Faggots - angliški kepenų kukuliai

Užsiminus apie kulinarinę egzotiką, mes dažniausiai įsivaizduojame vietoves, kurios ir geografiškai, ir kultūriškai stipriai nuo mūsų nutolusios. Tačiau iš tikrųjų mažesnių ar didesnių netikėtumų galima rasti ir virtuvėse, kurias laikome artimomis lietuviškai. Faggots - senoji Didžiosios Britanijos klasika. Tiesa, gaminami šie dideli kukuliai savotiškai, ir ko gero kaip tik dėl to jie ne per daugiausiai žinomi už šalies ribų. Na, bet jeigu eksperimentai su maistu - jūsų stichija, ir, žinoma, jeigu jūs mėgstate kepenų valgius, susipažinti su faggots verta. Aš savo šeimai šį britų patiekalą gaminau ne kartą, ir visuomet su pasisekimu.

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausiai siūlau išsiaiškinti, ką reiškia patiekalo pavadinimas, kuris daugeliui ko gero nekelia jokių asociacijų. Iš tikrųjų žodis faggots turi ilgą ir ganėtinai įdomią istoriją. Jis siejamas su senu graikišku žodžiu fakelas (gr. phakelos), kuris, išvertus pažodžiui, reiškia ryšulys, kuokštas. Manoma, kad jis į Didžiąją Britaniją pateko per "vulgariąją" (t.y. supaprastintą) lotynų bei senąją prancūzų kalbas ir, bėgant laikui, gerokai pakito, t.y. iš phakelos tapo faggots (arba kai kuriuose regionuose - faggod). Vis dėlto, nepaisant pakitusio pavidalo, pirminė žodžio reikšmė anglų kalboje išliko ta pati ir taipogi reiškė ryšulį - pirmiausia sausų šakalių ryšulį. Kadangi tokias prastas malkas dažniausiai rinkdavo skurdžiai gyvenančios moterys, faggots tapo ir jų darbo įvardijimu, reiškiančiu maždaug šakalių rinkėja.

Kuomet pasaulis įžengė į moderniuosius laikus ir šakalių rinkėjų profesija nunyko, žodis faggots nedingo iš aktyvios vartosenos, bet įgavo visai kitokias reikšmes. Pavyzdžiui, šiais laikais juo vadinamos cigaretės, nes atidarius pakelį, jos esą panašios į šakalių ryšulį. Faggots taip pat vadinami berniukai ir vaikinai, teikiantys kitiems vyrams kūniškus malonumus. Šiame kontekste faggots turi menkinančią reikšmę. Manoma, kad ji atsirado Didžiosios Britanijos internatinėse mokyklose. Čia vyresni mokiniai dažnai išnaudodavo jaunesnius ir pašaipiai vadino juos faggots/ fags, t.y. tarnaitėmis, šakalių rinkėjomis. Deja, neretai "tarnaitės" ne vien atlikdavo buities darbus, o ir patirdavo prievartą, už kurią baudžia (ar bent jau turėtų bausti) įstatymai - ir tai viena iš priežasčių, kodėl ne kiekvienas britas su džiaugsmu prisimena uždarose mokyklose praleistus metus.

Nuotrauka Kristinos

Kulinarijoje žodžiu faggots vadinami iš kepenų (o kai kada ir kitų subproduktų) pagaminti kukuliai, kurie susukami į riebalinę plėvelę, t.y. "surišami", "suveržiami" panašiai kaip malkų ryšuliai. Pirmasis anglų kalba išspausdintas faggots receptas siekia 1851 m., o tai reiškia, kad patiekalas pradėtas gaminti dar seniau. XIX a. viduryje faggots tapo tipišku darbininkų, kalnakasių ir ūkiuose dirbusių žmonių maistu, mat toks valgis buvo gardus, nebrangus ir kaloringas (kaip anuomet sakyta - maistingas). Na, o tikra faggots žvaigždžių valanda išaušo II pasaulinio karo metais, kai žmonėms trūko ir įprastų maisto produktų, ir lėšų jiems įsigyti. Taupant maisto atsargas, kepenų kukuliai buvo patiekiami ne tik vargingai gyvenančių, o ir turtingų britų, netgi aristokratų namuose. Pokariu, gerėjant gyvenimui, faggots užleido lyderių pozicijas prašmatnesniems patiekalams, nors pamiršti niekada nebuvo. XXI a. pradžioje, vis labiau populiarėjant ekologiškam gyvenimo būdui ir netylant diskusijoms apie maisto švaistymą, kilo trčioji faggots populiarumo banga. 2014 m. Didžiojoje Britanijoje netgi imta pardavinėti šaldytus faggots pusgaminius. Tačiau, reikia pasakyti, daugelis pirkėjų žiūri į juos ne itin palankiai, mat šaldyti gaminiai, jų nuomone, gerokai skiriasi nuo tikrų senamadiškų faggots. Štai kodėl savo nacionalinę virtuvę gerbiantys britai šviežiai pagamintus faggots perka tik iš nedidelių mėsinių arba (rečiau) gamina juos patys.

Nuotrauka Kristinos

Kaip "teisingiausiai" pagaminti faggots, vienos taisyklės nėra. Ne tiktai kiekvienas Didžiosios Britanijos regionas, o ir kiekvienas mėsininkas turi savą faggots receptą. Aš naudojuosi tik vienu iš daugelio, atkeliavusiu iš pietinės Velso dalies, Glamorgano grafystės. Tačiau yra faggots receptų, kuomet kepenys maišomos su kitais kiaulienos subproduktais (pavyzdžiui, plaučiais ir/ar širdimi), arba drauge sumalamos neišvaizdžios mėsos atraižos, netinkančios savarankiškiems patiekalams. Obuoliai (geriau rūgštesni ar saldžiarūgščiai) - irgi Velsui būdingas priedas, mano nuomone, netgi labai vykęs. Tačiau jie į faggots dedami ne visur ir ne visada. Pavyzdžiui, Jorkšyre, Linkolnšyre ar Lankašyre vietoje obuolių dažniau naudojamos morkos, o kadangi tokie kukuliai ten vadinami savory ducks (liet. nesaldžios antys), pasitaiko netgi mėginimų juos klasifikuoti kaip atskirą patiekalą, nesusijusį su faggots. Na, bet dauguma britų virtuvės žinovų su tuo nesutinka :) Dar pridursiu, kad, gaminant faggots, galima eksperimentuoti ir su kitais prieskoniais. Pavyzdžiui, jeigu jūs nemėgstate ar po ranka neturite šalavijų, pakeiskite juos čiobreliais, petražolėmis ar kitokiomis prieskoninėmis žolelėmis.

Nuotrauka Kristinos

Visiems faggots variantams būdingi tik du dalykai - tai, kad juose dominuoja kepenų skonis ir tai, kad jie būtinai suvyniojami į riebalinę plėvelę. Tiesa, esu mačiusi, jog kai kurie šiuolaikiniaii šefai pastarąją pakeičia bekono juostelėmis, bet tai, patikėkite, nelabai vykusi alternatyva. Ir ne vien dėl patiekalui nebūdingo vaizdo, o ir dėl visai kitokio, tradiciniams faggots nebūdingo prieskonio!

Gali būti, kad ne vienas žmogus, mėsą perkantis tiktai prekybos centruose, net nežino, kad yra tokia skerdienos dalis - guyvulių (kiaulių, avių, jaučių) pilvo etmę gaubiant riebalinė plėvelė, labai tampri, pusiau permatoma, tarsi ažūrinė. Angliškai ji vadinama fat caul, prancūziškai - crépine; būtent šie terminai dažniausiai ir pasitaiko kulinariniuose receptuose. Nors iš tikrųjų riebalinė plėvelė naudojama tradiciniams patiekalams ir daugelyje kitų šalių - Kipre ir Rusijoje, Gruzijoje ir Šveicarijoje, Pietų Afrikoje ir Italijoje. Kas tik į ją nevyniojama - paštetai, dešros, pyragai ir netgi košės! Lietuviai anksčiau, kai kone kiekviename ūkyje buvo auginami gyvuliai, šį subproduktą irgi kuo puikiausiai žinojo, vadino užkulu, taukine, įsnauja. Ją mūsų protėviai maistui daugiausiai naudodavo ne šviežią, o specialiai ir ilgai ruoštą: tam reikėjo riebalus tvirtai susukti, dosniai pagardinti prieskoniais, ilgai (bent jau kelis mėnesius) brandinti, kai kada - dar ir šaltai rūkyti. Vėliau, kai žmonės ėmė vis sparčiau keltis į miestus ir pasikliauti parduotuvių asortimentu, šis produktas pasimiršo arba buvo sunaudojamas kur kas paprasčiau (prisimenu, kaime po skerstuvių riebalinė plėvelė būdavo sumalama su kitais vidiniais riebalais - iš jų močiutė ir mama gamindavo spirgučius). Kur šiais laikais gauti riebalinės plėvelės? Na, turbūt vienintelė išeitis - užmegzti draugiškus ir dalykiškus ryšius su mėsininku :) O grįždama prie faggots, pasakysiu, kad riebalinė plėvelė ne tiktai padeda juos suformuoti, kepant neleidžia išsausėti, bet ir suteikia specifinį - gal šiek tiek vėdarus primenantį - skonį ir kvapą. Jis, žinoma, priimtinas ne kiekvienam, bet žmonės, nemėgstantys subproduktų, faggots receptu nesidomėtų, ar ne?..

