Cidonijų ir sedulų kompotas

Ko gero daugmaž visos už mane vyresnės kartos supras, kodėl klausimas А компот?! (iš rusų k.: O kompotas?!) skamba juokingai. O gal kam nors ir nejuokingai, bet sovietmetį menantys žmonės vis tiek prisimins Operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius (rus. Операция "Ы" и другие приключения Шурика, 1965), juostą, iš kurios atkeliavo ši frazė. Ir atvirkščiai: jaunesnės už maniškę kartos, nebekalbančios rusiškai ir nesidominčios tarybiniu kinu, tik gūžtels pečiais. Jie žiūri filmus iš viso pasaulio, kiekvienas vis kitokius, nuo amerikietiškų situacijų komedijų iki japoniškų animė.

Na ir ačiū Dievui. Gerbti istoriją ir iš jos mokytis reikia, bet užstrigti istorijoje - didžiai pavojingas dalykas. Šiuo požiūriu iškalbingas tos pačios Rusijos pavyzdys. Nuolatinis žvalgymasis į praeitį, nostalgija carinės ir/ar sovietinės imperijos didybei (?), mėginimai atstatyti buvusią tvarką ir pastangos sugrąžinti tai, kas nesugrąžinama, atima energiją ir resursus, reikalingus ateičiai kurti. Tuščios iliuzijos, stagnacija, diktatūra ir tai, kas Rusijoje vadinama безнадёга (rus. apytikriai - beviltiškumas, desperacija) - štai daugmaž ir visi dividendai už nemokšišką elgesį su istorija. Bene įžvalgiausiai apie šią problemą savo laidose kalba Aleksandras Nevzorovas, kurio verta paklausyti bent jau dėl elegantiško, rafinuoto stiliaus, tokio reto šiuolaikiniame politologiniame diskurse, o ir viešajame diskurse apskritai. Ir taip, aš žinau, kad su minėtuoju Rusijos žurnalistu Lietuva turi didelių sąskaitų. Bet, mano nuomone, pagarbos verti ne tiktai žmonės, kurie neklysta (jeigu tokių iš viso yra), o ir žmonės, kurie savo kaidas pripažįsta ir stengiasi jas ištaisyti. Aš asmeniškai šiandieniniam Aleksandrui Nevzorovui pretenzijų neturiu; (savi)ironiškas, (savi)kritiškas, bandymų ir klaidų metodu karčios patirties ir išminties įgijęs vyras mažai kuo primena anuometinį arogantišką, paiką jaunuolį. Na, nebent savo įžūlia drąsa. Dėl praeities, regis, jį gerokai graužia sąžinė, ir gyventi su šia našta "visuomenės anatomui" teks iki pat pabaigos. Neapsimesiu dėl to stipriai jį užjaučianti - juk jis pats nusprendė gyvenimo pamokas pirkti brangiai, nė nesiderėdamas dėl kainos. Vis dėlto neįmanoma paneigti, kad Aleksandro Nevzorovo biografijoje netrūksta faustiško dramatizmo, ir gąsdinančio, ir intriguojančio ir netgi savaip žavingo.

Nuotrauka Kristinos

Ak, tiesa, kompotas, ne bet koks, o naminis. Jis iš mūsų sandėliukų ir valgiaraščių nyksta pakankamai sparčiai, kaip ir daugelis dalykų, susijusių su sovietmečio era. Vienok kompotų atveju nedrįsčiau tvirtinti, jog tai vienareikšmiškas gėris. Mat naminių gėrimų vietą užima pirktiniai, kuriuose cukraus ir/ar kitokių saldiklių nė kiek ne mažiau, tačiau papildomai dar dedama ir įvairių dažiklių, skonio stipriklių, konservantų ir t.t. Tuo tarpu naminių kompotų saldumą galima reguliuoti savo nuožiūra, o norimą spalvą ir skonį išgauti pavyksta, naudojant tik natūralius ingredientus.

Klasikinis abchaziškas cidonijų ir sedulų kompotas - puikus pavyzdys, jog ne visas naminių atsargų ruošimo tradicijas verta pamiršti. Kaip jau minėjau įraše feichojų kompotas, abchazai verda daug, mūsų akimis žiūrint, gana egzotiškų, bet išties gardžių kompotų. Tikrai verda, o ne tiktai rašo apie tai senose knygose. Aš seku vieną kitą moterų (paprastų šeimininkių, rūpesčiuose paskendusių mamų ir žmonų, o ne madingų influencerių), gyvenančių Abchazijoje, videodienoraštį, kad daugmaž įsivaizduočiau, kaip tuose kraštuose teka įprastinis gyvenimas, ir kaip atrodo tenykščių žmonių kasdieninis stalas. Tai štai, naminiai kompotai, uogienės, daržovių konservai ir pan. ten užima garbingą vietą net ir šiais laikais. Kai pagalvoji - kodėl neturėtų? Kai soduose vaismedžių šakos lūžta nuo gardžiausių vaisių, jie taip ir prašosi į stiklainius ir stiklainiukus.

Notrauka Kristinos

Šioje vietoje prisipažinsiu, jog mano šeima dažniau už bet kokias gaivas geria paprasčiausią vandenį, todėl kompotų aš pati irgi verdu nedaug. Vis dėlto kelis 2 l talpos stiklainius, skirtus šiam tikslui, turiu. Pernai pirmąkart juos panaudojau cidonijų ir sedulų kompotui, tad šį rudenį jau galiu pasidalinti savo nuomone apie šį gėrmą. Juo labiau, kad rudeniop daug mano skaitytojų ieško informacijos, ką nuveikti su sedulomis ir cidonijomis. Lietuvoje šie vaisiai vis dažniau auginami sodininkų mėgėjų sklypuose, tačiau mes negalime pasigirti senomis ir tvirtomis jų panaudojimo tradicijomis. Tad verta žvilgtelėti į kulinarinę patirtį tautų, kurios tokias tradicijas turi, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Ir cidonijos, ir sedulos - tokie vaisiai, kuriuos valgyti tiesiai nuo medžių, termiškai neapdorotus, nelabai gera mintis. Mat ir vieni, ir kiti yra gana rūgštūs, o, kalbant apie kai kurias veisles, gal net aitroki. Užtai kompotas iš jų išeina kone pranbangus - maloniai saldžiarūgštis, intensyvios rausvos spalvos, kvapnus. Čia tas pats atvejis, kaip su anglišku juodųjų serbentų džinu: atrodytų, nejaugi, sumaišiu du ne pačius patraukliausius ingredientus, gali išeiti kažkas gero? O pasirodo, net labai gali! Yra ir dar vienas panašumas: norint, kad gėrimo skonis atsiskleistų visu gerumu, reikia laiko. Iš pradžių atrodo, jog niekas nevyksta: į viršų iškilusios cidonijos plūduriuoja sau, o ant dugno nusėdusios sedulos guli sau. Na, o po keleto savaičių (ar dar geriau - po 2-3 mėnesių) gėrimas įgauna savo tikrąją spalvą ir skonį. Jeigu jis pasirodytų pernelyg intensyvus, kompotą visada galima atskiesti stalo vadeniu, o gal į stiklinę ar ąsotį įmesti ledukų. Ir dar. Savo syvus gėrimui atidavusios cidonijos negardžios, o štai sedulos - visai kas kita. Švelniai saldžiarūgštės uogos priemena vaisius iš tų senamadiškų kompotų, kuriuos virdavo mūsų močiutės ir mamos, tad išdrįskite jų bent paragauti. Mes, atvirai pasakius, suvalgome visas sedulas iš kompoto.

Na ką gi, tikiuosi, šiandieninis įrašas bus naudingas tiems mano skaitytojams, kurie naminių kompotų dar nenurašė į nuostolius. Gražių ir saulėtų dienų visiems, ir sėkmės kūrybiškai sunaudojant šio rudens derlių :)

Ką tik išvirtas cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos

Компот из айвы и кизила - cidonijų ir sedulų kompotas

Ingredientai: (išeis 4 l kompoto)

400 g cidonijų (be sėklalizdžių, supjaustytų skiltelėmis)

400 g sedulų

400 g cukraus

4 l vandens

1. Paruoštas cidonijų skilteles ir sedulas maždaug po lygiai paskirstykite į švarius stiklainius.
2. Vandenį užvirinkite, sudėkite cukrų ir virkite 5 min. Gautu sirupu užpilkite vaisius stiklainiuose, pridenkite dangteliais ir palikite maždaug parai. Greičiausiai liks šiek tiek nepanaudoto sirupo - jo neišpilkite, o atidėkite, kol prireiks.
3. Kitą dieną nuo vaisių nupilkite skystį į prikaisatuvį su nepanaudoto sirupo likučiais. Užvirkite ir pavirkite dar apie 10-15 min.* Tuojau pat vėl supilkite ant vaisių ir šįkart gerai užsukite dangtelius.
4. Apvertę stiklainius, kompotą atvėsinkite, tuomet išneškite į sandėliuką. Laikykite mėnesį ar ilgiau, kol kompotas įgaus rožinę spalvą, o visi vaisiai nusileis ant stiklainių dugno.**
5. Jeigu reikia, patiekdami kompotą atskieskite šaltu vandeniu ir/ar pagardinkite ledukais.

* Originalus receptas rekomenduoja nupiltą sirupą virti labai ilgai, 30-40 min. Tai reiškia, kad sirupas išeis labai koncentruotas, o kompotas - labai saldus. Aš sirupą verdu trumpiau, o vėliau atitinkamai ir skiedžiu mažiau. Be to, trumpiau verdamas sirupas ne taip stipriai nugaruoja, vadinasi, netenka rūpintis, jog antrą kartą supylus skystį ant vaisių, stiklainiai bus nepilni.

** Greitam naudojimui cidonijų ir sedulų kompotą galima ruošti paprasčiau: iš pradžių išvirti vandens ir cukraus sirupą (5-10 min.), tada į jį sudėti paruoštus vaisius, pavirti dar apie 15 min., nukaisti ir atvėsinti. Tokį kompotą galima gerti jau po keleto valandų. Greituoju būdu išsivirti kompoto verta, jeigu norite įsitikinti, ar cidonijų ir sedulų derinys jums priimtinas. Tik tada, jei lūkesčiai pasiteisins, ruoškite didesnį kiekį atsargų žiemai.

Maždaug mėnesį pastovėjęs cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 72.

