Šokoladinis sausainių pyragas

Šokoladinio sausainių pyrago receptas čia ir dabar atsirado neatsitiktinai. Jis skirtas visiems šio tinklaraščio skaitytojams, bet pirmiausia kolegai ir bendražygiui Aidui, iš kurio išmokau kepti puikiuosius pekano riešutų sausainius. Praėjusią savaitę, šį bei tą aptarinėjant draugų kompanijoje, kalba netikėtai pasisuko apie kokosų sviestą. Ir tada prasitariau, jog su šiuo produktu galima pagaminti radijo pyragą. Ką, ką? Radijo pyragą! Geras? Ne tas žodis! Hm... o tinklaraštyje receptas yra? Tai kad ne... Kodėl? Gero pasiteisinimo neturėjau, todėl nusprendžiau skubos tvarka skirti įrašą šiam desertui. Esu tikra, kad jis patiks visiems šokolado mėgėjams. Aidui, manyčiau, irgi. Nes argi gali šokoladinis pyragas tokiu pavadinimu nepatikti žmogui, kuris nuosekliai domisi mokslo istorija ir nūdienos atradimais, technika ir technologijomis, informacinėmis sistemomis, filosofija, istorija ir, žinoma, kulinarija?.. Na, o turint galvoje faktą, kad pyragas nesunkiai ir be skubos pagaminamas maždaug per pusvalandį, taps visiškai aišku, jog tai desertas, tiesiog idealiai subalansuotas vaikinams, kurie mėgsta ne tik smaližiauti, bet ir sukiotis virtuvėje.

Nuotrauka Kristinos

Radijo pyragas (šved. radiokaka) laikomas klasikiniu Švedijos desertu, atsiradusiu XX a. pirmojoje pusėje, ypač išpopuliarėjusiu XX a. viduryje ir iki šiol nepraradusiu savo pozicijų kasdieninėje ir šventinėje namų virtuvėje. Kodėl toks neįprastas pyrago pavadinimas? O jūs pažiūrėkite, kaip anais laikais, kai dienos šviesą išvydo šio deserto receptas, atrodė radijo aparatai:

1948 m. pasirodęs Philips firmos radijo aparatas.

Taigi, vienas iš populiariausių (ir, mano nuomone, įtikinamiausių) paaiškinimų, kodėl pyragas Švedijoje buvo pavadintas radijo pyragu - tai išorinis jo panašumas į radijo aparatus, kuriuos dabar galėtume išvysti nebent muziejuose ir senose fotografijose. Vis dėlto ši pavadinimo kilmės versija toli gražu ne vienintelė. Antra teorija aiškina, kad, klausant radijo, valgomas sausainių pyragas mažiau traškėdavo negu vieni sausainiai, dėl to radijo valandėlių metu jam imta teikti pirmenybė, o ir pats pyragas pradėtas vadinti radijo pyragu. Anot trečiosios, šio deserto receptas pirmą kartą buvo paskelbtas kulinarinio radijo konkurso metu, todėl ir gavo tokį pavadinimą.

Vis dėlto nė vienos iš aukščiau paminėtų hipotezių kulinarijos istorikai nėra įrodę, tad, griežtai žiūrint, tai tik spėlionės. Apie miglotą pyrago kilmę byloja ir tai, kad senesnėse švediškose knygose jis gali turėti kitokį pavadinimą (pavyzdžiui, iskaka, pažodžiui - ledinis pyragas). O jeigu dar žvilgtelėsime į kaimynines šalis, visai apsisuks galva, nes analogiškai šokoladinį sausainių pyragą gamina suomiai, danai, olandai, vokiečiai ir kiti. Ir, žinoma, kiekviena šalis jį vadina savaip. Pavyzdžiui, suomiams šis desertas žinomas kaip rexkakku arba rex-kakku (nuo Rex firmos sausainių, Suomijoje tradiciškai naudojamų šio pyrago gamyboje). Vokiečiai turi net kelis jo pavadinimus, įskaitant tokį egzotišką kaip Kalter Hund (pažodžiui šaltas šuo) ir t.t. Vadinasi, šis pyragas greičiausia atsirado kiek seniau negu išpopuliarėjo radijas, ir visiškai neaišku, ar Švedija yra jo gimtinė. Tačiau reikia sutikti, kad, kilus tokiai painiavai, net kelios šalys gali lengva ranka priskirti jį savo nacionalinėms virtuvėms ir vadinti kaip tinkamos.

Nuotrauka Kristinos

Visai gali būti, kad mūsiškis tinginys irgi turi istorinių sąsajų su švedų radijo pyragu. Tačiau neapsigaukite! Tinginys paprastai gaminamas su sviestu, kondensuotu pienu ir laužytais sausainiais, o radijo pyragas - būtinai su kokosų sviestu (ne paprastu sviestu, ne margarinu ir ne jokiais kitais riebalais), kiaušiniais, cukrumi ir nelaužytais sausainiais. Senesniuose receptuose į radijo pyrago sudėtį dažniausia įeina kiek didesnis kokosų sviesto kiekis ir kakavos milteliai, tačiau nuo XX a. antrosios pusės, kai Europoje pagerėjo ekonominė situacija, vis dažniau kakava keičiama tirpinta šokolado plytele. Šokolado, kokosų sviesto, kiaušinių ir cukraus mišinys, netgi gerai atšalęs, būna minkštas ir kremiškas, todėl puikiai kontrastuoja su traškiais sausainiais. Tokio pyrago geriau šilumoje per ilgai nelaikyti, kad neištežtų. Beje, keliaudama atkreipiau dėmesį, jog skandinavų cukrainėse šis pyragas neretai dedamas prie ledų ir kitų šaldytų desertų, o ne prie kepinių.

Taigi, labai abejoju, kad radijo pyragą būtų korektiška tapatinti su tinginiu. Ir, manau, tokios nuomonės esu ne aš viena. Ne taip seniai, gal praėjusią žiemą, viename populiariame lietuviškame naujienų portale buvo paskelbtas radijo pyrago receptas, tačiau vertėja jį neapdairiai pavadino tinginiu. Komentatoriai buvo negailestingi ir iš visos širdies piktinosi, esą tokio tvarinio tinginiu pavadinti negalima! Ko gero negalima. Bet receptas čia niekuo dėtas, ir jo dėti į šuns dienas nereikėtų. Tai tiesiog visai kitas desertas, o nesusipratimas tąkart kilo dėl vertėjos lengvabūdiškumo.

