Vaniliniai garšvų keksiukai

Manding, Šiaurės bei Rytų Europoje nelengva būtų rasti tautą, kuri savo tradicinėje virtuvėje neturėtų receptų iš garšvų. Tiesa, dabar senoviški garšvų valgiai jau primiršti arba visai pamiršti, nes anuomet žmonės juos gamino ne iš gero gyvenimo. Pavasariop maisto atsargos daugelyje sodybų eidavo į pabaigą, o pirmosios valgomos žolės (ne tik garšvos, bet ir dilgėlės, žliūgės, balandos ir t.t.) tiesiogine to žodžio prasme gelbėjo nuo bado, ypač vargingiausia gyvenusius. Iš jų dažniausia būdavo verdamos liesos sriubos, nes, prasidėjus pavasario darbams, šeimininkės nebeturėjo nei kada, nei iš ko gaminti ištaigingų patiekalų.

Šiais laikais susidomėjimas maistu iš gamtos vėl išaugo, tik visai dėl kitų priežasčių. Pirmiausia akcentuojamas sveikas gyvenimo būdas, natūralių vitaminų paieškos, valgiaraščio paįvairinimas. Tą patį byloja ir šiuolaikiniai receptai: vietoje prėskų lapienių kur kas dažiau su laukinėmis žolėmis kepami pyragai, plakami omletai, trinami pesto tipo padažai ir t.t. Šiuolaikinė virtuvė, mėginanti apjungti tradiciją ir naujausias gastronomijos tendencijas, linkusi taikyti tokią formulę: senoviški ingredientai, naujoviškas jų panaudojimo būdas. Laikantis šios krypties, maisto patiekimas turi būti ne tik gardus, bet ir netikėtas, įdomus, netgi atraktyvus. Ar visi eksperimentai vienodai sėkmingi? Kažin. Tačiau dalis neabejotinai pasiteisina ir prigyja, o tai, žinoma, puiku.

Nuotrauka Kristinos

Šie garšvų keksiukai į mano tinklaraštį atkeliavo iš naujosios Estijos virtuvės. Kiek domėjausi tradicine Estijos kulinarija, garšvos kone iki XX a. vidurio ten buvo naudojamos labai panašiai kaip ir Lietuvoje: pavasarį iš jų daugiausia virtos neįmantrios sriubos. Turtingesniuose namuose sriubos galėjo būti mėsiškos, tuo tarpu nepasiturintys žmonės tenkindavosi žolių ir vandens nuovirą sutirštinę miltais, pagardinę kiaušiniu ir/ar sviestu ir užbalinę grietine. Gal todėl, kad senojoje estų virtuvėje nevartota itin daug daržovių (ropės, griežčiai, pupos, žirniai, kopūstai, morkos, burokėliai, bulvės - tai daugmaž ir viskas), laukiniai augalai sulaukia nemažai šiuolaikinių Estijos šefų dėmesio. Kūrybiškai panaudodami gamtos teikiamas gėrybes, jie gali lengviau pristatyti Estijos virtuvę kaip savitą ir originalią, nes protėvių palikimas (tiek kalbant apie receptų kiekį, tiek apie patiekalų sudėtį), tiesą sakant, gana kuklus.

Kepiniai, į kurių sudėtį įeina garšvos, irgi išpopuliarėjo tik pastarąjį dešimtmetį. Atrodo, estai ypač pamėgo garšvų keksiukus, tiek saldžius, tiek pikantiškus, pagardintus sūriu bei kumpiu. Šiandieniniai mano herojai - saldūs keksiukai su garšvomis. Jų receptą dar 2009 m. užmačiau garsiame estiškame tinklaraštyje Nami-Nami. Blogo autorė Pille Petersoo, savo ruožtu, prisipažino idėją aptikusi kažkokio vietinio žurnalo pavasariniame numeryje, kuriame vanilinius garšvų keksiukus pristatė Angelica Udeküllilt. Deja, žurnalo pavadinimo ji nenurodė, nepateikė ir originalaus ten rasto recepto - tik savo patobulintąjį. Kaip ten bebūtų, man garšvų keksiukų idėja patiko, tad receptą išmėginau. Lūkesčiai ne tik pasiteisino, bet ir buvo gerokai viršyti - keksiukai išėjo be galo skanūs, purūs, kvapnūs ir visaip kitaip geri. Dabar jų receptą panaudoju beveik kiekvieną pavasarį - kaip ir rusiškos garšvų sriubos.

