Estiška dilgėlių sriuba

Seniau, dar prieš visus karantinus, mėgdavau nusiskųsti (ir turbūt ne aš viena), jog mūsų šalyje per mažai kokybiškų renginių ir reginių. Cha!.. Gyvenimas parodė, kaip iš tikrųjų atrodo badas šioje srityje. Žinoma, ir užsidarę namuose galėjome skaityti knygas, per televizorių ar kompiuterių ekranus žiūrėti filmus, spektaklius ir koncertus, netgi pavaikštinėti po virtualias dailės parodas. Bet, sutikite, jog internetas negali pakeisti gyvų susitikimų - nei su artimaisiais, nei su draugais, nei su menu. Nuotolis sustabdo tą magišką apsikeitimą energija, ir turbūt todėl žmonės, priversti ilgą laiką praleisti vienatvėje, ima justi skausmingą diskomfortą. Antra vertus, karantino patirtis mus išmokė labiau vertinti tai, ką anksčiau laikydavome savaime suprantamais dalykais - net jeigu tai paprasčiausias puodelis kavos, išgertas lauko kavinukėje. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrinius renginius, pamažu sugrįžtančius į mūsų gyvenimą. Man regis, dabar jie laukiami labiau negu bet kada - ypač tie, kurie suorganizuoti su meile ir išmanymu.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, ar visi šio tinklaraščio skaitytojai matė skelbimus, jog jau rytoj, gegužės mėn. 20 d. prasideda Kauno literatūros savaitė? Tiesa, dalis šio renginio susitikimų bus virtualūs, nes pandemija vis dar neleidžia nei laisvai ir saugiai keliauti, nei renginiuose dalyvauti didelėms žmonių grupėms. Vis dėlto literatūrinės savaitės organizatoriai įdėjo daug pastangų, kad bent dalis šventės persikeltų į miesto erdves. Peržiūrėkite programą - gal norėsite paklausyti, kaip Laisvės alėjoje aktoriai skaito poeziją pro atvirą langą, gal susigundysite susipažinti su Kauno literatūriniu maršrutu, o gal suplanuosite ateiti į gyvus susitikimus su rašytojais? Rinktis tikrai yra iš ko - į Kauno literatūros savaitę pakviesti ir Lietuvos, ir užsienio autoriai, ir tie, kuriuos be abejonių vadiname klasikais, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kūrybinį kelią.

Kauno literatūrinės savaitės programos ieškokite oficialiame renginio puslapyje čia.

Knygų pasaulyje mes visi turime savo favoritus. Aš, pavyzdžiui, bene labiausiai nudžiugau, renginio programoje išvydusi Sauliaus Tomo Kondroto vardą - tai vienas pačių mėgstamiausių mano rašytojų, kurio tekstus (kaip ir Marcelio Prousto romanus) galiu skaityti iš naujo ir iš naujo, ir visuomet su tuo pačiu malonumu, mat negaliu atsispirti santūriai elegatiškai šio autoriaus kalbai. Literatūros savaitėje sutiksite ir kitus puikius lietuvių autorius - naują romaną pristatysiantį Rimantą Kmitą (jei skaitėte Pietinia kronikas, tai žinote, kaip lengva įsimylėti šio rašytojo kūrybą!) ir unikalius efemeriškus pasaulius tveriančias poetes - Enriką Striogaitę bei Indrę Valantinaitę.

