Vaniliniai ledai karštame aviečių padaže

Neatsimenu metų, kad rudeninių aviečių sezonas būtų buvęs toks ilgas. Net keista matyti puikiausias uogas tarp raudonų, geltonų bei rusvų lapų ir, baigiantis spaliui, prisirinkti jų ne ką mažiau negu rugpjūtį. Tad avietiniai patiekalai mūsų namuose vis dar ant bangos. Ar jūsų sodai irgi tokie dosnūs? Jeigu taip, šiandieninis receptas skirtas kaip tik jums.

Taip, savo mėgstamus naminius avietinius ledus paprasta suku tik vasarą. Dabar orai jau per daug žvarbūs, kad norėtųsi juos gaminti. Be to, mano šaldiklio stalčiai vėlyvą rudenį dažniausia būna pilni įvairiausių gėrybių, todėl ne visuomet lengva rasti vietos ledų dėžutėms ir ledų mašinėlės indui. Ir vis dėlto vokiečiai tvirtina, jog išeitis yra. Tereikia naudoti pirktinius vanilinius ledus ir patiekti juos su karštu aviečių padažu. Na, o jeigu padažas karštas, tai desertas tinka šaltajam metų laikui. Ką jau ten rudeninis, tai tiesiog žieminis desertas! Tokia tad geležinė vokiška logika :)

Nuotrauka Kristinos

Vaniliniai ledai su karštu aviečių padažu (vok. Vanilleeis mit Himbeeren, Vanilleeis mit heißen Himbeeren) turi tradicinio vokiško deserto statusą, nors kaimyninėse šalyse (pavyzdžiui, Čekijoje) jie taip pat žinomi ir mėgstami. Dėl skaisčiai raudono ir karšto padažo, tirpdančio ledus, šis paprastas, bet neprastas derinys dažnai vadinamas ir kitu, kur kas romantiškesniu pavadinimu - Karšta meilė (vok. Heisse Liebe). Todėl jeigu įmantrūs konditerijos šedevrai nėra jūsų stiprioji pusė, tokį desertą galite pagaminti netgi Šv.Valentino dienai - užtruksite ne daugiau negu ketvirtį valandos, bet bus ir gardu, ir simboliška. Žinoma, patiekti be ypatingos progos, uogomis pagardinti ledai namiškius pradžiugins ne ką mažiau. Ruošiant didesnius pobūvius, juos taip pat pravartu prisiminti: jeigu kiti patiekalai iš jūsų reikalauja daug laiko ir darbo, bent jau akimirksniu paruošiamas desertas leis šiek tiek atsikvėpti, nenuviliant svečių. Net jeigu tarp jų bus žmonių, šiaip jau abejingų vaniliniams ledams, aviečių padažas, tikėtina, reikalus pataisys. Bent jau taip byloja šio deserto istorija. Vokietijoje atėjęs į madą apie 1970 m., vanilinių ledų ir karšto aviečių padažo duetas taip patiko valgytojams, jog prasibrovė į klasikinių vokiškų desertų sąrašą.

Nuotrauka Kristinos

Kitaip negu vasarą arba rudenį, žiemą šviežių aviečių sode nėra. Tačiau avietiniam padažui visiškai tinka šaldytos uogos - naminės arba pirktos. Bet kokiu atveju, verdamos jos išteš, todėl neverta jaudintis, kad desertas bus neišvaizdus. Į kaitinamas avietes dažniausia dedama tik cukraus, retkarčiais (bet nebūtinai) įpilamas koks šaukštas kvapnaus likerio arba įmaišomas šaukštelis krakmolo - padažui sutirštinti. Kadangi avietės gražios spalvos bei aromatingos, nieko per daug įmantraus čia nereikia.

Kur kas daugiau dėmesio galima skirti deserto dekoravimui, ypač jeigu jis patiekiamas iškilmingesne proga. Šviežios aviečių uogos, mėtos ar citrininės melisos šakelės, visokiausi sausainiai, vafliai, šokolado ar migdolų drožlės, plakta grietinėlė, nedideli morengiukai - visa tai tinka desertui papuošti, taigi, rinkitės tai, ką mėgstate ir turite po ranka. Bet jeigu virtuvėje švilpauja vėjai, puošybos elementų galima atsisakyti - tiesiog suformuokite dailius ledų rutuliukus, sudėkite juos į serviravimo indelius ir užpilkite karštu avietiniu padažu. Tiesa, ledų ir avietinio padažo proporcija taip pat svarbi - bent jau taip tvirtina šio deserto žinovai. Esą karšto padažo turi būti tiek, kad, suvalgius ¾ deserto, visi ledai spėtų ištirpti. Kaip nustatyti tikslius ledų ir padažo kiekius? Labiausia čia padeda praktika. Antra vertus, pirmiausia vadovaukitės savo skoniu, ir viskas bus gerai.

O aš linkiu jums karščiu alsuojančios meilės - tiek širdyje, tiek ant stalo, meilės, kuri padės įveikti ir gyvenimo negandas, ir į depresiją varančias rudenines darganas.

Nuotrauka Kristinos

Vanilleeis mit heißen Himbeeren - vaniliniai ledai karštame aviečių padaže

Ingredientai:

Mėgstamų vanilinių ledų, pirktinių arba naminių

Aviečių padažui:

Šviežių arba šaldytų aviečių

Cukraus (pagal skonį)

Nebūtinai: šlakelis avietinio ar kitokio kvapnaus likerio

Nebūtinai: ½-1 v.š. kukurūzų ar bulvių krakmolo (padažui sutirštinti)

Nebūtinai: šviežių aviečių ak kitokių priedų desertui papuošti (žr. pastabas aukščiau)

1. Jeigu ledai labai stipriai sušalę ir kieti, kuriam laikui palikite juos kambario temperatūroje, kad suminkštėtų.
2. Per tą laiką paruoškite aviečių padažą. Avietes suberkite į puodą (aliuminis netiks), pakaitinkite ir leiskite užvirti. Pagal skonį pasaldinkite, jeigu norite, pagardinkite likeriu. Kaisdamos avietės išskirs nemažai sulčių, todėl, jeigu norite, padažą galite sutirštinti (aš netirštinu). Jeigu padažą tirštinsite, truputį krakmolo išleiskite šaltame vandenyje, supilkite į padažą, išmaišykite ir nukaiskite, vos tik padažas sutirštės ir vėl užvirs. Nukaitę leiskite padažui šiek tiek atvėsti, tačiau jo neatšaldykite.
3. Ledus sudėkite į serviravimo taures ar indelius, užpilkite karštu avietiniu padažu ir, jeigu norite, per daug negaišdami laiko, papuoškite (aš puošiau šviežiomis sveikomis uogomis). Patiekite tuojau pat, nes karštu padažu užpilti ledai sparčiai tirpsta!

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Sausmedžio uogų ledai

Kone kasmet, vasaros pradžioje, internetiniuose Lietuvos naujienų portaluose pasirodo straipsnelių apie maistinę ir medicininę sausmedžio uogų naudą. Tačiau šįkart norėčiau atkreipti dėmesį į skaitytojų pasisakymus po tokiais tekstais. Juos peržvelgus, darosi akivaizdu, kad komentatoriai susiskirstę į dvi stovyklas: vieni šias uogas giria dėl ankstyvumo ir gero skonio, kiti peikia dėl to, kad krūmai nederlingi, uogos mažos, rūgščios ir išvis nevertos dėmesio - ir taip metai iš metų. Iš karto pasakysiu, kad aš save priskiriu prie sausmedžio uogų gerbėjų. Dar daugiau: esu įsitikinusi, kad sausmedžius kritikuojantys žmonės pakeistų savo nuomonę, jeigu turėtų daugiau žinių apie šiuos augalus.

Nuotrauka Kristinos

Pradėti reikėtų nuo susitarimo, apie kokius konkrečiai sausmedžius kalbama. Pasaulyje yra apie 180 sausmedžių rūšių. Dauguma jų - niekuo nepasižymintys, kai kada nuodingi vijokiai arba krūmai. Tik nedidelė dalis sausmedžių auginami soduose dėl dekoratyvios lapijos ar gražių bei kvapnių žiedų, ir viso labo viena rūšis, mėlynuogiai sausmedžiai (lot. Lonicera caerulea), veda valgomas uogas. Savo ruožtu, pastarieji skirstomi į porūšius, atspindinčius konkrečią jų kilmės vietą.

Mėlynuogiai sausmedžiai - šaltų kraštų augalai, būdingi Japonijai, Kurilų saloms, Sibirui, Šiaurės Europai, Kanadai, šiaurinėms JAV valstijoms. Svarbiausias dalykas, kurį reikėtų žinoti, renkantis sausmedžio krūmus (ir uogas) - jog Lonicera caerulea, var. edulis kilę iš Rusijos, Lonicera caerulea, var. emphyllocalyx - iš Japonijos, Lonicera caerulea, var. villosa - iš Šiaurės Amerikos. Tiesa, yra ir daugiau mėlynuogio sausmedžio porūšių, tačiau sutikę Lonicera caerulea, var. kamschatica nesunkiai susigaudysite, jog tai Kamčiatkos mėlynuogiai sausmedžiai, Lonicera caerulea, var. altaica - Altajaus mėlynuogiai sausmedžiai ir t.t.

