Čado bulvių salotos

Sakoma, jog tikruosius žmonių veidus pamatome ekstremaliose situacijose. Šiandien reikėtų pridėti, jog ekstremaliose situacijose pamatome ir tikruosius šalių veidus bei interesus. Kovo mėnesio pradžioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje įvykęs balsavimas visą politinių pozicijų ir tarptautinių santykių žemėlapį parodė kaip ant delno. Ir čia dėmesio vertos ne tiktai tos valstybės, kurios palaikė Rusiją arba susilaikė, mėgindamos išlaviruoti ir apsimesdamos, jog dėl karo Ukrainoje neturi aiškios nuomonės. Balsavimas už kai kuriais atvejais irgi iškalbingas. Pavyzdžiui, mane maloniai nustebino Ramiojo vandenyno salos, tokios kaip Nauru, kurias Rusija metų metais mėgino "prisijaukinti", pirkdama jų balsus tarptautinėse organizacijose. Paaiškėjo, kad biznio sandoriai ir lojalumas - tai toli gražu ne vienas ir tas pats. Net didžioji dauguma Afrikos valstybių, į kurias koją įkėlė rusų kariai, nepuolė palaikyti savo "geradarių", kurių "pagalba" jau seniai apkarto. Na, o kai kurios šalys ir išvis atvirai pademonstravo, ką mano apie Rusijos mėginimus dominuoti juodajame žemyne. Pavyzdžiui, Čadas nė nemirktelėjęs palaikė rezoliuciją, kurioje reikalaujama nedelsiant išvesti rusų karius iš Ukrainos. Ir tai nėra abstraktus pasisakymas už taiką. Vienu mygtuko paspaudimu Čado atstovai reziumavo jau seniai nusistovėjusį požiūrį į Rusiją ir jos užsienio politiką.

Nuotrauka Kristinos

Rusija ir Čadas diplomatinius santykius užmezgė 1964 m., praėjus keleriems metams po to, kai Čadas paskelbė nepriklausomybę nuo jį kolonizavusios Prancūzijos. Bendradarbiaujant su Rusija buvo susitelkta į žemės ūkio, energetikos, o labiausiai - karinę bei saugumo sferas. Pastaroji formuluotė reiškia, jog rusai už prieinamą kainą verste užvertė Čadą senais savo gamybos ginklais bei karine technika; dar ir šiandien jie sudaro apie 90% šios Afrikos šalies ginkluotės.

Kiek netikėta, bet pastarosiomis savaitėmis vis pasirodo pranešimų, jog įsivėlusi į nuostolių kupiną karą su Ukraina, Rusija mėgina iš Afrikos šalių dalį ginkluotės susigrąžinti, t.y. ją išpirkti. Tačiau Čado atveju vargu ar šis planas išdegs. Mat per pastaruosius kelerius metus Čado ir Rusijos santykiai gerokai pairo, pirmiausiai todėl, kad rusai pradėjo agresyvią ekspansiją į Afrikos šalis. Pasinaudodami tuo, jog Čade nuolat rusena (o kai kada ir kaip reikiant įsiplieskia) politiniai konfliktai, rusai pasiūlė ilgamečiam diktatoriui Idriss Déby Itno savo pagalbą "stabilizuojant situaciją". Tačiau pastarasis pernelyg gerai matė, kas atsitinka, kai rusai įžengia į suverenios šalies teritoriją - pavyzdžiui, kaimyninės Centrinės Afrikos Respublikos valdžios atstovai jau buvo tapę rusų įkaitais. Taigi, neturėdamas iliuzijų dėl Rusijos planų, oficialusis Čadas paramos atsisakė. Na, o rusai? Rusai, vadovaudamiesi senu geru principu skaldyk ir valdyk, apsigręžė ir iškart pasiūlė savo pagalbą vadinamiesiems sukilėliams Čado šiaurėje; juo labiau, kad Libijoje įsitaisiusių Wagner samdinių net nereikėjo per daug toli perdislokuoti. Paprasčiau tariant, Rusija nusprendė remti džihadistus, kurie pirmiausia siekė politinio perversmo. Mat šiuo metu su religinėmis laisvėmis Čade situacija palyginti nebloga: Ndžamenos valdantieji sluoksniai pabrėžtinai laikosi laïcité (sekuliarumo) principo, kas visiškai logiška, norint išvengti pilietinio karo, kuomet 52% šalies piliečių sudaro musulmonai, o 44% - krikščionys. Šiaip ar taip, rusų pagalbos sulaukę sukilėliai kaip reikiant įsismarkavo, o 2021 m. pavasarį, vienos jų atakos metu, buvo sunkiai sužeistas ir netrukus mirė pats Idriss Déby Itno. Be to, rusai šalyje pasistengė suorganizuoti protesto akcijų seriją; mitingų metu sukurstytiems vietiniams Čado gyventojams buvo liepta mojuoti plakatais "Prieš Prancūziją" ir "Už Rusiją". Kaip manote, ką apie tai galvoja dabartinis Čado prezidentas Mahamat Idriss Déby Itno, kurio tėvas buvo nužudytas faktiškai rusų rankomis?.. Tai, jog Čade į rusus žiūrima ypač nepalankiai, rodo ir pernykštė istorija su turistais, tarp kurių buvo verslininkė iš Lietuvos Marija Dubickienė - šį atvejį gana plačiai nušvietė mūsų spauda. Ekspedicijos dalyviams, kurie stengėsi laikytis visų taisyklių, jų sulaikymas ir tardymas pasirodė mažų mažiausiai nemotyvuotas. Tačiau Čadas turi savą įvykių versiją: kadangi keliautojai užklydo į vadinamąją "raudonąją zoną", kurioje be viso kito įsikūrusios šalies karinės bazės, jie rimtai įtarė rusus šnipinėjimu ir vietinėje spaudoje juos ne kartą išvadino "turistais" (taip taip, kabutėse). Ko gero, į ekspedicijos dalyvius būtų pažiūrėta daug atlaidžiau, jeigu jos sudėtyje būtų buvę ne rusai, o kitų tautybių žmonės.

Visai kitokio pobūdžio Čado santykiai su Ukraina, iš kurios į sausrų nualintą šalį atkeliauja apie 90% kviečių ir jų gaminių (miltų, makaronų ir t.t.), o taipogi kiti gyvybiškai svarbūs produktai - kukurūzai, aliejus ir pan. Dėl karo Ukrainoje Čade maisto ims trūkti dar labiau, o jo kainos tik augs. Jau ir taip skurstantiems žmonėms tai reiškia gresiantį badą, o šalies valdžiai - nenumaldomai artėjančius neramumus. Įvertinus tokias perspektyvas, nenuostabu, kad Čadas Rusijos ir Ukrainos karu nė iš tolo nesidžiaugia.

Supraskite teisingai - aš nesimpatizuoju autoritariniam Čado režimui. Diktatūros pačios išprovokuoja daugumą politinių ir ekonominių krizių, nes iš prigimties nesugeba sukurti stabilių, visuomenės gerove pagrįstų valstybių. Šiuo įrašu tik norėjau atkreipti dėmesį, kaip stipriai šiuolaikiniame pasaulyje įvairiausiais ryšiais susijusios šalys, iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturinčios artimų kontaktų. Gerai, jeigu tie ryšiai pozityvūs, jeigu viena šalis parūpina kitai duonos. O jeigu ne? Antai Rusija ir Afrikoje Rusija - naikinanti, griaunanti, destabilizuojanti. Deja.

Nuotrauka Kristinos

Laimei, kulinarija - viena iš nedaugelio sferų, kurioje pozityvių dalykų beveik visuomet daugiau negu negatyvių. Ir taip, Čadas su Rusija turi kulinarinių ryšių, nors ir ne tokių akivaizdžių kaip ginkluotės srityje. Šiandien pagaminau baltą mišrainę Čado stiliumi, tą pačią, kurią pasaulis dažniausiai vadina rusiška mišraine (pranc. salade russe). Akivaizdu, jog šį patiekalą į Afriką kolonializmo laikais atvežė prancūzai. Mišrainė prigijo pirmiausa Čado miestuose, kur ji dažniausiai žinoma bendriniu prancūzišku hors d'œuvre (liet. užkandis) pavadinimu arba yra įvardijama dar paprasčiau - bulvių salotomis.

Neįmanoma nepastebėti, jog Afrikoje balta mišrainė įgavo savitą formą. Privaloma tvarka čadiečiai į šį patiekalą deda vien bulves ir morkas - blogiausiu atveju, salotas ir sudaro tiktai šie du ingredientai, pagardinti turimais prieskoniais. Vis dėlto dažniausiai, jeigu yra galimybių, Čado šeimininkės teikia pirmenybę salotoms su didesniu sudedamųjų dalių kiekiu. Pirmiausia, vietoje mums įprastų žaliųjų žirnelių į salotas dažnai įmaišoma apvirtų šparaginių pupelių. Kodėl? Na, galbūt čadiečiams jos tiesiog gardesnės, bet greičiausiai - todėl, kad dėl karšto klimato žaliųjų žirnelių užsiauginti kur kas sudėtingiau. Na, o kaipgi su kumpiu, kuris beveik visuomet įeina į salade russe sudėtį? Dažnam afrikiečiui toks produktas ne pagal kišenę, tad Čade kumpis buvo pakeistas... virtais burokėliais :) Kai dėl kiaušinių, tai receptų instrukcijoje į juos žiūrima labai liberaliai, nurodant, jog "kiaušinių galima dėti, jeigu jų turite". Galų gale, pagal situaciją parenkamas ir salotų uždaras: jeigu po ranka yra majonezo - puiku, o jeigu ne, apsiribojama druska, pipirais ir šlakeliu aliejaus. Žodžiu, kas jau kas, o Čado šeimininkės dėl bulvių salotų kanoniškumo tikrai nesuka sau galvos, apsieidamos su tuo, ką turi ir gali sau leisti.

Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai metodas, kuriuo gali būti paruoštos daržovės salotoms. Daugelis čadiečių su bulvėmis, morkomis, burokėliais elgiasi taip pat kaip ir mes, t.y. visas daržoves išverda su lupenomis, jas atvėsina, nulupa, o tuomet supjausto. Tačiau yra ir progresyvių šeimininkių, kurios elgiasi kitaip: visas daržoves nuskuta, susmulkina, supila į atskirus polietileninius maišelius, sandariai užriša, o tuomet išverda vandenyje paprasčiausiame puode, t.y. namų sąlygomis sukonstruoja neįmantrų sous vide variantą. Aš nesu išbandžiusi pastarojo būdo daržovėms ruošti, tad plačiau jo pakomentuoti negaliu. Na, bet jeigu jums smalsu, kas iš to išeina, galite eksperimentuoti :)

Nuotrauka Kristinos

Na, ir dar viena detalė. Nepaisant ingredientų paprastumo, o dažnai - netgi skurdumo, Čado šeimininkės stengiasi patiekti maistą kuo estetiškiau; spėju, ši tradicija atkeliavo iš šiaurinių šalies rajonų ir tenykštės arabų kultūros. Net jeigu tai vos vienos ar dviejų rūšių daržovės, jas stengiamasi lygiai supjaustyti, gražiai išdėlioti, pagyvinti kad ir paprasčiausiu papuošimu. Tas pats pasakytina ir apie šias salotas: kai kada tai viso labo virtos bulvės ir morkos, sumaišytos su šaukštu majonezo (ar aliejaus), bet patiekiant ant jų vis tiek užberiami keli burokėlių kubeliai "dėl spalvos", uždedama kiaušinio riekelė ar pan. Mes pirmiausiai valgome akimis, tad nepatingėkite pagalvoti, kaip kūrybiškai patiekti paprastą maistą - ir jį ragauti bus daug gardžiau.

