2021 m. liepos 26 d., pirmadienis

Braškių ir raudonųjų serbentų uogienė



Yra tokių kulinarinių knygų, kurias paėmusi į rankas niekada neapsiriboju vienu receptu, nes kad ir kiek kartų vartyčiau, visuomet atrandu bent kelis, kuriuos knieti išbandyti tuojau pat. Vienas iš tokių lobių mano lentynoje - Lauros Mason The National Trust Farmhouse Cookbook (2009), skirta britų regioninei virtuvei. Ten radau ir braškių bei raudonųjų serbentų uogienės receptą. Pirmą kartą uogienės išsiviriau pernai. Labai patiko, bet aprašyti patingėjau. Na, galvoju, juk ateis kita vasara! Šiais metais netgi nuotraukų padariau, bet kol prisiruošiau po visų kelionių prisėsti prie tinklaraščio - lyg ir vėl per vėlu. Vienok, pagalvojusi ir šiaip, ir taip, nusprendžiau ilgiau neatidėlioti ir receptą paskelbti dabar. Nes, kaip rodo mano puslapio istorija, kai kurių rūšių uogienės žmonėms aktualios metų metais. Pavyzdžiui, tokie įrašai kaip žalių agrastų uogienė ir prinokusių agrastų drebučiai vis dar sulaukia daugybės peržiūrų, nepaisant to, kad receptai paskelbti prieš kelis sezonus.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, braškių ir raudonųjų serbentų duetas. Palyginti su įprasta braškių uogiene, ši verdama kiek ilgiau, nes reikia bent kelias valandas palaukti, kol išsiskirs ir išlašės raudonųjų serbentų sultys. Būtent jos maišomos su braškėmis, o serbentų kauliukai ir žievelės išmetami - taip išsaugoma švelni uogienės tekstūra.

Vis dėlto uogienės virimui paskirti kiek daugiau laiko verta, nes ji turi net kelis neginčijamus privalumus. Pirmiausia, serbentuose daug natūralaus pektino, kurio visiškai nėra braškėse. Taigi, kaip ir galima tikėtis, braškių uogienė su serbentų sultimis būna kiek tirštesnė. Antra, raudonieji serbentai suteikia jai lengvos rūgšelės, kurios daugelis taip pasigenda "grynoje" braškių uogienėje. Trečia, serbentų sultys, pakaitintos su cukrumi, virsta skaisčiai raudonu sirupu ir tuo pačiu padeda išlaikyti ryškesnę braškių spalvą. Vis dėlto serbentų skonis šioje uogienėje tikrai nedominuoja - toks įspūdis, jog jie tampa tik savotišku braškių skonio stiprikliu. Žodžiu, vieni pliusai :)

Nuotrauka Kristinos

Man patinka prie uogienės recepto pasiūlyti ir kokią nors idėją, kaip ir kur ją būtų galima panaudoti. Šįsyk padariau nuotrauką su blynais, kurių sūnus išsiprašė pietums. Bet iš tikrųjų braškių ir raudonųjų serbentų uogienę labiausiai tiktų valgyti su skonais - klasikiniais kepinėliais, be kurių Didžiojoje Britanijoje sunkiai įsivaizduojama tradicinė popiečio arbatėlė. Bet apie juos - jau kitame įraše, gerai?

Nuotrauka Kristinos


Strawberry and redcurrant jam - braškių ir raudonųjų serbentų uogienė

Ingredientai: (išeis apie 1 l uogienės)

500 g raudonųjų serbentų
500 g braškių
500 g cukraus
  1. Raudonuosius serbentus nuplaukite, suberkite į prikaistuvį ir dėkite ant nedidelės ugnies. Retkarčiais pamaišydami kaitinkite, kol serbentų uogos sutrūkinės ir išsileis sultys. Nukaiskite. Supilkite į tankų rėtį, uždėtą virš didelio dubens, ir palikite per naktį (ar bent kelioms valandoms), kol visos serbentų sultys ištekės. Uogos gali būti skirtingo sultingumo, bet turėtų ištekėti bent apie 200 ml serbentų sulčių.
  2. Braškes nuplaukite, nuskabykite žalius taurėlapius. Jeigu uogos didelės, perpjaukite perpus arba padalinkite į keturias dalis.
  3. Į platų prikaistuvį supilkite serbentų sultis ir cukrų. Leiskite užvirti. Kai cukrus ištirps, sudėkite braškes. Dar kartą užvirinkite ir virkite ant nedidelės ugnies apie 15-20 min., arba kol sirupas šiek tiek sutirštės.*
  4. Nukaitę tuojau pat supilstykite į švarius stiklainius ir užsukite.
* Jeigu braškės bus itin sultingos, gali būti, kad sirupo išeis labai daug. Tokiu atveju knygos autorė pataria uogienę virti ilgiau, kad ji kaip reikiant nugaruotų ir sutirštėtų. Tačiau galima elgtis ir kitaip: į stiklainį supilti braškes su tiek sirupo, kiek jums norisi, o likusį skystį panaudoti kitiems tikslams - pavyzdžiui, gaivai gaminti. Aš nemėgstu pervirtų ir labai saldžių uogienių, todėl esu linkusi dėti kiek mažiau cukraus (350-400 g), o jeigu uogienė man atrodo per skysta, tiesiog dalies sirupo į ją nepilu.

Nuotrauka Kristinos

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 272-273.

2021 m. liepos 16 d., penktadienis

Braškių sidras



Neseniai atsiminiau vieną pokalbį su Džeke, kuris vyko lygiai prieš dvidešimtmetį. Ji tvirtino, jog retas amerikietis išgyventų be kondicionierius namuose ir automobilyje. Aš sakiau, jog mums, šiauriečiams, daug svarbiau, jog bute ar mašinoje būtų patikima šildymo sistema, o į kondicionierius Lietuvoje žiūrima kaip į antraeilės reikšmės dalyką. Cha! Tik dabar, kai kambaryje nuo pat ankstaus ryto termometro stulpelis rodo +30°C, pradedu iš tikrųjų suprasti, ką anuomet Džekė turėjo galvoje. Tvanku. Taip tvanku, jog beveik neįmanoma dirbti ir netgi aiškiai mąstyti. Nesinori nei gaminti maisto, nei jo valgyti. Nejučiomis geriausiu draugu tampa šalto vandens butelis. Kartais, įvairovės dėlei (ar kai nenoriu ruošti jokios vakarienės) suplaku kokį nors glotnutį ar kokteilį - vakar, pavyzdžiui, plakiau pienišką mangų su daug smulkinto ledo. O dar šią vasarą atradome puikiai gaivinantį braškių ir citrusinių vaisių sidrą. Iškart pasakysiu - nealkoholinį. Nors, jeigu jums norisi, šį gėrimą lengvai galite paversti ir alkoholiniu. Bet nežinau, ar tai tikrai gera mintis, kai tvyro toks karštis.

Nuotrauka Kristinos

Braškių sidras - britų kūrinys. Anot statistikos, britai išgeria daugiau sidro negu bet kuri kita Europos šalis. Ką jau ten, britai išgeria daugiau sidro negu visa likusioji Europa kartu paėmus. Va čia tai meilė vietiniam produktui :) Ir, žinoma, tradicija. Archeologai aptiko įrodymų, jog gėrimą, panašų į sidrą, iš rojaus obuoliukų gamino jau senovės keltai. Vėlia į Albioną plūstelėję romėnai bei normanai atnešė naujas technologijas (pavyzdžiui, išmokė vietinius gyventojus spausti vaisių sultis) ir sidro gamyba gerokai patobulėjo. Tačiau tikrasis sidro aukso amžius siejamas su vadinamuoju Mažuoju ledynmečiu. XVI-XIX a., kaip reikiant atvėsus orams, Didžiojoje Britanjoje iššalo dauguma romėnų įveistų vienuogynų, tad, akivaizdu, ėmė trūkti vyno. Kadangi šalis nuolat kariavo su kaimynais (Ispanija, Prancūzija, Nyderlandais), importuoti vyną irgi pasirodė ne taip paprasta. Štai tada ir buvo prisiminti vaismedžiai, kurie nesunkiai ištvėrė klimato kaitą. Obuolinis ir kriaušinis sidras tapo britų stalo pažiba. Savo populiarumą jis buvo trumpam praradęs tik XX a. pradžioje, tačiau sidro gamintojai, pasitelkę įtaigią reklamą, greitai įrodė pirkėjams, jog tai anaiptol ne senamadiškas, o netgi labai madingas, šiuolaikiškas gėrimas. Ir britai tuo tiki iki pat šios dienos.

Braškės su cukrumi ir citrusinių vaisių sultimis po valandėlės šaldytuve. Nuotrauka Kristinos

Tačiau nūnai sidro ir britų virtuvės žinovus neramina kita problema - rinkoje atsirado daugybė gėrimų, pavadintų sidru, tačiau per šviesmečius nutoplusių nuo autentiško sidro. Pastarajame neturėtų būti jokių dažiklių, skonio stipriklių ar kitų cheminių priedų, vien natūraliai fermentuotos obuolių ir/ar kriaušių sultys, sudarančios 100-90% produkto. Deja, dabar sidru turi teisę vadintis gėrimai, kuriuose yra vos 35% vaisių sulčių; kas sudaro likusius 65%, priklausio tik nuo gamintojų vaizduotės ir geranoriškumo. Kitaip sakant, sidras sidrui nelygus. Jeigu norite pajusti tikrąjį natūralaus sidro skonį, skaitykite etiketes ir rinkitės tą, kurio sudėtyje yra vienas vienintelis ingredientas - šviežiai spaustos sultys. Atsiminkite, kuo ilgesnis sidro ingredientų sąrašas, tuo prastesnį produktą jums siūlo gamintojai, investuojantys ne į kokybę, o į gražaus dizaino tarą.

Jeigu namuose yra vaikų (arba jeigu jūsų santykis su stipriaisisis gėrimais panašus į maniškį, t.y. atsainus :), teks leistis į kompromisus ir rinktis nealkoholinį sidrą, kuris nėra visiškai "tikras". Nealkoholinių sidrų vėlgi būna visokių, nuo ekologiškų ir daugmaž natūralių, iki nieko gero nežadančių surogatų. Rinkitės tą produktą, kuris jums atrodys priimtiniausias. Parduotuvėje prie mūsų namų prekiaujama švedišku nealkoholiniu sidru, kurio pagrindą sudaro obuolių ir uogų sultys; gėrimo sudėtis gal ir ne ideali, bet pakenčiama, nes labai "piktų" priedų į jį nededama. Nusprendžiau, jog tiks, nes perspektyva tokiu oru maklinėti po parduotuves ir ieškoti tobulybės neatrodo viliojanti. Na, o jeigu jūs tikro sidro nerandate, o netikro pirkti nenorite, gaminkite braškių gaivą agua de fresa, ir tada paieškų problema iš viso atkris :)

