Desertinės aguročio salotos

Turbūt dauguma esame susidūrę su situacija, kai koks nors pažįstamas žmogus pasidžiaugia gausiu cukinijų, moliūgų ar aguročių derliumi, o paskui retoriškai (arba ne retoriškai) paklausia: o ką dabar su jais/jomis daryti?! Na taip, mūsų krašte tai palyginti neseniai prigijusios daržovės-atėjūnės, todėl pastaruosius porą dešimtmečių dar tik formuojasi jų gaminimo tradicijos. Čia aš turiu turiu galvoje ne profesionalius šefus, o bet kurį eilinį žmogų, puikiai žinantį ne vieną ir ne du būdus, kaip galima paruošti bulves ar kopūstus, bet šiek tiek sutrinkantį, kai priešais save mato, pavyzdžiui, visą kalną patisonų.

Šiandieninis patiekalas skirtas būtent tiems, kurie mėgina kūrybiškai pažvelgti į aguročių derlių. Rafinuotu desertu šio saldėsio nepavadinsi, tačiau jis tikrai patiks tiems, kurie mėgsta įvairias vaisines salotas, kompotus, saldžias sriubas, o gal tiesiog stengiasi valgyti mažiau miltinių patiekalų ir ieško alternatyvų tradiciniams pyragėliams. Taigi, jeigu norite padaryti įspūdį savo vaikinui, geriau jau kepkite šokoladinį tortą, o jeigu renkatės išgerti kavutės su nuolat besidietinančiomis draugėmis, aguročių desertas bus pats tas :) Nepretenzingos, švelnaus ir malonaus skonio, šios saldžios aguročio salotos turi ir kitų privalumų - yra nebrangios, greitai pagaminamos ir tausojančios nervus, nes nereikia jaudintis, kad sukris biskvitas, neišsiplaks kremas ar įvyks kitokia "katastrofa".

Desertinės aguročio salotos pratęsia Somalio virtuvės temą. Šioje šalyje jos yra vadinamos bocor katiitow. Ramadano laikotarpiu tai laibai populiarus valgis šalies pietuose (kaip savo tinklaraštyje nurodo Barlin Ali, pirmiausia Banadir ir Shabelle regionuose).

Somalyje salotos tradiciškai gaminamos iš ilgų, švelnios žalios spalvos aguročių. Ar išeina iš kitokių? Nežinau, nes turiu prabangą naudoti būtent tokius, kokių reikalauja tradicinis receptas (ačiū Jurgita!). Jie paprastai supjaustomi kubeliais, tačiau gali būti pateikiami ir kaip ilgi "spagečiai" - išmėginkite, jeigu turite tokiam pjaustymui skirtą virtuvinį įrankį. Sviestas Somalyje paprastai reiškia lydytą sviestą, cukrus - rudąjį nerafinuotą cukranendrių cukrų, tačiau jeigu gaminsite su paprastu sviestu ir baltu cukrumi, desertas vis tiek pavyks. Tik būtinai įdėkite žiupsnelį druskos - ji subalansuos patiekalo skonį ir saldumą. Cinamono lazdelę galima keisti žiupsneliu malto cinamono, o štai kardamoną būtinai pirkite ankštelėmis, ir jo sėklas sugrūskite patys - kaip jau esu rašiusi, parduotuvėje pirkdami jau sumaltą, įsigysite bekvapius, pjuvenas primenančius miltelius, neturinčius nieko bendro su tikruoju kardamonu. 

 

Nuotrauka Kristinos

Bocor katiitow - desertinės aguročio salotos

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 1 kg aguročio (geriau šviesiai žalia odele), be sėklų ir žievės

40 g lydyto arba paprasto sviesto

100-120 g cukraus (pageidautina rudojo cukranendrių)

