Calabacitas - cukinijų (aguročių), kukurūzų ir pomidorų troškinys

Kad jau parašiau apie actekų sriubą, parašysiu ir apie daržovių troškinį, Meksikos ir JAV pasienyje vadinamą calabacitas - jis gali būti puikus antrasis patiekalas arba garnyras prie paukštienos, kuri lieka išvirus sultinį. Ispaniškai žodis calabacita reiškia jauną, nedidelę cukiniją (ar agurotį), kurios žievelė vis dar minkšta ir valgoma. Tuo tarpu calabacitas - tai cukinijų ir/arba aguročių, kukurūzų ir pomidorų troškinys, kaip ir galima tikėtis iš šio regiono valgių, kiek aštrokas.

Nors tvirtinama, jog moliūginių šeimos daržovės Šiaurės Amerikoje augintos jau prieš 10 tūkstančių metų, vis dėlto jų paplitimas ir visuotinis vartojimas susijęs su europietiška įtaka. Pirmiausia, prireikė nemažai laiko, kol buvo išvestos šiuolaikinės daržovių veislės, nes laukiniai augalai dažnai vesdavo kietus, plaušuotus ir karčius moliūgus ir aguročius. Antra, šių daržovių paplitimas senojoje kultūroje tiesiogiai priklausė nuo jas apdulkinančių laukinių bičių Peponapis - tai ypatingos bitės, kurios renka žiedadulkes tik iš moliūginių šeimos augalų. Europiečiai, į Naująjį pasaulį atgabenę savo kraštų bites, labai palengvino moliūginių šeimos daržovių auginimą - čia jau nekalbant apie šiuolaikines daržininkystės technologijas. Šiaip ar taip, žinant cukinijų/aguročių auginimo istoriją, galima suprasti, kodėl calabacitas laikomas pietinėms JAV valstijoms, o ne Meksikai būdingesniu patiekalu. Nepaisant visiškai proziško ir neįkvepiančio ingredientų sąrašo, troškinys labai geras, todėl gali tapti maloniu netikėtumu netgi prisiekusiems mėsos mylėtojams. Rekomenduoju jį išmėginti, jeigu mėgstate greitai ir nesudėtingai pagaminamus daržovių troškinius arba ieškote įdomesnio garnyro recepto.

Tiesą sakant, šį troškinį reikėtų gaminti antroje vasaros pusėje arba ankstyvą rudenį, kai cukinijos, pomidorai ir kukurūzai būna patys geriausi. Aš žiemos metu jį ryžausi gaminti tik todėl, kad turėjau užsilikusių, draugės dovanotų patisonų ir norėjau juos kažkaip sunaudoti. Mat calabacitas - labai lankstus receptas, kuriam galima sunaudoti visų rūšių cukinijas, aguročius ir patisonus. Troškinys ypač gražiai atrodo, kai naudojami kelių rūšių daržovės: pavyzdžiui, žalios ir geltonos cukinijos ir mažyčiai patisonai. Čia variacijų gali būti begalė, tad jeigu iki dabar vis dar turite užsilikusią kokią peraugusią cukiniją ar jos giminaitę/-į, visi jie puikiai tiks šiam troškiniui.

Kas juokingiausia, jog patisonų į troškinį taip ir neįdėjau - paaiškėjo, jog nepaisant gražios išvaizdos, jie kažkodėl buvo apkartę :( Bet kadangi nebenorėjau griauti vakarienės koncepcijos, nusprendžiau šįkart naudoti jaunas pirktines cukinijas. Nežinau, kiek ir kokių vitaminų jose šiuo metų laiku, bet galiu pasakyti, kad troškinio skoniui tai įtakos neturėjo. Kitus troškinio komponentus - pomidorus be priedų savo sultyse ir kukurūzus - pirkau skardinėse. Yra receptų, tvirtinančių, kad puiki calabacitas išeina ir be pomidorų, bet man atrodo, kad tada patiekalas būtų prėskas. Antra vertus, jeigu sudėsite tą nežmonišką kiekį aitriųjų paprikų, kurį deda vietos gyventojai, apie prėskumą galvoti neteks :) Bet aš troškinį gaminu ne per daug aštrų, naudoju tik šiek tek aitriosios paprikos, o kad būtų juntamas pipiro skonis ir kvapas, dedu smulkiai supjaustytą saldžią žaliąją papriką (taip pat, kaip gamindama žalią čili troškinį, irgi kilusį iš šių kraštų).

