Ananasų ir grietinėlės desertas

Savo meilę ananasams šiame tinklaraštyje esu apdainavusi jau ne kartą. Gerai sunokę, šie vaisiai man gardūs patys vieni arba, pavyzdžiui, apšlakstyti medumi. Tinkami kompanionai jie ir nesaldiems produktam: Havajų pica arba salotos su vištiena ir kario padažu puikūs to įrodymai. Tačiau šiandien vis dėlto papasakosiu jums apie desertą - senamadišką, pagaminamą kone akimirksniu ir susidedantį vos iš poros pagrindinių ingredientų. Tikiuosi, ananasų gerbėjams šis saldėsis patiks, kaip kad patinka man ir mano šeimai.

Nuotrauka Kristinos

Ananasų deserto receptą aptikau taipogi čia jau ne kartą linksniuotoje vintažinėje knygelėje Pienas ir pieniškas maistas (1966). Originalus receptas atrodo taip:

Grietinėlės kremas su ananasais

250 g šviežių arba 4 riekutės konservuotų ananasų, ½ l grietinėlės, 150 g cukraus.

Ananasus smulkiai supjaustyti. Išplaktą grietinėlę sumaišyti su cukrumi ir ananasais. Atšaldžius paduoti stikliniuose indeliuose.

Na taip, tai ne kas kita, kaip plakta grietinėlė, pagardinta ananasais. Be to, vaisius siūloma naudoti pakankamai šykščiai. O kaip gi kitaip? 1966 m. kai buvo išleista Juozo Bernatonio ir Konstancijos Brundzienės knygelė, dauguma žmonių ananasą buvo matę tik paveikslėliuose ir nepuoselėjo daug vilčių, kad kada nors pamatys tikrame gyvenime. Gal tik solidžių restoranų šefams arba, pavyzdžiui, jūreivių šeimoms pavykdavo gauti tokio deficito. Žinoma, kad plakta grietinėlė, pagardinta retu egzotišku vaisiumi skambėjo kaip kažkas tokio. Tikėtis, jog ananasų deserte bus daugiau negu kitų ingredientų, anuomet būtų buvę tiesiog naivu.

Mūsų laikais viskas kitaip. Įsigyti ananasų, ypač konservuotų, jokių problemų nekyla. Pagal originalų receptą pagamintas desertas ananasų skonio turi ne per daugiausia, be to, yra pakankamai riebus - gaminau, žinau :) Vis dėlto deserto idėja man patiko, tad šio recepto nesinorėjo nurašyti kaip atgyvenusio. Galų gale atradau, jog apvertus produktų proporcijas, t.y. imant dvigubai daugiau ananasų ir dvigubai mažiau grietinėlės, rezultatas būna puikus. Tiesa, grietinėlės kremas išeina ne tiktai lengvesnis, bet ir kiek skystesnis negu gaminant pagal originalų receptą. Vis dėlto jis neištęžta, nepavandenija ir be didesnių nuostolių išvaizdai kurį laiką gali būti saugomas šaldytuve. Tačiau labiausia džiugina, jog taip paruoštame deserte dominuoja ne plaktos grietinėlės, o maloniai saldžiarūgštis ananasų skonis.

Paskutinis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - grietinėlės saldinimas. Naudojant konservuotus ananasus, grietinėlę saldinti greičiausiai prireiks minimaliai, tad jokiu būdu neberkite viso cukraus iš karto. Beje, šiuo atveju geriau naudoti cukraus pudrą, nes paprasto cukraus kruopelės tirpsta lėčiau ir gali girgždėti tarp dantų (arba, jei ilgiau paplaksite grietinėlę, galite ją perplakti ir gauti saldų, ananasų skonio sviestą). Švieži ananasai taipogi būna įvairaus saldumo, tad cukraus kiekį irgi geriau nustatyti kaskart iš naujo, ragaujant gaminamą desertą. Aš pati šio kremo su šviežiais ananasais gaminusi nesu, mat, kiek esu susidūrusi, tai pakankmaia kaprizingi vaisiai, kurie, susimaišę su kai kuriais produktais, gali apkarsti, trukdo sustingti žele ir t.t. Kitaip sakant, desertų gamyboje naudoti konservuotus ananasus, mano nuomone, yra saugesnis variantas. Jeigu vis dėlto nuspręsite eksperimentuoti su šviežiais ananasais, leiskite žinoti, kaip sekėsi. Aš tuo tarpu pasidalinsiu šiek tiek perkurtu ananasų kremo receptu, kuris, tikiuosi, pažadins jumyse norą pasisukioti virtuvėje :)

Nuotrauka Kristinos

Ananasų ir grietinėlės desertas

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 500 ml skardinė konsevuotų ananasų*

250 ml plakamos grietinėlės (gerai atšaldytos)

2-4 v.š. cukraus pudros

Nebūtinai: pabarstukų ar pan. (desertui papuošti; aš naudojau kapotas pistacijas ir cukruotas apelsino žieveles)

1. Ananasus išverskite į sietą (geriau plastmasinį, nes su metalu gali reaguoti ananasų sultys) ir palikite, kad nulašėtų. Lengvai paspauskite šaukštu ir įsitikinkite, jog jie pakankamai sausi.
2. Ananasus pagal skonį susmulkinkite. Aš maždaug pusę ananasų atskirame indelyje sutrinu į tyrę elektriniu smulkintuvu, o kitą pusę supjaustau nedideliais gabaliukais.
3. Išplakite grietinėlę, įmaišykite į ją paruoštus ananasus ir pagal skonį pasaldinkite. Aš darau taip: į plaktą grietinėlę sudedu trintus ananasus (jeigu iš jų spėjo išsiskirti daug skysčio, jį nusemiu), plaku dar kelias sekundes, tada paragauju. Jeigu reikia, pasaldinu pagal skonį, paplaku dar kelias sekundes ir vėl paragauju. Jegu saldumo pakanka, mentele įmaišau pjaustytų ananasų gabaliukus, kurie desertui suteikia papildomos tekstūros.
4. Pagamintą kremą dėkite į serviravimo indelius, pagal skonį papuoškite ir tiekite.
5. Jeigu reikia, paruoštą desertą 1-2 val. galima laikyti šaldytuve, tada išmaišyti, sudėti į indelius ir, prieš nešant į stalą, papuošti.