¼ a.š. grūstų kardamono sėklų

1 maža cinamono lazdelė

Žiupsnelis druskos

1. Agurotį supjaustykite nedideliais kubeliais arba ilgomis plonomis juostelėmis.
2. Keptuvėje išlydykite sviestą, tuomet dėkite agurotį bei cinamono lazdelę. Pabarstykite cukrumi, druska ir grūstu kardamonu, išmaišykite ir, retkarčiais atsargiai pamaišydami, ant vidutinės ugnies troškinkite 20-30 min. neuždengtoje keptuvėje. Per tą laiką agurotis turėtų suminkštėti, o beveik visas jo išskirtas skystis nugaruoti. Jeigu aguročiui suminkštėjus vis dar yra daug skysčio, padidinkite ugnį ir jį nugarinkite, kad jo liktų ne daugiau negu keli šaukštai.
3. Aguročius nukaiskite, sudėkite į serviravimo indą/indus ir palikite atvėsti. Šį desertą rekomenduojama valgyti šaltą, tačiau dėti jo į šaldytuvą nepatarčiau, nes sustings į patiekalą dėtas sviestas, o drauge su juo ir salotų "padažas". Man asmeniškai gardžiausia šias salotas valgyti tuomet, kai jos būna kambario temperatūros, tačiau čia kiekvienas turėtų vadovautis savo skoniu:)  

Recepto šaltinis čia.

Aviena su kukurūzų kruopomis ir daržovėmis

Gal pusvalandį telefonu pasakojau, kur ir kokias kukurūzų kruopas pirkti, o kur ir kokių nepirkti, bet už valandėlės Mano Žmogus vis tiek grįžo su tomis, kurių man visai nereikėjo. Jums taip būna? :) Itališkai polentai tinkamų kruopų teko ieškoti iš naujo, o tos rupaus malimo liūdnai stovėjo spintelėje kelias savaites, laukdamos savo eilės.

Geltonos rupiai maltos kruopos nėra pats populiariausias kukurūzų produktas, ir nepasakyčiau, kad yra apsčiai tradicinių receptų, kuriuose būtų naudojamos būtent jos. Vieną tokį, pavadintą Soor Furfur pateikia Barlin Ali, knygos Somali Cuisine (2007) autorė. Tiesą sakant, nesu tikra, kad tai labai paplitęs tradicinis patiekalas, nes kituose šaltiniuose apie Somalio virtuvę jis neminimas, bent jau tokiu pavadinimu ir tokiu pavidalu, kaip jį pateikia Barlin Ali. Antra vertus, puri kukurūzų košė šioje šalyje verdama dažnai, o prie jos įprasta patiekti mėsos ir daržovių troškinio (žr. kad ir į šitą variantą). Tad kalbant apie patiekalo tradiciškumą, ko gero nereikėtų daryti skubotų išvadų, nes Somalio virtuvė ir knygose, ir internete pristatyta gana kukliai, tad ką gali žinoti.

Kukurūzų derlius atkeliavo į Somalio sostinę Mogadišką (2003 m. rugsėjo 24 d.) Kiekvienas Somalio vairuotojas turi teisę pats nuspręsti, ar važiuodamas nori laikytis kairės, ar dešinės kelio pusės; deja, toks chaosas ir anarchija keliuose atspindi visą šalies situaciją. Foto iš čia.

Gera žinia yra ta, kad patiekalas išties neprastas - sakyčiau, gal net geriausias iš to, ką man iš viso kada nors pavyko sukurti iš rupaus malimo kukurūzų kruopų. Kaip įvardinti šį patiekalą nelabai aišku - gal biri kukurūzų košė su aviena ir daržovėmis, gal avienos troškinys su kukurūzų kruopomis, o gal koks nors avienos ir kukurūzų kruopų "plovas". Kaip bepavadintum, avienos sultinyje išbrinkusios kukurūzų kruopos būna minkštos ir gardžios, o kardamonas, kalendra ir kuminais suteikia patiekalui puikų aromatą. Tik reikėtų naudoti nedaug ir neutralaus skonio aliejaus, nes jis šiame patiekale irgi vaidina prieskonio vaidmenį. Mėsa, žinoma, aviena (kaip siūloma recepte) arba Somalyje taip mėgstama ožkiena, tik jau ne kiauliena -  kaip atsimenate, tai juk musulmoniška šalis.