Patiekiant calabacitas dažniausia užtarkuojama daugiau ar mažiau sūrio - mūsų sąlygomis bene geriausia naudoti čederio, kurį mėgsta ir pasienyje gyvenantys amerikiečiai. Prie troškinio galima pasiūlyti bet kokios baltos duonos, bet jeigu išsikepsite šiltų tortilijų, tikrai nepasigailėsite (mano mėgstamas tortilijų receptas čia).

Nuotrauka Kristinos

Calabacitas - cukinijų (aguročių), kukurūzų ir pomidorų troškinys

Ingredientai: (4 pagrindinio patiekalo arba 6 garnyro porcijoms)

2 v.š. sviesto

2 v.š. aliejaus

1 didelis svogūnas

2 česnako skiltelės

Aitriųjų žaliųjų paprikų (pagal skonį)*

2 jaunos, ne itin didelės cukinijos (tiks bet kokios rūšies cukinijos, aguročiai ir patisonai; galima naudoti ir jų mišinį )

~200 ml vištienos sultinio, daržovių nuoviro arba vandens

4 dideli pomidorai be odelės (ne sezono metu naudokite konservuotus pomidorus savo sultyse be priedų + 1-2 a.š. cukraus)

~ 300 ml skardinė konservuotų kukurūzų (sezono metu naudokite šviežius)

Druskos (pagal skonį)

Čederio sūrio (patiekiant)

Nebūtinai: grietinės (patiekiant)

1. Puode, kuriame gaminsite troškinį, įkaitinkite sviestą ir aliejų. Sudėkite plonais pusžiedžiais pjaustytus svogūnus ir smulkintą česnaką. Pamaišydami kelias minutes troškinkite, kol suminkštės. 
2. Sudėkite smulkintas aitriąsias žaliąsias paprikas (ir, jeigu naudosite, saldžią žaliąją papriką), troškinkite dar kelias minutes. 
3. Sudėkite norimo dydžio gabaliukais susmulkintas cukinijas ir/ar aguročius (be sėklų ir be kietos žievelės). Išmaišykite, supilkite sultinį ir uždengę troškinkite apie 10 min., arba kol daržovės taps beveik minkštos. 
4. Įmaišykite smulkintus pomidorus be odelės bei jų sultis ir konservuotus kukurūzus (aš supilu ir kukurūzų konservavimo skystį).** Troškinkite dar 5-10 min. 
5. Pasūdykite pagal skonį, patikrinkite, ar troškiniui netrūksta aštrumo. Jis neturėtų būti sausas - dėl sultinio ir iš daržovių išsiskyrusių sulčių, calabacitas veikiau jau primins labai tirštą sriubą. 
6. Prieš patiekiant užtarkuokite čederio sūrio. Jeigu norite, galite pagardinti ir šaukšteliu grietinės, ypač jeigu vietoje sultinio naudojote vandenį. 
7. Patiekite su balta duona, o dar geriau - tortilijomis. Jeigu norite, valgykite troškinį kaip garnyrą prie mėsos, žuvies ar kiaušinienės.

* Aitriųjų paprikų dėkite tiek, kad patiekalas nebūtų per aštrus jūsų skoniui. Aš naudoju nedaug aitriųjų paprikų, bet į troškinį papildomai dedu vieną saldžią žaliąją papriką, kuri suteikia patiekalui pipiro skonio ir kvapo.

** Naudojant šviežius kukurūzus, juos sudėti reikėtų anksčiau, drauge su paprikomis.

Troškinys gardus ir atvėsęs. Čia jis suporuotas su virta vištiena ir tapęs priešpiečių sumuštiniu. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Desertinės aguročio salotos

Turbūt dauguma esame susidūrę su situacija, kai koks nors pažįstamas žmogus pasidžiaugia gausiu cukinijų, moliūgų ar aguročių derliumi, o paskui retoriškai (arba ne retoriškai) paklausia: o ką dabar su jais/jomis daryti?! Na taip, mūsų krašte tai palyginti neseniai prigijusios daržovės-atėjūnės, todėl pastaruosius porą dešimtmečių dar tik formuojasi jų gaminimo tradicijos. Čia aš turiu turiu galvoje ne profesionalius šefus, o bet kurį eilinį žmogų, puikiai žinantį ne vieną ir ne du būdus, kaip galima paruošti bulves ar kopūstus, bet šiek tiek sutrinkantį, kai priešais save mato, pavyzdžiui, visą kalną patisonų.