Nuotrauka Kristinos

Tiesa, savo patobulinimus į receptūrą įvedžiau ir aš :) Produktų kiekius palikau tokius pačius, tačiau gamybos eigą kiek pakoregavau, ir štai kodėl. Nami-Nami recepte siūloma iš pradžių kiaušinius išplakti su cukrumi, tada sudėti tirpintą sviestą, grietinę bei vanilę, galiausia įmaišyti miltus, kepimo miltelius, druską ir nuplikintus, susmulkintus garšvų lapelius. Greitai patyriau, jog iš pradžių plakti kiaušinius su cukrumi ir tada atskirame inde tirpinti sviestą (o vėliau tą indą plauti! :) visiškai nelogiška, nes galutinis rezultatas vis tiek būna skystas, nepurus produktų mišinys. Daug patogiau ir greičiau iš pradžių metaliniame dubenyje ištirpinti sviestą, jį pravėsinti, tada ten pat sudėti cukrų, druską, kiaušinius, grietinę bei vanilę, ir galiausia viską paplakti, kol susimaišys.

Nuotrauka Kristinos

Kitas dalykas: jeigu supjaustytas garšvas į tešlą įmaišysite ne pačioje pabaigoje, o sudėsite jas į skystų produktų mišinį ir pasinaudosite smulkintuvu (blenderio antgaliu su peiliukais), žolelės bus susmulkinamos taip, kaip jų niekada nepavyktų supjaustyti peiliu. Mišinys akimirksniu taps švelniai žalios spalvos, didesnių lapelių gabaliukų (kuriuos taip ir taikosi iškrapštyti vaikai) nebeliks - o štai tada jau bs galima įmaišyti ir miltus su kepimo milteliais. Todėl mano keksiukai išoriškai kiek skiriasi nuo Nami-Nami keksiukų. Nors aš juos kepu pagal tą patį receptą, keksiukai išeina ne margi (geltonas biskvitas + garšvų lapelių gabaliukai), o daugmaž vientisos, vaiskiai žalios spalvos. Be to, sunku pasakyti, jog šį juos išvis dėta kokių nors žolių. Kai nežinančius žmones pavaišinu šiais kepiniais, beveik visi spėja, jog tai pistacijų keksiukai. Su laiku nusprendžiau į įspūdį sustiprinti - nors estiškame recepte taip nenurodyta, aš juos papuošiu citrininiu glaistu ir apibarstau maltais pistacijų riešutais. Dabar jau niekam nekyla didesnių abejonių, jog į šių keksiukų sudėtį įeina pistacijų tyrė :)

Bet, mano galva, papildomai susmulkinti garšvų lapelius verta ne vien dėl vizualinio efekto. Kuo smulkesni jie bus, tuo geriau pasiskirstys tešloje, tuo pačiu suteikdami jai taip reikiamo drėgnumo ir pagerindami kepinio struktūrą. O dabar labai svarbus perspėjimas: nedėkite garšvų daugiau, negu nurodyta recepte. Gali atrodyti: na koks skirtumas, 30 g žolių ar 60 g; o gal daugiau netgi geriau! Tai pavojinga klaida, nes daugiau žolių reiškia ir daugiau drėgmės, o daugiau negu priklauso drėgmės tešloje - tai pavojus, jog keksiukai neiškils ir neturės malonaus purumo. Taigi, maišydami šiuos keksiukus, didelio glėbio garšvų nesunaudosite, bet teisingai juos iškepę, sulauksite daug komplimentų ir neabejotinai pamaloninsite savo skonio receptorius. To jums ir linkiu :)

Nuotrauka Kristinos

Vanilli-naadimuffinid - vaniliniai garšvų keksiukai

Ingredientai: (išeis 12 nedidelių arba 6 dideli keksiukai)

30 g jaunų, dar blizgių garšvų lapelių

100 g sviesto

130 g cukraus

50 g grietinės

3 dideli kiaušiniai

½ a.š. druskos

1 a.š. vanilės ekstrakto (arba geras žiupsnis Burbono vanilės)

160-180 g kvietinių miltų

1½ a.š. kepimo miltelių

Glaistui (nebūtinai):