Kodėl pravartu žinoti tikslią sausmedžio kilmės vietą? Todėl, kad derlingiausiais, stambiausiais ir saldžiausiais laikomi japoniški mėlynuogiai sausmedžiai, angliškai vadinami haskap (nuo Hokaido salos čiabuvių ainu žodžio haskappu, kas reiškia maždaug daug dovanėlių, kabančių ant šakelių viršūnių). Vienintelis jų trūkumas (?) - tai, kad, palyginti su sausmedžiais, kilusiais iš Rusijos, japoniški sausmedžiai gana vėlyvi, uogas subrandina birželį, o jų derlius imamas tuo pačiu metu, kaip ir braškių. Ir atvirkščiai: rusiški mėlynuogiai sausmedžiai (rus. жимолость, angl. dažniausia vadinama honeyberries) ypač ankstyvi, tačiau jų uogos mažesnės, rūgštesnės, krūmai jas paprastai veda ne per daug gausiai. Nenuostabu, jog Vakarų pasaulyje pirmenybė vienareikšmiškai teikiama japoniškiems sausmedžiams. Juos dažniausia renkasi net Kanados ir JAV augintojai, vietinius Lonicera caerulea, var. villosa palikę ramiai sau augti laukinėje gamtoje.

Nuotrauka Kristinos

Štai jums ir atsakymas, kodėl Lietuvoje apie sausmedžius kalbama taip įvairiai: tie, kurie pasisodino japoniškus sausmedžius, greičiausia džiaugiasi, o rusiškųjų, ypač puslaukinių savininkai, tikėtina, spjaudosi ir netgi savo krūmus rauna lauk. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kokios veislės sausmedį turite. Tiek japonai, tiek rusai XX a. viduryje su dideliu entuziazmu ėmėsi kultūrinti laukinius mėlynuogius sausmedžius, todėl buvo išvesta daugybė jų veislių (abiejų šalių selekcininkai jas vedė, suprantama, iš savo sausmedžių porūšio). Šiais laikais įmanoma įsigyti ir puikią rusiškų sausmedžių veislę, ir ne pačią nuostabiausią japonišką. Vis dėlto vyrauja nuomonė, jog geros veislės japoniški Lonicera caerulea, var. emphyllocalyx yra kur kas pranašesni už rusiškuosius. Todėl jeigu jums nesvetima sodininkystė, ir jeigu jaučiatės nusivylę sausmedžiais, pamėginkite auginti kitą šių krūmų porūšį ar bent jau kitą jų veislę. Ir, žinoma, kruopščiai juos prižiūrėkite: tinkama dirva, laistymas, grupavimas (daugelis sausmedžių neveda uogų, jeigu auga pavieniui) irgi yra svarbūs, norint sulaukti sėkmės. Bet jūsų rūpesčiai atsipirks. Šie augalai ilgaamžiai, todėl pasisodinę tinkamą krūmą, jo uogomis galėsite džiaugtis net 50-70 metų!

Nuotrauka Kristinos

Jeigu turite japonišką mėlynuogį sausmedį, arba jeigu pasisekė įsigyti geros veislės rusiškąjį, ko gero jų saldžiarūgštes uogas norėsite valgyti šviežias, ką tik nuskintas. Vieninteliai rūpesčiai bus apsaugoti jas nuo paukščių (iš anksto pasirūpinkite tinklais) ir sulaukti, kol jos gerai nunoks. Sausmedžio uogos ypatingos tiek dėl savo sandaros, tiek dėl to, kad sunoksta ne tuomet, kai pamėlynuoja jų išorinė odelė, o tuomet, kai patamsėja vidinė odelės pusė. Todėl patikimiausias būdas nustatyti, ar uoga nunokusi, yra ją prakąsti ir apžiūrėti. Gali būti, jog kaltinate savo sausmedžius rūgštumu vien todėl, kad, pasikliaudami tik savo rega, nurenkate juos per anksti. Beje, nunokusios uogos lengvai krenta ant žemės. Tačiau tame nėra nieko baisaus: surinkti nukritusias uogas - įprasta praktika. Jeigu nunokusių uogų ant šakelių gausu, galite po krūmu patiesti švarų audeklą ir uogas specialiai nupurtyti, o tada jas perrinkti. 

Nuotrauka Kristinos

O ką daryti, jeigu neapsižiūrėję pasisodinote sausmedį, kurio uogos ne saldžios ir ne saldžiarūgštės, o tiesiog velniškai rūgščios? Valgyti pačių vienų jų greičiausia nesinorės. Tačiau liūdėti neverta. Pagalvokite, kiek daug yra uogų, kurias valgome tik specialiai paruoštas, ir dėl to nesiskundžiame. Pavyzdžiui, niekas nesiginčija, jog spanguolė - nuostabi. Bet juk pačių vienų šių uogų valgome mažai, dažniausia iš jų verdame kisielius, gaminame padažus, dedame į kepinius ir pan. Panaši situacija su bruknėmis, šermukšniais, erškėtuogėmis, gudobelėmis, šeivamedžio uogomis ir t.t. Vadinasi, netgi rūgščias sausmedžio uogas galite panaudoti kūrybiškai: pavyzdžiui, saujelę sutrinti su medumi ir įmaišyti į natūralų jogurtą. Termiškai apdorotos, tokios uogos virs puikiausia uogiene, sirupu, padažu ir t.t. Hokaido salos gyventojai, pavyzdžiui, labai didžiuojasi įvairiais pyragaičiais, įdarytais sausmedžių džemu (ir kaip didžiausią delikatesą parduoda juos turistams už gerą kainą) - kodėl šia idėja negalėtume pasinaudoti ir mes? Arba, jeigu norite ko nors įprastesnio, sausmedžio uogas galite naudoti vietoje mėlynių ir iš jų paruošti, tarkime, padažą skryliams. Būtent taip daro mano anyta Lina, kuriai, be kita ko, noriu padėkoti ir už savąsias sausmedžio uogas.

Kaip jau supratote, šįkart japoniškų pyragaičių aš nekepiau :) Vietoje to karštų orų ir sausros išvargintiems namiškiams praėjusią savaitę išsukau sausmedžio uogų ledų - ryškaus, mėlynes primenančio skonio, vaiskios spalvos, kreminės konsistencijos. Internete galite rasti daug sausmedžio ledų receptų, tačiau aš pasirinkau amerikietišką, atkeliavusį iš Oregono valstijos. Ir nepasigailėjau. Tiesa, gaminau tik iš trečdalio produktų normos, nes pagal originalų receptą išeitų daugiau negu 3 l ledų. Produktų kiekius suapvalinau taip, kad būtų patogu juos matuoti namų sąlygomis. Nemanau, kad ledų skonis dėl to nukentėjo, tačiau jeigu jūs mėgstate viską daryti gramo tikslumu, atsidarykite nuorodą įrašo pabaigoje. O aš, savo ruožtu, tikiuosi, jog šis ledų receptas padės jums susidraugauti su sausmedžiais, jeigu kartais to dar nepadarėte :)

Nuotrauka Kristinos

Haskap Ice Cream - sausmedžio uogų ledai

Ingredientai: (išeis maždaug 1 l ledų)

1 puodelis šviežių ar šaldytų sausmedžio uogų (1 puodelis - 250 ml)

1 puodelis cukraus

1 puodelis kefyro arba raugintų pasukų

2 puodeliai riebios grietinėlės

1. Uogas sumaišykite su cukrumi ir gerai sutrinkite elektriniu smulkintuvu (arba pertrinkite per sietelį). Supilkite kefyrą arba pasukas bei grietinėlę. Masę išmaišykite ir atvėsinkite, uždengę ir palikę šaldytuve maždaug 2 valandoms.
2. Atvėsintą masę supilkite į ledų mašinėlę, kurią iš anksto paruoškite pagal prietaiso instrukcijas. Sukite apie 20-30 min., arba kol ledai sutirštės ir taps grietinės konsistencijos. Sutirštėjusią ledų masę perdėkite į plastmasinę dėžutę, uždenkite ir, prieš ragaudami, šaldykite mažiausia 4-6 val. arba per naktį.
3. Jeigu norite, sausmedžių ledus patiekite papuošę sausmedžių ar kitokiomis uogomis, saldžiu sirupu ar pan.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Mangų ledai su kondensuotu pienu

Jeigu kada nors kalba pasisuks apie braziliškus ledus, būkite pasiruošę išgirsti ne vieną pavadinimą, kuris nuskambės lyg paslaptingiausias burtažodis. Brazilijos teritorijos biologinė įvairovė milžiniška, todėl šioje šalyje galima rasti dešimtis rūšių vaisių ir uogų, kurių mes, europiečiai, dažniausia būname net akyse neregėję, ką jau kalbėti apie ragavimą. Iš daugumos jų gaminami ledai, kurie stebina, o neretai - tiesiog pribloškia atvykėlius savo neįprastais skoniais.

Ar tai reiškia, jog, atėjus vasarai, braziliškų receptų kolekcijose net neverta ieškoti naminių ledų receptų? Žinoma, kad verta. Juk dalį šiltųjų kraštų vaisių, kad ir ne pačių egzotiškiausių, galime įsigyti ir mes. Pavyzdžiui, jeigu prekybos centre rasite pirkti gerai nunokusių, minkštų, sultingų ir saldžių mangų už prieinamą kainą, galėsite pasigaminti ledų, kurie maloniai paįvairins šiaurietišką mūsų valgiaraštį.

Nuotrauka Kristinos

Mangų ledai gaminami daug kur, nesvarbu, ar tai karščiu alsuojanti Indija, ar vėsesnio klimato šiaurinės JAV valstijos. Tai kuo braziliški gelado de manga arba sorvete de manga skiriasi nuo daugybės kitų? Mano manymu - klasikiniu ir su niekuo nesumaišomu kondensuoto pieno bei riebios grietinėlės duetu. Kai tik desertų receptūrose išvystu šį derinį, iškart kyla pagunda pasitikrinti, ar patiekalas ne portugališkos/ braziliškos kilmės. Dažniausia taip ir būna. Tiesą sakant, ir šių ledų receptą pirmą kartą pamačiau, beskaitydama apie Angolos virtuvę. Vos permetus akimis ingedientų sąrašą, tapo aišku: štai dar vienas identiškas atvejis. Tiek Brazilija, tiek Angola buvo portugalų kolonijos, todėl abi šalys turi ne vieną bendrą patiekalą. Tačiau taisyklė, mano žiniomis, neturinti nė vienos išimties, čia tokia: visi saldumynai, į kurių sudėtį įeina kondensuotas pienas, į Afriką atkeliavo iš Brazilijos.