Nuotrauka Kristinos

Atskiras klausimas - faggots patiekimas. Šiais laikais kukuliai dažniausiai valgomi su bulvių koše ir virtais/ troškintais žaliaisiais žirneliais. Be to, patiekalas tradiciškai pagardinamas ruduoju padažu. Didžiojoje Britanijoje žmonės jį, regis, dažniausiai perka jau pagamintą - šiais laikais tikrai yra iš ko rinktis, belieka tik apsispręsti, kurios firmos gaminiai jums labiausiai patinka. Žinoma, jeigu padažą gaminsite namuose, bus jau kitas lygis :) Tačiau tam reikia pasiruošti gerokai iš anksto. Mat rudojo padažo gaminimas - procesas nesudėtingas, užtai imlus laikui. Jeigu vis dėlto ryšitės šiam iššūkiui, nuoširdžiai rekomenduoju tinklaraščio bulviukosė.lt šeimininkės Lauros instrukcijas, kurias ji pateikia čia. Na, o jeigu nei pirktiniu, nei naminiu padažu iš anksto nepasirūpinote, galite pagaminti visai paprastą iš to sultinio, kuris liko, iškepus kukulius. Galų gale, niekas neuždraus juos valgyti ir netradiciškai - be padažo, bet, pavyzdžiui, su šviežių daržovių salotomis.

Nuotrauka Kristinos

O čia - keletas nuotraukų, kurias prieš kelerius metus padariau kitos fotosesijos metu, kai nusprendžiau faggots patiekti senamadišku, pačiu tradiciškiausiu būdu - su džiovintų žalių žirnių koše. Ją kiekvienas gali išvirti pagal savo skonį; aš žirnius pamirkau, verdu vandenyje, kol pradeda težti, tada pasūdau, pagardinu pipirais, sviestu ir, jeigu reikia, dar pagrūdu. Jūs galite žirnių košę gaminti pagal savo skonį - pavyzdžiui, įdėti į ją pakepintų svogūnų. Gardu, tačiau tokio patiekalo lengvu, žinoma, nepavadinsi nė prie geriausių norų. Na, bet kadangi mano šeima itin mėgsta ankštines daržoves, retkarčiais pasistengiu jiems įtikti. Jūs žinoma, faggots patiekite taip, kai geidžia širdis, o mano tikslas - papasakoti jums apie klasiką, kuri, tikiuosi, jus įkvėps :)

Nuotrauka Kristinos

Faggots - angliški kepenų kukuliai

Ingredientai: (4 porcijoms)

200 g kiaulienos kepenų

60 g nerūkytų ir nesūdytų lašinių ar kiaulienos papilvės*

200 g svogūnų

200 g obuolių

200 g džiūvėsėlių arba šviežių baltos duonos trupinių**

20 šalavijų lapų

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

Riebalinės plėvelės

250 ml sultinio ***

1. Kepenis, lašinius, svogūnus ir obuolius (be odelės ir sėklalizdžių) supjaustykite gabaliukais ir sumalkite. Įmaišykite džiūvėsėlius arba šviežios duonos trupinius ir smulkiai sukapotus šalavijus. Masę pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
2. Žirklėmis sukarpykite riebalinę plėvelę - prireiks 12 kvadratėlių. Jie turėtų būti tokio dydžio, kad galėtumėte suvynioti kepenų kukulį. Kepenų masę padalinkite į 12 dalių ir suformuokite 12 į riebalinę plėvelę susuktų kukulių. Sudėkite juos į riebalais išteptą keraminę ar metalinę skardelę (nerekomenduoju stiklinės, joje kukuliai prastai keps). Įpilkite šiek tiek sultinio.
3. Skardelę su kukuliais dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite maždaug 1 val., kol kukuliai sutvirtės ir taps rusvai auksinės spalvos.
4. Kepenų kukuliai valgomi karšti. Tradiciškai jie patiekiami su žalių džiovinų žirnių koše ir ruduoju padažu. Šiais laikais džiovintų žirnių košė dažnai keičiama bulvių koše, o virti ar troškinti žalieji žirneliai patiekiami kaip garnyras. Daugiau apie faggots patiekimą žr. pastabas virš recepto.

* Originalus receptas siūlo naudoti suet, t.y. jautienos arba avienos lajų. Jeigu šių riebalų turite, puiku, jeigu ne, naudokite kiaulienos lašinukus. Į kukulius būtinai dėkite riebalų, nes kitaip iškepę jie bus sausi.

*** Originalus receptas rekomenduoja naudoti šviežios duonos trupinius, tačiau jeigu sumaltas kepenų, svogūnų ir obuolių mišinys skystokas, galite naudoti džiūvėsėlius - jie geriau sugers skysčio perteklių ir sutirštins masę.

**** Iš savo patirties galiu pasakyti, jog nieko baisaus neatsitiks, jeigu kukulius sudėsite į riebalais neteptą skardą ir sultiniu neužpilsite - kaisdama riebalinė plėvelė tirps ir neleis kukuliams prilipti, o iš kukulių išsiskirs pakankamai sulčių, kad jie troškintųsi. Vis dėlto naudoti sultinį pageidautina, jeigu vėliau norėsite iš jo gaminti padažą. Jeigu sultinio neturite, troškinimui naudokite apie pusę puodelio vandens.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 129.

Rūkytos žuvies ir žirnelių salotos

Savo auditoriją aš jau daugmaž pažįstu - skaityti ji nori apie pačius įvairiausius patiekalus iš viso pasaulio, o kai ateina laikas gaminti, renkasi lietuviškus receptus :) Tad šiandien nebus jokių egzotikų - apsiginklavusi jau ne kartą linksniuota Birutės Rutkauskienės knyga Mūsų valgiai (1971), atėjau priminti jums apie senas geras rūkytos žuvies ir konservuotų žirnelių salotas.

Nuotrauka Kristinos

Tiesą sakant, aš pati šias salotas išmokau gaminti dar būdama paauglė, ir visai ne iš knygų, o iš savo mamos. Mano vyras, savo ruožtu, apie jas sužinojo iš savo mamos, taipogi vaikysėje. Gal todėl man ilgą laiką atrodė, jog tai net ne salotos ir ne savarankiškas receptas, o toks tradicinis būdas valgyti rūkytas žuvis - panašiai kaip valgomi lašinukai su juoda duona. Tačiau senos kulinarijos knygos išduoda, jog net toks paprastas derinys kadaise laikytas naujove. Ir netgi prabangia naujove, nes tiek majonezas, tiek konservuoti žirneliai sovietmečiu buvo priskiriami deficitams, tad ant lietuvių stalų dažniausiai puikuodavosi tik per šventes.

Pažvelkime, kaip šias salotas siūlo gaminti Birutė Rutkausienė, be kita ko suteikusi joms romantišką pavadinimą Kastytis. Kaip visada, recepte ji nurodo nedidelius produktų kiekius, apskaičiuotus vienai mažai (100 g svorio) salotų porcijai.

Salotos "Kastytis"

45 g rūkytos menkės (minkštimo)

30 g konservuotų žirnelių

5 g svogūnų

20 g majonezo

Rūkytą menkę nulupkite, išimkite kaulus ir supjaustykite kubeliais arba suplėšykite nedideliais vienodais gabaliukais. Prie jos pridėkite žirnelių, smulkiai supjaustytų svogūnų, majonezo ir išmaišykite. Viršų papuoškite petražolių lapeliais. Vietoj žirnelių į salotas galite pridėti maždaug 15 g virtų, kubeliais arba rombeliais supjaustytų bulvių.

Panašu, jog paskutinioji pastaba, leidžianti konservuotus žirnelius pakeisti virtomis bulvėmis, atsirado kaip tik dėl to, jog anuomet žirnelių įsigyti būdavo nelengva. Tuo pačiu recepto autorė tarytum patvirtina, jog šios salotos XX a. viduryje turėjo kur kas solidesnio patiekalo statusą, negu mes galėtme įsivaizduoti šiandien. Antra vertus, receptas net ir šiais laikais gali praversti: juk rūkytos žuvies ir žirnelių derinys paprastas, bet gardus, o salotos nebrangios ir greitai pagaminamos. Žinoma, dabar jas galima modifikuoti pagal savo skonį ir poreikį - aš papasakosiu, kaip šias salotas mėgstame gaminti mes.

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia reikia išsirinkti tokią žuvį, kurią mėgstate labiausiai. Mes beveik visada perkame karšto rūkymo skumbrę, kuri yra kur kas išraiškingesnio skonio už rūkytą menkę. Taikomės, kad žuvis būtų didesnė, nes tai reiškia, kad ji bus riebesnė, minkštesnė ir mažiau įsisūrėjusi. Tačiau jeigu jums labiau patina menkė ar kitokios žuvys - pirmyn, salotų tikrai nesugadinsite :)

Tas pats pasakytina apie majonezą. Dabar šio pagardo rūšių yra tiek daug, jog kiekviena šeima turi savo mėgstamiausią, ir tai puiku. Jeigu kam nors įdomu, aš pati beveik visada naudoju Hellmann's, nes man jis priimtiniausias pagal sudėtį ir švelnų, kitų ingredientų neužgožiantį skonį.

O štai kalbant apie konservuotus žirnelius, turiu jums patarimą - geriau rinktis kuo smulkesnius. Pirma, maži konservuoti žirneliai salotose pasiskirsto kur kas tolygiau negu dideli. Antra, jie tur kreminę konsistenciją, kai tuo tarpu stambūs konservuoti žirniai tvirtesni, sausesni, kai kada - netgi miltingi. Vėlgi, jeigu jums smalsu, aš dažniausiai perku Spilva arba Bonduelle konservuotus žirnelius, arba tiesiog apžiūriu stiklainiukus ir išsirenku tą, kuriame žirneliai atrodo mažiausi.