~150 g cukraus pudros

Citrinos sulčių

Maltų pistacijų

1. Garšvų lapelius perrinkite, nuplaukite ir nuplikinkite verdančiu vandeniu. Palaikykite maždaug 5 min., tuomet supilkite į sietą, perliekite šaltu vandeniu ir labai gerai nuspauskite, kad žolės liktų kuo sausesnės. Garšvas smulkiai supjaustykite.
2. Metaliniame dubenyje ištirpinkite sviestą ir palikite 5-10 min., kad jis truputį pravėstų. Tada į dubenį su sviestu sudėkite cukrų, grietinę, kiaušinius, druską ir vanilę. Gerai išplakite, kad masė taptų vientisa.
3. Jeigu norite, kad keksiukai būtų žalios spalvos, į gautą mišinį sudėkite smulkintas garšvas ir pasinaudosite smulkintuvu (blenderio antgaliu su peiliukais) - po keliolikos sekundžių garšvų lapelių gabaliukai bus tokie smulkūs, jog skysta masė atrodys žalia. Jeigu norite, kad garšvų lapeliai keksiukuose būtų stambesni, šį žingsnį praleiskite.
4. Į skystą masę sudėkite 160 g miltų ir kepimo miltelius. Gerai išmaišykite, kad neliktų gumuliukų. Masė turėtų būti panaši į tirštą, vientisą grietinę. Jeigu ji atrodo praskydusi, įberkite papildomus 1-2 v.š. miltų. Jeigu prieš tai nedėjote garšvų, dabar jas įmaišykite.
5. Paruoštą keksiukų tešlą sudėkite į pasirinktas formeles. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 220°C ir kepkite apie 15 min. Jeigu keksiukai dideli, gali prireikti ir kiek daugiau laiko (20-25 min.) - svarbu, kad jie gražiai pakiltų, švelniai parusų ir įtrūktų. Jeigu norite būti tikri, jog keksiukai gerai iškepę, prieš ištraukdami iš orkaitės patikrinkite juos mediniu pagaliuku. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių.
6. Jeigu norite, atvėsusius keksiukus galite papuošti: į cukraus pudrą įspauskite tiek citrinos sulčių, kad galėtumėte išsukti tirštą baltą masę. Maždaug po šaukštelį glajaus užpilkite ant kiekvieno keksiuko, tuomet pabarstykite maltomis pistacijomis ir palikite, kad glaistas sutvirtėtų.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: čia ir čia.

Pistacijų ledai

Mano vaikas ne per seniausia išaugo iš lopšinių periodo. Prasidėjo pasakų era. Vakarais jis prašo nebe jį pasupti, o pabučiuoti. Kad ir kaip užsiėmusi būčiau, visuomet skiriu laiko šiam ritualui. Esu iš tų "kietaširdžių", kaskart neperkančių vaikui jo geidžiamų, bet nebūtinų daiktų, tačiau labai stengiuosi, kad jis jaustųsi mylimas ir saugus. Šie labos nakties palinkėjimai man primena pačią pirmąją sceną iš Marcelio Prousto romano Prarasto laiko beieškant (Svano pusėje). Pasakotojas, jautrus ir liguistas vaikas, kiekvieną vakarą savo kambaryje laukia mamos, kuri užsuka palinkėti jam labos nakties, ir kurios bučinį jis lygina su ostija. Tačiau į svečius atėjus kaimynystėje gyvenančiam Svanui, tėvai po vakarienės lieka sode valgyti ledų, o berniuką miegoti palydi tarnai. Mintis, kad mama neateis, sukelia vaikui nervinį priepuolį, o sode suaugusiųjų valgomi ledai - "granitiniai", kavos, pistacijų - tampa lyg kokiu atskirties ir uždrausto malonumo simboliu.

Nuotrauka Kristinos

Vieną vakarą, vėl prisiminusi šį epizodą, nusprendžiau pagaminti pistacijų ir kavos ledų - tam, kad jais pasimėgautų visa šeima (tiesa, kavos ledai buvo skirti tik suaugėliams :). Gaminau senovinius prancūziškus, t.y. su grietinėle ir sutirštintus kiaušinių tryniais. Mat ledai be grietinėlės ir be trynių nelaikomi tradiciniais; tai gali būti koks nors autorinis kūrinys, galbūt labai vykęs - bet ne crème glacée. Grietinėlės ir pieno santykis prancūziškuose leduose tradiciškai turėtų būti maždaug 3:2 (kitaip negu italų gelato, kur proporcija atvirkštinė; bet neapsigaukite dėl jų lyg ir sveikesnės sudėties - italai į saviškius deda ne tik daugiau pagrindinį skonį suteikiančio ingrediento, bet ir cukraus). Be to, prancūziškų ledų masę su tryniais būtinai reikia kaitinti, kad prieš išsukant ji jau būtų sutirštėjusi.

