Estiška dilgėlių sriuba

Seniau, dar prieš visus karantinus, mėgdavau nusiskųsti (ir turbūt ne aš viena), jog mūsų šalyje per mažai kokybiškų renginių ir reginių. Cha!.. Gyvenimas parodė, kaip iš tikrųjų atrodo badas šioje srityje. Žinoma, ir užsidarę namuose galėjome skaityti knygas, per televizorių ar kompiuterių ekranus žiūrėti filmus, spektaklius ir koncertus, netgi pavaikštinėti po virtualias dailės parodas. Bet, sutikite, jog internetas negali pakeisti gyvų susitikimų - nei su artimaisiais, nei su draugais, nei su menu. Nuotolis sustabdo tą magišką apsikeitimą energija, ir turbūt todėl žmonės, priversti ilgą laiką praleisti vienatvėje, ima justi skausmingą diskomfortą. Antra vertus, karantino patirtis mus išmokė labiau vertinti tai, ką anksčiau laikydavome savaime suprantamais dalykais - net jeigu tai paprasčiausias puodelis kavos, išgertas lauko kavinukėje. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrinius renginius, pamažu sugrįžtančius į mūsų gyvenimą. Man regis, dabar jie laukiami labiau negu bet kada - ypač tie, kurie suorganizuoti su meile ir išmanymu.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, ar visi šio tinklaraščio skaitytojai matė skelbimus, jog jau rytoj, gegužės mėn. 20 d. prasideda Kauno literatūros savaitė? Tiesa, dalis šio renginio susitikimų bus virtualūs, nes pandemija vis dar neleidžia nei laisvai ir saugiai keliauti, nei renginiuose dalyvauti didelėms žmonių grupėms. Vis dėlto literatūrinės savaitės organizatoriai įdėjo daug pastangų, kad bent dalis šventės persikeltų į miesto erdves. Peržiūrėkite programą - gal norėsite paklausyti, kaip Laisvės alėjoje aktoriai skaito poeziją pro atvirą langą, gal susigundysite susipažinti su Kauno literatūriniu maršrutu, o gal suplanuosite ateiti į gyvus susitikimus su rašytojais? Rinktis tikrai yra iš ko - į Kauno literatūros savaitę pakviesti ir Lietuvos, ir užsienio autoriai, ir tie, kuriuos be abejonių vadiname klasikais, ir tie, kurie dar tik pradeda savo kūrybinį kelią.

Kauno literatūrinės savaitės programos ieškokite oficialiame renginio puslapyje čia.

Knygų pasaulyje mes visi turime savo favoritus. Aš, pavyzdžiui, bene labiausiai nudžiugau, renginio programoje išvydusi Sauliaus Tomo Kondroto vardą - tai vienas pačių mėgstamiausių mano rašytojų, kurio tekstus (kaip ir Marcelio Prousto romanus) galiu skaityti iš naujo ir iš naujo, ir visuomet su tuo pačiu malonumu, mat negaliu atsispirti santūriai elegatiškai šio autoriaus kalbai. Literatūros savaitėje sutiksite ir kitus puikius lietuvių autorius - naują romaną pristatysiantį Rimantą Kmitą (jei skaitėte Pietinia kronikas, tai žinote, kaip lengva įsimylėti šio rašytojo kūrybą!) ir unikalius efemeriškus pasaulius tveriančias poetes - Enriką Striogaitę bei Indrę Valantinaitę.

Rengininio svečiai - Baltarusijos rašytojas Viktoras Martinovičius, Liuksemburgo prozininkė Nathalie Ronvaux, Vokietijos šiuolaikinės literatūros žvaigždė Ingo Schulze. Kuomet su užsienio autoriais susiduriu pirmą kartą, mėgstu šiek tiek pasiruošti - perskaityti vieną kitą kūrinį, susirasti kokį interviu ar pan. Vis dėlto, kalbant apie kitų šalių rašytojų kūrybą, Lietuvoje beveik visada iškyla viena ir ta pati bėda: verstinių tekstų arba mažai, arba jų iš viso nėra. Ne kitaip yra ir šį kartą: Viktoras Martinovičius ir Nathalie Ronvaux tebelaukia, kol jų knygos prabils lietuviškai. Deja, reikia priimti tai kaip duotybę: kasmet pasaulyje pasirodo tūkstančiai kūrinių, ir mūsų vertėjų pajėgos aiškiai per mažos, kad į lietuvių kalbą būtų operatyviai išverčiama viskas, kas nusipelno dėmesio. Vis dėlto, mano nuomone, į šią situaciją neverta žiūrėti pernelyg pesimistiškai. Geriau jau mokytis užsienio kalbų - na, bent vienos kalbos, kuria galėtumėte daugmaž laisvai skaityti. Tai, kad užsienio kalbos - bene perspektyviausias ir efektyviausias būdas neatsilikti nuo gyvenimo jau seniai suprato ne itin skaitlingos Europos tautos, pavyzdžiui, skandinavai. Ir kuo anksčiau mes prie jų prisijngsime, tuo mums patiems bus geriau.

Tuo tarpu iš visų Kauno literatūros savaitėje pristatomų svečių Lietuvoje bene geriausiai žinomas Ingo Schulze. Į lietuvių kalbą išverstas jo romanas Adomas ir Evelina (2008, liet. 2009), taipogi porą apsakymų: Mobilusis telefonas (žr. knygoje Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymai (2006), p. 83-95) ir Estijoj, kaime (žr. internetinę versiją čia). Romanas Adomas ir Evelina Lietuvoje buvo sutiktas gana tyliai, gal todėl, kad jį skaityti reikia susikaupus. Betgi tuo pačiu metu ir skaityti, ir mąstyti - ne kiekvienam įveikiama užduotis ("Yra kažkokių biblinių sąsajų, bet jos buvo per giliai, kad atkapstyčiau" - prisipažįstama vienoje lietuviškoje recenzijoje). Iš tikrųjų Adomas ir Evelina - daugiaplanis tekstas, kurį galima peskaityti ir kaip meilės dramą (sudėtingi vyro ir moters santykiai), ir kaip politinį romaną (geležinės uždangos ir pabėgimo į Vakarus tema), ir kaip sušiuolaikintą biblinę istoriją (herojai susigundo paragauti uždrausto laisvės vaisiaus ir dėl to sulaukia pasekmių), galų gale - kaip kūrinį apie menininką ištikusią tragediją (Adomas, savo amate labiausiai branginęs kūrybingumą, priverčiamas tapti juodadarbiu). Aš pati ko gero daugiau klausimų turėčiau ne romano turiniui, o rašymo būdui, tiksliau, į pabaigą vis akivaizdesniam teksto fragmentiškumui. Nežinia, ką byloja pasakojimo šuoliai: ar tai, jog autorius pavargo ir išsikvėpė, ar tai, kad jo herojai jaučiasi vis labiau pasimetę, ir jiems sunkiai sekasi savo lūkesčių, norų ir veiksmų gijas surinkti į vieną krūvą. Bet juk ne veltui sakoma, jog šiuolaikinis menas privalo palikti vietos skaitytojo vaizduotei :) Be to, gyvenime dažnai nebūna vienareikšmių atsakymų, tad viską "sudėlioti į lentynėles" - misija neįmanoma. Turbūt neatsitiktinai knygos viršelį puošia Rene Magritte paveikslas La Tentative de L'Impossible (1938. liet. Neįmanomybės siekis). Beje, Andreas Goldstein yra sukūręs filmą Adam und Evelyn (2018), bet neskaičiusiems romano, jis ko gero bus sunkiai suprantamas; susidaro įspūdis, kad per Ingo Sculze kūrinį režisierius prabėga it vėjas per medžių viršūnės. Man asmeniškai patiko tik vienas dalykas - kaip filme vaizduojamas laukiniškas, pirmapradį rojų primenantis Adomo sodas.

Visiems, kurie nenori ar neturi kada gilintis į romano peripetijas, labai rekomenduoju perskaityti Ingo Schulze apsakymą Estijoj, kaime, kurį lengvai rasite internete. Kūrinys įtaigiai parašytas ir nuotaikingas, o ir Estijos realijos ko gero ne vienam letuviui bus artimesnės ir suprantamesnės už Vokietijos istorijos interpretacijas. Nors nežinau, gal man apsakymas pasirodė toks "savas" tik todėl, kad praėjusią vasarą, atostogaudami su draugais, buvome apsistoję kaip tik tose vietovėse, apie kurias pasakoja Ingo Schulze. Šiaurės Estijos gamta iš tikrųjų nuostabi! Ir atmosfera ten tokia, kuri norom nenorom verčia patikėti fantastiškiausiais dalykais, kure tose giriose (esą) gali nutikti. Netgi tokiais, kurie aprašyti Estijoj, kaime :)

Na, o kadangi mano tiklaraštis šiaip ar taip kulinarinis, parinkau jums estiškos dilgėlių sriubos receptą. Kaip ir dauguma patiekalų Estijos virtuvėje, sriuba nepretenzinga, bet pavasariška ir gardi. Žinoma, estai dilgėlių sriubas verda įvairiais būdais, bet šis variantas man pasirodė įdomus, nors ir ne toks neįprastas kaip bulgariška dilgėlių sriba. Svarbiausia, nepatingėkite išsivirti tikro, kvapnaus ir sodraus naminio sultinio. Tai visai nesudėtinga: užkaitę puodą, palikite jį ramiai kunkuliuoti, ir skirkite porą valandų skaitymo džiaugsmui.

