Aviečių kremas

Šiais metais pavasaris skubrus kaip niekada. Jau dabar prie gerų norų galima prisirinkti jaunučių dilgėlių bei kitokių laukinių žolelių. Panašu, kad ne už kalnų ta diena, kai daržuose rausime pirmuosius ridikėlius bei skabysime pirmuosius špinatų lapelius. Tačiau neįprastai ankstyvas šiltasis sezonas reiškia ir dar vieną dalyką - poreikį sunaudoti pernykštes gėrybes, vis dar lūkuriuojančias savo eilės sandėliukuose bei šaldikliuose. Juk dauguma mūsų vis dar turi strateginių atsargų, kurias dabar pats laikas paversti kulinariniais šedevrais, ar ne? :) Tai štai, šiandieninis įrašas, iš pirmo žvilgsnio labai vasariškas, bus skirtas tiems, kurie pernai prisiruošė aviečių sulčių (arba sirupo) ir dabar ieško idėjų, ką su šiuo turtu nuveikti. Na, o jeigu jūs reikalingos žaliavos šiuo metu neturite, prie recepto galėsite sugrįžti po keleto mėnesių, kai sulauksite naujo uogų derliaus.

Nuotrauka Kristinos

Aš šįkart didžiulį butelį puikiausių aviečių sulčių gavau dovanų (ačiū, Vilyte!). Kadangi sultys nebuvo nei saldintos, nei iškaitintos, jas reikėjo sunaudoti nedelsiant. Taigi, kelias dienas iš eilės maišėme aviečių gėrimą, sūnaus džiaugsmui plakėme įvairius kokteilius, be to, nusprendžiau susikaupti ir galų gale pagaminti grietininį aviečių kremą. Pastarasis desertas buvo jau seniai kritęs man į akį, tik kažkodėl vis neprisiruošdavau išmėginti nusižiūrėto recepto. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada.

Pasakysiu iš karto - maloniai saldžiarūgštis, kvapnus aviečių kremas sulaukė ne šiaip sau gerų įvertinimų, o nuoširdžių aplodismentų. Turint galvoje, kaip greita ir paprasta jį paruošti, tai tikra sėkmės istorija. Tuo pačiu dar kartą įsitikinau, jog vintažinė knygelė Pienas ir pieniškas maistas (1966), apie kurią jau ne kartą pasakojau šiame tinklaraštyje, ne be reikalo užima vietą mano knygų lentynoje. Aviečių kremas pasirodė esąs ne prastesnis saldėsis negu pieno kisielius su kukurūzų dribsniais arba kriaušės su šokolado užpilu.

Nuotrauka Kristinos

Originaliu pavidalu knygelėje pateiktas aviečių kremo receptas atrodo taip:

Grietinės kremas su aviečių sirupu

¼ l grietinės, 1 stiklinė aviečių sirupo, 15 g želatinos (raudonos).

Į gerai išplaktą grietinę, sumaišytą su aviečių sirupu, pamažu pilti išleistą želatiną. Supilstyti į šaltu vandeniu sudrėkintas formeles ir 1 valandai pastatyti šaltai. Paduoti su mėgstamais sausainėliais.

Kaip pamatysite, aš receptą šiek tiek perrašiau, kad priartinčiau jį prie šiuolaikinių realijų. Pavyzdžiui, turbūt ne man vienai kilo klausimas, kas yra raudona želatina? Ar turima galvoje jau saldinta aviečių skonio žele pakeliuose? Vargu. Turbūt tai produktas, kuris jau seniai nebegaminamas. Kokių proporcijų laikytis, nusprendus naudoti pasaldintas aviečių sultis, o ne sirupą? Ar galima grietinę keisti natūraliu jogurtu, kurio sovietmečiu parduotuvėse tiesiog nebuvo? Tikiuosi, į visus jums rūpimus klausimus man pavyks atsakyti, o jeigu ne, palikite savo komentarą po įrašu - pasistengsiu pagal išgales jums padėti.

Kad desertas atrodytų kiek patraukliau, aš jį savo iniciatyva papuošiau prekybos centre pirktomis avietėmis ir mėtomis. Kad ir kaip nemėgčiau imituoti vasaros, kai už lango žiema, bet ko tik nepadarysi dėl savo skaitytojų, kurie tikisi neatmestinai paruoštos vaizdinės medžiagos :) Vis dėlto, galiu jus patikinti - net jeigu aviečių kremą sustingdysite paprasčiausiame dubenyje, o tada, sėdėdami priešiais televizorių, kabinsite jį šaukštu, visiškai niekaip nepapuoštą - deserto skonis nuo to nė kiek nesuprastės :)

Nuotrauka Kristinos

Aviečių kremas

Ingredientai: (išeis 1 l aviečių kremo)

1 pakelis smulkios želatinos, skirtos 1 l skysčio sustingdyti (aš naudoju Dr. Oetker)

~ 200 ml vandens (želatinai išbrinkinti)

500 ml aviečių sirupo arba saldintų aviečių sulčių*

~ 400 g grietinės (aš naudojau 380 g indelį Dvaro grietinės)**

Mėgstamų sausainių (patiekiant)

Nebūtinai: aviečių, mėtų ar kitokių produktų (desertui papuošti)

1. Pirmiausia išbrinkinkite želatiną: suberkite ją į metalinį dubenėlį arba nedidelį prikaistuvį, užpilkite šaltu vandeniu, išmaišykite ir palikte pastovėti bent 15-20 min. ar kiek ilgiau. Tuomet želatiną pašildykite ant mažos ugnies ir ištirpinkite, tik jokiu būdu neužvirinkite. Nukaitę palikite kelioms minutėms, kad šiek tiek pravėstų.
2. Patekusi į šaltą skystį, želatina linkusi susitraukti į kietus gabaliukus, todėl aš rekomenduočiau aviečių sirupą ar sultis vos vos pašildyti, tuomet į jas (geriausia per tankų sietelį) supilti ištirpintą želatiną. Gautą skystį išmaišykite ir atvėsinkite iki kambario temperatūros.
3. Įplakite grietinę. Aš ją įplakiau paprasta šluotele, tačiau jeigu jūs naudosite liesą, netirpią grietinę ar jogurtą, greičiausia šioje vietoje prireiks elektrinio plaktuvo - svarbui, kad masė būtų vientisa, be baltų grietinės ar jogurto "kruopelių".
4. Paragaukite gautą masę ir įsitikinkite, kad ji norimo saldumo bei rūgštumo. Jeigu masė atrodo labai rūgšti, galite įplakti papildomai cukraus (geriau naudoti cukraus pudrą, nes šioje stadijoje paprastas cukrus gali nebespėti ištirpti). Jeigu manote, kad masė itin saldi, galite pagal skonį įspausti citrinos sulčių ir gerai išmaišyti.
5. Kai masė bus norimo skonio, supilkite ją į vieną didelį arba keleis mažesnius indelius ir gerai atšaldykite, kad sutvirtėtų.
6. Kremą galite patiekti tuose pačiuose induose, kuriuose jį šaldėte, arba akimirkai panardinti į karštą vandenį ir išversti į lėkštes kaip bet kokį kitą drebučių tipo desertą. Man patinka, kai kremas prieš valgant apie pusvalandį pastovi kambario temperatūroje ir truputį suminkštėja, bet jeigu jūs mėgstate tvirtos konsistencijos desertus, šį žingsnį galite praleisti. Jeigu norite, prieš patiekdami aviečių kremą pagal skonį papuoškite.
7. Prie aviečių kremo pasiūlykite mėgstamų sausainių.

* Geriau, kad aviečių sirupas būtų naminis, saldžiarūgštis ir ne itin tirštas. Jeigu naudojate ypač saldų sirupą, geriau jį pagal skonį praskiesti vėsiu virintu vandeniu (pavyzdžiui 250 ml sirupo + 250 ml vandens, arba 350 ml sirupo + 150 ml vandens; orientuokitės pagal situaciją, svarbu, kad iš viso gautumėte 500 ml aviečių skonio skysčio; jeigu norite, į sirupą papildomai įspauskite citrinos sulčių). Jeigu naudosite aviečių sultis, vadovaukitės ta pačia taisykle - pasaldinkite jas pagal skonį ir pamatuokite, kad būtų 500 ml. Aš šįkart naudojau 350 ml aviečių sulčių, kurias šiek tiek pašildžiau, subėriau apie 150 g cukraus ir išmaišiau, kad cukrus visiškai ištirptų.

** Galite naudoti liesesnę grietinę, aš šiuo atveju riebią naudojau tik todėl, kad man labiausia patinka jos skonis. Manau, kad grietinę galima keisti natūraliu graikišku, ne per daug rūgščiu jogurtu, tačiau aš pati pastarojo varianto išbandžiusi nesu ir plačiau jo pakomentuoti negaliu.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Juozas Bernatonis, Konstancija Brunzdienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 129.

Aviečių actas

Ne per seniausiai savo gamybos aviečių acto atsargomis pasidalinau su Jurga. O kodėl tinklaraštyje nėra recepto? - netrukus išgirdau klausimą, į kurį iki šiol neturiu padoraus atsakymo. Gal todėl, kad vasarą, kai aviečių apstu, šis pagardas dar būna pusgaminio stadijoje, o žiemą, kai actas daugmaž susistovi ir įgauna savo tikrąją išvaizdą bei skonį, šviežių uogų jau nė su žiburiu nerasi?.. Antraip sakant, katram sezonui priskirti aviečių acto receptą, ne visiškai aišku. O tokiais atvejais aš dažniausiai nueinu lengviausiu keliu - įrašo kūrimą atidėlioju tol, kol apie jį ir visai pamirštu. Bent jau iki ateinančių metų.

