Estiška dilgėlių sriuba

Seniau, dar prieš visus karantinus, mėgdavau nusiskųsti (ir turbūt ne aš viena), jog mūsų šalyje per mažai kokybiškų renginių ir reginių. Cha!.. Gyvenimas parodė, kaip iš tikrųjų atrodo badas šioje srityje. Žinoma, ir užsidarę namuose galėjome skaityti knygas, per televizorių ar kompiuterių ekranus žiūrėti filmus, spektaklius ir koncertus, netgi pavaikštinėti po virtualias dailės parodas. Bet, sutikite, jog internetas negali pakeisti gyvų susitikimų - nei su artimaisiais, nei su draugais, nei su menu. Nuotolis sustabdo tą magišką apsikeitimą energija, ir turbūt todėl žmonės, priversti ilgą laiką praleisti vienatvėje, ima justi skausmingą diskomfortą. Antra vertus, karantino patirtis mus išmokė labiau vertinti tai, ką anksčiau laikydavome savaime suprantamais dalykais - net jeigu tai paprasčiausias puodelis kavos, išgertas lauko kavinukėje. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrinius renginius, pamažu sugrįžtančius į mūsų gyvenimą. Man regis, dabar jie laukiami labiau negu bet kada - ypač tie, kurie suorganizuoti su meile ir išmanymu.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, ar visi šio tinklaraščio skaitytojai matė skelbimus, jog jau rytoj, gegužės mėn. 20 d. prasideda Kauno literatūros savaitė? Tiesa, dalis šio renginio susitikimų bus virtualūs, nes pandemija vis dar neleidžia nei laisvai ir saugiai keliauti, nei renginiuose dalyvauti didelėms žmonių grupėms. Vis dėlto literatūrinės savaitės organizatoriai įdėjo daug pastangų, kad bent dalis šventės persikeltų į miesto erdves. Peržiūrėkite programą - gal norėsite paklausyti, kaip Laisvės alėjoje aktoriai skaito poeziją pro atvirą langą, gal susigundysite susipažinti su Kauno literatūriniu maršrutu, o gal suplanuosite ateiti į gyvus susitikimus su rašytojais? Rinktis tikrai yra iš ko - į Kauno literatūros savaitę pakviesti ir Lietuvos, ir užsienio autoriai, ir tie, kuriuos be abejonių vadiname klasikais, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kūrybinį kelią.

Kauno literatūrinės savaitės programos ieškokite oficialiame renginio puslapyje čia.

Knygų pasaulyje mes visi turime savo favoritus. Aš, pavyzdžiui, bene labiausiai nudžiugau, renginio programoje išvydusi Sauliaus Tomo Kondroto vardą - tai vienas pačių mėgstamiausių mano rašytojų, kurio tekstus (kaip ir Marcelio Prousto romanus) galiu skaityti iš naujo ir iš naujo, ir visuomet su tuo pačiu malonumu, mat negaliu atsispirti santūriai elegatiškai šio autoriaus kalbai. Literatūros savaitėje sutiksite ir kitus puikius lietuvių autorius - naują romaną pristatysiantį Rimantą Kmitą (jei skaitėte Pietinia kronikas, tai žinote, kaip lengva įsimylėti šio rašytojo kūrybą!) ir unikalius efemeriškus pasaulius tveriančias poetes - Enriką Striogaitę bei Indrę Valantinaitę.

Rengininio svečiai - Baltarusijos rašytojas Viktoras Martinovičius, Liuksemburgo prozininkė Nathalie Ronvaux, Vokietijos šiuolaikinės literatūros žvaigždė Ingo Schulze. Kuomet su užsienio autoriais susiduriu pirmą kartą, mėgstu šiek tiek pasiruošti - perskaityti vieną kitą kūrinį, susirasti kokį interviu ar pan. Vis dėlto, kalbant apie kitų šalių rašytojų kūrybą, Lietuvoje beveik visada iškyla viena ir ta pati bėda: verstinių tekstų arba mažai, arba jų iš viso nėra. Ne kitaip yra ir šį kartą: Viktoras Martinovičius ir Nathalie Ronvaux tebelaukia, kol jų knygos prabils lietuviškai. Deja, reikia priimti tai kaip duotybę: kasmet pasaulyje pasirodo tūkstančiai kūrinių, ir mūsų vertėjų pajėgos aiškiai per mažos, kad į lietuvių kalbą būtų operatyviai išverčiama viskas, kas nusipelno dėmesio. Vis dėlto, mano nuomone, į šią situaciją neverta žiūrėti pernelyg pesimistiškai. Geriau jau mokytis užsienio kalbų - na, bent vienos kalbos, kuria galėtumėte daugmaž laisvai skaityti. Tai, kad užsienio kalbos - bene perspektyviausias ir efektyviausias būdas neatsilikti nuo gyvenimo jau seniai suprato ne itin skaitlingos Europos tautos, pavyzdžiui, skandinavai. Ir kuo anksčiau mes prie jų prisijngsime, tuo mums patiems bus geriau.

Tuo tarpu iš visų Kauno literatūros savaitėje pristatomų svečių Lietuvoje bene geriausiai žinomas Ingo Schulze. Į lietuvių kalbą išverstas jo romanas Adomas ir Evelina (2008, liet. 2009), taipogi porą apsakymų: Mobilusis telefonas (žr. knygoje Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymai (2006), p. 83-95) ir Estijoj, kaime (žr. internetinę versiją čia). Romanas Adomas ir Evelina Lietuvoje buvo sutiktas gana tyliai, gal todėl, kad jį skaityti reikia susikaupus. Betgi tuo pačiu metu ir skaityti, ir mąstyti - ne kiekvienam įveikiama užduotis ("Yra kažkokių biblinių sąsajų, bet jos buvo per giliai, kad atkapstyčiau" - prisipažįstama vienoje lietuviškoje recenzijoje). Iš tikrųjų Adomas ir Evelina - daugiaplanis tekstas, kurį galima peskaityti ir kaip meilės dramą (sudėtingi vyro ir moters santykiai), ir kaip politinį romaną (geležinės uždangos ir pabėgimo į Vakarus tema), ir kaip sušiuolaikintą biblinę istoriją (herojai susigundo paragauti uždrausto laisvės vaisiaus ir dėl to sulaukia pasekmių), galų gale - kaip kūrinį apie menininką ištikusią tragediją (Adomas, savo amate labiausiai branginęs kūrybingumą, priverčiamas tapti juodadarbiu). Aš pati ko gero daugiau klausimų turėčiau ne romano turiniui, o rašymo būdui, tiksliau, į pabaigą vis akivaizdesniam teksto fragmentiškumui. Nežinia, ką byloja pasakojimo šuoliai: ar tai, jog autorius pavargo ir išsikvėpė, ar tai, kad jo herojai jaučiasi vis labiau pasimetę, ir jiems sunkiai sekasi savo lūkesčių, norų ir veiksmų gijas surinkti į vieną krūvą. Bet juk ne veltui sakoma, jog šiuolaikinis menas privalo palikti vietos skaitytojo vaizduotei :) Be to, gyvenime dažnai nebūna vienareikšmių atsakymų, tad viską "sudėlioti į lentynėles" - misija neįmanoma. Turbūt neatsitiktinai knygos viršelį puošia Rene Magritte paveikslas La Tentative de L'Impossible (1938. liet. Neįmanomybės siekis). Beje, Andreas Goldstein yra sukūręs filmą Adam und Evelyn (2018), bet neskaičiusiems romano, jis ko gero bus sunkiai suprantamas; susidaro įspūdis, kad per Ingo Sculze kūrinį režisierius prabėga it vėjas per medžių viršūnės. Man asmeniškai patiko tik vienas dalykas - kaip filme vaizduojamas laukiniškas, pirmapradį rojų primenantis Adomo sodas.