* Aš paprastai perku skardinę, ant kurios pažymėtas produkto svoris su skysčiu 565 g, be skysčio - 340 g. Desertui leidžiama naudoti ir šviežius ananasus, bet aš šio varianto išbandžiusi nesu. Daugiau apie šviežio ananaso naudojimą žr. pastabose virš recepto.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 127.

Ananasų duona

Tiksliai nebeatsimenu, kada pirmą kartą kepiau ananasų duoną, bet tai nutiko gana seniai, gal prieš dešimtmetį. Tąkart naudojausi Jessicos B. Harris receptu, rastu knygje Sky Juice and Flying Fish: Tastes Of A Continent (1991). Deja, receptas nepasiteisino: jame siūloma naudoti daug vaisių, o miltų dėti mažai. Aišku, tešla išėjo gerokai per skysta, ir kepinys neiškilo, nepaisant to, kad į jį buvo nurodyta suberti net 4 a.š. kepimo miltelių. Vėliau internete aptikau kitą ananasų duonos receptą, ir šis pasirodė esąs sėkmingesnis. Tiesa, keksas irgi kildavo nenoriai, bet nebesusmegdavo. Na, o dabar, gerokai pasipraktikavusi ir galų gale supratusi, jog šią problemą išsprendžia 2-3 papildomi šaukštai miltų, iškepu visiškai gerą ananasų duoną. Apie šiandieninį kepinį galiu pasakyti, jog tai purus, drėgnas ir nelabai saldus keksas, panašus į bananų arba kokosų duoną. Saldžios duonos mėgstamos visame Karibų salų regione. Valgomos jos bet kuriuo dienos metu, bet dažniausiai pusryčiams su kava: tuomet prie jų įprastai patiekiama sviesto ir/ar džemo. 

Nuotrauka Kristinos

Ananasų duona kildinama iš Antigvos salos. Kaip jau minėjau įraše apie desertines ananasų salotas, juodieji ananasai laikomi Antigvos salos nacionaliniu vaisiumi, tad su jais sukurta daugybė desertų, įskaitant ir šią ananasų duoną. Jos receptūra daugmaž nusistovėjusi, išskyrus tai, kad kiekvienas kepėjas atranda sau priimtiniausias produktų proporcijas. Antra vertus, yra mėginimų apjungti keletą klasikinių receptūrų, todėl knygose ir internete galima aptikti ananasų-kokosų arba ananasų-bananų duonos receptų, priskiriamų Antigvos virtuvei.

Ananasų duonai pakanka vos keletos ingredientų, tačiau, priklausomai nuo prieskonių, jos skonis gali įvairuoti. Pirmiausiai tai pasakytina apie cukrų. Karibų salose jau ne vienas šimtmetis klesti cukranendrių plantacijos, todėl vietinėje virtuvėje paprastai naudojamas rudas cukranendrių cukrus. Tačiau pastarojo būna įvairių rūšių: skiriasi cukraus spalva, smulkumas, drėgnumas ir pan. Todėl, pavyzdžiui, dedant šviesų demerara cukrų, kepinys bus šviesesnis ir švelnesnio skonio, o naudojant tamsų muscovado, kepinys bus tamsesnis, išryškės savitas karamelės prieskonis. Tas patas pasakytina apie ananasų duonos pagardus. Galima jų visai nedėti ir palikti vyrauti ananasų kvapą. Norintys pajusti platesnę Karibų salų aromatų gamą, mėgsta įpilti į tešlą šlakelį stipraus kvapo romo (paprastai naudojamas Angostura Bitters). Pagaliau tie, kurie po ranka neturi romo, bet nenori tenkintis vien ananasais, naudoja žiupsnelį vanilės.

Tradiciškai šiai duonai naudojami švieži ananasai. Jų reikia nedaug, todėl kepiniui pakaks nedidelio vaisiaus.

Nuotrauka Kristinos

Antiguan pineapple bread - Antigvos ananasų duona

Ingredientai:

110 g sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

180 g rudojo cukraus*

2 kiaušiniai

¼ a.š. druskos

1-2 a.š. romo (itin tiktų Angostura Bitters) arba žiupsnelio vanilės

250 g kvietinių miltų (ir dar šiek tiek kepimo formai pabarstyti; aš naudoju 405D)