Rengininio svečiai - Baltarusijos rašytojas Viktoras Martinovičius, Liuksemburgo prozininkė Nathalie Ronvaux, Vokietijos šiuolaikinės literatūros žvaigždė Ingo Schulze. Kuomet su užsienio autoriais susiduriu pirmą kartą, mėgstu šiek tiek pasiruošti - perskaityti vieną kitą kūrinį, susirasti kokį interviu ar pan. Vis dėlto, kalbant apie kitų šalių rašytojų kūrybą, Lietuvoje beveik visada iškyla viena ir ta pati bėda: verstinių tekstų arba mažai, arba jų iš viso nėra. Ne kitaip yra ir šį kartą: Viktoras Martinovičius ir Nathalie Ronvaux tebelaukia, kol jų knygos prabils lietuviškai. Deja, reikia priimti tai kaip duotybę: kasmet pasaulyje pasirodo tūkstančiai kūrinių, ir mūsų vertėjų pajėgos aiškiai per mažos, kad į lietuvių kalbą būtų operatyviai išverčiama viskas, kas nusipelno dėmesio. Vis dėlto, mano nuomone, į šią situaciją neverta žiūrėti pernelyg pesimistiškai. Geriau jau mokytis užsienio kalbų - na, bent vienos kalbos, kuria galėtumėte daugmaž laisvai skaityti. Tai, kad užsienio kalbos - bene perspektyviausias ir efektyviausias būdas neatsilikti nuo gyvenimo jau seniai suprato ne itin skaitlingos Europos tautos, pavyzdžiui, skandinavai. Ir kuo anksčiau mes prie jų prisijngsime, tuo mums patiems bus geriau.

Tuo tarpu iš visų Kauno literatūros savaitėje pristatomų svečių Lietuvoje bene geriausiai žinomas Ingo Schulze. Į lietuvių kalbą išverstas jo romanas Adomas ir Evelina (2008, liet. 2009), taipogi porą apsakymų: Mobilusis telefonas (žr. knygoje Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymai (2006), p. 83-95) ir Estijoj, kaime (žr. internetinę versiją čia). Romanas Adomas ir Evelina Lietuvoje buvo sutiktas gana tyliai, gal todėl, kad jį skaityti reikia susikaupus. Betgi tuo pačiu metu ir skaityti, ir mąstyti - ne kiekvienam įveikiama užduotis ("Yra kažkokių biblinių sąsajų, bet jos buvo per giliai, kad atkapstyčiau" - prisipažįstama vienoje lietuviškoje recenzijoje). Iš tikrųjų Adomas ir Evelina - daugiaplanis tekstas, kurį galima peskaityti ir kaip meilės dramą (sudėtingi vyro ir moters santykiai), ir kaip politinį romaną (geležinės uždangos ir pabėgimo į Vakarus tema), ir kaip sušiuolaikintą biblinę istoriją (herojai susigundo paragauti uždrausto laisvės vaisiaus ir dėl to sulaukia pasekmių), galų gale - kaip kūrinį apie menininką ištikusią tragediją (Adomas, savo amate labiausiai branginęs kūrybingumą, priverčiamas tapti juodadarbiu). Aš pati ko gero daugiau klausimų turėčiau ne romano turiniui, o rašymo būdui, tiksliau, į pabaigą vis akivaizdesniam teksto fragmentiškumui. Nežinia, ką byloja pasakojimo šuoliai: ar tai, jog autorius pavargo ir išsikvėpė, ar tai, kad jo herojai jaučiasi vis labiau pasimetę, ir jiems sunkiai sekasi savo lūkesčių, norų ir veiksmų gijas surinkti į vieną krūvą. Bet juk ne veltui sakoma, jog šiuolaikinis menas privalo palikti vietos skaitytojo vaizduotei :) Be to, gyvenime dažnai nebūna vienareikšmių atsakymų, tad viską "sudėlioti į lentynėles" - misija neįmanoma. Turbūt neatsitiktinai knygos viršelį puošia Rene Magritte paveikslas La Tentative de L'Impossible (1938. liet. Neįmanomybės siekis). Beje, Andreas Goldstein yra sukūręs filmą Adam und Evelyn (2018), bet neskaičiusiems romano, jis ko gero bus sunkiai suprantamas; susidaro įspūdis, kad per Ingo Sculze kūrinį režisierius prabėga it vėjas per medžių viršūnės. Man asmeniškai patiko tik vienas dalykas - kaip filme vaizduojamas laukiniškas, pirmapradį rojų primenantis Adomo sodas.