Visiems, kurie nenori ar neturi kada gilintis į romano peripetijas, labai rekomenduoju perskaityti Ingo Schulze apsakymą Estijoj, kaime, kurį lengvai rasite internete. Kūrinys įtaigiai parašytas ir nuotaikingas, o ir Estijos realijos ko gero ne vienam letuviui bus artimesnės ir suprantamesnės už Vokietijos istorijos interpretacijas. Nors nežinau, gal man apsakymas pasirodė toks "savas" tik todėl, kad praėjusią vasarą, atostogaudami su draugais, buvome apsistoję kaip tik tose vietovėse, apie kurias pasakoja Ingo Schulze. Šiaurės Estijos gamta iš tikrųjų nuostabi! Ir atmosfera ten tokia, kuri norom nenorom verčia patikėti fantastiškiausiais dalykais, kure tose giriose (esą) gali nutikti. Netgi tokiais, kurie aprašyti Estijoj, kaime :)

Na, o kadangi mano tiklaraštis šiaip ar taip kulinarinis, parinkau jums estiškos dilgėlių sriubos receptą. Kaip ir dauguma patiekalų Estijos virtuvėje, sriuba nepretenzinga, bet pavasariška ir gardi. Žinoma, estai dilgėlių sriubas verda įvairiais būdais, bet šis variantas man pasirodė įdomus, nors ir ne toks neįprastas kaip bulgariška dilgėlių sriba. Svarbiausia, nepatingėkite išsivirti tikro, kvapnaus ir sodraus naminio sultinio. Tai visai nesudėtinga: užkaitę puodą, palikite jį ramiai kunkuliuoti, ir skirkite porą valandų skaitymo džiaugsmui.

Nuotrauka Kristinos

Nõgesesupp - estiška dilgėlių sriuba

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijos)

500 g jaunų dilgėlių (galite jas maišyti su jaunais garšvų lapais)

2 v. š. sviesto

2 v. š. miltų,

1-1,5 l vištienos arba kitokio mėsos sultinio*

1 kiaušinio trynys

2 v. š. grietinės (ir dar šiek tiek patiekiant)

2 kietai išvirti kiaušiniai

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Dilgėles perrinkite, pašalinkite sumedėjusius stiebus, nuplaukite. Sudėję į didelį dubenį, užplikykite verdančiu vandeniu. Po poros minučių dilgėles išgriebkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų bei atvėstų; paspauskite, kad lapuose liktų kuo mažau vandens. Nuplikytas dilgėles smulkiai supjaustykite ir atidėkite, kol prireiks.
2. Puode išlydykite maždaug 2 v. š. sviesto ir jame pakepinkite miltus. Nuolat maišydami, po truputį supilkite sultinį. Užvirinkite.
3. Sudėkite paruoštus dilgėlių lapus ir pavirkite apie 5-10 min. Pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
4. Pabaigoje įmaišykite su grietine ištrintą kiaušinio trynį ir iškart nukaiskite.
5. Patiekite, papuošę kietai virtais kiaušinais. Papildomai pasiūlykite grietinės, virtų bulvių ar duonos.

* Originalus receptas leidžia naudoti vandenį, bet (sakau iš patirties) tai nėra geras pasirinkimas, nes sriuba tokiu atveju bus pakankamai prėska. Seniau, kai žmonės, ypač vargingai gyvenę, pavasarį pritrūkdavo mėsos, kitokios išeities tiesiog nebuvo, tačiau šiais laikais nepatingėkite išsivirti gero naminio sultinio, kuris dilgėlių sriubą pakylės į visai kitą lygį.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Сильвия Кальвик, Эстонская кухня, Таллин: Периодика, 1987, с. 100.

Dilgėlių phali (salotos-paštetas)

Patyriau, jog dauguma mano pažįstamų žmonių, prisirinkę pirmųjų dilgėlių, skuba virti jų sriubos. Ir gerai daro. Juk tai iš tiesų lengvas, gardus, naudingas sveikatai ir po žiemos išsiilgtas valgis. Mūsų šeima irgi mėgsta dilgėlių sriubą, tad ir aš kasmet ją verdu privaloma tvarka. Tačiau tiesa ir tai, kad jaunų, t.y. maistui tinkamų dilgėlių sezonas tęsiasi ilgokai, o kas savaitę sriubos iš jų juk nevirsi. Užtai man labai smagu kiekvieną pavasarį pagaminti dar kelis patiekalus su dilgėlėmis: iškepti dilgėlių blynų ar pyragą su dilgėlėmis ir sūriu, išsivirti airiškos bulvių košės su dilgėlėmis ir t.t. Na, o šį pavasarį jau suspėjau pagaminti dilgėlių phali - klasikines gruziniškas dilgėlių salotas-paštetą, užkandį, apie kurį užsiminiau dar rudenį, rašydama apie burokėlių lapų/ mangoldų phali.

Nuotrauka Kristinos

Pirmą kartą apie dilgėlių phali perskaičiau jau labai seniai, vartydama Galinos Kopešavidzės knygelę Abchazijos virtuvė (Абхазская кухня, 1989). Leidinio autorė - mokslininkė, kuriai svarbus etnografinis tikslumas, todėl ir jos pateikiami receptai paprasti, lakoniški, tradiciniai, be jokių šiuolaikinių įmantrybių. Aš kaip tik tokius ir mėgstu :) Tačiau šiuo konkrečiu atveju knyga turi ir savo trūkumų. Pavyzdžiui, rašydama apie phali tipo užkandžius (abchazų kalba jie vadinami ne phali, o ačapa), autorė pateikia nemažą jų spektrą, pradedant gaminamais iš mėsos ir kiaušinių, baigiant salotomis iš daržovių bei laukinių augalų. Problema ta, kad ji, pateikusi ingredientų sąrašus, niekur plačiau nepaaiškina, nei kaip užkandžius teisingai paruošti, nei kokio skonio ir konsistencijos patiekalas tai turėtų būti. 