2 a.š. kepimo miltelių

150 g šviežių ananasų gabaliukų**

1. Pasirūpinkite, kad prieš maišant tešlą visi produktai būtų vienodos temperatūros - keletai valandų kambario temperatūroje palikite sviestą, kiaušinius ir ananasą. 
2. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Pailgą kekso formą ištepkite sviestu, pabarstykite miltais, dugną išklokite kepimo popieriumi.
3. Sviestą ir cukrų išsukite, kol masė taps puri. Po vieną sudėkite kiaušinius, suberkite druską, supilkite romą arba vanilę, kaskart gerai išsukdami. Kitame dubenyje sumaišykite persijotus miltus ir kepimo miltelius. Per 2-3 kartus miltus įmaišykite į sviesto ir kiaušinių masę - ji atrodys labai tiršta, taip ir turi būti. Sudėkite smulkintus ananasus ir vėl gerai išmaišykite. Nepasiduokite pagundai į tešlą dėti daugiau ananasų negu nurodyta recepte - skonis nuo to nebus intensyvesnis, tačiau tešla taps per skysta ir prastai iškils.
4. Tešlą sudėkite į paruoštą kepimo formą ir kepkite maždaug 1 valandą, kol kepinys pakils (neišsigąskite, labai aukštas jis neaugs), parus, jo viršus gražiai įtrūks, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas. Iš orkaitės išimtą kepinį atvėsinkite formoje, tuomet išimkite. Paprastai prieš ragaujant ananasų duona apie 12 val. pabrandinama, kad nebūtų labai trapi ir ją būtų galima gražiai atpjauti.
5. Ananasų duona tradiciškai patiekiama pusryčiams su kava, sviestu ir/ar džemu. Bet, žinoma, jį gardu valgyti ir bet kuriuo kitu dienos metu :)

* Originaliame recepte siūloma naudoti 80 g rudojo ir 100 g balto cukraus. Aš dažniausia naudoju 180 g šviesiai rudo demerara cukraus. Jeigu naudosite baltą cukrų, siūlyčiau jį derinti su 80 g ypač tamsaus muscovado cukraus. Sodriausio skonio (ir tamsiausios spalvos) keksas bus, jeigu naudosite 100 g šviesiai rudo demerara ir 80 g muscovado cukraus.

** Siūlyčiau ananasą smulkinti peiliu - smulkinant smulkintuvu, išsiskiria labai daug vaisiaus sulčių, o dėl jų keksas tampa sunkesnis, prasčiau iškyla.

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: pirmasis, kuriuo naudojausi, jau dingęs iš interneto platybių; žr. jo atkartojimus čia ir čia.

Desertinės ananasų salotos

Kadangi savo meilę ananasams plačiai aprašiau kalbėdama apie Havajų picą, dabar užteks pasakyti, jog daug gerų idėjų, kaip išradingai patiekti šiuos vaisius, radau Karibų virtuvei skirtuose puslapiuose. Antigvos sala ananasų reikaluose užima ypatingą vietą, mat joje augantys juodieji ananasai (angl. black pineapples arba tiesiog Antiguan black, t.y. Antigvos juodieji) yra laikomi saldžiausiais ir skaniausiais pasaulyje. Na, bent jau taip teigia šios šalies gyventojai :) Ananasus jie visuomet pristato kaip didžiausių Antigvos įžymybę, o kad niekam nekiltų abejonių dėl jų garbingo statuso, ananaso vaisius netgi buvo įkomponuotas į Antigvos ir Barbudos valstybės herbą.

Antigvos ananasų pardavėja. Foto iš čia.

Antigvos ananasai iš tikrųjų neatrodo egzotiškai - jų spalva mažai kuo skiriasi nuo mums įprastų ananasų. Kodėl jie vadinami juodaisiais, vieningos nuomonės nėra. Vieni teigia, kad juodaisiais jie vadinami dėl to, kad auga juodame vulkaniniame dirvožemyje, kuris suteikia vaisiams ypatingą skonį. Kiti spėja, jog juodaisiais šie ananasai buvo pavadinti todėl, jog netgi prinokę nepagelsta, atrodo tamsiai žali. Visiškai aišku tik tai, kad ši veislė skiriasi nuo didžiųjų ananasų, kurie atkeliauja ant europiečių stalų. Juodųjų Antigvos ananasų, kaip teigiama, labai saldžių, tik su menkute užuomina į rūgštumą, paragausite nebent nuskridę į šią Karibų salą. Vietiniai ananasai dažnai pardavinėjami tiesiog pakelėse ar turgeliuose. O štai daugelis restoranų ananasus importuoja iš Kosta Rikos ar kitų šalių, nes ūkininkai savo produkcija nepajėgia aprūpinti visų šalyje įsikūrusių maitinimo įstaigų. Ribotas derlius lemia, jog mažieji saldūs Karibų ananasai neimportuojami svetur, be to, transportuojami jie daug greičiau genda negu specialių veislių ananasai, auginami komerciniai tikslais. 

Nuotrauka Kristinos 

Jeigu prekybos centruose atkreipėte dėmesį, į Lietuvą ananasai irgi dažniausia atkeliauja iš Kosta Rikos. Stebėtis tuo neverta - ši šalis yra didžiausia ananasų augintoja pasaulyje. Ananasų žinovai teigia, kad savo skoninėmis savybėmis jie gerokai nusileidžia saldiems mažiems Antigvos ananasams. Dar blogiau, kad Kosta Rikos ananasai dažnai nurenkami dar žali ar pusžaliai. Jeigu ananasai nurenkami pusžaliai, bet jau pradėję gelsti, porą dienų palaikius vaisius kambario temperatūroje jie baigia nokti ir įgauna daugiau saldumo. Tačiau jeigu ananasai buvo nuskinti visai žali, nokinimas kambaryje nebepadės - ananasai kaip buvo, taip ir liks rūgštūs ir kieti. Taigi, parduotuvėje visuomet rinkitės kuo geltonesnius vaisius (aš skaniausių ananasų Lietuvoje esu nusipirkusi prieš porą metų ekologiškų prekių skyrelyje - vaisiai buvo beveik visiškai geltoni). Beje, vakariečių įsitikinimą, jog ananaso sunokimo laipsnį parodo lengvai ištraukiamas lapelis iš skrotelės vidurio, Karibų regiono gyventojai vadina mitu. 