Visiems, kurie nenori ar neturi kada gilintis į romano peripetijas, labai rekomenduoju perskaityti Ingo Schulze apsakymą Estijoj, kaime, kurį lengvai rasite internete. Kūrinys įtaigiai parašytas ir nuotaikingas, o ir Estijos realijos ko gero ne vienam letuviui bus artimesnės ir suprantamesnės už Vokietijos istorijos interpretacijas. Nors nežinau, gal man apsakymas pasirodė toks "savas" tik todėl, kad praėjusią vasarą, atostogaudami su draugais, buvome apsistoję kaip tik tose vietovėse, apie kurias pasakoja Ingo Schulze. Šiaurės Estijos gamta iš tikrųjų nuostabi! Ir atmosfera ten tokia, kuri norom nenorom verčia patikėti fantastiškiausiais dalykais, kure tose giriose (esą) gali nutikti. Netgi tokiais, kurie aprašyti Estijoj, kaime :)

Na, o kadangi mano tiklaraštis šiaip ar taip kulinarinis, parinkau jums estiškos dilgėlių sriubos receptą. Kaip ir dauguma patiekalų Estijos virtuvėje, sriuba nepretenzinga, bet pavasariška ir gardi. Žinoma, estai dilgėlių sriubas verda įvairiais būdais, bet šis variantas man pasirodė įdomus, nors ir ne toks neįprastas kaip bulgariška dilgėlių sriba. Svarbiausia, nepatingėkite išsivirti tikro, kvapnaus ir sodraus naminio sultinio. Tai visai nesudėtinga: užkaitę puodą, palikite jį ramiai kunkuliuoti, ir skirkite porą valandų skaitymo džiaugsmui.

Nuotrauka Kristinos

Nõgesesupp - estiška dilgėlių sriuba

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijos)

500 g jaunų dilgėlių (galite jas maišyti su jaunais garšvų lapais)

2 v. š. sviesto

2 v. š. miltų,

1-1,5 l vištienos arba kitokio mėsos sultinio*

1 kiaušinio trynys

2 v. š. grietinės (ir dar šiek tiek patiekiant)

2 kietai išvirti kiaušiniai

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Dilgėles perrinkite, pašalinkite sumedėjusius stiebus, nuplaukite. Sudėję į didelį dubenį, užplikykite verdančiu vandeniu. Po poros minučių dilgėles išgriebkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų bei atvėstų; paspauskite, kad lapuose liktų kuo mažau vandens. Nuplikytas dilgėles smulkiai supjaustykite ir atidėkite, kol prireiks.
2. Puode išlydykite maždaug 2 v. š. sviesto ir jame pakepinkite miltus. Nuolat maišydami, po truputį supilkite sultinį. Užvirinkite.
3. Sudėkite paruoštus dilgėlių lapus ir pavirkite apie 5-10 min. Pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
4. Pabaigoje įmaišykite su grietine ištrintą kiaušinio trynį ir iškart nukaiskite.
5. Patiekite, papuošę kietai virtais kiaušinais. Papildomai pasiūlykite grietinės, virtų bulvių ar duonos.

* Originalus receptas leidžia naudoti vandenį, bet (sakau iš patirties) tai nėra geras pasirinkimas, nes sriuba tokiu atveju bus pakankamai prėska. Seniau, kai žmonės, ypač vargingai gyvenę, pavasarį pritrūkdavo mėsos, kitokios išeities tiesiog nebuvo, tačiau šiais laikais nepatingėkite išsivirti gero naminio sultinio, kuris dilgėlių sriubą pakylės į visai kitą lygį.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Сильвия Кальвик, Эстонская кухня, Таллин: Периодика, 1987, с. 100.

Vaniliniai garšvų keksiukai

Manding, Šiaurės bei Rytų Europoje nelengva būtų rasti tautą, kuri savo tradicinėje virtuvėje neturėtų receptų iš garšvų. Tiesa, dabar senoviški garšvų valgiai jau primiršti arba visai pamiršti, nes anuomet žmonės juos gamino ne iš gero gyvenimo. Pavasariop maisto atsargos daugelyje sodybų eidavo į pabaigą, o pirmosios valgomos žolės (ne tik garšvos, bet ir dilgėlės, žliūgės, balandos ir t.t.) tiesiogine to žodžio prasme gelbėjo nuo bado, ypač vargingiausia gyvenusius. Iš jų dažniausia būdavo verdamos liesos sriubos, nes, prasidėjus pavasario darbams, šeimininkės nebeturėjo nei kada, nei iš ko gaminti ištaigingų patiekalų.

