Mėsa, troškinta su vyšniomis

Kad ir koks ilgas, kad ir koks dosnus šią vasarą buvo vyšnių sezonas, jis jau visai į pabaigą. Tiesa, sode dar vis galima prisirinkti paskutiniųjų prisirpusių, kone juodų uogų, bet netrukus turėsime jų tik konservuotų atsargų pavidalu. Na, o jeigu jau atsivalgėte ir šviežių vyšnių, ir vyšninių desertų bei saldžių kepinių, galbūt norėsite paskutiniąsias uogų saujas sunaudoti kiek neįprastai ir pagardinti jomis troškinamą mėsą. Jeigu tokiems patiekalams, jūsų nuomone, dabar per karštas oras, šių gėrybių perteklių patarčiau užšaldyti. Mat šaldytos vyšnios (išimtais kauliukais ir lengvai pasaldintos), kitaip negu dauguma uogų, puikiai tinka karštiems patiekalams. Beje, jeigu neturite savų, tiks ir šaldytos vyšnios iš parduotuvės.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis patiekalas kilęs iš vietovių, kadaise priklausiusių senovės Persijai, ir iki šiol mielai gaminamas Afganistane bei Irane. Tad kaitra, kaip jau supratote, šiems žmonėms - ne priežastis atsisakyti mėsos valgių :) Aš pati šį troškinį gaminau jau senokai, kai termometro stulpelis dar nebuvo pašokęs taip aukštai. Taigi, su aprašymu kiek susivėlinau, bet įrašas, tikiuosi, jums vis tiek pravers - jeigu ir ne šiais, tai ateinančiais metais.

Mano pažintis su nesaldžiais vyšnių patiekalais prasidėjo nuo knyginės pažinties su Afganistano virtuve. Apie Helen Saberi knygą jau esu rašiusi čia. O štai dar viena, mano mėgstama, kurioje, beje, yra atskiras skyrius, pristatantis tradicinius užkandžius bei antruosius patiekalus su vaisiais/ uogomis:

Pirmiausia reikia pastebėti, jog kai kurias gamtos gėrybes Rytų gyventojai traktuoja visai kitaip negu europiečiai. Pavyzdžiui, rabarbarai ten vienareikšmiškai laikomi daržovėmis, todėl jų stiebai valgomi padažius į druską, o ne į cukrų, kaip kad darome mes. Vyšnių ir trešnių naudojimas taip pat turi savo ypatybių. Trešnės, Afganistane vadinamos gilas, laikomos desertinėmis uogomis ir beveik visada valgomos šviežios. Tuo tarpu kur kas rūgštesnės vyšnios, vadinamos olu bolu, paprastai atlieka nesaldaus prieskonio vaidmenį. Tiesa, panašiai kaip ir mes, Rytų šeimininkės gamina iš jų uogienes ir sirupus, kuriais gardina gaivas. Ir vis dėlto susidaro įspūdis, jog šios uogos kur kas dažniau patenka į česnakines salotas, aštraus skonio čatnius, šiltus daržovių bei ryžių garnyrus, įvairiausius nesaldžius troškinius ir netgi įspūdingos išvaizdos (ir skonio) plovus. Antraip sakant, rytiečiai vyšnias traktuoja daugmaž taip pat, kaip mes - antaninius obuolius, kai rudenį nė kiek nedvejodami prikemšame jais antį ar žąsį. Troškinta mėsa - klasikinis, neabejotinai gardus, tačiau tik vienas iš daugelio patiekalų su vyšniomis, kuriuos mums gali pasiūlyti Afganistano bei Irano virtuvės.

Nuotrauka Kristinos

Kaip pamatysite, mėsą ištroškinti su vyšniomis visiškai nesudėtinga - sakyčiau, netgi elementaru. Vis dėlto užrašysiu porą pastabų iš savo patirties :) Prie vyšnių labiau tinka stipresnio skonio mėsa, pirmiausia aviena, tačiau bus ne ką prasčiau, jeigu rinksitės ožkieną, jautieną, veršieną ir netgi vištieną. Kiauliena musulmoniškose šalyse nevalgoma, tad iš tinkamos žaliavos sąrašo ją tenka išbraukti. Aš tą dieną, kai fotografavau, troškiniui naudojau veršienos kulniukus.

Jeigu troškiniui naudosite avieną, ožkieną, veršieną ar vištieną, mano manymu, tiks bet kokia gyvulio ar paukščio dalis. O štai su jautiena sudėtingiau. Rinkdamasi jautieną troškiniams, aš labiausia mėgstu kulniukus, pažandes, uodegas, t.y. mėsą, kuri ištroškusi būna sultinga. Jautienos kumpis man atrodo prasčiausias pasirinkimas, nes ilgai troškinant jis tampa trapus, tačiau vis tiek lieka sausas. Todėl aš jautienos kumpį naudoju tik tiems patiekalams, kai mėsą reikia sumalti. Kitu atveju, kaip jau sakiau, geriau jau perku kulninę, žandus, šonkaulius, krūtininę, sprandinę, nugarinę ir t.t., tik jau ne kumpį. Tai, žinoma, asmeninis mano pasirinkimas. Tačiau užtikrinu jus - paragavę, pavyzdžiui, troškintą jaučio žandą ir palyginę jį su troškintu kumpiu, skirtumą pajusite akimirksniu, ir jūsų simpatijos vargu ar bus kumpio pusėje. Tik, žinoma, visą mėsą reikia labai gerai (mažiausia 3-4 val.) ištroškinti neaukštoje temperatūroje, mat jeigu mėsą nuo kaulų teks gremžte gremžti peiliu ir dantimis - anoks ten bus troškinys, tik troškinio vardas :) Vištiena, žinoma, sudaro išimtį. Jai ištroškinti prireiks 1-2 val., priklausomai nuo to, ar paukštis bus augintas laisvėje ir gerai pabėgiojęs, ar ne.

Kai dėl vyšnių, tai svarbiausias dalykas čia - laikas, kada jos dedamos į troškinį. Dažnas receptas nurodo, jog uogas reikia dėti, likus maždaug 10-15 min. iki troškinimo pabaigos. Tokiu atveju vyšnios vizualiai gražiau atrodo, nespėja suirti, tačiau... uogos lieka sau, o mėsa - sau. Sudėjus vyšnias anksčiau, mėsos padažas įgauna specifinį saldžiarūgštį skonį, ir, aiškus reikalas, būna gardesnis. Bet patiekalo vaizdas tokiu atveju estetinio pasitenkinimo teikia ne per daugiausia. Beje, Rytų šeimininkėms taip pat. Ne veltui žodis yahkoot dari kalba reiškia rubinai - suprask, raudonos vyšnios ant baltų ryžių patalo turi atrodyti tarytum brangakmeniai. Todėl aš siūlau tokį kompromisą, kurį suradau beeksperimentuodama: apie ⅔ vyšnių sudėkite anksčiau ir leiskite joms ištežti, o maždaug ⅓ uogų suberkite pačioje pabaigoje. Taip ir vilkas bus sotus, ir avis sveika - o ko daugiau bereikia?

Nuotrauka Kristinos

Yahkoot chalau - mėsos troškinys su vyšniomis

Ingredientai (4 porcijoms)

~ 1 kg mėsos, geriau su kaulais (tiks aviena, ožkiena, jautiena, veršiena, vištiena)

2 nemaži svogūnai

Aliejaus (svogūnams apkepti)

Juodųjų pipirų arba raudonosios aitriosios paprikos miltelių (pasirinktinai, pagal skonį)

Druskos (pagal skonį)

3 kardamono ankštelės

Kitų prieskonių (pasirinktinai: ½ a.š. sutarkuoto šviežio imbiero, 1 skiltelė smulkinto česnako, 1 a.š. grūstų kardamono sėklų)

~ 500 g vyšnių be kauliukų*

¼ puodelio cukraus (1 puodelis - 250 ml)

Biriai išvirtų basmati ryžių (patiekiant)

1. Mėsą nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite porcijomis. Atidėkite, kol prireiks.
2. Svogūnus supjaustykite plonomis juostelėmis ir ant vidutinės ugnies kepkite aliejuje, kol lengvai parus ir truputį karamelizuosis. Perdėkite į troškinimo indą.
3. Likusiuose riebaluose - jeigu reikia, porcijomis - lengvai apkepkite mėsos gabalus (aš kepdama juos pabarstau druska ir pipirais). Apkeptą mėsą dėkite į troškintuvą su svogūnais.
4. Kai visa mėsa bus apkepta, į puodą įmesite kardamonio ankšteles, sudėkite kitus pasirinktus prieskonius (imbierą, česnaką, kalendros sėklas) ir įpilkite maždaug 1 puodelį vandens (galite jį iš pradžių supilti į keptuvę, kurioje apskrudinote mėsą, porą minučių pavirti, o kai mėsos sultys ištirps, supilti į troškintuvą). Jeigu manote, kad reikia, papildomai pasūdykite ir pabarstykite pipirais. Leiskite puodui su būsimu troškiniu užvirti ant viryklės, o tuomet dėkite jį į orkaitę (aš įkaitinu ją iki 170-180°C), uždenkite ir troškinkite, kol mėsa bus labai minkšta ir lengvai skirsis nuo kaulų. Jeigu naudosite pirktą viščiuką, tai gali nutikti jau o 1 val., jeigu naudosite, pavyzdžiui, jaučio uodegas, gali prireikti ir 4 val. troškinimo - žodžiu, orientuokitės pagal situaciją. Jeigu mėsą troškinsite ilgai, gali būti, kad skystis labai nuseks. Tad retkarčiais atidenkite puodą ir patikrinkite situaciją. Jeigu manysite, kad reikia, įpilkite papildomai vandens (geriausia karšto, užvirinto, pavyzdžiui, arbatinuke).
5. Kol trokšta mėsa, iš vyšnių išimkite kauliukus (jeigu reikia) ir sumaišykite jas su cukrumi. Jei vyšnios labai rūgščios, cukraus gali prireikti kiek daugiau negu ketvirčio puodelio - žiūrėkite, jog jos turėtų malonų saldžiarūgštį, subalansuotą skonį. Suminkštėjus mėsai, sudėkite apie ⅔ vyšnių (ir supilkite išsiskyrusias jų sultis) ir uždengtame puode troškinkite 15-20 min. Tuomet sudėkite likusias vyšnias ir per 10-15 min. baikite troškinti, jeigu norite, atidengtame troškintuve.
6. Troškinį tiekite šiltą su biriai išvirtais basmati ryžiais.

