Antigvos sūrio bandelės

Įtariu, ką pagalvoja skaitytojai, perskaitę šiandieninį įrašo pavadinimą. Ir kaip tik todėl pirmasis dalykas, kurį turiu pasakyti apie šias bandeles - tai, kad jų pavadinimas dviprasmiškas. Iš tikrųjų į šių bandelių sudėtį sūris neįeina. Tai kodėl jos vadinamos sūrio bandelėmis? Todėl, kad Karibų salose, tiksliau, Antigvoje ir Barbudoje, jos kepamos specialiai tam, kad būtų valgomos su lydytu sūriu! O kodėl negalima lydyto sūrio tepti ant kitokios duonos ar bandelių? - galbūt paklausite. Tai žinoma, kad galima. Tačiau sūrį valgyti su specialiomis sūrio bandelėmis yra tvirta šios nedidelės salų valstybės tradicija. Patikėkite, kai ant šiltos, minkštos bandelės užsitepi sūrio, užkandis iškart tampa ypatingas, ir jo nė lyginti negali su paprasčiausiu sumuštiniu :) 

Nuotrauka Kristinos

Kai mes įsivaizduojame Karibų salų virtuvę, dažniausia prieš akis iškyla egzotiniai vaisiai, tinkluose spurdančios žuvys ir spalvingi, skėtukais papuošti romo kokteiliai. Apie bandeles su razinomis, regis, pagalvoja retas. Ir tikrai: panašūs kepiniai šiame regione ko gero niekada nebūtų atsiradę, jeigu ne kolonializmo epocha. Tačiau prisiminus, kad Antigvą ir Barbudą 1632-1981 m. valdė britai, viskas stoja į savo vietas: kepinių su razinomis Didžiosios Britanijos virtuvėje nors vežimu vežk. Taigi, sūrio bandelių receptūrą salų gyventojai perėmė iš britų, tik, žinoma, jį pakeitė taip, kad atitiktų vietinę dvasią (pavyzdžiui, dalį miltų pakeitė kokosų drožlėmis). Tarp kitko, panašių kepinių, perimtų iš britų virtuvės, galima nesunkiai aptikti ir kitose Karibų salose, ypač tose, kur britai šeimininkavo ilgesnį laiką.

Nuotrauka Kristinos

Kai dėl sūrio, tai situacija analogiška. Tradiciškai Antigvoje ir Barbudoje ant bandelių tepamas ne bet koks sūris, o lydytas čederis. Čederis, kaip žinia, yra britų pasididžiavimas. Kodėl lydytas? Todėl, kad salose per mažai vietos galvijų bandoms, ir, nesant vietinių pieninių, sūris į šalį nuo seno atkeliaudavo iš svetur didelėse skardinėse - kad būtų patogiau transportuoti, o atvežus - sandėliuoti, nebijant, kad produktas greitai suges. Be abejo, šiais laikais sūrių pasirinkimas Karibų salose didžiulis, tačiau vietiniai gyventojai vis dėlto tvirtina, kad, laikantis tradicijų, sūrio bandelės turi būti valgomos su senamadišku lydytu sūriu iš skardinių. Savo namuose jie patys taip ir stengiasi daryti, na, o turistai, nesukantys sau galvos dėl autentiškumo, renkasi sūrius pagal savo skonį. 

Nuotrauka Kristinos

Aš ant sūrio bandelių irgi tepiau ne čederį (beje, Lietuvos parduotuvėse lydyto čederio net nesu mačiusi), o lydytą tepamą Valio sūrį, kurį gavau iš ponios Rasos. Šis sūris būna trijų rūšių - be priedų, su voveraitėmis ir žolelėmis bei su rūkyta vištiena. Visi trys sūriai puikaus skonio, ir vienintelis dalykas, kuris gali atbaidyti valgytojus - tai šių gaminių sudėtyje esančios specialios druskos. Anot ponios Rasos, jos dedamos visai ne tam, kad veiktų kaip skonio stiprikliai, dažikliai ar pan., o grynai dėl technologinės neišvengiamybės: kitaip sūrio esą paprasčiausia neįmanoma išlydyti. Lyginant su kitų rūšių lydytais sūriais, priedų Valio lydytuose tepamuose sūriuose akivaizdžiai mažiau, tačiau jeigu esate alergiškas ar vengiate panašių dalykų dėl kitų priežasčių, atkreipkite dėmesį į produkto sudėtį. Aš, savo ruožtu, galiu pasakyti, kad lydytą sūrį su mažiau priedų pasigaminti galima nebent namuose: darant naminius lydytus sūrelius, pakanka varškės, valgomosios druskos ir sodos. Na, o jeigu mėgstate lydytą sūrį, tačiau neturite laiko, noro ir galimybių jį lydyti namuose, Valio lydyti tepami sūriai - dėmesio vertas pasirinkimas. Pagaliau, prie sūrio bandelių tiks bet koks jūsų mėgstamas sūris, lydytas ir nelydytas - svarbu, kad maistas jums patiktų ir jus džiugintų.

Nuotrauka Kristinos

Antigvoje ir Barbudoje sūrio bandelės paprastai kepamos kepyklėlėse, o vietiniai gyventojai jomis apsirūpina kiekvieną rytą. Na žinote, gi ne kiekviena prancūzų šeima rytais kepa kruasanus savo namuose - analogiška situacija ir čia :) Gal todėl Antigvos sūrio bandelių receptūrų knygose ir internete neradau itin daug. Tačiau kepdama jas pirmąjį kartą, buvau visiškai rami: mat naudojau receptą, kurį siūlė profesionali šefė Freda Henry Gore, pripažinta kelių kulinarinių knygų autorė. Juo labiau, kad sekmadieninė Antigvos duona, kurią kepiau pagal jos receptą, buvo nuostabi. Tačiau mano pirmas blynas buvo ne tikrai prisvilęs, o ir visiškai sudegęs: iš pradžių tešla buvo skysta, įbėrus daugiau miltų, tapo guminė ir visiškai nekilo. Tad ji atsidūrė šiukšlių dėžėje, nors mano praktikoje tokių atvejų buvo labai nedaug, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tada mėginau kitas receptūras, bet jomis taip pat buvau ne itin nepatenkinta: tešla prastai kilo, iškepusios bandelės buvo kietokos ir t.t. Galų gale vieną dieną atsisėdau, išanalizavau situaciją ir išsiaiškinau, kas su visais tais receptais blogai. O blogai buvo tai, kad į tešlos sudėtį įėjo daug cukraus ir palyginti mažas mielių kiekis. Kaip žinia, mažas cukraus kiekis mieles aktyvuoja, o didelis, pasirodo, veikia kaip konkurentas: supaprastintai tariant, cukrus pasisavina tešloje esantį vandenį, nukonkuruodamas mieles, kurioms vanduo taip pat reikalingas. Štai kodėl į saldžias tešlas mielių turėtų būti dedama daug daugiau negu į nesaldžias (saldžia tešla laikoma tokia tešla, kai į 4 puodelius miltų beriama daugiau negu pusė puodelio cukraus). Atlikusi visokius skaičiavimus, riebalų ir mielių kiekį padidinau, cukraus - ženkliai sumažinau, ir galų gale iškepiau tokias bandeles, kokios jos privalo būti: ne per saldžios, purios, minkšta plutele, nesužiedėjančios netgi kitą dieną. Kaip jau esu prisipažinusi įraše apie rojaus obuoliukų pyragą, aš labai nemėgstu keisti originalių receptų, bet šis atvejis buvo iš tokių, kai geresnės išeities tiesiog nemačiau. Taigi, žemiau esantį receptą jums užrašiau, kruopščiai pasvėrusi ir pamatavus produktus pagal savo skonį ir supratimą. Būtent šios produktų proporcijos man pasiteisino labiausia, bet jūs, žinoma, galite išmėginti ir originalias receptūras - nuorodas į jas pateikiau įrašo pabaigoje.

Nuotrauka Kristinos

Dar vienas momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį - produktų kiekiai. Karibų šefai siūlo kepti bandeles iš 6 puodelių miltų, o tai bus maždaug 4 didelės skardos bandelių. Aš manau, kad vidutinei lietuvių šeimai visai užtenka vienos didelės skardos bandelių, todėl savo recepte produktų kiekius stipriai sumažinau (dalinau iš 4). Be to, sakoma, kad šios bandelės turi būti didelės - tokios, kad vienos pakaktų žmogui pavalgyti. Tiesą sakant, laikantis kai kurių rekomendacijų, išsikeptumėte net ne bandelių, o bandų, primenančių gerą duonos puskepalį. Aš siūlau bandeles daryti žmoniškesnio dydžio, kad jas valgyti būtų patogiau ir smagiau.

Nors šios bandelės tradiciškai valgomos su lydytu sūriu, prie jų įprasta patiekti ir kitokių mėgstamų priedų - pavyzdžiui, sviesto, dešros, kumpio ir pan. Sukomponuokite tokius sumuštinius, kokie jums patys gardžiausi ir mėgaukitės į sveikatą. Na, o jeigu norite tokių sūrio bandelių, ant kurių nereikėtų nieko tepti, priminsiu jums chipá sūrio bandeles iš Pietų Amerikos - tikrą sūrio mėgėjų svajonę :) O dabar - gražaus jums savaitgalio ir gardžių eksperimentų virtuvėje!