Nuotrauka Kristinos

Pagaminti braškių sidrą visiškai nesudėtinga, bet jeigu norite gero rezultato, prireiks valandėlės kantrybės. Mat iš pradžių uogos pasmulkinamos, užberiamos trupučiu cukraus, sumaišomos su apelsinų (kai kada - dar ir laimų) sultimis ir valandėlei paliekamos šaltoje vietoje. Per tą laiką cukrus ištraukia didelį kiekį uogų sulčių, į kurias vėliau supilamas sidras ir ledukai. Atrodo, ar begali būti paprastesnis ir aiškesnis receptas? Tačiau noriu priminti, kad įvairias sidro rūšis šiame įraše aptariau ne šiaip sau - priklausomai nuo to, koks gėrimas taps jūsų gaminamos gaivos pagrindu, cukraus ar citrusinių vaisių sulčių gali prireikti daugiau arba mažiau. Jeigu rinksitės tikrą sausą sidrą, tuomet gaivą tikriausiai norėsis pasaldinti daugiau. Jeigu rinksitės saldų, bealkoholinį, limonadą primenantį sidrą, saldinti gaivą užteks minimaliai, greičiau jau norėsis įspausti daugiau apelsinų ar laimų sulčių. Be to, gaivos saldinimas ir/ar rūgštinimas gali kestis priklausomai nuo braškių ir apelsinų rūšies (jie gali būti saldesni arba rūgštesni), įdėtų ledukų kiekio, o svarbiausiai - jūsų skonio. Taigi, žemiau esantis receptas - tai daugiau recepto idėja, o ne tikslios instrukcijos, ir gamindami braškių sidrą, pirmiausiai turėsite pasikliauti savo nuojauta. Kūrybingumo ir stiprybės jums, išgyvenant šią tropinę vasarą :)

Nuotrauka Kristinos


Strawberry cider - braškių sidras

Ingredientai: (išeis maždaug 1,5 l gėrimo)

500 g braškių
2 v.š. cukraus
1 apelsino sultys
Nebūtinai: 1 laimas*
500 ml sidro (bet kokio mėgstamo, gali būti nealkoholinis, žr. pastabas virš recepto)**
Ledukų
  1. Nuplautas braškes lengvai pagrūskite arba supjaustykite (mažesnes per pusę, didesnes į keturias dalis). Sudėję į ąsotį, apibarstykite cukrumi, apšlakstykite apelsino ir, jeigu norite, laimo sultimis. Pamaišykite. Maždaug valandai dėkite į šaldytuvą, kad išsiskirtų uogų sultys.
  2. Į ąsotį su uogomis sudėkite ledukus ir supilkite sidrą. Išmaišykite. Gėrimas suputos - taip ir turi būti. Paragaukite, jeigu reikia, gėrimą papildomai pasaldinkite ar parūgštinkite.
  3. Prieš nešdami į stalą, gėrimą galite papuošti apelsinų ir/ar laimų griežinėliais bei šviežiomis braškėmis.
  4. Patiekdami pasiūlykite ne tiktai šiaudelių, o ir šaukštelių, nes sidru užpiltos uogos netikėtai skanios :)
* Originaliame recepte, į kurį pateikiau nuorodą, ir kuris kildinamas iš Vesekso, laimas nefigūruoja. Tačiau internete pilna kitų recepto variantų, kuriuose laimas noriai naudojamas kaip ingredientas, padedantis sureguliuoti gėrimo rūgštumą. Kartais į braškėmis pagardintą sidrą dedama ir kitų priedų - pavyzdžiui, mėtos lapelių.
** Aš paprastai pilu daugiau sidro - iki 1 litro, nes mūsų šeimos skoniui toks gėrimas atrodo gaivesnis. Jūs sidro kiekį reguliuokite, atsižvelgdami į situaciją - iš pradžių įpilkite 500 ml, o paskui, jeigu paragavę nuspręsite, kad reikia, daugiau.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 298-299.

2021 m. liepos 13 d., antradienis

Grietininis žemuogių desertas



Anot legendos, mūsų laikų pradžioje, kuomet visoms tautoms buvo dalijamos žemės, pats paskutinis, gerokai pasivėlinęs, pas Dievą atėjo abchazas. Viešpats pasiteiravo, kodėl gi abchazas nepasirodė tada, kai jam buvo liepta? Žmogus pasiteisino, jog jo namus netikėtai užgriuvo svečiai, o svečių, kaip žinia, jokiais būdais negalima palikti vienų, be dėmesio ir rūpesčio! Atsileido Dievo širdis, ir paskyrė jis abchazui nedideį žemės lopinėlį su sąlyga, jog Abchazija visuomet bus pats svetingiausias ir vaišingiausias kraštas pasaulyje.

Nuotrauka Kristinos

Puiki abchazų legenda, ar ne? Aš niekuomet nebuvau Abchazijoje, bet neabejoju, jog žmonės ten itin svetingi. Tačiau, susidūrus su abchazų folkloru, mane visuomet stebina dar vienas dalykas: didžiulis kontrastas tarp to, su kokia pagarba čia kalbama apie svečius, ir to, kaip atsainiai žiūrima į namiškius, ypač moteris. Kažkada, rašydama apie Virtus moliūgus abchaziškai, pasakojau savo įspūdžius apie abchazų liaudies pasakas, į kurias pažvelgiau suaugusio žmogaus žvilgsniu. Sprendžiant iš šių tekstų, senovėje šeimyninis kalniečių gyvenimas buvo mažų mažiausiai nepavydėtinas.

Na, bet nuojauta man sako, jog dabar padėtis tuose kraštuose kur kas geresnė. Bent jau Užkaukazėje, nes Šiaurės Kaukaze (pavyzdžiui, Dagestane) iki šiol pakankamai įprasta sutuoktiniams vienas kitą pirmą kartą pamatyti tiktai vestuvių dieną. Sutartinės santuokos ne taip jau dažnai tampa laimingo gyvenimo laidu, o dar turint galvoje tarp kalniečių gają nuomonę, jog vyrams dirbti ūkio ir buities darbus - kone gėdingas dalykas, situacija ir visai susikomplikuoja. Mat senais laikais, kai nuolatos vykdavo karai, į vyrus šeimoje būdavo žiūrima kaip į mirtininkus: juk išjoję jie žus jei ne šiandien, tai rytoj, palydės galvas jei ne gindami savo kaimą, tai puldami kaimyninį. Atokvėpio valandėlėmis, kai džigitai užsukdavo į namus, motinos, seserys ir žmonos apie juos vaikščiodavo ant pirštų galų, nes bet kuris susitikimas galėjo būti paskutinis. Neretai taip ir nutikdavo - Kaukaze didžiulis procentas vyrų mirdavo labai jauni. Nūnai gyvenimas stabilizavosi, vietinės reikšmės plėšikavimai ir susirėmimai tapo nebeaktualūs, tačiau didelė dalis Šiaurės Kaukazo vyrų nė neketina atsisakyti privilegijuoto statuso. Dažnai dienų dienomis jie nenusistveria jokio darbo, užtai su pasimėgavimu engia ir uja žmonas, kurios net taikos metais esą vienos pačios privalo rūpintis ūkiu, namais, vaikais ir, žinoma, sutuoktiniu. Kitaip tariant, šis regionas susiduria su didžiulėmis socialinėmis problemomis ir niekaip nenori susitaikyti su mintimi, jog už lango - jau XXI amžius. Jeigu ką, apie tai yra sukurtas ne vienas dokumentinis filmas (pavyzdžiui, They also had dreams. Dagestan Woman tell about their lives / Они тоже мечтали. Истории дагестанских женщин (2019)), tad aš čia dėstau anaiptol ne savo fantazijas.

Nuotrauka Kristinos

Kuomet Violetos Rudat-Avidzbos knygoje 100 секретов долголетия. Кухня Абхазии (2006) pirmą kartą pamačiau šį žemuogių deserto receptą, pavadintą Земляника и орехи в сметане (liet. Žemuogės ir riešutai grietinėje), man labiausiai patiko įvadas į jį :) Autorė pasakoja, jog kartą, dar būdama jaunamarte, sumanė nustebinti savo vyrą: ankstų sekmadienio rytą, nusipirkusi turguje žemuogių, pagamino neįmantrų desertą. Uogų kvapas, anot jos, buvo toks svaigus, jog vyras, didelis mėgėjas pamiegoti, beregint išsirito iš lovos. "[Desertas vyrui] taip patiko, kad net praėjus 19 bendro gyvenimo metų, jis vis prisimena aną rytą, o aš šį "kulinarinį malonumą" jam kartkartėmis padovanoju ir Berlyne," - rašo Violeta Rudat-Avidzba. Man, savo ruožtu, recepto priešistorė suteikia optimizmo, kad šiais laikais yra daug Užkaukazės moterų, kurios laimingai gyvena ir vargo nemato :) Tiesa, pravartu atsiminti, jog knygos autorė, nors ir abchazų kilmės, su savo šeima įsikūrė ne gimtinėje, o Vakarų Europoje.

Nežinau, ar šiandieninis receptas - autorinis kūrinys, padiktuotas Violetos Rudat-Avidzbos fantazijos, ar tai tradicinis būdas patiekti žemuoges Abchazijoje - na, panašiai kaip Lietuvoje nuo seno patiekiama žemuogių sriuba su pienu ir/ar grietinėle. Kaip ten bebūtų, visi deserto ingredientai - uogos, graikiniai riešutai, medus, grietinė - būdingi abchazų virtuvei. Ir jų derinys iš tikrųjų gardus :)

Kelios pastabos apie uogas. Be abejo, miško žemuogės nepmainomos, nes būtent jų aromatas pats stipriausias ir maloniausias. Tačiau iš savo patirties sakau - sodo žemuogės šiam desertui irgi kuo puikiausiai tiks. Aš naudojau raudonas ir geltonas kažkokios senamadiškos veislės uogas, sultingas ir saldžias, - ačiū pusseserei Vilmai, kuri pasidalino palaipomis! Remontantinės sodo žemuogės dera kone iki šalnų, jas valgyti galima visą vasarą - tad, tikiuosi, receptu dar turėsite progos pasinaudoti :) O štai jeigu kartais atsidurtumėte Abchazijoje, būkite budrūs - pasirodo, ten laukinėje gamtoje auga ne tiktai žemuogės, o ir indinės žemuogenės (lot. potentilla indica), populiariai vadinamos "gyvatės uogomis". Išoriškai ir šių augalų lapai, ir uogos labai primena žemuoges, todėl pasitaiko, jog turistai prisirenka tokių "apsimetėlių", o paskui piktinasi, jog Abchzijoje auga tokios neskanios, beskonės ir bekvapės žemuogės. Bet iš tikrųjų indinių žemuogenių, anot abchazų, geriau nevalgyti dėl kitos priežasties - jose yra silpnai nuodingų junginių. Suvalgius keletą uogų, gyvybei pavojaus nebus, bet, kaip tvirtina Užkaukazės gyventojai, nuo didesnio indinių žemuogenių kiekio galite kaip reikiant subloguoti. Lietuviai indines žemuogenes kartais augina gėlynuose ir tikina, jog jų uogos neskanios, bet sveikatai netgi naudingos, esą todėl, kad jose labai mažai cukraus. Hmmm... Spręskite patys, turėti su indinėmis žemuogenėmis reikalų, ar ne. O šiam desertui rinkitės žemuoges paprastąsias, nesvarbu, miško ar daržo, nesvarbu, Lietuvoje, Abchazijoje ar kokiame kitame pasaulio kampelyje.