Kai dėl pistacijų ir kavos, tai Marcelio Prousto kūrinyje minimi ledai įvardijami kaip glace au café et à la pistache, t.y. kavos ledai su pistacijomis, bet neradau nė vieno prancūziško recepto, kur pistacijos ir kava būtų maišomos. Žinoma, rašytojas galėjo kalbėti apie netradicinius ledus, nes XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje gyvenę žmonės irgi stengėsi nustebinti svečius netikėtais deriniais (pavyzdžiui, ponui de Norpua pasakotojo mama mėgina padaryti įspūdį novatoriškomis ananasų ir trumų salotomis - deja, nesėkmingai). Ir vis dėlto, pasklaidžiusi prancūziškus šaltinius, nusprendžiau, jog greičiausia čia kalbama apie dviejų rūšių tradicinius ledus - pistacijų (pranc. glace à la pistache) ir kavos (pranc. glace au café). Taigi, pagaminau juos abu - ir turiu pasakyti, desertas buvo puikus: saldūs riešutiniai ledai maloniai kontrastavo su švelniai karstelnančos kavos skoniu. Gaila tik, kad ledai yra labai nekantrūs modeliai, ir padaryti bent jau pakenčiamas jų nuotraukas per tas kelias minutes, kol jie ima tirpti - užduotis ne iš lengvųjų. 

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia pasidalinsiu su jumis prancūziškų pistacijų ledų receptu. Tačiau pradėti reikėtų nuo pistacijų pastos (pranc. pâte de pistache) - didžiai deficitinio ir brangaus dalyko, kurio reikia šiems ledams pagaminti. Nesijaudinkite, ne tik Lietuvoje taip - sunkumais įsigijant pistacijų pastos skundžiasi visi (žr. Aušros pasakojimą ir jos pistacijų gelato receptą). Kaina irgi kandžiojasi visur. Bet yra ir gera žinia - pasigaminti naminę pistacijų pastą tikrai įmanoma. Dar daugiau - tie žmonės, kurie, regis, neturi jokių problemų naudoti pirktinę pistacijų pastą, gamina ją patys, kad būtų tikri dėl puikių rezultatų. Norite pavyzdžio? Pierre Hermé. Negi manote, kad jam kiltų problemos parsisiųsti kokybiškos pistacijų pastos iš, tarkime, Sicilijos? Betgi ne, jis gamina ją pats ir kitiems siūlo tai daryti. Jeigu netikite, perskaitykite šį įrašą - ir būtinai pažiūrėkite į paskutinę nuotrauką, kurioje matomas skirtumas tarp naminės ir pirktinės pistacijų pastos (nors tikiu, jog pirktinės būna ir geresnės).

Tad gamindami pistacijų pastą, nesijauskite kankiniais - jauskitės Pierre Hermé pasekėjais :) Juo labiau, kad šis darbas nėra toks baisus, kaip atrodo - man pasigaminti 200 ml indelį pistacijų pastos truko maždaug valandą laiko ir kainavo ne daugiau negu 20 lt. Aš daugmaž vadovavausi Pierre Hermé pateiktu ingredientų sąrašu, bet jo pistacijų pastos gamybos metodas man pasirodė pernelyg sudėtingas. Jis siūlo virti cukraus sirupą, termometru matuoti jo temperatūrą, pistacijas cukruoti, o tuomet jas malti. Greičiausia šis metodas turi kažkokių privalumų, bet man nepavyko išsiaiškinti kokių būtent. Todėl aš viską dariau kur kas paprasčiau - riešutus ir cukraus pudrą sumaliau smulkintuvu be jokio cukravimo. Pasta išėjo labai gera ir kuo puikiausia tiko ledams. Ir dar pusė liko kitam kartui :) Beje, nedidelis kiekis migdolų į pistacijų pastą dedamas tam, kad išryškėtų jos riešutinis kvapas, nes, autoritetingų konditerių nuomone, vienų pistacijų kvapas pernelyg silpnas ir neišraiškingas.

