Aviečių gėrimas

Spalio mėnesį Žaliastogiuose buvo labai gražu. Slėnyje pagelto beržai ir spindėjo įsaulyje kaip auksas, už sodo raudonavo klevai, laukinės vyšnaitės prie tako pasidabino gražia, tamsiai raudona ir žaliai bronzine spalva, o pievose sužėlė atolas.
     Anė tiesiog maudėsi tose spalvose.
    - Ak, Marile! - sušuko ji vieną šeštadienio rytą, šokio žingsniu skraidydama su glėbiu spalvingų klevo šakų rankose. - Aš taip džiaugiuosi, kad gyvenu pasaulyje, kuris turi spalio mėnesį. Būtų siaubinga, jeigu reikėtų iš rugsėjo iškart peršokti į lapkritį, ar ne?

Lucy Maud Montgomery, Anė iš Žaliastogių, iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, Vilnius: Alma littera, 2016, p. 152.

Knyga apie Anę, Kanadoje, Princo Edvardo saloje, gyvenančią mergaitę didelėmis akimis, oranžiniais plaukais ir beribe fantazija, buvo parašyta daugiau negu prieš 100 metų. Tačiau ir šiandien ši istorija turi galios suteikti gyvenimo džiaugsmo kiekvienam, kuris ją perskaito. Įžvelgti stebuklus kasdienybės smulkmenose - Anės stiprybė, kuria ji dosniai ir atlapaširdiškai dalijasi su aplinkiniais. Ar jūs, pavyzdžiui, kada pagalvojote, kiek daug grožio magijos netektų mūsų pasaulis, jeigu jame neliktų rudeniškomis spalvomis išsipusčiusio spalio? Juk be jo būtų kur kas sunkiau ištverti monotonišką ir pilką lapkritį, tiesa?

Savo ruožtu už tai, kad knyga apie Anę iš Žaliastogių surado kelią į mūsų namus, esu dėkinga vienai savo skaitytojai, kuri prieš porą metų apie ją užsiminė, komentuodama rojaus obuoliukų pyragą. Nežinau Jūsų vardo, nežinau, ar beužsukate į mano tinklaraštį, bet jeigu taip, dar kartą dėkoju! Nepaisant to, jog kūrinys "mergaitiškas", su sūnumi jį skaitėme jau ne vieną kartą - ir visada su dideliu malonumu. O aš vėl ir vėl įsitikinu, jog klasikos vardas duodamas ne veltui - nesvarbu, ar kalbėtume apie vaizduojamąjį meną, ar apie tekstus, ar apie kulinarijos receptus.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie receptus, šiandien nusprendžiau pratęsti rudeninių aviečių temą, kurios ėmiausi praėjusiame įraše, pristatydama vanilinius ledus karštame aviečių padaže. Mat aukščiau esanti citata paimta iš 16-ojo knygos skyriaus "Tragiškai pasibaigusi arbatėlė", kuriame avietės vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį!

Kaip tik žavingąjį spalio mėnesį Marilė, senyvo amžiaus Anės globėja, išsiruošė su reikalais į miestelį, o mergaitei pasiūlė pasikviesti į svečius geriausią draugę Dianą. Buvo sutarta, jog jos abi galės užsiplikyti arbatos, pasivaišinti vyšnių uogiene, vaisių pyragu ir pyragaičiais, o taip pat išgerti aviečių gėrimo su sausainiais. Tačiau Marilė visai pamiršo, jog aviečių gėrimą išnešė į rūsį, o svetainės bufetėlyje, iš kur Anei leido pasiimti butelį, tebuvo likęs trejus metus išlaikytas raudonųjų serbentų vynas. Nusprendusios, jog rausvi gėrimai dvigubai skanesni negu kitų spalvų, draugės ėmėsi degustacijos. Tiksliau, Anė vaišino draugę, o šioji gėrimą labai gyrė ir tikino, jog jis visai kitoks ir daug skanesnis už ponios Lind. Nenuostabu, jog po trijų stiklinaičių "aviečių gėrimas" viešniai visai pakirto kojas, o Anė su siaubu suprato, jog čia kažkas ne taip. Gandai apie šį nutikimą netruko pasklisti. XIX a. pab. - XX a. pr. uždaroje, konservatyvioje, netgi puritoniškoje Princo Edvardo saloje alkoholį buvo žiūrima itin nepalankiai. Griežtesnių principų kaimynai smerkdavo Marilę vien už tai, kad ji apskritai drįso gaminti vyną bei vaišinti juo svečius, o vaikai, ragaujantys stipriuosius gėrimus, buvo tiesiog už vaizduotės ribų. Štai kodėl ir Anei, ir jos globėjams teko įdėti nemažai pastangų, kol įvykęs nesusipratimas buvo užglaistytas.

Nežinau kodėl, bet mažiesiems skaitytojams ką tik atpasakotas knygos skyrius yra vienas įsimintiniausių ir juokingiausių - tą byloja ne vien mano sūnaus reakcija, bet ir kalnas kūrinio apžvalgų įvairiomis kalbomis interneto platybėse. Tad gal ir nereikėtų stebėtis, jog kulinarinius nuotykius mėgstantys žmonės irgi labai dažnai nusprendžia, jog aviečių gėrimo arba raudonųjų serbentų vyno receptai tinkamiausiai reprezentuos Anės iš Žaliastogių virtuvę. Nors Anės gerbėjai gali pasidžiaugti, jog yra išleista gana solidi kulinarijos knyga, kurioje puikuojasi atkurti/ sukurti patiekalai, paminėti Lucy Maud Montgomery romanuose, tačiau, regis, nė vienas jų nėra toks populiarus kaip aviečių gėrimas. Ne veltui Princo Edvardo saloje jis gaminamas komerciškai ir yra vienas sėkmingiausiai parduodamų vietinių suvenyrų. Tad, pasidavusi stipriausiai srovei, praėjusią vasarą jį pagaminau ir aš. Šiais metais receptu pasinaudojau dar kartą, nes tai išties puikus būdas sunaudoti uogų perteklių. Beje, šaldytų irgi! Tad jeigu turite daug šaldytų aviečių atsargų, galbūt šiandienine idėja norėsite pasinaudoti dar iki tol, kol ateis kitas šviežių uogų sezonas :) Na, o jeigu ne, tuomet išsisaugokite receptą ateičiai - anksčiau ar vėliau jis tikrai pravers.

Sumaniusi pagaminti senamadiško aviečių gėrimo, pirmiausia, žinoma, turėjau išsiaiškinti, kas slypi po anglišku raspberry cordial pavadinimu. Ir, reikia pripažinti, jog vienareikšmiško atsakymo į savo klausimą neradau. Kalbant apie avietes, bene dažniausia žodis cordial vartojamas kaip žodžio likeris (angl. liqueur) sinonimas. Be abejo, į tokio raspberry cordial sudėtį įeina vienoks ar kitoks alkoholis, bent jau nedidelis jo kiekis. Tačiau Anės globėja Marilė nė už ką nebūtų siūliusi vaikų vaišėms stipriųjų gėrimų! Vadinasi, Kanados rašytojos knygoje cordial yra tapatinamas su squash, t.y. nealkoholiniu gėrimu, kiek skystesniu negu sirupas, bet labiau koncentruotu negu gaiva. Tokia žodžio cordial vartosena nėra retenybė - atsiminkime, pavyzdžiui, populiarųjį elderflower cordial, į lietuvių kalbą paprastai verčiamą kaip šeivamedžio žiedų sirupas. 

Ir viskas čia būtų gerai, jeigu ne vienas "bet". Kitaip negu likerio arba sirupo, ne per daug saldaus, nealkoholinio aviečių gėrimo nepatartina ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje - nei bufete, nei rūsyje. Po poros dienų jis paprasčiausia prarūgtų, o paskui pamažu virstų actu. Todėl nealkoholinis aviečių gėrimas turėtų būti laikomas kuo šalčiau, ir sunaudoti jį reikėtų kuo greičiau. Kitas dalykas - ne visiškai aiškus gėrimo patiekimo būdas. Sakoma, kad nealkoholiniai gėrimai, vadinami squash arba cordial, dažniausia skiedžiami vandeniu ir/arba ledukais, nes yra per daug koncentruoto skonio, kad būtų patiekiami patys vieni. Gal todėl XIX a. pab. - XX a. pr. šaltiniai pateikia dar vieną terminą - raspberry water (liet. aviečių vanduo), kuris reiškia gana stiprias ir saldžias aviečių sultis, supiltas į ąsotį su daug ledukų. Tačiau knygoje apie Anę neužsimenama, jog aviečių gėrimą kas nors ketintų atskiesti - Diana juo mėgaujasi, nepasigesdama jokių priedų. Antraip sakant, iš tikrųjų nėra iki galo aišku, apie kokį raspberry cordial kalba Lucy Maud Montgomery. Galbūt nealkoholinis aviečių gėrimas, kurį galima ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje ir gerti neskiestą - grynas rašytojos vaizduotės kūrinys? O gal anksčiau žmonės žinojo kažkokių konservavimo paslapčių, kurias mes esame negrįžtamai praradę? Tarkime, vietoje citrinos sulčių naudojo vyno akmenį arba citrinos rūgštį, kuri, kaip žinia, yra konservantas?.. Kaip ten bebūtų, reikėtų įsidėmėti du dalykus: pirma, raspberry cordial britai (bei britų kilmės gyventojai Naujajame pasaulyje) gamina nuo seno ir laiko klasikiniu gėrimu; antra, jis gali būti gaminamas įvairiai, todėl būtų beprasmiška ieškoti vieno "tikrojo" jo recepto.

Nuotrauka Kristinos

Laimei, Anė iš Žaliastogių kaip niekas kitas atlaidi improvizacijoms. Vaizduotę ji vertina labiau už bet kokias instrukcijas, nors šeimininkaujant kartais geriau susikaupti, užuot pasinėrus į fantazijų pasaulį. "Kai gamini valgį, tiek mažai erdvės vaizduotei... Tik vienos taisyklės. Paskutinį kartą, kai kepiau pyragą, pamiršau įdėti kepimo miltelių. Nes tada kaip tik kūriau tokią įdomią istoriją (...) ir pyragas neiškilo. Supranti, kai kepi pyragą, labai svarbu įdėti kepimo miltelių," - guodėsi Anė draugei. Na, bet jeigu jūs virtuvėje turite daugiau patirties ir esate tikri, jog išvengsite katastrofų, eksperimentuokite į sveikatą. Į savo ruošiamą aviečių gėrimą dėkite daugiau ar mažiau cukraus ir/ar citrinos sulčių, pilkite daugiau ar mažiau vandens, kaitinkite ilgesnį ar trumpesnį laiką - svarbiausia, kad rezultatas jums patiktų.