Nenurodyto Angolos autoriaus ar autorės paveikslas Zungueiras (liet. apytiksliai - Nešėjos, turima galvoje krovinių nešimas ant galvos). Panašu, kad geltoni vaisiai, kuriuos neša centrinė paveikslo figūra - mangai, labai populiarūs Angoloje. Foto iš čia.

Angoloje, žinoma, nėra tiek daug rūšių vaisių ir uogų, kaip kad Brazilijos džiunglėse. Tačiau dalis šiltųjų kraštų medžių bei krūmų auga ir vaisius veda abiejose šalyse. Afrikiečiai, ypač turtingesni ir naujovėms imlesni Luandos bei mažesnių miestų gyventojai, netruko savo reikmėms pritaikyti braziliškus receptus, kuriuose figūravo jiems prieinami ingredientai. Taip, pavyzdžiui, braziliški pasiflorų (marakujų) putėsiai Angoloje tapo itin mėgstamu, kone nacionaliniu desertu. Lygiai tą patį galima pasakyti apie čia ne mažiau populiarius saldumynus iš mangų - mangų putėsius, keptus mangų pudingus, na ir, žinoma, mangų ledus.

Nuotrauka Kristinos

Galbūt jums, recepte matant saldžių mangų tyrę, kondensuotą pieną, o priedo - dar ir cukrų, kils klausimas: ar šie ledai nėra per saldūs? Dėl to jaudintis nereikėtų. Laimų sultys ne tik suteikia ledams gardų kvapą, bet ir subalansuoja skonį taip, jog jie tampa maloniai saldžiarūgščiais. Beje, angolietiškame recepte nėra nei cukraus, nei laimų sulčių. Vietoje jų į mangų tyrę papildomai dedama smulkintų mangų gabaliukų, kurie lemia margą ir šiek tiek rupią ledų tekstūrą. Be mangų tyrės ir mangų gabaliukų, į ledų sudėtį įeina tik kondensuotas pienas ir grietinėlė. Kodėl gi ne? Minimalizmas ne visuomet blogai. Tiesiog šįkart man leduose norėjosi rūgštelės, todėl rinkausi brazilišką variantą su laimų sultimis.

Mangų ledai su kondensuotu pienu bus glotnūs, tiršti, tokie plombyriški. Bet kadangi didžiąją ledų masės dalį vis dėlto sudaro mangų tyrė, ledų riebumas nėra itin didelis, o juos valgyti galima per daug nesigraužiant. Ypač jeigu pietūs nebuvo labai sunkūs. Aš mangų ledus išsukau iš vakaro, nes kitą dieną pietums kepiau perlinę vištą druskoje ir norėjau po ranka turėti kokį gaivų desertą. Mangų ledai karštą dieną ir po tokio valgio buvo kaip tik :)

Nuotrauka Kristinos

Sorvete de manga com leite condesado - mangų ledai su kondensuotu pienu

Ingredientai: (išeis maždaug 800 ml -1 l ledų)

45-500 ml mangų tyrės (priklausomai nuo vaisių dydžio, jai pagaminti prireiks 2-4 sunokusių mangų)

¾ - 1 puodelis smulkaus cukraus (arba cukraus pudros; 1 puodelis - 250 ml)

2 didelių laimų sultys

150-250 ml riebios grietinėlės

~ 200 ml saldaus kondensuoto pieno

Žiupsnelis druskos

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

1. Pašalinkite mangų kaulus ir odelę. Minkštimą supjaustykite gabaliukais ir sutrinkite elektriniu smulkintuvu. Gautą tyrę pertrinkite per sietelį, kad neliktų kietų plaušų.
2. Į mangų tyrę suberkite cukrų, supilkite laimų sultis, grietinėlę ir kondensuotą pieną, sudėkite druską ir vanilę. Gerai išplakite, kad visi ingredientai susimaišytų, o cukrus ištirptų. Gautą masę uždenkite ir 2-3 val. vėsinkite šaldytuve.
3. Atvėsintą masę supilkite į mašinėlės ledams sukti indą (jis turi būti iš anksto atšaldytas ar kitaip paruoštas pagal prietaiso instrukcijas). Sukite apie 25 min., arba kol masė taps puri, gerai atšals ir ims stingti.
4. Išsuktus ledus perdėkite į plastmasinį indą su dangteliu ir mažiausia 6 valandoms kiškite į šaldiklį. Prieš ragaudami, ledus apie 15 min. palaikykite kambario temperatūroje, kad šiek tiek suminkštėtų. 
5. Jeigu norite, prieš tiekdami ledus papuoškite mėtos ar citrininės melisos lapeliais, uogomis, šviežio mango skiltelėmis ar pan.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai čia ir čia.

Avietiniai-vaniliniai ledai

Prieš kelerius metus, atvažiavęs į tėvų sodybą, mano sutuoktinis nusižiūrėjo pievos ruožą tarp miško ir vengrinėmis slyvomis apsodinto diendaržio, kur vasaras leidžia tingiai maklinėjančios vištos. "Gera vieta avietėms," - pareiškė jis. Niekas neprieštaravo - ta žemė jau daug metų dirvonavo, tad ten pasodinti kokių naudingų augalų visiems pasirodė esanti šauni mintis. Taigi, per žiemą šį bei tą paskaitinėjęs ir peržiūrėjęs laidas, kuriose patarimus dalija Algirdas Amšiejus, didžiausias vyro autoritetas sodininkystės klausimais, mano žmogus kitą pavasarį pasodino nedidelį avietyną šeimos reikmėms. Negaliu tuo atsidžiaugti. Net įkyrūs lietūs, šią vasarą sunaikinę visą miško aviečių derlių, nesugebėjo ženkliau pakenkti rudeninėms uogoms. Iki valios atsivalgę pačių vienų, prišaldę žiemai, dabar avietes naudojame visokiausiems patiekalams, dažniausia, žinoma, desertams. Vienas mėgstamiausių mūsų gardumynų, pagamintų iš rudeninių aviečių - avietiniai-vaniliniai ledai, apie kuriuos šiandien jums ir papasakosiu.

Nuotrauka Kristinos

Kada ir kur pradėti gaminti ripple tipo, t.y. dviejų skonių ledai, sumaišyti taip, jog vanilinėse pusnyse spalvotas sirupas išsidraiko lyg dūmų sruogos ar koncentriniai vandens ratilai, nėra visiškai aišku. Vieni šaltiniai tvirtina, jog tokių ledų idėja radosi JAV, kiti mano, kad Didžiojoje Britanijoje, ir sieja jų atsiradimą su tūlu Bernard'u Lomghurst'u iš Kornvalio grafystės, kuris esą specialiai surengtame konkurse sugalvojo šį ledų pavadinimą. Deja, patikimesnės informacijos šiuo kausimu, regis, nėra. Visiškai aišku tik tai, jog komerciškai ripple tipo ledai Vakarų pasaulyje pradėti gaminti XX a. 2-3-jame dešimtmetyje, taigi, maždaug prieš šimtmetį. Na, o kadangi šiais laikais Didžiojoje Britanijoje raspberry ripple populiaresni ir labiau mėgstami negu JAV, daugelis neabejoja jų europietiška kilme. Beje, laikydamasi pozicijos, kad kas jau kas, o britai išmano, kaip gaminti avietinius-vanilinius ledus, aš irgi rinkausi anglišką receptą, kuris man pasiteisino, ir kuriuo naudojuosi jau nebe pirmą rudenį.

Eloise Harriet Stannard (1829-1914 (1915?)) - viena iš nedaugelio XIX a. britų dailininkių, sugebėjusi užsidirbti ir išgyventi iš savo kūrybos, rengusi parodas ir sulaukusi visuotinio pripažinimo. Dailininkė visą gyvenimą tapė natiurmortus, kurie dabar laikomi ano meto klasika. Avietės - mėgstamas jos paveikslų objektas, tad šis paveikslas Still Life of Raspberries in a Willow Pattern Bowl, with Cherries and Bindweed (liet. Natiurmortas su avietėmis dubenyje, tapytame kinų raštais, vyšniomis bei vijokliais, 1890) - tik vienas iš daugelio kūrinių, kurių centre atsidūrė šios ryškios vasaros uogos. Foto iš čia.

Beje, ripple tipo ledai nebūtinai turi būti avietiniai. Teigiama, kad XX a. pradžioje su baltais arba gelsvais vaniliniais ledais buvo maišomi įvairiausios sultys arba sirupai, tad šie ledai buvo braškių, šokolado, mandarinų, ananasų ir netgi zefyrų skonio. Tačiau XX a. viduryje ledų gamintojai pastebėjo, jog pirkėjai labiausia mėgsta vanilinių ledų ir aviečių derinį. Nenuostabu, jog raspberry ripple gamybos apimtys išaugo, o daugelis kitų skonių nunyko arba buvo pradėti gaminti ne tokiais dideliais kiekiais. Namuose, žinoma, žmonės kaip gamino, taip ir tebegamina ledus su savo mėgstamiausiais vaisiais ar uogomis. Be aviečių, britai su vaniliniais ledais bene labiausia mėgsta maišyti juodųjų serbentų, gervuogių, vyšnių sultis.

