Auselės su ropių lapais

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado daugybė itališkų produktų parduotuvėlių. Labai dėl to džiaugiuosi, nors pati, manyčiau, nesu itin gera jų klientė. Kodėl? Todėl, kad beveik niekada ten neperku jau pagaminto maisto - užtepėlių, pyragėlių, sausainių, džemų ir pan. Man patinka visus tuos dalykus išsikepti/ pasigaminti pačiai. Užtai mane domina vadinamieji baziniai produktai, kurių prireikia, gaminant itališko stiliaus patiekalus: miltai picai, sūriai, pancetta, alyvuogių aliejus, vynas, kartieji migdolai ir pan. Turbūt į mane panašių pirkėjų nėra labai daug, nes dažnai nutinka taip, kad reikiamo produkto nerandu, ir tenka išeiti tuščiomis. Vis dėlto, turiu pasakyti, kad reikalai po truputį gerėja, ir tokiose parduotuvėlėse visuomet malonu apsilankyti. 

Nuotrauka Kristinos

Arčiausia mano namų įsikūrusi itališkų produktų parduotuvėlė vadinasi Gurmena. Ne per seniausia užsukau pasitikrinti, ar ten prekiaujama Pecorino Romano sūriu. Sūrio nebuvo, bet mano akį patraukė makaronai, ne taip jau dažnai aptinkami Lietuvos parduotuvėse. Įsigijau kelių rūšių, įskaitant orecchiette - auseles. Šiaip jau man patinka gaminti šviežią pastą, turiu ir tam reikalui skirtą mašinėlę. Tačiau kai kurios itališkos pastos rūšys reikalauja specialių įrankių arba labai daug praktikos, norint viską padaryti taip, kaip priklauso. Tokia situacija yra ir su auselėmis: mašinėlė čia nepadės, o, neįgudusiam žmogui kažin ar pavyks jas tinkamai suformuoti. Kaip rimtai italai žiūri į auselių gaminimą, fantastiškai aprašė Dalia, tinklaraščio Septyni virtieniai šeimininkė, pristačiusi reportažą iš Bario gatvių. Štai kodėl aš nusprendžiau, jo šiuo atveju ne nuodėmė eiti lengvesniu keliu - įsigyti auselių iš parduotuvės. Antra vertus, jeigu panorėsite, galite pasipraktikuoti auseles gaminti ir patys - internete rasite apsčiai instrukcijų, o lietuviškai jas mačiau tinklaraštyje Lauros receptai. 

Orecchiette, arba auselės tradiciškai gaminamos iš kietagrūdžių kviečių miltų ir pasūdyto vandens. Kartais į jų tešlą dar įberiama kietagrūdžių kviečių manų kruopų ar įpilama šlakelis alyvuogių aliejaus, bet kiaušinių nededama, todėl pasta būna palyginti šviesios spalvos. Nuotrauka Kristinos

Taigi, orecchiette, mažos puikios auselės, kilusios iš Italijos pietų, Apulijos - jeigu įsivaizduojate Italijos žemėlapį, tai būtų regionas, sudarantis "bato kulniuką". Jas pirkdama, iš karto žinojau, kad gaminsiu klasikinį šio regiono patiekalą - orecchiette con cime di rapa, t.y. auseles su ropių lapais. Kalbant apie ropių lapus, reikėtų kai ką paaiškinti. Ropių lapais (it. cime di rapa, rapini, broccoletti ir kt.) italai vadina ne bet kokių ropių lapus, o specifinę lapinę daržovę, sukraunančią žiedynėlius, panašius į brokolius. Tai bastutiniams priklausantis augalas, savo išvaizda ir lengvai karstelėjančiu skoniu primenantis griežčio, garstyčios ir brokolio hibridą. Patys italai šią daržovę neretai keičia brokolių žiedynėliais, na, o aš nusprendžiau, kad prie brokolio galima sėkmingai pridėti ir jaunus ropių, griežčių ir ridikėlių lapelius, kurie liko po daržovių retinimo. Sprendimas pasiteisino, netgi labai! Tad dėl daržovių mano rekomendacija būtų tokia: jeigu gyvenate Italijoje arba kur nors kitur, kur galite rasti cime di rapa, naudokite šias daržoves; jeigu tokios galimybės nėra, naudokite brokolius; jeigu turite nuosavą daržą, brokolius derinkite su ropių, griežčių ar burokėlių lapais, geriausia - jaunais, nesumedėjusiais ir sultingais. Beje, jeigu lapų turite labai daug, iš jų galite pasigaminti tarco - neįprasto, bet gardaus ropinių daržovių lapų ir žemės riešutų užtepo-garnyro.