* Šiam patiekalui įprasta naudoti šviežias rūgštokas vyšnias. Jeigu turite tik saldžias trešnes, įmanoma (nors ir netradiciška) naudoti ir jas, tik tuomet vietoje cukraus panaudokite citrinų sultis, kuriomis reikėtų gausiai apšlakstyti uogas išimtais kauliukais. Vis dėlto tikros vyšnios čia būtų nepalyginamai geresnis pasirinkimas. Ne sezono metu šiam patiekalui puikiai tiktų šaldytos vyšnios. Rytuose, pirmiausia skurdesnėse Afganistano kaimų vietovėse, naudojamos ir džiovintos vyšnios. Nesaldiems patiekalams vyšnios turėtų būti sudžiovintos be papildomo cukraus, todėl pirktinės cukruotos uogos čia netiks. Aš pati šio patiekalo su trešnėmis arba džiovintomis vyšniomis gaminusi nesu, todėl plačiau nieko pakomentuoti negaliu, o štai šaldytas vyšnias išbandžiau, ir jos pasiteisino.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 165.

Mousa M. Amiri, Classic Afghan Cookbook, USA, 2002, p. 51.

Valgomoji geltonpintė jogurto padaže

Kalbant apie grybus, ši vasara, bent jau mūsų kraštuose, nėra iš dosniųjų. Nors, tikiuosi, dar bus :) O štai valgomoji geltonpintė manęs niekada nenuvilia - kaip ir kiekvieną vasarą, atėjo metas, kai kiemo pakrašty ji ėmė geltonuoti visu gražumu. Tad nusprendžiau, jog praėjus keleriems metams nuo įrašo Troškinys su valgomąja geltonpinte, reikėtų grįžti prie šios temos. Anuomet, rašydama apie ganėtinai egzotišką grybą, nesitikėjau, kad bus tiek daug žmonių, kurie juo susidomės. Įrašas kiekvieną vasarą sulaukia nemenko skaičiaus peržiūrų, tad tikiuosi, kad dar vienas receptas su valgomąja geltonpinte mano skaitytojams bus pravartus. Kaip ir pirmasis, jis atkeliavo iš Afganistano virtuvei skirtos knygos, tik, įvairovės dėlei, šįkart parinkau vegetarišką patiekalą - gaminau grybus su jogurto padažu. Tiksliau, gaminau juos jau nežinia kelintą kartą, bet šįkart prisiruošiau gamybos procesą nufotografuoti, kad ir ne ypač kūrybingai.

Nuotrauka Kristinos

Apie pačią valgomąją geltonpintę, jos atpažinimą, rinkimo ir ruošimo maistui subtilybes nebekalbėsiu - jeigu nesate susidūrę su šiuo grybu, jo nuotrauką ir reikalingus aprašymus rasite mano ankstesniajame įraše. Tik priminsiu, jog valgiui būtinai naudojama jauna, sultinga, ryškios geltonos/ oranžinės spalvos geltonpintė - pasenusi, sukietėjusi ir išbalusi kulinariniams eksperimentams netiks. Šiam patiekalui geltonpintė nuvaloma, supjaustoma, nuplaunama tekančiu vandeniu ir naudojama neapvirta. Jeigu grybą parsinešėte, tarkime, iš vakaro, nuvalę ir supjaustę nuplikinkite jį verdančiu vandeniu, tuomet sudėkite į sietą, leiskite nulašėti vandeniui ir laikykite šaldytuve. Nedarykite klaidos, kurią kažkada padariau aš: nuvalytą ir supjaustytą, bet termiškai neapdorotą geltonpintę sudėjau į dubenį ir palikau šaldytuve per naktį (taip kartais elgiuosi su voveraitėmis). Na, o rytą radau... ne, ne sukirmijusius, o į vientisą gumulą sulipusius gabaliukus. Mat geltonpintė, netgi susmulkinta, turi savybę save "išgydyti" ir stengiasi sujungti savo dalis į vientisą organizmą, tam išnaudodama didelę dalį syvų. Tad grybus tenka ne tik pjaustyti antrą kartą, bet ir jų kokybė akivaizdžiai suprastėja, nes grybas tampa sausesnis. Taigi, taisyklė čia būtų tokia: jeigu geltonpintę gaminate tą pačią dieną, kai parsinešate, kepkite ją neapvirtą, bet jeigu ketinate tą daryti po dienos ar dviejų, trumpai apvirkite ar nuplikinkite verdančiu vandeniu, atvėsinkite ir tik tada dėkite į šaldytuvą.

Geltonpintė, paruošta kepimui. Nuotrauka Kristinos

Gaminant šį patiekalą, geltonpintė iš pradžių troškinama tik su prieskoniais: svogūnais, česnakais, ciberžole ir aitriąja paprika. Afganistane naudojamos ilgos, smailios ir nelabai aštrios paprikos, tad jelapeno ar panašių "piktų" pipirų šiuo atveju atsisakykite. Recepte nurodoma, kad paprika turėtų būti žalia (suprask - pats švelniausias variantas iš visų galimų), bet aš šiame patiekale esu sėkmingai naudojusi ir vos aštresnę raudoną papriką - didelio skirtumo nepastebėjau. Jeigu esate labai jautrūs patiekalų aštrumui, galite naudoti tik pusę ar trečdalį paprikos ankštelės be sėklų, bet atsiminkite, kad vėliau jogurtas padažo aštrumą kaip reikiant nugesins, tad labai bijoti aitriųjų paprikų neverta.

Geltonpintė, troškinama su prieskoniais. Nuotrauka Kristinos

Jogurtas į troškinamus grybus sudedamas pačioje gaminimo pabaigoje. Čia svarbūs keli momentai: 1) jogurtas turi būti kuo mažiau rūgštus; 2) jogurtas turi būti kuo riebesnis; 3) jogurto į troškinį nereikia dėti per daug. Dabar viską paaiškinsiu plačiau. Pirmą kartą gamindama šį patiekalą, naudojau natūralų, neriebų jogurtą (man regis, tai buvo Dobilo jogurtas). Patiekalas mano skoniui išėjo gerokai per rūgštus, nors jogurto į grybus dėjau visai nedaug. Be to, vos sudėjus jogurtą į padažą, jis atrodė taip, lyg būtų stipriai sutrauktas į savotiškus grūdelius. Antrą kartą buvau apdairesnė: naudojau graikišką jogurtą, tad troškinys buvo nepalyginamai švelnesnis, o padažas vientisesnis. Galiausia kažkada susiprotėjau, jog Afganistame bene popuiariai - ožkų ir avių pieno produktai. Užsisakiau jogurto, ekologiniame Giedriaus Prakapavičiaus ūkyje pagaminto iš avių pieno. Su šiuo švelniu, riebiu jogurtu geltonpintės troškinys neabejotinai išėjo pats skaniausias :)

Geltonpintės troškinys, įmaišius jogurtą. Nuotrauka Kristinos

Deja, avių ir/ar ožkų pieno jogurtas Lietuvoje - nelengvai randamas, sezoninis ir nepigus malonumas. Kai nėra galimybės jo įsigyti, naudokite švelnų graikišką jogurtą. Tačiau atsiminkite, kad visi be išimties jogurtai yra rūgštūs, todėl nedėkite jų daugiau, negu nurodyta recepte. Jeigu padažas atrodo per tirštas ar per mažai kremiškas, geriau įpilkite šlakelį virinto vandens ir jį šiek tiek praskieskite. Atsiminkite, jog skystas natūralus jogurtas visuomet bus rūgštesnis už graikišką, praskiestą vandeniu - taip yra, nes skystame jogurtui konsistenciją suteikia iš pieno nepašalintos, labai rūgščios išrūgos, o graikiniame jogurte didžioji dalis išrūgų pašalinta, todėl jis ir tirštesnis, ir švelnesnis. Ir dar vienas momentas: netgi naudojant švelnų, riebų jogurtą, ką tik pagamintas troškinys atrodys taip, lyg padažas būtų šiek tiek sutrauktas. Nieko baisaus, išmaišytas su grybais bei ryžiais, jis bus kuo puikiauisias - kai mes gaminame lietuviškus karštus patiekalus su grietine, ji irgi kai kada atrodo šiek tiek sukrekėjusi.