Braškių sidras

Neseniai atsiminiau vieną pokalbį su Džeke, kuris vyko lygiai prieš dvidešimtmetį. Ji tvirtino, jog retas amerikietis išgyventų be kondicionierius namuose ir automobilyje. Aš sakiau, jog mums, šiauriečiams, daug svarbiau, jog bute ar mašinoje būtų patikima šildymo sistema, o į kondicionierius Lietuvoje žiūrima kaip į antraeilės reikšmės dalyką. Cha! Tik dabar, kai kambaryje nuo pat ankstaus ryto termometro stulpelis rodo +30°C, pradedu iš tikrųjų suprasti, ką anuomet Džekė turėjo galvoje. Tvanku. Taip tvanku, jog beveik neįmanoma dirbti ir netgi aiškiai mąstyti. Nesinori nei gaminti maisto, nei jo valgyti. Nejučiomis geriausiu draugu tampa šalto vandens butelis. Kartais, įvairovės dėlei (ar kai nenoriu ruošti jokios vakarienės) suplaku kokį nors glotnutį ar kokteilį - vakar, pavyzdžiui, plakiau pienišką mangų su daug smulkinto ledo. O dar šią vasarą atradome puikiai gaivinantį braškių ir citrusinių vaisių sidrą. Iškart pasakysiu - nealkoholinį. Nors, jeigu jums norisi, šį gėrimą lengvai galite paversti ir alkoholiniu. Bet nežinau, ar tai tikrai gera mintis, kai tvyro toks karštis.

Nuotrauka Kristinos

Braškių sidras - britų kūrinys. Anot statistikos, britai išgeria daugiau sidro negu bet kuri kita Europos šalis. Ką jau ten, britai išgeria daugiau sidro negu visa likusioji Europa kartu paėmus. Va čia tai meilė vietiniam produktui :) Ir, žinoma, tradicija. Archeologai aptiko įrodymų, jog gėrimą, panašų į sidrą, iš rojaus obuoliukų gamino jau senovės keltai. Vėlia į Albioną plūstelėję romėnai bei normanai atnešė naujas technologijas (pavyzdžiui, išmokė vietinius gyventojus spausti vaisių sultis) ir sidro gamyba gerokai patobulėjo. Tačiau tikrasis sidro aukso amžius siejamas su vadinamuoju Mažuoju ledynmečiu. XVI-XIX a., kaip reikiant atvėsus orams, Didžiojoje Britanjoje iššalo dauguma romėnų įveistų vienuogynų, tad, akivaizdu, ėmė trūkti vyno. Kadangi šalis nuolat kariavo su kaimynais (Ispanija, Prancūzija, Nyderlandais), importuoti vyną irgi pasirodė ne taip paprasta. Štai tada ir buvo prisiminti vaismedžiai, kurie nesunkiai ištvėrė klimato kaitą. Obuolinis ir kriaušinis sidras tapo britų stalo pažiba. Savo populiarumą jis buvo trumpam praradęs tik XX a. pradžioje, tačiau sidro gamintojai, pasitelkę įtaigią reklamą, greitai įrodė pirkėjams, jog tai anaiptol ne senamadiškas, o netgi labai madingas, šiuolaikiškas gėrimas. Ir britai tuo tiki iki pat šios dienos.

Braškės su cukrumi ir citrusinių vaisių sultimis po valandėlės šaldytuve. Nuotrauka Kristinos

Tačiau nūnai sidro ir britų virtuvės žinovus neramina kita problema - rinkoje atsirado daugybė gėrimų, pavadintų sidru, tačiau per šviesmečius nutoplusių nuo autentiško sidro. Pastarajame neturėtų būti jokių dažiklių, skonio stipriklių ar kitų cheminių priedų, vien natūraliai fermentuotos obuolių ir/ar kriaušių sultys, sudarančios 100-90% produkto. Deja, dabar sidru turi teisę vadintis gėrimai, kuriuose yra vos 35% vaisių sulčių; kas sudaro likusius 65%, priklausio tik nuo gamintojų vaizduotės ir geranoriškumo. Kitaip sakant, sidras sidrui nelygus. Jeigu norite pajusti tikrąjį natūralaus sidro skonį, skaitykite etiketes ir rinkitės tą, kurio sudėtyje yra vienas vienintelis ingredientas - šviežiai spaustos sultys. Atsiminkite, kuo ilgesnis sidro ingredientų sąrašas, tuo prastesnį produktą jums siūlo gamintojai, investuojantys ne į kokybę, o į gražaus dizaino tarą.

Jeigu namuose yra vaikų (arba jeigu jūsų santykis su stipriaisisis gėrimais panašus į maniškį, t.y. atsainus :), teks leistis į kompromisus ir rinktis nealkoholinį sidrą, kuris nėra visiškai "tikras". Nealkoholinių sidrų vėlgi būna visokių, nuo ekologiškų ir daugmaž natūralių, iki nieko gero nežadančių surogatų. Rinkitės tą produktą, kuris jums atrodys priimtiniausias. Parduotuvėje prie mūsų namų prekiaujama švedišku nealkoholiniu sidru, kurio pagrindą sudaro obuolių ir uogų sultys; gėrimo sudėtis gal ir ne ideali, bet pakenčiama, nes labai "piktų" priedų į jį nededama. Nusprendžiau, jog tiks, nes perspektyva tokiu oru maklinėti po parduotuves ir ieškoti tobulybės neatrodo viliojanti. Na, o jeigu jūs tikro sidro nerandate, o netikro pirkti nenorite, gaminkite braškių gaivą agua de fresa, ir tada paieškų problema iš viso atkris :)

Nuotrauka Kristinos

Pagaminti braškių sidrą visiškai nesudėtinga, bet jeigu norite gero rezultato, prireiks valandėlės kantrybės. Mat iš pradžių uogos pasmulkinamos, užberiamos trupučiu cukraus, sumaišomos su apelsinų (kai kada - dar ir laimų) sultimis ir valandėlei paliekamos šaltoje vietoje. Per tą laiką cukrus ištraukia didelį kiekį uogų sulčių, į kurias vėliau supilamas sidras ir ledukai. Atrodo, ar begali būti paprastesnis ir aiškesnis receptas? Tačiau noriu priminti, kad įvairias sidro rūšis šiame įraše aptariau ne šiaip sau - priklausomai nuo to, koks gėrimas taps jūsų gaminamos gaivos pagrindu, cukraus ar citrusinių vaisių sulčių gali prireikti daugiau arba mažiau. Jeigu rinksitės tikrą sausą sidrą, tuomet gaivą tikriausiai norėsis pasaldinti daugiau. Jeigu rinksitės saldų, bealkoholinį, limonadą primenantį sidrą, saldinti gaivą užteks minimaliai, greičiau jau norėsis įspausti daugiau apelsinų ar laimų sulčių. Be to, gaivos saldinimas ir/ar rūgštinimas gali kestis priklausomai nuo braškių ir apelsinų rūšies (jie gali būti saldesni arba rūgštesni), įdėtų ledukų kiekio, o svarbiausiai - jūsų skonio. Taigi, žemiau esantis receptas - tai daugiau recepto idėja, o ne tikslios instrukcijos, ir gamindami braškių sidrą, pirmiausiai turėsite pasikliauti savo nuojauta. Kūrybingumo ir stiprybės jums, išgyvenant šią tropinę vasarą :)

Nuotrauka Kristinos

Strawberry cider - braškių sidras

Ingredientai: (išeis maždaug 1,5 l gėrimo)

500 g braškių

2 v.š. cukraus

1 apelsino sultys

Nebūtinai: 1 laimas*

500 ml sidro (bet kokio mėgstamo, gali būti nealkoholinis, žr. pastabas virš recepto)**

Ledukų

1. Nuplautas braškes lengvai pagrūskite arba supjaustykite (mažesnes per pusę, didesnes į keturias dalis). Sudėję į ąsotį, apibarstykite cukrumi, apšlakstykite apelsino ir, jeigu norite, laimo sultimis. Pamaišykite. Maždaug valandai dėkite į šaldytuvą, kad išsiskirtų uogų sultys.
2. Į ąsotį su uogomis sudėkite ledukus ir supilkite sidrą. Išmaišykite. Gėrimas suputos - taip ir turi būti. Paragaukite, jeigu reikia, gėrimą papildomai pasaldinkite ar parūgštinkite.
3. Prieš nešdami į stalą, gėrimą galite papuošti apelsinų ir/ar laimų griežinėliais bei šviežiomis braškėmis.
4. Patiekdami pasiūlykite ne tiktai šiaudelių, o ir šaukštelių, nes sidru užpiltos uogos netikėtai skanios :)

* Originaliame recepte, į kurį pateikiau nuorodą, ir kuris kildinamas iš Vesekso, laimas nefigūruoja. Tačiau internete pilna kitų recepto variantų, kuriuose laimas noriai naudojamas kaip ingredientas, padedantis sureguliuoti gėrimo rūgštumą. Kartais į braškėmis pagardintą sidrą dedama ir kitų priedų - pavyzdžiui, mėtos lapelių.

** Aš paprastai pilu daugiau sidro - iki 1 litro, nes mūsų šeimos skoniui toks gėrimas atrodo gaivesnis. Jūs sidro kiekį reguliuokite, atsižvelgdami į situaciją - iš pradžių įpilkite 500 ml, o paskui, jeigu paragavę nuspręsite, kad reikia, daugiau.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 298-299.

Žalioji arbata su mėtomis

Turbūt retas suabejos, ar žalioji arbata nusipelno pagyrų. Aišku, kad nusipelno, pirmiausiai dėl savo naudingųjų savybių. Netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kurie žaliąją arbatą ruošia su išmanymu ir geria su pasimėgavimu. Deja, daugkartiniai mano bandymai "prisijaukinti" šį gėrimą nebuvo vainikuoti didelės sėkmės. Kaip sako angliškai kalbantys žmonės, not my cup of tea - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Vis dėlto žaliosios arbatos savo virtuvės spintelėje turiu visada, pirmiausia svečiams pavaišinti (tik tiems, kurie šio gėrimo pageidauja :). Būna, kad jos pasidarau ir sau, kone gydomaisiais tikslais. Ir, žinoma, kartkartėmis užsimanau su žaliąja arbata paeksperimentuoti, tikėdamasi, kad vieną dieną aptiksiu receptą, kuris padės į ją pažvelgti kitomis akimis. Kadangi mėginimai surasti priimtiniausią žaliosios arbatos rūšį pasirodė esantys bevaisiai, tai dabar dedu viltis atskleisti kokį stebuklingą jos virimo metodą :)

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas - vienas iš būdų žaliają arbatą paruošti taip, kad ji būtų priimtina netgi žmonėms, panašiems į mane, t.y. pernelyg nesižavintiems grynu šio gėrimo skoniu. Mat arbatžolės čia maišomos su mėtomis (šviežiomis arba džiovintomis) - ir tai situaciją pakeičia iš esmės!