Šiame patiekale aš derinau brokolius ir jaunus ropių, griežčių bei ridikėlių lapelius iš savo daržo. Nuotrauka Kristinos

Kai dėl šio patiekalo pagardų, tai, anot mano šaltinių, visiškas minimumas būtų druska, grūsti juodieji pipirai ir alyvuogių aliejus. Tačiau italai beveik visada auseles su žalumynais skanina papildomai: pancetta arba ančiuviais, džiovintais pomidorais, šviežia raudonąja aitriąja paprika, džiūvėsėliais, česnakais, alyvuogėmis ir t.t. Be to, prieš pat valgymą patiekalas gardinamas sūriu - tradiciškai Pecorino Romano (atsiminkite, kad Parmigiano-Reggiano būdingas šiaurinės Italijos virtuvei, o Apulija yra šalies pietuose). Gardinant auseles, nereikėtų sudėti visų įmanomų prieskonių, verčiau pasirinkite 2-3. Aš, tarkime, rinkausi variantą su ančiuviais, džiovintais pomidorais ir česnaku. Na ir, žinoma, sūriu, kaipgi be jo :)

Nepaisant to, kad naudojau ne šviežias, o džiovintas auseles iš pakelio, o vietoje cime di rapa ėmiau brokolius ir vietinių daržovių lapus, patiekalas buvo labai geras. Gal ir ne toks, koks būtų aukštos klasės italų restorane, bet labai geras. Tad jeigu jums jau pabodo pasta su pomidorų ar grietinėlės padažais, išmėginkite štai taip paruoštas auseles. Nepasigailėsite! 

Nuotrauka Kristinos

Orecchiette con cime di rapa - auselės su ropių lapais

Ingredientai: (4 porcijoms)

400 g auselių (it. orecchiette) 

~ 400 g žalialapių daržovių, vadinamų ropių lapais (it. cime di rapa); arba didelis brokolio žiedynas; arba nedidelis brokolio žiedynas ir kelios didelės saujos ropių, griežčių ir/ar ridikėlių lapų (žr. pastabas aukščiau)*

~ 8 v.š. alyvuogių aliejaus (arba pagal skonį)

4 ančiuvių puselės 

4 džiovintų pomidorų puselės

1-2 česnako skiltelės

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)**

Tarkuoto kietojo sūrio (tradiciškai naudojamas Pecorino Romano) (patiekiant)

1. Auseles išvirkite dideliame kiekyje pasūdyto vandens. Šviežios auselės išvirs greičiau, džiovintos virs ilgiau - skaitykite instrukcijas ant pakuotės (maniškes buvo rekomenduojama virti ne trumpiau negu 20 min.).
2. Kol verda auselės, į didelę keptuvę supilkite aliejų aliejų. Smulkiai sukapokite ančiuvius, plonomis juostelėmis supjaustykite džiovintus pomidorus, sutraiškykite česnakus.
3. Kai auselės bus beveik visiškai išvirusios (bet nepervirusios!), sudėkite pasirinktas daržoves - ropių lapus (it. cime di rapa), į mažus žiedynėlius išskaidytus brokolius ir/ar paprastų ropių, griežčių ar ridikėlių lapus. Virkite dar kelias minutes, kad lapinės daržovės prarastų karstelėjusį skonį, o brokoliai išvirtų, bet vis dar liktų traškūs ir išsaugoję gražią žalią spalvą.
4. Kol verda daržovės, keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite paruoštus ančiuvius, džiovintus pomidorus ir česnakus Pamaišydami kepkite apie 1 min., kol ims sklisti gardus kvapas. Per tą laiką auselės ir daržovės turėtų baigti virti - kiaurasamčiu išgriebkite jas tiesiai į keptuvę su aliejumi ir pagardais. Viską gerai išmaišykite, pagardinkite pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir/ar įpilkite šlakelį alyvuogių aliejaus. Pakaitinkite dar porą minučių ir nukaiskite.
5. Tuojau pat dėkite į lėkštes ir tiekite. Atskirai paduokite tarkuotą sūrį, kad valgytojai galėtų juo pagardinti patiekalą pagal savo skonį.