Šiais laikais susidomėjimas maistu iš gamtos vėl išaugo, tik visai dėl kitų priežasčių. Pirmiausia akcentuojamas sveikas gyvenimo būdas, natūralių vitaminų paieškos, valgiaraščio paįvairinimas. Tą patį byloja ir šiuolaikiniai receptai: vietoje prėskų lapienių kur kas dažiau su laukinėmis žolėmis kepami pyragai, plakami omletai, trinami pesto tipo padažai ir t.t. Šiuolaikinė virtuvė, mėginanti apjungti tradiciją ir naujausias gastronomijos tendencijas, linkusi taikyti tokią formulę: senoviški ingredientai, naujoviškas jų panaudojimo būdas. Laikantis šios krypties, maisto patiekimas turi būti ne tik gardus, bet ir netikėtas, įdomus, netgi atraktyvus. Ar visi eksperimentai vienodai sėkmingi? Kažin. Tačiau dalis neabejotinai pasiteisina ir prigyja, o tai, žinoma, puiku.

Nuotrauka Kristinos

Šie garšvų keksiukai į mano tinklaraštį atkeliavo iš naujosios Estijos virtuvės. Kiek domėjausi tradicine Estijos kulinarija, garšvos kone iki XX a. vidurio ten buvo naudojamos labai panašiai kaip ir Lietuvoje: pavasarį iš jų daugiausia virtos neįmantrios sriubos. Turtingesniuose namuose sriubos galėjo būti mėsiškos, tuo tarpu nepasiturintys žmonės tenkindavosi žolių ir vandens nuovirą sutirštinę miltais, pagardinę kiaušiniu ir/ar sviestu ir užbalinę grietine. Gal todėl, kad senojoje estų virtuvėje nevartota itin daug daržovių (ropės, griežčiai, pupos, žirniai, kopūstai, morkos, burokėliai, bulvės - tai daugmaž ir viskas), laukiniai augalai sulaukia nemažai šiuolaikinių Estijos šefų dėmesio. Kūrybiškai panaudodami gamtos teikiamas gėrybes, jie gali lengviau pristatyti Estijos virtuvę kaip savitą ir originalią, nes protėvių palikimas (tiek kalbant apie receptų kiekį, tiek apie patiekalų sudėtį), tiesą sakant, gana kuklus.

Kepiniai, į kurių sudėtį įeina garšvos, irgi išpopuliarėjo tik pastarąjį dešimtmetį. Atrodo, estai ypač pamėgo garšvų keksiukus, tiek saldžius, tiek pikantiškus, pagardintus sūriu bei kumpiu. Šiandieniniai mano herojai - saldūs keksiukai su garšvomis. Jų receptą dar 2009 m. užmačiau garsiame estiškame tinklaraštyje Nami-Nami. Blogo autorė Pille Petersoo, savo ruožtu, prisipažino idėją aptikusi kažkokio vietinio žurnalo pavasariniame numeryje, kuriame vanilinius garšvų keksiukus pristatė Angelica Udeküllilt. Deja, žurnalo pavadinimo ji nenurodė, nepateikė ir originalaus ten rasto recepto - tik savo patobulintąjį. Kaip ten bebūtų, man garšvų keksiukų idėja patiko, tad receptą išmėginau. Lūkesčiai ne tik pasiteisino, bet ir buvo gerokai viršyti - keksiukai išėjo be galo skanūs, purūs, kvapnūs ir visaip kitaip geri. Dabar jų receptą panaudoju beveik kiekvieną pavasarį - kaip ir rusiškos garšvų sriubos.

Nuotrauka Kristinos

Tiesa, savo patobulinimus į receptūrą įvedžiau ir aš :) Produktų kiekius palikau tokius pačius, tačiau gamybos eigą kiek pakoregavau, ir štai kodėl. Nami-Nami recepte siūloma iš pradžių kiaušinius išplakti su cukrumi, tada sudėti tirpintą sviestą, grietinę bei vanilę, galiausia įmaišyti miltus, kepimo miltelius, druską ir nuplikintus, susmulkintus garšvų lapelius. Greitai patyriau, jog iš pradžių plakti kiaušinius su cukrumi ir tada atskirame inde tirpinti sviestą (o vėliau tą indą plauti! :) visiškai nelogiška, nes galutinis rezultatas vis tiek būna skystas, nepurus produktų mišinys. Daug patogiau ir greičiau iš pradžių metaliniame dubenyje ištirpinti sviestą, jį pravėsinti, tada ten pat sudėti cukrų, druską, kiaušinius, grietinę bei vanilę, ir galiausia viską paplakti, kol susimaišys.