Nuotrauka Kristinos

Pažodžiui laikantis instrukcijų, pateiktų Galinos Kopešavidzės knygoje, gaminant šį užkandį, pavadintą ахуацчапа, dilgėles reikėtų išvirti (tiksliau, pervirti, nes teigiama, kad jos pasūdytame vandenyje verdamos 10-15 min.), nusunkti, nesmulkintas sudėti į lėkštę, pagardinti prieskoniais (adžika, svogūnu, prieskoninėmis žolėmis, maltais graikiniais riešutais), užpilti graikinių riešutų aliejumi ir nešti į stalą. Dubuo pervirtų ir aštriais prieskoniais pabarstytų dilgėlių šakelių skamba ne itin gerai, ar ne? Aš irgi taip maniau, ir metai iš metų nesiryžau gaminti šio patiekalo. Vėliau internete perskaičiau nurodymus, kad, gaminant dilgėlių (o ir bet kurį kitą) phali, ingredientus reikia smulkiai supjaustyti, o ne tiesiog išvirti ir nusausinti. Na, tai jau skambėjo kaip salotos, tad išmėginau. Bet persekiojo jausmas, kad su patiekalu vis dar kažkas ne taip. Ir tik pernai, apsilankiusi Gruzjos meno ir skonio namuose ir kelias valandas padirbėjusi su jų šeimininke Kristina, supratau apie phali visą tiesą: ingredientai į phali dedami ne sveiki ir netgi ne supjaustyti, o labai labai smulkiai sukapoti - taip, kad salotos taptų tepamu, kreminiu paštetu. Eureka! Laikantis šių instrukcijų, dilgėlių phali buvo kuo puikiausias. Visi ingredientai gerai persimaišė, papildydami ir pagardindami vienas kitą, o mano sukurtas patiekalas galų gale buvo malonus ir akiai, ir gomuriui. Štai ką reiškia geros instrukcijos ir tinkami paaiškinimai! Tad jeigu domitės Gruzijos virtuve, ir jeigu jaučiate, kad kurios nors rūšies patiekalų nepavyksta gardžiai pagaminti, būtinai kreipkitės į Kristiną - nepasigailėsite. 

Nuotrauka Kristinos

Taigi, Galinos Kopešavidzės knygai esu dėkinga už tai, kad išvis atkreipiau dėmesį į šią patiekalų grupę, ir už tai, kad pradėjau įsivaizduoti, kokia didelė ir įvairi ji yra. Tarkime, pristatant laukinius augalus, leidinyje nurodoma, kad phali (apača) gali būti ne tiktai iš dilgėlių, o ir iš dirvinės pienės, burnočio, ožiažolės, sarsaparilio - ir pateikiami receptai. Čia jau nekalbant apie šios rūšies salotas iš daugiau ar mažiau mus įprastų ingredientų: pupelių, burokėlių, kopūstų, špinatų, valgomųjų kaštainių ir t.t. Tačiau faktas lieka faktu, gaminimo eiga knygoje aprašyta visiškai prastai. Užtai džiaugiuosi atradusi Gruzijos meno ir skonio namus, kur gavau bazinių žinių, kaip gaminti šiuos originalius gruzinų užkandžius. Dabar, sugalvojusi gaminti bet kurios rūšies phali, net minties neprisileidžiu, jog kas nors gali nepavykti :)

Jeigu ir jūs sugalvosite pasigaminti dilgėlių phali, pirmiausia perskaitykite visas pastabas apie pagrindinius ingredientus ir salotų pagardus šiame įraše. Dilgėlių phali ingredientai daugmaž identiški, išskyrus pagrindinį komponentą - dilgėles, kurios, savaime suprantama, turi būti jaunos, minkštos ir švarios. Ypatingą dėmesį skirkite graikiniams riešutams: kadangi dilgėlės švelnios, galima sakyti, neutralios, pašteto skonis būna pirmiausia riešutinis. Taigi, žiūrėkite, kad riešutai nebūtų apkartę. Geriausia juos išgliaudyti patiems (aš gliaudžiau lietuviškus graikinius riešutus) - juk nenorite, kad dėl karstelėjusių riešutų visas jūsų darbas ir kiti produktai nueitų šuniui ant uodegos?..

Nuotrauka Kristinos

Dėl švelnaus dilgėlių skonio, jų salotas ypač svarbu teisingai pagardinti prieskoniais, kad nebūtų prėskos - kokį skonį prieskoniai suteiks paštetui, toks jis ir bus. Tad būtinai dėkite adžikos, pasūdykite (ypač tiks prieskoniais praturtinta Svanetijos druska) ir parūgštinkite. Parūgštinimui tkemali padažas - idealus pasirikimas, bet tradiciška vietoje jo naudoti ir granatų sultis. Aš šį kartą gardinau phali būtent sutirštintomis granatų sultimis (sirupu), nes mano asmenine nuomone, granatai labai gerai dera su dilgėlėmis. Ir ne tik parūgštinant paštetą. Aš savo kūrinį papuošiau dekoratyviniais rombais ir granatų sėklomis - tai tradicinis phali pateikimo būdas, kuris ypač įspūdingai atrodo, užkandžio gamybai naudojant žalialapės daržoves. Be to, burnoje sproginėjančios saldžiarūgštės sėklytės dilgėlių paštetui suteikia gerą prieskonį ir paįvairina tekstūrą, todėl aš, užsitepusi phali ant duonos, "sumuštinį" papildomai pagardinu ir geru žiupsniu granatų sėklų. Išlukštentas granatų sėklas patogiausia patiekti atskirai, kad kiekvienas galėtų jų pasiimti ir užsiberti pagal poreikį.

Nuotrauka Kristinos

Na, ir paskutinis dalykas, kurį reikėtų aptarti - tai produktų kiekiai. Galina Kopešavidzė siūlo phali užkandžius gaminti nesismulkinant, šiuo atveju imti 1 kg dilgėlių. Patikėkite, tai gerokai per daug, iš tiek dilgėlių pagaminsite tiek salotų-pašteto, kad užteks ne tik savo šeimai, bet ir visai giminei, draugams ir kaimynams pavaišinti :) Šios salotos labai sočios, ant duonos jų tepama visai nedaug, todėl nepersistenkite. Aš nuotraukose matomą phali gaminau iš 250 g dilgėlių (čia šviežių, neplikytų dilgėlių svoris), ir jo užteko ne tik mums, bet ir užsukusiems draugams pavaišinti. O kaip kitaip? Gruzijoje phali - šventinis patiekalas, tad juo vaišinti svečius tiesiog būtina!