Ir vis dėlto šįkart nusprendžiau įvykdyti Jurgai bei sau duotą pažadą ir aviečių actą aprašyti. Tiesiog čia ir dabar, nelaukdama nei žiemos, nei ateinančios vasaros. Na, o jūs galėsite patys rinktis, kada šiuo įrašu pasinaudoti.

Nuotrauka Kristinos

Pirmą kartą aviečių actu susidomėjau, vartydama airių šefės Darinos Allen knygas. Iš jų sužinojau, jog tai labai senas pagardas, naudojamas Didžiosios Britanijos bei Airijos virtuvėse, tačiau mėgstamas ir kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV. Ilgą laiką citrinos Europoje buvo egzotiški vaisiai, prieinami tik turtingiesiems, todėl actas, tiek pats paprasčiausias, tiek pagardintas įvairiomis žolelėmis, vaisiais, uogomis ar prieskoniais, buvo vienas svarbiausių produktų, kai reikėdavo parūgštinti valgį. Dabar mes turime nepalyginamai daugiau pasirinkimų, kaip tą padaryti, tačiau pagardų žinovai aviečių actą vis dar mėgsta ir vertina. Ne itin dideliais kiekiais jis netgi gaminamas komerciškai. Tiesa, toks actas gana brangus, priskiriamas delikatesų kategorijai. Štai kodėl jį vis dar populiaru gaminti patiems. O kodėl gi ne? Juk gamybos procesas visiškai nesudėtingas.

Vaisių ar uogų sultys, o taipogi vynas, alus ar sidras, kuriame yra mažiau negu 18% alkoholio, turėdami sąlytį su grynu oru (pavyzdžiui, palikti neužkimštuose buteliuose), surūgsta natūraliai ir pamažu virsta actu. Kokybiškam actui pagaminti dažnai naudojamas acto raugas (angl. vinegar mother, pažodžiui acto motina, motininis raugas), panašus į drebutį ir paimtas iš senesnės partijos acto nuosėdų - visai panašiai kaip duonos raugas. Tačiau dažniausiai acto raugo turi ir jį natūraliai fermentuoja tik prisiekę ir itin išrankūs šio pagardo entuziastai. Didžioji dauguma žmonių (įskaitant mane), namuose gamindami aviečių actą, šiais laikais naudoja paprastesnį metodą: uogų sultis įvairiomis proporcijomis maišo su cukrumi ir pirktiniu vyno, obuolių ar kitokio švelnaus skonio actu. Pastarasis gamybos būdas nekelia rūpesčių dėl raugo ir leidžia išvengti įvairių nesėkmių - tarkime, tikimybės, jog rūgdamas actas užsikrės nepageidaujamu pelėsiu. Be to, supaprastintai pagamintą aviečių actą - bent jau teoriškai - praėjus vos kelioms dienoms jau galima naudoti maisto gaminimui.

Visgi dėl paskutinio punkto aš pati turiu kiek kitokią nuomonę, pagrįstą ilgamečiais stebėjimais. Ką tik pagamintas, kelias dienas, savaites ar mėnesius pastovėjęs actas būna gražios, vaiskiai raudonos spalvos ir... palyginti aštrus, acto rūgštis jame jaučiama labiau negu uogos. Bet kuo ilgiau actas išlaikomas, tuo labiau jis tamsėja, tampa prigesintos raudonos spalvos, netgi įgauna lengvų rusvų tonų, tačiau jo skonis būna žymiai subtilesnis, sodresnis, rafinuotesnis. Aviečių actui, kurį matote nuotraukose, eina jau ketvirti metai, prieš tai jis 3 metus, drauge su kitais naminio acto buteliais, dienas leido tamsioje virtuvės spintoje. Ir, turiu pasakyti, dabar jam priekaištų nebeturiu, užtai pagyrimus žerti galiu be saiko :) Taigi, geram actui, kaip ir geram vynui, mano galva, reikia laiko ir kantrybės. Taip, aviečių actas gal ir nėra tokio lygio produktas, kaip legendiniai Modenos balzaminiai actai, tačiau kuo daugiau laiko duosite jam subręsti, tuo dosnesni dividendai jūsų lauks. 

Kelerius metus brandintas aviečių actas įgauna tamsiai raudoną spalvą. Nuotrauka Kristinos

Raspberry vinegar - aviečių actas

Ingredientai: (turėtų išeiti maždaug 1,5 l acto)

1,3-1,5 kg šviežių aviečių

300 ml balto vyno acto (arba kitokio švelnaus acto, pavyzdžiui, 6% obuolių)

~ 750 g cukraus

1. Perrinktas ir nuplautas uogas suberkite į dubenį ar puodą, kuris nereaguotų su rūgštimi - pavyzdžiui, nerūdijančio plieno (aliuminis tikrai netiks). Uogas užpilkite actu, išmaišykite, jeigu reikia, lengvai paspauskite. Uždenkite ir laikykite šaldytuve 2-3 paras. Retkarčiais pamaišykite.
2. Virš didelio dubens (vėlgi, atsparaus rūgščiai) dėkite sietą, išklotą švaria marle. Į jį suverskite uogas su actu ir palikite, kad visas skystis gerai išlašėtų. Tai gali užtrukti apie 6 val. (arba per naktį). Nepatartina proceso greitinti, spaudžiant uogas šaukštu ar pan., nes tada į skystį pateks uogų dalelių, o actas bus drumzlinas.
3. Kai visas skystis išlašės, jį pamatuokite. 100 ml skysčio rekomenduojama imti 75 g cukraus. Skysčio bus maždaug 1 l, taigi, į jį reikėtų suberti 750 g cukraus. Jeigu jūs gavote daugiau ar mažiau skysčio (tai priklauso nuo uogų sultingumo), tikslų cukraus kiekį apskaičiuokite patys.
4. Aviečių sultis su actu bei reikalingu cukraus kiekiu sudėkite į rūgščiai atsparų puodą. Pamaišydami kaitinkite, kol užvirs, tuomet sumažinkite liepsną ir virkite dar apie 10 min. Jeigu reikia, nugraibykite putas.
5. Nukaitę puodą su aviečių actu, supilstykite jį į švarius, sausus butelius, geriau mažesnius. Sandariai uždarykite.
6. Prieš naudodami, tamsioje, vėsioje vietoje laikykite bent 2-3 mėn. Vis dėlto, jeigu išlaikysite actą 2-3 metus ar ilgiau, jis bus nepalyginamai geresnio skonio.

Nuotrauka Kristinos

Na, ir ką gi su tuo aviečių actu veikti? - ši klausimą irgi esu girdėjusi ne vieną ir ne du kartus. XIX a. pab.- XX a. pr. bene populiariausias būdas vartoti aviečių actą buvo... jį gerti. Tiksliau, skiesti aviečių actą dideliu kiekiu vandens bei ledukais ir patiekti jį panašiai, kaip citrinos sultimis gardintą aviečių gėrimą. Atrodo, kai kurios vyresnės kartos britų bei airių šeimininkės taip daro ir dabar. Ar aš esu išmėginusi šį patarimą? Be abejo :) Tačiau, mano nuomone, yra ir geresnių būdų aviečių actui sunaudoti.

Ir taip galvoju ne aš viena. Šiuolaikiniai šefai siūlo aviečių actą naudoti panašiai, kaip ir balzaminį - pavyzdžiui, apšlakstyti juo ledus, morenginius pyragus ar kitus desertus. O dar dažniau - gaminti su juo įvairius padažus, ypač žalialapių salotų. Avietinis padažas net angliškoje literatūroje beveik visuomet vadinamas prancūzišku žodžiu vinaigrette, taip nurodant į pagrindinį jo ingredientą - actą (iš panc. vinaigre - actas, pažodžiui vin-aigre - rūgštus vynas). Išties, gaminant padažą su aviečių actu, pastarojo skonis ir kvapas absoliučiai dominuoja. Tačiau greitai paaiškėja, jog tai ne minusas, o pliusas.

Yra daug būdų avietiniam salotų padažui pagaminti. Žmonės, neturintys aviečių acto, jį kartais keičia aviečių tyre arba netgi uogiene, o į padažą pila paprasto acto, be to, deda įvairių priedų - garstyčių, imbiero, svogūnų, česnakų, čili pipirų, sojos padažo, jogurto, medaus, klevų sirupo, prieskoninių žolelių ir t.t. Tačiau geras, subrendęs aviečių actas, kaip rodo mano patirtis, garantuoja padažui visai kitą kokybę. Užtenka jį sumaišyti ir išplakti su aliejumi, pagardinti druska, pipirais ir (jeigu reikia) žiupsneliu cukraus - ir rezultatas bus kuo puikiausias. Tiesa, į aviečių padažą dažnai dedama aguonų - ne tiek dėl skonio, kiek dėl vaizdo bei tekstūros. Ką gi, jos čia išties labai tinka!

Atskirai reikėtų pakalbėti apie padažo spalvą. Kuo jaunesnis actas, tuo vaiskesnė jo spalva, kuo vaiskesnė spalva, tuo malonesnis akiai (ir tuo pačiu aštresnis) būna padažas. Tačiau jeigu naudosite išlaikytą aviečių actą, tokio efekto nebus - kaip matote iš mano nuotraukų, padažas išeina murzinai raudonas, nors ir puikaus skonio. Kaip sprendžiama spalvos problema? Na, galite lygiuotis į mane ir dėl to išvis nesukti sau galvos :) Kitu atveju, štai jums keli patarimai. Senuosiuose, XIX a. siekiančiuose šaltiniuose, į aviečių padažus, gėrimus ir kitus gaminius siūloma dėti karmino (natūralaus pigmento, išgaunamo iš vabzdžių košenilių), t.y. juos paprasčiausia uždažyti. Karmino pagrindu dabar gaminami raudoni maistiniai dažai, taigi, nieko ekstravagantiško šiame patarime nėra. Jeigu estetinis vaizdas jums labai svarbus, į avietinį padažą įmaišyti vieną kitą lašą maistinių dažų bus bene greičiausia ir efektyviausia išeitis. Kitas būdas - aviečių actą maišyti su šviežių uogų, pertrintų per sietelį, tyre arba kitokiais ryškiai raudonais ingredientais (esu mačiusi patarimą į padažą dėti, pavyzdžiui, arbūzo minkštimo, pilti granatų sulčių ir pan.). Pastarųjų eksperimentų pati atlikinėjusi nesu, todėl plačiau pakomentuoti jų negaliu - čia jau jums teks pasistengti patiems. Na, o aš siūlau patį paprasčiausią salotų padažo receptą. Tačiau tikrai ne prasčiausią. Tiesą sakant, tai vienas geriausių salotų padažų, kuriuos apskritai kada nors esu pagaminusi.