Pistacijų pasta

Ingredientai: (išeina apie 200 ml)

150 g neskrudintų ir nesūdytų pistacijų su lukštais* 

70 g cukraus pudros 

1 v.š. migdolų be luobelės (aš naudojau migdolų plokšteles) 

Keli lašai migdolų esencijos 

1 a.š. riešutinio (arba kitokio neutralaus skonio ir kvapo) aliejaus 

2-5 v.š. virinto vandens 

1. Pistacijas išgliaudykite - išgliaudytų jų bus apie 70-80 g. Sudėkite į dubenėlį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Maždaug po 7-10 min. karštą vandenį nupilkite ir pistacijas perliekite šatu vandeniu. Riešutų odelė turėtų atšokti - nulupkite ją, kaip lupami migdolai (užtruksite apie 10 min. - 70 g riešutų nėra labai daug :). Pistacijos turėtų būti ryškiai žalios spalvos. 
2. Dabar riešutus reikia apdžiovinti - geriausia 10-15 min. orkaitėje, apie 70-80ºC temperatūroje; jeigu yra, įjunkite ir ventiliatorių. Apdžiūvusius riešutus galite pakepinti, t.y. padidinti temperatūrą maždaug iki 150ºC ir kepti dar 10-15 min. [Tai nebūtinas žingsnis, aš jį praleidau, nes norėjau, kad pistacijų pasta būtų ryškiai žalia ir natūralaus skonio].
3.  Išimtas iš orkaitės pistacijas atvėsinkite, tuomet sudėkite į smulkintuvo indelį. Kartu sudėkite migdolus ir cukraus pudrą. Malkite, kol riešutai ims panašėti į smulkučius trupinukus. Įlašinkite kelis lašus migdolų esencijos, supilkite aliejų ir apie 2 v.š. vandens. Vėl pamalkite; jeigu pasta limpa prie indelio sienelių ir jos neįmanoma smulkinti toliau, įpilkite papildomai vandens - vos tik masė pasidarys tirštos tyrės konsistencijos, ji atlips nuo smulkintuvo indelio kraštų, ir galėsite ją sutrinti iki norimo glotnumo. 
4. Pastą sudėkite į švarų stiklinį indelį ir laikykite šaldytuve. 

*Aš pirkau geros kokybės, nesūdytas ir nekepintas Rawjus pistacijas. Jų produktų galima rasti ne tiktai internetinėje parduotuvėje, bet ir kai kuriose ekologiškų prekių parduotuvėse. 150 g pakuotės kaina, priklausomai nuo to, kur pirksite - 15-17 lt. 

Svarbiausi šaltiniai čia ir čia. 

Nuotrauka Kristinos 

Dauguma mano aptiktų glace à la pistache receptų panašūs, išskyrus pačius moderniausius, kurie rekomenduoja naudoti stabilizatorius. Aš rinkausi patį paprasčiausią, kokį tik radau, ir rezultatu skųstis tikrai negaliu. Tiesa, pistacijų pastos kiekį padidinau, nes man norėjosi ryškesnio skonio ledų. Be to, kitą kartą vietoje pieno turbūt naudočiau liesą grietinėlę - taip padariau, gamindama kavos ledus, kurie išėjo truputį kremiškesni (daugiau savo pamąstymų apie pieną ir grietinėlę - prie kavos ledų recepto :).

Glace à la pistache - pistacijų ledai 

Ingredientai: (išeina apie apie 700 ml ledų) 

4 kiaušinių tryniai 

100 g cukraus pudros 

300 ml riebios grietinėlės 

200 ml riebaus pieno (arba neriebios grietinėlės) 

2-4 v.š. pistacijų pastos 

Nebūtinai: smulkintų pistacijų (ledams papuošti) 