Nuotrauka Kristinos

Dilgėlių phali (salotos-paštetas)

Ingredientai: (1 nedidelei lėkštelei užkandžio)

~ 250-300 g šviežių jaunų dilgėlių

Kelios šakelės (~10-20 g) krapų šakelių

Kelios šakelės (~10-20 g) petražolių

Kelios šakelės (~10-20 g) kalendros lapelių

1 mažas svogūnas*

1 maža česnako skiltelė

~ 60-100 g graikinių riešutų branduolių**

Adžikos (pagal skonį)

Svanetijos arba paprastos rupios druskos (pagal skonį)

Tkemali padažo arba rūgščių, tirštų granato sulčių (sirupo) (pagal skonį)

Graikinių riešutų aliejaus (patiekiant)

Nebūtinai: granato sėklų (patiekalui papuošti)

1. Šviežias jaunas dilgėles perrinkite, nuplaukite, sudėkite į didelį dubenį ir užplikykite verdančiu vandeniu. Po 2-3 min. dilgėles išgriebkite į sietą ir trumpam palikite, kad nulašėtų didžioji dalis vandens.*** Tada jas vėl dėkite į perplautą, švarų dubenį ir antrą kartą užplikykite. Palaikykite apie 5 min. Per tą laiką dilgėlės spės suminkštėti, bet dar nepraras gražios žalios spalvos. Po 5 min. dilgėles išgriebkite (dilgėlių vandenį pasilikite, jo dar gali prireikti), pravėsinkite ir gerai nuspauskite. Suminkštėjusių ir nusausintų dilgėlių bus maždaug viena didelė sauja - tiek jų visiškai užteks. Dilgėles iš pradžių kuo smulkiau supjaustykite, o tuomet sukapokite taip smulkiai, kaip tik įmanoma - geriausia tą daryti dideliu, sunkiu peiliu ant plačios pjaustymo lentelės. Kai manysite, kad dilgėlių smulkiau sukapoti nebeįmanoma, pakapokite jas papildomai dar 2-4 min. :) Suberkite į didelį dubenį.
2. Tokiu pat būdu sukapokite prieskonines žoleles (aš jas kapojau visas kartu), svogūną ir česnaką. Sudėkite į dubenį su dilgėlėmis.
3. Jeigu reikia, išlukštenkite graikinius riešutus. Jeigu naudosite lukštentus riešutus, juos perrinkite, kad nebūtų likę kietų lukštų gabaliukų ir įgedusių branduolių. Riešutus galite sugrūsti grūstuvėje arba sumalti mėsmale (ar kitokiu prietaisu), kad neliktų rupių gabaliukų. Malti riešutai turi priminti labai smulkius, purius trupinukus, nesulipusius į aliejingą masę. Suberkite maltus riešutus į dubenį. 
4. Į dubenį su dilgėlėmis, prieskoninėmis žolelėmis ir riešutais dėkite po truputį prieskonių - adžikos (aš naudoju naminę pastos pavidalo, bet galite naudoti ir sausą), druskos, tkemali padažo arba arba granato sulčių (sirupo). Viską gerai išmaišykite. Jeigu masė tokia sausa, kad ją net sunku maišyti (taip nutiko man), įpilkite 2-4 v.š. dilgėlių vandens, t.y. tiek, kad masė liktų tiršta, bet nebūtų kieta. Ragaukite ir dėkite tų prieskonių, kurių trūksta jūsų skoniui (adžikos, druskos, tkemali padažo arba granatų sulčių). Tikrieji pašteto skoniai ne visada išryškėja iš karto, todėl, jeigu turite laiko, galite pagamintą phali pridengti maistine plėvele, dėti į šaldytuvą, o po pusvalandžio ar valandos paragauti ir tuomet įdėti trūkstamų prieskonių.
5. Kai phali bus norimos konsistencijos ir skonio, sudėkite masę į lėkštę ar dubenį. Jeigu norite, iš phali galite formuoti kamuoliukus, tačiau tradiciška šį užkandį patiekti ir taip, kaip dariau aš: masę aplyginti peiliu ir papuošti dekoratyviniais rombais (aš juos įspaudžiau atbula peilio geležte). Kad phali neapdžiūtų ir nepatamsėtų, galite paštetą užpilti graikinių riešutų aliejumi (aš paštetą tiesiog perbraukiau silikoniniu teptuku, suvilgytu į graikinių riešutų aliejų). Papildomai phali gali būti puošiamas granatų sėklomis, graikiniais riešutais, prieskoninėmis žolelėmis (aš rinkausi granatų sėklas). Būtų geriausia, kad paruoštas phali prieš nešant į stalą bent valandą pastovėtų šaldytuve ir subręstų.
6. Tradiciškai phali valgomas su balta, švelnaus skonio namine duona. Kadangi šįkart turėjau Melbos skrebučių, kuriuos gaminau prie ančių kepenėlių pašteto, neatsispyriau pagundai paragauti dilgėlių phali su jais. Tai nėra įprasta, bet labai skanu! Jeigu jūsų šeimos nariai ar draugai yra vegetarai, toks užkandis tiks netgi labai moderniam ir šventiškam stalui, nes phali kuo puikiausia pakeičia gyvulinės kilmės paštetus. Na, o kitu atveju rinkitės ciabatta tipo duoną.
7. Pridengtas maistine plėvele, phali šaldytuve gali stovėti kelias dienas.

* Aš naudojau vieną visai mažą, švelnaus skonio šalotinį svogūnėlį, bet galite naudoti ir trečdalį ar ketvirtadalį didesnio svogūno.

** Graikiniai riešutai ir kiti priedai (prieskoninės žolelės, svogūnai, česnakai, pagardai) turėtų sudaryti maždaug ¼ phali masės, taigi, graikinių riešutų čia pakaktų apie 50 g. Tačiau nuplikintos ir nuspausto dilgėlės - labai sausas ingredientas, todėl graikinių riešutų man norėjosi dėti kiek daugiau, kad salotos įgautų glotnumo ir kremiškumo.

*** Dilgėles geriausia būtent išgriebti, o ne išpilti į sietą. Tokiu atveju nešvarumai, smėlio dalelės ir pan. liks nusėdę ant dubens su nešvariu vandeniu dugno, o jeigu viską tiesiog perpilsite į sietą, nešvarumai vėl atsidurs ant nuplikytų dilgėlių.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 16.

Kristina, Gruzijos meno ir skonio namų įkūrėja ir šeimininkė.

Bulvių košė su dilgėlėmis

Močiutė Ieva bulvių košę vadindavo grūsliu. Grūslys - senas lietuviškas žodis, kuriuo vadinamos ne tik grūstos bulvės, bet ir kiti produktai, pavyzdžiui, kanapės ar sėmenys. Gaila, kad šis kulinarinis terminas iš mūsų šnekamosios kalbos beveik visai išnyko, nes man jis ne tik skamba gražiai, bet ir atrodo taiklesnis negu šiuolaikinė bulvių košė.

Kodėl atsiminiau šitą žodį? Todėl, kad niekaip nesugalvojau, kaip teisingai išversti airiško patiekalo champ pavadinimą. Champ - tai lyg ir bulvių košė, lyg ir ne visai. Mat šis patiekalas gaminamas iš bulvių, kurios iš pradžių išverdamos su lupenomis, tuomet nulupamos ir užplikomos pienu, pridedant didelį kiekį kokių nors daržovių, dažniausia žalialapių. Tokios košės skonis labai intensyvus, išraiškingas, visai kitoks negu mums įprastos bulvių košės. Ne veltui airiai šį patiekalą dažniausia valgo kaip savarankišką patiekalą. 