Ko gero žalioji arbata su mėtomis daugeliui pirmiausia asocijuojasi su tokiomis Šiaurės Afrikos šalimis kaip Marokas, Tunisas, Alžyras, Libija; ne be reikalo šis gėrimas vadinamas Magrebo (arba tuaregų, arba maurų) mėtų arbata. Bet iš tikrųjų žalioji arbata su mėtomis paplitusi kur kas plačiau ir yra ne ką mažiau populiari, pavyzdžiui, Čade. Ko gero tą paaiškinti galima faktu, jog politinis žemėlapis retai kada sutampa su fiziniu. Konkrečiai šiuo atveju Čadas dažniausiai priskiriamas Centrinei Afrikai, nors didesnioji šalies dalis geografiškai ir kultūriškai panašesnė į Šiaurės Afriką. Čado šiaurėje plyti Sacharos dykuma, kurią keičia plati Sahelio juosta, ir tik pačiuose pietuose, prie Čado ežero, gamtinės sąlygos panašios į kitų Centrinės Afrikos valstybių gamtines sąlygas. Na, o gastronomijai vyraujantis klimatas turi didesnį poveikį negu dirbtinai nubraižytos sienos. Jei žmonės gyvena dykumos oazėje, kurioje geriausiai dera datulės, akivaizdu, kad jie augina ir valgo datulės, nepaisant to, kad teoriškai Centrinės Afrikos kulinarijai šis ingredentas nebūdingas.

Verdant žaliąją arbatą su mėtomis, prireiks nedidelio metalinio arbatinuko. Nuotrauka Kristinos

Beje, datulės Šiaurės Afrikoje yra valgomos nepalyginamai seniau negu geriama žalioji arbata. Mat pastarąją į juodąjį žemyną britai atvežė tik XVIII a., o prancūzų kolonijose ji kaip reikiant įsitvirtino viso labo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Užtai dabar šis gėrimas yra tiesiog nepamainomas ir kasdieniniame Magrebo šalių valgiaraštyje, ir tenykščiuose svetingumo ritualuose.

Kiekvienoje šalyje, o turbūt ir kiekvienoje šeimioje žalioji arbata su mėtomis verdama savaip. Šįkart papasakosiu, kaip šį gėrimą verda Čado gyventojai. Praeitame įraše apie datulių rutuliukus minėjau, kad jais, čadiečių nuomone, galima "gydyti" energijos trūkumą - na, o tonizuojanti žalioji arbata šį poveikį dar labiau sustiprina. Taigi, pagalvojau, jog bus gražu ir simboliška, jeigu abu receptai rikiuosis vienas greta kito :) Tačiau teisybės dėlei reikia iš karto pasakyti, jog žalioji arbata - nors ir labai populiarus, bet anaiptol ne vienintelis pasirinkimas, skanaujant čadietiško stiliaus saldumynus. Prie jų gali būti pasiūlyta ir kava, ir raudonoji arbata su prieskoniais, ir, pavyzdžiui, kinrožių gaiva ar koks nors kitas gėrimas.

Kuo čadietiška abata skiriasi nuo žaliosios arbatos, verdamos kaimyniniuose kraštuose? Man į akis labiausiai krito tai, kad nė viename recepte nesiūloma jos perplauti, t.y. vieną ar kelis kartus nuplikyti, nukošti ir tik tada naudoti arbatai virti (čia kalbama apie palaidus žaliosios arbatos lapelius, kurių tradiciškai reikalaja šis receptas). Arbatos perplovimo procedūra garantuoja, kad gėrimas neapkars, o tuo pačiu nuo arbatžolių bus pašalinti dulkių ar kitokių nešvarumų likučiai. Kaip verdama perplauta žalioji arbata su mėtomis išsamiai aprašyta, pavyzdžiui, čia - instrukijas pateikė lietuvės moterys, gyvenančios Šiaurės Afrikoje, tad šaltinis daugiau negu patikimas.

Jeigu mėgstate švelnesnio skonio arbatą, ją perplaukite. Nuotrauka Kristinos

Na, o aš bandžiau sau atsakyti, kodėl čadiečiai šią procedūrą praleidžia? Sugalvojau tris galimus atsakymus.

1) Receptai užrašyti netiksliai. Patikėkite, taip nutinka nuolatos! Pateikdami receptus, žmonės dažnai praleidžia dalykus, kuriuos laiko savaime suprantamais, visiems žinomais ar tiesiog nesvarbiais. Todėl aš tikiu, jog bent dalyje Čado regionų/ šeimų žaliąją arbatą žmonės plauna.

2) Gėlo vandens trūkumas. Mums tai gali skambėti keistai, bet įsivaizduokite, jog esate dykumos klajokliai, o vieną šulinį nuo kito skiria keli, keliolika ar net keliasdešimt kilometrų - ir dar turėkite galvoje, kad sausrų metu tie šuliniai gali visai išdžiūti. Kažin, ar norėsite dalį brangaus vandens išpilti į smėlį vien todėl, kad gėrimas būtų švelnesnio skonio :) Viliuosi, kad XXI a. čadiečiai gėlu vandeniu aprūpinami geriau, tačiau reikia atsiminti, kad žaliosios arbatos virimo tradicija formavosi prieš pusantro šimtmečio, kai, norėdami išsaugoti savo gyvybę, dykumos zonoje gyvenę žmonės vandenį taupyti tiesiog privalėjo.

3) Čade tiesiog mėgstama stipraus, kartoko skonio žalioji arbata. Kas tiesa, tas tiesa - skirtigos gamtinės sąlygos ir gastronominė kultūra formuoja skirtingus žmonių ir tautų skonius. Čadiečių virtuvėje yra patiekalų, kurie visiškai svetimi europietiškai skonio paletei. Na, pavyzdžiui, klasikinis sauce longue (pažodžiui iš pranc. kalbos - ilgasis padažas) - dumblo spalvos, iš keisčiausių ingredientų išvirta košė, kurios konsistencija primena tąsius medžių sakus. Aš įsivaizduoju, jog vakariečiai tokį patiekalą galėtų pasiūlyti nebent projektų, panašių į Baimės faktorių, dalyviams, o štai Čado gyventojai šiuo valgiu labai didžiuojasi, laiko delikatesu ir verda tik pačioms ypatingiausioms progoms. Tad ar gali afrikiečiai mėgautis stipria, kartoka žaliąja arbata, kuri, mūsų manymu, būtų ir per stipri, ir per karti? Mano nuojauta sako, kad gali, ir be jokių problemų :)

Nesvarbu, plausite žaliąją arbatą ar neplausite, galutinis gėrimo skonis priklausys ir nuo kitų dalykų - arbatžolių ir vandens santykio, virimo laiko (ši arbata ne plikoma, kaip priimta Vakaruose, o būtinai verdama metaliniame arbatinuke), mėtų rūšies, cukraus kiekio ir kitų smulkmenų (pavyzdžiui, kai kas į verdamą arbatą įmeta kardamono ankštelių ar kitokių saldžių prieskonių, nors tai nėra tradiciška ar juo labiau privaloma). Kadangi optimaliausią arbatos stiprumą ir saldumą kiekvienas supranta savaip, aš pakomentuosiu tik mėtų panaudojimą. Pirmiausia, jos nebūtiai turi būti šviežios - dykumoje ar Sahelyje gyvenantys žmonės daugumą prieskonių saugo džiovintu pavidalu, ir retas kuris turi nuosavą prieskoninių žolelių darželį. Antra, arbatai galite naudoti bet kokias mėtas ar šaltmėtes. Savo lysvėje aš turiu kelis marokinių mėtų krūmelius, bet nepasakyčiau, kad jos esmiškai skirtųsi nuo kitų mėtų rūšių - bent jau ne tiek, kiek skiriasi, pavyzdžiui, taškuotosios mėtos, kurių kvapo tiesiog neįmanoma sulyginti su jokiu kitu augalu.

Šiam kartui ko gero tiek. Kai pritrūkste energijos, išsivirkite žaliosios arbatos Šiaurės Afrikos stiliumi - ir kas žino, gal atrasite ją iš naujo. Na, o jeigu su su šiuo gėrimu esate seni pažįstami ir turite gerų patarimų - būtinai jais pasidalinkite :)

Nuotrauka Kristinos

Thé vert à la menthe - žalioji arbata su mėtomis

Ingredientai: (išeis apie 800 ml arbatos)

2-4 v.š. žaliosios arbatos lapelių

1 l vandens

Sauja šviežių ar džiovintų mėtų

Cukraus (pagal skonį)

1. Šis žingsnis nebūtinas, bet jeigu mėgstate švelnaus skonio žaliąją arbatą, ją perplaukite, t.y. arbatžoles sudėkite į metalinį arbatinį, užplikykite stikline verdačio vandens ir maždaug po pusės minutės nukoškite. Jeigu norie, plovimo procedūrą pakartokite dar kartą, kad pašalintumėte arbatžolių kartumo likučius.
2. Perplautas arba sausas arbatžoles užpilkite maždaug 1 litru užvirinto vandens, ir ant vidutinio stiprumo ugnies virkite apie 2-3 min. Sudėkite mėtas ir cukrų*, pavirkite dar apie 1 min., uždenkite, nukaiskite ir palikite 5-10 min., kad pritrauktų.
3. Arbatą perkoškite ir perpilkite į metalinį, keraminį ar kitokį serviravimui tinkamą arbatinuką. Pastarąjį galima pašildyti, t.y. prieš pilant arbatą, praskalauti labai karštu vandeniu.
4. Arbatą išpilstykite į karščiui atsparias stiklines - tradiciškai stengiamasi pilti iš aukštai, kad arbatos paviršiuje susidarytų nedidelė oro burbuliukų puta.
5. Prie žaliosios arbatos su mėtomis įprasta pasiūlyti kepinių ar kitokių saldumynų.

