Žuvys (ančiuviai) su paprikomis

Savo tinklaraštyje jau ne kartą įvairiomis progomis citavau Marcelį Proustą, kuris romane Prarasto laiko beieškant pateikė ištisą XIX a. pabaigos - XX a. pradžios gyvenimo enciklopediją. Bet šįkart norėčiau priminti jums ne vieną iš daugelio knygoje aprašytų prancūziškų patiekalų, o antraeilius jos personažus - Blokų šeimą.

Jaunasis Blokas, pagrindinio romano veikėjo Marselio pažįstamas, vaizduojamas kaip prasilavinęs, bet blogų manierų vaikinas iš pasiturinčios, tačiau "nelabai gerbiamos" žydų šeimos, kuris iš paskutiniųjų stengiasi prasimušti į aukštesnį socialinį sluoksnį. Neišmanymą, kaip elgtis aukštuomenėje, jis dangsto storžievišku grubumu, o tuos, kurių palankumo nesugeba pelnyti, be ceremonijų išvadina snobais. Tuo tarpu jo tėvas, vyresnysis Blokas, pasirodo kaip prakutęs buržua - apsukrus, gudrus, šykštus ir veidmainiškas. Sūnaus bičiuliams jis stengiasi padaryti įspūdį: giriasi draugyste su garsiais žmonėmis (nors pažįsta juos tik iš matymo), puikuojasi meno kūrinių kolekcija (nurausta ir ima meluoti, paklaustas, kur parašas ant neva tai Rubenso paveikslo), vaišina juos prastu putojančiu vynu, kurį išdidžiai vadina šampanu (yra įsitikinęs, jog niekas nepastebės skirtumo), plačiu mostu kviečia į teatrą (pasiteisinęs, jog ložėse nėra vietų, perka pigiausius bilietus netgi ne parteryje, o amfiteatre - nors visos ložės tuščios). Supraskite teisingai: romano autorius neturto ar kuklumo nelaiko ydomis. Jo kūrinio puslapiuose šmėžuoja ne viena dama nuskalbta ir išblukusia suknele ar nusigyvenęs grafas apibrizgusiais rankogaliais. Tačiau, nors ir neišgali surengti ištaigingų pobūvių, jie sugeba išsaugoti orią laikyseną ir aplinkinių pagarbą. Blokų atvejis visai kitoks. Jie atrodo komiški ir atgrasūs, nes bando pasirodyti geresniais, negu iš tikrųjų yra, be to, daro tą nemokšiškai, mat jiems stinga paprasčiausios vidinės kultūros.

Nuotrauka Kristinos

Naujųjų metų išvakarėse šiuos epizodus iš antrosios Prousto romano dalies Žydinčių merginų šešėlyje atsiminiau ne be priežasties. Vaidas, buvęs suolo draugas, mane tiesiog pribloškė, papasakojęs apie šventinį vakarėlį, kurį organizavo visiems mums puikiai pažįstamas prekybos centras Iki. Kaip tik ten, vienoje Kauno parduotuvėje, dirba Inga, jo gyvenimo partnerė. Dar vaikystėje netekusi tėvų, išduota pirmojo sutuoktinio ir viena auginusi dukras, ji neturėjo daug galimybių siekti rožinių svajonių, tad pasirinko žuvininkės darbą. Mano manymu, tai ir garbinga, ir reikalinga profesija - juk visi mes džiaugiamės savo sritį išmanančiais pardavėjais. Darbas prekybos centre sunkus ne tik todėl, kad reikalauja specifinių įgūdžių, o ir dėl ilgų pamainos valandų, dėl įtempto grafiko, kuris teoriškai turėtų būti slenkantis, bet praktiškai dažniausia toks nėra (Inga, turinti tris mažamečius vaikus, jau vargiai atsimena, kada su jais šventė Kalėdas ar Velykas, nes jų metu iki vėlyvo vakaro "savanoriškai" stovi už prekystalio), dėl to, jog, sumaniai užpildę popierius, už viršvalandžius ir papildomas darbo dienas darbdaviai įsigudrina nieko ar beveik nieko papildomai nemokėti ir t.t. Regis, bent jau didžiųjų švenčių proga įmonė, deklaruojanti milijoninius pelnus, galėtų nuoširdžiai padėkoti žmonėms, be kurių verslas būtų neįmanomas, ar ne? Ir atsidėkojo. Buvo pareikšta, kad kiekvienas, kuris nori dalyvauti įmonės rengiamame vakarėlyje, turi susimokėti po 35 eur (iš savo 400 eur algos) ir ateidamas privaloma tvarka atsinešti butelį alkoholio (!!!), nes iš renkamų pinigų gėrimų nupirkti esą nepavyks (nors vakarėlis buvo numatytas anaiptol ne aukščiausios klasės restorane). Daugumai tokia įmonės dovanėlė prilygo spjūviui į veidą, bet parduotuvės administracija, regis, dėl to tik apsidžiaugė - juk mažiau žmonių, mažiau rūpesčių.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, gal jums toks darbdavių požiūris atrodo normalus, bet man tai ne. Klausydamasi, kaip jie skundžiasi veltėdžiais bei tinginiais, aš vis labiau stebiuosi, kaip jie apskritai suranda darbuotojų. Tokiais momentais supranti, kad visai nesvarbu, ar mes gyvename XIX a. pabaigoje, ar XXI a. pradžioje, yra padermių, kurios nesikeičia. Kad ir kaip išsipustydavo Bloko seserys, jos vis tiek visada atrodydavo, lyg grįžtančios iš krevečių žūklės, kad ir kokius brangius smokingus ir žvilgančius batus dėvėdavo tos šeimos vyrai, elgesys išduodavo juos esant prasčiokais. Argi ne iš to paties molio drėbti ir kai kurie mūsų naujieji turtuoliai, kurie, galėdami pasityčioti iš aplinkinių, daro tą su pasimėgavimu ir naiviai įsivaizduoja esantys elitas?.. Tad Naujųjų metų proga linkiu jums turėti kuo mažiau reikalų su vulgariu "dosnumu". Neišstatykite savęs pajuokai šykštaudami. Jeigu norite parodyti gerumą, dovanokite, o ne vaidinkite, jog dovanojate, o jei neketinate išleisti nė cento, tai netaukškite niekų ir nesigirkite esantys filantropai. Savo ruožtu, visiems darbuotojams linkiu rasti darbą įmonėse, kurios juos iš tikrųjų vertina ir kurioms norisi būti lojaliais iš širdies, o ne todėl, kad personalo vadovas suplėšo pareiškimą, apsiašarojusią moteriškę "motyvuodamas" riksmais tai kas tada dirbs - kaip mano pažįstamai žuvininkei jau atsitiko ne kartą ir ne du.

Nuotrauka Kristinos

Na, o kadangi šis puslapis visgi kulinarinis, pratęskime žuvų temą - tik šį kartą linksmesne gaida. Metų pradžiai parinkau jums dar vieną receptą iš Angolos valgių kolekcijos - ančiuvius, užkeptus su saldžiosiomis paprikomis. Nors patiekalas atrodo gana prašmatniai, iš tikrųjų jo savikaina palyginti humaniška, o paruošimas nesudėtingas. Krevetės ir midijos čia naudojamos mažais kiekiais, pirmiausia papuošimui, o neįspūdingos išvaizdos, bet išraiškingo skonio švieži (t.y. nesūdyti ir kitaip nekonservuoti) ančiuviai nėra brangūs. Tiesa, gali kilti klausimų, kur šių žuvelių rasti? Pirmiausia, žinoma, pravartu patikrinti specializuotas parduotuves, tokias kaip Šiaurės jūra. Kita galimybė - ieškoti jų šaldytų produktų skyriuose. Aš šaldytų ančiuvių randu Sanitex parduotuvėje. Tiesa, tai europiniai ančiuviai (lot. Engraulis encrasicolus), o Angolos vandenyse gaudomi Pietų Afrikos ančiuviai (lot. Engraulis capensis). Tačiau tarpusavyje jie tokie panašūs, jog vadinami vienu ir tuo pačiu portugališku vardu biqueirões, o akivaizdesnio jų skonių skirtumo tikėtis taipogi neverta. Dar daugiau - esu linkusi manyti, jog šviežius ančiuvius be didesnių nuostolių patiekalui galite pakeisti šviežiais (šaldytais) šprotais, sardinėmis ir netgi Baltijos jūros strimėlėmis. Tik, žinoma, reikia turėti galvoje, jog visos šios žuvys turi specifinį stiprų skonį, kuris gali būti ne visiems priimtinas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausios šio patiekalo daržovės - saldžiosios paprikos. Mano galva, patiekalo sėkmė labai priklausys nuo to, kaip jas paruošite. Galite rinktis tik vienos spalvos ankštpipirius, juos supjaustyti ir, prieš paskleisdami ant žuvų, pakepinti keptuvėje. Bet galite teikti pirmenybę spalvų įvairovei, iš pradžių paprikas iškepti orkaitėje, nulupti jų odelę ir tik tada supjaustyti juostelėmis - taip paruoštos daržovės vilios akį ir bus aksominio švelnumo. Be abejo, tai europietiškas daržovių paruošimo metodas, bet, tiesą pasakius, visas šis patiekalas pakankamai stipriai kvepia Portugalija. Senajai Angolos virtuvei nebūdingi apkepų tipo patiekalai, tačiau kolonializmo epocha ją stipriai pakeitė ir paįvairino, bent jau į Luandą atnešdama vakarietiškų vėjų - na, gal tai ir nėra labai blogai :)

Nuotrauka Kristinos

Apie europietišką patiekalo kilmę byloja ir žuvų derinimas su ryžiais, kurie nėra tokie tradiciniai kaip vietinės manijoko miltų ar kukurūzų košės. Mano turimas receptas rekomenduoja ryžius pagardinti išvirtomis ir išlukštentomis midijomis. Visgi aš siūlyčiau dalies jų nelukštenti, o sudėti į patiekalą su visomis geldelėmis - bus ne tik gardu, bet ir gražu! Išvis, šis patiekalas - tikra dovana tiems, kurie mėgsta improvizuoti. Antai vietoje pačių didžiausių, tigrinių krevečių (į kiekvieną porciją jų siūloma dėti po dvi) galite rinktis porą saujų smulkesnių, bet dėl to ne mažiau gardžių krevečių, kurių įmanoma įsigyti mūsų parduotuvėse. Tad kurkite ir mėgaukitės - ir maistu, ir gyvenimu.