Nuotrauka Kristinos


Grietininis žemuogių desertas

Ingredientai: (2 nedidelėms porcijoms)

100 g žemuogių
1 v. š. cukraus*
50 g išgliaudytų graikinių riešutų
200 g grietinės**
2 v. š. medaus (geriau skysto)
  1. Žemuoges perrinkite, suberkite į rėtį, perplaukite šaltu tekančiu vandeniu ir palikite, kad gerai nulašėtų ir apdžiūtų. Jeigu norite, suberkite į dubenį ir, pabarstę cukrumi, palikite keletui minučių.
  2. Jeigu reikia, išgliaudykite grainius riešutus. Jų branduolius rupiai supjaustykite.
  3. Grietinę ir medų gerai išmaišykite. Jeigu medus sukietėjęs, jį šiek tiek pašildykite, kad suminkštėtų.
  4. Į medumi pasaldintą grietinę sudėkite riešutus ir didžiąją dalį žemuogių; šiek tiek uogų atidėkite papuošimui. Atsargiai išmaišę, desertą sudėkite į serviravimo indelius.
  5. Desertą papuoškite atidėtomis žemuogėmis ir tuojau pat patiekite.
* Man cukraus berti ant uogų nesinorėjo ir nereikėjo, nes medumi pasaldinta grietinė buvo pakankamai saldi. Tiesą sakant, šaukštas šaukštui nelygu, todėl saldindami grietinę ragaukite - galbūt jūsų skoniui užteks vieno ar pusantro šaukšto medaus.
** Šiam desertui galite naudoti liesą grietinę; ji netirpi, todėl desertas atrodys tirštesnis. Aš naudojau riebią ir tirpią grietinę, bet tik todėl, kad man patinka jos natūralus skonis.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Виолетта Рудат-Авидзба, 100 секретов долголетия. Кухня Абхазии, Москва: Олма Медиа Групп, 2006, с. 159.

2021 m. liepos 9 d., penktadienis

Klasikinis humusas



Aš dar prisimenu, kaip neįprastai skambėjo žodis egzodas, kai jį išgirdau pirmą kartą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, teko perrašyti ne tiktai politinę, o ir kultūros istoriją. Staiga paaiškėjo, jog anapus geležinės uždangos plyti ištisas išeivijos pasaulis su savo organizacijomis, sekmadieninėmis mokyklomis, teatrais, knygų leidyklomis, spauda ir t.t. Antra vertus, dabar mūsų šalyje terminas egzodas paprastai traktuojamas kaip istorinis, susietas su penkiasdešimčia Lietuvos okupacijos metų. Be abejo, nūnai irgi yra žmonių, kurie apsisprendžia gyventi svetur. Tačiau tai jau nebe egzodas, o natūrali migracija, laisvų piliečių laisvas pasirinkimas. Mat išvyksta jie ne todėl, kad išsaugotų gyvybę ir išvengtų kažkieno primestų suvaržymų, o dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių.

Nuotrauka Kristinos

Vienok skaitydama apie Egipto muzikantus ir dėliodama įrašą Dukka - riešutų dažinys, susidūriau su visai kitokia realybe. Taip, tai vienas iš tų kraštų, kur egzodas - kaip niekada gyvas reiškinys, trunkantis jau ne vieną dešimtmetį. Daugybė kūrybingų Egipto žmonių buvo (ir tebėra) priversti emigruoti ir gyventi užsienyje, nes tėvynėje yra griežtai baudžiami už bet kokią laisvesnę mintį ar juo labiau šalies vadovų kritiką. XXI amžiuje menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų persekiojimas tiktai aštrėja. Mat Egipto valdžia, kaip sakoma, perėjo į kitą lygį. Pavyzdžiui, yra ne vienas precedentas, kuomet Muzikantų sindikatas atšaukė koncertus, motyvuodamas vien tuo, jog kokios nors grupės ar atlikėjo dainose vyriausybė "nepalaikoma", t. y. negiriama gražiausiais žodžiais. Kitaip sakant, dabar Egipte nebeužtenka vengti politikos ir nekritikuoti esamos padėties - su savo auditorija gyvai susitinkantiems menininkams privalu diktatūrą dar ir liaupsinti! Kitaip negu meno prievartavimu tokios situacijos, aišku, nepavadinsi.

Šiame fone naiviai atrodo gana paplitę aiškinimai, jog menas ir menininkai esą "nėra susiję su politika". Deja, tai visiškai neįmanoma, ypač totalitaristinėse valstybėse. Čia netgi tylėjimas gali būti traktuojamas kaip nebylus pritarimas arba protestas - priklausomai nuo konteksto ir valdžios tikslų. Antai dabar mačiau internete vykstant įnirtingas diskusijas, gerai ar blogai daro dainininkai, važiuojantys (ar atsisakantys važiuoti) į Vitebske organizuojamą Slavianskij Bazar. Netrūksta vienas per kitą rėkiančių, jog tai - renginys "paprastiems žmonėms", ir jokios politikos jame esą nėra. Cha cha cha. Pirmiausia, galima nė neabejoti: oficialieji Baltarusijos sluoksniai interpretuos svečių pasirodymus taip, kaip jiems bus naudingiau, ir panaudos juos propagandos tikslais, nesigilindami į tikruosius dainininkų motyvus. Antra, postringavimai apie "su politika nesusijusį meną" rodo, kad panašias tezes ginantys žmonės menkai tenutuokia, kas yra pilietinė visuomenė. Kas bus, jeigu kiekvienas norės išskirtinio statuso? Dainininkai sakys: aš paprasčiausiai dainuoju, džiuginu žmones ir visai nesidomiu politika! Dvasininkai tikins: Dievas visur vienas, jis neskirsto žmonių į politikus ir nepolitikus! Gydytojai ginsis: mes davėme Hipokrato priesaiką vienodai rūpintis visais pacientais, todėl į politiką kištis neturime nei laiko, nei noro! Jiems antrins duonos kepėjai, kurie kepa duoną visiems, nesigilindami į jų politines simpatijas. Mokytojai primins, jog moko visų piliečių visus vaikus, autobusų vairuotojai - jog visus vienodai vežioja į darbą ir t.t., ir pan. O dabar pasakykite, kuo gi pavirs šių darbščių, geraširdžių, bet apolitiškų žmonių būrys, nenorintis ginti savo teisių ir galvojantis, jog tą už juos turi padaryti kažkas kitas? Tai jau tikrai ne pilietine visuomene. Jie taps avių banda, kuriai komanduoti visuomet rasis piemuo. Ir labai maža tikimybė, kad tai bus kilniaširdis karalius; greičiausiai juos valdys kokia nors karinė chunta ir/ar dėl valdžios pamišęs diktatorius. Nes, deja, mes esame ne bibliniame rojuje, kur ėriukai taikiai ganosi su vilkais. Tam, kad gyvenimas mūsų neidealiame ir neidiliškame pasaulyje būtų pamanomas ir bent iš dalies atitiktų demokratijos princius, visi suaugę, veiksnūs visuomenės nariai turi jausti atsakomybę ir turėti politines pažiūras. Visi be išimčių. Menininkai taip pat. Galbūt - netgi pirmiausiai menininkai, nes jie dažnam yra dar ir moraliniai autoritetai. Ko gero dėsninga, jog bene daugiausiai koncepcijos "menininkai nedalyvauja politikoje" gynėjų yra tarp baltarusių ir rusų, kurie niekaip neišsivaduoja iš diktatūrų, nė patys dorai nesuvokdami, kaip ten atsidūrė; o atsidūrė, nes kritiškai didelė visuomenės dalis nesugeba suvokti elementaraus priežasties-pasekmės dėsnio ir vis iš naujo lipa ant to paties grėblio. Tuo tarpu žmonės, kuriems demokratija ir ją užtikrinanti pilietinė visuomenė - kasdien ginama vertybė, o ne abstrakti teorinė galimybė, kažin ar manys, jog gerai daro tie, kurie važiuoja į Vitebską nusilenkti Baltarusijos nomenklatūrai (šį festivalį finansuoja ir organizuoja baltarusių vyriausybė). Įsivaizduokite analogiją: Adolfas Hitleris kviečia menininkus surengti koncertą Aušvice, Štuthofe ar Dachau, motyvuodamas tuo, jog ten kali "paprasti žmonės, paprasti klausytojai", kuriems gyvenime nenusimato daug džiaugsmų ir kuriems būtų ne pro šalį pakelti dvasią. Ar jus asmeniškai įtikintų tokie argumentai, arba tiksliau - manipuliacijos? Ką jūs galvotumėte apie dainininkus, kurie, fiureriui tribūnoje plojant katučių, į dujų kameras lydimiems kaliniams surengtų "paguodos vakarėlį"? Taigi. Man regis, koncentracijos stovykla nėra pati geriausia vieta koncertams rengti, ir tie, kurie juose dalyvauja, elgiasi ciniškai ar bent jau neapdairiai.

Tamino-Amir Moharam Fouad, geriau žinomas sceniniu Tamino vardu, - Antverpene gyvenantis dainininkas, Egipto kino ir muzikos žvaigždės Muharram Fouad (1934-2002) vaikaitis. Nors dainininkas neslepia jaučiantis stiprų ryšį su Egiptu, tėčio žeme, apie planus praleisti ten ilgesnį laiką jis nė neužsimena. Tamino savo namais laiko Belgiją, mamos gimtinę, kur yra nepalyginamai daugiau galimybių laisvai kurti ir save realizuoti. Užaugęs Vakaruose bei čia sulaukęs pripažinimo, dainininkas jaučiasi Europos kultūros dalimi, ir tai atsispindi jo kūryboje. Pavyzdžiui, Persephone, parašyta iš Hado pozicijų, - viena gražiausių mano girdėtų šiuolaikinių dainų Antikos motyvais. Na, o tokios kompozicijos kaip Indigo Night, papuoštos arabiškomis melizmomis - aiški nuoroda į Rytus, kurie Tamino dažnai tampa įkvėpio šaltiniu. Tuo tarpu kūrinys Tummy daugiaplanis, nes gali būti suprastas įvairiai: čia kalbama ir apie žmogaus vidinį konfliktą, atsirandantį iš kūniškų poreikių ir dvasinių siekių prieštaringumo, ir apie nelengvą žinomumo naštą, kuomet auditorijos lūkesčiai tokie dideli, jog nepalieka erdvės pačiam menininkui ir jo tikrajam "aš". Videoklipas suteikia dainai dar vieną dimensiją: jis vaizduoja tarp dviejų kultūrų atsidūrusio žmogaus pastangas apibrėžti savo tapatybę ir nelengvą susitaikymą su įgimtu kitoniškumu. Videoklipas - tai istorija apie vaikiną, kuris kasryt atsibunda, padengtas aukso dulkėmis; būdamas tokios neįprastos išvaizdos, herojus užsidirba duonai, stovėdamas gatvėje kaip gyva Egipto faraono statula. Šis darbas vargina, bet mėginimai pabėgti nuo savęs visuomet baigiasi nesėkme - esi tas, kas esi, o tokios duotybės kaip rasė, tautybė ar pan. neišvengiamos ir nepakeičiamos.

Mes, žiūrovai ir klausytojai, dažnai būname savanaudiški ir džiaugiamės unikaliais menininkais, kurių darbuose susikerta kelių civilizacijų gijos; mums nerūpi nei protų nutekėjimo problema, su kuria susiduria trečiojo pasaulio valstybės, nei specifiniai sunkumai, kuriuos patiria konkretūs kultūrų kryžkelėje atsidūrę žmonės. Nors kai dėl pastarųjų, tai nereikia pamiršti, jog jų padėtis suteikia ir privalumų, tarkime, tam tikro pozityvaus, patrauklaus, smalsumą žadinančio egzotiškumo. Šiuo požiūriu kelias šalis apjungiančios ir atskleidžiančios asmenybės - ko gero vienintelis teigiamas dalykas, kurį išprovokuoja egzodas. Žinoma, turiu galvoje tuos atvejus, kuomet kūrėjai išradingai pasinaudoja svo išskirtinumu, o ne jaučiasi jo palaužti.