Šiandien, kai pasaulio žiniasklaidos centre - kruvina įkaitų drama Nairobyje, o Somalio vardas eilinį kartą linksniuojamas su pasipiktinimu ir pasibjaurėjimu, rašyti apie šios šalies virtuvę - dviprasmiškas jausmas. Net sunku patikėti, ko žmonės gali griebtis, apakinti valdžios troškimo, pinigų godulio ir religinio fanatizmo. Kas mane labiausia stebina, tai sočių ir išlepintų vakariečių dalyvavimas tokiuose išpuoliuose - lyg Somalyje trūktų savų bepročių. Nepaisant visko, paprasti, niekuo dėti šios šalies žmonės gyvena toliau, ir, laimei, net slogiausiais laikais saugo tai, kas geriausia jų kultūroje. Pavyzdžiui, puikias kulinarines tradicijas:) O mums nelieka nieko kito, tik tikėtis teigiamų permainų ir linkėti, kad kada nors į jų namus grįžtų taika ir gerovė.

Gamindama originalaus recepto beveik nekeičiau, išskyrus tai, kad dėjau pipirų. Tiesą sakant, labai gali būti, kad, rašydama green pepper, recepto autorė turėjo galvoje žalios spalvos aitriąją papriką, tačiau aš dėjau paprastą ankštpipirį, o patiekalą papildomai gardinau aštriais pipirais.

Nuotrauka Kristinos

Soor Furfur - aviena su kukurūzų kruopomis ir daržovėmis

Ingredientai: (maždaug 8-12-ai porcijų; jeigu nelaukiate svečių, rekomenduočiau gaminti iš pusės normos)

4 v.š. aliejaus (alyvuogių arba neutralaus skonio)

1 didelis svogūnas

4 skiltelės česnako

1-1,5 kg avienos

6 didelis pomidorai

½ a.š. grūstų kumino sėklų

½ a.š. grūstų kalendros sėklų

¼ a.š. grūstų kardamono sėklų

7 puodeliai (1,75 l) verdančio vandens

1 žalioji paprika

1 baklažanas

Nebūtinai: juodųjų pipirų arba aitriosios paprikos (pagal skonį)

2 puodeliai (500 ml) geltonų rupiai maltų kukurūzų kruopų

1 v.š. smulkintų kalendros lapelių

Druskos (pagal skonį)

1. Pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir susmulkintus česnakus trumpai apkepinkite puode įkaitintame aliejuje. Sudėkite gabaliukais supjaustytą mėsą ir kepinkite, kol ji ims skrusti. Tuomet sudėkite smulkintus be odelės pomidorus; aš su pomidorais dedu ir apie  1 v.š. cukraus skoniui sušvelninti. Pomidorų nepamažinkite, nes būtent jie suteiks patiekalui būdingą skonį ir spalvą. Troškinkite dar 5-10 min., kol padažas kiek sutirštės.
2. Į mėsą sudėkite kuminą, kalendrą ir kardamoną, lengvai pasūdykite. Užpilkite verdančiu vandeniu ir virkite, kol mėsa bus beveik visiškai minkšta. Neįsivaizduoju, kiek laiko tas gali užtrukti verdant paprastame puode - greičiausia bent jau 2 val. (aš greitpuodyje viriau apie 1, 5 val.). Išvirus mėsai, turėtų likti pakankamai sultinio, kuriame bus brinkinamos kruopos (maždaug 1 l).
3. Į sultinį, kuriame verda mėsa, sudėkite smulkiai pjaustytą papriką ir stambokais gabaliukais pjaustytą baklažaną. Užvirinkite ir pavirkite apie 3 min., tuomet puodą nukaiskite. Patikrinkite, ar netrūksta druskos. Jeigu norite, įdėkite grūstų juodųjų pipirų ir/ar aitriosios paprikos.
4. Kukurūzų kruopas supilkite į didelį dubenį, užpilkite švariu šaltu vandeniu, išmaišykite, o kai kruopos nusės ant dugno, vandenį nupilkite. Pakartokite procedūrą 3-4 kartus, kol vanduo bus visiškai švarus. Tuomet kruopas suberkite į didelį troškintuvą. Po truputį pilkite avienos ir daržovių sultinį ir maišykite, kad kruopose neliktų gumuliukų. Kai visos kruopos gerai persimaišys su sultiniu, į troškintuvą sudėkite visą mėsą ir daržoves, supilkite likusį sultinį, pabarstykite kalendros lapeliais ir gerai išmaišykite. Tuomet užvirinkite ant viryklės ir vėl nukaiskite. Iš pradžių atrodys, kad skysčio labai daug, tačiau kukurūzų kruopos ims greitai brinkti, o troškinys sutirštės tiesiog akyse.
5. Troškintuvą dėkite į orkaitę, iš anksto įkaitintą iki 180°C, ir palikite maždaug 1 val. Per tiek laiko kukurūzų kruopos turėtų išbrinkti ir suminkštėti, o pats patiekalas tapti pakankamai sausas. Išjungę orkaitę, patiekalą joje palikite dar apie 30 min. pravėsti, tuomet išimkite ir išpurenkite šakute ar plakimo šluotele - košė turėtų būti ne tik minkšta, bet ir biri, šiek tiek panaši į kuskusą.
6. Patiekalas valgomas kaip pagrindinis valgis. Somalyje prie kukurūzų košės įprasta pasiūlyti pasukų.

