2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

Lenkiški Užgavėnių žagarėliai "Rožės"



Kadangi nenumaldomai artėja Užgavėnės, nusprendžiau pasidalinti keliais šiai dienai tinkančiais receptais - truputį iš anksto, kad būtų laiko šį bei tą išsikepti tiems, kurie kol kas vis dar ieško idėjų.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, daug nedelsdama dalinuosi lenkiškų žagarėlių-roželių receptu. Tai Lenkijoje paplitęs Užgavėnių skanumynas, labai greitai (per gerą pusvalandį su savo mažuoju pagalbininku jų prikepėme visą kalną - kas galėtų pagalvoti! :) ir paprastai pagaminamas, tačiau pakankamai įspūdingai atrodantis ir galintis papuošti šventinį stalą. Šiaip jau lenkai turi pakankamai platų Užgavėnių saldumynų asortimentą, įskaitant blynus, įvairias spurgas, paprastus žagarėlius ir pyragus, tačiau šios roželės man pasirodė verčiausios dėmesio. Keista, kad Lietuvoje jos mažai žinomos ir nelabai paplitusios -  juk esame kaimynai. Mūsų tinklaraštininkai šio skanėsto irgi dar neatrado - pavyko aptikti vieną vienintelį prieš porą metų paskelbtą Neringos įrašą, kuriame ji pristato lenkiškus Užgavėnių žagarėlius, pavadinusi juos trapiomis rožėmis.

Be visų kitų privalumų žagarėliai gali būti valgomi šalti, todėl juos labai patogu pasiruošti iš anksto (bet ne prieš kelias dienas, nes tą pačią dieną sausainukai skaniausi) - tuomet vakare liks daugiau laiko blynams kepti.
Nuotrauka Kristinos


Róże karnawałowe - lenkiški Užgavėnių žagarėliai "Rožės"

Ingredientai: (išeina maždaug 40 žagarėlių-roželių)

300 g miltų
1 kiaušinis ir 4 kiaušinių tryniai
5 v.š. grietinės
1 v.š. spirito (galima keisti 2 v.š. kito stipraus alkoholio, pavyzdžiui, romo)
¼ a.š. druskos
~ 1 v.š. kiaušinio baltymo (lapeliams suklijuoti)
Aliejaus (virimui riebaluose - reikės maždaug 1 l butelio)
Cukraus pudros (apsijoti)
Tiršto džemo (sausainių viduriukams; tradiciškai naudojama rožių žiedlapių, erškėtuogių arba aviečių uogienė, bet tiks bet kokia mėgstama)

  1. Iš persijotų miltų, kiaušinio ir kiaušinių trynių, grietinės, spirito ir druskos suminkykite tešlą (tam galima naudoti ir virtuvinį kombainą). Baigiant minkyti, tešlos rutulį kelis kartus pamuškite sunkiu kočėlu, kad būtų vientisesnis. Suminkyta tešla turėtų būti minkšta, elastinga, bet nelipni. Suvyniokite ją į maistinę plėvelę ir padėkite į šaldytuvą maždaug pusvalandžiui.
  2. Pasiruoškite 3 dydžių apvalias formeles tešlai išspausti - aš naudojau 8 cm, 6 cm ir 4 cm skersmens; jeigu formelės bus banguotais kraštais, rožės išeis subtilesnės. Jeigu formelių neturite, galite panaudoti bet ką, tinkamą apskritimams išspausti (pavyzdžiui, didesnį puodelį, vyno taurę ir mažą taurelę - svarbu, kad jų diametras skirtųsi). Išbrinkusią tešlą padalinkite į kelis gabaliukus (aš dalinu į 8). Imkite vieną gabaliuką ir iškočiokite, kaip gamindami koldūnus/virtinius; likusią tešlą pridenkite, kad nedžiūtų. Atsiminkite - kuo ploniau iškočiosite, tuo trapesni ir gardesni bus žagarėliai. Kiekvienam sausainiui išspauskite tris skirtingų dydžių apskritimus; man iš vieno tešlos gabaliuko išeina "detalių" maždaug 5 roželėms.
  3. Suformuokite sausainius: kiekvieno apskritimo kraštą peiliu įpjaukite 4-6 vietose, bet taip, kad ties centru liktų maždaug monetos dydžio sveika "salelė". Didžiausio apskritimo centrą patepkite kiaušinio baltymu ir uždėkite vidutinio dydžio apskritimą. Stenkitės, kad apatiniame ir viršutiniame apskritimuose padaryti pjūviai nebūtų vienoje linijoje. Kiaušinio baltymu patepkite antrojo apskritimo centrą ir uždėkite mažiausią apskritimą. Dabar nykščiu sausainio centrą paspauskite taip, kad apskritimai gerai suliptų, o centre liktų duobutė. Taip suformuokite visus sausainius.
  4.  Prikaistuvyje gerai įkaitinkite aliejų - aš jo naudoju visą butelį, nes sausainiai būna pakankamai dideli, ir jeigu bus per mažai riebalų, jie ims liesti prikaistuvio dugną ir degti. Kai riebalai gerai įkais, ugnį sumažinkite: jeigu kaitra bus per didelė, sausainiai išeis labai tamsūs. Priklausomai nuo prikaistuvio dydžio, į riebalus dėkite po 2-4 žagarėlius žiedeliais žemyn - apatinis didysis apskritimas turi būti viršuje; turėkite galvoje, kad virdami sausainiai išsipūs, todėl jų į prikaistuvį nepridėkite per daug. Virkite, kol apatiniai roželės žiedlapiai gražiai parus, tuomet roželes apverskite, kad sutvirtėtų ir parustų jų apačia. Išgriebkite kiaurasamčiu ir sudėkite ant virtuvinio rankšluosčio, kad susigertų likęs aliejus. Taip išvirkite visas roželes.
  5. Šiek tiek pravėsusias roželes apsijokite cukraus pudra - būkite dosnūs, nes į žagarėlių tešlą cukraus nededama. Tuomet į roželių viduriuką įkrėskite po lašą uogienės (kai kas deda, pavyzdžiui, cukruotas vyšnias). Sudėkite į serviravimo indą ir patiekite tą pačią dieną. 
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2014 m. vasario 26 d., trečiadienis

Prancūziška svogūnų sriuba

.

Prancūziška svogūnų sriuba - klasikų klasika, todėl jos receptų ilgai ieškoti nereikia. Ir ne tiktai prancūzų ar anglų kalbomis - lietuviškai radau keletą puikių įrašų, pristatančių šį garsų patiekalą. Nuorodos į juos įrašo pabaigoje; aš gi, savo ruožtu, noriu atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie man pasirodė verti akcentavimo.