* Tradiciškai žalioji arbata su mėtomis saldinama virimo metu: kai kas cukrų deda drauge su arbatžolėmis, kai kas įmaišo į jau perkoštą arbatą, prieš pildami ją į serviravimui skirtą arbatinuką. Saldinama stipriai, į maždaug 800 ml išvirtos arbatos reikėtų dėti bent pusę puodelio cukraus. Mums, europiečiams, tai gali būti gerokai per daug, todėl, iškilus reikalui, ieškokite kompromisų - virdami arbatą saldinkite lengvai arba nesaldinkite jos visai, o cukrų patiekite atskirai, kad kiekvienas jo įsidėtų tiek, kiek nori.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Kriaušių kokteilis "Jokūbėlis"

Net skaniausių kriaušių augintojus kasmet ištinka viena ir ta pati bėda - kai jau jos sunoksta, tai būtinai visos iš karto! Ir sunaudoti gėrybes reikia kuo skubiau, mat kriaušės sugeba pernokti vos per kelias dienas. O tada sultingi vaisiai kaipmat sugenda - tampa pernelyg minkšti, miltingi, arba jų vidus praskysta ir ima tamsėti. Taigi, visiškai nuspėjama, kodėl vasaros pabaigoje tokie receptai kaip kriaušių džemas su citrina arba imbierinė kriaušienė tampa pasiutiškai populiarūs. Vis dėlto daugiausia naudos ir malonumo mes gauname, kai termiškai neapdorotus vaisius valgome sezono metu. Pieniškas kokteilis - vienas iš būdų sunaudoti nemažą kalnelį šviežių kriaušių. Šios vasaros pabaigoje mano šeima desertiniu gėrimu pavertė gal du krepšius kriaušių, taigi, žinau, apie ką kalbu :)

Nuotrauka Kristinos

Kriaušių kokteilio receptą aptikau Šveicarijos virtuvei skirtoje knygoje. Nors jis neatrodė pernelyg komplikuotas, nusprendžiau pasikonsultuoti su Rūta, kad išvengčiau vertimo klaidų, kaip nutiko, kepant šveicarišką trešnių/ vyšnių apkepą. Ji, permetusi akimis recepto tekstą, labiausiai suabejojo produktų suderinamumu. Kriaušės ir pienas? Man atrodo, jūs subloguosite! - susirūpino draugė, o kitą dieną netgi perskambino, kad įsitikintų, ar esame sveiki gyvi :) Skubu nuraminti - pieniškas kriaušių kokteilis visai nepavojingas, bent jau ne pavojingesnis negu bananų ir pieno ar braškių ir pieniškų ledų kokteiliai. Problemų čia galėtų kilti nebent tiems, kurie netoleruoja laktozės, bet tai jau kita kalba. Na, o visiems likusiems kriaušių kokteilis gali tapti maloniu atradimu. Citrinos sultys ir natūralus jogurtas suteikia gėrimui lengvos rūgštelės, kriaušės ir truputis cukraus - saldumo, vanilė kvapnumo, o grietinėlė ir šokoladas (mes naudojame juodą kartų, su 85% kakavos) - šventiškumo.

Pagal originalų receptą kriaušių kokteilį pagaminti visai nesudėtinga, bet pasakosiu apie porą pakeitimų, kurie darbą palengvins dar labiau. Pirmiausia, originalus receptas rekomenduoja į taures išpilstytą kokteilį pabarstyti šokolado drožlėmis bei papuošti Rahmtupfer - jeigu gerai suprantu, tai išplakta ir per specialų konditerinio švirkšto antgalį išspausta grietinėlė, kuri atrodo lyg mažas, dailus morenginis sausainukas. Na kas tuo užsiims namuose, kai kokteilį gamina, pavyzdžiui, praalkusių namiškių pavakariams? Mano patirtis rodo, jog flakonas pirktinės purškiamos grietinėlės čia nepamaišys, ir net jeigu grietinėlės kepurė atrodys griozdiškai, kokteilio skonis nuo to bus tik geresnis :) Antra, kriaušės būna įvairių dydžių, todėl vietoje trijų galima rinktis, pavyzdžiui, 5-6 ne per dideles. Kokteiliui taipogi tiks išpjaustytos, truputį įgedusios kriaušės, kurias gaila išmesti, arba jau bepradedantys pernokti, ne tiek sultingi, kiek kremiški vaisiai. Pagaminę kokteilį keletą kartų, greitai išmoksite viską sudėti "iš akies" - pavyzdžiui, aš žiūriu, jog paruoštų kriaušių gabaliukų inde būtų apie 600-700 ml. Besąlygiškai pasikliauti receptu nereikėtų ir kokteilį saldinant ar rūgštinant - kriaušių veislės skirtingos, todėl knyginėmis proporcijomis naudokitės tik kaip orientyru, prioritetą teikdami sveikai nuovokai.

Šveicarijos dailininkės Lisa Wenger-Ruutz (1858-1941) iliustracijos dalis iš knygelės Joggeli söll ga Birli shüttle (liet. apytikriai: Jokūbėlis išėjo nupurtyti kriaušių, 1908). Kiti dailininkai yra mėginę iliustracijas perpiešti ir atnaujinti, bet per daugiau negu šimtmetį neatsirado nė vieno, kuris būtų pranokęs pirmąjį, klasika tapusį šio kūrinio leidimą, reguliariai kartojamą ir šiais laikais. Paveikslėlis iš čia.

Paskutinis dalykas, į kurį šiame įraše norėčiau atkreipti jūsų dėmesį - labai jau neįprastas kokteilio pavadinimas. Kiek man pavyko išsiaiškinti, verčiant tiesmukai, žodis Joggeli reiškia maždaug tas, kuris jėga ar gudrumu užėmė kieno nors kito vietą. Ar tai reiškia, jog kriaušių kokteilis - kažkoks "apsimetėlis", savo spalva, konsistencija ir skoniu daugmaž imituojantis vanilinį ledų kokteilį? Įmanoma, bet vargu, ar tai tiesa.

O štai kita žodžio Joggeli reikšmė Šveicarijos vokiečių kalboje - tai mažybinė vardo Jokūbas forma, na, maždaug - Jokūbėlis. Etimologiškai vadas Jokūbas turi sąsajų su pirmąja, aukščiau aprašyta reikšme, nes iš hebrajų kalbos jį galima versti kaip atsiųstas teisti už mūsų nuodėmes, t.y. tas, kuris mus pakeičia, pavaduoja. Vis dėlto vardų semantika paprastai domisi tik lingvistai, o kitiems žmonėms konkretus vardas asocijuojasi su konkrečiais asmenimis, personažais, vietovėmis ar pan. Su kuo gi Jokūbėlį sieja šveicarai? Vienas atsakymas skamba labai netikėtai - šnekamojoje kalboje sporto mėgėjai žodžiu Joggeli vadina Bazelyje esantį futbolo stadioną, kuriam oficialiai suteiktas Šv.Jokūbo vardas (vok. St.Jakob-Park). Aišku kaip dieną, kad su kriaušių kokteiliu futbolo stadiono nesuporuosi :)

O štai antrasis Šveicarjoje gerai žinomas Jokūbėlis - jau visai kitas reikalas. Tai populiarios vaikiškos liaudies dainelės personažas, kurį 1908 m. išleistoje knygutėje Joggeli söll ga Birli shüttle (liet. apytikriai: Jokūbėlis išėjo nupurtyti kriaušių) įamžino dailininkė Lisa Wenger-Ruutz. Dar ir dabar, perleistas daugybę kartų, šis kūrinys yra laikomas vaikų literatūros klasika, bent jau vokiškai kalbančioje Šveicarijos dalyje. Jokūbėlis aprašytoje istorijoje pasirodo ne iš pačios geriausios pusės: šeimininko palieptas nupurtyti tris sunokusias, bet niekaip nenorinčias nukristi žemėn kriaušes, vaikinas, užuot atlikęs darbą, įsitaiso po medžiu nusnūsti. Tuomet šeimininkas į sodą siunčia šunį, kad šis krimsteltų nenaudėliui ir jį išjudintų; deja, šuo pasirodo esąs toks pats tinginio pantis kaip ir Jokūbėlis. Tenka siųsti lazdą, kad ši pamokytų šunį ir t.t. - pamažu susidaro ilgiausia niekam tikusių pagalbininkų eilė. Galiausiai šeimininkas neapsikenčia, paima botagą ir savo ūkyje įveda tvarką, kaip sakoma, diktatoriškais metodais :) Iš pimo žvilgsnio dainelė panaši į daugelį kitų liaudies kūrinių - kad ir į formulinę lietuvių liaudies pasaką apie vištytę ir gaidelį. Vis dėlto, anot mokslininkų, istorijos apie Jokūbėlį šaknys gana egzotiškos. Dainelė kildinama iš Šveicarijos žydų folkloro, tiksliau, kumuliatyvinės Velykų dainos Chad gadya, kurioje alegorijos forma pasakojama Izraelio istorija. Bet vėlgi - šiaip dalykais daugiausia domisi literatūros istorikai, o Šveicarijos žmonėms Jokūbėlis - jų ir tik jų tautosakos personažas. Nūnai Jokūbėlis tapo nepiktybiško, bet tingaus, truputį komiško ir kvailoko slunkiaus sinonimu - mūsų tautosakoje panašią konotaciją turi trečias brolis Jonas arba Jonelis kvailelis.

Žinant istoriją apie Jokūbėlį, darosi suprantama, kodėl kriaušių kokteilis pavadintas jo vardu, ir kodėl gaminti gėrimą siūloma ne iš dviejų ar keturių, o būtent iš trijų vaisių :) Nesu tikra, kiek šis gėrimas populiarus ir tradicinis, bet akivaizdu, jog knygos autorė pasistengė, jog vietiniai ingredientai būtų kuo labiau susieti su šveicarišku kontekstu, ne vien gastronominiu, o ir kultūriniu. Antra vertus, nenuginčijamas faktas, jog kriaušių patiekalai (ir gėrimai, taip pat alkoholioniai) Šveicarijoje tikrai populiarūs, o kriaušių sodai saugomi kaip tipiško šveicariško gamtovaizdžio dalis. Tad, jeigu domitės Šveicarija, o ypač - jeigu mėgstate kriaušes, linkiu jums malonios pažinties su tenykščiu Jokūbėliu :)

Nuotrauka Kristinos

Joggeli - kriaušių kokteilis Jokūbėlis

Ingredientai: (4 porcijoms)

3 didelės, sultingos kriaušės

½ citrinos sultys

150 g natūralaus jogurto

3 v.š. cukraus

1 a.š. vanilinio cukraus

500 ml šalto pieno

Plakamosios grietinėlė (kokteiliui papuošti)

1 v.š. šokolado drožlių

1. Kriaušes nulupkite, išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ar skiltelėmis. Jas sudėkite į indą, kuriame plaksite kokteilį.
2. Ten pat supilkite citrinos sultis, suberkite paprastą ir vanilinį cukrų. Viską susmulkinkite iki vientisos tyrės - pavyzdžiui, elektriniu smulkintuvu, uždėję antgalį su peiliukais. Supilkite pieną ir dar šiek tiek paplakite, kad viskas gerai persimaišytų. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasaldinkite ar įspauskite citrinos sulčių.
3. Kokteilį supilstykite į taures, papuoškite grietinėle ir šokolado drožlėmis. Tiekite tuojau pat.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Brigitte Karch, Gut essen - Schweizer Küche. Über 100 Rezeptideen, Herrsching, München: Pawlak Verlag, 1991, s. 91.