Paskutinis ir asmeniškai man problematiškiausias salotų ingredientas - svogūnas. Mūsų šeima ir šiaip nelabai mėgsta žalią svogūną, bet kai kada jį valgo. Na, pavyzdžiui, jei tai graikiškos ar kitokios salotos su žaliomis daržovėmis. Tačiau jeigu salotos gaminamos iš termiškai apdorotų ingredientų ir labiau primena kreminę užtepėlę, traškantys svogūno gabaliukai mus erzina. Dėl šios priežasties aš į žuvies ir žirnelių salotas svogūno arba visai nededu (kompensuoju jį dosniu žiupsniu grūstų juodų pipirų), arba prieš dėdama šiek tiek pakepinu. Bet čia jau, kaip sakoma, skonio reikalas.

Dar vieną būdą išspręsti "svogūnų klausimą" man pasiūlė pats gyvenimas :) Kažkada laukiau svečių, žmonių vyresnė kartos ir nelabai tedraugaujančių su didelėmis naujovėmis. Ta proga nusprendžiau pagaminti kelis tradicinius lietuviškus užkandžius, taip pat ir šias salotas. Tik štai kur bėda - pilkšva žuvis ir chaki spalvos konservuoti žirneliai neatrodo itin išvaizdžiai. Bet kai akis užkliuvo už nedidelio poro, problema buvo išspręsta: aš jį trumpai pakepinau, kad liktų skaisčiai žalias ir panaudojau salotoms užkloti. Kietai virtas kiaušinis ir keli žirneliai papildė šią neįmantrią kompoziciją, ir patiekalas atrodė visai neblogai, bent jau palyginus jį su pirminiu variantu :) Dabar šias salotas dažniausiai patiekiu tokiu būdu, ir kepinti porai, mano nuomone, kuo puikiausiai kompensuoja svogūną, jau nekalbant apie pagerėjusią salotų išvvaizdą. Jūs, žinoma, galite laikytis originalaus recepto arba salotas sukomponuoti ir pateikti pagal savo skonį ir norus.

Nuotrauka Kristinos

Rūkytos žuvies ir žirnelių salotos

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

1 nelabai didelė rūkyta žuvis (karšto rūkymo skumbrė, menkė ar kitokia)

~ 200-300 g konservuotų žirnelių

Nebūtinai: 1 mažas svogūnas

Majonezo (pagal skonį)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai 1 mažas poras (ir 2-3 v. š. aliejaus jam pakepinti) ir 1 kietai virtas kiaušinis (salotoms papuošti)

1. Iš žuvies išrinkite kaulus, nulupkite odą ir suplėšykite gabaliukais.
2. Žuvį sumaišykite su žirneliais (be konservavimo skysčio) ir majonezu, pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Jeigu mėgstate, įmaišykite susmulkinto svogūno (žalio arba akepto).
3. Vietoje svogūno galima naudoti žalią arba apkepintą porą. Aš siūlau susmulkintą porą pakepinti šlakelyje aliejaus, kad suminkštėtų, bet dar neprarastų ryškios žalios spalvos, tada jį atvėsinti. Salotas sudėkite į serviravimo indą, ant viršaus paskleiskite pakepintą porą. Jeigu norite, salotas galite papildomai papuošti kapotu kiaušiniu ir konservuotais žirneliais.
4. Salotas valgykite su mėgstama duona. Šios salotos labai sočios ir kaloringos, todėl gali būti valgomos ne tiktai kaip užkandis, o ir kaip pagrindinis patiekalas (mes kartais jas gaminame nelabai vėlyvai vakarienei).
5. Salotų stenkitės per ilgai nelaikyti šiltoje patalpoje, nes nuo šilumos žuvies ir majonezo riebalai ims sluoksniuotis ir sugadins valgio konsistenciją. Ir išvis, tai žiemiškas patiekalas. Vasarą, kai daug kokybiškų šviežių daržovių, siūlyčiau išmėginti skandinaviško stiliaus salotas su rūkyta žuvimi.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: mano mama ir ši knyga:

Birutė Rutkauskienė, Mūsų valgiai, Vilnius: Mintis, 1971, p. 49.

Ryžiai su žuvimi Čado stiliumi

Jeigu kada nors nuspręsite apie Centrinę Afriką šį bei tą sužinoti senamadišku būdu - iš knygų - tai žinokite, lengva nebus. Literatūros sąrašas, atspindintis gyvenimą juodojo žemyno širdyje, ir šiaip jau nėra įspūdingai ilgas, o į Lietuvos bibliotekas naujausios studijos išvis nepatenka. Tą supratau, sugalvojusi paskaityti kokią knygą apie Čadą. Elektroniniai katalogai negalėjo pasiūlyti ničnieko. Laimei, tokiais atvejais dažniausia pagelbėja korteliniai, kuriuos, mano liūdesiui, modernėjančios bibliotekos planingai naikina, o senais leidiniais be gailesčio atsikrato. Vaje, mes dar turime tokių knygų?! - negali atsistebėti bibliotekininkė, žiūrėdama ranka užpildytą lapelį, - reikės nurašyti! Kad jūs žinotumėte, kiek kartų esu susidūrusi su panašia situacija :(

Na, bet grįžkime prie Čado. Konkrečiai šiai šaliai skirtos studijos Kaune taip ir neradau, tačiau aptikau Alžyro universiteto profesoriaus Robert Capot-Rey (1897-1977) Paryžiuje išėjusią Le Sahara Francais (liet. Prancūzijos Sachara, 1953), tiesa, išverstą į rusų kalbą ir 1958 m. išleistą Maskvoje, Valstybinėje geografinės literatūros leidykloje. Pradėkime nuo to, kad ši solidi monografija parašyta dalykišku, bet pakankamai gyvu stiliumi, tęsiančiu geriausias prancūzų enciklopedistų tradicijas. Atmetus politiškai angažuotą įžangą, parašytą tarybinių autorių, ir epilogą, teigiantį kolonializmo epochos vertybes, knyga vis dar labai informatyvi. Čia aprašoma tokia Sachara, kokią prancūzai pamatė XX a. pradžioje - su savo geografinėmis ypatybėmis, tūkstančių kupranugarių karavanais, tradicinės žemdirbystės ir gyvulininkystės sistemomis, gyvenimu klajoklių palapinėse bei oazėse, tautų, kalbų ir kultūrų įvairove. Akivaizdu, jog nūnai tokios Sacharos nebėra, tačiau Robert Capot-Rey pateikia daug detalių ir įžvalgų, kurios leidžia įsivaizduoti, kaip ir kodėl susiformavo šiuolaikinės Šiaurės bei Centrinės Afrikos visuomenės bei jų materialinė kultūra, įskaitant mitybos ypatumus.

Nuotrauka Kristinos

Knygoje daug dėmesio skiriama tradiciniams Sacharos gyventojų verslams, tiek neblogai mums žinomiems (pavyzdžiui, datulių auginimui), tiek gana netikėtiems, kaip antai žvejybai. Pastarąja pirmiausia užsiėmė žmonės, gyvenę Atlanto vandenyno pakrantėje - nedidelės žvejų-klajoklių bendruomenės žiemomis prigaudydavo ir pridžiovindavo žuvų, kurias vasaromis gabendavo gilyn į dykumą parduoti tiems, kurie jų prisigaudyti neturėjo jokių galimybių. Čado atveju istorija kiek kitokia - čia svarbiausią vietą visuomet užėmė Čado ežeras, archeologų nuomone, kadaise buvęs netgi ne ežeru, o kur kas didesne vidine jūra, panašiai kaip Kaspija. Apie tai byloja kriauklių ir žuvų kaulų sluoksnis, kasinėjimų metu aptinkamas ten, kur dabar plyti derlingos dirbamos Čado žemės. Antra vertus, sprendžiant iš mirusių (t.y. žole, krūmokšniais ir medžiais apaugusių) kopų, Sacharos dykumos ribos kadaise driekėsi kur kas piečiau, ten, kur dabar plyti Sachelio zona. Išeitų, jog seniesiems Čado gyventojams teko spiestis gana siaurame ruože tarp dykumos ir jūros. Tačiau to ruožo, regis, būta pakankamai dosnaus: jis aprūpino žmones ne tik žuvimis, bet ir ganyklomis gyvuliams bei dirbamais laukais, kuriuose augintos tokios kultūros kaip vietiniai laukiniai Afrikos ryžiai (lot. oryza glaberrima). Apie pastaruosius esu plačiau pasakojusi įraše Vištiena senegalietiškai (žr. pastabas po receptu). Čia tik pridursiu, jog, archeobotanikų manymu, laukiniai ryžiai aplink Čado ežerą buvo auginami  jau 3500 m. pr. Kr., jeigu ne dar seniau.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu: jeigu žmonės prisigaudo žuvų ir turi ryžių atsargų, jie gamina žuvis su ryžiais! :) Taip yra ne tiktai Čade, bet ir daugelyje kitų Afrikos valstybių, įsikūrusių prie didelių vandens telkinių ir nuo seno auginusių laukinius ryžius. Bene garsiausias žuvų bei ryžių patiekalas - nacionalinis Senegalo valgis thieboudienne, kuomet žuvis iš pradžių pamarinuojama, o vėliau verdama viename puode su daržovėmis bei ryžiais. Iš jo kildinami ir garsieji Jollof ryžiai (ang. Jollof rice) - netgi ne konkretus patiekalas, o ištisa patiekalų grupė, ypač būdinga Vakarų Afrikos virtuvei. Nors, gaminant šį valgį, žuvis visuomet derinama su ryžiais, kiekviena šalis tai daro skirtingai, naudodama vis kitokius prieskonius, daržoves, žuvų rūšis ir t.t. Vadinamieji riebūs ryžiai (pranc. riz gras, ang. fat rice) taipogi laikytina Jaloff ryžių atmaina. Beje, riebūs ryžiai sutinkami netgi kitose pasaulio vietose (pavyzdžiui, Karibų jūros salose), kur Afrikos kulinarinės tradicijos atkeliavo drauge su vergais dar kolonializmo laikais.

