Su palmių aliejumi troškintos pupelės (receptas čia)**

Farofai:

~ 1 puodelis (250 ml) rupių manijokų miltų (gari)

Šlakelis aliejaus

1 mažas svogūnas

1 a.š. acto arba 2-3 a.š. apelsino sulčių

1. Išskrostas, be žvynų, tačiau su galvomis tilapijas įtrinkite druska ir aliejumi. Druskos geriau nepadauginti, nes su aštroku padažu geriausia derės švelnaus skonio žuvis. Kepimo groteles irgi ištepkite aliejumi. Sudėkite žuvis ir kepkite virš žarijų, kol jos visiškai perkeps ir gražiai apskrus. 
2. Kol kepa žuvys, pagaminkite padažą: labai smulkiai supjaustykite svogūną, sumaišykite jį su citrinos sultimis, vandeniu ir aliejumi. Pagal skonį pagardinkite aitriąja paprika (šviežia arba džiovinta). Jeigu norite, papildomai įdėkite labai smulkiai supjaustytų saldžiųjų paprikų, pomidoro ir/ar petražolių. Lengvai pasūdykite, išmaišykite ir atidėkite, kol prireiks. 
3. Manijoko šaknį nulupkite, supjaustykite norimo dydžio gabaliukais (nepamirškite iš centro išimti kietos, storą siūlą primenančios šerdelės), nuplaukite ir išvirkite lengvai pasūdytame vandenyje kaip paprastas bulves. Kitame puode pasūdytame vandenyje išvirkite nuluptas ir supjaustytas saldžiąsias bulves, trečiajame - bananus (jeigu rasite - plantanus) su visa žievele. Bananai virs trumpiausia, apie 5-10 min. nuo užvirimo. Išgriebę juos pravėsinkite, nulupkite žievę ir, jeigu norite, supjaustykite (išilgai per pusę arba skrituliukais). 
4. Kol verda daržovės, paruoškite farofą. Į sausą keptuvę suberkite rupius manijokų miltus ir, nuolat maišydami, skrudinkite, kol jie šiek tiek pagels, tuomet suverskite į dubenį. Į keptuvę įpilkite truputį aliejaus ir, kai jis įkais, sudėkite labai smulkiai pjaustytą svogūną. Kepinkite, kol jis šiek tiek suminkštės, tuomet vėl supilkite manijokų miltus. Išmaišykite, apšlakstykite actu arba apelsino sultimis (nepilkite jų per daug - nuo per didelės drėgmės farofa gali sulipti į gumulus). Pamaišydami kepinkite dar 1-2 min., tuomet nukaiskite. 
5. Ant žarijų iškeptas tilapijas tiekite tuojau pat, apšlakstę paruoštu padažu. Garnyrui patiekite virtus manijokus, saldžias bulves, bananus ir su palmių aliejumi troškintas pupeles, apibarstytas farofos trupiniais. Prie šio patiekalo labai tiktų ir jūsų mėgstamas alus :)

* Angoloje valgoma gana aštriai, todėl į padažą dažniausia gausiai pripjaustoma aitriųjų paprikų. Mėgstantiems švelnesnį padažą, siūloma didžiąją dalį aitriųjų paprikų pakeisti saldžiosiomis, o aitriųjų dėti pagal skonį (aš į padažą įpjausčiau po nedidelį gabaliuką geltonos ir raudonos saldžiosios paprikos ir dėjau mažą žiupsnelį džiovintos aitriosios). Kartais vietoje saldžiųjų paprikų Angolos šeimininkės deda kelis šaukštus smulkintų pomidorų be sėklų, o kad padažas atrodytų spalvingesnis, dar prideda smulkintų petražolių. Pastarąsias į padažą geriau įmaišyti prieš pat tiekiant maistą, nes ilgiau pastovėjusios rūgščiame padaže, žolelės greitai praranda vaiskią žalią spalvą.

** Pupeles geriausia paruošti iš anksto, o vėliau pašildyti - jų skonis dėl to nė kiek nenukentės. Padažas ir visi kiti garnyrai paruošiami labai greitai - tam visiškai užtenka laiko, kol ant žarijų kepa žuvys. Tiesa, būtų gerai, kad žuvį ant žarijų prižiūrėtų vienas žmogus, o garnyrus ruoštų kitas - taip būtų mažiau streso ir nereikėtų jaudintis, kad, kol kepinate farofą, apdegs žuvys ar pan.

Realiai suvalgoma mufete porcija :) Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia:

Ana Da Costa Cabral, Cozinha tradicional de Angola, Portugal: Publicações Europa-América, 2005, p. 25 (mufete) ir p. 67 (farofa).