Nuotrauka Kristinos

Peixe com pimentos - žuvys su saldžiosiomis paprikomis

Ingredientų kiekiai gali įvairuoti priklausomai nuo jūsų skonio ir turimų produktų.

Ingredientai: (4 porcijoms)

16 šviežių arba šaldytų ančiuvių (galima keisti sardinėmis ar kitokiomis smulkiomis jūros žuvelėmis, žr. pastabas virš recepto)

8 didelės tigrinės krevetės arba 2-3 saujos smulkesnių krevečių

16 midijų (siūlyčiau pirkti ~ 500 g pakuotę šviežių)

4 didelės arba 5-6 nedidelės saldžiosios paprikos, geriau skirtingų spalvų

3 česnako skiltelės

~ 5 v.š. aliejaus

200 g ryžių 

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: petražolių (patiekalui papuošti)

1. Jeigu reikia, iš anksto šaldytuve atitirpinkite žuvis. Jas nudorokite: nupjaukite galvas, uodegas, išimkite vidurius, nuplaukite. Tada kiekvieną dėkite pilvu žemyn ir šiek tiek paspauskite ties nugara - atvertę pamatysite, jog pagrindinis kaulas atšoko, tad galėsite jį atsargiai ištraukti. Nukaulintas žuvis iš visų pusių lengvai pabarstykite druska, pipirais ir sugrūstu česnaku bei vėl suvožkite abi jų puses. Nukaulinę ir prieskoniais pagardinę visas žuveles, atidėkite jas, kol prireiks.
2. Paruoškite paprikas. Originalus receptas siūlo kiekvieną jų pasmeigti ant šakutės, palaikyti virš atviros liepsnos, o kai paprikos odelė pajuos ir atšoks, perlieti šaltu vandeniu, nulupti, išimti sėklas bei pertvarėles ir minkštimą supjaustyti juostelėmis. Man patogiau paprikų sėklas išimti iš karto ir paruoštas paprikų puseles iškepti orkaitėje. Smulkias instrukcijas, kaip tai padarau, galite rasti čia (žr. 1-ąjį recepto punktą).
3. Kepimui skirtą skardelę ar keraminį indą patepkite trupučiu aliejaus. Eilėmis sudėkite paruoštas žuveles, ant jų paskleiskite juostelėmis supjaustytas paprikas, jeigu yra, supilkite ir susidariusias paprikų sultis. Sukomponuotą patiekalą pabarstykite druska ir pipirais, lengvai apšlakstykite aliejumi. Kepimo indą uždenkite aliuminio folija ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 25 min., arba kol ančiuviai iškeps.
4. Kol kepa žuvys su paprikomis, pasūdytame vandenyje išvirkite/ išbrinkinkite ryžius (aš rinkausi plikytus).
5. Kitame prikaistuvyje paruoškite krevetes - galite jas apvirti pasūdytame vandenyje, bet man labiau patinka virti garuose. Tikslus virimo laikas priklauso nuo krevečių dydžio; didžiąsias šviežias krevetes originalus receptas siūlo virti 8-10 min., bet mažesnėms turėtų užtekti ir 5 min. Jeigu norite, išvirusias krevetes išlukštenkite.
6. Į gilią keptuvę su dangčiu sudėkite gerai nuplautas midijas. Originalus receptas jas siūlo tiesiog kaitinti, retkarčiais pamaišant, kol atsivers. Aš midijas apšlakstau šlakeliu balto vyno, įdedu skiltelę česanko, kelis petražolių stiebelius ir uždengusi pakaitinu. Po kelių minučių lengvai pamaišau, dar šiek tiek pakaitinu ir nukeliu. Originalus receptas siūlo midijas išlukštenti ir įmaišyti į ryžius. Aš siūlyčiau pasilikti vieną kitą nelukštentą midiją patiekalui papuošti, o kitas išlukštenti bei su visu keptuvėje susidariusiu skysčiu įmaišyti į paruoštus ryžius. Ir dar: atsiminkite, jog kaitinimo metu neatsidariusias geldeles reikia išmesti, nes jos bus sugedusios. 
7. Kol paruošite ryžius, krevetes ir midijas, ančiuviai su paprikomis spės iškepti. Tad į kiekvieno valgytojo lėkštę dėkite ryžių su midijomis, ant ant jų - ančiuvių ir saldžiųjų paprikų. Patiekalą apšlakstykite kepimo inde susidariusiomis paprikų bei žuvų sultimis, papuoškite krevetėmis, midijų geldelėmis ir, jeigu norite, smulkintomis petražolėmis. Patiekiant labai praverstų ir baltas, atšaldytas vynas :)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Ana Da Costa Cabral, Cozinha tradicional de Angola, Portugal: Publicações Europa-América, 2005, p. 30.

Salotos su rūkyta žuvimi

Įvairiausias šviežių daržovių salotas, žinoma, geriausia valgyti vasarą. Laikausi nuomonės, kad sezoninis maistas, ypač pačių atsakingai ir švariai užaugintas - tai geriausia, kas gali nutikti mūsų valgiaraščiui. Tačiau pasitaiko dienų, kai dangų nušviečia Lietuvoje taip retai matoma saulė, ir ant stalo norisi matyti ką nors spalvingesio, gaivesnio, lengvesnio negu žiemiški troškiniai. Tokias dienas aš vadinu silpnumo akimirkomis, kurias vis dėlto kartais sau leidžiu. Jeigu jūs turite tvirtesnę valią negu aš, šį receptą atidėkite šiltajam metų laikui. Na, o kitiems salotų su rūkyta žuvimi idėja galbūt pravers čia ir dabar.

Nuotrauka Kristinos

Aš pati salotų su rūkyta žuvimi receptą nusižiūrėjau suomiškuose šaltiniuose. Kuo suomiškos salotos skiriasi nuo lietuviškų? Prisipažinsiu, pati sau atsakiau į šį klausimą ne iš karto. Galbūt tuo, jog mes, lietuviai, mėgstame rūkytą žuvį ir kitus pasirinktus ingredientus smulkiai supjaustyti ir iš karto sumaišyti su majonezu ar kitokiu padažu? Suomiai gi, atvirkščiai, dažniausia viską pjausto rupiai, sudeda į lėkštę kaip spalvingą mozaiką, o padažą patiekia atskirai. Tokios salotos gražiai atrodo ant stalo, kiekvienas jų ingredientas išsaugo aiškų skonį bei tekstūrą, o ir padažo kiekį valgytojai gali reguliuoti pagal save.

Nuotrauka Kristinos

Suomiškos salotos su rūkyta žuvimi neturi pastovios receptūros - variantų yra begalė, svarbu tik laikytis kelių pagrindinių patiekalo komponavimo principų. Taigi, kas turėtų sudaryti tokias salotas?

Rūkyta žuvis. Čia tinka bet kokia karšto rūkymo (t.y. minkšta, lengvai besiskirianti nuo kaulų ir ne per daug sūri) mūsų kraštų žuvis: skumbrė, strimėlė, ešerys, upėtakis, sykas, lašiša ir t.t. Rinkitės tai, ką mėgstate ir galite įsigyti už geriausią kainą. Atsižvelkite ir į progą: šventiniams pietums galbūt norėsite ko nors nekasdieniško, o eilinę dieną puikiausia tiks ir kukliosios rūkytos strimėlės. Pastarosios Suomijoje, regis, salotoms naudojamos dažniau negu kitos žuvys - ko gero ir dėl tradicijos, ir dėl ekonominių sumetimų. Kaip tik jas šį kartą rinkausi ir aš. Galiu pasakyti, jog atsidūrę suomiškose salotose, šios žuvelės būna ne mažiau gardžios, negu tapę daniško sumuštinio su rūkyta strimėle ar švediško rūkytų strimėlių apkepo dalimi :) Ir dar: rūkyta žuvis salotose, esant norui, gali būti derinama su kitokiais jūros padarais, kaip antai krevetės ir/ar midijos. Tokie priedai dažniausia būna ne per daug brangūs - pavyzdžiui, konservuoti. Tai, ką matote mano nuotraukose - mažos krevetės iš dėžutės su sūrimu.

Žalialapės salotos. Lėkštei iškloti naudokite bet kokias mėgstamas žalialapes salotas ar jų mišinius. Man asmeniškai šioms salotoms patinka naudoti sviestines salotas, t.y. salotų gūželes apvaliais lapais. Tokios salotos yra tvirtesnės negu jų giminaitės karpytais lapais, jos ne taip greitai suvysta ir yra malonaus skonio. Vasarą auginu sviestines salotas savo lysvėse, o dabar atradau, kad jomis prekiauja netoliese atsidaręs Lidl'as. Nesu prisiekusi minėtos parduotuvės gerbėja, bet kai kada ten užsuku būtent dėl šių salotų gūžės :) Kitu atveju esu linkusi rinktis traškias aisbergo salotas.

Bulvės, kruopos, duona. Išvirtos, atšaldytos ir griežinėliais supjaustytos bulvės nėra būtinas ingredientas, tačiau, jeigu salotas ketinama patiekti kaip pagrindinį patiekalą, jos dažnai išdėliojamos ant salotų lapų, o tada jau ant viršaus paskleidžiami likusieji produktai. Kai kada vietoje bulvių naudojamos atskirai išvirtos ir atšaldytos kruopos, dažniausia - perlinės; jos turėtų būti minkštos, bet dar neištežusios, birios. Jeigu nuspręsite nenaudoti nei bulvių, nei kruopų, prie salotų turbūt norėsis duonos. Ją geriausia būtų suraikyti ir sudėti į atskirą lėkštelę. Tačiau jeigu dėl kokių nors priežasčių sugalvosite pakepinti ir ant salotų užbarstyti skrebučių - kodėl gi ne?

