Klasikinis šveicariškas rakletas

Seniai, labai seniai, gal prieš dešimt, o gal prieš penkiolika metų, kai su draugais planavome Naujųjų sutiktuves, Rūta pareiškė: Manau, jog reikia valgyti rakletą! Stojo trumpa pauzė, reiškianti maždaug Aaa... ką tokį?.., ir tada Rūta kaip niekur nieko pateikė tokį paaiškinimą: Visi vokiečiai turi rakletines ir gamina rakletą! :)

Rakletą, aišku, tąkart pagaminome - kaip sako Rūta, neįgyvendintų planų neįmanoma pakęsti :) Kai dėl rakleto, labai greitai paaiškėjo, jog tai ne tiktai gardus, o ir smagiai su visa kompanija gaminamas valgis. Nenuostabu, jog nuo to laiko rakletai tapo mūsų naujametine tradicija. "Rakletinome" netgi sutikdami šiuos metus, nesvarbu, jog kiekvienas savo namuose ir bendraudami tik per ekraną - laimei, lyg nujausdama nelengvus laikus, Rūta prieš porą žiemų pasirūpino, jog nuosavą rakletinę turėtume ir mes.

Susiklosčius neįprastoms aplinkybėms, kai suruošti šventinę vakarienę teko tik savo šeimai, sugalvojau apie rakletą papasakoti ir savo tinklaraščio skaitytojams, pirmiausiai tiems, kurie su šiuo patiekalu dar nėra susidūrę. Tuo pačiu sveikinu visus su Naujaisiais metais ir linku, kad jie būtų sėkmingesni negu išlydėtieji. Branginkite savo šeimą ir draugus, puoselėkite senas ir kurkite naujas tradicijas, ir tegul jūsų dienos būna kupinos malonių atradimų - taip pat ir gastronominių :)

Nuotrauka Kristinos

Bet grįžkime prie rakleto. Tikra tiesa, jog Vokietijoje šis patiekalas labai populiarus. Ir Austrijoje. Ir pietryčių Prancūzijoje, ypač Savojoje. Tačiau kulinarijos istorikai daugmaž vieningai sutaria, jog rakleto atsiradimo vieta - Šveicarija, Valė kantonas. Tad nereikėtų stebėtis, jog šveicarai rakletą laiko savo ir tik savo kulinarinio paveldo dalimi, nė neketindami dalintis autorinėmis teisėmis su kaimynais :) Išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose užuominos apie rakleto "protėvius" siekia XIV amžių. Tiesa, senovinis rakletas gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinio: Alpių piemenys tiesiog šildydavo sūrį prie laužo, o išsilydžiusį valgydavo su duona. Beje, prancūziškos kilmės žodis racler reiškia gremžti, nes sūris rakletams tradiciškai lydomas ypatingu būdu: perpus perpjauta sūrio galva kaitinama ties pjūvio vieta, tada medine mentele nubraukiamas suminkštęjęs sūrio sluoksnis, kaitinama toliau ir t.t.