Nuotrauka Kristinos

Nõgesesupp - estiška dilgėlių sriuba

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijos)

500 g jaunų dilgėlių (galite jas maišyti su jaunais garšvų lapais)

2 v. š. sviesto

2 v. š. miltų,

1-1,5 l vištienos arba kitokio mėsos sultinio*

1 kiaušinio trynys

2 v. š. grietinės (ir dar šiek tiek patiekiant)

2 kietai išvirti kiaušiniai

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Dilgėles perrinkite, pašalinkite sumedėjusius stiebus, nuplaukite. Sudėję į didelį dubenį, užplikykite verdančiu vandeniu. Po poros minučių dilgėles išgriebkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų bei atvėstų; paspauskite, kad lapuose liktų kuo mažau vandens. Nuplikytas dilgėles smulkiai supjaustykite ir atidėkite, kol prireiks.
2. Puode išlydykite maždaug 2 v. š. sviesto ir jame pakepinkite miltus. Nuolat maišydami, po truputį supilkite sultinį. Užvirinkite.
3. Sudėkite paruoštus dilgėlių lapus ir pavirkite apie 5-10 min. Pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
4. Pabaigoje įmaišykite su grietine ištrintą kiaušinio trynį ir iškart nukaiskite.
5. Patiekite, papuošę kietai virtais kiaušinais. Papildomai pasiūlykite grietinės, virtų bulvių ar duonos.

* Originalus receptas leidžia naudoti vandenį, bet (sakau iš patirties) tai nėra geras pasirinkimas, nes sriuba tokiu atveju bus pakankamai prėska. Seniau, kai žmonės, ypač vargingai gyvenę, pavasarį pritrūkdavo mėsos, kitokios išeities tiesiog nebuvo, tačiau šiais laikais nepatingėkite išsivirti gero naminio sultinio, kuris dilgėlių sriubą pakylės į visai kitą lygį.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Сильвия Кальвик, Эстонская кухня, Таллин: Периодика, 1987, с. 100.

Mėsiška perlinių kruopų košė

Ne per seniausia, rašydama apie Šv. Martyno raguolius, sakiau, jog šio šventojo pagerbimas - paskutinė didesnė vėlyvo rudens šventė. Tačiau tai nereiškia, jog krikščioniškame kalendoriuje nėra mažesnių progų! Viena tokių - Šv. Kotrynos diena, pažymima lapkričio 25-ąją (stačiatikių bažnyčioje - lapkričio 24-ąją). Lietuvoje ją retai kas prisimena, nors iki pat XIX a. pabaigos, sako, į Šv. Kotryną kreipdavęsi senberniai, prašydami geros, protingos žmonos. Dėl šios priežasties lapkričio 25-oji mūsų krašte netgi vadinta Senbernių diena :) Šiais laikais Šv. Kotryną turbūt dažniausia prisimena dvasininkai, dailėtyrininkai ir moterys, turinčios šį gražų vardą bei švenčiančios savo varduves.

Tiesą sakant, šventųjų sąrašuose yra bent 9 Kotrynos. Vis dėlto pati žinomiausia Šv. Kotryna, kurios atminimui skirta lapkričio 25-oji diena - tai Kotryna Aleksandrietė, IV amžiuje Egipte, Aleksandrijoje, gyvenusi aristokratė, garsėjusi savo grožiu ir išmintimi. Ji užsitraukė Romos imperatoriaus Maksentijaus nemalonę, atsisakiusi tapti jo meiluže, priėmusi krikštą ir atvertusi į krikščionybę didelį būrį pagonių, įskaitant 50 romėnų filosofų bei oratorių, kurie nesugebėjo jos nuginčyti viešo disputo metu. Už tai Kotryna Akeksandrietė buvo kankinama ir galiausiai nukirsdinta. Mergelė kankinė buvo ypač garbinama viduramžiais, o ir vėliau ją savo globėja pasirinko daugelio profesijų atstovai, įvairių šalių miestai bei parapijos, Šv. Kotrynos vardu krikščioniškame pasaulyje pavadintas ne vienas vienuolynas, bažnyčia, mokykla bei geografinis objektas. Beje, pastaroji tradicija neišnyko ir moderniais laikais - pavyzdžiui, 1935 m. Šv. Kotrynos (angl. Catharina) garbei buvo pavadintas vienas iš Mėnulio kraterių.

Vis dėlto Romos katalikų Bažnyčia, pritrūkusi patikimų įrodymų, jog Kotryna Aleksandrietė buvo istorinis asmuo, 1969 m. nusprendė daugiau nepopuliarinti jos vardo. Tačiau šalims ir vietovėms, kurios nuo seno Kotryną Aleksandrietę laikė savo patrone ir jos garbei rengė iškilmes, buvo palikta teisė puoselėti senąsias tradicijas. Šventosios kultas tebėra gyvas Egipte, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Kanadoje ir kitur. Į šį sąrašą patenka ir estai, kuriems lapkričio 25-oji - kur kas reikšmingesnė diena negu mums.

Nuotrauka Kristinos

Kadripäev, Šv. Kotrynos diena, Estijoje nuo seno yra laikoma rimta švente, kurios nesugebėjo užgniaužti net sovietmečio represijos. Dabar Kadripäev švenčiama be jokių apribojimų ir vis dar labai noriai, nepaisant to, kad dauguma šios dienos papročių yra susiję su agrarinė kultūra. Na, bet norint suprasti Kadripäev šventės logiką, reikia šiek tiek paaiškinimų.

Kitaip negu daugelyje šalių, lapkričio 11 d. paminimą Šv. Martyną estai laikė grynai vyriška švente, ta chronologine riba, kuomet vyrai baigia darbus laukuose - arimą, sėją, mėžimą ir pan. Net ir pagrindinis Šv. Martyno patiekalas Estijoje ilgą laiką buvo ne žąsis, o virta, su bulvėmis ir griežčiais patiekta kiaulės galva - suprask, itin stiprus, vyriškas valgis. Ūkiniai kaimo moterų metai Estijoje nusitęsdavo iki lapkričio 25 d., Šv. Kotrynos dienos. Iki šios datos turėjo būti padaryti visi moterims priklausę žemės ūkio darbai, pasiruošta verpimo, audimo ir mezgimo sezonui šiltose trobose. Per Šv. Kotryną moterys į tvartus suvarydavo paskutinius galvijus, mat Estijoje ganymas ir gyvulių priežiūra traktuoti kaip moteriška veikla. Ypač daug dėmesio tekdavo avelėmis, "moteriškiems" gyvulėliams, kuriais rūpintis buvo išskirtinai namų šeimininkių pareiga. Šv. Kotryną priklausydavo aveles kuo sočiausiai pašerti; tą dieną jų jokiu būdu nebuvo galima jų skersti ar kaip nors skriausti. Saugantis, kad avys nesusižeistų, netgi rudeninis vilnos kirpimas tradiciškai prasidėdavo tik po Šv. Kotrynos, avių globėjos, dienos. Kokiu būdu estai Šv. Kotryną susiejo su avimis? Geras klausimas :) Pagal vieną iš legendų, nukankinus ir nukirsdinus šventąją, iš jos kūno pasipylė ne kraujas, o pienas. Dėl to Kotryna Aleksandrietė agrarinėse bendruomenėse siejama su gyvulininkyste ir balta spalva, simbolizavusia ne tiktai pieną, o ir dvasios tyrumą. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl Kadripäev švenčiantys žmonės pasipuošia baltai; dar daugiau - kadangi šventė laikoma moteriška, tai net berniukai ir vyrai jos metu vilki ilgomis baltomis tunikomis, suknelėmis ar kitais neįprastais, moteriškais drabužiais. Tačiau yra ir alternatyva: norintieji gali rengtis linksmais kostiumais ir dalyvauti persirengėlių eitynėse. Pastarieji, panašiai kaip Užgavėnių dieną, vaikštinėja būreliais, dainuoja, šoka, groja, užsukę į kiemus linki, kad gyvulių bandos būtų gausios ir sveikos, o už tai tikisi gauti vaišių ar smulkių dovanų.

Popierinės avelių aplikacijos, kurias, švęsdami Kadripäev dieną, sukūrė Kuresarės miesto gimnazijos mokinukai. Foto iš čia.

Tačiau yra tyrinėtojų, tvirtinančių, jog Kadripäev papročiai atkeliavo dar iš ikikrikščioniškų laikų. Apie labai seną apeigų kilmę esą liudija netgi šventės pavadinimas: juk etimologai Kotrynos (Katerinos, Jekaterinos) vardą kildina iš senovės graikų Hekatės (Aikaterine, Hekaterine) vardo. Sutapimas ar ne, bet deivė Hekatė irgi buvo avių bei ožkų globėja, pagerbiama lapkričio mėnesį. Na, o balta spalva, anot šios versijos šalininkų, žemdirbiams pirmiausia reiškė sniegą ir artėjančią žiemą.