Kiaušiniai, sūris, grūdėta varškė. Kietai virti kiaušiniai, suomių manymu, taip gerai dera su rūkyta žuvimi, jog beveik visada atsiduria šių salotų ingredientų sąraše. Rečiau pasitaiko, jog patiekalas gardinamas sūriu (baltu feta tipo arba fermentiniu) ar netgi grūdėta varške - panašiai kaip daniškos krevečių salotos.

Papildomos daržovės. Į salotas su rūkyta žuvimi beveik privalomai dedami švieži agurkai, pomidorai ir kokia nors svogūninė daržovė - raudoni svogūnai, konservuoti perliniai svogūnėliai, poras, smulkinti svogūnų laiškai ir pan. Dažniausia vien bazinėmis daržovėmis neapsiribojama, ir salotos papildomos viena, dviem, ar keliomis papildomomis daržovėmis: ridikėliais, smulkintais salierų stiebais, baltomis švelniomis ropėmis, saldžiosiomis paprikomis, žirneliais, apvirtais šparagais ar brokoliais, avokadais ir t.t. Neretai kompozicija papildoma ir kokiu nors konservuotu priedu (pavyzdžiui, kaparėliais arba kukurūzais), be to, salotos puošiamos ir gardinamos prieskoninėmis žolelėmis, pirmiausia krapais ir petražolėmis.

Nuotrauka Kristinos

Prie salotų, be abejo, bus reikalingas padažas. Jis gali būti bet koks - tiek skaidrus, pagamintas su aliejumi, tiek baltas, kurio pagrindą sudaro grietinė, majonezas ir netgi grūdėta varškė. Suomiai, atrodo, pirmenybę teikia grietinės padažams. Vieną tokį suplakiau ir aš - buvo labai į temą. Žemiau parašysiu, kaip tai padariau, tačiau turėkite galvoje, jog tai tėra vienas iš daugybės įmanomų padažo variantų. Jeigu jūs turite savo mėgstamą, laiko patikrintą receptą, žinoma, nesukite sau galvos ir naudokite jį. Svarbiausia, kad padažas būtų gardus ir, jūsų manymu, derėtų su rūkyta žuvimi.

Šias salotas geriausia supjaustyti ir sudėti į lėkštę, kai visi jau ruošiasi sėsti prie stalo - tada salotų lapai ir kitos daržovės neapvys, neapdžius ir išsaugos daugiausia vitaminų. Tačiau jeigu laukiate svečių arba dėl kokių nors kitokių priežasčių nenorite visko atidėti paskutinei minutei, kai kuriuos darbus galite atlikti iš anksto: nukaulinti žuvis, išvirti kiaušinius, suplakti padažą. Tokiu atveju pasiruoštus ingredientus dėkite į dubenėlius, uždenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų, ir laikykite šaltai iki tol, kol prireiks.

Tai tiek šiandien. Gražaus, pavasariško jums savaitgalio ir gardžių patiekalų prie stalo su šeima!

Nuotrauka Kristinos

Savukalasalaatti * - salotos su rūkyta žuvimi

Ingredientai: (plačiau apie ingredientus žr. pastabas virš recepto)

Mėgstamos karšto rūkymo žuvies (aš naudojau strimėles)

Nebūtinai: konservuotų (arba šaldytų, arba šviežiai išvirtų) krevečių ir/ar midijų

Žalialapių salotų

Nebūtinai: virtų bulvių arba biriai virtų perlinių (ar kitokių - ryžių, bulguro ir pan.) kruopų

Kietai virtų kiaušinių, sūrio arba grūdėtos varškės

Pomidorų

Agurkų

Raudonų svogūnų, porų arba kitokių svogūninių daržovių (aš rinkausi porus)

Nebūtinai: kitokių mėgstamų daržovių (aš rinkausi ridikėlius)

Krapų, petražolių arba kitokių prieskoninių žolelių

Nebūtinai: duonos (patiekiant)

Padažui:

5-6 v.š. grietinės

2-3 v.š. majonezo

1 v.š. grūdėtų garstyčių

2-3 v.š. smulkintų krapų

Citrinos sulčių, juodųjų pipirų ar citrinpipirių, cukraus ir druskos (pagal skonį)

1. Žuvis nukaulinkite, jeigu reikia, pasmulkinkite ir atidėkite, kol prireiks. Jeigu norite, žuvį galite sumaišyti su konservuotomis krevetėmis ir/ar midijomis.
2. Salotų lėkštėje (ar atskirose lėkštelėse) išdėstykite nuplautus ir nusausintus salotų lapus. Jeigu norite, ant jų paskleiskite iš anksto su lupenomis išvirtas, atšaldytas, nuluptas ir griežinėliais supjaustytas bulves; jas galite pabarstyti prieskoniais, apšlakstyti aliejumi ar kitaip pagardinti. Vietoje bulvių galite naudoti iš anksto biriai išvirtas ir atvėsintas kruopas. Į lėkštės centrą dėkite paruoštą žuvį, o aplinkui išdėliokite stambiai supjaustytus priedus: kietai virtus kiaušinius (juos galite keisti sūriu arba grūdėta varške), agurkus, pomidorus ir kitokias pasirinktas daržoves. Salotas papuoškite prieskoninėmis žolelėmis.
3. Pagaminkite padažą: suplakite grietinę, majonezą, garstyčias ir smulkintus krapus. Pagal skonį įspauskite citrinos sulčių ir pagardinkite prieskoniais. Jeigu padažas atrodo labai tirštas, jį galima šiek tiek praskiesti kefyru, pasukomis ar tiesiog atšaldytu virintu vandeniu (šįkart aš įpyliau apie 2 v.š. krevečių sūrymo).
4. Salotas ir padažą tiekite atskiruose induose. Jeigu į salotas nedėjote bulvių arba kruopų, prie jų pasiūlykite vienos ar kelių rūšių duonos.

* Suomiškas šių salotų pavadinimas gali skirtis priklausomai nuo konkrečios žuvų rūšies, kuri buvo panaudota patiekalui. Pavyzdžiui, rūkytų strimėlių salotos vadinamos savusilakkasalaatti, rūkyto syko salotos - savusiikasalaatti, rūkytos lašišos - savulohisalaatti ir t.t.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: visų tikrai nebeišvardinsiu, svarbesni čia, čia, čia, čia, čia ir čia

Sami Malila, Muminuko mamos receptai. Tave Jansson iliustracijos. Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2012, p. 66.

Krevečių ir bulvių mišrainė

Likus vos porai dienų iki didžiųjų švenčių, nusprendžiau parašyti apie baltą mišrainę. Tą pačią, kuri sovietmečiu buvo ypatingas valgis - nes juk anuomet konservuoti žirneliai ir majonezas priklausė deficitinėms prekėms. Tą pačią, kurią Lietuva atkūrus Nepriklausomybę, dažnas valgė pilna burna - tol, kol atsivalgė. Tą pačią, kurią dabar linkstama įtraukti į praeities atgyvenų sąrašą. Ir ko tik pastaraisiais metais apie ją negirdėjau/ neskaičiau - pradedant dietologų grūmojimais, jog tai nesveikas maistas, baigiant madingų panelių ir poniučių pasvarstymais, jog toks valgis esą tinkamas tik kaimiečių baliams.

Mano nuomone, balta mišrainė - nei geresnis, nei prastesnis maistas už šimtus tūkstančių kitų tradicinių valgių. Kaip sakoma, kiekvienam savo: vieni ją liaupsins, kiti peiks, ir visi bus savaip teisūs. Tačiau, žiūrint į pasaulinį kontekstą, atrodo, kad mes gerokai persistengiame, kritikuodami savo kulinarinį paveldą. Kodėl? Todėl, kad balta mišrainė, bene geriausia žinoma rusiškų salotų vardu, yra populiari ir mielai gaminama daugelyje šalių - ir Europoje, ir Azijoje, ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje. Šalyse, kurioje balta mišrainė prigijo, ji gali būti gaminama taip pat, kaip pas mus, o gali būti šiek tiek perkurta. Na, pavyzdžiui, Rumunijoje balta mišrainė vadinama jautienos mišraine (rum. salată de boeuf), nors daržovės čia paprastai maišomos ne su jautiena, o su vištienos krūtinėle :)

Nuotrauka Kristinos

Tačiau vienas originaliausių baltos mišrainės variantų, kuriuos esu aptikusi, kilęs iš Ekvadoro. Pietų Amerikoje, kaip žinia, gyvena daugybė žmonių, kurie yra emigravusių europiečių palikuoniai. Tad nenuostabu, jog pastarieji atsivežė į Naująjį pasaulį ir savo tradicijas, įskaitant baltą mišrainę. Tarkime, Argentinoje ensalada rusa laikoma neginčytinu nacionaliniu patiekalu, visuotinai pripažinta ir pasididžiavimo verta klasika. Ir nors balta mišrainė Pietų Amerikoje dažniausia gaminama taip, kaip įprasta mums, kai kurie regionai yra sukūrę savus šio patiekalo variantus. Taigi, Ekvadore, be plačiausia paplitusio baltos mišrainės pavidalo, yra ir mažiau žinomas - su krevetėmis. Sako, kad jis yra kilęs iš Guayaquil regiono - mat pajūryje įsikūrę žmonės nusprendė, kad vietiniai produktai patiekalui nepamaišys. Beje, čia kiekviena šeima salotas irgi gamina truputį kitaip: kažkas vietoje virtų morkų deda obuolį, kažkas vietoje krevečių - omaro mėsos ar kitokių jūros gėrybių ir t.t.

Šios salotos yra tikras paprastumo įsikūnijimas. Jų pagrindą sudaro bulvės, morkos ir krevetės, kurios pakeičia kiaušinius, agurkus be žirnelius. Tačiau, galite tikėti, galite netikėti, mišrainė vis tiek išeina labai gardi - žinoma, jums turi patikti lengvai salsvas krevečių skonis, kuris čia dominuoja. Na, o jeigu mišrainei norite suteikti daugiau spalvų, ją galite dėti ant žalialapių salotų patalo, puošti petražolėmis ir/ar žaliomis avokadų, raudonomis pomidorų, baltai geltonomis kietai virtų kiaušinių skiltelėmis. Žodžiu, ši mišrainė gali būti sotus užkandis paprastą dieną, o gali virsti ir spalvingu, netgi ištaigingu šventinio stalo akcentu.