Laimei, kulinarijoje nėra dviprasmio žmogiškojo faktoriaus. Receptai keliauja iš vieno žemyno į kitą, kinta, jungiasi, formuoja fusion stiliaus virtuves ir bet kokiu pavidalu džiugina valgytojus. Neatsitiktinai šiandien parinkau jums humuso receptą. Kaip žinia, tai labai senas Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų avinžirnių užkandis, paplitęs taip plačiai, kad maisto istorikai iki šiol nesugebėjo atsekti tikslios jo atsiradimo vietos. Vakariečiams humusas taip patiko, kad dabar Europoje, Amerikoje, Australijoje jis irgi laikomas "savu" patiekalu. Be to, Vakaruose nuolat kuriami nauji šio užkandio variantai - su špinatais, avokadais, burokėliais, moliūgais, morkomis ir netgi šokoladu! Reikia pasakyti, kad tokie eksperimentai humuso gamybos istorijoje - nieko per daug revoliucingo, nes internete galima rasti senovinių (kad ir XIV amžiumi datuojamų) receptų, kurie humusą siūlo gaminti gana komplikuotai ir dėti į jį, pavyzdžiui, įvairių riešutų (graikinių, lazdyno, pistacijų, migdolų), kelių rūšių prieskoninių žolelių, alyvuogių ir t.t. Vėliau rytiečiai humusą išgrynino, palikdami klasikinėje receptūroje tik tai, kas svarbiausia - avinžirnius, tahinio pastą, citrinos sultis, česnaką, alyvuogių aliejų. Vakariečiams to dažnai pasirodo per maža, ir jie neatsispiria pagundai į avinžirnių tyrę primaišyti daugmaž visko, kas pasitaiko po ranka. Na ką gi, tegyvuoja kūrybingumas! :) Man vienok visuomet patraukliausiai atrodo receptai, kuriuose ingredientų gausa netrukdo visu gražumu atsisleisti pagrindinio komponento skoniui. Tad šiandien tebūnie - recepto variantas, kurį rytiečiai laiko tradiciškiausiu, bent jau kalbant apie mūsų laikus.

Ak, tiesa, Egiptas. Jokiu būdu negalima sakyti, jog ši šalis turi kažkokias išskirtines teises į humuso autorystę. Kur jau ten turės, kai Libanas ir Izraelis įsivėlė kone į teisinį karą, besiaiškindami, kuriai šaliai humusas priklauso "labiau" :) Egiptiečiai nuo šių batalijų laikosi kiek atokiau, tačiau santūrumas jiems netrukdo avinžirnių užkandį pristatyti kaip savo nacionalinės virtuvės dalį. O kodėl gi ne - juk humusas Egipte gaminamas mažų mažiausiai nuo viduramžių! Apie tai byloja ir pirmasis mums žinomas humuso receptas, užrašytas XIII a. Kaire. Taigi, yra šiokios tokios logikos garsųjį patiekalą sieti pirmiausiai su Egiptu. Bent jau aš, gamindama humusą, pirmiausiai rėmiausi egiptietiškais šaltiniais - ir nė kiek dėl to nepasigailėjau :)

Nuotrauka Kristinos


Hummus bi tahina - avinžirniai su tahiniu (humusas)

Ingredientai: (išeis nemažas dubuo užkandžio)

500 g išvirtų arba konservuotų avinžirnių*
3-5 v. š. tahinio pastos
3-5 v. š. citrinos sulčių
1-2 skiltelės česnako
Nebūtinai: ½ - 1 a. š. maltų kumino sėklų
Juodųjų pipirų arba raudonosios aitriosios paprikos (pagal skonį)
Druskos (pagal skonį)
2-3 v. š. alyvuogių aliejaus.
  1. Jeigu reikia, avinžirnius išvirkite. Nukoškite (likusį skystį išsaugokite) ir sutrinkite iki tyrės elektriniu smulkintuvu.
  2. Į trintus avinžirnius sudėkite tahinio pastą, supilkite citrinos sultis, įmaišykite trintus česnakus ir, jeigu naudosite, kuminus. Pasūdykite, pagardinkite pipirais ar aitriąja paprika, gerai išmaišykite. Jeigu masė labai tiršta, įmaišykite šlakelį avinžirnių virimo arba konservavimo skysčio, o jeigu jo neturite - truputį šalto virinto vandens. Paragaukite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį.
  3. Kai humusas bus norimo skonio ir konsistencijos, sudėkite jį į serviravimo indą, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir, jeigu norite, papildomai papuoškite. Tradiciška humusą puošti nesutrintais avinžirniais, sezamų sėklomis, žagreniu, saldžiosios paprikos milteliais, smulkintomis petražolėmis, alyvuogėmis - išsirinkite savo mėgstamiausius produktus (šįkart aš rinkusi avinžirnius, paskrudintas sezamo sėklas ir žagrenį).
  4. Patiekite humusą kaip šaltą užkandį su balta duona. Tradiciškai humusas valgomas su pita ar kitokia plokščia rytietiška duona, tačiau, jeigu jos nėra, rinkitės bet kokią kitokią, savo mėgstamą. Jeigu norite, prieš nešdami į stalą duoną suraikykite, pakepinkite ir patiekite šiltą. Vakaruose humusą taip pat įprasta patiekti su krekeriais, įvairiais duoniukais ir pan.
* Tradiciškai humusui naudojami džiovinti avinžirniai, tačiau juos paruošti užtrunka. Avinžirnius reikia maždaug prieš parą (ar bent jau iš vakaro) užmerkti, tada perplauti, užpilti švariu vandeniu ir apie 2 val. virti (pageidautina, netgi šiek tiek pervirti). Išvirę avinžirniai nukošiami ir, pagal galimybes pašalinus jų odeles, sutrinami. Kad procesas truktų trumpiau, Rytų šeimininkės į vandenį, kuriame mirko ir/ar verda avinžirnius, beria žiupsnelį valgomosios sodos, išvirtus avinžirnius trina su odelėmis arba imasi kitų gudrybių. Aš esu virusi džiovintus avinžirnius, mat dažnai teigiama, jog pastarųjų skonis geresnis už konservuotų. Bet pasakysiu atvirai: nepajutau aš jokio didesnio skirtumo, išskyrus laiko sąnaudas, tad dabar be didesnio sąžinės graužimo beveik visada naudoju avinžirnius iš skardinių. Ir dar: jeigu namuose turite džiovintų avinžirnių atsargų, juos labai patogu virti lėtpuodyje (tikrai neprisvils ir garantuotai suminkštės) arba greitpuodyje (čia jau reikia būti atsargiems ir orientuotis pagal situaciją, aš mirkytus avinžirnius dideliame vandens kiekyje verdu apie 30 min. nuo užvirimo momento).

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

2021 m. birželio 29 d., antradienis

Dukka - riešutų dažinys



Paklauskit pirmą sutiktą žmogų, ar jis įsivaizduoja, kas per šalis yra Egiptas, ir kaipmat sulauksite atsakymo tai aišku! Bet jeigu paprašysite įvardinti konkrečius faktus, susijusius su šia valstybe, didelė tikimybė, jog išgirsite vos du dalykus. Pirma, senovės Egiptą valdė faraonai, kuriuos mena paslaptingosios piramidės. Antra, šiuolaikiniame Egipte yra daug gerų ir labai gerų kurortų. Viskas. Gal tik kai kurie papasakos apie Nilą, Sueco kanalą, Kairą ar antikinę Aleksandrijos biblioteką. Ir jau retas kuris nutuoks, kokiomis nuotaikomis ir kokiais rūpesčiais nūnai gyvena Egipto visuomenė. Greičiausiai pastaruosius domėtis situacija Artimuosiuose bei Viduriniuosiuose Rytuose bus įpareigojusi profesija; turiu galvoje geografus, politologus, turizmo sektoriaus darbuotojus, orientalistikos specialistus ir pan. Atmetus šias išimtis, norom nenorom tenka prisipažinti, kad daugelio mūsų žinios apie Egiptą gana seklios ir paviršutiniškos. Tiesa, apie Botsvaną, Beniną ar Togą esame informuoti dar mažiau, bet tai menka paguoda, ar ne?

Būtent tokios mintys sukosi galvoje, grįžtant namo iš parodos Ką slepia sarkofagas, apie kurią pasakojau įraše Molokhia - vištiena su džiuto lapais. Na, o pasišovus taisyti trūkumus, visuomet patartina pradėti nuo savęs :) Taigi, nusprendžiau, jog bus ne pro šalį apie Egiptą sužinoti kažką naujo. Yra daug būdų praplėsti savo akiratį, bet aš dažniausiai teikiu pirmenybę menui - juk kūryba kaip lakmuso popierėlis atspindi viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Deja, Egipto atveju paaiškėjo, jog tai kone pretenzingas užmojis. Patikrinau: į lietuvių kalbą išversti vos keli Egipto rašytojų kūriniai, ir tie vertimai datuojami dar ankstyvuoju sovietmečiu. Šiuolaikiniai egiptiečių autoriai, įskaitant Nobelio premijos laureatą Nagibą Mahfuzą, lietuvių skaitytojų nepasiekė ir neaišku, kada pasieks. Iki mūsų neatkeliauja nei Egipto teatro artistai, nei tenykčių dailininkų parodos, nei, pavyzdžiui, šokių kolektyvai. Kiek geresnė situacija su kinu, bet ir čia esama išlygų: jeigu akylai nesekate kino festivalių programų, pažiūrėti Egipto režisierių darbus bus sudėtinga, o kai kurių ir išvis neįmanoma. Bet yra ir maloni žinia - internetas mums suteikia galimybę bent apytikriai susipažinti su kitų šalių muzika. Štai taip ir nusprendžiau, jog verta paklausyti populiarių Egipto atlikėjų - ir galbūt padaryti kažkokias išvadas.

Nuotrauka Kristinos

Paslaugusis Google per sekundę suformavo "geriausių Egipto dainininkų" sąrašą, kurio viršuje puikavosi Amr Diab vardas. Taigi, atrodė logiška savo kelionę pradėti būtent nuo jo. O dievai!.. Nuo arabiškos pop muzikos po ketvirčio valandos galva įskaudo taip, kad tapo aišku kaip dieną - mano nervų sistema visiškai nepasiruošusi tokiam išbandymui. Išklausyti Amr Diab albumo neprisiverčiau net pažintiniais tikslais. Per kelias minutes įsitikinau, jog su kitais sąraše esančiais atlikėjais reikalai dar blogesni. Buvau besusitaikanti su mintimi, jog eksperimentas žlugo, o Vakarų ir Rytų pasaulius skiria tikra muzikinė bedugnė.

Vis dėlto šio reikalo niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Juk Egipte gyvena daugiau negu 100 milijonų žmonių, tad visiškai neįmanoma, jog tarp jų neatsirastų muzikantų, kurių kūryba šio to verta! Taigi, praėjus pirmajam kultūriniam šokui, nusprendžiau tęsti savo tyrinėjimus. Ir štai čia paaiškėjo keletas netikėtų dalykų. Pirmiausia - egiptiečiai tikrai turi atlikėjų ir grupių, atstovaujančių roko, metalo, indie folk, repo, elektroninei muzikai. Antra - jų yra labai mažai, kone visus galėtum suskaičiuoti ant pirštų. Trečia - bet kurie muzikos atstovai, nesilaikantys pop muzikos krypties, vadinami bendru underground vardu. Žinoma, iškart kyla klausimai: kodėl Egipte muzikinė įvairovė tokia menka? Ir kodėl underground kategorijai priskiriama muzika, kuri, mūsų akimis žiūrint, visiškai atitiktų, tarkime, klasikinio roko apibrėžimą?