Nuotrauka Kristinos

Nors ledai - pirmiausia sezoninis, vasaros laiko saldumynas, bet mes (ir ko gero ne tik mes) jų retkarčiais pasigaminame ir šaltuoju metų laiku. Taigi, jeigu mėgstate ledus nepaisant oro už lango, labai patogu nedideliuose indeliuose užsišaldyti ne tiktai su cukrumi trintų uogų, bet ir uogų sulčių. Mano patirtis rodo, kad netgi užšaldytos, atšildytos ir jau ledų pavidalu iš naujo užšaldytos, jos vis tiek būna kvapnesnės ir turinčios daugiau skonio už tas, kurias gausite iš "plastmasinių" žieminių uogų. Apie kainų skirtumą, žinoma, čia net nėra ką kalbėti. Na, o jeigu ledų viduržiemy nesinorės, uogų sultis visuomet galima panaudoti įvairioms saldžioms sriuboms, kisieliasms ir kitiems geriems dalykams, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Raspberry ripple ice cream - avietiniai-vaniliniai ledai

Ingredientai: (išeis 1 l dedų)

400 ml pieno (kuo riebesnis, tuo geriau)

200 ml riebios grietinėlės

Vanilės ankštis, arba žiupsnelis Burbono vanilės, arba keli lašai vanilės ekstrakto

Žiupsnelis druskos

6 kiaušinių tryniai

120 g cukraus (paprasto arba nerafinuoto šviesiai rudo)

Aviečių sirupui:

400 g aviečių

150 g cukraus

1. Prikaistuvyje sumaišykite pieną ir grietinėlę, mišinį pagardinkite vanile (jei naudosite vanilės ankštį, ją perpjaukite išilgai per pusę ir dėkite į puodą), įberkite žiupsnelį druskos. Retkarčiais pamaišydami kaitinkite, kol mišinys taps labai karštas, apie 80ºC. 
2. Kol kaista pienas, kiaušinių trynius gerai ištrinkite su cukrumi, kol masė taps vientisa; plakti iki putų nereikia. 
3. Nuolat maišydami cukraus ir trynių masę, į ją po truputį supilkite karštą pieną (jei naudojote vanilės ankštį, jos neišimkite). Gautą pieno ir kiaušinių mišinį dėkite ant ugnies* ir, nuolat maišydami, vėl kaitinkite maždaug iki 80ºC, kol masė sutirštės ir taps panaši į apyskystę grietinę. Nukaiskite ir palikite, kad masė atvėstų. Geriausia prikaistuvį statyti į didelį dubenį su šaltu vandeniu arba ledukais, nes tose vietose, kur masė liečiasi prie karštų puodo sienelių, kiaušiniai gali pradėti krekėti netgi nukaitus puodą. 
4. Kai masė atvės iki kambario temperatūros, pridenkite ją maistine plėvele ir dėkite į šaldytuvą. Šaldykite apie 8 val. (geriausia - per naktį). Per tą laiką masę gerai atvės ir dar labiau sutirštės - taip ir turi būti. 
5. Paruoškite aviečių sirupą. Nuplautas uogas ir cukrų dėkite į prikaistuvį ir kaitinkite kelias minutes, kol cukrus ištirps, o uogos ims težti. Nukaiskite ir pertrinkite per sietelį, kad neliktų kauliukų. Gautą masę atvėsinkite iki kambario temperatūros, tuomet dėkite į šaldytuvą ir šaldykite apie 8 val.** 
6. Gerai atvėsusią ledų masę lengvai paplakite, kad nebūtų išsisluoksniavusi, jeigu reikia, išimkite vanilės ankštį. Masę išsukite mašinėle, kol taps panaši į labai tirštą grietinę.*** Išverskite į šaldymui skirtą indą. Plona srovele supilkite arba šaukštu sudėkite aviečių sirupą. Šiek tiek pamaišykite (aš pamakaluoju šaukšto kotu :), kad abi masės pusiau susimaišytų. Dėkite į šaldytuvą ir palikite kelioms valandoms, kad ledai gerai sustingtų. 
7. Mėgaukitės kada panorėję ir kaip panorėję :) Ledai šaldiklyje gali stovėti apie 1 mėn. Čia teoriškai - praktiškai jie tiek niekuomet neišlaukia :)

* Saugiausia ledų masę virti ant garų. Aš pieno ir kiaušinių mišinį pilu į metalinį dubenį, jį statau ant puodo su verdančiu vandeniu ir maišydama silikonine mentele kaitinu, kol masė sutirštės.

** Man gražiausia šie ledai susimaišo tuomet, kai vanilinių ledų masė ir aviečių sirupas būna panašios konsistencijos. Tad likus 2-3 val. iki to laiko, kai planuojate sukti ledus, rekomenduočiau aviečių sirupą palaikyti šaldiklyje (retkarčiais pamaišant), kad jis pusiau sustingtų, t.y. imtų panašėti į apyskystę grietinę, o tuomet aviečių sultis įmaišyti į išsuktą vanilinę masę.

*** Jeigu neturite ledų mašinėlės, masę supilkite į šaldymo indą ir dėkite į šaldiklį, bet nepamirškite kas 1-1,5 val. gerai išmaišyti, kad masė taptų puri. Kai ji bus labai tiršta, įmaišykite aviečių sirupą ir daugiau nebemaišydami leiskite sustingti iki galo. 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia; trumpa ledų istorija čia.

Šeivamedžio žiedų granita

Gal man tik taip atrodo, bet panašu, kad šeivamedžio žiedų sirupas Lietuvoje populiaresnis negu kada nors anksčiau. Ir ko gero nereikėtų tuo stebėtis: nesudėtingai išverdamas iš lengvai prieinamų ir nebrangių produktų, jis tampa nuostabios gaivos pagrindu. Tačiau gaiva, žinoma, - ne vienintelis sirupo panaudojimo būdas. Pavyzdžiui, stojus karščiams, iš šeivamedžio žiedų sirupo galima pasigaminti įvairiausių ledų. Šiandien įrašą paskyriau granitai, Lietuvoje nelabai populiariai, bet vertai dėmesio ledų rūšiai, kuri tampa ypač aktuali, kai oro temperatūra perkopia +30ºC. Nors šiuo metu nepakeliami karščiai mūsų nekamuoja, tačiau bet kada gali sugrįžti. Todėl šeivamedžio žiedų granita, prieš kelias savaites gelbėjusi mūsų šeimą, dabar iš mano archyvų keliauja pas jus. Na, jeigu kartais turėtumėte dideles šeivamedžio žiedų sirupo atsargas :) O jeigu neturite, papasakosiu, kaip šią granitą galima pasigaminti ir kitaip.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, granita - tai itališka ledų rūšis, bet kokios sultys ar sirupas, stipriai atskiestas vandeniu ir sušaldytas į didelius purius kristalus. Didelis vandens kiekis į ledų mišinį pilamas ne šiaip sau: cukrus trukdo stambiems kristalams susidaryti, paverčia mišinį apyskyste smulkučių kristalų koše, todėl norint išgauti teisingą granitos struktūrą, mišinys privalo būti vandeningas. Kaip tik dėl šios priežasties granita laikoma ne tik gaivia, bet ir "dietine" ledų rūšimi :) Kaip gaminti granitą, kad praskiestas sirupas ar sultys taptų puriais kristalais, o ne vientisu ledo luitu? Na, italai sugalvojo nesudėtingą, bet patikimą būdą, kaip tą padaryti: į šalčiui atsparų indą reikia supilti ledų mišinį, dėti jį į šaldymo kamerą ir gerą pusdienį periodiškai maišyti paprasčiausia šakute - tol, kol visas skystis taps biriais, "sausais" kristalais. Italai tvirtina, jog tai - vienintelis teisingas būdas granitai gaminti. Įvairūs mėginimai granitą paruošti moderniai - naudojant ledų gaminimo mašinėles, elektrinius smulkintuvus ir t.t. - nepasiteisino, nes jais neįmanoma išgauti didelių, kokybiškai granitai būdingų kristalų. Taigi, granitą gali pasigaminti bet kas, kas turi šaldytuvą, plastmasinę dėžutę, šakutę ir šiek tiek kantrybės :) 

Nuotrauka Kristinos

Kalbant konkrečiai apie šeivamedžio žiedų granitą, ji nepriklauso tradicinei Italijos virtuvei. Mat švieži šeivamedžio žiedai italų virtuvėje naudojami ribotai. Jie geriau žinomi šiaurinėse šalies srityse, o piečiau, ko gero dėl per šilto klimato, jų pasitaiko retai. Atrodo, visoje Italijoje šeivamedžių granita laikoma pakankamai egzotišku desertu, ir dėl šviežių žiedų trūkumo ją kai kada tenka gaminti su Monin tipo sirupais. Naudoti Monin šeivamedžio žiedų sirupą galite ir jūs, bet iš savo patirties pasakysiu atvirai: jis net iš tolo nėra toks gaivus ir kvapnus, kaip gamintas namuose. Antra vertus, šeivamedžio žiedų granita mėgsta pasilepinti britai, airiai, švedai ir kiti šiauriečiai, t.y. gyventojai tų šalių, kuriose stipri šeivamedžio žiedų sirupo gaminimo tradicija. Granitos gaminimo būdą jie, žinoma, nusižiūrėjo iš italų, tačiau šeivamedžio žiedų granita vis tiek yra linkę girtis kaip savo nacionaliniu desertu. Bet aš manau, jog tiksliau būtų sakyti, jog tai šiuolaikinis, restoranų virtuvėje atsiradęs skanėstas. Pavyzdžiui, aš pirmą kartą su šiais ledais susidūriau čia, skaitydama apie Švedijai priklausančios Gotlando salos kulinarinį paveldą, kurį pristatė restoranų šefai. Tiesa, skandinavai mėgsta į granitą pilti balto vyno ir netgi šampano. Naudoti pastarąjį, mano nuomone, yra bereikalingas išlaidavimas, nes tikras šampanas - pernelyg brangus ir taurus gėrimas, kad būtų pilamas į sirupo ir vandens mišinį. Nė kiek ne prastesnė granita išeina ir tuomet, kai jai naudojamas paprastas baltas vynas (netgi išsikvėpęs - taupumas nėra yda :), kurį galima į mišinį įmaišyti ne tik šaldant ledus, bet ir juos patiekiant, t.y. užpilant ant jau pagamintos granitos. Toks būdas pasiteisina tada, jeigu granitą valgo ir vaikai (taip pat vairuotojai, vaistus vartojantys žmonės ir pan.). Jiems galima užpilti ne alkoholio, o, tarkime, braškių sirupo ir uždėti braškių gabaliukų. Kai kada šeivamedžio žiedų ganita patiekiama ją sluoksniuojant su plikytu kremu, plakta grietinėle, tirštais vaisių kompotais ir pan. - viskas priklauso tik nuo jūsų fantazijos.

