Andrutai su pienišku šokoladu

Pabūklams gaudžiant, mūzos tyli. Pabūklams nutilus, pasigirsta mūzos, - šį posakį turbūt žino visi. Bet ko gero mažai kas nutuokia, jog jis atkeliavo iš JAV rašytojo ir žurnalisto Trumano Kapotės dokumentinės eseistikos knygos The Muses Are Heard (1956). Joje aprašomos amerikiečių teatralų gastrolės į Sovietų Sąjungą; tos kultūrinių mainų programos metu vakariečiai Leningrado gyventojams pristatė Džordžo Geršvino operą Porgis ir Besė (1935). Įžvalgą apie karą ir mūzas Trumanas Kapotė įdėjo į sovietų funkcionieriaus lūpas, tačiau kiek tiksliai jo knygoje perduota pastarojo kalba, pasakyti sudėtinga - mat amerikiečių autorius su faktologine medžiaga elgėsi pakankamai laisvai ir, kaip sakoma, nevengė šio bei to "pridėti nuo savęs". Kaip ten bebūtų, anot Trumano Kapotės, garsusis posakis gimė ruso, oficialaus stalinistinės sistemos atstovo, lūpose, ir dėl to jis skamba ne tiktai taikliai, o ir pakankamai ironiškai.

Nuotrauka Kristinos

Vis dėlto, kai gyveni XXI amžiaus Europoje, niekada nemanai, kad panašių posakių (ne)teisingumą teks patikrinti asmeniškai. Ir nors Ukraina - tai dar ne Lietuva, bet visiškai akivaizdu, jog dabar ukrainiečiai grumiasi ir už mus, o karo zona gali lengvai išplisti kaip miško gaisras per sausrą. Tad, nors kasdienis gyvenimas lyg ir teka savo vaga, pasąmonė siunčia signalus, jog pasaulis keičiasi tiesiog akyse, ir ta transformacija mažų mažiausiai dramatiška. Nežinau kaip jums, bet man susiklosčiusios aplinkybės įkvėpimo ir noro kurti neprideda. Jau kuris laikas maniškės mūzos tik šnabždėjo ir baugščiai dairėsi aplinkui. Dėl pandemijos ir kitų ligų. Dėl to, kad šią žiemą mano šeimoje nemažai vyresnės kartos žmonių iškeliavo Anapilin, o kitiems reikia palaikymo ir pagalbos. Dėl slogios žiemos depresijos. Vasario 24-osios dienos įvykiai, žinoma, visa tai vainikavo ir mūzas nutildė suvis. Iki šiol nesinori susitaikyti su tuo, kas vyksta. Dar praėjusią vasarą vaikštinėjome po Kijevą, žalią, taikų, alsuojantį optimizmu ir geru ūpu, o aną savaitę Ukrainos sostinėje gyvenusi draugų šeima tik per didelius vargus pasiekė Lietuvą - ačiū Dievui, kad pasiekė.

Nuotrauka Kristinos

Laimei, mes taip sutverti, kad po kurio laiko pradedame ieškoti išeičių. Pirmiausiai supratau, kad lietvuiškais naujienų portalais negalima pasikliauti kaip vieninteliu žinių šaltiniu. Ne todėl, kad ten informacija būtų sąmoningai klaidinanti ar pabrėžtinai tendencinga, o todėl, kad jos pateikimo būdas skaitytojams kelia maksimalų stresą. Šiuo atveju konkrečiai man labai padeda prieš kelerius metus neblogai pramokta ukrainiečių kalba - dabar galimybė išgirsti naujienas iš pirmų lūpų neįkainuojama. Aišku, Ukrainos valdžia turi savo informacinę politiką ir propagandos mechanizmus, todėl, norint susidaryti bent kiek objektyvesnį vaizdą, būtų išmintinga išklausyti ir kitą pusę. Deja, Rusijoje nepriklausomos žiniasklaidos nebeliko (išskyrus vieną kitą rusų emigrantų kanalą, tokį kaip Aleksejus Navalno grupės organizuotą Популярная политика), o švaistyti laiką proputiniškai nėra jokios prasmės, nes ten neprasimuša nė vienas tiesos žodis. Belieka trečiosios šalys, bet į jas irgi reikėtų žiūrėti atsargiai, ypač kalbant apie politologų prognozes ir ekspertų vertinimus: mat susidro įspūdis, jog Vakarai, įtikėję Rusijos galybe, dažnu atveju pernelyg skeptiški Ukrainos atžvilgiu. Tad čia jau kiekvieno asmeninis reikalas, kieno prognozėmis pasikliauti. Man, pavyzdžiui, didesnių abejonių nekelia Bellincat bei Christo Grozevo tyrimai.

Kol yra Oleksijus Arestovičius, mums nereikia valerijono, - taip net kaukiant oro pavojaus sirenoms juokauja ukrainiečiai. Oleksijus Arestovičius, be abejo, asmenybė daugialypė ir spalvinga, o jo pažiūros ne visuomet nuoseklios (puikiai prisimenu, kaip nuožmiai ir sistemingai jis kritikavo ką tik išrinktą prezidentu Volodymyrą Zelenskį Politeka Online kanale ir ne tik - iki pat to momento, kol... tapo jo patarėju). Bet, tenka pripažinti, kad ekstremalioje situacijoje šis žmogus tiesiog atrado save kaip karo psichologą. Ir tai puiku, nes žmonės, susidūrę su betarpiška agresija, išties pameta galvas, o panika nė kiek nepadeda susidoroti su iššūkiais. Todėl net žinodama, jog Oleksijus Arestovičius - ne tiktai kariškis, o ir profesionalus kino aktorius, nūnai jo pranešimus ir pasisakymus vertinu kaip vaistą, padedantį sumažinti įtampą ir išsaugoti psichinę sveikatą :) Štai prieš porą dienų jis paaiškino, kodėl net neramiausiais laikais itin svarbu sugrįžti - ar bent jau pamėginti sugrįžti - prie įprastų darbų rutinos. Įtaigiai paaiškino. Tebūnie. Ko gero verta bent jau pamėginti.

Nuotrauka Kristinos

Ta proga jūsų dėmesiui - perteptų vaflių skanėstas, kurį ukrainiečiai, pirmiausiai Lvovo gyventojai, vadina andrutais. Žodis andrutas iš pradžių reiškė ne deserto rūšį, o šviesios spalvos prėską vaflio lakštą. Anot kalbininkų, šis kulinarinis terminas yra kilęs iš vokiškos frazės ohne Rot (pažodžiui apytikriai - be raudonumo, neapskrudęs). Šiais laikais andrutais vadinami ir vafliai, ir iš jų pagaminti skanėstai, be to, ne tik Ukrainoje, o ir Lenkijoje. Tad peršasi išvada, jog į Vakarų Ukrainą šio deserto tradiciją atvežė būtent lenkai. Ir nutiko tai pakankamai seniai - mažų mažiausiai XIX amžiuje.

Pertepti vafliai Lvove kai kada vadinami ir kitu, ne mažiau egzotišku vardu - pišingeriais. Istoriniai šaltiniai byloja, kad apie 1849 m. Vienos verslininkas ir konditeris Oskaras Pischingeris sugalvojo ir užpatentavo originalią torto receptūrą - tai buvo vaflių lakštai, pertepti kremu, į kuro sudėtį įėjo kakava ir riešutai. Manoma, kad Lvovo andrutai (ir ko gero tradiciniai Kališo andrutai Lenkijoje) išpopuliarėjo kaip atsakas Vienoje sukurtam vaflių tortui. Vis dėlto kartais ukrainiečių kulinarijos knygose figūruoja ir terminas pišingeriai. Tiesa, šiuolaikinėje Ukrainoje turbūt mažai kas šį pavadinimą sieja su Vienos konditerio pavarde, mat žodis jau seniai tapo bendriniu, nors ir ne tokiu populiariu kaip andrutai.

Nuotrauka Kristinos

Dabartinėje Ukrainos virtuvėje yra daugybė andrutų atmainų. Mat masė, kuria pertepami vafliai, gali būti kokia tik širdis geidžia - kiekviena konditerijos įmonė ir kiekviena šeima turi savo mėgstamiausius produktų derinius. Pavarčiusi kelias knygas, skirtas Galicijos kulinarinėms tradicijoms, aptikau daugiau negu tuziną andrutų receptų (Galicija - istorinis Vakarų Ukrainos regionas, kurio centras - Lvovas). Kai kurie andrutų variantai labiau primena ne pyragus, o tortus su kelių rūšių pertepimais, tačiau šiandien parinkau jums vieną paprastesnių, greitai ir lengvai pagaminamą. Pertepimui skirta masė gaminama iš sviesto, kondensuoto pieno ir pieniško šokolado - lyg ir nieko neįprasto, tačiau rezultatas puikus. Ypač patinks vaikams, bet neturėtų nuvilti ir suaugusių.

Tiesa, gal kam nors kils klausimas: o mūsų iš vaikystės taip gerai pažįstami vafliai, pertepti kondensuotu pienu arba uogiene (kaip antai rožinis "fėjų pyragas" su prinokusių agrastų drebučiais) - argi ne andrutų rūšis? Ko gero taip. Tačiau man susidarė įspūdis, jog ukrainiečiai beveik visada andrutus gamina ne kaip greitą kasdieninį skanėstą, o kaip rimtą desertą, t.y. būtinai verda specialius pertepimui skirtus kremus. Sakyčiau, šeimininkės ir kulinarinių knygų autorės netgi stengiasi viena kitą pranokti išradingumu. Ir mums, regis, yra ko iš jų pasimokyti :)

Nuotrauka Kristinos

Андрути з начинкою iз молотого шоколаду - andrutai su pienišku šokoladu

Ingredietai: (išeis nemaža lėkštė andrutų)

8-10 kvadratinių vaflių lakštų*

100 g blanširuotų migdolų arba migdolų plokštelių

200 g pieniško šokolado

50 ml grietinėlės

250 g kambario temperatūros sviesto

1 skardinė saldaus kondensuoto pieno

2 v. š. konjako arba kitokio kvapnaus stipriojo gėrimo

1. Migdolus sumalkite arba smulkiai sukapokite.
2. Šokoladą sulaužykite gabaliukais, sudėkite į dubenį, supilkite grietinėlę ir įdėkite 50 g sviesto. Šildykite virš garų, kol šokoladas ištirps.
3. Likusį sviestą išsukite iki purumo, po truputį supilkite kondensuotą pieną ir konjaką, suberkite migdolų trupinius. Į gautą masę įmaišykite tirpintą šokoladą ir dar kartą išsukite.
4. Šokoladiniu kremu pertepkite vaflių lakštus (kiek tiksliai jų reikės, priklausys nuo lakštų dydžio). Paskutiniojo lakšto viršaus aptepti nereikia.
5. Gautą pyragą lengvai paslėkite ir laikykte šaltai apie 3 val. ar ilgiau, kol gerai sustings.
6. Patiekdami supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Man patogiausia andrutus supjaustyti juostelėmis, šias - kvadratėliais, o kiekvieną kvadratėlį perpjauti įstrižai per pusę, kad išeitų trikampėliai.

* Vaflių lakštai būna skirtingų dydžių, o jų "akutės" - skirtingo gylio. Dėl to neįmanoma pasakyti, kiek lakštų reikės, kad sunaudotumėte visą pagamintą kremą. Aš nuotraukose matomus andrutus gaminau iš nelabai didelių (maždaug 35x15 cm) vaflių lakštų giliomis akutėmis; man jų prireikė 8.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Леся Кравецька, Львiвськi пляцки i торти, Харкiв: Клуб сiмейного дозвiлля, 2018, с. 68-69.

Pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė")

Taip jau nutiko, kad prieš porą savaičių abu su sūnumi netikėtai turėjome laisvą penktadienio popietę. Nors dangus tądien buvo pilkas, o žemai pakibę debesys purškė smulkų lietų, nusprendėme, jog nėra ko sėdėti namuose. Sudarėme nesudėtingą planą: Centriniame knygyne nusipirkti knygų (abu jau iš anksto buvome nusižiūrėję po vieną kitą), išgerti kakavos ir suvalgyti spurgų senojoje spurginėje (nes tai tvirta kauniečių tradicija :) bei apžiūrėti parodą Realybė išsiplečia Kauno arkivyskupijos muziejuje (visada ne pro šalį sužinoti ir patirti kažką naujo). Tiesa, dėl paskutiniojo punkto Tomas turėjo šiokių tokių abejonių, nes - būkime atviri - žodžių junginys "religinis menas" retam dvylikamečiui skamba viliojančiai. Todėl sutarėme: jei paroda pasirodys nuobodi, galėsime iš jos išeiti, neįvykdę misijos iki galo.