Mažai ką bendro su Šv. Kotrynos kultu turi tradicija Kadripäev dieną virti perlinių kruopų košę ir, pageidautina, suvalgyti ją avidėje - greičiausia tai aukojimų senosioms dievybėms atgarsis. Šiaip ar taip, estų nuomone, tai turėjo garantuoti puikią avelių sveikatą ir gerą jų prieaugį ateinančiais metais. Žinoma, Estijoje yra ir kitų, greičiausia naujesnių kulinarinių papročių, būdingų lapkričio 25-ajai. Pavyzdžiui, dažname kieme ta proga pjauta višta, kepti duonos paplotėliai, gaminti žirnių ar pupų kukuliai ir pan. O štai virti ir valgyti kopūstus buvo užginta - pastarasis draudimas esą užtikrina, jog ateinančiais metais šių daržovių daigų neiškapstys ir/ar nenules vištos, žąsys ar kiti naminiai paukščiai.

Nuotrauka Kristinos

Kadangi viename įraše nėra galimybių apžvelgti kelių patiekalų, šiandien siūlau daugiau dėmesio skirti estiškai perlinių kruopų košei. Mokslininkai tvirtina, jog dažnas ir gausus miežinių kruopų ir miežinių miltų vartojimas - visoms ugrų-finų virtuvėms būdinga ypatybė. Nenuostabu, jog Estijoje nuo seno buvo verdama daug rūšių sriubų bei košių su perlinėmis kruopomis, ir tikrai ne vien tik Šv. Kotrynos dieną. Estai pelines kruopas tradiciškai derina su pienu bei pieno produktais, mėsa, spirgučiais, bulvėmis, raugintais kopūstais, griežčiais, grybais ir t.t. Kiekviena iš šių senųjų košių turi savo pavadinimą, sezoniškumą, virimo bei valgymo tradicijas, pagardus ir pan. Žodžiu, jeigu nesugalvojate, ką nuveikti su perlinėmis kruopomis, pavartykite estų virtuvei skirtas knygas ar internetinius puslapius - idėjų rasite tiek, kiek širdis geidžia :)

Šįkart jūsų dėmesiui - labai paprastai pagaminama, ekonomiška, soti ir tikrai gardi estiška perlinių kruopų košė su mėsa. Jos nuotraukas padariau dar praėjusią žiemą, bet vis neprisiruošdavau patiekalo aprašyti. Na, bet dabar, regis, pats metas užbaigti, kas pradėta, ir ne tik todėl, kad artėja Šv. Kotrynos diena. Gruodis jau visai ant nosies, o kada dar valgyti panašias košes/ troškinius, jeigu ne šaltuoju metų laiku?

Nuotrauka Kristinos

Košės receptą suradau tradicinei estų virtuvei skirtoje Silvijos Kalvik knygoje, ir, kaip esu įpratusi, stengiausi likti kuo ištikimesnė originalui. Vis dėlto kai kurias minimalias korektūras teko įvesti. Bene akivaizdžiausia iš jų - košės pagardinimas/ papuošimas kepintais svogūnais ir svogūnų laiškais. Mat pagaminta košė pasirodė esanti puikaus skonio ir... siaubingos pilkos spalvos. Kadaise, kai žmonės gyveno kur kas kukliau negu mes, o ir mėsos, ypač šviežios, gaudavo paragauti tik retkarčiais, ko gero į patiekalo išvaizdą buvo gilinamasi mažiausia. Nūnai, kai mes pirmiausia valgome akimis, tenka pagalvoti ir apie tai, kaip valgį patiekti. Mano nuomone, čia verta sekti Šiaurės šalių pavyzdžiu: šiuolaikinėse suomių, švedų, norvegų, islandų, danų virtuvėse sugebama minimaliomis priemonėmis estetizuoti senuosius patiekalus, kad jie atrodytų bent šiek tiek patraukliau. Patiekdama perlinių kruopų košę su mėsa, aš priėmiau sprendimą papuošimui naudoti pakepintus svogūnus ir svogūnų laiškus, tačiau jūs galite elgtis ir kitaip: tarkime, į košę įmaišyti sutarkuotą morką, kuri patiekalui suteiks papildomo skonio ir spalvinį akcentą.

Apie Šiaurės šalių virtuves, gamindama šią estišką košę, prisiminiau neatsitiktinai. Ją siūloma patiekti su bruknių uogiene ir pienu - ir tai neabejotinai skandinaviškas šio patiekalo bruožas. Kadangi knygoje nebuvo detalizuota, kaip paruošti bruknių uogienę, aš ramia sąžine šviežių bruknių pagardą gaminau taip, kaip jis tradiciškai gaminamas prie švediškų kukulių. Patiekti pieną prie mėsiškų ar kitokių nesaldžių patiekalų - taipogi Šiaurės Europos šalyse įprasta praktika. Koks nors norvegas gali nė nemirktelėjęs pienu užgerti sumuštinį su majonezu bei žuvimi ir tvirtinti, kad tai - labai skanu ir labai sveika. Bet jeigu jūs subloguojate vien nuo tokios minties, šiuo papročiu geriau nesekti :)

Nuotrauka Kristinos

Palyginti su recepto originalu, maniškis turi kiek ilgesnį ingredientų sąrašą ne tik dėl papuošimų, o ir dėl kitų priežasčių. Kaip jau esu minėjusi įraše Pyragėliai su plaučių įdaru, Silvija Kalvik, garsi estiškų kulinarinių knygų autorė, savo šalies receptus užrašo kaip priminimus, t.y. itin lakoniškai ir toli gražu ne visuomet aiškiai tiems, kurie virtuvėje yra naujokai. Štai kaip atrodo jos pateiktas mėsiškos perlinių kruopų košės receptas:

Perlinė košė su kiauliena, troškinta orkaitėje

1 l kruopų, 3½ l vandens, 400 g kiaulienos (šviežios arba sūdytos)

Išmirkytą sūdytą mėsą supjaustyti kubeliais ir sudėti ant puodo dugno drauge su nuplautomis kruopomis, užpilti vandeniu. Troškinti orkaitėje 3 valandas. Paduoti į stalą su pienu ir bruknių uogiene.

Pastebėjote? Šiame recepte net neužsimenama, ką daryti su šviežia mėsa - suprask, kiekviena šeimininkė tokias smulkmenas žino pati. Kaip, beje, ir daugelį kitų mažmožių, su kuriais susiduriama gaminant valgį. Aš receptą užrašiau detaliau, remdamasi savo supratimu ir patirtimi - tikiuosi, šio tinklaraščio skaitytojams tai bus pravartu.

Norėtųsi atkreipti dėmesį ir į Silvijos Kalvik rekomenduojamas produktų normas. Nė neabejokite: iš 1 l perlinių kruopų išeis milžiniškas puodas košės. Tad jeigu nesiruošiate ja vaišinti viso studentų bendrabučio, kruopų kiekį geriau mažinkite perpus. Ir atvirkščiai, šiais laikais, kai mūsų nespaudžia nepriteklius, mėsos į košę galima dėti kiek daugiau negu reikalauja originalus receptas. Bent jau aš dedu, nes tokie yra mano vyrų pageidavimai. Jūs, be abejo, rinkitės tokį mėsos kiekį, kurį manote esant optimaliausią. Skanaus!

Nuotrauka Kristinos

Uunissa haudutettu ohrasuurimopuuro - mėsiška perlinių kruopų košė

Ingredientai (maždaug 4-6 porcijoms)

Perlinių kruopų ir mėsos proporcijas galite keisti savo nuožiūra.

2-3 puodeliai perlinių kruopų (1 puodelis -250 ml)

~500 g kiaulienos, geriau ne visai liesos*

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: kitų pasirinktų prieskonių (smulkinto svogūno ir/ar česnako, tarkuotos morkos, kmynų ir pan.)

Patiekiant:

Bruknių uogienės*

Pieno

1. Perlines kruopas kelis kartus perplaukite. Jeigu košę gaminsite orkaitėje, būtų gerai jas užpilti švariu vandeniu ir bent kelias valandas (arba per naktį) pabrinkinti.
2. Mėsą supjaustykite norimo dydžio gabaliukais (aš naudoju raumeningą šoninę ir pjaustau ją su visa skūrele, kuri po kelių valandų troškinimo suminkštėja ir "ištirpsta"). Mėsą pasūdykite, pagardinkite pipirais ir, jeigu norite, kitais prieskoniais.
3. Mėsą dėkite ant lėtpuodžio arba puodo, tinkamo troškinimui orkaitėje, dugno. Ant viršaus paskleiskite perlines kruopas. Užpilkite vandeniu, geriausia verdančiu - iš arbatinuko ar pan. Vandens turėtų būti tiek, kad kruopos būtų vos vos apsemtos (jeigu kruopos nuplautos, bet nemirkytos - šiek tiek daugiau). Pabarstykite druska. Jeigu košę ruošite orkaitėje, puodą iš pradžių užvirinkite ant ugnies, tada uždenkite, nukaiskite ir pašaukite troškintis.
4. Lėtpuodyje košę virkite apie 4-6 val., orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C - apie 3 val. ar šiek tiek ilgiau. Įpusėjus gaminimo laikui, patikrinkite, ar netrūksta vandens - tai ypač aktualu, jeigu košę gaminate orkaitėje ir naudojate nemirkytas perlines kruopas. Jeigu matote, kad kruopos sugėrė visą vandenį, bet vis dar yra apykietės, įpilkite papildomai verdančio vandens ir lengvai pamaišykite. Taipogi kruopas paragaukite - jeigu reikia, galite jas papildomai pasūdyti.
5. Kai mėsa ir kruopos bus norimo minkštumo ir sūrumo, košę nukaiskite. Patiekite labai karštą, jeigu norite - papuoštą pakepintais svogūnais ir/ar svogūnų laiškais. Prie košės rekomenduojama pasiūlyti bruknių pagardo ir pieno.