Nuotrauka Kristinos

Antigua bun and cheese* - Antigvos sūrio bandelės

Ingredientai: (išeis 8 nedidelės bandelės)

25 g šviežių mielių (arba 1 v.š. džiovintų)

⅓ puodelio (100 ml) šilto vandens**

¼ puodelio (50 g) šviesiai rudo cukranendrių cukraus

1 ½ puodelio (200 g) kvietinių miltų***

¼ a.š. druskos

¼ a.š. muskato riešuto

¼ a.š. cinamono

50 g margarino ir/ar sviesto****

¼ puodelio (~ 30 g) kokoso drožlių, šviežiai sutarkuotų arba džiovintų

¼ puodelio (~ 40 g) besėklių razinų, geriau šviesių

¼ a.š. vanilės ekstrakto

Aliejaus (dubeniui patepti)

Vandens (bandelėms patepti)

~ 1 v.š. cukraus (bandelėms pabarstyti)

Lydyto sūrio (patiekiant; aš naudojau Valio lydytą tepamą sūrį)

1. Nedideliame dubenėlyje mieles (jų kiekio nemažinkite, antraip saldi bandelių tešla nekils, žr. pastabas viršuje) ištrinkite su maždaug puse (~ 50 ml) šilto vandens; jeigu norite, įberkite mažą žiupsnelį cukraus. Palikite apie 15 min., kad imtų kilti puta. Kitame dubenėlyje cukrų užpilkite likusiu vandeniu. Cukrus turi šiek tiek aptirpti ir atrodyti kaip tirštoka šlapia masė. 
2. Dideliame dubenyje, kuriame minkysite tešlą, sumaišykite miltus, druską, muskato riešutą ir cinamoną. Sudėkite mažais gabaliukais supjaustytą margariną ir/ar sviestą ir trinkite pirštais, kol riebalų gabaliukų neliks ir miltai taps panašūs į trupinius. Į miltus įmaišykite kokosų drožles ir razinas. 
3. Į dubenį su miltais ir visais priedais supilkite mieles, aptirpusį cukrų (su visu skysčiu) ir vanilės ekstraktą. Išmaišykite ir suminkykite tešlą; minkyti reikėtų apie 2 min. Ji bus minkšta ir šiek tiek lipni - taip ir turi būti. Dėkite tešlą į gilų, aliejumi pateptą dubenį, pridenkite švariu virtuviniu rankšluosčiu ir kildinkite šiltai 1½ val. Tešla turėtų padidėti maždaug dvigubai. 
4. Stalą lengvai pabarstykite miltais, ir, išėmę iš dubens tešlą, ją vėl suminkykite. Palinkite į 8 dalis, iš kiekvienos dalies tarp delnų suformuokite rutuliuką ir dėkite į didelę negilią skardą, išklotą kepimo popieriumi. Jeigu bandeles formuoti sunku, rankas galite suvilgyti šaltu vandeniu, tuomet tešla prie jų nelips. Jeigu norite, suformavę bandeles jų paviršių papuoškite - įpjaukite taip, kad susidarytų rombeliai. Lengviausia tą padarysite, jeigu vietoje peilio naudosite skutimosi peiliuką (žinoma, naują :). Palikite bandeles kilti maždaug 45 minutėms.
5. Iškilusias bandeles sudrėkinkite - patepkite vandeniu, naudodami silikoninį virtuvės teptuką arba lengvai apipurkškite. Jeigu į vandenyje, kuriuo vilgysite bandeles, ištirpinsite žiupsnelį cukraus, iškepusios bandelės įgaus švelnaus blizgumo, jeigu vandens nesaldinsite, bus matinės spalvos. Vandeniu suvilgytas bandeles dar galite papildomai pabarstyti trupučiu cukraus, geriau rudojo.
6. Bandeles dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC. Kepkite apie 25 min. arba kol bandelės gražiai parus. Priklausomai nuo jūsų orkaitės kaitrumo, bandelės gali iškepti greičiau arba kepti ilgiau - stebėkite, kad jos nesudegtų arba neliktų pusžalės.
7. Iš orkaitės išėmę bandeles, sudėkite jas ant aušinimo grotelių ir palikite, kad pravėstų. Tiekite šiltas arba kambario temperatūros, geriausia - tą pačią dieną (nors jeigu jas sandariai uždengsite ar sudėsite į maišelį, antrą dieną jos irgi bus gardžios). Šios bandelės visuomet patiekiamos su sūriu, dažniausia su lydytu (tradiciškai - čederio). Prie jų paprastai patiekiama ir sviesto, dešros ar kitokių mėgstamų produktų. Jeigu bandelės atvėsusios, jas iš pradžių galima perpjauti, pašildyti (krosnelėje, skrudintuve ar paprasčiausioje keptuvėje), o tuomet tuomet tepti sūrį. Šios bandelės tiks pusryčiams, priešpiečiams, pavakariams ar bet kada, kai norėsite gardžiai užkąsti.

* Taip bandelės vadinamos Antigvoje ir Barbudoje. Angliškuose šaltiniuose jos dar figūruoja razinų bandelės - raisin buns, velykinės bandelės - Easter buns, velykinės razinų bandelės - Easter raisin buns ir pan.

**1 puodelis - 250 ml.

*** Originaliame recepte siūloma naudoti "prastus" 550D miltus, bet aš patyriu, kad dalį miltų pakeitus 405D miltais, bandelės būna puresnės ir geresnės struktūros. Aš pati naudoju (ir jums rekomenduoju) naudoti 1 puodelį 550D ir ½ puodelio 405D miltų.

**** Recepte rekomenduojama naudoti ir augalinius riebalus (angl. vegetable shortening), ir sviestą. Aš naudojau apie 30 g (3 v.š. ) margarino ir apie 20 g (2 v.š.) sviesto, tačiau, manau, jog naudojant tiktai margariną arba tiktai sviestą, rezultatas iš esmės nesikeistų. Beje, Karibų šalių virtuvėje tiek sviestas, tiek augaliniai riebalai kartais keičiami taukais. Taigi, iš esmės čia tikrų bet kokie riebalai, išskyrus aliejų.

Kepimui paruošta bandelė, kurios viršus įpjautas skutimosi peiliuku. Nuotrauka Kristinos 

Svarbesni recepto šaltiniai: čia, čia ir čia.

Papajų gaiva

Šiuolaikiniame pasaulyje yra tiek mitybos sistemų, kad gali apsisukti galva, mėginant visas suskaičiuoti. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės ne dėl ligos, o sąmoningai ir savanoriškai minta vien sultimis, glotnučiais ir kitokiu skysčio/ tyrės pavidalo maistu. Jeigu jie dėl to jaučiasi sveiki ir dvasiškai pakylėti, kodėl gi ne? Bet aš pati taip negalėčiau - bent jau šiame savo gyvenimo etape esu tuo įsitikinusi. Kai noriu gerti, dažniausia geriu paprasčiausią vandenį, o kai valgyti - senamadišku būdu kramtomą maistą :) Antra vertus, atėjus karštoms dienoms, pastebiu, jog įprastus užkandžius dažnai pakeičia stiklinė trintų vaisių, puodelis pasukų ar taurė pieniško kokteilio. Ir, žinoma, vasarą visi mes gaminame daugiau ir įvairesnių gaivų negu, tarkime, viduržiemį.

Nuotrauka Kristinos

Kiekviena šalis, kiekviena tauta, kurios virtuve domiuosi, mane išmoko ko nors naujo. Ir tai - ne tik konkretūs receptai. Mane labiausia džiugina pažintys su naujais produktais, gaminimo technikomis ir produktų derinimo principais. Tai štai, galiu pasakyti, kad įvairiausių ir originaliausių gėrimų receptų randu Karibų bei Ramiojo vandenyno salų ir Rytų virtuvėse. Kai kurias gaivas pagaminti sudėtinga, nes į Lietuvą importuojami toli gražu ne visi vaisiai, uogos, saldikliai ir kiti produktai, kurių reikalauja vienas ar kitas konkretus receptas. Tačiau yra labai nemažai gaivų, kurias sumaišyti visiškai nesudėtinga, o joms reikalingų produktų rasite bet kuriame didesniame prekybos centre. Tačiau ingredientų deriniai mums tokie neįprasti, kad nenusižiūrėję į kitų šalių virtuves, kažin ar patys kada nors gyvenime sugalvotume šiuos gėrimus pasigaminti. Na, kad ir papajų gaiva - man smalsu, ar kuris nors iš mano skaitytojų yra ją daręs savo namuose?