Šįkart čadietiškas bulvių salotas aš gaminau ne su majonezu, o su aliejumi, ir, turiu pasakyti, kad skonis nuo to nė kiek nesuprastėjo. Šeimai patiko. Jeigu norite vegetariško patiekalo varianto, vietoje kiaušinių galite naudoti šparagines pupeles, ir įprastas patiekalas nuskambės dar kitaip. Žodžiu, Afrikos virtuvė itin palanki improvizacijoms :)

Bulvių salotos Čade ne be reikalo vadinamos užkandžiu - panašu, kad jos daugmaž visuomet patiekiamos pačios vienos ir su niekuo nederiamos. Tačiau mes galime bulvių mišrainę valgyti su kuo panorėję (pavyzdžiui, su kepta mėsa), ypač jeigu jos pagamintos tik iš daržovių, nededant kiaušinių. Aš asmeniškai džiaugiuosi atradusi šį baltos mišrainės variantą, kaip kažada džiaugiausi, atradusi ekvadorietišką bulvių mišrainę su krevetėmis (pastaruoju receptu reguliariai naudojuosi iki šiol). Kodėl? Nes nenoriu susitaikyti su monotonija virtuvėje. Ir kas gi to norėtų, ar ne? :)

Nuotrauka Kristinos

Čado bulvių salotos

Ingredienta: (išeis didelis dubuo salotų)

2 bulvės

2 morkos

2 burokėliai

Nebūtinai: sauja šparaginių pupelių*

Nebūtinai: 4-6 kiaušiniai

Aliejaus arba majonezo**

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Bulves, morkas ir burokėlius nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Atvėsinę nulupkite. Jeigu naudosite, atskirai lengvai pasūdytame vandenyje apvirkite šparagines pupeles - jos turėtų būti minkštos, bet dar neištežusios ir nepraradusios žalios spalvos. Jeigu naudosite, kietai išvirkite kiaušinius.
2. Visas daržoves ir kiaušinius supjaustykite - tradiciškai pjaustoma stambokais gabaliukais.
3. Sumaišykite bulves, morkas ir, jeigu turite, šparagines pupeles. Jeigu naudojate, galite įmaišyti ir dalį supjaustytų kiaušinių. Pagardinkite druska, pipirais, aliejumi arba majonezu (aš naudojau aliejų). Atskirai prieskoniais pagardinkite burokėlius. Burokėlius galima iškart sumaišyti su kitomis daržovėmis, bet dažniausiai taip nedaroma, norint išsaugoti ryškesnes kitų ingredientų spalvas.
4. Į gilią lėkštę ar dubenį sudėkite sumaišytas daržoves, ant jų paskleiskite burokėlius. Jeigu naudojate kiaušinius, jais galite papuošti salotas; jeigu ne, puoškite atidėtais kitų daržovių gabaliukais. Aš papildomai salotas pabarsčiau džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.
5. Salotas patiekite kaip savarankišką užkandį arba garnyrą prie kitų patiekalų.

* Kartais vietoje šparaginių pupelių ir/ar burokėlių (arba drauge su jais) čadiečiai į mišrainę deda kitų turimų daržovių - svogūnų laiškų, saldžiųjų paprikų, pomidorų. Šios daržovės termiškai neapdorojamos, tik supjaustomos daugmaž tokio pat dydžio gabaliukais kaip ir virtos.

** Gardindamos salotas, Čado šeimininkės dažnai deda papildomų prieskonių - pavyzdžiui, įspaudžia citrinos ar laimo sulčių. Itin populiaru įmaišyti sutrupinto sauso sultinio (iš kubelių) - kaip jau ne kartą rašiau, tai abejotinos vertės ir naudingumo, bet  Afrikoje itin populiarus pagardas. Aš sultinio į salotas nededu, bet burokėlius citrinos sultimis kai kada apšlakstau, be to, juos tinka pabarstyti trupučiu cukraus. Dėl spalvos salotas galima puošti ir šviežiomis ar džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.

  

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia; kitų, deja, nebeprisimenu, arba jie jau išnyko iš interneto platybių.

Žalioji arbata su mėtomis

Turbūt retas suabejos, ar žalioji arbata nusipelno pagyrų. Aišku, kad nusipelno, pirmiausiai dėl savo naudingųjų savybių. Netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kurie žaliąją arbatą ruošia su išmanymu ir geria su pasimėgavimu. Deja, daugkartiniai mano bandymai "prisijaukinti" šį gėrimą nebuvo vainikuoti didelės sėkmės. Kaip sako angliškai kalbantys žmonės, not my cup of tea - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Vis dėlto žaliosios arbatos savo virtuvės spintelėje turiu visada, pirmiausia svečiams pavaišinti (tik tiems, kurie šio gėrimo pageidauja :). Būna, kad jos pasidarau ir sau, kone gydomaisiais tikslais. Ir, žinoma, kartkartėmis užsimanau su žaliąja arbata paeksperimentuoti, tikėdamasi, kad vieną dieną aptiksiu receptą, kuris padės į ją pažvelgti kitomis akimis. Kadangi mėginimai surasti priimtiniausią žaliosios arbatos rūšį pasirodė esantys bevaisiai, tai dabar dedu viltis atskleisti kokį stebuklingą jos virimo metodą :)

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas - vienas iš būdų žaliają arbatą paruošti taip, kad ji būtų priimtina netgi žmonėms, panašiems į mane, t.y. pernelyg nesižavintiems grynu šio gėrimo skoniu. Mat arbatžolės čia maišomos su mėtomis (šviežiomis arba džiovintomis) - ir tai situaciją pakeičia iš esmės!

Ko gero žalioji arbata su mėtomis daugeliui pirmiausia asocijuojasi su tokiomis Šiaurės Afrikos šalimis kaip Marokas, Tunisas, Alžyras, Libija; ne be reikalo šis gėrimas vadinamas Magrebo (arba tuaregų, arba maurų) mėtų arbata. Bet iš tikrųjų žalioji arbata su mėtomis paplitusi kur kas plačiau ir yra ne ką mažiau populiari, pavyzdžiui, Čade. Ko gero tą paaiškinti galima faktu, jog politinis žemėlapis retai kada sutampa su fiziniu. Konkrečiai šiuo atveju Čadas dažniausiai priskiriamas Centrinei Afrikai, nors didesnioji šalies dalis geografiškai ir kultūriškai panašesnė į Šiaurės Afriką. Čado šiaurėje plyti Sacharos dykuma, kurią keičia plati Sahelio juosta, ir tik pačiuose pietuose, prie Čado ežero, gamtinės sąlygos panašios į kitų Centrinės Afrikos valstybių gamtines sąlygas. Na, o gastronomijai vyraujantis klimatas turi didesnį poveikį negu dirbtinai nubraižytos sienos. Jei žmonės gyvena dykumos oazėje, kurioje geriausiai dera datulės, akivaizdu, kad jie augina ir valgo datulės, nepaisant to, kad teoriškai Centrinės Afrikos kulinarijai šis ingredentas nebūdingas.

Verdant žaliąją arbatą su mėtomis, prireiks nedidelio metalinio arbatinuko. Nuotrauka Kristinos

Beje, datulės Šiaurės Afrikoje yra valgomos nepalyginamai seniau negu geriama žalioji arbata. Mat pastarąją į juodąjį žemyną britai atvežė tik XVIII a., o prancūzų kolonijose ji kaip reikiant įsitvirtino viso labo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Užtai dabar šis gėrimas yra tiesiog nepamainomas ir kasdieniniame Magrebo šalių valgiaraštyje, ir tenykščiuose svetingumo ritualuose.

Kiekvienoje šalyje, o turbūt ir kiekvienoje šeimioje žalioji arbata su mėtomis verdama savaip. Šįkart papasakosiu, kaip šį gėrimą verda Čado gyventojai. Praeitame įraše apie datulių rutuliukus minėjau, kad jais, čadiečių nuomone, galima "gydyti" energijos trūkumą - na, o tonizuojanti žalioji arbata šį poveikį dar labiau sustiprina. Taigi, pagalvojau, jog bus gražu ir simboliška, jeigu abu receptai rikiuosis vienas greta kito :) Tačiau teisybės dėlei reikia iš karto pasakyti, jog žalioji arbata - nors ir labai populiarus, bet anaiptol ne vienintelis pasirinkimas, skanaujant čadietiško stiliaus saldumynus. Prie jų gali būti pasiūlyta ir kava, ir raudonoji arbata su prieskoniais, ir, pavyzdžiui, kinrožių gaiva ar koks nors kitas gėrimas.

Kuo čadietiška abata skiriasi nuo žaliosios arbatos, verdamos kaimyniniuose kraštuose? Man į akis labiausiai krito tai, kad nė viename recepte nesiūloma jos perplauti, t.y. vieną ar kelis kartus nuplikyti, nukošti ir tik tada naudoti arbatai virti (čia kalbama apie palaidus žaliosios arbatos lapelius, kurių tradiciškai reikalaja šis receptas). Arbatos perplovimo procedūra garantuoja, kad gėrimas neapkars, o tuo pačiu nuo arbatžolių bus pašalinti dulkių ar kitokių nešvarumų likučiai. Kaip verdama perplauta žalioji arbata su mėtomis išsamiai aprašyta, pavyzdžiui, čia - instrukijas pateikė lietuvės moterys, gyvenančios Šiaurės Afrikoje, tad šaltinis daugiau negu patikimas.

Jeigu mėgstate švelnesnio skonio arbatą, ją perplaukite. Nuotrauka Kristinos

Na, o aš bandžiau sau atsakyti, kodėl čadiečiai šią procedūrą praleidžia? Sugalvojau tris galimus atsakymus.

1) Receptai užrašyti netiksliai. Patikėkite, taip nutinka nuolatos! Pateikdami receptus, žmonės dažnai praleidžia dalykus, kuriuos laiko savaime suprantamais, visiems žinomais ar tiesiog nesvarbiais. Todėl aš tikiu, jog bent dalyje Čado regionų/ šeimų žaliąją arbatą žmonės plauna.

2) Gėlo vandens trūkumas. Mums tai gali skambėti keistai, bet įsivaizduokite, jog esate dykumos klajokliai, o vieną šulinį nuo kito skiria keli, keliolika ar net keliasdešimt kilometrų - ir dar turėkite galvoje, kad sausrų metu tie šuliniai gali visai išdžiūti. Kažin, ar norėsite dalį brangaus vandens išpilti į smėlį vien todėl, kad gėrimas būtų švelnesnio skonio :) Viliuosi, kad XXI a. čadiečiai gėlu vandeniu aprūpinami geriau, tačiau reikia atsiminti, kad žaliosios arbatos virimo tradicija formavosi prieš pusantro šimtmečio, kai, norėdami išsaugoti savo gyvybę, dykumos zonoje gyvenę žmonės vandenį taupyti tiesiog privalėjo.