Na, o grįžtant prie švediško radijo pyrago, tai turiu prisipažinti, kad išmėginau kelis jo variantus. Internete radijo pyrago receptų daug, jie vienas nuo kito dažniausia skiriasi tik tų pačių produktų proporcijomis. Tačiau pastarosios vis dėlto yra labai svarbios! Esu gaminusi šį pyragą su kakava ir su šokoladu, su didesniu kokosų sviesto kiekiu ir su mažesniu, su sausainiais ir su krekeriais. Ir tie pyragai tikrai išeidavo vis kitokie. Vienas buvo toks riebus, kad kokosų sviesto prisigėrė net sausainiai. Kitas toks kietas, kad, norint atpjauti gabalėlį, tekdavo gerokai pavargti. Trečiasis per mažai šokoladinis, ir t.t., ir pan. Galų gale nusprendžiau, kad išmintingiausia remtis klasika - knyga Sju sorters kakor, daugybę kartų perleista švediškų kepinių Biblija. Labai senuose leidimuose šį pyragą ir ji siūlo gaminti su kakava (žr. senąjį receptą), tačiau visi naujesni leidimai rekomenduoja naudoti šokoladą (iš savo patirties galiu pasakyti, kad geriausia rinktis juodą, tokį, kuriame kakavos procentas apie 70% ar daugiau, antraip šokoladinis kremas bus per šviesus ir per riebus). Tai va, šis receptas buvo liuks. Prie jo ir apsistojau. O dabar keliu jį čia, kad jums netektų kartoti mano klaidų :)

Nuotrauka Kristinos

Radiokaka - radijo pyragas (šokoladinis sausainių pyragas)

Ingredientai:

~ 25 sausainiai, pageidautina vaniliniai

2 labai švieži kiaušiniai

300 ml (~ 150 g) cukraus pudros

200 g šokolado (kuo didesnis procentas kakavos, tuo geriau)

200 g kokosų sviesto

1. Pasirinkite indą, kuriame stingdysite pyragą (dažniausia šiam pyragui naudojama pailga kekso forma), jį išklokite kepimo popieriumi arba maistine plėvele. Patikrinkite, ar galėsite į jį gražiomis eilėmis sudėti sausainius. Gali būti, kad kai kuriuos sausainius reikės perpjauti/ perlaužti per pusę ar į daugiau dalių - padarykite tą iš anksto, nes vėliau, kai šokoladinis užpilas bus paruoštas, pyragą formuoti reikės greitai.
2. Labai kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite kiaušinius. Jeigu norite, juos ištrinkite actu ar citrinos sultimis ir maždaug po 1 min.  nuplaukite antrą kartą (salmonelės nepakenčia rūgščios terpės ir žūva). Kiaušinius nušluostykite ir sumuškite į indą, kuriame plaksite. Sudėkite cukraus pudrą. Plakite, kol kiaušiniai ir cukrus virs tirštomis putomis.
3. Kitame inde virš garų ištirpinkite gabalėliais sulaužytą šokoladą ir kokosų sviestą. Gerai išmaišykite, kad masė būtų vientisa.
4. Sumaišykite kiaušinių-cukraus plakinį ir šiltą šokolado-kokosų sviesto masę. Tą bus lengviau padaryti, jeigu gautą mišinį išplaksite šluotele.
5. Kai šokoladinė masė bus paruošta, keletą jos šaukštų paskleiskite ant indo, kuriame formuosite pyragą, dugno. Tada dėkite eilę sausainių, ant jų užpilkite šokolado, vėl dėkite sausainių eilę ir t.t., kol sunaudosite visus sausainius ir šokolado užpilą. Susluoksniavę pyragą, jį uždenkite (čia labai praverstų maistinė plėvelė) ir lengvai paspauskite, kad pyrago viršus būtų daugmaž lygus.
6. Pyragą dėkite į šaldytuvą ir šaldykite keletą valandų, geriausia per naktį.
7. Kitą dieną pyragą išimkite iš formos, nulupkite kepimo popierių ar maistinę plėvelę. Jeigu norite, galite jį papuošti šokoladu, pabarstukais, cukruotais vaisiais ir pan.
8. Jeigu norite, kad pyragas būtų minkštesnis, apie pusvalandį palaikykite kambario temperatūroje. Pjaustykite riekelėmis ir tiekite su arbata arba kava.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Ryžių pudingas su kokosais ir mangais

Neatsitiktinai apie ryžių košę su cinamonu rašiau vėlyvą rudenį - man atrodo, jog tai vienas iš jaukiausių patiekalų stojus žvarbiems orams. Na, o karštomis dienomis norisi gaivesnio valgio, ir tuomet prisimenu šaltus ryžių košės variantus. Tai gali būti, tarkime, skandinaviškas ryžių pudingas su aviečių padažu, o gali būti ir kitoks lengvas ryžių desertas. Pavyzdžiui, šiandieninis, atkeliavęs iš Karibų regiono virtuvės ir gaminamas su kokosų pienu bei šviežiais mangais. 