Nuotrauka Kristinos

Kitas dalykas: jeigu supjaustytas garšvas į tešlą įmaišysite ne pačioje pabaigoje, o sudėsite jas į skystų produktų mišinį ir pasinaudosite smulkintuvu (blenderio antgaliu su peiliukais), žolelės bus susmulkinamos taip, kaip jų niekada nepavyktų supjaustyti peiliu. Mišinys akimirksniu taps švelniai žalios spalvos, didesnių lapelių gabaliukų (kuriuos taip ir taikosi iškrapštyti vaikai) nebeliks - o štai tada jau bs galima įmaišyti ir miltus su kepimo milteliais. Todėl mano keksiukai išoriškai kiek skiriasi nuo Nami-Nami keksiukų. Nors aš juos kepu pagal tą patį receptą, keksiukai išeina ne margi (geltonas biskvitas + garšvų lapelių gabaliukai), o daugmaž vientisos, vaiskiai žalios spalvos. Be to, sunku pasakyti, jog šį juos išvis dėta kokių nors žolių. Kai nežinančius žmones pavaišinu šiais kepiniais, beveik visi spėja, jog tai pistacijų keksiukai. Su laiku nusprendžiau į įspūdį sustiprinti - nors estiškame recepte taip nenurodyta, aš juos papuošiu citrininiu glaistu ir apibarstau maltais pistacijų riešutais. Dabar jau niekam nekyla didesnių abejonių, jog į šių keksiukų sudėtį įeina pistacijų tyrė :)

Bet, mano galva, papildomai susmulkinti garšvų lapelius verta ne vien dėl vizualinio efekto. Kuo smulkesni jie bus, tuo geriau pasiskirstys tešloje, tuo pačiu suteikdami jai taip reikiamo drėgnumo ir pagerindami kepinio struktūrą. O dabar labai svarbus perspėjimas: nedėkite garšvų daugiau, negu nurodyta recepte. Gali atrodyti: na koks skirtumas, 30 g žolių ar 60 g; o gal daugiau netgi geriau! Tai pavojinga klaida, nes daugiau žolių reiškia ir daugiau drėgmės, o daugiau negu priklauso drėgmės tešloje - tai pavojus, jog keksiukai neiškils ir neturės malonaus purumo. Taigi, maišydami šiuos keksiukus, didelio glėbio garšvų nesunaudosite, bet teisingai juos iškepę, sulauksite daug komplimentų ir neabejotinai pamaloninsite savo skonio receptorius. To jums ir linkiu :)

Nuotrauka Kristinos

Vanilli-naadimuffinid - vaniliniai garšvų keksiukai

Ingredientai: (išeis 12 nedidelių arba 6 dideli keksiukai)

30 g jaunų, dar blizgių garšvų lapelių

100 g sviesto

130 g cukraus

50 g grietinės

3 dideli kiaušiniai

½ a.š. druskos

1 a.š. vanilės ekstrakto (arba geras žiupsnis Burbono vanilės)

160-180 g kvietinių miltų

1½ a.š. kepimo miltelių

Glaistui (nebūtinai):