Aš, gamindama aviečių gėrimą, naudojausi internete rastu receptu. Pagal jį pagamintas aviečių gėrimas išeina saldokas, pakankamai koncentruoto uogų skonio, tačiau iki sirupo jam dar toloka. Sakyčiau, tai toks nealkoholinis avietinis "likeris". Jeigu norite vaišintis kaip Anės laikų moterys, galite jį gerti patį vieną iš nedidelių stiklinaičių. Vis dėlto, mano nuomone, kur kas gardžiau aviečių gėrimą ragauti šiek tiek (bet ne per daug) praskiestą. Pilti aviečių gėrimą ant ledukų man patiko labiau negu jį maišyti su vandeniu, bet čia jau skonio reikalas. Lygiai taip pat tik nuo jūsų priklausys, ar norėsite aviečių gaivą kažkaip papildomai puošti/ aromatizuoti. Citrina ar laimas, mėtos ar citrininės melisos, o gal dar kitokie priedai suteiks jūsų gėrimui individualumo.

Ir dar. Nors aviečių gėrimą patogiausia gaminti ir labai gardu gerti šiltuoju metų laiku, tačiau net atvėsus orams jo norisi ne ką mažiau. Todėl jeigu ką tik pagaminto gėrimo perteklių užšaldysite arba iškaitinsite ir užkonservuosite, tikrai nepasigailėsite - juk tada, vos tik panorėję, margaspalvę ir kvapnią vasarą galėsite sugriebti už uodegos.

Nuotrauka Kristinos

Raspberry cordial - aviečių gėrimas

Ingredientai: (išeis maždaug ~ 3½ l gana koncentruoto gėrimo)

1½-2 l šviežių aviečių (tiks ir šaldytos)

3 puodeliai cukraus (1 puodelis - 250 ml)

~ ⅓ puodelio šviežiai išspaustų citrinų sulčių

3 l vandens

Pasirinktinai: vandens (paprasto arba gazuoto), ledukų, citrinos/ laimo griežinėlų (patiekiant)

1. Perrinktas ir nuplautas avietes sudėkite į didelį puodą (aliuminis netiks). Gausiai apšlakstykite citrinų sultimis, jeigu norite, lengvai patrinkite.
2. Į kitą puodą suberkite cukrų, supilkite vandenį ir užvirinkite. Pavirkite 10-20 min., kol visas cukrus ištirps, o sirupas nežymiai sutirštės.
3. Gautą sirupą supilkite į puodą su avietėmis. Kai sirupas, užpiltas ant aviečių, atvės, puodą uždenkite ir laikykite maždaug 24 val. šaldytuve ar kitoje šaltoje vietoje.
4. Praėjus parai, avietes perkoškite per tankų sietą ar švarią marlę. Uogas galite lengvai paspausti, bet ne per daug, antraip gėrimas bus drumzlinas.*
5. Gautą gėrimą supilstykite į butelius ir laikykite šaltai. Patiekdami pagal skonį praskieskite vandeniu (tiks ir gazuotas, jeigu tokį mėgstate) ir/ar ledukais, jeigu norite, pagardinkite citrinos/ laimo griežinėliais arba kitais priedais.
6. Aviečių gėrimą reikėtų sunaudoti per kelias dienas. Jeigu norite išlaikyti jį ilgesnį laiką, galite supilstyti į plastikinius butelius ir užšaldyti, o prireikus atšildyti. Kitas būdas - perkoštą gėrimą užvirinti, pavirti porą minučių, o tuomet supilstyti į švarius butelius ir užsukti dangteliais.

* Uogų tirščiai bus pakankamai saldūs ir sultingi, jie gali būti sunaudoti kitiems tikslams - pavyzdžiui, suvalgyti su vaniliniais ledais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Medlievos uogų trupiniuotis

Išgirdę sakant trupiniuotis, mes dažniausia pagalvojame apie pyragą, ar ne? Tą senamadišką, minkštu arba trapiu pagrindu, uogienės arba šviežių uogų viduriniu sluoksniu ir plėšytos tešlos kauburėliais ant viršaus. Tačiau beviltiškai trūkstant lietuviškų kulinarijos terminų, nusakančių įvairias saldumynų rūšis, žodžiu trupiniuotis tenka versti ir visai kito deserto, angliškai vadinamo crumble, pavadinimą. O tai jau visiškai ne pyragas. Tai uogos, vaisiai, ar kitokios sezoninės sode/ darže užaugintos gėrybės (pavyzdžiui, rabarbarai), supilti į kepimo indą, pabarstyti trupiniais ir užkepti orkaitėje. Aš savo šeimai anądien nusprendžiau iškepti trupiniuotį iš medlievos uogų - paskutiniųjų, kurios liko po paukščių antskrydžio. Tikiuosi kad jūsų medlievas strazdai ir varnėnai aplenkė, o trupiniuočio receptas bus kaip tik laiku. 

Nuotrauka Kristinos

Apie medlievos uogas šįkart neberašysiu. Jeigu iki šiol nesate su jomis susidūrę, atsidarykite įrašą apie apie medlievų uogų ir aviečių pudingą - ten rasite jų nuotrauką ir trumpą aprašymą. O štai apie trupiniuotį kaip deserto rūšį kelis dalykus pasakyti reikėtų.

Crumble tipo trupiniuočiai yra jaunesni kepiniai negu būtų galima įsivaizduoti. Manoma, kad jie buvo sugalvoti Didžiojoje Britanijoje XIX a. pabaigoje, o labiau išpopuliarėjo tik XX a. 1-oje pusėje, II pasaulinio karo metais, kai ėmė trūkti produktų įprastiems pyragams kepti. Tuo tarpu trupiniams užteko miltų, cukraus ir nedidelio kiekio riebalų. Kadangi maždaug tuo pačiu laikotarpiu JAV buvo pradėti gaminti ir plačiau naudoti avižiniai dribsniai (apie tai daugiau rašiau, pasakodama apie "nėriniuotus" avižinius sausainius), nieko nuostabaus, jog, gamindami trupinius, amerikiečiai sugalvojo dalį kvietinių miltų pakeisti avižiniais dribsniais, o kai kada įmaišyti ir kitokių priedų, pavyzdžiui, smulkintų riešutų. Toks patobulintas trupiniuotis, kurio plutelėje figūravo avižiniai dribsniai, buvo vadinamas crisp (liet. apytikriai - traškutis). Šiais laikais abu terminai dažniausia vartojami sinonimiškai, t.y. desertas be avižinių dribsnių gali būti pavadintas crisp, o su avižiniais dribsniais - crumble. Mano pasirinktame recepte susiduriame kaip tik su tokiu atveju - nors trupiniai gaminami be avižinių dribsnių, recepto pateikėja pristato jį kaip crisp. Vis dėlto prasmių niuansus tarp crumble bei crisp įsidėmėti pravartu, nes šios žinios padės geriau orientuotis iš pirmo žvilgsnio labai panašių desertų įvairovėje.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie medlievos uogų trupiniuotį, konkrečiai šį receptą pasirinkau pirmiausia todėl, jog jis turėjo ilgą ir įkvepiančią istoriją, apimančią kelias Kanadoje gyvenančios šeimos kartas. Ponia Candace Ippolito pavadino jį Grandma Betsy's Saskatoon Berry Crisp (liet. Močiutės Betsės medlievos uogų traškutis) ir pasidalino atsiminimais apie savo senelių virtuvę. Mane tokie dalykai kaipmat paperka ir kaip reikiant prideda pasitikėjimo šaltiniu :)

Šiandieninis receptas, tiesą sakant, nėra kažin koks labai originalus, nors rezultatą jis pažadėjo neeilinį: sultingą uogų sluoksnį ir karamelinius, ypač turtingo skonio trupinius. Trupiniuotį/ traškutį, tradicinį Kanados bei šiaurinių JAV valstijų skanumyną, daugybė šeimininkių gamina labai panašiai: dažniausia skiriasi tik uogų ir trupinių santykis, o taip pat trupiniams skirtų produktų proporcijos. Bet, kaip žinia, paprastuose receptuose svarbiausią vaidmenį kaip tik ir suvaidina visokios smulkmenos. Nusprendžiau tuojau pat patikrinti, ar ponios Candace receptas tiks mūsų lietuviškam skoniui. Juo labiau, kad pagaminti ir iškepti šį desertą užtrunka vos valandėlę, ir nereikia laukti, kol jis atvės.

Nuotrauka Kristinos

O dabar apie mūsų šeimos įspūdžius. Recepto autorė nesumelavo: uogos iš tikrųjų buvo sultingos, o trupiniai - traškūs ir labai karameliniai. Toks desertas neabejotini patiks saldžių, ryškaus skonio desertų mėgėjams. Mums vis dėlto jis pasirodė šiek tiek per saldus. Todėl jeigu jums labiau patinka saikingai saldūs kepiniai, štai mano pastabos sau (ir patarimai jums), kurie padės subalansuoti trupiniuočio skonį:

1) Medlievos uogas, ypač jeigu jūsiškės labai saldžios, galite apšlakstyti 2-3 v.š. citrinos sulčių. Pačios medlievos uogos neturi jokio rūgštumo, todėl jas papildomai parūgštinti gana įprasta. Tam reikalui gali būti naudojamos ne tiktai citrinų sultys. Į uogas galima įmaišyti rabarbarų, rūgščių obuolių ar kitos rūšies rūgštesnių uogų, pavyzdžiui, vyšnių. Tiesa, kai kas medlievų uogas ne rūgština, o papildomai saldina cukrumi arba klevų sirupu. Aš manau, jog tai gana ekstremalu, nes uogos ir be to bus kaip reikiant saldžios.