Taigi, patiekalo skonis labai priklausys nuo prieskonių ir jogurto rūšies. Tinkamai pagamintas, tai turėtų būti švelniai aštrus, rūgštelėjantis, bet ne per daug rūgštus grybų valgis. Žinoma, jo išvaizda, kvapas ir skonis bus kitokie negu esame įpratę, bet juk mes mėgstame ragauti kitų šalių patiekalus kaip tik dėl to, kad tikimės patirti naujų gastronominių įspūdžių, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Lawang-e-samaruq - valgomoji geltonpintė jogurto padaže

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 450-500 g valgomosios geltonpintės (jau supjaustytos gabaliukais)

2 vidutinio dydžio svogūnai

~ 4 v.š. aliejaus (svogūnams apkepinti)

1 česnako skiltelė

1 aitrioji paprika (geriau žalios spalvos, bet galite naudoti ir raudoną, žr. pastabas aukščiau)

½ a.š. ciberžolės

Druskos (pagal skonį)

½ puodelio jogurto (avių/ožkų pieno arba graikiško; 1 puodelis - 250 ml)

Biriai išvirtų basmati ryžių (patiekiant)

1. Nuvalykite ir supjaustykite grybus, nuplaukite juos po tekančiu vandeniu ir palikite siete, kol prireiks.
2. Svogūnus susmulkinkite ir apkepinkite įkaitintame aliejuje, ko taps rusvai auksinės spalvos. Sudėkite smulkintą česnaką, grybus, smulkiai sukapotą aitriąją papriką ir ciberžolę. Viską gerai išmaišykite, pagal skonį pasūdykite. Pamaišydami kepinkite, kol grybai šiek tiek apkeps.
3. Įpilkite 1 puodelį (250 ml) vandens, uždenkite ir troškinkite, kol grybai taps norimo minkštumo (aš troškinu apie 15 min.). Baigiant troškintis, sudėkite jogurtą ir ant mažos ugnies  kaitinkite dar kelias minutes. Jeigu beveik visas troškinimo skystis nugaravo, ir, sudėjus jogurtą, padažas atrodo kiek per tirštas, įpilkite šlaką šilto virinto vandens. Išmaišykite, patikrinkite, ar netrūksta druskos. Pagamintas padažas atrodys šiek tiek sutrauktas, taip ir turi būti.
4. Nors receptas to nerekomenduoja, man gardžiau, kai troškinys prieš tiekiant apie 5-10 min. pastovi uždengtas dangčiu. Su jogurtu troškintą geltonpintę patiekite kaip pagrindinį patiekalą su biriai išvirtais basmati ryžiais.

Recepto šaltinis: 

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 196.

Borani banjan - baklažanų ir pomidorų užkandis

Ūkininkų turgelyje, vos pamačius pirmuosius naujojo derliaus baklažanus ir ankštpipirius, man iškart šmėstelėja mintis: štai ir atėjo ruduo - borani banjan metas. Šį rytietišką baklažanų patiekalą išmokau gaminti prieš gerą dešimtmetį ir labai jį pamėgau. Dabar, kiekvienos vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį, būtinai jį ruošiu, ir ne vieną kartą. Tačiau maždaug lapkričio pradžioje man borani banjan sezonas baigiasi. Žinoma, baklažanų, ankštpipirių ir pomidorų prekybos centruose būna visuomet, bet per daugelį metų patyriau, iš rudeninių vietinių daržovių apkepas išeina pats kvapniausias ir skaniausias. Yra ir dar viena priežastis, kodėl kai kurių receptų nenaudoju kiaurus metus: pastebėjau, kad laikydamiesi sezoniškumo principų, mes vienų ar kitų patiekalų spėjame pasiilgti. Tas pasiilgimas, mano galva, labai sveikintinas, nes tuomet mes ne tik išvengiame valgiaraščio monotonijos, bet ir išlauktu maistu mėgaujamės kur kas labiau.

Nuotrauka Lauros

Taigi, borani banjan. Tai vienas populiariausių daržovių troškinių Afganistane - ir, patikėkite, ne veltui. Nors kiekviena šeima jį gamina truputį kitaip, pagrindinis pomidorų, baklažanų ir jogurtinio padažo derinys paprastai nekinta. Mat tradicinė Afganistano virtuvė gana konservatyvi ir nelabai linkusi į modernias improvizacijas. Tačiau vargu ar tai galima pavadinti trūkumu. Bene vienintelis šio patiekalo minusas – ne itin reprezentatyvi išvaizda, ypač jeigu patieksite jį tradiciniu būdu: didelėje bendroje lėkštėje, skendintį jogurto padaže. Štai kodėl aš šiek tiek pagudravau, užkandinėje lėkštelėje sukomponuodama porciją, daugmaž primenančią vakarietiškus standartus. Tradiciškai borani banjan taip nepatiekiamas. Bet juk man reikia jus kaip nors sugundyti šį patiekalą pasigaminti, ar ne? :) Na o jūs, gamindami borani banjan antrą kartą (tikiu, jog taip ir bus), manyčiau, jau nebebūsite tokie jautrūs jo išvaizdai ir turėsite progos jį patiekti taip, kaip priklauso. Mat patiekalo paragavusieji vieningai tvirtina, kad tai vienas iš tų atvejų, kai vidinis grožis neabejotinai laimi prieš išorinį blizgesį :)

Jogurto padažas visuomet gardinamas česnaku, druska ir džiovintomis mėtomis. Šviežios mėtos padažui niekuomet nenaudojamos. Nuotrauka Kristinos

Ir dar vienas dalykas. Kai pirmąkart šiuo patiekalu vaišinu svečius, jie visi kažkodėl stengiasi iš paskutiniųjų išvengti česnakinio jogurto padažo. Man tai vienų daržovių, - sako jie, nesuprasdami, kad be jogurto padažo šie troškiniai netenka pusės savo skonio. Paknaibę vis dėlto užsideda šaukštą padažo, jis lėtai ištirpsta, susimaišo su pomidorų sultimis, patiekalas tampa užbaigtas, ir žmonės nustemba: o, visai kitas reikalas! Taigi, kad kitas. Ir stipriai kitas. Ne tik prie šio, bet ir prie daugelio kitų daržovių patiekalų (pavyzdžiui, troškintų moliūgų ir pomidorų užkandžio) Afganistane šis padažas patiekiamas taip, kaip kad mes be atskiro paklausimo patiekiame šaltibarščius su bulvėmis, cepelinus su grietine ir/ar spirgučių padažu arba lašinukus su juoda duona. Juk niekas nesako: man tai tik vienų lašinukų, duonos tikrai nereikia. Tad ir šiuo atveju į padažą žiūrėkite ne kaip į pasirinkimą, o kaip į būtiną patiekalo dalį. Kai dėl jogurto, tai galiu pasidžiaugti, kad šiais metais pirmąkart gaminant borani banjan, labai pravertė Valio firmos dovanotas Alma graikiškas jogurtas. Kadangi gaminant graikišką jogurtą, iš jo išlašinama didžioji išrūgų dalis, šis produktas kremiškesnis ir mažiau rūgštus negu daugelis kitų jogurtų. O tai jau privalumas, nes borani banjan lengvo rūgštumo jau suteikia pomidorai, todėl jogurtą geriau naudoti kuo švelnesnį. Jeigu jogurtinis padažas jums atrodo per tirštas, geriau jį atskiesti 1-2 v.š. šalto virinto vandens: taip sureguliuosite jo tirštumą, tačiau išsaugosite švelnų, ne per rūgštų daržovių pagardo skonį. Na, o jeigu turite galimybių, labai geras (ir ko gero autentiškiausias) būdas patiekti afganistanietiškus daržovių valgius - pagardinti juos riebiu ožkų arba avių pieno jogurtu. Deja, kol kas šie produktai Lietuvoje reti ir brangūs, tad pasipraktikavimui graikiškas jogurtas bus pats tas :)

Nuotrauka Lauros

Borani banjan - baklažanų ir pomidorų troškinys

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

2 dideli arba 3-4 nedideli baklažanai

Druska (baklažanams apibarstyti)

Aliejus (daržovėms apkepti)

1 svogūnas

1 nedidelė saldžioji paprika (bet kokios spalvos)

2 dideli sunokę pomidorai

1 nedidelė skardinė savo sultyse konservuotų pomidorų be priedų*

¼ a.š. maltų kalendrų sėklų

¼ a.š. maltų juodųjų pipirų

¼ a.š. ciberžolės

100-150 ml vandens

Nebūtinai: ½-1 a.š. cukraus

Jogurto padažui:

1 puodelis (apie 250 ml) natūralaus jogurto (aš naudojau "Alma" graikišką)