* Visas daržoves paruoškite (nuvalykite, nuplaukite, išskirstykite žiedynėliais) iš anksto, nes, pradėję gaminti, to padaryti nebesuspėsite.

** Jeigu mėgstate aštresnius patiekalus, vietoje juodųjų pipirų galite naudoti raudonąją aitriąją papriką. Tokiu atveju ją susmulkinkite ir pakepinkite drauge su ančiuviais, česnakais ir džiovintais pomidorais.

Recepto šaltiniai:

Anna Gosetti della Salda, Le ricette regionali italiane, Milano: Casa editrice "Solares", 2011, p. 859. Svarbesni papildomi šaltiniai čia, čia ir čia, nors, jeigu atvirai, visų ir nebepamenu.

Tarco - ropių (griežčių, ridikėlių) lapų garnyras

Išmintingi tinklaraštininkai šiuo metu savo skaitytojus gundo puikiausiais braškių ir šparagų receptais. O aš pamaniau, gal sudominsiu jus idėja, kaip kūrybiškai panaudoti ropių (arba griežčių, arba ridikėlių) lapus. Mano vyras į šį užmojį pažiūrėjo skeptiškai ir pareiškė, jog receptas - geriausiu atveju - galėtų sudominti kokius 20 skaitytojų, nes normalūs žmonės tokių ingredientų savo virtuvėse nenaudoja. Bet aš laikausi nuomonės, kad ne visi receptai turi būti skirti dideliam būriui - juk kažkas turi pasiūlyti idėjų ir tiems, kurie mėgsta visokias keistenybes, ar ne? Taigi, šiandieninis mano receptas - tiems keliems ar keliolikai mano skaitytojų, kurie mėgsta eksperimentuoti su netradiciniais ingredientais. Be to, statistika rodo, jog įrašas, skirtas ropių, grybų ir vištienos salotoms, gana populiarus, vadinasi, žmonės šias daržoves vis dėlto augina/ perka. O jeigu jau naudoja šakneles, kodėl nesunaudojus ir viršūnėlių? :) Mano virtuvėje šįkart atsidūrė nedideli, jauni augalai, išrauti retinant ropes ir griežčius savo lysvėse. Bet dideli jų lapai šiam receptui irgi kuo puikiausia tinka, o tai gera žinia, nes, tarkime, baltosios ropės prekybos centruose dažnai parduodamos surištos į pundus su visais lapais.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, kas yra tarco? Tai toks rupokos tyrės pavidalo pagardas, pagamintas iš trumpai apvirtų žalių lapų, maltų žemės riešutų bei palmių aliejuje pakepintų svogūnų ir pomidorų. Tarco padažas visuomet gardinamas raudona aitriąja paprika, todėl jį ragaujant atsiskleidžia visa skonių gama: iš pradžių pajuntamas riešutų saldumas, tuomet sūrumas, galiausia - lengvas aitriųjų paprikų aštrumas. Pagardui tradiciškai naudojami ropių lapai (tinka ir joms giminingų augalų - griežčių, ridikėlių, ridikų lapai), kurie turi savyje kartumo. Tačiau lapus trumpai apvirus pasūdytame vandenyje, karčiosios medžiagos jame ir lieka, tad tarco padaže kartumas nejuntamas. Pats pagardas, nors ir neatrodo stulbinančiai gražiai, man asmeniškai labai patinka, nes yra švelnaus skonio, malonios kreminės konsistencijos ir puikiai dera su kepta mėsa ir/ar kepta žuvimi. Tačiau jeigu esate vegetarai, tarco galima tiesiog tepti ant duonos kaip užtepėlę - bus neįprasta, bet tikrai gardu.