Rugpjūčio-rugsėjo mėnesį nepražiopsokite papajų sezono. Nuotrauka Kristinos

Papajų gaivos (angl. ripe pawpaw drink, pažodžiui - nunokusių papajų gėrimas) receptą radau, skaitinėdama apie Antigvos ir Barbudos virtuvę. Kaip jau turbūt supratote, pawpaw - vietinis žodis papajoms pavadinti. Tam, kad pagamintumėte papajų gaivą, prireiks viso labo vienos nedidelės, bet gerai nunokusios papajos, indelio nesaldaus kondensuoto pieno, vanilės, vandens ir šiek tiek cukraus. Gaiva būna puiki - netiršta, bet ir ne per daug skysta, turinti glotnučiams būdingo švelnumo, joje aiškiai juntamas papajos skonis ir saldumas. Taip taip, vienos papajos čia tikrai pakanka - nenustebčiau, jeigu pagaminę didelį ąsotį gaivos, nejučiomis prisimintumėte tą Šv. Rašto vietą, kurioje pasakojama apie Kristų, pamaitinusį tūkstantinę minią penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis.

Žinoma, Karibuose gaminami įvairiausi gėrimai su papajomis - tarkime, mums įprasti glotnučiai, į kuriuos dedama bananų, jogurto, įvairių prieskonių ir t.t. Tačiau aš visuomet žaviuosi elegantišku paprastumu ir išgrynintais skoniais, todėl labai rekomenduoju išmėginti šį papajų gaivos gaminimo būdą - žinoma, tik tuo atveju, jeigu mėgstate papajas. Karštą vasaros dieną ji ne tik jus atgaivins, bet ir pasotins, jei esate kiek praalkę. Kaip jau rašiau, pasakodama apie papajas su portveinu, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje papajos būna pačios geriausios. Taigi, nėra palankesnio meto už dabartinį, jeigu norite jomis pasimėgauti. Bet jeigu papajų gaiva nuspręsite pavaišinti svečius, pirmiausia įsitikinkite, kad jie nėra alergiški papapjose esančiai medžiagai papainui - alergiški žmonės, paragavę šių vaisių, gali atrodyti taip, lyg juo sugėlė visas spiečius bičių. Laimei, tokios alergijos ne ką dažnesnės negu alergija žuviai ar riešutams. Bet, kaip sakoma, atsarga gėdos nedaro. 

Nuotrauka Kristinos

Papajų gaiva

Ingredientai: (išeis maždaug 1,5- 2 l gaivos)

1 nedidelė, gerai sunokusi papaja (geltonos arba gelsvai oranžinės spalvos)

1 indelis nesaldinto kondensuoto pieno*

1 l vandens**

1 a.š. vanilės ekstrakto arba aromatinio romo Angostura bitters

Cukraus (pagal skonį)***

Ledukų (patiekiant)

1. Papają nuplaukite, perpjaukite perpus ir šaukštu išimkite sėklas. Nulupkite žievelę, o minkštimą šiek tiek pasmulkinkite. Papajų tyrę galima gaminti senoviniu būdu - pertrinti vaisius per sietelį, o galima ir paprasčiau - sutrinti elektriniu smukintuvu. 
2. Į papajų tyrę įmaišykite kondensuotą pieną ir dar šiek tiek patrinkite, kad neliktų papajų gabaliukų. Įmaišykite vandenį ir vanilės ekstraktą arba šlakelį romo. Dabar po truputį pilkite cukrų ir maišykite - saldinkite tol, kol gėrimas bus jūsų skonio. Neįmanoma nurodyti tikslaus cukraus kiekio, nes gali skirtis papajos dydis, saldumas ir kiekvieno žmogaus poreikiai. Man paprastai prireikia maždaug 1 puodelio (250 ml) cukraus, bet jums galbūt užteks tik pusės arba dviejų trečdalių šio kiekio. Jeigu gaivą ketinate gerti su ledukais, ją galima pasaldinti daugiau (tirpdami ledukai sumažins saldumą), jeigu be ledukų - šiek tiek mažiau. 
3. Pagamintą gaivą palikite 10-15 min. ar ilgiau pastovėti šaltoje vietoje - per tą laiką ji šiek tiek sutirštės, išryškės papajos skonis. 
4. Papajų gaivą rekomenduojama tiekti su ledukais, bet gėrimas gardus ir be jų. Vaikams ledukų geriau nedėti - pakaks spalvotų šiaudelių :)

* Karibų salose nėra ganyklų, todėl atvežtinis pienas skardinėse naudojamas kur kas dažniau negu pas mus. Nekeiskite kondensuoto pieno paprastu, kuris yra daug vandeningesnis - gaivos skonis dėl to bus žymiai prastesnis, be to, ji greičiau surūgs.

** Aš naudoju negazuotą, neutralaus skonio mineralinį vandenį, bet čia tinka ir paprastas, užvirintas ir atvėsintas vanduo. Nevirinto vandens iš čiaupo verčiau nenaudokite - sumaišius jį su vaisiais ir pienu, jūsų pilvas gali subloguoti.

*** Originaliame recepte nenurodoma cukraus rūšis. Galima naudoti paprastą baltą cukrų, bet reikia turėti galvoje, jog Karibuose tradiciškai naudojamas cukranendrių cukrus. Taigi, manyčiau, šviesiai rudas Demerara cukrus čia labai tiktų.

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinį: kadaise receptą aptikau Antigvos ir Barbudos virtuvei skirtoje knygelėje Recipe book for local foods (1979). Anuomet jį nusikopijavau, deja, dabar internete šis šaltinis nebeatsidaro :(

Ryžių pudingas su kokosais ir mangais

Neatsitiktinai apie ryžių košę su cinamonu rašiau vėlyvą rudenį - man atrodo, jog tai vienas iš jaukiausių patiekalų stojus žvarbiems orams. Na, o karštomis dienomis norisi gaivesnio valgio, ir tuomet prisimenu šaltus ryžių košės variantus. Tai gali būti, tarkime, skandinaviškas ryžių pudingas su aviečių padažu, o gali būti ir kitoks lengvas ryžių desertas. Pavyzdžiui, šiandieninis, atkeliavęs iš Karibų regiono virtuvės ir gaminamas su kokosų pienu bei šviežiais mangais. 

Nuotrauka Kristinos

Šį ryžių pudingo receptą aptikau viename elektroniniame Antigvos laikraštyje, skaitinėdama straipsnius apie šioje saloje kasmet rengiamus mangų festivalius. Man pasirodė, jog patiekalas labai būdingas Karibams: jame vietoje karvės pieno naudojamas kokosų pienas, ryžiai gardinami iš tų kraštų kilusiais produktais - vanile, nerafinuotu cukranendrių cukrumi, kokosų drožlėmis ir šviežiais mangais, o pats pudingas dažniausia patiekiamas gerai atvėsintas. Vis dėlto šis desertas greičiausia yra kokio nors šefo kūrinys, nes kiek esu susidūrusi anksčiau, Antigvos gyventojai savo kasdieninėje virtuvėje dažniau verda paprastą ryžių košę, visai panašią į mūsiškę - pagardintą pienu, sviestu, cinamonu ir pan. (žr. receptą čia). Ir vadina ją būtent ryžių koše (angl. rice porridge), nes ryžių pudingu (ang. rice pudding) čia tradiciškai įvardijamas visai ne desertas, o... kraujinė dešra, gaminama su ryžiais. Stebėtis tuo nereikėtų - Antigva ir Barbuda ilgus metus buvo Didžiosios Britanijos kolonija, todėl salų gyventojai perėmė iš britų nemažai terminologijos, žinoma, šiek tiek ją perkurdami. Na, o britai, kaip žinia, kraujinę dešrą vadina juoduoju pudingu (angl. black pudding). Štai kodėl saldus, vaisiais pagardintas ryžių pudingas iškrenta iš tradicinės Antigvos ir Barbudos virtuvės konteksto - bent jau gramatikos lygmenyje :) Antra vertus, šis patiekalas atspindi kitą šioje saloje gyvuojančią tradiciją - nuolat eksperimentuoti su vietiniais produktais. Gastronomijos festivalių metu Karibų šefai neriasi iš kailio, norėdami nustebinti išradingumu, vėliau jų sukurti receptai išspausdinami ir dažnai sulaukia ne mažesnio populiarumo negu laiko patikrinti klasikiniai patiekalai.

Siūlyčiau rinktis šviesų nerafinuotą cukranendrių cukrų, kuris nesugadins ryžių pudingo spalvos. Nuotrauka Kristinos

Taigi, turėdama galvoje aukščiau minėtas išlygas, vis dėlto priskyriau receptą Antigvos virtuvei ir nusprendžiau paskelbti tinklaraštyje. Nes patiekalas to vertas. Jis nesunkiai pagaminamas, tinkamas vegetarams, veganams ir pieno produktams alergiškiems žmonėms, o svarbiausia - tikrai gardus. Esant reikalui, jį galima išvirti iš anksto ir laikyti šaldytuve, kol prireiks. Paskutinę minutę jį užteks tik papuošti šviežiais mangais, kokosų drožlėmis ir mėtomis - ir štai jums pusryčiai, priešpiečiai ar pavakariai paruošti.