1 skiltelė česnako

Džiovintų mėtų šakelė

1. Nuplautus baklažanus suraikykite griežinėliais, lengvai pabarstykite druska ir leiskite pastovėti apie 30 min., tuomet gerai nusausinkite popieriniais rankšluosčiais. Nepraleiskite šio žingsnio - druska iš baklažanų ištrauks dalį vandens, todėl kepdami jie mažiau gers riebalus. 
2. Baklažanų griežinėlius porcijomis apkepkite aliejuje iš abiejų pusių, kol lengvai apskrus ir suminkštės.  Nekepkite jų visiškai sausoje keptuvėje ar ant grotelių - jeigu baklažanuose visai nebus riebalų, patiekalas bus neskanus (sakau iš savo patirties). Jeigu, sudėjus į indą, iš iškeptų baklažano riekelių ims sunktis aliejus, jį supilkite atgal į keptuvę. 
3. Toje pačioje keptuvėje, likusiuose riebaluose, apkepinkite susmulkintus svogūną ir papriką, kol bus minkšti. Į pakepintas daržoves sudėkite trintus pomidorus ir visus prieskonius, supilkite vandenį. Jeigu pomidorai, kuriuos naudosite, nėra labai gerai sunokę ir saldūs, į padažą reikėtų įdėti truputį cukraus. Viską gerai išmaišykite, užvirinkite ir atidengtoje keptuvėje patroškinkite apie 5 min. (jeigu pomidorai švieži ir labai vandeningi - truputį ilgiau, kad padažas kiek sutirštėtų). Pagal skonį pasūdykite, turėdami galvoje, kad šiek tiek sūrumo apkepui suteiks jau pasūdyti baklažanai. Jeigu reikia, papildomai įdėkite cukraus ir/ar kitų prieskonių. Nukaiskite. 
4. Kepimui skirtame metaliniame arba keraminiame inde (nerekomenduočiau stiklinio, nes stiklas prasčiau įkaista ir visi kepiniai jame blogiau iškepa) sluoksniuokite apkeptus baklažanus, griežinėliais supjaustytus pomidorus ir svogūnų-paprikų-pomidorų padažą. Reikėtų rinktis tokio dydžio kepimo indą, kad išeitų išdėlioti bent po 2 sluoksnius baklažanų ir pomidorų. Ant apkepo viršaus būtinai paskleiskite nors kelis šaukštus padažo, antraip viršuje esančios daržovės liks prėskos. 
5. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Maždaug 20 min. troškinį kepkite uždengtą (jeigu kepimo indas neturi dangčio, apkepą uždenkite aliuminio folija), paskui nudenkite ir kepkite dar apie 20 min. ar ilgiau, kol nugaruos beveik visas skystis. 
6. Kol kepa apkepas, paruoškite padažą: gerai suplakite jogurtą, trintą česnaką ir truputį druskos. Jeigu padažas labai tirštas, galite į jį įplakti 1-2 v.š. vandens. Palikite, kad bent 20-30 min. susistovėtų. 
7. Iškepusias daržoves patiekite šiltas arba atvėsusias su jogurto padažu, apibarstytas džiovintomis mėtomis. Tradiciškai patiekiant, dalis jogurto padažo paskleidžiama lėkštėje, ant jo sudedamos daržovės, kurios užpilamos likusiu padažu; taip sukomponuotas patiekalas apibarstomas džiovintomis mėtomis. Jeigu norite apkepą patiekti vakarietiškiau, galite į kiekvieno valgančiojo lėkštelę įdėti jogurto padažo, o ant jo uždėti keptų daržovių kalnelį bei papuošti jį džiovintomis mėtomis. Šias baklažanų salotas tinka valgyti kaip savarankišką daržovių užkandį su nan duona ar ryžiais, arba patiekti jį kaip garnyrą prie mėsos patiekalų (pavyzdžiui, įvairių kebabų).

* Afganistane įprasta, jog moterys pačios konservuoja pomidorus ir verda jų tyrę žiemai. Puiku, jeigu naminių atsargų turite ir jūs, tačiau jeigu neturite, tiks ir pirktiniai pomidorai be priedų. Sezono metu vietoje konservuotų pomidorų vis dėlto geriau naudoti šviežius pomidorus, kuriuos reikia nuplikyti, nulupti odelę ir susmulkinti. Šiam patiekalui gamindama padažą, aš naudoju 4-6 vidutinio dydžio pomidorus.

Nuotrauka Lauros

Apie recepto šaltinį: receptą internete radau kone prieš 10 metų, jį išsaugojau, tačiau šaltinis, deja, jau seniai išnyko iš virtualios erdvės.

Rytietiška obuolienė

Ne kartą esu girdėjusi, kaip lietuviai, kalbėdami apie obuolienę, sako obuolių košė. Iš išties, tradicinė mūsų obuolienė paprastai būna suvirusi, sukritusi, nebent netyčia lieka vienas kitas obuolio gabaliukas. Bet šiandien papasakosiu, kaip išvirti rytietišką obuolienę, kuri nuo mūsiškės skiriasi tuo, jog sirupo prisigėrę obuolių gabaliukai nesuyra.

Pirmiausia taip yra todėl, kad obuolienė verdama iš saldžių obuolių. Kaip žinia, rūgštūs obuoliai suverda kur kas greičiau, todėl verta įsiklausyti į instrukcijas ir šiame recepte nenaudoti, pavyzdžiui, rūgščių antaninių obuolių. Antra, reikia atsiminti, kad cukraus sirupas, ypač pagardintas citrinos sultimis, vaisiams ir uogoms suteikia tvirtumo. Todėl yra skirtumas, ar dėsite cukrų drauge su vaisiais, ar iš pradžių išvirsite cukraus sirupą, o tik tuomet į jį subersite paruoštas obuolių skilteles. Ir cukrų, ir obuolius dedant tuo pačiu kartu, didesnė tikimybė, kad vaisiai išsileis, o beriant obuolius į sirupą, galima tikėtis, kad skiltelės išsaugos savo formą. 

Nuotrauka Kristinos

Rytietiška obuolienė būna visai kitokio kvapo negu mums įprasta. Stebėtis nereikėtų - juk ji gardinama rožių vandeniu, kardamonu, šafranu. Pastarasis lemia, jog sirupu užpilti obuoliai būna skaisčiai geltonos spalvos. Beje, sirupas irgi. Sirupo gaminant rytietišką obuolienę būna gana daug - tirštoko, bet nesustingstančio į drebučius. Taip ir turi būti: rytietiška obuolienė labiau primena kompotą (pirmine šio žodžio prasme), o ne džemą. 

Kaip rytiečiai valgo tokią obuolienę? Bent jau Afganistane (receptą ėmiau iš Helen Saberi knygos) obuolienė, įkandin moliūgų ir apelsinų džemo, dažniausia patiekiama su tirštu natūraliu jogurtu kaip desertas arba lengvas užkandis. Tai labai geras derinys, nes rūgštelėjantis jogurtas puikiai atsveria obuolių saldumą. Obuolienę populiaru patiekti ir su ledais arba pienišku ryžių pudingu, t.y. ryžių koše. Mes, vakariečiai, šį rytietišką obuolių skanėstą galime valgyti su kuo tik norime: dėti ant pyrago ar balto sūrio riekės, puošti plaktą grietinėlę, sirupą panaudoti gaivai gaminti ir t.t. Žodžiu, jeigu turėsite obuolienės, tai tikrai rasite, kaip ją suvalgyti :)

Nuotrauka Kristinos 

Muraba-e-saib - rytietiška obuolienė 

Ingredientai: (išeina maždaug 1 l obuolienės) 

4 saldūs obuoliai (aš naudojau 6 nedidelius) 

1 v.š. citrinos sulčių* 

Cukraus - tiek, kiek svers supjaustyti obuoliai 

6 v.š. vandens 

5-10 kardamono ankštelių arba 1 v.š. rožių vandens 

Žiupsnelis šafrano (aš naudojau ¼ g malto) 

1. Šafraną užpilkite 1-2 v.š. vandens ir palikite mirkti. 
2. Obuolius nulupkite, supjaustykite į 4 dalis ir išpjaukite sėklalizdžius. Paskui kiekvieną ketvirtį padalinkite dar per pusę - t.y. iš kiekvieno obuolio turėtų išeiti 8 nelabai plonos skiltelės. Nulupę visus obuolius, skilteles pasverkite ir užsirašykite jų svorį. Obuolius apšlakstykite citrinos sultimis. 
3. Į prikaistuvį suberkite tiek cukraus, kiek svėrė obuoliai. Supilkite vandenį ir užvirinkite sirupą. Sirupui užvirus ir nuskaidrėjus, sudėkite obuolius; jeigu dubenyje yra citrinos ir obuolių sulčių, supilkite ir jas. Virkite apie 5 min., arba kol obuoliai ims skaidrėti ir taps minkšti, bet dar neišteš. Nugraibykite atsiradusias putas. 
4. Baigiant virti sudėkite išlukštentas, bet negrūstas kardamonų sėklas (arba įpilkite rožių vandens). Supilkite išmirkusį šafraną. Obuolienę su prieskoniais virkite dar 2-3 minutes ir nukaiskite. 
5. Atvėsinkite, supilstykite į švarius stiklainius ir laikykite vėsioje vietoje, kol prireiks. 

*Ši obuolienė kur kas saldesnė už lietuvišką, todėl aš įspaudžiau pusės citrinos sultis - mums buvo pats tas :) 

Rytietiška obuolienė su graikišku jogurtu. Nuotrauka Kristinos 

Recepto šaltinis: 

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 266.