Tarco pagardui tinka ir maži, po daržovių retinimo likę augalai, ir dideli užaugusių daržovių lapai. Nuotrauka Kristinos

Tarco receptą kažkada užmačiau, skaitinėdama knygas apie Angolos virtuvę. Tačiau mano manymu, tai europietiškas, o tiksliau, portugališkas šaknis turintis valgis. Portugalijoje nuo seno mėgstama žalia daržovių tyrė esparregado, kuri gaminama kaip garnyras prie keptos mėsos. Tyrės pagrindą dažnai sudaro ropių lapai, bet ne mažiau populiarios ir kitos žalialapės daržovės - tarkime, špinatai arba lapiniai kopūstai. Daržovių tyrė gardinama alyvuogių aliejumi ir česnakais, ir gali būti sutirštinama miltais, pertrintu baltos duonos minkštimu ir pan. Panašu, jog portugalai šį patiekalą atsivežė į Afriką (Angola ilgai buvo jų kolonija), o vietiniai žmonės jį perkūrė, panaudodami tenykščius ingredientus - palmių aliejų ir žemės riešutus. Negalėčiau pasakyti, kuris variantas geresnis ar prastesnis, aš šį kartą rinkausi afrikietišką, nes pagal knygą, skirtą Angolos virtuvei, kepiau šernienos nugarinę, ir ieškojau prie jos derančio pagardo. Bet, kaip jau minėjau, šis pagardas tiks prie bet kokios mėsos (ypač keptos ant žarijų) ir netgi kaip vegetariškas užtepas. Išmėginti verta, bet jeigu nesate tikri, kaip jums patiks Afrikos egzotika, pirmą kartą tarco gaminkite iš pusės produktų normos. Tradiciškai Afrikoje panašūs pagardai gaminami gana sudėtingai, ingredientus rankomis grūdant grūstuvėse arba akmenimis ant specialių lentų. Mums, turintiems elektrinius smulkintuvus, šis darbas truks ne ilgiau negu pusvalandį. 

Nuotrauka Kristinos

Tarco - ropių (griežčių, ridikėlių) lapų garnyras

Ingredientai: (išeis nemažas dubenėlis pagardo)

Didelė puokštė ropių lapų (tiks ir griežčių ir/ar ridikėlių lapai, jų turėtų būti ~  500 g)

~ 150-200 g nesūdytų ir nekepintų žemės riešutų be luobelės

~ 150 ml virinto vandens

2-3 v.š. palmių aliejaus

1 didelis arba 2 vidutinio dydžio svogūnai

2-3 prinokę vidutinio dydžio pomidorai

Raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį)

Druskos (pagal skonį)

1. Ropių lapus nuplaukite, perrinkite, jeigu reikia, pašalinkite sumedėjusius lapkočius ir kietas didelių lapų gyslas. Užvirinkite puodą su pasūdytu vandeniu ir sudėkite lapus. Atidengtame puode pavirkite 1 min. Per tą laiką lapai turėtų subliūkšti, netekti karstelėjusio skonio, tačiau likti gražios žalios spalvos. Lapus išgriebkite, sudėkite į kiaurasamtį, perliekite šaltu vandeniu ir palikite, kad nuvarvėtų vanduo. Atvėsusius gerai nuspauskite, tuomet smulkiai supjaustykite ir atidėkite, kol prireiks. 
2. Žemės riešutus smulkiai sumalkite. Po truputį pilkite vandenį ir malkite, kol taps panašūs į šviesią tyrę. Atidėkite, kol prireiks. 
3. Keptuvėje įkaitinkite aliejų, sudėkite smulkintą svogūną ir pakepinkite, kol taps apyminkštis. Tuomet sudėkite smulkintus pomidorus (geriausia, nulupta odele ir, jeigu norite, išimtomis sėklomis) ir kepkite dar kelias minutes, kol pomidorai ims težti. Sudėkite smulkintus ropių lapus, supilkite žemės riešutų tyrę ir, dažnai pamaišydami, ant mažos ugnies kepkite apie 5 min. Per tą laiką tyrę pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite aitriąja paprika; geriau tą daryti saikingai, kad druska ir pipirai neužgožtų riešutų saldumo (antra vertus, žiūrėkite, kad patiekalas nebūtų prėskas). 
4. Nukaistą mišinį sudėkite į gilų dubenį ir, pasinaudodami elektriniu smulkintuvu, sumalkite į daugmaž vientisą tyrę. Paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Kai tarco bus norimo skonio, pridenkite, kad neapdžiūtų ir palikite, kad visiškai atvėstų. 
5. Patiekite prie keptos mėsos, žuvies arba su duona kaip vegetarišką užtepą.