Žinoma, per keletą šimtmečių rakletas ne kartą keitėsi - pavyzdžiui, iš Naujojo pasaulio į Europą atkeliavusios bulvės tapo rimtomis duonos konkurentėmis, ir nūnai be jų rakletas tiesiog neįsivaizduojamas. Tačiau bene labiausiai rakleto pokyčius skatino modernėjantis gyvenimo būdas ir su tuo susiję kitoniški senųjų patiekalų gaminimo metodai. Tarkime, jeigu rakletu užsimanydavo pasimėgauti mieste gyvenantys žmonės, negalintys susikurti laužų kaip Alpių piemenys, sūrį tekdavo lydyti prie židinių. Sako, šis metodas vis dar naudojamas kai kuriuose labai tradiciniuose Šveicarijos restoranuose - ir, ko gero, kai kuriuose privačiuos namuose su židiniais. Tačiau toli gražu ne kiekviename šiuolaikiniame būste yra tikros ugnies šaltinis, o ir šeimos dabar ne tokios didelės, jog galėtų iškart įveikti visą sūrio galvą, kuri sveria keletą kilogramų. Dėl šių priežasčių XX amžiuje buvo pradėtos gaminti net kelių tipų rakletinės. Šveicarai mėgsta specialius laikiklius pusei sūrio galvos (ar nemažam sūrio gabalui), virš kurių įtaisyti kaitinimo elementai, imituojantys žarijų kaitrą. Už Šveicarijos ribų bene populiariausios dviejų dalių elektrinės rakletinės, kuomet riekelėmis supjaustytas sūris lydomas nedidelėse keptuvėlėse apačioje, o viršutinę prietaiso dalį sudaro grilis (arba kepimo akmuo), skirtas kitiems produktams šildyti ir/ar kepti. Elektrinių rakletinių, dar žinomų raclonette pavadinimu, būna pačių įvairiausių modelių - apvalių, ovalių ir keturkampių, didelių ir mažų, padengtų skirtingomis dangomis ir t.t. Galų gale yra ir miniatiūrinių rakletinių - ažūrinių metalinių dėžučių, į kurias dedamos arbatinės žvakutės. Jų liepsna įkaitina ant dėžutės viršaus pastatomą keptuvėlę su sūriu, ir tai labai patogu, kuomet rakletas gaminamas ten, kur nėra galimybių naudotis elektriniais prietaisais.

Klasikiniam rakletui naudojamas šveicariškas Raclette du Vailais sūris. Nuotrauka Kristinos

Nauji gaminio metodai patiekalą visada šiek tiek modifikuoja. Pavyzdžiui, naudojant elektrinius ar žvakutėmis šildomus prietaisus, vargiai pavyks sūrį išlydyti taip, kad jo paviršius šiek tiek apskrustų - o tai būdavo gero rakleto požymis, lydant sūrį prie tikros ugnies. Antra vertus, nauja įranga suteikia papildomų galimybių. Tai ypač pasakytina apie dviaukštes rakletines su grilio grotelėmis / kepimo akmeniu. Žmonės įsigudrino ten ne tiktai šildyti bulves bei duoną, o ir kepti daržoves, šviežią mėsą, jūros gėrybes ir t.t. Taip apie XX a. vidurį gimė nauja ir nūnai labai populiari rakleto rūšis, apie kurią verta papasakoti atskirame įraše. Tačiau pradėti norėčiau nuo produktų rinkinio, kuris Šveicarijoje iki šiol laikomas klasikiniu. Sako, Valė kantone gyvenantys šveicarai pasižymi ypatingu konservatyvumu, tad, akivaizdu, tradicinis rakletas čia toli gražu nepamirštas. Gaminamas jis ir kituose Šveicarijos regionuose, taipogi už Šveicarijos ribų, tad ir mums bus ne pro šalį apie jį šį bei tą sužinoti. Klasika yra klasika, ar ne? :) Juo labiau, kad patiekalas išeina tikrai gardus! Manau, jog rakletą bus patogiausiai pristatyti, aptariant atskirus jo ingredientus.

Nuotrauka Kristinos

Sūris. Klasikinis rakletas dažnai vadinamas sūrio patiekalu, mat be sūrio jo pagaminti tiesiog neįmanoma. Šveicarai rakletui naudoja specialų, riebų ir gerai besilydantį sūrį Raclette du Valais. Pastarojo Lietuvoje galima rasti specializuotose sūrių parduotuvėlėse, o kai kada - ir didžiausiuose prekybos centruose. Šiais laikais, kai marširuoti po parduotuvės didžiai nepatartina, man sūrį buvo patogiausiai užsisakyti į namus iš internetinės Assorti parduotuvės. Žinoma, tuo reikia pasirūpinti, likus kelioms dienoms iki numatomų vaišių, tačiau skirti šiek tiek laiko planavimui verta. Ir dar. Pasakysiu atvirai - šveicariškas sūris nėra pats pigiausias malonumas. Tačiau turėkite galvoje, kad jis labai sotus ir kaloringas, tad daug šio produkto tikrai nesuvalgysite. Tarkime, šįkart mūsų trijų žmonių šeimai aš užsakiau 600 g sūrio; jo mums ne tik užteko, bet dar ir liko.