Patricia Pascoal, Angolan African Recipes Cuisine, Ministry in Art Publishing, 2011, p. 35-36.

Vištienos ir bananų apkepas "Skrajojantis Jokūbas"

Skandinavų virtuvei taikomi įvairiausi epitetai - šiaurietiška, paprasta, sveika, madinga ir t.t., bet retai kada ji pavadinama egzotiška. Iš esmės ji ir nėra egzotiška, bent jau žiūrint iš europietiškos perspektyvos. Vis dėlto skandinavų virtuvėje yra pavienių patiekalų, kuriems tiktų toks apibūdinimas - vieniems todėl, kad yra archajiški (pavyzdžiui, kraujiniai blynai ar fermentuota, t.y. pūdyta žuvis), kitiems - todėl, kad yra sukurti iš atvežtinių, tiems kraštams nebūdingų produktų, derinant juos su vietiniais ingredientais ir/ar gaminimo technikomis. Būtent pastarajai kategorijai priklauso ir šiandieninis Švedijos patiekalas, gimtinėje vadinamas Flygande Jacob, o mūsiškai - Skrajojantis Jokūbas.

Nuotrauka Kristinos

Skrajojantis Jokūbas - tai vištienos ir bananų apkepas, pagardintas traškia šonine ir sūdytais žemės riešutais. Neskamba šiaurietiškai, ar ne? :) Vis dėlto, Švedijoje šis patiekalas labai populiarus ir mėgstamas. Radau info, kad net 75% vaikinų, pirmą kartą ruošdami vakarienę savo merginoms, renkasi būtent Skrajojantį Jokūbą (čia, žinoma, kalbama apie procentą tų vaikinų, kurie apskritai moka įjungti orkaitę :) Be to, Skrajojantis Jokūbas itin mėgstamas vaikų, jis gaminamas net mokyklų valgyklose. Suaugusieji dažnai įvardija šį patiekalą kaip nostalgišką, primenantį namus ir mamos ruoštus pietus. Tiesa, dauguma žmonių, užaugusių su Skrajojančiu Jokūbu ir dabar ruošiantys šį apkepą savo palikuoniams, dar gana jauni - mat patiekalas buvo sukurtas tik 1976 metais.

Teigiama, kad recepto autorius - Ove Jacobsson, bendrovės, lėktuvais gabenančios siuntinius, darbuotojas (štai kodėl toks patiekalo pavadinimas). Istorija byloja, esą vieną kartą šiuo savo sugalvotu apkepu jis pavaišinęs gerą draugą, restorano šefą. Pastarasis taip susižavėjo iki tol neragautu deriniu, jog bičiulio receptą išsiuntė žurnalui Alt om mat (liet. Viskas apie maistą), kuris jį netrukus išspausdino. Tai buvo vienas iš tų receptų, kuris, kaip sakoma, išpopuliarėjo per vieną dieną. Dabar švedai jį laiko savo klasikiniu patiekalu, nors už Švedijos ribų jis ir nėra plačiai žinomas. 

Nuotrauka Kristinos

Rasti internete originalų, 1976 m. išspausdintą Skrajojančio Jokūbo receptą nėra jokių problemų. Skaitant jį, mane labiausia stebina ingredientų kiekiai - patiekalą ruošti rekomenduojama iš 4 (!) keptų viščiukų mėsos. Nežinau, kokio dydžio buvo Ove Jacobsson šeima, bet jeigu jūs neauginate 12 vaikų ir nekviečiate į svečius visos savo giminės, ingredientų kiekius siūlyčiau stipriai sumažinti. Keptą vištieną supjausčius gabaliukais, ji apibarstoma itališkais prieskoniais (sunku pasakyti, kokie jie buvo anuo metu), sumaišoma su smulkintais bananais ir padažu, suplaktu iš riebios grietinėlės bei kelių šaukštų čili padažo, ir kepama orkaitėje apie pusvalandį. Baigiant kepti, apkepas apibarstomas traškia šonine ir sūdytais žemės riešutais. Patiekale dera bananų saldumas, vištienos ir padažo švelnumas, šoninės sūrumas, riešutų traškumas - žodžiu, išeina netikėtas, bet pakankamai harmoningas ir turtingo skonio patiekalas. Nenuostabu, jog kiekvienas jį norėjo ir tebenori patobulinti pagal save, todėl egzistuoja gausybė Skrajojančio Jokūbo variantų. Tokį patiekalą, sukurtą Skrajojančio Jokūbo motyvais, lietuvių kalba čia yra paskelbusi Asta. Tuo tarpu aš likau ištikima sau ir stengiausi nuo originalaus recepto nutolti kuo mažiau, išskyrus tai, kad į patiekalą dėjau kario - šiais laikais jis dažniausia naudojamas vietoje itališkų prieskonių. Buvo truputį senamadiška ir tikrai gardu :) 

Nuotrauka Kristinos 

Flygande Jacob - vištienos ir bananų apkepas Skrajojantis Jokūbas 

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Ingredientų kiekis orientacinis.