Nuotrauka Kristinos

Nesudėtinga padaryti išvadą: šiandieninis receptas - tai tik vienas iš daugybės egzistuojančių būdų paruošti žuvų bei ryžių patiekalą afrikietiškais motyvais. Šis variantas neįmantrus, gardus ir, kaip pamatysite, pakankamai europeizuotas. Pirmiausia skubu jus nuraminti, jog afrikietiškų ryžių čia tikrai neprireiks - šiais laikais patiekalą įprasta ruošti su pigesniais ir kur kas labiau paplitusiais (netgi Afrikoje) ryžiais iš Azijos. Lygiai taip patiekalui tiks bet kokia balta žuvis ar net žuvies filė. Žinoma, Čado gyventojai linkę rinktis vietines žuvis (tarkime, didįjį nilinį ešerį), bet, pavyzdžiui, emigrantai sėkmingai naudoja tai, ką randa Europos ar Amerikos prekybos centruose. Taip pat liberaliai žiūrima ir į daržovių pasirinkimą. Mat per ilgus dešimtmečius ir šimtmečius europiečių dėka Afrikoje paplito atvežtinės, visiems mums gerai pažįstamos daržovės, ir kurias iš jų pasirinkti, gaminant riebius ryžius, dažniausia yra tik skonio reikalas. Bene vienintelis daugmaž privalomas šio valgio ingredientas - iš Naujojo pasaulio kilę pomidorai, Afrikoje tapę tokiais pat savais kaip ir Europoje. Dažniausia, žinoma, naudojami raudoni pomidorai, kurie suteikia ryžiams rudai rusvą spalvą. Aš be žirnelių ir šparaginių pupelių patiekalui naudojau daug morkų, kurios nudažė ryžius skaisčiai geltonai; kad nesugadinčiau man patikusio vaizdo, rinkausi geltonai oranžinius pomidorus, kurie ne tik garantavo riebiems ryžiams būdingą skonį, bet ir dar labiau pabrėžė "saulėtą" jų spalvą .

Keli žodžiai apie patiekalo gaminimo būdą. Tradiciškai Afrikoje įprasta patiekalą ruošti viename prikaistuvyje, t.y. greta apkeptos žuvies dėti daržoves, pilti vandenį ir viską troškinti, o pabaigoje į gautą "sriubą" suberti ryžius, kurie sugeria daugmaž visą skystį. Priklausomai nuo to, kiek ryžių patenka į puodą, išvirę jie gali būti birūs arba ne - štai kodėl Jallof/riebūs ryžiai kai kada vadinami Afrikos risotto. Patiekalo gaminimas viename prikaistuvyje garantuoja, jog bus taupomi švarūs indai, vanduo ir kuras, o daugumai Afrikos gyventojų tai labai svarbu. Na, o mūsų akimis žiūrint, toks gaminimo būdas turi ir savo minusų: tarkime, žuvis stipriai suverda ir dažniausia subyra, tad patiekalas neatrodo itin patraukliai. Dėl šios priežasties tiek vakariečiai, tiek pasiturintys Afrikos gyventojai, kuriems rūpi estetinis valgio patiekimo aspektas, tiek profesionalūs šefai - išeiviai iš Afrikos šalių, yra linkę pritaikyti kai kuriuos metodus, būdingus šiuolaikinei, moderniai virtuvei. Čado, o ir Senegalo kulinarijai pirmasis orientyras yra prancūzų, buvusių kolonizatorių, virtuvė. Konkrečiai šio patiekalo atveju Vakarų virtuvės poveikis pasireiškia, pavyzdžiui, tuo, jog apkepta žuvis išimama iš keptuvės ir į ją sugrąžinama tik gaminimo pabaigoje, o skystis pamatuojamas tiksliai, taip, kad ryžiai būtų minkšti, bet išliktų birūs. Tačiau jeigu turite tikslą pagaminti kuo tradiciškesnį patiekalą, jūsų valia viską dėti į vieną prikaistuvį ir ingredientus matuoti "iš akies".

Kaip ten bebūtų, tikiuosi, jog riz gras Čado stiliumi jums patiks. Mat sultinyje išbrinkę, su dideliu kiekiu daržovių paruošti ryžiai būna išties aromatingi, purūs ir labai gardūs. Atkreipkite dėmesį: tai pirmiausia ryžių patiekalas, todėl žuvies jame tradiciškai būna kur kas mažiau, negu esame pratę jos matyti europietiškuose patiekaluose, kuriuose ryžiai dažniausia atlieka garnyro vaidmenį. Kitaip sakant, šį receptą galima traktuoti kaip pasiūlymą viena žuvimi pamaitinti minią :) Antra vertus, keisti žuvų bei ryžių proporcijas irgi niekas nedraudžia, tad gaminimo instrukcijas pasistengiau užrašyti taip, kad jomis būtų kuo patogiau naudotis skirtingų poreikių turintiems žmonėms. 

Nuotrauka Kristinos

Riz gras - ryžiai su žuvimi Čado stiliumi

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 vidutinio dydžio žuvis (aš rinkausi doradą)* 

Prieskoniai žuviai įtrinti (aš naudojau tik druską ir pipirus, bet galite rinktis ir savo mėgstamus prieskonių mišinius)

Aliejaus (žuviai iškepti; tradiciškai naudojamas žemės riešutų arba kitoks neutralaus skonio aliejus)

2 puodeliai ryžių (1 puodelis - 250 ml)**

1 didelis arba 2 vidutinio dydžio svogūnai

3-4 didelės morkos

1 puodelis šparaginių pupelių***

1 puodelis žaliųjų žirnelių***

4 vidutinio dydžio pomidorai (arba nedidelis indelis konservuotų pomidorų be priedų)

2 didelės skiltelės česnako

1 puodelis sultinio****

Druskos, pipirų, ciberžolės, maltos saldžiosios ir/ar aitriosios paprikos (pagal skonį)

Pomidorų, citrinos, petražolių, krapų, kalendrų šakelių (patiekalui papuošti)

1. Išdorotą ir kepimui paruoštą žuvį įtrinkite druska, grūstais juodaisiais pipirais ir/ar mėgstamu prieskonių mišiniu. Palikite valandėlei, kad prieskoniai įsigertų. Jeigu kepsite sveiką žuvį, jos šonuose, ties storiausia vieta padarykite keletą įpjovų, tada prieskoniai geriau pasiskirstys.
2. Apvirkite ryžius, kad būtų apyminkščiai, bet dar ne iki galo išvirę. 3 puodelius (iš viso 750 ml) vandens užvirinkite, lengvai pasūdykite, suberkite perplautus ryžius, išmaišykite ir dar kartą užvirinkite. Pavirkite keletą minučių, sandariai uždenkite ir nukaiskite. Palikite brinkti, kol prireiks.
3. Kol sūdosi žuvis ir brinksta ryžiai, paruoškite daržoves: smulkiai supjaustykite svogūnus (aš pjaustau plonytėmis išilgomis juostelėmis), sutarkuokite morkas (aš tarkuoju plonais šiaudeliais), nudorokite ir supjaustykite gabaliukais šparagines pupeles (arba susmulkinkite kitokias pasirinktas daržoves). Jeigu naudosite šaldytus žirnelius, juos užpilkite verdančiu vandeniu, kad atitirptų ir šiek tiek suminkštėtų. Kitame inde nuplikinkite pomidorus, nulupkite jų odele ir susmulkinkite minkštimą (aš naudojau labai gerai sunokusius geltonai oranžinius pomidorus ir sutryniau juos elektriniu smulkintuvu - tyrė išėjo skaisčiai geltonos spalvos ir gerokai prisidėjo prie to, kad ryžiai nusidažytų gražia spalva). Nulupkite ir susmulkinkite česnakus.
4. Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Jo turėtų būti nemažai - aš pilu apie pusę puodelio. Didesnis negu įprastai aliejaus kiekis ne tiktai leis gražiai apkepti žuviai, bet ir padės iš morkų "ištraukti" daugiau karotino, gražiai nudažys ryžius bei garantuos, kad jie nesuliptų, būtų birūs ir minkšti. Į įkaitintą aliejų dėkite žuvį ir apkepkite ją iš abiejų pusių, kol gražiai apskus ir perkeps. Iškeptą žuvį išimkite, uždenkite ir laikykite šiltai.
5. Į riebalus, kuriuose kepė žuvis, sudėkite svogūnus ir kepkite kelias minutes, kol šiek tiek suminkštės. Suverskite morkas. Iš pradžių atrodys, kad morkų labai daug, bet nesijaudinkite - kepant daržovių apimtis gerokai sumažės. Kruopščiai išmaišykite, sumažinkite ugnį ir, retkarčiais pamaišydami, troškinkite uždengtoje keptuvėje, kol morkos bus beveik iškepusios. Sudėkite šparagines pupeles, suberkite žirnelius (arba kitokias paruoštas daržoves). Išmaišykite, uždenkite ir troškinkite, kol visos daržovės bus norimo minkštumo.
6. Į suminkštėjusias daržoves suverskite apvirtus ryžius. Jeigu reikia, juos išpurenkite, kad nebūtų sušokę į gabalus. Ryžiai turėtų būti kietoki, todėl tą padaryti nebus sudėtinga. Kai ryžius sumaišysite su keptomis daržovėmis, supilkite paruoštus pertrintus pomidorus (su visomis sultimis) ir sultinį, sudėkite česnakus. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite, pagardinkite pipirais ir kitais prieskoniais (aš įbėriau tik žiupsnį ciberžolės). Ryžiai turėtų būti švelniai sūrūs, šiek tie salstelėję nuo morkų, ne per daug aštrūs, bet ir ne visai prėski. Uždenkite ir palikite ant mažos ugnies, kad ryžiai sugertų pomidorų bei kitų daržovių sultis ir sultinį. Retkarčiais pamaišykite. Sugėrę skystį, ryžiai turėtų tapti visiškai minkšti, tačiau išlikti birūs.
7. Kai ryžiai bus norimo minkštumo ir skonio, į keptuvę galite sugrąžinti žuvį, uždengti ir leisti jai gerai sušilti, o tuomet tuojau pat patiekti. Kitas būdas - paruoštus ryžius su daržovėmis bei iškeptą žuvį dėkite į didelį, aliejumi išteptą kepimo indą, uždenkite jį dangčiu arba aliuminio folija (būtinai, antraip ryžiai apdžius ir sukietės!) ir dėkite į nelabai kaštą (apie 120°C) orkaitę. Tai netradicinis, bet labai geras metodas, nes per valandėlę ryžiai ypač gerai išbrinks, žuvis tolygiai įšils, be to, patiekalą bus galima valgyti, kada panorėjus - tai labai pasiteisina, laukiant svečių ar iš darbų grįžtančių namiškių.
8. Prieš nešdami į stalą, patiekalą papuoškite pomidorais, citrinomis, prieskoninėmis žolelėmis. Valgant į lėkštę dedama didelė ryžių porcija, kuri papuošiama ir pagardinama žuvies gabalėliu. Prie šio valgio galite patiekti šviežių daržovių salotų ar, pagal norus ir galimybes, kitokių priedų - pavyzdžiui, gruzdintų plantanų.