Troškintos putpelės rytietiškai

Įprastomis aplinkybėmis aš esu už gastronominę įvairovę. Bet kartais tos įvairovės kaina - ne tiek pinigine, kiek moraline prasme - būna pernelyg didelė. Tuomet lieka tik stebėtis, iki kokių kraštutinumų prieina žmonės, nenorintys sutramdyti savo apetito. Lietuvoje ne taip jau retai rašoma apie žvejus-elektrikus, arba apie grybautojus, kurie giriasi prisirinkę į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų grybų. O europiečiai eina dar toliau. Prieš metus National Geographic Lietuva išspausdino Jonathan Franzen straipsnį Paskutinė giesmė (203, Nr. 7, p. 62-87), kuriame atskleidžiami neįtikėtini paukščių giesmininkų medžiojimo mastai Viduržemio jūros regione. Ypač dideliu išradingumu ir žiaurumu naikinant paukščius pasižymi italai. Tačiau volungės, sodinės startos, devynbalsės, liepsnelės ir aibė kitų paukštelių atsiduria ir ant egiptiečių, ispanų, prancūzų, kipriečių, albanų, serbų stalų. Šimtai tūkstančių, o gal ir milijonai paukščių kasmet. Tad nėra ko stebėtis, jog dauguma jų rūšių sparčiai nyksta. Pasitaiko, kad paukščiai žudomi dėl pramogos, varžybų arba pelno (kai kurie Europos restoranai nesibodi pirkti paukščių iš brakonierių). Bet dažniausia pasitelkiamas pilvo argumentas. Straipsnio fotografas David Guttenfelder pasakojo: "Kipre, kai klausiausi aktyvistų ginčų su vietos žmonėmis, kipriečiai aiškindavo, kad paukščiai nepaprastai skanūs. Vienas vyras man pasakė: Įsivaizduok gardžiausią valgį, kokį mama buvo paruoši tau vaikystėje, tada padaugink iš tūkstančio. Štai koks jų skonis." (p. 130) Viskas būtų gerai, jeigu, pataikaudami gomuriui, žmonės turėtų saiką. Deja.

Nuotrauka Kristinos 

Be abejo, paukščiai medžiojami ir Rytuose. Helen Saberi teigia, jog Afganistano turguose galima nesunkiai nusipirkti sumedžiotų laukinių paukščių, pirmiausia - kelių rūšių kurapkų (vietiniai jas vadina kauk). Tačiau, anot jos, ūkiuose auginamos putpelės yra labai gera alternatyva. Manau, kad autorė teisi - ne tik todėl, kad šių paukštelių kur kas lengviau įsigyti, bet ir todėl, kad gastronominė įvairovė biologinės įvairovės sąskaita mąstančiam žmogui pasitenkinimo neatneš. Na, o pirkdama putpeles, kaltės prieš gamtą nejaučiu, ir su džiaugsmu ruošiu jas įvairiais būdais. Vienas, kaip jau turbūt atspėjote - rytietiškas, pateisinęs mano viltis, todėl kartotas jau kelis kartus. Nuo kitų jis skiriasi tuo, kad putpelėms paruošti nereikia orkaitės, be to, patiekalas, nors ir neriebus, bet būna labai sotus - vienai porcijai visai užtenka vieno paukštelio, jeigu tik valgytojas nelabai rajus :) 

Jau vizualiai matyti, kad putpelės ruošiamos tirštame padaže. Taigi, tirštumą jam suteikia džiovinti, skaldyti ir virti žirniai (tai gana įprastas rytietiškų troškinių tirštinimo būdas), kvapnumą - kardamonas, spalvą - pomidorai, saldumą - nemažas kiekis lėtai troškintų svogūnų, o rūgštumą... O rūgštumą suteikia olu bokhara - rūgščios džiovintos slyvaitės, kurios Viduriniuosiuose Rytuose naudojamos kur kas seniau negu citrinos. Kiekvienoje šalyje jos turi vis kitą pavadinimą, o kalbant lietuviškai, tai - nuskintos, kol dar tebėra apyžalės, ir išdžiovintos kaukazinės slyvaitės. Afganistane, atrodo, auginamos kitos jų veislės negu Lietuvoje, bet esmė ta pati - slyvos turi būti rūgščios, į patiekalą jų dedama mažai. Tad jeigu turite prisiruošę slyvaičių atsargų charčo sriubai (džiovintų ar tyrės pavidalo), jos kuo puikiausia tiks. Jeigu ne - tuomet naudokite šlakelį citrinos sulčių. Paprastos džiovintos slyvos čia nebus geras atitikmuo, nes jos pasaldins patiekalą, užuot jį parūgštinusios - nors blogiausiu atveju Helen Saberi leidžia dėti ir jas. 

Rytietiškai paruoštos putpelės paprastai valgomos su ryžiais ir daržovėmis. Mes valgėme su orkaitėje keptomis cukinijomis, bet turiu atkreipti dėmesį, kad tai nėra rytietiškas priedas - cukinijos pačiame Afganistane nėra populiari daržovė, ir jas ruošia nebent į Vakarus emigravę afganistaniečiai, bet ir tai kitaip, negu tai dariau aš. Taigi, norėdami būti arčiau autentikos, galite rinktis šviežių daržovių salotas, marinuotus arba troškintus baklažanus, kalafiorus, morkas, špinatus. 

Nuotrauka Kristinos

Qorma-e-kauk - troškintos putpelės rytietiškai

Ingredientai: (4 porcijoms) 

60 g džiovintų ir skaldytų žirnių 

3 vidutinio dydžio svogūnai 

Aliejau (kepimui) 

4 putpelės* 

1 v.š. koncentruotos pomidorų tyrės be priedų 

2 ankštelės kardamono (išimkite sėklas ir jas sugrūskite) 

Druskos ir pipirų (pagal skonį) 

Nebūtinai: 4-6 džiovintos kaukazinės slyvaitės arba 1-2 v.š. rūgščios slyvų tyrės (arba truputis citrinos sulčių) 

1. Žirnius nuplaukite ir, užpylę nedideliu vandens kiekiu, virkite, kol suminkštės, bet dar neišteš. Putpeles apkepkite aliejuje, kol bus gražios auksinės spalvos. Jeigu reikia, jas taip pat galite apvirti.**
2. Tuo tarpu aliejuje apkepkite susmulkintus svogūnus, kol jie suminkštės ir pagels. Sudėkite pomidorų tyrę, prieskonius, apkepintas (arba apkepintas ir apvirtas) putpeles, virtus žirnius. Viską užpilkite maždaug 2 puodeliais skysčio - žirnių ir/ar putpelių nuoviro arba paprasto verdančio vandens. Atsargiai pamaišykite, kad visi ingredientai daugmaž tolygiai pasiskirstytų, leiskite užvirti, sumažinkite ugnį, uždenkite ir lėtai troškinkite apie 30 min., arba kol putpelės bus minkštutėlės, o padažas sutirštės. Jeigu reikia, troškindami putpeles retkarčiais apverskite. 
3. Putpelėms baigiant troškintis, patikrinkite, ar netrūksta druskos. Jeigu norite, padažą truputį parūgštinkite: įdėkite išmirkytų ir susmulkintų kaukazinių slyvaičių, jų tyrės arba šlakelį citrinos sulčių. Pavirkite dar kelias minutes ir nukaiskite.
4. Patiekite su biriai virtais ryžiais ir mėgstamomis šviežiomis, troškintomis arba marinuotomis daržovėmis.

* Jeigu valgytojai turi puikų apetitą, to paties kiekio padažo užteks ir 5 ar 6 putpelėms paruošti. 

** Rytuose laukiniai paukščiai kietesni, todėl visuomet apverdami. Aš nuplautus žirnius dedu į greitpuodį, ant jų - apkepintas putpeles, užpilu 1,5-2 puodeliais vandens, lengvai pasūdau ir nuo užvirimo paverdu apie 12 min. Nukaitusi palaukiu, kol puodas šiek tiek atvės ir paukščius išimu - jie būna apyminkščiai, bet dar tvirti. Žirnius ir likusį sultinį panaudoju padažui. 

Recepto šaltinis: 

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 178.

Troškinys su valgomąja geltonpinte

Viena iš mano draugių Kristinų (o jų turiu bent kelias, kaip ir Jurgitų :) jau daug metų sėkmingai dirba verslo srityje. Būdama itin praktiška ir įžvalgi, ji vieną vakarą taktiškai mėgino mane paprotinti, jog šiais laikais žmonėms reikia nekomplikuotų, greitai pagaminamų ir, pageidautina, ne per daug brangiai kainuojančių patiekalų, o ne pudingų ar troškinių, kuriuos tenka gaminti 8 valandas, arba valgių, kurių ingredientų prisieitų ieškoti po visą Lietuvą. Iš tiesų, Kristina davė gerą patarimą, ir aš manau, kad į jį derėtų įsiklausyti, jeigu užsibrėžčiau siekti, pavyzdžiui, finansinės sėkmės. Bet rašydama šį tinklaraštį aš neturiu tokių ambicijų, o tiesiog noriu pasidalinti savo atradimais ir galbūt surasti bendraminčių, kurie nesibodi virtuvėje praleisti ilgiau negu pusvalandį; esu tikra, jog tokių esama (vis prisimenu įkvepiantį Giedriaus tinklaraštį ir jo gerbėjų būrį - telieka apgailestauti, jog jis neberašomas). Kitas dalykas, jog tokių žmonių ko gero yra mažiau negu tų, kurie gamina tik "iš reikalo". Bet aš visą gyvenimą buvau už tai, kad visame kame būtų daugiau negu vienas pasirinkimas. Galų gale mėginimas orientuotis į daugumą ko gero nėra toks jau praktiškas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui? Kaskart, kai ateinu į džinsų parduotuvę, patiriu, kad dauguma modelių ir dydžių skirti kone paauglėms. O ką daryti, jeigu tau netinka nei long, nei slim, tuo tarpu užsiminus apie petite, jaunutės, akivaizdžiai niekada apie jokį petite negirdėjusios konsultantės tik išpučia akis ir pataria "ieškoti kokiose nors nenormaliose vietose - bazėje ar turguje". Ačiū Dievui, šiais laikais egzistuoja internetinė prekyba. Bet keisčiausia, kad kai Kaune einu Laisvės alėja ar Vilniuje - Pilies gatve, tų long ir slim nešiotojų vos kas kelinta. Ir ko gero prekybininkai daugiau išloštų, jeigu nustotų orientuotis į tą daugumą (?) ir pagalvotų ne tik apie pavyzdingų proporcijų moteris.