Nuotrauka Kristinos 

Renkantis vaisius, svarbu žinoti jų kilmės šalį, nes skirtingose vietovėse auginami skirtingų veislių ananasai, kurie prinoksta ir yra nurenkami skirtingu laiku. Pavyzdžiui, Karibuose ananasų sezonas per metus būna du kartus: gruodį-vasarį ir rugpjūtį-rugsėjį, o, tarkime, Havajuose ananasai renkami balandį-gegužę. Taigi, jeigu pataikysite įsigyti vaisių tuomet, kai nuimamas pagrindinis jų derlius, tikėtina, kad ananasai bus saldesni ir švelnesnio skonio. Žinoma, šiais laikais ananasai į prekybos centrus tiekiami ištisus metus, tačiau ne sezono metu juos rinkitės ypač atidžiai.

Ananasai Karibuose patiekiami įvairiausiai - nekantriausieji pakelės pardavėjų paprašo juos nulupti ir vaisių gabalėlius skanauja čia pat. Restoranų šefai iš ananasų sukuria įmantriausių patiekalų. Na, o namų virtuvėje egzistuoja visas spektras paprastų arba vidutiniškai sudėtingų receptų, kaip patiekti šiuos vaisius - iš jų kepami įvairūs pyragai, gaminami ledai, pudingai, kokteiliai, salotos, padažai. Vienas iš pačių elementariausių (bet labai vykęs) būdas patiekti ananasus Karibų stiliumi - prinokusio ananaso griežinėlius apšlakstyti skystu medumi ir kvapniu tamsiu romu. Šie priedai tik pabrėžia ananaso saldumą ir kvapnumą, bet neužgožia jo skonio; salotų gamybos principas man primena tokias mėgstamas papajas su portveinu. Desertinių ananasų salotų receptą aptikau viename internetiniame puslapyje, kuriame šis patiekalas (angl. pineapple salad with sweet rum drizzle) priskiriamas Antigvos virtuvei. Deja, niekur neradau patvirtinimų, kad tokios salotos būtų gaminamos šioje - ir tik šioje - saloje. Greičiausia jos (tiksliau, įvairūs jų variantai) gaminamos visame regione. Tarp kitko, panašų ananasų deserto receptą yra paskelbusi Segebutė, tik ji ananasus siūlo skanauti su mascarpone sūriu. Kodėl gi ne? Svarbiausia, kad atrastumėte naujus ir jums patinkančius derinius :) 

Nuotrauka Kristinos 

Desertinės ananasų salotos

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 šviežias, kuo geriau prinokęs ananasas 

4 v.š. medaus (arba pagal skonį)

2-4 v.š tamsaus romo*

1. Rinkitės kuo geriau sunokusį ananasą. Jeigu jis atrodo žalokas, kelias dienas palaikykite šiltame kambaryje, kol pagels. Nuplaukite, nusausinkite, nupjaukite lapus ir vaisiaus apačią. Pašalinkite žievę, jeigu reikia, peilio galu iškrapštykite likusias tamsias ir kietas žievės akutes. 
2. Nuvalytą ananasą supjaustykite griežinėliais. Kiekvieną griežinėlį padalinkite į 4 dalis, Iš kiekvieno gabaliuko išpjaukite kietos šerdies dalį, jeigu norite, pasmulkinkite likusį minkštimą. Taip susmulkinkite visą ananasą. 
3. Užpilui naudokite skystą medų; jeigu medus sukietėjęs, jį pašildykite, kol suskystės. Sumaišykite su romu. Gautu užpilu apšlakstykite ananasus, jeigu norite, išmaišykite. 
4. Šios ananasų salotos gali būti patiekiamos kaip saldus užkandis arba desertas.

* Manau, jog čia labai tiktų Angostura Bitters romas-trauktinė. Deja, Lietuvoje jo įsigyti nėra paprasta. Anksčiau Angostura Bitters pirkdavau Vyno Mekoje, o paskui romas dingo iš parduotuvės lentynų - pasirodo, tiekėjai nusprendė šį itin kvapnų, desertams bei kokteiliams naudojamą romą parduoti tik restoranams, kavinėms, barams ir pan. Neįsivaizduoju tokio sprendimo priežasčių, bet jeigu per atostogas ruošiatės keliauti, Angostura Bitters parsivežkite iš svetur. Žinoma, salotoms tiks ir bet koks kitas kvapnus tamsus romas.

Recepto šaltinis čia.

Havajų pica

Kuo puikiausia atsimenu laikus, kai pirmą kartą paragavau ananasų. Aišku, šviežių ananasų sovietmečio parduotuvėse nė su žiburiu nebūtum radęs - kaip jie atrodo, žinojome tik iš knygų. Užtai šaldytų produktų skyriuose kartais būdavo galima aptikti nedideliais gabaliukais pjaustytų ananasų permatomuose polietileno maišeliuose. Tokius ananasus mama tiesiog atitirpindavo, sudėdavo į dubenėlius ir mums, vaikams, duodavo valgyti pačius vienus. Ananasus, kiek atsimenu, visuomet skanaudavome žiemą, kai būdavo mažai vietinių vaisių ir daržovių. Simboliška, bet mama dažniausia juos pirkdavo parduotuvėje Šiaurinė, kuri anuomet buvo laikoma moderniu ir dideliu prekybos centru. Beje, ši parduotuvė Kaune dar prieš kelias savaites tebeveikė taip, kaip kadaise - nepakeitusi pavadinimo, minimaliai paliesta renovacijų, išlaikiusi asketišką sovietinį interjerą ir pardavėjas, kurios (kalbama) senu papratimu nusukinėjo grąžą. Žodžiu, tikras praeities inkliuzas, vertas ekskursijų :) Tik nostalgiškų šaldytų ananasų joje nebebuvo, nors šaldytuvai tebestovėjo tie patys. Na, o šį pavasarį parduotuvė buvo uždaryta remontui, po kurio senosios Šiaurinės atmosferos greičiausia nebeliks. Ir gerai, kad neliks, nes prisiminimai - tai viena, o gyvenimas čia ir dabar - visai kas kita.