Ar galima Raclette du Valais sūri keisti kokiu nors kitokiu? Tai aišku! Yra ne vienas kokybiško rakletams skirto sūrio gamintojas, pirmiausiai Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje. Tad jeigu randate sūrio pakuotę, ant kurios užrašyta raclette, imkite drąsiai - gal tai ir nebus pats autentiškiausias sūris, tinkantis šveicariškam patiekalui, tačiau rezultatas nuvilti neturėtų. Galų gale, nerandę išvis jokio rakletams skirto sūrio, rinkitės patį paprasčiausią fermentinį, kuris gerai lydosi, yra ryšklaus skonio, riebus ir svarbiausia - jums skanus. Žinoma, jeigu būsite nors kartą ragavę Raclette du Valais, galėsite įsivaizduoti, į ką orientuotis, renkantis pakaitalus :)

Nuotrauka Kristinos

Duona. Kaip ir sūris, tai antrsis senausias rakleto ingredientas. Užpilkite uišsilydžiusį sūrį ant duonos riekės - ir šta jums puikiausias karštas sumuštinis :) Nors bulvės gerokai nublankino duonos vaidmenį, pastaroji dar ir šiandien įeina į klasikinio rakleto sudėtį. Šveicarai pabrėžia, jog duona turėtų būti "kaimiško stiliaus", t.y. gana tamsi ir ne tokia delikati kaip baltas pyragas. Tad rakletui tiks duona, į kurios sudėtį įeina ruginiai ar miežiniai miltai, sėlenos, iš visadalių grūdų sumalti kvietiniai miltai ir pan.

Bulvės. Po to, kai bulvės imtos auginti Europoje, jos tapo privaloma ir nepmainoma rakleto dalimi. Šveicarai teikia pirmenybę nedidelėms bulvytėms plona odele - kiek mačiau internete, Šveicarijoje ant tokių bulvyčių pakuočių netgi rašoma, jog tai raclette bulvės. Didesnėse Lietuvos parduotuvėse šviežio derliaus bulvių dabar taipogi būna ištisus metus, tad jeigu norite, galite rinktis būtent jas. Antra vertus, rakletui tiks bet kokios jūsų mėgstamos pagrindinio derliaus bulvės. Jos visuomet gerai nušveičiamos ir būtinai verdamos su lupenomis. Kitaip negu mažas bulvytes, brandžias bulves greičiausia norėsite valgyti be odelių - tokiu atveju prie stalo kiekvienas savo bulves nusilupa pats. Kad išvirtos bulvės per greitai neatauštų, jas galima laikyti ne dubenyje, o sudėti ant įkaitintos rakletinės viršaus (grilio grotelės iš pradžių buvo skirtos kaip tik šiam reikalui).

Mėsa. Gaminant klasikinį rakletą, įprasta patiekti ne žalią, o vytintą (rečiau - sūdytą ar rūkytą) mėsą, kurios nereikia papildomai termiškai apdoroti. Bus itin gražu, gardu ir tradiciška, jei į vieną lėkštę sudėsite kelių rūšių vytintą kumpį, saliamį, kitokius vytintus ir plonai supjaustytus mėsos gaminius. Dažniausiai vytinta mėsa būna stipraus, išraiškingo skonio, todėl ji pirmiausia atlieka prieskonio funkciją, kai tuo tarpu patiekalo pagrindą sudaro sūris ir bulvės/ duona.