1. Kiaušinių trynius ir cukraus pudrą plakite šluotele, po truputį pildami grietinėlę. Tuomet supilkite pieną, sudėkite pistacijų pastą (jos kiekis priklauso nuo jūsų skonio) ir dar kartą išplakite. 
2. Indą su plakiniu (geriau metalinį) dėkite virš puodo, kuriame lėtai verda vanduo. Nuolat maišydami kaitinkite, kol masė šiek tiek sutirštės ir primins skystą grietinę. Tai turėtų užtrukti apie 15 min.; jokiu būdu masės neužvirinkite. Sutirštėjusį plakinį iškart perpilkite į kitą, atšaldytą indą ir palikite atvėsti. 
3. Atvėsusią masę dėkite į šaldytuvą ir kelias valandas (arba per naktį) palikite šaldytuve. 
4. Atšalusį plakinį supilkite į ledų mašinėlę ir paruoškite pagal instrukcijas. Išsuktus ledus dėkite į šalčiui atsparų indelį ir prieš patiekiant laikykite šaldymo kameroje dar mažiausia 2 val. 
5. Prieš tiekiant ledus, juos išimkite iš šaldymo kameros ir palaikykite kambario temperatūroje apie 10 min., arba kol šiek tiek suminkštės. Sudėkite į serviravimo indus, jeigu norite, papuoškite smulkintomis pistacijomis ir mėgaukitės :) 

Svarbiausias recepto šaltinis čia. 

Tęsinys čia :)

Rytietiški sausainiai "Dramblio ausys"

Afganistane daug pyragų nekepama, tačiau čia itin mėgstami sausainiai - jų yra tikrai nemažai rūšių, ir visi vieni už kitus gardesni. Aš į savo tinklaraštį esu įdėjusi nesaldžių, bet tradiciškai vis tiek prie saldumynų priskiriamų sausainių  kolche shor  receptą, o šį kartą siūlau aliejuje išsikepti goash-e-feel (dar rašoma goshe feel ir kt.), t.y. "dramblio ausų". Be galo mėgstu šiuos sausainius, ir kepu juos retokai vien todėl, kad prieš tai tenka prikalbinti vyrą kočioti tešlą - vienai kokybiškai iškepti šiuos sausainukus beveik neįmanoma misija. Na, bet pastangos atsiperka, nes dar nesutikau žmogaus, kuriam šie sausainiai nepatiktų.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu, kad tai žagarėlių šeimos rytietiškas saldumynas, šiek tiek panašus į mūsuose populiaraus "Skruzdėlyno" lakštelius. Bene didžiausias skirtumas - šių sausainių forma: iškočiotą tešlos apskritimą reikėtų sužnybti taip, kad būtų suformuota lapo formos "dramblio ausis". Kartais šie sausainiai kepami tiesiog milžiniško dydžio - vienas būna per visą keptuvę, taigi, išties primena dramblio ausį:) Vis dėlto ne mažiau populiarūs ir mažesni sausainukai, nes juos lengviau plonai iškočioti ir patogiau valgyti. Na, o kai kada sausainis iš abiejų pusių sužnybiamas ties viduriu, suformuojant tarytum kaspinėlį - dvi dramblio ausis.

Antrasis dalykas - sausainių puošimas ir gardinimas. Kadangi sausainių tešla saldinama labai mažai, o kai kada ir visai nesaldinama, cukraus pudra kepiniams suteikia saldumo. Į tešlą dedamas kardamonas (jeigu tik jis tikras, t.y. išlukštentas iš ankštelių ir sugrūstas) suteikia sausainiams puikų kvapą, o pistacijos - spalvą ir malonų skonio akcentą. Tiesa, Lietuvos parduotuvėse rasti geros kokybės nesūdytų pistacijų - darbas ne iš lengvųjų. Kuo jos bus kokybiškesnės, tuo gražesnė žalia spalva išryškės jas sumalus. Beveik identiški sausainiai kepami ir Irane - šioje šalyje jie barstomi ne tikta cukraus pudra ir pistacijomis, bet ir džiovintais rožių žiedlapiais. Atrodo išties prabangiai - jeigu turite galimybę, būtinai išbandykite.