Nuotrauka Kristinos 

Dažniausia airiškas champ gardinamas svogūnų laiškais - kaip jį pagaminti esu aprašiusi čia. Tačiau svogūnų laiškai, be abejo, nėra vienintelis galimas priedas. Antai pavasarį Airijos moterys nuo seno ruošdavo champ su jaunomis dilgėlėmis. Taip jos tikėdavosi sustiprinti šeimos, ypač vaikų, sveikatą po ilgos - ir ne visuomet sočios - žiemos. Šiais laikais yra visokiausių būdų organizmą aprūpinti vitaminais, tačiau champ su dilgėlėmis teberuošiamas, pirmiausia kaip pavasario gardumynas, paįvairinantis valgiaraštį sezoniniais produktais. Dilgėlės neturi stipraus specifinio skonio ar kvapo, tačiau vis tiek suteikia bulvių košei savitą prieskonį ir neabejotinai - gražią pavasarinę spalvą.

Verdančiu vandeniu nuplikinus didelį dubenį dilgėlių, jų liks vos viena nemaža sauja. Nuotrauka Kristinos

Kai patiekalas toks elementarus, svarbiausią vaidmenį visuomet vaidina produktų kokybė. Ekologiškai užaugintos bulvės (jeigu yra galimybė, rinkitės tokias, kurios virdamos sukrenta), tikras sviestas, riebus, idealiu atveju kaimiškas pienas, švarioje vietovėje surinktos dilgėlės visuomet garantuoja gerus rezultatus. Patiekalas gaminamas elementariai, bet virtuvės naujokams priminsiu, jog grūsti bulves reikia senoviškai, specialiai tam reikalui skirtu įrankiu. Ir jokių elektrinių blenderių, nes jūsų champ taps panašus į klijus. Beje, anksčiau, kai airiai šį patiekalą gamindavo gausioms savo šeimoms, iš karto buvo verdama maždaug kibiras bulvių, o jas grūsdavo vyras dideliame giliame inde ilgu, į baslį panašiu kočėlu (panašiai dar ir dabar maistą aukštose piestose grūda Afrikos moterys). Spėju, tas darbas tikrai ne iš lengvųjų. Na, o mes, sugrūdę kelias bulves rankomis, pervargti neturėtume :) Juo labiau, kad champ su dilgėlėmis to vertas. Sezoniškas, ekonomiškas, greitai pagaminamas, o svarbiausia - gardus patiekalas puikiai tiks neįmantriai, lengvai vakarienei. Skanaus :) 

Nuotrauka Kristinos

Nettle champ - bulvių košė su dilgėlėmis

Ingredientai: (4-6 porcijoms) 

~ 1 kg bulvių

400 g jaunų dilgėlių (arba pagal skonį)

300-400 ml pieno, geriau riebaus

50-100 g sviesto (ir papildomai - patiekiant)

Druskos ir pipirų (pagal skonį) 

1. Bulves kruopščiai nuplaukite, išvirkite su lupenomis, nupilkite vandenį ir palikite, kad pravėstų. 
2. Kol verda bulvės, perrinkite dilgėles, jas nuplaukite ir užplikinkite dideliu kiekiu verdančio vandens. Palaikykite apie 5 min., tuomet išverskite į sietą ir nuspauskite vandenį. Nuplikytas dilgėles kuo smulkiau supjaustykite. 
3. Kai išvirusios bulvės pravės tiek, kad galėtumėte paimti į rankas, nulupkite ir sudėkite į švarų puodą. Susmulkintas dilgėles sudėkite į kitą prikaistuvį, užpilkite pienu ir užvirkite. Pavirkite kelias minutes, kol dilgėlės bus norimo minkštumo, bet dar nepraras žalios spalvos. Verdančiu pienu su dilgėlėmis užpilkite bulves, įdėkite sviesto, druskos ir pipirų. Grūskite košę, kol neliks bulvių gabaliukų. Patikrinkite, ar netrūksta druskos ir pipirų. 
4. Košę tiekite su sviestu kaip pagrindinį vegetarišką patiekalą; prie jos pasiūlykite pasukų ar kefyro. 
5. Tokią košę galima tiekti ir kaip garnyrą prie antrųjų patiekalų. Tokiu atveju daugiau sviesto įdėkite grūsdami košę, o ant viršaus jo nebedėkite.

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 150.

Dilgėlių blynai

Kad ir nesiskubindamas, pavasaris vis dėlto ateina ir į mūsų kraštus. Pasidavę bendram ūpui, vakar vakare nuvažiavome apžiūrėti sakurų į Nemuno salą; nuodėmė būtų nenuvažiuoti, kai kelias nuo namų iki ten maždaug 5 minutės :) Gražios tos sakuros, bet dar labiau mane džiugino prie jų besibūriuojantys žmonės - įsimylėjėlių porelės, šeimos su vaikais, orūs senjorai - visi tiesiog spinduliuojantys gerą nuotaiką. Visiška netiesa, kad Kaunas perdėm praktiškas ir visai neromantiškas miestas; aš sakyčiau, atvirkščiai! 

Sakurų žiedai saulėlydžio šviesoje. Nuotrauka Kristinos 

Dabar būtų nuoseklu paskelbti kokį japoniško patiekalo receptą. Gaminu aš kartais maistą japoniškais motyvais, ir sušius susuku - paskutinį kartą visai neseniai juos valgėme pasninko metu prieš Šv.Velykas. Bet kažkaip ne nuotaika man šiandien rašyti apie japonų virtuvę. Verčiau tebūnie suomių :)

Aną dieną apsižiūrėjau, kad mano tinklaraštyje vos du receptai su dilgėlėmis. Taisytina padėtis. Juo labiau, kad betyrinėdama suomių virtuvę, esu užtikusi puikią dilgėlių blynų idėją. Iš esmės tai tie patys mums gerai pažįstami miltiniai blynai, kuriuos valgome nuo vaikystės: jiems užmaišyti tereikia kiaušinių, pieno, miltų ir žiupsnelio druskos. Tiesa, suomiai į juos siūlo įmaišyti tirpinto sviesto, kad kepami blynai neliptų prie keptuvės ir netektų į ją pilti gausybės aliejaus ar kitokių riebalų. Na, bet jeigu turite gerą keptuvę nesvylančia danga, sviesto į tešlą galite ir nedėti. Pavasarį į šią bazinę blynų tešlą suomiai mėgsta įmaišyti smulkintų dilgėlių ar špinatų - štai jums ir žali pavasariniai blyneliai. Vis dėlto, palyginti su lietuviškais blynais, suomiški išeina minkštesni, puresni, o atvėsę nesukietėja. Kodėl?