Tai va. Skelbdama čia kai kuriuos receptus, aš iš anksto žinau, kad juos peržiūrės vos viena kita dešimtis žmonių, o pasinaudos (galbūt) vos vienas ar du skaitytojai. Bet aš vis tiek matau prasmę apie tai rašyti - dėl gyvenimo įvairovės, dėl to, kad man pačiai įdomu, dėl tų kelių žmonių. Nes vaikantis statistikos, tinklaraštis turėtų apsiriboti tortais, pyragais ir desertais - štai kas sulaukia šimtų peržiūrų. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie smaližiai :) 

Valgomoji geltonpintė (lot. Laetiporus sulphureus). Nuotrauka Kristinos.

O šiandien aš jums papasakosiu apie valgomąją geltonpintę (lot. Laetiporus sulphureus). Tai vienintelė - bent jau Lietuvoje - kempinė, kuri priskiriama valgomų grybų kategorijai ir yra tikrai gero skonio. Valgomoji geltonpintė Lietuvoje nėra labai retas grybas, bet pažįsta ir valgo ją nedaug kas (lietuviškame internete radau tik geltonpintės omleto receptą ir vieno alytiškio patarimą pakepinti šiuos grybus su spirgučiais). Kur auga geltonpintė? Ant pažeistų arba negyvų lapuočių medžių - pavyzdžiui, ąžuolų, klevų, gluosnių arba blindžių; mūsų sodyboje ji išaugo ant senos kaukazinės slyvos kamieno. Kada auga geltonpintė? Įvairiai - vieni sako, kad pavasarį, kiti - kad rudenį, o mūsiškė, pavyzdžiui, iškerojo per pačius liepos mėnesio karščius ir sausras. Antraip sakant, valgomųjų geltonpinčių galima rasti bet kuriuo šiltuoju metų laiku. 

Ar valgomąją geltonpintę reikia kaip nors ypatingai paruošti? Ne, ji mažai kuo skiriasi nuo kitų valgomųjų grybų (netgi kirmija). Svarbu žinoti tik vieną dalyką: maistui naudojama geltonpintė turi būti jauna, t.y. iš viršaus skaisčiai oranžinė, o iš apačios ryškiai geltona. Jeigu geltonpintė peraugusi, išbalusi, kieta ir sausa, nebepadės niekas - kad ir kaip ją ruoštumėte, grybas primins sumirkusį kartoną. Tuo tarpu jauna geltonpintė būna minkštutė, sultinga, malonaus citrusinių vaisių kvapo, geltonai oranžiniu minkštimu. Pagaminta savo skoniu šiek tiek primena vištieną - ne veltui angliškai ji vadinama chicken of the woods, t.y. miškų viščiuku, ir yra ypatingai vertinama žmonių, kurie mėgsta laukinės gamtos gėrybes. Tačiau netgi radę jauną geltonpintę žinokite, kad grybas prie pagrindo bus per kietas - pjaunami tiktai plonieji jo kraštai (žr. į nuotrauką: grybas bus tinkamas tik maždaug iki ten, kur baigiasi ryškiai oranžiniai ratilai). Geltonpintės pagrindas ir kietoji dalis paliekami, o po kurio laiko galima tikėtis, kad grybas užaugins naujų, minkštų ir gardžių oranžinių "sijonėlių".Gali kilti klausimas: ar nupjovus tik grybo kraštelius, jų nebus per maža patiekalui pagaminti? Patikėkite, ne. Geltonpintės - labai dideli grybai, kai kada vos telpantys į suaugusio žmogaus glėbį (didžiausia kada nors rasta geltonpintė svėrė 45 kg). Taigi, radus bent vieną, galite būti beveik tikri, kad grybų patiekalo išeis pilna keptuvė.

Valgomoji geltonpintė plačiai paplitusi Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau ją galima aptikti ir Azijoje. Šįkart aš rinkausi receptą, rastą Helen Saberi knygoje Afghan Food & Cookery. Tai viena mėgstamiausių mano kulinarinių knygų, kurią širdingai rekomenduoju visiems, mėgstantiems rytietišką virtuvę . Tai štai, joje yra ir keletas receptų su grybais (samaruq). Iš pradžių buvau didžiai nustebinta: kokie dar grybai dykumoje?! Dar labiau nustebau, radusi paaiškinimą, jog tie grybai - tai valgomosios geltonpintės, kurias autorė laiko pakankamai egzotišku vietiniu ingredientu ir vakariečiams leidžia keisti kitokiais tvirtos tekstūros (kaip antai portobello) grybais. Kuo daugiau skaitinėjau šia tema, tuo labiau įsitikinau, kad mano įsivaizdavimas apie Afganistano gamtą klaidingas. Be smėlio ir plikų kalnų šioje šalyje visgi esama ir kitokios gamtos - su ąžuolų ir beržų giraitėmis. Žinoma, čia pirmiausia kalbama apie tą Afganistano dalį, kuri labiausia priartėja prie Himalajų: mat aukščiau klimatas vėsesnis ir panašesnis į mūsiškį. 

Na, o ten, kur yra medžių, yra ir grybų. Įdomus faktas: Afganistanas yra vienas didžiausių briedžiukų (lot. Morchella) eksportuotojų pasaulyje. Jeigu jūs, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nusipirksite pakuotę džiovintų briedžiukų, didelė tikimybė, kad jie bus atkeliavę iš Afganistano. Patys afganistaniečiai šiais laikais briedžiukų beveik nevalgo: ne todėl, jog nemėgtų šių grybų, o todėl, kad jų supirkimo kaina pernelyg aukšta, ir vietiniai žmonės neatsispiria pagundai užsidirbti. O štai iš valgomsios geltonpintės gaminami troškiniai ir plovai, arba grybas kepamas pats vienas ir gardinamas jogurto padažu (vietoje mums įprastos grietinės). Šįkart aš gaminau mėsos troškinį su valgomąja geltonpinte - kvapnų, malonaus skonio ir neįprastos oranžinės spalvos. Tai vienas iš tų patiekalų, kurį norisi pakartoti. Taip reikės ir padaryti. Ir nekeisti geltonpintės jokiais kitais grybais.

Troškinys su geltonpinte tikrai būna oranžinis; ryžiai gelsvai nudažyti prieskoniais. Nuotrauka Kristinos

Qorma-e-samaruq - troškinys su valgomąja geltonpinte 

Ingredientai : (4 porcijoms) 

1 didelis svogūnas 

6 v.š. aliejaus 

~500 g vištienos arba avienos gabaliukų be kaulų (aš naudojau vištieną) 

4-6 dideli pomidorai (ne sezono metu: didelė skardinė pomidorų be priedų savo sultyse + 1 v.š. cukraus) 

¼ a.š. raudonosios aitriosios paprikos arba 1 šviežia žalia čili paprika 

¼ a.š. ciberžolės 

¼ a.š. grūstų pankolio sėklų 

¼ a.š. malto džiovinto imbiero arba tarkuotos šviežios imbiero šaknies 

~300-400 g valgomosios geltonpintės arba kitokių grybų (pavyzdžiui, portobello) 

Druskos (pagal skonį) 

Ryžių ir/ar nan duonos (patiekiant) 

1. Aliejų supilkite į troškintuvą ir jame pakepinkite susmulkintą svogūną, kol šis taps auksinės spalvos.
2. Sudėkite gabaliukais supjaustytą mėsą ir kepkite toliau, kol ji gražiai iš visų pusių apskrus. Sudėkite smulkintus pomidorus be odelės ir visus prieskonius, lengvai pasūdykite ir kepkite, kol mėsa bus minkšta.* 
3. Kai mėsa bus norimo minkštumo, sudėkite grybus (jų prieš tai apvirti nereikia) ir troškinkite dar 15-20 min. Patikrinkite, ar netrūksta druskos, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. 
4. Nukaitę troškinį, palikite 10-15 min., kad patiekalas susistovėtų. Patiekite su biriai virtais ryžiais ir/ar nan duona. 

* Originalus receptas siūlo kepti, bet aš uždengiau, sumažinau ugnį ir troškinau ant mažos ugnies, nes mėgstu labai minkštą mėsą. Manau, šį patiekalą gaminant su aviena, prieš dedant mėsą į keptuvę nepamaišytų bent pusvalandį ar ilgiau pavirti ją greitpuodyje. 

Recepto šaltinis:

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 183.

Doogh - mėtinis jogurto gėrimas

Išvažiuodama į pajūrį, Kauną palikau dūstantį nuo kaitros; kažkodėl įsivaizdavau, kad grįžusi rasiu malonią vėsą, ir mėtinio jogurto gėrimo receptas bus nebeaktualus. Viltys nepasiteisino, todėl receptą keliu čia. Šis gėrimas yra gera (ir sveika) alternatyva įvairioms saldžioms gaivoms, nes visi jo komponentai - natūralus jogurtas, vanduo, mėtos, agurkai ir žiupsnelis druskos - ne tik gerai vėsina, bet ir padeda atstatyti mineralų pusiausvyrą karščio nualintuose organizmuose.