Pirmiausia reikėtų padrąsinti tuos, kurie susinervina, ingredientų sąraše pamatę eilutę "naminis jautienos sultinys" ir pašiurpsta pagalvoję, kad kas nors gali paskirti pusę paros jam išvirti:) Iš tikrųjų tai rekomenduotinas, bet ne absoliučiai privalomas svogūnų sriubos komponentas. Sultinys gali būti ir kitoks (pavyzdžiui, vištienos), o galima naudoti daržovių nuovirą ar paprasčiausią vandenį - gal tuomet sriuba ir nepasižymės ypač sodriu skoniu, bet tinkamai paruošus svogūnus, ji vis tiek bus gardi. Čia svarbiausia - nenaudoti sultinio iš kubelių, nes jis užgoš visą patiekalą, ir sriuba nepasiseks. Vanduo šiuo atveju tiks geriau.

Pierre-Auguste Renoir, Oignons (liet. Svogūnai, 1881). Svogūnai visuomet buvo nepamainoma prancūzų virtuvės dalis. Populiari legenda pasakoja, kad prancūziška svogūnų sriuba pirmą kartą buvo išvirta Liudvikui XV, kai šis vėlų vakarą atvyko į medžioklės namelį ir užklupo karaliaus priėmimui nepasiruošusį virėją. Kadangi virtuvėje tebuvo sviesto, svogūnų ir šampano, iš jų esą ir buvo išvirta didžiulio pasisekimo sulaukusi sriuba. Vis dėlto ši legenda nelabai panaši į tiesą - pirma, sriuba buvo verdama kur kas anksčiau, antra, išalkęs karalius vargu ar būtų laukęs kelias valandas, kurių reikia šiai sriubai išvirti. 

Lygiai taip pat liberaliai žiūrima ir į kitus sriubos ingredientus - išskyrus svogūnus, žinoma:). Svogūnų sriubos ištakos siekia Antikos laikus, o šiuolaikinį savo pavidalą, anot maisto istorikų, ji įgijo vėliausiai XVIII amžiuje - naivu būtų tikėtis, kad per keletą šimtmečių neatsirastų gausybės patiekalo variantų. Taigi, sriuba gali būti gardinama vynu arba brendžiu - o gali būti ir be jokio alkoholio. Dažniausia skrebučiams naudojamas griujerio sūris, bet jeigu turite tik kitos rūšies - tiks ir jis. Skrebučiai su sūriu paprastai dedami į sriubą ir užkepami orkaitėje, bet juos į orkaitę galima pašauti ir atskirai, arba iškepti keptuvėje, arba užpilti karšta sriuba nekeptus, arba ir visai atsisakyti, jeigu, pavyzdžiui, laikotės mitybos plano, kuris draudžia valgyti duoną. Kai kas sriubą gardina česnakais ir/ar čiobreliais, bet tai irgi neprivaloma.

Tai kas gi tuomet svarbiausia, verdant garsiąją svogūnų sriubą? Kantrybė ir tinkamas svogūnų paruošimas. Pirmiausia juos reikia kepti ilgai - ne 15-20 min., o mažų mažiausia 40 min., o dar geriau visą valandą ar net ilgiau. Kepti reikėtų atidengtoje keptuvėje ant truputį mažesnės negu vidutinė ugnies. Pastebėjau, kad svogūnų receptuose dažnai pabrėžiama svogūnų kepinimo trukmė, bet nenurodoma, kaip juos kepti. O tai labai svarbu: kepami ant per didelės ugnies, svogūnai ims degti anksčiau, negu karamelizuosis, o kepami ant labai mažos ugnies, užuot karamelizavęsi,  jie šus ir virs pilkšva koše. Taigi, tam, kad svogūnai karamelizuotųsi, reikia maždaug valandos laiko ir tinkamos ugnies. O paskui - dar gero pusvalandžio sriubai išvirti:)

Kaip jau supratote, svogūnų sriubai nereikia jokių egzotiškų produktų, tačiau ji reikalauja nemažų laiko sąnaudų. Todėl gaminti 2 arba 3 jos porcijas tikrai neverta - virkite iškart didesnį kiekį. Antraip tariant, svogūnų sriuba labiausiai tiks ypatingesnėms progoms, kai norite pamaloninti namiškius ar svečius, o prie stalo susirenka didesnis žmonių pulkelis.

Nuotrauka Kristinos



Soupe à l'oignon - prancūziška svogūnų sriuba

Ingredientai: (8 porcijoms)

1 kg svogūnų
45 g sviesto
1 v.š. saulėgrąžų aliejaus
2 a.š. cukraus
30 g miltų
1,6-1,8 l naminio jautienos sultinio (galima keisti vištienos sultiniu ar daržovių nuoviru)
Nebūtinai: 100-200 ml balto sauso vyno arba 2-3 v.š. brendžio
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
Duonos (pavyzdžiui, bagetės) ir fermentinio sūrio (geriausia tiktų griujeris) skrebučiams