Štai ką perskaičiau viename straipsnyje, kuriame atskleidžiamos tradicinių suomiškų blynų paslaptys:

1. norint, kad blynai būtų minkšti, į tešlą reikia dėti mažai miltų; 

2. tą skystą tešlą būtina gerai išbrinkinti, kad ji sutirštėtų; 

3. naudoti gerą, sunkią, tolygiai įkaistančią keptuvę. Šitą punktą aš norėčiau pakomentuoti plačiau. Suomijoje, o ir kitose Skandinavijos šalyse, tradiciniams blynams kepti naudojamos specialios keptuvės su įdubomis. Tokiose keptuvėse iškepti blynai būna vienodo dydžio, jie, netgi naudojant skystą tešlą, išlaiko savo taisyklingą formą. O štai ir problema: tokių keptuvių Lietuvoje (bent jau Kaune) pirkti yra, tačiau pigių ir nekokybiškų. Aš dar žiemą vos už kelis eurus įsigijau nedidelę keptuvėlę, kurioje vienu metu galima kepti 4 blynus, bet ja labai nusivyliau. Plonytis metalas įkaisdavo akimirksniu, blynai kepė per greitai ir netolygiai, nes keptuvės, pastatytos ant dujinės viryklės, buvo neįmanoma pasukioti. Supratau, kad arba reikia mesti tą keptuvę lauk, arba ją kaip nors patobulinti. Nusprendžiau patobulint :) Nusukusi be gailesčio išmečiau rankeną, o pačią keptuvę įstačiau į savo didžiąją sunkiąją ketaus keptuvę. Išėjo tokia kombinacija "keptuvė keptuvėje". Ji pasiteisino 100%. Gerai įkaitinta ketaus keptuvė tolygiai paskirstė šilumą plonojoje blynų keptuvėlėje, tad blynai išėjo kuo puikiausi. Šios istorijos moralas: ieškokite padorių, kokybiškų blynų keptuvių, nes lengvose plonasienėse gerų blynų neiškepsite. Kitas klausimas: ar galima šiuos blynus kepti paprastoje keptuvėje? Tai žinoma. Blynų forma nebus tokia graži, bet skonis dėl to nenukentės.

Taigi, sėkmės virtuvėje ir skanių jums eksperimentų :)

Nuotrauka Kristinos 

Nokkosletut - dilgėlių blynai 

Blynų tešlą reikia nors kelias valandas brinkinti, todėl užmaišykite ją iš anksto (galima iš vakaro). 

Ingredientai: (4-6 porcijoms) 

50 g sviesto

3 kiaušiniai

½ a.š. druskos

200 ml (120 g) kvietinių miltų

500 ml pieno

~200 g jaunų dilgėlių lapelių (arba pagal skonį)

1. Sviestą ištirpinkite. Tai galima padaryti atskirame indelyje ir paskui supilti į tešlą, bet aš jį iškart tirpinu metaliniame dubenyje, kuriame maišau blynus (kam patinka plauti krūvą indų? :). 
2. Į tirpintą sviestą įmuškite kiaušinius, sudėkite druską ir paplakite. Suberkite miltus ir išplakite šluotele, kad nebūtų gumuliukų. Po truputį supilkite pieną. Tešla atrodys labai skysta - taip ir turi būti. Pridenkite ją ir vėsioje vietoje palikite brinkti nors 2-3 val., o geriau dar ilgiau (pavyzdžiui, per naktį). Per tą laiką tešla turėtų sutirštėti, bet vis dėlto nebūt labai tiršta. 
3. Dilgėles perrinkite, nuplaukite ir nuplikykite. Po minutės perliekite šaltu vandeniu, gerai nuspauskite ir labai smulkiai supjaustykite. Sudėkite į išbrinkusią tešlą. Jeigu norite, galite pasinaudoti smulkintuvu (blenderiu :) ir tešloje esančias dilgėlės dar labiau pasmulkinti. 
4. Įkaitinkite storadugnę keptuvę - čia labiausia tiktų tokia, kurioje padarytos specialios įdubos nedideliems blyneliams (daugiau apie tai žr. pastabas viršuje). Jeigu reikia, prieš kepant pirmuosius blynus keptuvę plonai patepkite aliejumi. Ant kiek mažesnės negu vidutinė ugnies kepkite dilgėlių blynus po kelias minutes iš abiejų pusių. Jeigu norite, galite juos papuošti - vienoje blynų pusėje įspausti po nedidelį dilgėlės lapelį prieš juos apverčiant. 
5. Blynai gardžiausi karšti, bet minkšti ir purūs lieka ir atvėsę. Juos galima valgyti su grietine ir bruknių uogiene, įvairiais padažais arba patiekti kaip priedą prie nesaldžių patiekalų (mes valgėme su sūdyta lašiša ir troškintais bobausiais).

Mūsų vakarienė suomiškais motyvais: dilgėlių blynai, bobausiai grietinėlės padaže (receptas čia) ir sūdyta lašiša (kas turi galimybę pasisūdyti lašišą patys, receptas čia). Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausi recepto šaltiniai: čia (bazinis blynų receptas), čia ir čia.

Pyragas su špinatais/ dilgėlėmis

Pyragai ir pyragėliai iš plonos tarsi popierius filo tešlos gaminami visose Balkanų šalyse. Įdarai gali būti patys įvairiausi: jiems tinka mėsa, sūris, kiaušiniai, pupelės ir kitos daržovės - kiekviena šeima turi savo mėgstamiausią receptą. Špinatų ir sūrio derinys yra klasikinis, itin paplitęs šio užkandžio variantas, bene plačiausia žinomas graikišku spanakópita vardu.

Tačiau šį kartą aš rinkausi receptą iš Albanijos virtuvės lobyno, kur užkandiniai pyragai su filo tešla vadinami byrek arba lakror. Tam turėjau 2 priežastis: pirma, kepant šį pyragą, Albanijoje špinatai dažnai keičiami jaunomis nuplikytomis dilgėlėmis, o tai aktualu pavasarį, ypač tiems, kurie neturi savo daržo (arba kantrybės laukti, kol špinatai užaugs - juk dilgėlės pasirodo žymiai anksčiau). Antra, Albanijoje vis dar teikiama pirmenybė naminei filo tešlai, ir tradicinis būdas ją gaminti man taip patinka, kad pirktinę filo tešlą naudoju vis rečiau ir rečiau.

Pyragas su špinatais, fetos sūriu ir namine filo tešla. Nuotrauka Lauros

Albanijoje pyragas su špinatais vadinamas byrek me spinaq (lakror me spinaq), o su dilgėlėmis - byrek me hithra (lakror me hithra). Apie jų įdarą nėra ką daug kalbėti, nes lyginant su špinatais skirtumas tiktai tas, kad dilgėlės prieš jas susmulkinant yra nuplikinamos. O štai apie naminę tešlą dar pasakysiu kelis žodžius. Tradiciškai byrek formuojami kaip apvalūs ir neaukšti pyragai, nes namuose filo tešlos niekas nekočioja taisyklingais keturkampiais lakštais. Tad keturkampėje fomoje iškeptas byrek - vienas patikimesnių įrodymų, kad šeimininkė patingėjo gaminti tikrą naminę filo tešlą ir pasinaudojo parduotuviniu pusgaminiu :) Aš paprasatai naudoju 26 cm apvalią skardelę neaukštais kraštais, nors galima naudoti ir didesnę; nuotraukoje žemiau - kaime keptas pyragas, kuriam naudojau senovinę, daugiau negu aš gyvenimo mačiusią, truputį mažesnio diametro kepimo skardelę, todėl pyragas išėjo kiek storesnis.