Norint visa tai išsiaiškinti, tenka įžengti į politikos sritį ir pradėti nuo Hosni Mubarako. Kaip ir visi per ilgai valdžioje užsibuvę žmonės, jis negalėjo pakęsti kritikos, net jeigu toji buvo išsakoma dainų forma. Taigi, valstybė rėmė tik jai lojalius pop dainininkus, kurie nerūpestingai traukė pačias banaliausias meilės treles (egiptiečiai juokauja, jo pastarųjų repertuaras sudarytas iš 25 žodžių, kurie retkarčiais sukeičiami vietomis :). O štai alernatyvių krypčių dainininkai mėgino kalbėti apie tai, kas išties aktualu - socialines problemas, žodžio ir pasirinkimo laisvę, permainų būtinybę. Nereikia nė sakyti, kad tokie "atskalūnai" - lyg ašaka valdžios gerklėje. Tiesa, Hosni Mubarako laikais jie nebuvo kažkaip ypatingai represuojami, tačiau oficialūs sluoksnai pasistengė, kad underground atstovai nukentėtų finansiškai, nebūtų girdimi per radiją, kuo mažiau šmėžuotų stadionuose ar prestižinėse koncertų salėse. Paprastai jiems būdavo išduodami leidimai koncertuoti tik nedideliuose teatruose bei naktiniuose klubuose, kurie, kaip manyta, yra per mažai reikšmingi, kad keltų grėsmę valstybės stabilumui.

Viskas pasikeitė, 2011 m. į Egiptą atėjus Arabų pavasariui. Suirutės metu meilės dainos retai kada būna aktualios, o ir Egipto pop dainininkai pasirodė esantys ne per daug pilietiški: dalis atvirai palaikė žlungantį režimą, dalis tiesiog tylėjo, tikėdamiesi, jog neramumai greitai baigsis, ir jų koncertų grafikai grįš į senas vėžes. Tuo tarpu underground atstovai išgyveno auksinius metus. Ilgą laiką šešėlyje buvę muzikantai lipo į Tahriro ir kitose aikštėse paskubomis suręstas scenas. Kūrėsi naujos grupės, buvo įrašinėjami nauji albumai, susiformavo netgi nauji muzikos žanrai, tokie kaip mahraganat. Gal tik gatvės menininkai (pirmiausiai graffiti kūrėjai) neatsiliko nuo jų savo kovingumu ir noru išjudinti sustabarėjusią sistemą. Nūnai kai kurie vakariečiai Arabų pavasarį vertina skeptiškai ir net savanaudiškai (tik pamanyk, buvo uždarytos jų mėgstamos poilsiavietės!), bet tiesa ta, kad žmonės neišeina į tokio masto protesto akcijas iš neturėjimo ką veikti. Išsamiai analizuoti revoliucinius procesus - politologų darbas, aš tik pasakysiu, jog Egipte apstu ekonominių, socialinių ir kitokių problemų, įskaitant tas, apie kurias Vakarai jau seniai pamiršo. Na, pavyzdžiui, neraštingumas. Ar žinojote, kad oficialiais duomenimis apie 25% šiuolaikinių egiptiečių neraštingi, o realybėje šis skaičius gali siekti iki 40%? Ar įsivaizduojate, koks žmogaus, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, konkurencingumas XXI amžiuje? Ir čia, deja, tik ledkalnio viršūnė.

Cairokee - 2003 m. Kaire įkurta ir iki šiol labai populiari roko grupė, sulaukusi pripažinimo ne tiktai Egipte, o ir užsienyje (2014 m. ji buvo nominuota MTV EMA apdovanojimams Geriausio Vidurniųjų Rytų atlikėjo kategorijoje). Su metais Cairokee muzika darosi vis brandesnė ir - vis liūdnesnė. Kadangi jų tekstuose kalbama apie laisvę, žmogaus teises, lyčių lygybę ir kitas jautrias temas, Muzikantų sindikatas yra uždraudęs nemažą pluoštą kūrinių atlikti viešai, motyvuodamas tuo, jog jie politiškai nekorektiški. Daina I Thought there was still time (liet. Aš maniau, kad dar yra laiko) iš pirmo žvilgsnio labai asmeniška. Ji skirta vokalisto mamai, susirgusiai Alzhaimerio liga; moteris vis labiau praranda ryšį su realybe, palikdama savo šeimai begalinį ilgesį, skausmą ir tuštumą. Tačiau tikrąja ta žodžio prasme raudantys muzikos instrumentai - tai ir aliuzija į apverktiną šiuolaikinio Egipto padėtį. O juk žmogui reikia tiek nedaug: laimingų namiškių, darbo, gerų naujienų rytiniame laikraštyje - sakoma kitoje Cairokee dainoje Wallah Ma Aayez (liet. Viskas, ko aš noriu). Kitaip negu pop dainininkai, Cairokee savo klausytojams siunčia ir socialinę, ir kultūrinę žinutę - tiek Rytuose. tiek Vakaruose žmonės išgyvena tuos pačius jausmus, gerbia tas pačias vertybes, nori mylėti ir būti mylimi, svajoja, kuria, dirba ir džiaugiasi taikiu dangumi. Oficiali Cairokee svetainė čia. Jei žinote, kaip korektiškiau pateikti nuorodas į muzikos kūrinius, palikite komentarą su patarimais. Ačiū!


Kad ir kaip gaila būtų, progresyviai nusiteikusiems egiptiečiams savo tikslų įgyvendinti nepvyko. Nors Hosni Mubarakas buvo priverstas pasitraukti, paaiškėjo, jog ilgi jo vienvaldystės metai sunaikino bet kokią padoresnę opoziciją - tokia niūri realybė būdinga daugumai podiktatūrinių visuomenių. Po kelių dešimtmečių Egipte buvo surengti pirmieji tikri rinkimai, bet atsirado vos du pretendentai į prezidento postą: Ahmedas Šafikas, buvęs Hosni Mubarako komandos narys, palaikomas kariškių, ir Mohamedas Morsi, remiamas religinių lyderių. Kandidatai atrodė vienas už kitą prastesni, bet egiptiečiai didesnį pasitikėjimą išreiškė Mohomedui Morsi, vildamiesi, jog jis imsis bent šiokių tokių reformų. Ir ėmėsi, tik visai ne tokių, kokių tikėjosi visuomenė. Naujasis lyderis iškart puolė stiprinti savo valdžią ir plėsti prezidento įgaliojimus, be to, per daug neslėpė, jog jis nė neketina kurti demokratinės modernios valstybės, užtai simpatizuoja radikalioms islamo srovėms. Perspektyva supanašėti su Afganistanu egiptiečių nė kiek neviliojo, ir žmonės vėl išėjo į gatves. Tuo netruko pasinaudoti kariškiai, kurie įvykdė perversmą ir į šalį grąžino nusistovėjusią tvarką - tik be Hosni Mubarako ir su dar galingesniu represiniu aparatu.

Abdel Fattah el-Sasi, dabartinis Egipto diktatorius, perversmų laikais spėjo deramai įvertinti menininkų galią žadinti visuomenėje maištingas nuotaikas. Kad muzikantai per daug neįsijaustų, buvo įkurtas Muzikantų sindikatas, savotiškas "dorovės policijos" atitikmuo meno srityje. Šios organizacijos funkcija - suregistruoti Egipto atlikėjus ir muzikines grupes, o tuomet kontroliuoti, ką, kaip ir kur jie gali ar negali groti bei dainuoti. Sindikato atstovai turi teisę cenzūruoti dainų tekstus, liepti išimti iš albumų neįtikusius kūrinius arba tuos albumus išvis uždrausti, be jokių paaiškinimų atšaukti koncertus (taip pat ir tuos, kuriems anksčiau patys buvo išdavę leidimus) ir netgi atlikti kratas muzikantų studijose. Kas gresia nepaklusniesiems? Geriausiu atveju - baudos, blogiausiu - kalėjimas. Ir, patikėkite, laisvės atėmimo bausmė Egipto meninininkams (ne tik muzikantams) - anaiptol ne teorinė galimybė. Už "netinkamus" kūrinius yra ir kalinčių, ir kalėjimuose atsisveikinusių su savo gyvybe. Reikia pavyzdžių? Vos 25-erių Shady Habash, sukūręs videoklipą muzikantui Ramy Essam, pernai mirė kalėjime. Poetas Galal El-Behairy, parašęs dainą tam ačiam muzikantui, tebekali su teismo nuosprendžiu "už poeziją". Paties Ramy Essam muzika Egipte buvo uždrausta, o liūdno likimo jis išvengė tik todėl, kad spėjo išvykti į Europą. Čia reikia pasakyti, kad Muzikantų sindikatas leidžia sau kai kurių atlikėjų ar grupių išvis neregistruoti, jeigu nusprendžia, jog jų kūryba pernelyg laisvamaniška ir šiuolaikiška (antai repas, hiphopas ar R&B laikomi muzika, kuri esą diskriminuoja Egipto kultūrą, o tai reiškia, kad ji oficialiai nepriimtina). Žinoma, neužregistruota muzikinė veikla iškart tampa nelegali ir, atitinkamai, baustina.

Nenuostabu, kad Egipto underground muzikantai dabar išgyvena ne pačias geriausias dienas. Dalis jų neatlaikė spaudimo ir metė kūrybinį kelią, dalis emigravo, dalis tęsia kone partizaninę kovą, mėgindami laviruoti tarp metaforinio kalbėjiimo ir grėsmingų gyvenimo realijų. Ir tik pop dainininkai, sulaukę savo valandos, vėl suokia apie meilę ir džiaugiasi valdžios atstovų protekcijomis. Kiek tęsis tokia padėtis, sudėtinga pasakyti. Aišku tik tai, kad dabartinė Egipto vadovybė sėdi lyg ant parako statinės, nes reformos taip ir nebuvo įvykdytos, o susikaupusios problemos tik dar labiau įsisenėjo. Tokiais atvejais permainos, dažniausiai skausmingos - tik laiko klausimas. Deja, be viso kito tiktai jos atvers platesnes galimybes gimti ir naujos kartos Egipto muzikai. O kol kas bent kiek pažangesni ir novatoriškesni šios šalies menininkai dirba, kasdien rizikuodami, jog į jų duris pasibels nekviesti svečiai. Savo auditoriją jie dažniausiai pasiekia per internetines platformas, tačiau... kaip ir visos dikatatūros, Egipto valdžia deda pastangas kontroliuoti internetinę erdvę ir kiek įmanoma ją apriboti. Taigi, Egipto muzikantams belieka palinkėti vilties ir dvasios stiprybės. Juk net po tamsiausios nakties išaušta rytas, tiesa?

Ligita, ačiū, kad pagelbėjai paruošti užkandžius, juos papuošti ir netgi nufotografuoti! Nuoširdžiausias dėkui už alyvmedį ir puikų vakarą jūsų namų terasoje! Tikiuosi, tokių susitikimų bus dar ne vienas :) Nuotrauka Ligitos

Papasakoti apie dukka (dar rašoma dukkah, duqqa ir pan. - nuo arabiško žodžio, reiškiančio grūsti), tipišką egiptietišką užkandį, mane įkvėpė ta pati Cairokee daina, skirta susirgusiai grupės vokalisto mamai. Mat vienam straipsnyje perskaičiau, jog dukka labai naudinga sveikatai ir be kita ko padeda išvengti Alzhaimerio ligos. Pažvelkime, kas slypi po šiuo mums neįprastu pavadinimu. Taigi: riešutai, sėklos, prieskoniai, džiovintos žolelės; visa tai sumalama ir sumaišoma; valgoma, padažius duoną į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį. Neįprasta? Neįprasta. Verta išmėginti? Verta.