Nuotrauka Kristinos

Raspberry vinaigrette - avietinis salotų padažas

Ingredientai (maždaug 4 porcijoms)

¼ puodelio aviečių acto (1 puodelis - 250 ml)

¾ puodelio aliejaus (geriau švelnaus skonio, pavyzdžiui, rapsų arba riešutinio)

1-2 a.š. garstyčių (Dižono ar kitokių mėgstamų)

1 a.š. cukraus

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: 1 a.š. aguonų

1. Į nedidelį stiklainį su dangteliu (arba uždaromą elektrinio plaktuvo indelį) supilkite aviečių actą ir aliejų, sudėkite garstyčias ir cukrų, pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Užsukit dangtelį ir padažą gerai suplakite. Kitas būdas - sudėkite visus ingredientus į dubenį ir gerai išplakite šluotele.
2. Paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Nors klasikinė vinaigrette proporcija yra 1 dalis acto ir 3 dalys aliejaus, gali būti, kad norėsite kiek rūgštesnio padažo. Tokiu atveju įpilkite papildomą šlakelį aviečių acto. Jeigu dėsite papildomų ingredientų, padažą išplakite dar kartą.
3. Kai padažas bus norimo skonio, į jį galite įmaišyti aguonų.
4. Padažą reikėtų naudoti tuojau pat, nes kiek pastovėjęs jis ims sluoksniuotis.

Nuotrauka Kristinos

O dabar atėjo laikas paskutiniam klausimui: tai kam gi toks padažas labiausia tinka? Sakoma, jog jis dera su daugelio rūšių daržovėmis (keptomis, troškintomis ar virtomis garuose), tačiau labiausia - su šviežiomis, traškiomis, žalialapėmis salotomis. Šiuolaikinėje virtuvėje ypač dažnai aviečių padažu apšlakstomos salotos, į kurių sudėtį įeina švieži špinatų lapeliai ir kokios nors šviežios uogos ir/arba vaisiai.

Pastarųjų salotų kilmė labai jau miglota, bet panašu, kad jos buvo sugalvotos Amerikoje XX a. pabaigoje. Gali būti, kad jos atsirado kaip lengvesnė ir modernesnė klasikinių pavasarinių salotų, į kurių sudėtį įeina špinatai, kiaušiniai ir šoninė, variacija (pastarosios salotos į JAV atkeliavo labai seniai, drauge su vokiečių kilmės emigrantais). Prisiminkime - juk kaip tik XX a. pabaigoje į madą atėjo ir kiti panašūs patiekalai su vaisiais - tarkime, arbūzo ir feta sūrio salotos. Nežinau kaip jums, bet man žali špinatų lapai su saldžiais priedais kažkodėl nekėlė pasitikėjimo ir ilgą laiką atrodė nevalgomai :) Tačiau, vos tik jų paragavusi pirmąjį kartą, supratau, kad buvau neteisi - lygiai taip pat, kaip kadaise klydau dėl "įtartino" arbūzų ir feta sūrio derinio. Dabar labai džiaugiuosi, kad pagaliau atradau špinatų ir uogų/ vaisių salotas, be to, išsiaiškinau pagrindinius jų komponavimo principus.

Knygose ir internete galite rasti šimtus, o gal ir tūkstančius špinatų salotų, pagardintų uogomis ir/ar vaisiais, variacijų. Gali atrodyti, jog jas komponuojant nėra jokios tvarkos, bet iš tikrųjų toks įspūdis klaidingas. Salotas visuomet sudaro špinatai ir/ar kokie nors kitokie žalumynai, vienos ar kelių rūšių uogos/ vaisiai (kai kada - dar ir kokia nors papildoma daržovė ar kelios daržovės), pasirinktos rūšies riešutai ir koks nors pagrindinis, dažniausia baltymingas produktas - sūris, mėsa, žuvis, jūros gėrybės (pavyzdžiui, šukutės). Kadangi salotų sudėtis nėra griežtai reglamentuota, kiekvienas jas gali pritaikyti pagal savo skonį, gyvenimo būdą ir metų laiką. Jeigu esate vegetaras, naudokite sūrį, o ne anties krūtinėlę. Jeigu už lango birželis, rinkitės braškes, o jei rugsėjis - vynuoges. Jeigu nepakenčiate svogūnų, vietoje jų įpjaustykite salierų. Bet kokiu atveju salotų gaminimo taisyklėms nenusižengsite. Tik, žinoma, kad visi ingredientai jūsų burnoje uždainuotų darniu choru, nepamirškite padažo. Jis gyvybiškai svarbus, nes yra atsakingas už tai, kad visi salotų komponentai taptų viena harmoninga visuma.

Nuotrauka Kristinos

Salad with raspberry vinaigrette - salotos su aviečių padažu

Ingredientai: (produktų kiekiai priklausys nuo jūsų poreikių ir skonio)

Jauni špinatų lapeliai arba kitokios šviežios žalialapės salotos (jeigu norite, galite juos maišyti)

Vienos ar kelių rūšių pasirinktos uogos ir/ar vaisiai (braškės, avietės, šilauogės, vynuogės, obuoliai, kriaušės, persikai, figos, mangai, arbūzų ar melionų kubeliai ir t.t.)

Nebūtinai: vienos ar kelių rūšių daržovės (raudonieji svogūnai, saliero stiebas, ridikėliai, avokadas, šparagai, agurkai, virti burokėliai ir pan.)

Pasirinktos rūšies riešutai (graikiniai, pekano, lazdyno, anakardžių, migdolų plokštelės)

Pasirinktas pagrindinis produktas (fetos tipo ar kitoks sūris, valgymui paruošta vištienos, anties ar kalakuto krūtinėlė, lašiša arba kitokia žuvis, jūros gėrybės, kumpio griežinėliai ir pan.)

Aviečių padažas (žr. receptą aukščiau)

1. Nuplaukite ir nusausinkite špinatų lapelius ir/ar kitokių salotų lapus. Išdėliokite juos lėkštėse.
2. Užberkite pasirinktų ir paruoštų uogų, vaisių ir, jeigu naudosite, daržovių (šįkart aš naudojau tik rudenines avietes ir dviejų spalvų vynuoges, kurias perpjoviau pusiau ir išėmiau kauliukus).
3. Ant viršaus išdėliokite pasirinkto produkto riekeles ar gabaliukus (šįkart aš naudojau keptą vištienos krūtinėlę).
4. Pabarstykite pasirinktais riešutais (aš naudojau lengvai pakepintas migdolų plokšteles).
5. Prieš valgydami, salotas apšlakstykite aviečių padažu.
6. Mažos šių salotų porcijos gali būti puikus užkandis, o didelės - atlikti pagrindinio patiekalo vaidmenį (mes jas valgėme vakarienei kaip svarbiausią ir vienintelį patiekalą). Prie šių salotų tinka pasiūlyti baltos duonos ir taurę balto vyno.

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 315 (aviečių actas).

Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 427 (aviečių actas).
Salotų padažo ir pačių salotų receptai buvo sukoponuoti, remiantis daugybe šaltinių, knyginių ir internetinių, gal geriausia atsimenu šį ir šį:
Mary Houser Caditz, Wandering & Feasting: A Washington Cookbook, Pullman: Washington State University Press, 1996, p. 89.

Aviečių gėrimas

Spalio mėnesį Žaliastogiuose buvo labai gražu. Slėnyje pagelto beržai ir spindėjo įsaulyje kaip auksas, už sodo raudonavo klevai, laukinės vyšnaitės prie tako pasidabino gražia, tamsiai raudona ir žaliai bronzine spalva, o pievose sužėlė atolas.
     Anė tiesiog maudėsi tose spalvose.
    - Ak, Marile! - sušuko ji vieną šeštadienio rytą, šokio žingsniu skraidydama su glėbiu spalvingų klevo šakų rankose. - Aš taip džiaugiuosi, kad gyvenu pasaulyje, kuris turi spalio mėnesį. Būtų siaubinga, jeigu reikėtų iš rugsėjo iškart peršokti į lapkritį, ar ne?

Lucy Maud Montgomery, Anė iš Žaliastogių, iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas, Vilnius: Alma littera, 2016, p. 152.

Knyga apie Anę, Kanadoje, Princo Edvardo saloje, gyvenančią mergaitę didelėmis akimis, oranžiniais plaukais ir beribe fantazija, buvo parašyta daugiau negu prieš 100 metų. Tačiau ir šiandien ši istorija turi galios suteikti gyvenimo džiaugsmo kiekvienam, kuris ją perskaito. Įžvelgti stebuklus kasdienybės smulkmenose - Anės stiprybė, kuria ji dosniai ir atlapaširdiškai dalijasi su aplinkiniais. Ar jūs, pavyzdžiui, kada pagalvojote, kiek daug grožio magijos netektų mūsų pasaulis, jeigu jame neliktų rudeniškomis spalvomis išsipusčiusio spalio? Juk be jo būtų kur kas sunkiau ištverti monotonišką ir pilką lapkritį, tiesa?