2) Nepakenktų sumažinti cukraus kiekį, dedamą į trupinius. Paprastai, gaminat trupiniuočius, laikomasi tokios taisyklės: miltų (ar miltų ir avižinių dribsnių bei riešutų) turi būti daugiau negu cukraus. Šio recepto originale, pažeidžiant žanro reikalavimus, rekomenduojama naudoti nepilną puodelį miltų ir pilną puodelį cukraus (tiksliau - pusę puodelio paprasto cukraus ir pusę - tamsaus muscovado tipo cukraus). Tai va, 250 ml cukraus mūsų šeimai pasirodė per daug. Manau, kad dedant ne po pusę, o po trečdalį puodelio abiejų rūšių cukraus, būtų kaip tik. Arba galima pamėginti balto cukraus visiškai atsisakyti, o dėti tiktai pusę puodelio rudojo. Tam, kad trupiniai įgytų karamelinį skonį, jo visiškai pakaks, tačiau desertas bus gaivesnis.

3) Nesaldūs priedai prie šio trupiniuočio tiktų labiau negu saldūs. Recepto autorė rekomenduoja desertą valgyti su ledais arba plakta grietinėle. Pastarasis variantas regis, jų šeimoje labiau įprastas. Ir aš supratau, kodėl. Nesaldinta plakta grietinėlė sušvelnina uogų ir trupinių saldumą, ko, deja, nepadaro saldūs vaniliniai ledai. Jeigu jau rinksitės ledus, rekomenduočiau citrininius :) Arba kokius nors kitokius iš gaivesnių.

Tai tiek šiam kartui. Tikiuosi, išsikepti medlievos uogų trupiniuotį jūs vis dėlto išdrįsite - gal pusryčiams (tai labai įprasta Kanadoje ir JAV), o gal pavakario pasisėdėjimui terasoje. Ir atsiminkite, kad crumble tipo trupiniuotis - eksperimentams pakantus kepinys, todėl nebijokite miltų, cukraus bei riebalų proporcijas keisti pagal savo skonį ir poreikius.

Nuotrauka Kristinos

Saskatoon berry crumble (crisp) - medlievos uogų trupiniuotis (traškutis)

Ingredientai (4-6 porcijoms)

4 puodeliai medlievos uogų 1 puodelis -250 ml)

Trupiniams:

¾ puodelio kvietinių miltų

½ puodelio (atitinka 125 ml arba 115 g) šalto sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

⅓ puodelio balto cukraus*

⅓ puodelio rudo muscovado tipo cukraus*

¾ a.š. cinamono

¼ a.š. muskato riešuto

Žiupsnelis druskos

Patiekiant:

Plaktos grietinėlės arba ledų

1. Medlievos uogas perrinkite, nuplaukite ir palikite siete, kad apdžiūtų. Tuomet sviestu ištepkite keraminę kepimo formą (ji turi būti maždaug 3 l talpos) ir į ją suberkite uogas. Nors konkrečiai šis receptas to nereikalauja, jeigu norite, uogas galite apšlakstyti citrinų sultimis (žr. pastabas aukščiau).
2. Pagaminkite trupinius. Originaliame recepte siūloma sumaišyti visus sausus ingredientus, o tuomet juos sukapoti su šaltu sviestu (elektrinio smulkintuvo inde, arba sausų produktų mišinį išpylus ant stalo ir sudėjus šaltą sviestą, kapoti peiliu, kol susidarys trupiniai). Man daug patogiau šaltą sviestą supjaustyti mažais gabaliukais, sudėti į miltus ir trinti pirštais, kol susidarys birūs trupiniai, o tada juos išmaišyti su cukrumi ir prieskoniais.**
3. Pagamintus trupinius daugmaž tolygiu sluoksniu užpilkite ant uogų. Suformuotą trupiniuotį kepkite 180°C karštumo orkaitėje apie 40 min., arba kol trupiniai sutvirtės ir įgis gražią karamelinę spalvą.
4. Trupiniuotį patiekite šiltą arba kambario temperatūros. Prie jo tradiciškai pasiūloma plaktos grietinėlės (rekomenduočiau nesaldintą) arba ledų - čia labiau tiktų gaivesni, ne itin saldūs.

* Originaliame recepte siūloma naudoti pusę puodelio paprasto ir pusę puodelio rudojo cukraus, tačiau tokie trupiniai būna labai saldūs. Siūlyčiau cukraus kiekį mažinti ir dėti tiktai po ⅓ arba netgi po ¼ puodelio abiejų rūšių cukraus. Dar vienas variantas - baltojo cukraus visai atsisakykite ir naudokite tik pusę puodelio rudojo cukraus, kurio visiškai užteks, kad trupiniai įgytų karamelinį skonį ir spalvą.

** Kaip jau minėjau įraše (tiksliau, komentare po įrašu) apie švedišką rabarbarų trupiniuotį, į gaminamus trupinius galima įberti ir žiupsnelį kepimo miltelių. Tai netradiciška, bet su kepimo milteliais trupiniai stipriau išsipučia, būna itin trapūs ir minkšti.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Antis su pupelėmis ir klevų sirupu

Tradicinės virtuvės nuostabios tuo, kad jose beveik visada galima aptikti atsakymus, kaip tinkamai sunaudoti "problemiškus" produktus. Laikai, kai gyvename pertekliuje ir leidžiame sau švaistyti maistą, dar labai nauji, o ir atėjo jie toli gražu ne į visus pasaulio kampelius. Todėl tradicinės virtuvės, kurių pamatas buvo padėtas rūsčioje praeityje, kantriai moko, kaip sunaudoti net kaulėčiausias žuvis, kiečiausius mėsos gabalus, nesimpatiškiausia atrodančius subproduktus ir t.t. Ir ne bet kaip sunaudoti, o pagaminti iš jų burnoje tirpstančius valgius. Kuo toliau, tuo tvirčiau įsitikinu, jog per praeitus dešimtmečius ir šimtmečius jei ir ne viskas, tai labai daug kas buvo išmėginta, surasta, atrasta ir išrasta, na, o svarbiausia mūsų užduotis - atsirinkti informaciją ir ją pritaikyti savo reikmėms.

Šiandien papasakosiu apie tai, kaip gardžiai paruošti liesą antelę - laukinę arba muskusinę. Tokių ančių mėsa būna tamsi, išraiškingo skonio, tačiau (dažniausia) padengta itin menku riebalų sluoksniu. Tai reiškia, jog šiems paukščiams netinka įprasti antienos paruošimo būdai. Jeigu laukinę ar muskusinę antį kepsite taip pat, kaip riebų, nuo taukų net geltoną ančiuką, mėsa greičiau jau sudžius, negu iškeps. Kam gi galėtų patikti sausa, sprangi antiena? Beieškodama alternatyvų, puikią idėją, kaip paruošti liesus paukščius, pamačiau XVIII a. receptų kolekcijoje. Jis vadinosi Abenaki Beans, t.y. Abenakių pupelės. Nepaisant gana egzotiško pavadinimo, patiekalas pasirodė esąs paprastai paruošiamas, ekonomiškas, sotus, o svarbiausia - gardus. Nuo dienos, kai pirmąkart išbandžiau šį receptą, praėjo gal dešimtmetis. O paskui antį su pupelėmis gaminau daugybę kartų, nes patiekalas taip prigijo mūsų namuose, jog be jo tapo neįsivaizduojama nė viena žiema :)

Antis, troškinta su šviesiai rudomis pupelėmis ir klevų sirupu. Nuotrauka Kristinos

Kodėl šis patiekalas toks ypatingas? Na, pirmiausia jis turi labai ilgą ir turtingą istoriją. Abenakių gentys nuo neatmenamų laikų gyveno teritorijoje, kurią dabar žinome kaip šiaurrytinį JAV ir Kanados pasienį. Jų žemės driekėsi ten, kur Naujoji Anglija ribojasi su Kanados "Jūrinėmis provincijomis" ir Kvebeku. Iki XVII amžiaus abenakiai gyveno kaip taikūs žemdirbiai, tik retkarčiais turėję atremti irokėzų, karingesnių savo kaimynų, antpuolius. Prasidėjus kolonizacijai, tradicinė tvarka pairo. Dauguma abenakių tapo prancūzų sąjungininkais, nes britai su jais elgėsi ypač žiauriai. Tačiau tiesa buvo ta, kad visi atėjūnai pirmiausia žiūrėjo savo interesų, o "laukinių" norai juos jaudino mažiausia. Tuo tarpu abenakių gretas retino ne tik karai dėl žemių, o ir europiečių atneštos epidemijos bei priverstinė sterilizacija (XX amžiuje!). Dabar JAV ir Kanados teritorijoje gyvena apie 8000 žmonių, kurie save laiko abenakių palikuoniais; galima įsivaizduoti, kokių nuostolių patyrė šios gentys, žinant, jog ikikolonijiniu laikotarpiu abenakių skaičius siekė 40 000. Deja, kai kurie Naujojo pasaulio istorijos puslapiai byloja, jog praeities žygiai ne visada būna šlovingi.

Nuotrauka Kristinos

Bet grįžkime prie tradicinės abenakių kulinarijos. Pagrindinis jų maisto šaltinis buvo rūpestingai prižiūrimi daržai, kuriuose tarpo kukurūzai, pupelės, moliūgai, aguročiai, topinambai, tabakas. Medžioklė, žvejyba, laukinių augalų bei uogų rinkimas irgi buvo gyvybiškai svarbūs. Be to, abenakių teritorijoje augo klevai, iš kurių sulos indėnai kasmet prisivirdavo sirupo atsargų. Klevų sirupo, kaip svarbiausio prieskonio vartojimas, skyrė abenakių genčių virtuvę nuo daugumos kitų Šiaurės Amerikos čiabuvių virtuvės. Mat, bent jau iki kolonizacijos, šis produktas čia buvo svarbesnis už druską. Abenakiai klevų sirupą laikė dievų dovana žmonėms. Legenda byloja, jog kadaise užtekdavę nusilaužti klevo šakelę, ir tirštą, saldų sirupą galėjai lašinti tiesiai į burną. Tačiau kartą, nusileidę į žemę, dievai išvydo apgriuvusius kaimus, dirvonuojančius laukus, užgesusius laužus. Gyventojų niekur nesimatė, tik tolumoje buvo girdėti kažkoks pukšėjimas. Pasirodo, tai aptingę ir nutukę žmonės drybsojo klevų giraitėje - jie smaližiavo klevų sirupu ir nė neketino imtis kokių nors darbų. Supykę dievai sirupą atskiedė vandeniu, be to, nusprendė, kad klevų sula bėgs vos kelias pavasario savaites. Nuo tada, norėdami paskanauti tiršto ir saldaus sirupo, žmonės turi įdėti daug darbo: gaminti beržo tošies indus, leisti sulą, o tada ilgai ją virti, valandų valandas kūrendami laužus ir kaitindami akmenis. Štai tokia pamokanti istorija apie saiką ir jo nebuvimą :)

Michael Descoteaux - Vermonte gyvenantis abenakių kilmės gamtos fotografas. Susižavėjęs savo protėvių menu, siuvinėjimu ir "audimu" karoliukais, jis kai kuriuos savo paveikslus atkuria tokiu pavidalu, sujungdamas fotografiją ir senąją abenakių vaizduojamojo meno techniką. Paveiksle Water Walking (liet. Vaikščiojimas vandeniu) menininkas užfiksavo savo gimtinės kraštovaizdžio detalę. Foto iš čia (ačiū autoriui už leidimą ja pasinaudoti!).

