Braškių sidras

Neseniai atsiminiau vieną pokalbį su Džeke, kuris vyko lygiai prieš dvidešimtmetį. Ji tvirtino, jog retas amerikietis išgyventų be kondicionierius namuose ir automobilyje. Aš sakiau, jog mums, šiauriečiams, daug svarbiau, jog bute ar mašinoje būtų patikima šildymo sistema, o į kondicionierius Lietuvoje žiūrima kaip į antraeilės reikšmės dalyką. Cha! Tik dabar, kai kambaryje nuo pat ankstaus ryto termometro stulpelis rodo +30°C, pradedu iš tikrųjų suprasti, ką anuomet Džekė turėjo galvoje. Tvanku. Taip tvanku, jog beveik neįmanoma dirbti ir netgi aiškiai mąstyti. Nesinori nei gaminti maisto, nei jo valgyti. Nejučiomis geriausiu draugu tampa šalto vandens butelis. Kartais, įvairovės dėlei (ar kai nenoriu ruošti jokios vakarienės) suplaku kokį nors glotnutį ar kokteilį - vakar, pavyzdžiui, plakiau pienišką mangų su daug smulkinto ledo. O dar šią vasarą atradome puikiai gaivinantį braškių ir citrusinių vaisių sidrą. Iškart pasakysiu - nealkoholinį. Nors, jeigu jums norisi, šį gėrimą lengvai galite paversti ir alkoholiniu. Bet nežinau, ar tai tikrai gera mintis, kai tvyro toks karštis.

Nuotrauka Kristinos

Braškių sidras - britų kūrinys. Anot statistikos, britai išgeria daugiau sidro negu bet kuri kita Europos šalis. Ką jau ten, britai išgeria daugiau sidro negu visa likusioji Europa kartu paėmus. Va čia tai meilė vietiniam produktui :) Ir, žinoma, tradicija. Archeologai aptiko įrodymų, jog gėrimą, panašų į sidrą, iš rojaus obuoliukų gamino jau senovės keltai. Vėlia į Albioną plūstelėję romėnai bei normanai atnešė naujas technologijas (pavyzdžiui, išmokė vietinius gyventojus spausti vaisių sultis) ir sidro gamyba gerokai patobulėjo. Tačiau tikrasis sidro aukso amžius siejamas su vadinamuoju Mažuoju ledynmečiu. XVI-XIX a., kaip reikiant atvėsus orams, Didžiojoje Britanjoje iššalo dauguma romėnų įveistų vienuogynų, tad, akivaizdu, ėmė trūkti vyno. Kadangi šalis nuolat kariavo su kaimynais (Ispanija, Prancūzija, Nyderlandais), importuoti vyną irgi pasirodė ne taip paprasta. Štai tada ir buvo prisiminti vaismedžiai, kurie nesunkiai ištvėrė klimato kaitą. Obuolinis ir kriaušinis sidras tapo britų stalo pažiba. Savo populiarumą jis buvo trumpam praradęs tik XX a. pradžioje, tačiau sidro gamintojai, pasitelkę įtaigią reklamą, greitai įrodė pirkėjams, jog tai anaiptol ne senamadiškas, o netgi labai madingas, šiuolaikiškas gėrimas. Ir britai tuo tiki iki pat šios dienos.

Braškės su cukrumi ir citrusinių vaisių sultimis po valandėlės šaldytuve. Nuotrauka Kristinos

Tačiau nūnai sidro ir britų virtuvės žinovus neramina kita problema - rinkoje atsirado daugybė gėrimų, pavadintų sidru, tačiau per šviesmečius nutoplusių nuo autentiško sidro. Pastarajame neturėtų būti jokių dažiklių, skonio stipriklių ar kitų cheminių priedų, vien natūraliai fermentuotos obuolių ir/ar kriaušių sultys, sudarančios 100-90% produkto. Deja, dabar sidru turi teisę vadintis gėrimai, kuriuose yra vos 35% vaisių sulčių; kas sudaro likusius 65%, priklausio tik nuo gamintojų vaizduotės ir geranoriškumo. Kitaip sakant, sidras sidrui nelygus. Jeigu norite pajusti tikrąjį natūralaus sidro skonį, skaitykite etiketes ir rinkitės tą, kurio sudėtyje yra vienas vienintelis ingredientas - šviežiai spaustos sultys. Atsiminkite, kuo ilgesnis sidro ingredientų sąrašas, tuo prastesnį produktą jums siūlo gamintojai, investuojantys ne į kokybę, o į gražaus dizaino tarą.

Jeigu namuose yra vaikų (arba jeigu jūsų santykis su stipriaisisis gėrimais panašus į maniškį, t.y. atsainus :), teks leistis į kompromisus ir rinktis nealkoholinį sidrą, kuris nėra visiškai "tikras". Nealkoholinių sidrų vėlgi būna visokių, nuo ekologiškų ir daugmaž natūralių, iki nieko gero nežadančių surogatų. Rinkitės tą produktą, kuris jums atrodys priimtiniausias. Parduotuvėje prie mūsų namų prekiaujama švedišku nealkoholiniu sidru, kurio pagrindą sudaro obuolių ir uogų sultys; gėrimo sudėtis gal ir ne ideali, bet pakenčiama, nes labai "piktų" priedų į jį nededama. Nusprendžiau, jog tiks, nes perspektyva tokiu oru maklinėti po parduotuves ir ieškoti tobulybės neatrodo viliojanti. Na, o jeigu jūs tikro sidro nerandate, o netikro pirkti nenorite, gaminkite braškių gaivą agua de fresa, ir tada paieškų problema iš viso atkris :)

Nuotrauka Kristinos

Pagaminti braškių sidrą visiškai nesudėtinga, bet jeigu norite gero rezultato, prireiks valandėlės kantrybės. Mat iš pradžių uogos pasmulkinamos, užberiamos trupučiu cukraus, sumaišomos su apelsinų (kai kada - dar ir laimų) sultimis ir valandėlei paliekamos šaltoje vietoje. Per tą laiką cukrus ištraukia didelį kiekį uogų sulčių, į kurias vėliau supilamas sidras ir ledukai. Atrodo, ar begali būti paprastesnis ir aiškesnis receptas? Tačiau noriu priminti, kad įvairias sidro rūšis šiame įraše aptariau ne šiaip sau - priklausomai nuo to, koks gėrimas taps jūsų gaminamos gaivos pagrindu, cukraus ar citrusinių vaisių sulčių gali prireikti daugiau arba mažiau. Jeigu rinksitės tikrą sausą sidrą, tuomet gaivą tikriausiai norėsis pasaldinti daugiau. Jeigu rinksitės saldų, bealkoholinį, limonadą primenantį sidrą, saldinti gaivą užteks minimaliai, greičiau jau norėsis įspausti daugiau apelsinų ar laimų sulčių. Be to, gaivos saldinimas ir/ar rūgštinimas gali kestis priklausomai nuo braškių ir apelsinų rūšies (jie gali būti saldesni arba rūgštesni), įdėtų ledukų kiekio, o svarbiausiai - jūsų skonio. Taigi, žemiau esantis receptas - tai daugiau recepto idėja, o ne tikslios instrukcijos, ir gamindami braškių sidrą, pirmiausiai turėsite pasikliauti savo nuojauta. Kūrybingumo ir stiprybės jums, išgyvenant šią tropinę vasarą :)

Nuotrauka Kristinos

Strawberry cider - braškių sidras

Ingredientai: (išeis maždaug 1,5 l gėrimo)

500 g braškių

2 v.š. cukraus

1 apelsino sultys

Nebūtinai: 1 laimas*

500 ml sidro (bet kokio mėgstamo, gali būti nealkoholinis, žr. pastabas virš recepto)**

Ledukų

1. Nuplautas braškes lengvai pagrūskite arba supjaustykite (mažesnes per pusę, didesnes į keturias dalis). Sudėję į ąsotį, apibarstykite cukrumi, apšlakstykite apelsino ir, jeigu norite, laimo sultimis. Pamaišykite. Maždaug valandai dėkite į šaldytuvą, kad išsiskirtų uogų sultys.
2. Į ąsotį su uogomis sudėkite ledukus ir supilkite sidrą. Išmaišykite. Gėrimas suputos - taip ir turi būti. Paragaukite, jeigu reikia, gėrimą papildomai pasaldinkite ar parūgštinkite.
3. Prieš nešdami į stalą, gėrimą galite papuošti apelsinų ir/ar laimų griežinėliais bei šviežiomis braškėmis.
4. Patiekdami pasiūlykite ne tiktai šiaudelių, o ir šaukštelių, nes sidru užpiltos uogos netikėtai skanios :)

* Originaliame recepte, į kurį pateikiau nuorodą, ir kuris kildinamas iš Vesekso, laimas nefigūruoja. Tačiau internete pilna kitų recepto variantų, kuriuose laimas noriai naudojamas kaip ingredientas, padedantis sureguliuoti gėrimo rūgštumą. Kartais į braškėmis pagardintą sidrą dedama ir kitų priedų - pavyzdžiui, mėtos lapelių.