Savo ruožtu už tai, kad knyga apie Anę iš Žaliastogių surado kelią į mūsų namus, esu dėkinga vienai savo skaitytojai, kuri prieš porą metų apie ją užsiminė, komentuodama rojaus obuoliukų pyragą. Nežinau Jūsų vardo, nežinau, ar beužsukate į mano tinklaraštį, bet jeigu taip, dar kartą dėkoju! Nepaisant to, jog kūrinys "mergaitiškas", su sūnumi jį skaitėme jau ne vieną kartą - ir visada su dideliu malonumu. O aš vėl ir vėl įsitikinu, jog klasikos vardas duodamas ne veltui - nesvarbu, ar kalbėtume apie vaizduojamąjį meną, ar apie tekstus, ar apie kulinarijos receptus.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie receptus, šiandien nusprendžiau pratęsti rudeninių aviečių temą, kurios ėmiausi praėjusiame įraše, pristatydama vanilinius ledus karštame aviečių padaže. Mat aukščiau esanti citata paimta iš 16-ojo knygos skyriaus "Tragiškai pasibaigusi arbatėlė", kuriame avietės vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį!

Kaip tik žavingąjį spalio mėnesį Marilė, senyvo amžiaus Anės globėja, išsiruošė su reikalais į miestelį, o mergaitei pasiūlė pasikviesti į svečius geriausią draugę Dianą. Buvo sutarta, jog jos abi galės užsiplikyti arbatos, pasivaišinti vyšnių uogiene, vaisių pyragu ir pyragaičiais, o taip pat išgerti aviečių gėrimo su sausainiais. Tačiau Marilė visai pamiršo, jog aviečių gėrimą išnešė į rūsį, o svetainės bufetėlyje, iš kur Anei leido pasiimti butelį, tebuvo likęs trejus metus išlaikytas raudonųjų serbentų vynas. Nusprendusios, jog rausvi gėrimai dvigubai skanesni negu kitų spalvų, draugės ėmėsi degustacijos. Tiksliau, Anė vaišino draugę, o šioji gėrimą labai gyrė ir tikino, jog jis visai kitoks ir daug skanesnis už ponios Lind. Nenuostabu, jog po trijų stiklinaičių "aviečių gėrimas" viešniai visai pakirto kojas, o Anė su siaubu suprato, jog čia kažkas ne taip. Gandai apie šį nutikimą netruko pasklisti. XIX a. pab. - XX a. pr. uždaroje, konservatyvioje, netgi puritoniškoje Princo Edvardo saloje alkoholį buvo žiūrima itin nepalankiai. Griežtesnių principų kaimynai smerkdavo Marilę vien už tai, kad ji apskritai drįso gaminti vyną bei vaišinti juo svečius, o vaikai, ragaujantys stipriuosius gėrimus, buvo tiesiog už vaizduotės ribų. Štai kodėl ir Anei, ir jos globėjams teko įdėti nemažai pastangų, kol įvykęs nesusipratimas buvo užglaistytas.

Nežinau kodėl, bet mažiesiems skaitytojams ką tik atpasakotas knygos skyrius yra vienas įsimintiniausių ir juokingiausių - tą byloja ne vien mano sūnaus reakcija, bet ir kalnas kūrinio apžvalgų įvairiomis kalbomis interneto platybėse. Tad gal ir nereikėtų stebėtis, jog kulinarinius nuotykius mėgstantys žmonės irgi labai dažnai nusprendžia, jog aviečių gėrimo arba raudonųjų serbentų vyno receptai tinkamiausiai reprezentuos Anės iš Žaliastogių virtuvę. Nors Anės gerbėjai gali pasidžiaugti, jog yra išleista gana solidi kulinarijos knyga, kurioje puikuojasi atkurti/ sukurti patiekalai, paminėti Lucy Maud Montgomery romanuose, tačiau, regis, nė vienas jų nėra toks populiarus kaip aviečių gėrimas. Ne veltui Princo Edvardo saloje jis gaminamas komerciškai ir yra vienas sėkmingiausiai parduodamų vietinių suvenyrų. Tad, pasidavusi stipriausiai srovei, praėjusią vasarą jį pagaminau ir aš. Šiais metais receptu pasinaudojau dar kartą, nes tai išties puikus būdas sunaudoti uogų perteklių. Beje, šaldytų irgi! Tad jeigu turite daug šaldytų aviečių atsargų, galbūt šiandienine idėja norėsite pasinaudoti dar iki tol, kol ateis kitas šviežių uogų sezonas :) Na, o jeigu ne, tuomet išsisaugokite receptą ateičiai - anksčiau ar vėliau jis tikrai pravers.

Sumaniusi pagaminti senamadiško aviečių gėrimo, pirmiausia, žinoma, turėjau išsiaiškinti, kas slypi po anglišku raspberry cordial pavadinimu. Ir, reikia pripažinti, jog vienareikšmiško atsakymo į savo klausimą neradau. Kalbant apie avietes, bene dažniausia žodis cordial vartojamas kaip žodžio likeris (angl. liqueur) sinonimas. Be abejo, į tokio raspberry cordial sudėtį įeina vienoks ar kitoks alkoholis, bent jau nedidelis jo kiekis. Tačiau Anės globėja Marilė nė už ką nebūtų siūliusi vaikų vaišėms stipriųjų gėrimų! Vadinasi, Kanados rašytojos knygoje cordial yra tapatinamas su squash, t.y. nealkoholiniu gėrimu, kiek skystesniu negu sirupas, bet labiau koncentruotu negu gaiva. Tokia žodžio cordial vartosena nėra retenybė - atsiminkime, pavyzdžiui, populiarųjį elderflower cordial, į lietuvių kalbą paprastai verčiamą kaip šeivamedžio žiedų sirupas. 

Ir viskas čia būtų gerai, jeigu ne vienas "bet". Kitaip negu likerio arba sirupo, ne per daug saldaus, nealkoholinio aviečių gėrimo nepatartina ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje - nei bufete, nei rūsyje. Po poros dienų jis paprasčiausia prarūgtų, o paskui pamažu virstų actu. Todėl nealkoholinis aviečių gėrimas turėtų būti laikomas kuo šalčiau, ir sunaudoti jį reikėtų kuo greičiau. Kitas dalykas - ne visiškai aiškus gėrimo patiekimo būdas. Sakoma, kad nealkoholiniai gėrimai, vadinami squash arba cordial, dažniausia skiedžiami vandeniu ir/arba ledukais, nes yra per daug koncentruoto skonio, kad būtų patiekiami patys vieni. Gal todėl XIX a. pab. - XX a. pr. šaltiniai pateikia dar vieną terminą - raspberry water (liet. aviečių vanduo), kuris reiškia gana stiprias ir saldžias aviečių sultis, supiltas į ąsotį su daug ledukų. Tačiau knygoje apie Anę neužsimenama, jog aviečių gėrimą kas nors ketintų atskiesti - Diana juo mėgaujasi, nepasigesdama jokių priedų. Antraip sakant, iš tikrųjų nėra iki galo aišku, apie kokį raspberry cordial kalba Lucy Maud Montgomery. Galbūt nealkoholinis aviečių gėrimas, kurį galima ilgesnį laiką laikyti kambario temperatūroje ir gerti neskiestą - grynas rašytojos vaizduotės kūrinys? O gal anksčiau žmonės žinojo kažkokių konservavimo paslapčių, kurias mes esame negrįžtamai praradę? Tarkime, vietoje citrinos sulčių naudojo vyno akmenį arba citrinos rūgštį, kuri, kaip žinia, yra konservantas?.. Kaip ten bebūtų, reikėtų įsidėmėti du dalykus: pirma, raspberry cordial britai (bei britų kilmės gyventojai Naujajame pasaulyje) gamina nuo seno ir laiko klasikiniu gėrimu; antra, jis gali būti gaminamas įvairiai, todėl būtų beprasmiška ieškoti vieno "tikrojo" jo recepto.

Nuotrauka Kristinos

Laimei, Anė iš Žaliastogių kaip niekas kitas atlaidi improvizacijoms. Vaizduotę ji vertina labiau už bet kokias instrukcijas, nors šeimininkaujant kartais geriau susikaupti, užuot pasinėrus į fantazijų pasaulį. "Kai gamini valgį, tiek mažai erdvės vaizduotei... Tik vienos taisyklės. Paskutinį kartą, kai kepiau pyragą, pamiršau įdėti kepimo miltelių. Nes tada kaip tik kūriau tokią įdomią istoriją (...) ir pyragas neiškilo. Supranti, kai kepi pyragą, labai svarbu įdėti kepimo miltelių," - guodėsi Anė draugei. Na, bet jeigu jūs virtuvėje turite daugiau patirties ir esate tikri, jog išvengsite katastrofų, eksperimentuokite į sveikatą. Į savo ruošiamą aviečių gėrimą dėkite daugiau ar mažiau cukraus ir/ar citrinos sulčių, pilkite daugiau ar mažiau vandens, kaitinkite ilgesnį ar trumpesnį laiką - svarbiausia, kad rezultatas jums patiktų.

Aš, gamindama aviečių gėrimą, naudojausi internete rastu receptu. Pagal jį pagamintas aviečių gėrimas išeina saldokas, pakankamai koncentruoto uogų skonio, tačiau iki sirupo jam dar toloka. Sakyčiau, tai toks nealkoholinis avietinis "likeris". Jeigu norite vaišintis kaip Anės laikų moterys, galite jį gerti patį vieną iš nedidelių stiklinaičių. Vis dėlto, mano nuomone, kur kas gardžiau aviečių gėrimą ragauti šiek tiek (bet ne per daug) praskiestą. Pilti aviečių gėrimą ant ledukų man patiko labiau negu jį maišyti su vandeniu, bet čia jau skonio reikalas. Lygiai taip pat tik nuo jūsų priklausys, ar norėsite aviečių gaivą kažkaip papildomai puošti/ aromatizuoti. Citrina ar laimas, mėtos ar citrininės melisos, o gal dar kitokie priedai suteiks jūsų gėrimui individualumo.