Vienintelis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai krevečių rūšis. Receptas reikalauja virtų krevečių, ir, žinoma, gardžiausia čia būtų naudoti kuo šviežesnes, pačių išvirtas ir išlukštentas krevetes. Tačiau Lietuvoje tokių įsigyti nelengva, brangu, o tokiam patiekalui kaip mišrainė galbūt ir neverta. Todėl aš pati esu išbandžiusi šias salotas ir su šviežiomis nelukštentomis, ir su šaldytomis lukštentomis, ir netgi su konservuotomis krevetėmis. Ir, žinokite, visi variantai buvo geri. Sakyčiau, pagal kainos, kokybės ir įdėto darbo santykį man labiausia pasiteisino smulkios, išlukštentos ir užšaldytos krevetės - tik svarbu jas lėtai ir kantriai atitirpinti šaldytuve. Jūs, žinoma, rinkitės pagal savo skonį ir kišenę. Na, o jeigu patiekalas jums patiks, atkreipkite dėmesį ir į šiek tiek panašias krevečių salotas su spagečiais.

Mūsų šeima mėgsta lietuvišką baltą mišrainę, bet ne ką mažiau mėgsta ir šią, pagamintą su krevetėmis. Todėl jeigu vaikystės mišrainė dėl kokių nors priežasčių jums ne prie širdies, išbandykite šiandieninį receptą - tikiu, jog nenusivilsite. Sėkmingų jums pasiruošimų - ir gražių švenčių!

Nuotrauka Kristinos

Ensalada de papas con camarones - krevečių ir bulvių mišrainė

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

4-5 vidutinio dydžio bulvės

2-3 vidutinio dydžio morkos

400-500 g virtų lukštentų krevečių

1 mažas svogūnas (labai tiktų baltas)

Majonezo (pagal skonį; mano nuomone, čia labai tinka salsvas Hellmann's)

Druskos (pagal skonį)

Nebūtinai: petražolių, salotų lapų, avokado, pomidoro (salotoms papuošti)

1. Bulves ir morkas švariai nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Atvėsinę nulupkite ir supjaustykite kubeliais.
2. Į dubenį su paruoštomis bulvėmis ir morkomis sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną* ir krevetes. Viską išmaišykite su majonezu** ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.
3. Tiekite kambario temperatūros, sudėję ant salotų lapų, apibarstę smulkintomis petražolėmis. Jeigu norite, galite papuošti papildomai - pomidorais, avokadais, kietai virtu kiaušiniu ir pan.

* Aš nemėgsta žalio svogūno salotose, nes jis man permuša visus kitus skonius, ypač jeigu patiekalas kiek ilgiau pastovi. Taigi, prieš dėdama svogūną į salotas, aš jį lengvai pakepinu aliejuje. Jūs, žinoma, vadovaukitės savo skoniu. Antai mano šaltinyje taip pat nurodoma, jo mėgstantys aštresnį maistą, į salotas gali dėti ne tik žalio svogūno, bet ir česnako, nors tai ir nėra tradiciška.

** Kai kurių firmų majonezas būna labai tirštas, ir kad mišrainė atrodytų kreminė, jo tenka dėti gana daug. Nenorėdama, kad salotos plauktų padaže, kai kada į mišrainę įpilu 2-3 v.š. krevečių nuoviro (ar sūrymo), o jeigu jo nėra - vištienos ar daržovių sultinio ar pan. Skystis šiek tiek praskiedžia majonezą, ir jo reikia kur kas mažiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Norvegiškos spagečių salotos su krevetėmis

Kad ir kaip sunkiai dauguma žmonių vertėsi sovietmečiu, geresnio gyvenimo troškimas buvo begalinis. Kiekvienas šį norą išreiškė taip, kaip sugebėjo. Disidentai rašė ir pogrindyje leido "antivalstybines" knygas, maištaujantis jaunimas klausėsi roko, avantiūrizmo gyslelę turintys piliečiai stengėsi bet kokia kaina prasmukti į Vakarus, o dauguma paprastų žmonių tiesiog keiksnojo valdžią, kūrė santvarką pašiepiančius anekdotus, užtraukę užuolaidas šventė katalikiškas šventes ir, jeigu tik galėjo, "nesuprasdavo" rusų kalbos (ypač Kaune :). Vienas iš būdų akies krašteliu žvilgtelėti į Vakarus vėlyvuoju sovietmečiu, buvo užsienio žurnalų ir katalogų vartymas. Dabar sunku net įsivaizduoti, kad naujas žurnalo Burda numeris ar Otto katalogas galėtų būti tokiu susidomėjimo objektu - o kadaise kaip kokias pasakų knygas juos vartydavo susitikę draugai, kaimynai ir klasiokai, padūsaudami, netikėdami, kad kada nors galės turėti apsčiai tokių daiktų. Užsienio prekių katalogai anuomet buvo ne praktinio naudojimo daiktas, o gražių fotografijų albumai, įkūnijantys deficitų ir stovėjimo eilėse iškamuoto sovietmečio žmogaus svajones, ar bent jau nemažą tų svajonių dalį.

Dabar, kai šie seni žurnalai patenka į rankas, neįmanoma nenusišypsoti. Ir ne tik prisiminus diskusijas ir norus, kuriais buvo dalintasi, verčiant puslapį po puslapio. Anuometiniai svajonių objektai - drabužiai, buitinė technika, interjero detalės nūnai atrodo tokie paprastučiai, negrabūs, netgi juokingi, kad sunku patikėti, jog kadaise jie buvo tokie geidžiami. Tą patį galima pasakyti ir apie receptus: spalvingų patiekalų fotografijos, atrodžiusios it reportažai iš prabangių restoranų, dabar mažai kam sukeltų nuostabą. Žvelgiant į jas, tampa akivaizdu, kaip labai per tuos kelis dešimtmečius pasikeitė maisto gaminimo tradicijos ir supratimas, kas yra sveikas, gardus ir patrauklus patiekalas.

Nuotrauka Kristinos

Retro mados ir patiekalai panašius jausmus sužadina ir Vakarų gyventojams - skirtumas tik tas, kad jie kadaise buvo tos kultūros vartotojai, ir jų atsiminimai susiję su anuometinės kasdienybės, o ne su svajonių pasauliu. Šiandieninis mano įrašas bus skirtas patiekalui, atkeliavusiam iš XX a. 8-ojo dešimtmečio JAV virtuvės, kuri vis dar gyva vyresniosios amerikiečių kartos atmintyje. Receptą aptikau visai neseniai, praėjusių metų pabaigoje, kai mane aplankė iš Norvegijos grįžusi Almutė ir apdovanojo visu kalnu skandinaviškų skanumynų (ačiū, Almute!). Tarp jų buvo ir dėžutė lukštentų krevečių sūryme. Sugalvojau, kad su jomis reikėtų pagaminti kokių norvegiškų salotų, mat krevetėmis papuoštų sumuštinių, kuriuos norvegai taip entuziastingai gamina ir valgo, kažkodėl visai nesinorėjo. Tačiau pirmasis puslapis, kurį atsidariau, prisėdusi prie kompiuterio, buvo menkai tesusijęs su autentiška Norvegijos virtuve: šiame įraše viena amerikietė žurnalistė pasakojo apie šefą Jeff Smith ir jo senamadiškas Norvegiškas salotas, kurių pavadinimas kėlė daug klausimų. Kodėl jos buvo pavadintos norvegiškomis, patiekalo autorius pateikė labai miglotus argumentus: pirma, teigė jis, salotoms norvegiškumo suteikia džiovinti krapai, antra, jis pats, būdamas norvegų kilmės, šias salotas esą labai mėgstąs. Antraip sakant, patiekalo pavadinimas laužtas iš piršto. Tačiau permetusi akimis salotų sudėtį, aš jomis - o ir jų autoriumi - susidomėjau.

Šioms salotoms naudojamos nedidelės lukštentos krevetės sūryme. Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia išsiaiškinau, kad Jeff Smith (1939-2004) - JAV šefas, kulinarinių laidų vedėjas bei savo laiku populiarių kulinarinių knygų autorius. Garsiausia jo laida, ėjusi net 14 metų (1983-1997 m.), vadinosi The Frugal Gourmet, t.y. Ekonomiškas gurmė. Laidų autorius tvirtino, kad jo tikslas - pristatyti sočius, greitai pagaminamus ir gardžius patiekalus taupiems žmonėms. Dėl tokios koncepcijos Jeff Smith sulaukdavo nemažai kritikos iš kitų šefų: anot jų, konkurento pristatomių patiekalų nebuvo galima vadinti nei ekonomiškais, nei gurmaniškais. Bet, teisybės dėlei, reikia pastebėti, kad priešiškumo Jeff Smith dažnai sulaukdavo ne tiek dėl receptų, kiek dėl to, jog buvo sudėtingo charakterio, sunkiai sugyvenamas žmogus. Tuo tarpu televizijos savininkai jam neturėjo jokių priekaištų. Viena vertus, Jeff Smith studijoje dirbo ir kalbėjo nepriekaištingai, todėl dažniausia nereikėdavo perfilmuoti nei ištisų laidų, nei atskirų jų epizodų, kuo buvo ypač patenkinti techniniai darbuotojai. Antra vertus, TV žiūrovai mėgo Jeff Smith laidas, jų reitingai buvo aukšti - tad ko daugiau bereikėjo? Šefo karjerą 1997 m. nutraukė skandalas, susijęs su seksualiniu priekabiavimu. Ir nors Jeff Smith kaltė teisme įrodyta nebuvo, jis neteko savo laidos ir geros reputacijos. Vis dėlto buvusi auditorija dar prisimena Jeff Smith receptus: dėl jų paprastumo ne vienas laidos įkvėptas jaunasis žiūrovas ryžosi pirmą kartą įžengti į virtuvę ir stoti prie viryklės. Taip nutiko ir minėtajai žurnalistei, papasakojusiai apie Jeff Smith Norvegiškas salotas. Tiesa, pastebėjusi, kad receptas alsuoja praėjusio amžiaus dvasia, ji pasišovė tuojau pat jas perkurti pagal savo dabartinį supratimą. Man tuo tarpu buvo kur kas įdomesnis originalus receptas, tad jį susiradau ir pagaminau Norvegiškas salotas taip, kaip rekomendavo jų autorius.