* Jeigu pasižiūrėsime į estišką knygos variantą, pamatysite, jog ingredientų sąraše rašoma siankylkeä, t.y. šoninė. Būtent ją aš ir siūlyčiau naudoti.

** Bruknių pagardą prie šios košės galima pagaminti iš anksto, pavyzdžiui, likus dienai iki košės virimo. Aš naudojausi tuo pačiu receptu, kuris paskelbtas įraše švediški kukuliai (žr. pirmąją pastabą po receptu).

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:

Сильвия Кальвик, Эстонская кухня, Таллин: Периодика, 1987, с. 78.

Silvia Kalvik, Eestiläisiä ruokia, Tallinna: Perioodika, 1988, l. 76.

Estiška grybų mišrainė

Estišką grybų mišrainę šį rudenį gaminau pirmą kartą. Tiesą sakant, išbandyti receptą nusprendžiau ne todėl, kad būčiau turėjusi didelių lūkesčių - tiesiog reikėjo kažkaip sunaudoti kalnelį voveraičių ir šilbaravykių, o tą dieną visai nebuvo ūpo virti sriubą ar imtis kokio kito karšto patiekalo. Ir tuomet atsiminiau estišką mišrainę, kurios aprašymai anksčiau vis užkliūdavo už akių, bet kažkodėl neatrodė itin daug žadančiai. Et, tebūnie, suteikime šansą sublizgėt ir šiam valgiui, - pamaniau, ir per gerą pusvalandį savo šeimai paruošiau štai tokius pavakarius.

Mišrainė išėjo puiki ir maloniai nustebino visus, kurie jos ragavo. Žinote jausmą, kai imi netgi truputį gailėtis, jog vieno ar kito recepto neišmėginai anksčiau? Tai va :) Šiame tinklaraštyje yra du mano pamėgti salotų su grybais receptai - salotos su ropėmis, vištiena ir grybais bei Odetos iš Samčio užrašų pasiūlytos salotos su pievagrybiais, morkomis ir lašiša. Estiška grybų mišrainė su kiaušiniais ir obuoliais stipriai skiriasi nuo jų abiejų, tačiau yra verta ne mažesnių pagyrų. Na o galimybė šviežius grybus pakeisti marinuotais arba sūdytais - dar vienas pastarojo užkandžio privalumas, kuris tampa itin akivaizdus, pagalvojus apie sparčiai artėjančią, ilgą lietuvišką žiemą.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu atvirai, tai originaliame recepte švieži grybai iš viso neminimi - iš karto siūloma naudoti sūdytus arba marinuotus. Bet, remdamasis savo patirtimi, galiu jus patikinti: jeigu šviežius grybus iškepsite/ ištroškinsite su prieskoniais, o tuomet atvėsinsite, jie kuo puikiausia tiks šiam užkandžiui paruošti. Jeigu mėgstate marinuotų grybų rūgštelę, šviežius grybus kepimo pabaigoje galite vos vos pašlakstyti actu - efektas bus panašus. Bet man kur kas labiau patiko recepto pastabose pateiktas pasiūlymas įvairovės dėlei į mišrainę įmaišyti obuolį. Aš taip ir padariau: išsirinkau saldžiarūgštį obuolį, jį sutarkavau plonais šiaudeliais ir apsiėjau be acto - nemanau, kad dėl to patiekalo skonis būtų nors kiek nukentėjęs. Tarp kitko, pastabose prie recepto sakoma, jog sultingais obuoliais galima pakeisti visus kiaušinius. Aš pati pastarojo varianto neišbandžiau, bet tiems, kurie laikosi vegetariško arba veganiško mitybos plano, tokia recepto alternatyva gali praversti.

Pakankamai liberaliai estai žiūri ir į grybų mišrainės uždarą. Pagrindiniame recepte figūruoja majonezas, matyt, kaip geriau su kietai išvirtais kiaušiniais derantis ingredientas. O štai tuo atveju, jeigu vietoje kiaušinių rinksitės obuolius, majonezą esą galima pakeisti grietine. Tuo tarpu Karin Annus Kärner, anglų kalba parašytos knygos autorė, siūlo šias salotas gardinti šiek tiek sudėtingesniu uždaru, pagamintu iš majonezo, grietinės, garstyčių, citrinos sulčių ir kitų prieskonių. Aš, atsidariusi savo šaldytuvą, pirmiausia pamačiau nežinia kokia proga vyro nupirktą česnakinį baltą padažą su žolelėmis - jį ir panaudojau mišrainei gardinti. Ar tiko? Labai! Apibendrindama galiu paliudyti: ši estiška mišrainė - vienas iš tų patiekalų, kurie gali ištverti įvairias improvizacijas ir vis tiek likti puikaus skonio.

Nuotrauka Kristinos

Anot estų, grybų užkandį patiekti taipogi galima bent dviem būdais. Pats paprasčiausias - sudėti į dubenį ir siūlyti valgytojams kaip salotas. Kitas būdas - panaudoti grybų mišrainę sumuštiniams pagaminti. Tokiu atveju duoną reikėtų paskrudinti, o mišrainę ant riekelių dėti prieš pat nešant į stalą, kad produktai nespėtų pavandenyti (tai ypač aktualu, jeigu naudosite sultingus obuolius) ir tuo pačiu duona liktų traški, nepermirkusi. Tokie sumuštiniai dailiai atrodo ir, jeigu ruošiate užkandžių stalą estiškais motyvais, gali tapti šauniais kompanionais, pavyzdžiui, sumuštiniams su marinuotais šprotais. Na, o jeigu grybų mišrainę gaminate kasdieniniam savo šeimos stalui, namiškiai gali ją dėti ant ką tik pakeptų skrebučių, įvairių duoniukų, trapučių ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Paskutiniąsias pastabas nusprendžiau paskirti tam, kad užfiksuočiau porą savo pastebėjimų, nenurodytų jokiame rašytiniame šaltinyje. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, jog šis užkandis gražiau atrodys, jeigu jam naudosite šviesios spalvos grybus - baravykus, ūmėdes, jaunus pievagrybius, voveraites ir pan. Mišrainė, pagaminta, tarkime, su raudonikiais arba dideliais, subrendusiais pievagrybiais tamsiais lakšteliais, bus gero skonio, tačiau pakankamai tamsios, pilkšvos spalvos, todėl atrodys ne taip patraukliai, ypač ant šventinio stalo, greta kitų puošnių patiekalų. Aš šįkart rinkausi voveraites (neskaitant poros jaunų šilbaravykių), kurios, sumaišytos su kaimiškais kiaušiniais, sukūrė skaisčiai geltono užkandžio vaizdą; jį pagyvino prieskoninės žolelės ir obuolys raudona žievele.

Antra, nepatingėkite smulkiai supjaustyti mišrainės ingredientų. Tada jie geriau susimaišys, gražiau atrodys, be to, jeigu ketinate gaminti sumuštinius, mišrainė glotniau guls ant duonos riekelių. Šioje vietoje dar priminsiu, jog mitybos specialistai būtent voveraites siūlo pjaustyti smulkiau negu kitus grybus, mat jose daug sunkiai virškinamo chitino. Ar tai reiškia, jog voveraitės nieko gero neduoda mūsų organizmui? Anaiptol, jose gausu įvairių naudingų medžiagų. Tarkime, B grupės vitaminų kiekis voveraitėse viršija jų kiekį mielėse, o mūsų regėjimui tokio svarbaus karotino šiuose grybuose aptinkama daugiau negu morkose (o kaip jūs galvojote, kas voveraites nudažo geltonai oranžine spalva?). Nenuostabu, jog voveraitės nuo seno naudojamos ne tiktai kulinarijoje, bet ir medicinoje.

Nežinau kaip jums, bet man puikus skonis, vaiski spalva, poreikis kruopščiai susmulkinti ir aibė naudingų savybių - pakankami argumentai manyti, jog voveraitės estiškai grybų mišrainei tinka kone idealiai :) Tačiau koks nuobodus ir monotoniškas būtų mūsų pasaulis, jeigu visi galvotų vienodai! Todėl linkiu jums surasti ne vieną šio recepto interpretaciją ir, sugrįžus čia, pasidalinti savo atradimais.