Afganistane dramblio ausys tradiciškai kepamos Naujųjų metų arba vestuvių proga, tačiau mums, manau, bus atleista, jeigu kepsime juos švęsdami pirmąją pavasario žalumą:)

Nuotrauka Kristinos

Goash-e-feel - rytietiški sausainiai "Dramblio ausys"

Šiuos sausainius patogiausia kepti dviese

Ingredientai: (išeina didelis dubuo sausainių)

¼ puodelio* pieno

2 v.š. tirpinto sviesto

2 kiaušiniai

2 puodeliai miltų

1 v.š. smulkaus cukraus arba cukraus pudros

1 a.š. grūstų kardamono sėklų

Aliejaus (~ 1 l, sausainiams kepti)

Cukraus pudros (papuošti)

Nesūdytų maltų pistacijų (papuošti)**

1. Iš pieno, tirpinto sviesto, kiaušinių, miltų, cukraus ir kardamono užminkykite tešlą. Kadangi miltų drėgnumas skiriasi, gali reikėti šiek tiek daugiau negu nurodyta recepte pieno (jeigu tešla sausoka ir labai kieta), arba šiek tiek daugiau miltų (jeigu tešla per minkšta ir lipni). Svarbiausia, kad tešla būtų elastinga, lengvai kočiojama ir neliptų prie rankų. Tešlą įvyniokite į maistinę plėvelę arba pridenkite drėgnu virtuviniu ranklšluostėliu ir palikite maždaug pusvalandžiui, kad išbrinktų.
2. Priklausomai nuo to, kokio dydžio sausainių norėsite, tešlą padalinkite į daugmaž vienodo dydžio rutuliukus (aš kepu mažus sausainius, todėl rutuliukus darau maždaug vyšnios dydžio; jeigu norite didelių "dramblio ausų" per visą keptuvę, tešlos rutuliukai turėtų būti maždaug graikinio riešuto dydžio).
3. Keptuvėje gerai įkaitinkite aliejų, tuomet ugnį sumažinkite iki vidutinės ar šiek tiek mažesnės negu vidutinė. Iškočiokite tešlos rutuliuką kaip galima ploniau, geriausiu atveju, permatomai - nuo to priklausys sausainių trapumas. Per storai iškočioti sausainiai būna kieti; jeigu kočioti sunku ir tešla limpa, pabarstykite šiek tiek miltų, (tik ne per daug, nes miltų perteklius aliejuje ims svilti). Iškočiotas tešlos lakštelis turėtų būti daugmaž apvalus; tuomet, imant jį nuo stalo, reikėtu vieną tešlos kraštą (3-5 cm, jei sausainiai didelį, daugiau) sužnybti taip, kad tešla taptų panaši į lapelį ar "dramblio ausį". Vos iškočiotą sausainį geriausia iš karto dėti į įkaitintą aliejų, nes net trumpai pastovėjusi tešla ima trauktis ir sausainis tampa per storas. Taigi, geriausia, jeigu vienas žmogus sausainius kočioja, o kitas iš karto ima nuo stalo,  sužnybdamas sausainio kraštą, ir kepa. Jeigu sausainiai dideli, kepti teks po vieną sausainį, jeigu mažesni - po kelis.
4. Sausainius kepti reikia trumpai: įdėtas į riebalus sausainis iškart ims pūstis, ir vos tik jis taps auksinės spalvos, reikia jį perversti ir kepti dar kelias sekundes, tuomet išimti į lėkštę, išklotą popieriniais rankšluosčiais ar servetėlėmis, kad sugertų aliejaus perteklių. Jeigu sausainiai vos įdėti tampa tamsiai rudos spalvos, vadinasi, aliejus per karštas ir ugnį reikia primažinti. Jeigu sausainiai prastai pučiasi (nenueina pūslėmis), ir reikia ilgai laukti, kol pagelsta, vadinasi, aliejus per vėsus ir ugnį reikia padidinti.
5. Kai susigers aliejaus perteklius, sausainius dėkite į kitą indą, apsijokite cukraus pudra ir apibarstykite maltomis pistacijomis. Tą geriausia padaryti, kol sausainiai dar šilti, taigi, nelaukiant, kol bus iškepti visi sausainiai. Vis dėlto, jeigu nespėjate, papuošti sausainius galima ir vėliau, kai visus juos iškepsite.
6. Šie sausainiai gardžiausi būna ką tik iškepti, tačiau jie gali būti kepami ir iš vakaro - savo traškumo ir gero skonio per 1-2 dienas dramblio ausys nepraranda. Patiekti, žinoma, geriausia su kava arba arbata.  

* Šiame recepte: 1 puodelis =  240 ml.

** Nesūdytų pistacijų kartais randu pirkti "Vynotekoje"; jų būna ir ekologiškų produktų parduotuvėlėse.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Sina Abdel, Afghan Desserts Made Simple, USA: Dog Ear Publishing, LLC, 2010, p. 22. (internete žr. čia).

Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p.241-242.