Taigi, nesunku nuspėti, jog šiandieninis patiekalas gimė iš abenakių kasdienybės: atrodo, tenykštės moterys dažnai tiesiog troškindavo savo daržuose užaugintas pupeles, pagardintas klevų sirupu, žolelėmis bei riebalais. Jeigu šeimoms vyrams pavykdavo sumedžioti antį (ar kokį nors kitokį laukinį paukštį), jis būdavo gardus priedas prie daržovių ir jas paskanindavo. Net jeigu paukštis pasitaikydavo nedidelis, toks, jog paties vieno jo nepakaktų visai šeimai pamaitinti, drauge su pupelėmis jis tapdavo sočiu valgiu. Kad pupelės ir kietas laukinis paukštis suminkštėtų, indėnų moterys naudojo specialias "orkaites" - vadinamąsias "pupelių duobes". Tam reikalui žemėje būdavo iškasama duobė, kurioje kūrenama ugnis ir kaitinami akmenys. Paskui, išsėmus pelenus ir iškėlus akmenis, į tokią duobę būdavo statomi moliniai (naujesniais laikais - metaliniai), sandariai uždengti puodai su maistu, apdedami karštais akmenimis, užkasami ar kitaip uždengiami ir laikomi apie 8 valandas. Per tą laiką visi produktai ištrokšdavo žemoje temperatūroje ir tapdavo minkštutėliai.

Antis, troškinta su kelių rūšių sumaišytomis pupelėmis ir klevų sirupu. Nuotrauka Kristinos

Prasidėjus Šiaurės Amerikos kolonizacijai, kad ir labai atšiauriomis sąlygomis, ėmė vykti ir kultūrų mainai. Europiečiams patiko indėnų gaminamos salsvo skonio troškintos pupelės, tad jie pamėgino atkurti troškinį savo namuose. Tiesa, modifikacijos buvo akivaizdžios. Vietoje brangaus ir nelengvai išgaunamo klevų sirupo imtas naudoti medus, arba, dar dažniau, kur kas pigesnė melasa (Karibų salose jos likdavo nuo romo ir cukranendrių cukraus gamybos, o JAV ir Kanados rytinėje pakrantėje tai buvo paklausus saldiklis). Vietoje lokio taukų, kuriuos taip vertino indėnai, prancūzai ir britai į pupeles dėjo riebią, sūdytą kiaulieną. Iš Europos atkeliavusios moterys pirmenybę teikė ne laukiniams česnakams ir nepažįstamoms vietinėms žolelėms, o naminiams svogūnams, garstyčioms, alkoholiui ir kitiems iš gimtinės atsivežtiems prieskoniams. Laukiniai paukščiai vis dažniau būdavo keičiami naminiais - pavyzdžiui, vištomis. "Pupelių duobių" vietą užėmė krosnys, o galiausia - orkaitės. Beje, į krosnis iki pat XX a. pradžios pupelės dažniausia būdavo pašaunamos šeštadienio vakare, o valgomos sekmadienį - mat religiniai įsitikinimai puritonams draudė dirbti šventadieniais.

Kitaip sakant, patiekalas, tapo savitu šio regiono kūriniu, apjungusiu vietines indėnų kulinarijos tradicijas ir europietišką kulinarijos suvokimą. Bene garsiausios šiuolaikinės abenakių stiliumi troškintų pupelių variacijos - vadinamosios Bostono pupelės (angl. Boston baked beans) JAV pusėje ir Kvebeko pupelės (ang. Quebec style baked beans) Kanados pusėje - šie tarpusavyje labai panašūs patiekalai saldinami melasa arba klevų sirupu bei gardinami sūdyta kiauliena/ lašinukais. Tačiau panašu, kad yra ir mažiau žinomų patiekalų, turinčių tas pačias šaknis: pavyzdžiui, vištiena, troškinta su klevų sirupu ir prieskoninėmis žolelėmis (žr. čia). Na, o šiandieninis receptas, datuojamas XVIII amžiumi - tai savotiškas praeities inkliuzas. Jis jau turi europietiškų bruožų, nėra autentiškas griežtąja šio žodžio prasme, tačiau itin šiuolaikišku jo pavadinti irgi negalima (kitaip negu, tarkime, anyžinių lofantų ledus, kurių sąsajos su atsina genties indėnų virtuve labai jau tolimos ir miglotos). Vis dėlto mūsų šeimai būtent šis receptas patiko labiausia, nes jo skonis kur kas subtilesnis negu naujesnių pupelių troškinių, dažniausia gaminamų su melasa. Taigi, be didesnių abejonių siūlau patiekalą, pavadintą Abenaki beans, pasigaminti ir jums.

Antis, troškinta su tamsiai raudonomis pupelėmis ir klevų sirupu. Nuotrauka Kristinos

O dabar kelios pastabos, susijusios su patiekalo gamybos konkretybėmis. Pirmiausia, atkreipkite dėmesį, jog egzistuoja tokia sąvoka kaip Abenaki beans, reiškianti ne patiekalo pavadinimą, o pupelių rūšį. Tačiau iš tikrųjų neįmanoma apibrėžti, ką tiksliai reiškia šis terminas, mat Abenaki beans vardu gali būti vadinamos bet kokios senųjų veislių (Jacob's Cattle Beans, Marfax Beens, Calypso Beans, Vermont True Red Cranberry Beans ir kt.) pupelės, kadaise augintos indėnų daržuose. Jos gali būti įvairaus dydžio, formos ir spalvos. Taigi, per daug nesuklysite, rinkdamiesi tokias pupeles, kokias labiausia mėgstate arba tiesiog turite po ranka. Antrasis mano patarimas iš ilgametės patirties - prieskonius, ypač klevų sirupą, dėkite pagal savo skonį. Pagaminę patiekalą kelis kartus, patys pamatysite, kokie ingredientų kiekiai jums priimtiniausi, aš tik pasakysiu, jog man originaliame recepte nurodyto klevų sirupo kiekio yra aiškiai per daug. Taigi, būkite atsargūs (geriau jau labai lengvas saldumas, negu per daug intensyvus ir erzinantis) ir nebijokite eksperimentuoti.

Bene vienintelis šio patiekalo minusas - visiškai nereprezentatyvi išvaizda. Antieną su pupelėmis mėginau nufotografuoti kelis kartus, ir visada nesėkmingai. Galiausia nusprendžiau panaudoti tokias nuotraukas, kokias turiu, kad pamatytumėte, kaip kiekvieną kartą gali skirtis valgis, pagamintas pagal tą patį receptą. Atkreipkite dėmesį - pupelės nuotraukose atrodo sausokos. Bet iš tikrųjų taip nėra: jeigu naudosite lašinukus ir įpilsite pakankamai skysčio, jos bus labai gardžios, kone kreminės konsistencijos. Beje, plonai supjaustytų lašinukų gabaliukai labai praverčia ir iškilusiai paukščio daliai (krūtinėlei arba nugarėlei) pridengti: tuomet mėsa nė trupučio neišsausėja. Taigi, teneapgauna jūsų fotografijos :)

Nuotrauka Kristinos

Abenaki Beans - antis su pupelėmis ir klevų sirupu

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

3 puodeliai pupelių (1 puodelis - 250 ml)

~ 350 g sūdytų lašinukų (geriau nerūkytų)

1 vidutinio dydžio svogūnas (arba 1 nedidelis svogūnas ir 1-2 skiltelės česnako)

1 a.š. sausų garstyčių miltelių (arba pagal skonį)

~ 100 ml klevų sirupo (originaliame recepte siūloma pilti 200 ml, bet nuo tiek bus labai saldu)

~ 250 ml saldaus vyno*

~ 250 ml pupelių nuoviro

Druskos (pagal skonį)

1 troškinimui paruošta laukinė arba muskusinė antis (galima keisti kitokiu laukiniu paukščiu)

Nebūtinai: šviežių prieskoninių žolelių (čiobrelių, šalavijo ir pan.)