Nuotrauka Kristinos

Daržovės. Klasikiniame raklete daržovių nedaug - tai maži marinuoti agurkėliai (kornišonai) bei saldžiarūgščiai marinuoti perliniai svogūnėliai. Marinuotos daržovės išties nepriekaištingai dera su vytinta mėsa, lydytu sūriu ir bulvėmis/ duona. Tiesa, šiais laikais ant stalo su rakletu kai kada dedama ir šviežių daržovių - pavyzdžiui, skiltelėmis supjaustytų pomidorų arba su lengvu padažu sumaišytų žalialapių salotų. Visgi tradicinis rakletas buvo ir iki šio tebėra laikomas griežtai žieminiu patiekalu, o viduržiemį šviežių daržovių nebūdavo - žmonės dar visai neseniai išmoko jas išsaugoti ilgą laiką ir valgyti kiaurus metus. Taigi, šviežios daržovės labiau tiks modernaus stiliaus rakletui, tuo tarpu ruošdami klasikinį rakletą, leiskite sublizgėti marinuotiems agurkėliams ir perliniams svogūnėliams.

Juodieji pipirai. Ant stalo besipuikuojantis malūnėlis su juodaisiais pipirais - privalomas klasikinio rakleto atributas. Rakleto žinovai mano, kad žiupsneliu pipirų pagardinti išlydytą sūrį - puiki mintis. Beje, valgant rakletą, iš anksto sumaltus juoduosius pipirus teks pamiršti: anot šveicarų, pastarieji esą tinkami nebent čiauduliui sukelti, bet jau tikrai ne rakletui pagardinti :)

Gėrimai. Bene tradiciškiausia rakletą užgerti baltu šveicarišku vynu, tokiu kaip Fendant. Taip taip, šveicarai augina vynuoges ir gamina savo vyną - piriausia Valė regione, iš kurio kilęs rakletas. Tai kodėl apie šveicariškus vynus taip retai tegirdime? Todėl, kad beveik visas šveicariškas vynas yra išgeriamas pačių šveicarų, o iš šalies išvežama tik 1-2% čia pagaminamo vyno. Antraip sakant, jeigu jūs gyvenate ne Šveicarijoje, nusipirkti šveicariško vyno vargu ar pavyks. Be abejo, jį galima keisti kokiu nors kitokiu baltu švelnaus skonio vynu - kad ir vokišku Riesling. Dar vienas gėrimas, šveicarų nuomone, gerai derantis su rakletu - tai karšta juodoji arba vaisinė arbata. Prisiminus, jog rakletas tradiciškai gaminamas žiemą, toks pasiūlymas stebinti neturėtų. Gerti arbatą labai tinka tada, kai rakletą valgo vaikai ar suaugę alkoholio nevartojantys žmonės. Tačiau tuo atveju, kai patiekiama arbata, norintiems dažnai pasiūloma ir vyšnių brendžio (vok. Kirschwasser). Vyšnių brendis iš pirmo žvilgsnio primena paprastą skaidrią degtinę, tačiau yra yra už ją silpnesnis ir pasižymi stipriu, maloniu kvapu. Šio gėrimo nereikėtų maišyti su ryšiai raudonos spalvos, saldžiu vyšnių likeriu :)

Nuotrauka Kristinos

Raclette - klasikinis šveicariškas rakletas

Ingredientai: (visko imkite pagal poreikį)

Sūris (tradiciškai naudojamas Raclette du Valais, bet galite keisti kitokiu, žr. pastabas virš recepto)

Duona, geriau tamsesnė

Bulvės, geriau mažos

Vienos ar kelių rūšių vytinta mėsa ir/ar jos gaminiai

Marinuoti agurkėliai (kornišonai)