Nuotrauka Kristinos

Norvegiškas salotas Jeff Smith pristatė 1984 m., vienoje iš savo laidų, kuri buvo skirta sočioms salotoms, atliekančioms pagrindinio patiekalo vaidmenį (angl. whole-meal salads). Čia buvo pasiūlyti šeši salotų receptai, ir į kiekvieną iš jų įėjo koks nors sotus ingredientas: jautiena, vištiena, dešrelės, pasta, ankštiniai ir pan. Tokios salotos, kurias galima pagaminti iš anksto, anot Jeff Smith, gali būti puikiausia išeitis, tarkime, nešantis pietus į darbą arba šiokiadienio vakare, kai nebėra laiko ir jėgų gaminti sudėtingesnius patiekalus. Šiandieninės salotos irgi sočios, mat jų pagrindą sudaro spagečiai, o daržovės ir krevetės atlieka antraeilį pagardų vaidmenį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai siaubingai nesveikas patiekalas, nes į salotų padažą įeina nemažas kiekis majonezo. Tačiau jeigu turėsite galvoje, jog salotų išeina didžiulis dubuo, t.y. 8 porcijos, tai pamatysite, jog vienai porcijai tenka maždaug 1 v.š. majonezo, dar 1 v.š. sudaro grietinė arba jogurtas, o visa kita - marinuoti agurkai, pavasariniai svogūnai ir kitos daržovės. Todėl valgant salotas neatrodo, jog jos būtų išskirtinai riebios - atvirkščiai, stipriai pamažinus padažo, spagečiai greičiausia taptų sausi ir sprangūs. Na, o produktų derinys ir salotų skonis irgi neprastas - jose juntamas ir sūrumas, ir lengvas rūgštumas, ir malonus saldumas.

Kai dėl ekonomiškumo, tai šis patiekalas yra būtent toks: net turėdami studentišką biudžetą, pagaminsite patiekalą, kurio užteks visam būriui žmonių, kuris atrodys gražiai ir neįprastai, ir kuriam neišleisite visos krūvos pinigų. Dėžutė krevečių sūryme čia - brangiausias ingredientas, bet, turint galvoje, kiek šiais laikais kainuoja žuvys ir jūros gėrybės, išlaidos vis tiek bus kuklios. Šios salotos, be abejo, nepretenduoja į aukštąją virtuvę, todėl vargu ar sužavėtų šiuolaikinius maisto kritikus arba rafinuotą skonį turinčius gurmė, tačiau kai kada gali tapti neprasta išeitimi kasdieninėje namų virtuvėje, retro vakarėliuose ar, pavyzdžiui, turistiniuose žygiuose. Be to, kaip sakydavo Jeff Smith, jūsų valia improvizuoti. Tad galbūt šis receptas įkvėps jus sukurti savas, šiuolaikiškesnes ir sveikesnes, bet tuo pačiu gardžias, sočias ir ekonomiškas salotas.

Nuotrauka Kristinos

Norwegian Spaghetti Salad with Shrimp - norvegiškos spagečių salotos su krevetėmis

Ingredientai: (išeis didelis dubuo salotų, maždaug 8 porcijos)

~ 250 g spagečių (nevirtų)

1 pakelis (~ 600-500 g) šaldytų morkų ir žaliųjų žirnelių mišinio*

250 g indelis smulkių virtų ir lukštentų krevečių

Petražolių (pagal skonį)

Krapų ir kaparėlių padažui:

¾ puodelio majonezo (1 puodelis - 250 ml)

¾ puodelio grietinės arba natūralaus jogurto

2 marinuoti agurkai

1-2 v.š. kaparėlių

4 stiebai pavasarinių svogūnų (arba mažas pundelis svogūnlaiškių)

1 a.š. džiovintų krapų lapelių (arba saujelė šviežių krapų lapelių)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Spagečius išvirkite dideliame kiekyje pasūdyto vandens; nepervirkite, kad neištežtų. Išvirusius suverskite į kiaurasamtį, perliekite šaltu vandeniu ir palikite, kad gerai nulašėtų ir atvėstų. 
2. Kol verda spagečiai, paruoškite šaldytas daržoves. Jas galima tiesiog užpilti labai karštu vandeniu, atitirpinti ir nusausinti, o galima trumpai apvirti garuose ar vandenyje. Jeigu norite, galite iš anksto paruošti šviežias daržovės (žr. pastabą apačioje).
3. Paruoškite padažą. Sumaišykite majonezą su grietine arba jogurtu. Sudėkite susmulkintus agurkus, kaparėlius ir pavasarinius svogūnus, pagardinkite džiovintais krapais ir pipirais, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.** Kai padažas bus norimo skonio, atidėkite, kol prireiks. Jį galima naudoti tuojau pat arba paruošti iš anksto, nes pastovėjęs šaldytuve 2-3 val., padažas įgauna tikrąjį skonį.
4. Sumaišykite salotas. Į didelį dubenį sudėkite išvirtus ir atvėsusius spagečius, morkų ir žirnelių mišinį ir paruoštą padažą. Viską gerai išmaišykite. Perdėkite į serviravimo dubenį, ant viršaus paskleiskite nusausintas krevetes. Salotas papuoškite smulkintomis petražolėmis. 
5. Salotas galima valgyti tuojau pat arba po keleto valandų (bus geriau, jeigu saugosite jas vėsioje vietoje). Salotos gali būti patiektos vakarienei, jas tinka vežtis į iškylas, įvairius suneštinius vakarėlius arba, jeigu norite, neštis į darbą ir valgyti kaip sotų pietų patiekalą.

* Aš naudojau pusę pakuotės šaldytų žirnelių, kuriuos išviriau ant garų. Morkas naudojau šviežias: iš anksto išviriau jas su lupenomis lengvai pasūdytame vandenyje, išgriebusi atvėsinau, nulupau ir smulkiai supjausčiau.

** Man skaniau, kai padažo ingredientai būna labai smulkūs, todėl aš iš pradžių agurkus, kaparius ir pavasarinius svogūnus supjaustau apystambiais gabaliukais, dedu į smulkintuvo indelį ir kelias sekundes pamalu, kol daržovės primena kapotą šiupinį, bet dar nevirsta pasta. 

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinį: tai autorinis JAV šefo Jeff Smith receptas, jo TV laida čia (pirma dalis) ir čia (antra dalis); knyga čia (p. 84).

Daniškas krevečių kokteilis

Ankstyvą, tamsų savaitgalio rytą pradėjau nuo didelio puodelio kavos su tiršta pieno puta ir Tomo Venclovos poezijos. Norėjau šviesia galva, dar neiškvaršinta dienos triukšmo ir kasdieninių smulkmenų, iš naujo perskaityti eilėraštį Ruduo Kopenhagoje (1983). Nežinau kaip jums, bet man tai - vienas gražiausių Tomo Venclovos kūrinių, kuriame ir nugludinta poetinė kalba, ir grakščios teksto struktūros primena talentingo architekto suprojektuotus krištolo rūmus: skaidrius, taisyklingus, o tuo pačiu efemeriškus, paslaptingus, nepermatomus dėl daugybės lūžtančių atspindžių. Antra vertus, eilėraščio siunčiama žinia anaiptol ne lengvabūdiška, o poetinis juodai baltas miesto piešinys pakankamai depresyvus. Nesvarbu, kokiu rakursu skaitomas šis tekstas - kaip politinis manifestas, kaip dviejų žmonių aistros istorija, kaip filosofinio traktato nuotrupa, - prie jo prisilietus, apima egzistencinės vienatvės jausmas.

Iš drakono nasrų

plūsta Baltijos vandenys. Blykčioja bronzinis nagas.

Aštriabriaunė srovė čaižo erdvę tarytum botagas

ir pavirsta garu

virš fontano taurės.

Atminty ne iš karto užsiveria spragos,

ir pažįstami debesys ritasi virš Kopenhagos

iš kairės,

kai žvelgi į pietus.

Juos palydi skardiniai stogai, apkapotos ir purvinos liepos,

šimtas tūkstančių dviračių. Aidas, trumpam pasislėpęs,

palei uosto vartus,

vėl išnyra šalia. (...) 

Tomas Venclova, Ruduo Kopenhagoje

Ar jums neatrodo, kad Kopenhaga šiuo atveju tampa kone atsitiktine eilėraščio įkaite? Juk jeigu žmogų aplanko meilė, arba, atvirkščiai, kamuoja neišspręstos (o gal ir neišsprendžiamos) problemos, slegia neatsakytų klausimų ar abejonių našta, persekioja artėjančios pabaigos nuojauta, tai šią vidinę jauseną jis visur nešiosis su savimi, nesvarbu, kuriame mieste atsidurs - Peterburge, Taline, Helsinkyje ar Stokholme. Tačiau konkrečios gyvenimiškos aplinkybės susidėliojo taip, kad poetą įkvėpimas aplankė būtent Kopenhagoje - ir gimė puikios eilės. Prisipažinsiu, ilgą laiką Kopenhagą įsivaizdavau būtent tokią, kokią aptikau įtaigiose šio eilėraščio strofose - tylią, atšiaurią, pilką, kažkokią drumzliną. Ir nors aš žinau, kad poetinių pasaulių nedera painioti su žemiška realybe, nors žinau, kad Tomas Venclova savo eilėraščius konstruoja kaip intelektualius žaidimus, pirmiausia apeliuojančius į skaitytojo protą, Ruduo Kopenhagoje pirmiausia pažadino mano vaizduotę ir paveikė mano jausmus. Sakyčiau, keista, nes į literatūrinius kūrinius dažniausia žvelgiu iš tam tikros distancijos ir stengiuosi atsiriboti nuo savo emocijų ten, kur labiausia praverčia įžvalgumas ir sukauptos žinios.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau literatūrinius įspūdžius apie miestus akimirksniu pakoreguoja kelionių įspūdžiai. Tikrovėje, laimei, Kopenhaga man atsivėrė kaip linksmas, spalvingas, be galo draugiškas ir jaukus miestas. Prie to nemažai prisidėjo ir Charlotte su Jan'u, apie kuriuos rašiau, pristatydama menkę garstyčių padaže ir danišką obuolių desertą. Na, o šįkart - paskutinis "trilogijos" įrašas iš jų virtuvės - krevečių kokteilis (dan. rejecocktail), mažas, elegantiškas užkandis, lengvas ir nuotaikingas kaip pati Kopenhaga :)