Pagaminti dukka - neilgai trunkantis ir nesudėtingas reikalas, be to, galima sukurti daugybę mišinio variantų, vadovaujantis savo skoniu ir maisto spintelių turiniu. Na, pavyzdžiui, riešutai: tradiciškiausias pasirinkimas būtų lazdyno riešutai, tačiau jie dažnai pakeičiami arba maišomi su pistacijomis, migdolais, žemės, graikiniais ar pinijų riešutais. Kuminai ir kalendrų sėklos - lyg ir būtina dukka dalis, tačiau pasitaiko receptų, kuriuose kuminai keičiami arba maišomi su mums įprastais kmynais, pankoliais, juodgrūdėmis, žagreniu, krapų sėklomis ir t.t. Kai dėl sėklų, tai į dukka įprasta dėti sezamų, bet vėlgi - kai kas šiais laikais juos keičia ar maišo su moliūgų, saulėgrąžų ar kitokiomis sėklomis. Įvairuoja ir džiovintos žolelės: kiekvienas renkasi tokias, kurios jiems patinka labiausiai - mėtas, čiobrelius, mairūnus, raudonėlius ar, pavyzdžiui, dašius. Esti ir retai pasitaikančių, labai neįprastų dukka variantų, į kurių sudėti įeina maltos soros, avinžirniai ir netgi džiovintas sūris!

Kiek pastebėjau, Rytuose žmonės gamina stipresnio skonio dukka, t.y. prieskonių (kumino, kalendros sėklų, juodųjų pipirų) kiekis mišinyje daugmaž atitinka maltų riešutų kiekį. Be to, kad prieskoniai atsiskleistų visu gražumu, jie dažniausiai sausai pakepinami ir tik tada sumalami. Dukka atradę vakariečiai dažniausiai teikia pirmenybę švelnesniuo skonio užkandžiui, todėl į maltus riešutus įmaišo palyginti nedidelį prieskonių kiekį - tik tiek, kad būtų juntamas švelnus pikantiškumas. Aš patikrinau šią teoriją su draugais: pagal egiptietišką receptą pagaminta dukka jiems patiko, tačiau kone visi užsiminė, kad prieskonių, ypač kuminio, galėtų būti ir mažiau. Taigi, užrašydama receptą, atsižvelgiau į jų pastabas.

Pagaminta ir į sandarų indelį suberta dukka gali būti laikoma apie savaitę, o šaldytuve - apie mėnesį. Tiesa, iki begalybės jos sandėliuoti negalima, nes ilgainiui riešutai apkarsta, o prieskoniai išsikvepia. Egiptiečiai dukka naudoja labai įvairiai: užberia jos ant salotų, trintų sriubų, humuso ar kitų dažinių, apvolioja šiuo mišiniu kepamą žuvį ar vištieną ir t.t. Vis dėltio, kaip jau minėjau, tradiciškiausias būdas patiekti dukka - derinti ją su alyvuogių aliejumi ir duona. Geriausia jog tai būtų kaip įmanoma kokybiškesnis, šalto spaudimo alyvuogių aliejus ir pita ar kitokia tradicinė arabiška duona. Iš pradžių aš netgi grasinausi jos išsikepti - khobz eddar ar kitokios. Bet užkandžius arabiškais motyvais gaminau Joninių vakarui, kai lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, tad įjungi orkaitės taip ir neprisiverčiau. Vietoje to nusipirkau savo mėgstamos duonelės su alyvuogėmis - vildamasi, kad per daug nenusižengsiu Egipto tradicijoms :)

Tikiuosi, mano pasakojimas jus įkvėpas pasigaminti dukka ir atrasti kažką visiškai naujo užkandžių pasaulyje. Dabar gi eikite ir paskambinkite savo tėvams. O dar geriau, jeigu tik turite galimybę, juos stipriai apkabinkite. Dabar, nelaukdami, kol laikas išseks.

Nuotrauka Kristinos


Dukka - riešutų dažinys

Ingredientai: (išeis ne visai mažas dubenėlis dažinio)

½ puodelio lazdyno riešutų (1 puodelis - 250 ml)*
½ puodelio sūdytų pakepintų pistacijų
¼ puodelio sezamo sėklų
1 v. š. kumino sėklų**
3 v.š. kalendros sėklų
1 v.š. džiovintų čiobrelių ***
Maltų raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį)
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
  1. Lazdyno riešutus pakepinkite. Originlus receptas siūlo juos supilti į skardelę, 12 min. kepinti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, tuomet suberti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, pravėsinti ir patrinti tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji dalis tamsių odelių. Aš, nuolat pamaišydama, riešutus kelias minutes pakepinau sausoje keptuvėje; kai jų odelės sutrūkinėjo, nukaičiau, subėriau į dubenį, pravėsinau ir patryniau tarp delnų - rezultatas buvo ne ką prastesnis.
  2. Sausoje keptuvėje pakepinkite sezamo, kumino ir kalendros sėklas (visas atskirai). Kepinkite neilgai, iki 3 min., kol pakvips, bet dar nepradės degti. Visus pakepintus ingredientus atvėsinkite.
  3. Tradiciškai visi dukka mišiniui skirti ingredientai grūdami grūstuvėje, tačiau šiais laikais įprasčiau naudotis elektriniais prietaisais. Svarbu atsiminti, jog ingredientų negalima sutrinti iki tyrės - jie turi likti birūs ir išlaikyti šiek tiek rupumo. Aš lazdyno riešutus ir išlukštentas pistacijas iki trupinių sumaliau uždarame smulkintuvo indelyje, o sezamo, kumino, kalendros sėklas bei prieskonines žoleles maliau kavamale, specialiai prieskoniams skirtame indelyje.
  4. Sumaišykite maltus riešutus, sėklas ir prieskonius. Mišinį pagal skonį pagardinkite aitriąja paprika ir juodaisiais pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite (aš nesūdžiau, nes užtektinai druskos buvo sūdytose pistacijose).
  5. Pagaminę dukka, laikykite mišinį sandariai uždarytame stiklainyje ar kitokiame inde. Patiekdami reikiamą kiekį mišinio supilkite į dubenėlį ar lėkštelę. Dukka Rytų šeimininkės retai kada puošia, dažniausiai užkandis atrodo kaip tamsūs trupiniai, supilti į serviravimo indą. Aš dukka pabarsčiau maltomis nekepintomis pistacijomis (jos turi ryškią žalią spalvą) ir papuošiau keliais nemalatas lazdyno riešutais.
  6. Tradiciškai dukka patiekiama kaip užkandis su kokybišku alyvuogių aliejumi ir pita ar kitokia šviesia duona. Valgant atlaužtas duonos gabaliukas dažomas į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį.
  7. Sandariame inde dukka gali būti laikoma apie savaitę kambario temperatūroje, o šaldytuve - maždaug mėnesį. Ją galim panaudoti įvairiems tikslams - pavyzdžiui, trintoms sriuboms, salotoms, įvairiems dažiniams pagardinti.
* Lazdyno riešutus galima keisti kitokios rūšies riešutais arba jų mišiniais. Gaminant užkandį, tiks pistacijos, migdolai, pinijų, graikiniai ar žemės riešutai. Eksperimentus mėgstantys vakariečiai, gamindami dukka, panaudoja ir kokoso, anakardžių, makadamijų riešutus, nors jie nebūdingi tradicinei dukka, o kai kurie - ir arabų virtuvei apskritai.
** Kuminai ir kalendrų sėklos - beveik visuose receptuose figūruojančios dukka dalys, suteikiančios šiam dažiniui specifinį rytietišką kvapą ir skonį. Originalus receptas siūlo dėti 3 v. š. kuminų ir net 6 v. š. kalendros sėklų. Vis dėlto mūsų lietuviškm skoniui tai kiek per dideli kiekiai, todėl aš siūlau juos sumažinti ir pagaminti švelnesnę dažinio versiją. Jeigu jums norėsis intensyvesnio skonio, kuminų ir kalendros kiekį galite padidinti. Be to, galite dukka mišinį paįvairinti ir kitais prieskoniais - pavyzdžiui, Kaire į jį neretai dedamas geras žiupsnis pankolių sėklų. Be to, jeigu kuminas jums visiškai nepriimtinas, keiskite jį mums įprastais kmynais - jie irgi kai kada naudojami autentiškuose dukka receptuose.
*** Džiovintus čiobrelius galite keisti džiovintais raudonėliais, mairūnais ar mėtomis, arba derinti kelių rūšių prieskonines žoleles.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2021 m. birželio 22 d., antradienis

Molokhia - vištiena su džiuto lapais



Gali būti, kad, skaitydami mano praeitą įrašą, pagalvojote, jog esame pernelyg griežti ir autoritariški tėvai. Betgi ne. Dažniausiai su savo vaiku gražiuoju sutariame, ką veiksime savaitgaliais ar per atostogas. Ir jis tų dienų laukia, kai kada netgi su nekantrumu. Pavyzdžiui, ne taip seniai nusprendėme apžiūrėti parodą Ką slepia sarkofagas, ir sūnus (kartu su klasės ir kompiuterinių žaidimų draugu :), be jokių papildomų įkalbinėjimų kelioms valandoms persikėlė į senovės Egipto pasaulį. Man, savo ruožtu, buvo netikėčiausia, jog tiek Tomas, tiek Edvardas pareiškė, esą "tikriausias" ir "teisingiausias" eksponatas parodoje - tai Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės tarpukariu iš Kairo į Lietuvą pargabenta mumija. Kodėl? Ogi todėl, kad ji balta! Kitaip sakant, jaunoji kartą "tikrais" laiko pirmiausiai tuos dalykus, kuriuos mato animaciniuose ir/ ar meniniuose filmuose. Ką gi, tai tik dar kartą patvirtina, jog vaikams svarbu paaiškinti, kaip labai meninė tiesa gali skirtis nuo istorinės tiesos, o ir šiaip - kad neginčijamų ir vienareikšmių dalykų šiame pasaulyje pasitaiko daug rečiau, negu galėtume įsivaizduoti.

Nuotrauka Kristinos

Mums su vyru apsilankymas Istorijų namuose irgi paliko kuo puikiausią įspūdį. Pirmiausia - ne tik teatras, o ir muziejus prasideda nuo rūbinės. Buvo šeštadienio popietė, vos vos lynojo, žmonių eilutė trypčiojo kieme, nes šiais laikais visiems mums tenka laikytis saugaus atstumo reikalavimų, ypač patalpose. Išėję į lauką, muziejaus darbuotojai ne tik paaiškino įėjimo/ išėjimo tvarką, o ir sakė apgailestaujantys dėl iškilusių nepatogumų, nors buvo akivaizdu, jog tai force majeure, ir parodos organizatoriai čia niekuo dėti. Visą dieną (o prieš tai - ir visą savaitę) dirbti su lankytojų srautu - užduotis ne iš lengvųjų. Bet darbuotojai kantriai ir maloniai kiekvienam atsakinėjo į klausimus, patarinėjo, kokia tvarka geriau apžiūrėti parodą ir t.t. - kitaip sakant, priėmė muziejaus lankytojus taip, kaip rūpestingi šeimininkai priima savo svečius. Ačiū jiems už tai, nes, kad ir kokios svarbios muziejui būtų sienos ir ekspozicijos, pirmiausiai čia dirbantys žmonės lemia, kokį jausmą išsinešime iš aplankyto renginio. Nors kai dėl Istorijos namų sienų, reikia pasakyti, kad, prikeldami pastatą naujam gyvenimui, architektai, restauratoriai bei dizaineriai pasidarbavo iš peties: jų sukurta parodų erdvė šiuolaikiška, elegantiška, patogi, o tuo pačiu - išlaikiusi praėjusių amžių aurą. Pati paroda - irgi geras pavyzdys, ko galima pasiekti, kuomet dirbama ne tik profesionaliai, o ir su meile. Nors mūsų šalis neturi tiek eksponatų ir išteklių kaip, tarkime, British Museum, parodos organizatorių išsikeltas tikslas - supažindinti lankytojus su Lietuvos egiptologija - buvo įgvendintas, ir netgi labai sėkmingai. Neįmanoma nepastebėti, jog buvo apgalvota viskas, pradedant suvenyrais ir chronologiene skale, baigiant mokslinių tyrimo metodų pristatymu, kuriuos suprantamai paaiškinti plačiai auditorijai sudėtingiau, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Žodžiu, apsilankymas parodoje Ką slepia sarkofagas buvo viena iš tų patirčių, apie kurias sakoma: jeigu turite laisvą pusdienį, nueikite ir jūs, nepasigailėsite :)