Nuotrauka Kristinos

Seene-munasalat - estiška grybų mišrainė

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 300 g valgymui paruoštų grybų (sūdytų, marinuotų arba iškeptų/ ištroškintų šviežių)

2-3 kietai virti kiaušiniai

Nebūtinai: 1 obuolys, geriau rūgštus ar saldžiarūgštis*

1 nedidelis svogūnas, geriau raudonas

Krapų ir petražolių (pagal skonį)

~ 1 puodelis (250 ml) majonezo**

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Mėgstamos duonos (patiekiant)

1. Jeigu reikia, grybus iš anksto paruoškime: sūdytus išmirkykite, marinuotus sudėkite į sietą ir leiskite nulašėti marinato pertekliui, šviežius iškepkite/ ištroškinkite su prieskoniais ir palikite, kad atvėstų. Jeigu reikia, sūdytus ar marinuotus grybus pasmulkinkite. Aš šį kartą naudojau šviežius šilbaravykius bei voveraites ir dariau taip: įkaitinau aliejų, lengvai apkepinau jame svogūną (originaliame recepte rekomenduojama naudoti nekepintą, bet mūsų šeima nemėgsta žalio svogūno mišrainėse), tada sudėjau verdančiu vandeniu nuplikytus šilbaravykius, pakepiau, kol nugaravo drėgmės perteklius, sudėjau nuplautas voveraites ir baigiau kepti; pabaigoje grybus pasūdžiau ir pabarsčiau pipirais, nukaitusi atvėsinau.
2. Smulkiai sukapokite kiaušinius, jeigu naudosite, supjaustykite arba sutarkuokite obuolį. Susmulkinkite svogūną - jeigu naudosite termiškai neapdorotą, geriau rinktis švelnesnio skonio raudoną arba baltą; jeigu nemėgstate žalio svogūno, galite jį susmulkinti ir pakepinti. Sukapokite prieskonines žoleles.
3. Dideliame dubenyje sumaišykite grybus, kiaušinius, obuolį (jeigu naudosite), svogūnus ir prieskonines žoleles. Įdėkite majonezo ar kito pasirinkto pagardo; nedėkite iškart viso puodelio uždaro, geriau iš pradžių sunaudokite tik dalį, išmaišykite ir tuomet papildomai įdėkite tiek, kiek prireiks, kad mišrainė būtų norimos konsistencijos. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
4. Mišrainę dėkite į dubenį ir patiekite su mėgstama duona. Jeigu norite, galite duoną paskrudinti ir pagaminti sumuštinius su grybų mišraine.

* Jeigu naudojate marinuotus grybus, obuolio greičiausia neprireiks, nes rūgšties juose ir taip pakaks. Jeigu nevalgote kiaušinių, galite jų atsisakyti ir vietoje to dėti į mišrainę 2-3 didelius, sultingus obuolius.

** Vietoje majonezo galite naudoti grietinę, ypač jeigu vietoje kiaušinių naudojate obuolius. Jei mėgstate ryškesnio skonio pagardus, grietinę galite maišyti su majonezu ir prieskoniais. Karin Annus Kärner šioms salotoms siūlo padažą, pagamintą iš 2 v.š. grietinės, 2 v.š. majonezo, ¼ a.š. Dižono garstyčių, ¼ a.š. citrinos sulčių, 1 a.š. druskos, ½ a.š. grūstų juodųjų pipirų ir ir ¼ a.š. cukraus.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Harri Ilves, Lia Virkus, Eesti köök. Estonian Cooking, Tallinn: Pere ja Kodus, Rakvere, Eesti Naine, 2003, p. 26-27.

Karin Annus Kärner, Estonian Tastes and Traditions, New York: Hippocrene Books, 2015, p. 212.

Medaus ir uogų sumuštiniai

Tai nutiko praėjusį rudenį. Kaune vyko produktų, pagamintų Lietuvoje, paroda - regis, ji buvo pavadinta Rinkis prekę lietuvišką. Kol prisiruošiau ten užsukti, atėjo paskutinioji renginio diena. Ką jau ten diena - tiksėjo paskučiausios valandėlės, prieš užsiveriant "Žalgirio" arenos durims. Kai kurie parodos dalyviai jau po truputį pakavo savo gėrybes, ruošdamiesi namo. Manęs tai netrikdė, nes vėlyvas vizitas turėjo ir savo privalumų: praskydęs lankytojų srautas suteikė neskubraus judėjimo laisvę ir galimybę apžiūrėti sudominusius dalykus niekieno nestumdomai ir nekumščiuojamai į visus šonus.

Sumuštinis su uogomis ir įprastu, šiek tiek sutirštėjusiu medumi. Nuotrauka Kristinos

Valandėlę pasivaikščiojusi ir šio bei to įsigijusi, jau buvau besukanti išėjimo link, kai išgirdau kvietimą paragauti medaus. Prie dailiomis eilėmis išrikiuotų indelių stovėjo vyras, kurio veide buvo matyti aiškios nuovargio žymės, matyt, paliktos kelių dienų triukšmo, intensyvaus darbo bei priekabių pirkėjų pretenzijų. Kažkaip visai nesinorėjo gaišinti šio žmogaus, todėl iš karto prisipažinau, jog medaus pirkti neketinu, mat juo mane aprūpina pažįstami patikimi bitininkai. Na tai kas, paragauti juk vis tiek galite, - nepasidavė medaus stiklainiukų ir malonaus balso savininkas. Stabtelėjau. Medus iš tikrųjų buvo nuostabus, o tuo metu, kol jį ragavau, sužinojau, jog jį surinko miškuose gyvenančios bitės. Ne mažiau negu patys produktai man padarė įspūdį kone angeliška pardavėjo kantrybė: patikėkite, retas iš mūsų sugebėtų taip taktiškai, be menkiausio susierzinimo šešėlio, bendrauti su ponečka, kuri avansu pareiškia, jog nei nuolatine, nei atsitiktine kliente tikrai netaps.

Nuotrauka Kristinos

Netrukus namų slenkstį peržengiau, nešina stiklainiuku medaus :) Rytojaus vakarą rankinėje susiradau skrajutę ir surinkau internetinį adresą, norėdama daugiau sužinoti apie nusipirkto produkto kilmę. O jo kilmė, pasirodo, dzūkiška, nes tai ne šiaip sau miško medus, o Rudnios miško medus. Mane labiausia domino lipčiaus (t.y. nuo augalų lapų surinktas) medus - kvapnus, tamsiai rudas, išskirtinio, ryškaus skonio. Bityno savininkai ypač pabrėžia jo įspūdingą sudėtį: pavyzdžiui, lipčiaus meduje yra net 24 mineralinės druskos, kai tuo tarpu žiedų meduje - tik apie 10; panašūs reikalai ir su kitomis sveikatai naudingomis medžiagomis, tokiomis kaip vynuoginis cukrus ar melitozė. Mane vienok lipčiaus medus labiausia domino dėl kitos priežasties: pasirodo, einant savaitėms ir mėnesiams, jis netirštėja, nekietėja, ir turi vis tą pačią ką tik išsukto medaus konsistenciją. Tai nuostabi žinia tiems, kurie mėgsta skystą medų ir/ar nuolat jo pasigenda, eksperimentuodami virtuvėje. Be abejo, iškilus būtinybei, sutirštėjusį medų galima pašildyti ir ištirpinti, bet tai bus jau visai kas kita, palyginti su natūraliai skystu, skaidriu medumi.

Lipčiaus medus nesutirštėja net praėjus ilgesniam laikui. Nuotrauka Kristinos

Anądien, susiruošusi gaminti sumuštinius su uogomis, vėl prisiminiau lipčiaus medų. Nusprendžiau, jog tai puiki proga ne tik apie jį parašyti, o ir šiek tiek paeksperimentuoti. Mat originalus saldžių sumuštinių receptas lipčiaus medaus nereikalauja: atvirkščiai, jame sakoma, jog geriau rinktis tirštą , susicukravusį medų, tokį, kuris lengvai nenubėgtų per sumuštinių kraštus. Tačiau iš savo patirties sakau: jeigu šiuos sumuštinius gaminsite su skystu medumi (nesvarbu, lipčiaus ar ką tik išsuktu žiedų), bus ne mažiau puiku.

Sumuštinis su uogomis ir lipčiaus medumi. Nuotrauka Kristinos

Senosios receptų knygos man patinka tuo, jog yra išsaugojusios aibę paprastų, bet jau primirštų idėjų, kurias ir šiais laikais nesunku šiek tiek pakoreguoti ir sugrąžinti į aktyvią apyvartą. Saldžių sumuštinių su medumi bei uogomis receptūra irgi nebe pirmos jaunystės - ją aptikau vintažinėje Salme Masso ir Olgos Relve knygoje Sumuštiniai (est. Võileivad, rus. Бутерброды, pirmasis leidimas 1971 m. Taline), apie kurią jau esu pasakojusi įraše Marinuoti moliūgai. Užkandis su medumi ir uogomis - tikras vasaros džiaugsmas. Knygos autoriai siūlo ragaišį, baltą duoną arba ne itin saldų sausainį aptepti sviestu bei tirštu medumi, o tuomet ant viršaus paskleisti mėgstamų ir/ar turim uogų - žemuogių, aviečių, serbentų, agrastų, vynuogių... Aš šįkart turėjau braškių, sausmedžio uogų, šilauogių, serbentų, aviečių, trešnių, tad sumuštinius vakarienei gaminau su tuo, kas buvo po ranka. Receptas kaip reta universalus, ir ne taip svarbu, kokias uogas pasirinksite: saldus medus ir uogų rūgštelė bet kokiu atveju sudarys nepriekaištingą kontrastą, jau nekalbant apie tai, jog akį džiugins vasariškos spalvos. Vienintelis dalykas, dėl kurio abejoju - tai knygoje pateiktas pasiūlymas žiemą šiuos sumuštinius gaminti su vaisiais iš kompoto. Kažin, ar tai gera mintis, nes tokiu atveju neliks to magiško saldaus-rūgštaus derinio ir viliojančio šviežumo. Ko gero šie sumuštiniai vis dėlto turėtų likti sezoniniu maistu ir apsiriboti šiltuoju metų laiku.