  1. Svogūnus supjaustykite plonais pusžiedžiais. Nemažame puode* išlydykite sviestą ir aliejų, suverskite svogūnus ir ant truputį mažesnės negu vidutinė ugnies (žr. pastabas aukščiau) kepkite apie 40 min. Keptuvės neuždenkite, nepamirškite kartas nuo karto pamaišyti. Po 40 min. svogūnai turėtų būti jau gana rudi, tuomet pabarstykite juos cukrumi ir - dabar jau labai dažnai pamaišydami - kepkite juos dar 20 min., arba kol taps sodrios rudos spalvos.
  2. Svogūnus pabarstykite miltais ir išmaišykite. Pakepkite apie 1 min., tuomet po truputį, nuolat maišydami, supilkite sultinį. Jeigu neketinate naudoti vyno, pilkite 1,8 l sultinio, jeigu vyną naudosite - pilkite apie 1,6-1,7 l sultinio ir 100-200 ml vyno. Sriubą užvirinkite, lengvai pasūdykite, pagardinkite pipirais, uždenkite ir ant mažos ugnies virkite maždaug 35 min. Virdami retkarčiais pamaišykite. Jeigu nenaudojote vyno, baigiant virti galite įpilti šlakelį brendžio. Paskui patikrinkite, ar netrūksta prieskonių ir nukaiskite.
  3. Baigiant virti sriubai, paruoškite skrebučius: kiekvienai porcijai atpjaukite po vieną arba dvi riekeles duonos ir pabarstykite jas tarkuotu sūrius (arba uždėkite plonai atpjautą sūrio riekelę). Mano mėgstamiausias būdas - skrebučius dėti ant didelės skardos ir kelioms minutėms įkišti į karštą orkaitę, kad išsilydytų sūris, o tuomet skrebučius sudėti į dubenėlius su sriuba. Jeigu turite karščiui atsparių dubenėlių, galite iš pradžių skrebučius su sūriu sudėti į sriubą, o tuomet kelioms minutėms kišti į orkaitę ir užkepti. Jeigu neturite orkaitės, paruoštus skrebučius galima sudėti į keptuvę, uždengti dangčiu ir pakaitinti, kol skrebučių apačia apkeps, o sūris išsilydys. Pagaliau galima skrebučių ir visai nekepti: tiesiog dėkite juos ant dubenėlių dugno ir užpilkite sriuba - nuo jos karščio sūris išsilydys. Patys skrebučiai, be abejo, irgi sumirks, bet taip ir turi būti: kitaip negu mes įpratę,  ši duona valgomi atgnybant po gabaliuką riekelės šaukštu (nustebtumėte, kiek žmonių klausia, kaip valgyti šią sriubą :).
* Tiesą sakant, aš visada naudoju didelę keptuvę keramine danga, nes puode svogūnai ima svilti greičiau negu karamelizuojasi. Kai keptuvėje svogūnai karamelizuotuojasi, juos pakepinu su miltais, truputį atskiedžiu sultiniu ir suverčiu į puodą. Užvirinusi supilu likusį sultinį ir vyną.
Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:
Mary Berry, Klasikinė virtuvė, Vilnius: Alma littera, 2005, p. 42; o taip pat Giedriaus, NeringosNidosSimonos ir Odetos puslapiai.

2014 m. vasario 23 d., sekmadienis

Hekele - silkių salotos iš Silezijos



Nežinau, ar daug kam teko girdėti apie hekele, bet mėgstantiems silkę šios tradicinės Silezijos salotos tikrai turėtų patikti. Kaip žinia, istorinis Silezijos regionas po Antrojo pasaulinio karo atiteko Vokietijai, Lenkijai ir Čekijai, antraip sakant, buvo pasidalintas ir tapo minėtų šalių regioninių virtuvių dalimi. Kadangi vokiškąją, lenkiškąją ir čekiškąją Sileziją sieja bendra istorinė praeitis, jų virtuvė labai panaši, bet vis dėlto ne identiška - dešimtmečiai skirtingų kultūrinių įtakų nepraėjo be pėdsakų. Šios silkių salotos gerai iliustruoja, kaip atsirado keli Silezijos patiekalų variantai. Aš gaminau Lenkijos Silezijoje paplitusį hekele variantą, kuriame silkė derinama su kiaušiniais, svogūnais ir raugintais agurkais. O štai Vokietijos Silezijos häckerle - tai tos pačios salotos, į kurias, kitaip negu Lenkijoje, papildomai dedama kumpio, mėsos, obuolių ir t.t. Tiesa, Lenkijoje irgi gaminamos salotos, kuriose silkė maišoma su kumpiu ir/ar mėsa, bet hekele jos nebevadinamos.

Hekele - senas patiekalas, atsiradęs dar tais laikais, kai žmonės rimtai žiūrėjo į pasninką ir niekam nešaudavo į galvą jo sulaužyti. Sakoma, kad Silezijoje pasninkai būdavo itin griežti, todėl šiame regione yra daug silkių patiekalų. Antra vertus, hekele buvo - ir tebėra - gardus ir mėgstamas patiekalas, todėl jis valgomas net ir ne pasninko dienomis. Šias salotas galima patiekti lengvai vakarienei arba kaip užkandį valgant šventadienio pietus.

Jan Zamoyski (1901-1986) Człowiek z rybą (Zakąska / Człowiek ze śledziem) (liet. Žmogus su žuvimi (Užkanda / Žmogus, valgantis silkę), 1929). Paveikslas saugomas Silezijos muziejuje, foto iš čia.

Šios salotos labai paprastos, bet jas gaminant reikia laikytis kelių taisyklių. Pirmiausia, žinoma, reikėtų rinktis tikras silkes: geriausia riebias ir su galvomis, tokias, kurios "iš bačkos" pardavinėjamos šaltuoju metų laiku (silkės, kaip ir dauguma žuvų, yra sezoninis valgis). Žinoma, ne visos silkės su galvomis yra nuostabaus skonio, ir atrasti vietą, kur prekiaujama puikiomis silkėmis - ne ką lengviau negu žvejams aptikti kokį nors užutėkį, kur gerai kimba didelės žuvys; šiuo atveju gal kiek lengviau tik pajūriečiams. Na, bet jeigu tokią radote - aliejuje išmirkusių silkių pusgaminių niekuomet nenorėsite. Geros silkės būna minkštos, švelniai sūrios, tvirtos tekstūros ir turi mažai ką bendro su silkių filė vakuuminėse pakuotėse. Prieš kelerius metus tikromis silkėmis pavaišinau draugę, vadovavusią keliems restoranams, beje, gerai žinomiems visoje Lietuvoje. Ji aikčiojo ir negalėjo patikėti, jog valgo paprasčiausias silkes, o aš, savo ruožtu, negalėjau patikėti, kad restorane dirbantys žmonės niekuomet nėra jų ragavę. Taigi, pradėkite valgyti tikras silkes - kuo anksčiau, tuo geriau:) Kaip greitai išdarinėti silkes, gerai pademonstravo Rennie iš Sezoninės virtuvės šiame video. Na, o jeigu norite silkės pasisūdyti patys, pravers Odetos ir Cocina-rendez-vous įrašas Naminio sūdymo silkė.

Antras dalykas - atsispirkite pagundai į šias salotas dėti majonezo - jos visuomet gardinamos tiktai garstyčiomis ir šviežiai sugrūstais juodaisiais pipirais. Drėgnumo joms visiškai užtenka, o jeigu neužtenka, galite jas pagardinti šaukštu kitu aliejaus.