Recepto šaltiniai čia ir čia.

Shaah - prieskoninė arbata

Paskutiniuose dviejuose įrašuose minėjau shaah (kai kada rašoma shah) - Somalyje mėgstamiausią arbatą. Šiandieninis įrašas kaip tik apie ją.

Somalis - musulmoniška šalis, todėl alkoholis čia nevartojamas ir neparduodamas, bent jau legaliai. Užtai arbata - būtinas ir reikšmingas bet kokių pobūvių ar draugiškų susitikimų atributas. Kavos Somalyje geriama palyginti nedaug. Turbūt dėsninga, kad ji labiau mėgstama pietinėje šalies dalyje, kurią kadaise valdė italai. Šiaip jau tradicinėje Somalio kultūroje kava ne tiek geriama, kiek valgoma; na, bet apie tai kada nors kitą kartą.

 

Somaliui visais laikais didelį poveikį turėjo Azijos kultūra. Kairėje: somalietė savo vestuvių dieną rankas papuošė chna piešiniais. Chna piešiniai ant kūno - svarbi Somalio kultūros dalis ir vienas iš nedaugelio verslų, kuriuo gali teisėtai užsiimti musulmonės moterys. Foto iš čia. Dešinėje: Somalio vyrai chna piešiniais nesipuošia, tačiau įprasta, kad jie šiais dažais "maskuoja" savo pražilusias barzdas, kurios po tokios grožio procedūros tampa oranžinės. Somalyje laikoma, kad pražilę plaukai - negražu, tačiau juodai dažyti barzdų musulmonams neleidžiama, nes tai tapatinama su kėslais nuslėpti savo amžių ir vilioti jaunesnes moteris. Foto iš čia.

Somalio arbata shaah - stipri, saldi, gausiai prieskoniais gardinta juodoji arbata, dažniausiai (bet ne visada) užbalinta pienu. Iš esmės ji nelabai skiriasi nuo mums geriau žinomos indiškos masala chai arbatos. Vis dėlto tipiškai Somalio arbatai paruošti naudojamas daugmaž nusistovėjęs prieskonių rinkinys, į kurį įeina imbieras, cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai ir muškato riešutas. Kai kas į šią arbatą deda juodųjų pipirų, anyžių, pankolių ir pan., tačiau tai nebe tiek tradicinė shaah, kiek asmeninės improvizacijos.

Balinant shaah, pirmenybė teikiama ožkos pienui - mat sakoma, kad kupranugario pienas tam reikalui per liesas, o avies - per riebus. Ruošiant arbatą su karvės pienu, reikėtų rinktis nenugriebtą, o dar geriau naudoti neriebią grietinėlę. Beje, ne taip jau retai somaliečiai, pirmiausia tie, kurie gyvena miestuose, savo arbatą balina pieno milteliais.

Galiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, jog esant galimybei rinktis, ruošdami shaah somaliečiai teikia pirmenybę permatomo stiklo puodeliams arba karščiui atsparioms stiklinėms. Sakoma, kad iš stiklinės geriama arbata būna pati gardžiausia :)

Nuotrauka Kristinos

Shaah - prieskoninė arbata

Ingredientai: (~ 4-6 puodeliams, priklausomai nuo to, kiek pieno bus pilama)

4 puodeliai vandens

~ 1-2 v.š. šviežios tarkuotos imbiero šaknies

2-3 gvazdikėliai

~ ½ a.š. muskato riešuto

1 cinamono lazdelė

5-6 kardamono ankštelės

4 pakeliai juodosios arbatos

Cukraus, geriau rudojo (pagal skonį)

Nebūtinai: nenugriebto pieno (idealiu atveju - ožkos) arba neriebios grietinėlės (pagal skonį)

1. Sutarkuokite imbierą, kitus prieskonius sugrūskite. Vandenį užvirinkite, sudėkite visus prieskonius bei arbatą. Pagal skonį pasaldinkite (tradiciškai shaah turėtų būti labai saldi).
2. Virkite apie 15-20 min. Jeigu nenorite, kad shaah būtų labai stipri, arbatos pakelius išimkite anksčiau.
3. Jeigu norite, išvirusią arbatą užbalinkite pienu; paprastai tokiam kiekiui vandens rekomenduojama pilti apie 2-3 puodelius pieno.
4. Prieš išpilstydami shaah į puodelius, perkoškite. Tradiciškai ši arbata geriama iš stiklinių puodelių ar karščiui atsparių stiklinių.

Svarbiausias recepto šaltinis čia, čia ir čia.

Canjeero - raugintos tešlos paplotėliai

Canjeero paplotėlių kepimas - tikras nuotykis. Iš esmės darbo yra nedaug, nes užtenka vos 10 minučių užmaišyti tešlai ir apie pusvalandžio paplotėliams iškepti. Tačiau reikia šiek tiek kantrybės išlaukti, kol tešla fermentuosis ir bus reikiamos konsistencijos. Ar verta? Manau, kad taip, nes paplotėliai puikiai dera tiek su saldžiais priedais, tiek su mėsiškais patiekalais.

 

Somalietė kepa canjeero duoną. Foto iš čia.

Kaip minėjau vakarykščiame įraše, canjeero (dar rašoma canjeelo arba anjero; šalies šiaurėje - laxoox arba lahooh) - viena iš Somalyje kepamos duonos rūšių, dažniausia valgoma pusryčiams. Tai keptuvėje kepami, akyti raugintos tešlos paplotėliai, giminingi garsiajai Etiopijos indžerai (injera). Vienok ši Somalyje kepama duona skiriasi nuo etiopiškos, nes indžerai naudojami miltai, malami iš abisininės posmilgės (tefo) grūdų. Kadangi šis javas auga tiktai Etiopijos aukštikalnėse, jo neturintys somaliečiai įsigudrino savo paplotėliams naudoti įvairiomis proporcijomis sumaišytus sorgo, kukurūzų (pageidautina baltųjų) ir kviečių miltus. Be to, somaliečių papločiai yra mažesni negu etiopų, o ir kepami jie šiek tiek kitaip.

Tradiciniai canjeero papločiai turėtų būti rūgštoko skonio, nes jų tešla kildinama įmaišant seno raugo. Šiais laikais canjeero duona neretai kepama su mielėmis, o kai kada - netgi su soda ar kepimo milteliais, t.y. medžiagomis, paspartina duonos kepimo procesą. Tačiau jeigu norite išsikepti tradicinių canjeero, tešlą teks paruošti mažiausia prieš 3 dienas ir tik tuomet kepti papločius.

 

Nuotrauka Kristinos. Laikant canjeero paplotį prieš šviesą, gerai matyti jo tankiai akyta tekstūra ir šiai duonai būdingas "spiralinis" paviršius, atsirandantis dėl netolygiai paskirstomos tešlos.

Lietuvoje sorgo miltų rasti nepavyko, pasaulyje itin plačiai naudojamais baltais kukurūzų miltais mūsų parduotuvėse kažkodėl irgi neprekiaujama, tad teko verstis su kvietiniais bei geltonais kukurūzų miltais - turiu pasakyti, kad ir su jais pavyksta visai neblogai. Kepti canjeero papločius vien iš kvietinių miltų nepatariama, nes tokia duona būna pernelyg drėgna ir lipni.

Kai dėl gaminimo būdo, rinkausi iš 3 variantų, kaip kepti šią duoną:

1) greitas ir palyginti neseniai išpopuliarėjęs būdas kildinant tešlą su mielėmis. Išbandžiau - neblogai, tik man asmeniškai nelabai patinka prieskonis, kuris atsiranda ilgiau pastovėjus mielinei tešlai. Receptas čia, naudojausi B receptu, tiktai baltus kukurūzų miltus keičiau geltonais.