3) Čade tiesiog mėgstama stipraus, kartoko skonio žalioji arbata. Kas tiesa, tas tiesa - skirtigos gamtinės sąlygos ir gastronominė kultūra formuoja skirtingus žmonių ir tautų skonius. Čadiečių virtuvėje yra patiekalų, kurie visiškai svetimi europietiškai skonio paletei. Na, pavyzdžiui, klasikinis sauce longue (pažodžiui iš pranc. kalbos - ilgasis padažas) - dumblo spalvos, iš keisčiausių ingredientų išvirta košė, kurios konsistencija primena tąsius medžių sakus. Aš įsivaizduoju, jog vakariečiai tokį patiekalą galėtų pasiūlyti nebent projektų, panašių į Baimės faktorių, dalyviams, o štai Čado gyventojai šiuo valgiu labai didžiuojasi, laiko delikatesu ir verda tik pačioms ypatingiausioms progoms. Tad ar gali afrikiečiai mėgautis stipria, kartoka žaliąja arbata, kuri, mūsų manymu, būtų ir per stipri, ir per karti? Mano nuojauta sako, kad gali, ir be jokių problemų :)

Nesvarbu, plausite žaliąją arbatą ar neplausite, galutinis gėrimo skonis priklausys ir nuo kitų dalykų - arbatžolių ir vandens santykio, virimo laiko (ši arbata ne plikoma, kaip priimta Vakaruose, o būtinai verdama metaliniame arbatinuke), mėtų rūšies, cukraus kiekio ir kitų smulkmenų (pavyzdžiui, kai kas į verdamą arbatą įmeta kardamono ankštelių ar kitokių saldžių prieskonių, nors tai nėra tradiciška ar juo labiau privaloma). Kadangi optimaliausią arbatos stiprumą ir saldumą kiekvienas supranta savaip, aš pakomentuosiu tik mėtų panaudojimą. Pirmiausia, jos nebūtiai turi būti šviežios - dykumoje ar Sahelyje gyvenantys žmonės daugumą prieskonių saugo džiovintu pavidalu, ir retas kuris turi nuosavą prieskoninių žolelių darželį. Antra, arbatai galite naudoti bet kokias mėtas ar šaltmėtes. Savo lysvėje aš turiu kelis marokinių mėtų krūmelius, bet nepasakyčiau, kad jos esmiškai skirtųsi nuo kitų mėtų rūšių - bent jau ne tiek, kiek skiriasi, pavyzdžiui, taškuotosios mėtos, kurių kvapo tiesiog neįmanoma sulyginti su jokiu kitu augalu.

Šiam kartui ko gero tiek. Kai pritrūkste energijos, išsivirkite žaliosios arbatos Šiaurės Afrikos stiliumi - ir kas žino, gal atrasite ją iš naujo. Na, o jeigu su su šiuo gėrimu esate seni pažįstami ir turite gerų patarimų - būtinai jais pasidalinkite :)

Nuotrauka Kristinos

Thé vert à la menthe - žalioji arbata su mėtomis

Ingredientai: (išeis apie 800 ml arbatos)

2-4 v.š. žaliosios arbatos lapelių

1 l vandens

Sauja šviežių ar džiovintų mėtų

Cukraus (pagal skonį)

1. Šis žingsnis nebūtinas, bet jeigu mėgstate švelnaus skonio žaliąją arbatą, ją perplaukite, t.y. arbatžoles sudėkite į metalinį arbatinį, užplikykite stikline verdačio vandens ir maždaug po pusės minutės nukoškite. Jeigu norie, plovimo procedūrą pakartokite dar kartą, kad pašalintumėte arbatžolių kartumo likučius.
2. Perplautas arba sausas arbatžoles užpilkite maždaug 1 litru užvirinto vandens, ir ant vidutinio stiprumo ugnies virkite apie 2-3 min. Sudėkite mėtas ir cukrų*, pavirkite dar apie 1 min., uždenkite, nukaiskite ir palikite 5-10 min., kad pritrauktų.
3. Arbatą perkoškite ir perpilkite į metalinį, keraminį ar kitokį serviravimui tinkamą arbatinuką. Pastarąjį galima pašildyti, t.y. prieš pilant arbatą, praskalauti labai karštu vandeniu.
4. Arbatą išpilstykite į karščiui atsparias stiklines - tradiciškai stengiamasi pilti iš aukštai, kad arbatos paviršiuje susidarytų nedidelė oro burbuliukų puta.
5. Prie žaliosios arbatos su mėtomis įprasta pasiūlyti kepinių ar kitokių saldumynų.

* Tradiciškai žalioji arbata su mėtomis saldinama virimo metu: kai kas cukrų deda drauge su arbatžolėmis, kai kas įmaišo į jau perkoštą arbatą, prieš pildami ją į serviravimui skirtą arbatinuką. Saldinama stipriai, į maždaug 800 ml išvirtos arbatos reikėtų dėti bent pusę puodelio cukraus. Mums, europiečiams, tai gali būti gerokai per daug, todėl, iškilus reikalui, ieškokite kompromisų - virdami arbatą saldinkite lengvai arba nesaldinkite jos visai, o cukrų patiekite atskirai, kad kiekvienas jo įsidėtų tiek, kiek nori.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Datulių rutuliukai

Ar jums pasitaiko dienų, kai nuo pat ryto jaučiatės nei šiaip, nei taip ir galų gale sau prisipažįstate - trūksta energijos! Man atrodo, visiems taip retkarčiais nutinka, ypač žiemą. Tai štai, šiandien jūsų dėmesiui - receptas, kuriuo Čado gyventojai siūlo "gydyti" energijos trūkumą. Ir tai ne kas kitas, kaip datulių, žemės riešutų ir sezamų sėklų rutuliukai. Skamba kaip šiuolaikinis receptas, ar ne? :) Ir vis dėlto tai - ne modernus, madingas užkandis, o tradicinis ir, kiek man pavyko išsiaiškinti, netgi senovinis Čado receptas.

Nuotrauka Kristinos

Esu tikra, jog ne vienas mano skaitytojas jau yra gaminęs panašius saldėsius su datulėmis. Gaminau ir aš - su permaininga sėkme. Vieni receptai man visai nepatiko, kiti buvo pusėtini, bet pasitaikė netgi labai gerų. Datulių rutuliukai Čado stiliumi - vieni iš mūsų šeimos favoritų, kuriuos gaminau jau ne vieną kartą. Žemės riešutų sviestas ir sezamų pasta lemia, kad jų skonis panaesnis į rytietišką chalvą, o ne datulių tyrę, ir, mūsų nuomone, tai yra didelis privalumas.

Birbirri receptą kadaise suradau tinlaraštyje Nomand from Chad, kurį rašė Salwa Petersen. Salwa Petersen - išeivė iš Čado, moteris protinga (baigė teisės studijas Harvardo ir Sorbonos universitetuose) ir labai graži (savo malonumui dirba dar ir modelio darbą). Jos tinklaraščio puslapiuose buvo visokiausių skaitinių - pradedant buitinių prietaisų apžvalgomis ir sveikos gyvensenos patarimais, baigiant prisiminimais apie gyvenimą Afrikoje bei įvairiais receptais. Deja, vieną dieną autorė savo tinklaraštį ištrynė, o dabar senuoju adresu galima rasti tik informaciją apie kosmetikos liniją, kurią ji sukūrė, pasitelkusi iš Čado atvežtus ingredientus, nuo neatmenamų laikų naudojamus tenykščiams grožio ritualams. Kad ir kaip gaila būtų, Čado patiekalų receptai ir jų aprašymai prapuolė drauge su tinklaraščiu. Laimei, kad birbirri receptą buvau persirašiusi į sąsiuvinį - jau ne kartą įsitikinau, kad tai vienas patikimesnių būdų apsisaugoti nuo elektroninių šaltinių efemeriškumo :) Na, o birbirri istoriją pamėginsiu jums papasakoti iš atminties.

Nuotrauka Kristinos

Salwa Petersen rašė, kad, net persikrausčiusi į Vakarus, ji datulių rutuliukus gamindavo reguliariai ir stengdavosi visada jų turėti savo šaldytuve. Mat, gyvenant darbų ir susitikimų kupiną gyvenimą, šis užkandis - puikus būdas per kelias minutes numalšinti alkį ir gauti taip reikalingos energijos, kai visai nėra kada skirti laiko tikriems pietums ar vakarienei. Sako, kartą dubenėlį su birbirri pamatė užsukusios draugės ir iškart ėmė klausinėti, pagal kokio žurnalo ar knygos receptą Salwa juos gamino. Ši kiek nustebusi prisipažino, jog pagal savo genties, nes Čade tai - įprastas ir nuo seno mėgstamas užkandis. Tada atėjo eilė nustebti viešnioms :)

Savo įraše Salwa Petersen taip pat pateikė kai kurių smulkmenų apie autentišką birbirri gamybą. Taigi, ingredientus rutuliukams ten žmonės užsiaugina ir susirenka patys, mat ir datulės, ir žemės riešutai, ir sezamai yra vietiniai produktai. Birbirri masė tradiciškai grūdama didelėse piestose kaip ir, pavyzdžiui, kukurūzų košė. Tai darbas ne iš lengvųjų, todėl Čado kaimuose valgomi datulių rutuliukai neatrodo tokie glotnūs ir dailūs kaip pagaminti moderniose virtuvėse. Tačiau, pateikdama receptą, Salwa Petersen prisipažino, jog į Europą ar Ameriką ji pati tikrai nesigabena piestos, o naudoja elektrinį smulkintuvą. Nieko blogo ji nemato ir tame, kad gryni produktai būtų pakeisti atitinkamais pusgaminiais. Tiesa, dėl to šiek tiek keičiasi galutinis birbirri skonis ir išvaizda - juk, pavyzdžiui, nekepinti ir piestoje sugrūsti žemės riešutai yra šviesesni ir salsvesni negu kepintų žemės riešutų sviestas. Taigi, šioje vietoje kiekvienam valia eksperimentuoti. Pavyzdžiui, jeigu esate žaliavalgis, galite grįžti prie termiškai neapdorotų produktų bei visus juos sugrūsti/ sumalti patys.

Aš, savo ruožtu, irgi pridėsiu keletą pastebėjimų. Pirmiausia, rinkitės produktus, kuriuose kuo mažiau visokių nereikalingų priedų. Jie ne tik bus naudingesni jūsų sveikatai, o ir lems geresnį skanėsto skonį. Pavyzdžiui, kokybiškos datulės, parduodamos su visais kauliukais (juos labai lengva išimti) yra kur kas švelnesnės ir subtilesnės už pačias pigiausias, sirupe iširkytas datules, kurių saldumas tiesiog agresyvus. Kitas dalykas - net jeigu rutuliukus gaminate iš pusės, trečdalio ar ketvirtadalio produktų normos, laikykitės nurodytų proporcijų. Žinau apie ką kalbu, nes esu mėginusi viską sudėti "iš akies", ir nė karto rezultatas nebuvo toks geras, kaip tiksliai laikantis recepto. Trečia - nenuvertinkite peilio! Lipnias datutes elektriniai prietaisai smulkina nenoriai (bent jau maniškiai), o pačią geriauisią masės konsistenciją man pavyksta išgauti, kai datules iš pradžių supjaustau, o paskui porcijomis labai smulkiai sukapoju peiliu.