Nuotrauka Kristinos

Originalų receptą keičiau labai nedaug, bet, mano nuomone, iš esmės: virdama ryžius, pyliau daug daugiau vandens, negu nurodyta recepte. Mano patirtis rodo, kad gera ryžių košė išeina tuomet, kai 150-200 g ryžių verdama su maždaug 1 l skysčio. Šio pudingo recepte rekomenduojama naudoti vos pusę puodelio (apie 120 ml) vandens ir 400 ml kokosų pieno, o košę virti ilgiau nei valandą. Net nemėginau laikytis šių rekomendacijų, nes esu įsitikinusi, kad visą skystį ryžiai sugertų per pirmąsias 15-20 min., o tuomet puodas imtų svilti. Štai kodėl aš naudojau apie 600 ml vandens, ir tik tuomet į pusiau išvirusius ryžius supyliau kokosų pieną. Beje, aš visuomet naudoju kokosų pieną tetrapak pakuotėse, nes jo sudėtyje nurodyti vos du ingredientai: kokosų pienas ir mažas kiekis vandens. Kokosų pienas skardinėse tuo tarpu dažniausia susideda iš kokių 6 ingredientų, ir paties kokosų pieno jame būna mažiausia. Taigi, skaitykite etiketes :)

Ryžius saldinti irgi siūlyčiau ne iš karto, kaip rekomenduoja originalus receptas, o virimo pabaigoje, be to, nereikėtų viso cukraus supilti iš karto. Pavyzdžiui, aš pyliau ne pusę (kaip buivo siūloma), o tik ⅓ puodelio cukraus - ir mums buvo užtektinai saldu. Taigi, saldinkite po truputį ir ragaukite - pridėti cukraus visuomet lengviau, negu taisyti persaldintą patiekalą. Kai dėl kitų pagardų, tai vienintelė mano rekomendacija - išsirinkti gerai nunokusį, minkštą, sultingą ir saldų mango vaisių. Aš tokių radau pirkti Iki prekybos centre. Jo kaina ne iš mažųjų, deja, pigesni žali ir kieti mangai tiktų nebent mangų čatniui, bet ne šiam desertui. Na, o gera žinia yra ta, kad vieno didelio gražaus mango tikrai užteks 4 porcijoms pudingo - o gal dar ir liks :)

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie pudingo puošimą ir gardinimą kokosais, nėra jokių taisyklių, kaip tą daryti "teisingai". Galite tiesiog pabarstyti mangus pirktinėmis kokosų drožlėmis arba bet kokio kitokio pavidalo kokoso gabaliukais. Man norėjosi užberti kokoso traškučių, bet neradusi jų pirkti, pasigaminau pati :) Įsigijau sveiką kokoso riešutą, pradūrusi 3 skylutes viename jo smaigalyje, pačios gamtos pažymėtoje vietoje, išpyliau kokoso vandenį (beje, jis labai tinka supilti į verdamą pudingą), o riešutą suskaldžiau plaktuku. Minkštimą išėmiau iš kevalo, nulupau likusią tamsią, ploną žievelę; šiam darbui tinka peilis arba bulvių skustukas. Dabar kokosus galima tarkuoti bet kokio storio ir stambumo drožlėmis - labai smulkiomis, kaip morkas, vidutinio stambumo, kaip burokėlius, arba stambiai, kaip padariau aš. Šiam reikalui naudojau bulvių skustuką, bet stambiomis, plonomis drožlėmis kokoso gabaliukus galima supjaustyti ir įvairiomis pjaustyklėmis - pavyzdžiui, skirtomis kopūstams. Kokoso traškučius galima naudoti šviežius ir sultingus, galima juos išdžiovinti, plonu sluoksniu paskleidus ant kepimo popieriaus lakšto, o galima kelias minutes atsargiai pakepinti - orkaitėje arba, nuolat maišant, sausoje keptuvėje (aš rinkausi pastarąjį variantą). Ir patikėkite, iš vieno kokoso riešuto traškučių išeis daug - daug daugiau negu reikia šiam pudingui. Na, bet nemanau, kad jie prapultų - tai bus puikus užkandis, kurį galėsite valgyti, kada panorėję.

Nuotrauka Kristinos

Mango coconut rice pudding - ryžių pudingas su kokosais ir mangais

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 150-200 g apvaliųjų ryžių

600 ml vandens (jeigu turite, į jį galite supilti ir perkoštą kokoso vandenį, žr.pastabas aukščiau)

Druskos (pagal skonį)

400 ml kokosų pieno

4-6 v.š. nerafinuoto cukranendrių cukraus (siūlyčiau rinktis šviesiai rudą)

1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbonio vanilės

1 didelis prinokęs mangas

Kokoso drožlių

Mėtos lapelių

1. Ryžius perplaukite keliais vandenimis, kad liktų švarūs. 
2. Storadugniame prikaistuvyje užvirkite 600 ml vandens, jį lengvai pasūdykite ir suberkite ryžius. Sumažinkite ugnį ir, retkarčiais pamaišydami, virkite apie 30-40 min., kol ryžiai pusiau suminkštės ir sugers didžiąją dalį vandens. 
3. Supilkite kokosų pieną, išmaišykite ir ant mažos ugnies, dažnai pamaišydami, virkite dar apie 20-30 min., kol ryžiai taps visiškai minkšti, o košė - norimos konsistencijos. Baigiant virti, pasaldinkite pagal skonį, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Pagardinkite vanile.
4. Nukaistus ryžius pravėsinkite, sudėkite į serviravimo indus ir leiskite ataušti - jie gali būti valgomi šilti, kambario temperatūros arba gerai atšaldyti šaldytuve (beje, pudingui atvėsus, jame geriau atsiskleidžia kokosų skonis ir aromatas). 
5. Prieš tiekiant, ant ryžių užberkite šviežio mango gabaliukų, papuoškite kokosų drožlėmis ir mėtomis. 
6. Patiekite kaip desertą arba lengvą (bet sotų :) pusryčių, priešpiečių ar pavakarių patiekalą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Ananasų duona

Tiksliai nebeatsimenu, kada pirmą kartą kepiau ananasų duoną, bet tai nutiko gana seniai, gal prieš dešimtmetį. Tąkart naudojausi Jessicos B. Harris receptu, rastu knygje Sky Juice and Flying Fish: Tastes Of A Continent (1991). Deja, receptas nepasiteisino: jame siūloma naudoti daug vaisių, o miltų dėti mažai. Aišku, tešla išėjo gerokai per skysta, ir kepinys neiškilo, nepaisant to, kad į jį buvo nurodyta suberti net 4 a.š. kepimo miltelių. Vėliau internete aptikau kitą ananasų duonos receptą, ir šis pasirodė esąs sėkmingesnis. Tiesa, keksas irgi kildavo nenoriai, bet nebesusmegdavo. Na, o dabar, gerokai pasipraktikavusi ir galų gale supratusi, jog šią problemą išsprendžia 2-3 papildomi šaukštai miltų, iškepu visiškai gerą ananasų duoną. Apie šiandieninį kepinį galiu pasakyti, jog tai purus, drėgnas ir nelabai saldus keksas, panašus į bananų arba kokosų duoną. Saldžios duonos mėgstamos visame Karibų salų regione. Valgomos jos bet kuriuo dienos metu, bet dažniausiai pusryčiams su kava: tuomet prie jų įprastai patiekiama sviesto ir/ar džemo. 

Nuotrauka Kristinos

Ananasų duona kildinama iš Antigvos salos. Kaip jau minėjau įraše apie desertines ananasų salotas, juodieji ananasai laikomi Antigvos salos nacionaliniu vaisiumi, tad su jais sukurta daugybė desertų, įskaitant ir šią ananasų duoną. Jos receptūra daugmaž nusistovėjusi, išskyrus tai, kad kiekvienas kepėjas atranda sau priimtiniausias produktų proporcijas. Antra vertus, yra mėginimų apjungti keletą klasikinių receptūrų, todėl knygose ir internete galima aptikti ananasų-kokosų arba ananasų-bananų duonos receptų, priskiriamų Antigvos virtuvei.

Ananasų duonai pakanka vos keletos ingredientų, tačiau, priklausomai nuo prieskonių, jos skonis gali įvairuoti. Pirmiausiai tai pasakytina apie cukrų. Karibų salose jau ne vienas šimtmetis klesti cukranendrių plantacijos, todėl vietinėje virtuvėje paprastai naudojamas rudas cukranendrių cukrus. Tačiau pastarojo būna įvairių rūšių: skiriasi cukraus spalva, smulkumas, drėgnumas ir pan. Todėl, pavyzdžiui, dedant šviesų demerara cukrų, kepinys bus šviesesnis ir švelnesnio skonio, o naudojant tamsų muscovado, kepinys bus tamsesnis, išryškės savitas karamelės prieskonis. Tas patas pasakytina apie ananasų duonos pagardus. Galima jų visai nedėti ir palikti vyrauti ananasų kvapą. Norintys pajusti platesnę Karibų salų aromatų gamą, mėgsta įpilti į tešlą šlakelį stipraus kvapo romo (paprastai naudojamas Angostura Bitters). Pagaliau tie, kurie po ranka neturi romo, bet nenori tenkintis vien ananasais, naudoja žiupsnelį vanilės.