Juodųjų serbentų džinas

Prieš nupuošdama eglutę, nusprendžiau, jog atėjo pats laikas nufotografuoti ir aprašyti juodųjų serbentų džiną. Tiksliau, kiek pamąsčiusi, padariau išvadą, jog geresnis laikas vargu ar ateis. Mat yra tokių receptų, kurių sezoniškumas labai jau neaiškus - kažkada, rašydama apie aviečių actą, dėl to jau spėjau pabėdavoti. Su juodųjų serbentų džinu situacija analogiška: vasarą, kai uogų apstu, gėrimas dar būna tik pradėtas gaminti. Žiemą, kai gėrimas jau tinkama ragauti, susidomėjusiems nebėra iš ko jo daryti. Tačiau aš viliuosi, jog tarp mano skaitytojų yra ne vienas lėto maisto mėgėjas, kuris neskubina gyvenimo :) Tai reiškia jog po keleto mėnesių, atėjus vasarai, recepto teks pasiieškoti archyvuose - tikiuosi, ingredientų rodyklė dešinėje puslapio pusėje jums padės (nepatikėsite, kiek kartų esu girdėjusi nusiskundimų, kad šis tinklaraštis per didelės apimties ir jame neįmanoma rasti reikiamų įrašų!.. Tik tada supratau, jog naudotis rodyklėmis moka ir/ar nori toli gražu ne visi.)

Nuotrauka Kristinos

Juodųjų serbentų džinas - labai tradicinis, desertinis, alkoholinis gėrimas, Didžiojoje Britanijoje gaminamas mažų mažiausia nuo XIX a. vidurio. Mano turimoje knygoje jis pirmiausia siejamas su Herefordšyro grafyste Anglijoje, Vakarų Midlandso regione. Mat Herefordšyras garsėja itin švelniu klimatu, tinkančiu vaismedžiams, vaiskrūmiams bei apyniams auginti. Neatsitiktinai kaip tik čia buvo užveisti bene didžiausi serbentynai visoje šalyje; tuo tarpu Herefordšyrio gyventojai sukūrė ne vieną receptūrą, atspindinčią pastangas juodųjų serbentų derlių kuo kūrybiškiau pritaikyti kulinarijoje. Juodųjų serbentų uogos Didžiojoje Britanijoje tradiciškai naudojamos įvairiems desertams, gaiviesiems gėrimams, na, ir alkoholiui pagardinti. Tuo, kad jos būtų įtrauktos į britų valgiaraščius, rūpinasi ne vienos gamyklos (ir ne vienos delikatesų gamyklėlės) technologai. Antra vertus, klasikiniai receptai visiems gerai žinomi, o juodųjų serbentų patiekalai namų sąlygomis yra gaminami ir mėgstami visoje Didžiojoje Britanijoje, nepaisant vieno ar kito geografinio regiono ribų.

Nuotrauka Kristinos

Juodieji serbentai, vertinant pasauliniu mastu, auginami palyginti nedideliame areale: Europoje, Sibire ir kai kuriuose kituose šiauriniuose Azijos rajonuose bei Naujojoje Zelandijoje. Tokia situacija susiklostė ne tiek dėl to, kad juodųjų serbentų krūmai būtų labai įnoringi (nors drėgmės trūkumas jiems labai nepatinka), o ir dėl kitokių priežasčių. Antai JAV jų kultivavimas buvo smarkiai apribotas, baiminantis serbentinės veimutrūdės paplitimo - ši augalų liga, pernešama per agrastų bei serbentų, ypač juodųjų, lapus, kelia mirtiną grėsmę tenykščiams spygliuočių miškams. Taigi, nėra ko per daug stebėtis, kad receptų, kuriuose figūruoja juodieji serbentai, pasaulyje sukurta gerokai mažiau negu, pavyzdžiui, receptų, kuriuose naudojamos bulvės. Mums, lietuviams, irgi kai kada pritrūksta minčių, ką gi čia dar nuveikus su juodųjų serbentų pertekliumi - nevirsi gi iškart kelių kibirų uogienės. Tai štai, sakau iš savo patirties - labai pravartu retkarčiais žvilgtelėti į skandinavų, slavų, britų ir kitų ne per daug skaitlingų "juodųjų serbentų valgytojų" sukauptą patirtį, nes ten galima aptikti išganingų idėjų, kaip sunaudoti vieną kitą atliekamą saują uogų. Pavyzdžiui, per kelias minutes pagaminti juodųjų serbentų džiną ateinančioms Šv. Kalėdoms :)

Nuotrauka Kristinos

Kaip jau turbūt supratote, gėrimo pavadinimas nepalieka vietos nei fantazijai, nei intrigai. Juodųjų serbentų džinas ir yra ne kas kita, kaip džinu užpilti juodieji serbentai, pasaldinti cukrumi ir kai kada (bet ne visada) pagardinti kokiu prieskoniu - pavyzdžiui, keliais gvazdikėliais ar gabaliuku cinamono lazdelės. Na, nebent džinu užpiltus serbentus pavadinsime likeriu, kas literatūroje anglų kalba nėra retenybė; tada gėrimas vadinamas ne blackcurrant gin, o balckcurrant liqueur. Bet iš esmės pagrindinė tema šiame recepte menkai teužšifruota, kaip pasakytų Auksinio proto vedėjai :)

Dažnam gali kilti klausimas: o kuo šis gėrimas skiriasi nuo mums įprastų trauktinių ir užpiltinių? Atsakymas čia pats paprasčiausias - tik alkoholio rūšimi. Ir, žiūrint iš praktinių pozicijų, tai nėra blogai. Mat lietuviško stiliaus užpiltinės, bent jau tos, su kuriomis esu susidūrusi aš, paprastai reikalauja medicininio spirito, kurio šiais laikais ne taip paprasta įsigyti. Be to, aš, netgi turėdama šį ingredientą po ranka, dažniausia saugau jį receptams, kuriuose spiritas absoliučiai nepakeičiamas - pavyzdžiui, širšių medui. Antra, naudojant spiritą užpiltinėms, reikia mokėti jį tinkamai skiesti, kad gėrimas nebūtų nei per daug stiprus, nei pavandenijęs. O štai su džinu viskas paprasta - tereikia atidaryti butelį ir supilti alkoholį ant uogų bei cukraus. Gera žinia ir ta, kad džinas šiuo atveju nebūtinai turi būti pats brangiausias. Atvirkščiai, čia tiks ir pats pigiausias, kuris bet kokiu atveju įgis juodųjų serbentų skonį ir iš dalies - kvapą.

Beje, dėl kvapo. Mano vyras, iš principo mėgstantis juoduosius serbentus, jų kvapu per daug nesižavi. Dar blogesni reikalai su džinu, nes pastarajam būdingas "spygliukų" aromatas jam išvis ne prie širdies (todėl mūsų namuose kas kelinta vasara džino nusiperku nebent aš, sugalvojusi draugių kompanijai pagaminti Bee's Knees kokteilio :) Taigi, per daug nenustebau, kai, pirmąkart pamatęs mane pilant džiną ant juodųjų serbentų, vyras nepatikliai paklausė: Negi manai, kad sumaišiusi du abejotino kvapo dalykus, gali gauti kažką gero? Po pusantrų metų jam šį klausimą priminiau, ir vyrui teko pripažinti, kad kažkokiu nepaaiškinamu būdu juodieji serbentai ir džinas vienas kitą neutralizavo, sukurdami malonaus, vaisinio kvapo ir skonio gėrimą. Taigi, tikiuosi, jog visus jūsų nuogąstavimus išsklaidžiau, ir juodųjų serbentų džiną ateinančią vasarą gaminsite, nekamuojami jokių abejonių :)

Nuotrauka Kristinos

Blackcurrant Gin (Blackcurrant Liqueur) - juodųjų serbentų džinas

Ingredientai: (išeis apie 500 ml gėrimo)

350 g gerai sunokusių juodųjų serbentų uogų (be šakelių)

175 g cukraus

Nebūtinai: 2 gvazdikėliai (arba kitoks jūsų pasirinktas prieskonis, pavyzdžiui, citrinos žievelė be baltosios dalies ar gabaliukas cinamono lazdelės)

300 ml džino

1. Juoduosius serbentus perrinkite, nuplaukite, suverskite į sietą ir palikite, kad gerai nulašėtų vanduo.
2. Paruoštas uogas suberkite į sandariai uždaromą stiklainį ar kitokį indą, užpilkite cukrumi, jeigu naudosite, įdėkite gvazdikėlius ar kitus pasirinktus prieskonius. Užpilkite džinu, sandariai uždarykite ir palikite tamsioje, vėsioje vietoje mažų mažiausia 6 savaitėms, bet geriau ilgesniam laikui - dažname recepte nurodoma, jog minimalus laikymo terminas yra 3 mėnesiai.* Retkarčiais stiklainį galite pasukioti (arba netgi atidaryti ir pamaišyti šaukštu), kad cukrus greičiau ištirptų.
3. Susistovėjusį juodųjų serbentų džiną perkoškite per švarų, tankų audeklą, stengdamiesi nespausti uogų, ir supilstykite į butelius.** Sandariai uždarykite ir tamsioje, vėsioje vietoje laikykite, kol prireiks. 
4. Tradiciškai toks gėrimas patiekiamas kalėdiniu laikotarpiu drauge su saldumynais ar kaip aperityvas. Jis taip pat gali būti naudojamas kaip kokteilių ar karštų žiemos gėrimų ingredientas, užpilas ant ledų ir pan.

* Kadangi juoduosiuose serbentuose nėra kauliukų kaip vyšniose ar slyvose, aš juos džinu užpilu vieną vasarą, o atėjus kitai, maždaug po metų, nupilu. Tuomet perkoštą ir į butelius supilstytą gėrimą palieku ramybėje dar keliems mėnesiams, iki kalėdinio laikotarpio. Toks pusantrų metų išlaikytas gėrimas būna tamsesnės spalvos, bet itin sodraus uogų skonio.

** Britai perspėja jokiu būdu neišmesti serbentų sultyse ir džine išmirkusių uogų - jas galima panaudoti pyragų įdarams, o taip pat ledų ar kitokių desertų gardinimui. Dar vienas tradicinis receptas su "apgirtusiais" juodaisiais serbentais: juos apdžiovinti, suberti į tirpintą šokoladą, nulašinti šokolado perteklių, o tada paskleisti ant kepimo popieriaus lakšto, kad sutvirtėtų - taip pagaminsite naminius uogų saldainius.

Džine išmirkusios juodųjų serbentų uogos gali būti panaudotos įvairiems desertams. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 294-295.

Feichojų kompotas

Su Naujais metais, su nauja laime, mano mieli skaitytojai! Sveikatos Jums, sėkmės darbuose, meilės ir visokeriopos gerovės šeimose! Ir, žinoma, malonių patirčių, gaminant dar negamintus patiekalus, ragaujant dar neragautus produktus, atrandant dar neatrastas virtuves. Tikiuosi, 2020-aisiais ne rečiau negu pernai susitiksime šiame tinklaraštyje pasidalinti savo idėjomis ir patirtimis :)

Nuotrauka Kristinos

O pradėti šių metų įrašus nusprendžiau ta pačia tema, kuria pabaigiau pernykščius. Taip taip, tai reiškia, jog ir vėl pasakosiu jums apie feichojas (tarp kitko, prieš porą dienų mačiau, kad jos vis dar pardavinėjamos mūsų prekybos centruose, ir netgi su nuolaida). Tiktai šįkart mano akiratyje atsidūrė ne feichojų uogienė, o feichojų kompotas. Pasirodo, tai labai tradicinis gėrimas Užkaukazėje, įskaitant Abchaziją. Nenuostabu, kad jo receptą pirmą kartą užtikau labai seniai, dar sovietmečiu leistoje knygoje, kuri buvo skirta abchazų kulinarijai. 