Čado gyventojų nuomone, didžiausi birbirri privalumai - gardumas ir kaloringumas. Apie pastangas keisti cukrų natūraliais saldikliais dauguma jų, regis, nėra net girdėję, o jeigu taip ir daro, tai privesti gyvenimo, o ne dėl to, kad labai rūpintųsi sveika mityba. Antra vertus, nesvarbu dėl kokių sumetinų, svarbu, kad kiekvienas prisitaikyų patiekalą sau. Ir turėkite galvoje - jei tokį užkandį gali valgyti lieknos kaip nendrės manekenės, galime ir mes :) Tik, kaip ir visame kame, čia reikaligas saikas, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Birbirri - datulių skanėstas

Ingredientai: (išeis didžiulis dubuo rutuliukų)

1 kg datulių (geriau su kauliukais ir neišmirkytų sirupe)

500 g žemės riešutų (arba traškaus žemės riešutų sviesto)*

300 g sezamų sėklų pastos tahini

100 g sezamų sėklų (papuošimui)

1. Papuošimui skirtas sezamų sėklas pakepinkite sausoje keptuvėje, išverskite į šaltą dubenėlį ir palikite, kad atvėstų.
2. Jeigu reikia, iš datulių išimkite kauliukus. Tada jas supjaustykite, o paskui (porcijomis) dideliu peiliu kuo smulkiau sukapokite. Galima naudoti ir galingą elektrinį smulkintuvą, bet turėkite galvoje, kad sausas, lipnias datules visi prietaisai smulkina nenoriai ir netolygiai. Iš visko, ką esu išbandžiusi, medinė lentelė, didelis peilis ir kantrybė suveikė geriausiai :)
3. Jeigu naudojate nesmulkintus žemės riešutus, juos sugrūskite ar sumalkite į daugmaž vientisą tyrę. Joje gali būti nedidelių riešutų gabaliukų, bet ne per didelių ir ne per daug.
4. Į didelį dubenį sudėklite smulkintas datules, smulkintus žemės riešutus (arba žemės riešutų sviestą) ir tahini pastą. Laikykitės nurodytų produktų proporcijų, nes jos čia svarbios. Gerai išminkykite, stengdamiesi, kad visi ingredientai masėje pasiskirstytų kuo tolygiau.
5. Iš masės formuokite rutuliukus - maždaug graikinio riešuto dydžio. Kiekvieną iškart apvoliokite pakepintose sezamų sėklose.
6. Datulių rutuliukus galima valgyti tuojau pat, bet šaldytuve jie puikiai stovės nors ir kelias savaites. Valgykite pagal poreikį - kaip sotų užkandį arba desertą su mėgstamu karštu gėrimu. Geras pasirinkimas būtų žvalumo suteikianti, stipri, kvapni žalioji arbata su mėtomis; pastaroji yra labai populiarus gėrimas Čade.

* Jeigu naudojate pirktinį žemės riešutų sviestą, rinkitės kuo grynesnį, be cheminių priedų ir t.t. Aš perku ekologišką, Lietuvoje pagamintą, traškų žemės rieštų sviestą jį ir naudoju, gamindama šiuos rutuliukus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Salwa Petersen tinklaraštis Nomad From Chad, deja, dabar jau išnykęs iš interneto platybių.

Pieniškas mangų kokteilis

Vėlyvą rudenį, kai obuoliai tampa bene vieninteliais kokybiškais lietuviškais vaisiais, vis dažniau kyla pagunda nusipirkti atvežtinių, ypač jeigu jie atrodo gerai sunokę ir sultingi. Šįkart buvau išsirinkusi mangą ir planavau gaminti ryžių pudingą su kokosais ir mangais, bet paskui, prisiminusi, jog vyras kelioms dienoms išvažiuoja, persigalvojau, nes dviese su sūnumi pudingo tikrai nebūtume įveikę. Vietoje to, liūdnai ant spintelės lūkuriuojantį mangą nusprendžiau panaudoti kokteiliui, nes vaikas kaip tik kaulijo ko nors saldaus, ir tuojau pat :)

Nuotrauka Kristinos

Pirmą kartą šį pienišką mangų kokteilį pagaminau, kai pradėjau domėtis tradicine Čado virtuve. Vaisių kokteiliai - vienas paprasčiausių ir vakariečiams "suprantamiausių" patiekalų, kuriuos gali pasiūlyti ši egzotiška Afrikos valstybė. Čade jie vadinami sultimis (pranc. jus), nors iš tikrųjų yra pakankamai tiršti ir savo konsistencija kur kas labiau primena glotnučius. Vaisių ir pieno kokteiliai Čado virtuvėje greičiausiai atsirado prancūzų - buvusių šalies kolonizatorių - dėka, ir jau tikrai neseniai, nes tiek kokteilių plaktuvai, tiek ir elektra daugumai čadiečių dar ir šiandien priklauso svajonių sferai. Nenuostabu, jog šio gėrimo dažniausia rasite miestų kavinėse ar užkandinėse - sako, jog Čade ne vienas verslas, orientuotas į viešąjį maitinimą, prasidėjo nuo vieno vienintelio vaisių ir pieno kokteilio recepto. Na, o žmonėms, kurie neturi galimybių pasigaminti šio skanėsto namuose, apsilankymas pieno bare tampa nebrangia, bet ir nekasdieniška pramoga. Net jeigu tas baras įsikūręs vietinio miestelio turguje ir, mūsų akimis žiūrint, yra daugiau negu kuklus.

Nuotrauka Kristinos

Kaip ir kitose šalyse, Čade vaisių ir pienų kokteiliai gali būti įvairūs, bet juose retai maišoma daugiau negu dviejų rūšių vaisiai. Pirmenybė vis dėlto teikiama gryniems skoniams: į indą dedamas koks nors paruoštas vaisius ar vaisiai (dažniausia mangai), pilamas vanduo bei ledukai, viskas pagardinama cukrumi ir pieno milteliais - štai ir viskas. Kur kas rečiau dėl gaivumo papildomai naudojami citrusiniai vaisiai - tarkime, į bananų ar avokadų kokteilį įspaudžiamą žaliųjų citrinų sulčių. Ir jau visai neįprasta, kuomet kokteilis plakamas iš kelių vaisių rūšių (žr. paskutinę nuorodą įrašo pabaigoje) - paprastai tai restoranuose dirbančių šefų kūriniai, skirti išrankiausiems ir turtingiausiems klientams. Kitas tokių "sudėtingų" receptų šaltinis - vakariečiai, perkuriantys Čado receptus pagal savo skonį ir poreikius - plg. šį veganams pritaikytą receptą, pavadintą Le "jus" à la Tchadienne, kuriame ne tik maišomi mangai, bananai ir ananasai, bet ir vietoje cukraus bei pieno miltelių naudojamos datulės.

Nuotrauka Kristinos

Mangai - neginčijami pieniškų Čado kokteilių lyderiai, kurių populiarumą pervertinti suku. Jie beveik visada nurodomi kaip vienintelis ir pagrindinis kokteilio ingredientas; jeigu maišomi dviejų rūšių vaisiai, dažniausi vienas iš komponentų taip pat būna mangas. Kodėl? Na, pirmiausia šalies pietiniuose regionuose šie vaisiai puikiai auga, ir, žinoma, yra labai mėgstami, ypač vaikų. Teko skaityti vienos savanorės, mokytojaujančios Čade, įspūdžius - savo mokinukus ji apibūdino kaip mielus mažylius, amžinai lipniomis nuo mangų sulčių rankomis :) Negalėdami sulaukti pavasario, kuomet Čade prasideda mangų sezonas, vaikai ima valgyti pusžalius vaisius jau nuo sausio, nes dažnai jiems tai būna pats prieinamiausias, jei ne vienintelis desertas.

Antra vertus, ūkininkams mangų vaisiai - svarbus pajamų šaltinis. Dauguma juos (sezono metu - šviežius, ne sezono metu - supjaustytus riekelėmis ir išdžiovintus) parduoda turguose ar tiesiog pakelėse. Realizuoti iškart visą derlių fermeriai turi nedaug galimybių, nepaisant to, kad mėginimų supirkti ir panaudoti mangų vaisius maisto pramonėje pasitaiko. Antai prieš kelerius metus Doba mieste čadiečiai su verslo partneriais iš Indijos pastatė vaisių sulčių gamyklą, kurios produktų asortimente svarbiausia vieta buvo numatyta pomidorų ir, žinoma, mangų sultims. Perdirbėjai tvirtina, jog vietiniai "puslaukiniai" mangų vaisiai, mažesni, plaušuotesni ir ne tokie sultingi kaip indiški, vis dėlto yra puiki žaliava ekologiškoms vaisių sultims, į kurias nededama jokių dažiklių, aromato bei skonio stipriklių ar kitų cheminių priedų. Dėl to Čade gaminamos mangų sultys esą geriau vertinamos už Kamerūno produkciją, nors pastarojoje šalyje maisto pramonė išvystyta žymiai geriau. Pastaruoju faktu Čade ypač didžiuojamasi, tačiau tai menkai tepadeda sulčių verslui irtis į priekį; sėkmingai jo plėtrai trūksta ir investicijų, ir - labai panašu - įmonės valdymo įgūdžių.

Nuotrauka Kristinos

Tuo tarpu gaminant pieniškus kokteilius, mangai yra "patogūs" vaisiai dar ir todėl, kad sunokę jie būna labai saldūs. Tai reiškia, jog į mangų kokteilius dedamas minimalus kiekis cukraus. Čadiečiams tai pliusas, nes sumažėja kokteilių savikaina, o mums - signalas, jog gėrimas palankus sveikatai. Beje, saldi, natūrali sunokusių mangų tyrė tinka ne tiktai glotnučiams - ji gali būti panaudojama ir kaip padažas sveikuoliškoms desertinėms vaisių salotoms, kurias esu aprašiusi kiek anksčiau.

Šiek tiek natūralaus saldumo kokteiliui suteikia ir pieno milteliai, Afrikoje dažniausia vadinami tiesiog Nido, t.y. pavadinimu, kurį savo produktui suteikė firma Nestlé. Kodėl pieno milteliai, o ne pienas? Jeigu atsiminsime, jog Čade vidutinė oro temperatūra svyruoja tarp +30-45°C, o dauguma gyventojų neturi nei šaldytuvų, nei elektros, atsakymas taps akivaizdus. Ar mes, gyvenantys visai kitokiomis sąlygomis, pieno miltelius ir vandenį galime keisti įprastu pienu? Žinoma, tik pienas turėtų būti pakankamai riebus, kad daugmaž atitiktų koncentruotą pieno miltelių skonį. Kaip tik dėl skonio niuansų net vakarietiško stiliaus gėrimuose (pavyzdžiui, salyklinio pieno kokteiliuose) įprasta naudoti pieno miltelius. Tiesą sakant, ištirpinti nedideliame vandens kiekyje, jie labiau primena ne įprastą šviežią pieną, o nesaldintą sutirštintą pieną skardinėse. Tad, mano manymu, jeigu neturite galimybės įsigyti pieno miltelių, nesaldintas sutirštintas pienas, praskiestas vandeniu, gali tapti neprasta jų alternatyva.