** Aš paprastai pilu daugiau sidro - iki 1 litro, nes mūsų šeimos skoniui toks gėrimas atrodo gaivesnis. Jūs sidro kiekį reguliuokite, atsižvelgdami į situaciją - iš pradžių įpilkite 500 ml, o paskui, jeigu paragavę nuspręsite, kad reikia, daugiau.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 298-299.

Riešutinės citrininės eglutės

Su Šv. Kalėdomis, mieli šio tinklaraščio skaitytojai! Sveikatos jums ir stiprybės, įveikiant visus žmonijai paruoštus išbandymus. Ir niekada nepamirškime, jog net sudėtingiausiais laikais mus supa daug gerų dalykų, tik reikia juos pastebėti ir įvertinti. Galbūt tai šypsena ar padrąsinantis žodis, galbūt žaidimų vanlandėlė su savo vaikais ar rami popietė su įdomia knyga, o gal - naujas ir gardus patiekalas :) Tegul tokių malonių ir džiuginančių smulkmenų jūsų gyvenime būna kuo daugiau!

Nuotrauka Kristinos

Aš Šv. Kalėdų proga nusprendžiau pradžiuginti savo šeimą seniai pažįstamais ir mėgstamais saldumynais, kuriuos buvo galima pagaminti ir perduoti namiškiams kiek iš anksto, nesibaiminant, jog jie greitai suges. Tad mano virtuvė kvepėjo apelsininiu migdoliniu pyragu, aguoniečiais, šokoladiniu tinginiu, švediškais imbieriniais meduoliais - apie visus šiuos saldėsius jau esu rašiusi savo tinklaraštyje. Vienintelis kepinys, tapęs šių švenčių naujiena ir atradimu, buvo riešutinės citrininės eglutės. Jų receptą radau vokiškoje knygelėje, kurią prieš porą metų gavau dovanų iš savo draugės Rūtos. Tiesą sakant, vokiškos kepinių knygos - tai ištisos sausainių enciklopedijos, kuriose galima rasti receptų pagal kiekvieno kišenę, skonį ir šaldytuvo/ maisto spintelės turinį. O viskas todėl, jog vokiečiai labai rimtai žiūri į Advento tradiciją vaišintis naminiais saldumynais. Anot Rūtos, jeigu reikėtų pavaizduoti tipišką Šv. Kalėdų laukiantį vokietį, jis savo rankose būtinai laikytų dailią skardinę dėžutę su kelių rūšių naminiais sausainiais :) Na, o kadangi Rūta vokišką gyvenimo būdą yra perpratusi bene geriausiai iš visų mano pažįstamų žmonių, tai aš esu linkusi ja tikėti. Antra vertus, net jeigu jūs neturite specialios dėžutės ir Advento laikotarpiu reguliariai nekepate 5 rūšių sausainių, vokiški receptai gali jums labai praversti, renkantis kad ir vieną vienintelį šventinį kepinį.

Nuotrauka Kristinos

Thorbeckes - taip vadinasi mano knygelę išleidusi leidykla, kuri specializuojasi namų ūkio ir kulinarinių knygų srityje. Vokietijos šeimininkės Thorbeckes leidinius gerai žino ir vertina kaip patikimus, o tai jau geras ženkas :) Nors į knygelę sutilpo palyginti nedidelė receptų kolekcija, jos anotacija skelbia, jog čia galima rasti ne tik labiausiai paplitusių, o ir rečiau kepamų sausainių receptus. Prie pastarųjų, regis, galima priskirti ir Zitronenbäumchen, mat riešutinės citrininės eglutės tikrai ne tokios populiarios kaip, pavyzdžiui, Husarenkrapfen (liet. pažodžiui - husaro spurgutės), kurių receptai puikuojasi kone kiekvienoje vokiškoje valgių knygoje.

Eiliniams valgytojams riešutinės citrininės eglutės labiausiai patiks dėl to, kad yra puikios tekstūros ir malonaus skonio - trapios, ne per saldžios, su gaivia citrinų nata. O štai žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių negali ar nenori naudoti kvietinių miltų, yra dar viena gera žinia - šie sausainiai kepami tiktai iš maltų riešutų, tad visai neturi glitimo! Tiesa, vegetariškais jų nepavadinsi, nes kiaušinių trynių tešlai vis dėlto reikės. Visgi šie sausainiai galėtų būti puiki išeitis jeigu, pavyzdžiui, šeimoje yra vaikų, kurie dėl alergijos kviečiams negali vaišintis įprastais meduoliais.

Nuotrauka Kristinos

Paskutinis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti jūsų dėmesį - eglučių glaistymas. Originaliame recepte siūloma pagaminti glaistą iš cukraus pudros ir citrinos sulčių. Toks glaistas, žinoma, labai gardus, bet turi vieną trūkumą - išdžiūvęs jis tampa trapus. Tai reiškia, jog riešutines eglutes bus nelengva transportuoti, nepakenkiant jų išvaizdai. Dėl šios priežasties aš eglutes glaisčiau tradiciniu meduolių glaistu iš cukraus pudros, citrinų rūgšties ir kiaušinio baltymo. Kiaušinio baltymas jokio papildomo skonio nepriduoda, tačiau išdžiūvusiam glaistui suteikia tvirtumo. Yra ir dar vienas mano padarytas pakeitimas: dalį nuglaistytų sausainių aš apibarsčiau cukruotomis citrinos žievelėmis ir pabarstukais. Tokie sausainiai, mano šeimos nuomone, atrodo kur kas šventiškiau. Man labiausiai patiko sausainiai su cukruotomis citrinos žievelėmis, nes jos puikiai papildė rūgštų citrninį glaistą. Bet čia, kaip sakoma, viskas priklauso nuo jūsų skonio - kepkite, eksperimentuokite ir patirkite atradimų džiaugsmą :)

Nuotrauka Kristinos

Zitronenbäumchen - riešutininės citrininės eglutės

Ingredientai: (turėtų išeiti maždaug 3 didelės skardos sausainių; originaliame recepte rašoma - 45 sausainiai, bet tikslus skaičius priklausys nuo jūsų formelės dydžio)

300 g smulkiai sumaltų migdolų arba lazdyno riešutų

3 kiaušinių tryniai*

120 g cukraus

1 pakelis vanilinio cukraus

4 lašai citrininio aromato (kvapiosios medžiagos)

⅛ a.š. kepimo miltelių

Glaistui:**

200 g cukraus pudros

5 v.š. citrinos sulčių

1. 50 g maltų riešutų atidėkite stalui ir kočiojamos tešlos paviršiui pabarstyti.
2. Likusius 250 g maltų riešutų suberkite į didelį dubenį. Sudėkite kiaušinių trynius, cukrų, vanilinį cukrų ir kepimo miltelius, įlašinkite citrininio aromato. Suminkykite elastingą, nelabai kietą tešlą. Iš pradžių atrodys, kad masė labai biri, tačiau minkant iš riešutų ims skirtis aliejus, kuris padės visiems tešlos ingredientams sulipti.
3. Stalą ir tešlą pabarstykite atidėtais maltais riešutais ir iškočiokite maždaug 4-5 mm storio lakštą. Išspauskite norimo dydžio eglutes ir sudėkite jas į neaukštą skardą, išklotą kepimo popieriumi. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite 10 min. Iš pradžių eglutės stipriai išsipūs, bet paskui subliūkš - taip ir turi būti. Išimkite sausainius iš skardos su visu kepimo popieriumi, palikite, kad pravėstų, tuomet sudėkite ant grotelių ir baikite vėsinti.
4. Kol kepa viena sausainių porcija, tešlos likučius perminkykite, vėl iškočiokite ir išspauskite naują eglučių porciją. Kepkite kaip ir pirmąsias. Iš viso turėtų išeiti maždaug 3 didelės skardos eglučių, tačiau tikslus jų kiekis priklausys nuo to, kokio storio tešlos lakštą iškočiosite, kokiomis formelėmis išspausite eglutes ir t.t.
5. Atvėsausius sausainius nuglaistykite. Ruošdami glaistą, į cukraus pudrą įspauskite tiek citrinos sulčių, kad gautumėte norimo tirštumo masę - žiūrėkite, kad ji būtų ne itin skysta (tokia nubėgs nuo sausainių, nespėjusi sustingti), bet ir ne per daug tirša (tokia prastai lips prie paviršiaus ir guls negražiu, nelygiu, pasišiaušusiu sluoksniu). Nors originalus receptas kelių glaisto variantų nesiūlo, jeigu norite, galite ruošti citrinininį glaistą su kiaušinio baltymu, kad išdžiūvęs būtų tvirtesnis. Taip pat, kol glaistas dar nenudžiūvęs, sausainius galima pabarstyti cukruotomis citrinos žievelėmis, pabarstukais ar pan.