Išeiti anksčiau laiko neprireikė. Pirmiausia, paroda nėra didelė ir telpa į tris gana kompaktiškas sales. Antra, eksponatai, kuriuos galima apžiūrinėti ir senamadiškai, pasikliaujant tik savo akimis, ir per planšetės ekraną, pasirodė esantys išties įdomūs. Kam reikalinga planšetė? Tam, kad, pasinaudojus specialia programėle, pamatytumėte tai, ko kitais būdais pamatyti neįmanoma. Pavyzdžiui, kaip vienas ar kitas meno kūrinys atrodė iki restauravimo, arba kas slepiasi po jų aptaisais. Kai kurie paveikslai ar skulptūros atgyja tikrąja šia žodžio prasme - juose pasirodo ar išnyksta įvairios detalės, veikėjai, žaidžiama su šviesa ir t.t. - ne veltui parodos anotacijoje užsimenama apie magiškame Hario Poterio pasaulyje egzistuojančius gyvus paveikslus. Tiesa, portretai Kauno arkivyskupijos muziejuje su lankytojais kol kas dar nekalba :)

Nuotrauka Kristinos

Tomas buvo sužavėtas ir visiškai įtrauktas į parodos organizatorių sumanytą žaidimą. Aš, savo ruožtu, įsitikinau, jog net rimto meno pristatymas, panaudojus šiuolaikines technologijas ir animacijos elementus, gali daryti stebuklus, ypač kalbant apie jaunąją kartą. Pavyzdžiui, per planšetės ekraną pamatęs, kad vieno paveikslo herojai "slapčia" siuva batus, sūnus taip nustebo, jog iškart puolė skaityti Šv. Krispino ir Krispiniano istoriją; kažkodėl abejoju, jog kitu atveju jis būtų susidomėjęs detaliu paveikslo aprašymu.

Kalbant apie "išplėstą realybę", man pačiai buvo smalsu, ką įmanoma padaryti su Bažnyčios tėvų portretais, pakankamai statiškais ir iš pirmo žvilgsnio kone vienodais - tai tau ne masinės scenos, kuriose apstu detalių ir judesio. Bet įsitikinau, kad animatorius Gasparas Aleksa yra savo srities meistras. Štai virtualioje realybėje ant Šv. Ambraziejaus portreto nutupia ir ima ropinėti bitė, o paveikslo herojus ją sekioja akimis. Šv. Ambraziejus, bičių globėjas, ką tik atrodęs toks orus ir rūstus, staiga tampa gyvu, paprastiems mirtingiesiems artimu, net šiek tiek šelmišku ir komišku (gerąja prasme) žmogumi. Man labai patiko pastarasis programėlės kūrėjo sprendimas, kurį išvydusi ne tiktai nusišypsojau, o ir nusijuokiau. Ir nusprendžiau, kad jei jau papapsakosiu apie šią parodą savo tinklaraščio skaitytojams, tai papasakosiu, pasitelkdama Šv. Ambraziejaus istoriją. Juo labiau, kad šis šventasis turi reikalų su virtuve - netgi daugiau, negu būtų galima tikėtis.

Nuotrauka Kristinos

Šv. Ambraziejus buvo IV a. (~339-397) gyvenęs romėnas. Tiesa, gimė jis ne Italijoje, o vienoje iš Romos imperijos provincijų - Belgijos Galijoje, Augusta Treverorum gyvenvietėje, kurios vietoje dabar įsikūręs Tryras, laikomas seniausiu Vokietijos miestu. Ambraziejaus tėvas užėmė Galijos prefekto, taigi, labai aukšto rango valdininko, pareigas. Šeima buvo kilminga, gerbiama ir gyveno pasiturimai, todėl didesnių vargų vaikystėje būsimas šventasis nepatyrė. Deja, tėvas mirė, kai Ambraziejus buvo dar paauglys. Našle likusi motina priėmė sprendimą su vaikais grįžti į Italiją. Čia Ambraziejus gavo gerą išsilavinimą ir, sekdamas tėvo pėdomis, tapo valdininku. Jis sėkmingai kilo karjeros laiptais ir, vos perkopęs trisdešimtmetį, buvo paskirtas Emilijos bei Ligūrijos regionų valdytoju.

Regis, gyvenimas vyrui nežadėjo jokių didesnių staigmenų, bent jau iki 374-ųjų. Tais metais mirė Milano vyskupas Auksentijus, ir krikščionims reikėjo išrinkti jo įpėdinį. Rinkimų procesas toli gražu nebuvo sklandus: Nikėjos išpažinimo atstovai (ortodoksai) mūru stojo už savo kandidatą, o arijonai, ne per seniausiai pripažinti eretikais, bet vis dar turėję didelę įtaką, nė neketino nusileisti ir reikalavo, jog vyskupas būtų išrinktas iš jų gretų. Ambraziejus, įtardamas, kad krikščionių ginčai gali pasibaigti susirėmimais, nusprendė pats stebėti rinkimus ir kontroliuoti situaciją. Ir štai kažkam iš minios kilo mintis, kad Ambraziejus, garsėjęs išmintimi, tolerancija (kiek tai buvo įmanoma Senovės Romoje) ir gebėjimu rasti kompromisą, galėtų būti puikus vyskupas, tinkantis abiems pusėms. Faktas, kad žmogus buvo pasaulietinės valdžios atstovas, neturėjęs jokio teologinio išsilavinimo ir netgi nekrikštytas, regis, nieko netrikdė - išskyrus jį patį. Tik po to, kai prie prašančiųjų prisijungė ir imperatorius Gracianas, Ambraziejus galų gale pasidavė, minios primestą dvasininko kelią priėmęs kaip savo lemtį. Milaniečiai jį operatyviai pakrikštijo, įšventino į vyskupus ir ėmė laukti, kas iš to išeis.

Tai štai, aklai pasikliaudami Ambraziejumi, Milano krikščionys nesuklydo - bent jau tie, kurie laikė save Nikėjos susirinkimo šalininkais. Kai dėl arijonų, tai jie turbūt galėjosi pritarę Ambraziejaus kandidatūrai, mat pastarasis su eretikais kovojo aršiau, negu buvo galima tikėtis. Nors iš pradžių menkai tenutuokė apie Bažnyčios reikalus, Ambraziejus netruko susiorientuoti, kas vyksta jam patikėtoje institucijoje. Savo naujųjų pareigų Ambraziejus ėmėsi uoliai, mokėsi ir dirbo metodiškai, per gana trumpą laiką įsigilino į anuomet jam prieinamus teologinius raštus, o netrukus pats tapo Bažnyčios mokytoju. Be to, valdininko patirtis, pasaulietiniai ryšiai, išmanymas, kaip elgtis aukštuomenėje, padėjo Ambraziejui tapti įtakinga politine figūra, kas anais laikais buvo gyvybiškai svarbu. Tiesa, su imperatoriumi Teodosijumi I Ambraziejus buvo kaip reikiant susikirtęs, bet vyskupas šią dvikovą laimėjo, įgydamas dar didesnį svorį ir autoritetą.

Itin dramatiškų įvykių Ambraziejaus gyvenime, regis, nebuvo: jis iki mirties gyveno daugmaž įprastą dvasininko gyvenimą, sumaniai laviruodamas tarp įvairių grupių politinių interesų, kovodamas su erezijomis, rašydamas pamokslus ir rūpindamasis bendruomenės, už kurią prisiėmė atsakomybę, reikalais. Dabar šventojo relikvijas galima pamatyti Šv. Ambraziejaus bazilikoje Milane. Be to, mūsų dienas pasiekė nemažai Ambraziejaus raštų bei viena kita giesmė, tad tie, kurie domisi krikščionybės istorija, turi galimybę betarpiškasi susipažinti su jo idėjomis bei rašymo stiliumi.

Tomas apžiūrinėja Šv. Ambraziejaus portretą - tiesiogiai ir išplėsdamas realybę. Nuotrauka Kristinos

Ambraziejaus amžininkai, o ir šiuolaikiniai jo biografai parėžia, jog šventasis pasižymėjo oratoriaus verta iškalba ir ne kiekvienam duotu gebėjimu virtuoziškai valdyti plunksną. Ambraziejaus pamokslai esą būdavo įspūdingi, keičiantys žmonių gyvenimus, ir geriausias to pavyzdys - Šv. Augustinas, kurio atsivertimui Ambraziejaus retorika turėjo lemiamos reikšmės. Tiesa, vyskupo gražbylystę kai kurie milaniečiai, ypač jaunų merginų tėvai, vertino su tam tikru atsargumu. Sako, jie nenorėdavo dukterų leisti į bažnyčią, kurioje Ambraziejus sakydavo pamokslus, nes, prisiklausiusios vaizdingų vyskupo kalbų, pastarosios, užuot tekėjusios, užsispirdavo tapti vienuolėmis.

Meną įtikinėti bei laiku rasti įtaigių argumentų ankstyvieji krikščionys laikė ne tik Ambraziejaus talentu, o ir aiškiu požymiu, jog šiam žmogui skirtas ganytojo kelias. Tokią nuostatą patvirtino ir vadinamasis "bičių stebuklas". Anot legendos, kai Ambraziejus buvo dar kūdikis, ant jo veido nutūpė bičių spiečius, tačiau nė vienas vabzdys vaikui neįgėlė. Dargi atvirkščiai: bitės pakilo ir išnyko ore, palikusios ant miegančio Ambraziejaus lūpų lašą medaus. Kas gi kitas tai galėjo būti, jeigu ne ženklas, jog berniukui numatyta ypatinga misija skleisti ir ginti Dievo žodį?..

Nuotrauka Kristinos

Legenda paaiškina, kodėl Ambraziejus krikščioniškame pasaulyje laikomas mokinių bei studentų, iš kurių reikalaujama "bičių darbštumo", patronu, o taipogi bičių bei bitininkų globėju. Bitininkystė šiuo atveju suprantama gana plačiai, nes Ambraziejaus žinioje yra ir, pavyzdžiui, vaško žvakių liejikai arba - dėmesio! dėmesio! dėmesio! - meduolių kepėjai. Kitaip sakant, jeigu susiruošėte kepti meduolius Advento ir Kalėdų stalui, galite kreiptis į Šv. Ambraziejų, paprašyti jo paramos ir tikėtis, jog jūsų kepiniai bus ypatingai nusisekę. Manyčiau, tai labai naudinga informacija, rudeniui ritantis į antrąją pusę :)

Dailėje Šv. Ambraziejus kai kada vaizduojamas su knyga, kurioje lotyniškai įrašyta: In carne vivere preter carnem angelicam et non humanam (liet. apytikriai: Kūną maitinti verčiau angelų, o ne mirtingųjų maistu). Be to, istorikai dažnai užsimena, jog pats Ambraziejus, tapęs vyskupu, išdalino turėtą turtą varguoliams, gyveno asketiškai, o ir savo raštuose pirmiausiai gilinosi į teorinius teologinius klausimus, palikdamas mažai liudijimų apie epochą, kurioje gyveno. Bet... ar tikrai vyskupo taip jau visai nedomino materialus kasdieninis pasaulis? Išlikęs Ambraziejaus laiškas Feliksui, Komo vyskupui, kuriame jis dėkoja bičiuliui už dovanas - įspūdingo dydžio trumus, kurie visais laikais buvo retas ir didžiai vertinamas delikatesas. Luigi Biraghi veikale apie Ambraziejaus seserį Marceliną (taipogi šventąją, kaip, beje, ir trečias judviejų brolis Satiras), teigė, kad ši dievobaiminga šeima mėgo svečius, mokėjo juos priimti, vaišino rinktiniais patiekalais ir tokiomis dienomis prisimindavo, jog yra patricijai, prefekto palikuoniai. Taigi. Galbūt Ambraziejus ir buvo kuklesnis už kitus vyskupus, bet kažin ar jį reikėtų laikyti asketu; šiaip ar taip, trumai - tai jums ne juoda duona ir dedešvos lapai, kuriais gyvybę vos ne vos palaikydavo Šv. Radegunda.