Sovietmetį menanti etiketė nuo pramoniniu būdu Abchazijoje, Gagros mieste, gaminto feichojų gėrimo. Deja, kitaip negu, pavyzdžiui, Tarchunas, jis buvo menkai žinomas už Gruzijos ribų. Foto iš čia.

Praeitame įraše pakankamai smulkmeniškai aprašiau feichojų, Pietų Amerikos vaisių, kelią į Europos sodus bei virtuves. Minėjau ir tai, kad į Abchaziją jos pateko labai anksti: yra išlikęs garsaus botaniko Jurijaus Voronovo (rus. Юрий Николаевич Воронов, 1874-1931) liudijimas, kad 1903 m. Suchumio botanikos sode augintas feichojos medelis ėmė vesti vaisius. Dabar tik pridursiu, jog pirmoji feichojų plantacija Abchazijoje - o ir visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje - įkurta dar 1915 m., kai Suchumio apylinkėse inžinieriaus Griboedovo (rus. Грибоедов; deja, nei šio žmogaus vardo, nei jokių kitokių žinių apie jį man surasti nepavyko) iniciatyva buvo pasodinti 121 feichojų medeliai. Tai paaiškina, kodėl abchazai ne tiktai namuose, o ir pramoniniu būdu iš feichojų jau kone šimtmetį gamina uogienes, limonadus, padažus ir kitus produktus.

Nuotrauka Kristinos

Iš pažiūros feichojų kompotas neatrodo daug žadančiai. Nuo karščio vaisiai tampa chaki spalvos, o sirupas lieka daugmaž skaidrus, bespalvis - sakyčiau, šį gėrimą ne taip jau sudėtinga sumaišyti su paūgėjusiais agurkėliais marinate :) Tačiau vos tik atidarę stiklainį ar butelį, pajusite, jog stiprus, labai malonus žemuogių kvapas pasklinda po visą virtuvę. Pats kompotas irgi turi nepakartojamą saldžiarūgštį skonį. Tiesa, yra žmonių, kuriems nepriimtinas jodo prieskonis (pasikartosiu: šio elemento feichojose yra daugiau negu žuvyse ar jūros gėrybėse!); jiems į kompotą patariama įdėti mandarinų, kurie jį neutralizuoja.

Nuotrauka Kristinos

Vis dėlto geriausia bus, jeigu feichojų paragausite patys, nes tiesiog neįmanoma tiksliai nupasakoti, kaip kvepia šie vaisiai ir kokį skonį jie turi. Gal todėl Abchazijoje feichojos apibūdinamos ne kasdieniškais žodžiais, o poetiškai. Antai viena abchazų legenda byloja, jog Feichoa buvo vaikino vardas. Jis ilgus metus laukė mylimosios, kuri su savo šeima išplaukė aplankyti tolimų kraštų ir niekada nesugrįžo - mat audros metu dailią merginą esą pagrobė Jūrų valdovas ir pavertė ją vandenų fėja. Tačiau net praėjus daugeliui metų, įsimylėjėliai vienas kito nepamiršo ir ilgėjosi. Galiausiai Jūrų valdovas judviejų pasigailėjo. Merginą jis pavertė brizu, o jos mylimąjį, jau spėjusį virsti žilagalviu seniu, - feichojos medžiu, augančiu jūros pakrantėje. Kai vėjas įsisuko į medžio šakas ir jas apkabino, užsimezgė nuostabaus skonio feichojų vaisiai, kvepiantys kaip pati jūra. Jie turi daugybę gydančių savybių, nes radosi iš tikėjimo, vilties ir meilės.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, ar abchazų legenda padėjo jums bent kiek geriau įsivaizduoti feichojų, kvepiančių jūra, skonines ypatybes, bet dabar iš poetinio pasaulio sugrįžkime į gyvenimo prozą :) Pirmiausia pasakysiu, jog kompotą pagaminti visiškai nesudėtinga, nors ir šiek tiek užtrunka. Mat tradicinis metodas reikalauja vieną dieną vaisius užpilti karštu sirupu, o kitą dieną jį vėl nupilti, pavirinti ir užplikymo procedūrą pakartoti antrąsyk.

Atkreipkite dėmesį į dar vieną dalyką: sirupas kompotams Abchazijoje verdamas gana ilgai, kad šiek tiek sutirštėtų. Žinoma, tokiu atveju gėrimas išeina koncentruotas, todėl patiekiant į jį įprasta įmaišyti šalto vandens. Gali kilti klausimas: tai kam gi kompotą virti taip, kad vėliau reikėtų skiesti? Atsakymų čia ko gero yra ne vienas. Pirmiausia, reikia turėti galvoje, jog XX a. 1-oje pusėje, kai abchazai pradėjo gaminti feichojų kompotą, ne kiekviena šeimininkė turėjo galimybę sandariai uždaryti stiklainius, neretai tekdavo naudotis platmasiniais dangteliais, stiklainius kaip nors aprišti popieriumi ir pan. Didesnis kiekis cukraus garantavo, kad uogienės ir kompotai greitai nesuges. Žinoma, juos vis tiek reikėdavo laikyti šaltai, pavyzdžiui, rūsyje. Kadangi ten neretai būdavo ankšta, kompaktiškesni "stiprūs" kompotai irgi buvo sveikintinas dalykas, nes tada likdavo daugiau vietos vyno statinaitėms, uogienėms, sūdytoms daržovėms ir kitoms gėrybėms sandėliuoti. Šiais laikais, ypač jeigu kompotą verdate mažais kiekiais ir/ar greitam vartojimui, sirupą galite virti trumpiau, o patiekiant gėrimą vandeniu skiesti mažiau (arba ir visai jo neskiesti) - skonis nuo to nenukentės. Vienintelė mano rekomendacija - ištverti bent porą savaičių, kol gėrimas susistovės, o sirupo prisigėrusios ir savo sultis atidavusios feichojos nusklęs į stiklainio dugną. Antra vertus, kai kurie receptai teigia, jog feichojų kompotą galima skanauti jau kitą dieną po pagaminimo. Jeigu jūs esate iš tų nekantriųjų, virkite kompotą iš griežinėliais ar bent jau per pusę supjaustytų feichojų - tada gėrimo skonis bus kur kas išraiškingesnis.

Seniau žmonės naminius kompotus virdavo pirmiausia todėl, kad, atėjus žiemai, turėtų kuo pasilepinti - o ir vasaros derlius neprapuldavo veltui. Dabar, pasibaigus deficitų laikams, ši tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, sirupo, sulčių ir įvairių gaiviųjų gėrimų mes vis dažniau ieškome parduotuvėse. Tačiau panašu, kad Abchazijoje eilėmis išrikiuoti stiklainiai su naminiais kompotais - pakankamai įprastas vaizdas net šiais laikais. Kiekviena šeima turi savo mėgstamiausius ir pasirūpina jų atsargomis. Turbūt atsisakyti naminių gėrimų šiltuose kraštuose ne taip lengva kaip šiaurinėse platumose?.. Nežinau kaip jums, bet man Gruzija, įskaitant Abchaziją, nuo seno asocijavosi su įvairiais vaisvandeniais bei parduotuviniais limonadais. O dabar džiaugiuosi atradusi ir tenykščius kompotus, kurie toli gražu ne visada panašūs į mūsiškius ir gali būti verdami iš persikų, cidonijų, sedulų, granatų, vynuogių, lauravyšnių ir, be abejo, feichojų. Vargu ar jie mums, lietuviams, kada nors taps kasdieniniais gėrimais, bet retkarčiais jų pasigaminti ir nustebinti save bei savo artimuosius - kodėl gi ne?

Nuotrauka Kristinos

Компот из фейхоа - feichojų kopotas

Ingredientai: (išeis 2 l gana koncentruoto kompoto)

500 g šviežių feichojų vaisių

Nebūtinai: 1-2 mandarinai

2 l vandens

150-180 g cukraus

1. Feichojų vaisius nuplaukite, nusausinkite, pašalinkite kotelių ir taurėlapių likučius ("uodegėles"). Kai kada, ruošiant feichojas kompotui, jos perpjaunamos perpus arba kitaip susmulkinamos. Yra ir dar vienas vaisių paruošimo metodas: peiliu ar bulvių skustuku keliose vietose padaromos kelios siauros, išilgos "vagelės", t.y. pašalinama odelė taip, kad feichojos atrodytų lyg dryžuotos. Tokiu atveju vaisiai greičiau atiduoda savo sultis, o į juos, savo ruožtu, geriau įsigeria sirupas.
2. Paruoštas feichojas sudėkite į švarą stiklainį. Jeigu jums nepatinka specifinis feichojų prieskonis, kurį lemia didelis jodo kiekis, į kompotą galite įdėti mandarinų, kurie jį neutralizuos. Tokiu atveju mandarinus nuplaukite ir nulupkite, Supjaustykite pagal skonį (siūlyčiau plonomis rieklėmis) ir sudėkite į stiklainį su feichojomis. (Aš šį žingsnį praleidau.)
3. Išvirkite sirupą. Į prikaistuvį supilkite vandenį ir sudėkite cukrų. Užvirinkite ir pavirkite apie 5 min., tada gautą sirupą supilkite į stiklainį su paruoštais vaisiais. Šiek tiek sirupo liks - taip ir turi būti. Jį atidėkite, nes šių likučių prireiks kitą dieną. Tuo tarpu sirupu užpiltas feichojas uždenkite dangteliu ir palikite maždaug parai.
4. Kitą dieną nuo feichojų vėl nupilkite sirupą į prikaistuvį. Supilkite vakarykštį atlikusį sirupą. Užvirkite, sumažinkite ugnį ir leiskite pavirti apie 10-15 min. Gautą sirupą vėl užpilkite ant feichojų - dabar jo turėtų būti kaip tik tiek, kiek reikia, nes dalis skysčio nugaruos. Jeigu sirupo per mažai, galite papildomai įpilti verdančio vandens (pavyzdžiui, iš arbatinuko).*
5. Stiklainį vėl užsukite, apverskite ir leiskite atvėsti. Palikite bent 2-3 savaitėms ar ilgesniam laikui - per tą laiką feichojų vaisiai išleis daugumą savo sulčių, o patys prisigers sirupo ir nusileis į stiklainio dugną.
6. Patiekdami feichojų kompotą, jį, jeigu reikia, galite pagal skonį atskiesti atšaldytu stalo vandeniu (arba įdėti ledukų). Galite papuošti supjaustytais konservuotais feichojų vaisiais arba kitaip (pavyzdžiui, šviežio mandarino ir/ ar citrinos griežinėliais).