Nors krevečių kokteilį danai laiko klasikiniu savo virtuvės patiekalu, iš tikrųjų jo kilmė visai ne daniška. Krevečių kokteilio pirmtakų maisto istorikai randa jau XIX a. virtuvėje, o XX a. pirmojoje pusėje, kai JAV prasidėjo prohibicijos era, šios salotos, patiekiamos taurėse, ypač išpopuliarėjo - tai buvo savotiška legali alkoholinių kokteilių alternatyva. Tačiau Europa krevečių kokteiliais susižavėjo tik XX a. viduryje, kai žmonės ir ekonomika atsigavo po II pasaulinio karo. XX a. 7-8 dešimtmečiais krevečių kokteiliai tapo madingų vakarėlių ir iškilmingų vakarienių atributu, ypač Didžiojoje Britanijoje. Nuo mados neatsiliko ir Skandinavija - panašu, kad patiekalą Šiaurės Europa perėmė būtent iš britų (tai paaiškintų, kodėl, pavyzdžiui, dauguma daniškų receptų krevečių kokteilį rekomenduoja gardinti "anglišku padažu", t.y. ruduoju HP padažu). Kiekvienoje šalyje krevečių kokteilis gaminamas vis kitaip, jau nekalbant apie atskirų virtuvės šefų išradingumą. Krevečių kokteilis JAV, kur didelės krevetės su uodegėlėmis sukabinamos ant taurės kraštų, gerokai skirsis nuo krevečių kokteilio, tarkime, Švedijoje, kur naudojamos nedidelės, blyškios, lukštentos vietinės krevetės. Skirtumų galima rasti ir lyginant to paties regiono krevečių kokteilius. Antai švedai į krevečių kokteilį mėgsta įmaišyti šparagų ir pievagrybių, tuo tarpu danai, kaip matysime, šių ingredientų paprastai nenaudoja.

Nuotrauka Kristinos

Kai kurie šaltiniai krevečių kokteilio išpopuliarėjimą Danijoje sieja su Karolines Køkken (liet. apytikriai - Karoline'os virtuvė) centru, kurį 1962 m. įkūrė Danijos pienininkų asociacija. Karolines Køkken centras buvo savotiškas pienininkų asociacijos padalinys, kuris rūpinosi daniškų pieno produktų reklama. Čia dirbę žmonės rengė įvairias akcijas, organizavo kulinarinius kursus, kūrė patiekalus su pieno produktais, leido atvirukus su receptais, o nuo 1972 m. - ir kulinarines knygas, mokančias namų šeimininkes į kasdieninį racioną įtraukti daugiau pieno, sviesto, vietinės gamybos sūrių ir t.t. 1972-2001 m. laikotarpiu išėjo 9 Karolines Køkken knygos, kurios Danijoje sulaukė itin didelio pasisekimo. Vis dėlto 2003 m. Danijos pienininkai Karolines Køkken pardavė kompanijai Arla Food. Pastaroji tęsia receptų kūrimo ir knygų leidybos tradiciją, tiesa, receptų kūrimo laboratoriją perkėlusi į Italiją :) Tačiau ten sukurtus produktus Arla Karolines Køkken ir toliau žymi senuoju Karolines Køkken logotipu - baltais ir raudonais langeliais išmarginta karvute. Logotipą 1958 m. sukūrė Orhuso miesto (dan. Aarhus) grafikė Grete Rich. Iš pradžių ji žaismingą karvutę pasiuvo iš languotų virtuvės užuolaidų vienam Danijos pienininkų asociacijos renginiui, o netrukus gavo užsakymą perkelti ją ant popieriaus. Ir štai, prabėgus pusei amžiaus, ši karvutė tapo vienu iš žinomiausių Danijos simbolių, brangiu ir prestižiniu prekės ženklu.

Aš iš Kopenhagos parsivežiau vieną iš "naujos kartos", t.y. jau Arla Food laikais leistų Karolines serijos knygų. Į ją sudėti klasikiniai receptai, kurių dauguma jau buvo spausdinti senesniuose Karolines Køkken leidiniuose. Joje kiek pagyrūniškai teigiama, kad pirmasis krevečių kokteilio receptas pasirodė 1980 m., ir būtent ši data siejama su recepto išpopuliarėjimu Danijoje. Ne visai taip. Pirmiausia, naujiesiems knygų leidėjams vertėtų retkarčiais pasinaudoti paveldėtu archyvu: krevečių kokteilio receptas iš tikrųjų pasirodė 1972 m., o ne 1980 m. leidinyje. Beje, visos Karolines Køkken knygos nuskenuotos ir sukeltos į internetą, tad jeigu jums smalsu, kaip atrodė senamadiškas daniškas krevečių kokteilis, tą galite lengvai padaryti (žr. čia, p. 20). Patikėkite, atrodė jis iš tikrųjų kitoniškai: pusę kokteilinės taurės užėmė ledukai, ant kurių buvo dedamas papildomas stiklinis indelis su krevečių salotomis, tiesiog paskendusiomis rausvame padaže. Teiginys, jog būtent Karolines Køkken Danijoje išpopuliarino krevečių kokteilį, irgi kelia šiokių tokių abejonių. Man, pavyzdžiui, užteko atsiversti 1970 m. išėjusią Kirsten Hüttemeier knygą, ir ten iš karto suradau krevečių kokteilio receptą - o ji juk irgi buvo anuomet labai žinoma šefė bei TV laidų vedėja. Ir čia tik vienas pavyzdys, kurį radau, sėdėdama ant sofos savo svetainėje, net neįkėlusi kojos į biblioteką.

Charlotte ir Jan'o ruoštas krevečių užkandis. Vietoje klasikinio padažo, jam buvo panaudota grūdėta varškė. Nuotrauka Kristinos

Kaip ten bebūtų, visiškai aišku tik tai, jog danai jau penkis dešimtmečius mėgaujasi krevečių kokteiliais ir, matyt, mėgausis mažiausia antra tiek. Užkandžio sudėtis neįmantri. Į skaidraus stiklo taures pirmiausia dedama smulkintų salotų: aisbergo, cikorijų ar įvairių salotų mišinio; kai kada į jas įmaišoma agurkų, žaliųjų šparagų, avokado, mango gabaliukų ir pan., tačiau šie priedai klasikiniame kokteilyje nelaikomi būtinais. Ant salotų paskleidžiamos lukštentos nedidelės krevetės, dažniausia šaldytos ir atšildytos. Salotas ir krevetes sujungia rausvas, aštrokas padažas. Palyginti su XX a. 8-ojo dešimtmečio receptais, šiais laikais jo į salotas pilama žymiai mažiau, o kai kada padažas iš viso patiekiamas atskirai, kad kiekvienas valgytojas jo užsidėtų tiek, kiek nori. Tai daroma ir sveikesnės mitybos sumetimais, ir tam, kad užkandis patraukliau, gaiviau atrodytų. Padažo sudėtis - kiekvieno jį gaminančiojo skonio ir fantazijos reikalas, tačiau į jį visuomet įeina majonezas, pomidorų padažas ir saldus čili padažas. Bene džniausi papildomi priedai - citrinos sultys, angliškas HP padažas, šlakelis konjako, svogūnai. Nors kai kurie autoriai nurodo, jog šis padažas kilo iš Tūkstančio salų padažo (vadinasi, majonezas jame būtinas), tačiau Karolines Køkken, kaip ir galima tikėtis, vietoje majonezo rekomendavo (ir teberekomenduoja) naudoti vietinius pieno produktus - grietinės ir plaktos grietinėlės mišinį. Kiti šaltiniai tuo tarpu dalį majonezo siūlo pakeisti natūraliu jogurtu. Taigi, rinktis yra iš ko, tik atsiminkite, kad, atsisakius majonezo, į padažą greičiausia teks dėti daugiau prieskonių. Galiausia krevečių kokteilis papuošiamas: citrinos griežinėliu, pomidorais, krapais, o kai kada - ir dar kokiu nors spalvingu produktu, tarkime, juodaisiais ikrais. Neišsigąskite, Danijoje tam reikalui naudojami ne prabangieji eršketų, o nepalyginamai pigesni ciegorių (jūros rupūžių, lot. cyclopterus lumpus) ikrai :) Prie krevečių kokteilio įprasta patiekti duonos, sviesto ir, jeigu norite, balto vyno.