Ir dar. Nors aviečių gėrimą patogiausia gaminti ir labai gardu gerti šiltuoju metų laiku, tačiau net atvėsus orams jo norisi ne ką mažiau. Todėl jeigu ką tik pagaminto gėrimo perteklių užšaldysite arba iškaitinsite ir užkonservuosite, tikrai nepasigailėsite - juk tada, vos tik panorėję, margaspalvę ir kvapnią vasarą galėsite sugriebti už uodegos.

Nuotrauka Kristinos

Raspberry cordial - aviečių gėrimas

Ingredientai: (išeis maždaug ~ 3½ l gana koncentruoto gėrimo)

1½-2 l šviežių aviečių (tiks ir šaldytos)

3 puodeliai cukraus (1 puodelis - 250 ml)

~ ⅓ puodelio šviežiai išspaustų citrinų sulčių

3 l vandens

Pasirinktinai: vandens (paprasto arba gazuoto), ledukų, citrinos/ laimo griežinėlų (patiekiant)

1. Perrinktas ir nuplautas avietes sudėkite į didelį puodą (aliuminis netiks). Gausiai apšlakstykite citrinų sultimis, jeigu norite, lengvai patrinkite.
2. Į kitą puodą suberkite cukrų, supilkite vandenį ir užvirinkite. Pavirkite 10-20 min., kol visas cukrus ištirps, o sirupas nežymiai sutirštės.
3. Gautą sirupą supilkite į puodą su avietėmis. Kai sirupas, užpiltas ant aviečių, atvės, puodą uždenkite ir laikykite maždaug 24 val. šaldytuve ar kitoje šaltoje vietoje.
4. Praėjus parai, avietes perkoškite per tankų sietą ar švarią marlę. Uogas galite lengvai paspausti, bet ne per daug, antraip gėrimas bus drumzlinas.*
5. Gautą gėrimą supilstykite į butelius ir laikykite šaltai. Patiekdami pagal skonį praskieskite vandeniu (tiks ir gazuotas, jeigu tokį mėgstate) ir/ar ledukais, jeigu norite, pagardinkite citrinos/ laimo griežinėliais arba kitais priedais.
6. Aviečių gėrimą reikėtų sunaudoti per kelias dienas. Jeigu norite išlaikyti jį ilgesnį laiką, galite supilstyti į plastikinius butelius ir užšaldyti, o prireikus atšildyti. Kitas būdas - perkoštą gėrimą užvirinti, pavirti porą minučių, o tuomet supilstyti į švarius butelius ir užsukti dangteliais.

* Uogų tirščiai bus pakankamai saldūs ir sultingi, jie gali būti sunaudoti kitiems tikslams - pavyzdžiui, suvalgyti su vaniliniais ledais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Vaniliniai ledai karštame aviečių padaže

Neatsimenu metų, kad rudeninių aviečių sezonas būtų buvęs toks ilgas. Net keista matyti puikiausias uogas tarp raudonų, geltonų bei rusvų lapų ir, baigiantis spaliui, prisirinkti jų ne ką mažiau negu rugpjūtį. Tad avietiniai patiekalai mūsų namuose vis dar ant bangos. Ar jūsų sodai irgi tokie dosnūs? Jeigu taip, šiandieninis receptas skirtas kaip tik jums.

Taip, savo mėgstamus naminius avietinius ledus paprasta suku tik vasarą. Dabar orai jau per daug žvarbūs, kad norėtųsi juos gaminti. Be to, mano šaldiklio stalčiai vėlyvą rudenį dažniausia būna pilni įvairiausių gėrybių, todėl ne visuomet lengva rasti vietos ledų dėžutėms ir ledų mašinėlės indui. Ir vis dėlto vokiečiai tvirtina, jog išeitis yra. Tereikia naudoti pirktinius vanilinius ledus ir patiekti juos su karštu aviečių padažu. Na, o jeigu padažas karštas, tai desertas tinka šaltajam metų laikui. Ką jau ten rudeninis, tai tiesiog žieminis desertas! Tokia tad geležinė vokiška logika :)

Nuotrauka Kristinos

Vaniliniai ledai su karštu aviečių padažu (vok. Vanilleeis mit Himbeeren, Vanilleeis mit heißen Himbeeren) turi tradicinio vokiško deserto statusą, nors kaimyninėse šalyse (pavyzdžiui, Čekijoje) jie taip pat žinomi ir mėgstami. Dėl skaisčiai raudono ir karšto padažo, tirpdančio ledus, šis paprastas, bet neprastas derinys dažnai vadinamas ir kitu, kur kas romantiškesniu pavadinimu - Karšta meilė (vok. Heisse Liebe). Todėl jeigu įmantrūs konditerijos šedevrai nėra jūsų stiprioji pusė, tokį desertą galite pagaminti netgi Šv.Valentino dienai - užtruksite ne daugiau negu ketvirtį valandos, bet bus ir gardu, ir simboliška. Žinoma, patiekti be ypatingos progos, uogomis pagardinti ledai namiškius pradžiugins ne ką mažiau. Ruošiant didesnius pobūvius, juos taip pat pravartu prisiminti: jeigu kiti patiekalai iš jūsų reikalauja daug laiko ir darbo, bent jau akimirksniu paruošiamas desertas leis šiek tiek atsikvėpti, nenuviliant svečių. Net jeigu tarp jų bus žmonių, šiaip jau abejingų vaniliniams ledams, aviečių padažas, tikėtina, reikalus pataisys. Bent jau taip byloja šio deserto istorija. Vokietijoje atėjęs į madą apie 1970 m., vanilinių ledų ir karšto aviečių padažo duetas taip patiko valgytojams, jog prasibrovė į klasikinių vokiškų desertų sąrašą.

Nuotrauka Kristinos

Kitaip negu vasarą arba rudenį, žiemą šviežių aviečių sode nėra. Tačiau avietiniam padažui visiškai tinka šaldytos uogos - naminės arba pirktos. Bet kokiu atveju, verdamos jos išteš, todėl neverta jaudintis, kad desertas bus neišvaizdus. Į kaitinamas avietes dažniausia dedama tik cukraus, retkarčiais (bet nebūtinai) įpilamas koks šaukštas kvapnaus likerio arba įmaišomas šaukštelis krakmolo - padažui sutirštinti. Kadangi avietės gražios spalvos bei aromatingos, nieko per daug įmantraus čia nereikia.

Kur kas daugiau dėmesio galima skirti deserto dekoravimui, ypač jeigu jis patiekiamas iškilmingesne proga. Šviežios aviečių uogos, mėtos ar citrininės melisos šakelės, visokiausi sausainiai, vafliai, šokolado ar migdolų drožlės, plakta grietinėlė, nedideli morengiukai - visa tai tinka desertui papuošti, taigi, rinkitės tai, ką mėgstate ir turite po ranka. Bet jeigu virtuvėje švilpauja vėjai, puošybos elementų galima atsisakyti - tiesiog suformuokite dailius ledų rutuliukus, sudėkite juos į serviravimo indelius ir užpilkite karštu avietiniu padažu. Tiesa, ledų ir avietinio padažo proporcija taip pat svarbi - bent jau taip tvirtina šio deserto žinovai. Esą karšto padažo turi būti tiek, kad, suvalgius ¾ deserto, visi ledai spėtų ištirpti. Kaip nustatyti tikslius ledų ir padažo kiekius? Labiausia čia padeda praktika. Antra vertus, pirmiausia vadovaukitės savo skoniu, ir viskas bus gerai.

O aš linkiu jums karščiu alsuojančios meilės - tiek širdyje, tiek ant stalo, meilės, kuri padės įveikti ir gyvenimo negandas, ir į depresiją varančias rudenines darganas.

Nuotrauka Kristinos

Vanilleeis mit heißen Himbeeren - vaniliniai ledai karštame aviečių padaže

Ingredientai:

Mėgstamų vanilinių ledų, pirktinių arba naminių

Aviečių padažui:

Šviežių arba šaldytų aviečių

Cukraus (pagal skonį)

Nebūtinai: šlakelis avietinio ar kitokio kvapnaus likerio

Nebūtinai: ½-1 v.š. kukurūzų ar bulvių krakmolo (padažui sutirštinti)

Nebūtinai: šviežių aviečių ak kitokių priedų desertui papuošti (žr. pastabas aukščiau)

1. Jeigu ledai labai stipriai sušalę ir kieti, kuriam laikui palikite juos kambario temperatūroje, kad suminkštėtų.
2. Per tą laiką paruoškite aviečių padažą. Avietes suberkite į puodą (aliuminis netiks), pakaitinkite ir leiskite užvirti. Pagal skonį pasaldinkite, jeigu norite, pagardinkite likeriu. Kaisdamos avietės išskirs nemažai sulčių, todėl, jeigu norite, padažą galite sutirštinti (aš netirštinu). Jeigu padažą tirštinsite, truputį krakmolo išleiskite šaltame vandenyje, supilkite į padažą, išmaišykite ir nukaiskite, vos tik padažas sutirštės ir vėl užvirs. Nukaitę leiskite padažui šiek tiek atvėsti, tačiau jo neatšaldykite.
3. Ledus sudėkite į serviravimo taures ar indelius, užpilkite karštu avietiniu padažu ir, jeigu norite, per daug negaišdami laiko, papuoškite (aš puošiau šviežiomis sveikomis uogomis). Patiekite tuojau pat, nes karštu padažu užpilti ledai sparčiai tirpsta!