2) Ne toks greitas ir daugmaž tradicinis būdas: užmaišytą tešlą rauginti 2 dienas, duoną kepti 3-čią dieną. Priekaištų neturiu, rekomenduoju.

3) Ilgiausia trunkantis būdas kepti duoną su raugu - tiksliau, pirmąjį kartą kepti duoną su raugu. Pagal šį receptą raugą reikėtų brandinti bent 5 dienas, dar mažiausiai pusę paros užtruktų tešlos rauginimas - man tai pasirodė kiek per ilgas laiko tarpas, jeigu planuojama kepti paplotėlius tiktai vieną kartą. Kitas reikalas, jeigu paplotėliai kepami dažnai: tokiu atveju raugą gaminti verta, nes jis labai sutrumpina tešlos fermentavimosi laiką. 

 

 

Nuotrauka Kristinos

Canjeero - raugintos tešlos paplotėliai

Maišydami tešlą visuomet planuokite, jog kepsite juos ne anksčiau negu po pustrečios paros. Pavyzdžiui, jeigu norite paplotėlius kepti šeštadienio rytą, tešlą reikėtų užmaišyti vėliausia trečiadienio vakare.

Ingredientai: (išeina apytikriai 20 paplotėlių, tačiau priklausomai nuo to, kokio dydžio ir storio bus jūsiškiai, skaičius gali įvairuoti)

2½ puod.* kvietinių miltų

½ puod. kukurūzų miltų (jeigu rasite - geriausia baltų)

2 puod. drungno vandens

1/2 a.š. druskos

Nebūtinai: 1 v.š. cukraus

1. Sumaišykite persijotus kukurūzų ir kvietinius miltus. Įmaišykite druską. Jeigu planuojate valgyti paplotėlius su saldžiais priedais (pavyzdžiui, medumi ir tirpintu sviestu), galite į paplotėlių tešlą įdėti ir truputį cukraus. Po truputį, nuolat maišydami, kad neliktų gumuliukų, supilkite vandenį.
2. Tešlą pridenkite virtuviniu rankšluosčiu (tešla turi kvėpuoti) ir palikite šiltoje vietoje fermentuotis mažiausia 50-čiai valandų (2,5 paros). Iš pradžių atrodys, kad su tešla nieko nevyksta: 2-rą dieną gali pasirodyti vienas kitas burbuliukas, bet tik tiek. Įpusėjus 3-iai parai, tešlos konsistencija visiškai pasikeičia: tešla šiek tiek pakyla, išakija, joje būna daugybė burbuliukų. Turėkite galvoje, kad jeigu tešlai nepakaks šilumos, fermentacijos procesas gali trukti ir ilgiau.
3. Kai tešla bus tinkama kepti, įkaitinkite nelimpančią, geriau storadugnę keptuvę. Riebalais jos tepti nereikia, nes esant riebaluotam paviršiui, bus labai sunku suformuoti paplotėlį. Į įkaitintą keptuvės vidurį pilkite samtelį tešlos ir nedelsdami tuo pačiu samteliu formuokite paplotėlį, laikrodžio rodyklės kryptimi brėždami apskritimus/spiralę (o taip - prireiks šie tiek įgūdžių, kol pavyks suformuoti taisyklingą ir dailų  paplotį:).
4. Paplotėlį kepkite tol, kol paviršiuje nebesimatys skystos tešlos. Jeigu norite traškesnės apatinės plutelės, palaikykite paplotėlį šiek tiek ilgiau, kol ims rusti ploniausios paplotėlio vietos. Apversti paplotėlio nereikia, jis kepamas tik iš vienos pusės.
5. Iškepusį paplotėlį dėkite į lėkštę ir kepkite sekantį - tol, kol iškepsite visus. Jeigu paplotėlių iškepėte tiek, kiek reikia vienam kartui, o tešlos dar liko, dėkite ją į šaldytuvą ar kitą vėsią vietą - paplotėlius galima baigti kepti kitą dieną.
6. Jeigu likusią tešlą šiltai palaikysite dar 2 dienas, gausite canjeero raugą (plačiau apie raugą žr. nuorodą aukščiau), kurį kitą kartą bus galima naudoti paplotėliams kildinti - su juo prireiks ne pustrečios, o tik pusės paros tinkamai tešlai paruošti.
7. Canjeero paplotėliai paprastai valgomi šilti. Pusryčiams jie patiekiama prie arbatos shaah su saldžiais priedais (dažniausia - su sezamų aliejumi arba lydytu sviestu bei medumi/cukrumi) arba su keptomis kepenimis. Be abejo, canjeero papločiai valgomi ir kitu dienos metu, pavyzdžiui, su troškiniais.