Nuotrauka Šarūno

Na o mane apsilankymas parodoje įkvėpė aprašyti molokhia - Egipto, o ir Artimųjų Rytų bei visos Šiaurės Afrikos patiekalą, kurį pirmą kartą pagaminau šį pavasarį. Kodėl tik šį pavasarį? Todėl, kad molokhia - tai ne šiap sau patiekalo pavadinimas, o ir nuoroda į svarbiausią ingredientą - ilgavaisio džiuto (lot. corchorus olitorius) lapus. Vakarų šalyse šviežiais džiuto lapais prekiaujama itin retai, tačiau rytietiškų prekių parduotuvėse jų galima aptikti džiovintu pavidalu arba šaldytų daržovių skyriuose. Lietuvoje džiuto lapų iki šiol mačiusi nebuvau, kol vieną pavasario dieną atradau internetinę parduotuvę  Orienal. Aš visuomet džiaugiuosi, kai Lietuvos rinkoje atsiranda tikrų naujovių - na, žinote, ne 25-ta varškės ar avižinių dribsnių rūšis (tokie produktai dažniausiai vienas nuo kito skiriasi tik pakuotės dizainu), o, pavyzdžiui, angliškas clotted cream, arba ybiškės (tiek jau to, tebūnie šaldytos :), arba filo tešla. Džiuto lapai irgi priskirtini prie tikrų naujovių, nes jie suteikia patiekalui tokį skonį ir konsistenciją, kurio neatkartoja nei špinatai, nei mangoldai, nei kitos mums įprastos lapinės daržovės.

Prieš pateikdama receptą, norėčiau dar keletą žodžių pasakyti apie parduotuvę Oriental. Atlikdama užsakymą, nusprendžiau imti net dvi pakuotes džiuto lapų, mat, viena vertus, jau seniai grasinausi pagaminti kelis patiekalus su jais, antra vertus, norėjau būti tikra, jog nepasisekus kuriam nors eksperimentui, turėsiu pakankamai žaliavos kitam bandymui. O tuomet sulaukiau skambučio - malonus vyriškas balsas teiravosi, ar aš nesuklydau ir tikrai žinau, ką užsisakiau? Prisipažinau, jog daugmaž nutuokiu. Visgi mano patikinimai ko gero neskambėjo itin įtaigiai, nes žmogus pasiūlė atsiųsti receptą, kaip džiuto lapus tinkamai paruošti. Ir atsiuntė - taip taip, ne tik prekes, o ir instrukcijas, ką su jomis nuveikti! Kai šią istoriją papasakojau šeimai ir draugams, visų reakcija buvo panaši: čia tai bent servisas, nuostabu! Man savo ruožtu, labiausiai paglostė širdį tas nuoširdumas, su kuriuo Oriental rūpinasi savo klientų gerove. Džiaugiuosi atradusi šią parduotuvę - o jums, jeigu tik domitės rytietiška virtuve, irgi rekomenduoju joje apsilankyti :)

Džiovinti ilgavaisio džiuto lapai. Nuotrauka Kristinos

O dabar apie molokhia (yra daug šio žodžio rašybos variantų, kaip antai mulukhiyah, mulukhiyyah, molokheyya ir kt.), arba mūsiškai - apie džiuto lapus. Pirmiausia, juos siūloma labai gerai nuplauti keliais vandenimis, nes taip ne tiktai pašalinsite dulkes , o ir sumažinsite specifinės lipnios medžiagos, kurios turi džiuto lapai, kiekį. Ko gero švieži lapai lipnumo turi šiek tiek daugiau, nes, plaunant džiovintus, jis beveik nejuntamas. Aš nuplautus džiuto lapus užpyliau šaltu švariu vandeniu ir šaldytuve laikiau per naktį, tada dar kartą perploviau. Jie gerokai išbrinko, ėmė panašėti į šviežius. Pagaminus padažą, buvo panašu, jog jis sutirštintas krakmolu, tačiau pernelyg didelio tąsumo neturėjo. Padažo skonis buvo pakankamai intensyvus, bet malonus.

Kai kurie šaltiniai rašo, jog virti ar troškinti džiuto lapai gali turėti truputį kartumo, bet mano šeima jo nepastebėjo. Vis dėlto džiuto lapų padažą aš rekomenduočiau patiekti drauge su ryžiais, kurie sumažina skonio intensyvumą. Rytuose gana įprasta molokhia padažą supilstyti į nedidelius dubenėlius ir patiekti atskirai nuo kitų ingredientų, lyg kokią tirštą trintą sriubą. Bet, man atrodo, prie šio džiuto lapų neįpratusiems žmonėms pats vienas padažas gali pasirodyti pernelyg stiprus. Na, o kaip ten yra iš tikrųjų, niekaip neišsiaiškinsite, kol patys šio patiekalo neparagausite. Aš galiu jums garantuoti tik viena - kad ir kaip patieksite džiuto lapus, lietuviškai skonio paletei patiekalas su jais atrodys daugiau ar mažiau egzotiškas :)

Pagamintas molokhia padažas. Nuotrauka Kristinos

Kulinarijos istorikai teigia, kad džiuto lapai Egipte buvo valgomi jau faraonų laikais. Didelė tikimybė, jog augalo (ir, atitinkamai, patiekalo) pavadinimą mes irgi paveldėjome iš senovės egiptiečių. Beje, molokhia reiškia karališkas [valgis], ir ko gero tai nėra atsitiktinumas: išlikę žinių, jog kai kurie faraonai džiuto lapus netgi draudė valgyti prastuomenei, agrumentuodami, jog augalas turi afrodiziako savybių ir šiaip jau yra skirtas tik aristokratams. Laimei, tokie draudimai netrukdavo ilgai, ir netrukus žmonės vėl grįždavo prie mėgstamo ir visiems prieinamo produkto. Iš senųjų rašytinių šaltinių žinoma ir tai, jog patiekalai iš džiuto lapų buvo gaminami senovės Indijoje, o viduramžiais - Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Šiais laikais molokhia mėgėjų pasaulyje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, mat kolonializmo laikais džiuto lapai išplito daugelyje regionų, pradedant Filipinais, baigint Karibų jūros salomis.

Aišku, kuomet patiekalo istorija tokia ilga, o geografija tokia plati, nereikėtų stebėtis, jog egzistuoja daugybė jo variantų. Žmonės su džiuto lapais derina skirtingą mėsą, prieskonius, garnyrus, o ir pačius džiuto lapus ruošia vis kitaip (džiovina arba ne, smulkina arba ne, patiekia drauge su mėsa arba atskirai nuo jos). Pavyzdžiui, Egiptas ir Sirija (taipogi Libanas) -  lyg ir ne per daugiausiai viena nuo kitos nutolusios šalys, tačiau molokhia gamina gana skirtingai. Egiptiečiai džiuto lapus linkę smulkinti ir ruošti iš jų padažą, o išvirtą mėsą apkepinti bei patiekti atskirais gabalais. Tuo tarpu Sirijoje ar Libane džiuto lapai paprastai nesuverdami į tyrę; atvirkščiai, į juos įmaišoma nukaulinta, nedideliais gabaliukais supjaustyta mėsa - taip pagaminamas gana aiškios struktūros troškinys. Aš šį kartą nusprendžiau pristatyti jums egiptietišką patiekalo versiją, bet ne todėl, kad kitų šalių receptai būtų prastesni, o todėl, kad gaminau, grįžusi iš parodos ir kupina pamąstymų apie Egiptą :)

Šioje vietoje dar pasakysiu, jog ir pačiame Egipte molokhia, vienas iš šalies nacionalinių patiekalų, gali būti pagaminta įvairiai. Pavyzdžiui, pajūryje vietoje mėsos žmonės dažnai panaudoja žuvis ir/ar krevetes. Vis dėlto populiariausias pasirinkimas - vištiena, triušiena, aviena, ožkiena. Ar galima rinktis kitokią mėsą? Sakyčiau, viskas priklaus nuo požiūrio. Reikėtų prisiminti, kad arabiškai kalbantis pasaulis - tai musulmoniškas pasaulis, todėl iš pagarbos šiai kultūrai patiekale nereikėtų naudoti kiaulienos. O štai jautieną - kodėl gi ne? Beje, džiuto lapų troškinius su jautiena labai mėgsta, pavyzdžiui, Čado, kuriame dominuoja islamas, gyventojai. Žinoma, kai kur džiuto lapai derinami ir su kiauliena (pavyzdžiui, Haityje), tačiau tai krikščioniškos šalys, ir jų kultūra, taipogi kulinarinė, visai kitokia.

Nors Egipto klimatas nepalyginamai karštesnis negu mūsiškis, šios šalies gyventojai dėl to neatsisako karštų mėsiškų patiekalų. Mums, šiauriečiams, taip maitintis sudėtingiau, tačiau ne veltui sakoma - ruošk roges vasarą :) Tad jeigu toks maistas dabar atrodo per sunkus, pasidairykite bent jau džiovintų molokhia lapų, kad, stojus vėsesniems orams, galėtumėte ilgai neatidėliodami imtis eksperimentų :)

Nuotrauka Kristinos


Molokhia - vištiena su džiuto lapais

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms)