Doogh (arba dough ir pan. - įvairiuose šaltiniuose rašyba gali skirtis), arba kaip aš pavadinau mėtinis jogurto gėrimas yra Viduriniųjų Rytų išradimas. Kas jau kas, o karščių kamuojami rytiečiai tikrai žino, kaip atsigaivinti. Šis gėrimas populiarus Afganistane, Irane, Irake, Armėnijoje, Sirijoje ir kitose šalyse - manoma, kad jis atsirado dar senovės Persijoje ir išplito į aplinkinius kraštus. Žinoma, kiekvienas regionas turi savo doogh variantą. Pavyzdžiui, Afganistane į jį mėgstama dėti smulkinto agurko, bet kitur tai nėra būtinas ingredientas. Kada geriamas doogh? Žinoma, stojus karščiams. Teigiama, kad valgio metu bene dažniausia šis gėrimas pasiūlomas prie įvairių kebabų (šašlykų) - akivaizdu, kad rytiečiai nėra įsigilinę į teorijas apie maisto derinimą :) Tinka doogh ir prie įvairių troškinių, bet yra viena sąlyga - pastarieji turi būti gaminami nenaudojant jogurto. Jeigu į pagrindinį patiekalą dedama jogurto, doogh į stalą paprastai neduodamas, jį pakeičiant kokia nors kitokia gaiva (pavyzdžiui, saldžiarūgščiu sekanjabin gėrimu).

Žolininkių susitikimas: Milnora Pšibišauskienė (dešinėje) ir Asta Plentaitė-Balčiūnienė (kairėje) pavasarėjančiuose mėtų laukuose. Milnorą ko gero galima pavadinti Lietuvos mėtų karaliene - jos aromatinių žolynų ekologiniame ūkyje auginamos keliolikos rūšių mėtos - obuolinės ir šokoladinės, bananinės ir odekoloninės, marokinės ir kininės - visų ir neišvardinsi (jeigu norite įsigyti įdomesnių mėtų arba jų daigų, žr. Milnoros kontaktus čia). Asta nuolat ieško natūralių būdų aromatizuoti savo verdamus muilus ir kitus kosmetikos gaminius. Nuotrauka Kristinos.

Priklausomai nuo jogurto ir mėtų rūšies, o taip pat ir nuo ingredientų proporcijų, gėrimas bus vis kitokio skonio. Bene labiausia įvairuoja jogurto ir vandens proporcija: nuo 1:2 iki 2:1, t.y. kartais vandens pilama dvigubai daugiau negu jogurto, kartais jogurto ir vandens imama po lygiai, o kartais jogurtas tik truputį atskiedžiamas vandeniu. Čia, regis, skonio reikalas. Vis dėlto reikėtų atsiminti, kad mėtinis jogurto gėrimas turėtų būti pakankamai skystas, kur kas skystesnis negu indų lassi. Paprastai mažesnį kiekį vandens pila tie, kurie gėrimą ruošiasi gerti su ledukais, nes ledukai doogh papildomai atskiedžia (tai, kaip nesunku atspėti, šiuolaikinis ir suvakarietintas šios gaivos variantas, kaip ir gazuoto vandens naudojimas vietoje paprasto). Žinoma, daug kas priklauso ir nuo jogurto rūšies. Man patinka šiek tiek rūgštesnis ir skystesnis jogurtas (tarkime, "Dobilo"), todėl jį stipriai skiesti nėra reikalo, jogurto ir vandens proporcija 1:1 man visai tinkama. Jeigu naudosite riebesnį ir tirštesnį jogurtą, ko gero norėsite jį atskiesti labiau - kaip tik tokį tirštą jogurtą (Lietuvoje vadinamą graikišku arba turkišku) dažniausia naudoja rytiečiai. 

Su šviežiomis mėtomis bent jau iš pradžių geriau nepersistengti - paprastai ąsočiui gaivos siūloma imti apie 2 v.š. (maždaug 12 lapelių) šviežių mėtų. Su laiku suprasite, koks mėtų kiekis jums priimtiniausias, be to, skirtingų rūšių mėtos yra skirtingo stiprumo, todėl eksperimentuokite. Kai kuriuose receptuose siūloma naudoti džiovintas mėtas, bet nemažai iš Viduriniųjų Rytų kilusių žmonių mano, kad džiovintos mėtos šiam gėrimui netinka, nes neturi vėsinančio efekto. Aš esu linkusi su jais sutikti, ypač kai vasarą nėra sunkumų prisiskinti/ įsigyti šviežių žolelių. 

Jeigu naudosite agurkus, pirmenybę reikėtų teikti vadinamiesiems persiškiems agurkams, t.y. ilgavaisiams agurkams plona lygia žievele. Jeigu naudosite trumpavaisius agurkus storesne žievele, juos geriau nulupti. Agurkų į gaivą nereikėtų dėti per daug - šiaip ar taip, čia gaiva, o ne sriuba :) Tas pats pasakytina apie druską - ji turėtų šiek tiek jaustis, bet neužgožti švelnaus, rūgštelėjančio gaivos skonio. 

Nuotrauka Kristinos

Doogh - mėtinis jogurto gėrimas 

Apie ingredientų proporcijas žr. pastabas aukščiau. 

Natūralaus jogurto 

Vandens 

Šviežių mėtų 

Nebūtinai: agurko (geriau ilgavaisio, lygia žievele) 

Druskos 

Nebūtinai: ledukų

1. Jogurtą išplakite su vandeniu; iš pradžių į jogurtą įpilkite tik šiek tiek vandens (dvigubai mažiau negu turite jogurto). Jeigu gėrimas per tirštas, nuolat maišydami jį skieskite tol, kol gausite norimą konsistenciją; jogurto ir vandens proporcija gali būti 1:1, 1:1,5 ar 1:2 - priklausomai nuo jogurto rūšies ir jūsų skonio. Jeigu į gėrimą ruošiatės dėti ledukų, gėrimą geriau skiesti šiek tiek mažiau, kad vėliau jis per daug nepavandenytų. 
2. Susmulkinkite mėtų lapelius, sutarkuokite arba smulkiai supjaustykite agurką; jeigu jo žievelė kieta, ją geriau nulupti. Mėtas ir agurką įmaišykite į jogurto gėrimą ir pagal skonį pasūdykite. Išmaišykite ir gerai atšaldykite. 
3. Prieš patiekiant išmaišykite dar kartą ir supilkite į ąsotį. Jeigu norite, į gėrimą galima įdėti ledukų. 

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia, čia ir čia: 

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 282.

Rytietiškas mėtų sirupas (gaivai ir salotų lapų užkandžiui)

Stojus karštiems orams, turbūt ne tiktai man nebesinori nei ilgai gaminti, nei pernelyg sočiai valgyti. Gerti - visai kas kita. Mano favoritai - paprastas arba mineralinis vanduo, bet kartais, žinoma, gaminu ir gaivas. Šiandieninis receptas - tikra karštų dienų paguoda, nes per pusvalandį pagaminamas ir padažas salotų lapų užkandžiui, ir puikus gaivos pagrindas. 

Sekanjabin - tradicinis sirupas, verdamas Irane, Afganistane ir, atrodo, kaimyninėse šalyse, tik ten jis žinomas kitokiais pavadinimais. Tai vienas seniausių sirupų Viduriniuosiuose Rytuose, verdamas mažų mažiausia nuo X a. ir kadaise laikytas veiksmingu vaistu nuo daugelio negalavimų. Šiais laikais, regis, sekanjabin gydomaisiais tikslais nebevartojamas, bet jo pagrindu pagamintas gėrimas, kaip ir su juo patiekiamas salotų užkandis, tebėra labai populiarūs. 

Nuotrauka Kristinos 

Rytietiškam mėtų sirupui reikia vos keturių ingredientų (įskaitant vandenį), iš kurių bene daugiausia abejonių man iš pradžių kėlė actas. Bet paaiškėjo, kad sirupo skonio jis nepagadina, o specifinis acto kvapas išsisklaido jį beverdant. Actas šiame sirupe nepakeičiamas, o štai vietoje šiuolaikiniuose receptuose įprastesnio cukraus anksčiau buvo dedamas medus - kai kas jį deda ir dabar. Šiaip ar taip, išvertus sekanjabin pavadinimą iš persų kalbos, tai skambėtų maždaug kaip medaus actas. Tad jeigu norite sveikesnio šio patiekalo varianto, cukrų keiskite medumi, bet acto neatsisakykite - Rytuose su citrinų sultimis gaminami visai kiti gėrimai. 

Saldžiarūgštis sirupas prie salotų lapų tradiciškai patiekiamas Norooz (Persijos Naujųjų metų) proga, tačiau niekas nedraudžia šio salotų užkandžio valgyti ir kitomis dienomis. Pavyzdžiui, žiūrint futbolo rungtynes :) Gaminant gėrimą labai rekomenduočiau šaldytuve turėti ledukų, man atrodo, jie čia itin tinka. Šviežių mėtų šakelės - būtinas komponentas, o štai gėrimą paskaninti agurkais labiau mėgsta iraniečiai, tuo tarpu afganistaniečiai, regis, jų per daug nepasigenda (bent jau mano turimoje knygoje autorė apie agurkus šiame gėrime nė neužsimena, nors šiaip jau stengiasi suteikti kuo daugiau žinių apie tradicinius patiekalus). Man patinka abu variantai, o jūs, žinoma, galite rinktis ir surasti sau priimtiniausią skonį. 