Šiandieninis patiekalas skirtas būtent tiems, kurie mėgina kūrybiškai pažvelgti į aguročių derlių. Rafinuotu desertu šio saldėsio nepavadinsi, tačiau jis tikrai patiks tiems, kurie mėgsta įvairias vaisines salotas, kompotus, saldžias sriubas, o gal tiesiog stengiasi valgyti mažiau miltinių patiekalų ir ieško alternatyvų tradiciniams pyragėliams. Taigi, jeigu norite padaryti įspūdį savo vaikinui, geriau jau kepkite šokoladinį tortą, o jeigu renkatės išgerti kavutės su nuolat besidietinančiomis draugėmis, aguročių desertas bus pats tas :) Nepretenzingos, švelnaus ir malonaus skonio, šios saldžios aguročio salotos turi ir kitų privalumų - yra nebrangios, greitai pagaminamos ir tausojančios nervus, nes nereikia jaudintis, kad sukris biskvitas, neišsiplaks kremas ar įvyks kitokia "katastrofa".

Desertinės aguročio salotos pratęsia Somalio virtuvės temą. Šioje šalyje jos yra vadinamos bocor katiitow. Ramadano laikotarpiu tai laibai populiarus valgis šalies pietuose (kaip savo tinklaraštyje nurodo Barlin Ali, pirmiausia Banadir ir Shabelle regionuose).

Somalyje salotos tradiciškai gaminamos iš ilgų, švelnios žalios spalvos aguročių. Ar išeina iš kitokių? Nežinau, nes turiu prabangą naudoti būtent tokius, kokių reikalauja tradicinis receptas (ačiū Jurgita!). Jie paprastai supjaustomi kubeliais, tačiau gali būti pateikiami ir kaip ilgi "spagečiai" - išmėginkite, jeigu turite tokiam pjaustymui skirtą virtuvinį įrankį. Sviestas Somalyje paprastai reiškia lydytą sviestą, cukrus - rudąjį nerafinuotą cukranendrių cukrų, tačiau jeigu gaminsite su paprastu sviestu ir baltu cukrumi, desertas vis tiek pavyks. Tik būtinai įdėkite žiupsnelį druskos - ji subalansuos patiekalo skonį ir saldumą. Cinamono lazdelę galima keisti žiupsneliu malto cinamono, o štai kardamoną būtinai pirkite ankštelėmis, ir jo sėklas sugrūskite patys - kaip jau esu rašiusi, parduotuvėje pirkdami jau sumaltą, įsigysite bekvapius, pjuvenas primenančius miltelius, neturinčius nieko bendro su tikruoju kardamonu. 

 

Nuotrauka Kristinos

Bocor katiitow - desertinės aguročio salotos

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 1 kg aguročio (geriau šviesiai žalia odele), be sėklų ir žievės

40 g lydyto arba paprasto sviesto

100-120 g cukraus (pageidautina rudojo cukranendrių)

¼ a.š. grūstų kardamono sėklų

1 maža cinamono lazdelė

Žiupsnelis druskos

1. Agurotį supjaustykite nedideliais kubeliais arba ilgomis plonomis juostelėmis.
2. Keptuvėje išlydykite sviestą, tuomet dėkite agurotį bei cinamono lazdelę. Pabarstykite cukrumi, druska ir grūstu kardamonu, išmaišykite ir, retkarčiais atsargiai pamaišydami, ant vidutinės ugnies troškinkite 20-30 min. neuždengtoje keptuvėje. Per tą laiką agurotis turėtų suminkštėti, o beveik visas jo išskirtas skystis nugaruoti. Jeigu aguročiui suminkštėjus vis dar yra daug skysčio, padidinkite ugnį ir jį nugarinkite, kad jo liktų ne daugiau negu keli šaukštai.
3. Aguročius nukaiskite, sudėkite į serviravimo indą/indus ir palikite atvėsti. Šį desertą rekomenduojama valgyti šaltą, tačiau dėti jo į šaldytuvą nepatarčiau, nes sustings į patiekalą dėtas sviestas, o drauge su juo ir salotų "padažas". Man asmeniškai gardžiausia šias salotas valgyti tuomet, kai jos būna kambario temperatūros, tačiau čia kiekvienas turėtų vadovautis savo skoniu:)  

Recepto šaltinis čia.