* Šiame recepte naudojami 237 ml talpos puodeliai.

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Kepenys su svogūnais

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulį iš Somalio pasiekia dviejų rūšių žinios: blogos arba labai blogos. Pilietinis karas, kruvini klanų susirėmimai, nežabotas nusikalstamumas, piratai, sausros ir šiurpus badas - štai bemaž ir viskas, kas atsiduria žiniasklaidos akiratyje. Sveikas protas sako, kad tokios temos ne itin tinkamos kulinariniam tinklaraščiui. Nežinau kaip jums, bet man sunku įsivaizduoti, kad toje šalyje žmonės kadaise gyveno taikiai ir valgė iki soties. Somaliečiai mano vaizduotėje visą laiką badauja ir niekuomet nevalgo. Bent jau iki soties.

Tačiau šis vaizdinys tik iš dalies atitinka tiesą, nes Somalis turi turtingas kulinarines tradicijas, o jo virtuvė labai įvairi. Kolonializmo laikais Somalio šiaurė buvo kontroliuojama prancūzų, vidurio Somalis - britų, o pietinė dalis - italų, ir visi jie paliko savo pėdsaką šios šalies kulinarijoje. Be to, Somalį veikė indų, arabų, etiopų ir kitų kaimyninių šalių virtuvės. Tiesa, šiuo metu karo ir bado nusiaubtoje šalyje gardžius patiekalus sau gali leisti labai mažai kas, tačiau somaliečiai dar atsimena laikus, kai viskas buvo kitaip. Daugiausia apie tai kalba į Vakarus emigravę Somalio gyventojai, rašantys tinklaraščius ir netgi leidžiantys knygas apie Somalio virtuvę. Ir, reikia pasakyti, tradicinis Somalio maistas iš tiesų vertas dėmesio.

Laas Gaal - 2002 m. Somalyje aptiktas urvų kompleksas su priešistoriniais piešiniais, daugiausia vaizduojančiais gyvūnus: stambius raguočius, ožkas, gazeles, kupranugarius, žirafas ir t.t. Manoma, kad tai maždaug 9000-3000 m. pr. Kr. gyvenusių žmonių palikimas. Deja, bent jau kol kas mokslininkai apie senuosius Somalio gyventojus daugiau nieko pasakyti negali. Foto iš čia.

Šįkart gaminau patiekalą, kuris Somalyje vadinasi Beer iyo Basal, t.y. kepenys su svogūnais. Somalyje taip paruoštos kepenys paprastai patiekiamos su canjeero (šiltais akytais paplotėliais) ir yra valgomos pusryčiams. Tiesa, tai būna prabangūs šventiniai pusryčiai - paprastą dieną dažniausia apsiribojama tiktai paplotėliais, pašlakstytais  medumi ir sezamų aliejumi. Na ir žinoma, pusryčiaujant visuomet geriama tradicinė su prieskoniais paruošta arbata shaah.