Kai atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, į parduotuves ėmė plūsti nematyti ir neregėti produktai, mūsų šeima ananasus prisimindavo retai. Aš pati juos iš naujo atradau, kai laukiausi sūnaus. Besilaukiančios draugės alpdavo dėl raugintų kopūstų ir marinuotų agurkų, o man, įžengus į maisto prekių parduotuvę, net silpna darydavosi, pamačius konservuotų ananasų skardinę :) Bet, kaip žinia, šis etapas netrunka ilgai, todėl dabar ananasų (dažniau šviežių negu konservuotų) nusiperku tik retkarčiais, ir paprastai tik tuomet, kai ruošiuosi iš jų ką nors gaminti - pavyzdžiui, vištienos salotas su kario padažu.

Nuotrauka Kristinos

Vienas iš mano mėgstamų patiekalų su ananasais - Havajų pica. Kiti namiškiai dėl jos toli gražu nesikrausto iš proto, ir mieliau susikomponuoja sau picas su pomidorais, grybais ir alyvuogėmis. Bet kartais aš vis dėlto išsikepu picą su ananasais - ir būna labai gerai! Praėjusį savaitgalį mūsų namuose buvo nemažas susibūrimas, kurio metu vaikai ir suaugėliai gamino picas su mėgstamiausiais ingredientais, o paskui dalinosi savo kūriniais su kitais. Picos buvo labai kūrybiškos ir nepakartojamos, ir tik aš viena gaminau klasikinę Havajų. Na, bet iš dalies svečių sulaukiau palaikymo ir pagyrimų - taigi, Lietuvoje, pasirodo, vis dėlto yra nemažai žmonių, kurie mėgsta kumpio ir ananasų derinį. Šis įrašas bus skirtas kaip tik jiems :)

Pradėkime nuo to, jog Havajų pica atsirado visai ne Havajuose, o Kanadoje - teigiama, kad 1962 m. ją sugalvojo Sam Panopoulos, atsikraustęs į Ontariją iš Graikijos ir čia, nedideliame Chatham miestelyje, su savo broliu Nicku atidaręs Satellite restoraną. Anuomet Šiaurės Amerikoje picos dar buvo naujovė (New York Times amerikiečiams jas pirmą kartą pristatė tik 1944 m.!), ir niekas jų nemokėjo dorai iškepti. Sam Panopoulos vėliau pasakojo, kad tikrą picą buvo valgęs vos vieną kartą, kai 1954 m., kelionės į Ameriką metu, stabtelėjo Neapolyje. Kaip ji kepama, Sam Panopoulos nutuokė labai miglotai. Kanadoje picerijų iš viso nebuvo - artimiausia vieta, kur galėjai paragauti picos, buvo Detroitas, nors tenykštė pica, regis, puikia kokybe nepasižymėjo. Sam Panopoulos yra prisipažinęs, jog pirmąsias picas savo klientams kepdavo paprastoje namų orkaitėje, nes nieko neišmanė apie picų tešlą. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tie, kurie nieko nedaro - bandymų ir klaidų metodu Panopoulos šeima visgi sukūrė savo picų asortimentą ir sugebėjo išpopuliarinti šį užkandį tarp vietos gyventojų.

Teigiama, kad Havajų picą 1962 m. sugalvojo graikų kilmės kanadietis Sam Panopoulos. Foto iš čia.

Tačiau tikrosios sėkmės Sam Panopoulos sulaukė tuomet, kai sugalvojo ant sūriu ir kumpiu pagardinto papločio užberti saują konservuotų ananasų. Mat 1959 m. Havajai tapo 50-ąja JAV valstija, ir viskas, kas buvo susiję su tuo kraštu, labai domino žmones, juo labiau, kad po II pasaulinio karo namo grįžę amerikiečių kariai nesiliovė pasakoti apie nuostabias Ramiojo vandenyno salas. Dėsninga, kad 1940-1960 m. JAV išpopuliarėjo įvairūs tropinių vaisių kokteiliai ir patiekalai su aniems laikams egzotiškais ingredientais. Įdomu, kad ananasai Havajuose natūraliai neaugo (ananasų gimtinė - Pietų Amerika), tačiau verslininkai čia užveisė jų plantacijas ir XX a. pradžioje sugalvojo gaminti ananasų konservus, kurie keliaudavo ant amerikiečių ir kanadiečių stalų. Ir nors Sam Panopoulos pristatytą saldžiasūrę picą žmonės iš pradžių šmaikščiai vadino Polinezijos perversija (angl. Polynesian perversion), visgi pats picos autorius nusprendė oficiliai ją pavadinti Havajų pica (angl. Hawaiian pizza). Kaip tik šis pavadinimas visuotinai prigijo ir yra vartojamas iki šiol. Pica su ananasais neįtikėtinu greičiu išpopuliarėjo ne tik Kanadoje ir JAV, bet ir Australijoje bei Europoje. Beje, australai tvirtina, kad būtent jie (tiksliau Quigley šeima) pirmieji sugalvojo picas gardinti ananasais, o europiečiai šią garbę linkę prisiimti sau (pirmiausia tai pasakytina apie vokiečius - jie Havajų picą kildina iš Clemenso Wilmenrodo XX a. viduryje pristatyto Toast Hawaii, t.y. karšto sumuštinio su ananaso griežinėliu). Na, bet maisto istorikai mano, jog patikimiausia - kanadietiškos kilmės versija, taigi, šios pozicijos linkusi laikytis ir aš.