* Jeigu norite, su ryžiais galite patiekti 2 ar daugiau žuvų, iškepti kelis stambios žuvies gabalus arba norimą kiekį smulkesnių žuvų filė. Šiam patiekalui tradiciškai naudojamos baltos žuvys - tilapijos, didieji niliniai ešeriai ir pan.

** Reikėtų naudoti pačius paprasčiausius ir pigiausius ryžius - būtent tokius dažniausia renkasi Afrikos šeimininkės. Manau, čia galėtų tikti ir plikyti, tačiau basmati ar kitokie ilgagrūdžiai šiuo atveju bus per gležni. Nenaudokite ir apvaliųjų, nes jie per daug krakmolingi, todėl išvirti niekada nebūna birūs.

*** Galite naudoti maždaug 2 puodelius tik vienos rūšies daržovių - tiktai žirnelių arba tiktai šparaginių pupelių. Jeigu žirnelių arba šparaginių pupelių neturite/nemėgstate, galite pakeisti jus kitokiomis smulkintomis daržovėmis - cukinijomis, moliūgais, baklažanais, saldžiosiomis paprikomis, kopūstais ir pan.

**** Sveikiausia ir gardžiausia būtų, jeigu šiam patiekalui naudotumėte koncentruotą naminį vištienos, mėsos arba žuvų sultinį. Vis dėlto Afrikos šalyse labai paplitusi praktika - naudoti vandenyje ištirpintą kubelių/ miltelių pavidalo sultinį, tad jeigu jūs pasielgsite taip pat, tradicijai nenusižengsite.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Nostalgiška tuno mišrainė

Nors mes su vyru gimėme ir augome Kaune, abu esame susieti su Vilniumi darbiniais ryšiais. Kelionės į sostinę ir atgal mums jau seniai tapo kasdieninės rutinos dalimi - kaip, beje, labai nemažai daliai mūsų kartos kauniečių, kiekvieną rytą ir vakarą kursuojančių autostrada. Nepaisant kai kurių nepatogumų, niekada nesvarstėme galimybių gyventi Vilniuje. Ne todėl, kad šis miestas nepatiktų, o todėl, kad savo gimtajame jaučiamės pernelyg komfortabiliai. Čia mūsų namai, šeimynykščiai, giminaičiai ir dauguma draugų, čia mažesnės spūstys, trumpesnės eilės ir lėtesnis gyvenimo tempas.

Kad Vilnius mūsų gyvenime liks antrame plane, supratome iškart po studijų, kai tos darbinės kelionės dar tik prasidėjo. Visam gyvenimui į atmintį įsirėžė jausmas, apimdavęs po ilgos ir sunkios dienos, tą akimirką, kai prieš akis išnirdavo pirmieji Kauno žiburiai, aptriušę daugiabučiai ir anuomet dar labai duobėtos Kauno gatvės. Pagaliau!.. - su palengvėjimu atsidusdavome abu. Anaiptol ne pats prašmatniausias miesto vaizdas mūsų nė kiek netrikdė, lygai taip, kaip netrikdo faktas, jog tėvų ar senelių namai neapstatyti pagal paskutines interjero madas ir įsikūrę ne pačiuose prestižiškiausiuose rajonuose. Namų šiluma ir jaukumas menkai tesusiję su išoriniais atributais, todėl mums niekada neateidavo į galvą matuoti savo gyvenimo kokybės pagal tai, kiek stiklinių ofisų išdygo aplinkui.

Nuotrauka Kristinos

Anais laikais sugrįžimo džiaugsmą visada lydėdavo vilkiškas alkis. Penktą ryto, kai prasidėdavo mūsų diena, pusryčiai dar strigdavo gerklėje; per pietus kartais pavykdavo šio bei to užkąsti, o kartais ir ne; vakare jau norėdavosi kuo greičiau leistis į kelią. Tačiau pasiekti Kauną nebūtinai reikšdavo pasiekti savo virtuvę. Kol dar neauginome sūnaus, dauguma mūsų vakarų buvo pripildyti įvairiausios veiklos, renginių ir susitikimų. Tačiau prieš juos reikėdavo nedelsiant išspręsti bado problemą. Todėl sustodavome artimiausiame prekybos centre ir, negaišdami per daug laiko svarstymams, nusipirkdavome kokios nors mišrainės ar salotų. Čia pat, automobilių stovėjimo aikštelėje, vos įlipę į mašiną, tas salotas ir suvalgydavome - vienkartinius stalo įrankius, žinoma, visuomet turėdavome po ranka. Po ketvirčio valandos jau būdavome pasiruošę eiti į spektaklį, koncertą ar krepšinio varžybas. Ir jautėmės visiškai patenkinti savo gyvenimu!

Dabar viskas pasikeitė - išskyrus vis taip pat laimingai suspurdančią širdį, kai grįžtame namo, sostinėje ar kur kitur sutvarkę neatidėliotinus reikalus. Kaunas išgražėjo, atsinaujino, duobėtų gatvių reikia gerokai paieškoti. Na, o mes patys jau daug metų nesame pirkę mišrainės iš prekybos centro ir paskubomis valgę jos mašinoje. Jeigu įprastu laiku nepasiekiame namų, tai vakarieniaujame mieste kaip padorūs žmonės, kokioje kavinukėje ar restoranėlyje. Bet dažniausia maistą ruošiame patys, nes, bėgant metams, ši veikla teikia vis daugiau malonumo.

Nuotrauka Kristinos

Tą pašėlusį savo gyvenimo etapą šiandien prisiminiau ne šiaip sau. Pirmiausia noriu pasakyti, jog nė kiek nesibaisiu jaunais žmonėmis, kurie maitinasi pusgaminiais iš prekybos centrų. Žinau, kaip būna, kai norisi pabuvosi penkiose vietose vienu metu, o laiko ir/ar pinigų kavinėms katastrofiškai trūksta. Manau, viskas ateina savo metu - įskaitant kulinarinius atradimus ir supratimą, kas yra kokybiškas valgis.

Antra, šiandien nusprendžiau priminti jums apie tuno mišrainę, kuri Nepriklausomybės laikų pradžioje buvo labai populiari. Ne kartą teko man ją kabinti vienkartine šakute :) O vėliau atkūriau jos receptą namuose. Turiu prisipažinti, jog tai pirmas ir vienintelis patiekalas, kurį mane įkvėpė pagaminti Maxima (anuomet dar žengusi tik pirmuosius savo žingsnius), ir kurį aš retkarčiais gaminu iki šiol. Neįsivaizduoju, ar kažko panašaus dabar galima nusipirkti parduotuvėse. Nūnai mano draugystė su pusgaminiais labai jau fragmentiška, todėl pirktinių mišrainių asortimento neišmanau ir pakomentuoti negaliu. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu jūs neturite jokių nostalgiškų prisiminimų, susijusių su šia mišraine, vis dėlto siūlyčiau ją išmėginti, kai užsimanysite ko nors gardaus ir greitai pagaminamo. Nors visi produktai atrodo kasdieniški ir neįmantrūs, jų derinys, mano nuomone, labai vykęs. Mišrainė soti ir ekonomiška, todėl ji gali tapti kuo puikiausiu antruoju patiekalu, įperkamu net studentams ir kitiems taupiems žmonėms - šiuo požiūriu man ji primena norvegiškas spagečių salotas su krevetėmis.