Somalis - musulmoniška šalis, todėl šiam patiekalui įprasta naudoti ožkos ar avies, žymiai rečiau - veršelio kepenis; ypatingu delikatesu laikomos kupranugario kepenys. Kiaulės kepenys šiam patiekalui, savaime suprantama, netinka. Populiariausios iš visų išvardintų rūšių - ožkos kepenys. Išvis, ožkos šioje šalyje ypač vertinamos. Somalyje auginamos iš šio regiono kilusios itin ištvermingos ožkos, kurios netgi esant vandens trūkumui duoda palyginti nemažai pieno. Dėsninga, kad populiariausia mėsa Somalyje - ožkiena, kartais įvardijama kaip nacionalinis Somalio valgis. Aš, žinoma, kepiau lietuviškos ožkos kepenis - mat mano garbaus amžiaus močiutė, nusprendusi sumažinti savo ūkį, vieną iš savo ožkelių išsiuntė į ožkų rojų, o kad vargšo gyvulėlio žemiškas gyvenimas nenueitų veltui, dabar mūsų šeima gamina ožkienos patiekalus:)

Svarbiausias ir nepakeičiamas priedas prie kepenų - svogūnai. Tačiau paprastai dedama ir daugiau ingredientų: ožkos/avies inkstai, paprikos, pomidorai, čili pipirai. Kepenys gali būti gardinamos vien druska ir pipirais, bet ypatingą kvapnumą patiekalui suteikia prieskonių mišinys xawaash, kurį, laimei, visiškai nesunku pasigaminti namuose.

 Nuotrauka Kristinos

Beer iyo Basal - kepenys su svogūnais

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 400 g ožkos arba avies kepenų (tiks ir veršelio)

1 didelis arba 2 vidutinio dydžio svogūnai

1 didelė saldi žalioji paprika arba 2 skirtingų spalvų mažos paprikos

2-3 skiltelės česnako

3-4 v.š. aliejaus (kepimui)

Druskos, juodųjų pipirų ir  xawaash prieskonių mišinio* (pagal skonį)

Nebūtinai: kalendros lapelių papuošti

Patiekiant: canjeero paplotėlių arba baltos duonos/bandelių

1. Nuo kepenų būtinai nulupkite išorinę plėvę, kuri kepdama kietėja ir gadina patiekalo skonį. Supjaustykite plonomis riekelėmis, jeigu pasitaikys kokių nors kremzlių, jas išpjaukite. Svogūnus supjaustykite pusžiedžiais, paprikas - juostelėmis. Pasidėkite po ranka visus paruoštus prieskonius - gaminant kepenis, labai svarbu viską daryti greitai, antraip jos sukietėja ir tampa negardžios.
2. Įkaitinkite aliejų. Į jį sudėkite svogūnus, nuolat maišydami pakepinkite porą minučių, kol ims minkštėti. Tuomet sudėkite paprikas, išmaišykite, sudėkite smulkintą česnaką, pasūdykite, pagardinkite pipirais ir xawaash prieskonių mišiniu. Pamaišydami kepkite keletą minučių, kol paprikos suminkštės ir subliūkš. Jeigu norite, įdėkite smulkintų kalendros lapelių. Tuomet daržoves išimkite į dubenį ir laikykite šiltai.
3. Į tą pačią (neplautą ir gerai įkaitusią) keptuvę, kuriame buvo kepamos daržovės suverskite kepenis. Nedelsdami pasūdykite, pagardinkite prieskoniais ir greitai pamaišykite. Kepkite maždaug 1-2 min., tik tol, kol kepenys ims tamsėti - kepant ilgiau, jos sukietės. Nukaitę nuo ugnies, įmaišykite keptas daržoves, uždenkite ir prieš patiekdami leiskite apie 5 minutes pastovėti (per tą laiką kepenys baigs kepti - joms užteks likusio karščio).
4. Patiekite su canjeero, balta duona ar bandele. Kadangi šis patiekalas paprastai valgomas pusryčiams, prie jo įprasta patiekti ir karštos arbatos shaah.

* Kiekvienas Somalio regionas turi savo mėgstamiausią xawaash, t.y. prieskonių mišinį. Aš rinkausi tokį, kurio pagrindą sudaro kuminino ir kalendros sėklos; be jų, dedama šiek tiek juodųjų pipirų, cinamono, kardamono, gvazdikėlių ir ciberžolės. Visi prieskoniai, išskyrus ciberžolę, pakepinam sausoje keptuvėje apie 4 min., atvėsinami ir sugrūdami; tuomet įmaišoma ciberžolė. Šiam patiekalui visų prieskonių aš imu po žiupsnelį (iš akies:), bet jeigu kas nors norėtų pasigaminti didesnį  xawaash kiekį, čia gali rasti rekomenduojamas proporcijas.

Recepto šaltiniai čia, čia ir čia.