~ 600-700 g keptos vištienos*

2 bananai

~ 300 ml riebios grietinėlės

3-4 v.š. saldaus čili padažo

Nebūtinai: 1 a.š. kario miltelių

~ 150-200 g šoninės (aš naudojau karšto rūkymo)

~ 100 g sūdytų žemės riešutų

Patiekiant:

Virtų ryžių

Šviežių daržovių salotų 

1. Vištieną supjaustykite norimo dydžio gabaliukais; jeigu reikia, išrinkite kaulus. Paragaukite. Jeigu vištiena atrodo prėska, ją papildomai pasūdykite ir/ar pagardinkite prieskoniais. 
2. Nuluptus bananus perpjaukite skersai per pusę, o tuomet kiekvieną gabaliuką padalinkite išilgai į 2 dalis. Supjaustykite pusžiedžio formos gabaliukais. 
3. Grietinėlę išplakite. Baigdami plakti, pagal skonį pagardinkite čili padažu ir, jeigu norite, kariu. 
4. Dideliame dubenyje sumaišykite vištieną, bananus ir plaktą grietinėlę su prieskoniais. Masę sudėkite į karščiui atsparų apkepo indą (geriau keraminį arba metalinį, stiklinis prasčiau įkaista, todėl apkepas jame prasčiau iškeps). Mentele arba šaukštu palyginkite apkepo paviršių, kad masė pasiskirstytų daugmaž tolygiai, ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC. Kepkite apie 25 min., arba kol apkepo paviršius ims lengvai ruduoti. 
5. Per tą laiką susmulkinkite šoninę ir ją pakepinkite keptuvėje (aš karšto rūkymo šoninę supjausčiau plonomis riekelėmis, o jas - siauromis juostelėmis. Kepiau su trupučiu taukų, kol šoninė tapo traški.) 
6. Baigiant kepti apkepui, apibarstykite jį šonine ir žemės riešutais. Kepkite dar apie 5 min. 
7. Išėmę apkepą iš orkaitės, tiekite tuojau pat. Tradiciškai jis valgomas su virtais ryžiais ir šviežių daržovių salotomis.

* Šiam patiekalui tiktų ir kepta vištiena iš parduotuvės, arba namuose kepto vištos likučiai (žinoma, kaulus tektų išrinkti). Kitas būdas - šviežią vištieną (pavyzdžiui, krūtinėles) pasūdyti, pabarstyti pipirais bei kitais mėgstamais prieskoniais ir iškepti keptuvėje, o paskui susmulkinti.

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Torta de guineo - bananų pyragas

Su Ekvadoru, regis, Lietuva itin artimai nesibičiuliauja, tačiau Ekvadoro bananus ko gero valgė visi. Ir kaip nevalgys, jeigu ši šalis yra viena didžiausių bananų eksportuotojų pasaulyje. Nenuostabu, kad pačiame Ekvadore bananai labai mėgstami, o bananų pyragas laikomas tradiciniu desertu (kaip, beje, ir puikusis pastel de tres leches).

 

Bananų (plantanų) prikrauta kanoja supasi Aguariko upės (isp. Río Aguarico) pakrantėje, Ekvadoro indėnų kofanų (isp./angl. cofan, autonimas a'i) žemėje. Deja, gamtos idilė apgaulinga: čiabuvių kultūra sparčiai nyksta, nes baltieji gviešiasi jų žemių, miškų, o svarbiausia - naftos, kurios klodai glūdi džiunglėse. Dėl naftos gavybos ir su tuo susijusio vandens bei dirvos užterštumo, daugybė indėnų serga; nyksta ir augalai bei gyvūnai, kurie nuo seno juos maitino - pavyzdžiui, vietinių vėžlių rūšys. Foto iš čia.

Antra vertus, bananai nėra tikslus žodis Ekvadore auginamiems vaisiams įvardinti - bent jau patys ekvadoriečiai jo nevartoja. Jie augina daug bananų rūšių, griežtai juos atskiria ir skirtingai vadina. Taigi, Ekvadore bene plačiausiai vartojami vaisiai, kurie mūsuose žinomi kaip plantanai. Kol jie būna ryškiai žali (isp. platános verdes), savo tekstūra ir skoniu visai neprimena mums pažįstamų bananų. Jie nesaldūs, visuomet verdami/kepami ir yra plačiai vartojami kaip krakmolingos daržovės - na, maždaug kaip bulvės. 