Tradiciškai šiai duonai naudojami švieži ananasai. Jų reikia nedaug, todėl kepiniui pakaks nedidelio vaisiaus.

Nuotrauka Kristinos

Antiguan pineapple bread - Antigvos ananasų duona

Ingredientai:

110 g sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

180 g rudojo cukraus*

2 kiaušiniai

¼ a.š. druskos

1-2 a.š. romo (itin tiktų Angostura Bitters) arba žiupsnelio vanilės

250 g kvietinių miltų (ir dar šiek tiek kepimo formai pabarstyti; aš naudoju 405D)

2 a.š. kepimo miltelių

150 g šviežių ananasų gabaliukų**

1. Pasirūpinkite, kad prieš maišant tešlą visi produktai būtų vienodos temperatūros - keletai valandų kambario temperatūroje palikite sviestą, kiaušinius ir ananasą. 
2. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Pailgą kekso formą ištepkite sviestu, pabarstykite miltais, dugną išklokite kepimo popieriumi.
3. Sviestą ir cukrų išsukite, kol masė taps puri. Po vieną sudėkite kiaušinius, suberkite druską, supilkite romą arba vanilę, kaskart gerai išsukdami. Kitame dubenyje sumaišykite persijotus miltus ir kepimo miltelius. Per 2-3 kartus miltus įmaišykite į sviesto ir kiaušinių masę - ji atrodys labai tiršta, taip ir turi būti. Sudėkite smulkintus ananasus ir vėl gerai išmaišykite. Nepasiduokite pagundai į tešlą dėti daugiau ananasų negu nurodyta recepte - skonis nuo to nebus intensyvesnis, tačiau tešla taps per skysta ir prastai iškils.
4. Tešlą sudėkite į paruoštą kepimo formą ir kepkite maždaug 1 valandą, kol kepinys pakils (neišsigąskite, labai aukštas jis neaugs), parus, jo viršus gražiai įtrūks, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas. Iš orkaitės išimtą kepinį atvėsinkite formoje, tuomet išimkite. Paprastai prieš ragaujant ananasų duona apie 12 val. pabrandinama, kad nebūtų labai trapi ir ją būtų galima gražiai atpjauti.
5. Ananasų duona tradiciškai patiekiama pusryčiams su kava, sviestu ir/ar džemu. Bet, žinoma, jį gardu valgyti ir bet kuriuo kitu dienos metu :)

* Originaliame recepte siūloma naudoti 80 g rudojo ir 100 g balto cukraus. Aš dažniausia naudoju 180 g šviesiai rudo demerara cukraus. Jeigu naudosite baltą cukrų, siūlyčiau jį derinti su 80 g ypač tamsaus muscovado cukraus. Sodriausio skonio (ir tamsiausios spalvos) keksas bus, jeigu naudosite 100 g šviesiai rudo demerara ir 80 g muscovado cukraus.

** Siūlyčiau ananasą smulkinti peiliu - smulkinant smulkintuvu, išsiskiria labai daug vaisiaus sulčių, o dėl jų keksas tampa sunkesnis, prasčiau iškyla.

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: pirmasis, kuriuo naudojausi, jau dingęs iš interneto platybių; žr. jo atkartojimus čia ir čia.

Desertinės ananasų salotos

Kadangi savo meilę ananasams plačiai aprašiau kalbėdama apie Havajų picą, dabar užteks pasakyti, jog daug gerų idėjų, kaip išradingai patiekti šiuos vaisius, radau Karibų virtuvei skirtuose puslapiuose. Antigvos sala ananasų reikaluose užima ypatingą vietą, mat joje augantys juodieji ananasai (angl. black pineapples arba tiesiog Antiguan black, t.y. Antigvos juodieji) yra laikomi saldžiausiais ir skaniausiais pasaulyje. Na, bent jau taip teigia šios šalies gyventojai :) Ananasus jie visuomet pristato kaip didžiausių Antigvos įžymybę, o kad niekam nekiltų abejonių dėl jų garbingo statuso, ananaso vaisius netgi buvo įkomponuotas į Antigvos ir Barbudos valstybės herbą.

Antigvos ananasų pardavėja. Foto iš čia.

Antigvos ananasai iš tikrųjų neatrodo egzotiškai - jų spalva mažai kuo skiriasi nuo mums įprastų ananasų. Kodėl jie vadinami juodaisiais, vieningos nuomonės nėra. Vieni teigia, kad juodaisiais jie vadinami dėl to, kad auga juodame vulkaniniame dirvožemyje, kuris suteikia vaisiams ypatingą skonį. Kiti spėja, jog juodaisiais šie ananasai buvo pavadinti todėl, jog netgi prinokę nepagelsta, atrodo tamsiai žali. Visiškai aišku tik tai, kad ši veislė skiriasi nuo didžiųjų ananasų, kurie atkeliauja ant europiečių stalų. Juodųjų Antigvos ananasų, kaip teigiama, labai saldžių, tik su menkute užuomina į rūgštumą, paragausite nebent nuskridę į šią Karibų salą. Vietiniai ananasai dažnai pardavinėjami tiesiog pakelėse ar turgeliuose. O štai daugelis restoranų ananasus importuoja iš Kosta Rikos ar kitų šalių, nes ūkininkai savo produkcija nepajėgia aprūpinti visų šalyje įsikūrusių maitinimo įstaigų. Ribotas derlius lemia, jog mažieji saldūs Karibų ananasai neimportuojami svetur, be to, transportuojami jie daug greičiau genda negu specialių veislių ananasai, auginami komerciniai tikslais. 

Nuotrauka Kristinos 

Jeigu prekybos centruose atkreipėte dėmesį, į Lietuvą ananasai irgi dažniausia atkeliauja iš Kosta Rikos. Stebėtis tuo neverta - ši šalis yra didžiausia ananasų augintoja pasaulyje. Ananasų žinovai teigia, kad savo skoninėmis savybėmis jie gerokai nusileidžia saldiems mažiems Antigvos ananasams. Dar blogiau, kad Kosta Rikos ananasai dažnai nurenkami dar žali ar pusžaliai. Jeigu ananasai nurenkami pusžaliai, bet jau pradėję gelsti, porą dienų palaikius vaisius kambario temperatūroje jie baigia nokti ir įgauna daugiau saldumo. Tačiau jeigu ananasai buvo nuskinti visai žali, nokinimas kambaryje nebepadės - ananasai kaip buvo, taip ir liks rūgštūs ir kieti. Taigi, parduotuvėje visuomet rinkitės kuo geltonesnius vaisius (aš skaniausių ananasų Lietuvoje esu nusipirkusi prieš porą metų ekologiškų prekių skyrelyje - vaisiai buvo beveik visiškai geltoni). Beje, vakariečių įsitikinimą, jog ananaso sunokimo laipsnį parodo lengvai ištraukiamas lapelis iš skrotelės vidurio, Karibų regiono gyventojai vadina mitu. 

Nuotrauka Kristinos 

Renkantis vaisius, svarbu žinoti jų kilmės šalį, nes skirtingose vietovėse auginami skirtingų veislių ananasai, kurie prinoksta ir yra nurenkami skirtingu laiku. Pavyzdžiui, Karibuose ananasų sezonas per metus būna du kartus: gruodį-vasarį ir rugpjūtį-rugsėjį, o, tarkime, Havajuose ananasai renkami balandį-gegužę. Taigi, jeigu pataikysite įsigyti vaisių tuomet, kai nuimamas pagrindinis jų derlius, tikėtina, kad ananasai bus saldesni ir švelnesnio skonio. Žinoma, šiais laikais ananasai į prekybos centrus tiekiami ištisus metus, tačiau ne sezono metu juos rinkitės ypač atidžiai.