Na ir trečioji taisyklė - tai daržovių pjaustymo būdas. Paprastai laikomasi tokios taisyklės: jeigu salotos valgomos su bulvėmis, salotos gali būti pjaustomos rupiau, o jeigu su duona - smulkiau. Jeigu salotas planuojama patiekti su duona, visi produktai gali būti sukapojami labai smulkiai, panašiai, kaip gaminant foršmaką. Kartais į tokį užtepą papildomai įmaišoma šaukštas kambario temperatūros sviesto, arba sviesto užtepama ant duonos, o jau tuomet uždedama salotų. Tradiciškai prie hekele būdavo valgoma rupi, tamsi duona, bet šiais laikais ją vis dažniau keičia batonas ir pan. - taigi, rinkitės savo mėgstamiausią.

Nuotrauka Kristinos



Hekele - silkių salotos iš Silezijos

Ingredientai: (maždaug 4 užkandžių porcijoms)

1 didelė riebi silkė su galva
1-2 kiaušiniai
1 mažas svogūnas
1 vidutinio dydžio raugintas/ marinuotas agurkas
1 v.š. garstyčių
¼ a.š. grūstų juodųjų pipirų
Nebūtinai: 1-2 v.š. aliejaus
Nebūtinai: žalumynų (krapų, petražolių) papuošti
Duonos su sviestu arba karštų virtų bulvių (patiekiant)

  1. Silkę išdarinėkite, kruopščiai išrinkite kaulus ir supjaustykite plonomis riekelėmis arba smulkiai sukapokite. Kiaušinius išvirkite kietai, atvėsinkite ir smulkiai sukapokite. Svogūną labai smulkiai sukapokite. Agurką susmulkinkite.
  2. Silkę sumaišykite su svogūnais, kiaušiniais ir agurkais. Pagardinkite garstyčiomis ir pipirais ir gerai išmaišykite. Jeigu salotos jūsų skoniui per sausos, įpilkite porą šaukštų aliejaus. Jeigu norite, papuoškite žalumynais. Prieš patiekiant leiskite pastovėti vėsioje vietoje apie 1 val.
  3. Patiekite su virtomis karštomis bulvėmis arba su mėgstama duona ir sviestu.
Nuotrauka Kristinos

Svarbesnieji recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Zacherio tortas


Artėjant Šv. Valentino dienai supratau, kad su kokiais nors ten morkų, obuolių ar jogurtiniais pyragais tikrai neišsisuksiu: mano mylimiausi vyrai, tiek didysis, tiek ir mažasis, tikru šventiniu desertu laiko tiktai šokoladą. Daug šokolado:) Taigi, kepiau klasikinį ir abejingų nepaliekantį Zacherio tortą. Šiandien pagaliau prisiruošiau jį aprašyti, nes tortas įrašo  neabejotinai vertas.


Daugiausia rėmiausi recepto variantu, kurį radau Daivos Trečiokaitės knygoje Kvepiantys (2012). Turiu vos kelias lietuviškas kulinarines knygas, bet, kai gavau dovanų šią, nudžiugau. Receptai autorės ne kartą išbandyti ir galima justi, kad knyga parašyta su meile. Keletas kepinių, kuriuos išmėginau, buvo tikrai vykę. Tiesa, vos išėjus knygai, kai ji dar buvo reklamuojama, maniau, kad tai bus leidinys apie tradicinius austriškus kepinius - tačiau klasikinių kepinių čia tiktai dalis. Tai, kad skaitytojai turi skirtingus lūkesčius, nėra knygos trūkumas, tačiau, mano galva, trūkumas yra tas, kad autorė niekur nepateikia originalių kepinių pavadinimų. Man tikrai norėtųsi pamatyti, kaip tuos pačius sausainius ar pyragus kepa ir kiti, paieškoti jų istorijos, variantų, o kartais ir pasitikslinti instrukcijas (knygoje jos kai kada būna nelabai aiškios, pavyzdžiui, Zacherio torto recepte nenurodoma, kokio skersmens ir aukščio formoje kepti biskvitą, taip pat trūksta paaiškinimų, kaip tortas turi būti patiektas). Bet atsekti, kaip vokiškai vadinasi visi tie krimstukai, sraigutės, kubeliai, bokšteliai ir t.t. - darbas ne iš lengvųjų. Taigi, linkiu, kad rašydama savo antrąją knygą, autorė sudarytų ir kepinių rodyklę originalo kalba. Laimei, rasti vokišką Zacherio torto pavadinimą nebuvo sunku:)

Zacherio torto istorija ne ką mažiau garsi už patį kepinį. Nors panašių receptų galima rasti dar XVIII a. Austrijos kulinarijos knygose, tokį tortą, kuris šiais laikais vadinamas Zacherio tortu, 1832 m. iškepė vyriausiojo rūmų virėjo pameistrys, vos 16 metų turintis Franz Sacher (1816-1907), kaip tvirtina istorikai - smaližiaus Austrijos princo Klemens Wenzel Metternich garbei. Tortas turėjo didžiulį pasisekimą ir buvęs virėjo mokinys, akivaizdu, ne tiktai tapo žinomu meistru, bet ir neblogai prasigyveno. 1876 m. jo sūnus Eduard Sacher atidarė Zacherio viešbutį, ir tortas tapo šios prašmatnios vietos vizitine kortele. Tačiau dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, prispaustas finansinių sunkumų ir netekęs viešbučio, Eduard Sacher (jaunesnysis) pardavė senelio sukurtą ir tėvo patobulintą kepinio receptūrą garsiai Vienos kepyklai Demel. Kaip ir reikėjo tikėtis, netrukus įsiliepsnojo konfliktas: nuo 1938 m. naujieji Zacherio viešbučio savininkai ir Demel kepykla kivirčijosi, katros tortas turi teisę vadintis Originaliu Zacherio tortu. Teismai baigėsi tik 1954 m. Zacherio viešbučio naudai, ir Demel kepyklai savo tortą teko pavadinti Eduardo Zacherio tortu (vok. Eduard Sacher-Torte; kartais dar vadinamas Demel Sacher-Torte), nors nuo kepamo Zacherio viešbutyje jis beveik nesiskiria. Tiesiog Demel kepykloje purus biskvitas nėra pjaunamas pusiau, o abrikosų marmeladas prieš glazūravimą tepamas tiktai ant torto viršaus. Zacherio viešbutyje kepamas Originalus Zacherio tortas (vok. Original Sacher-Torte) ne tokios purios tekstūros; jis pjaunamas pusiau ir ties viduriu papildomai pertepamas abrikosų džemu. Visgi skonio atžvilgiu tai mažai ką keičia. Na ir, nereikia nė sakyti, kad šiais laikais kone kiekviena save gerbianti Vienos kavinė kepa savąjį Zacherio torto variantą. Gal jie ir nėra originalūs, bet tikrai nuodėmingai gardūs - tą galiu pasakyti iš savo ne per seniausios patirties:)