Nežinau kaip jums, bet man, žinant patiekalo kilmę, lengviau suprasti jo gaminimo principus. Pavyzdžiui, faktas, jog konservuoti ananasai picos atsiradimo momentu buvo naujas ir madingas produktas, paaiškina, kodėl kepant Havajų picą naudojami būtent jie, o ne švieži ananasai. Kanadietiška patiekalo kilmė iš dalies paaiškina ir tai, kodėl Havajų pica tradiciškai gaminama su virtu nerūkytu kumpiu, JAV žinomu kaip Canadian bacon, t.y. Kanados kumpis. XX a. viduryje Kanados provincijoje nebuvo lengva įsigyti ir mozzarellos sūrio - aišku, kad tokiu atveju picerijose buvo naudojamas vietinis fermentinis sūris. Štai ir visas pagrindinių Havajų picos elementų sąrašas :) Žinoma, bėgant laikui atsirado daugybė Havajų picos variantų - su įvairiomis kumpio rūšimis, traškia šonine ir vištiena, su česnakiniu padažu ir aitriąja paprika, su pievagrybiais ir alyvuogėmis. Bet klasikinė Havajų pica yra labai paprasta, ir man patinka aiškus, jokių papildomų pagardų neužgožiamas kontrastas tarp kumpio sūrumo bei ananasų saldumo. Na o jūs, žinoma, galite susikurti savo asmeninę Havajų picą - linkiu sėkmės :)

Nuotrauka Kristinos

Hawaiian pizza - Havajų pica

Picos tešlą ir naminį pomidorų padažą reikėtų pasiruošti likus maždaug 1 parai iki picų kepimo.

Ingredientai: (1 picai, maždaug 30 cm skersmens)

1 porcija picų tešlos (receptas čia)

Pomidorų padažo picos pagrindui patepti (rekomenduočiau naminį, receptas čia)

~ 150 g gerai besilydančio fermentinio sūrio arba plėšytos mozzarellos

5-6 griežinėlių virto, nerūkyto kumpio

Konservuoto ananaso gabaliukų

Nebūtinai: džiovinto raudonėlio

1. Gerai įkaitinkite orkaitę ir skardą, kurioje kepsite picą (dar geriau naudoti kepimo akmenį, ką aš ir darau, daugiau apie tai rašiau čia). Kaitindami nustatykite didžiausią temperatūrą - 250ºC ar daugiau.
2. Picos pagrindą plonai iškočiokite; jeigu norite, dėkite jį ant kepimo popieriaus (bus lengviau perkelti į įkaitintą skardą, ypač jeigu neturite ližės). Ištepkite pomidorų padažu, maždaug 1-2 cm pločio kraštelius palikdami neteptus. Tešlą tolygiai apibarstykite sūriu.* Išdėliokite kumpio griežinėlius ir ananasus. Kumpio ir/ar ananasų griežinėlių galima nesmulkinti, bet tokiu atveju bus sudėtingiau tolygiai juos paskirstyti, todėl rekomenduočiau kumpio griežinėlius padalinti į 4 dalis, ananasus supjaustyti gabaliukais. Jeigu norite, picą apibarstykite trintais džiovintais raudonėliais. 
3. Dėkite picą į įkaitintą orkaitę, ant karštos skardos (ar kepimo akmens) ir kepkite apie 10 min., kol tešlos krašteliai gražiai išsipūs, o sūris išsilydys. 
4. Išėmę supjaustykite picą gabaliukais ir skanaukite tuojau pat :)

*Jeigu naudosite fermentinį sūrį, galite jį barstyti ant picos pačioje pabaigoje, t.y. išdėlioję kumpį ir ananasus, arba dalį jo barstyti ant pomidorų padažo, o kitą dalį - ant kumpio ir ananasų. Tokiu atveju pica bus labiau amerikietiško, o ne europietiško stiliaus. Naudojant mozzarellos sūrį, geriau visą jį dėti ant pomidorų padažo, ant viršaus išdėlioti kumpį ir ananasus.

 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Lena Söderström, Pica. Kepkite ir mėgaukitės!, iš švedų kalbos vertė Marija Rakickaja, Kaunas: Smaguris, 2015, p. 56-57.

Sekmadieninė Antigvos duona

Pirmajame šių metų įraše užsiminiau, jog artimiausiu laiku ketinu daugiau dėmesio skirti Karibų virtuvei. Tą ir darau. Šiek tiek ironiška gaminti šiltų kraštų patiekalus, kai už lango sniegas ir speigas, ar ne? Vis dėlto tam aš turiu savo argumentų. Pirmiausia, dabar, lyginant su vasara ar rudeniu, turime nedaug vietinių vaisių ir daržovių, todėl bent jau aš žiemą dažniau perku atvežtines. Antra, kaip jau buvau minėjusi, tradicinė Karibų virtuvė yra gana proziška ir nuo šviežių daržovių ir vaisių priklauso kur kas mažiau negu šiuolaikinė restoranų virtuvė. Taigi, techniniu požiūriu nėra didelio skirtumo, ar tradicinius Karibų patiekalus gaminsiu vasarą, ar žiemą. Tiesa, Karibų virtuvėje yra nemažai valgių, kurių Lietuvoje iš viso neįmanoma pagaminti, nes jiems reikalingais produktais (manijokų lapais, duonmedžio vaisiais, jūrinėmis sraigėmis ir t.t.) pas mus neprekiaujama. Bet ribotas produktų asortimentas irgi niekaip nesusijęs su sezoniškumu. 