Kalbant apie pieno produktus, gali kilti dar vienas klausimas: o kodėl šiems kokteiliams nepanaudojus raugintų pieno produktų, pavyzdžiui, jogurto? Atsakymas būtų toks: rinktis raugintus pieno produktus galima, tik tada pagaminsite indišką mangų lassi, o ne čadietiška pieno kokteilį :) Nors Čade jogurtas naudojamas kai kuriems patiekalams gaminti (pavyzdžiui, jo dedama į duonos paplotėlių kissar tešlą), tačiau tradicijos jį maišyti į vaisių kokteilius nėra. Čadiečių nuomone, gėrimams naudoti saldžius pieno miltelius ir gardžiau, ir patogiau.

Nuotrauka Kristinos

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus kokteilio ingredientas - tai susmulkinti ledukai, kurie iš dalies atlieka kokteilio tirštiklio vaidmenį. Tačiau dar svarbiau, jog gėrimui jie suteikia gaivumo, paversdami jį savotiškais "skystais ledais". Šalyje, kur nuolat tvyro karštis, šaltas gėrimas yra prabanga. ir tai dar viena priežastis, kodėl juo pasimėgauti dažniausia einama ten, kur kokteilius plaka verslininkų pasamdyti žmonės, aprūpinti ne tiktai kokteilių plaktuvais, o ir (dažniausia) šaldymo įranga. Mums nusipirkti ar patiems užsišaldyti ledukų nėra jokia problema, tai tiesiog nepatingėkime ir tą padarykime.

Ir dar. Čado receptuose pabrėžiama, jog pieniški kokteiliai privalo būti ne tiktai labai šalti, o ir ką tik pagaminti. Jeigu kokteilio neišgėrėte iš karto, netgi šaldytuve jį rekomenduojama laikyti ne ilgiau negu 1 val. o tada perplakti. Tačiau bus geriausia, jeigu pagaminsite tiek kokteilio, kiek galėsite išgerti iš karto. Taigi, patirkite džiaugsmą, atrasdami naują receptą, bet nepersistenkite su kiekiais :)

Nuotrauka Kristinos

Jus de mangue (jus de fruit) - pieniškas mangų (ar kitokių vaisių) kokteilis

Ingredientai: (2 didelėms arba 4 nedidelėms porcijoms)

1 didelis, gerai sunokęs mangas*

Nebūtinai: 1-2 puodeliai smulkintų kitokių vaisių (tiks apelsinai, ananasai, papajos, bananai, guavos ir kt.)

2 puodeliai vandens (1 puodelis - 250 ml)

3 v.š. pieno miltelių**

1-3 v.š. cukraus

Nebūtinai: ¼ a.š. grūstų kardamono sėklų arba keli lašai vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis vanilinio cukraus)

1 puodelis susmulkintų ledukų

1. Nuplautą ir nusausintą mangą nulupkite ir supjaustykite gabaliukais. Jeigu naudosite, paruoškite ir kitus vaisius (jeigu nemėgstate labai saldžių kokteilių, rinkitės, pavyzdžiui, apelsinus arba išspauskite šiek tiek žaliųjų citrinų sulčių; aš šįkart papildomų vaisių nenaudojau).
2. Jeigu turite galingą kokteilių plaktuvą, į jį sudėkite paruoštus vaisius, supilkite vandenį. suberkite pieno miltelius, cukrų ir, jeigu naudosite, kardamoną arba vanilę. Supilkite ledukus ir viską išplakite iki vientisos, tirštos masės. Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomai cukraus ar įpilkite daugiau vandens, t.y. sureguliuokite kokteilio saldumą bei tirštumą pagal savo skonį. Patiekite tuojau pat.
3. Jeigu galingo kokteilio plaktuvo neturite, kokteilį galite paruošti kitaip. Paruoštus vaisius suberkite į smulkinimui tinkamą indą, įpilkite apie 1½ puodelio vandens ir sutrinkite vaisių tyrę (tam tiks smulkintuvo antgalis su peiliukais). Suverskite tyrę į sietą, pakabintą virš didelio, plakimui tinkamo indo. Pertrinkite tyrę, kad siete liktų mangų plaušeliai ir, jeigu yra, kitos kietos dalelės (pavyzdžiui, apelsinų skiltelių odelės) - tai garantuos šilkinę kokteilio tekstūrą. Uždarame smulkintuvo indelyje sutrinkite ledo gabaliukus į purų, smulkų "sniegą". Į pertrintą vaisių tyrę supilkite likusį vandenį, sudėkite pieno miltelius, cukrų, ir, jeigu naudosite, kardamoną arba vanilę. Suberkite trintą ledą ir dar kartą viską gerai suplakite (čia vėl tiks smulkintuvo antgalis su peiliukais). Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomai cukraus ar įpilkite daugiau vandens, t.y. sureguliuokite kokteilio saldumą bei tirštumą pagal savo skonį. Patiekite tuojau pat.

* Jeigu neturite ar nemėgstate mangų, kaip pagrindinį vaisių galite naudoti gerai sunokusį avokadą, papają, bananus, ananasą ir pan.; galima maišyti ir dviejų rūšių, jūsų nuomone, derančius vaisius. Kiti kokteilio ingredientai bus tie patys - cukrus, pieno milteliai ir vanduo bei susmulkinti ledukai.

** 2 puodelius vandens ir pieno miltelius galima pakeisti 2 puodeliais paprasto pieno, geriausia kaimiško arba 3,5% riebumo pirktinio. Dar viena gera alternatyva - naudoti pagal skonį vandeniu praskiestą nesaldintą sutirštintą pieną skardinėse (proporcijas rinkitės pagal savo skonį; aš rekomenduočiau išmėginti proporciją 1:1, t.y. 1 puodelį nesaldaus sutirštinto pieno sumaišyti su 1 puodeliu šalto vandens). Daugiau apie pieno miltelius ir jų vartojimą Afrikos virtuvėje žr. pastabas virš recepto.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Gruzdinta vištiena tešloje

Ar esate girdėję, jog kai kure mokslininkai tradicinę Čado mitybos sistemą laiko pačia sveikiausia pasaulyje? Anot 2018 m. paskelbtos studijos (jai Kembridžo universiteto tyrėjas Fumiaki Imamura su būriu kolegų paskyrė net 20 darbo metų), būtent Čade žmonės tradiciškai valgo taip, lyg sąmoningai laikytųsi paleo dietos. Pastaroji išvada argumentuojama tuo, kad čia - o ir daugelyje kitų neturtingų Afrikos valstybių - žmonės vartoja šviežius, neperdirbtus produktus be konservantų, druskos ir cukraus pertekliaus, hidrintų riebalų ir kitokių nepageidaujamų priedų. Čado gyventojai turi kur kas mažiau galimybių negu vakariečiai įsigyti pusgaminių, gazuotų gėrimų ar greito maisto, užtai jų raciono pagrindą sudaro įvairūs grūdai, ankštinės kultūros, vaisiai, daržovės, liesa mėsa bei žuvis. Reikšminga ir tai, kad maisto produktai Afrikoje paprastai užauginami/ pagaminami lėčiau ir ekologiškiau negu Vakaruose, todėl jų maistinė vertė didesnė, o sudėtis turtingesnė. Vadinasi, Čado gyventojai, netgi valgydami mažiau, pasisotina greičiau, ir, specialistų nuomone, tai yra vienas pozityviausių jų mitybos aspektų.

Nuotrauka Kristinos

Studija, liaupsinanti Čado mitybos modelį, sulaukė ne tiktai daug dėmesio, bet ir pasekėjų. Antai neseniai pasirodė Bee Wilson knyga The Way We Eat Now (2019), skirta maisto ir maitinimosi kokybės klausimams, į kuriuos atsakymų vėlgi ieškoma Afrikos kontinente. Tik bėda, kad optimistiškos mokslo teoretikų išvados visai nesiderina su realiais Čado žmonių gerovės rodikliais. Jei pažvelgsite į čadiečių gyvenimo trukmės vidurkį, tai pamatysite, jog jis, kaip ir laimės indeksas, vienas pačių mažiausių pasaulyje. Įvairių laikotarpių ir tyrimų duomenimis, didžioji dauguma Čado gyventojų miršta, sulaukę vos 50 metų. Ne kažin kas kaip žmonėms, kurie maitinasi sveikiausiai pasaulyje, ar ne? Žinoma, labai norint, šią liūdną statistiką būtų galima nurašyti, pavyzdžiui, kariniams konfliktams, kuomet ankstyvos mirties priežastys yra nenatūralios. Tačiau Čade dirbantys medikai jau ne vienerius metus skambina pavojaus varpais ir pasauliui siunčia visai kitokią žinutę - tenykščiai žmonės, ypač vaikai bei moterys, pasiligoja ir per anksti išeina iš gyvenimo dėl prastos, nepakankamos, nepilnavertės mitybos. Antraip sakant, saikingą maisto vartojimą šioje šalyje lemia ne tiek asmeninis pasirinkimas ar maistingumo požiūriu itin vertingi produktai, kiek nuolatinis nepriteklius bei skurdas.

Tad gali kilti abejonių: kiek korektiška badmiriavimą vadinti sveikiausia mitybos sistema pasaulyje? Ar su tradicine Čado virtuve nėra taip, kaip su radikaliomis dietomis: jų laikantis pernelyg ilgai ir pernelyg uoliai, gero nelauk? Viskas susidėlioja į savo vietas, atskyrus maisto kiekybės ir kokybės problemas. Mes, vakariečiai, gyvename pertekliuje ir leidžiame sau švaistyti valgį, kad ir ne ypač kokybišką; Afrikos gyventojai gauna natūralesnius, švariau užaugintus produktus, bet nuolat jų stokoja. Taigi, problemų turi ir vieni, ir kiti. Ateities iššūkis - subalansuoti šią situaciją taip, kad visos žmonijos maistas būtų geras, o jo kiekis visur pakankamas. Deja, kol kas tas iššūkis dar neįveiktas, ir - neverta savęs apgaudinėti - sunkiai įveikiamas. Todėl mano pozicija būtų tokia: pasimokyti iš Čado virtuvės yra ko, bet ją idealizuoti kažin ar galima. 

Nuotrauka Kristinos

Kategoriški apibendrinimai ir aiškios skirtys gera-bloga neatlaiko kritikos ir todėl, kad realiame gyvenime tokios paprasčiausia neegzistuoja. Pažvelkime į Europą: Viduržemio jūros regiono arba Šiaurės šalių (angl. Nordic) maitinimosi sistemos turi puikią reputaciją; dalis mitybos specialistų greta jų mini ir prancūzišką maitinimosi modelį. Ne viena šalis už Europos ribų (pavyzdžiui, Izraelis ar Japonija) taipogi turi sveikatai palankias mitybos sistemas, kuriose tinkamai išspręsti ir kiekybės, ir kokybės klausimai.