Ananasai Karibuose patiekiami įvairiausiai - nekantriausieji pakelės pardavėjų paprašo juos nulupti ir vaisių gabalėlius skanauja čia pat. Restoranų šefai iš ananasų sukuria įmantriausių patiekalų. Na, o namų virtuvėje egzistuoja visas spektras paprastų arba vidutiniškai sudėtingų receptų, kaip patiekti šiuos vaisius - iš jų kepami įvairūs pyragai, gaminami ledai, pudingai, kokteiliai, salotos, padažai. Vienas iš pačių elementariausių (bet labai vykęs) būdas patiekti ananasus Karibų stiliumi - prinokusio ananaso griežinėlius apšlakstyti skystu medumi ir kvapniu tamsiu romu. Šie priedai tik pabrėžia ananaso saldumą ir kvapnumą, bet neužgožia jo skonio; salotų gamybos principas man primena tokias mėgstamas papajas su portveinu. Desertinių ananasų salotų receptą aptikau viename internetiniame puslapyje, kuriame šis patiekalas (angl. pineapple salad with sweet rum drizzle) priskiriamas Antigvos virtuvei. Deja, niekur neradau patvirtinimų, kad tokios salotos būtų gaminamos šioje - ir tik šioje - saloje. Greičiausia jos (tiksliau, įvairūs jų variantai) gaminamos visame regione. Tarp kitko, panašų ananasų deserto receptą yra paskelbusi Segebutė, tik ji ananasus siūlo skanauti su mascarpone sūriu. Kodėl gi ne? Svarbiausia, kad atrastumėte naujus ir jums patinkančius derinius :) 

Nuotrauka Kristinos 

Desertinės ananasų salotos

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 šviežias, kuo geriau prinokęs ananasas 

4 v.š. medaus (arba pagal skonį)

2-4 v.š tamsaus romo*

1. Rinkitės kuo geriau sunokusį ananasą. Jeigu jis atrodo žalokas, kelias dienas palaikykite šiltame kambaryje, kol pagels. Nuplaukite, nusausinkite, nupjaukite lapus ir vaisiaus apačią. Pašalinkite žievę, jeigu reikia, peilio galu iškrapštykite likusias tamsias ir kietas žievės akutes. 
2. Nuvalytą ananasą supjaustykite griežinėliais. Kiekvieną griežinėlį padalinkite į 4 dalis, Iš kiekvieno gabaliuko išpjaukite kietos šerdies dalį, jeigu norite, pasmulkinkite likusį minkštimą. Taip susmulkinkite visą ananasą. 
3. Užpilui naudokite skystą medų; jeigu medus sukietėjęs, jį pašildykite, kol suskystės. Sumaišykite su romu. Gautu užpilu apšlakstykite ananasus, jeigu norite, išmaišykite. 
4. Šios ananasų salotos gali būti patiekiamos kaip saldus užkandis arba desertas.

* Manau, jog čia labai tiktų Angostura Bitters romas-trauktinė. Deja, Lietuvoje jo įsigyti nėra paprasta. Anksčiau Angostura Bitters pirkdavau Vyno Mekoje, o paskui romas dingo iš parduotuvės lentynų - pasirodo, tiekėjai nusprendė šį itin kvapnų, desertams bei kokteiliams naudojamą romą parduoti tik restoranams, kavinėms, barams ir pan. Neįsivaizduoju tokio sprendimo priežasčių, bet jeigu per atostogas ruošiatės keliauti, Angostura Bitters parsivežkite iš svetur. Žinoma, salotoms tiks ir bet koks kitas kvapnus tamsus romas.

Recepto šaltinis čia.

Antigvos duonos pudingas

Dosnumas paprastai siejamas su kilnumu, o kilnumas, savo ruožtu, laikomas aristokratiška dorybe. Ši seka neatsitiktinė - dosnus gali būti tik tas, kuris gyvena pertekliuje, nes atiduoti kam nors paskutinius savo marškinius - tai jau nebe dosnumas, o pasiaukojimas. Dosnūs žmonės, nepabrėždami savo kilmės, įtakos ir pranašumo, stokojantiems pagelbėja tyliai, ir duoda taip, kad gaunantieji nesijaustų pažeminti. Jie neturi nieko bendro su didžiąją dauguma įžymybių, mūsuose dažnai - bet klaidingai - vadinamų elitu, kurie dosnumą supranta vulgariai: kaip dar vieną būdą triukšmingai pasipuikuoti. Šie savimi patenkinti asmenys, geras manieras painiojantys su manieringumu, o puikaus išsilavinimo stoką kompensuojantys pasipūtimu, menkai nutuokia, kas yra išties elegantiška draugija. Tikroji aukštuomenė vertina kuklumą ir geru tonu laiko dėmesingumą kitiems, o ne begalinį plepėjimą apie save. Mane pribloškia straipsniai, kurių antraštės skelbia, jog bus rašoma, tarkime, apie Lietuvos garbės apdovanojimus, bet kuriuose nė žodžiu neužsimenama apie nominantus, jau nekalbant apie interviu su jais - vietoje to randu tik panegiriką kelių poniučių tualetams.

Dosnumas jokiu būdu nereiškia švaistūniško elgesio. Pirmiausia todėl, kad aristokratijos sluoksnio žmonės gerbia paveldėtus ir/ar savo pačių uždirbtus pinigus. Tačiau svarbiausia - jie turi didesnių ir kilnesnių tikslų už norą pasirodyti prieš kitus. Tai ne šykštumas ir net ne taupumas, tai - kiti prioritetai, įskaitant mecenatystę ir filantropinę veiklą. Vienas žinomas Lietuvos publicistas nuolat pabrėžia, kaip svarbu išlaidauti, nes taupymas - ekonomikos augimo stabdis, be to, nepamiršta pridurti, kad nėra reikalo per daug gailėtis skurdžiau gyvenančiųjų, nes jeigu jie nemoka suktis - vadinasi, tik tokio gyvenimo ir tėra nusipelnę. Negalima sakyti, jog šie išvedžiojimai nelogiški. Atvirkščiai, tai tipiška prakutusio viduriniosios klasės atstovo logika: aš prasimušiau, aš buvau gudresnis, protingesnis, įžūlesnis, o dabar galiu sau daugiau leisti, ir nesu įpareigotas su jumis dalintis tuo, ką pasiekiau savo nelengvu darbu. Mane tokia pragmatiška pozicija nei stebina, nei piktina. Man ji gyvenimišku pavyzdžiu paaiškina, kuo aristokratas skiriasi nuo buržua, kad ir labai turtingų - tarkime, kai kurių mūsų verslininkų. Be to, primena, koks retas ir ypatingas dalykas šiame pasaulyje yra aristokratizmas, į kurį telpa tikrasis dosnumas, kilnumas ir garbingumas.

Išimtinais atvejais aristorkratais tampama, bet dažniausia jais gimstama. Mano šeima nepriklauso kilmingųjų luomui, tačiau aš galiu stengtis suprasti šio pasaulio sanklodą ir pagal išgales sekti geriausiais pavyzdžiais. Štai kodėl nuoširdžiai žaviuosi kilniais ir dosniais žmonėmis. Antra vertus, esu šykšti ten, kur išlaidauti nebūtina - pavyzdžiui, savo virtuvėje. Aš itin retai išmetu maisto produktus, nes esu įsitikinusi, kad neatsakinga be reikalo švaistyti Dievo dovanas ir savo pinigus, kuriems išleisti yra daug prasmingesnių būdų. 

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas - tikra dovana taupuoliams ir šykštuoliams, nesvarbu, iš kokių paskatų tokiems priklausytumėte :) Tai saldus pudingas, kurio pagrindą sudaro sužiedėjusi (bet nesupelijusi!) duona, ir kuri kitu atveju greičiausia keliautų į šiukšlių kibirą. Duonos pudingo gimtine laikoma Didžioji Britanija, kuri šį patiekalą išpopuliarino ir buvusiose savo kolonijose. Kadangi esu išsikėlusi tikslą šiais metais daugiau rašyti apie Karibų regiono virtuvę, tai receptas bus kaip tik iš ten, o konkrečiai - iš Antigvos salos, ilgus metus priklausiusios britų imperijai. Žinoma, tai tik vienas šio patiekalo variantas - kiekviena šeima duonos pudingą kepa savaip. Sakoma, kad yra tik trys ingredientai, kurie kartojasi visuose receptuose - duona, muskato riešutas ir romas. Manyčiau, prie šio sąrašo reikėtų pridėti ir razinas, kurios laikytinos savotišku rudimentiniu elementu, bylojančiu apie britišką patiekalo kilmę. O šiaip Karibų gyventojai europietišką pudingą gerokai pakeitė, panaudodami vietinius produktus. Pavyzdžiui, vietoje šviežio pieno/grietinėlės jie naudoja kokosų ir/ar kondensuotą pieną. Rudasis cukranendrių cukrus, kokoso drožlės, mangų ir ananasų džemas,  romas ir t.t. suteikia Karibuose kepamam duonos pudingui specifiškumo, ir daugelis salų gyventojų negali patikėti, kad šį patiekalą sugalvojo kažkokie britai, o ne jų protėviai :) 

Iškeptas duonos pudingas gražiai pakyla. Nuotrauka Kristinos

Kadangi patiekalo receptas paprastas ir aiškus, o mano pamąstymai apie gyvenimą ir taip užėmė daug vietos, čia apsiribosiu tik dviem pastabomis. Pirmiausia - apie patiekalo purumą. Jeigu jūsų naudojama duona bus nesudžiūvusi, o tik sužiedėjusi, ją užteks suplėšyti gabaliukais ir atsargiai išmaišyti su kitais ingredientais. Toks pudingas bus puresnis negu pagamintas iš sukietėjusios duonos, kuri mirkoma ir minkoma, o visi ingredientai kelis kartus gerai išmaišomi. Aš šį kartą pudingą kepiau iš kelių rūšių skirtingo kietumo duonos (pastovėjusios pyrago likučių, kelių sudžiūvusių bandelių bei skrebučių, sužiedėjusio batono kampo), todėl iš pradžių viską užpyliau pienu su prieskoniais, o po valandėlės sugniaužiau ranka ir išmaišiau. Taigi, mano pudingas nebuvo maksimaliai purus, koks galėtų būti, tačiau nuo to jo skonis nesuprastėjo. Antra, atsiminkite, kad šiltas pudingas visuomet bus puresnis negu atvėsęs. Panašiai kaip, tarkime, varškės apkepas, duonos pudingas iš pradžių gražiai pakyla ir išsipučia, pjaustomas šiek tiek sukrenta, o atvėsęs beveik visiškai praranda savo purumą. Tai normalu - Karibų regione visai įprasta valgyti pudingą ne tik kaip šiltą, bet ir kaip šaltą patiekalą, nesukant galvos dėl prarasto purumo, juo labiau, kad pudingo skoninėms savybėms tai nekenkia. Tiesa, turėkite galvoje, kad duonos pudingo skonis malonus, bet ne prabangus, todėl šis kepinys labiau tiks savaitgalio pietums su šeima, o ne kviestinei vakarienei.