Marinuoti perliniai svogūnėliai

Malūnėlis su juodaisiais pipirais

Pasirinktas gėrimas: baltas vynas, juoda ar vaisinė arbata, vyšnių brendis

1. Jeigu reikia, sūrį supjaustykite tokio dydžio riekelėmis, jog būtų patogu lydyti jūsų turimos rakletinės keptuvėlėse. Duoną suraikykite. Bulves išvirkite ir laikykite šiltai (pavyzdžiui, sudėję ant grilio grotelių). Paruoškite vytintos mėsos lėkštę. Iš marinato išgriebkite ir į atskirus indelius sudėkite agurkėlius ir marinuotus svogūnėlius.
2. Įkaitinę rakletinę, sūrį lydykite porcijomis (dažniausiai kiekvienas lydo sau), o išsilydžiusį dėkite į savo lėkštę ant paruoštų virtų bulvių ar duonos. Jeigu norite, pagardinkite juodaisiais pipirais. Valgykite su vytinta mėsa ir marinuotomis daržovėmis, užgerdami pasirinktu gėrimu.
3. Rakletinės indeliai sūriui lydyti būna nedideli, todėl dažniausiai sūris lydomas keletą kartų, o atitinkamai keletą kartų komponuojamas ir patiekalas lėkštėje. Tai šiek tiek užtrunka, todėl rakletą patariama gaminti didesnėms kompanijoms, kuomet prie stalo sėdima ir bendraujama keletą valandų.
4. Nesuvalgytus produktų likučius saugokite šaldytuve - kitą dieną jie puikiai tiks pietums, jei tik nepatingėsite vėl įkaitinti rakletinės :)

Iš elektrinės rakletinės keptuvėlės išsilydžiusį sūrį lengviausia iškrapštyti tam reikalui skirta mentele. Jeigu sūris (dažniausiai pusė jo galvos) lydomas kitokio tipo rakletinėje arba prie židinio, už jo priežiūrą būna atsakingas vienas žmogus, kuris išsilydžiusį sūrį padalina visiems valgytojams. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: mano draugė Rūta, daugybė internetinių puslapių ir ši knyga:

Brigitte Karch, Gut essen - Schweizer Küche. Über 100 Rezeptideen, Herrsching, München: Pawlak Verlag, 1991, s. 38-40.

Kriaušių kokteilis "Jokūbėlis"

Net skaniausių kriaušių augintojus kasmet ištinka viena ir ta pati bėda - kai jau jos sunoksta, tai būtinai visos iš karto! Ir sunaudoti gėrybes reikia kuo skubiau, mat kriaušės sugeba pernokti vos per kelias dienas. O tada sultingi vaisiai kaipmat sugenda - tampa pernelyg minkšti, miltingi, arba jų vidus praskysta ir ima tamsėti. Taigi, visiškai nuspėjama, kodėl vasaros pabaigoje tokie receptai kaip kriaušių džemas su citrina arba imbierinė kriaušienė tampa pasiutiškai populiarūs. Vis dėlto daugiausia naudos ir malonumo mes gauname, kai termiškai neapdorotus vaisius valgome sezono metu. Pieniškas kokteilis - vienas iš būdų sunaudoti nemažą kalnelį šviežių kriaušių. Šios vasaros pabaigoje mano šeima desertiniu gėrimu pavertė gal du krepšius kriaušių, taigi, žinau, apie ką kalbu :)

Nuotrauka Kristinos

Kriaušių kokteilio receptą aptikau Šveicarijos virtuvei skirtoje knygoje. Nors jis neatrodė pernelyg komplikuotas, nusprendžiau pasikonsultuoti su Rūta, kad išvengčiau vertimo klaidų, kaip nutiko, kepant šveicarišką trešnių/ vyšnių apkepą. Ji, permetusi akimis recepto tekstą, labiausiai suabejojo produktų suderinamumu. Kriaušės ir pienas? Man atrodo, jūs subloguosite! - susirūpino draugė, o kitą dieną netgi perskambino, kad įsitikintų, ar esame sveiki gyvi :) Skubu nuraminti - pieniškas kriaušių kokteilis visai nepavojingas, bent jau ne pavojingesnis negu bananų ir pieno ar braškių ir pieniškų ledų kokteiliai. Problemų čia galėtų kilti nebent tiems, kurie netoleruoja laktozės, bet tai jau kita kalba. Na, o visiems likusiems kriaušių kokteilis gali tapti maloniu atradimu. Citrinos sultys ir natūralus jogurtas suteikia gėrimui lengvos rūgštelės, kriaušės ir truputis cukraus - saldumo, vanilė kvapnumo, o grietinėlė ir šokoladas (mes naudojame juodą kartų, su 85% kakavos) - šventiškumo.