Nuotrauka Kristinos

Šį ryžių pudingo receptą aptikau viename elektroniniame Antigvos laikraštyje, skaitinėdama straipsnius apie šioje saloje kasmet rengiamus mangų festivalius. Man pasirodė, jog patiekalas labai būdingas Karibams: jame vietoje karvės pieno naudojamas kokosų pienas, ryžiai gardinami iš tų kraštų kilusiais produktais - vanile, nerafinuotu cukranendrių cukrumi, kokosų drožlėmis ir šviežiais mangais, o pats pudingas dažniausia patiekiamas gerai atvėsintas. Vis dėlto šis desertas greičiausia yra kokio nors šefo kūrinys, nes kiek esu susidūrusi anksčiau, Antigvos gyventojai savo kasdieninėje virtuvėje dažniau verda paprastą ryžių košę, visai panašią į mūsiškę - pagardintą pienu, sviestu, cinamonu ir pan. (žr. receptą čia). Ir vadina ją būtent ryžių koše (angl. rice porridge), nes ryžių pudingu (ang. rice pudding) čia tradiciškai įvardijamas visai ne desertas, o... kraujinė dešra, gaminama su ryžiais. Stebėtis tuo nereikėtų - Antigva ir Barbuda ilgus metus buvo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl salų gyventojai perėmė iš britų nemažai terminologijos, žinoma, šiek tiek ją perkurdami. Na, o britai, kaip žinia, kraujinę dešrą vadina juoduoju pudingu (angl. black pudding). Štai kodėl saldus, vaisiais pagardintas ryžių pudingas iškrenta iš tradicinės Antigvos ir Barbudos virtuvės konteksto - bent jau gramatikos lygmenyje :) Antra vertus, šis patiekalas atspindi kitą šioje saloje gyvuojančią tradiciją - nuolat eksperimentuoti su vietiniais produktais. Gastronomijos festivalių metu Karibų šefai neriasi iš kailio, norėdami nustebinti išradingumu, vėliau jų sukurti receptai išspausdinami ir dažnai sulaukia ne mažesnio populiarumo negu laiko patikrinti klasikiniai patiekalai.

Siūlyčiau rinktis šviesų nerafinuotą cukranendrių cukrų, kuris nesugadins ryžių pudingo spalvos. Nuotrauka Kristinos

Taigi, turėdama galvoje aukščiau minėtas išlygas, vis dėlto priskyriau receptą Antigvos virtuvei ir nusprendžiau paskelbti tinklaraštyje. Nes patiekalas to vertas. Jis nesunkiai pagaminamas, tinkamas vegetarams, veganams ir pieno produktams alergiškiems žmonėms, o svarbiausia - tikrai gardus. Esant reikalui, jį galima išvirti iš anksto ir laikyti šaldytuve, kol prireiks. Paskutinę minutę jį užteks tik papuošti šviežiais mangais, kokosų drožlėmis ir mėtomis - ir štai jums pusryčiai, priešpiečiai ar pavakariai paruošti.

Nuotrauka Kristinos

Originalų receptą keičiau labai nedaug, bet, mano nuomone, iš esmės: virdama ryžius, pyliau daug daugiau vandens, negu nurodyta recepte. Mano patirtis rodo, kad gera ryžių košė išeina tuomet, kai 150-200 g ryžių verdama su maždaug 1 l skysčio. Šio pudingo recepte rekomenduojama naudoti vos pusę puodelio (apie 120 ml) vandens ir 400 ml kokosų pieno, o košę virti ilgiau nei valandą. Net nemėginau laikytis šių rekomendacijų, nes esu įsitikinusi, kad visą skystį ryžiai sugertų per pirmąsias 15-20 min., o tuomet puodas imtų svilti. Štai kodėl aš naudojau apie 600 ml vandens, ir tik tuomet į pusiau išvirusius ryžius supyliau kokosų pieną. Beje, aš visuomet naudoju kokosų pieną tetrapak pakuotėse, nes jo sudėtyje nurodyti vos du ingredientai: kokosų pienas ir mažas kiekis vandens. Kokosų pienas skardinėse tuo tarpu dažniausia susideda iš kokių 6 ingredientų, ir paties kokosų pieno jame būna mažiausia. Taigi, skaitykite etiketes :)

Ryžius saldinti irgi siūlyčiau ne iš karto, kaip rekomenduoja originalus receptas, o virimo pabaigoje, be to, nereikėtų viso cukraus supilti iš karto. Pavyzdžiui, aš pyliau ne pusę (kaip buivo siūloma), o tik ⅓ puodelio cukraus - ir mums buvo užtektinai saldu. Taigi, saldinkite po truputį ir ragaukite - pridėti cukraus visuomet lengviau, negu taisyti persaldintą patiekalą. Kai dėl kitų pagardų, tai vienintelė mano rekomendacija - išsirinkti gerai nunokusį, minkštą, sultingą ir saldų mango vaisių. Aš tokių radau pirkti Iki prekybos centre. Jo kaina ne iš mažųjų, deja, pigesni žali ir kieti mangai tiktų nebent mangų čatniui, bet ne šiam desertui. Na, o gera žinia yra ta, kad vieno didelio gražaus mango tikrai užteks 4 porcijoms pudingo - o gal dar ir liks :)

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie pudingo puošimą ir gardinimą kokosais, nėra jokių taisyklių, kaip tą daryti "teisingai". Galite tiesiog pabarstyti mangus pirktinėmis kokosų drožlėmis arba bet kokio kitokio pavidalo kokoso gabaliukais. Man norėjosi užberti kokoso traškučių, bet neradusi jų pirkti, pasigaminau pati :) Įsigijau sveiką kokoso riešutą, pradūrusi 3 skylutes viename jo smaigalyje, pačios gamtos pažymėtoje vietoje, išpyliau kokoso vandenį (beje, jis labai tinka supilti į verdamą pudingą), o riešutą suskaldžiau plaktuku. Minkštimą išėmiau iš kevalo, nulupau likusią tamsią, ploną žievelę; šiam darbui tinka peilis arba bulvių skustukas. Dabar kokosus galima tarkuoti bet kokio storio ir stambumo drožlėmis - labai smulkiomis, kaip morkas, vidutinio stambumo, kaip burokėlius, arba stambiai, kaip padariau aš. Šiam reikalui naudojau bulvių skustuką, bet stambiomis, plonomis drožlėmis kokoso gabaliukus galima supjaustyti ir įvairiomis pjaustyklėmis - pavyzdžiui, skirtomis kopūstams. Kokoso traškučius galima naudoti šviežius ir sultingus, galima juos išdžiovinti, plonu sluoksniu paskleidus ant kepimo popieriaus lakšto, o galima kelias minutes atsargiai pakepinti - orkaitėje arba, nuolat maišant, sausoje keptuvėje (aš rinkausi pastarąjį variantą). Ir patikėkite, iš vieno kokoso riešuto traškučių išeis daug - daug daugiau negu reikia šiam pudingui. Na, bet nemanau, kad jie prapultų - tai bus puikus užkandis, kurį galėsite valgyti, kada panorėję.