Geltoni nunokę plantanai (isp. platános maduros arba tiesiog maduros), nors ir tvirti, bet yra pakankamai saldūs, todėl iš jų jau kepami pyragai. Plantanų pyragai Ekvadore labai populiarūs, jie čia vadinami torta de platános maduros, torta de maduro, torta de maqueño (maqueño- viena iš plantano rūšių) ir pan. Kiek pastebėjau, į visus šiuos pyragus visuomet įeina šviežias sūris (varškė), o dažniausia ir razinos ar kiti džiovinti vaisiai. Gaminant plantanų pyragus, plantanų vaisiai pirmiausia išverdami, o tik tuomet sutrinami; taigi, jeigu aptikote pyrago receptą, kuriame bananus pirmiausia siūloma apvirti, žinokite, kad kalbama apie plantanus, o mūsų parduotuvėse pardavinėjami bananai tam netiks.

Nuotrauka Kristinos

Bene artimiausi tam, ką mes vadiname bananais, ekvadoriečiams yra guineos - saldūs bananai, kurių prieš valgant nereikia termiškai apdoroti. Šiai kategorijai priskiriami ir mažieji bananai - tokiais mažyliais geltona arba rusvai raudona žievele dažnai prekiauja didžiosios maximos. Esu tikra, kad ekvadoriečiai išvardintų gerokai daugiau saldžiųjų bananų rūšių - betgi šiuo atveju užteks paminėti, kad mūsų sąlygomis išsikepti torta de guineo visiškai įmanoma.

Ekvadore kepami bananų pyragai išdidžiai vadinami torta, o ne jokia ten bananų duona. Tačiau būtina paminėti, kad terminas duona čia visgi tiktų labiau, nes ekvadorietiški bananų pyragai palyginti su amerikietiška banana bread yra gana sausi. Mat dauguma torta de guinea receptų, su kuriais man teko susidurti, rekomenduoja labai saikingai naudoti riebalus; paprastai į tešlą siūloma dėti vos 3-5 v.š. sviesto. Nenuostabu, kad tokie bananų pyragai itin dideliu drėgnumu nepasižymi, ypač pirmą dieną (kitą dieną susistovi ir būna šiek tiek drėgnesni). Vis dėlto tai gardūs, kvapnūs kepiniai prie kavos ar arbatos - jie patiks tiems, kurie nemėgsta pernelyg drėgnų keksų. Antra vertus, jeigu norite, ant tokio pyrago riekės visuomet galima užsitepti sviesto, džemo ar saldaus kremo.

 Nuotrauka Kristinos

Torta de guineo - bananų pyragas

Pyragą geriau kepti likus maždaug parai iki valgymo, tuomet jis tampa drėgnesnis ir būna sodresnio skonio.

Ingredientai:

70 g sviesto

300 g cukraus (galima naudoti rudąjį)

3 dideli kiaušiniai

5 v.š. pieno

½ a.š. druskos

1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

300 g miltų

1 a.š. kepimo miltelių

250 g trintų pernokusių bananų (3-4 bananai, priklausomai nuo dydžio)

Cukraus pudros (apsijoti)

1. Kambario temperatūros sviestą ištrinkite su cukrumi ir, nuolat sukdami, po vieną įmuškite kiaušinius. Išsukta masė turėtų būti puri. Supilkite pieną, sudėkite druską ir vanilę ir dar kartą gerai išsukite.
2. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais, persijokite ir įmaišykite į skystus ingredientus. Maišykite, kol masė taps vienalytė. Tuomet į tešlą sudėkite trintus bananus.
3. Tešlą supilkite į sviestu pateptą, miltais pabarstytą, kepimo popieriumi išklotą skardą - galima naudoti bet kokią, bet geriau, kad nebūtų labai didelė. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC ir kepkite 45 min. - 1 val., arba kol pyragas gražiai pakils, parus ir sutvirtės, o į jį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas liks švarus.
4. Pyragą atvėsinkite ir prieš patiekdami apsijokite cukraus pudra; jeigu norite, galite ir kitaip papuošti (aš puošiau mažųjų bananų riekelėmis, kurias pamirkiau citrinos sultyse ir padžiovinau orkaitėje).
5. Šis pyragas sausokas, ypač ką tik iškeptas, todėl prie jo reikėtų kavos arba arbatos puodelio (aš paprastai įsipilu stiklinę pieno:) Jeigu norite, ant pyrago riekelių galite užsitepti sviesto ar džemo - bus gardūs pusryčiai ar pavakariai. Maždaug parą pastovėjęs pyragas tampa drėgnesnis ir sodresnio skonio, todėl bananų pyragą rekomenduojama šiek tiek pabrandinti.

 Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.