Sumuštinis su sviestu ir uogomis, apšlakstytas lipčiaus medumi. Nuotrauka Kristinos

Keli žodžiai dėl sviesto. Ko gero jį ant duonos geriau tinka tepti tuomet, kai sumuštinius ruošiatės valgyti su karštu gėrimu, pavyzdžiui, arbata arba kava. Jeigu prie sumuštinių pasiūlysite kokio nors šalto gėrimo (pieno, sulčių, nealkoholinių kokteilių), turbūt bus gardžiau, jeigu sviesto atsisakysite ir medų tepsite tiesiai ant duonos. Skystas medus šiek tiek įsigers į duonos riekę, bet, mano nuomone, nuo to sumuštinių skonis tik pagerės. Netgi tepdama sviestą, aš pati tą darau "netvarkingai", t.y. palieku tarpelius, į kuriuos subėga medus ir šiek tiek pasaldina duoną. Žinoma, galutinė sumuštinių išvaizda ir sudėtis priklausys tik nuo jūsų skonio, na, o mano misija - patikinti jus, jog jokių galutinių taisyklių čia nėra ir būti negali. Dėl šios priežasties aš nepateiksiu ir tikslaus produktų svorio, nors originaliame recepte nurodoma, jog 100 g duonos gaminio reikėtų imti 20 g sviesto, 1-2 v.š. susicukravusio medaus ir pusę stiklinės uogų. Bet kas gi, tepdamas sumuštinius, sveria ir matuoja tokius dalykus? Tiesiog sudėkite visus ingredientus ant stalo, o kiekvienas valgytojas jau žinos, kiek ir ko jam reikia.

Mėgaukitės žydinčia vasara, saule ir atostogomis, pilna burna valgykite uogas, vaisius ir daržoves, o jeigu rasite - paragaukite įprasto arba lipčiaus medaus iš Rudnios miško. Tas kantrus ir malonus žmogus nė kiek nepagražino, sakydamas, jog jo siūlomi produktai ypatingi. Sveikatos ir dosnaus medunešio jam bei jo bitelėms - ir širdingas ačiū, jog tąkart pakvietė pasivaišinti!

Nuotrauka Kristinos

Saldūs sumuštiniai su medumi ir uogomis

Ingredientai:

Ragaišio, baltos duonos arba ne itin saldžių sausainių

Sviesto

Medaus

Mėgstamų šviežių uogų

1. Duonos riekes arba sausainius aptepkite sviestu ir medumi (arba tik medumi). Ant kiekvieno sumuštinio paskleiskite norimą kiekį uogų. Uogos gali būti vienos ar kelių rūšių.
2. Jeigu gaminate sumuštinį su sviestu ir skystu medumi, galite duoną aptepti sviestu, užberti uogų, o tada viską apšlakstyti medumi.
3. Valgykite tuojau pat su arbata, kava, pienu ar kitokiais mėgstamais gėrimais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:

Сальме Массо, Ольга Рельве, Бутерброды, перевела с эстонского И. Абрамсон, Таллин: Валгус, 1973, с. 60, с. 138.

Salme Maso, Olga Relvė, Sumuštiniai, iš rusų kalbos vertė Janina Jašinskienė, Kaunas: Šviesa, 1988, p. 52, p. 118.

Estiškas rabarbarų pyragas

Turbūt šiltų kraštų gyventojams nelengva įsivaizduoti, kodėl mes, šiauriečiai, taip laukiame pavasario ir drauge su juo atkeliaujančių naujo derliaus gėrybių. Netgi šiais laikais, kai prekybos centruose ištisus metus galima įsigyti šviežių daržovių ir vaisių, tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, pirmosios lietuviškos braškės, nesunkiai tampa žiniasklaidos nušviečiama "dienos naujiena". Taip, gamta mūsų per daug nelepina nei ilga vasara, nei vietinių gamtos gėrybių gausa, bet tuo pačiu moko vertinti mažus džiaugsmus - kas irgi yra gerai.

Nuotrauka Kristinos

Deja, pas kai kuriuos mūsų kaimynus pavasaris ateina dar vėliau negu pas mus - šįkart turiu galvoje Estiją. Ir tai, mano supratimu, kuo puikiausia paaiškina visuotinę estų meilę rabarbarams bei patiekalams iš jų. Rabarbarai, viena ankstyviausių ir atšiauriam klimatui atspariausių daržovių, Estijoje ypač išpopuliarėjo tarpukariu ir ankstyvuoju sovietmečiu, kai prekyboje pasirodė atpigęs cukrus. Žinoma, rabarbarai prie Baltijos jūros buvo auginami ir anksčiau, bet dažniau kaip vaistažolės, o ne kaip maisto šaltinis. Dabar įvairūs rabarbarų kompotai, džemai, pudingai, ledai ir kiti saldumynai Estijoje yra įgiję tradicinių sezoninių gardumynų statusą.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau panašu, kad estai labiausia didžiuojasi savo rabarbarų pyragais. Kaip ir galima tikėtis, kepa jų kuo įvairiausių, bet tradiciniu dažniausia įvardija trisluoksnį plokštainį, susidedantį iš trapaus pagrindo, saldžiarūgščio rabarbarų intarpo ir puraus, biskvitinio viršutinio sluoksnio. Nors tokiam pyragui naudojami patys paprasčiausi, kasdieniniai produktai, bet galutinis rezultatas tikrai vertas dėmesio. Aš kepu šį pyragą nebe pirmus metus ir visuomet su pasisekimu. Tikiuosi, kad ir jums estiškas rabarbarų pyragas patiks ne mažiau negu amerikietiškas kreminis rabarbarų pyragas ar švediškas rabarbarų trupiniuotis.

Nuotrauka Kristinos

Kadaise rabarbarai, garsėjantys savo gydomosiomis savybėmis, į Europą - senovės Graikiją bei Romos imperiją - atkeliavo net iš Kinijos. Viduramžiais Šilko keliu jie buvo gabenami drauge su prieskoniais, mat rabarbarų kaina buvo net kelis kartus didesnė negu šafrano ar cinamono. Tik XIX a., Viktorijos laikais, rabarbarai pradėti plačiau auginti Senajame žemyne ir naudoti maistui (prie to greičiausia prisidėjo ne tik gastronominės mados, bet ir Opijaus karai, kurių metu kinai paskelbė ekonomines sankcijas ir be kita ko sustabdė rabarbarų importą į Europą). Laimei, mums nebereikia laukti karavanų iš Rytų, kad pasimėgautume šiomis pavasarinėmis daržovėmis. Tačiau rabarbarų sezonas trumpas, besitęsiantis tik iki Joninių. Tad skubėkite jų paragauti, neatsilikdami nuo mūsų šiaurinių kaimynų. O gal net pradžiuginkime artimuosius, iškepę šį estišką rabarbarų pyragą :)

Nuotrauka Kristinos

Rabarberikook biskvititkattega - estiškas rabarbarų pyragas

Ingredientai:

Trapiam pagrindui:

250 g kambario temperatūros sviesto (arba margarino)

100 g cukraus

1 kiaušinis

600 g kvietinių miltų

Rabarbarų sluoksniui:

600 g rabarbarų stiebų*

4 v.š. cukraus

1 ½ a.š. cinamono

Biskvitiniam sluoksniui:

4 kiaušiniai (trynius atskirkite nuo baltymų)

4 v.š. cukraus

4 v.š. kvietinių miltų

Nebūtinai: cukraus pudros (pyragui apsijoti)

1. Sviestą išsukite su cukrumi, kol masė taps puri. Įmuškite kiaušinį ir dar kartą išsukite (aš šioje stadijoje įberiu ir žiupsnelį druskos, nors originalus receptas to nereikalauja). Suberkite miltus ir greitai suminkykite tešlą. Jeigu ji labai minkšta, susukite į maistinę plėvelę ir trumpam dėkite į šaldytuvą.
2. Kol vėsa tešla, nulupkite ir nedideliais gabaliukais supjaustykite rabarbarus.
3. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C. Kepimo skardą neaukštais kraštais (maniškės išmatavimai 36x25 cm, bet galima naudoti didesnę) išklokite kepimo popieriumi. Atvėsusią tešlą iškočiokite ir jos lakštą dėkite į kepimo skardą (aš tešla uždengiu ir skardos kraštelius). Lakštas turėtų būti maždaug 0,5 cm storio. Ant tešlos kuo tolygiau paskleiskite rabarbarus. Nedideliame indelyje sumaišykite cukrų ir cinamoną. Gautu mišiniu apibarstykite rabarbarus. Pusiau paruoštą pyragą dėkite į jau įkaitusią orkaitę ir kepkite apie 10-15 min.
4. Per tą laiką paruoškite biskvitinę tešlą. Trynius išplakite su cukrumi, kol masė pabals ir taps puri. Atsargiai mentele įmaišykite miltus ir iki standžių putų išplaktus baltymus. Gautą masę kuo tolygiau paskleiskite ant apkepto pyrago ir dėkite atgal į orkaitę. Kepkite, kol pyrago viršus gražiai parus (originaliame recepte siūloma kepti 10 min., bet aš kepiau apie 20 min., nes mano orkaitė nelabai kaitri).
5. Išėmę pyragą atvėsinkite ir, jeigu norite, apsijokite cukraus pudra. Tiekite supjaustę norimo dydžio gabaliukais.