Savo ruožtu, Afrikos, įskaitant Čadą, virtuvėje yra savų skaudulių. Dėl vietinio maisto trūkumo, jos importuoja arba gauna kaip labdarą nemažai produktų iš svetur, o pastarieji tikrai nebūna pačios aukščiausios kokybės. Antai 2017 m. pabaigoje Čade įsiplieskė skandalas, paaiškėjus, jog tūkstančiai tonų ryžių, kuriuos kaip paramą (beje, prieš tai skambiai išreklamuotą) atsiuntė Kinija, yra užkrėsti aflatoksinu, mirtinai pavojingu grybeliu; deja, kai šis dalykas buvo atskleistas, dalis ryžių jau buvo parduoti Čado turguose. Tai, žinoma, nėra kasdieniškas atvejis, tačiau faktas lieka faktu - įprastai Afrikos rinkai tiekiami pigiausi produktai iš Azijos ir Vakarų, o maisto kontrolė čia nėra pabrėžtinai kruopšti. Vos galą su galu suduriantys žmonės irgi menkai tesirūpina savo perkamų produktų sudėtimi ir kilme, jiems svarbiausia - kad išvis galėtų ką nors padėti ant stalo, ir kad valgis būtų pagal išgales skanus. Tokia pozicija leidžia rastis tendencijoms, kurios tikrai nepradžiugintų nei dietologų, nei kitų mitybos žinovų. Tarkime, kaip jau esu minėjusi įraše Vištiena senegalietiškai, daugumoje Afrikos šalių reguliariai ir gausiai naudojami anaiptol ne ekologiški sauso sultinio kubeliai, kurių griebiamasi gaminant kone kiekvieną nesaldų patiekalą. Tą patį galima pasakyti ir apie pigų aliejų, kuris juodajame žemyne yra labai paklausi prekė, namų ūkiuose dažniausia išeikvojama ne salotoms gardinti, o virti/ kepti maistą riebaluose. Tokiose skurdžiose šalyse kaip Čadas elektra naudojasi mažuma gyventojų, ne ką geresni reikalai dažnai būna ir su dujomis. Krosnių šiltų kraštų gyventojai taipogi neturi. Vadinasi, kepimą orkaitėje/ krosnyje tenka pamiršti. Kas gi lieka, jeigu maistas gaminamas virš ugnies? Virimas/ troškinimas vandenyje, kepimas ant grotelių ir, žinoma, gruzdinimas. Štai kodėl dauguma tradicinių Afrikos saldumynų - tai įvairios spurgos ir žagarėliai. Mėgsta juodojo žemyno šeimininkės gruzdinti ir nesaldžius dalykus - plantanus, manijokus, bulves (bulvyės fri itin populiarios miestuose), mėsą, samosas ir t.t. Aistrą mėgautis riebaluose virtu/ keptu maistu dažniausia stabdo tik viena kliūtis - akivaizdus vandens ir aliejaus kainų skirtumas, dėl kurio virtam/ troškintam maistui vis dar teikiama pirmenybė. Kaip sakoma, gerai ten, kur mūsų nėra. 

Nuotrauka Kristinos

Žemiau esantis receptas atspindi tokią Čado virtuvę, kokia ji yra iš tikrųjų, o ne tokią, kokia ji kadaise buvo, ar, mokslininkų pageidavimu, turėtų būti. Riebaluose virti vištienos gabaliukai traškia plutele - aiškiai prancūziškos kilmės patiekalas, ką liudija net jo pavadinimas (pranc. pané reiškia paniravimas, paniruotė). Kadangi patiekalui pagaminti užtenka paprasčiausios keptuvės su įkaitintu aliejumi bei vos kelių neįmantrių ingredientų, čadiečiai perėmė ir pamėgo šį valgį, paversdami jį savo virtuvės dalimi. Tiesa, gruzdinta vištiena vis dėlto dažniau gaminama miestuose ir, atrodo, nėra kasdieniškas skanumynas. Šiandieninį receptą į internetą įkėlė Čado studentai, kurie, kaip ir viso pasaulio studentai, yra orientuoti į modernumą ir naujovių paiešką (ta proga prisiminkime Angolos studentus, gaminančius makaronus su pupelėmis ir dešrelėmis, nors senojoje tradicinėje šios šalies virtuvėje pasta niekada nefigūravo). Antra vertus, į mano akiratį yra patekę panašūs receptai, kuriuos pristato pusamžės Čado šeimininkės, taigi, turiu pagrindo manyti, jog šioje šalyje vištienos gruzdinimo metodas žinomas pakankamai plačiai.

Originaliame recepte paminimi produktai, iš kurių užmaišoma tešla, tačiau nenurodomos tikslūs jų kiekiai, mat viskas daroma "iš akies". Jūs galite susikurti savą tešlos receptą, o aš jį užrašiau taip, kaip man atrodė geriausia - tokia tešla būna ne per daug tiršta, bet ir ne tokia skysta, kad iš karto nutekėtų nuo mėsos. Paruošus vištieną, tešlos plutelė būna lengva, traški ir malonaus skonio, svarbu tik atitaikyti tokią aliejaus temperatūrą, kad ji neapdegtų (jei aliejus per karštas) ir neprisigertų riebalų (jei aliejus per mažai įkaitęs). Kad būtumėte ramūs, jog aliejaus temperatūra tinkama, siūlyčiau iš pradžių iškepti tik vieną gabaliuką mėsos ir įsitikinti, jog mėsa nedega ir gerai perkepa, ir tik tada dėti į riebalus didesnį jos kiekį. Kaip ir su kuo patieksite gruzdintą vištieną - tik jūsų fantazijos reikalas; mes šįkart ją valgėme su avokadų ir pomidorų salotomis, kurias esu aprašiusi anksčiau.

Kalbant apie vištienos gaminimo būdus, aš labiausia mėgstu troškinimą, mano vyras - kepimą orkaitėje, o sūnus - gruzdinimą. Kadangi gruzdinta vištiena gaminu itin retai, tai mūsų vaikui visuomet būna šioks toks įvykis. Nors puikiausiai prisimenu mitybos specialistų nuomonę apie panašius valgius, negaliu atimti iš sūnaus to malonumo, kaip ir žinojimo, jog šeimoje atsižvelgiama į jo prašymus bei nuomonę. Tad tebūnie šis receptas tiems, kurie mūsų pasaulį mato kaip netobulą vietą, kupiną prieštaringumų ir sąlygiškumų, bet, nepaisant visko, vis tiek juo džiaugiasi.

Nuotrauka Kristinos

Poulet pané à la tchadienne - gruzdinta vištiena tešloje

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 kg vištienos gabaliukų (aš rinkausi petukus)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Aliejaus (vištienai gruzdinti) 

Tešlai: 

4 v.š. kvietinių miltų

2 dideli kiaušiniai

2 v.š. natūralaus jogurto

1 a.š. saldžiosios ir/ar aitriosios raudonosios paprikos miltelių (arba prieskonių mišinio, į kurį įeina šie prieskoniai)

Druskos (pagal skonį)

Pieno (jeigu prireiks)

1. Jeigu reikia, pasmulkinkite vištieną - pavyzdžiui, į kelias dalis padalinkite vištienos krūtinėlę. Mėsą pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Palikite valandėlei kambario temperatūroje, kad įsisūrėtų.
2. Sumaišykite tešlą. Į dubenį sudėkite miltus, kiaušinius ir jogurtą ir pasirinktus prieskonius, pagal skonį įberkite druskos. Išplakite (geriausia šluotele) visus ingredientus, kad masė būtų vientisa. Ji turėtų atrodyti kaip labai tiršta grietinė. Jeigu masė per tiršta ir jos neįmanoma išplakti, galite įpilti šlakelį pieno (arba įdėkite papildomą šaukštą jogurto, arba įmuškite dar vieną kiaušinį). Jeigu maė atrodo apyskystė, įdėkite papildomus 1-2 v.š. miltų ir vėl išplakite. 
3. Prikaistuvyje arba gilioje keptuvėje įkaitinkite aliejų. Labai stipriai kaitinti nereikėtų, nes jeigu aliejus bus per karštas, mėsa iš karto pradės degti iš išorės, o viduje liks žalia.
4. Mėsos gabaliukus porcijomis panardinkite į tešlą. Išėmę kiekvieną mėsos gabaliuką (Čade tai daroma rankomis, bet jūs galite naudoti, pavyzdžiui, kiaurasamtį), leiskite nuo jo nutekėti tešlos pertekliui ir dėkite į įkaitintą aliejų. Virkite porcijomis ant nedidelės ugnies, kol tešlos plutelė taps auksinė ir traški, o mėsa perkeps. Jeigu reikia, verdant mėsos gabaliukus keliskart apverskite.
5. Iškeptą mėsą dėkite į lėkštę, išklotą popieriniais rankšluosčiais ar tvirtomis popierinėmis servetėlėmis, ir leiskite susigerti riebalų pertekliui. Patiekite tuojau pat, kol mėsa dar labai karšta, o jos plutelė traški.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia ir čia.

Avokadų ir pomidorų salotos

Likus maždaug mėnesiui iki šildymo sezono pradžios, trys džiugiai nusiteikę ukrainiečiai mūsų bute išpjovė visus radiatorius. Klausimą, O kada sumontuosite naujus? jie mano esant grynai retorinį ir visuomet atsako taip pat: Чекайте! (ukr. Laukite!) Nors renovacija teoriškai turėjo baigtis rugpjūtį, realybėje apie tai galima tik pasvajoti. Namas stovi, perpučiamas vėjų, nepabaigtu tvarkyti stogu, neapšiltintais pamatais, toks drėgnas ir įšalęs, jog kasryt pabudusi nejučiomis pasitikrinu, ar kvėpuojant iš burnos nekyla baltas garų debesėlis. Aukštos, trimetrinės lubos, kurias visuomet taip mėgau dėl atviros erdvės pojūčio, dabar praryja paskutinius šilumos likučius - belieka susitaikyti su faktu, kad jokie buitiniai šildytuvai čia nepadės, ir kurį laiką prisieis gyventi lyg nekūrenamoje bažnyčioje. Tik mūsų katinas, kone alpėjęs per vidurvasario karščius, dabar jaučiasi kuo puikiausiai. Visas patenkintas, jis slampinėja po namus, papūtęs savo prašmatnią meinkūnišką uodegą.

Obuoliai, vynuogės ir pomidorai, nuskinti prieš stojant šalnoms, irgi nesiskundžia šaldytuvo efektu - sukrauti į pintines ir išrikiuoti virtuvėje, jie tarsi sustingo laike, pašaipūniškai bylodami, jog vasara dar nesibaigė. Bet akivaizdu, jog viskas yra kaip tik priešingai, ir aš, gamindama vieną ar kitą patiekalą, sakau sau: na štai, paskutinįkart šiais metais. Saldžių, kvapnių ir sultingų pomidorų jau liko ne per daugiausia, bet pakankamai, jog užtektų įmaišyti į avokadų salotas. Svarbu tik rasti sunokusių avokadų - o tokių prekybos centruose retai kada pasitaiko. Jų ieškoti paprastai einu į vietinę daržovių krautuvėlę, kurioje sukiojasi italas pardavėjas, kai kada vienas pats, o kai kada su savo lietuvaite žmona. Nors su pirkėjais krautuvėlės savininkas visuomet bendrauja paslaugiai ir maloniai, bet kuo trumpesnės darosi dienos, tuo dažniau, eidama ar važiuodama pro šalį, pastebiu jį rūkantį prie laukujų durų ir melancholiškai žvelgiantį į apniukusį ir žemą Lietuvos dangų. Turbūt ir jam ruduo - metas ne iš lengvųjų.