* Kiaušinių - o atitinkamai ir kiaušinių trynių - dydis gali būti nevienodas, todėl jeigu tešla niekaip nenori sulipti ir įgyti elastingumo, įdėkite į ją dar vieną papildomą kiaušinio trynį (aš taip ir padariau). Beje, šiai tešlai itin svarbūs riešutuose esantys riebalai, todėl siūlau malti sveikus riešutus ir nenaudoti jau gatavų, pirktinių migdolų miltų. Pastarieji, kaip rodo mano patirtis, yra kur kas liesesni, todėl sausainių tešla gali prastai lipti, o iškepę sausainiai stokoti trapumo. Aš nuotraukose matomiems sausainiams naudojau namuose sumaltus lazdyno riešutus.

** Aš naudojau meduoliams skirtą citrininį glaistą su kiaušinio baltymu. Kaip jį pagaminti žr. įraše švediški imbieriniai meduoliai.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Thorbeckes kleine Weihnachtsbäckerei; mit Recepten von Magda Drosel, Ostfildern: Jan Thorbecke Verlag der Schwabenverlag AG, 2013, s. 54-55.

Cukinijų sviestas (uogienė)

Šiandien nusprendžiau pratęsti didelių, brandžių cukinijų temą. Ukrainietiški cukinijų ikrai, žinoma, puikus daržovių užkandis, bet visiems mums norisi ne monotonijos, o įvairovės, ar ne? Tad parinkau jums saldų receptą, kurį aptikau airių virtuvei skirtuose šaltiniuose. Jeigu turite keletą didelių cukinijų, arba norite iš vienos vienintelės dičkės pagaminti kelis skirtingus patiekalus, tikiuosi, šiandieninis receptas jums pravers. Aš asmeniškai pusę didelės cukinijos panaudojau cukinijų ikrams, o antrą pusę paverčiau žemiau aprašyta cukinijų uogiene.

Nuotrauka Kristinos

Aguročiai ir cukinijos (pastarosios laikomos viena iš aguročių atmainų) Airijoje - sąlygiškai naujos daržovės, neturinčios tokių gilių auginimo ir paruošimo tradicijų kaip, tarkime, bulvės ar kopūstai. Būtent tuo aiškinama, kodėl cukinijų receptų, kuriuos būtų galima vadinti airiškais, kiekis pakankamai kuklus. Panašu, jog Airijoje ir anksčiau, ir dabar kur kas dažniau remiamasi Italijos bei kitų šalių virtuvių patirtimi arba kuriami modernūs autoriniai receptai. Vis dėlto yra keletas cukinijų patiekalų, kurie buvo išbandyti laiku ir tapo tradicinės Airijos virtuvės dalimi. Cukinijų sviestas - vienas iš tokių pavyzdžių. Beje, tradiciniams cukinijų valgiams Airijoje dažniausia naudojamos brandžios, didelės cukinijos. Panašu, kad airiai, bent jau seniau, cukinijas mėgino užauginti kuo stambesnes, panašiai kaip lietuviai anais laikais, kai tik susipažino su šiomis daržovėmis. Na, bet mums tai gera žinia, nes idėjų, kaip sunaudoti brandžias cukinijas, niekada nebūna per daug.

Nuotrauka Kristinos

Tai štai, cukinijų sviesto gimtine laikoma Didžioji Britanija ir Airija. Konkrečiai šį receptą mano mylima airių šefė Darina Allen sakosi aptikusi 1930 m. laikraštyje. Nepaisant to, kad jam kone šimtas metų, cukinijų sviestas visiškai atitinka šiuolaikinius standartus. Senamadiška cukinijų uogienė savo skoniu ir konsistencija itin primena klasikinį citrininį kremą, tačiau yra gaminama be kiaušinių, todėl puikiai tinka kaip augalinis pastarojo pakaitalas vegetarams. Patys britai ir airiai su jiems būdingu humoru sako, jog apie cukinijų sviestą svetur žinoma nedaug tiktai todėl, kad tai "gerai saugoma paslaptis". Laimei, interneto laikais dauguma paslapčių netrunka išlįsti į viešumą, o pagaminti šį stebuklą visai nesudėtinga :)

Nuotrauka Kristinos

Marrow Butter - cukinijų sviestas (uogienė)

Ingredientai: (išeis apie 1½ uogienės)*

900 g didelės, brandžios cukinijos (aguročio) - be žievės ir sėklų

900 g cukraus

85 g sviesto

3 citrinos

1. Nuplupkite kietą cukinijų žievę, išimkite sėklas, o minkštimą supjaustykite ne per dideliais gabaliukais. Virkite mažame vandens kiekyje, kol suminkštės (arba garuose - aš taip ir dariau). 
2. Jeigu reikia, nupilkite vandens likučius. Cukinijos minkštimą sutrinkite iki tyrės - geriausia čia tiktų elektrinis smulkintuvas.
3. Sudėkite cukrų, sviestą, nutarkuotas citrinų žieveles bei jų sultis. Prikaistuvį su gauta tyre grąžinkite ant viryklės ir ant nedidelės ugnies, nuolat pamaišydami, virkite apie 45 min. arba tol, kol uogienė bus norimo tirštumo. Tikslus virimo laikas priklausys nuo prikaistuvio rūšies, liepsnos dydžio, uogienės kiekio, cukinijų sultingumo ir t.t. - orientuokitės pagal situaciją, galbūt reikės virti trumpiau arba ilgiau.
4. Kai uogienė bus norimos konsistencijos, nukaiskite, supilstykite į stiklainius ar kitokius saugojimui tinkamus indus ir, kai atvės, ragaukite.
5. Cukinijų sviestas, kaip ir daugelis uogienių, vėsioje vietoje gali būti saugomas ilgą laiką.

*Originaliame recepte pateikiamos produktų proporcijos, atskaitos tašku imant 2 svarus (2 lb) cukinijų. Man patogiau remtis mūsiškiais matais - 1 kg cukinijos minkštimo, 1 kg cukraus, 100 g sviesto ir 3 didelės arba 4 mažos citrinos.

Nuotrauka Kristinos

Kaskart, nusprendusi į tinklaraštį įkelti uogienės receptą, stengiuosi jums pasiūlyti idėjų, kaip panaudoti tą savo rankomis pagamintą gėrį. Cukinijų sviestą, kaip ir ir bet kurią kitą uogienę, galima valgyti su mėgstama duona ar bandelėmis, įvairiais sūriais, varške ar jogurtu, pertepti ja pyragus ar vaflius. Arba galima mokytis iš airių ir kepti uogienės pyragaičius (angl. jam pies). Žinoma, jiems tinka ne tiktai cukinijų sviestas, o ir bet kokia kita turima ir jūsų mėgstama uogienė. Vis dėlto šilkinės tekstūros, saldžiarūgštis cukinijų sviestas kepant šiuos pyragaičius bus tikrai geras pasirinkimas.

Uogienės pyragėliai - labai tradiciniai kepiniai Airijoje. Sakoma, jog anksčiau juos dažnai kepdavo vaikai, kurių pirmiesiems konditeriniams bandymams šeimininkės atiduodavo trapios tešlos likučius, atlikusius nuo didelių pyragų (nebūtinai su uogienės įdaru, o, pavyzdžiui, obuolinių). Tešlos likučius galima panaudoti kūrybiškai ir formuoti kaip tik šaus į galvą - viskas priklauso nuo to, kiek tešlos ir kokių kepimo indų turite. Vis dėlto norint dailių ir vienodo dydžio pyragaičių, labai pagelbėtų kepimo forma, panaši į skirtą keksiukams, tik su negiliais įdubimais. Maniškėje skardoje vienu metu galima iškepti 12 pyragaičių; skardos įdubimai 6,5 cm skersmens ir 1,5 cm gylio. Savo skardą kažkada prekybos centre pirkau per išpardavimą vos už porą eurų, nes ši kepimo įranga Lietuvoje aiškiai neturėjo paklausos. Vis dėlto, jeigu mėgstate naminius kepinius, labai rekomenduoju prie progos tokią skardą įsigyti, nes ji pagelbės jums kepant ne tiktai saldžius, o ir nesaldžius pyragaičius - pavyzdžiui, miniatiūrines "picas".

Uogienės pyragaičiams galima naudoti bet kokią mėgstamą trapią tešlą - aš fotografijose matomus pyragaičius kepiau, užminkiusi airiško obuolių pyrago tešlą (pusę normos). Iškočiojusi tešlos lakštą, stikline išspaudžiau vos didesnius skrituliukus negu formelių skersmuo, sudėjau juos į skardą ir ant kiekvieno paskleidžiau po šaukštelį cukinijų sviesto. Iš mažiausių tešlos atraižų galima išspausti norimus papuošimus arba suformuoti, pavyzdžiui, tešlos tinklelius, kaip ir kepant įprastą didelį pyragą. Tuomet belieka viršutines detales patepti kiaušinio plakiniu ir kepti, kol tešla gražiai parus - greičiausiai tai nutiks maždaug po 7-10 min., jeigu kepsite juos orkaitėje, įkaitintoje iki 200°C. Sėkmės ir skanaus!