* Priklausomai nuo to, kokios spalvos rabarbarų stiebus naudosite, skirsis pyrago išvaizda. Aš šį kartą naudojau paprastus žalius rabarbarų stiebus, kurie nuo cinamono įgijo žalsvai rusvą spalvą. Jeigu naudosite ryškiai rožinius, tamsoje augintus rabarbarų stiebus (daugiau apie juos įrašuose apie švedišką rabarbarų trupiniuotį ir anglišką rabarbarų ir plaktos grietinėlės desertą), pyragas bus šviesesnės spalvos, lyg keptas su raudonomis uogomis.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Harri Ilves, Lia Virkus, Eesti köök. Estonian Cooking, Tallinn: Pere ja Kodus, Rakvere, Eesti Naine, 2003, p. 106-107.

Silkė su grietine ir kiaušiniais

Pirmiausia sveikinu jus su praėjusiomis šventėmis ir galų gale pražydusiu pavasariu. Ypač - su pavasariu, šviesa, saule ir vitaminais, atkeliaujančiais drauge su naujo derliaus salotomis, ridikėliais, svogūnlaiškiais, dilgėlėmis, garšvomis ir kitokiomis gėrybėmis. Juk seniai pasakyta - sveikame kūne ir siela sveika, ar ne? :)

Man, savo ruožtu, vis dar sudėtinga kurti naujus įrašus, nes renovacijai nematyti nei galo, nei krašto. Šiandien, pavyzdžiui, iš pat ryto prisistatė į ūsą (tiesiogine to žodžio prasme) besišypsantis vyriškis ir džiugiai informavo, jog jo brigadai pavesta atjungti dujas. Tuojau pat. Ką gi, kol dar yra elektra, nusprendžiau vėl parinkti jums ką nors iš seniau išbandytų, bet neaprašytųjų receptų archyvo. Pavyzdžiui, papasakoti, kaip estai gamina silkę su grietine ir kiaušiniais. Na taip, nuo švenčių užsilikusius margučius jūs ko gero jau suvalgėte, bet juk artėja Atvelykis. O ir šiaip - idėjų, ką nuveikti su vienu ar kitu produktu niekada nebūna per daug. Tokią išvadą padariau po to, kai antradienį dešimtys šio tinklaraščio skaitytojų puolė ieškoti keptų triufelių su vafliais, pikantiškos mišrainės ir panašių receptų.

Nuotrauka Kristinos

Grįžtant prie silkės su grietine ir kiaušiniais, verta paminėti, jog tai vienas iš tradicinių estiškų patiekalų, o tai reiškia - ne per daug įmantrus, patikrintas laiko ir puikiai subalansuotas. Anot estų, jam geriausia tiktų riebios, ne per sūrios Atlanto silkės, kurios puikiai dera su kitais švelnaus skonio šiaurietiškais ingredientais - grietine, kiaušiniais, krapais; svogūnas čia ko gero yra vienintelis prieskonis, suteikiantis valgiui šiokio tokio aštrumo. Taip paruošta silkė patiekiama visai kasdieniškai: su juoda rugine duona (kaip užkandis) arba karštomis bulvėmis (kaip pagrindinis patiekalas).

Ar yra mėginimų šį klasikinį valgį kažkaip modernizuoti? Na, daugiausia apsiribojama išradingu jo patiekimu - pavyzdžiui, naudojamos įdomesnių formų lėkštės, arba virtų kiaušinių tryniai ir baltymai smulkinami atskirai, kaip gaminant mimozos tipo salotas. Tačiau, teisybės dėlei, reikia paminėti, jog esama ir kitos patiekalo perkūrimo krypties. Antai Karin Annus Kärner, atstovaujanti Estijos išeivijai, siūlo naudoti olandiškas matjes silkes, grietinę maišyti su majonezu, garstyčiomis ir cukrumi, be to, patiekalą gardinti ne tiktai kiaušiniais, o ir pomidorų skiltelėmis. Ar šie pakeitimai įvesti todėl, kad autorė nori pasiūlyti šiuolaikiškesnį, spalvingesnį, turtingesnio skonio patiekalą? Turbūt. Tačiau ne mažesnę reikšmę čia ko gero turi ir faktas, jog svetur sudėtingiau rasti nacionalinei virtuvei įprastų produktų, tad žmonės įvairių modifikacijų griebiasi, ieškodami jų pakaitalų.

Aš, kaip kad dažniausia nutinka, rinkausi kuo paprastesnį ir tradiciškesnį patiekalo variantą. Vienintelis jo pakeitimas - trumpai apkepinti svogūnai, nes mano šeima linkusi protestuoti prieš žalius. Jums, žinoma, valia įvesti savus patobulinimus bei produktų proporcijas - tik nepersistenkite, juk turi estiškame patiekale likti nors kiek estiškos dvasios :)

Nuotrauka Kristinos

Heeringas koorekastmes - silkė su grietine ir kiaušiniais

Ingredientai (4-6 porcijoms)

4 švelniai sūrios Atlanto silkių filė

2 vidutinio dydžio svogūnai (tiks ir raudonieji)

400 ml grietinės

2-4 kietai virti kiaušiniai

Pundelis šviežių krapų

1. Jeigu reikia, išdorokite silkes ir/ar jas pamirkykite vandenyje ar piene. Supjaustykite filė norimo dydžio gabalėliais ir sudėkite į serviravimo lėkštę.
2. Ant viršaus paskleiskite plonais žiedais ar pusžiedžiais supjaustytus svogūnus (nors ir netradiciška, aš juos prieš tai lengvai apkepinau ir atvėsinau). 
3. Ant silkės su svogūnais supilkite grietinę ir ją kuo tolygiau paskirstykite. Jeigu silkės itin švelnaus skonio, grietinę prieš tai galima vos vos pasūdyti (arba kitaip pagardinti, pavyzdžiui, įmaišyti porą šaukštų majonezo, šaukštelį gatavų garstyčių bei žiupsnelį cukraus ir pan.)
4. Ant viršaus paskleiskite kiaušinius (jų trynius ir baltymus galite smulkinti atskirai) bei krapus. 
5. Leiskite patiekalui valandėlę šaltai pastovėti, tuomet tiekite su juoda duona kaip užkandį, arba su karštomis bulvėmis kaip pagrindinį patiekalą.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Harri Ilves, Lia Virkus, Eesti köök. Estonian Cooking, Tallinn: Pere ja Kodus, Rakvere, Eesti Naine, 2003, p. 32-33.

Karin Annus Kärner, Estonian Tastes and Traditions, New York: Hippocrene Books, 2015, p. 69.

Strimėlių suktinukai marinate

Daugelis mūsų mintyse ko gero jau planuoja, o gal net iš anksto po truputį ruošia velykines vaišes. Antra vertus - priešaky dar kelios paskutiniosios Gavėnios dienos, griežtieji Didžiosios savaitės pasninkai, kuriuos prisieis vienaip ar kitaip išgyventi. Tokiu laiku tradiciškai pabrėžiamas stalo kuklumas, bet... kartais, norint paruošti pasninkinius pietus ar vakarienę, prireikia dar daugiau išradingumo, negu naudojant visus šeimai įprastus produktus. Tad šiandien nusprendžiau pasidalinti receptu, kuris galbūt pravers artimiausiomis dienomis.

Nuotrauka Kristinos

Recepto originalumu šįkart jūsų tikrai nepriblokšiu - marinuotų žuvų suktinukų galima rasti kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje, ir ne tiktai mūsų šalyje. Vargu ar kuris nors lietuvis nėra jų ragavęs bent kartą gyvenime. Kitas klausimas: kiek kartų esate valgę tokių suktinukų, pagamintų namuose, šviežutėlių, nesugadintų jokiais konservantais, pagardintų pagal jūsų - ir tik jūsų - skonį? Jeigu nesate, tai, patikėkite, verta!

Marinuoti ir susukti į suktinukus galima įvairias žuvis. Lietuvoje bene dažniausia tai būna iš Atlanto silkių pagaminti senamadiškieji rolmopsai. Tačiau pastaruoju laiku, kiek pastebėjau, ir juos namuose daugiausia ruošia tik vyresnio amžiaus šeimininkės. Na, o naminių suktinukų iš mažyčių Baltijos jūros strimėlių ko gero nė karto nesu nei mačiusi, nei ragavusi. Turbūt taip yra todėl, kad mes jų nelinkę laikyti labai svarbiu ir autentišku lietuvišku užkandžiu: ant stalo yra pirktinių - gerai, nėra - irgi gerai. O štai mūsų kaimynai latviai ir estai į marinuotas strimėles žiūri kur kas pagarbiau. Ypač estai, kurie strimėlę pristato kaip nacionalinę savo šalies žuvį. Kiekvienoje mano vartytoje knygoje apie estų virtuvę marinuotų strimėlių suktinukai apibūdinami kaip vienas pagrindinių, tradicinių estiškų užkandžių - ir, žinoma, visur pateikiamas šio patiekalo receptas. Nesu tikra, kiek estų skubančioje nūdienos visuomenėje tais receptais realiai naudojasi, bet kažkokia dalis ko gero vis dėlto naudojasi. Tai kodėl gi, įvairovės dėlei, nepasinaudoti ir mums?