 
Nuotrauka Kristinos ir Lauros

Sachertorte - Zacherio tortas

Tortą gaminkite likus mažiausia 1 parai iki valgymo

Ingredientai:

Biskvitui:
140 g kambario temperatūros sviesto
110 g cukraus pudros
Pusės vanilės ankšties sėklyčių (aš dėjau žiupsnelį Burbono vanilės)
6 kiaušiniai (trynius atskirkite nuo baltymų)
130 g juodojo šokolado (aš naudojau 85% šokoladą, kad tortas nebūtų per saldus)
110 g cukraus
140 g miltų
Pertepimui:
200 g abrikosų marmelado*
Glajui:
200 g cukraus
125 ml vandens
200 g juodojo šokolado
Nebūtinai: 20 g kokosų aliejaus
Plaktos nesaldintos grietinėlės (patiekiant)

  1. Sviestą, cukraus pudrą ir vanilę gerai išsukite, kol masė pabals. Po vieną dėkite kiaušinių trynius, kaskart gerai išsukdami. Supilkite ant garų ištirpintą šokoladą ir masę išplakite, kad būtų vienalytė. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių, blizgių putų; plakdami per kelis kartus įmaišykite cukrų. Į šokoladinę masę per 3-4 kartus mentele įmaišykite plaktus baltymus pramaišiui su persijotais miltais. Masė turėtų būti vienalytė ir puri.
  2. Šokoladinę masę supikite į sviestu išteptą, miltais pabarstytą ir kepimo popieriumi išklotą apvalią kepimo formą (knygoje skardelės diametras nenurodomas, aš kepiau 24 cm skersmens, bet šiek tiek mažesnė, manau, būtų geriau). Kepkite iki 170°C įkaitintoje orkaitėje apie 50 min., arba kol biskvitas pakils, sutvirtės ir šiek tiek atšoks nuo skardelės kraštų. Jeigu patikrinus mediniu pagaliuku, šis lieka švarus, išimkite biskvitą iš orkaitės ir atvėsinkite. Knygoje rekomenduojama iš pradžių biskvitą vėsinti apverstą su visa skardele, kad jo paviršius būtų lygesnis. Deja, neaišku, apie kokios rūšies kepimo skardelę kalba knygos autorė: maniškė buvo pakankamai aukštais kraštais, biskvitas pakilo tik iki pusės jos aukščio, todėl apverstas su visa forma jis galėjo paprasčiausia žnektelėti žemyn ir suzmekti. Taigi, aš viską dariau atvirkščiai: biskvitą iš pradžių apie 15-20 min. vėsinau neapverstą, tuomet nuėmiau formos kraštus, apverčiau ant švaraus kepimo popieriaus lakšto, nuėmiau skardelės dugną, nulupau kepimo popierių ir palikau jį visiškai atvėsti. Jeigu nutinka taip, kad biskvito viršus labai nelygus, atvėsusį jį galima nulyginti peiliu, t.y. nelygumus paprasčiausia nupjauti.
  3. Biskvitą perpjaukite pusiau. Abrikosų marmeladą išsukite, kad būtų vienalytis. Jeigu norite, marmeladą galite pakaitinti: teigiama, kad karštas jis geriau įsigeria į biskvitą. Šiek tiek daugiau negu pusę paruošto marmelado paskleiskite ant apatinio biskvito, uždėkite viršutinį lakštą ir lengvai paspauskite. Torto viršų ir šonus tolygiai aptepkite likusiu marmeladu. Palikite 2-3 val., kad apdžiūtų.
  4. Pagaminkite glajų: vandenį ir cukrų sumaišykite, užvirinkite ir pavirkite apie 5 min., kol cukrus ištirps, o sirupas šiek tiek sutirštės. Tuo tarpu ant garų ištirpinkite šokoladą. Sirupą ir tirpintą šokoladą sumaišykite. Jeigu norite, kad glaistas gražiai blizgėtų, įpilkite kokosų aliejaus. Gerai išsukite, kad masė taptų vienalytė. Porą minučių pravėsinkite. Pyragą dėkite ant grotelių, pravėsusią glaisto masę pilkite ant torto vidurio ir kraštų. Bepildami stenkitės glaistą iš karto kuo tolygiau paskirstyti; mentelė pyrago viršaus geriau neliesti, bet, jeigu liko nenuglaistytų vietų, šonus galite šiek tiek palyginti. Dalis glaisto nulašės - taip ir turi būti, tai neišvengiami nuostoliai:) Maždaug po valandos, kai glaistas apstings, tortą nuo grotelių galite perkelti ant padėklo. Tuomet jį pridenkite gaubtu (ar dideliu dubeniu) ir palikite kambario temperatūroje mažiausiai parai (o dar geriau dviem), kad glaistas sustingtų, o pats tortas susistovėtų. Tradiciškai Zacherio tortas nėra puošiamas (išskyrus originalųjį tortą: Zacherio viešbutyje ant jo uždedami apvalūs, o Demel kepykloje - trikampiai šokoladiniai "antspaudai", liudijantys kepinių autentiškumą).
  5. Zacherio tortas valgomas kambario temperatūros. Prieš jį pjaustant, peilį galima pašildyti - pjūvis bus gražesnis.  Šis tortas visuomet patiekiamas su nesaldinta plakta grietinėle. Ir, žinoma, nepamaišytų puodelis geros stiprios kavos:)
* Jeigu abrikosų marmelade/džeme yra kietų vaisių gabaliukų, pasinaudokite smulkintuvu ir jį papildomai pertrinkite, kad būtų visiškai glotnus. Mano patirtis sako, kad Lietuvoje parduodami abrikosų marmeladai labai nevienodi: jeigu pasitaikė itin saldus, į jį galite įdėti šiek tiek citrinų rūgšties; kai kurie receptai siūlo įpilti ir šlakelį apelsinų sulčių arba kvapnaus alkoholio, pavyzdžiui, konjako.

 
Nuotrauka Kristinos ir Lauros

Recepto šaltinis:
Daiva Trečiokaitė, Kvepiantys, Vilnius: Alma littera, 2012, p. 195.
Čia  galite pažiūrėti gerą 4 serijų filmuką, kaip kepamas Zacherio tortas; receptūra čia.