Dar vienas patarimas tiems, kurie norėtų pasigaminti šeivamedžio žiedų granitos, tačiau neturi namuose gaminto šeivamedžio žiedų sirupo atsargų. Kaip jau minėjau, Monin ir Monin tipo sirupai, labai saldūs ir aromatizuoti įvairiais dirbtiniais kvapais, man nelabai patinka. Tačiau švieži ir šiek tiek apvytinti/ padžiovinti žiedai puikiai tiks šeivamedžio žiedų arbatai, kurią pasaldinus ir parūgštinus citrina, išeis geras granitos pagrindas. Jeigu patys nespėjote prisirinkti ir prisidžiovinti šeivamedžio žiedų, žinokite, kad juos parduoda Lietuvos vaistinės: gražiai išdžiovinti ir į popierines dėžutes išpilstyti šeivamedžio žiedai kuo puikiausia tiks ne tik peršalimo ligoms gydyti, bet ir šiai itin gaiviai granitai gaminti. 

Nuotrauka Kristinos

Šeivamedžio žiedų granita* 

Ingredientai: (maždaug 1 l ledų)

300 ml naminio šeivamedžio žiedų sirupo (receptas čia) **

700 ml paprasto mineralinio arba virinto atšaldyto vandens (naudokite 800 ml, jei nepilsite vyno)

Nebūtinai: 100 ml balto vyno (tinka bet koks: sausas, saldus, putojantis) 

1. Šalčiui atspariame inde sumaišykite šeivamedžio žiedų sirupą ir vandenį, jeigu norite, įpilkite vyno. Indą sandariai uždenkite ir dėkite į šaldymo kamerą. 
2. Maždaug po 2 val patikrinkite: ties indo kraštais turėtų imti formuotis ledas. Šakute jį atskirkite nuo indo kraštų ir stumkite į indo vidurį. Indą vėl dėkite į kamerą. Maišykite kas 40 min. - 1 val., kaskart susidariusį ledą nustumdami į indo centrą. 
3. Kai visas skystis sustings į ledo kristalus, juos dar kartą gerai išpurenkite, trumpai pašaldykite ir sudėkite į stiklinius serviravimo indus arba taures. Jeigu neketinate granitos patiekti tuojau pat, palikite ją šaldiklyje. Granita sukietės, todėl kai norėsite patiekti, išimkite, palikite apie 15 min. kambario temperatūroje, suminkštėjusią išpurenkite, vėl trumpai pašaldykite, tuomet tiekite. 
4. Tiekdami granitą, ant jos galite užpilti truputį balto vyno (jeigu nenaudojote gamindami), įvairių sirupų, uždėti šviežių uogų, sluoksniuoti su kremu ir pan. Granitą galima patiekti ir pačią vieną. Itališka tradicija - prie granitos patiekti šviežią bandelę: toks derinys esą tinka tvankios dienos pusryčiams :)

* Šeivamedžio žiedų granita itališkai vadinama granita al sambuco, angliškai - elderflower granita (elderflower granité), švediškai - fläderblomsgranité ir t.t.

** Jeigu naudosite raudoną šeivamedžio žiedų sirupą (kaip jį pagaminti, žr. nuorodoje), pagaminsite rožinę šeivamedžio žiedų granitą; ją galima patiekti pačią vieną arba sluoksniuoti su balta šeivamedžio žiedų granita - desertas bus efektingesnis. Jeigu neturite naminio šeivamedžio žiedų sirupo, iš 800 ml vandens išvirkite gana stiprią šeivamedžio žiedų arbatą (užplikinkite 8 apvytintus/ sudžiovintus šeivamedžio žiedynus arba apie 4 v.š. džiovintų šeivamedžio žiedų), ją perkoškite, atvėsinkite, pasaldinkite ir parūgštinkite pagal skonį - greičiausia prireiks maždaug 1 puodelio (250 ml) cukraus ir iš pusės citrinos išspaustų bei perkoštų sulčių. Jeigu norite, į skystį įpilkite maždaug 100 ml vyno. Toliau gaminkite kaip nurodyta 2-4 punktuose.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Braškiniai ledai (gelato)

Braškių sezonas mūsų namuose - kasmetinė šventė. Porą savaičių jos valgomos pačios vienos, o tuomet prasideda visokiausi pageidavimai. Kaip ir kasmet, didelį pasisekimą turi varškės kukuliai su braškėmis ir panašūs saldūs "antrieji patiekalai", leidžiantys išvengti rimtesnės vakarienės. Be to, šią vasarą mano vyras pareiškė, kad reikia gaminti braškinius ledus. Tik jau ne tuos riebius, su kiaušinių tryniais! - perspėjo. Tai kokius tuomet? Na, gaivius, ryškiai rožinius ir skanius! Hmmm... tai sorbetą? Šerbetą? Granitą? Ne, ne, ne... na tuos, kur Akropolyje pardavinėja, ir prašo po eurą už kiekvieną šaukštą. Viskas aišku, gelato! Būtent kad gelato, šiaip ne taip išsiaiškinom...

Nuotrauka Kristinos

Gelato tai gelato, puiki mintis, pamaniau, ir susiradau receptą, pagal kurį, mano manymu, turėjo išeiti ledai, atitinkantys namiškių lūkesčius. Receptas pasiteisino, dar ir kaip. Labai ryškaus braškių skonio, saldžiarūgščiai, neriebūs, bet ir ne per daug liesi, jie pavergė mano vyrų širdis. Dabar, per kelias dienas pabaigę dėžutę braškinių ledų, tuojau pat skubame išsukti kitų, kad spėtume jų atsivalgyti, kol dar nepasibaigė šių uogų sezonas. Na, o kadangi sūnaus pageidavimu braškiniai ledai (anot jo, daug skanesni negu pirkti iš parduotuvės - ir visi jam pritarėme), būtų tiesiog tobuli, reikėjo tam reikalui skirtų vaflių. Laimei, jų aptikome Prismoje. Galbūt būna ir kitur, tik aš niekada nemačiau? Šiaip ar taip, netgi be vaflių, patiekti dubenėliuose, braškiniai ledai jus atgaivins ir nukels į saldžiausias vaikystės akimirkas. O aš šįkart nusprendžiau tinklaraštį panaudoti pagal pirminę jo paskirtį - kaip internetinį dienoraštį, kuriame užsirašau pamėgtus receptus, idant jų nepamesčiau. Nes tikrai žinau, kad, atėjus kitam sezonui, mūsų namuose visi vėl pasiges braškinių gelato. Ir tuomet lengviau atsidusiu, turėdama po ranka patikrintą receptą, užuot valandą šmirinėjusi interneto platybėse ir ieškodama ko nors panašaus.

Neperkaiskite, džiaugdamiesi vasara! O radę laisvą minutę, išsisukite gardžių ir gaivinančių ledų :) 

Nuotrauka Kristinos

Gelato alla fragola - braškiniai ledai

Ingredientai: (maždaug 1 l ledų) 

400 g braškių

100 g cukraus

½ citrinos sulčių

250 g riebaus pieno

250 g riebios grietinėlės 

1. Nuplautas ir nusausintas braškes sutrinkite smulkintuvu iki daugmaž vientisos tyrės. Suberkite cukrų, supilkite citrinos sultis, pieną ir grietinėlę. Plakite, kol visi ingredientai susimaišys ir gausite vienalytę masę. 
2. Gautą masę išsukite ledų mašinėlėje pagal instrukciją; aš suku iki purios, tirštos grietinės konsistencijos masės. Supilkite į šalčiui atsparų indą ir laikykite šaldytuve apie 3 val.* 
3. Gelato rekomenduojama šaldyti nelabai žemoje, iki - 10ºC temperatūroje. Jeigu šaldiklyje temperatūra žemesnė, išimti ledai greičiausia bus kieti. Tokiu atveju juos ~ 15 min. palaikykite kambario temperatūroje, o kai šiek tiek suminkštės, sudėkite į serviravimo indelius arba ledams skirtus vaflius.