Nuotrauka Kristinos 

Sekanjabin - rytietiškas mėtų sirupas

Ingredientai: (išeina apie 600 ml sirupo)

2½ puodelio* cukraus arba medaus 

1¼ puodelio vandens 

½ puodelio paprasto arba balto vyno acto 

5 didelės mėtų šakelės (ir dar kelios gėrimui papuošti) 

Nebūtinai: ilgavaisio agurko griežinėlių (patiekiant gėrimą) 

Nebūtinai: ledukų (patiekiant gėrimą) 

Romaninių salotų (patiekiant užkandį) 

1. Į prikaistuvį sudėkite cukrų arba medų ir supilkite vandenį. Užvirinkite, išmaišykite ir pavirkite porą minučių, kol cukrus ar medus ištirps. Supilkite actą, vėl užvirinkite ir ant nedidelės ugnies atidengtame prikaistuvyje virkite 20 min. 

2. Į sirupą sudėkite mėtas, išmaišykite ir tuojau pat nukaiskite. Palikite, kad sirupas visiškai atvėstų - mažiausia valandai, bet jeigu norite stipresnio mėtų skonio, laikykite ilgiau (iki 24 valandų). Atvėsusį sirupą perkoškite. 

3. Jeigu sirupą patieksite su salotomis, supilkite jį į tokį indelį, kad būtų patogu dažyti salotų lapus. Be švarių ir nusausintų salotų lapų ir šio sirupo, užkandžiui jokių priedų nereikia. 

4. Jeigu sirupą naudosite gaivinančiam gėrimui gaminti, skieskite jį paprastu arba gazuotu vandeniu ir ledukais 1:3 arba 1: 4 (man patinka dėti 1 dalį sirupo, 3 dalis vandens ir 1 dalį ledukų). Gėrimas tradiciškai puošiamas šviežių mėtų šakelėmis. Įprasta į jį įmaišyti ir plonų ilgavaisio agurko griežinėlių. 

5. Išvirtas ir į švarius butelius ar stiklainius supiltas mėtų sirupas vėsioje vietoje gali būti laikomas maždaug metus. 

* Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml. 

Nuotrauka Kristinos. Deja, kol fotografavau, iš ledukų liko tik prisiminimas:) 

Svarbiausias recepto šaltinis: 

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 281. 

Kiti šaltiniai čia ir čia.

Plovas su krapais, razinomis ir šafranu

Ir štai diena po dienos, kartais šiltesnės, o kartais vėsesnės, atėjo vasara - o su ja atkeliavo ir naujas Debesų numeris. Mėgstantiems ir mėgstančioms gaminti jis išties pravers, nes vasaros žurnale rasite visko, pradedant patiekalais su valgomomis gėlėmis, baigiant marinatais kepsniams. O kur dar straipsniai, reportažai, interviu... Vartykite, skaitykite, gaminkite - ir nepamirškite pasidalinti su kitais :)

O aš šia proga nusprendžiau paskelbti dar vieną tradicinio rytietiško plovo receptą - šįkart su krapais, razinomis ir šafranu. Jis ne tiktai puikiai atrodo, bet ir yra labai gardus. Teisingai pagamintas plovas privalo būti birus, o jeigu dar gaminamas su vištiena, kai kam gali pasirodyti netgi sausokas - štai todėl jis paprastai patiekiamas su dubeniu šviežių arba troškintų daržovių. Žodžiu, sveikuoliškas valgis :) Beje, apie mėsą: šiam plovui galima naudoti tiek avieną, tiek vištieną. Plovas su vištiena Afganistane laikomas ypač dideliu gardumynu, nes paukštiena šioje šalyje, regis, gerokai brangesnė negu aviena. Taigi, mums šiuo atveju pasisekė, nes vištiena įperkama kiekvienam (nors iš savo patirties galiu pasakyti, kad užvis gardžiausias plovas būna su gerokai kaime pabėgiojusia višta, o jos ne visuomet lengva įsigyti). Rinkitės mėsą su kaulu, nes tuomet vištienos sultinys, o ir pats patiekalas bus geresnio, sodresnio skonio.

Nuotrauka Kristinos 

Razinos, kitaip negu gaminant quabili pilau, turi būti ne juodos, o rudos ("raudonos") ir, žinoma, be kauliukų. Brangiausias patiekalo ingredientas - šafranas, bet jam pinigų geriau negailėti. Kartu su krapais ir juodaisiais pipirais būtent šafranas sukuria šio patiekalo vaizdą, skonį ir kvapą. Ir, žinoma, pirkite basmati ryžius, kurių šiame patiekale negali pakeisti jokių kitų rūšių ryžiai. Tuo trapu daržoves garnyrui rinkitės pagal savo skonį - afganistaniečiai mėgsta pačias paprasčiausias šviežias salotas su agurkais, pomidorais, paprikomis, svogūnais, ridikėliais, ir gardina jas šlakeliu aliejaus, druska bei pipirais. Ne sezono metu galite rinktis troškintas ir netgi marinuotas daržoves.

Nuotrauka Kristinos 

Shibit pilau - plovas su krapais, razinomis ir šafranu

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms) 

2 ½ puodelio* basmati ryžių 

2 vidutinio dydžio svogūnai 

6 v.š. aliejaus** 

~ 700 g vištienos arba avienos, geriau su kaulu 

1 a.š. grūstų juodųjų pipirų 

2 v.š. smulkintų krapų 

½ a.š. šafrano, išmirkyto maždaug 3-4 v.š. šilto vandens 

~ 75-100 g tamsiai rudų besėklių razinų 

Patiekiant: šviežių, troškintų arba marinuotų daržovių 

1. Mažiausia prieš pusvalandį (bet geriau - prieš 2-3 valandas) iki pradedant gaminti plovą, kruopščiai keliais vandenimis perplaukite ryžius, užpilkite švariu šaltu vandeniu ir palikite mirkti. Atskirame indelyje keliuose šaukštuose šilto vandens pamerkite šafraną. 
2. Riebaluose apkepinkite svogūnus, kol taps rusvi ir suminkštės. Sudėkite į porcijas padalintą vištieną ir mėsą gražiai apskrudinkite. Tuomet svogūnus ir mėsą užpilkite tokiu kiekiu vandens, kad jis vos apsemtų mėsą, lengvai pasūdykite, uždenkite ir ant nedidelės ugnies troškinkite, kol mėsa bus minkšta, o didžioji vandens dalis nugaruos. (Kai plovą gaminu su kaimiška paukštiena arba aviena, aš apkepintą mėsą ir svogūnus visuomet dedu į greitpuodį, užpilu mažu kiekiu vandens, pasūdau ir verdu apie 45 min.) 
3. Kol verda mėsa, paruoškite ryžius. Puode užvirkite didelį kiekį vandens (apie 3 l), įdėkite 1 a.š. druskos. Sudėkite išmirkytus ir nukoštus ryžius ir pavirkite 3 minutes, tuomet nusausinkite - išverskite į kiaurasamtį ar perkoškite per sietą. Ryžių nevirkite ilgiau, nes vėliau jie per daug suminkštės, sulips ir išteš. 
4. Išvirus mėsai, ją išgriebkite, o sultinį pasilikite. Atmatuokite jo ¾ puodelio - šio kiekio prireiks plovui, o likusį galėsite panaudoti kitiems patiekalams. 
5. Troškintuve (jis turi turėti sandarų dangtį) susluoksniuokite plovą: pirmiausia sudėkite pusę apvirtų ryžių, o ant jų išdėliokite išvirusią mėsą. Likusius ryžius dar kartą padalinkite per pusę: į vieną pusę įmaišykite smulkintus krapus, o į kitą pusę supilkite šafraną su visais plaušeliais ir gerai išmaišykite. Šafraniniai ryžiai turėtų nusidažyti ryškia geltona spalva. Ryžius su krapais paskleiskite ant mėsos. Į atidėtą sultinį (¾ puodelio) įmaišykite juoduosius pipirus ir daugmaž tolygiai palaistykite visą plovą (išpilkite visą sultinį). Tuomet ant pusės plovo paviršiaus paskleiskite šafraninius ryžius. Kitoje pusėje suberkite nuplautas razinas. Paruoštą plovą uždenkite dangčiu ir mažiausia pusvalandžiui (geriau ilgesniam laikui, maždaug valandai) dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 150ºC. 
6. Ištraukus iš orkaitės, ryžiai turėtų būti minkšti, bet birūs. Į atskirą dubenį nusemkite razinas ir šafraninius ryžius - jais puošite patiekalą. Į serviravimo indą dėkite mėsą, ant jos - baltus ryžius su krapais, tuomet užberkite šafraninių ryžių ir razinų. Prie plovo pasiūlykite šviežių, troškintų arba marinuotų daržovių (mums tiko šviežių pomidorų ir mėtų salotos). 
7. Likusį plovą kitą dieną lengva pašildyti nelabai karštoje orkaitėje uždengtame troškintuve - jo skonis nė kiek nesuprastėja.

* 1 puodelis - 250 ml. 

** Aš dažniausia naudoju  kaimiškos vištos taukus.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis: 

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 138-139.