Charlotte ir Jan'as mus vaišino vasarišku, naminiu krevečių kokteilio variantu: ant žalių, suplėšytų aisbergo salotų jie paskleidė krevetes, sumaišytas su grūdėta varške, smulkiai supjaustytais raudonaisiais svogūnais bei šaukštu pomidorų padažo. Žinoma, čia reikėjo ir žiupsnelio druskos bei pipirų. Tokias salotas jie sudėjo į didelę lėkštę ir papuošė pomidorų skiltelėmis - patiekalas atrodė neįprastai, bet buvo lengvas ir labai gardus. Taigi, galite išmėginti ir tokį būdą krevečių kokteiliui patiekti, ypač jeigu rengiate šeimos pietus. Na, o maži klasikiniai kokteiliai tiks ir prašmatnesniam pobūviui - Danijoje jais įprasta vaišintis, sutinkant Naujuosius metus ar kitų didesnių švenčių proga. Taurėse sukomponuoti krevečių kokteiliai atrodo gražiai, yra gardūs, be to - ekonomiški. Mat vienai krevečių kokteilio porcijai danai rekomenduoja naudoti apie 40 g nedidelių krevečių. Taigi,  4 porcijoms pakaks net visai mažos jų pakuotės. O dabar pagaliau - ilgai lauktas receptas :)

Nuotrauka Kristinos

Rejecocktail - daniškas krevečių kokteilis

Ingredientai: (4 porcijoms)

160-200 g pakuotė nedidelių šaldytų krevečių (arba maždaug tiek pat šviežių, išvirtų ir išlukštentų smulkių krevečių)

1 nedidelė aisbergo salotos gūžė (galite keisti cikorija ar kitomis mėgstamomis salotomis ar salotų mišiniais)

Padažui:

3-4 v.š. majonezo (galite keisti grietinės ir nesaldintos plaktos grietinėlės mišiniu, arba maždaug pusę majonezo pakeisti natūraliu jogurtu)

1-2 v.š. pomidorų padažo

Saldaus čili padažo (pagal skonį; galite keisti kajeno ar kitokių aštrių pipirų žiupsneliu)

Nebūtinai: rudojo HP padažo, citrinos sulčių, konjako, smulkintų raudonųjų svogūnų

Cukraus, druskos ir pipirų (pagal skonį)

Papuošimui:

Citrinos griežinėlių

Pomidoro

Krapų

Patiekiant:

Duonos, sviesto, atšaldyto balto vyno

1. Krevetes atitirpinkite, sudėkite į sietą ir palikite, kad gerai nulašėtų vanduo. Jeigu naudojate šviežias krevetes, jas išvirkite ir išlukštenkite.
2. Salotas nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite plonais šiaudeliais. 
3. Sumaišykite padažą: į nedidelį dubenį sudėkite majonezą, pomidorų ir saldų čili padažą, išmaišykite. Jeigu norite, pagal skonį pagardinkite ruduoju HP padažu, citrinos sultimis, konjaku, svogūnais. Jeigu reikia, papildomai pasaldinkite ar pasūdykite. Prieskonius dėkite taip, kad padažas būtų jūsų skonio.
4. Sukomponuokite užkandį. Į taures sudėkite salotas - jos turėtų užimti maždaug du trečdalius indo. Ant jų paskleiskite maždaug po šaukštą salotų padažo - geriau mažiau, negu per daug (likusį padažą verčiau patiekite atskirame indelyje, kad prireikus jo būtų galima įsidėti papildomai - jeigu kam nors salotos pasirodytų per sausos). Ant padažo sudėkite po saujelę krevečių. Taip paruoštą užkandį galite dėti į šaldytuvą ir laikyti, kol prireiks (krevečių kokteilį įprasta patiekti gerai atšaldytą), arba nešti į stalą iš karto. 
5. Prieš nešdami į stalą, krevečių kokteilį papuoškite citrinos riekelėmis, pomidorais ir krapais. 
6. Prie šio užkandžio įprasta patiekti duonos (aš rinkausi bagetę), sviesto, o jeigu norite - ir gerai atšaldyto balto vyno.

Su padažu sumaišytas krevečių kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Charlotte'ės ir Jan'o šeima.

Papildomi šaltiniai:

Karolines mormormad, Denmark: Snabel Press, 2013, p. 8-9.

Karolines Køkken knygų archyvas čia.

Kirsten Hüttemeier, Mad fra A til Ø, Denmark: Fremad, 1970, p. 191.

Internetiniai puslapiai čia, čia, čia ir čia.

Skageno skrebutis su krevetėmis

Jeigu jūs negyvenate Švedijoje, maža tikimybė, jog būsite girdėję apie Tore Wretman. Nieko tokio, tuojau išgirsite :) Mat artėjant savaitgaliui, nusprendžiau pasidalinti su jumis šio legendinio šefo, formavusio šiuolaikinę švedų virtuvę, receptu. Tai Skageno skrebutis (šved. toast Skagen) - vienas žymiausių Tore Wretman kūrinių, tapusių tikrų tikriausia klasika. Yra teigiančių, kad šis skrebutis - pats populiariausias užkandis Švedijoje. O jeigu jau taip, vadinasi, patiekalas turi būti vertas dėmesio, ar ne? 

Tore Wretman (1916-2003). Foto iš čia. 

Anot vienos legendos, Skageno skrebutis atsirado atsitiktinai. Esą žymusis šefas dalyvavo regatoje, bet dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių jo komanda dar nepasibaigus varžyboms suprato, jog neturi šansų laimėti. Norėdamas paguosti bičiulius, Tore Wretman nusileido į virtuvėlę ir iš kelių čia rastų produktų pagamino skrebučių su krevetėmis. Pavaišinti draugai ėmė smalsauti, koks tai patiekalas, o šefas, žvelgdamas į Danijos uostamiesčio Skageno krantus, pareiškė, jog tai tipiškas Skageno skrebutis. Nežinia, kiek čia tiesos, bet Stokholmo restorano, kuriame dirbo Tore Wretman, valgiaraštyje skrebutis pasirodė 1958 m. Jis turėjo tokį pasisekimą, kad menkai tepakito iki šių dienų - tiek kalbant apie pavadinimą, tiek ir apie sudėtį.

Nuotrauka Kristinos 

Kaip ir dauguma patiekalų skandinavų virtuvėje, Skageno skrebutis yra paprastai paruošiamas valgis, kurio prašmatnumas ir elegancija tiesiogiai susiję su produktų kokybe. Jeigu sakytume, kad tai pakepinta duona, ant kurios uždėta krevečių su majonezu, skambės šiaip sau. Jeigu sakysime, jog tai lydytame svieste pakepinta, traški, minkšta ir riešutais kvepianti duona be plutelės, ant kurios dedamos sultingos krevetės su naminiu majonezu, šaukštelis seliavų ikrų ir kvapi krapo šakelė - bus visai kas kita. Todėl nepatingėkite paskirti pusvalandžio ir pasigaminkite lydyto sviesto, o pirkdami krevetes, rinkitės geriausias, kokias įperkate. Šviežios, žinoma, būtų prioritetas, bet visai neprastų galima rasti ir šaldytų. Pavyzdžiui, aš esu išmėginusi šiuos skrebučius su islandiškomis šaldytomis krevetėmis, kuriomis prekiauja Euribija - buvo netgi geriau negu tikėjausi.

Seliavų ikrai, kuriuos įsigijau Vilniuje, parduotuvėje Šiaurės jūra 

Ypatingas skrebučio ingredientas - seliavų (lot. Coregonus albula) ikrai. Seliavos, lašišinių šeimos žuvelės, yra Švedijos pasididžiavimas, o jų ikrai laikomi tikru delikatesu. Nenuostabu, kad jų pakuotės mažos, o kaina didelė. Antra vertus, jie dažniausia naudojami itin saikingai. Be to, atšildžius ir panaudojus reikiamą kiekį, seliavų ikrai gali būti pakartotinai užšaldomi nepakenkiant jų kokybei. Čia rašoma apie moterį, kuri seliavos ikrų pakuotę sėkmingai užšaldė ir atšildė 60 kartų. Tai įrodo ne tiktai seliavų ikrų patvarumą, bet ir byloja, kad netgi Švedijoje jie - bangus produktas, naudojamas taupiai ir nekabinamas šaukštais kiekvieną dieną.

Keli žodžiai apie prieskonius. Vieninteliai klasikinio skrebučio pagardai, anot Tore Wretman, turėtų būti naminis majonezas, druska ir pipirai. Šiais laikais krevetes mėgstama papildomai paskaninti svogūnais, česnakais, grietine, krienais, čili padažu, garstyčiomis ir t.t. Žvilgtelėkite į tinklaraštį Viktoro užrašai: jo autorius šį skrebutį gamino pagal Jamie Oliver receptą ir, regis, labai sėkmingai. Aš padažą gardinau šaukšteliu grūdėtų Dižono garstyčių - todėl, kad mano šaltinis taip rekomendavo, ir todėl, kad aš mėgstu grūdėtas garstyčias :) Tačiau jeigu jūs nesate garstyčių gerbėjai ar tiesiog neturite jų po ranka, nieko tokio - kaip jau sakiau, be majonezo, druskos ir pipirų jokie priedai čia iš viso nebūtini. 

Nuotrauka Kristinos 

Toast Skagen - Skageno skrebutis su krevetėmis

Ingredientai: (4 porcijoms) 

4 riekės baltos duonos

Sviesto (geriau lydyto) duonai apskrudinti 

320 g lukštentų virtų krevečių 

4 v.š. majonezo, pageidautina naminio 

1 a.š. Dižono garstyčių 

Puokštelė krapų (pasilikite kelias šakeles skrebučiams papuošti)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Seliavų ikrų (papuošti)*

Citrinos riekelių (patiekiant) 

1. Nupjaustykite duonos pluteles arba, jeigu norite, išspauskite apskritimą stikline ar formele. Pakepinkite iš abejų pusių svieste, kol gražiai paskrus. 
2. Krevetes rupiai supjaustykite, kelias palikite skrebučiams papuošti. Į krevetes sudėkite majonezą, garstyčias ir smulkintus krapus. Išmaišykite, paragaukite ir, jeigu reikia, papildomai įdėkite druskos ir/ar pipirų. 
3. Paruoštas krevetes dėkite ant paskrudintos duonos - jų turėtų būti gana didelis kalnelis. Kiekvieną skrebutį papuoškite nesmulkintomis krevetėmis, seliavų ikrais ir krapo šakele. Dėkite į užkandines lėkšteles, šalia patiekite citrinos skiltelių. 
4. Šis užkandis paprastai valgomas ne rankomis, kaip sumuštinis, o peiliu ir šakute kaip šaltas užkandis. Ir čia jums tikrai nepamaišytų taurė balto vyno :)

* Receptas rekomenduoja 150 g seliavų ikrų, t.y. maždaug po 40 g vienai porcijai. Tai labai dosnus šaukštas ikrų - retai kas tiek deda ant vieno skrebučio. Naudokite tiek seliavų ikrų, kiek turite - 1 a.š. irgi bus puikus akcentas. Beje, kartais šie skrebučiai gaminami su sykų (lot. coregonus vavaretus), upėtakių, lašišų arba kitų žuvų ikrais.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Carl Jan Granqvist, Lena Katarina Swanberg, Swedish Cullinary Classics: Recipes with History and Originality, Stockholm: Swedish Institute, 2005, p. 20-21.