Nuotrauka Kristinos

Tarco galima patiekti su mums įprasta mėsa, tarkime, kiaulienos pjausniais arba kepta vištiena (žr. piripiri vištienos receptą). Tačiau Angoloje iki šiol itin mėgstama žvėriena, todėl knygose apstu receptų iš antilopių ir kitų žvėrių, įskaitant šernus, mėsos. Taip jau nutiko, kad neseniai pusseserės šeimos buvau apdovanota šerno nugarine (ačiū, Agne!), ir nusprendžiau, kad bus gera proga ją paruošti pagal afrikietišką receptą. Iškepta mėsa buvo trapi, nekieta, bet vis dėlto sausesnė negu, tarkime, vištiena, todėl kreminis riešutinis padažas prie jos derėjo kuo puikiausia. Tad šiandien, savaitgalio proga, dar vienas receptas tiems, kurie turi šerno nugarinės ir nesugalvoja, ką gi su ja nuveikus :) Na, o kiti vietoje jos gali kuo sėkmingiausia naudoti kiaulienos nugarinę.

Febras de javali - kepta šerno nugarinė

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcjoms)

~ 600 g šerno (geriau jauno) nugarinės (galima keisti kiaulienos nugarine)

3 česnako skiltelės

Aitriųjų paprikų (pagal skonį)

3-4 v.š. balto vyno (aš naudojau sausą cheresą)

Nebūtinai: 2-3 v.š. aliejaus

~ 300 g kiaulienos šoninės juostelių*

Druskos (pagal skonį)

1. Šerno nugarinę supjaustykite maždaug 1,5-2 cm storio griežinėliais. Iš abiejų pusių pamuškite mėsos plaktuku, kad suminkštėtų. Iš grūsto česnako, aitriosios paprikos, vyno ir žiupsnelio druskos pasigaminkite tyrę, kuria įtrinkite mėsą (aš į ją pyliau ir truputį aliejaus, nors receptas to nereikalauja). Mėsą uždenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų ir vėsioje vietoje pamarinuokite mažiausia 2 val., o galima ir per naktį ar dar ilgiau. 
2. Keptuvėje įkaitinkite 1-2 v.š. aliejaus ir sudėkite šoninės juosteles (aliejus čia irgi nebūtinas, bet su juo šoninė gražiau apkepa). Sumažinkite ugnį ir kepkite pavartydami, kol juostelės taps traškios, o keptuvėje atsiras taukų. Šoninės juosteles išimkite. Likusiuose riebaluose porcijomis iškepkite šerno nugarinę. Kepkite trumpai, kad mėsa spėtų perkepti, bet nespėtų sukietėti (aš kepiau maždaug 1 min. po pusę minutės iš kiekvienos pusės). 
3. Iškepusią mėsą tuojau pat patiekite su norimais priedais. Tradiciškai prie jos pasiūloma bulvių fri ir/ar biriai virtų ryžių, šviežių daržovių salotų ir mėgstamų padažų bei pagardų (aš šįkart naudojau tarco). Jeigu norite, keptą mėsą papuoškite traškiomis šoninės juostelėmis.

* Galima naudoti labai plonai supjaustytas sūdytos arba parūkytos šoninės juosteles, bet žiūrėkite, kad mėsa būtų be cheminių priedų, kurie kaitinami skyla į kenksmingas medžiagas. Aš tokios neradau, todėl naudojau šviežią šoninę. Kad ji iškepusi būtų traškesnė, supjaustytos šoninės juosteles plonai išmušiau mėsos plaktuku, tuomet pabarsčiau druska bei grūstais pipirais.

Svarbiausi recepto šaltiniai: Ana Da Costa Cabral, Cozinha tradicional de Angola, Portugal: Publicações Europa-América, 2005, p. 86 (tarco; papildomas šaltinis čia) ir p. 48 (kepta šerno nugarinė).