Pagal originalų receptą kriaušių kokteilį pagaminti visai nesudėtinga, bet pasakosiu apie porą pakeitimų, kurie darbą palengvins dar labiau. Pirmiausia, originalus receptas rekomenduoja į taures išpilstytą kokteilį pabarstyti šokolado drožlėmis bei papuošti Rahmtupfer - jeigu gerai suprantu, tai išplakta ir per specialų konditerinio švirkšto antgalį išspausta grietinėlė, kuri atrodo lyg mažas, dailus morenginis sausainukas. Na kas tuo užsiims namuose, kai kokteilį gamina, pavyzdžiui, praalkusių namiškių pavakariams? Mano patirtis rodo, jog flakonas pirktinės purškiamos grietinėlės čia nepamaišys, ir net jeigu grietinėlės kepurė atrodys griozdiškai, kokteilio skonis nuo to bus tik geresnis :) Antra, kriaušės būna įvairių dydžių, todėl vietoje trijų galima rinktis, pavyzdžiui, 5-6 ne per dideles. Kokteiliui taipogi tiks išpjaustytos, truputį įgedusios kriaušės, kurias gaila išmesti, arba jau bepradedantys pernokti, ne tiek sultingi, kiek kremiški vaisiai. Pagaminę kokteilį keletą kartų, greitai išmoksite viską sudėti "iš akies" - pavyzdžiui, aš žiūriu, jog paruoštų kriaušių gabaliukų inde būtų apie 600-700 ml. Besąlygiškai pasikliauti receptu nereikėtų ir kokteilį saldinant ar rūgštinant - kriaušių veislės skirtingos, todėl knyginėmis proporcijomis naudokitės tik kaip orientyru, prioritetą teikdami sveikai nuovokai.

Šveicarijos dailininkės Lisa Wenger-Ruutz (1858-1941) iliustracijos dalis iš knygelės Joggeli söll ga Birli shüttle (liet. apytikriai: Jokūbėlis išėjo nupurtyti kriaušių, 1908). Kiti dailininkai yra mėginę iliustracijas perpiešti ir atnaujinti, bet per daugiau negu šimtmetį neatsirado nė vieno, kuris būtų pranokęs pirmąjį, klasika tapusį šio kūrinio leidimą, reguliariai kartojamą ir šiais laikais. Paveikslėlis iš čia.

Paskutinis dalykas, į kurį šiame įraše norėčiau atkreipti jūsų dėmesį - labai jau neįprastas kokteilio pavadinimas. Kiek man pavyko išsiaiškinti, verčiant tiesmukai, žodis Joggeli reiškia maždaug tas, kuris jėga ar gudrumu užėmė kieno nors kito vietą. Ar tai reiškia, jog kriaušių kokteilis - kažkoks "apsimetėlis", savo spalva, konsistencija ir skoniu daugmaž imituojantis vanilinį ledų kokteilį? Įmanoma, bet vargu, ar tai tiesa.

O štai kita žodžio Joggeli reikšmė Šveicarijos vokiečių kalboje - tai mažybinė vardo Jokūbas forma, na, maždaug - Jokūbėlis. Etimologiškai vadas Jokūbas turi sąsajų su pirmąja, aukščiau aprašyta reikšme, nes iš hebrajų kalbos jį galima versti kaip atsiųstas teisti už mūsų nuodėmes, t.y. tas, kuris mus pakeičia, pavaduoja. Vis dėlto vardų semantika paprastai domisi tik lingvistai, o kitiems žmonėms konkretus vardas asocijuojasi su konkrečiais asmenimis, personažais, vietovėmis ar pan. Su kuo gi Jokūbėlį sieja šveicarai? Vienas atsakymas skamba labai netikėtai - šnekamojoje kalboje sporto mėgėjai žodžiu Joggeli vadina Bazelyje esantį futbolo stadioną, kuriam oficialiai suteiktas Šv.Jokūbo vardas (vok. St.Jakob-Park). Aišku kaip dieną, kad su kriaušių kokteiliu futbolo stadiono nesuporuosi :)