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Virtiniai su varške ir avietėmis

Purpurinis vakaras varva lyg aplietas aviečių sultimis... - niūniuoju, raitydama virtinių kraštus. Kadangi ant mano ausų buvo užlipusi meška, tai niūniuoju kuo tyliausiai ir tik tada, kai namuose lieku viena. Galvoju, kaip tragiškai per anksti mus paliko maestro Vytautas Kernagis, kurio dainos paliečia net nemuzikaliausių žmonių širdis. Ir kaip puiku, jog Dalia Saukaitytė, šios dainos žodžių autorė, ruošiasi išleisti naują senų eilėraščių knygą. Norėčiau rugpjūtį nuvažiuoti į Anykščius, bardų festivalį, kur ruošiamos jos sutiktuvės. Na, gal kaip nors.

Virtinių eilės rikiuojasi ant stalo ir laukia grįžtančių namiškių. Virtuvė sklidina tiršto aviečių kvapo. Šiųmetės uogos sveikos, bet mažytės - nieko daugiau ir negali tikėtis, kai miškai nukamuoti tokių nuožmių sausrų. Užtai kvepia jos labiau negu bet kada. Regis, jog virtiniai įdaryti ne varške ir avietėmis, o pačia vasara. O paskui bus kaip būt ir privaloma...

Nuotrauka Kristinos

Tokiais saulėtais, ramybe alsuojančiais pavakariais darausi sentimentali. Net ruošiant vakarienę, nesinori eksperimentuoti, tad gaminu ką nors paprasto, savo, primenančio vaikystę. Ne, kitaip negu mėlynių šaltanosiai, virtiniai su avietėmis nėra paveldėtas receptas. Jį atradau Birutės Rutkauskienės knygoje Mūsų valgiai (1971), kurią jau ne kartą linksniavau šiame tinklaraštyje. Tikrai puiki knyga, išleista dar tada, kai manęs nebuvo šiame pasaulyje. Joje randu idėjų visiems gyvenimo atvejams. Nesvarbu, ar tai silkė su cinamonu užkandžių stalui, ar marinuotos morkos įdomesniam garnyrui, ar apelsinų drebučiai desertui. O šįkart, už lango pamažu gęstant dienai, apsistojau ties virtiniais su uogomis. Vakarienė išėjo prašmatni. Kol miško avietės pačiame gerume, nepraleiskite progos ir patys tuo įsitikinti.

Tiesa, knygos autorė receptą užrašė taip, kad avietinius virtinius galėtume virti netgi žiemą. Ji siūlo naudoti aviečių uogienę varškės įdarui pagardinti bei aviečių sirupą padažui gaminti. Šiandieniniam receptui geriausia tiktų senamadišku būdu ruošta uogienė, kuomet netrintos avietės dedamos į sirupą ir išverdamos sveikos, išlaikiusios savo formą. Iš tokios uogienės lengva išgriebti uogas, o sirupą panaudoti padažui - ar kam tik širdis geidžia.

Tačiau aš sakau iš savo patirties: jeigu į varškę įmaišysite ką tik pririnktų aviečių, o padažą gaminsite iš šviežių, per sietelį pertrintų uogų, bus nė kiek ne prasčiau. Gal netgi geriau :) Todėl aš prie recepto pridėjau savo pastabų, kad virtinius galėtumėte pasigaminti abiem būdais - pagal norą ir galimybes.

Nuotrauka Kristinos

Virtiniai su varške ir avietėmis

Ingredientai (maždaug 4 porcijoms)

Tešlai:

~450-500 g miltų

1 kiaušinis

Žiupsnelis druskos

~200 ml šalto arba drungno vandens

Įdarui:

250 g varškės*

50 g grietinės

1 kiaušinis (arba tik trynys)

100 g tirštos aviečių uogienės (arba netrintų šviežių aviečių, geriau nedidelių)

Padažui:

200-250 ml riebios grietinėlės

150-200 ml aviečių sirupo**

1. Miltus suberkite į dubenį. Įmuškite kiaušinį. Druską, ypač rupią, geriausia ištirpinti vandenyje ir, minkant tešlą, naudot sūrų vandenį. Vandens į miltus pilkite tiek, kad galėtumėte suminkyti nelimpančią prie rankų, bet ir ne per daug kietą, elastingą tešlą. Priklausomai nuo miltų rūšies, kiaušinio dydžio ir t.t. vandens gali reikėti daugiau arba mažiau - orientuokitės pagal situaciją. Užminkytą tešlą susukite į maistinę plėvelę ir palikite bent pusvalandžiui, kad išbrinktų. Kol brinksta tešla, paruoškite įdarą ir padažą.
2. Jeigu reikia, varškę įdarui pertrinkite, kad būtų vientisa. Įmuškite kiaušinį; jeigu varškė kreminė, drėgna, geriau dėti tik kiaušinio trynį. Jeigu varškė sausa, įmaišykite grietinės. Sudėkite uogienę. Ji turi būti tiršta, kad per daug neatskiestų varškės, o jeigu uogos sirupe nesuirusios, dar geriau - išgriebkite tik jas. Jeigu naudosite šviežias avietes, varškę pagal skonį pasaldinkite, o pabaigoje įmaišykite uogas, stengdamiesi jų nesumaigyti. (Aš įdarui naudojau kreminę varškę, į kurią įmaišiau 1 v.š. su kaupu cukraus ir gerą saują smulkių, sausų miško aviečių).
3. Gamindami padažą, galite atskiruose induose pakaitinti grietinėlę ir aviečių sirupą, o tuomet juos sumaišyti (taip rekomenduoja knygos autorė). Man patogiau užvirinti grietinėlę, ją truputį pavirti, ko, sutirštės, o tuomet supilti sirupą ir tik truputį viską pakaitinti. Toks padažas būna rožinės spalvos. Jeigu norite, galite pasilikti šiek tiek gryno aviečių sirupo ir juo papildomai apšlakstyti virtinius, tada jie gražiau, ryškiau atrodys.
4. Išbrinkus tešlai, ją plonai iškočiokite ir formuokite virtinius. Galima kočioti didelį tešlos lakštą ir išspausti vienodus tešlos apskritimus, arba tešlą padalinti į mažus gabaliukus ir kiekvienam virtiniui kočioti ją atskirai. Jeigu įdarui naudojate šviežias uogas, žiūrėkite, kad į kiekvieną virtinį patektų bent 2-3 avietės. Tešlos kraštus gerai užspauskite ir užlankstykite.
5. Suformuotus virtinius dėkite į verdantį pasūdytą vandenį. Palaukite, kol iškils (jeigu reikia, atsargiai pamaišykite ir įsitikinkite, kad neprilipo prie puodo dugno). Vėl užvirus vandeniui, pavirkite dar 2-3 min., kol gražiai išsipūs, tada išgriebkite.
6. Išgriebtus virtinius galite apšlakstyti trupučiu tirpinto sviesto, kad nesuliptų ir įgautų blizgesio. Patiekite su grietinėlės-aviečių padažu. Jeigu norite, virtinius galite papildomai apšlakstyti aviečių sirupu ir/ar papuošti šviežiomis avietėmis.

* Anksčiau nebuvo tiek daug varškės produktų kaip dabar, todėl paprasta varškė būdavo pertrinama per sietelį ir sumaišoma su grietine kad nebūtų sausa. Šiais laikais galite naudoti apie 300 g kreminė varškės, tik žiūrėkite, kad ji nebūtų skysta (naudojant kreminę varškę, grietinės dėti nebereikės). Čia labai tiktų ir šviežia naminė varškė, ypač saldi, sutraukta renetu.

** Jeigu turite šviežių uogų, sirupo pasigaminkite iš jų. Aš per tankų sietelį pertrinu tiek aviečių, kad gaučiau apie 100 ml sulčių. Į jas supilu 100 ml cukraus ir maišau tol, kol visas cukrus ištirpsta. Toks nekaitintas sirupas būna labai kvapnus, bet jį reikia laikyti šaltai ir sunaudoti iš karto arba per 2-3 dienas. Ne sezono metu padažui galite panaudoti sirupą iš aviečių uogienės ar specialiai žiemos atsargoms ruoštą aviečių sirupą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Birutė Rutkauskienė, Mūsų valgiai, Vilnius: Mintis, 1971, p. 158-159.

Avietiniai-vaniliniai ledai

Prieš kelerius metus, atvažiavęs į tėvų sodybą, mano sutuoktinis nusižiūrėjo pievos ruožą tarp miško ir vengrinėmis slyvomis apsodinto diendaržio, kur vasaras leidžia tingiai maklinėjančios vištos. "Gera vieta avietėms," - pareiškė jis. Niekas neprieštaravo - ta žemė jau daug metų dirvonavo, tad ten pasodinti kokių naudingų augalų visiems pasirodė esanti šauni mintis. Taigi, per žiemą šį bei tą paskaitinėjęs ir peržiūrėjęs laidas, kuriose patarimus dalija Algirdas Amšiejus, didžiausias vyro autoritetas sodininkystės klausimais, mano žmogus kitą pavasarį pasodino nedidelį avietyną šeimos reikmėms. Negaliu tuo atsidžiaugti. Net įkyrūs lietūs, šią vasarą sunaikinę visą miško aviečių derlių, nesugebėjo ženkliau pakenkti rudeninėms uogoms. Iki valios atsivalgę pačių vienų, prišaldę žiemai, dabar avietes naudojame visokiausiems patiekalams, dažniausia, žinoma, desertams. Vienas mėgstamiausių mūsų gardumynų, pagamintų iš rudeninių aviečių - avietiniai-vaniliniai ledai, apie kuriuos šiandien jums ir papasakosiu.