Karamelizuoti griežčiai

Aš dar priklausau tai kartai žmonių, kurie ne tiktai gerai atsimena kolūkio daržus, bet yra juos ne kartą ravėję. Atostogaujant kaime, visuomet išaušdavo diena, kai pusryčių metu būdavo paskelbiama, kad teks padėti močiutei ir tetai susidoroti su normomis; kiūtindavome su broliais į šį lažą kaip į neišvengiamybę, ir kelias dienas ne ką geriau jausdavomės negu kokie lietuvių klasikų aprašyti baudžiauninkų vaikai. Blogiausia, kad praėjus savaitei kitai, viskas pasikartodavo - vėl kauptukai, vėl piktžolės, vėl kilometrinės vagos, kurių pabaigos, regis, nebuvo matyti. O paskui, vėlyvą rudenį, ateidavo laikas tuos cukrinius runkelius imti. Palyginti su ravėjimu, šis darbas buvo visai nieko, nors grįžus namo, į miestą, pečius ir nugarą mausdavo dar kokią savaitę.

Nereikia nė sakyti, jog tų laikų nė kiek nepasiilgstu :) Ir vis dėlto rudeniniuose kolūkio laukuose buvo vienas dalykas, kuris dabar, žiūrinti iš laiko perspektyvos, man kelia kulinarinę nostalgiją: tai griežčiai, kuriuos vietiniai žmonės vadino kručkais. Kartais jų įsimaišydavo tarp runkelių, o kartais vien jais būdavo užsėjami ištisi kolūkio laukai. Tai buvo vadinamieji pašariniai griežčiai - baltu, bet labai sultingu ir saldoku minkštimu. Mes, vaikai, juos mielai grauždavome (beje, tėvai pasakoja, kad tą patį darydavo ir jie, kai buvo maži). Tiesą sakant, mielai tokio griežčio paragaučiau ir dabar, bet štai jau du dešimtmečiai niekur nesu jo mačiusi. 

Valgomieji griežčiai - vėlyvo rudens daržovė. Stora jų odelė būna geltonos, geltonai žalsvos arba gelsvai violetinės spalvos, minkštimas - geltonas. Griežčiai gali būti išoriškai panašūs į ropes, bet pastarųjų minkštimas baltas, odelė plonesnė, o derlius paprastai imamas pirmoje vasaros pusėje. Nuotrauka Kristinos 

O štai valgomųjų griežčių geltonu minkštimu, kurie literatūroje kai kada vadinami sėtiniais, užsiauginu beveik kasmet. Nesėju jų labai daug - dažniausia tik tiek, kad 2-3 kartus per rudenį galėčiau iš jų pagaminti ką nors gardaus. Palyginti su ropėmis, griežčiai turi ne vieną pranašumą: jie neperauga, ilgai nesugenda (jeigu laikysite juos maždaug 0ºC temperatūroje, išstovės iki kito sezono) ir beveik neturi kartoko prieskonio, kurį prieš gaminant patiekalus būtinai reikėtų pašalinti. Žodžiu, gera daržovė, kuri kažkada buvo viena svarbiausių šiaurietiškoje virtuvėje, o dabar tapo beveik egzotika. Auginti griežčius lengva, mūsų klimatas jiems - pats tas, bet prekybos centruose greičiau jau rasite bananų lapų ar valgomųjų kaktusų, negu šių vietinių šakniavaisių. Tiesa, jeigu jums pasiseks, jų galite aptikti ūkininkų turgeliuose. Siūlyčiau nepagailėti euro (griežčiai pigūs) ir parsinešti namo šių daržovių - juk iš jų galima pasigaminti labai neprastų patiekalų. 