Nuotrauka Kristinos

Mango coconut rice pudding - ryžių pudingas su kokosais ir mangais

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 150-200 g apvaliųjų ryžių

600 ml vandens (jeigu turite, į jį galite supilti ir perkoštą kokoso vandenį, žr.pastabas aukščiau)

Druskos (pagal skonį)

400 ml kokosų pieno

4-6 v.š. nerafinuoto cukranendrių cukraus (siūlyčiau rinktis šviesiai rudą)

1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbonio vanilės

1 didelis prinokęs mangas

Kokoso drožlių

Mėtos lapelių

1. Ryžius perplaukite keliais vandenimis, kad liktų švarūs. 
2. Storadugniame prikaistuvyje užvirkite 600 ml vandens, jį lengvai pasūdykite ir suberkite ryžius. Sumažinkite ugnį ir, retkarčiais pamaišydami, virkite apie 30-40 min., kol ryžiai pusiau suminkštės ir sugers didžiąją dalį vandens. 
3. Supilkite kokosų pieną, išmaišykite ir ant mažos ugnies, dažnai pamaišydami, virkite dar apie 20-30 min., kol ryžiai taps visiškai minkšti, o košė - norimos konsistencijos. Baigiant virti, pasaldinkite pagal skonį, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Pagardinkite vanile.
4. Nukaistus ryžius pravėsinkite, sudėkite į serviravimo indus ir leiskite ataušti - jie gali būti valgomi šilti, kambario temperatūros arba gerai atšaldyti šaldytuve (beje, pudingui atvėsus, jame geriau atsiskleidžia kokosų skonis ir aromatas). 
5. Prieš tiekiant, ant ryžių užberkite šviežio mango gabaliukų, papuoškite kokosų drožlėmis ir mėtomis. 
6. Patiekite kaip desertą arba lengvą (bet sotų :) pusryčių, priešpiečių ar pavakarių patiekalą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Skandinaviški kokosiniai sausainiai

Ar žinote, kas yra Sergančio vaiko Paguodos sausainiai? Jeigu nežinote, tuojau pasakysiu. Tai bet kokios rūšies sausainiai, kuriuos susirgęs vaikas, praėjus didžiajam pirmųjų ligos dienų blogumui, kepa su savo mama (arba tėčiu, arba senele...) Mūsų namuose taip jau susiklostė: kai sūnus sunegaluoja, ir gydytoja liepia savaitę praleisti namuose, mes skaitome knygeles, dėliojame dėliones, piešiame, konstruojame, žaidžiame stalo žaidimus ir... drauge išsikepame sausainių. Praėjusią savaitę mano vaiką užpuolė angina, o po poros dienų jis atėjo į virtuvę ir pranešė: šįkart kepsime Snifo sausainėlius!

Nuotrauka Kristinos

Tiems, kurie nėra prisiekę Tove Jansson ir trolių Mumių gerbėjai, pasakysiu, kad Snifas - tai geriausias Muminuko draugas, neaiškios rūšies mažas ir baikštus žvėrelis, primenantis pelę ar kokį kitą graužiką. Jis be galo mėgsta visokius blizgučius ir brangenybes, ir, žinoma, nepraleidžia progos pasmaguriauti. Mano vaikui patinka šis juokingas personažas, kaip, beje, ir hatifnatarai - mažutės, blyškios, kurčios ir nebylės būtybės, dideliais būriais be paliovos klajojančios po pasaulį. Kai pasiūliau jam išsirinkti puodelį su mėgstamais herojais, jis nusiminė, kad nerado tokio, ant kurio būtų nupieštas Snifas, užtai juodas su hatifnatarais pasirodė labai mielas (su hatifnatarais?! - galvojau aš, žvelgdama į išbrokuotus linksmus ir spalvotus puodelius su troliais Mumiais; tų vaikų nesupaisysi :)

Tovė Jansson taip pavaizdavo Muminuko draugą Snifą.

Tovės Jansson sukurtose istorijose patiekalų receptų, žinoma, nėra. Bet pernai, drauge užsukę į skaitytų knygų parduotuvėlę, pamatėme Sami Malila sudarytą knygelę Muminuko mamos receptai (1993, liet. 2012), ir Tomui jos be galo be krašto prireikė. Tiesą sakant, tai iš tiesų patrauklus leidinys. Knygoje surinkti receptai, tinkantys vaikų mitybai, kuriuos papildo Tove Jansson iliustracijos ir citatos iš jos kūrinių. Be to, obuolių pyragas čia nėra šiaip sau obuolių pyragas, o Miminuko tėčio obuolių pyragas, vaniliniai ledai - Paslaptingieji Muminuko ledai, daržovių sriuba - Snusmumriko apmąstymų sultinys ir t.t. Nepatikėsite, kokius stebuklus gali padaryti tinkamai parinkti patiekalų pavadinimai; vaikai susivilioja net tokiais valgiais, kuriuos kitu atveju įsiūlyti būtų gana sudėtinga.

Tačiau, nepaisant kūrybiškų patiekalų pavadinimų, bet kuris žmogus, bent kiek susidūręs su skandinavų virtuve, iškart supras, jog knygos pagrindą sudaro tradicinės suomių ir švedų patiekalų receptūros. Pavyzdžiui, po pavadinimu Snusmumriko iškylos žirnienė slepiasi žirnių sriuba, apie kurią rašiau praėjusį kartą. Rasite čia ir bulvių salotas (beje, jas siūloma gardinti aliejumi ir actu, kaip kad sakė Odeta), ir maltos mėsos bei makaronų apkepą, ir bulvių apkepą su švediškais ančiuviais, ir virtas žirnių ankštis su sviestu, ir instrukcijas, kaip išsirūkyti žuvį, ir dar daug daug kitų receptų, kurie priskiriami šių kraštų kulinariniam paveldui. Ne išimtis ir Snifo sausainėliai - tai ne kas kita, kaip kokosiniai sausainėliai, nuo seno kepami ir valgomi visose skandinavų šalyse.