Aš idėją ruošti Ambraziejui skirtą trumų patiekalą atmečiau ir dėl brangumo, ir dėl to, jog Lietuvoje trumų, ypač šviežių, taip paprastai neįsigysi. Na, o konservuoti vasariniai trumai - tai jau visai ne tas pats kas švieži rudeniniai. Na, bet jeigu jums panašių kliūčių nekyla, galiu rekomenduoti Andrea Ciucci ir Paolo Sartor knygą Mangiare da Dio (2015), kurioje rasite Šv. Ambraziejui skirtą receptą Tartufi degli amici vescovi (liet. Bičiulių vyskupų trumai). Aš pati pasukau antruoju, kur kas lengvesniu keliu, kurį dažnai renkasi Ambraziejų norintys pagerbti žmonės: iškepti pyragą, į kurio sudėtį įeina medus. Galima nė neabejoti, kad Ambraziejaus laikais egzistavo kepiniai su medumi, juk romėnai savo virtuvėje pastarąjį ingredientą naudojo labai plačiai. Šiuolakinėje Milano virtuvėje tokių saldumynų, žinoma, irgi atsirastų. Bet man kažkodėl į galvą atėjo mintis iškepti klasikinį vokišką Bienenstich, pyragą, kurio pavadinimas verčiamas kaip bitės geluonis arba bitės įgėlimas. Šiaip ar taip, Ambraziejus gimė Tryre, ir kaip tik čia įvyko garsusis "bičių stebuklas".

Nuotrauka Kristinos

Bienenstich - mielinis pyragas, perteptas kremu (dažniausiai plikytu) ir pagardintas karamelizuotais migdolų riešutais. Nieko neprimena? Taip taip, aš apie pyragą Bitutė, kurį su nostalgija atsimena ne vienas vyresnės kartos žmogus, laikantis šį kepinį sovietmečio klasika. Pavarčiusi Irenos Čereškienės knygą Miltiniai konditerijos gaminiai (1978), niekaip negalėjau atsikratyti minties, jog tai - beveik žodis žodin nurašytas vokiško pyrago receptas (žr. p. 172-173). Tarp kitko, įskaitant pavadinimą. Vienintelis skirtumas, jog profesinėms prekybos-kulinarijos mokykloms parašytame leidinyje pateikiama išeiga 10 kg svorio pyragui iškepti, ir užtrunka, kol visus ingredientų kiekius paverti daugmaž žmoniškais skaičiais ir/ar produktų vienetais. Taigi, patingėjusi skaičiuoti, tiesiog išsirinau vokišką receptą, kuris man pasirodė patikimas. Ir neapsirikau - pyragas išėjo ne per saldus, ne per riebus, bet purus, drėgnas ir labai, labai skanus. Toks tikrai tinka Šv. Ambraziejui paminėti ir pagerbti!

Ak, tiesa, galbūt jums kils klausimas, kodėl kepinys vadinamas Bienenstich? Ne, tai niekaip nesusiję su Ambraziejaus istorija. Anot XV a. legendos, kartą Linco prie Reino gyventojai sugalvojo užpulti kaimyninį Andernacho miestą. Savo nelaimei, Andernacho prieigose užpuolikai susitiko Linco prie Reino bitininkus, apžiūrinėjančius avilius. Pastarieji, apimti panikos, sviedė avilius į priešus - ir bitės pasirodė esančios patikimos kariūnės :) Užpuolikams liko tik sprukti. Tuo tarpu Linco prie Reino gyventojai esą pergalės proga iškepė pyragą, kurį pavadino Bienenstich. Tačiau, net jeigu toks įvykis išties buvo, pyragas prieš kelis šimtmečius greičiausiai atrodė visai kitaip negu dabar: antai vokiečių kulinarijos istorikai teigia, jog tradicija pertepti mielinį kepinį kremu atsirado tik XX amžiuje. Ir tai labai gera tradicija, nes šiuolaikinis Bienenstich pyragas tiesiog nepriekaištingas.

Taigi, kepkite Bienenstich pyragą, lepinkite save bei savo artimuosius ir prisiminkite, jog neužilgo bus pats laikas minkyti tešlą kalėdiniams meduolaims. Iki to laiko dar galite suspėti apžiūrėti parodą Kauno arkivyskupijos muziejuje (ji veiks iki spalio 31 d.), susibičiuliauti su Šv. Ambraziejumi (beje, jo šventė švenčiama gruodžio 7-ąją) ir užsitikrinti, jog, ruošdamiesi didžiosioms žiemos šventėms, turėsite dangišką sąjungininką prieskoniais ir medumi kvepiančioje virtuvėje :)

Nuotrauka Kristinos

Bienenstich - pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė")

Ingredientai:

Tešlai*:

25 g šviežių mielių (arba 1½ a. š. sausų)

1 v.š. medaus

¼ puodelio (60 ml) pieno**

2 dideli kiaušiniai

2 v.š. cukraus

½ a.š. druskos

½ puodelio (120 g) sviesto

¾ puodelio (100 g) kvietinių miltų 550D

1 puodelis (140 g) viso grūdo kvietinių miltų (ir dar šiek tiek, jeigu reikės)

Kremui:

3 didelių kiaušinių tryniai

¼ puodelio (50 g) cukraus

1 pakelis (16 g) vanilinio cukraus (arba keli lašai vanilės ekstrakto)

2 v.š. kvietinių miltų

2 v.š. bulvių ar kukurūzų krakmolo

1¼ (300 ml) puodelio pieno

½ v.š. kvapnaus alkoholio (pavyzdžiui, amareto)

Plutelei:

¼ puodelio (60 g) sviesto

¼ puodelio (50 g) cukraus

¼ puodelio (85 g) medaus

Žiupsnelis druskos

100 g migdolų plokštelių

1. Paruoškite tešlą. Mieles ištrinkite su medumi ir šiltu pienu. Palikite pastovėti apie 10 min., kol jos aktyvuosis, t.y. ims kilti puta. Tuomet mieles suplakite su kiaušiniais, cukrumi ir druska. Originaliame recepte tešlą rekomenduojama minkyti kombainu: šioje stadijoje sudėti abiejų rūšių miltus, o paskutinį įmaišyti gabaliukais supjaustytą kambario temperatūros sviestą. Aš kombaino neturiu, todėl tešlą gaminau taip: į mielių plakinį sudėjau kambario temperatūros sviestą, viską gerai išsukau ir paskutinius įmaišiau miltus. Tešla turėtų būti labai minkšta, lipni, bet nepraskydusi. Jeigu ji atrodo labai skysta, papildomai įmaiškite dar 2-3 v.š. miltų. Užminkytą tešlą pridenkite ir šiltai laikykite apie 1½-2 val., kol jos apimtis padidės dvigubai. Iškilusią tešlą lengvai paminkykite, vėl uždenkite ir dėkite į šaldytuvą mažiausiai 4 val., o geriau - ilgesniam laikui; tešlą šaldytuve laikyti rekomenduojama iki 12 val. Išimtą tešlą darkart lengvai paminkykite (ji bus tvirta, nes šaldytuve sustings joje esantis sviestas). Tolygiu sluoksnius sudėkite tešlą į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą - 23 cm skersmens apvalią arba apytikriai tokio pat dydžio keturkampą (maniškė buvo 23x24 cm). Kambario temperatūroje palaikykite maždaug 1 val., kol tešla sušils ir pakils trečią kartą.
2. Kol kyla tešla, paruoškite plutelės masę: nedideliame prikaistuvyje išlydykite sviestą, sudėkite cukrų ir medų ir pakaitinkite, kol masė ims putoti. Nukaitę į ją įmaišykite migdolų plokšteles. Gautą mišinį truputį pravėsinkite ir tolygiu sluoksniu paskleiskite ant kepimo formoje iškilusios tešlos.
3. Iškilusią tešlą su migdolų "kepure" dėkite į orkaitę (ant vidurinės lentynos), įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 25 min., kol pyragas galutinai iškils ir sutvirtės, o karamelinė plutelė taps rusva. Aš, pastebėjusi, kad migdolai sparčiai tamsėja, maždaug po 10 min. nuo kepimo pradžios pyrago paviršių pridengiau švariu kepimo popieriaus lakštu, kad plutelė nesudegtų. Iškeptą pyragą išimkite ir, prieš pertepdami, visiška atvėsinkite, geriausiai ant grotelių.
4. Paruoškite plikytą kremą; tą padaryti galima bet kada, kol kildinate ar kepate pyragą (aš kremą viriau iš vakaro, iškart po to, kai suminkiau tešlą). Nedideliame storadugniame prikaistuvyje kiaušinių trynius išsukite su cukrumi, vanilinu cukrumi (jeigu naudosite vanilės ekstraktą jį įmaišykite vėliau, kartu su alkoholiu), druska, miltais ir krakmolu. Kitame prikaistuvyje užkaitinkite pieną maždaug iki 80-90°C. Nuolat maišydami, pieną po truputį supilkite į kiaušinių plakinį. Prikaistuvį statykite ant nedidelės ugnies ir, nuolat maišydami, kaitinkite dar 1-2 min., kol masė kaip reikiant sutirštės. Nukėlę įmaišykite šlakelį kvapnaus alkoholio ir, jeigu naudosite, kelis lašus vanilės ekstrakto. Išvirtą kremą išverskite į dubenį, uždenkite maistine plėvele taip, kad ji liestųsi prie kremo paviršiaus, ir, atvėsinę iki kambario temperatūros, dėkite į šaldytuvą. Laikykite, kol prireiks.
5. Atvėsusį pyragą perpjaukite horizontaliai per pusę; tam geriausiai naudoti peilį duonai arba specialią įtemptą vielą konditeriniams gaminiams pjaustyti. Kremą tolygiai paskleiskite ant apatinio lakšto, tada ant viršaus uždėkite antrąją pyrago dalį su karamelizuotais migdolais. Pyragą bent keletą valandų (o geriausiai - per naktį) palaikyti vėsioje vietoje, kad susistovėtų ir taptų reikiamo drėgnumo.
6. Prieš partiekdami, pyragą valandėlę palaikykite kambario temperatūroje.
7. Pyragas būna gardus maždaug 3 paras - jeigu tiek išlaukia :)

* Pagal šį receptą gaminama tešla kildinama iki 15 val., mažiausiai - 7 val. Be to, jau iškeptas ir kremu perteptas pyragas turėtų bent kelias valandas susistovėti, kad būtų geriausio skonio ir tinkamo drėgnumo. Dėl šių priežasčių pyragą geriausiai kepti maždaug prieš parą iki valgymo. Rekomenduočiau tešlą užminkyti, pavyzdžiui, šeštadienio rytą, pyragą iškepti ir pertepti šeštadienio vakare, o ragauti sekmadienį. Jeigu šis receptas jums neparankus, knygose ar internete paieškokite kitų Bienenstich variantų - neabejoju, jog rasite tokių, kur kepimo procesas gerokai sutrumpintas. Tiesa, dėl rezultato garantuoti negaliu :)

** Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Broyé du Poitou - Puatu pyragas

Galbūt ketvirtosios pasakojimo dalies apie Šv. Radegundą ir nerašyčiau, jeigu ne jos bičiulis ir biografas Venancijus Fortūnatas (530-609). Ak, tiesa, ko gero iki šiol nepaminėjau, kad Venancijus Fortūnatas be kita ko laikomas (nors ir su tam tikromis išlygomis) vyrų virėjų globėju? Taip taip. Venancijus Fortūnatas - ne tik paskutinis garsesnis lotyniškai rašęs Europos poetas, o ir tam tikra atsvara Šv. Radegundai - maistą gaminančių moterų globėjai. Tačiau, ieškant paaiškinimų, kokiu būdu jis užsitarnavo vyrus virėjus globojančio šventojo vardą, teks dar kartą pažvelgti į frankų karalienės gyvenimą. Mat, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būtent asketiškosios Radegundos dėka Venancijus Fortūnatas buvo pradėtas sieti su virtuve.

Nuotrauka Kristinos

Norint paaiškinti, kodėl Radegunda ir Venancijus Fortūnatas daug metų puoselėjo tvirtus ryšius, pirmiausia reikia įsivaizduoti, ką ankstyvaisiais viduramžiais reiškė įkurti moterų vienuolyną ir jame apsigyventi. Kai po ilgų vargų Radegundai pavyko ištrūkti iš Chlotero I rūmų, tebuvo nueita tik pusė kelio, garantavusio jai bent sąlygišką laisvę. Iš karaliaus gautos lėšos bei leidimas jam priklausančiose žemėse statyti vienuolyną - irgi dar toli gražu ne pabaiga. Pirmiausia, vienuolynas be regulos - tai tik plikos pastato sienos. Taigi, Radegundai ir jos globotinei Agnei, kuri tapo pirmąja vienuolyno abate, teko skubiai spręsti šį klausimą. Kai kuriose studijose rašoma, kad abi moterys, pasiryžusios parsivežti regulą, išvyko į Arlio moterų vienuolyną, vadovaujamą Šv. Cezarijos; pastarajai regulą buvo parašęs brolis, Arlio vyskupas Šv. Cezarijus. Vis dėlto neaišku, ar šis teiginys teisingas. Mat mūsų laikus pasiekė maždaug 550 m. datuojamas Šv. Cezarijos laiškas Šv. Radegundai, kuriame rašoma: Aš padariau tai, ką buvote užsakiusi: isiunčiau jums regulos kopiją. Taigi, panašu, kad Radegunda raštu kreipėsi į Arlio vienuolyno abatę, užsakė perrašyti ir į Puatjė atsiųsti regulos kopiją, ir po kurio laiko jos sulaukė, pati nesileisdama į ilgą, sunkią ir rizikingą kelionę. Vienintelė bėda, kad kai kurie mokslininkai turi abejonių dėl laiško autentiškumo, ir tai trukdo mums užtikrintai kalbėti apie anų laikų įvykius. Vis dėlto tiksliai žinoma, kad Šv. Cezarijaus regula galų gale tapo Radegundos įkurto vienuolyno veiklos ir gyvenimo pagrindu.