* Originaliame recepte siūloma sirupą virti 30-40 min., t.y. tol, kol jis taps pakankamai koncentruotas (anot kai kurių šaltinių, sirupas turėtų būti apie 40% koncentracijos). Vis dėlto čia yra šiokia tokia problema: kuo ilgiau virsite sirupą, tuo daugiau jo nugaruos. Tai reiškia, kad supylus nugaravusį sirupą ant feichojų, greičiausia 2 l stiklainis bus nepilnas. Problemą galima išspręsti keliais būdais: 1) sirupą virti trumpiau, kad jis labai stipriai nenugaruotų; 2) iš pradžių išvirti ne 2, o 2,5-3 l sirupo; po 30-40 min., jam nugaravus, sirupo bus kaip tik tiek, kad pripildysite 2 l stiklainį; 3) po pirmojo etapo feichojas perdėti į mažesnį stiklainį, o tada užpilti nugaravusiu koncentruotu sirupu. Aš rinkausi pirmąjį būdą ir sirupą viriau palyginti trumpai, apie 10 min.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausia receptų šaltiniai čia, čia, čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 72-73.

Pieniškas mangų kokteilis

Vėlyvą rudenį, kai obuoliai tampa bene vieninteliais kokybiškais lietuviškais vaisiais, vis dažniau kyla pagunda nusipirkti atvežtinių, ypač jeigu jie atrodo gerai sunokę ir sultingi. Šįkart buvau išsirinkusi mangą ir planavau gaminti ryžių pudingą su kokosais ir mangais, bet paskui, prisiminusi, jog vyras kelioms dienoms išvažiuoja, persigalvojau, nes dviese su sūnumi pudingo tikrai nebūtume įveikę. Vietoje to, liūdnai ant spintelės lūkuriuojantį mangą nusprendžiau panaudoti kokteiliui, nes vaikas kaip tik kaulijo ko nors saldaus, ir tuojau pat :)

Nuotrauka Kristinos

Pirmą kartą šį pienišką mangų kokteilį pagaminau, kai pradėjau domėtis tradicine Čado virtuve. Vaisių kokteiliai - vienas paprasčiausių ir vakariečiams "suprantamiausių" patiekalų, kuriuos gali pasiūlyti ši egzotiška Afrikos valstybė. Čade jie vadinami sultimis (pranc. jus), nors iš tikrųjų yra pakankamai tiršti ir savo konsistencija kur kas labiau primena glotnučius. Vaisių ir pieno kokteiliai Čado virtuvėje greičiausiai atsirado prancūzų - buvusių šalies kolonizatorių - dėka, ir jau tikrai neseniai, nes tiek kokteilių plaktuvai, tiek ir elektra daugumai čadiečių dar ir šiandien priklauso svajonių sferai. Nenuostabu, jog šio gėrimo dažniausia rasite miestų kavinėse ar užkandinėse - sako, jog Čade ne vienas verslas, orientuotas į viešąjį maitinimą, prasidėjo nuo vieno vienintelio vaisių ir pieno kokteilio recepto. Na, o žmonėms, kurie neturi galimybių pasigaminti šio skanėsto namuose, apsilankymas pieno bare tampa nebrangia, bet ir nekasdieniška pramoga. Net jeigu tas baras įsikūręs vietinio miestelio turguje ir, mūsų akimis žiūrint, yra daugiau negu kuklus.

Nuotrauka Kristinos

Kaip ir kitose šalyse, Čade vaisių ir pienų kokteiliai gali būti įvairūs, bet juose retai maišoma daugiau negu dviejų rūšių vaisiai. Pirmenybė vis dėlto teikiama gryniems skoniams: į indą dedamas koks nors paruoštas vaisius ar vaisiai (dažniausia mangai), pilamas vanduo bei ledukai, viskas pagardinama cukrumi ir pieno milteliais - štai ir viskas. Kur kas rečiau dėl gaivumo papildomai naudojami citrusiniai vaisiai - tarkime, į bananų ar avokadų kokteilį įspaudžiamą žaliųjų citrinų sulčių. Ir jau visai neįprasta, kuomet kokteilis plakamas iš kelių vaisių rūšių (žr. paskutinę nuorodą įrašo pabaigoje) - paprastai tai restoranuose dirbančių šefų kūriniai, skirti išrankiausiems ir turtingiausiems klientams. Kitas tokių "sudėtingų" receptų šaltinis - vakariečiai, perkuriantys Čado receptus pagal savo skonį ir poreikius - plg. šį veganams pritaikytą receptą, pavadintą Le "jus" à la Tchadienne, kuriame ne tik maišomi mangai, bananai ir ananasai, bet ir vietoje cukraus bei pieno miltelių naudojamos datulės.

Nuotrauka Kristinos

Mangai - neginčijami pieniškų Čado kokteilių lyderiai, kurių populiarumą pervertinti suku. Jie beveik visada nurodomi kaip vienintelis ir pagrindinis kokteilio ingredientas; jeigu maišomi dviejų rūšių vaisiai, dažniausi vienas iš komponentų taip pat būna mangas. Kodėl? Na, pirmiausia šalies pietiniuose regionuose šie vaisiai puikiai auga, ir, žinoma, yra labai mėgstami, ypač vaikų. Teko skaityti vienos savanorės, mokytojaujančios Čade, įspūdžius - savo mokinukus ji apibūdino kaip mielus mažylius, amžinai lipniomis nuo mangų sulčių rankomis :) Negalėdami sulaukti pavasario, kuomet Čade prasideda mangų sezonas, vaikai ima valgyti pusžalius vaisius jau nuo sausio, nes dažnai jiems tai būna pats prieinamiausias, jei ne vienintelis desertas.

Antra vertus, ūkininkams mangų vaisiai - svarbus pajamų šaltinis. Dauguma juos (sezono metu - šviežius, ne sezono metu - supjaustytus riekelėmis ir išdžiovintus) parduoda turguose ar tiesiog pakelėse. Realizuoti iškart visą derlių fermeriai turi nedaug galimybių, nepaisant to, kad mėginimų supirkti ir panaudoti mangų vaisius maisto pramonėje pasitaiko. Antai prieš kelerius metus Doba mieste čadiečiai su verslo partneriais iš Indijos pastatė vaisių sulčių gamyklą, kurios produktų asortimente svarbiausia vieta buvo numatyta pomidorų ir, žinoma, mangų sultims. Perdirbėjai tvirtina, jog vietiniai "puslaukiniai" mangų vaisiai, mažesni, plaušuotesni ir ne tokie sultingi kaip indiški, vis dėlto yra puiki žaliava ekologiškoms vaisių sultims, į kurias nededama jokių dažiklių, aromato bei skonio stipriklių ar kitų cheminių priedų. Dėl to Čade gaminamos mangų sultys esą geriau vertinamos už Kamerūno produkciją, nors pastarojoje šalyje maisto pramonė išvystyta žymiai geriau. Pastaruoju faktu Čade ypač didžiuojamasi, tačiau tai menkai tepadeda sulčių verslui irtis į priekį; sėkmingai jo plėtrai trūksta ir investicijų, ir - labai panašu - įmonės valdymo įgūdžių.

Nuotrauka Kristinos

Tuo tarpu gaminant pieniškus kokteilius, mangai yra "patogūs" vaisiai dar ir todėl, kad sunokę jie būna labai saldūs. Tai reiškia, jog į mangų kokteilius dedamas minimalus kiekis cukraus. Čadiečiams tai pliusas, nes sumažėja kokteilių savikaina, o mums - signalas, jog gėrimas palankus sveikatai. Beje, saldi, natūrali sunokusių mangų tyrė tinka ne tiktai glotnučiams - ji gali būti panaudojama ir kaip padažas sveikuoliškoms desertinėms vaisių salotoms, kurias esu aprašiusi kiek anksčiau.

Šiek tiek natūralaus saldumo kokteiliui suteikia ir pieno milteliai, Afrikoje dažniausia vadinami tiesiog Nido, t.y. pavadinimu, kurį savo produktui suteikė firma Nestlé. Kodėl pieno milteliai, o ne pienas? Jeigu atsiminsime, jog Čade vidutinė oro temperatūra svyruoja tarp +30-45°C, o dauguma gyventojų neturi nei šaldytuvų, nei elektros, atsakymas taps akivaizdus. Ar mes, gyvenantys visai kitokiomis sąlygomis, pieno miltelius ir vandenį galime keisti įprastu pienu? Žinoma, tik pienas turėtų būti pakankamai riebus, kad daugmaž atitiktų koncentruotą pieno miltelių skonį. Kaip tik dėl skonio niuansų net vakarietiško stiliaus gėrimuose (pavyzdžiui, salyklinio pieno kokteiliuose) įprasta naudoti pieno miltelius. Tiesą sakant, ištirpinti nedideliame vandens kiekyje, jie labiau primena ne įprastą šviežią pieną, o nesaldintą sutirštintą pieną skardinėse. Tad, mano manymu, jeigu neturite galimybės įsigyti pieno miltelių, nesaldintas sutirštintas pienas, praskiestas vandeniu, gali tapti neprasta jų alternatyva.

Kalbant apie pieno produktus, gali kilti dar vienas klausimas: o kodėl šiems kokteiliams nepanaudojus raugintų pieno produktų, pavyzdžiui, jogurto? Atsakymas būtų toks: rinktis raugintus pieno produktus galima, tik tada pagaminsite indišką mangų lassi, o ne čadietiška pieno kokteilį :) Nors Čade jogurtas naudojamas kai kuriems patiekalams gaminti (pavyzdžiui, jo dedama į duonos paplotėlių kissar tešlą), tačiau tradicijos jį maišyti į vaisių kokteilius nėra. Čadiečių nuomone, gėrimams naudoti saldžius pieno miltelius ir gardžiau, ir patogiau.

Nuotrauka Kristinos

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus kokteilio ingredientas - tai susmulkinti ledukai, kurie iš dalies atlieka kokteilio tirštiklio vaidmenį. Tačiau dar svarbiau, jog gėrimui jie suteikia gaivumo, paversdami jį savotiškais "skystais ledais". Šalyje, kur nuolat tvyro karštis, šaltas gėrimas yra prabanga. ir tai dar viena priežastis, kodėl juo pasimėgauti dažniausia einama ten, kur kokteilius plaka verslininkų pasamdyti žmonės, aprūpinti ne tiktai kokteilių plaktuvais, o ir (dažniausia) šaldymo įranga. Mums nusipirkti ar patiems užsišaldyti ledukų nėra jokia problema, tai tiesiog nepatingėkime ir tą padarykime.