Nuotrauka Kristinos

Galbūt jums, kaip ir man, kils klausimas: o kaipgi toks egzotiškas ingredientas kaip kokoso riešutai galėjo tapti tradicinės skandinavų virtuvės dalimi? Trumpas atsakymas būtų toks - dėl to kaltas kolonializmas. Teigiama, kad, pavyzdžiui, XVIII amžiuje kokosų riešutai buvo ypač paklausi prekė, todėl iš Karibų salų į Europą nuolat kursavo laivai, prikrauti šio gėrio. Beje, kokosų riešutai naudoti ne vien maistui: jų kevalus talentingi amatininkai išraižydavo ir, pritvirtinę rankenas ar kitokias sidabrines detales, pagamindavo prabangiai atrodančių (ir madingų) indų. Iš kokoso riešutų anuomet imti kepti ir kokosiniai sausainiai. Skirtingose šalyse nusistovėjo šiek tiek skirtingos jų receptūros - pavyzdžiui, airiai į savo kokosinius sausainius mėgsta berti avižų, prancūzai į tešlą deda tik kiaušinio baltymus ir t.t. Skandinavai į sausainių kepimą žiūri ekonomiškai ir kepdami kokosinius sausainius naudoja visus kiaušinius; kiti du būtini ingredientai - tarkuotas kokoso riešutas ir cukrus. Būtent toks receptas pateiktas ir leidinyje Muminuko mamos receptai. Vis dėlto pavarčiusi kitas knygas bei internetinius šaltinius, pamačiau, jog dauguma jų rekomenduoja į sausainių tešlą dėti truputį sviesto, o dalis - ir žiupsnelį druskos. Skambėjo gerai, todėl įkalbinau Tomą šiomis rekomendacijomis pasinaudoti. 

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, kokie sausainiai būtų išėję be šių papildomų ingredientų, bet aš nė sekundės nesigailėjau, kad jais papildžiau Snifo sausainėlių receptūrą. Jie išėjo minkštučiai, gražučiai ir labai skanūs. Be to, išsiaiškinau, kad skandinavai juos mėgsta puošti ir gardinti tirpintu šokoladu - kai kada po kelis lašus užpila ant sausainių viršaus, bet dažniau tiesiog padažo juos į šokoladą ir palieka sustingti - išeina kokosinis sausainis su šokoladiniu "padu". Dalį savo sausainių mes su Tomu taip ir papuošėme - ir ką gi, buvo verta, netgi labai! 

Kai visi darbai buvo baigti, Tomas, įpusėjęs pirmąjį sausainį, ėmė svarstyti, kad tokių skanėstų reikėtų iškepti darželio draugams. O kai iš sausainio neliko nė trupinėlio, mano vaikas pareiškė: mama, turi juos nufotografuoti ir parašyti receptą kitiems vaikams, jog jie irgi galėtų tokių sausainių išsikepti! Argumentas buvo rimtas, todėl pažadėjau sūnui šitą darbą padaryti. Tad šiandien sakau - gardžių jums Snifo sausainėlių ir gero laiko su savo vaikais :)

Nuotrauka Kristinos

Kookoskeksit - kokosiniai sausainiai (Snifo sausainėliai)*

Ingredientai: (išeis 30-36 nedideli sausainėliai)

2 kiaušiniai

200 ml cukraus

Nebūtinai: žiupsnelis druskos

200 g kokoso drožlių

Nebūtinai: ~ 50 g (2-3 v.š.) sviesto

Nebūtinai: šokolado sausainiams papuošti

1. Kiaušinius, cukrų ir, jeigu naudosite, druską plakite, kol masė sutirštės ir virs standžiomis putomis. Atsiminkite, kad kuo geriau išplaksite kiaušinius, tuo mažiau išteš kepami sausainiai.
2. Jeigu naudosite sviestą, jį ištirpdykite ir gerai išmaišykite su kokosų drožlėmis. Kokosų drožles suberkite į išplaktų kiaušinių masę ir išmaišykite. Masė turėtų būti gana sausa, nepraskydusi. 
3. Skardą išklokite kepimo popieriumi. Nedideliu šaukštu išdėliokite tešlos kauburėlius, palikdami tarp jų nemažai vietos, kad kepdami sausainiai turėtų kur plėstis. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC, ir kepkite 10-15 min., t.y. kol sausainiai taps rusvai auksinės spalvos, bet dar nepradės degti. Išimkite su visu kepimo popieriumi ir palikite kelias minutes pravėsti - per tą laiką sausainiai sutvirtės. Į skardą tieskite naują kepimo popieriaus lakštą, dėkite kitą porciją tešlos ir t.t. 
4. Nuėmę nuo kepimo popieriaus sutvirtėjusius sausainius, iki galo juos atvėsinkite ant grotelių. 
5. Jeigu norite, galite ant garų ištirpinti šokolado plytelę ir juo papuošti visus ar dalį kokosinių sausainių. Papuošę dėkite ant švaraus kepimo popieriaus arba grotelių ir palikite, kol šokoladas sustings. 
6. Šie sausainiai gardūs išlieka kelias dienas, tad, esant reikalui, juos kepti galima iš anksto. 

* Taip kokosinius sausainius vadina suomiai. Švedai kokosiniams sausainiams tešlą užmaišo taip pat, bet kepdami dažniau formuoja juos kaip aukštus bokštelius ir vadina kokostoppar (apytikriai - kokosų viršukalnės).

Pirmąją savo knygą apie trolius Mumius Tomas paveldėjo iš tėčio, o receptų knygelę išsirinko pats :) Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Sami Malila, Muminuko mamos receptai. Tave Jansson iliustracijos. Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2012, p. 57.

Marcus Samuelsson, Aquavit: And the New Scandinavian Cuisine, Rux Martin/Houghton Mifflin Harcourt, 2003, p. 237.

Šis, šis bei keli kiti internetiniai puslapiai.

Saldainiai "Airiškos bulvytės"

Jeigu jūs galvojate, jog vieninteliai pyragaičiai, pavadinti bulvytėmis, buvo ir yra gaminami buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, tai labai klystate. Kituose pasaulio kraštuose ir gaminamos bulvytės, tik jos mažai kuo panašios į mums pažįstamas biskvitines bulvytes. Šiandien pristatau jums JAV išradimą - saldainius, vadinamus airiškomis bulvytėmis (angl. Irish potato candy arba tiesiog Irish Potatoes), nors iš tiesų jos turi mažai ką bendro ir su Airija, ir su bulvėmis.