Šv. Cezarijaus regula, iki smulkmenų reglamentavusi vienuolių kasdienybę, buvo laikoma itin griežta daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, ji nenumatė nė menkiausios galimybės moterims, kurios tapo vienuolėmis, grįžti į pasaulietinį gyvenimą - nesvarbu, kokios aplinkybės besusiklostytų, joms buvo kuo griežčiausiai uždrausta net žingsnį žengti už vienuolyno teritorijos ribų. Dėl tos priežasties vienuolės be tarpininkų negalėjo palaikyti jokių ryšių su išoriniu pasauliu; ši taisyklė privedė iki to, kad seserims neteko dalyvauti netgi Radegundos laidotuvėse. O juk vienuolynui bent retkarčiais prireikdavo susisiekti su dvasininkais, pasaulietinės valdžios atstovais, o kai kada tiesiog išspręsti vienokias ar kitokias buitines problemas. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis patikimi tarpininkai ir pasiuntiniai turėjo aukso vertę. Venancijumi Fortūnatu Radegunda pasikliovė kaip nieku kitu ir draugystę su juo saugojo kaip savo akies vyzdį.

Venancijų Fortūnatą kaip tarpininką Radegunda itin vertino ne tiktai dėl to, kad šis buvo ištikimas draugas, o ir todėl, kad padėdavo sutvarkyti itin delikačius reikalus, kuriems išjudinti iš mirties taško vien geranoriškumo nepakako - reikėjo ir nemenko autoriteto bei diplomatinių sugebėjimų. Pavyzdžiui, siekdama sustiprinti savo pozicijas ir padidinti įkurto vienuolyno prestižą, Radegunda sumanė išsirūpinti kokią nors ypatingą relikviją. Netrukus karalienę pasiekė gandai, jog anuometinio Bizantijos imperatoriaus Justino II ir jo žmonos Sofijos žinioje yra tikra brangenybė - Švento Kryžiaus, ant kurio esą mirė Kristus, dalis. Buvo pradėtos derybos dėl relikvijos perdavimo Radegundos įkurtam vienuolynui. Pati Radegunda, susaistyta regulos, nei į Bizantiją, nei niekur kitur keliauti jau nebegalėjo, tad kliovėsi savo patikėtiniais - Venancijumi Fortūnatu ir frankų karaliumi Sigibertu, Chlotero I ir savo pusseserės Ingundos sūnumi. Beje, pastarasis Radegundą laikė pamote ir, regis, jautė jai nuoširdžią simpatiją, kas nenuostabu, turint tokį nuožmų tėvą kaip Chloteras I (Ingunda mirė, kai sūnus buvo dar visai mažas). Derybos baigėsi sėkmingai, ir 567 m. Švento Kryžiaus relikvija buvo atgabenta į Puatjė. Tačiau tuomet Radegundą ištiko nemalonumas, kurio ji negalėjo numatyti: Puatjė vyskupas Merovijus atsisakė atlikti specialias apeigas, kurios buvo reikalingos, norint Švento Kryžiaus relikviją tinkamai perkelti į vienuolyno bažnyčią. Greičiausiai vyskupas niršo, jog Puatjė įsikūrusi Radegunda tapo rimta konkurente ir jam, ir jo proteguojamam Šv. Hilarijaus kultui, nors galbūt būta ir kitokių priešiško elgesio priežasčių (tarkime, abejonės dėl relikvijos autentiškumo ir/ar nenoras svarbias relikviją laikyti moterų vienuolyne, kur negalėjo lankytis vyrai). Galiausiai Radegundai pavyko įtikinti Turo vyskupą Eufronijų, kad jis vadovautų relikvijos perkėlimo iškilmėms, nors Puatjė buvo už pastarojo jurisdikcijos ribų; Merovijus tuo tarpu pasibalnojo žirgą ir demonstratyviai išvyko iš miesto. Vėliau Radegunda tvirtino, kad įveikti visas intrigas ir rasti išeitį iš keblios padėties jai padėjo griežtas pasninkas bei Dievo pagalba, nors iš tikrųjų čia lemiamą vaidmenį suvaidino Radegundos kaip karalienės autoritetas, jos geri asmeniniai ryšiai ir Venancijaus Fortūnato bei karaliaus Sigiberto diplomatiniai sugebėjimai.

Venancijus Fortūnatas buvo talentingas žmogus - jis ne tiktai rašė poeziją, o ir kūrė muziką. Kai kurios Venancijaus Fortūnato giesmės, pavyzdžiui, Vexilla Regis Prodeunt, krikščioniškose pamaldose reguliariai giedamos iki šiol. Pastarasis kūrinys parašytas specialiai Radegundos surengtoms iškilmėms, kai Švento Kryžiaus relikvija buvo įnešta į Puatjė vienuolyną, ir jis buvo oficialiai pavadintas Švento Kryžiaus vienuolynu (iki tol Radegundos įkurtas vienuolynas buvo vadinamas Šventos Marijos vienuolynu (pranc. Abbaye de Sainte-Marie)). Venancijaus Fortūnato giesmę per pusantro tūkstančio metų interpretavo ir atliko daugybė chorų ir garsių dainininkų, tokių kaip Placido Domingo, bet, mano nuomone, geriausiai kūrinio grožį ir viduramžių atmosferą pajusti padeda grigališkasis giedojimas a cappella.

Savo dėkingumą Venancijui Fortūnatui Radegunda reiškė kaip begalėdama, nors gyvenimas vienuolyne ją stipriai ribojo. Labai dažnai tai buvo valgomos dovanos, keliaujančios iš vienuolyno virtuvės į poeto namus; kai kada jų būdavo tiek daug, kad vienas pasiuntinys vargiai tegalėdavo viską panešti. Kaip jau minėjau įraše Dešrelės su lęšiais, Venancijui Fortūnatui siunčiamos vaišės buvo tikrai karališkos - mėsa, kiaušiniai, pienas, daržovės ir kiti, su išmanymu paruošti skanumynai, kuriais viduramžiais galėjo mėgautis toli gražu ne kiekvienas. Laimei, kas jau kas, o Venancijus Fortūnatas delikatesus mokėjo deramai įvertinti! Gimęs ir išsilavinimą gavęs šiaurės Italijoje, jis visa savo esybe buvo romėnų palikuonis, mėgęs vyną, sotų ir pagal galimybes ištaigingą maistą, puotas, poeziją, muziką ir malonų bendravimą. Sakydama, jog Philippe Monnier filme L'Enfant des loups (1991) kai kurie veikėjai gerokai idealizuoti, pirmiausiai galvoje turėjau Venancijų Fortūnatą. Nors Venancijaus Fortūnato personažą kūręs Eusebio Lázaro pabrėžė jo kuklumą ir asketiškumą, tikroji poeto biografija žymiai spalvingesnė. Apie tai byloja jo paties eilėraščiai, pasiekę mūsų dienas. Literatūros istorikai suskaičiavo, kad iš 55 Venancijaus Fortūnato eilėmis parašytų laiškelių, siųstų Radegundai ir Agnei, net 15 yra apie maistą, o tiksliau - pasimėgavimą maistu. Kai kurie iš šių tekstų atskleidžia ne tik ankstyvųjų viduramžių buities detales, o ir paties Venancijaus Fortūnato būdą. Antai skaičiumi 11.20 pažymėtame elėraštyje poetas sakosi sveikstąs nuo kažkokio negalavimo, dėkoja už valgomas dovanas (pirmiausiai slyvas ir kiaušinius) ir be kita ko Agnei prisipažįsta:

Per vėlai tu liepei man suvalgyti du kiaušinus;

Aš jau spėjau išgerti keturis (negi dabar tau meluosiu).

Silpnybės gardžiam valgiui, o kai kada - netgi rajumo Venancijus Fortūnatas per daug neslepia ir kituose savo tekstuose. Štai kaip jis aprašo savo susižavėjimą persikais, kuriais gardžiavosi Suasono mieste, viešėdamas turtingų ir kilmingų žmonių namuose:

Ten aš pirmąkart paragavau saldžių vaisių, kuriuos paprasti žmonės vadina persikais; jiems [šeimininkams] niekada nepabosdavo jais mane vaišinti, o man niekada nepabosdavo juos valgyti; netrukus mano pilvas pūpsojo lyg būčiau besilaukianti moteris; net pats negalėjau atsistebėti, kad įmanoma taip išsipūsti.

Ir nors viduramžiais buvo sakoma, kad dantimis mes kasame sau kapą, Venancijus Fortūnatas sėkmingai sulaukė beveik 80 metų, o apsirjimo nuodėmė apie 599-600 m. nesutrukdė jam tapti Puatjė vyskupu. Netrukus po Venancijaus Fortūnato mirties, Prancūzijoje jis buvo pradėtas garbinti kaip šventasis, nors... Bažnyčia jo oficialiai taip niekada ir nekanonizavo. Kodėl prancūzai "savavališkai" pakylėjo jį į šventuosius? Na, Venancijus Fortūnatas neabejotinai spinduliavo charizmą ir mokėjo patikti žmonėms! Visą gyvenimą demonstravęs diplomatijos stebuklus (būti tarpininku tarp besivaidijančių karalių, kai už bet kokį ne laiku ir ne vietoje pasakytą žodį galėjai netekti gyvybės be jokio teismo - darbas ne iš lengvųjų), Venancijus Fortūnatas net po mirties sugebėjo įkūnyti kompromisų meną.

Nuotrauka Kristinos

Šioje vietoje reikėtų paminėti, kad moterims parašyta Šv. Cezarijaus regula buvo laikoma itin griežta dar ir todėl, kad kategoriškai draudė rengti bet kokias vaišes vienuolyne ar už vienuolyno sienų, o kai kuriais atvejais - ir keistis valgomomis dovanomis su pasauliečiais. Beje, vyrų vienuolynams rašytoje reguloje tokių draudimų nebuvo. Tačiau Šv. Cezarijus bvo įsitikinęs, kad moterys - kur kas silpnesnės ir pažeidžiamesnės už vyrus, o maisto gaminimas (ir, žinoma, vynas) jų dėmesį atitrauks nuo dvasinių dalykų, be to, kels nepageidaujamas žemiškas aistras. Tačiau prisiminus, kaip uoliai Radegunda šelpė ir valgydino ligonius ir stokojančius, kaip dosniai ir ji, ir abatė Agnė dalinosi valgiu su Venancijumi Fortūnatu (o greičiausiai ir su kitais bičiuliais), tampa visiškai akivaizdu, jog minėtųjų regulos normų Švento Kryžiaus vienuolyno gyventojos paisyti nė nemanė. Radegunda pro pirštus žiūrėjo ir į kitas reguloje išdėstytas su maistu susijusias taisykles, pavyzdžiui, draudimą badmiriauti. Šv. Cezarijus teigė, kad kraštutinis asketizmas, kurio sugeba laikytis toli gražu ne kiekvienas, - tai tam tikra puikybės forma, nekuklus būdas parodyti, jog esi pranašesnis už aplinkinius. Vadinasi, toks elgesys kenkia ir badaujančiojo kūnui, ir sielai, ir vieningai bendruomenės dvasiai. Radegunda, kaip žinia, su seserimis elgėsi atlaidžiai, bet save marino badu be jokio gailesčio, ir nebent sekmadieniais nurydavo papildomą kąsnį - ne todėl, kad pritrūkdavo valios, o todėl, kad sekmadienis, viduramžių gyventojų supratimu, tiesiog privalėjo būti sotus ir tokiu būdu priminti apie amžinybėje laukiančią Dievo puotą.