1. Pupeles išmirkykite per naktį ir apvirkite, kol šiek tiek suminkštės, bet dar nepradės težti. Originaliame recepte siūloma pupeles virti su lašinukais, tačiau druska, kaip žinia, sukietina pupelių odelę, todėl aš pupeles visada apverdu pačias vienas, nesūdytame vandenyje. Apvirtas pupeles nukoškite, nuovirą pasilikite.
2. Dideliame dubenyje sumaišykite plonomis juostelėmis supjaustytus sūdytus lašinukus (šiek tiek pasilikite mėsai pridengti), smulkintą svogūną, garstyčias, klevų sirupą, vyną ir pupelių nuovirą. Jeigu manote, kad reikia, įberkite žiupsnelį druskos - turėdami galvoje, jog lašinukai sūdyti. Šioje stadijoje prieskonių mišinys bus gana bjauraus skonio - nepanikuokite, troškinant viskas pasikeis į gerąją pusę :) Supilkite pupeles ir išmaišykite.
3. Gautu mišiniu įdarykite antį (jeigu norite, prieš tai ją iš išorės ir vidaus galite įtrinti druska, pipirais ir/ar garstyčiomis). Kelis šaukštus likusių pupelių berkite ant troškintuvo dugno. Dėkite įdarytą antį, o likusias pupeles paskleiskite aplinkui antį ir ant jos; į troškintuvą supilkite ir visą dubenyje esantį skystį. Iškilusią anties dalį, nepadengtą pupelėmis, geriausia apdėti plonai supjaustytais lašinukais, kad neišsausėtų. Receptas nenurodo, kaip dėti antį, tačiau jeigu ją apversite nugarėle į viršų, krūtinėlės mėsa bus sultingesnė. Jeigu norite, ant viršaus uždėkite puokštelę prieskonių žalumynų.
4. Troškinimo indą uždenkite ir dėkite į orkaitę. Pupeles ir antį reikėtų troškinti apie 3 val., arba kol anties mėsa labai lengvai skirsis nuo kaulų. Aš troškinu taip: 1 val., kol visi ingredientai gerai perkaista, maždaug 200°C, tada dar 2 val. - 180-170°C temperatūroje. Jeigu norite, kad patiekalas gražiau atrodytų, nuo ištroškintos mėsos nustumkite lašinukus, išmeskite prieskoninių žolelių puoštę, atidengtą troškintuvą 5 min. palaikykite po griliu. Tiekdami ant viršaus galite paskleisti šviežių prieskoninių žolelių.
5. Šis patiekalas nereikalauja jokių papildomų garnyrų: atpjautas antienos gabaliukas gali būti valgomas tik su su troškintomi pupelėmis. Tačiau šviežių daržovių salotos, kaip ir taurė vyno, šiam patiekalui, manyčiau, pamaišyti neturėtų :)

* Originaliame recepte rekomenduojama naudoti P'tit Caribou gėrimą. Caribou - tai tradicinis Kvebeko kokteilis, pagamintas iš raudono vyno (75%), stipraus alkoholio - viskio, brendžio, romo, džino (25%) ir papildomai pasaldintas klevų sirupu arba cukrumi. Tokio gėrimo šiais laikais galima įsigyti Kanados parduotuvėse, tačiau, laikantis tradicijos, jis dažniau gaminamas namuose. Caribou gali būti patiekiamas šaltas arba pašildytas (tokiu atveju jis papildomai gardinamas citrusiniais vaisiais, cinamonu, gvazdikėliais, muskato riešutu). Pilant į pupeles, galite pasigaminti nedidelį kiekį šio gėrimo arba jį sėkmingai pakeisti raudonu saldžiu vynu (pavyzdžiui, portveinu).

Troškinys paruoštas šauti į orkaitę; iškilusi anties dalis apdėta lašinukais. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia; svarbesni papildomi šaltiniai  čia, čia ir čia.

Keksiukai su medlievos uogomis

Kai mes su Vaiva išsiruošiame viena pas kitą į svečius, turime nerašytą taisyklę: atsivežti savo gamybos saldumynų. Nusistovėjusią tvarką pažeidžiame labai retai, ir tik dėl rimtų, pateisinamų priežasčių. Kaip sako Vaiva, tradicijos garantuoja stabilumą, o mūsų jaunystės laikai, kai norėjosi maištauti prieš visą pasaulį, jau praeity (išskyrus nebent egzistencialistinį maištą prieš absurdą, bet mano prielankumas Albert Camus filosofinėms įžvalgoms - tai jau visai kita tema :). Tad prieš porą savaičių, sumaniusi aplankyti draugę, iškepiau keksiukų su medlievos uogomis. Na, o kadangi ne kartą girdėjau nusiskundimų, jog lietuviškoje internetinėje erdvėje receptų su medlievos uogomis vis dar trūksta, nusprendžiau receptu pasidalinti ir su jumis.

Nuotrauka Kristinos

Šie keksiukai visa savo esybe - amerikietiškas kūrinys. Medlievos natūraliai auga JAV ir Kanados pasienyje, todėl kaip tik su šiuo regionu dažniausia tapatinami patiekalai su jomis. Kaip jau minėjau įraše apie medlievos uogų ir aviečių pudingą, kai kurios receptūros siekia dar ikikolonijinius laukus ir yra glaudžiai susijusios su indėnų kultūra. Keksiukai su medlievos uogomis - kiek vėlesni, XIX a. pabaigą - XX a. pradžią siekiantys kepiniai. Maždaug tuo laiku JAV buvo sukurti ir išpopuliarėjo keksiukai su šilauogėmis, na, o šiaurinių valstijų gyventojai (ir kanadiečiai) šilauoges kai kada keisdavo ankstyvesnėmis vietinėmis medlievų uogomis. Taip atsirado regioninis keksiukų variantas, gal mažiau žinomas, bet ne mažiau gardus.

Sakyčiau, nepakitusi situacija yra ir dabar: keksiukai su medlievomis dažniausia kepami JAV ir Kanados pasienyje, pagal keksiukų su šilauogėmis receptus. Mano tinklaraštyje jau yra vienas keksiukų su šilauogėmis receptas, gal keistokai skambantis, bet garantuojantis nepriekaištingą rezultatą. Vis dėlto šįkart man norėjosi kažko naujo, tad išsirinkau trupiniais puoštų keksiukų variantą. Atkreipkite dėmesį, jog šie keksiukai angliškai vadinami muffins, o ne cupcakes, o tai reiškia, kad jie turi būti gana dideli ir nepuošti, arba puošti labai kukliai (daugiau apie muffins ir cupcakes skirtumus rašiau čia). Vienok dėl trupinių "kepurėlės" šie keksiukai atrodo visai šventiškai, ko man ir norėjosi. Kai dėl jų skonio, tai medlievos jiems suteikia savotišką natą, kurią būtų galima apibūdinti kaip tarpinę tarp šilauogių ir vyšnių. Mat, priklausomai nuo medlievų veislės, jų uogose gali būti daugiau ar mažiau juntamas karstelėjęs prieskonis - kaip, pavyzdžiui, bruknėse. Tačiau jeigu jūs mėgstate medlievas visais kitais pavidalais, garantuoju, kad pamėgsite ir medlievų keksiukus.

Pririnkti medlievos uogų ir jas nufotografuoti man padėjo sūnus - ačiū Tomai! Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie techninę recepto pusę, jo originale yra vienas niuansas, neatsispindintis manajame recepto aprašyme. Taigi, pieno kiekį recepte siūloma nustatyti taip: į matavimo puodelį (250 ml, o tiksliau - 237 ml) įpilti ⅓ puodelio aliejaus ir įmušti kiaušinį, o tuomet puodelį iki viršaus pripilti pieno. Jeigu kiaušinis mažas, pieno reikės daugiau, jeigu didelis - kiek mažiau. Vis dėlto atlikusi eksperimentus aš nustačiau, kad aliejus ir kiaušinis beveik visuomet užima pusę puodelio tūrio, tad, norint jį pripildyti, reikia įpilti dar pusę puodelio pieno. Galima paklaida čia visai nereikšminga (būtų reikšminga nebent tuo atveju, jeigu naudotumėte putpelės kiaušinį), todėl nematau reikalo visus dalykus marmalinti viename puodelyje, o paskui perpylinėti į didelį dubenį. Na, bet jeigu jums norisi itin didelio tikslumo - į sveikatą, blogiau tikrai nebus.

Tad gardžių jums keksiukų su medlievos uogomis. O jeigu jų nėra, naudokite šilauoges. Arba kepkite europietišką keksiukų variantą su mėlynėmis. Svarbiausia - nedėkite į tešlą daugiau uogų, negu nurodyta recepte, mat per didelis jų kiekis neleis keksiukams gražiai iškilti. Deja, kartais, norint gero rezultato, tenka laikytis tikslių instrukcijų ir tam tikrų taisyklių :)

Nuotrauka Kristinos

Saskatoon (juneberry) muffins - keksiukai su medlievos uogomis

Ingredientai: (turėtų išeiti 8 dideli arba 12 vidutinio dydžio keksiukų)

1 puodelis medlievos uogų (1 puodelis - 250 ml)

1½ puodelio kvietinių miltų ("prastų", 550D)

¾ puodelio cukraus

2 a.š. kepimo miltelių

⅓ puodelio aliejaus (neutralaus skonio ir kvapo)

1 kiaušinis

½ puodelio pieno, geriau riebesnio

½ a.š. druskos

1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

Trupiniams:

½ puodelio paprasto arba šviesiai rudo cukranendrių cukraus

⅓ puodelio kvietinių miltų

1 ½ a.š. cinamono

2 v.š. šalto sviesto

1. Medlievos uogas perrinkite, nuplaukite ir palikite siete, kad gerai nulašėtų vanduo.
2. Viename dubenyje sumaišykite sausus ingredientus: miltus, cukrų ir kepimo miltelius. Jeigu naudojate smulkią druską, galite su sausais ingredentais išmaišyti ir ją; naudojant rupią druską geriau maišyti su skystais ingredientais, kad ištirptų - tuomet ji pasiskirsto žymiai tolygiau. Jeigu naudojate miltelių pavidalo vanilę, ją irgi įmaišykite į sausus ingredientus, o jeigu vanilės esktraktą - įplakite jį į skystus ingredientus.
3. Dideliame dubenyje sumaišykite skystus ingredientus - aliejų, kiaušinį, pieną, jeigu reikia - rupią druską ir/ar vanilės ekstraktą. Šluotele arba elektriniu plaktuvu plakite, kol masė taps vientisa.
4. Į skystus ingredientus suverskite sausus ir maišykite, kol nebesimatys sausų miltų. Stenkitės nepermaišyti. Masė bus klampi ir nelabai tiršta - taip ir turi būti. Sudėkite medlievos uogas ir išmaišykite.
5. Gautą masę sudėkite į keksiukų formeles; tešla turėtų užimti apie ⅔ formelės tūrio. Pagaminkite trupinius: cukrų, miltus ir cinamoną sumaišykite nedideliame dubenyje. Sudėkite mažais kubeliais supjaustytą sviestą ir trinkite šakute arba tarp pirštų, kol gausite drėgnus trupinukus be matomų sviesto gabaliukų. Į kiekvieną keksiuko formelę su tešla įberkite maždaug po 2-3 a.š. (su kaupu) trupinių.
6. Dėkite formeles su tešla į orkaitę, įkaitintą iki 200ºC ir kepkite apie 20-25 min., arba kol keksiukai gražiai pakils ir parus.
7. Išėmę keksiukus pravėsinkite, o tuomet skanaukite ir dalinkitės su artimaisiais bei draugais. Sakoma, kad tokius keksiukus geriausia valgyti pusryčiams arba priešpiečiams, bet galiu jus patikinti, jog jie jūsų nenuvils ir bet kuriuo kitu laiku.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: čia ir čia.