Nuotrauka Kristinos

O štai avokadų ir pomidorų salotos, kurių receptą kažkada aptikau Čado virtuvei skirtuose puslapiuose, visa savo esybe simbolizuoja saulėje paskendusią vasarą. Jeigu mėgstate meksikietiškus valgius, vos pažvelgę į žemiau pateiktą receptą, pastebėsite, jog salotos primena gvakamolės dažinį. Ir vis dėlto tai - tik panašumai. Pirmiausia, šiek tiek skiriasi abiejų patiekalų sudėtis (pavyzdžiui, afrikietiškos salotos gardinamos ir puošiamos ne kalendromis, o kiaušiniu) bei produktų proporcijos (kitaip negu gvakamokės atveju, avokadų ir pomidorų į salotas dedama apylygiai). Antra, Čado stiliaus salotos dažniausia būna kur kas rupesnės, todėl gali tapti tiek savarankišku užkandžiu, tiek garnyru prie pagrindinių patiekalų - tarkime, tą dieną, kai fotografavau, aš jas patiekiau su gruzdinta vištiena tešloje.

Reikia pastebėti, jog salotų išvaizda labai priklausys nuo to, kokius avokadus išsirinksite. Jeigu avokadai bus gerai sunokę, salsvu, kremišku minkštimu, maišant salotas, jų gabaliukai greičiausia bent iš dalies susimaigys. Tokios salotos gal ir neatrodys itin išvaizdžiai, užtai bus labai skanios. Grožio trūkumą panašiais atvejais įprasta slėpti po papuošimais, kuriems, tarp kitko, šiltų kraštų šeimininkės skiria nemažai dėmesio. Kategoriškai nerekomenduoju gaminti salotų iš kietų ar apykiečių avokadų - pirma, jie turi ne salsvą, o karstelėjusį prieskonį, antra, tarp dantų girgždančios daržovės jūsų tikrai nesužavės. Panašūs reikalai ir su pomidorais - kuo saldesni ir minkštesni jie bus, tuo labiau tiks šiam patiekalui. Ką daryti, jeigu idealių ingredientų nėra po ranka? Išmėginkite kitus receptus, o šį atidėkite būsimai vasarai - nespėsite nė apsidairyti, o ji ir vėl ateis, nešina savo dovanomis ir gėrybėmis. Kitaip tiesiog nebūna :)

Nuotrauka Kristinos

Salade d'Avocats - avokadų salotos

Igredientai: (maždaug 6 porcijoms)

3 gerai sunokę avokadai

3 vidutinio dydžio, gerai sunokę pomidorai

1 nedidelis svogūnas

1-2 kietai virti kiaušiniai*

Padažui:

2-3 česnako skiltelės

6 v.š. aliejaus

1 v.š. acto

1 v.š. citrinos sulčių

Žiupsnelis/ šaukštelis mėgstamų prieskonių (pagal skonį)**

Druskos (pagal skonį)

1. Iš avokadų išimkite kauliukus, nulupkite žievelę ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais arba rupiai sutrinkite šakute. Norimo dydžio gabaliukais supjaustykite pomidorus. Susmulkinkite svogūnus ir kiaušinius. Jeigu norite, dalį ingredientų palikite nesmulkintų, kad vėliau galėtumėte panaudoti papuošimui.
2. Pagaminkite padažą: nedideliame dubenėlyje sumaišykite sutrintas česnakų skilteles, aliejų, actą, citrinos sultis, mėgstamus prieskonius ir druską. Viską paplakite, kad ingredientai gerai susimaišytų.
3. Paruoštus avokadus, pomidorus, svogūnus ir kiaušinius sudėkite į dubenį, užpilkite paruoštu padažu ir gerai išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomų prieskonių.
4. Paruoštas salotas sudėkite į serviravo lėkštę ir, jeigu norite, pagal skonį papuoškite. Patiekite tuojau pat, kol nepavandenijo pomidorai ir nepatamsėjo avokadai.
5. Salotas galite valgyti kaip užkandį su duona arba patiekti kai garnyrą prie kitų patiekalų.

* Kai kuriuose avokadų salotų variantuose, kurie dabar jau išnykę iš internetinės erdvės, kiaušiniai arba išvis nenaudojami, arba naudojami tik papuošimui.

** Čado virtuvėje bene dažniausia naudojami prieskoniai - sutrupintas Maggi sultinio kubelis arba skysto pavidalo Maggi prieskoniai (išoriškai atrodo panašiai kaip sojos padažas). Jūs galite naudoti bet kokius kitokius mėgstamus prieskonius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias šaltinis čia; deja, dalis šaltinių iš internetinės erdvės jau išnyko.

Ryžiai su žuvimi Čado stiliumi

Jeigu kada nors nuspręsite apie Centrinę Afriką šį bei tą sužinoti senamadišku būdu - iš knygų - tai žinokite, lengva nebus. Literatūros sąrašas, atspindintis gyvenimą juodojo žemyno širdyje, ir šiaip jau nėra įspūdingai ilgas, o į Lietuvos bibliotekas naujausios studijos išvis nepatenka. Tą supratau, sugalvojusi paskaityti kokią knygą apie Čadą. Elektroniniai katalogai negalėjo pasiūlyti ničnieko. Laimei, tokiais atvejais dažniausia pagelbėja korteliniai, kuriuos, mano liūdesiui, modernėjančios bibliotekos planingai naikina, o senais leidiniais be gailesčio atsikrato. Vaje, mes dar turime tokių knygų?! - negali atsistebėti bibliotekininkė, žiūrėdama ranka užpildytą lapelį, - reikės nurašyti! Kad jūs žinotumėte, kiek kartų esu susidūrusi su panašia situacija :(

Na, bet grįžkime prie Čado. Konkrečiai šiai šaliai skirtos studijos Kaune taip ir neradau, tačiau aptikau Alžyro universiteto profesoriaus Robert Capot-Rey (1897-1977) Paryžiuje išėjusią Le Sahara Francais (liet. Prancūzijos Sachara, 1953), tiesa, išverstą į rusų kalbą ir 1958 m. išleistą Maskvoje, Valstybinėje geografinės literatūros leidykloje. Pradėkime nuo to, kad ši solidi monografija parašyta dalykišku, bet pakankamai gyvu stiliumi, tęsiančiu geriausias prancūzų enciklopedistų tradicijas. Atmetus politiškai angažuotą įžangą, parašytą tarybinių autorių, ir epilogą, teigiantį kolonializmo epochos vertybes, knyga vis dar labai informatyvi. Čia aprašoma tokia Sachara, kokią prancūzai pamatė XX a. pradžioje - su savo geografinėmis ypatybėmis, tūkstančių kupranugarių karavanais, tradicinės žemdirbystės ir gyvulininkystės sistemomis, gyvenimu klajoklių palapinėse bei oazėse, tautų, kalbų ir kultūrų įvairove. Akivaizdu, jog nūnai tokios Sacharos nebėra, tačiau Robert Capot-Rey pateikia daug detalių ir įžvalgų, kurios leidžia įsivaizduoti, kaip ir kodėl susiformavo šiuolaikinės Šiaurės bei Centrinės Afrikos visuomenės bei jų materialinė kultūra, įskaitant mitybos ypatumus.

Nuotrauka Kristinos

Knygoje daug dėmesio skiriama tradiciniams Sacharos gyventojų verslams, tiek neblogai mums žinomiems (pavyzdžiui, datulių auginimui), tiek gana netikėtiems, kaip antai žvejybai. Pastarąja pirmiausia užsiėmė žmonės, gyvenę Atlanto vandenyno pakrantėje - nedidelės žvejų-klajoklių bendruomenės žiemomis prigaudydavo ir pridžiovindavo žuvų, kurias vasaromis gabendavo gilyn į dykumą parduoti tiems, kurie jų prisigaudyti neturėjo jokių galimybių. Čado atveju istorija kiek kitokia - čia svarbiausią vietą visuomet užėmė Čado ežeras, archeologų nuomone, kadaise buvęs netgi ne ežeru, o kur kas didesne vidine jūra, panašiai kaip Kaspija. Apie tai byloja kriauklių ir žuvų kaulų sluoksnis, kasinėjimų metu aptinkamas ten, kur dabar plyti derlingos dirbamos Čado žemės. Antra vertus, sprendžiant iš mirusių (t.y. žole, krūmokšniais ir medžiais apaugusių) kopų, Sacharos dykumos ribos kadaise driekėsi kur kas piečiau, ten, kur dabar plyti Sachelio zona. Išeitų, jog seniesiems Čado gyventojams teko spiestis gana siaurame ruože tarp dykumos ir jūros. Tačiau to ruožo, regis, būta pakankamai dosnaus: jis aprūpino žmones ne tik žuvimis, bet ir ganyklomis gyvuliams bei dirbamais laukais, kuriuose augintos tokios kultūros kaip vietiniai laukiniai Afrikos ryžiai (lot. oryza glaberrima). Apie pastaruosius esu plačiau pasakojusi įraše Vištiena senegalietiškai (žr. pastabas po receptu). Čia tik pridursiu, jog, archeobotanikų manymu, laukiniai ryžiai aplink Čado ežerą buvo auginami  jau 3500 m. pr. Kr., jeigu ne dar seniau.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu: jeigu žmonės prisigaudo žuvų ir turi ryžių atsargų, jie gamina žuvis su ryžiais! :) Taip yra ne tiktai Čade, bet ir daugelyje kitų Afrikos valstybių, įsikūrusių prie didelių vandens telkinių ir nuo seno auginusių laukinius ryžius. Bene garsiausias žuvų bei ryžių patiekalas - nacionalinis Senegalo valgis thieboudienne, kuomet žuvis iš pradžių pamarinuojama, o vėliau verdama viename puode su daržovėmis bei ryžiais. Iš jo kildinami ir garsieji Jollof ryžiai (ang. Jollof rice) - netgi ne konkretus patiekalas, o ištisa patiekalų grupė, ypač būdinga Vakarų Afrikos virtuvei. Nors, gaminant šį valgį, žuvis visuomet derinama su ryžiais, kiekviena šalis tai daro skirtingai, naudodama vis kitokius prieskonius, daržoves, žuvų rūšis ir t.t. Vadinamieji riebūs ryžiai (pranc. riz gras, ang. fat rice) taipogi laikytina Jaloff ryžių atmaina. Beje, riebūs ryžiai sutinkami netgi kitose pasaulio vietose (pavyzdžiui, Karibų jūros salose), kur Afrikos kulinarinės tradicijos atkeliavo drauge su vergais dar kolonializmo laikais.

Nuotrauka Kristinos

Nesudėtinga padaryti išvadą: šiandieninis receptas - tai tik vienas iš daugybės egzistuojančių būdų paruošti žuvų bei ryžių patiekalą afrikietiškais motyvais. Šis variantas neįmantrus, gardus ir, kaip pamatysite, pakankamai europeizuotas. Pirmiausia skubu jus nuraminti, jog afrikietiškų ryžių čia tikrai neprireiks - šiais laikais patiekalą įprasta ruošti su pigesniais ir kur kas labiau paplitusiais (netgi Afrikoje) ryžiais iš Azijos. Lygiai taip patiekalui tiks bet kokia balta žuvis ar net žuvies filė. Žinoma, Čado gyventojai linkę rinktis vietines žuvis (tarkime, didįjį nilinį ešerį), bet, pavyzdžiui, emigrantai sėkmingai naudoja tai, ką randa Europos ar Amerikos prekybos centruose. Taip pat liberaliai žiūrima ir į daržovių pasirinkimą. Mat per ilgus dešimtmečius ir šimtmečius europiečių dėka Afrikoje paplito atvežtinės, visiems mums gerai pažįstamos daržovės, ir kurias iš jų pasirinkti, gaminant riebius ryžius, dažniausia yra tik skonio reikalas. Bene vienintelis daugmaž privalomas šio valgio ingredientas - iš Naujojo pasaulio kilę pomidorai, Afrikoje tapę tokiais pat savais kaip ir Europoje. Dažniausia, žinoma, naudojami raudoni pomidorai, kurie suteikia ryžiams rudai rusvą spalvą. Aš be žirnelių ir šparaginių pupelių patiekalui naudojau daug morkų, kurios nudažė ryžius skaisčiai geltonai; kad nesugadinčiau man patikusio vaizdo, rinkausi geltonai oranžinius pomidorus, kurie ne tik garantavo riebiems ryžiams būdingą skonį, bet ir dar labiau pabrėžė "saulėtą" jų spalvą .