* Jeigu neturite ledų darymo mašinėlės, ledų masę pilkite į šalčiui atsparų indą, dėkite į šaldiklį ir maždaug kas 45 min. kruopščiai išmaišykite. Ledų masę periodiškai maišyti reikėtų tol, kol ji sutvirtės - visas procesas gali užimti gerą pusdienį, bet naminiai ledai to verti :)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Mėtiniai ledai su šokolado gabaliukais

Man smalsu, ar jūs, karštą dieną nusprendę nusipirkti ledų porciją, dažnai renkatės mėtinius su šokolado gabaliukais? Aš labai mėgstu mėtų bei šokolado derinį ir stebiuosi, kodėl palyginti retai sutinku bendraminčių šiuo klausimu. Tiesa, ledams iš prekybos centrų turiu priekaištų: juose kiek per mažai mėtų skonio ir kiek per daug cukraus. Bet svarbiausia, kad gaminant naminius ledus, šie trūkumai lengvai ištaisomi. Taigi, šiandieninis receptas skirtas tiems, kurie vasaros neįsivaizduoja be gaivių, saikingai saldžių ir labai mėtinių ledų su šokoladu. 

Nuotrauka Kristinos

Kitaip negu daugelis tradicinių ledų rūšių, mėtiniai ledai su šokolado gabaliukais atsirado neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius. 1973 m., ruošiantis Didžiosios Britanijos princesės Anos (karalienės Elžbietos II dukters, jaunesniosios princo Čarlzo sesers) ir kapitono Mark Phillips vestuvėms, buvo paskelbtas kulinarinis konkursas geriausiam saldumynui sukurti. Nugalėtojais tapo mėtiniai ledai su šokolado gabaliukais, kurių receptūrą sugalvojo Marilyn Ricketts, studijuojanti Torquay Catering College - teigiama, jog sidabrinė konkurso nugalėtojos taurė šioje mokykloje saugoma iki dabar. Netrukus ledų receptūra buvo pritaikyta pramoninei gamybai, ir mėtiniai ledai greitai išpopuliarėjo ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitose Europos šalyse bei JAV.

Kadangi ledai buvo kurti karališkų sutuoktuvių proga, originalus jų pavadinimas irgi buvo ne bet koks - Mint Royale (liet. apytikriai - karališkieji mėtiniai), bet vėliau jo atsisakyta. Ir nors dabar mėtiniai ledai tiesiogiai nebesiejami su britų karališkąja šeima, vis dėlto iki šiol turi tam tikrą reputaciją, susijusią su "aukštesniąja kasta". Psichologai tvirtina, kad mėtinius ledus su šokolado gabaliukais mėgsta stiprios, nestandartiškai mąstančios, ekscentriškos asmenybės, ir kaip pavyzdį nurodo, tarkime, Baracką Obamą, kuris yra šių ledų gerbėjas. Vadinasi, jeigu mėgstate mėtinius ledus su šokolado gabaliukais, didelė tikimybė, jog turite lyderio savybių, ir jums nesvetimos pasaulio galingųjų ambicijos :) 

Nuotrauka Kristinos

Gaila, tačiau man virtualioje erdvėje nepavyko aptikti nei Marilyn Ricketts fotografijos, nei jos sukurto autentiško mėtinių-šokoladinių ledų recepto. Sprendžiant iš kai kurių anuos laikus menančių straipsnių, jie buvo gaminami kaip ir dauguma prancūziško stiliaus ledų - iš pradžių pakaitinant kiaušinių trynių, pieno, grietinėlės, cukraus ir druskos plakinį, o vėliau suteikiant jam mėtų skonį (įlašinant pipirmėčių ekstrakto), žalią spalvą (panaudojant maistinius dažus) ir rupią tekstūrą (įmaišant šokolado gabaliukus). Šiais laikais egzistuoja daugybė šių ledų variantų, ir dažnai mėtų skonis jiems suteikiamas, pieną užvirinant su šviežiais arba džiovintais mėtų lapeliais, o vėliau jį perkošiant. Tokie ledai, nors ir natūraliausi, paprastai būna blyškios žalsvai gelsvos spalvos ir švelnaus skonio, nes net didelė puokštė šviežių mėtų jiems nesuteikia to žalumo ir skonio stiprumo, kurį suteikia mėtų ekstraktas ir maistiniai dažai. Todėl, žiūrėdami į nuotraukas, kuriose mėtiniai ledai skaisčiai žali, neturėkite vilčių, jog jiems pagaminti užteko kelių mėtos šakelių iš nuosavo daržo. Šiaip jau aš nesu linkusi naudoti nebūtinų maisto priedų, bet prisipažinsiu, jog šiuos ledus gaminau senuoju būdu, ir su dažais, ir su mėtų ekstraktu. Tuomet man ir jų išvaizda, ir skonis būtent tokie, kokie turi būti - ryškūs ir įsimenantys. Žinoma, per dažnai jų gaminti nereikėtų, nors ledai išnyksta labai greitai. Vyras ir sūnus, šiaip jau aiškinantys, jog "mėtinių ledų nemėgsta", šįkart kaip reikiant kovojo dėl paskutinio jų šaukšto. 

Mėtiniai ledai su šokolado gabaliukais buvo sukurti Didžiojoje Britanijoje 1973 m., princesės Anos ir kapitono Mark Phillips vestuvių proga. Foto iš čia.

Šokoladas - dar vienas esminis šių ledų ingredientas, todėl reikėtų kruopščiai jį pasirinkti. Jeigu dar neįdėtas į ledus šokoladas veliasi burnoje užuot joje ištirpęs, neturėkite vilčių, kad atsidūręs leduose jis pagerės. Į mėtinius ledus dažnai dedami mažyčiai šokolado lašeliai, tad rinkitės juos, jeigu randate kokybiškų (man patinka itališki, o lenkiški, deja, - ne per labiausia), bet jeigu sutrupinsite atšaldytą mėgstamiausio šokolado plytelę, bus tikrai ne prasčiau (rekomenduočiau juodą šokoladą su maždaug 70 % kakavos - jis trapus ir ne toks saldus. Neišvynioję iš blizgios pakuotės, tokį šokoladą lengvai padaužykite sunkiu daiktu, kad sutrupėtų). Šokolado gabaliukai, kuriuos šįkart naudojau aš - tai sveriamos šokolado nuolaužos, kurias pirkau Kauno stoties turguje. Taigi, variantų čia yra daug ir įvairių, tad jums belieka išsirinkti priimtiniausią. 

Ir neklausykite tų, kurie kritikuoja jūsų pasirinkimą - juk mėtų ir šokolado derinį įvertinti sugeba tik ypatingi žmonės :) 

Nuotrauka Kristinos

Mint chocolate chip ice cream - mėtiniai ledai su šokolado gabaliukais

Ingredientai: (išeis ~ 1 l ledų)

Puokštė šviežių mėtų

1½ puodelio riebaus pieno (1 puodelis - 250 ml)

1½ puodelio riebios grietinėlės

4 kiaušinių tryniai

½-⅔ puodelio cukraus

Žiupsnis druskos 

Nebūtinai: keli lašai mėtų ekstrakto

Nebūtinai: keli lašai žalių ir/ar mėlynų maistinių dažų

80-100 g šokolado lašelių arba sutrupinto šokolado gabaliukų 

1. Mėtas nuplaukite ir susmulkinkite. Jeigu mėtų stiebai sumedėję, nuskabykite tik lapelius - jų turėtų būti maždaug 1 puodelis (gerai suspaustų). Mėtas sudėkite į nedidelį prikaistuvį, užpilkite pienu ir užvirinkite. Nukaiskite, uždenkite puodą ir palikite 1 valandai, kol pienas taps žalsvai gelsvos spalvos ir atvės, tuomet perkoškite.
2. Giliame dubenyje (geriausia metaliniame, stiklinis prastai kaista) suplakite mėtinį pieną, grietinėlę, kiaušinių trynius, cukrų ir druską. Dubenį su plakiniu statykite virš puodo su verdančiu vandeniu ir, nuolat maišydami, kaitinkite ant garų maždaug iki 80ºC, kol šiek tiek sutirštės (tik jokiu būdu neužvirinkite). Nukaitę perkoškite į kitą indą. Jeigu norite, įlašinkite kelis lašus mėtų ekstrakto ir/ar maistinių dažų (jeigu ledų masė atrodo daugiau geltona negu žalia, galima naudoti mėlynus dažus - kaip žinia, iš geltonos ir mėlynos spalvų randasi žalia). Gerai atšaldykite, iš pradžių kambario temperatūroje, tuomet šaldytuve. 
3. Atvėsusią ledų masę supilkite į ledų mašinėlę ir sukite pagal instrukciją. Kai ledai bus tirštokos grietinės konsistencijos, įmaišykite šokolado gabaliukus, tuomet baikite sukti. Supilkite į šaldymui skirtą indą ir dėkite į šaldiklį, kad iki galo sukietėtų.*
4. Prieš ragaudami, ledus apie 10 min. palaikykite kambario temperatūroje, tuomet sudėkite į serviravimo indus ir mėgaukitės.

* Jeigu neturite ledų gaminimo mašinėlės, atvėsusią ledų masę galima iš karto supilti į sandariai uždaromą indą, dėti į šaldymo kamerą ir maždaug kas 40 min. - 1 val. gerai išmaišyti. Šokolado gabaliukus įmaišykite tuomet, kai ledų masė bus gana tiršta. Kai ledų masė sutirštės tiek, kad bus nebemaišoma, palikite ją šaldiklyje, kad galutinai sutvirtėtų.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

Kavos ledai

Seniausios europiečių žinios apie šaldytus desertus susijusios su kelionėmis į senovės Kiniją ir kitas Rytų šalis, kur nuo neatmenamų laikų buvo mėgaujamasi įvairiais šerbetų tipo gardumynais. Europoje ledų gamybos pradininkais laikomi italai, ėmę juos ruošti dar senovės Romos laikais. Panašu, jog prancūzai ledus gaminti bus išmokę iš savo kaimynų. Maisto istorikai ginčijasi, kas ir kokiomis aplinkybėmis pirmasis supažindino prancūzų aukštuomenę su ledais, bet visi sutaria, jog ši pažintis įvyko apie XVII a. vidurį. Tuo tarpu paprastiems paryžiečiams ledus pristatė iš Sicilijos kilęs Francesco Procopio dei Coltelli (dar žinomas kaip Procopio Cutò), 1686 m. atidaręs Le Procope - pirmąją kavinę (ir ledainę) Paryžiuje. Čia bet kuriam mirtingajam buvo galima paragauti  gelato - itališkų pieniškų ledų, čia prasidėjo ir prancūziškų crème glacée istorija.