Medlievos uogų pyragas

Prieš porą savaičių, grįždami iš Latvijos pajūrio, sulaukėme kvietimo pasisvečiuoti Žemaitijoje. Taigi, pakeliui į Kauną užsukome aplankyti draugų, ir praleidome su jais nuostabią dieną. Iš Kristinos ir Algimanto namų visuomet grįžtame su lauktuvėmis, o šįkart mums pasisekė dar ir todėl, kad medlievų medžiai, supantys jų sodybą, buvo aplipę tamsiai mėlynomis uogomis - gavę šeimininkų leidimą, prisirinkome jų pilną dubenį. Jau skindama uogų kekes žinojau, jog iš jų kepsiu pyragus. Mat mano pačios sodinti medeliai dar nedideli, todėl nunokusias medlievų uogas nuosavame sode dažniausia suvalgome anksčiau negu spėju iš jų ką nors pagaminti.

Kanados menininkė Joyce Delesoy kuria paveikslus iš spalvoto stiklo, kuriuose sujungia vitražo ir koliažo elementus. Šiame darbe, pavadintame Quart of Saskatoon (liet. apytikriai - Medlievų kvorta), uogos sukurtos iš stiklo karoliukų. Anot autorės, jos įkvėpimo šaltiniu dažnai tampa kaimo kultūra ir tradicinė, indėniškas šaknis turinti šių kraštų gyventojų virtuvė. Foto iš čia, daugiau apie autorę čia.

Iš Žemaitijos parsivežtos medlievų uogos šiek tiek skyrėsi nuo maniškių - turėjo vos juntamą kartumą. Spėju, todėl, kad medlievų medžiai, augantys senose sodybose, yra aplaukėję, o maniškiai medlievų medeliai, įsigyti Kauno botanikos sodo medelyne, - specialiai išvesti, todėl jų uogos itin saldžios. Tačiau tas specifinis karstelėjantis prieskonis medlievos uogoms nei kiek nekenkia - atvirkščiai, suteikia pyragams natų, būdingų kepiniams su vyšniomis ir juodaisiais serbentais. Du pyragai, kuriuos iškepiau su žemaitiškomis medlievomis dingo akimirksniu, vos spėjau padaryti kelias jų nuotraukas.

Nuotrauka Kristinos

Apie medlievos uogų pyragą, kaip ir apie medlievos uogų pudingą, pirmą kartą perskaičiau Almos Hohan Snell knygoje A Taste of Heritage: Crow Indians Recipes & Herbal medicines (2006), skirtoje absarokų genties indėnų virtuvei. Anot jos, medlievos uogų pyragai - akivaizdus pavyzdys, kaip senieji indėniški patiekalai įgavo naujas, šiuolaikines formas. Ir išties: tarp dviejų trapios tešlos sluoksnių paskleistas medlievų uogų įdaras, sutirštintas krakmolu - tai ne kas kita, kaip tradicinis, nuo neatmenamų laikų indėnų pamėgtas medlievos uogų pudingas. Kaip ten bebūtų, pyragas su medlievos uogų pudingu šiais laikais jau tapo JAV ir Kanados virtuvės klasika. Neatsitiktinai Pascale LeDraoulec šį receptą įtraukė į savo knygą American Pie: Slices of Life (and Pie) from America's back Rouds (2003), pristatančią geriausius regioninius JAV pyragus.

Knygose ir internete galima rasti daugybę receptų su medlievos uogomis. Visi jie panašūs: įdarui uogos apverdamos ir sutirštinamos krakmolu, o iš trapios tešlos iškočiojami du - viršutinis ir apatinis - pyrago lakštai, tik kartais viršutinis supjaustomas juostelėmis ir iš jo formuojamas tinklelis. Dažniausia receptuose nurodoma, jog tešlos krepšelį galima gaminti pagal savo mėgstamą receptą; tą aš ir padariau - pasinaudojau ne kartą patikrintu airiško obuolių pyrago tešlos receptu (jūs, be abejo, galite rinktis savo mėgstamiausią). Dar vienas, mano manymu, svarbus momentas - krakmolo pasirinkimas. Iš tikrųjų nėra labai didelio skirtumo, kokiu krakmolu sutirštinsite pyrago įdarą, bet aš labai rekomenduoju tapijokos krakmolą.(miltus). Kaip jau rašiau, pristatydama braškių ir rabarbarų pyragą, tapijokos krakmolas labai gerai sugeria drėgmę ir visiškai nebijo karščio, todėl juo sutirštintas įdaras būna tvirtesnis, o pyragą lengviau atpjauti. Tuo tarpu kukurūzų ar bulvių krakmolas, ilgesnį laiką veikiamas karščio, ima skystėti, ir uogų įdaras iškepus pyragą dažniausia tampa dar skystesnis negu prieš kepimą. Tokį pyragą į lėkštę greičiausia teks dėti šaukštu - laimei, skonis nuo to nė kiek nenukentės :)

Nuotrauka Kristinos

Juneberry pie (Saskatoon pie) - medlievos uogų pyragas

Ingredientai: (išeis nelabai aukštas 22-24 cm skersmens pyragas)

Tešlai:

225 g miltų

¼ a.š. kepimo miltelių

110 g sviesto

85 g cukraus

1 kiaušinis

50-120 ml pieno

Įdarui:

250 ml vandens

75 g cukraus

Nebūtinai: žiupsnelis druskos

500-800 ml medlievos uogų

1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

3 v.š. kukurūzų, bulvių arba tapijokos krakmolo

2 v.š. sviesto
Pyrago viršui aptepti:

1 kiaušinis 

1. Paruoškite uogų įdarą. Į prikaistuvį supilkite maždaug 200 ml vandens, sudėkite cukrų ir, jeigu naudosite, žiupsnelį druskos. Užvirkite, tuomet suberkite nuplautas ir nusausintas medlievos uogas ir sudėkite vanilę. Dar kartą užvirkite. Krakmolą iškleiskite likusiame šaltame vandenyje (jo bus apie 50 ml) atskirame indelyje. Maišydami uogas, supilkite į puodą. Kaitinkite, kol uogos vėl užvirs ir masė sutirštės, tuomet nukaiskite ir palikite, kad atvėstų. 
2. Miltus ir kepimo miltelius sumaišykite ir persijokite į didelį dubenį. Šaltą sviestą supjaustykite mažais gabaliukais, sudėkite į miltus ir pirštais trinkite tol, kol susidarys drėgni trupinukai. Sudėkite cukrų, lengvai paplaktą kiaušinį ir po truputį pilkite pieną - tol, kol galėsite suminkyti minkštą, bet prie rankų nelimpančią tešlą (pieno gali prireikti ir mažiau, 1-2 v.š.). Jei tešla labai minkšta, ją 10-20 min. galite palaikyti šaldytuve. 
3. Tešlą padalinkite per pusę. Vieną tešlos pusę dėkite tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų ir iškočiokite. Nuėmę viršutinį popieriaus lakštą, ant iškočiotos tešlos uždėkite apverstą kepimo formą ir apipjaukite tešlos kraštus. Jeigu kažkur tešlos trūksta, dėkite ten tešlos nuopjovų, vėl uždenkite kepimo popieriaus lakštu ir, pakočioję tą vietą, sulyginkite sudūrimą. Dar kartą uždėkite formą ir apipjaukite taisyklingą apskritimą. Tai - būsimas pyrago viršus, todėl stenkitės, kad jis būtų kuo dailesnis ir kuo tolygiau iškočiotas. Paruoštą pyrago viršų, nenuimdami jo nuo kepimo popieriaus, dėkite į šaldytuvą. Jeigu norite papuošti pyragą, išpjaustykite būsimus papuošimus; tešlą jiems iškočiokite ploniau, negu pyrago viršui. Paruoštus papuošimus taip pat išdėliokite ant kepimo popieriaus ir laikykite šaldytuve, kol prireiks. 
4. Tešlos likučius pridėkite prie antrosios tešlos pusės. Tarp dviejų kepimo popieriaus lapų iškočiokite antrąjį tešlos lakštą; nebijokite, jeigu jis ne itin taisyklingas. Dėkite į kepimo formą - tešla turėtų uždengti ir formos dugną, ir kraštus. Jeigu kažkur tešlos per daug, ją nupjaukite ir prilipinkite ten, kur jos per mažai. Tą lengva padaryti pirštais, nes šio pyrago tešla labai minkšta. 
5. Į tešlos krepšelį sudėję įdarą, ant jo išdėliokite plonai supjaustyto sviesto gabaliukus. Pyrago kraštus užlenkite į vidų. Dabar iš šaldytuvo išimkite paruoštą pyrago viršų ir su visu kepimo popieriumi apverskite jį ant pyrago viršaus. Atsargiai nulupkite kepimo popierių. Pyrago kraštelius truputį paspauskite, kad suliptų. Pyrago viršų patepkite plaktu kiaušiniu; jeigu turite pyrago papuošimų, juos išdėliokite ir taip pat patepkite kiaušiniu. Keliose vietose pyrago viršų įpjaukite, kad turėtų kur išeiti garai. 
6. Pyragą dėkite į orkaitę, įkaitintą ik 180ºC ir kepkite maždaug 45 min., arba kol pyragas šiek tiek pakils ir gražiai parus - priklausomai nuo orkaitės, tai gali atsitikti šiek tiek anksčiau arba vėliau.
7. Tiekite šiltą arba atvėsusį. Prie šio pyrago labai tiks ledai arba plakta grietinėlė.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia (p. 31) ir čia.