Nuotrauka Kristinos

Kada ir kur pradėti gaminti ripple tipo, t.y. dviejų skonių ledai, sumaišyti taip, jog vanilinėse pusnyse spalvotas sirupas išsidraiko lyg dūmų sruogos ar koncentriniai vandens ratilai, nėra visiškai aišku. Vieni šaltiniai tvirtina, jog tokių ledų idėja radosi JAV, kiti mano, kad Didžiojoje Britanijoje, ir sieja jų atsiradimą su tūlu Bernard'u Lomghurst'u iš Kornvalio grafystės, kuris esą specialiai surengtame konkurse sugalvojo šį ledų pavadinimą. Deja, patikimesnės informacijos šiuo kausimu, regis, nėra. Visiškai aišku tik tai, jog komerciškai ripple tipo ledai Vakarų pasaulyje pradėti gaminti XX a. 2-3-jame dešimtmetyje, taigi, maždaug prieš šimtmetį. Na, o kadangi šiais laikais Didžiojoje Britanijoje raspberry ripple populiaresni ir labiau mėgstami negu JAV, daugelis neabejoja jų europietiška kilme. Beje, laikydamasi pozicijos, kad kas jau kas, o britai išmano, kaip gaminti avietinius-vanilinius ledus, aš irgi rinkausi anglišką receptą, kuris man pasiteisino, ir kuriuo naudojuosi jau nebe pirmą rudenį.

Eloise Harriet Stannard (1829-1914 (1915?)) - viena iš nedaugelio XIX a. britų dailininkių, sugebėjusi užsidirbti ir išgyventi iš savo kūrybos, rengusi parodas ir sulaukusi visuotinio pripažinimo. Dailininkė visą gyvenimą tapė natiurmortus, kurie dabar laikomi ano meto klasika. Avietės - mėgstamas jos paveikslų objektas, tad šis paveikslas Still Life of Raspberries in a Willow Pattern Bowl, with Cherries and Bindweed (liet. Natiurmortas su avietėmis dubenyje, tapytame kinų raštais, vyšniomis bei vijokliais, 1890) - tik vienas iš daugelio kūrinių, kurių centre atsidūrė šios ryškios vasaros uogos. Foto iš čia.

Beje, ripple tipo ledai nebūtinai turi būti avietiniai. Teigiama, kad XX a. pradžioje su baltais arba gelsvais vaniliniais ledais buvo maišomi įvairiausios sultys arba sirupai, tad šie ledai buvo braškių, šokolado, mandarinų, ananasų ir netgi zefyrų skonio. Tačiau XX a. viduryje ledų gamintojai pastebėjo, jog pirkėjai labiausia mėgsta vanilinių ledų ir aviečių derinį. Nenuostabu, jog raspberry ripple gamybos apimtys išaugo, o daugelis kitų skonių nunyko arba buvo pradėti gaminti ne tokiais dideliais kiekiais. Namuose, žinoma, žmonės kaip gamino, taip ir tebegamina ledus su savo mėgstamiausiais vaisiais ar uogomis. Be aviečių, britai su vaniliniais ledais bene labiausia mėgsta maišyti juodųjų serbentų, gervuogių, vyšnių sultis.

Nuotrauka Kristinos

Nors ledai - pirmiausia sezoninis, vasaros laiko saldumynas, bet mes (ir ko gero ne tik mes) jų retkarčiais pasigaminame ir šaltuoju metų laiku. Taigi, jeigu mėgstate ledus nepaisant oro už lango, labai patogu nedideliuose indeliuose užsišaldyti ne tiktai su cukrumi trintų uogų, bet ir uogų sulčių. Mano patirtis rodo, kad netgi užšaldytos, atšildytos ir jau ledų pavidalu iš naujo užšaldytos, jos vis tiek būna kvapnesnės ir turinčios daugiau skonio už tas, kurias gausite iš "plastmasinių" žieminių uogų. Apie kainų skirtumą, žinoma, čia net nėra ką kalbėti. Na, o jeigu ledų viduržiemy nesinorės, uogų sultis visuomet galima panaudoti įvairioms saldžioms sriuboms, kisieliasms ir kitiems geriems dalykams, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Raspberry ripple ice cream - avietiniai-vaniliniai ledai

Ingredientai: (išeis 1 l dedų)

400 ml pieno (kuo riebesnis, tuo geriau)

200 ml riebios grietinėlės

Vanilės ankštis, arba žiupsnelis Burbono vanilės, arba keli lašai vanilės ekstrakto

Žiupsnelis druskos

6 kiaušinių tryniai

120 g cukraus (paprasto arba nerafinuoto šviesiai rudo)

Aviečių sirupui:

400 g aviečių

150 g cukraus

1. Prikaistuvyje sumaišykite pieną ir grietinėlę, mišinį pagardinkite vanile (jei naudosite vanilės ankštį, ją perpjaukite išilgai per pusę ir dėkite į puodą), įberkite žiupsnelį druskos. Retkarčiais pamaišydami kaitinkite, kol mišinys taps labai karštas, apie 80ºC. 
2. Kol kaista pienas, kiaušinių trynius gerai ištrinkite su cukrumi, kol masė taps vientisa; plakti iki putų nereikia. 
3. Nuolat maišydami cukraus ir trynių masę, į ją po truputį supilkite karštą pieną (jei naudojote vanilės ankštį, jos neišimkite). Gautą pieno ir kiaušinių mišinį dėkite ant ugnies* ir, nuolat maišydami, vėl kaitinkite maždaug iki 80ºC, kol masė sutirštės ir taps panaši į apyskystę grietinę. Nukaiskite ir palikite, kad masė atvėstų. Geriausia prikaistuvį statyti į didelį dubenį su šaltu vandeniu arba ledukais, nes tose vietose, kur masė liečiasi prie karštų puodo sienelių, kiaušiniai gali pradėti krekėti netgi nukaitus puodą. 
4. Kai masė atvės iki kambario temperatūros, pridenkite ją maistine plėvele ir dėkite į šaldytuvą. Šaldykite apie 8 val. (geriausia - per naktį). Per tą laiką masę gerai atvės ir dar labiau sutirštės - taip ir turi būti. 
5. Paruoškite aviečių sirupą. Nuplautas uogas ir cukrų dėkite į prikaistuvį ir kaitinkite kelias minutes, kol cukrus ištirps, o uogos ims težti. Nukaiskite ir pertrinkite per sietelį, kad neliktų kauliukų. Gautą masę atvėsinkite iki kambario temperatūros, tuomet dėkite į šaldytuvą ir šaldykite apie 8 val.** 
6. Gerai atvėsusią ledų masę lengvai paplakite, kad nebūtų išsisluoksniavusi, jeigu reikia, išimkite vanilės ankštį. Masę išsukite mašinėle, kol taps panaši į labai tirštą grietinę.*** Išverskite į šaldymui skirtą indą. Plona srovele supilkite arba šaukštu sudėkite aviečių sirupą. Šiek tiek pamaišykite (aš pamakaluoju šaukšto kotu :), kad abi masės pusiau susimaišytų. Dėkite į šaldytuvą ir palikite kelioms valandoms, kad ledai gerai sustingtų. 
7. Mėgaukitės kada panorėję ir kaip panorėję :) Ledai šaldiklyje gali stovėti apie 1 mėn. Čia teoriškai - praktiškai jie tiek niekuomet neišlaukia :)

* Saugiausia ledų masę virti ant garų. Aš pieno ir kiaušinių mišinį pilu į metalinį dubenį, jį statau ant puodo su verdančiu vandeniu ir maišydama silikonine mentele kaitinu, kol masė sutirštės.

** Man gražiausia šie ledai susimaišo tuomet, kai vanilinių ledų masė ir aviečių sirupas būna panašios konsistencijos. Tad likus 2-3 val. iki to laiko, kai planuojate sukti ledus, rekomenduočiau aviečių sirupą palaikyti šaldiklyje (retkarčiais pamaišant), kad jis pusiau sustingtų, t.y. imtų panašėti į apyskystę grietinę, o tuomet aviečių sultis įmaišyti į išsuktą vanilinę masę.

*** Jeigu neturite ledų mašinėlės, masę supilkite į šaldymo indą ir dėkite į šaldiklį, bet nepamirškite kas 1-1,5 val. gerai išmaišyti, kad masė taptų puri. Kai ji bus labai tiršta, įmaišykite aviečių sirupą ir daugiau nebemaišydami leiskite sustingti iki galo. 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia; trumpa ledų istorija čia.

Varškės desertas su uogomis

Niekuomet neabejojau, kad rugsėjo 1-oji - didelė šventė. Man patiko mokytis. Puikiai rašiau rašinius, be didesnio vargo spręsdavau geometrijos bei fizikos uždavinius ir atlikdavau daugumą kitų užduočių. Vienok turėjau ir savo košmarų: tai buvo muzikos ir kūno kultūros pamokos. Nei muzikinės klausos, nei koordinacijos, nei fizinės ištvermės nebuvo įmanoma tiesiog atsisėsti ir išmoksti prie rašomojo stalo, o gamta šiais dalykais manęs, deja, neapdovanojo.

Prašydavau muzikos mokytojos (beje, vienos klasiokės mamos), kad leistų man parašyti kokį rašinį apie vieną ar kitą kompozitorių, bet kur tau. Ji mane pastatydavo prieš klasę ir su sadistišku pasitenkinimu liepdavo solfedžiuoti, nors aš net nesuprasdavau, ko iš manęs norima. Visos jos skambinamos natos man aidėdavo visiškai vienodai kaip įkyraus lietaus lašai, ir nei anuomet, nei dabar negalėčiau atskirti kažkokių mistinių tonacijų, net jei man už tai grėstų sušaudymas. Taip taip, didelių renginių metu, kai visa salė ploja, tarkime, aktoriams už puikų spektaklį, aš iki šiol nepataikau į plojimo ritmą, visai kaip vaikystėje nepataikydavau į koją, todėl mūsų klasė amžinai prakišdavo Žygio ir dainos konkursą.