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 310 (Cukinijų sviestas) ir p. 305 (Uogienės pyragaičiai).

Juodųjų serbentų lapų limonadas

Ne kartą, prasidėjus vasaros karščiams, girdėjau žmones sakant: negalių nė pagalvoti apie valgį, norisi tik gerti! Toks nusiskundimas, žinoma, šiek tiek perdėtas, nes alkis mus visus anksčiau ar vėliau įveikia, o tuomet, norom nenorom, tenka pagalvoti, ką čia užkandus. Antra vertus, visiškai aišku, jog gaivūs gėrimai šiltuoju metų laiku aktualesni negu bet kada, todėl rašyti apie juos dabar irgi pats metas.

Nuotrauka Kristinos

Mėgstamiausias mūsų šeimos gėrimas yra vanduo - pats paprasčiausias, bėgantis tiesiog iš čiaupo, arba mineralinis, parsineštas iš parduotuvės. Sakyčiau, netgi ne devynis kartus iš dešimties, o dvidešimt devynis kartus iš trisdešimties renkamės būtent vandenį, ir jis mums visuomet gardus. Tiesa, sūnus, kaip ir dauguma vaikų, neretai kaulija Coca-Colos bei į ją panašių "gyvybės eliksyrų" :) Kartais tenka jam nusileisti, kartais griežtai pasakyti ne, o kartais pasiūlyti alternatyvą ir pažadėti, jog galėsime namuose pagaminti kokią gaivą, girą ar limonadą.

Nuotrauka Kristinos

Gali kilti klausimas: ar tikrai naminės gaivos geriau už pirktines? Juk saldžiuose savos gamybos gėrimuose irgi ne pats menkiausias kiekis cukraus. Bet visgi ko gero mažesnis negu pirktinėse? Juk, šiaip ar taip, mes patys galime gėrimą atskiesti pagal savo norus. Be to, naminius gėrimus būtų teisinga vertinti ne tik dėl to, ko ten yra, o ir dėl to, ko ten nėra, kaip antai dažiklių, sintetinių aromatų, konservantų ir pan. Galų gale, gėrimas, į kurį įmaišytos, tarkime, tikrų citrinų tikros sultys vietoje citrinos rūgšties, gali suteikti netgi šiokios tokios naudos organizmui :)

Limonadui tinka jauni, kvapnūs juodųjų serbentų lapai, kuriuos reikėtų rinkti, kol dar nespėjo susiformuoti uogų kekės. Nuotrauka Kristinos

Šiame tinklaraštyje esu aprašiusi ne vieną gaivą, kurios pagrindas - iš anksto išvirtas ir atvėsintas sirupas: šeivamedžio žiedų, šeivamedžio uogų, mėtų, kinrožių, aviečių. Šiandien jūsų dėmesiui dar vienas - jaunų juodųjų serbentų lapų, kurie vasaros pradžioje, iki susiformuojant uogų kekėms, būna itin kvapnūs. Ko jau ko, juodųjų serbentų krūmų mūsų šeimai tikrai netrūksta - jeigu pamenate, pernai rašiau apie netikėtai paveldėtą serbentyną. Todėl kai airių šefės Darinos Allen knygoje užmačiau šį pavasarišką receptą, neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik jį išmėginti. Ką gi, limonadas išėjo tikrai gardus ir gaivus, tad nenuostabu, jog tvankią dieną sodyboje jis sulaukė didelio pasisekimo. Nedvejodama rekomenduoju šį receptą visiems, kurie gaiviųjų gėrimų pasaulyje nori atrasti šį bei tą naujo.

Nuotrauka Kristinos

Panašu, jog gėrimai iš juodųjų serbentų lapų tradicinėse britų bei airių virtuvėse nėra naujiena. O dauguma senamadiškų receptų (ypač jeigu jie liaudiški ir nepretenduoja į aukštąją virtuvę) stalo puošnumu rūpinasi ne per daugiausia, arba palieka šį rūpestį šeimininkės nuožiūrai bei fantazijai. Man norėjosi papuošti gėrimą juodųjų serbentų lapais, citrinomis bei laimais, bet iš savo patirties žinojau, jog visos šios dekoro detalės išplauks į paviršių drauge su ledukais. Tuomet akis užkliuvo už kinų maisto lazdelių, kurių pakuotės stalčiuje gulėjo be jokios naudos. Per porą minučių jos virto puikiausiais laikikliais ir atliko savo funkciją nepriekaištingai.

Jūs, žinoma, limonadą galite puošti savo nuožiūra, arba gerti jį visai nepuoštą. O štai jums dar viena idėja, taipogi aptikta Darinos Allen knygose: išdėlioję ant lentelės, užšaldykite po vakarėlio atlikusias  nepanaudotas citrinų skilteles ir/ar griežinėlius, o tuomet supilkite juos į maišelį ir laikykite šaldiklyje - prireikus tokie "ledukai" puikiausia tiks įvairiems gėrimams aromatizuoti ir atšaldyti. Įskaitant juodųjų serbentų lapų limonadą :)

Nuotrauka Kristinos

Blackcurrant leaf lemonade - juodųjų serbentų lapų limonadas

Ingredientai (išeis maždaug 1,5-2 l gėrimo)

Sirupui:

2 didelės saujos jaunų juodųjų serbentų lapų

225 g cukraus

600 ml vandens

Gaivai:

3 citrinų sultys

750-900 ml šalto paprasto arba gazuoto vandens (arba pagal skonį)

Ledukų (pagal skonį)

1. Išvirkite sirupą. Į prikaistuvį sudėkite nuplautus juodųjų serbentų lapus ir cukrų, supilkite vandenį. Kai sirupas užvirs, pavirkite jį apie 2-3 minutes, tuomet puodą nukaiskite, uždenkite ir palikite, kad visiškai atauštų. Šaltą sirupą perkoškite, paspausdami lapus. Sirupas turėtų būti kvapnus, gražios spalvos, tarsi gintarinis. Laikykite šaltai, kol prireiks.
2. Prieš gamindami gaivą, išspauskite citrinų sultis ir perkoškite jas per tankų sietelį. Įmaišykite į sirupą - jis praras savo skaidrumą, taip ir turi būti.
3. Į didelį ąsotį sudėkite ledukus, supilkite sirupą su citrinų sultimis, išmaišykite. Supilkite vandenį ir dar kartą išmaišykite. Jeigu nenaudosite ledukų arba jų dėsite nedaug, galbūt reikės daugiau vandens (arba nesupilkite viso sirupo iš karto).
4. Jeigu norite, gėrimą papuoškite citrinų griežinėliais ir/ar juodųjų serbentų lapais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 469.

Viktorijos ryžių pudingas

Šiais metais taip ilgai laukėme vėluojančio pavasario, o rudens žvarba ir dargana atslinko, regis, nė nespėjus apsidairyti. Mūsų šiltnamyje vis dar noksta kekės pomidorų, o sodo pakrašty raudonuoja avietės, ir aš kasryt keliuosi tikėdamasi, kad jų nenukando šalnos ir nesupūdė šalti lietūs. Gamindama valgį, stengiuosi nugvelbti po vasaros trupinį, nors patiekalai diena iš dienos darosi vis žiemiškesni. Šiandieninis desertas - geras pavyzdys, kaip kartais ant mūsų stalo susimaišo metų laikai.

Nuotrauka Kristinos

Tinklaraščio skaitytojams prieš porą metų jau esu prisipažinusi, jog vėlyvą rudenį savo šeimai mėgstu virti ryžių košę su cinamonu - man šis ritualas suteikia kažkokio sunkiai nusakomo jaukumo. Esu paskelbusi ir švediško ryžių pudingo, pagardinto aviečių padažu, receptą - šį desertą galima greitai ir lengvai pasigaminti iš likusios atvėsusios ryžių košės. Šiandien nusprendžiau jums apie šiuos valgius priminti. O kad būtų įdomiau, pristatysiu jums suomišką ryžių pudingo variantą, kuris turi labai romantišką pavadinimą - Viktorijos pudingas, arba, pažodžiui, Viktorijos kisielius (suom. viktoriakiisseli, viktoriankiisseli). Iš kur atsirado toks pavadinimas, iki galo neaišku; galbūt tai yra nuoroda į XIX amžių, Viktorijos epochą, kai ryžių pudingai labai išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje.

Kaip suomiai gamina savąjį Viktorijos pudingą? Labai panašiai, kaip ir kaimynai: pirmiausia išverda kreminę ryžių košę (suom. riisipuuro), tada ją atvėsina, įmaišo plaktos grietinėlės... Na, o du svarbiausi skirtumai yra tokie:

1) Viktorijos pudingas gardinamas nutarkuota citrinos žievele ir citrinos sultimis;

2) į Viktorijos pudingą įmaišoma paruošto želatino.