Lietuvoje filo tešlos prekybos centruose rasti ne taip jau lengva, be to, ji brangi, todėl labai rekomenduoju pabandyti pagaminti filo tešlą namuose. Žinau, jog daug kam ši mintis kelia siaubą, nes atrodo, jog plonyčiams lakštams iškočioti prireiks daugybės laiko ir jėgų. Tačiau, patikėkite, Balkanų šalys ištobulino technologiją, kurios dėka naminė filo tešla nesaldiems pyragams pagaminama nesunkiai ir greitai - savajam pyragui filo tešlą aš paruošiu per 20-30 min., o visą pyragą be didelio streso ir skubėjimo "sukonstruoju" maždaug per 45 min.

Pyragas su dilgėlėmis, fetos sūriu ir namine filo tešla. Nuotrauka Kristinos

Byrek me spinaq/ hithra – pyragas su špinatais/ dilgėlėmis

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

Tešlai:

250-300 ml kvietinių miltų

1/3 a.š. druskos

Drungno vandens

~ 150 ml tirpinto sviesto

Kukurūzų krakmolo (stalui pabarstyti)

Įdarui:

2-3 v.š. alyvų aliejaus arba sviesto

2-3 pavasariniai svogūnai arba 1 mažas poras

300-400 g špinatų arba jaunų dilgėlių viršūnėlių/ lapelių

200-300 g fetos arba fetos tipo sūrio*

1 didelis arba 2 maži kiaušiniai

Grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: kelios mėtų šakelės

1. Nemažame dubenyje miltus sumaišykite su druska ir po truputį pilkite šiltą vandenį, kol galėsite suminkyti nelabai minkštą, bet ir nelabai kietą, nelipnią, elastingą tešlą (kaip virtiniams). Iš suminkytos tešlos suformuokite rutulį, jį uždenkite drėgnu virtuviniu rankšluosčiu arba įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite 15-20 min. pastovėti.
2. Per tą laiką pagaminkite pyrago įdarą. Smulkiai supjaustykite svogūnus arba porą ir troškinkite įkaitintuose riebaluose, kol šiek tiek suminkštės, bet dar neims ruduoti. Tada sudėkite perrinktus, nuplautus ir, jeigu norite, pasmulkintus špinatų lapus. Jeigu špinatai šaldyti, juos užplikykite verdančiu vandeniu, leiskite truputį pastovėti, tada gerai nuspauskite ir, jeigu reikia, susmulkinkite; jeigu naudojate dilgėles, jas paruoškite lygiai taip pat. Sudėję į keptuvę su svogūnais, leiskite žalumynams subliūkšti, ir kaitinkite, kol nugaruos iš jų išsiskyręs vanduo. Tuomet žalumynus nukaiskite. Kiek pravėsusius žalumynus sumaišykite su trupintu fetos sūriu ir lengvai paplaktais kiaušiniais. Pagal skonį pagardinkite grūstais juodaisiais pipirais ir, jeigu norite, mėtomis (jos ypač tinka, jeigu gaminate dilgėlių įdarą).
3. Tešlą padalinkite į 2 lygias dalis. Kiekvieną iš dalių padalinkite į 6-8 gabaliukus; iš jų suformuokite mažus rutuliukus ir vėl pridenkite, kad nedžiūtų. 
4. Stalą pabarstykite kukurūzų krakmolu, imkite vieną tešlos rutuliuką ir jį iškočiokite į ploną apkritimą. Jei suminkėte kietoką tešlą, ji bus linkusi trauktis, tačiau kočiojant greitai įgaus elastingumo; jeigu tešla kiek per minkšta, kočiojant ji gali lipti - tuomet ją gausiau pabarstykite miltais ar kukurūzų krakmolu. Iškočiota tešla turėtų būti panaši į desertinės lėkštutės dydžio blynelį. Jį dėkite į miltais ar kukurūzų krakmolu pabarstytą lėkštę, o viršų tolygiai aptepkite tirpintu sviestu. Tada imkitės kito blynelio. Nesijaudinkite, jeigu iškočioti blyneliai nėra tobulai apvalūs, vėliau tai neturės reikšmės; be to, į lėkštę įdėtas blynelis pasiduoda formavimui, todėl jo kraštus galima patempti į vieną ar kitą pusę. Antrasis iškočiotas blynelis dedamas ant pirmojo, vėl aptepamas sviestu ir t.t., tol, kol iškočiosite visus 6-8 gabaliukus. Paskutiniojo blynelio tepti sviestu nereikia.
5. Kai pirmoji pusė tešlos iškočiota, lėkštė su blyneliais turi atrodyti kaip nedidelių lietinių, perteptų sviestu, krūsnis. Paruoštus pusgaminius pridenkite, kad nedžiūtų ir dėkite į šaldytuvą, kad sustingtų sviestas. Tuo tarpu iškočiokite ir sviestu pertepkite antrąją tešlos pusę; blynelius dėkite į kitą lėkštelę ir taip pat kiškite į šaldytuvą, kad atvėstų.
6. Kol kočiojama antroji tešlos pusė, pirmoji blynelių dalis spės sustingti. Stalą vėl pabarstykite kukurūzų krakmolu, ant jo dėkite visus blynus iš pirmosios lėkštės – dabar jie atrodys kaip vienas didelis ir storas blynas. Jį, vis pabarstant krakmolu ir retkarčiais perverčiant, labai plonai iškočiokite – kuo ilgesnis ir plonesnis bus kočėlas, tuo lengviau tai padarysite. Netrukus turėsite didžiulį ploną apvalų tešlos lakštą, kurį bus galima įtiesti į sviestu pateptą kepimo skardą (aš naudoju 24 arba 26 cm skersmens apvalią). Lakštas turi būti tokios dydžio, kad uždengtų kepimo skardos dugną ir šonus.
7. Įkloję tešlą į kepimo skardą, ant jos tolygiai paskleiskite įdarą. Tuomet iš antrosios blynelių krūsnies iškočiokite kitą tešlos lakštą ir uždėkite jį ant viršaus; apatinio ir viršutinio lakšto kraštus sulipinkite ir užlenkite arba užlankstykite virvele. Jeigu tešlos kraštai labai dideli, juos geriau apipjaustyti, kad liktų apie 3 cm, nes per stori kraštai prastai iškeps ir bus neskanūs.
8. Pyragą aptepkite likusiu tirpintu sviesti ir dėkite į 180º C karštumo orkaitę. Kepkite apie 40 min, arba kol pyragas gražiai parus. Kepdamas jis ims pūstis – taip ir turi būti, jo pradurti nereikia – iškepusiam pyragui auštant jis vėl subliūkš.
9. Iškeptą pyragą prieš valgant 10-15 min. praaušinkite. Jeigu mėgstate traškią tešlą, pyragą aušinkite neuždengtą, jeigu norite minkštos plutelės, pridenkite jį drėgnu rankšluosčiu (arba viršų patepkite virintu vandeniu ir uždengti sausu rankšluosčiu). Praaušęs pyragas pjaustomas trikampėliais ir valgomas kaip šiltas užkandis. Prie jo labai tinka jogurtinis tzatziki padažas su agurkais ir česnaku.