Apie mišrainės gamybą nėra ką daug kalbėti. Vienintelis patarimas - rinkitės kaip įmanoma kokybiškesnius produktus ir darykite tai kruopščiai. Pavyzdžiui, šios salotos yra vienas iš nedaugelio man žinomų patiekalų (greta tokių kaip žydų kaša varniškes, t.y. grikiai su makaronais), kuriam tradiciškai naudojami kaspinėlių formos makaronai. Užuot čiupę pirmus pasitaikiusius, paieškokite nedidelių, pagamintų iš kietagrūdžių kviečių miltų. Pastarieji neišteš, nesulips, atrodys dailiau, be to, geriau ir tolygiau išsimaišys su kitais produktais. Arba, pavyzdžiui, kiaušiniai: ekologiški kaimiški turės ryškesnę spalvą ir intensyvesnį skonį. Tunas, konservuotas dailiais gabaliukais, tikėtina, taip pat bus gardesnis už tuno skaidulas, plaukiojančias vandenyje, ar ne? Taigi, jūs mane supratote. Sėkmės!

Nuotrauka Kristinos

Nostalgiška tuno mišrainė

Produktų kiekius galite keisti pagal poreikį ir savo skonį.

Ingredientai: (išeis didelis dubuo mišrainės, maždaug 8 porcijos)

250 g kaspinėlių formos makaronų, geriausia smulkesnių (pavyzdžiui, pažymėtų kaip mini farfalle)

~ 1-2 v.š. neutralaus skonio aliejaus

200 g šaldytų žaliųjų žirnelių

4 kiaušiniai

2 saldžiosios paprikos (raudonos, geltonos arba oranžinės; galima rinktis skirtingų spalvų)

300 g konservuoto tuno (geriau aliejuje, bet tiks bet koks jūsų mėgstamas)

Mėgstamo majonezo (pagal skonį)*

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

1. Pasūdytame vandenyje išvirkite kaspinėlius. Stenkitės vadovautis instrukcijomis ant pakuotės ir makaronų nepervirti. Išvirusius išverskite į sietą, perliekite šaltu vandeniu, tuomet sudėkite į platų, didelį dubenį, apšlakstykite aliejumi ir išmaišykite. Palikite, kad atvėstų. Vėstant dar kelis kartus atsargiai pamaišykite, kad kaspinėliai nesuliptų.
2. Kol verda ir vėsta makaronai, atskirai išvirkite ir šaltu vandeniu perliekite žirnelius (stenkitės nepervirti, kad išliktų graži žalia spalva), kietai išvirkite ir susmulkinkite kiaušinius, paprikas supjaustykite smulkiais kubeliais, tuną lengvai ištrinkite, kad nebūtų sušokęs į gumulą.
3. Viską paruošę, dideliame dubenyje sumaišykite kaspinėlius, žirnelius, tuną, paprikas ir kiaušinius; jeigu norite, kelis šaukštus daržovių ir/ar kiaušinio galite atidėti papuošimui. Mišrainę pagal skonį pasūdykite, pagardinkite pipirais ir sumaišykite su majonezu. Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomai druskos ar pipirų.
4. Kai mišrainė bus norimo skonio, sudėkite ją į serviravimo indą, jeigu norite, papuoškite ir tiekite kaip užkandį arba pagrindinį patiekalą.
5. Uždengta ir laikoma šaltai, ši mišrainė būna gardi 1-2 dienas.

* Beveik visos mišrainės anais laikais tiesiog plaukte plaukdavo majoneze; dabar tiek uždaro salotoms niekas nebenaudoja. Majonezo kiekį reguliuokite pagal savo skonį, tačiau nepamirškite, jog dedant jo visai mažai, ši mišrainė gali būti sprangi. Į nurodytą kiekį produktų, iš kurių išeina tikrai solidus dubuo salotų, aš dedu 420 ml dydžio indelį Hellmann's Original majonezo, kurį mėgstu dėl švelnaus skonio ir palyginti geros sudėties. Tokiu atveju mišrainė būna pakankamai drėgna, tačiau ne per daug riebi - kiek to iš viso galima tikėtis iš panašaus pobūdžio patiekalų :)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Maxima prieš maždaug 20 metų :)

Žaliųjų žirnelių blynai

Žirniniai blynai Lietuvoje buvo kepami nuo seno. Kada nors apie juos tikiuosi parašyti plačiau, o kol kas pasakysiu tik tiek, jog mūsų seneliai ir proseneliai virtuvėje beveik visada naudodavo geltonus džiovintus žirnius bei jų miltus. Dėl tos priežasties lietuviški žirniniai blynai savo išvaizda ir skoniu labiau primena sočius indiškus papločius negu šiuos lengvus, vasariškus žaliųjų žirnelių blynelius, kuriuos nusprendžiau pristatyti čia ir dabar.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, kur žaliųjų žirnelių blynai (ang. green pea pancakes) kepami pakankamai dažnai - apie tai byloja ir knygos, ir gausūs internetiniai šaltiniai. Tiesa, tai sąlygiškai naujas patiekalas, atsiradęs Škotijoje XX a. pradžioje. Jis turi aristokratiškas šaknis, mat yra siejamas su haute cuisine ir profesionalių šefų pastangomis sukurti rafinuotų skonių suflė. Kadangi iškepti vykusią suflė - įgūdžių ir sėkmės reikalaujantis dalykas ne tik namų šeimininkėms, o ir dažnam virėjui, kažkam šovė į galvą pasilengvinti gyvenimą ir purią tešlą panaudoti "ne pagal paskirtį". Taip atsirado žaliųjų žirnelių blynai, kurių receptas plito per kulinarijos leidinius ir su laiku įgijo ne vieną variaciją.

Nuotrauka Kristinos

Bazinis blynų receptas visai nesudėtingas. Išaižyti žalieji žirneliai užpilami nedideliu vandens kiekiu, trumpai paverdami, kol suminkštės (bet nespės pervirti ir papilkėti), o tuomet sutrinami. Gaunama skaisčiai žalia tyrė, savo konsistencija panaši į bulvinių blynų tešlą. Tyrė lengvai pasūdoma, o tuomet į ją dedami kiaušiniai, kurių baltymai paprastai išplakami atskirai. Beveik visuomet į tokius blynus įmaišoma ir kokių nors priedų, atliekančių prieskonių vaidmenį. Pavyzdžiui, mano receptas rekomenduoja į blynų masę įmaišyti smulkiai sutarkuoto kietojo sūrio. Kituose receptuose figūruoja smulkintas svogūnas, prieskoninės žolelės, varškė, feta sūris, juodieji pipirai ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Tam, kad kepami blynai gražiau apskrustų, būtų šiek tiek tvirtesni ir lengviau apverčiami, dauguma receptų siūlo į tešlą dėti ir truputį kvietinių miltų ir/ar krakmolo (bulvių, kukurūzų miltų ar kitokio). Manau, jog tai geras patarimas. Mano knygoje apie miltus užsiminta nebuvo, todėl iš pradžių nusprendžiau iškepti kelis blynus be jų. Paaiškėjo, jog tai - tikras iššūkis, nes blynai buvo itin trapūs. Todėl iškepusi pirmąją keptuvę ir patenkinusi savo smalsumą, pasinaudojau internetiniais patarimais ir į tešlą įmaišiau kelis šaukštus kvietinių miltų. Kepti blynus tapo akivaizdžiai lengviau, nors jų skonis faktiškai nepasikeitė. Vis dėlto, netgi įbėrus šiek tiek miltų, žirniniai blynai išlieka labai minkšti, todėl nesiūlyčiau formuoti didelių, plonų blynų. Kur kas patogiau bus apversti mažesnius ir storesnius blynelius. O ir mažus kepti reikėtų neskubant, ant nedidelės ugnies, kad, prieš apverčiant, blynai spėtų sutvirtėti, tačiau neapdegtų.

Nuotrauka Kristinos

Kokį įspūdį žaliųjų žirnelių blynai padarys valgytojams, labai priklauso nuo to, kaip juos patieksite. Šie blynai turi švelnų, žirnišką, vos salsvą skonį, todėl prie jų tinka įvairiausi priedai. Klasikinis pasirinkimas - kreminio sūrio (ar kitokio rūgštaus pieno produkto - natūralaus jogurto, crème fraîche, grietinės ir pan.) padažas, pagardintas mėtomis ir/ar kitokiomis prieskoninėmis žolelėmis, citrinos sultimis, česnaku ir pan. Jeigu blynus nešite į stalą mažytėmis porcijomis kaip šiltą užkandį prieš pagrindinį patiekalą - o britai mano, jog tai puikus šiltas užkandis - ko gero vien tik padažo ir pakaks. Antra vertus, ne taip jau daug šeimų šiais laikais namuose gamina pietus ar vakarienę iš kelių patiekalų. Todėl žaliųjų žirnelių blynus galite nesunkiai paversti pagrindiniu valgiu, jeigu tik sukomponuosite juos su gardžiais priedais ir šiek tiek padidinsite porcijas.

Nuotrauka Kristinos

Priedai prie blynų, žinoma, priklauso tik nuo jūsų norų ir fantazijos. Tie produktai, kuriuos mėgstate derinti su netrintais žaliaisiais žirneliais, tiks ir prie žaliųjų žirnelių blynų. Šiam įrašui nufotografavau pietus, kuriuos valgiau su savo devynmečiu sūnumi. Aš, be padažo, rinkausi marškinėliuose virtą kiaušinį, sūdytus seliavų ikrus ir laiškinius česnakus. Mano vaikas, nemėgstantis nei ikrų, nei skysto kiaušinio trynio, blynus valgė su padažu, sūdyta žuvimi ir apvirtais žirneliais (įmečiau kelias ankštis į verdamus žirnius, o pavirusi apie 3 min, išėmiau ir perliejau šaltu vandeniu - tokios ankštys tampa skaisčiai žalios, bet žirneliai išlaiko savo saldumą).