Atrodytų, smulkmenos, bet jos turi akivaizdų poveikį ir pudingo skoniui, ir išvaizdai. Citrinos sultys ir žievelė neįtikėtinai gerai dera su ryžių koše. Įdėjus šių prieskonių, sukuriamas ne saldus, o lengvai saldžiarūgštis, itin kvapnus desertas. O štai nedidelis kiekis želatinos suteikia ryžiams papildomo tvirtumo ir leidžia sustingdyti norimos formos pyragą ar pyragėlius, užuot patiekus desertą kaip beformę košę. Sumaišytas Viktorijos pudingas tradiciškai sukrečiamas į nedideles formeles ar didelę kekso formą, o atšalęs išverčiamas į lėkšteles ar vieną didelę serviravimo lėkštę. Jis patiekiamas kaip pyragaitis/ pyragas su trintomis uogomis ar uogų sultimis (kartais sutirštintomis krakmolu). Kadangi tai - tipiškas žiemos, ypač Kalėdų laikotarpio desertas, šviežių uogų prie jo siūloma retai. Bet šįkart aš Viktorijos pudingą gaminau ne Kalėdoms, o rudeniškam vakarui, norėdama palepinti savo šeimą, o tuo pačiu įdomiau patiekti paskutiniąsias uogas: avietes, šilauoges, bruknes. Na, bet jeigu jūs, kaip ir priklauso, gaminsite Viktorijos pudingą žiemą, kuo puikiausia išsiversite su šaldytomis uogomis, raudonųjų serbentų drebučiais ar mėgstama uogiene - desertas bus ne mažiau gardus.

Aš nuotraukose matomą Viktorijos pudingą gaminau maždaug iš 1 l išvirtos ryžių košės, todėl "pyragas" išėjo nemažas, užteko ir mums, ir netikėtai užsukusiems svečiams pavaišinti. Jeigu jums aktualu, produktų kiekius mažinkite perpus. Be to, turėkite galvoje, kad prieskoniai į pudingą dedami pagal skonį, todėl į ingredientų sąrašą žiūrėkite kūrybiškai :)

Nuotrauka Kristinos

Viktoriankiisseli - Viktorijos ryžių pudingas

Ingredientai: (maždaug 8 porcijoms)

~ 1 l atvėsusios ryžių košės (receptas čia)

8-10 g želatino (ir šiek tiek vandens jam išleisti)

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

1 citrinos nutarkuota žievelė ir sultys

Cukraus pudros (pagal skonį)*

300-400 ml plakamosios grietinėlės

Šviežių ir/ar trintų uogų, uogienės ar uogų padažo (receptas čia) (patiekiant)

1. Išvirusią ryžių košę atvėsinkite, bet nelaukite, kol ji taps labai kieta, antraip bus sunku pudingą tolygiai išmaišyti. Jeigu ryžiai spėjo gerai sustingti, į košę galite įpilti šlakelį pieno ir truputį pakaitinti ant mažos ugnies - tik tiek, kad košė taptų lengvai maišoma, bet dar nespėtų įšilti. 
2. Želatiną išbrinkinkite, įpilkite 4-5 v.š. vandens ir ištirpinkite ant mažos ugnies, saugodami, kad neužvirtų. Į ryžių košę sudėkite vanilę, suberkite nutarkuotą citrinos žievelę, supilkite šiltą tirpintą želatiną, įspauskite citrinos sulčių ir gerai išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasaldinkite ir/ar įspauskite citrinos sulčių. Kai košė bus norimo skonio, išplakite grietinėlę ir ją atsargiai įmaišykite. Dar kartą paragaukite, ar netrūksta saldumo ir rūgštumo, jeigu reikia, skonį pakoreguokite.
3. Paruoštą pudingo masę sukrėskite į pasirinktas formeles arba vieną didelę formą (nors, jeigu norite, galite sudėti ją ir į paprasčiausią dubenį, o vėliau kabinti šaukštu - atrodys kasdieniškai, bet skonis dėl to nenukentės :). Formą paruoškite pagal poreikį: jeigu naudosite, tarkime, silikonines keksiukų formeles, jų niekuo tepti ar iškloti nereikės, jeigu kitokias, galite įtiesti maistinę plėvelę arba kepimo popieriaus lakštą. Aš savo naudotą formą tik sudrėkinau šaltu vandeniu, o prieš išimdama pudingą trumpam pamerkiau į karštą vandenį (kaip išimant žele desertus). Į formą sukrėstą pudingą pridenkite maistine plėvele, kad nepadžiūtų pudingo paviršius ir dėkite į šaldytuvą kelioms valandoms, kad gerai sustingtų.
4. Sustingusį pudingą išimkite iš formelių arba didelės formos, pagal skonį papuoškite ir tiekite su šviežiomis uogomis, uogiene ar uogų padažu (aš tiekiau su šviežiomis uogomis ir nevirtais, gerai išplaktais bruknių bei raudonųjų serbentų drebučiais).

* Išvirta ryžių košė jau būna saldi, bet jeigu pudinge jums pritrūktų saldumo, geriau naudoti cukraus pudrą - ji lengvai išsimaišys, o štai paprastas cukrus šaltoje košėje gali prastai tirpti ir vėliau girgždėti tarp dantų.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Citrininiai-aguoniniai keksiukai

Šiandien nesu nusiteikusi daugiažodžiauti, nes pristatinėti aguonomis ir citrinomis gardintų keksiukų kaip ir nereikia. Amerikietiška klasikų klasika - visai kaip ir keksiukai su šilauogėmis/ mėlynėmis, apie kuriuos jau esu rašiusi anksčiau. Tiesa, auginti aguonas JAV fermeriams kur kas sudėtingiau negu šilauoges. Taip taip, tradiciniai virtuvei čia vėl grėsmę kelia narkotikų prevencija. Bet kol kas, ačiū Dievui, itin griežtai kontroliuojant ūkius, aguonos čia tebeauginamos, o kepiniai su jomis nėra uždrausti.

Nuotrauka Kristinos

Šie keksiukai priklauso muffins keksiukų rūšiai - t.y. jie didesni ir kasdieniškesni už mažus, šventiškus, kremo kepurėlėmis puoštus cupcakes. Kaip tik todėl citrininius-aguoninius keksiukus verta atsiminti, kai norisi ko nors saldaus ir gardaus čia ir dabar, prie popiečio arbatos puodelio. Ne taip seniai Indrė iš GP magijos pastebėjo, kad keksiukai, prieš kelerius metus Lietuvoje buvę ant bangos, dabar po truputį užleidžia pozicijas kitiems kepiniams. Anot Indrės, viena iš priežasčių, lėmusių keksiukų populiarumą ir madingumą, galėjo būti neseniai prekyboje pasirodžiusios gražios kepimo bei dekoravimo formelės; dabar, kai prie jų akis jau priprato, atsirado poreikis ieškoti ko nors naujo. Aš visiškai sutinku su Indre. Dar daugiau - prisipažįstu, kad kol kas nesu persirgusi keksiukams skirtų formelių liga. Dažnai, užtikusi kokių nors dailiai išmargintų popierinių krepšelių, susivilioju ir nusiperku, neturėdama aiškios vizijos, kada ir kaip juos panaudosiu. Antra vertus, keksiukų kepimo "įranga" labai praverčia, kaip prireikia greitai paruošiamo deserto beveik be progos. 

Nuotrauka Kristinos 

Bet šįkart visos šeimos mėgstamus citrininius-aguoninius keksiukus kepiau ne vien todėl, kad po ranka pasitaikė man patinkančios formelės :) Turėjau ir kitų sumetimų - pavyzdžiui, norėjau sunaudoti žiupsnį aguonų, likusių nuo virtinių su bulvių ir aguonų įdaru. O dar - įsitikinti, kaip pavyks iškepti keksiukus su saldžiu jogurtu. Mat ne per seniausia iš ponios Rasos buvau gavusi dovanų dosnų paketą Valio produktų, ir nekantravau šiek tiek paeksperimentuoti.

Keli žodžiai apie Valio produktus. Mane pasiekusiame siuntinyje buvo kefyras, kelių rūšių geriamas jogurtas (bananų, miško uogų ir tropinių vaisių skonio), glotnučiai (tirštas jogurto gėrimas su įvairiausių šviežių vaisių gabaliukais) ir pusryčiams skirti javainių jogurtai. Visi produktai buvo labai skanūs - mūsų skoniui tinkamo tirštumo, saldumo ir kvapnumo. Gal tik javainių jogurtuose man norėjosi kiek daugiau "tirščių", bet šitą dalyką galima lengvai kompensuoti nuosavų dribsnių šaukštu - ne veltui jogurtas su šaltalankiais, linų sėmenimis ir saulėgrąžomis tapo mano favoritu. Vyras ir sūnus visų rūšių jogurtus gėrė ir valgė apsilaižydami, o kai po poros dienų užsiminiau, kad šiek tiek paliktų kepiniams, pusiau juokais, pusiau rimtai, pareiškė: "O tu parašyk, kad buvo taip skanu, jog kepiniams nebeliko!" 