Turbūt ne vienam kyla klausimas: kodėl Radegunda pasirinko ne kokią nors kitą, kur kas nuosaikesnę, o pačią griežčiausią Šv. Cezarijaus regulą, kurią pati nuolat pažeisdavo? Atsakymas čia paprastas - todėl, kad Šv. Cezarijaus regula siūlė maksimaliai atsiriboti nuo išorinio pasaulio, o tuo pačiu - įgyti autonomiją ir iki minimumo sumažinti vyskupų ir kitų aukšto rango dvasininkų įtaką vienuolyno gyvenimui. Karalienė, šiaip ne taip pabėgusi iš Chlotero I rūmų, nė kiek nepageidavo visiškai priklausyti nuo kitų vyrų, nesvarbu, pasauliečių ar dvasininkų. Šv. Cezarijaus regula buvo kelias bent į šiokį tokį savarankiškumą, ir tai tapo lemiamu argumentu. Tuo tarpu vidines vienuolyno taisykles Radegunda ir Agnė traktavo lanksčiai, fanatiškai nesilaikydamos kiekvienos regulos raidės, o svarbiausia - atsižvelgdamos į savo vienuolyno interesus. Pavyzdžiui, dalijimasis maistu buvo ne tiktai geras darbas, o ir tam tikra galios išraiška, mat, besirūpindamos alkstančiais, vienuolės stiprino savo autoritertą varguomenėje, o reguliariai siųsdamos valgomas dovanas reikalingiems žmonėms, palaikė naudingus ryšius. Kitaip sakant, šioje vietoje Radegunda pasirodė esanti neprasta strategė, labai nepalankiomis aplinkybėmis sugebėjusi pakovoti už save ir netgi pakoreguoti kai kurias ankstyvosios Bažnyčios nuostatas. Pavyzdžiui, radikalioji Šv. Cezarijaus regula krikščioniškoje Europoje gana greitai tapo nepopuliari ir nunyko, nes Radegundos pavyzdys atrodė žmoniškesnis ir labiau įkvepiantis. Netgi vyskupai sutiko, kad rūpintis stokojančiais ir, esant reikalui, juos pamaitinti - kur kas prasmingiau negu atsitverti nuo pagalbos prašančio pasaulio aklina siena. Taigi, vėlesniais amžiais besikuriantys vienuolynai mieliau orietavosi į frankų karalienę, o ne į Arlio vyskupą.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau grįžkime prie Venancijaus Fortūnato. Jo lotyniškos eilės, dedikuotos Radegundai ir Agnei, eilės, teigiančios gyvenimo džiaugsmą ir pasimėgavimą maistu, XX a. pradžioje buvo išverstos į prancūzų kalbą ir paskelbtos mėnraštyje Carnet d'Epicure. Jos padarė didžiulį įspūdį Augustui Escoffierui, ne tik garsiausiam anų laikų šefui, o ir Londone įkurtos Gurmanų lygos (pranc. Ligue des Gourmands) prezidentui. Jo vadovaujama organizacija rengdavo ištaigingus pobūvius, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos labdarai. Pasidavęs poezijos magijai, Augustas Escoffieras sumanė šventinius pobūvius rengti Šv. Venancijaus Fortūnato garbei, ir tokiu būdu - vėlgi neoficialiai - suteikė jam virėjų/ šefų vyrų globėjo titulą. Taigi, Venancijaus Fortūnato patronažo sritis, žvelgiant iš Bažnyčios pozicijų, ne visai teisėta, kaip ir visas jo kaip šventojo įvaizdis. Bet... kaip tik dėl paprastų žmonių meilės ir savo "žemiškumo" Venancijus Fortūnatas ir unikalus, ar ne? :)

Augustas Escoffieras ne tik rengė Venancijui Fortūnatui skirtas šventes, o ir jo garbei kūrė naujus receptus. Bene žinomiausias iš jų - 1913 m. pristatytas cochon de lait St. Fortunat - miežinėmis kruopomis, dešrelėmis, kepenėlėmis ir valgomaisiais kaštanais įdarytas paršelis, kurį garsusis šefas siūlė tiekti su pommes aigrelettes (rūgščiais keptais obuoliais) ir sauce groseille au raifort (raudonųjų serbentų ir krienų padažu). Man netgi buvo kilusi pagunda pagaminti šį specialiai Venancijui Fortūnatui dedikuotą patiekalą, mat surasti autentišką jo receptą didelių problemų nėra. Tik kad šiais laikais, kai didesni žmonių susibūrimai ir bendros vaišės nepageidaujamos, kyla klausimas - o kas viską suvalgys?.. Tad, paklausiusi proto balso, nusprendžiau paieškoti alternatvų, kurios leistų man ir papasakoti Venancijaus Fortūnato istoriją, ir (tikiuosi) pradžiuginti jus nauju receptu.

Taigi, nusprendžiau pristatyti jums tradicinį Puatu (taip vadinosi istorinė Prancūzijos sritis, kurios centras buvo Puatjė miestas) pyragą - tiesiog todėl, kad būtent čia užsimezgė ir į Europos istoriją įėjo Šv. Radegundos ir Šv. Venancijaus Fortūnato draugystė. Belieka apgailestauti, kad neišliko ją liudijusio Švento Kryžiaus vienuolyno - jį, kaip ir daugelį kitų vienuolynų XVIII a. pabaigoje su žeme sulygino Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tik Šv. Radegundos bažnyčia, kurioje amžinam poilsiui atgulė frankų karalienė, Puatjė mieste tebestovi iki šiol.

Na, o apie Puatu pyragą (originalus prancūziškas šio kepinio pavadinimas - Broyé du Poitou) daug informacijos neradau. Galiu tik pasakyti, jog tai labai tradicinis regioninis kepinys. Kada jis pradėtas kepti, belieka spėlioti, bet yra apsčiai liudijimų, kad, pavyzdžiui, XIX amžiuje pyragas buvo kepamas visomis bent kiek svarbesnėmis progomis - ar tai būtų vestuvės, ar atlaidai, ar šventė, skirta derliaus nuėmimui atšvęsti. Visgi nuojauta man sako, kad šis pyragas ant prancūzų stalų atsirado gerokai seniau - vien jau todėl, kad jis, panašiai kaip avižų kremas, turi neabejotinų panašumų su škotų virtuve. Tiksliau - su škotiška shortbread, tik prancūzai savo kepinį formuoja ir dekoruoja kitoniškai. Beje, žodis pyragas šiuo atveju ne per daug tinkamas, nes galutinis rezultatas primena didžiulį kietoką, bet labai trapų sausainį. Tiesą skant, kiek man pavyko išsiaiškinti, kulinarinis terminas broyé kilęs iš prancūziško veiksmažodžio, reiškiančio laužyti; taigi, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie pyragą, o apie laužytinį :) Ir išties: kadangi kepinį gražiai supjaustyti problematiška, prancūzai turi tradiciją jį efektingai sulaužyti, tvodami į kepinio centrą kumščiu ar kokiu sunkesniu virtuvės įrankiu - o tada jau kiekvienas gali čiupti norimo dydžio gabaliuką. Nepaisant iš pirmo žvilgsnio labai paprastos sudėties, Puatu pyragas tikrai gardus, ne per saldus, ilgai negendantis. Be to, jis turi pasisekimą tarp vaikų, kurie nemėgsta visokių kremų, įdarų, pertepimų ir pan. Na, o tiems, kuriems grynu pavidalu šis kepinys atrodo pernelyg nuobodus, valia eksperimentuoti - antai mano vyro nuomone, ant jo labai gardu užsitepti šaukštelį kitą sūdytos karamelės :)

Nuotrauka Kristinos

Broyé du Poitou - Puatu pyragas

Ingredientai: *

250 kambario temperatūros sviesto

500 g kvietinių miltų

250 g cukraus pudros

1 kiaušinis (ir dar šiek tiek pyrago paviršiui patepti)**

Žiupsnelis druskos

1. Jeigu reikia, iš anksto atšildykite sviestą - tai svarbus žingsnis. Pavyzdžiui, jeigu pyragą ketinate kepti vakare, sviestą iš šaldytuvo išimkite iš ryto, arba atvirkščiai - jeigu kepsite iš ryto, sviestą pradėkite šildyti iš vakaro.
2. Į didelį dubenį sudėkite miltus, cukraus pudrą ir smulkią druską, Įmuškite kiaušinį, sudėkite sviestą ir suminkykite minkštą, bet nelipnų tešlos rutulį. Stenkitės neperminkyti.
3. Tešlą iškočiokite į diską ir dėkite į kepimo skardelę*** (ją geriau iškloti kepimo popieriumi). Paspausdami pirštais, suformuokite banguotą pyrago kraštelį. Pyrago viršų patepkite kiaušiniu. Atbula šakute kelis kartus perbraukite per pyrago paviršių įstrižai ir suformuokite dekoratyvų rombų raštą.
4. Pyragą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 30 min., arba kiek ilgiau, kol pyragas taps rusvai auksinės spalvos ir šiek tiek atšoks nuo skardelės kraštų.
5. Iškepusį pyragą šiek tiek pravėsinkite, išimkite iš skardelės ir baikite vėsinti ant grotelių. Tiekdami pyragą sulaužykite. Jis trapus, bet kietokas, kaip didelis sausainis, todėl pjaustyti kepinį bus problematiška. Tradiciškai į pyrago centrą stuktelnama kumščiu ar kokiu sunkesniu daiktu, bet jeigu pyragas patiekiamas ne ant metalinio ar medinio padėklo, o keraminėje lėkštėje, jį vis dėlto geriau sulaužyti :)
6. Pyragas gali stovėti ilgai (panašiai kaip, pavyzdžiui, šakotis), tačiau, mano nuomone, šviežias jis būna pats gardžiausias.

* Iš nurodyto produktų kiekio išeina tikrai didelis pyragas, tad, jeigu nelaukiate svečių, siūlyčiau jį kepti iš pusės produktų normos. Mano nuotraukose - iš pusės produktų normos keptas pyragas.

** Šiek tiek kiaušinio prireiks pyrago paviršiui patepti. Jei kiaušinis didelis (arba jeigu kepate pyragą iš pusės produktų normos), prieš pilant į tešlą, jį geriausiai paplakti nedideliame dubenėlyje ir pasilikti truputį (ar pusę) plakinio. Prieš patepdami pyragą, į kiaušinio plakinį įpilkite šaukštą vandens - jis padės kiaušiniui gražiau pasiskirstyti ant pyrago paviršiaus. Jei kiaušinis nedidelis, o jūs kepate pyragą iš visos produktų normos, pyragui patepti prireiks antro kiaušinio.

*** Aš naudojau 28 cm skersmens skardelę. Jeigu kepsite iš visos produktų normos, geriau naudoti kiek didesnę skardelę, kad pyragas nebūtų labai storas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Aguoninis pyragas

Kai dabar pagalvoju, tikras stebuklas, kad teta Marytė ištaikydavo laiko kulinariniams eksperimentams. Juk anais laikais buvo įprasta, kad žmonės, net turėdami nemažus nuosavus ūkius, dirbo dar ir "valdiškus darbus". Be to, tetos šeimoje augo trys vaikai ir gyveno garbaus amžiaus vyro tėvai, kuriems taipogi reikėjo dėmesio ir rūpesčio. Akivaizdu, kad namų šeimininkės laisvalaikio valandėlės buvo retos ir trumpos. Vis dėlto nepamenu, kad teta kada nors būtų skundusis savo gyvenimu. Atvirkščiai, nuo jos sklido kažkokia vidinė ramybė, būdinga moterims, kurios žino, kad namuose yra mylimos, gerbiamos ir vertinamos. Sako, jaunystėje, kai teta susiruošė tekėti, iš aplinkinių sulaukė pastabos, esą ji, tokia gražuolė, išsirinko pernelyg jau neišvaizdų jaunikį. Kad jis man geras, tai ir gražus! - kaip kirviu nukirto teta, ir laikas parodė, jog, kurdama šeimą, ji vadovavosi teisingais kriterijais. Teta su dėde visą gyvenimą nugyveno, kaip sakoma, dūšia dūšion, o jeigu namuose ir buvo kokių dūmų, tai aplinkiniai nei juos matė, nei apie juos žinojo.

Nuotrauka Kristinos

Vaikystėje tetos ir dėdės vienkiemyje vasarojau kone kasmet. Ta savaitė ar dvi jų namuose prilygo tikrai palaimai, nes čia buvau ir mylima, ir lepinama. O dar ta magiška palėpė su pilnu knygų kuparu!.. Apie ją, kaip ir apie tetos nekeptą varškės ir sausainių pyragą jau pasakojau prieš kelerius metus. 