O štai antrasis Šveicarjoje gerai žinomas Jokūbėlis - jau visai kitas reikalas. Tai populiarios vaikiškos liaudies dainelės personažas, kurį 1908 m. išleistoje knygutėje Joggeli söll ga Birli shüttle (liet. apytikriai: Jokūbėlis išėjo nupurtyti kriaušių) įamžino dailininkė Lisa Wenger-Ruutz. Dar ir dabar, perleistas daugybę kartų, šis kūrinys yra laikomas vaikų literatūros klasika, bent jau vokiškai kalbančioje Šveicarijos dalyje. Jokūbėlis aprašytoje istorijoje pasirodo ne iš pačios geriausios pusės: šeimininko palieptas nupurtyti tris sunokusias, bet niekaip nenorinčias nukristi žemėn kriaušes, vaikinas, užuot atlikęs darbą, įsitaiso po medžiu nusnūsti. Tuomet šeimininkas į sodą siunčia šunį, kad šis krimsteltų nenaudėliui ir jį išjudintų; deja, šuo pasirodo esąs toks pats tinginio pantis kaip ir Jokūbėlis. Tenka siųsti lazdą, kad ši pamokytų šunį ir t.t. - pamažu susidaro ilgiausia niekam tikusių pagalbininkų eilė. Galiausiai šeimininkas neapsikenčia, paima botagą ir savo ūkyje įveda tvarką, kaip sakoma, diktatoriškais metodais :) Iš pimo žvilgsnio dainelė panaši į daugelį kitų liaudies kūrinių - kad ir į formulinę lietuvių liaudies pasaką apie vištytę ir gaidelį. Vis dėlto, anot mokslininkų, istorijos apie Jokūbėlį šaknys gana egzotiškos. Dainelė kildinama iš Šveicarijos žydų folkloro, tiksliau, kumuliatyvinės Velykų dainos Chad gadya, kurioje alegorijos forma pasakojama Izraelio istorija. Bet vėlgi - šiaip dalykais daugiausia domisi literatūros istorikai, o Šveicarijos žmonėms Jokūbėlis - jų ir tik jų tautosakos personažas. Nūnai Jokūbėlis tapo nepiktybiško, bet tingaus, truputį komiško ir kvailoko slunkiaus sinonimu - mūsų tautosakoje panašią konotaciją turi trečias brolis Jonas arba Jonelis kvailelis.

Žinant istoriją apie Jokūbėlį, darosi suprantama, kodėl kriaušių kokteilis pavadintas jo vardu, ir kodėl gaminti gėrimą siūloma ne iš dviejų ar keturių, o būtent iš trijų vaisių :) Nesu tikra, kiek šis gėrimas populiarus ir tradicinis, bet akivaizdu, jog knygos autorė pasistengė, jog vietiniai ingredientai būtų kuo labiau susieti su šveicarišku kontekstu, ne vien gastronominiu, o ir kultūriniu. Antra vertus, nenuginčijamas faktas, jog kriaušių patiekalai (ir gėrimai, taip pat alkoholioniai) Šveicarijoje tikrai populiarūs, o kriaušių sodai saugomi kaip tipiško šveicariško gamtovaizdžio dalis. Tad, jeigu domitės Šveicarija, o ypač - jeigu mėgstate kriaušes, linkiu jums malonios pažinties su tenykščiu Jokūbėliu :)

Nuotrauka Kristinos

Joggeli - kriaušių kokteilis Jokūbėlis

Ingredientai: (4 porcijoms)