Šiltas duonos pudingas puresnis negu atvėsęs. Nuotrauka Kristinos

Kitaip negu daugumas Karibų desertų, duonos pudingas nėra labai saldus, todėl dažnai gardinamas džemu ir valgomas su ledais, plakta grietinėle, desertiniais padažais bei saldžiais vaisiais. Labai nudžiugau mūsų parduotuvėse (konkrečiai - didžiosiose Maximose, bet gal yra ir kitur) radusi šiam patiekalui reikalingo mangų ir ananasų džemo be papildomo cukraus - tai reiškia, kad jis pudingą papuošia, pagardina, bet jo per daug nenusaldina. 

Deja, švieži ananasai prekybos centre atrodė šiaip sau, o mangai buvo kieti kaip akmenys, todėl patiekdama atvėsusį pudingą šįkart nuėjau lengviausiu keliu - naudojau plaktą grietinėlę ir konservuotus vaisius. Dabar žiema, tad tebūnie man atleista :) Bet jeigu jūs rasite gerų šviežių ananasų, mangų ar kitokių vaisių, kurie, jūsų nuomone, prie šio pudingo tiks, naudokite būtent juos - bus mažiau cukraus, daugiau vitaminų, o ir atrodys prašmatniau. Žinoma, jeigu prie pudingo patiektumėte naminių ledų (tarkime mangų skonio), patiekalą irgi pakylėtumėte į aukštesnį lygį. 

Tiek šiltą, tiek atvėsusį duonos pudingą lengva supjaustyti gabaliukais. Nuotrauka Kristinos

Atiguan bread pudding - Antigvos duonos pudingas

Ingredientai: (išeis apie 12 gabaliukų pudingo)

¼ puodelio besėklių razinų

½ puodelio romo (razinoms išmirkyti)

1 didelis arba 2 nedideli kepaliukai baltos sužiedėjusios duonos (iš viso apie 18 riekių)

¼ puodelio (~50 g) tirpinto sviesto (ir dar šiek tiek kepimo indui patepti)

1 puodelis kokosų pieno (1 puodelis - 250 ml)*

2 puodeliai nesaldinto kondensuoto pieno

¾ puodelio rudo cukranendrių cukraus (aš naudojau šviesiai rudą)

Žiupsnelis druskos

Žiupsnelis cinamono

¼ a.š. muskato riešuto

1 a.š. vanilės esencijos (aš naudojau žiupsnelį Burnono vanilės)

¼ a.š. nutarkuotos laimo žievelės

4 dideli kiaušiniai

Nebūtinai: 3 v.š. kokoso drožlių

Ananasų ir mangų džemo

Ledų, plaktos grietinėlės, vaisių ir kt. priedų (patiekiant) 

1. Nuplaukite ir nusausinkite razinas. Užpilkite romu ir mirkykite apie 30 min. 
2. Per tą laiką duoną suplėšykite nedideliais gabaliukais. Kepimo indą (geriausia naudoti keraminį arba metalinį - stiklinis prasčiau įkaista, tad maistas jame blogiau kepa) ištepkite sviestu. Suberkite duoną ir apšlakstykite ją tirpintu sviestu.
3. Kitame dubenyje suplakite (geriausia šluotele) kokosų bei kondensuotą pieną, cukrų, druską, cinamoną, muskato riešutą, vanilę ir laimo žievelę. Įmuškite kiaušinius ir dar kartą išplakite. Suberkite razinas drauge su romu, kuriame jos mirko, ir, jei norite, įdėkite kokosų drožlų. Viską gerai išmaišykite. 
4. Pieno, kiaušinių ir prieskonių plakinį supilkite ant duonos. Atsargiai pamaišykite, kad neliktų sausos duonos gabaliukų. 
5. Apkepo viršų aptepkite ananasų ir mangų džemu.** 
6. Kepkite iki 180ºC įkaitintoje orkaitėje apie 45 min., arba kol apkepas gražiai pakils ir sutvirtės.*** 
7. Valgykite šiltą arba atvėsusį su norimais priedais. Duonos pudingas priklauso desertų kategorijai, tačiau jis gali būti patiektas ir kaip lengvas antrasis patiekalas, ypač šiltas (panašiai kaip varškės apkepas). Pudingas gardus ir atvėsęs (kambario temperatūros), jį galima valgyti kitą dieną kaip desertą.

*Aš visuomet naudoju kokosų pieną tetrapak pakuotėse, į kurio sudėtį įeina tik 2 ingredientai - kokosų pienas ir vanduo. Skaitykite etiketes, nes daugelyje produktų, pavadintų "kokosų pienu", yra visko, išskyrus kokosų pieną :)

** Jeigu apkepas labai drėgnas ir tepti sunku, tą padaryti galima praėjus maždaug 15-kai min. nuo kepimo pradžios, kai apkepo paviršius šiek tiek sutvirtės.

*** Originalus receptas pudingą kepti rekomenduoja 30 min. 150ºC temperatūroje. Mano orkaitėje per tiek laiko žemoje temperatūroje jokie kepiniai neiškepa, tik sušyla, tad ir jums temperatūrą bei kepimo laiką siūlau reguliuoti savo nuožiūra.

Atvėsęs duonos pudingas sukrenta, bet lieka minkštas ir gero skonio. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Sekmadieninė Antigvos duona

Pirmajame šių metų įraše užsiminiau, jog artimiausiu laiku ketinu daugiau dėmesio skirti Karibų virtuvei. Tą ir darau. Šiek tiek ironiška gaminti šiltų kraštų patiekalus, kai už lango sniegas ir speigas, ar ne? Vis dėlto tam aš turiu savo argumentų. Pirmiausia, dabar, lyginant su vasara ar rudeniu, turime nedaug vietinių vaisių ir daržovių, todėl bent jau aš žiemą dažniau perku atvežtines. Antra, kaip jau buvau minėjusi, tradicinė Karibų virtuvė yra gana proziška ir nuo šviežių daržovių ir vaisių priklauso kur kas mažiau negu šiuolaikinė restoranų virtuvė. Taigi, techniniu požiūriu nėra didelio skirtumo, ar tradicinius Karibų patiekalus gaminsiu vasarą, ar žiemą. Tiesa, Karibų virtuvėje yra nemažai valgių, kurių Lietuvoje iš viso neįmanoma pagaminti, nes jiems reikalingais produktais (manijokų lapais, duonmedžio vaisiais, jūrinėmis sraigėmis ir t.t.) pas mus neprekiaujama. Bet ribotas produktų asortimentas irgi niekaip nesusijęs su sezoniškumu. 

Nuotrauka Kristinos

O šiandieninį įrašą nusprendžiau skirti Antigvoje ir Barbudoje kepamai duonai, tiksliau, vienai iš duonos rūšių. Vietiniai žmonės vadina ją sekmadienine duona (angl. Sunday bread), nors iš esmės tai ne kas kita kaip visiems mums pažįstamas batonas. Tiesa, jo išvaizda kitokia, negu mums įprasto: duonos kepalams suteikiama ištęstos verpstės forma, be to, jie išradingai dekoruojami ta pačia tešla. Prisipažinsiu: iškepti šią duoną panorau pirmiausia dėl kitoniško, akį traukiančio pavidalo. Tačiau patikėkite, šios duonos skonis irgi nepriekaištingas: plona, traški, bet nekieta plutelė, purus, akytas, drėgnas, bet netąsus ir nelipnus minkštimas - ko gero, tai vienas geriausių batonų kokius apskritai kada nors esu iškepusi. Jam komplimentų negailėjo net mano vyras, kuris šiuo požiūriu itin išrankus ir priekabus. Puikią duonos tekstūrą ir skonį, manau, lėmė riebalai, kurie dedami į šios duonos tešlą - netgi visai nedidelis sviesto ir taukų kiekis, pasirodo, gali pakreipti reikalus į gerąją pusę. O šiaip Antigvoje ir Barbudoje sakoma, kad sekmadieninė duoną galima valgyti be sviesto, nes ji ir taip sviestinė. Paragavusi iškeptos duonos supratau, kad šis teiginys išties ne iš piršto laužtas.