Nors tebuvau vaikas, jau tada žavėjausi tetos talentu gardžiai gaminti. Dažniausia tai buvo paprasti, tradiciniai lietuviški patiekalai, su išmanymu ir meile paruošti iš šviežutėlių, nuosavo ūkio teikiamų produktų. Vis dėlto teta buvo viena iš nedaugelio moterų mano giminėje, kuri mėgdavo išbandyti laikraščiuose, žurnaluose ar knygose rastus receptus. Pasiteisinusius nusirašydavo ar iškirpdavo (jei tai būdavo spauda) ir suklijuodavo į sąsiuvinį, kurį nūnai paveldėjo mano pusseserė Audra. Čia, užrašytas dailiu tetos braižu, puikuojasi ir aguoninio pyrago receptas - negaliu atsidžiaugti, jog dabar turiu jį ir savo kolekcijoje. Aš labai mėgstu aguonas, tad esu kepusi begalę aguoninių pyragų ir keksų - su kondensuotu pienu ir su citrinomis, su kukurūzų miltais ir su varške, su medumi ir su obuoliais, bet pats paprasčiausias tetos greitpyragis taip ir liko mano favoritu.

Nuotrauka Kristinos

Tetos užrašuose aguoninis pyragas figūruoja kaip vienas iš grietininio pyrago variantų. Iš to, kaip išdėstyta pyrago kepimo eiga, matyti, jog, naudojantis viena ir ta pačia bazine receptūra, tik sudėjus skirtingus priedus, galima sukomponuoti ne tik aguoninį pyragą, o ir minkštą meduolį arba uogienės keksą. Pagal tetos receptą iškeptas aguoninis pyragas - neįmantrus, bet gero skonio kepinys, turintis dar vieną didelį privalumą - greitą pagaminimą. Užtenka vieno dubens ir 10 min. (per tiek laiko įkaista orkaitė), kad pyragą užmaišytumėte, o iškepa jis irgi per gerą pusvalandį. Žinoma, jeigu tešlą nestoru sluoksniu supilsite į keturkampę skardelę neaukštais kraštais. Teta kepdavo būtent taip, tai ir aš seku jos pėdomis. Tačiau, jeigu norite, pyragą galima kepti kekso ar kitokioje formoje, tik ko gero tada kepimo laikas kiek pailgės. Pyragą maišant, jokių paslapčių ar "povandeninių akmenų" nėra. Vienintelis patarimas - naudokite kaip įmanoma natūralesnius produktus. Aš tetos pyragą paprastai valgydavau vasarą, kai produktai iš jos šeimos ūkio - laisvai bėginėjančių vištų kiaušiniai, sviestas, grietinė - būdavo pačiame gerume. Ko gero dėl to mano atmintyje aguoninis pyragas išlikęs kaip ryškiai geltonos spalvos kepinys. Tačiau produktų pasirinkimas pirmiausia nulemia pyrago išvaizdą, o jo skonis dėl to keičiasi ne per labiausiai. Na, gal tik grietinei reikėtų skirti daugiau dėmesio. Kepant aguonų pyragą, ji atlieka svarbiausių riebalų vaidmenį, tad, jeigu naudosite liesą, pyragas bus kur kas sausesnis. Kad pyragas neišeitų sprangus, kaimiška arba 40% pirktinė grietinė, mano nuomone, būtų geriausias pasirinkimas.

Iškeptą aguoninį pyragą galima apsijoti cukraus pudra arba užpilti kokiu nors glaistu, bet teta to nedarydavo. Tai buvo kasdienis skanumynas, kurį valgydavome pavakary, užgerdami šiltu pienu. Jūs, žinoma, aguonų pyragą galite dekoruoti ir patiekti kaip tik geidžia širdis - svarbu tik vieną dieną prisiruošti ir suteikti šiam kepiniui šansą atsirasti ant jūsų stalo.

Nuotrauka Kristinos

Aguoninis pyragas

Ingredientai: 

100 g sviesto (kambario temperatūros)

1 stiklinė cukraus (1 stiklinė - 250 ml)

2 kiaušiniai

250 g riebios grietinės

1 a.š. sodos*

2 stiklinės miltų

100 g aguonų

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C.
2. Kol kaista orkaitė, dubenyje sviestą išsukite su cukrumi, tada sudėkite kiaušinius bei grietinę ir išsukite dar kartą. Į gautą masę suberkite miltus, aguonas ir sodą (arba kepimo miltelius). Masę išmaišykite - ji turėtų atrodyti kaip tirštas kremas. Tešlą sudėkite į riebalais išteptą ir kepimo popieriumi išklotą kepimo formą (metalinę ar keraminę; stiklinės nerekomenduočiau, nes ji prastai įkaista).** Tešlą stenkitės paskirstyti kuo tolygiau, paviršių palyginkite mentele ar šaukštu.
3. Pyragą kepkite apie 30-45 min. - tikslus laikas priklausys snuo jūsų orkaitės kaitrumo ir naudojamos kepimo formos. Kad būtmte tikri, jog pyragas iškepė, prieš ištraukdami, patikrinkite jį mediniu pagaliuku - pastarasis, įsmeigtas ir ištrauktas iš pyrago centro, turėtų būti švarus, neaplipęs tešla.
4. Iškepusį pyraga pravėsinkite kepimo skardelėje, tuomet išimkite ir baikite vėsinti ant kepimo grotelių. Atvėsusį supjaustykite storomis riekėmis, o jas - nedideliais gabaliukais. Patiekite su kava, arbata, pienu ar kitu jūsų mėgstamu gėrimu.

* Tetos recepte nerašoma, jog sodą reikėtų nugesinti - tą padaro į tešlą įmaišyta rūgšti grietinė. Jūs, jeigu norite, sodą galite nugesinti papildomai, bet turėkite galvoje, kad jeigu rūgšties bus per dag, pyragas gali prastai kilti. Vietoje sodos galima naudoti 1½ a.š. kepimo miltelių.

** Aš šį pyragą kepu 27x21 cm keraminėje skardelėje neaukštais kraštais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: tetos Marytės receptų sąsiuvinis.

Moliūgų pyragas

Jau šimtą metų nekepiau amerikietiško moliūgų pyrago! - tokia mintis šmėstelėjo šį rudenį. Na gerai, ne šimtą, o kokius ketverius :) Tai buvo vienas pirmųjų pyragų su moliūgais, kuriuos išmokau kepti, ir prie kurio kartas nuo karto vis sugrįžtu. O tada paskanauju gabalėlį, išpildydama savo įgeidį, likusį pyragą išdalinu artimiesiems, draugais bei kaimynais - ir pamirštu jį keleriems metams. Vis dėlto žinau, jog vieną dieną stos akimirka, kai, pažvelgusi į oranžinę šviežio moliūgo riekę, vėl norėsiu pašauti į orkaitę būtent šį - ir ne jokį kitokį - kepinį.

Nuotrauka Kristinos

Nėra nieko paprasčiau, negu iškepti klasikinį šiuolaikinį amerikietišką moliūgų pyragą. Kepimo formai iškloti galima naudoti bet kokią mėgstamą trapią tešlą, o sumaišyti įdarą irgi užtruks minutes, ypač jeigu po ranka turite jau pagamintos moliūgų tyrės. Pastaroji tradiciškai pasaldinama melasa arba ruduoju cukrumi, aromatizuojama saldžiais prieskoniais (JAV galima įsigyti specialų prieskonių mišinį moliūgų pyragui, bet kuo puikiausia tiks ir skirtas meduoliams), šiek tiek praskiedžiama nesaldintu kondensuotu pienu ir sutirštinama kiaušiniais - štai ir viskas. Žinoma, egzistuoja daug šio pyrago variantų, ir ne vien dėl to, kad skirtinguose receptuose įvairuoja ką tik išvardintų produktų proporcijos. Pavyzdžiui, pyrago įdaras gali būti gardinamas ne tiktai cinamonu, kardamonu, gvazdikėliais, imbieru, muskato riešutu bei kvapiaisiais pipirais, o ir šlakeliu kokio nors kvapnaus alkoholio. Arba, atsisakius cukraus, į moliūgų tyrę pilamas saldintas kondensuotas pienas.

Nuotrauka Kristinos

Man asmeniškai pats priimtiniausias "nukrypimas nuo normos" - tai vadinamojo blind-baking atsisakymas. Pažodžiui šis kulinarinis terminas iš anglų kalbos verčiamas kaip aklas kepimas, o iš tikrųjų reiškia išankstinį trapios tešlos krepšelio, į kurį dar nesudėtas įdaras, apkepimą. Tam reikia trapia tešla iškloti pasirinktą kepimo formą, ją uždengti kepimo popieriaus lakštu, ant pastarojo supilti paprastų arba keraminių pupelių sluoksnį ir gautą pusgaminį keliolikai minučių pašauti į karštą orkaitę. Tešlos krepšeliui sutvirtėjus, kepimo popieriaus lakštas drauge su svoriu išimamas, o į vidų supilamas paruoštas įdaras. Tvirtinama, jog tokia gaminimo eiga garantuoja, jog pyrago "padas" bus nesumirkęs ir trapus. Štai kodėl tiek kepant amerikietišką moliūgų pyragą, tiek kitus pyragus su kreminiu (vadinasi, prieš kepimą - skystu ar apyskysčiu) įdaru, blind-baking - labai tradicinis žingsnis, minimas beveik visuose receptuose.

Pasakysiu atvirai - aš negaliu pakęsti išankstinio tešlos krepšelio apkepimo ir imuosi šio reikalo tik kraštutiniu atveju. Pirmiausia, sviestinė trapi tešla, iš kurios suformuojami krepšelio borteliai, vos gavusi karščio beveik garantuotai susmunka, o iš dailaus krepšelio lieka išpleręs blynas. Antra, mano praktika rodo, jog visa ta terlionė su svorio įdėjimu-išėmimu-įdaro supylimu užima papildomai laiko, bet neturi jokios praktinės reikšmės: jei pyragą kepsite keraminėje arba metalinėje formoje (stiklinė netiks, nes blogai įkaista), tešlos krepšelis kuo puikiausia iškepa ir taip. Specialiai jums nufotografavau ir įrašo pabaigoje įdėjau nuotrauką, kurioje matyti, jog iš anksto neapkeptas pyrago pagrindas gali būti sausas ir trapus (mano draugė Ligita netgi pavadino jį "sausaininiu"). Kad būčiau garantuota, jog kepinys pavyks, aš šiuo atveju laikausi 3 taisyklių: 1) kaip jau minėjau, atsisakau stiklinių kepimo formų; 2) pyragą kepu šiek tiek ilgiau vos mažesnėje temperatūroje; 3) į pyrago darą papildomai įberiu 2-3 v.š. miltų arba džiūvėsėlių, kurie padeda jam greičiau sutirštėti.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu jau kalbame apie laiko taupymą, pasidalinsiu savo patirtimi, kaip, mano nuomone, efektyviausia sunaudoti tešlos likučius, kurių paprastai atsiranda, suformavus tešlos krepšelį ir apipjausčius pyrago kraštus. Vieni juos iškočioja, išpjausto ir iškepa lyg atskirus sausainius, kuriais vėliau puošia pyragą. Kiti, dar prieš kepdami pyragą, mėgina prie kraštų pritvirtinti dekoracijas, rizikuodami, kad jos panirs į skystą pyrago įdarą. Treti tešlos likučius paprasčiausia išmeta. Aš elgiuosi taip: tešlos likučius surenku į rutulį ir dedu į šaldytuvą kokiai 15-20 min. Per tą laiką pyragas jau spėja šiek tiek apkepti, o jo įdaras ima tirštėti. Tada tešlos likučius išsitraukiu, plonai iškočioju, ir sausainių formelėmis išpjaustau norimas detales; šįkart pjausčiau lapelius, bet jums niekas netrukdo išpjaustyti, pavyzdžiui, širdeles. Kol pastarasis darbas bus atliktas, nuo pyrago kepimo pradžios bus praėjęs maždaug pusvalandis; kai atidarysite orkaitės dureles, pamatysite, jog pyrago įdaras jau pakankamai tvirtas, ir ant jo galima išdėlioti bet kokius pageidaujamus raštus iš tų tešlos detalių, kurias paruošėte. Taigi, taip ir padarykite, o tada palikite pyragą kepti dar maždaug pusvalandžiui - tiek laiko visiškai užteks, kad pyragas perkeptų, o viršutinės papuošimo detalės gražiai parustų. Tai tiek to vargo :) Nežinau kaip jums, bet man atrodo, jog šis žingsnis kur kas prasmingesnis negu išankstinis tešlos krepšelio apkepimas, ir jam verta paskirti 10 min. papildomo laiko.