2014 m. vasario 18 d., antradienis

Braziliškas kukurūzų miltų keksas



Iš visos didelės mūsų šeimos kavą bene labiausia mėgsta močiutė Lina. Ir, beje, ji ne juokais nusimena, jeigu paaiškėja, kad namuose nėra nieko gardaus prie kavos. Štai kodėl laukdama močiutės, visuomet stengiuosi iškepti kokių nors sausainių ar pyrago. Šiandien kaip tik tokia diena, todėl kepiau brazilišką kukurūzų miltų keksą - paprastą, labai greitai pagaminamą, drėgną, bet neriebų ir tikrai gardų. Kaip tik tokį, kuris tinkamas močiutėms, jų vaikams ir vaikaičiams:)

Brazilijoje kukurūzų pyragai labai mėgstami, todėl yra daugybė jų variantų (ir atitinkamai, pavadinimų), kurie priklauso nuo to, iš kurio regiono kepinys kilęs, kokie priedai į jį dedami (kondensuotas pienas, sūris, kokosų riešutai ir/ar kokosų pienas ir t.t.) ir iš kokios rūšies kukurūzų miltų pyragas kepamas. Na taip, daugelyje šalių žmonės gali įsigyti kelių rūšių kukurūzų miltų, ir gana griežtai atskiria, kuriems kepiniams kurie tinkami. Lietuvoje pardavinėjami tik vienos rūšies geltoni kukurūzų miltai, bet, laimei, jie visiškai tinkami šiam pyragui, kurio portugališkas pavadinimas - bolo de fubá. Fubá čia reiškia smulkaus malimo kukurūzų miltus, o štai bolo de milho, į lietuvių kalbą irgi verčiamas kaip braziliškas kukurūzų miltų pyragas, kepamas iš rupaus malimo miltų, kurie daugmaž atitiktų mums pažįstamas polentos kruopas. Bet apie tai kada nors vėliau:)

 Nuotrauka Kristinos

Konkrečiai šį receptą užmačiau tinklaraštyje Virtuvės kertelės, kur jis atkeliavo iš rusiško forumo. Savo ruožtu, forumo dalyvė Jekaterina, gyvenanti Lisabonoje, jį gavo iš draugės Patricijos, į Portugaliją atvykusios iš Brazilijos. Taigi, taip braziliškas receptas per Portugaliją ir Rusiją pasiekė Lietuvą:) Jo ypatingumas slypi tame, kad prieš maišant tešlą keksui, kukurūzų miltai užplikomi pienu: tokiu atveju keksas būna maloniai drėgnas netgi pilant mažai riebalų. O tai jau šis tas, ypač turint galvoje, kad kepiniai iš kukurūzų miltų paprastai būna sausoki. Cukraus man čia pasirodė kaip tik, todėl jo kiekio nemažinau, kaip darė kai kurios pyragą kepusios merginos.

Dar viena pastaba apie gaminimo eigą. Rusiškame recepte nurodoma, kad kukurūzų miltus reikia sumaišyti su cukrumi, aliejumi  ir pienu, užvirinti ir pavirti, kol masė sutirštės. Nežinau, kokius kukurūzų miltus naudoja portugalai ir rusai, bet man kaitinama masė sutirštėja greičiau, negu spėja užvirti. Netgi galvoju, kad galbūt reikėtų pieną su aliejumi užvirinti atskirai ir juo užplikyti miltus, sumaišytus su cukrumi, o paskui, jeigu reikia, viską truputį pakaitinti (taip daroma kepant kitus Pietų Amerikos kepinius). Na, bet ir neužvirinus, o tik gerai užkaitinus masę, keksas išeina kuo puikiausias; jokių kruopelių jame man nesijaučia (tuo vėlgi skundėsi kai kurios pyragą kepusios merginos - įtariu, kad taip nutinka, neturint gerų svarstyklių, tiksliai nesilaikant instrukcijų arba naudojant ne tos rūšies - per rupius - miltus). Tiesa, jeigu naudoju mažus kiaušinius, jų dedu ne 3, o 4 - svarbu, kad masė nebūtų nei kieta, nei per daug skysta - tik tuomet keksas gražiai iškils.

Nuotrauka Kristinos



Bolo de fubá - braziliškas kukurūzų miltų keksas

Ingredientai:

320 g kukurūzų miltų
240 g cukraus
400 ml pieno
150 ml neutralaus skonio aliejaus
½ a.š. druskos
3 kiaušiniai (jeigu naudojate mažus, o tešla labai tiršta, dėkite 4)
1 v.š. kepimo miltelių
Nebūtinai: cukraus pudros (apsijoti)

  1. Puode ar prikaistuvyje sumaišykite kukurūzų miltus, cukrų, druską, aliejų ir pieną. Paplakite šluotele, kad neliktų gumuliukų ir ant nemažos ugnies užvirinkite. Jeigu masė skysta, virkite kelias minutes, kol ji sutirštės ir taps geros grietinės konsistencijos (daugiau apie tai žr. pastabas aukščiau). Būtinai be paliovos maišykite, geriausia mentele - masė labai greitai svyla! Tirštėjant masei, joje gali atsirasti gumuliukų - tai nieko baisaus, vėliau jie išsiplaks.
  2. Sutirštėjusią masę išverskite į didelį dubenį ir palikite pastovėti apie 10 min., kad pravėstų. Tuomet po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išmaišydami (galima naudotis mikserius, smulkintuvus ir pan.). Kai masė taps glotni, įdėkite kepimo miltelius (ne 1 a.š., o 1 valg. šaukštą) ir dar kartą gerai išmaišykite.
  3. Masę sukrėskite į kekso formą; jeigu ji ne silikoninė, o metalinė, ištepkite aliejumi ir pabarstykite kukurūzų miltais, jeigu pailga - išklokite kepimo popieriumi, patepkite aliejumi ir pabarstykite kukurūzų miltais. Į formą sukrėtusi tešlą, aš visuomet pavilgau peilį vandenyje arba patepu jį aliejumi ir apibraukiu apskritimą - t.y. pažymiu trūkio vietą, kad keksas tolygiai iškiltų.
  4. Keksą kepkite 180°C karštumo orkaitėje apie 50 min., arba kol keksas gražiai iškils ir įtrūks, o jo paviršius parus. Išėmę formoje palaikykite apie 20 min. ir išverskite į lėkštę; galite ir visiškai atvėsinti kepimo formoje.
  5. Jeigu norite, prieš patiekdami apsijokite keksą cukraus pudra.

Nuotrauka Kristinos


Recepto šaltiniai čia ir čia.