Pakilusi duona, paruošta šauti į orkaitę. Nuotrauka Kristinos

Kepdama duoną, stengiausi laikytis originalaus recepto, bet tam tikrų nukrypimų nuo jo neišvengiau. Pirmiausia, kepiau duoną iš pusės normos produktų, nes iš viso kiekio būtų išėję 4 dideli kepalai - suprantama, mūsų šeimai tai gerokai per daug. Antra, naudojau ne džiovintas, o šviežias mieles (džiovintomis po kelių nesėkmių nelabai pasitikiu). Trečia, norėjau duoną išsikepti pirmoje dienos pusėje, todėl tešlą užminkiau iš vakaro, iš karto (nekildintą) įdėjau į šaldytuvą, dubenį pridengusi kepimo popieriumi, ir laikiau per naktį, o iš ryto ją perminkiau, jau šiltoje virtuvėje pakildinau antrą kartą ir formavau kepaliukus. Mano patirtis rodo, kad šaldytuve kildinama tešla neperrūgsta, bet gražiai pakyla, o iš ryto iškepti mieliniai kepiniai būna ne prastesnės kokybės negu tie, kurių tešla dukart kildinama šilumoje. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninė Antigvos duona 

Ingredientai: (išeis 2 nemaži kepaliukai)

2 v.š. sausų mielių (aš naudojau ~ 40 g šviežių)

2 v.š. cukraus

1 a.š. druskos

1 ½ puodelio drungno vandens (1 puodelis - 250 ml)

3-4 puodeliai kvietinių miltų (ir dar šiek tiek stalui pabarstyti)

⅓ puodelio (75 g) sviesto arba margarino (aš naudojau sviestą)

1 v.š. taukų 

1. Mieles ištrinkite su cukrumi, išmaišykite su vandeniu ir druska (jeigu ji rupi - tuomet geriau ištirps ir pasiskirstys; smulkią druską galima dėti drauge su miltais). Laikykite šiltai apie 15 min., kad įsitikintumėte, jog mielės veiksmingos ir ima kilti puta. 
2. Per tą laiką į kitą dubenį persijokite 3 puodelius miltų. Sudėkite gabaliukais pjaustytą sviestą bei taukus, ir trinkite pirštais, kol iš miltų ir riebalų pasidarys drėgni trupiniai. 
3. Sumaišykite miltų ir riebalų mišinį su skystais ingredientais. Po truputį pabarstydami likusiais miltais, minkykite kol tešla taps beveik nelipni. Stenkitės miltų nedėti labai daug - kuo kietesnė bus tešla, tuo kietesnė išeis duona (aš dėjau maždaug 3½ puodelio miltų). Atsiminkite, kad kildama tešla sutvirtės, o jeigu vis dar bus per lipni, šiek miltų galėsite pridėti vėliau, kildindami tešlą antrą kartą. Užminkytą tešlą pridenkite ir šiltoje vietoje kildinkite apie 1 val., kol ji padvigubės. 
4. Tešlą išminkykite antrą kartą. Minkykite apie 5 min., jeigu tešla vis dar laibai lipni, į ją papildomai įberkite maždaug ½ puodelio (ar kiek daugiau) milltų. Vėl kildinkite apie 1 val. 
5. Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Tešlą perminkykite dar kartą ir padalinkite į dvi apylyges dalis. Nuo kiekvieno gabalo nugnybkite po gabaliuką tešlos papuošimams (jiems reikės maždaug graikiško riešuto dydžio gabaliuko tešlos). Ant miltuoto paviršiaus suformuokite du ištęstos verpstės formos kepaliukus ir dėkite juos į kepimo skardą.
6. Kepaliukų viršų patepkite vandeniu, kad geriau priliptų papuošimai. Iš kiekvieno gabaliuko tešlos iškočiokite po ilgą, ploną virvelę ir ant kepaliukų išdėliokite papuošimo raštus.* Per tą laiką, kol gaminsite papuošimus, duona vėl turėtų pakilti. 
7. Visus kepaliukus, įskaitant papuošimus, dar kartą patepkite vandeniu ir dėkite į karštą orkaitę. Kepkite apie 1 val. arba kol kepaliukai gražiai pakils, sutvirtės ir parus. Nors instrukcija to nereikalauja, praėjus maždaug 40-45 min, nuo kepimo pradžios, aš kepaliukus dar kartą patepiau vandeniu su sviestu (metaliniame dubenėlyje ištirpinau mažytį gabaliuką sviesto, įpyliau truputį šilto vandens ir gautu mišiniu patepiau kepaliukus - dėl to duona gražiau parunda, o plutelė būna minkštesnė). 
8. Iškepusią duoną pridenkite švariu vos drėgnu virtuviniu rankšluosčiu ir palikite, kad atvėstų. Duona gardi ir vos šilta, ir visiškai atvėsusi. Geriausia būna tą dieną, kai iškepta.

* Iškočioti lygias plonas tešlos virveles - gana ilgai trunkantis ir šiek tiek praktikos reikalaujantis užsiėmimas, todėl originalus receptas siūlo iš kiekvieno gabaliuko suformuoti po 3 trumpesnes virveles ir papuošimus sudurstyti iš kelių dalių. Vis dėlto man gražiau nesudurstyti. Suformavusi storoką virvelę, dedu ją ant miltuoto paviršiaus ir, pradedant nuo vieno galo, atkėlusi maždaug 2 cm virvelės atkarpą, ją volioju ir atsargiai tempiu, dedu ant stalo, imu kitą segmentą ir t.t. - kol pasiekiu kitą virvelės galą. Jeigu virvelė vis dar atrodo per stora, procesą pakartoju. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninę Antigvos duoną mes valgėme su vištienos salotomis, pagardintomis kario padažu. Internete šis receptas figūruoja kaip tipiškos Antigvos ir Barbudos salotos, nors panašu, kad iš tikrųjų į virtualią erdvę receptas atkeliavo ir leidinio The World Cookbook for Students (t. 1, 2006) ir atspindi tik vieną iš daugybės šių salotų variantų. Nepanašu, kad Karibuose egzistuotų griežtai reglamentuota vištienos salotų sudėtis, taip, kaip Lietuvoje egzistuoja nusistovėjęs baltos mišrainės ingredientų sąrašas. Tačiau gera žinia yra ta, jog šiandieninės vištienos salotos išties gardžios - ananasai ir razinos joms suteikia saldumo (mano mėgstamas mėsos ir vaisių derinys :), o kario padažas - pikantiškumo. Salotos gali būti patiekiamos didžiulio suvožtinio pavidalu, t.y. perpjovus duonos kepaliuką, ant vienos jo pusės dedami žali salotų lapai, ant jų - vištienos salotos, tuomet užvožiama antroji duonos kepaliuko pusė. Bet aš nemėgstu gigantiškų sumuštinių, kurių neįmanoma apžioti, ir kurių įdaras krinta per visus kraštus. Užtai salotos lėkštėje ir duonos riekelė prie jų buvo tobula vakarienė :) 

Vištienos salotos su kario padažu

Ingredientai (išeis nemažas dubuo salotų)

~ 3 puodeliai gabaliukais pjaustytos keptos vištienos (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio besėklių razinų

~ 400 g ananasų gabaliukų (aš naudojau konservuotus, bet dar labiau tiktų šviežias ananasas)

Nebūtinai : 3 v.š. tarkuoto kokoso riešuto (aš nenaudojau)

Padažui:

½ puodelio majonezo

3 v.š. mangų čatnio (pirktinio ar naminio)

1 v.š. kario miltelių (siūlyčiau naudoti švelnesnį ir šviesesnį anglišką karį)

Citrinų sulčių (pagal skonį)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: salotų lapų (patiekiant) 

1. Dubenyje, kuriame gaminsite salotas, sumaišykite padažą iš majonezo, mangų čatnio ir kario. Pagal skonį jį parūgštinkite citrinos sultimis (originaliame recepte rekomenduojam naudoti net 2 citrinų sultis, bet mano skoniui tai gerokai per daug), pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Išmaišykite. 
2. Į padažą sudėkite smulkintą vištieną, nuplautas ir nusausintas razinas, ananaso gabaliukus ir, jeigu naudosite, kokoso riešuto drožles. Išmaišykite, paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Palikite vėsioje vietoje 1 val. ar ilgiau, kad susistovėtų. 
3. Patiekdami salotas, galite išdėlioti jas ant žalių salotų lapų ir papuošti (aš puošiau laiškiniais česnakais, bet galima kaip tik norite - pavyzdžiui, razinomis ir kokosų drožlėmis). Gardu valgyti su balta duona.

* Galite naudoti pirktinę keptą vištieną arba panaudoti namie keptos vištos likučius. Aš naudojau didelę šviežią vištienos krūtinėlę: supjausčiau ją juostelėmis, apibarsčiau druska, pipirais ir grūstais kuminais, iškepiau keptuvėje šlakelyje aliejaus, atvėsinau ir susmulkinau. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausi receptų šaltiniai: duonos - čia, vištienos salotų - čia ir čia.