~150 g cukraus pudros

Citrinos sulčių

Maltų pistacijų

1. Garšvų lapelius perrinkite, nuplaukite ir nuplikinkite verdančiu vandeniu. Palaikykite maždaug 5 min., tuomet supilkite į sietą, perliekite šaltu vandeniu ir labai gerai nuspauskite, kad žolės liktų kuo sausesnės. Garšvas smulkiai supjaustykite.
2. Metaliniame dubenyje ištirpinkite sviestą ir palikite 5-10 min., kad jis truputį pravėstų. Tada į dubenį su sviestu sudėkite cukrų, grietinę, kiaušinius, druską ir vanilę. Gerai išplakite, kad masė taptų vientisa.
3. Jeigu norite, kad keksiukai būtų žalios spalvos, į gautą mišinį sudėkite smulkintas garšvas ir pasinaudosite smulkintuvu (blenderio antgaliu su peiliukais) - po keliolikos sekundžių garšvų lapelių gabaliukai bus tokie smulkūs, jog skysta masė atrodys žalia. Jeigu norite, kad garšvų lapeliai keksiukuose būtų stambesni, šį žingsnį praleiskite.
4. Į skystą masę sudėkite 160 g miltų ir kepimo miltelius. Gerai išmaišykite, kad neliktų gumuliukų. Masė turėtų būti panaši į tirštą, vientisą grietinę. Jeigu ji atrodo praskydusi, įberkite papildomus 1-2 v.š. miltų. Jeigu prieš tai nedėjote garšvų, dabar jas įmaišykite.
5. Paruoštą keksiukų tešlą sudėkite į pasirinktas formeles. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 220°C ir kepkite apie 15 min. Jeigu keksiukai dideli, gali prireikti ir kiek daugiau laiko (20-25 min.) - svarbu, kad jie gražiai pakiltų, švelniai parusų ir įtrūktų. Jeigu norite būti tikri, jog keksiukai gerai iškepę, prieš ištraukdami iš orkaitės patikrinkite juos mediniu pagaliuku. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių.
6. Jeigu norite, atvėsusius keksiukus galite papuošti: į cukraus pudrą įspauskite tiek citrinos sulčių, kad galėtumėte išsukti tirštą baltą masę. Maždaug po šaukštelį glajaus užpilkite ant kiekvieno keksiuko, tuomet pabarstykite maltomis pistacijomis ir palikite, kad glaistas sutvirtėtų.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: čia ir čia.

Garšvų sriuba

Dabartinės Rusijos teritorijoje nuo seniausių laikų buvo verdamos ir mėgstamos įvairios sriubos, kurių pagrindą sudarė žalialapės daržovės (rus. щи). Pati žinomiausia, be abejo, yra šviežių ir raugintų kopūstų sriuba, bet ne ką mažiau populiarios ir vadinamosios žaliosios sriubos (rus. зеленые щи), kurias verdant naudojamos rūgštynės, dilgėlės, špinatai ir pan. Dažniausia tai sezoninės, pavasarinės ir vasarinės sriubos, nes kitaip negu kopūstų atveju, jų atsargos retai ruošiamos žiemai. Šiandien papasakosiu apie kiek mažiau žinomą žaliosios sriubos variantą - garšvų sriubą. Rusijoje garšvos nuo seno naudojamos maistui. Didžiausiais sunkmečiais žmonės sakydavo, kad reikia išgyventi iki garšvų (rus. дожить до сныти) - esą tuomet mirtis nuo išsekimo ir ligų nebegrės. Garšvų sriuba gelbėjo nuo bado ir 1942-1943 m., kuomet ji buvo verdama visose Maskvos darbininkų valgyklose. O štai pravoslavų šventasis Serafimas ir Sarovo, anot liudijimų, tris metus gyveno asketiškai, maitindamasis tik juoda duona, daržovėmis ir garšvomis, kad pasiektų išmintį.

Vis dėlto aš pati su garšvų sriubos receptu pirmą kartą susidūriau, skaitydama apie Čiuvašijos tradicinius patiekalus. Pasirodo, garšvos čia itin mėgstamos, o atėjus pavasariui, žmonės jas renka netgi miestų parkuose, kad galėtų palepinti save ir savo šeimą tradicine garšvų sriuba. Beje, čiuvašai garšvas nuo seno vartoja ne tik šviežias, o ir džiovintas, kad būtų iš ko sriubą virti ir šaltuoju metų laiku. Garšvų sriubą jie vadina serde jaški (rus. сердè яшки); serde (rus. сердè, сэрдè, сертè ir pan.) reiškia garšvas, o jaški (rus. яшки) - ne mėsišką, vandens pagrindu verdamą sriubą. 