Nuotrauka Kristinos

Nusprendusi pasekti estų pavyzdžiu, pirmiausia turėjau apsispręsti, kokias būtent strimėles pirkti, nes jų būna labai įvairių dydžių. Iš didesnių strimėlių, paprastai pardavinėjamų šviežios žuvies skyriuose, išeitų didesni suktinukai, iš mažesnių - mažesni. Kiek pasvarsčiusi, apsistojau prie pačių mažiausių - šaldytų žuvelių, kurios, mano nuomone, dar yra ir pačios tvirčiausios bei šviežiausios, mat būna užšaldomos vos tik sugautos. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog iš 1 kg nudorotų žuvelių išeis maždaug 80-100 mažučių suktinukų, taigi 2 vidutinio dydžio lėkštės užkandžio. Renkantis stambesnes strimėles, žinoma, suktinukų išeis kur kas mažiau, ir jie bus panašesni į Atlanto silkių rolmopsus.

Suktinukų gamyba susideda iš kelių etapų ir pareikalauja maždaug paros, kol patiekalą galima valgyti, tačiau iš esmės yra visai paprasta. Pirmiausia šviežias strimėles reikia nudoroti, nuplauti ir, sudėjus į sietą, valandėlei palikti kambario temperatūroje, kad gerai nutekėtų vanduo, o pačios žuvelės kiek suminkštėtų. Anot estų, nereikia baimintis, kad jos suges, nes visa, kas greitai genda (galva, viduriai) jau būna pašalinti. Po valandėlės žuvų nugarėlės paspaudžiamos ranka, kad atšoktų nugarkaulis - ištraukę kaulą, gausite miniatiūrines žuvų išklotines. Jas reikėtų susluoksniuoti į kokį nors indą, kiekvieną sluoksnį gausiai apibarstant druska, o tuomet palikti bent 4-5 val., kad gerai įsisūrėtų. Per tą laiką reikėtų išvirti ir atvėsinti marinatą - kaip tik juo įsisūrėjusios ir į suktinukus susuktos strimėlės ir užpilamos. Strimėlės marinate laikomos bent jau per naktį, dar geriau - kelias paras. Kai tik žuvys įgauna salsvai rūgštų prieskonį, jas galima patiekti su juoda duona ar bulvėmis, o gal ir šiuolaikiškai - kaip lengvą užkandį tik su daržovėmis ir/ar kokiais nors trapučiais.

Gaminant suktinukus iš smulkių strimėlių, jų išeina tikrai didelis kiekis. Šioje foto - mažiau negu pusė suktinukų, pagamintų iš 1 kg žuvelių. Nuotrauka Kristinos

Tradicinis marinatas iš esmės visada verdamas taip pat: vanduo pagal skonį rūgštinamas actu bei saldinamas cukrumi bei gardinamas prieskoniais - morkomis, svogūnais, lauro lapais, gvazdikėliais, juodaisiais bei kvapiaisiais pipirais. Kai kas klasikinį prieskonių rinkinį papildo garstyčiomis, krapais, citrinomis ir pan., tačiau šie priedai nėra būtini ir tinka ne visų skoniui (pavyzdžiui, citrinų griežinėliai, kad ir kaip gražiai atrodantys marinate, suteikia jam ne tik gaivų kvapą, bet ir specifinio kartumo, todėl aš pati jų nenaudoju ir jums nesiūlau). Kur kas nuosaikesnis patiekalo modernizavimo (?) būdas - rinktis įprastus, tačiau įvairiaspalvius priedus, tam, kad patiekalas džiugintų akį (tarkime, kelių spalvų svogūnus ir/ar morkas). Kitas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį - skirtinguose receptuose įvairuojančios vandens, acto ir cukraus proporcijos. Pavyzdžiui, vieni autoriai į 2 stiklines vandens siūlo pilti 1 v.š. acto, o kiti - pusę puodelio. Mano galva, pati svarbiausia taisyklė čia tokia: marinato rūgštumą ir saldumą reguliuokite, vadovaudamiesi savo skoniu ir turimais produktais (juk, pavyzdžiui, skirtingų gamintojų actas gali būti labai nevienodo stiprumo ir aštrumo). Aš pati mėgstu, kai marinatas būna aiškaus saldžiarūgščio skonio - dažniausia jį gaminu kiek silpnesnį ir mažiau saldų negu stiklapūčio silkei, bet iš esmės panašų.

Tai tiek šiam kartui. Ramaus ir giedro jums švenčių laukimo!

 

Nuotrauka Kristinos

Räimerullid - strimėlių suktinukai marinate

Ingredientai: (suktinukų skaičius įvairuos, priklausomai nuo strimėlių dydžio)

1 kg smulkių šviežių strimėlių (gali būti šaldytos)

2-3 v.š. druskos (geriau rupios arba jūros)

Marinatui:

3 puodeliai vandens (1 puodelis - 250 ml)

2 nedideli svogūnai (gali būti skirtingų spalvų)

1 vidutinio dydžio morka

1-2 lauro lapeliai

3-4 žirneliai kvapiųjų pipirų

3-4 žirneliai juodųjų pipirų

2-3 gvazdikėliai (arba daugiau, jeigu jais sutvirtinsite suktinukus)

¼ - ½ puodelio paprasto balto acto (arba pagal skonį)

¼ - ½ puodelio cukraus (arba pagal skonį)

Nebūtinai: šviežių krapų šakelių (patiekalui papuošti)

1. Jeigu reikia, lėtai atšildykite šaldytas žuvis. Nudorokite, pašalindami galvas ir vidurius. Nuplaukite po šaltu tekančiu vandeniu ir sudėkite į sietą, pakabintą virš didelio tuščio dubens. Palikite valandėlei, kad gerai nulašėtų vanduo, o pačios žuvelės šiek tiek suminkštėtų.
2. Po valandėlės kiekvieną žuvelę dėkite ant lentelės ar į lėkštę nugarėle į viršų ir lengvai paspauskite - atvertę žuvelę pamatysite, jog nugarkaulis atšokęs; išėmę kaulą, gausite nedideles strimėlių išklotines. Jas eilėmis dėkite į dubenį ar kokią nors dėžutę, kiekvieną eilę apibarstydami druska. Pasūdytas strimėles lengvai paspauskite ir palikite bent kelioms valandoms, kad įsisūrėtų. Jeigu žuvelės mažytės, pakaks 3-4 val., jeigu stambesnės, geriau sūdyti 4-6 val.
3. Kol sūrėjasi žuvelės, išvirkite ir atšaldykite marinatą. Jam užvirinkite vandenį, sudėkite griežinėliais supjaustytas morkas bei svogūnus, lauro lapelius, abiejų rūšių pipirus ir gvazdikėlius (jeigu gvzdikėliais planuojate sutvirtinti suktinukus, į marinatą papildomai jų nedėkite). Pavirkite 2-4 minutes. Jeigu norite papuošimui naudoti raudonų svogūnų žiedus, dalį jų galite išgriebti ir atidėti šioje stadijoje, mat vėliau, parūgštinus marinatą, jų spalva ims blukti. Dabar marinatą pagal skonį parūgštinkite actu ir pasaldinkite, leiskite jam vėl užvirti ir pavirkite dar porą minučių. Kai marinatas bus norimo skonio, nukaiskite ir palikite, kad visiškai atvėstų. Nenaudokite šilto marinato, nes strimėlės, užuot pasimarinavusios, jame išvirs ir taps trapios.
4. Kai žuvys bus įsisūdžiusios, o marinatas atšalęs, susukite suktinukus: kiekvieną filė sukite, pradėdami nuo storesniosios pusės, tuomet persmeikite pagaliuku arba gvazdikėliu. Aš naudojau perpus perlaužtus medinius dantų krapštukus, o dalį suktinukų persmeigiau gvazdikėliais (prieš tai padariusi skylutes dantų krapštuku). Jeigu naudosite dideles strimėles, gvazdikėliais galima persmeigti visus suktinukus, bet sunaudoti 100 gvazdikėlių mažiems suktinukams vargu ar yra gera mintis, nes per didelis kiekis šių prieskonių gali erzinti. Tad rekomenduočiau naudoti tik 10-12 gvazdikėlių, o kitus pakeisti mediniais pagaliukais. 
5. Suformuotus suktinukus glaudžiomis eilėmis dėkite į gilų indą ir užpilkite maždaug dviem trečdaliais marinato su daržovėmis bei prieskoniais - visi suktinukai turėtų būti apsemti. Trečdalį marinato pasilikite - jo prireiks suktinukus patiekiant. Indą su suktinukais dėkite į šaldytuvą ir laikykite mažiausia per naktį, o geriau - keletą dienų (estai tvirtina, jog galima laikyt net 7-10 parų).
6. Prieš patiekdami, suktinukus išimkite iš marinato, ištraukite pagaliukus (suktinukai nebeiširs) ir sudėkite į serviravimo lėkštę. Užpilkite atidėtu švariu ir skaidriu marinatu, papuoškite prieskoniais ir daržovėmis iš jo. Jeigu norite, galite puošti ir papildomai - pavyzdžiui, krapų šakelėmis ar citrina. Patiekite su juoda duona arba karštomis virtomis bulvėmis.
7. Nesuvalgyti suktinukai, užpilti marinatu, gali stovėti šaldytuve apie savaitę.

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Harri Ilves, Lia Virkus, Eesti köök. Estonian Cooking, Tallinn: Pere ja Kodus, Rakvere, Eesti Naine, 2003, p. 28-29.

Сильвия Кальвик, Эстонская кухня, Таллин: Периодика, 1987, с. 64.

Karin Annus Kärner, Estonian Tastes and Traditions, New York: Hippocrene Books, 2015, p. 66.