Vyras tądien grįžo vėliau, tad jo porcija liko nenupaveiksluota :) Vis dėlto, kad ir be nuotraukų, ta proga noriu pasakyti du dalykus. Pirma, vėsioje vietoje blynų tešla puikiai stovi kelias valandas - nepastebėjau, kad vėliau kepti blynai skirtųsi savo skoniu, purumu, spalva ar pan. Antra, vyro nuomone, prie jų labiau tinka aštresni priedai. Savo blynus jis valgė, užsitepdamas gana sūriais konservuotais menkių ikrais (iš skardinės) ir pagardindamas kreminio sūrio padažu. Taigi, koks derinys bus gardžiausias jums, parodys tik ragavimo patirtis ir laikas. Galbūt tai bus, tarkime, žaliųjų žirnelių blynai, paskrudinta šoninė ir pomidorai :) Aš tuo tarpu dalinuosi blynų receptu, kuris, tikiuosi, taps atspirties tašku tolimesniems jūsų eksperimentams.

Nuotrauka Kristinos

Green pea pancakes - žaliųjų žirnelių blynai

Ingredientai (maždaug 4 porcijoms)

200 g išaižytų žaliųjų žirnelių (tinka ir šaldyti)

Žiupsnelis cukraus

Druskos (pagal skonį)

~ 1 v.š. sviesto

2-3 v.š. tarkuoto kietojo sūrio

4 v.š. kvietinių miltų

2 kiaušiniai (baltymus atskirkite nuo trynių)

Neutralaus skonio aliejaus (kepimui)

Padažui:

~150 g kreminio sūrio (arba kitokio rūgštaus pieno produkto - natūralaus jogurto, crème fraîche, grietinės ir pan.)

Nebūtinai: 1-2 v.š. pieno

1 v.š. smulkintų mėtų lapelių

Tarkuotos citrinos žievelės ir citrinos sulčių (pagal skonį)

Kitų prieskonių ir priedų (pagal poreikį)

1. Iš pradžių reikėtų pagaminti padažą, kad jis spėtų susistovėti. Visus jo ingredientus sumaišykite taip, kad padažas būtų norimos konsistencijos ir skonio. Jeigu naudosite kreminį sūrį, greičiausia reikės įpilti šlakelį pieno, kad padažą praskiestumėte, ir citrinos sulčių, kad jį parūgštintumėte. Jeigu naudosite, pavyzdžiui, jogurtą arba rūgščią grietinę, jų skiesti ir rūgštinti turbūt nebereikės, tačiau čia pravers žiupsnelis druskos skoniui subalansuoti. Žodžiu, orientuokitės pagal situaciją :) Pagamintą padažą uždenkite, kad neapdžiūtų viršus, ir laikykite vėsiai, kol prireiks.
2. Žirnelius sudėkite į prikaistuvį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Vandens nereikia labai daug - žirneliai neturėtų jame plūduriuoti, verčiau jau tegul būna ne visiškai apsemti. Mano knyga rekomenduoja vandenį pasūdyti, bet aš manau, kad geriau tą padaryti vėliau, mat druska sukietina žirnių odeles. Todėl į vandenį geriau jau įberkite mažą žiupsnelį cukraus. Virkite neuždengtame puode, kol žirneliai suminkštės (bet nepervirs ir nepakeis spalvos į pilką), o dalis vandens nugaruos. Išvirusius žirnelius išgriebkite ar nukoškite, tačiau jų nuovirą pasilikite.
3. Išvirtus žirnelius sutrinkite į tyrę elektriniu smulkintuvu, jeigu reikia, įpildami truputį nuoviro. Tyrę pagal skonį pasūdykite, įmaišykite sviestą ir sūrį. Palaukite apie 10 min., kol tyrė šiek tiek pravės, tada sudėkite kiaušinių trynius ir įmaišykite miltus. Palikite dar 10-20 min. kad miltai išbrinktų, o tyrė dar labiau pravėstų. Jeigu tešla atrodo labai kieta, galite papildomai įmaišyti žirnių nuoviro.
4. Prieš pat kepdami blynus, išplakite baltymus iki standžių putų mentele atsargiai įmaišykite į tešlą.
5. Įkaitinkite storadugnę keptuvę ir patepkite ją aliejumi. Aliejaus turėtų būti mažai, tik tiek, kad keptuvė blizgėtų. Šaukštu dėkite tešlą, formuodami nedidelius ir ne itin plonus blynus. Kepkite (neprarasdami kantrybės :) ant šiek tiek mažesnės negu vidutinė ugnies. Kai blynai sutvirtės, o viena jų pusė švelniai apskrus, blynus apverskite ir apkepkite antrą pusę. Kol kepsite kitą porciją, jau iškeptus blynus laikykite šiltai.
6. Iškeptus blynus patiekite šiltus, su padažu ir kitokiais mėgstamais priedais. 
7. Jeigu blynams kepti nenaudojote per daug aliejaus, jie bus gardūs (minkšti, bet neriebaluoti) ir atvėsę, todėl galėsite su jais pasigaminti, pavyzdžiui, žirninių "sumuštinukų".

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 150-151.

Žirnių ankščių sriuba

Negalėčiau dorai paaiškinti kodėl, bet šią vasarą kone kiekvieną dieną į mano tinklaraštį užsuka žmonės, ieškantys idėjų, kaip panaudoti žirnių ankštis. Spėju, kad kai kurie skaitytojai, paieškos langelyje įvesdami žodžius žirnių ankštys, turi galvoje šparaginius žirnius, t.y. specialiai išvestus žirnius, valgomus su visomis ankštimis kaip ir šparaginės pupelės. Antra vertus, pernykštis mano įrašas apie paprastų žaliųjų žirnelių ankštis su sviestu sulaukia tiek daug peržiūrų, kad aš imu įtarti, jog dalis lietuvių apskritai nelinkę aižyti jokios rūšies žirnių - gal todėl, kad ankštys jiems skanios, o gal taupumo sumetimais :) Sakau tai pusiau juokais, nors iš tikrųjų abi priežastys visai suprantamos - kaip tik dėl to žirnių ankščių stengiuosi neišmesti ir aš pati. Pavyzdžiui, jeigu gražus jų kalnelis lieka, pagaminus bulvių ir žaliųjų žirnelių košę.

Šparaginius žirnius auginu jau seniai ir gaminu iš jų daug patiekalų, bet kažkodėl vis neprisiruošiu apie tai parašyti. Na, gal ateinančiais metais. O šiandien noriu pasidalinti pertrintos sriubos receptu iš auksinės Darinos Allen kolekcijos - jam galima panaudoti tiek šparaginius žirnius, tiek išaižytų žaliųjų žirnelių ankštis, tiek ir pačius žaliuosius žirnelius. Skamba gerai, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Anot maisto istorikų, Airijoje žirneliai pradėti auginti maždaug XII amžiuje - anuomet juos į salą atnešė Anglijos normanai. Taigi, žirnių patiekalai šioje šalyje turi gilias šaknis. Darina Allen, šiuolaikiniams žmonėms rekomenduodama išsivirti žirnių ankščių sriubą, rėmėsi rankraštine knyga, pavadinta Kitchen Book of Clonbrock. Deja, ji nenurodo net apytikrės datos, kada pasaulį išvydo šis receptų rinkinys. Panašu, jog knyga priklausė Clonbrock'o pilies savininkams, labai senai, iš Anglijos normanų kilusiai Dillon'ų šeimai, kuri nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. vidurio gyveno Golvėjaus grafystėje. Tokiu atveju išlikę receptai greičiausia atspindi XIX a. aristokratų virtuvę, kai klestinčiuose dvaruose virte virė gyvenimas. Senasis patiekalo receptas lietuviškai skamba maždaug taip:

Green Pea Pod Soup - žaliųjų žirnelių ankščių sriuba 

Virkite ankštis vandenyje kol suminkštės, drauge su saujele pavasarinių svogūnų ir mėtos šakele - tuomet sugrūskite grūstuvėje ir įpilkite bet kokios tirštos sriubos likučių arba šiek tiek gero balto padažo. Pakaitinkite, supylę atgal į prikaistuvį, tada perkoškite per rėtį ar tankų sietą - jeigu tyrė per tiršta, atskieskite sultiniu. Nešant į stalą, sriuba turėtų būti karšta, bet ne verdanti, prieš pat patiekiant, į ją įmaišykite žiupsnelį cukraus ir gabalėlį šviežio sviesto - jei įbersite vieną kitą žirnelį, atrodys gražiai.

Limerikas (ang. limerick) - humoristinis, šmaikštus, absurdiškas ir/ar nešvankus rimuotas penkiaeilis, itin populiarus žanras XIX a. anglų ir airių literatūroje. Šie kūrinėliai dažniausia anoniminiai, nors parašyti limeriko strofą nelengva dėl griežtai reglamentuotos jo formos. Limetriką, apdainuojantį Korko panelę ir žaliuosius žirnelius, apipavidalino airių menininkė Kathy Tynan; jis puošia Eden Bar & Grill užeigą Dubline. Limerikus geriausia skaityti originalo kalba, kadangi tinkamai juos išversti - beveik neįveikiama užduotis net patyrusiems vertėjams. Štai kuklus, mano atliktas aukščiau esančio eilėraštuko vertimas:

                                      Kartą Korke gyveno panelė;

                                      Iš kiaulienos prakutęs tėvelis

                                            Jai nusamdė trenerį spėrų,

                                            Kad dukrelė, šakutę pastvėrus,

                                     Žongliruoti išmoktų žirneliais.

Foto iš čia.