Nepaisant namiškių pašmaikštavimų, dalį Valio dovanų vis dėlto spėjau panaudoti virtuvėje. Antai geriamą jogurtą su miško uogomis pyliau į citrininių-aguoninių keksiukų tešlą. Šiaip jau, peržiūrėdami šių keksiukų receptūras, ingredientų sąraše 9 atvejais ir 10 pamatysite, kad į jų tešlą rekomenduojama pilti pasukas. Taigi, ilgą laiką aš citrininius-aguoninius keksiukus kepdavau tik su pasukomis, o jeigu jų nebūdavo namuose, arba žingsniuodavau į parduotuvę, arba nuspręsdavau, kad gaminsiu kitos rūšies desertą. Bet ne per seniausia susigundžiau receptu, kuris leido pasukas keisti kitu rauginto pieno produktu - tarkime, natūraliu arba vaniliniu jogurtu. Man tarsi akys atsivėrė: juk išties, nėra taip svarbu, ar šiam reikalui naudosite pasukas, ar kefyrą, ar jogurtą - svarbiausia, kad produkte būtų rūgšties sodai nugesinti. Jeigu jogurtas labai saldus, manau, galima jį truputį parūgštinti šaukšteliu citrinos sulčių. Be to, nepakenktų šiek tiek riebalų - juk nenorime, kad keksiukai būtų sausi ir sprangūs. Dėl šios priežasties nerekomenduočiau pieno produktų su 0% riebalų - arba juos reikėtų maišyti su riebesniais pieno produktais. Aš šįkart geriamą miško uogų jogurtą sumaišiau su 1 v.š. grietinės. Kaip tai paveikė keksiukų skonį, lyginant su tais, kuriuos kepdavau su pasukomis? Niekaip, o jeigu ir paveikė, tai į gerąją pusę. Kepiniai buvo minkšti, purūs ir gardūs. Vargu ar kas nors sugebėtų atskirti, jog jie kepti su jogurtu, o ne su pasukomis. Žodžiu, šis pavykęs eksperimentas man buvo naudinga patirtis - tikiuosi, kad bus ir jums :) 

Nuotrauka Kristinos 

Lemon Poppyseed Muffins - citrininiai-aguoniniai keksiukai

Ingredientai: (priklausomai nuo formelių dydžio, išeis 12-15 keksiukų) 

2 puodeliai (1 puodelis - 250 ml) kvietinių miltų

2 v.š. aguonų

1¼ a.š. kepimo miltelių

¼ a.š. sodos

2 kiaušiniai*

1 puodelis cukraus

½ a.š. druskos

8 v.š. (115 g) kambario temperatūros sviesto

1 citrinos nutarkuota žievelė

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

1 puodelis pasirinkto rauginto pieno produkto (pasukų, kefyro, jogurto, grietinės - aš naudojau geriamą Valio jogurtą su miško uogomis, sumaišytą su 1 v.š. grietinės; daugiau apie tai žr. pastabą aukščiau) 

Glaistui:

½ puodelio cukraus pudros

3-4 v.š. citrinos sulčių 

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Į keksiukų formeles sudėkite popierinius krepšelius. 
2. Viename dubenėlyje sumaišykite persijotus miltus, aguonas, kepimo miltelius, sodą ir, jeigu naudojate, Burbono vanilę. 
3. Kitame dubenyje sviestą išsukite su cukrumi ir druska**, kol masė taps puri ir šiek tiek pašviesės. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami tešlą. Masę pagardinkite tarkuota citrinos žievele, jeigu naudojate, įlašinkite vanilės ekstrakto. Per du kartus įmaišykite sausus ingredientus ir pasirinktą rauginto pieno produktą. Tešla turėtų būti vientisa, be gumuliukų, bet stenkitės jos neperplakti ir nepermaišyti.
4. Sudėkite tešlą į keksiukų formeles - ji neturėtų užimti daugiau negu ⅔ formelės tūrio. Dėkite į orkaitę ir kepkite apie 20 min., arba kol keksiukai gražiai pakils, parus, o jų paviršius įtrūks. Jeigu nesate tikri, ar keksiukai iškepę, į jų centrą įsmeikite medinį pagaliuką - jeigu keksiukai iškepę, ištrauktas jis bus švarus, neapsivėlęs tešla. 
5. Iškepusius keksiukus 5-10 min vėsinkite kepimo formelėje, paskui išimkite ir leiskite iki galo atvėsti ant grotelių. 
6. Kai keksiukai bus beveik atvėsę, pagaminkite glaistą: persijotą cukraus pudrą po truputį skieskite per tankų sietelį perkoštomis citrinos sultimis ir sukite, kol masė taps panaši į tirštą grietinę. Ant kiekvieno keksiuko centro dėkite maždaug po šaukštelį skysto glaisto ir leiskite jam pasiskirstyti. Jeigu norite, papuoškite aguonomis ir/ar tarkuota citrinos žievele - tą reikėtų daryti nedelsiant, nes glaistas greitai stingsta.
7. Šie keksiukai gardžiausi ką tik iškepti, bet geri būna kelias dienas - jeigu tik tiek išlaukia :)

* Žiūrėkite, kad kiaušiniai būtų kambario temperatūros. Ką tik iš šaldytuvo ištraukti, šalti kiaušiniai ir netinkamos temperatūros sviestas (skystas, ką tik ištirpintas ant viryklės) - bene dažniausios priežastys, kodėl keksiukai prastai iškyla.
** Dauguma receptų rekomenduoja druską įmaišyti į tešlą drauge su sausais ingredientais. Man toks būdas nepasiteisina, nes visuomet naudoju rupią druską, ir sudėta paskutiniame etape, ji nespėja ištirpti bei gerai pasiskirstyti. Druską dedant į skystus ingredientus, ji ištirpsta, ir problemos dėl prasto pasiskirstymo nelieka. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Lemon curd - angliškas citrininis kremas

Artėjant Užgavėnėms, peržiūrėjau pernykščius šio laikotarpio įrašus ir pastebėjau, kad ten yra likę vienas nebaigtas reikalas, susijęs su angliškų/airiškų citrininių lietinių receptu. Šie blynai tradiciškai valgomi apšlaksčius juos citrinos sultimis ir pabarsčius paprastu baltu cukrumi. Bet Nida, komentare pasidalinusi savo patirtimi, užsiminė, kad prie šių blynų ypač tinka lemon curd, t.y. citrininis kremas. Ir kas galėtų abejoti, kad netinka? Citrininis kremas tinka ir prie angliškų, ir prie visokių kitokių blynų. Negaliu patikėti, kad per metus laiko taip ir neprisiruošiau įkelti savo mėgstamiausio citrininio kremo recepto. Bet tuojau pat šią klaidą ištaisysiu :) Ir dar kartą ačiū už tokį puikų pasiūlymą, Nida!

Nuotrauka Kristinos

Taigi, citrininis kremas. Pirmiausia šiek tiek apie terminą. Pirmąjį rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą citrininio kremo receptą britai datuoja 1844 m. Terminai lemon curd (liet. citrininė varškė) ir lemon cheese (liet. citrininis sūris) anuomet tiksliau atitiko savo įvardijamą objektą, t.y. taip buvo vadinama varškės masė, gauta supylus citrinos sultis į grietinėlę ir nusunkus išsiskyrusias pasukas. Tokia varškė buvo gardinama citrinos žievele, saldinama cukrumi ir naudojama kepiniams, kuriuos šiandien vadintume citrininiais sūrio pyragais. Vėliau receptūra kito, ir dabar lemon curd panašesnė nebe į varškę, o į glotnų kremą, ir gaminamas jis ne iš grietinėlės, o iš sviesto, kiaušinių, citrinos sulčių ir cukraus. Kartais vietoje cukraus naudojamas medus, tuomet citrininis kremas gali būti vadinamas lemon honey (liet. citrinins medus). Citrininio kremo gamybos procesas nesudėtingas: ingredientai sumaišomi įvairiomis proporcijomis, tuomet masė pakaitinama, kol sutirštės. Vietoje citrinų kai kada naudojami laimai, apelsinai ar mandarinai, tad jūsų valia eksperimentuoti su bet kokiais citrusiniais vaisiais.

Šiais laikais citrininis kremas - kiek senamadiškas, arba, kaip dabar sakoma, vintažinis, gardumynas. Nors citrinos į Europą atkeliavo viduramžiais, bet citrininis kremas Anglijoje (o tuo pačiu ir Airijoje) populiariausias buvo nuo XIX a. vidurio iki II pasaulinio karo, kai dėl produktų stokos jį teko primiršti. Tačiau pokariu citrininis kremas vėl imtas gaminti, ir naudotas jis nebe tik kaip priedas prie pusrytinių skonų ar blynų, o ir kaip sudėtinė modernių desertų bei pyragų dalis. Nežinau, atsitiktinumas tai ar ne, bet citrininio kremo populiarumo pikas sutapo su tuo laikotarpiu, kai Didžioji Britanija valdė Indiją. Tokia mintis man atėjo į galvą, kai varčiau Kipre išleistą knygą, kurią sudarė šiuo metu britų karinėse bazėse (Akrotiryje ir Dekelijoje) gyvenančios moterys. Jos siūlo savo tautietėms gaminti citrininį kremą tuo atveju, jeigu prireiktų sunaudoti citrinas, nuskintas nuo kieme augančio nuosavo citrinmedžio (knyga vadinasi Simply Cyprus: 125 pages of Seasonal Cyprus Recipes, editor Tina Bessell, SSAFA15, p. 18.). Ar nepastebite jokių paralelių su anglo-indiška virtuve (angl. Anglo-Indian cuisine)? Nors mums atrodo, kad kolonijiniai laikai seniai praėjo, kartais receptai primena ir istoriją, ir faktą, kad daug kas šiam pasauly labai sąlygiška. O citrininis kremas išties gardus, ir, jeigu dar nesate jo gaminę - neabejotinai vertas išbandymo.