Nuotrauka Kristinos

Tikrasis moliūgo pyrago skonis atsiskleidžia tik tada, kai jis gerai atšąla ir iki galo sutvirtėja. Taigi, išmintingiausia jį iškepti iš vakaro, o tada palikti, kad per naktį susistovėtų. Jeigu pyragą puošėte tešlos detalėmis, prieš serviruodami galite jas apsijoti cukraus pudra; nieko tokio, kad jos pateks ir ant geltonosios dalies - kadangi kreminis pyrago sluoksnis drėgnas, cukraus kruopelės kaipmat ištirps, o baltas "sniegas" liks kaip tik ten, kur jam ir priklauso būti. Savo ruožtu, išplaktą, bet nesaldintą grietinėlę labai patartina pagardinti cinamonu. Nepatingėkite paruošti šio priedo, nes grietinėlė kaip niekas kitas padeda subalansuoti pyrago saldumą, skonį ir galutinę deserto tekstūrą. Nors, sako, vaniliniai ledai prie šio pyrago irgi labai tinka. Tačiau jie, kitaip negu plakta grietinėlė, bus saldūs, taigi, rinkdamiesi turėkite šį faktą galvoje.

Nuotrauka Kristinos

Tokio pavidalo moliūgų pyragas, kokį mes kepame dabar, nėra itin senas kepinys. Pirmoji kulinarijos istorikams žinoma amerikietiška virimo knyga, kurioje išspausdinti net du šio klasikinio skanėsto receptai - tai Amelijos Simmons išleista American Cookery, by an American Orphan (1796). Nuo tada pyragas keitėsi palyginti nedaug, mat pagaliau buvo rasta sėkmingiausia jo formulė. Kitaip sakant, šiuolaikiniams valgytojams labai pasisekė, nes mūsų protėviams teko gerokai pavargti ir ištverti įvairius eksperimentus, kol suderino visus moliūgų pyrago ingredientus, skonius bei tekstūras, ir galų gale gavo trokštamą rezultatą.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, Europoje moliūgų pyragai pradėti kepti anksčiau negu Amerikoje. Senojo pasaulio literatūroje moliūgai minimi nuo 1536 m. - matyt, jie buvo perplukdyti per Atlantą drauge su kitomis egzotiškomis Amerikos "keistenybėmis". Europiečiai moliūgus gana greitai pritaikė savo virtuvėje, mat šias daržoves laikė saldesniu ir mėsingesniu aguročių, melionų ir arbūzų, kilusių iš Azijos ir Afrikos, pakaitalu. Tiesa, dabartinio moliūgų pyrago pirmtakai gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių kepinių. Kai kada jie labiau primindavo pudingą, t.y. trintas moliūgo minkštimas būdavo pasaldinamas ir pagardinamas prieskoniais, o tada kepamas induose išvis be jokios tešlos. Pirmasis mums žinomas europietiško moliūgų pyrago, kepto tešlos krepšelyje, receptas datuojamas 1651 m. - būtent tada savo knygoje Le Vrai Cuisinier Francois jį išspausdino prancūzas Francois Pierre la Varenne. Čia reikia atkreipti dėmesį, jog senieji Europos pyragai buvo kepami tvirtuose, aukštuose prėskos tešlos krepšeliuose, kurie dažniausia net nebuvo valgomi - iškabinę kreminį pyrago vidų, žmonės jo "lukštą" išmesdavo kaip vienkartinį indą. Gal todėl anuometinėse receptų knygose detaliai nurodoma, kaip pagaminti pyragų įdarą, bet neaiškinama, kaip ir iš ko užminkyti pyragų tešlą?.. Pyragų įdaras irgi atrodė kitaip: dažnai būdavo siūloma moliūgą pjaustyti gabaliukais ir maišyti jį su obuoliais, kriaušėmis, razinomis, migdolais, prieskoninėmis žolelėmis ir pan. Beje, saldūs rytietiški prieskoniai, sumaišyti su cukrumi - itin būdingas senajai Europos virtuvei derinys; ilgą laiką pasiturintys žmonės, norėdami pabrėžti savo padėtį visuomenėje, juos negailėdami dėdavo tiek į desertinius, tiek ir į mėsiškus valgius.

Ant milžiniško moliūgo užrašyta: Just the right size for one pumpkin pie (liet. Pats tas dydis vienam moliūgų pyragui). Ši XX a. pr. sukurtas vaizdelis - tipiškas tall-tale poscard (liet. apytikriai - pasakiškos atvirutės) pavyzdys, pagrįstas nuotraukų montažu. Anuomet JAV toks fotografijos žanras buvo labai populiarus, nes įtvirtino Amerikos kaip svajonių žemės mitą ir apeliavo į šalies klestėjimą. Fotografai, su pasimėgavimu kūrę Amerikos kaimo utopiją, ypač mėgdavo išdidinti daržoves, vaisius ir kai kuriuos gyvūnus (pavyzdžiui, žuvis). Foto iš čia.

Deja, Europoje moliūgų mada baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Vos tik šios daržovės imtos auginti kiek plačiau, turtingųjų sluoksniuose moliūgai ir iš jų pagaminti valgiai pradėti tapatinti su prastuomene ir Amerikos "laukiniais" - kitaip negu nuo seno mėgstami, obuolių, kriaušių bei cidonijų pyragai, prie kurių ir buvo sugrįžta. Antra vertus, dabartinėje JAV ir Kanados teritorijoje apsigyvenę naujakuriai ir toliau ieškojo būdų, kaip sunaudoti vietinį derlių. Indėnai iš moliūgų virdavo sriubas arba jų minkštimą džiovindavo ilgesniam saugojimui, o išeiviai iš Europos pirmiausia rėmėsi iš gimtinės atsivežtomis tradicijomis. Tačiau jas reikėjo pritaikyti savo reikmėms: pavyzdžiui, išmesti tešlos "luobą" buvo tikras maisto švaistymas, kurio nepritekliuje gyvenę žmonės negalėjo sau leisti. Kai kurie šaltiniai tvirtina, jog taupymo sumetimais moliūgų desertą pionieriai ruošdavo ant žarijų, išskobto moliūgo žievėje, tačiau pastarosios teorijos oponentai yra įsitikinę, jog tai - tik plačiai paplitęs mitas. Anot jų, kur kas labiau tikėtina, jog likęs kietos tešlos pyragų pagrindas iš pradžių būdavo sudedamas į sriubą, kad suminkštėtų ir sutirštintų viralą, o, bėgant laikui, šeimininkės tiesiog ėmė gaminti trapesnę tešlą, kad ją būtų galima valgyti drauge su pyrago įdaru. Ne iš gero gyvenimo buvo griebtasi ir kitų pakeitimų. Antai, brangų cukranendrių cukrų, iš Karibų salų keliaujantį į Europos turtingųjų namus, naujakuriai dažnai keisdavo kur kas pigesne melasa - šalutiniu produktu, likusiu nuo cukraus gamybos. Norėdami per žiemą išsaugoti moliūgų tyrę, žmonės ją virdavo labai ilgai, apie 6-8 val., kad šioji kaip reikiant sutirštėtų. XX a. pr., prekyboje pasirodžius konservuotai moliūgų tyrei, Amerikoje kilo tikra euforija, kadangi iškepti moliūgų pyragą tapo kur kas paprasčiau. Jis išpopuliarėjo kaip niekada ir tapo ne vien Padėkos dienos atributu, o ir reprezentaciniu JAV patiekalu, tikra šios šalies virtuvės ikona.

Vis dėlto galimybė nusipirkti moliūgų tyrės lėmė, jog XX a. viduryje šviežių moliūgų žmonės ėmė valgyti vis mažiau ir mažiau, o daugelis receptų su jais buvo tiesiog užmiršti. Mat skardinę moliūgų tyrės buvo galima įsigyti tik prieš didžiąsias rudens šventes, nesukant sau galvos, kaip ir kur sunaudoti visą prapjautą daržovę. Užtai kur kas paklausesni tapo milžiniški moliūgai, skirti Helovyno dekoracijoms. Deja, pastarieji dažniausia būna neskanūs, bent jau palyginti su visokiausių dydžių, spalvų ir formų saldžiais, kvapniais XVIII-XIX a. augintais moliūgais, moderniaisiais laikais beveik nunykusiais nuo amerikiečių stalų. Tik šio amžiaus pradžioje moliūgai ir patiekalai iš jų ėmė grįžti į madą, ūkininkų turgeliuose žmonės padėjo ieškoti senųjų šių daržovių veislių, buvo sukurta / atkurta receptų su moliūgais įvairovė. Viena vertus, mitybos specialistai džiaugiasi, jog buvo išsivaduota iš moliūgų pyrago hegemonijos, antra vertus, kulinarijos istorikai ragina nepamiršti senų gerų tradicijų. Pastarieji primena, jog iki XIX a. pabaigos Amerikoje buvo įprasta pusryčiams valgyti pyragą, t.y. tešlos krepšeliuose iškeptus obuolius, uogas, na ir, žinoma, moliūgus. Taigi, nebūtina laukti Helovyno, Padėkos dienos ar Šv. Kalėdų, jog galėtumėte pasimėgauti gabalėliu moliūgų pyrago. Išsikepkite jo, kada užsigeidę, ir, pamatysite, kaip net apniukęs šiokiadienio rytas nušvis ryškesnėmis spalvomis.

Nuotrauka Kristinos

Pumpkin Pie - klasikinis amerikietiškas moliūgų pyragas

Pagrindui:*

225 g kvietinių miltų (550D)

1 a.š. kepimo miltelių

¼ a.š. druskos

¼ a.š. cukraus

75 g sviesto

100 g grietinės (geriau šaltos)

Įdarui:

1½ puodelio paruoštos moliūgų tyrės (1 puodelis - 250 ml)

1½ puodelio nesaldinto kondensuoto pieno (aš naudoju 1 skardinę, ant kurios užrašyta 320 g)

~ ⅔ - ¾ puodelio cukraus (tradiciškai naudojamas rudasis)

2 kiaušiniai

~ 1 a.š. saldžių prieskonių mišinio**

Žiupsnelis druskos

2-3 v.š. miltų arba džiūvėsėlių***

Patiekiant:

Plaktos grietinėlės (nesaldintos)

Cinamono (grietinėlei pagardinti)

Nebūtinai: cukraus pudros (pyragui apsijoti)

1. Pagaminkite trapų pyrago pagrindą. Sumaišykite miltus, kepimo miltelius, cukrų ir druską. Sudėkite nedideliais gabaliukais supjaustytą sviestą ir trinkite tarp pirštų, kol tešla ims panašėti į drėgnus trupinius. Sudėkite grietinę ir greitai suminkykite vientisą tešlą. Pagal taisykles tešlą reikėtų suvynioti į maistinę plėvelę, 30 min. arba ilgiau pašaldyti šaldytuve, tuomet iškočioti ir iškloti ja kepimo skardelę. Man šis būdas nepatinka, nes išimta iš šaldytuvo tešla būna labai kieta ir sunkiai kočiojama. Aš užminkytą tešlą šaldau trumpiau, apie 10-15 min., o kartais iš karto iškočioju, iškloju ja kepimo formą**** ir dedu į šaldytuvą. Kol pagaminu įdarą, iš šaldytuvo ištraukiu puikų, tvirtą pyrago pagrindą. Jeigu išklojus kepimio formą, liko tešlos likučių, juos susukite į maistinę plėvelę arba uždenkite, kad neapdžiūtų, ir taip pat laikykite šaldytuve.
2. Paruoškite pyrago įdarą. Dideliame dubenyje sumaišykite moliūgų tyrę ir nesaldų kondensuotą pieną. Gautą mišinį pasaldinkite. Siūlyčiau iš pradžių supilti apie pusę puodelio cukraus ir paragauti - jeigu nemėgstate labai saldžių pyragų, o moliūgas, iš kurio virėte tyrę, buvo pakankamai saldus, galbūt tiek cukraus ir užteks. Jeigu ne, įberkite papildomai cukraus - tiek, kad įdaras būtų norimo saldumo (tik turėkite galvoje, jog pyrago tešla ir plakta grietinėlė saldinami nebus). Kai masė bus norimo saldumo, įmuškite kiaušinius, sudėkite prieskonius, druską ir miltus arba džiūvėsėlius. Išplakite, kad gerai išsimaišytų.
3. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C. Paruoštą įdarą supilkite į tešlos krepšelį ir kepkite pyragą apie 20 min. Per tą laiką įdaras turėtų gerokai sutirštėti. Jeigu liko tešlos likučių, dabar juos iškočiokite, pagaminkite dekoratyvines detales ir, atidarę orkaitę, išdėliokite jas ant pyrago paviršiaus (daugiau apie dekoravimą žr. pastabas virš recepto). Uždarę orkaitę, kepkite pyragą toliau, kol jis pakils, o tešlos krašteliai ir dekoracijos gražiai parus. Mano orkaitė nelabai kaitri, aš iš viso kepu pyragą apie 1 val., tačiau gali būti, kad jums jį reikės kepti trumpiau - išimkite pyragą tada, kai jis atrodys iškepęs, ir stenkitės jo neapdeginti.
4. Išimtą pyragą labai gerai atvėsinkite. Vėsdamas jis šiek tiek sukris - neišsigąskite, taip ir turi būti.
5. Prieš patiekdami, išplakite grietinėlę ir pagardinkite ją cinamonu. Jeigu norite, pyragą apsijokite cukraus pudra.