Saldainių gimimo vieta yra Amerika, tiksliau, Filadelfija - čia jie pradėti gaminti XX a, pradžioje, taigi, maždaug prieš šimtmetį. Su Airija jie sietini tik tiek, kad amerikiečiai, ir airių, ir ne airių kilmės, dažnai juos prisimena per Šv. Patriko dieną. Šių saldainių dėžutę galima nusipirkti tiesiog parduotuvėje (bene garsiausi - Oh Ryan's firmos), bet kadangi tai nebrangus, kepimo nereikalaujantis saldumynas, amerikiečiai jį mielai gamina ir namuose, ypač su vaikais. Per pusvalandį airiškų bulvyčių galima prilipinti visą kalną :) Pačioje Airijoje šie saldumynai, regis, beveik nežinomi.

Nuotrauka Kristinos 

Keli žodžiai apie receptų įvairovę. Airiai taip mėgsta bulves, jog deda jas netgi į desertus (vienas, bet toli gražu ne vienintelis, - bulvinės duonelės su obuolių įdaru). Į airiškas bulvytes kai kas irgi įsigudrina dėti virtą ir sutrintą bulvę. Tai atitinka airišką tradiciją, bet šie saldainiai puikiai apsieina ir be bulvių: svarbiausias čia bulvės pavidalas. Pati paprasčiausia, klasikinė airiška bulvytė primena kokosinį Bounty saldainį, kuriame kokosų drožles ir cukrų sujungia sviesto ir sūrio kremas. Bulvytės labai saldžios, todėl gamindami nepersistenkite su dydžiu - tai saldainiai, o ne pyragaičiai, todėl nuo didelės bulvės pernelyg apsalsite. Beje, labai gerai čia tinka ir cinamonas, šiek tiek kandantis ir atsverianti kokosų masės saldumą: nesiūlyčiau tradicinės cinamoninės bulvyčių "žievelės" keisti kakava, verčiau palikite ją mūsiškėms biskvitinėms bulvytėms. Kai dėl puošybos, tai dažnai naminės airiškos bulvytės paliekamos visai nepuoštos, o tie, kas sugalvoja jas papuošti baltomis "akutėmis" tradiciškai naudoja kedro riešutus, nors kai kada renkasi ir kitokius (pavyzdžiui, į mažus gabaliukus sutrupintus graikinius riešutus). Žodžiu, spręskite patys, ir nepamiršite puodelio kavos: su šiais saldainiais kava dera tiesiog idealiai :) 

Nuotrauka Kristinos 

Saldainiai "Airiškos bulvytės"

Ingredientai: (išeina maždaug 45 vnt.) 

55 g kambario temperatūros sviesto 

112 g kreminio sūrio (naudojau Philadelphia sūrį be priedų, 125 g pakuotę) 

1 a.š. vanilės ekstrakto (naudojau žiupsnelį burbono vanilės) 

480 g cukraus pudros 

185 g kokoso drožlių (naudojau 2 pakelius po 100 g) 

Cinamono (bulvytėms apvolioti) 

Nebūtinai: kedro riešutų (papuošti)

1. Sviestą išsukite su kreminiu sūriu. Sudėkite vanilę ir cukraus pudrą, išsukite dar kartą. 
2. Sudėkite kokoso drožles ir suminkykite nelabai kietą, bet ir ne minkštą masę. Jeigu masė minkštoka, palikite maždaug pusvalandžiui pastovėti - nuo drėgmės kokoso drožlės pabrinks, ir masė kiek sutvirtės. 
3. Imkite maždaug 1 a.š. paruoštos masės ir tarp delnų formuokite bulvytes, kiek mažesnes už graikinį riešutą - atsiminkite, jog tai ne pyragaičiai, o saldainiai :)
4. Suformuotas bulvytes apvoliokite cinamone. 
5. Jeigu norite, bulvytes galima papuošti - dažniausia tai daroma, į kiekvieną saldainį įsmeigiant po kelis kedro riešutėlius. 
6. Patiekite kaip desertą, geriausia su kava. Saldainiai gardūs būna keletą dienų.

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Batatų džemas

Šavante genties indėnai turi gražią legendą apie batatų (saldžiųjų bulvių) kilmę:

Kadaise grifai, sukdami ratus virš Mato Groso miškų, išvydo sunkiai sužeistą medžiotoją, kurį jo gentainiai buvo palikę mirti. Matydami žmogaus kančias, grifai nunešė jį į dangų ir išgydė. Pasveikusį medžiotoją jie vėl atnešė į žemę ir paleido ten, kur gyveno šavante. Šie atskubėjo pasitikti atvykėlį, o jis jiems padovanojo sėklų, kurias atsinešė iš dangaus. Indėnai iš sėklų išaugino batatus ir juos labai pamėgo.  

 

Alann de Vuyst, Gėrio ir blogio sėklos (angl. Good and Bad Seeeds, 2004). Šiuolaikinis belgų dailininkas Alann de Vuyst ypač domisi Brazilijos indėnų gyvenimu. Anot jo, šį paveikslą įkvėpė dualistinė šavante indėnų pasaulėžiūra. Su šavante gentimi dailininkas gyveno 4 mėnesius, todėl turėjo progą betarpiškai pažinti jų gyvenimą. Foto iš čia.