2014 m. vasario 17 d., pirmadienis

Piene virti lynai



Lynai, mano akimis žiūrint, be galo gražios žuvys. Ir skanios! Todėl visuomet nudžiungu, kai aptinku jų pirkti (jau nekalbant apie tuos atvejus, kai sezono metu vyras grįžta iš žvejybos su viena kita šios rūšies žuvele:) Šiaip jau lynai mums gardūs tiesiog iškepti keptuvėje patys vieni, bet šįkart nusprendžiau juos pagaminti pagal seną žydišką receptą.

Anot mano šaltinių, žydai, bent jau tie, kurie gyveno Pabaltijy, o ir visoje carinės Rusijos teritorijoje, lynus labai mėgo ir vertino. Tiesa, kai kur užsimenama, kad tai buvo neturtingų žydų maistas, mat turtingieji pirmenybę teikdavo lydekoms, karpiams ir kitoms didesnėms žuvims. Šiaip ar taip, žydai visuomet garsėjo kaip tauta, gebanti gardžiai paruošti bet kokios rūšies žuvis, tad ir pagal jų receptūrą pagaminti lynai yra puikaus skonio.

Užuot kepę, mūsų krašto žydai lynus virdavo piene - reikia manyti, kad tai buvo tikras, neseniai pamelžtas ir riebus pienas, o ne vieno procento riebumo, kuris dabar parduodamas prekybos centruose. Aš turiu galimybę naudoti kaimiškus pieno produktus, bet jeigu jūs neturite iš kur gauti nenugriebto pieno, parduotuvėje pirkite kuo riebesnį, ir, jeigu norite, sumaišykite jį su trupučiu neriebios grietinėlės. Ir, žinoma, vietoje sviesto nenaudokite tepaus riebalų mišinio. Daugiau improvizacijų šiame recepte, regis, nėra. Tiesa, čia radau gana įdomią lietuvišką šio recepto versiją, kur vietoje sviesto naudojamas aliejus, bet, mano galva, sviestas pieniškame padaže visgi yra geresnis pasirinkimas.

Beje, besidomintiems žydų kultūra gali pagrįstai kilti klausimas: ar galima košerinei virtuvei priskirti patiekalą, kuriame derinamos žuvys ir pienas? Atsakymas yra taip, nes žuvys ir kiaušiniai, priešingai negu mėsa, yra laikomi neutraliais produktais. Taigi, košerinio maisto taisyklės žuvis leidžia derinti tiek su pieno, tiek su mėsos produktais - tiktai jokiu būdu ne su abiem iš karto. O šiaip piene virti lynai - lengvas patiekalas. Receptas prie jo siūlo patiekti tik žirnelių, o apie bulves neužsimena, bet jos ko gero čia irgi tiktų, kaip ir riekelė baltos šviežios duonos.

Nuotrauka Kristinos


Piene virti lynai

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 1 kg lynų
1 svogūnas
1 nemaža morka
200 ml vandens arba žuvies sultinio
~ 800 ml riebaus pieno
50 g sviesto
Druskos ir pipirų (pagal skonį)
Patiekiant: žaliųjų žirnelių (gali būti šaldyti)

  1. Žuvis išdorokite, nuskuskite ir kruopščiai nuplaukite. Lynų žvynus nuskusti bus lengviau, jeigu prieš tai žuvis maždaug pusę minutės palaikysite verdančiame vandenyje (tiesą sakant, aš lynus dedu į kriauklę ir tiesiog perlieju juos verdančiu vandeniu). Žuvys pabals - tai ir turi būti: nuvalykite gleives, žvynus, ir žuvys vėl bus normalios spalvos.
  2. Žuvis padalinkite į porcijas. Jeigu norite, galvas, uodegas ir pelekus galite panaudoti žuvų sultiniui išvirti. Jeigu lynai dideli, ir nuspręsite juos filetuoti, sultiniui, be abejo, galite naudoti ir kaulus.
  3. Svogūną supjaustykite plonais pusžiedžiais, morkas - griežinėliais ir sudėkite ant puodo dugno. Ant jų dėkite į porcijas padalintus lynus, geriausia viena eile. Įpilkite truputį vandens arba žuvų sultinio ir tiek pieno, kad lynai būtų apsemti. Sūdykite labai mažai - padažui tirštėjant, patiekalą lengva persūdyti, todėl druską geriau dėti gaminimo pabaigoje.
  4. Kai pienas užvirs, sumažinkite ugnį ir ant mažos ugnies, neuždengtame arba pusiau uždengtame puode virkite apie 50 min. Tuomet įdėkite sviesto ir virkite dar apie 10 min. Dabar padažas turėtų būti gerokai nugaravęs ir šiek tiek sutirštėjęs. Baigiant virti patikrinkite, ar nereikia druskos, bet nepersistenkite - padažas turėtų būti švelnus, truputį salstelėjantis. Jeigu reikia, galite įberti žiupsnelį pipirų, geriau baltųjų.
  5. Kol verda žuvys, išvirkite žaliuosius žirnelius (aš paprastai verdu garuose). Jiems išvirus, pagardinkite trupučiu sviesto, jeigu norite - druska ir/ar cukrumi.
  6. Išvirusius lynus patiekite tuojau pat su troškintomis morkomis,  pieno padažu ir žaliais žirneliais. Žirnelius galima patiekti atskirai arba įmaišyti į morkas.
  7. Piene virtus lynus galima valgyti ir šaltus: tokiu atveju juos reikėtų sudėti į serviravimo indą, apdėlioti morkomis ir, užpylus pieno padažu, palikti, kad atvėstų. Jeigu padažas tinkamai sutirštėjęs, jis turėtų sustingti į drebučius. Jeigu ketinate lynus valgyti šaltus, geriau juos virti su kaulais.
 Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai čia ir čia:
Цецилия Лебович, Ефим Майзель, Еврейская кухня, Рига: Латвийское общество еврейской культуры, 1991, с. 63.

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Kepti šprotai



Anot Isabel Allende, žuvys ir kiti jūros padarai yra afrodiziakai, nes pasižymi ne tiktai puikiu skoniu, bet ir ypatingu kvapu, primenančiu slėpiningiausius žmogaus kūno kvapus (Isabel Allende, Afroditė, iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, Vilnius: Alma littera, 1999, p. 135). Taigi šiandien, kaip ir dera Šv. Valentino dieną, mūsų namai kvepėjo žuvimis. Mat šprotai - išraiškingo skonio ir kvapo žuvys. Ir patikėkite - labai gardžios. Sakyčiau, netikėtai gardžios.