Legendinė - ir vis dar dirbanti - Le Procope kavinė-ledainė Paryžiuje, kurią 1686 m. atidarė Francesco Procopio dei Coltelli. Dešinėje - kavinės įkūrėjo portretas. Nuotrauka iš čia, jos autorius - Tony Page, profesionalus fotografas ir rašytojas, drauge su žmona Helen įkūręs kelionių agentūrą Travel Signposts bei organizuojantis keliones į Europą (ir į Lietuvą) iš tolimosios Australijos. Taip, aš matau copyright ženklą - jį prašė palikti pats fotografas, davęs man leidimą pasinaudoti šia nuotrauka.

Kalbant apie gelato ir crème glacée skirtumus, paprastai pabrėžiama, kad itališkieji gelato yra liesesni, ne tokie purūs (pienas plakasi prasčiau negu grietinėlė), bet ryškesnio skonio (dedama daugiau skonį suteikiančio ingrediento, kuris itin išryškėja, kai leduose mažiau riebalų), šiek tiek saldesni už prancūziškus, be to, šaldomi kiek aukštesnėje temperatūroje - per žema temperatūra ne itin riebius ledus paverčia kietais it plyta. Ir atvirkščiai - crème glacée sudėtyje vyrauja grietinėlė, skonį suteikiančio ingrediento dedama mažiau, o ledai šaldomi žemesnėje temperatūroje. Be to, į prancūziškus ledus visuomet dedami kiaušinių tryniai, kurie, pakaitinus ledų masę, padeda jai sutirštėti. Į gelato kai kada irgi dedami tryniai, ypač Italijos šiaurėje, tačiau kuo toliau į pietus, tuo liesesni gelato gaminami - čia ledų masė dažniau tirštinama krakmolu, o ir grietinėlės į juos pilama dar mažiau negu šiaurėje - o kartais nepilama išvis. Antraip sakant, atsispyrę nuo italų gelato, prancūzai sukūrė savo riebių, kreminių ledų variantą.

Rinkdamasi kavos ledų receptą, pasmalsavau, ar lietuviai mėgsta prancūziško stiliaus ledus? Mėgsta, ir jau seniai! Antai prancūziškų kavos ledų receptą radau Rūtos tinklaraštyje Lietuvos virėja: eksperimentai pagal Zawadską. Nesiimsiu spėlioti, iš kur Wincenta Zawadska mokėjo gaminti prancūziškus ledus; apie kultūrines įtakas Lietuvos virtuvei geriau paskaitykite Rimvydo Laužiko knygoje Istorinė Lietuvos virtuvė (beigi jo tinklaraštyje). Pasakysiu tik tiek, kad tautoms, kurios pateko į Rusijos imperijos sudėtį, išvengti prancūzų kultūros poveikio buvo tiesiog neįmanoma, nes į Prancūziją orientavosi visa carinės Rusijos aukštuomenė ir bent kiek prasilavinę žmonės, įskaitant kulinarijos knygų autorius.

Nuotrauka Kristinos

Priskirti prancūzų virtuvei Zawadskos ledus leidžia jų gamybos metodas: ledai sutirštinami kaitinant didelį kiaušinių trynių kiekį. O kaipgi pienas? - paklaus pastabesnis skaitytojas. Pirmiausia, tai pati Zawadska yra pažymėjusi, kad "geriems ledams vietoj pieno naudojama grietinėlė" (citata iš čia), taigi, pienas receptūroje atsiranda tik ekonominiais sumetimais. Antra, net jeigu ir taip, pagalvokime: kokį pieną Zawadska naudojo XIX a. viduryje? Ko gero turguje iš ūkininkų pirktą šviežią, nenugriebtą pieną. Žinote koks jo riebumas? Tai jau tikrai ne 1%. O ar kas nors matėte, kaip atrodo rankiniu separatoriumi separuotas pienas? Aš mačiau, ir ne kartą. Grietinėlė tuomet būna labai tiršta, riebesnė negu 35%, manau, gali siekti net 40-50%. Nuo jos likęs pienas būna visiškai liesas, net melsvas, kaime tokį vadina liespieniu ir atiduoda gyvuliams kaip nebetinkamą žmonių maistui. Todėl Rūta, pakeitusi šiuolaikinį pirktinį pieną grietinėle, buvo visiškai teisi: Zawadskos laikais - manau, ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje - tiek pienas, tiek anuometinius kokybės reikalavimus atitinkanti grietinėlė buvo gerokai riebesni. Todėl jeigu gaminate ledus pagal senus receptus, vietoje pieno geriau jau naudokite neriebią grietinėlę (arba pieno ir grietinėlės mišinį, kurio riebumas būtų bent jau apie 4,5%).

Tai va, nors receptą šiek tiek modifikavau, bet gamindama kavos ledus pirmiausia naudojausi Rūtos patirtimi ir patarimais. Grietinėlę ėmiau dviejų rūšių (Rūta nenurodo, kokio riebumo grietinėlę pylė), o masę su kiaušinių tryniais, kaip ir priklauso, pakaitinau. Espresso kavą išsiviriau kavos aparatu, o tuomet joje dar papildomai ištirpinau 1 šaukštelį tirpios kavos; čia ne pati taip sugalvojau, o perskaičiau kažkuriame prancūziškame puslapyje, kurio, deja, vėliau neberadau. Ledai buvo nuodėmingai gardūs, o mano vyras, didelis kavos mėgėjas, apskritai prisiekė jiems meilę ir ištikimybę :) Dėkui, Zawadskai ir Rūtai!

Nuotrauka Kristinos

Glace au café - kavos ledai

Ingredientai: (išeina apie 700 ml)

100 ml stiprios kavos be tirščių 

Nebūtinai: 1 a.š. tirpios kavos 

3 kiaušinių tryniai 

100 g cukraus pudros 

300 ml riebios grietinėlės 

200 ml riebaus pieno (arba liesos grietinėlės)

1. Išvirkite nedidelį puodelį stiprios kavos (aš viriau espresso kavos aparatu). Jeigu norite stipresnio skonio ledų, joje ištirpinkite šaukštelį tirpios kavos. Palikite, kad atvėstų.
2. Pagaminkite kiaušinio trynių, cukraus ir grietinėlės/pieno plakinį, supilkite atvėsusią kavą ir išmaišykite. 
3. Indą (geriausia metalinį) su ledų mase dėkite virš puodo su lėtai verdančiu vandeniu ir, nuolat maišydami, pakaitinkite, kol masė sutirštės ir taps skystos grietinės konsistencijos. Sutirštėjusią ledų masę nukaiskite, supilkite į šaltą indą ir palikite atvėsti, tuomet dėkite į šaldytuvą ir gerai atšaldykite (galima ir per naktį).
4. Atšaldytą masę supilkite į ledų mašinėlę ir išsukite, kol sutirštės. Supilkite į šalčiui atsparų indelį ir dėkite į šaldiklį bent dviem valandom, arba kol ledai gerai sustings. 
5. Prieš valgant ledus, išimkite juos iš šaldiklio ir palaikykite kambario temperatūroje apie 10 min. Tiekdami, jeigu norite, galite pagardinti kavos likerio šaukšteliu arba papuošti, pavyzdžiui, šokoladu :)

Svarbiausias recepto šaltinis: Lietuvos virėja: eksperimentai pagal Zawadską.

Pistacijų ledai

Mano vaikas ne per seniausia išaugo iš lopšinių periodo. Prasidėjo pasakų era. Vakarais jis prašo nebe jį pasupti, o pabučiuoti. Kad ir kaip užsiėmusi būčiau, visuomet skiriu laiko šiam ritualui. Esu iš tų "kietaširdžių", kaskart neperkančių vaikui jo geidžiamų, bet nebūtinų daiktų, tačiau labai stengiuosi, kad jis jaustųsi mylimas ir saugus. Šie labos nakties palinkėjimai man primena pačią pirmąją sceną iš Marcelio Prousto romano Prarasto laiko beieškant (Svano pusėje). Pasakotojas, jautrus ir liguistas vaikas, kiekvieną vakarą savo kambaryje laukia mamos, kuri užsuka palinkėti jam labos nakties, ir kurios bučinį jis lygina su ostija. Tačiau į svečius atėjus kaimynystėje gyvenančiam Svanui, tėvai po vakarienės lieka sode valgyti ledų, o berniuką miegoti palydi tarnai. Mintis, kad mama neateis, sukelia vaikui nervinį priepuolį, o sode suaugusiųjų valgomi ledai - "granitiniai", kavos, pistacijų - tampa lyg kokiu atskirties ir uždrausto malonumo simboliu.