Šavante (port. xavante, autonimas a'uwe) - vieni iš maždaug pusantro šimto Brazilijoje gyvenančių indėnų genčių. XX a. viduryje, vystantis žemės ūkiui, gyvulininkystei ir miško pramonei, jie buvo išvaryti iš gimtosios Mato Groso valstijos ir priversti trauktis į piečiau esančias teritorijas, tačiau po 40 metų išsikovojo teisę sugrįžti į protėvių valdas. Deja, naujakuriai - sojų ir galvijų augintojai - jau buvo spėję iškirsti mišus ir negrįžtamai pakeisti jų kraštą. Šavante, garsėję kaip sumanūs medžiotojai ir narsūs kariai, dabar vis dažniau imasi žemdirbystės, gyvulininkystės  ir samdomo darbo. "Anksčiau čia vešėjo džiunglės, ir vaisių buvo apsčiai - pūstelėjus vėjui, jie birdavo į žemę kaip lietus" - sako vienas šavante lyderių Cacique Damião, žvelgdamas į aplinkui plytinčias dykras. Susidūrus su moderniu pasauliu, šavante teko pakeisti ir mitybos įpročius: vietoj nuo neatmenamų laikų auginamų kukurūzų ir pupelių, dabar jie teikia pirmenybę ryžiams, o medžiotojų ir rinkėjų laimikį vis dažniau atstoja produktai iš artimiausio prekybos centro. Batatai (kaip ir maniokai) - viena iš nedaugelio vietinio maisto rūšių, kuri nedingo iš indėnų raciono. Netgi atvirkščiai: Braziliją valdę portugalai taip pamėgo čiabuvių augintas saldžiąsias bulves, kad per savo kolonijas išpopuliarino jas Afrikoje ir Azijoje. Taigi, šiuolaikinėje Brazilijos virtuvėje batatai užima tvirtas pozicijas. Tik, žinoma, dabar batatų valgiai ruošiami kur kas rafinuočiau negu kadaise tai buvo daroma indėnų kaimeliuose.

Nuotrauka Kristinos ir Lauros

Šiandien siūlau vieną paprastą receptą iš milžiniško Brazilijos receptų lobyno. Patiekalas vadinasi doce de batata doce, t.y. batatų saldėsis, arba tiksliau - batatų džemas. Į šį saldėsį paprastai pilama kokosų pieno, be to, mėgstantys rupesnę tekstūrą, kai kada įdeda ir šaukštą kitą kokoso drožlių. Manasis džemo variantas būdingas Brazilijos Vidurio vakarų regionui; kituose regionuose batatų saldėsiu vadinami kitaip paruošti desertai (pavyzdžiui, želė konsistencijos saldainiai). 

Batatų džemas išties gardus, jos skonį ir tekstūrą sunku palyginti su kitomis uogienėmis (gal šiek tiek primena erškėtuoges?..) Klasikinis ir ko gero daugumai priimtiniausias būdas jį patiekti - užtepti ant mėgstamos baltos duonos/pyrago riekės ir užgerti puodeliu arbatos ar kavos Tačiau brazilai batatų džemą valgo ne tiktai kaip desertą, o ir kaip priedą prie sūrių užkandžių: jis gali būti siūlomas prie balto vyno su mėgstamais sūriais, vaisiais, duona, krekeriais ir pan. Tiesa, toks derinys neįprastas, tačiau jeigu mėgstate eksperimentus, išbandyti verta.

Nuotrauka Kristinos ir Lauros

Doce de batata doce - batatų džemas

Ingredientai: (turėtų išeiti maždaug 0,75 l stilkainis)

~500 g batatų

~ 300-400 g cukraus (priklausys nuo virtų batatų tūrio)

~ 60 ml kokosų pieno (ieškokite be cheminių priedų ekologiško maisto parduotuvėse arba tetrapak pakuotėse didžiuosiuose prekybos centruose)

3-5 gvazdikėliai

Žiupsnelis cinamono

Nebūtinai: ¼  a.š. druskos

Nebūtinai: 1-2 v.š. kokoso drožlių

1. Batatus nuplaukite, nuskuskite kaip paprastas bulves ir virkite nedideliame vandens kiekyje, o geriausia, jeigu turite galimybę, naudokite garų puodą. Kai batatai bus visiškai minkšti, nusausinkite ir sugrūskite kaip bulvių košę.
2. Pamatuokite batatų tyrės tūrį. Atmatuokite tokį pat kiekį cukraus (antraip sakant, batatų ir cukraus santykis turėtų būti 1:1). Batatų tyrę ir cukrų sudėkite į prikaistuvį ir ant mažos ugnies, nepamiršdami pamaišyti, užvirinkite. Pavirkite apie 3-5 min.
3. Supilkite kokosų pieną, sudėkite cinamoną, gvazdikėlius ir, jeigu norite, druską (originaliame recepte druska neminima, bet mano pastebėjimu, ji suteikia džemui skonio gilumo). Pavirkite dar porą minučių ir nukaiskite. Jeigu norite, į uogienę galite įmaišyti kokosų drožlių.
4. Išvirtai uogienei leiskite bent pusę valandos atvėsti atidengtame puode, tuomet sukrėskite į serviravimo indą arba stiklainį. Valgykite kaip desertą su balta duona/pyragu ir arbata arba tiekite kaip užkandį prie vyno kartu su krekeriais, mėgstamu sūriu ir vaisiais.

 

Nuotrauka Kristinos ir Lauros

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Poli - indiški desertiniai paplotėliai su kokosų įdaru

Kelionių organizatorius Travel Planet metė iššūkį maisto tinklaraštininkams ir pasiūlė kvapais ir skoniais nukeliauti į Aziją ar Lotynų Ameriką. Tad aš keliauju į Indiją.

Nesu prisiekusi Indijos virtuvės gerbėja, gal todėl, kad joje pagrindinių ingredientų skonį neretai užgožia prieskonių gausa, o gal todėl, kad Lietuvoje negausu indiškų restoranėlių, tuo tarpu aš pati gaminu palyginti nedaug indiškų patiekalų, todėl nesu atradusi savo pačių pačiausių. Tačiau prieš porą mėnesių Kristinos Sabaliauskaitės Danieliuje Dalboje perskaitytas epizodas privertė nusišypsoti; tuomet pasižadėjau, kad artimiausiu metu savo virtuvėje būtinai pagaminsiu ką nors indiško. Štai tas taiklus pastebėjimas apie lietuviškos ir indiškos virtuvės panašumus, išsakytas knygos herojės Lakmės lūpomis (Lakmė - indė, pasiryžusi Lietuvoje išleisti indiškų receptų knygą):

Negi nepastebėjai, kad lietuviai valgo labai panašiai kaip indai - stalas turi būti gausiai nukrautas užkandžiais, kuriais visi dalijasi, krauna į lėkštę. Karštas patiekalas - veikiau išimtis, ir niekad nebūna prancūziškai - vienas užkandis, sriuba, pagrindinis, tada desertas. Ne, lietuviai kaip ir indai valgo ne patiekalais, o stalais - stalas, karštas stalas ir saldus stalas. Jie amžinai alkani, iš prigimties, savo sąmonėje. Aš įsitikinusi, kad mano valgių knyga bus bestseleris.