Ant žarijų keptos krevetės

Ištikimiausiems mano skaitytojams turbūt nesunku pastebėti, kad šiuo metu dažnai gaminu Portugalijos ir jos kolonijų, pirmiausia Angolos, valgius. Taip jau nutinka, kad kartais aptinku savo knygas ir užrašus, kuriuos buvau užmetusi, ir juos atrandu iš naujo. O tada jau nebegaliu jų paleisti - užplūsta itališkų, rytietiškų ar airiškų patiekalų banga :) Paskutinį kartą buvusių Portugalijos kolonijų receptus labai intensyviai gaminau prieš kokius 3-4 metus, kai dar nerašiau tinklaraščio. Ir šį pavasarį pasijutau labai jų pasiilgusi. Taigi, jums teks ištverti šitą mano maniją, kol vieną rytą pajusiu, jog norisi kažko visai kitokio :) 

Angoloje ant žarijų keptos ir kitaip paruoštos krevetės taip mėgstamos, kad, nepaisant gana ilgo pajūrio ruožo, pati šalis jomis apsirūpinti nepajėgi. Didelė dalis vietinėje virtuvėje naudojamų krevečių, ypač didžiųjų, į Luandą atkeliauja iš Mozambiko ir kitų šalių. Nuotrauka Kristinos 

Angolos virtuvė patiks mėgstantiems šiltuoju metų laiku kepti maistą ant žarijų. Nusižiūrėję į portugalus, Angolos žmonės marinuoja ir ant žarijų kepa viską: žuvis, kalmarus, krevetes, vištieną, jautieną, žvėrieną... Ir, patikėkite, turi visą aibę įvairiausių padažų bei garnyrų, kuriuos išmoningai keičiant, tie patys patiekalai gali suskambėti vis kitaip. Taigi, artėjant vasarai, manyčiau, naudinga pasižiūrėti, ką jie gali pasiūlyti, ar ne?

Šio savaitgalio pradžią pažymėjome sode su Jurgita, Vaidu ir ant žarijų keptu maistu. Nors vaikai ir vyrai, kaip esu patyrusi anksčiau, labiausia vertina mėsą ir dešreles, bet šįkart sugalvojau pamarinuoti ir krevečių. Nes vartydama knygas apie buvusias Portugalijos kolonijas jas užmačiau ir pamaniau - aha! va čia tai būtų šaunu! Ir buvo - tą pripažino net vyriškoji valgytojų pusė :) Paruošti marinatą ir padažus krevetėms, jas pamarinuoti, iškepti ir patiekti užima maždaug valandą laiko. Taigi, jeigu neturite užsimarinavę mėsos, o norite surengti kokį gardų pasisėdėjimą gamtoje, galite drąsiai rinktis krevetes. Kiek didesnė problema mūsų sąlygomis - rasti šviežių nevirtų krevečių. Pasirodo, jas išperka pakankamai greitai, todėl norint paruošti šį užkandį, nereikėtų žiopsoti iki vakaro. Geriau jau parduotuvėje atsidurti apie pietus, ypač penktadienį :) 

Nuotrauka Kristinos

Ir dar keli žodžiai apie marinatus. Aš rinkausi paprasčiausią marinatą su česnaku ir citrinos sultimis, bet Angoloje jas visai įprasta marinuoti su tais pačiais pagardais, į kuriuos krevetės dažomos. Todėl galite nesunkiai rasti receptų, kai krevetės marinuojamos su keliais šaukštais žaliojo acto padažo, iškepamos, o paskui valgomos, dažant į tą patį žaliąjį padažą. Lygiai tas pats pasakytina apie aitriųjų paprikų padažą: jis gali būti naudojamas ir kaip marinatas, ir kaip garnyras. Taigi, labai skubant, marinato galima išvis nemaišyti, o pagaminti tik kurį vieną iš padažų ir panaudoti jį krevečių marinavimui. Prie krevečių galite patiekti žalių daržovių salotų, ryžių ir pan., bet elegantiškai jas valgyti bus sudėtinga. Tai tipiškas lauko užkandis, kuomet valgoma rankomis apsilaižant pirštus tikrąja to žodžio prasme :) 

Nuotrauka Kristinos

Camarão grelhado - ant žarijų keptos krevetės 

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms užkandžio) 

~500 g nevirtų, nelukštentų didelių krevečių (tų pilkų :)*

Marinatui: 

5 česnako skiltelės 

½ a.š. druskos 

1 citrinos sultys

1 a.š. aštraus pipirų padažo (žr. receptą žemiau) arba žiupsnelis džiovintų aitriųjų paprikų

1 v.š. alyvuogių aliejaus 

Patiekiant:

Aitriųjų paprikų padažo (žr. receptą žemiau)

Nebūtinai: žaliojo acto padažo (receptas žemiau)

1. Paruoškite marinatą: sugrūskite česnaką su druską ir pipirais. Sumaišykite su išspaustomis citrinos sultimis ir alyvuogių aliejumi. 
2. Marinatą supilkite ant nuplautų krevečių ir atsargiai išmaišykite, kad jos daugmaž tolygiai juo pasidengtų. Leiskite pasimarinuoti maždaug 30 min., retkarčiais pamaišykite. 
3. Sudėkite krevetes ant grotelių (jeigu reikia, porcijomis) ir kepkite ant žarijų iš abiejų pusių maždaug po 3-4 min., arba kol krevetės taps gražios rožinės spalvos. Stenkitės nekepti per ilgai, nes krevetės praras sultingumą ir sukietės. 
4. Ant žarijų keptos krevetės tradiciškai patiekiamos su aitriųjų piprikų padažu. Jeigu norite, galite patiekti ir daugiau padažų, pavyzdžiui, molho cru - žaliąjį acto padažą. 

* Jeigu labai norite krevečių, bet nerandate pirkti žalių, iš bėdos galite naudoti ir virtas: jas pamarinuokite ir po pusvalandžio kepkite kuo trumpiau, apie 2 minutes iš kiekvienos pusės, kad gerai peršiltų ir įgautų dūmų aromatą, bet nespėtų sukietėti. Esu radusi ir patarimą (čia) pirkti žalias šaldytas krevetes, užpilti jas pasirinktu marinatu ir palikti per naktį šaldytuve: jos lėtai atitirps, o tuo pačiu ir pasimarinuos, tad kitą dieną galėsite jas kepti. Aš pati šio būdo nesu išbandžiusi, ir jis, žinoma, nėra tradicinis.

Nuotrauka Kristinos 

Šio padažo pavadinimas reiškia, jog jis yra ne tik žalios spalvos, bet ir termiškai neapdorotas, nevirtas. Nepaisant to, šaldytuve molho cru gali stovėti keletą savaičių.

Molho cru - žaliasis acto padažas

Ingredientai: (išeis apie 350 ml padažo) 

~ ⅔ puodelio (1 puodelis - 250 ml) smulkiai supjaustytų petražolės lapelių, nestipriai suspaustų 

½ puodelio susmulkintų svogūnlaiškių

¼ puodelio balto vyno acto 

2 česnako skiltelės

1 a.š. grūsto kumino

½ a.š. druskos 

1. Visus ingredientus sudėkite į smulkintuvo indelį. Malkite, kol padažas taps pastos konsistencijos.
2. Supilkite į stiklainį ir atšaldykite. 
3. Šis padažas tradiciškai tiekiamas prie mėsos, žuvies ir jūros gėrybių, keptų ant žarijų. Padažas gali būti panaudotas ne tik kaip garnyras, bet ir kaip marinatas.

Nuotrauka Kristinos

Aitriųjų paprikų padažas yra vienas svarbiausių pagardų Angolos ir kitų buvusių Portugalijos kolonijų virtuvėje. Jis naudojamas kaip garnyras, jame marinuojama mėsa, be to, kepimo metu juo papildomai tepami kepsniai, kad gražiai apskrustų ir liktų sultingi. 

Molho de piripiri - aitriųjų paprikų padažas 

Ingredientai: (išeis apie 200-300 ml padažo) 

4-8 aitriosios paprikos (tradiciškai naudojami piripiri aitriosios paprikos; kiekis priklauso nuo jūsų pasirinktų paprikų ir nuo to, kokio aštrumo padažo norėsite)

6 v.š. citrinos sulčių

5 česnako skiltelės 

1 a.š. druskos

½-1 puodelis (1 puodelis - 250 ml) alyvuogių aliejaus arba sviesto*

1. Aitriąsias paprikas nuplaukite, perpjaukite perpus, išimkite sėklas ir pasmulkinkite. Sudėkite į smulkintuvo indelį, ten pat supilkite citrinos sultis, sudėkite česnaką ir druską. Malkite, kol padažas taps tirštos tyrės konsistencijos. Tuomet po truputį įmaišykite alyvuogių aliejų. 
2. Jeigu padažą žadate naudoti mėsos marinavmui ir kepimui, jo virti nereikia. Supilkite į stiklainį, leiskite pastovėti bent kelias valandas (o geriausia kelias dienas) ir naudokite. 
3. Jeigu padažą norite tiekti į stalą kaip garnyrą (pavyzdžiui, prie krevečių), jį mažame puode pavirkite apie 5 min., tuomet atšaldykite ir supilkite į stiklainį. Prieš naudodami suplakite.

* Jeigu padažą naudosite kaip garnyrą (pavyzdžiui, krevetėms dažyti), geriau naudoti alyvuogių aliejų ir į padažą jo pilti šiek tiek mažiau. Jeigu padažą žadate naudoti kaip pagardą kepant mėsą, tiktų ir alyvuogių aliejus, ir tirpintas sviestas, kurių į padažą galima pilti daugiau.

Svarbiausi recepto šaltiniai: 

Patricia Pascoal, Angolan African Recipes Cuisine, Ministry in Art Publishing, 2011, p. 16-17. 

Cherie Y. Hamilton, Cuisines of Portuguese Encounters, New York: Hippocrene Books Inc., 2008, p. 80 (žaliasis acto padažas); p. 313 (aitriųjų paprikų padažas).