Nuotrauka Kristinos

Manoma, jog griežčiai - ropės ir kopūsto hibridas, Šiaurės Europoje ir Rusijoje ėmęs plisti maždaug XVIII amžiuje. Kurį laiką, prieš įsitvirtinant bulvėms, griežčiai buvo itin svarbūs europiečių, gyvenančių vėsaus klimato zonoje, mitybai. Dabar Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse griežčiai dėl įvairių priežasčių (tarkime, dėl asociacijų su badmečio maistu) prarado savo andainykštį populiarumą. O štai skandinavai griežčius iki šiol mielai augina - ko gero juos būtų galima pavadinti griežčių valgymo čempionais. Gal tuo ir nereikėtų stebėtis - pagal vieną populiarių (bet iki galo neįrodytą) teoriją, griežčiai atsirado Švedijoje. Kaip ten bebūtų, visiškai aišku viena - skandinavai turi nemažai tradicinių patiekalų su griežčiais, ir juos iki šiol ištikimai gamina. Be to, virtuvės šefai su griežčiais mielai eksperimentuoja, kurdami šiuolaikinius kulinarijos šedevrus.

Suomija - viena iš tų šalių, kurioje griežčiai išlaiko savo tvirtas pozicijas. Kalėdų šventėms suomiai kepa griežčių apkepą, o griežčių garnyrai - gana įprasta kasdieninio valgiaraščio dalis. Šįkart aš nusprendžiau pasidalinti karamelizuotų griežčių receptu. Suomiškai griežtis vadinamas lanttu, o kubeliais supjaustyti, svieste apkepti, ištroškinti ir karamelizuoti griežčiai - paistetut lanttukuutiot arba tiesiog lanttukuutiot. Tai tradicinis, originalus ir tikrai geras suomių garnyras, patiekiamas su kiauliena, aviena ir pan. Kartais mėsos dedama ir į troškinamus griežčius, t.y. jie kepami ne su sviestu, o su šoninės gabaliukais, bet pastarojo varianto aš gaminusi nesu.

Nuotrauka Kristinos 

Paistetut lanttukuutiot - karamelizuoti griežčiai 

Ingredientai:

Griežčiai

Sviestas (geriau lydytas)

Druska ir pipirai

Cukrus (geriau rudasis) arba auksaspalvis / klevų sirupas 

1. Griežčius nulupkite ir supjaustykite nedideliais kubeliais. Griežčiai turi būti nesukirmiję, nesumedėję ir neplaušuoti, sultingu geltonu arba gelsvu minkštimu. Griežčių odelė kieta, juos gali būti sunku nulupti, ypač didelius. Tokiu atveju rekomenduojama nuplautus gumbus panardinti į didelį puodą su verdančiu vandeniu ir palaikyti juos apie 1 min., tuomet išgriebti ir iškart perlieti šaltu vandeniu - per tą laiką griežčių odelė suminkštės, bet jie patys nespės apvirti. 
2. Keptuvėje išlydykite sviestą. Kuo karštesni bus riebalai, tuo gražiau apkepinsite griežčius, bet stipriai įkaitinti tinka tik lydytą sviestą. Jeigu sviestas paprastas, nuo didelės kaitros jis ims degti, todėl jame reikėtų kepti ant nedidelės arba vidutinės ugnies - deja, tokiu atveju griežčiai daugiau troškinsis ir prasčiau apskrus. Stenkitės juos rečiau maišyti, kad daržovės spėtų nors šiek tiek parusti.
3. Griežčius pagal skonį pabarstykite druska, grūstais pipirais, išmaišykite ir įpilkite šiek tiek vandens (aš pyliau maždaug 150 ml). Uždenkite, sumažinkite ugnį ir troškinkite, kol griežčiai suminkštės, o vanduo nugaruos. Jeigu vandeniui nugaravus griežčiai vis dar kieti, įpilkite papildomai vandens ir troškinkite, kol jie bus norimo minkštumo. 
4. Suminkštėjusius griežčius apibarstykite 2-3 v.š. cukraus arba apšlakstykite sirupu. Pamaišydami kepkite atviroje keptuvėje apie 5 min., arba kol griežčių kubeliai pasidengs saldoku padažu. Paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Jeigu reikia, griežčius papildomai pagardinkite pipirais, pasūdykite arba pasaldinkite. Šiame patiekale saldumas turėtų jaustis labiau negu sūrumas. 
5. Karštą karamelizuotų griežčių garnyrą patiekite prie mėsos patiekalų, arba, jeigu norite, galite valgyti pačius vienus kaip vegetarišką patiekalą. 

Mano kaimiški pietūs :) Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.