Nuotrauka Kristinos

O šiandieninį įrašą nusprendžiau skirti Antigvoje ir Barbudoje kepamai duonai, tiksliau, vienai iš duonos rūšių. Vietiniai žmonės vadina ją sekmadienine duona (angl. Sunday bread), nors iš esmės tai ne kas kita kaip visiems mums pažįstamas batonas. Tiesa, jo išvaizda kitokia, negu mums įprasto: duonos kepalams suteikiama ištęstos verpstės forma, be to, jie išradingai dekoruojami ta pačia tešla. Prisipažinsiu: iškepti šią duoną panorau pirmiausia dėl kitoniško, akį traukiančio pavidalo. Tačiau patikėkite, šios duonos skonis irgi nepriekaištingas: plona, traški, bet nekieta plutelė, purus, akytas, drėgnas, bet netąsus ir nelipnus minkštimas - ko gero, tai vienas geriausių batonų kokius apskritai kada nors esu iškepusi. Jam komplimentų negailėjo net mano vyras, kuris šiuo požiūriu itin išrankus ir priekabus. Puikią duonos tekstūrą ir skonį, manau, lėmė riebalai, kurie dedami į šios duonos tešlą - netgi visai nedidelis sviesto ir taukų kiekis, pasirodo, gali pakreipti reikalus į gerąją pusę. O šiaip Antigvoje ir Barbudoje sakoma, kad sekmadieninė duoną galima valgyti be sviesto, nes ji ir taip sviestinė. Paragavusi iškeptos duonos supratau, kad šis teiginys išties ne iš piršto laužtas.

Pakilusi duona, paruošta šauti į orkaitę. Nuotrauka Kristinos

Kepdama duoną, stengiausi laikytis originalaus recepto, bet tam tikrų nukrypimų nuo jo neišvengiau. Pirmiausia, kepiau duoną iš pusės normos produktų, nes iš viso kiekio būtų išėję 4 dideli kepalai - suprantama, mūsų šeimai tai gerokai per daug. Antra, naudojau ne džiovintas, o šviežias mieles (džiovintomis po kelių nesėkmių nelabai pasitikiu). Trečia, norėjau duoną išsikepti pirmoje dienos pusėje, todėl tešlą užminkiau iš vakaro, iš karto (nekildintą) įdėjau į šaldytuvą, dubenį pridengusi kepimo popieriumi, ir laikiau per naktį, o iš ryto ją perminkiau, jau šiltoje virtuvėje pakildinau antrą kartą ir formavau kepaliukus. Mano patirtis rodo, kad šaldytuve kildinama tešla neperrūgsta, bet gražiai pakyla, o iš ryto iškepti mieliniai kepiniai būna ne prastesnės kokybės negu tie, kurių tešla dukart kildinama šilumoje. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninė Antigvos duona 

Ingredientai: (išeis 2 nemaži kepaliukai)

2 v.š. sausų mielių (aš naudojau ~ 40 g šviežių)

2 v.š. cukraus

1 a.š. druskos

1 ½ puodelio drungno vandens (1 puodelis - 250 ml)

3-4 puodeliai kvietinių miltų (ir dar šiek tiek stalui pabarstyti)

⅓ puodelio (75 g) sviesto arba margarino (aš naudojau sviestą)

1 v.š. taukų 

1. Mieles ištrinkite su cukrumi, išmaišykite su vandeniu ir druska (jeigu ji rupi - tuomet geriau ištirps ir pasiskirstys; smulkią druską galima dėti drauge su miltais). Laikykite šiltai apie 15 min., kad įsitikintumėte, jog mielės veiksmingos ir ima kilti puta. 
2. Per tą laiką į kitą dubenį persijokite 3 puodelius miltų. Sudėkite gabaliukais pjaustytą sviestą bei taukus, ir trinkite pirštais, kol iš miltų ir riebalų pasidarys drėgni trupiniai. 
3. Sumaišykite miltų ir riebalų mišinį su skystais ingredientais. Po truputį pabarstydami likusiais miltais, minkykite kol tešla taps beveik nelipni. Stenkitės miltų nedėti labai daug - kuo kietesnė bus tešla, tuo kietesnė išeis duona (aš dėjau maždaug 3½ puodelio miltų). Atsiminkite, kad kildama tešla sutvirtės, o jeigu vis dar bus per lipni, šiek miltų galėsite pridėti vėliau, kildindami tešlą antrą kartą. Užminkytą tešlą pridenkite ir šiltoje vietoje kildinkite apie 1 val., kol ji padvigubės. 
4. Tešlą išminkykite antrą kartą. Minkykite apie 5 min., jeigu tešla vis dar laibai lipni, į ją papildomai įberkite maždaug ½ puodelio (ar kiek daugiau) milltų. Vėl kildinkite apie 1 val. 
5. Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Tešlą perminkykite dar kartą ir padalinkite į dvi apylyges dalis. Nuo kiekvieno gabalo nugnybkite po gabaliuką tešlos papuošimams (jiems reikės maždaug graikiško riešuto dydžio gabaliuko tešlos). Ant miltuoto paviršiaus suformuokite du ištęstos verpstės formos kepaliukus ir dėkite juos į kepimo skardą.
6. Kepaliukų viršų patepkite vandeniu, kad geriau priliptų papuošimai. Iš kiekvieno gabaliuko tešlos iškočiokite po ilgą, ploną virvelę ir ant kepaliukų išdėliokite papuošimo raštus.* Per tą laiką, kol gaminsite papuošimus, duona vėl turėtų pakilti. 
7. Visus kepaliukus, įskaitant papuošimus, dar kartą patepkite vandeniu ir dėkite į karštą orkaitę. Kepkite apie 1 val. arba kol kepaliukai gražiai pakils, sutvirtės ir parus. Nors instrukcija to nereikalauja, praėjus maždaug 40-45 min, nuo kepimo pradžios, aš kepaliukus dar kartą patepiau vandeniu su sviestu (metaliniame dubenėlyje ištirpinau mažytį gabaliuką sviesto, įpyliau truputį šilto vandens ir gautu mišiniu patepiau kepaliukus - dėl to duona gražiau parunda, o plutelė būna minkštesnė). 
8. Iškepusią duoną pridenkite švariu vos drėgnu virtuviniu rankšluosčiu ir palikite, kad atvėstų. Duona gardi ir vos šilta, ir visiškai atvėsusi. Geriausia būna tą dieną, kai iškepta.