* Galite naudoti bet kokį kitą trapios tešlos receptą; aš čia pateikiau savo mėgstamiausią, kurį naudoju beveik visiems - tiek saldiems, tiek ir nesaldiems - trapios tešlos pyragams.

** Čia puikiai tiks meduoliams skirtas prieskonių mišinys. Galite prieskonių mišinį moliūgų pyragui pasigaminti ir patys: norimomis proporcijomis sumaišykite maltą cinamoną, kardamoną, gvazdikėlius, imbierą, muskato riešutą, kvapiuosius pipirus, vanilę. Nebūtina naudoti visų prieskonių, išsirinkite 2-4 savo mėgstamiausius arba naudokite tuos, kuriuos turite po ranka.

*** Kaip jau minėjau pastabose virš recepto, aš nemėgstu apkepti tešlos krepšelio, todėl įdarą papildomai sutirštinu (dažniausia naudoju džiūvėsėlius, o ne miltus). Jeigu jūs tešlos krepšelį nuspręsite apkepti, miltų ar džiūvėsėlių įdare galite atsisakyti.

**** Jeigu jūsų naudojama skardelė nelabai žema, užteks, kad ji būtų 23 cm diametro; aš naudojau gana žemą 24,5 cm diametro kepimo formą.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Mary Margaret McBride's Harvest of American Cooking, New York: G.P. Putnam's Sons, 1957. p. 392.

Braškių duona

Stiklinė pieno ir kelios riekės baltos duonos su uogiene - anot mano vyro, tai pati tikriausia ir labiausia vaikystę primenanti vakarienė, atėjus vasarai. O ar jūsų šeimoje būta/ tebeesama tokios tradicijos? Mano mama pieno, duonos (tiksliau, batono arba pynutės) ir uogienės dažniausia pasiūlydavo pavakariams. Visą dieną prabėgioję lauke, mes, vaikai, šluote šlavėme viską, kas padėta ant stalo, ir jautėmės devintame danguje. Apie produktų derinimą, glitimą, laktozę ir kitokius baubus anuomet niekas nė girdėti nebuvo girdėjęs - visi džiaugėsi tuo, ką turi, ir mėgavosi Dievo dovanomis. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, jog vasarines uogienes, skirtas greitam valgymui, mama virdavo šiek tiek kitaip negu žiemines, t.y. stengdavosi jų nepersaldinti ir cukraus į puodą berdavo šykštokai.

Dabar mūsų šeimos valgymo režimas labiau primena itališką, o ne tradicinį lietuvišką modelį: puodelis kavos/ arbatos ir koks sausainis iš ryto, lengvi pietūs darbe/ mokykloje, na, o vakare, namiškiams pagaliau susirinkus prie bendro stalo, - pagrindinis ir svarbiausias dienos valgis. Kadangi visi būna kaip reikiant išalkę, pieno stiklinė ir saldumynai tokiu metu nieko nevilioja; net jeigu diena pasitaiko itin karšta, ir šiltų patiekalų nesinori, gaminame kokias nors salotas su žuvimi, paukštiena, sūriu ir pan. Tuo tarpu į senamadišką sočių pietų ir lengvos vakarienės ritmą mūsų šeima įtaiko nebent laisvadieniais, ir tai ne visada. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl kai kurie vaikystės ritualai, kadaise atrodę tokie natūralūs ir nepajudinami, dabar po truputį grimzta į nostalgiškų prisiminimų patalus.

Nuotrauka Kristinos

Vis dėlto praėjusį penktadienį nusprendžiau, jog reikėtų pradžiuginti namiškius kokiu saldžiu patiekalu, tinkančiu šeštadienio pusryčiams, o gal net vakarienei. Ilgai nedvejojusi, susiradau braškių duonos receptą - jis užkliuvo už mano akių visai neseniai, kai gaminau špinatų dažinį. Anksčiau aptartoje knygoje, reprezentuojančioje Oregono virtuvę, kepinys, pavadintas Strawberry Spice Loaf (liet. pažodžiui: prieskoninis braškių kepaliukas) puikuojasi ne pyragų/ desertų, o duonos skyriuje. Prie recepto pažymėta, jog braškių duona puikiai tiks priešpiečių sumuštiniams; beje, žodis sumuštiniai tekste rašomas be kabučių. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad mes šį kepinį valgėme kelias dienas, ir iš ryto, ir vakare, o paros laikas niekaip neįtakojo jo gerumo :)

Nuotrauka Kristinos

Mūsų akimis žiūrint, braškių duona - tai visai ne duona, o drėgnas, minkštas ir kvapnus keksas. Kaip atskirti saldžias duonas nuo keksų, vienareikšmių ir labai aiškių kriterijų kaip ir nėra. Garsi JAV šefė Rose Levy Beranbaum knygoje The Bread Bible (liet. Duonos Biblija, 2003, p. 94-95) aiškina, jog saldžios duonos nuo keksų skiriasi tuo, jog į jų tešlą dedama mažiau riebalų bei cukraus, naudojami paprasti, o ne keksams skirti miltai, tešla visada pilama į pailgas kepimo formas, o iškepusi duona raikoma riekelėmis ir patiekiama pintuose duonos krepšeliuose. Prie saldžios duonos dažniausia pasiūloma sviesto, kreminio sūrio ar kitų priedų, kurie lyg ir turėtų kompensuoti kepinio "sausumą" bei, palyginti su keksais, mažesnį purumą.

Tačiau teorija ir lieka teorija, o praktikoje dažniausia pilna visokių išimčių ir prieštaravimų. Pavyzdžiui, tam, jog įvairios saldžios duonos įgytų papildomo drėgnumo ir saldumo, į jas dažnai dedama bananų, cukinijų, morkų ir kitokių vaisių, uogų ar daržovių (šiuo atveju - braškių). Tačiau šie priedai, turintys kompensuoti riebalų ir cukraus trūkumą, gali sukurti naujų problemų. Mat jų padauginus, tešla gali tapti pernelyg drėgna ir sunki, tokia, kuri kepdama kyla prastai arba iš viso nekyla, net po poros valandų orkaitėje lieka tarsi "guminė". Kad taip nenutiktų, labai svarbu laikytis dviejų taisyklių - 1) nepasiduoti pagundai įdėti daugiau priedų, negu nurodyta recepte ir 2) pašalinti iš jų kaip įmanoma daugiau drėgmės. Štai kodėl, kepdami braškių duoną, jokiu būdu nepraleiskite pirmojo punkto ir skirkite laiko braškėms paruošti - tai ne mažiau svarbu negu kuo kruopščiausiai nusunkti cukinijų tarkius, kepant cukinijų duoną. Tarp kitko, internete susiradau puslapį (nuoroda žemiau), kuriame žmonės, išbandę šį braškių duonos receptą, dalinasi savo patirtimi ir įspūdžiais. Dauguma atsiliepimų pozityvūs ir labai pozityvūs, tačiau yra ir tokių, kuriems kepinys nepavyko, t.y. neiškilo - akivaizdu, jog jie nepasivargino tiksliai išpildyti instrukcijų ir tinkamai neparuošė/ nepamatavo uogų. Tad nekartokite šios klaidos - ir pasimėgaukite puikiu, vasarišku gardumynu.

Nuotrauka Kristinos

Strawberry Spice Loaf - braškių duona

Ingredientai: (išeis 1 nedidelis keksas)*

1 ½ puodelio smulkintų braškių su kuo mažiau sulčių** (1 puodelis - 250 ml)

1 ½ puodelio kvietinių miltų

1 puodelis cukraus

½ a.š. druskos***

1 ½ a.š. cinamono

½ a.š. smulkinto muskato riešuto

½ a.š. sodos

160 ml neutralaus skonio aliejaus

2 kiaušiniai

Kreminio sūrio (patiekiant; aš naudoju Philadelphia Original)

1. Prieš kelias valandas arba iš vakaro paruoškite braškes. Jas reikėtų supjaustyti ir kuriam laikui palikti, kad išsiskirtų kuo daugiau sulčių (žr. pastabą žemiau). Sultis nusunkite ir atidėkite - jų prireiks tiekiant keksą.
2. Viename dubenyje sumaišykite sausus ingredientus: miltus, cukrų, druską, cinamoną, muskato riešutą ir sodą. Sodos gesinti nereikia - vėliau tą padarys uogose esanti rūgštis.
3. Į kitą dubenį supilkite aliejų ir įmuškite kiaušinius. Suplakite, tuomet sudėkite sugrūstas braškes. Aš darau taip: aliejų, kiaušinius ir braškes sutrinu elektriniu trintuvu, naudodama antgalį su peiliukais - tuomet masė tampa vientisa ir tiršta; tiesa, braškių sėklytės lieka, vėliau jos kepinyje juntamos kaip aguonų grūdeliai. Jeigu norite, kad kekse būtų uogų gabaliukų, galite braškes sugrūsti kaip nors kitaip (pavyzdžiui, grūstuvu, kuris skirtas bulvėms grūsti), o į kiaušinių-aliejaus plakinį įmaišyti jas mentele ar šaukštu.
4. Į skystą masę mentele įmaišykite sausus ingredientus. Maišykite atsargiai ir stenkitės neplakti, kad tešla per daug nepraskystų. Tešla turėtų atrodyti kaip tiršta grietinė - jeigu uogos buvo itin sultingos, o tešla atrodo skystoka, į masę papildomai įberkite 2-4 v.š. miltų, antraip dėl drėgmės pertekliaus keksas gali nekilti ir būti lyg "guminis".
5. Supilkite tešlą į ne per didelę, pailgą kekso formą (originaliame recepte nurodoma, jog jos ilgis turėtų būti maždaug 22-23 cm), išteptą riebalais ir pabarstytą miltais. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 1 val., arba kol kepinys pakils (neišsigąskite, labai aukštas jis neaugs), įtrūks, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas nebus aplipęs tešla.
6. Iškeptą braškių duoną 15-20 min. vėsinkite kepimo formoje, tuomet išimkite ir baikite vėsinti ant grotelių. Jeigu norite, galite apibarstyti cukraus pudra. Supjaustykite riekelėmis. Patiekite su kreminiu sūriu, įmaišę į jį norimą kiekį braškių sulčių/sirupo. Jeigu norite, sumuštinius pagardinkite smulkintomis braškėmis.
7. Braškių duona gardi būna 2-3 dienas, tik reikėtų ją saugoti pridengtą, kad neapdžiūtų pjūvio vieta.

* Originaliame recepte siūloma kepti iškart 2 keksus - atitinkamai nurodyti ir produktų kiekiai. Man tiek kepinių pasirodė per daug, todėl žemiau bus instrukcijos, kaip iškepti vieną nedidelį keksą iš pusės produktų normos.
** Originaliame recepte nurodoma, jog galima naudoti tiek šviežias, tiek ir šaldytas bei atšildytas braškes, tačiau iš uogų reikia pašalinti kuo daugiau sulčių. Knygoje siūloma braškes valandai palikti kambario temperatūroje, o tuomet nupilti susidariusias sultis (jos vėliau bus įmaišomos į kreminį sūrį). Iš savo patirties galiu pasakyti, jog toks metodas nėra labai veiksmingas, nes sulčių išsiskiria ne itin daug, o perteklinė drėgmė neleidžia keksui iškilti. Aš darau taip: supjaustau plonomis riekelėmis maždaug 2-3 puodelius braškių, apibarstau jas 2-3 v.š. cukraus ir dedu į šaldytuvą kelioms valandoms (arba nakčiai). Braškių sulčių išsiskiria tikrai nemažai, uogos išsausėja. Jas sudedu į sietą, kad gerai nulašėtų, o tuomet panaudoju keksui reikalingą kiekį. Sirupą ir likusias uogas patiekiu su kreminiu sūriu prie iškepto kekso.

*** Aš savo virtuvėje visada naudoju rupią druską, kuri, sumaišyta su sausais ingredientais, nespėja ištirpti ir gerai pasiskirstyti. Dėl šios priežasties, nepaisydama instrukcijų, aš druską linkusi dėti į plakamus skystus ingredientus (kitas būdas - prieš naudojimą sugrūsti ją grūstuvėje).

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:

A Taste of Oregon, USA, Oregon, Eugene: Junior League of Eugene, 2001, p. 139. Internetinė versija su komentarais bei receptą išmėginusių žmonių patarimais čia.