Su kūno kultūros pamokomis sekėsi ne ką geriau. Nors buvau lengva ir smulkutė, neturėjau nei greitų kojų, nei stiprių rankų, nei žaibiškos reakcijos, ir joks "kvadrato" komandos kapitonas manęs nekviesdavo į savo komandą nei pirmu, nei antru šaukimu. Ko gero vienintelės sporto šakos, kuriose jaučiau pranašumą - tai šaškės ir šachmatai :) Meilės sportui nepridėjo ir isteriško būdo mokytoja, kuri už neįvykdytus normatyvus per daug nesivaržydama mus išdėdavo į šuns dienas. Kone po kiekvienos pamokos merginos bambėdavo, kad baigusios mokyklą niekada gyvenime nesportuos. O kartais sportą reikėdavo sujungti su muzika - žodis aerobika mano galvoje vis dar asocijuojasi su didžiausiu stresu. Kad ir kiek stengiausi, taip ir nesugebėjau priversti savo rankų daryti viena, o kojų - visai ką kita (dėl tos pačios priežasties neturiu vilties kada nors išsilaikyti vairavimo teises). 

Nuotrauka Kristinos

Bėgant laikui, aš išmokau gėrėtis muzika, tiek klasikine, tiek populiaria, nors įtariu, kad girdžiu tik pusę tiek garsų, kiek girdi kiti žmonės. Mano pačios muzikinis repertuaras, deja, apsiriboja ilgiausias metais, su gimimo diena, Lietuvos himnu bei lopšinėmis vaikui. Lygiai taip įsitikinau, jog judėjimas - be galo naudingas reikalas, suteikiantis jėgų, energijos ir žvalumo. Tapti sporto žvaigžde, akivaizdu, man nebuvo lemta, bet pagal išgales ir supratimą stengiuosi gyventi aktyviau ir maitintis sveikiau. Todėl susidomėjau ir nudžiugau pamačiusi, kad Valio firmos dovanotame krepšyje yra ne tik natūralaus graikiško jogurto, bet ir kreminės varškės su padidintu baltymų kiekiu. Anksčiau nebuvau jos pastebėjusi. O pasirodo, šios serijos kreminės varškės būna net 3 skonių: bananų, ananasų ir kakavos. Produktas sukurtas taip, kad šimte jo gramų yra mažiau negu 0,5 g riebalų, apie 4 g angliavandenių ir daugiau negu 10 g baltymų. Kaip privalumai nurodomi ir gaminio sudėtyje esantys saldikliai, nors aš nesu tikra, ar acesulfamas K tikrai naudingesnis sveikatai negu mums įprastas cukrus, o pakeistų savybių krakmolas - nepriekaištingas pakaitalas natūraliems pieno riebalams, kurie iš varškės pašalinti kaip pikčiausias sportininkų priešas. Na, bet mano vyras, kur kas sportiškesnis žmogus negu aš, sako, jog aš per daug kabinėjuosi prie smulkmenų. Vyro manymu, produktas tiesiog puikus, todėl dabar jis kartas nuo karto parsineša šios kreminės varškės ir pasigardžiuodamas valgo ją po treniruotės.

Nuotrauka Kristinos

O aš - ką aš? Pati viena man ši varškė šiaip sau - erzina saldiklių skonis, nors kitiems jis neužkliūva. Užtai žiūrėdama į tas spalvingas kreminės varškės pakuotes iškart sugalvojau, jog gaminį galima patobulinti ir pagaminti gardžius, pakankamai sveikus desertus tingiam vakarui su šeima. Dar žiemą, kai su sūnumi kepėme kokosinius sausainius ir cinamoninius sausainius iš Sami Malila knygos Muminukų mamos receptai, jis įkalbinėjo mane pasigaminti ir "Hemulio desertinės varškės". Bet anuomet aš įtikinau jį keliems mėnesiams atidėti šį reikalą - mat receptas reikalavo šviežių ir skanių uogų ir/ar vaisių. Užtai vasara tokiems desertams - pats tinkamiausias metas, taigi, šįkart ilgai nesvarstydami atsivertėme knygą ir ėmėmės darbo :)

Tradicinė lietuviška varškė dažniausia turi didesnių ar mažesnių grūdelių ir yra rūgštoka, ją suomiai vadina "rusiška". Tuo tarpu Suomijioje tradiciškiausia laikoma švelni, kreminės konsistencijos varškė (suom. rahka, maitorahka). Ji naudojama įvairiausiems patiekalams, įskaitant varškės desertus. Desertai dažniausia gaminami taip: į kreminę varškę dedamas skonį suteikiantis ingredientas (trintos uogos, smulkinti vaisiai, riešutai, mėgstamas džemas, kava, kakava, šokoladas, karamelė ir t.t.), masė pagal skonį pasaldinama ir išpurinama, įmaišius nedidelį kiekį plaktos grietinėlės. Tuomet desertai atšaldomi, papuošiami ir tuojau pat tiekiami. Priklausomai nuo to, kokius priedus pasirinksite, desertai vis skirtingai atrodys ir bus kitokio skonio, o ir juos gaminant gali būti šiokių tokių variacijų. Pavyzdžiui, jeigu į varškę įmaišysite nemažai trintų bananų, dėsite džemo ar karamelės, papildomai jos saldinti ko gero nereikės, tačiau jeigu naudosite tokias rūgščias uogas kaip bruknės, cukraus/ medaus gali prireikti daugiau negu naudojant kitus priedus. Dažniausia į varškės desertus suomiai deda vieną pasirinktą priedą, tarkime, mėlynes: didžiąją jų dalį pertrina ir sudeda į varškę, o likusiomis sveikomis uogomis papuošia desertą. Tačiau suomių virtuvėje gana įprasta į varškės desertus dėti ir du skirtingus priedus: pavyzdžiui, kreminę varškę pagardinti cinamonu, o tuomet į ją įmaišyti džiovintų slyvų, arba derinti šokolado drožles bei cukruotas apelsino žieveles ir pan. Mūsų desertą aš irgi nusprendžiau sukomponuoti kontrasto principu: kakavinę varškę maišiau su saldžiarūgštėmis avietėmis.

Priklausomai nuo to, kokie priedai dedami į varškės desertus, suomiai juos vadina vis kitaip, tačiau antroji pavadinimo dalis visuomet yra rahka, t.y. varškė. Antai varškės desertai su uogomis vadinami marjarahka, su vaisiais - hedelmärahka, su kakava - kaakaorahka, o praturtinta papildomais baltymais - proteiinirkha (beje, Skandinavijos rinkai Valio gamina daugiau ir įvairesnių skonių baltyminių varškių). Mano pagamintą desertą prie gerų norų būtų galima priskirti net kelioms kategorijoms, bet aš manau, jog jį labiausia tiktų vadinti varškės desertu su uogomis - tiesiog todėl, jog jį sukomponuoti mane įkvėpė ne tik Valio dovanos, bet ir sode raudonuojančios avietės.

Vasarą varškės desertui suomiai paprastai naudoja vietines uogas (braškes, mėlynes, avietes ir pan.), žiemą - atvežtinius vaisius (ananasus, apelsinus, bananus), šokoladą, uogienes ir pan. Taigi, iš esmės nėra blogo laiko juo pasimėgauti. Ir dar vienas dalykas: įvairias priedais pagardinta, plakta grietinėle išpurinta kreminė varškė gali būti panaudojama pyragams, pyragaičiams, vyniotiniams ir kitiems konditerijos gaminiams pertepti. Taigi, neribokite savo vaizduotės :)

Nuotrauka Kristinos

Marjarahka - varškės desertas su uogomis

Ingredientai: (6 porcijoms)

600 g kreminės varškės, saldžios arba nesaldintos (aš naudojau Valio kakavinę baltyminę varškę)

~ 600 g trintų uogų/ vaisių arba kitokių skonį suteikiančių priedų (pagal skonį; aš naudojau 4 v.š. labai tamsios kakavos, daugiau apie priedus žr. pastabą aukščiau)

Nebūtinai: keli lašai vanilės ekstrakto, žiupsnelis cinamono, kardamono ar kitokių saldžių prieskonių

Cukraus arba medaus (pagal skonį)

~ 200 ml plakamosios grietinėlės

Šviežių uogų, vaisių, šokolado drožlių ar pan. desertui papuošti (aš naudojau šviežias avietes ir šokoladinius pusryčių dribsnius)

1. Į kreminę varškę įmaišykite trintas uogas ar kitokius pasirinktus priedus ir, jeigu naudosite, prieskonius. Pagal skonį pasaldinkite - priklausomai nuo priedų rūgštumo ar saldumo, cukraus/ medaus gali reikėti daugiau arba mažiau. Į kakavinį kremą aš dėjau ir žiupsnelį druskos; manau, ji tiktų ir gaminant karamelinį varškės desertą, bet gaminant desertus su uogomis ar vaisiais jos nereikės. 
2. Kai kremas bus norimo skonio ir saldumo, į jį įmaišykite šiek tiek plaktos grietinėlės, kad desertas būtų purus. 
3. Desertinę varškę supilkite į didelį serviravimo dubenį arba atskirus indelius, papuoškite šviežiomis uogomis, smulkintais vaisias, riešutais, šokoladu ar pan. 
4. Desertą tiekite atvėsintą.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Sami Malila, Muminuko mamos receptai. Tave Jansson iliustracijos. Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2012, p. 56.