Sultiniui:
~ 1 kg vištienos*
1 svogūnas
1 cinamono lazdelė
1 lauro lapelis
1 rozmarino šakelė
Druskos (pagal skonį)
Prieskoniai mėsai:
½ a.š grūsų kalendros sėklų
½ a.š. grūstų kumino sėklų
½ a.š. malto cinamono
¼ a.š. džiovintos saldžiosios paprikos miltelių
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
Sviesto (geriau lydyto) kepimui
Padažui:
150 g džiovintų (arba 300 g šviežių/ šaldytų) ilgavaisio džiuto lapų**
3 v.š. sviesto
2-3 česnako skiltelės
1 a.š. grūstų kalendros sėklų
~ 500 ml vištienos sultinio
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
Virtų/ garintų ryžių arba rytietiškos duonos (patiekiant)
  1. Vištieną užpilkite vandeniu (aš užpilu verdančiu iš arbatinio), kad būtų apsemta. Įdėkite perpus perpjautą svogūną, cinamono lazdelę, rozmarino šakelę, labai lengvai pasūdykite***. Virkite ant nedidelės ugnies, kol mėsa bus norimo minkštumo. Tikslaus virimo laiko pasakyti neįmanoma, nes tai priklausys nuo mėsos (tarkime, kaimiškas, laisvai augęs viščiukas verda ilgiau negu pirktas iš parduotuvės), mėsos gabaliukų dydžio ir t.t. - orientuokitės pagal situaciją. Kai mėsa išvirs, ją išgriebkite, o sultinį perkoškite.
  2. Mėsą pabarstykite prieskoniais, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir atidėkite, kol prireiks.
  3. Pagaminkite džiuto lapų padažą. Gerai nuplautus ir smulkiai supjaustytus džiuto lapus užpilkite maždaug 500 ml sultinio ir ant lėtos ugnies troškinkite apie 15 min., arba ilgiau, kol taps norimo minkštumo; būtų geriau, jei sultinys neužvirtų, o tik įkaistų maždaug iki 90-95°C. Tuo tarpu mažytėje keptuvėje išlydykite sviestą ir jame keliolika sekundžių pakepinkite trintą česnaką ir grūstas kalendras. Kai pakvips, nukaiskite ir pakepintus prieskonius sudėkite į puodą su troškinamais džiuto lapais. Pagamintas padažas turėtų būti ne per daug skystas, bet ir neleabai tirštas; jeigu jis per skystas, skysčio perteklių nugarinkite, jeigu per tirštas - įpilkite samtelį likusio sultinio. Jeigu norite glotnesnės konsistencijos padažo, baigdami virti galite jį šiek tiek patrinti elektriniu smulkintuvu (tik ne per daug). Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir/ar pagardinkite pipirais. Nukaitę uždenkite ir atidėkite, kol prireiks.
  4. Svieste apkepkite mėsą, kol taps auksinės spalvos, tada neškite maistą į stalą. Molokhia padažas tradiciškai patiekiamas su mėsa ir virtais/ garintais ryžiais arba rytietiška duona (pavyzdžiui pita paplotėliais). Prie jo įprasta patiekti citrinos skiltelių bei marinuotų ar kitokių daržovių (aš iškepiau saldžiųjų paprikų). 
* Egipte tradiciška išvirti visą vištą, o tuomet ją padalinti į porcijas bei apkepinti. Vis dėlto šiais laikais galite rinktis kokios nors vienos rūšies mėgstamas vištienos dalis - pavyzdžiui, blauzdeles, šlauneles, krūtinėlę ir t.t. Be to, esant poreikiui, vištieną galima keisti kitokia mėsa - triušiena, aviena, ožkiena, jautiena.
** Džiuto lapus rekomenduojama labai gerai nuplauti keliais vandenimis - kai kurie šaltiniai tvirtina, jog plovimo procesas turėtų trukti iki pusvalandžio! Aš dariau taip: džiovintus džiuto lapus keletą kartų perploviau, užpyliau šaltu švariu vandeniu ir palikau per naktį šaldytuve. Kitą rytą juos išgriebiau, darkart perploviau ir jau suminkštėjusius bei išbrinkusius smulkiai supjausčiau.
*** Turėkite galvoje, jog vėliau vištienos sultinyje virsite džiuto lapus, ir jis stipriai nugaruos. Tai reiškia, jog druskos koncentracija skystyje gerokai padidės, ir labai gali būti, kad padažas pasidarys pernelyg sūrus. Dėl šios priežasties sultinį sūdykite labai nedaug - jeigu reikės, ir padažą, ir mėsą papildomai pasūdyti galėsite, baigdami gaminti.   


Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2021 m. birželio 4 d., penktadienis

Vokiškas sūrio užkandis



Prasidėjęs savaitgalis mano vaikui lyg ir nežadėjo bėdos. Kaip visuomet, kartu su savo katinu atsibudęs anksčiau už mus, jis užsiplikė mėtų arbatos ir iškart įniko į kompiuterinių žaidimų pasaulį - sūnaus draugas ir virtualių kovų bendražygis, tikras vyturys, paprastai ten apsireiškia, vos prašvitus dienai. Tik štai, azartas ir ausinės šįsyk bravūros nestokojančiam kariūnui pakišo koją. Virdami kavą, abu su vyru išgirdome, jog Šančių kiemai jau spėjo suteikti mūsų atžalai rusų kalbos pagrindus, deja, visai ne tokius, kokių norėtume.

Nuotrauka Kristinos

Kadangi laikomės nuomonės, jog mokslas ir menas - patikimiausi vaistai juo proto tamsos, netrukus išsiruošėme iš namų. Netekęs kompiuterio, sūnus, aišku, neatrodė kupinas entuziazmo ir sėdėjo prikandęs lūpą, kai pasiekėme Raudondvario dvarą. Antra vertus, per daug bambėti irgi nedrįso :) Praėjo gera valanda, kol apžiūrėjome Eugène Delacroix litografijas Fausto tema. Šį bei tą išsiaiškinome apie Faustą, alchemikus ir Mefistofelį. Kai kitoje salėje mūsų dvylikametis negailestingai sukritikavo Salvadoro Dali kūrybą, pamėginau paaiškinti, jog dailininkas neprivalo piešti ar tapyti "gražiai"; kur kas svarbiau, kad jo kuriamas pasaulis būtų savitas, įdomus, nesumaišomas su jokiu kitu - net jeigu tai tik heraldinės lelijos eskizas. Kai Tomas, jau spėjęs pamiršti nebaigtą žaidimo partiją, pareiškė, jog ši popietė buvo daug smagesnė, negu jis tikėjosi, jaučiausi kone pakiliai - vis šiokia tokia atsvara gatvės mokyklai.

Drausminė nuobauda :) Nuotrauka Kristinos

O tada, jau beišeinant iš parodos, sūnus pamėgino apibendrinti: žinot, tas Faustas ir Aristotelis... Kaip kaip?! Tomas dar mėgina mus įtikinti, kad skirtumas tarp Mefistofelio ir Aristotelio, ko gero, ne toks ir didelis. Vyras tik skėstelėjo rankomis ir reziumavo: panašu, kad mums teks eiti dar ne į vieną parodą. O aš prisiminiau Jurgos neseniai pacituotą legendinę namų tvarkytoją Freken Bok: ak, kokia kančia auklėti [vaikus]! :)

Nuotrauka Kristinos

Žinau, kad mano skaitytojai Mefistotelio su Aristoteliu nepainioja :) Vis dėlto jeigu turite vieną kitą laisvą valandėlę, parodoje apsilankyti rekomenduoju - ir todėl, kad Eugène Delacroix bei Salvadoras Dali - neeiliniai savo amato atstovai, ir todėl, kad Kauno rajono muziejus įsikūręs gerą aurą skleidžiančioje grafų Tiškevičių rezidencijoje, ir todėl, kad naujam gyvenimui prikeltas dvaro parkas viliote vilioja praleisti popietę lauke - gal suvalgyti Tiškevičiaus koldūnų čia pat įsikūrusioje kavinukėje, o gal ant suolelio paskaityti knygą. Kad ir (dar kartą?) perversti tą patį Johann Wolfgang von Goethe Faustą. Na žinoite, klasika yra klasika!

Nuotrauka Kristinos

Nusprendusi papsakoti jums istoriją apie parodą, pagalvojau, kad prie jos geriausiai būtų pridėti rašytojo taip mėgto žaliojo padažo (vok. Grüne Soße) receptą. Dažnas šaltinis teigia, kad šį klasikinį vokišką pagardą sugalvojo jo mama - Katharina Elizabeth Goethe, nors tai, atrodo, - viso labo mitas, turintis mažai ką bendro su istorine tiesa. Šiaip ar taip, Lietuvoje su žaliuoju padažu visada kyla problemų, pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje ypač sudėtinga surasti rėžiukų - pikantiško skonio lapinių daržovių, kurias taip vertina Vakarų Europos gyventojai, bet kurių mes vis dar neatradome. O ir užsiauginti jų ne tai paprasta - tai vandeningas vietas (idealiu atveju - tekantį vandenį) mėgstantys augalai, todėl rėžiukus būtų perspektyviau auginti specializuotuose ūkiuose, o ne daržininkų mėgėjų sklypeliuose. Trumpai sakant, dėl techninių trukdžių mintį apie žaliąjį padažą teko išmesti iš galvos.

O kadangi man vis tiek norėjosi kokio vokiško akcento, nusprendžiau aprašyti sūrio užkandį - labai kaloringą, labai gardų ir labai tinkamą valgyti su ridikėliais, kurie vasaros pradžioje tebėra pačiame gerume. Konkrečiai šį receptą, pavadintą Mainz Cheese Dip, paėmiau iš knygos Grandma's German Cookbook (2012). Viena iš knygos autorių, Birgit Hamm, teigia, jog tai tipiška Reino Heseno stalo puošmena, šventinis skanumynas, kurį ji esą pamėgo dar vaikystėje. Tiesa, peržvelgus internetinus šaltinius, kyla abejonių, jog tai vienintelis būdas pagaminti Mainco sūrio užkandį. Tradiciškiausi receptai siūlo nebrandintą, kreminį gietinėlės sūrį sumaišyti su varške proporcija 2:3, o tada pagardinti sviestu, grietine bei įvairiais kitais priedais (kiaušinio tryniu, svogūnu, česnaku, kmynais, paprika, kaparėliais, garstyčiomis ir t.t.). Tačiau Vokietija nuo seno garsėja pieno produktų įvairove, be to, šiais laikais įprasti tapo ir įvežtiniai ingredientai. Taigi, nūnai kiekvienas ieško savo būdų, kaip patobulinti senus gerus receptus. Mano knygoje pasiūlytas variantas, manyčiau, pakankamai šiuolaikiškas, bet tikrai vertas dėmesio, ypač jeigu mėgstate sūrius su baltu pelėsiu. Be to, toks užkandis pagaminamas kone akimirksniu, tad jį be vargo spėsite paruošti net tada, jeigu didžiąją dienos dalį būsite užsiėmę kitais reikalais. O tai, sutikite, tikrai nemenkas privalumas :)

Nuotrauka Kristinos


Mainzer Spundekäs - vokiškas sūrio užkandis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

3 v. š. sviesto
200 g tepamo sūrio
200 g švelnaus skonio Camambert sūrio
1 mažas svogūnas*
2-3 pavasariniai svogūnai
Juodųjų pipirų ir druskos (pagal skonį)
  1. Sviestą ištirpinkite. Sudėkite tepamą sūrį ir išsukite.
  2. Camambert sūrį supjaustykite mažais gabaliukais; pjaustyti bus lengviau, jeigu prieš tai sūrį gerai atšaldysite. Sumaišykite su tepamu sūriu ir laikykite kambario temperatūroje maždaug 30 min., kad masė šiek tiek sušiltų ir suminkštėtų. Jeigu skubate, masę galite labai trumpai pašidyti ant žemos ugnies ir gerai išmaišyti.
  3. Jeigu norite, į sūrio masę įmaišykite susmulkintus svogūnus ar svogūnų laiškus, pagardinkite pipirais ir, jeigu reikia, pasūdykite. Jeigu norite, galite naudoti ir papildomus prieskonius (daugiau apie juos žr. pastabose virš recepto). Dar kartą išmaišykite. Sudėję į serviravimo indą, papuoškite smulkintais svogūnų laiškais.
  4. Sūrio užkandis tradiciškai patiekiamas su mažais sūriais riestainiukais, mėgstama duona, šviežiais ridikėliais, kai kada - virtomis bulvėmis. Prie šio užkandžio įprasta pasiūlyti balto vyno arba šalto alaus.
*Originaliame recepte nurodoma, kad smulkintą svogūną reikėtų įmaišyti prieš pat patiekiant užkandį į stalą, antraip patiekalas apkars. Mūsų šeima vengia žalių (termiškai neapdorotų) svogūnų panašiuose patiekaluose, todėl aš svogūno nenaudoju ir čia - ir nė kiek jo nepasigendu. Galite rinktis ir kompromisinį variantą - naudoti daugiau svogūnų laiškų, ir dalį jų įmaišyti į sūrio masę. Dar vienas (vokiečių virtuvėje gana populiarus) variantas - vietoje svogūnų - arba drauge su jais - naudoti česnaką arba raudonąją saldžiąją papriką. Paprika gali būti šviežia ir supjaustyta smulkiais kubeliais arba džiovinta, miltelių pavidalo.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Birgit Hamm, Linn Schmidt, Grandma's German Cookbook, München: DK Pub., 2012, s. 60-61.