Didžiosios Britanijos ir Airijos karalius Jurgis III ir karalienė Šarlotė (Charlotte of Mecklenburg-Strelitz) buvo netipiška karališka pora, nes, kitaip negu daugelis aristokratų, vienas kitą mylėjo, sutarė ir gyveno daugmaž įprastą šeimyninį gyvenimą; jie susilaukė 15 vaikų. Amžininkai skundėsi, kad dėl to visas dvaro gyvenimas tapo panašus į šeimyninę monotonišką rutiną. James Gillray 1791 m. nupiešė karalienės Šarlotės karikatūrą, kurioje ji vaizduojama kaip paprasta moteris, vakarienei kepanti šprotus. Foto iš čia.

Nežinau, ar jūs atkreipėte dėmesį, kad Lietuvos prekybos centruose šprotų būna ne tiktai konservuotų, o ir šviežių. Tiksliau, šaldytų, bet būtent šaldytame pavidale šprotai padavinėjami netgi ten, kur žuvų pasirinkimas kur kas didesnis negu pas mus. Teisingai atšildyti šprotai yra puikios kokybės ir nemanau, kad labai daug kuo skirtųsi nuo nešaldytų. Be to, jie nebrangūs (1 kg pakuotė kainuoja mažiau negu 10 lt) ir, nors maži, bet labai lengvai išdorojami - man juos išfiletuoti trunka apie 20-30 min. Tiesa, į šprotų valymą žiūrima labai liberaliai: kai kas juos kepa sveikus su visais viduriais, kai kas vidurius išvalo, kai kas nupjauna dar ir galvą, o kai kas išfiletuoja. Aš dalį išfiletavau, o dalį kepiau su galvomis, bet ne todėl, kad būtų sunku išfiletuoti visus, o todėl, kad šeimoje yra tokių, kurie mėgsta žuvis be kaulų, ir tokių, kurie mėgsta nenukaulintas žuveles.

 
Nuotrauka Kristinos

Šprotai valgomi daugelyje šalių, bet aš naudojausi airių ir britų patarimais ir šprotus kepiau (gal tiksliau būtų sakyti, gruzdinau) aliejuje. Airija ir Didžioji Britanija apsupta vandenų, kuriuose gausu šprotų (angl. sprats), todėl jie šiose šalyse laikomi tautinės virtuvės dalimi (kaip ir kitos į šprotus panašios žuvelės, angliškai vadinamos whitebait). Tiesa, dėl savo mažumo ir įprastumo šprotai nuo seno turėjo prastuomenės valgio reputaciją - britai juos ir dabar rekomenduoja patiekti "prasčiokiškai", kokni (angl. cockney) stiliumi.  

Airiai ir britai turi kelis tradicinius būdus šprotams paruošti, įskaitant jų rūkymą ir marinavimą. Tačiau kepti/gruzdinti riebaluose - ko gero pats mėgstamiausias ir greičiausias metodas šioms žuvims paruošti. Atrodo, seniau šprotus buvo įprasta kepti tešloje, bent jau tą byloja Viktorijos epochos kulinarijos biblija, parašyta Mrs. Beeton. Šiais laikais paprastai apsiribojama tuo, kad prieš kepant šprotai apvoliojami miltuose, į kuriuos įmaišyta druskos ir pipirų, todėl iškepę jie būna lengvesni ir traškesni. Beje, iškepus mažųjų jų kaulų visiškai nesijaučia, o didysis kaulas išsiima labai lengvai. Jeigu žuvelės išfiletuotos, jas galima valgyti tarsi kokius žuvies traškučius arba daryti su jomis įvairius sumuštinius, karštus arba ne. Galiu jus patikinti - bus labai gardu! Aišku, jeigu esate žuvų mėgėjai:)

Nuotrauka Kristinos


Kepti šprotai

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

1 kg šviežių šprotų (ieškokite šaldytos žuvies skyriuose)
Nebūtinai: ~ 200 ml pieno
~ 200 g miltų
Jūros druskos ir pipirų (pagal skonį)
Aliejaus arba jautienos taukų (kepimui)
Nebūtinai: petražolių (papuošti)
Citrinos skiltelių (patiekiant)
Duonos ir sviesto (patiekiant)

  1. Šaldytas žuvis iš vakaro palikite šaldytuve, kad po truputį atsileistų. Kitą dieną sudėkite į dubenį ir užpilkite šaltu vandeniu, palikite apie 10 min., tuomet vandenį nupilkite. Išvalykite šprotų vidurius. Jeigu norite, galite nupjauti galvas ir/arba išfiletuoti. Kaip lengvai ir greitai tą padaryti, pažiūrėkite čia. Išvalytas žuvis perplaukite ir palikite, kad nuvarvėtų vanduo.
  2. Dubenyje sumaišykite miltus, druską ir grūstus pipirus. Riebalus įkaitinkite keptuvėje ar prikaistuvyje - žuvys juose turėtų ne tiek kepti, kiek gruzdėti, todėl riebalų turėtų būti nemažai.
  3. Imkite išvalytą žuvelę ir iš abiejų pusių apvoliokite ją miltuose; jeigu norite, kad miltų sluoksnis būtų storesnis, iš pradžių žuvį galite įmerkti į pieną, o tuomet apvolioti miltuose. Miltų perteklių nupurtykite.
  4. Miltuose apvoliotas žuvis porcijomis dėkite į įkaitintus riebalus ir kepkite apie 2-3 min, arba kol žuvelės gražiai pagels. Kiaurasamčiu išgriebkite jas iš riebalų ir dėkite į lėkštę, į kurią įtiesta popierinė servelėlė arba popierinis rankšluostis. Į riebalus sudėkite kitą porciją žuvų ir t.t. - kol iškepsite jas visas.
  5. Iškeptas žuvis sudėkite į serviravimo lėkštę ir pabarstykite žiupsneliu jūros druskos (teigiama, kad druska padeda išlaikyti žuvelių traškumą joms vėstant). Jeigu norite, galite pabarstyti ir petražolių lapeliais. Patiekite tuojau pat.
  6. Prie keptų šprotų būtinai pasiūlykite citrinos skiltelių. Šitaip paruoštos žuvys tradiciškai valgoma su duona ir sviestu, kartais prie jų pasiūloma kokio nors padažo ar/ir daržovių. Alaus bokalas ar vyno taurė irgi praverstų :)
Nuotrauka Kristinos

Svarbesnieji recepto šaltiniai čia, čia ir čia:
Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 45.