Nuotrauka Kristinos 

Lemon curd - citrininis kremas 

Ingredientai: (išeis maždaug 500 ml stiklainis kremo)

85 g kambario temperatūros nesūdyto sviesto 

1 puodelis (250 ml) cukraus 

2 dideli kiaušiniai 

2 kiaušinių tryniai 

⅔ puodelio citrinos sulčių (tiek turėtų būti išspaudus 3 dideles arba 4 mažas citrinas) 

1 a.š. nutarkuotos citrinos žievelės 

1. Dideliame dubenyje* išsukite (arba išplakite mikseriu) sviestą su cukrumi. Tuomet, nuolat sukdami, po vieną sudėkite kiaušinius ir kiaušinių trynius. Supilkite citrinų sultis ir gerai išmaišykite. Masė gali būti nevienalytė, atrodyti lyg sutraukta - nieko baisaus, taip ir turi būti. 
2. Saugiausia masę kaitinti virš karštų garų: puode užvirinkite vandenį, sumažinkite ugnį iki mažiausios, viršuje statykite dubenį su citrinine mase ir pamaišydami, geriausia silikonine mentele, kaitinkite. Iš pradžių masė turėtų tapti vientisa - taip nutiks, kai sviestas ištirps. Tuomet, nuolat maišydami, kaitinkite masę tol, kol ji sutirštės, ir ims plonu sluoksneliu dengti šaukšto arba mentelės paviršių. Neleiskite masei užvirti. Atsiminkite, kad vėsdama ji sutvirtės, todėl nesibaiminkite, jog nukaičiant ji atrodys dar šiek tiek skystoka. 
3. Nukaitę masę, įmaišykite citrinos žievelę. Dubenį uždenkite maistine plėvele, prispausdami ją prie kremo paviršiaus, kad nesusidarytų plutelė. 
4. Kai citrininis kremas atvės, sudėkite į stiklainį ar serviravimo indą. Citrininis kremas tinka prie blynų, skrebučių, skonų ir t.t., o taip pat biskvitiniam pyragui pertepti (tarkime, tokiam, kaip šis). 
5. Šaldytuve sandariai uždengtas citrininis kremas gali stovėti apie savaitę.

* Geriausia naudoti metalinį dubenį. Kai masę reikia kaitinti kaip kad šiuo atveju (arba, pavyzdžiui, gaminant olandišką padažą), aš niekada nenaudoju stiklinių indų - jie blogai įkaista, todėl masę kaitinti tenka ilgai, o rezultatas dažniausia vis tiek būna prastesnis negu kaitinant metaliniame dubenyje (dėl tos pačios priežasties niekada nenaudoju ir stiklinių kepimo formų ar troškinimo indų). 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Bee's Knees - kokteilis su džinu, citrina, medumi ir levandomis

Jeigu dar nesate girdėję apie Bee's Knees, tai dabar pats laikas išgirsti :) Tai klasikinis amerikietiškas kokteilis, kurio svarbiausios sudedamosios dalys - džinas, medaus sirupas ir citrinos sultys. Šiandien jūsų dėmesiui - vienas iš šio kokteilio variantų, kuris nuo pagrindinio recepto skiriasi tuo, jog verdant medaus sirupą, jis aromatizuojamas levandos žiedais, o pats kokteilis puošiamas ne citrinos griežinėliu, o levandos šakele. Žodžiu, labai vasariškas ir mergaitiškas kokteilis, ypač tinkamas gerti terasoje alsiomis vasaros popietėmis, kai aplinkui žydi levandos ir dūzgia bitės. Geros draugės (gerų draugių) kompanija reikalus tik pagerina, ar ne, Jurgita? :)

Bee's knees tiesioginė reikšmė - krepšeliai ant užpakalinių bičių kojų, skirti žiedadulkėms rinkti ir nešti. Tačiau XX a. pradžioje Amerikoje posakis bee's knees įgavo kitą prasmę, ir kalbant slengu reiškė maždaug geriausias, aukščiausios klasės (posakio kilmė neaiški). Taigi Bee's Knees Cocktail - tai apytikriai Geriausias kokteilis. Kada, kieno ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo sukurtas, tiksliai nežinoma, bet visiškai aišku, jog tai prohibicijos laikotarpio (1920-1933 m.) išradimas (taigi, šis kokteilis - Cezario salotų amžininkas). Teigiama, kad medus ir citrina turėjo užmaskuoti prastos kokybės kontrabandinio džino kvapą ir skonį. Derinys pasirodė labai sėkmingas - toks sėkmingas, kad gyvuoja iki šiol.

Kadras iš filmo Didysis Getsbis (The Great Gatsby, rež. Jack Clayton, 1974). Filmas pastatytas pagal Francis Scott Key Fitzgeraldo romaną The Great Gatsby (1925), nukeliantį į pašėlusius prohibicijos laikų vakarėlius. Foto iš čia.

Gaminant kokteilį, pirmiausia reikėtų išvirti medaus sirupą. Medaus ir vandens proporcija paprastai būna 1:1, bet kartais vandens pilama šiek tiek mažiau. Priklausomai nuo to, kokios rūšies medų naudosite, sirupas turės vis kitokią spalvą, kvapą ir skonį. Taigi, šioje vietoje galite eksperimentuoti, tik atsiminkite, kad kuo geresnės kokybės bus medus, tuo puikesnį kokteilį sukursite (beje, tą patį galima pasakyti ir apie skirtingas džino rūšis). Ar galima medaus sirupą keisti cukraus sirupu? Iš didelės bėdos galima, bet nerekomenduojama, nes kokteilis praras savo esmę ir žavesį. 

Kai dėl kokteilio ingredientų proporcijų, tai Bee's Knees kiekvienas gamina pagal savo skonį - vieni mėgsta stipresnį, kiti silpnesnį, vieni saldesnį, kiti rūgštesnį. Vienas seniausių receptų teigia, kad džinas, medaus sirupas ir citrinų sultys turėtų būti maišomos 1:1:1, nors šiais laikais sirupo ir citrinos sulčių kiekis dažniausia mažinamas. 

Ir dar dėl levandų: nors jos suteikia kokteiliui puikią vasarišką gėlių natą, bet jomis aromatizuoti medaus sirupą toli gražu nebūtina. Tad jeigu jūsų kieme neauga keli levandų krūmai, o po ranka neturite džiovintų levandos žiedų, didelės bėdos nėra. Sirupą virkite be levandų, o kokteilį puoškite citrinos griežinėliu ar apelsino žievele. Daug svarbiau, kad kokteilis būtų šaltas, todėl jo ingredientus gerai atvėsinkite ir, žinoma, nepamirškite ledukų.

Nuotrauka Kristinos 

Medaus ir levandų sirupui:

Ingredientai: (išeina apie 450 ml sirupo)

1 puodelis* vandens 

~ 2 v.š. šviežių ar džiovintų levandos žiedų 

1 puodelis medaus

1. Vandenį užvirinkite, sudėkite levandų žiedus, nukaiskite, uždenkite ir palikite apie 10 min., kad pritrauktų. 
2. Į dar šiltą levandų nuovirą sudėkite medų ir maišykite, kol jis ištirps. Palikite, kad sirupas susistovėtų (mažiausia 1 val., dar geriau kelioms valandoms). 
3. Sirupą perkoškite, supilkite į stiklinį, sandariai uždaromą indą ir laikykite šaltai. 

* 1 puodelis čia atitinka 250 ml.

Levander Bee's Knees - kokteilis su džinu, medumi ir levandomis 

Ingredientai: (2 kokteiliams; ingredientų proporcijos apytikrės, juos dėkite pagal savo skonį) 

150 ml džino 

150 ml medaus ir levandų sirupo 

100 ml citrinos sulčių (šviežiai išspaustų ir perkoštų per tankų sietelį) 

Ledukų 

Levandos šakelių ir/ar citrinos griežinėlių (kokteiliui papuošti) 

1. Džiną, medaus sirupą ir citrinos sultis gerai išmaišykite dideliame inde (dar geriau būtų suplakti šeikeryje, į kurį gausiai pridėta smulkintų ledukų). Paragaukite, jeigu trūksta saldumo ar rūgštumo, papildomai įpilkite medaus sirupo ar citrinos sulčių. 
2. Supilstykite į taures*, įdėkite ledukų, papuoškite levandos šakele ir/ar citrinos griežinėliu ir tuojau pat patiekite. 