Keli žodžiai apie patiekalo gaminimo būdą. Tradiciškai Afrikoje įprasta patiekalą ruošti viename prikaistuvyje, t.y. greta apkeptos žuvies dėti daržoves, pilti vandenį ir viską troškinti, o pabaigoje į gautą "sriubą" suberti ryžius, kurie sugeria daugmaž visą skystį. Priklausomai nuo to, kiek ryžių patenka į puodą, išvirę jie gali būti birūs arba ne - štai kodėl Jallof/riebūs ryžiai kai kada vadinami Afrikos risotto. Patiekalo gaminimas viename prikaistuvyje garantuoja, jog bus taupomi švarūs indai, vanduo ir kuras, o daugumai Afrikos gyventojų tai labai svarbu. Na, o mūsų akimis žiūrint, toks gaminimo būdas turi ir savo minusų: tarkime, žuvis stipriai suverda ir dažniausia subyra, tad patiekalas neatrodo itin patraukliai. Dėl šios priežasties tiek vakariečiai, tiek pasiturintys Afrikos gyventojai, kuriems rūpi estetinis valgio patiekimo aspektas, tiek profesionalūs šefai - išeiviai iš Afrikos šalių, yra linkę pritaikyti kai kuriuos metodus, būdingus šiuolaikinei, moderniai virtuvei. Čado, o ir Senegalo kulinarijai pirmasis orientyras yra prancūzų, buvusių kolonizatorių, virtuvė. Konkrečiai šio patiekalo atveju Vakarų virtuvės poveikis pasireiškia, pavyzdžiui, tuo, jog apkepta žuvis išimama iš keptuvės ir į ją sugrąžinama tik gaminimo pabaigoje, o skystis pamatuojamas tiksliai, taip, kad ryžiai būtų minkšti, bet išliktų birūs. Tačiau jeigu turite tikslą pagaminti kuo tradiciškesnį patiekalą, jūsų valia viską dėti į vieną prikaistuvį ir ingredientus matuoti "iš akies".

Kaip ten bebūtų, tikiuosi, jog riz gras Čado stiliumi jums patiks. Mat sultinyje išbrinkę, su dideliu kiekiu daržovių paruošti ryžiai būna išties aromatingi, purūs ir labai gardūs. Atkreipkite dėmesį: tai pirmiausia ryžių patiekalas, todėl žuvies jame tradiciškai būna kur kas mažiau, negu esame pratę jos matyti europietiškuose patiekaluose, kuriuose ryžiai dažniausia atlieka garnyro vaidmenį. Kitaip sakant, šį receptą galima traktuoti kaip pasiūlymą viena žuvimi pamaitinti minią :) Antra vertus, keisti žuvų bei ryžių proporcijas irgi niekas nedraudžia, tad gaminimo instrukcijas pasistengiau užrašyti taip, kad jomis būtų kuo patogiau naudotis skirtingų poreikių turintiems žmonėms. 

Nuotrauka Kristinos

Riz gras - ryžiai su žuvimi Čado stiliumi

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 vidutinio dydžio žuvis (aš rinkausi doradą)* 

Prieskoniai žuviai įtrinti (aš naudojau tik druską ir pipirus, bet galite rinktis ir savo mėgstamus prieskonių mišinius)

Aliejaus (žuviai iškepti; tradiciškai naudojamas žemės riešutų arba kitoks neutralaus skonio aliejus)

2 puodeliai ryžių (1 puodelis - 250 ml)**

1 didelis arba 2 vidutinio dydžio svogūnai

3-4 didelės morkos

1 puodelis šparaginių pupelių***

1 puodelis žaliųjų žirnelių***

4 vidutinio dydžio pomidorai (arba nedidelis indelis konservuotų pomidorų be priedų)

2 didelės skiltelės česnako

1 puodelis sultinio****

Druskos, pipirų, ciberžolės, maltos saldžiosios ir/ar aitriosios paprikos (pagal skonį)

Pomidorų, citrinos, petražolių, krapų, kalendrų šakelių (patiekalui papuošti)

1. Išdorotą ir kepimui paruoštą žuvį įtrinkite druska, grūstais juodaisiais pipirais ir/ar mėgstamu prieskonių mišiniu. Palikite valandėlei, kad prieskoniai įsigertų. Jeigu kepsite sveiką žuvį, jos šonuose, ties storiausia vieta padarykite keletą įpjovų, tada prieskoniai geriau pasiskirstys.
2. Apvirkite ryžius, kad būtų apyminkščiai, bet dar ne iki galo išvirę. 3 puodelius (iš viso 750 ml) vandens užvirinkite, lengvai pasūdykite, suberkite perplautus ryžius, išmaišykite ir dar kartą užvirinkite. Pavirkite keletą minučių, sandariai uždenkite ir nukaiskite. Palikite brinkti, kol prireiks.
3. Kol sūdosi žuvis ir brinksta ryžiai, paruoškite daržoves: smulkiai supjaustykite svogūnus (aš pjaustau plonytėmis išilgomis juostelėmis), sutarkuokite morkas (aš tarkuoju plonais šiaudeliais), nudorokite ir supjaustykite gabaliukais šparagines pupeles (arba susmulkinkite kitokias pasirinktas daržoves). Jeigu naudosite šaldytus žirnelius, juos užpilkite verdančiu vandeniu, kad atitirptų ir šiek tiek suminkštėtų. Kitame inde nuplikinkite pomidorus, nulupkite jų odele ir susmulkinkite minkštimą (aš naudojau labai gerai sunokusius geltonai oranžinius pomidorus ir sutryniau juos elektriniu smulkintuvu - tyrė išėjo skaisčiai geltonos spalvos ir gerokai prisidėjo prie to, kad ryžiai nusidažytų gražia spalva). Nulupkite ir susmulkinkite česnakus.
4. Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Jo turėtų būti nemažai - aš pilu apie pusę puodelio. Didesnis negu įprastai aliejaus kiekis ne tiktai leis gražiai apkepti žuviai, bet ir padės iš morkų "ištraukti" daugiau karotino, gražiai nudažys ryžius bei garantuos, kad jie nesuliptų, būtų birūs ir minkšti. Į įkaitintą aliejų dėkite žuvį ir apkepkite ją iš abiejų pusių, kol gražiai apskus ir perkeps. Iškeptą žuvį išimkite, uždenkite ir laikykite šiltai.
5. Į riebalus, kuriuose kepė žuvis, sudėkite svogūnus ir kepkite kelias minutes, kol šiek tiek suminkštės. Suverskite morkas. Iš pradžių atrodys, kad morkų labai daug, bet nesijaudinkite - kepant daržovių apimtis gerokai sumažės. Kruopščiai išmaišykite, sumažinkite ugnį ir, retkarčiais pamaišydami, troškinkite uždengtoje keptuvėje, kol morkos bus beveik iškepusios. Sudėkite šparagines pupeles, suberkite žirnelius (arba kitokias paruoštas daržoves). Išmaišykite, uždenkite ir troškinkite, kol visos daržovės bus norimo minkštumo.
6. Į suminkštėjusias daržoves suverskite apvirtus ryžius. Jeigu reikia, juos išpurenkite, kad nebūtų sušokę į gabalus. Ryžiai turėtų būti kietoki, todėl tą padaryti nebus sudėtinga. Kai ryžius sumaišysite su keptomis daržovėmis, supilkite paruoštus pertrintus pomidorus (su visomis sultimis) ir sultinį, sudėkite česnakus. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite, pagardinkite pipirais ir kitais prieskoniais (aš įbėriau tik žiupsnį ciberžolės). Ryžiai turėtų būti švelniai sūrūs, šiek tie salstelėję nuo morkų, ne per daug aštrūs, bet ir ne visai prėski. Uždenkite ir palikite ant mažos ugnies, kad ryžiai sugertų pomidorų bei kitų daržovių sultis ir sultinį. Retkarčiais pamaišykite. Sugėrę skystį, ryžiai turėtų tapti visiškai minkšti, tačiau išlikti birūs.
7. Kai ryžiai bus norimo minkštumo ir skonio, į keptuvę galite sugrąžinti žuvį, uždengti ir leisti jai gerai sušilti, o tuomet tuojau pat patiekti. Kitas būdas - paruoštus ryžius su daržovėmis bei iškeptą žuvį dėkite į didelį, aliejumi išteptą kepimo indą, uždenkite jį dangčiu arba aliuminio folija (būtinai, antraip ryžiai apdžius ir sukietės!) ir dėkite į nelabai kaštą (apie 120°C) orkaitę. Tai netradicinis, bet labai geras metodas, nes per valandėlę ryžiai ypač gerai išbrinks, žuvis tolygiai įšils, be to, patiekalą bus galima valgyti, kada panorėjus - tai labai pasiteisina, laukiant svečių ar iš darbų grįžtančių namiškių.
8. Prieš nešdami į stalą, patiekalą papuoškite pomidorais, citrinomis, prieskoninėmis žolelėmis. Valgant į lėkštę dedama didelė ryžių porcija, kuri papuošiama ir pagardinama žuvies gabalėliu. Prie šio valgio galite patiekti šviežių daržovių salotų ar, pagal norus ir galimybes, kitokių priedų - pavyzdžiui, gruzdintų plantanų.

* Jeigu norite, su ryžiais galite patiekti 2 ar daugiau žuvų, iškepti kelis stambios žuvies gabalus arba norimą kiekį smulkesnių žuvų filė. Šiam patiekalui tradiciškai naudojamos baltos žuvys - tilapijos, didieji niliniai ešeriai ir pan.

** Reikėtų naudoti pačius paprasčiausius ir pigiausius ryžius - būtent tokius dažniausia renkasi Afrikos šeimininkės. Manau, čia galėtų tikti ir plikyti, tačiau basmati ar kitokie ilgagrūdžiai šiuo atveju bus per gležni. Nenaudokite ir apvaliųjų, nes jie per daug krakmolingi, todėl išvirti niekada nebūna birūs.

*** Galite naudoti maždaug 2 puodelius tik vienos rūšies daržovių - tiktai žirnelių arba tiktai šparaginių pupelių. Jeigu žirnelių arba šparaginių pupelių neturite/nemėgstate, galite pakeisti jus kitokiomis smulkintomis daržovėmis - cukinijomis, moliūgais, baklažanais, saldžiosiomis paprikomis, kopūstais ir pan.

**** Sveikiausia ir gardžiausia būtų, jeigu šiam patiekalui naudotumėte koncentruotą naminį vištienos, mėsos arba žuvų sultinį. Vis dėlto Afrikos šalyse labai paplitusi praktika - naudoti vandenyje ištirpintą kubelių/ miltelių pavidalo sultinį, tad jeigu jūs pasielgsite taip pat, tradicijai nenusižengsite.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.