Havajų pica

Kuo puikiausia atsimenu laikus, kai pirmą kartą paragavau ananasų. Aišku, šviežių ananasų sovietmečio parduotuvėse nė su žiburiu nebūtum radęs - kaip jie atrodo, žinojome tik iš knygų. Užtai šaldytų produktų skyriuose kartais būdavo galima aptikti nedideliais gabaliukais pjaustytų ananasų permatomuose polietileno maišeliuose. Tokius ananasus mama tiesiog atitirpindavo, sudėdavo į dubenėlius ir mums, vaikams, duodavo valgyti pačius vienus. Ananasus, kiek atsimenu, visuomet skanaudavome žiemą, kai būdavo mažai vietinių vaisių ir daržovių. Simboliška, bet mama dažniausia juos pirkdavo parduotuvėje Šiaurinė, kuri anuomet buvo laikoma moderniu ir dideliu prekybos centru. Beje, ši parduotuvė Kaune dar prieš kelias savaites tebeveikė taip, kaip kadaise - nepakeitusi pavadinimo, minimaliai paliesta renovacijų, išlaikiusi asketišką sovietinį interjerą ir pardavėjas, kurios (kalbama) senu papratimu nusukinėjo grąžą. Žodžiu, tikras praeities inkliuzas, vertas ekskursijų :) Tik nostalgiškų šaldytų ananasų joje nebebuvo, nors šaldytuvai tebestovėjo tie patys. Na, o šį pavasarį parduotuvė buvo uždaryta remontui, po kurio senosios Šiaurinės atmosferos greičiausia nebeliks. Ir gerai, kad neliks, nes prisiminimai - tai viena, o gyvenimas čia ir dabar - visai kas kita.

Kai atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, į parduotuves ėmė plūsti nematyti ir neregėti produktai, mūsų šeima ananasus prisimindavo retai. Aš pati juos iš naujo atradau, kai laukiausi sūnaus. Besilaukiančios draugės alpdavo dėl raugintų kopūstų ir marinuotų agurkų, o man, įžengus į maisto prekių parduotuvę, net silpna darydavosi, pamačius konservuotų ananasų skardinę :) Bet, kaip žinia, šis etapas netrunka ilgai, todėl dabar ananasų (dažniau šviežių negu konservuotų) nusiperku tik retkarčiais, ir paprastai tik tuomet, kai ruošiuosi iš jų ką nors gaminti - pavyzdžiui, vištienos salotas su kario padažu.

Nuotrauka Kristinos

Vienas iš mano mėgstamų patiekalų su ananasais - Havajų pica. Kiti namiškiai dėl jos toli gražu nesikrausto iš proto, ir mieliau susikomponuoja sau picas su pomidorais, grybais ir alyvuogėmis. Bet kartais aš vis dėlto išsikepu picą su ananasais - ir būna labai gerai! Praėjusį savaitgalį mūsų namuose buvo nemažas susibūrimas, kurio metu vaikai ir suaugėliai gamino picas su mėgstamiausiais ingredientais, o paskui dalinosi savo kūriniais su kitais. Picos buvo labai kūrybiškos ir nepakartojamos, ir tik aš viena gaminau klasikinę Havajų. Na, bet iš dalies svečių sulaukiau palaikymo ir pagyrimų - taigi, Lietuvoje, pasirodo, vis dėlto yra nemažai žmonių, kurie mėgsta kumpio ir ananasų derinį. Šis įrašas bus skirtas kaip tik jiems :)

Pradėkime nuo to, jog Havajų pica atsirado visai ne Havajuose, o Kanadoje - teigiama, kad 1962 m. ją sugalvojo Sam Panopoulos, atsikraustęs į Ontariją iš Graikijos ir čia, nedideliame Chatham miestelyje, su savo broliu Nicku atidaręs Satellite restoraną. Anuomet Šiaurės Amerikoje picos dar buvo naujovė (New York Times amerikiečiams jas pirmą kartą pristatė tik 1944 m.!), ir niekas jų nemokėjo dorai iškepti. Sam Panopoulos vėliau pasakojo, kad tikrą picą buvo valgęs vos vieną kartą, kai 1954 m., kelionės į Ameriką metu, stabtelėjo Neapolyje. Kaip ji kepama, Sam Panopoulos nutuokė labai miglotai. Kanadoje picerijų iš viso nebuvo - artimiausia vieta, kur galėjai paragauti picos, buvo Detroitas, nors tenykštė pica, regis, puikia kokybe nepasižymėjo. Sam Panopoulos yra prisipažinęs, jog pirmąsias picas savo klientams kepdavo paprastoje namų orkaitėje, nes nieko neišmanė apie picų tešlą. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tie, kurie nieko nedaro - bandymų ir klaidų metodu Panopoulos šeima visgi sukūrė savo picų asortimentą ir sugebėjo išpopuliarinti šį užkandį tarp vietos gyventojų.

Teigiama, kad Havajų picą 1962 m. sugalvojo graikų kilmės kanadietis Sam Panopoulos. Foto iš čia.

Tačiau tikrosios sėkmės Sam Panopoulos sulaukė tuomet, kai sugalvojo ant sūriu ir kumpiu pagardinto papločio užberti saują konservuotų ananasų. Mat 1959 m. Havajai tapo 50-ąja JAV valstija, ir viskas, kas buvo susiję su tuo kraštu, labai domino žmones, juo labiau, kad po II pasaulinio karo namo grįžę amerikiečių kariai nesiliovė pasakoti apie nuostabias Ramiojo vandenyno salas. Dėsninga, kad 1940-1960 m. JAV išpopuliarėjo įvairūs tropinių vaisių kokteiliai ir patiekalai su aniems laikams egzotiškais ingredientais. Įdomu, kad ananasai Havajuose natūraliai neaugo (ananasų gimtinė - Pietų Amerika), tačiau verslininkai čia užveisė jų plantacijas ir XX a. pradžioje sugalvojo gaminti ananasų konservus, kurie keliaudavo ant amerikiečių ir kanadiečių stalų. Ir nors Sam Panopoulos pristatytą saldžiasūrę picą žmonės iš pradžių šmaikščiai vadino Polinezijos perversija (angl. Polynesian perversion), visgi pats picos autorius nusprendė oficiliai ją pavadinti Havajų pica (angl. Hawaiian pizza). Kaip tik šis pavadinimas visuotinai prigijo ir yra vartojamas iki šiol. Pica su ananasais neįtikėtinu greičiu išpopuliarėjo ne tik Kanadoje ir JAV, bet ir Australijoje bei Europoje. Beje, australai tvirtina, kad būtent jie (tiksliau Quigley šeima) pirmieji sugalvojo picas gardinti ananasais, o europiečiai šią garbę linkę prisiimti sau (pirmiausia tai pasakytina apie vokiečius - jie Havajų picą kildina iš Clemenso Wilmenrodo XX a. viduryje pristatyto Toast Hawaii, t.y. karšto sumuštinio su ananaso griežinėliu). Na, bet maisto istorikai mano, jog patikimiausia - kanadietiškos kilmės versija, taigi, šios pozicijos linkusi laikytis ir aš.

Nežinau kaip jums, bet man, žinant patiekalo kilmę, lengviau suprasti jo gaminimo principus. Pavyzdžiui, faktas, jog konservuoti ananasai picos atsiradimo momentu buvo naujas ir madingas produktas, paaiškina, kodėl kepant Havajų picą naudojami būtent jie, o ne švieži ananasai. Kanadietiška patiekalo kilmė iš dalies paaiškina ir tai, kodėl Havajų pica tradiciškai gaminama su virtu nerūkytu kumpiu, JAV žinomu kaip Canadian bacon, t.y. Kanados kumpis. XX a. viduryje Kanados provincijoje nebuvo lengva įsigyti ir mozzarellos sūrio - aišku, kad tokiu atveju picerijose buvo naudojamas vietinis fermentinis sūris. Štai ir visas pagrindinių Havajų picos elementų sąrašas :) Žinoma, bėgant laikui atsirado daugybė Havajų picos variantų - su įvairiomis kumpio rūšimis, traškia šonine ir vištiena, su česnakiniu padažu ir aitriąja paprika, su pievagrybiais ir alyvuogėmis. Bet klasikinė Havajų pica yra labai paprasta, ir man patinka aiškus, jokių papildomų pagardų neužgožiamas kontrastas tarp kumpio sūrumo bei ananasų saldumo. Na o jūs, žinoma, galite susikurti savo asmeninę Havajų picą - linkiu sėkmės :)

Nuotrauka Kristinos

Hawaiian pizza - Havajų pica

Picos tešlą ir naminį pomidorų padažą reikėtų pasiruošti likus maždaug 1 parai iki picų kepimo.

Ingredientai: (1 picai, maždaug 30 cm skersmens)

1 porcija picų tešlos (receptas čia)

Pomidorų padažo picos pagrindui patepti (rekomenduočiau naminį, receptas čia)

~ 150 g gerai besilydančio fermentinio sūrio arba plėšytos mozzarellos

5-6 griežinėlių virto, nerūkyto kumpio

Konservuoto ananaso gabaliukų

Nebūtinai: džiovinto raudonėlio

1. Gerai įkaitinkite orkaitę ir skardą, kurioje kepsite picą (dar geriau naudoti kepimo akmenį, ką aš ir darau, daugiau apie tai rašiau čia). Kaitindami nustatykite didžiausią temperatūrą - 250ºC ar daugiau.
2. Picos pagrindą plonai iškočiokite; jeigu norite, dėkite jį ant kepimo popieriaus (bus lengviau perkelti į įkaitintą skardą, ypač jeigu neturite ližės). Ištepkite pomidorų padažu, maždaug 1-2 cm pločio kraštelius palikdami neteptus. Tešlą tolygiai apibarstykite sūriu.* Išdėliokite kumpio griežinėlius ir ananasus. Kumpio ir/ar ananasų griežinėlių galima nesmulkinti, bet tokiu atveju bus sudėtingiau tolygiai juos paskirstyti, todėl rekomenduočiau kumpio griežinėlius padalinti į 4 dalis, ananasus supjaustyti gabaliukais. Jeigu norite, picą apibarstykite trintais džiovintais raudonėliais. 
3. Dėkite picą į įkaitintą orkaitę, ant karštos skardos (ar kepimo akmens) ir kepkite apie 10 min., kol tešlos krašteliai gražiai išsipūs, o sūris išsilydys. 
4. Išėmę supjaustykite picą gabaliukais ir skanaukite tuojau pat :)

*Jeigu naudosite fermentinį sūrį, galite jį barstyti ant picos pačioje pabaigoje, t.y. išdėlioję kumpį ir ananasus, arba dalį jo barstyti ant pomidorų padažo, o kitą dalį - ant kumpio ir ananasų. Tokiu atveju pica bus labiau amerikietiško, o ne europietiško stiliaus. Naudojant mozzarellos sūrį, geriau visą jį dėti ant pomidorų padažo, ant viršaus išdėlioti kumpį ir ananasus.