* Atrodo, nėra jokių taisyklių, kokiose taurėse turėtų būti patiektas šis kokteilis. Manau, labai tiktų kokios vintažinės, paveldėtos iš močiutės. Mes kokteilius gėrėme sode ir kokteilį pilstėme į vandeniui skirtas storo stiklo taures:)

Jurgita, ačiū už gerą laiką ir modelio darbą! :) Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia; kokteilio istorija čia.

Šeivamedžio žiedų sirupas

Žodis dienoraštis mums pirmiausia asocijuojasi su privačiais užrašais, bet iš tikrųjų šis terminas dviprasmis, nes kai kuriuos dienoraščius autoriai sąmoningai rašo tam, kad jie būtų skaitomi viešai. Tuomet dienoraštis tampa tam tikra literatūrine forma, kurios dėka perteikiamos suasmenintos naujienos. Tyrinėtojai dienoraščio bruožų aptinka netgi Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijose, o ką jau kalbėti apie Švietimo amžių ir vėlesnius laikus, kai, pavyzdžiui, kelionių dienoraščiai virsdavo ištisais knygų tomais.

Tinklaraščiai priskirtini atvirų dienoraščių kategorijai, todėl rašydama šiuos tekstus, pirmiausia galvoju ne apie save, o apie tuos, kurie juos skaitys. Bet kartais taip jau nutinka, kad savanaudiškumas pradeda imti viršų, o tuomet lyg netyčia prisimenu, kad čia vis dėlto dienoraštis, todėl jį, per daug nesiteisindama, galiu panaudoti ir kaip asmeninę užrašų knygutę. Taip yra ir su šiuo įrašu - nors jau baigia nubyrėti paskutiniai šeivamedžių žiedai, bet nusprendžiau čia įkelti receptą, kurį naudoju jau kelerius metus, ir kurį kasmet sugebu pamesti, todėl tenka gerokai pasikuisti, kol vėl jį surandu. Šis įrašas, manyčiau, ateityje sutaupys ne taip jau mažai mano laiko, ir, reikia tikėtis, sugundys pasigaminti šeivamedžių sirupo tuos, kurie jo dar niekuomet negamino. Nes šeivamedžio žiedų sirupas be galo kvapnus ir gardus - patikėkite, aš ne šiaip sau konspektuoju mėgstamiausią jo receptą :) Ir nebesistebiu skaitydama, kad britai ir airiai gėrimų su šeivamedžio žiedais nesibodi patiekti netgi per iškilmes, pavyzdžiui, vestuves.

Kairėje: Jurgita raško baltus juoduogio šeivamedžio žiedus. Dešinėje: dekoratyvinis juoduogis šeivamedis Black Lace.

Klasikiniam šeivamedžio žiedų sirupui reikia vos kelių ingredientų - juoduogio šeivamedžio žiedynų, cukraus, kelių citrinų, šiek tiek citrinos rūgšties ir, žinoma, vandens. Mano recepte į gėrimą dedamas ir apelsinas, suteikiantis gėrimui papildomą saldžią natą - bet iš tikrųjų šis ingredientas nebūtinas. Ar citrusiniai vaisiai užgožia šeivamedžius? Ne, tikrai ne. Šeivamedžių kvapas toks ryškus, kad citrinos ir apelsinai jį tik papildo. 

Keletas žodžių apie šeivamedžius. Apie juos būtina turėti šiek tiek žinių, nes šeivamedžiai yra gana nuodingi augalai - jų žievėje, šakelėse ir lapuose yra žmogui ir gyvūnams kenksmingų medžiagų. Laimei, medžio žiedynai ir vaisiai sveikatai nepavojingi ir gali būti valgomi į sveikatą. Tiesa, ši taisyklė galioja tik juoduogiams šeivamedžiams (lot. sambucus nigra). Mat Lietuvoje auga dar ir raudonuogis šeivamedis (lot. sambucus racemosa), pastarasis yra "piktesnis" negu juoduogis, todėl jo žiedynai maistui nevartojami, o uogos kai kuriose virtuvėse valgomos tik specialiai apdorotos (jų kauliukuose yra labai nuodingų medžiagų). Antraip sakant, su raudonuogiu šeivamedžiu reikia būti itin atsargiems, o sirupui visuomet rinktis juoduogius šeivamedžius. Atskirti šiuos augalus nesunku, mat juoduogių šeivamedžių žiedynai primena didelius, plokščius skėčius, o raudonuogių šeivamedžių jie pailgi, savo forma šiek tiek primenantys kaštono žiedynus. Tiems, kurie šeivamedžio žiedus ruošiasi rikti pirmą kartą aš vis dėlto patarčiau atidžiai apžiūrėti jų nuotraukas ir aprašymus internete ir/ar augalų vadovuose.

Tačiau gera žinia yra ta, kad juoduogiai šeivamedžiai turi ne vieną dekoratyvinę formą. Pavyzdžiui, Jurgita, ta pati, kuri apdovanojo mane agrastais, augina net 3 rūšių juoduogius šeivamedžius, o vienas jų turi tamsiai violetinius lapus ir rožinius žiedynus. Tokių šeivamedžių žiedynai maistui tinkami. Iš jų sirupą aš viriau atskirai - pirmiausia tam, kad galėčiau pasigėrėti jo vaiskia rožine spalva, nes sirupo kvapas ir skonis niekuo nesiskiria nuo paprasto, baltais žiedais žydinčio juoduogio šeivamedžio.

Bręstantis šeivamedžio žiedų sirupas. Nuotrauka Kristinos

Ir dar. Pastaraisiais metais, kiek aš žinau, Didžiojoje Britanijoje šiam tradiciniam vėlyvo pavasario ir ankstyvos vasaros gardumynui kilo šioks toks pavojus, nes buvo stipriai apribota prekyba citrinos rūgštimi, argumentuojant tuo, jog šis ingredientas naudojamas ne tiktai maisto, bet ir heroino gamyboje. Nežinau, ar šis apribojimas bent kiek pristabdė narkotikų vartojimą, ir nežinau, kaip elgiasi britų šeimininkės, užsimaniusios pagaminti šeivamedžio žiedų sirupą. Įtariu, kad vyksta kažkas panašaus, kaip Lietuvoje su spiritu - ne viena mano pažįstama moteris vis tiek gamina įvairias namines uogų užpiltines, parsigabenusi kelis butelius spirito iš Lenkijos, kur jo pardavinėjimas ir pirkimas nėra kriminalizuotas. Šiaip ar taip, kol kas mums jaudintis dėl citrinos rūgšties trūkumo nereikia. Pasidžiaukime, kad bent jau kai kuriais atžvilgiais Lietuvoje lengviau negu Anglijoje :)

Nuotrauka Kristinos

Elderflower cordial - šeivamedžio žiedų sirupas

Ingredientai: (išeina maždaug 3,5 l sirupo)

50 juoduogio šeivamedžio žiedynų*

2,5 kg cukraus

2 l vandens

3 citrinos

Nebūtinai: 1 apelsinas

110 g citrinos rūgšties

1. Šeivamedžių žiedynus po vieną papurtykite, kad iškristų vabzdžiai, bet geriau neplaukite, kad nenusiplautų žiedadulkės. Citrinas ir, jeigu naudojate, apelsiną labai kruopščiai nušveiskite. Peiliu ar bulvių skustuku nulupkite jų žievelę be baltosios dalies. Žieveles atidėkite, o nuo citrinų ir apelsino nulupkite visą baltąją dalį, tuomet vaisius supjaustykite plonomis riekelėmis.

2. Dideliame puode (aliuminis netinka) užvirinkite vandenį, suberkite cukrų ir pavirkite kelias minutes, kol jis ištirps. Tuomet sudėkite šeivamedžių žiedus, vaisių žieveles ir riekeles, suberkite citrinos rūgštį, viską išmaišykite ir puodą nukaiskite. Uždenkite ir palikite 24 val., kad sirupas susistovėtų.

3. Praėjus parai, sirupą perkoškite per tankų audinį ir supilstykite į švarius butelius ar stiklainius. 

4. Laikomas šaldytuve, sirupas būna tinkamas vartoti maždaug 1 mėn., norint jo turėti ilgesnį laiką, geriau sirupą užšaldyti. Šeivamedžių sirupą galima naudoti įvairiems desertams ruošti, bet dažniausia iš jo gaminamas gaivus gėrimas: tam reikia sirupą atskiesti vandeniu, galima ir gazuotu (sirupo ir vandens proporcija maždaug 1:3) ir, jeigu norite, įdėti ledukų ir/ar citrinos riekelių. 

* Šeivamedžio žiedynus patariama rinkti saulėtu oru, pirmoje dienos pusėje - tuomet jie būna kvapniausi.

Šeivamedžio žiedų gėrimas su citrina ir ledukais. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia; daugiau apie rožinį šeivamedžio žiedų sirupą žr. čia.