Paprastoji garšva (lot. Aegopodium podagraria). Sriubai naudojami mažai prasiskleidę, blizgūs, ryškiai žali lapeliai, nes senesni, matinės spalvos garšvos lapai kietesni ir prastesnio skonio. Nuotrauka Kristinos

Reikia pastebėti, jog sriubos pavadinimas šiais laikais jau kiek nutolęs nuo jos gamybos būdo, mat sriubai dabar dažniau naudojamas mėsos sultinys, o ne vanduo. Tai reiškia ne ką kitą, kaip pagerėjusį gyvenimą. Juk anksčiau, kai mėsa buvo sezoninis ir šventinis valgis, tiesiog nebuvo ką daugiau daryti: tiršta žalumynų sriuba, net ir virta vandenyje, pavasariop aprūpindavo žmonių organizmus būtinais vitaminais. Dabar, kai mėsos kiaurus metus galima įsigyti prekybos centruose, sriubai paprastai naudojamas sultinys, kuris labai pagerina jos skonines savybes. Visi kiti sriubos virimo principai, regis, ryškiau nesikeičia: daržovės į sriubą dedamos žalios, neapkepintos riebaluose, sriuba tirštinama miltais, gardinama kiaušiniu ir grietine. Tiesa, kai kas kiaušinį įplaka į baigiamą virti sriubą (kaip verdant kinietiškas sriubas), bet dažniau ji gardinama kietai virto kiaušinio puselėmis. 

Savo skoniu garšvų sriuba primena dilgėlių ar špinatų sriubas. Aš ją verdu pavasarį, vieną kartą per metus. Sakoma, kad tai organizmą stiprinanti, valanti ir energijos suteikianti sriuba - išbandykite ir įsitikinkite patys. O jeigu valgysite ją reguliariai, kas žino, gal patirsite nušvitimą ir įgysite daugiau išminties :) 

Nuotrauka Kristinos 

Garšvų sriuba 

Ingredientai: (6 porcijoms) 

~300 g jaunų garšvos lapelių 

~ 2 l gero naminio mėsos sultinio (galima keisti vandenius arba daržovių nuoviru, bet už rezultatą negarantuoju :)

1 vidutinio dydžio svogūnas

4 vidutinio dydžio bulvės 

1 v. š. sviesto 

1 v.š. miltų 

Druskos ir pipirų (pagal skonį) 

Kietai virtų kiaušinių (patiekiant)

Grietinės (patiekiant)

1. Garšvų lapelius perrinkite ir kruopščiai nuplaukite. Nors konkrečiai šis receptas to nereikalauja, aš siūlyčiau jas nuplikyti verdančiu vandeniu, maždaug po minutės perlieti šaltu, gerai nusausinti ir tik tada susmulkinti. Galima smulkinti ir neplikytus garšvų lapelius, bet turėkite galvoje, kad tuomet jų skonis sriuboje bus labai intensyvus. 
2. Puode užvirinkite apie 1,7 l. sultinio (šiek tiek jo pasilikite, kad vėliau galėtumėte praskiesti miltus), lengvai jį pasūdykite. Kai sultinys užvirs, sudėkite susmulkintą svogūną ir kubeliais supjaustytas bulves. Virkite apie 15 min., kol svogūnas ir bulvės bus beveik minkšti, tuomet sudėkite smulkintus garšvos lapelius. Virkite dar apie 10-15 min., arba kol visos daržovės bus norimo minkštumo. 
3. Baigiant virti sriubai, nedidelėje keptuvėje išlydykite sviestą, įberkite šaukštą miltų, išmaišykite ir kelias sekundes leiskite pakepti; tuomet po truputį, nuolat maišydami, supilkite sultinį. Gautą apyskystį uždarą supilkite į sriubą ir išmaišykite. Pavirkite dar kelias minutes, patikrinkite, ar netrūksta druskos, pagardinkite pipirais. 
4. Tiekdami sriubą, papuoškite ją kietai virto kiaušinio puselėmis ir pagardinkite grietine. Prie šios sriubos tiks ir riekelė juodos duonos.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia: 

Национальные кухни народов России [autorius ir sudarytojas nenurodomi], Москва: Эксмо, 2011, с. 312-313.