Ir dar. Čado receptuose pabrėžiama, jog pieniški kokteiliai privalo būti ne tiktai labai šalti, o ir ką tik pagaminti. Jeigu kokteilio neišgėrėte iš karto, netgi šaldytuve jį rekomenduojama laikyti ne ilgiau negu 1 val. o tada perplakti. Tačiau bus geriausia, jeigu pagaminsite tiek kokteilio, kiek galėsite išgerti iš karto. Taigi, patirkite džiaugsmą, atrasdami naują receptą, bet nepersistenkite su kiekiais :)

Nuotrauka Kristinos

Jus de mangue (jus de fruit) - pieniškas mangų (ar kitokių vaisių) kokteilis

Ingredientai: (2 didelėms arba 4 nedidelėms porcijoms)

1 didelis, gerai sunokęs mangas*

Nebūtinai: 1-2 puodeliai smulkintų kitokių vaisių (tiks apelsinai, ananasai, papajos, bananai, guavos ir kt.)

2 puodeliai vandens (1 puodelis - 250 ml)

3 v.š. pieno miltelių**

1-3 v.š. cukraus

Nebūtinai: ¼ a.š. grūstų kardamono sėklų arba keli lašai vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis vanilinio cukraus)

1 puodelis susmulkintų ledukų

1. Nuplautą ir nusausintą mangą nulupkite ir supjaustykite gabaliukais. Jeigu naudosite, paruoškite ir kitus vaisius (jeigu nemėgstate labai saldžių kokteilių, rinkitės, pavyzdžiui, apelsinus arba išspauskite šiek tiek žaliųjų citrinų sulčių; aš šįkart papildomų vaisių nenaudojau).
2. Jeigu turite galingą kokteilių plaktuvą, į jį sudėkite paruoštus vaisius, supilkite vandenį. suberkite pieno miltelius, cukrų ir, jeigu naudosite, kardamoną arba vanilę. Supilkite ledukus ir viską išplakite iki vientisos, tirštos masės. Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomai cukraus ar įpilkite daugiau vandens, t.y. sureguliuokite kokteilio saldumą bei tirštumą pagal savo skonį. Patiekite tuojau pat.
3. Jeigu galingo kokteilio plaktuvo neturite, kokteilį galite paruošti kitaip. Paruoštus vaisius suberkite į smulkinimui tinkamą indą, įpilkite apie 1½ puodelio vandens ir sutrinkite vaisių tyrę (tam tiks smulkintuvo antgalis su peiliukais). Suverskite tyrę į sietą, pakabintą virš didelio, plakimui tinkamo indo. Pertrinkite tyrę, kad siete liktų mangų plaušeliai ir, jeigu yra, kitos kietos dalelės (pavyzdžiui, apelsinų skiltelių odelės) - tai garantuos šilkinę kokteilio tekstūrą. Uždarame smulkintuvo indelyje sutrinkite ledo gabaliukus į purų, smulkų "sniegą". Į pertrintą vaisių tyrę supilkite likusį vandenį, sudėkite pieno miltelius, cukrų, ir, jeigu naudosite, kardamoną arba vanilę. Suberkite trintą ledą ir dar kartą viską gerai suplakite (čia vėl tiks smulkintuvo antgalis su peiliukais). Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomai cukraus ar įpilkite daugiau vandens, t.y. sureguliuokite kokteilio saldumą bei tirštumą pagal savo skonį. Patiekite tuojau pat.

* Jeigu neturite ar nemėgstate mangų, kaip pagrindinį vaisių galite naudoti gerai sunokusį avokadą, papają, bananus, ananasą ir pan.; galima maišyti ir dviejų rūšių, jūsų nuomone, derančius vaisius. Kiti kokteilio ingredientai bus tie patys - cukrus, pieno milteliai ir vanduo bei susmulkinti ledukai.

** 2 puodelius vandens ir pieno miltelius galima pakeisti 2 puodeliais paprasto pieno, geriausia kaimiško arba 3,5% riebumo pirktinio. Dar viena gera alternatyva - naudoti pagal skonį vandeniu praskiestą nesaldintą sutirštintą pieną skardinėse (proporcijas rinkitės pagal savo skonį; aš rekomenduočiau išmėginti proporciją 1:1, t.y. 1 puodelį nesaldaus sutirštinto pieno sumaišyti su 1 puodeliu šalto vandens). Daugiau apie pieno miltelius ir jų vartojimą Afrikos virtuvėje žr. pastabas virš recepto.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Juodųjų serbentų lapų limonadas

Ne kartą, prasidėjus vasaros karščiams, girdėjau žmones sakant: negalių nė pagalvoti apie valgį, norisi tik gerti! Toks nusiskundimas, žinoma, šiek tiek perdėtas, nes alkis mus visus anksčiau ar vėliau įveikia, o tuomet, norom nenorom, tenka pagalvoti, ką čia užkandus. Antra vertus, visiškai aišku, jog gaivūs gėrimai šiltuoju metų laiku aktualesni negu bet kada, todėl rašyti apie juos dabar irgi pats metas.

Nuotrauka Kristinos

Mėgstamiausias mūsų šeimos gėrimas yra vanduo - pats paprasčiausias, bėgantis tiesiog iš čiaupo, arba mineralinis, parsineštas iš parduotuvės. Sakyčiau, netgi ne devynis kartus iš dešimties, o dvidešimt devynis kartus iš trisdešimties renkamės būtent vandenį, ir jis mums visuomet gardus. Tiesa, sūnus, kaip ir dauguma vaikų, neretai kaulija Coca-Colos bei į ją panašių "gyvybės eliksyrų" :) Kartais tenka jam nusileisti, kartais griežtai pasakyti ne, o kartais pasiūlyti alternatyvą ir pažadėti, jog galėsime namuose pagaminti kokią gaivą, girą ar limonadą.

Nuotrauka Kristinos

Gali kilti klausimas: ar tikrai naminės gaivos geriau už pirktines? Juk saldžiuose savos gamybos gėrimuose irgi ne pats menkiausias kiekis cukraus. Bet visgi ko gero mažesnis negu pirktinėse? Juk, šiaip ar taip, mes patys galime gėrimą atskiesti pagal savo norus. Be to, naminius gėrimus būtų teisinga vertinti ne tik dėl to, ko ten yra, o ir dėl to, ko ten nėra, kaip antai dažiklių, sintetinių aromatų, konservantų ir pan. Galų gale, gėrimas, į kurį įmaišytos, tarkime, tikrų citrinų tikros sultys vietoje citrinos rūgšties, gali suteikti netgi šiokios tokios naudos organizmui :)

Limonadui tinka jauni, kvapnūs juodųjų serbentų lapai, kuriuos reikėtų rinkti, kol dar nespėjo susiformuoti uogų kekės. Nuotrauka Kristinos

Šiame tinklaraštyje esu aprašiusi ne vieną gaivą, kurios pagrindas - iš anksto išvirtas ir atvėsintas sirupas: šeivamedžio žiedų, šeivamedžio uogų, mėtų, kinrožių, aviečių. Šiandien jūsų dėmesiui dar vienas - jaunų juodųjų serbentų lapų, kurie vasaros pradžioje, iki susiformuojant uogų kekėms, būna itin kvapnūs. Ko jau ko, juodųjų serbentų krūmų mūsų šeimai tikrai netrūksta - jeigu pamenate, pernai rašiau apie netikėtai paveldėtą serbentyną. Todėl kai airių šefės Darinos Allen knygoje užmačiau šį pavasarišką receptą, neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik jį išmėginti. Ką gi, limonadas išėjo tikrai gardus ir gaivus, tad nenuostabu, jog tvankią dieną sodyboje jis sulaukė didelio pasisekimo. Nedvejodama rekomenduoju šį receptą visiems, kurie gaiviųjų gėrimų pasaulyje nori atrasti šį bei tą naujo.

Nuotrauka Kristinos

Panašu, jog gėrimai iš juodųjų serbentų lapų tradicinėse britų bei airių virtuvėse nėra naujiena. O dauguma senamadiškų receptų (ypač jeigu jie liaudiški ir nepretenduoja į aukštąją virtuvę) stalo puošnumu rūpinasi ne per daugiausia, arba palieka šį rūpestį šeimininkės nuožiūrai bei fantazijai. Man norėjosi papuošti gėrimą juodųjų serbentų lapais, citrinomis bei laimais, bet iš savo patirties žinojau, jog visos šios dekoro detalės išplauks į paviršių drauge su ledukais. Tuomet akis užkliuvo už kinų maisto lazdelių, kurių pakuotės stalčiuje gulėjo be jokios naudos. Per porą minučių jos virto puikiausiais laikikliais ir atliko savo funkciją nepriekaištingai.

Jūs, žinoma, limonadą galite puošti savo nuožiūra, arba gerti jį visai nepuoštą. O štai jums dar viena idėja, taipogi aptikta Darinos Allen knygose: išdėlioję ant lentelės, užšaldykite po vakarėlio atlikusias  nepanaudotas citrinų skilteles ir/ar griežinėlius, o tuomet supilkite juos į maišelį ir laikykite šaldiklyje - prireikus tokie "ledukai" puikiausia tiks įvairiems gėrimams aromatizuoti ir atšaldyti. Įskaitant juodųjų serbentų lapų limonadą :)

Nuotrauka Kristinos

Blackcurrant leaf lemonade - juodųjų serbentų lapų limonadas

Ingredientai (išeis maždaug 1,5-2 l gėrimo)

Sirupui:

2 didelės saujos jaunų juodųjų serbentų lapų

225 g cukraus

600 ml vandens

Gaivai:

3 citrinų sultys

750-900 ml šalto paprasto arba gazuoto vandens (arba pagal skonį)

Ledukų (pagal skonį)

1. Išvirkite sirupą. Į prikaistuvį sudėkite nuplautus juodųjų serbentų lapus ir cukrų, supilkite vandenį. Kai sirupas užvirs, pavirkite jį apie 2-3 minutes, tuomet puodą nukaiskite, uždenkite ir palikite, kad visiškai atauštų. Šaltą sirupą perkoškite, paspausdami lapus. Sirupas turėtų būti kvapnus, gražios spalvos, tarsi gintarinis. Laikykite šaltai, kol prireiks.
2. Prieš gamindami gaivą, išspauskite citrinų sultis ir perkoškite jas per tankų sietelį. Įmaišykite į sirupą - jis praras savo skaidrumą, taip ir turi būti.
3. Į didelį ąsotį sudėkite ledukus, supilkite sirupą su citrinų sultimis, išmaišykite. Supilkite vandenį ir dar kartą išmaišykite. Jeigu nenaudosite ledukų arba jų dėsite nedaug, galbūt reikės daugiau vandens (arba nesupilkite viso sirupo iš karto).
4. Jeigu norite, gėrimą papuoškite citrinų griežinėliais ir/ar juodųjų serbentų lapais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 469.