Kristina Sabaliauskaitė, Danielius Dalba & kitos istorijos, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 161.

Gaminant indiškus patiekalus, viena vertus, ne taip jau lengva išsirinkti iš jų gausos, antra vertus, nemenkas iššūkis rasti patikimą recepto šaltinį. Mat šiais laikais dažnas, įbėręs gerą žiupsnį kario į bet kokią košę, įsivaizduoja, kad pagamino indišką karį -  ir ką tu jam :) Šįkart naudojausi sena, bet indiško maisto žinovų tarpe gerą reputaciją turinčia, ne kartą perleista knygele. Joje nėra nei gražių, nei prastų nuotraukų, tačiau yra nemažai žinių apie Pietų Indijos maisto kultūrą:

Mary Louise Skelton, G. Gopal Rao, South Indian Cookery, Delhi: Oriental Paperbacks, 1985. Ant viršelio - tradicinė Pietų Indijos "lėkštė" iš banano lapo.

Jūsų dėmesiui - poli, tradiciniai desertiniai paplotėliai (blynai?) su saldžiu įdaru. Aš kepu poli su kokosiniu įdaru (Pietų Indijoje populiarus ir kitas, chana dhal pagrindu gaminamas įdaras). Pageidautina, kad kokosas būtų šviežias (t.y. pačių išlukštentas ir smulkiai sutarkuotas), bet galiu patvirtinti, jog su džiovintomis kokosų drožlėmis šie paplotėliai irgi puikiai pavyksta.

O štai cukrus - kitas reikalas. Receptas reikalauja nerafinuoto palmių cukraus (jaggery). Jo didelėmis plytelėmis galima rasti sveiko maisto parduotuvėse. Blogiausiu atveju tiktų ir sausas palmių cukrus, tiktai gaminant įdarą reikėtų įpilti porą šaukštų vandens ar kokosų pieno. Palmių cukrus, palyginti su baltu arba rudu cukranendrių cukrumi, visiškai kitoks ir savo skoninėmis savybėmis, ir konsistencija. Palmių cukraus skonį sunku apibūdinti; jis truputį primena medaus ir karamelės mišinį, bet turi specifinį malonų prieskonį. Konsistencija irgi savita - netgi sukietėjęs palmių cukrus būna gana minkštas ir trapus, todėl puikiai tinka poli įdarui. Tad tiems, kas pasiryš kepti poli, primygtinai rekomenduoju paieškoti palmių cukraus ir nekeisti jo niekuo kitu.

Nuotrauka Kristinos & Lauros

Poli - indiški desertiniai paplotėliai su kokosų įdaru

Ingredientai (8 paplotėliams)

Įdarui:

1 v.š. ghi (arba sviesto)

1- 2 puodeliai kokosų drožlių (geriau šviežiai sutarkuotų)

~1 puodelis nerafinuoto palmių cukraus (jaggery)

Žiupsnelis grūstų kardamono sėklų

Tešlai:

2 puodeliai kvietinių miltų

1/2 puodelio aliejaus (ir dar trupučio kepimui)

1/2 puodelio vandens

Patiekiant:

Ghi arba sviesto

1. Keptuvėje išlydyti ghi arba sviestą, sudėti kokosų drožles, sutrupintą palmių cukrų ir žiupsnelį grūstų kardamono sėklų. Pagal instrukciją 8 paplotėliams reikėtų 1 puodelio kokosų drožlių ir 1 puodelio palmių cukraus, tačiau galima įdarą pagaminti pagal savo skonį; man asmeniškai skaniausia, kai 1,5 puodelio kokoso drožlių sumaišoma su 0,5 puodelio palmių cukraus. Įdarą kepti ant mažos ugnies apie 5 min., arba kol jis sutirštės ir maišant nebelips prie keptuvės. Kai įdaras pravės, jį padalinti į 8 porcijas ir suformuoti 8 rutuliukus; leisti jiems iki galo atvėsti.
2. Miltus ir aliejų sumaišyti ir po truputį pilant vandenį suminkyti minkštą tešlą. Ją reikėtų minkyti apie 10 min., kad taptų elastinga. Tešlą padalinti į 8 dalis, suformuoti 8 rutuliukus, juos pridengti, kad neapdžiūtų; jeigu turite laiko, galima palikti pastovėti, kad pabrinktų.
3. Iš tešlos rutuliukų suploti maždaug delno dydžio paplotėlius; jų centras turėtų būti storesnis negu krašteliai. Ant kiekvieno paplotėlio dėti po kokosinio įdaro porciją ir kruopščiai, neįplešiant tešlos, užspausti -  turėtų išeiti daugmaž taisyklingas kukulis su saldžiu kokosų įdaru. Iš suformuotų rutuliukų iškočioti maždaug 3 mm storio paplotėlius.
4. Gerai įkaitinti keptuvę, dėti vieną paplotėlį, įpilti maždaug 1 v.š. aliejaus ir kepti kelias minutes, kol paplotėlis taps auksinis. Tuomet jį apversti ir kepti, kol pagels kita paplotėlio pusė. Taip iškepti visus paplotėlius.
5. Paplotėliai patiekiami su ghi arba sviestu. Tradiciškai jie keliauja ant banano lapų kaip desertas gausių pietų pabaigoje, tačiau jeigu po ranka neturite banano lapo :) tiks paprasčiausia lėkštė. Paplotėliai labai sotūs, todėl juos kaip atskirą saldų patiekalą galima kepti, pavyzdžiui, vėlyviems pusryčiams arba pavakariams. Galima patiekti su indiška prieskonine arbata, užbalinta pienu. Paplotėliai patiekiami karšti, tačiau gardūs ir atvėsę, netgi kitą dieną.

 

Nuotrauka Kristinos & Lauros