* Iškočioti lygias plonas tešlos virveles - gana ilgai trunkantis ir šiek tiek praktikos reikalaujantis užsiėmimas, todėl originalus receptas siūlo iš kiekvieno gabaliuko suformuoti po 3 trumpesnes virveles ir papuošimus sudurstyti iš kelių dalių. Vis dėlto man gražiau nesudurstyti. Suformavusi storoką virvelę, dedu ją ant miltuoto paviršiaus ir, pradedant nuo vieno galo, atkėlusi maždaug 2 cm virvelės atkarpą, ją volioju ir atsargiai tempiu, dedu ant stalo, imu kitą segmentą ir t.t. - kol pasiekiu kitą virvelės galą. Jeigu virvelė vis dar atrodo per stora, procesą pakartoju. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninę Antigvos duoną mes valgėme su vištienos salotomis, pagardintomis kario padažu. Internete šis receptas figūruoja kaip tipiškos Antigvos ir Barbudos salotos, nors panašu, kad iš tikrųjų į virtualią erdvę receptas atkeliavo ir leidinio The World Cookbook for Students (t. 1, 2006) ir atspindi tik vieną iš daugybės šių salotų variantų. Nepanašu, kad Karibuose egzistuotų griežtai reglamentuota vištienos salotų sudėtis, taip, kaip Lietuvoje egzistuoja nusistovėjęs baltos mišrainės ingredientų sąrašas. Tačiau gera žinia yra ta, jog šiandieninės vištienos salotos išties gardžios - ananasai ir razinos joms suteikia saldumo (mano mėgstamas mėsos ir vaisių derinys :), o kario padažas - pikantiškumo. Salotos gali būti patiekiamos didžiulio suvožtinio pavidalu, t.y. perpjovus duonos kepaliuką, ant vienos jo pusės dedami žali salotų lapai, ant jų - vištienos salotos, tuomet užvožiama antroji duonos kepaliuko pusė. Bet aš nemėgstu gigantiškų sumuštinių, kurių neįmanoma apžioti, ir kurių įdaras krinta per visus kraštus. Užtai salotos lėkštėje ir duonos riekelė prie jų buvo tobula vakarienė :) 

Vištienos salotos su kario padažu

Ingredientai (išeis nemažas dubuo salotų)

~ 3 puodeliai gabaliukais pjaustytos keptos vištienos (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio besėklių razinų

~ 400 g ananasų gabaliukų (aš naudojau konservuotus, bet dar labiau tiktų šviežias ananasas)

Nebūtinai : 3 v.š. tarkuoto kokoso riešuto (aš nenaudojau)

Padažui:

½ puodelio majonezo

3 v.š. mangų čatnio (pirktinio ar naminio)

1 v.š. kario miltelių (siūlyčiau naudoti švelnesnį ir šviesesnį anglišką karį)

Citrinų sulčių (pagal skonį)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: salotų lapų (patiekiant) 

1. Dubenyje, kuriame gaminsite salotas, sumaišykite padažą iš majonezo, mangų čatnio ir kario. Pagal skonį jį parūgštinkite citrinos sultimis (originaliame recepte rekomenduojam naudoti net 2 citrinų sultis, bet mano skoniui tai gerokai per daug), pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Išmaišykite. 
2. Į padažą sudėkite smulkintą vištieną, nuplautas ir nusausintas razinas, ananaso gabaliukus ir, jeigu naudosite, kokoso riešuto drožles. Išmaišykite, paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Palikite vėsioje vietoje 1 val. ar ilgiau, kad susistovėtų. 
3. Patiekdami salotas, galite išdėlioti jas ant žalių salotų lapų ir papuošti (aš puošiau laiškiniais česnakais, bet galima kaip tik norite - pavyzdžiui, razinomis ir kokosų drožlėmis). Gardu valgyti su balta duona.

* Galite naudoti pirktinę keptą vištieną arba panaudoti namie keptos vištos likučius. Aš naudojau didelę šviežią vištienos krūtinėlę: supjausčiau ją juostelėmis, apibarsčiau druska, pipirais ir grūstais kuminais, iškepiau keptuvėje šlakelyje aliejaus, atvėsinau ir susmulkinau. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausi receptų šaltiniai: duonos - čia, vištienos salotų - čia ir čia.