Nuotrauka Kristinos

Vieną vakarą, vėl prisiminusi šį epizodą, nusprendžiau pagaminti pistacijų ir kavos ledų - tam, kad jais pasimėgautų visa šeima (tiesa, kavos ledai buvo skirti tik suaugėliams :). Gaminau senovinius prancūziškus, t.y. su grietinėle ir sutirštintus kiaušinių tryniais. Mat ledai be grietinėlės ir be trynių nelaikomi tradiciniais; tai gali būti koks nors autorinis kūrinys, galbūt labai vykęs - bet ne crème glacée. Grietinėlės ir pieno santykis prancūziškuose leduose tradiciškai turėtų būti maždaug 3:2 (kitaip negu italų gelato, kur proporcija atvirkštinė; bet neapsigaukite dėl jų lyg ir sveikesnės sudėties - italai į saviškius deda ne tik daugiau pagrindinį skonį suteikiančio ingrediento, bet ir cukraus). Be to, prancūziškų ledų masę su tryniais būtinai reikia kaitinti, kad prieš išsukant ji jau būtų sutirštėjusi.

Kai dėl pistacijų ir kavos, tai Marcelio Prousto kūrinyje minimi ledai įvardijami kaip glace au café et à la pistache, t.y. kavos ledai su pistacijomis, bet neradau nė vieno prancūziško recepto, kur pistacijos ir kava būtų maišomos. Žinoma, rašytojas galėjo kalbėti apie netradicinius ledus, nes XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje gyvenę žmonės irgi stengėsi nustebinti svečius netikėtais deriniais (pavyzdžiui, ponui de Norpua pasakotojo mama mėgina padaryti įspūdį novatoriškomis ananasų ir trumų salotomis - deja, nesėkmingai). Ir vis dėlto, pasklaidžiusi prancūziškus šaltinius, nusprendžiau, jog greičiausia čia kalbama apie dviejų rūšių tradicinius ledus - pistacijų (pranc. glace à la pistache) ir kavos (pranc. glace au café). Taigi, pagaminau juos abu - ir turiu pasakyti, desertas buvo puikus: saldūs riešutiniai ledai maloniai kontrastavo su švelniai karstelnančos kavos skoniu. Gaila tik, kad ledai yra labai nekantrūs modeliai, ir padaryti bent jau pakenčiamas jų nuotraukas per tas kelias minutes, kol jie ima tirpti - užduotis ne iš lengvųjų. 

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia pasidalinsiu su jumis prancūziškų pistacijų ledų receptu. Tačiau pradėti reikėtų nuo pistacijų pastos (pranc. pâte de pistache) - didžiai deficitinio ir brangaus dalyko, kurio reikia šiems ledams pagaminti. Nesijaudinkite, ne tik Lietuvoje taip - sunkumais įsigijant pistacijų pastos skundžiasi visi (žr. Aušros pasakojimą ir jos pistacijų gelato receptą). Kaina irgi kandžiojasi visur. Bet yra ir gera žinia - pasigaminti naminę pistacijų pastą tikrai įmanoma. Dar daugiau - tie žmonės, kurie, regis, neturi jokių problemų naudoti pirktinę pistacijų pastą, gamina ją patys, kad būtų tikri dėl puikių rezultatų. Norite pavyzdžio? Pierre Hermé. Negi manote, kad jam kiltų problemos parsisiųsti kokybiškos pistacijų pastos iš, tarkime, Sicilijos? Betgi ne, jis gamina ją pats ir kitiems siūlo tai daryti. Jeigu netikite, perskaitykite šį įrašą - ir būtinai pažiūrėkite į paskutinę nuotrauką, kurioje matomas skirtumas tarp naminės ir pirktinės pistacijų pastos (nors tikiu, jog pirktinės būna ir geresnės).

Tad gamindami pistacijų pastą, nesijauskite kankiniais - jauskitės Pierre Hermé pasekėjais :) Juo labiau, kad šis darbas nėra toks baisus, kaip atrodo - man pasigaminti 200 ml indelį pistacijų pastos truko maždaug valandą laiko ir kainavo ne daugiau negu 20 lt. Aš daugmaž vadovavausi Pierre Hermé pateiktu ingredientų sąrašu, bet jo pistacijų pastos gamybos metodas man pasirodė pernelyg sudėtingas. Jis siūlo virti cukraus sirupą, termometru matuoti jo temperatūrą, pistacijas cukruoti, o tuomet jas malti. Greičiausia šis metodas turi kažkokių privalumų, bet man nepavyko išsiaiškinti kokių būtent. Todėl aš viską dariau kur kas paprasčiau - riešutus ir cukraus pudrą sumaliau smulkintuvu be jokio cukravimo. Pasta išėjo labai gera ir kuo puikiausia tiko ledams. Ir dar pusė liko kitam kartui :) Beje, nedidelis kiekis migdolų į pistacijų pastą dedamas tam, kad išryškėtų jos riešutinis kvapas, nes, autoritetingų konditerių nuomone, vienų pistacijų kvapas pernelyg silpnas ir neišraiškingas.

Pistacijų pasta

Ingredientai: (išeina apie 200 ml)

150 g neskrudintų ir nesūdytų pistacijų su lukštais* 

70 g cukraus pudros 

1 v.š. migdolų be luobelės (aš naudojau migdolų plokšteles) 

Keli lašai migdolų esencijos 

1 a.š. riešutinio (arba kitokio neutralaus skonio ir kvapo) aliejaus 

2-5 v.š. virinto vandens 

1. Pistacijas išgliaudykite - išgliaudytų jų bus apie 70-80 g. Sudėkite į dubenėlį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Maždaug po 7-10 min. karštą vandenį nupilkite ir pistacijas perliekite šatu vandeniu. Riešutų odelė turėtų atšokti - nulupkite ją, kaip lupami migdolai (užtruksite apie 10 min. - 70 g riešutų nėra labai daug :). Pistacijos turėtų būti ryškiai žalios spalvos. 
2. Dabar riešutus reikia apdžiovinti - geriausia 10-15 min. orkaitėje, apie 70-80ºC temperatūroje; jeigu yra, įjunkite ir ventiliatorių. Apdžiūvusius riešutus galite pakepinti, t.y. padidinti temperatūrą maždaug iki 150ºC ir kepti dar 10-15 min. [Tai nebūtinas žingsnis, aš jį praleidau, nes norėjau, kad pistacijų pasta būtų ryškiai žalia ir natūralaus skonio].
3.  Išimtas iš orkaitės pistacijas atvėsinkite, tuomet sudėkite į smulkintuvo indelį. Kartu sudėkite migdolus ir cukraus pudrą. Malkite, kol riešutai ims panašėti į smulkučius trupinukus. Įlašinkite kelis lašus migdolų esencijos, supilkite aliejų ir apie 2 v.š. vandens. Vėl pamalkite; jeigu pasta limpa prie indelio sienelių ir jos neįmanoma smulkinti toliau, įpilkite papildomai vandens - vos tik masė pasidarys tirštos tyrės konsistencijos, ji atlips nuo smulkintuvo indelio kraštų, ir galėsite ją sutrinti iki norimo glotnumo. 
4. Pastą sudėkite į švarų stiklinį indelį ir laikykite šaldytuve. 

*Aš pirkau geros kokybės, nesūdytas ir nekepintas Rawjus pistacijas. Jų produktų galima rasti ne tiktai internetinėje parduotuvėje, bet ir kai kuriose ekologiškų prekių parduotuvėse. 150 g pakuotės kaina, priklausomai nuo to, kur pirksite - 15-17 lt. 

Svarbiausi šaltiniai čia ir čia. 

Nuotrauka Kristinos 

Dauguma mano aptiktų glace à la pistache receptų panašūs, išskyrus pačius moderniausius, kurie rekomenduoja naudoti stabilizatorius. Aš rinkausi patį paprasčiausią, kokį tik radau, ir rezultatu skųstis tikrai negaliu. Tiesa, pistacijų pastos kiekį padidinau, nes man norėjosi ryškesnio skonio ledų. Be to, kitą kartą vietoje pieno turbūt naudočiau liesą grietinėlę - taip padariau, gamindama kavos ledus, kurie išėjo truputį kremiškesni (daugiau savo pamąstymų apie pieną ir grietinėlę - prie kavos ledų recepto :).

Glace à la pistache - pistacijų ledai 

Ingredientai: (išeina apie apie 700 ml ledų) 

4 kiaušinių tryniai 

100 g cukraus pudros 

300 ml riebios grietinėlės 

200 ml riebaus pieno (arba neriebios grietinėlės) 

2-4 v.š. pistacijų pastos 

Nebūtinai: smulkintų pistacijų (ledams papuošti) 

1. Kiaušinių trynius ir cukraus pudrą plakite šluotele, po truputį pildami grietinėlę. Tuomet supilkite pieną, sudėkite pistacijų pastą (jos kiekis priklauso nuo jūsų skonio) ir dar kartą išplakite. 
2. Indą su plakiniu (geriau metalinį) dėkite virš puodo, kuriame lėtai verda vanduo. Nuolat maišydami kaitinkite, kol masė šiek tiek sutirštės ir primins skystą grietinę. Tai turėtų užtrukti apie 15 min.; jokiu būdu masės neužvirinkite. Sutirštėjusį plakinį iškart perpilkite į kitą, atšaldytą indą ir palikite atvėsti. 
3. Atvėsusią masę dėkite į šaldytuvą ir kelias valandas (arba per naktį) palikite šaldytuve. 
4. Atšalusį plakinį supilkite į ledų mašinėlę ir paruoškite pagal instrukcijas. Išsuktus ledus dėkite į šalčiui atsparų indelį ir prieš patiekiant laikykite šaldymo kameroje dar mažiausia 2 val. 
5. Prieš tiekiant ledus, juos išimkite iš šaldymo kameros ir palaikykite kambario temperatūroje apie 10 min., arba kol šiek tiek suminkštės. Sudėkite į serviravimo indus, jeigu norite, papuoškite smulkintomis pistacijomis ir mėgaukitės :) 

Svarbiausias recepto šaltinis čia. 

Tęsinys čia :)