Grįždama prie sriubos recepto pasakysiu, kad Darina Allen jį sušiuolaikino, nurodė apytikres produktų proporcijas ir atsisakė vakarykštės sriubos likučių :) Svarbu, kad sriubai naudoti ji siūlo tik labai šviežias, ką tik nuskintas ir išaižytas žirnių ankštis, traškias, sultingas, nesuvytusias, o svarbiausia - dar nepraradusias saldumo. Taip taip, tvirtinama, kad ką tik nuskintos žirnių ankštys būna daug saldesnės negu pastovėjusios - didžiosios saldumo dalies jos netenka per pirmąją valandą nuo nuraškymo momento. Taigi, kuo šviežiausios daržovės iš nuosavo daržo čia didžiai pageidautinos. Ir vis dėlto, iš savo patirties galiu pasakyti, kad net prieš pusdienį nuskintos žirnių ankštys, o taipogi šparaginių žirnių ankštelės (ar vienų ir kitų ankščių mišinys) šiai sriubai puikiai tiks - gal tik cukraus žiupsnelis, gardinant sriubą, turės būti kiek didesnis.

Nuotrauka Kristinos

Peapod soup - žirnių ankščių sriuba

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

450 g kuo šviežesnių išaižytų žirnių ankščių*

Nebūtinai: 110 g žaliųjų žirnelių

2 v.š. sviesto

1 svogūnas

~ 1,2 l vištienos sultinio, geriau karšto**

2 šviežių mėtų šakelės

Druskos, cukraus ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Grietinėlės (patiekiant)

1. Švarias žirnių ankštis supjaustykite nedideliais gabaliukais. Jeigu reikia, išaižykite žirnelius. Atidėkite, kol prireiks.
2. Prikaistuvyje išlydykite sviestą. Sudėkite susmulkintą svogūną ir ant mažos ugnies, pamaišydami kepinkite 5-6 min., kad suminkštėtų, bet nepradėtų ruduoti.
3. Ant svogūnų supilkite maždaug 1 l sultinio (šiek tiek jo pasilikite), užvirinkite, tuomet sudėkite paruoštas ankštis ir, jeigu naudosite, žirnelius. Virkite dar 6-8 min., arba kol ankštys suminkštės, bet dar nepraras žalios spalvos. Baigiant virti, sudėkite pasmulkintas mėtas. 
4. Nukaitę sriubą, sutrinkite ją elektriniu smulkintuvu. Gautą tyrę būtinai pertrinkite per sietelį, kad atskirtumėte kietus ankščių plaušus.
5. Sriubą supilkite į švarų puodą ir vėl užvirinkite. Jeigu reikia, praskieskite likusiu sultiniu (arba sutirštinkite šaukštu miltų, žr. pastabas žemiau). Pagal skonį pasūdykite, pagardinkite cukrumi bei pipirais.
6. Sriubą tiekite karštą, pagardintą grietinėle. Jeigu norite, papuoškite žirnių šakelėmis ir/ar verdančiu vandeniu nuplikytais (arba trumpai apvirtais) žaliaisiais žirneliais.

* Visas arba dalį žirnių ankščių galite pakeisti šparaginiais žirniais; tinka ir jaunos, dar nesubrendusios paprastų žaliųjų žirnių ankštelės. Pasirinkę šparaginius žirnius, žaliųjų žirnelių galite atsisakyti dar lengviau, negu naudodami išaižytų žirnių ankštis, nebent turėtumėte jų po ranka ir norėtumėte sunaudoti. Aš pati, virdama šią sriubą, elgiuosi taip: žiūriu, kad sriubai turėčiau ~ 500-600 g bet kokios žaliavos, susijusios su žaliaisiais žirneliais (gliaudytų žirnelių, išaižytų jų ankščių, šparaginių žirnių ir net žirnių daigų) - tuomet pagal situaciją naudoju vieną kurį produktą arba sumaišau kelių rūšių produktus.

** Naudodamasi senojo recepto patarimais, šiai sriubai esu sėkmingai naudojusi ne tik specialiai virtą vištienos sultinį, bet ir, pavyzdžiui, nuo vakarykščio kepsnio likusius mėsos drebučius (juos pašildžiau, atskiedžiau virintu vandeniu ir perkošiau). Be to, jeigu sriuba išeina apyskystė, ją galima sutirštinti miltais (atsimenate senojo recepto pastabą apie gerą baltąjį padažą?). Prireikus, aš 1-2 v.š. miltų išmaišau su 2-3 v.š. šalto virinto vandens arba šalto sultinio, kai nelieka gumuliukų, įplaku samtelį karštos sriubos, galiausia, viena ranka maišydama puodą, kita supilu gautą tyrę į puodą su verdančia sriuba.

Recepto šaltiniai:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 24.

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 397.

Bulvių ir žaliųjų žirnelių košė

Esu girdėjusi teoriją, kad liepa - pats tingiausias mėnuo, idealiai tinkantis atostogoms. Na, o žmonės, kurie viduvasarį neturi galimybės ilsėtis, būna išsiblaškę ir dirba be didesnio entuziazmo. Greičiausia šia teorija, kaip ir dauguma panašių teorijų, visiškai pasikliauti negalima, ir vis dėlto man asmeniškai ji tinka :) Todėl šis įrašas bus trumpas, kad aš nepervargčiau rašydama, o jūs - skaitydami :)

Nuotrauka Kristinos

Šiandien nusprendžiau dar kartą priminti apie airišką champ - bulvių košę su priedais, kuri paprastai patiekiama kaip pagrindinis patiekalas, rečiau - kaip garnyras. Pats populiariausias šio patiekalo variantas - champ su svogūnų laiškais. Tačiau, kaip jau esu ne kartą minėjusi, esama ir kitų champ variantų. Pernai rašiau apie pavasarinį champ su dilgėlėmis, na, o šiandien jūsų dėmesiui - vasarinis champ su žaliaisiais žirneliais. Žinoma, galima pirkti šaldytus žaliuosius žirnelius ir bulvių košę su jais gaminti kada tik šaus į galvą, tačiau jeigu turite savo užaugintų, šviežių ir saldžių žirnelių, nepatingėkite ir juos išaižykite - sukursite sezonišką, ekonomišką, vegetarišką patiekalą, kuris ypač tiks paprastai šiokiadienio vakarienei, kai nesinori ilgai stovėti prie puodų ir gaminti įmantresnių patiekalų. Na, o jeigu vegetarizmas - ne jums, tokią košę galite kuo puikiausia valgyti su dešrelėmis, kotletais, kepta žuvimi ar kuo tik širdis geidžia.

Nuotrauka Kristinos

Nesu tikra, ar šis champ variantas paplitęs visoje Airijoje, nes Darina Allen nurodo jį gavusi iš ponios Deborah Shorley, kuri gyvena pietinėje Airijos dalyje, Claragh vietovėje, netoli Korko miesto. Antra vertus, čia pat ji priduria, kad bulvių košė su žaliaisiais žirneliais mėgstama ir šiaurinėje Airijoje, Alsterio regione. Kaip ten bebūtų, champ su žaliaisiais žirneliais gaminamas visiškai taip pat, kaip ir kitos šio valgio atmainos: kad košė turėtų ryškesnį skonį, bulvės verdamos su lupenomis, nulupamos, o tuomet sugrūdamos; žirneliai iš pradžių apverdami piene, kuriuo košė užplikoma, o pats champ būtinai pateikiamas su tirpintu sviestu.

Nuo originalaus recepto aš nutolau du kartus: pirma, naudojau naujo sezono bulves, o ne senas, kaip buvo rekomenduojama; antra, produktų normas mažinau perpus, nes 8 porcijų champ mūsų šeimai buvo aiškiai per daug. Galime patvirtinti, kad bulvių košė su žaliaisiais žirneliais tikrai gardi, su lengvu salsvu prieskoniu. Lietuvišku papročiu, mes ją užgėrėme kefyru, bet čia jau, kaip sakoma, skonio reikalas :)

Nuotrauka Kristinos

Claragh champ - bulvių ir žaliųjų žirnelių košė

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 1 kg bulvių (originalus receptas rekomenduoja seno derliaus, bet puikiai tiks ir naujo)

~ 50 g sviesto (ir dar - pagal skonį - košę patiekiant)

300 ml pieno

250 g žaliųjų žirnelių (jau išaižytų)

4 v.š. susmulkintų petražolių lapelių

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Švariai nuplautas, bet neskustas bulves išvirkite pasūdytame vandenyje. Nupylę vandenį šiek tiek pravėsinkite ir nulupkite. Sugrūskite su sviestu; šioje stadijoje košė dar neprivalo būti visiškai glotni.
2. Kol verda bulvės, kitame prikaistuvyje užvirinkite pieną, suberkite žirnelius ir ant nedidelės ugnies virkite, kol žirneliai suminkštės, maždaug 8-10 min. Baigiant virti, suberkite smulkintas petražoles. Nukaitę pieną su žirneliais ir petražolėmis, tuojau pat supilkite ant bulvių, grūstų su sviestu. Vėl grūskite, šįkart kol košė taps puri ir be bulvių gabaliukų. Pagal skonį košę pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
3. Pagamintą košę tuojau pat dėkite į lėkštes. Į kiekvieną lėkštę įmeskite po gabaliuką sviesto, kuris tirpdamas košę pagardins ir papuoš (aš papildomai papuošiau košę verdančiu vandeniu nuplikintais žirneliais ir petražolių lapeliais).
4. Bulvių košė su žaliaisiais žirneliais gali būti valgoma kaip savarankiškas vegetariškas patiekalas arba tiekiama kaip garnyras prie pagrindinio mėsos ar žuvies patiekalo.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 149.