* Jeigu mėgstate švelnesnio skonio, nesūrų įdarą, dalį fetos sūrio pakeiskite tirštu graikišku jogurtu, grietine arba ricotta tipo švelniu kreminiu sūriu. Sausa liesa varškė čia netinka, nes kepant ji taps panaši į kietus dribsnius ir sugadins švelnią įdaro konsistenciją.

Pyragas su dilgėlėmis ir tzatziki padažu. Nuotrauka Kristinos

Apie svarbiausius recepto šaltinius: deja, per keleris metus jie negrįžtamai pasimetė interneto platybėse :( Iš tų, kuriuos dar radau, naudingiausia žvilgtelėti čia ir čia.

Bulgariška dilgėlių sriuba su ryžiais ir pomidorais

Štai ir atėjo laikas atiduoti duoklę pavasariui:) Bene pirmoji žaluma, pasirodanti mūsų krašte - dilgėlės, todėl nenuostabu, kad pavasariniai receptai vienaip ar kitaip siūlo paruošti šią gamtos dovaną. Populiariausios, žinoma sriubos. Aš irgi verdu tą visų pamėgtą žaliąją, pagardintą ir papuoštą kiaušiniu bei šlakeliu grietinėlės. Ir dar verdu bulgarišką su pomidorais ir ryžiais, visai kitokią negu mūsiškę, bet labai gardžią (tiesa, bulgarai taip pat verda žalią dilgėlių sriubą, bet, sprendžiant iš gausių internetinių įrašų, su pomidorais ne mažiau populiari). Tik, ką jau padarysi - sriuba visiškai nefotogeniška. Jos receptu pasidalinti grasinausi dar praėjusį pavasarį, bet niekaip nepavykdavo šio patiekalo bent kiek padoriau nufotografuoti. Šįkart nuotraukos irgi ne šedevras, bet sriuba gardi, o dilgėlių sezonas pačiame įkarštyje, tad - tebūnie:)

Receptą radau senoje, vienok neblogoje knygoje, leistoje rusų kalba, bet užtai Sofijoje. Joje gana plačiai ir išsamiai nušviečiama Bulgarijos kulinarijos istorija, svarbiausių patiekalų gaminimo technologija ir t.t. - žodžiu, teorinė dalis tikrai verta dėmesio. Receptai irgi paprasti, bet geri, visi, pagal kuriuos gaminau, pasiteisino. Tik iliustracijų mažai, o ir tos pačios klaikios - į nuotraukas geriau net nežiūrėti, nes viskas atrodo kaip kalėjimo maistas:) Esu ne kartą mačiusi šią knygą visokiuose knygų komisuose - kas domisi Bulgarijos virtuve, ją vis dėlto gali drąsiai pirkti, nes tikai ras naudingų dalykų.

Taigi, dilgėlių sriuba. Knygoje pateiktas receptas lakoniškas, jame aš dažniausia nieko nekeičiu ir esu tuo visiškai patenkinta. Tiesa, kartais daržoves (pomidorus, svogūnus ir dilgėles) pertrinu, o ryžiai lieka vienintele "kramtomąja dalimi". Bet čia tik todėl, kad namuose yra į penktus metus įžengęs "archeologas", kuris priekabiai tyrinėja sriubų sudėtį, ir tenka jį pergudrauti. Šiaip jau, kas mėgsta trintas sriubas, tai visai geras variantas, o man asmeniškai skaniau, kai sriuba rupesnės tekstūros. Antras dalykas: knygoje nedetalizuojama, kokios paprikos - saldžiosios ar aitriosios - reikia dėti. Aš dažniausia dedu abiejų rūšių; kadangi taikausi prie vaiko, tai saldžiosios daugiau. Anksčiau šią sriubą virdavau gana aštrią, irgi būdavo skanu. Ir paskutinysis pastebėjimas: nors ingredientų proporcijos sriuboje - labai sąlygiškas reikalas, siūlyčiau nepadauginti ryžių. Iš pradžių atrodo, kad šaukšto ar dviejų šaukštų ryžių neužteks, bet įbėrus daugiau, sriubą labai lengva paversti koše. Taigi, nepersistenkite.

Nuotrauka Kristinos

Супа от коприва - bulgariška dilgėlių sriuba su ryžiais ir pomidorais

Ingredientų kiekiai orientaciniai

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

500 g jaunų dilgėlių

2-3 v.š. aliejaus

1 svogūnas

1 a.š. saldžiosios paprikos miltelių

3 vidutinio dydžio pomidorai (arba maža skardinė savo sultyse konservuotų pomidorų be priedų + 1 a.š. cukraus)

40 g ryžių*

200 ml pieno**

Druskos ir raudonųjų pipirų (pagal skonį)

Petražolių (papuošti)

1. Dilgėles perrinkite, nuplaukite ir nuplikykite. Po 5-10 minučių nukoškite, gerai nuspauskite vandenį ir smulkiai supjaustykite.
2. Puode, kuriame virsite sriubą, įkaitinkite aliejų ir sudėkite susmulkintą svogūną. Ant mažos ugnies troškinkite, kol šiek tiek suminkštės, sudėkite saldžiąją papriką, išmaišykite ir kepkite dar 1 minutę.
3. Sudėkite pomidorus (nulupta odele ir susmulkintus), paruoštas dilgėles ir ryžius. Lengvai pasūdykite ir užpilkite verdančiu vandeniu arba sultiniu  - maždaug tiek, kad visos daržovės būtų apsemtos; jeigu mėgstate skystesnes sriubas, skysčio pilkite šiek tiek daugiau. Virkite ant nedidelės  ugnies, kol ryžiai ir daržovės suminkštės.
4. Sriubą užbalinkite pienu ar grietinėle, pagal skonį pagardinkite pipirais, jeigu reikia, papildomai pasūdykite arba įberkite žiupsnelį cukraus. Nukaiskite, uždenkite ir palikite kelias minutes pastovėti. Prieš duodant į stalą, papuoškite smulkintomis petražolėmis.

*Recepte nurodoma, kad ryžius galima keisti vermišeliais. Jeigu naudosite vermišelius, dėkite juos pačioje sriubos virimo pabaigoje ir pavirę kelias minutes, puodą nukaiskite.

**Recepte siūloma sriubai naudoti vandenį, o paskui ją užbalinti pienu. Aš kai kada naudoju naminį vištienos sultinį, o sriubą užbalinu keliais šaukštais grietinėlės.

.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Любомир Петров, Евгений Малчев, Снежана Узунова, Николай Джелепов, Болгарская национальная кухня, перевод с болгарского Евгении Димитровой, София: Земиздат, 1988, с. 30.