 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Lena Söderström, Pica. Kepkite ir mėgaukitės!, iš švedų kalbos vertė Marija Rakickaja, Kaunas: Smaguris, 2015, p. 56-57.

Rojaus obuoliukų likeris ir DOVANĖLĖ skaitytojams

Šiais metais mūsų senasis sodas buvo pilnas obuolių, šakos tiesiog lūžo nuo vaisių - tiesiogine to žodžio prasme. Lyg norėdamos neatsilikti nuo didesniųjų, mažosios rojaus obelaitės irgi linko nuo obuoliukų naštos - priskyniau jų tiek, kad užteko ne tik rojaus obuoliukams sirupe bei rojaus obuoliukų drebučiams, bet ir pyragams. Be to, šį rudenį gaminau naminį rojaus obuoliukų likerį.

Internete galite rasti daugybę receptų, pagal kuriuos pasigaminsite stipresnių ar silpnesnių, saldesnių ar nesaldžių alkoholinių gėrimų su rojaus obuoliukais. Tačiau aš pirmą kartą su rojaus obuoliukų likeriu (angl. crabapple liqueur) susidūriau, skaitydama apie tradicinę Kanados virtuvę. Vėliau išsiaiškinau, kad kaimo vietovėse gyvenantys kanadiečiai su ūpu augina rojaus obelaites, o iš obuoliukų gamina nemažai patiekalų. O kodėl gi ne? Kanada - pakankamai vėsaus klimato šalis, todėl visai logiška, kad jos virtuvė turi nemažai bendrumų su šiaurės Europos šalimis. Lyg ir akivaizdu, bet man prireikė laiko tą įsisąmoninti :) Tačiau dabar, kai užsimanau išmėginti kokį naują receptą su rojaus ouoliukais, peržvelgiu ne tik britų ar airių virtuvei skirtus puslapius, bet ir kanadiečių rekomendacijas. 

Nuotrauka Kristinos 

Apie likerio gamybą nėra ką labai daug rašyti: obuoliukus reikia supjaustyti (šiam reikalui tiks ir mažesni, ne patys išvaizdžiausi obuoliukai), užpilti cukrumi ir degtine, palaikyti bent 2-3 savaites, nukošti ir supilstyti į butelius. Likeris kvepės obuoliais, bus vaiskiai rožinės spalvos, saldus, ne itin stiprus. Kadangi rojaus obuoliukuose, kitaip negu paprastuose obuoliuose, daug taninų, išgėrus likerio juntamas švelnus burnos traukimas, panašiai, kaip išgėrus sauso raudono vyno. Taurelė tokio gėrimo puikiai tiks prie desertų (arba gaminant bei patiekiant desertus - tarkime, užpilti porą šaukštelių ant ledų ar pagardinti saldų padažą). Be to, likerį galima sėkmingai naudoti įvairiems karštiems žiemos gėrimams gaminti - pavyzdžiui, paskaninti juo karštą vyną ar karštas sultis su prieskoniais.

Ko gero šiais metais rojaus obuoliukų likerio receptu nebepasinaudosite - tebūnie jis ateinantiems metams. Tačiau viena mano skaitytoja ar skaitytojas turi galimybę rojaus obuoliukų likeriu pasivaišinti dar šiais metais. Atspėjote! :) Nedidelis butelis rojaus obuoliukų likerio - paskutinės minutės DOVANĖLĖ mano skaitytojams. Prie jo pridėsiu indelį šviežių rojaus obuoliukų Kūčių stalui arba eglutei papuošti. Kas gaus dovanėlę? Tas, kas komentaruose iki šio antradienio (gruodžio 22 d.) 15 val. po šiuo mano įrašu prisipažins, kad jos nori :) Vienintelė sąlyga yra tokia: kadangi panašių dovanų negaliu siųsti paštu, o ir laiko iki švenčių jau beveik nebėra, tas žmogus turi gyventi Kaune ar netoli Kauno (arba važiuoti į/pro Kauną iki šio ketvirtadienio), kad galėčiau dovanėlę įteikti asmeniškai. Jeigu atsiras keli žmonės, pageidaujantys paragauti rojaus obuoliukų likerio ir papuošti savo namus rojaus obuoliukais, teks išrinkti vieną laimėtoją. Jei neatsiras nė vieno... tada ir pagalvosiu, ką su ta dovanėle daryti :) Bet kokiu atveju, apie rezultatus ir dovanėlės savininką/ savininkę pranešiu antradienio popietę komentare po šiandieniniu receptu. Taigi, laukiu pasisakant tų, kurie norėtų dovanų. Beje, jeigu komentarą paliksite kaip Anonimas, po juo parašykite savo vardą.

Nuotrauka Kristinos 

Rojaus obuoliukų likeris (išeis apie 1,2-1,5 l likerio) 

Ingredientų kiekis orientacinis.*

2 l šviežių rojaus obuoliukų

2 puodeliai cukraus (1 puodelis - 250 ml)

1 butelis (0,75 l) 40% degtinės**

Nebūtinai: ~ ⅓ puodelio medicininio spirito

1. Rojaus obuoliukus nuplaukite, nuskabykite kotelius ir supjaustykite su visomis žievelėmis ir sėklomis (aš kiekvieną obuoliuką padalinau į 4 dalis). 
2. Obuoliukus sudėkite į švarų stiklainį, sluoksniuodami su cukrumi. Uždenkite ir  palaikykite 1-2 paras, kol cukrus gerokai aptirps; retkarčiais pakratykite. 
3. Obuoliukus su cukrumi užpilkite degtine, o jeigu norite kiek stipresnio, užpiltinę primenančio gėrimo - pridėkite šlakelį spirito. Sandariai uždarykite ir laikykite 2-3 savaites (aš laikiau apie 1 mėnesį, kol obuoliukai iš raudonų tapo gelsvi) retkarčiais pavartydami ir sukratydami, kad ištirptų visas cukrus. 
4. Į platų sietą įtieskite kelis kartus perlenktą švarios marlės gabalą, dėkite jį virš didelio dubens ar puodo ir likerį perkoškite. Supilstykite į butelius - čia labai pravers nedidelis samtis ir piltuvėlis. 
5. Butelius sandariai užsukite ir statykite į tamsią, vėsią vietą. Galima ragauti iš karto, bet po kelių savaičių ar mėnesių bus geresnio skonio.

* Originalus receptas 1 buteliui (0,75 l) degtinės rekomenduoja imti 4 l rojaus obuoliukų ir 4 puodelius cukraus. Man, kaip rytų europietei :) ši proporcija nepatiko, nes likeris buvo labai saldus ir silpnas, labiau priminė sirupą negu alkoholinį gėrimą. Pakeitus ingredientų proporcijas ir pridėjus šlaką spirito, mūsų šeimos skoniui likeris buvo kaip tik. Taigi, bus geriausia, jei, gamindami likerį, vadovausitės savo skoniu ir eksperimentuosite.

** Jei alkoholinių gėrimų ragaujate retai ir nededate daug vilčių, jog per mėnesį prisirinksite gražių, įdomios formos butelių, tuščią butelį nuo degtinės pasilikite - vėliau pravers likeriui supilti.

Svarbiausias recepto šaltinis čia.


P.S. Dovanėlės savininke tapo...

Taigi, turbūt jau nekantraujate sužinoti, kas tapo dovanėlės savininke? :) Juo labiau, kad norinčiųjų buvo daugiau negu viena. Ką gi, tuomet skelbiu savo sprendimą. Kadangi šįkart tai nebuvo nei konkursas, nei loterija, vadovavausi grynai subjektyviais kriterijais ir nusprendžiau, kad būtų gražu apdovanoti skaitytoją, kuri ne retkarčiais čia netyčia užklysta, o dažnai lankosi mano tinklaraštyje ir nuoširdžiai mėgsta mano rašinėlius, tiek labiau pavykusius, tiek mažiau nusisekusius.

Taigi, Julija, nereikia niekur kristi, būk sveika, graži ir žavinga visus ateinančius metus, o dėl dovanėlės perdavimo/ atsiėmimo parašyk laiškelį į susaukstuaplinkpasauli@gmail.com. Manau, rytoj šis siuntinėlis jau bus Tavo namuose - o kad Kalėdos būtų dosnios, prie likerio ir rojaus obuoliukų papuošimams iš savo atsargų pridėjau stiklainį rojaus obuoliukų drebučių ir stiklainį rojaus obuoliukų sirupe. Vienintelė problema, kad aš visiškai nemoku gražiai supakuoti dovanų  ir jos visos būna tokios ūkiškos kaip ir mano požiūris į gyvenimą :) Na, bet, tikiuosi, šis faktas Tavęs netrikdo :)

Odeta, man Tu esi daugiau negu skaitytoja - Tu esi man autoritetas, nes skaitydama Tavo įrašus apie kiekvieną patiekalą galiu pasakyti - va šito tai norėčiau! Todėl iškilmingai sakau - man bus džiaugsmas ir garbė įteikti butelį rojaus obuoliukų likerio. Nesvarbu, kada važiuotum iki Kauno - prieš šventes, po švenčių ar tik ateinančiais metais, butelis obuolinio rožinio likerio su taninais Tavęs lauks. Jeigu atvažiuotum prieš šventes, pridėčiau rieškučias šviežių obuoliukų švenčių stalui papuošti. Tik prieš važiuodama parašyk man laiškelį, kad aš pati nebūčiau iš Kauno išvažiavusi kur nors į sodybą ar pan.  

Ačiū visoms, kurios atsiliepė, ir gaila, kad kai kurias kandidatūtas į laimėtojas teko atmesti dėl susisiekimo trukdžių, o kai kurias - dėl riboto dovanėlių kiekio :( Na, bet ateityje dar laukia daug švenčių, o tai reiškia - ir dovanų :)