3 didelės, sultingos kriaušės

½ citrinos sultys

150 g natūralaus jogurto

3 v.š. cukraus

1 a.š. vanilinio cukraus

500 ml šalto pieno

Plakamosios grietinėlė (kokteiliui papuošti)

1 v.š. šokolado drožlių

1. Kriaušes nulupkite, išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ar skiltelėmis. Jas sudėkite į indą, kuriame plaksite kokteilį.
2. Ten pat supilkite citrinos sultis, suberkite paprastą ir vanilinį cukrų. Viską susmulkinkite iki vientisos tyrės - pavyzdžiui, elektriniu smulkintuvu, uždėję antgalį su peiliukais. Supilkite pieną ir dar šiek tiek paplakite, kad viskas gerai persimaišytų. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasaldinkite ar įspauskite citrinos sulčių.
3. Kokteilį supilstykite į taures, papuoškite grietinėle ir šokolado drožlėmis. Tiekite tuojau pat.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Brigitte Karch, Gut essen - Schweizer Küche. Über 100 Rezeptideen, Herrsching, München: Pawlak Verlag, 1991, s. 91.

Trešnių (arba vyšnių) apkepas

Trešnes mūsų namuose mėgsta visi. Vyšnias - beveik visi, mat sūnus vienintelis yra įsitikinęs, jog šios uogos pernelyg rūgščios jo skoniui :) Šiaip ar taip, mano šeima tikrai dažnai mėgaujasi tiek trešnėmis, tiek vyšniomis, o aš su malonumu gaminu įvairius patiekalus su jomis. Vis dėlto pastebėjau, jog pastaruosius aprašyti man kažkodėl užtrunka: kai kada receptus pasiseka paskelbti pačioje trešnių/ vyšnių sezono pabaigoje, bet dažniau jie taip ir lieka juodraščių stadijoje. Nežinau, kas čia per anomalija, bet šie metai, deja, ne išimtis. Laimei, klasikiniai valgiai nesensta ir gali kuo puikiausia sulaukti išbandymo ateinančiais metais. Arba, kaip jau esu ne kartą minėjusi savo tinklaraštyje, - nesikratykite pirktinių šaldytų vyšnių, kurios yra visai neprasta alternatyva šviežioms, kuomet kalbame apie uogų panaudojimą karštuose patiekaluose, o ne valgymą grynu pavidalu.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninį patiekalą nusižiūrėjau seniai, tais laikais, kai internete aptikau nedidelę Aargau regiono receptų kolekciją ir pirmą kartą kepiau šveicarišką morkų tortą. Kadangi morkų tortas ne tik pateisino, bet ir pranoko mano lūkesčius, nė neabejojau, kad vyšnių apkepas irgi bus nepriekaištingas. Juo labiau, kad visi ingredientai skambėjo daug žadančiai. Vyšnios, malti lazdyno riešutai, citrinos žievelė - argi tai ne puikūs priedai manų kruopų apkepui?

Vis dėlto pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Kai apkepą nusprendžiau iškepti pirmą kartą, kuo tiksliausiai laikiausi instrukcijų, bet kilogramas šviežių vyšnių išleido tiek sulčių, kad jis išėjo panašesnis į rožinį apyskystį pudingą (tiesa, gero skonio). Pirma mintis, atėjusi į galvą - galbūt vyšnių tiesiog per daug? Kitą vasarą uogų kiekį sumažinau maždaug trečdaliu, bet reikalai dėl to, deja, nepasitaisė. Daugelis turbūt būtų numoję ranka ir ieškoję kito recepto, bet aš nusprendžiau, kad vis dėlto reikia išsiaiškinti, kodėl patiekalo nepavyksta pagaminti taip, kaip priklauso.

Nuotrauka Kristinos

Didžiausia nesėkmių priežastis pasirodė esanti visai banali - netikslus recepto vertimas į lietuvių kalbą. Originaliame recepte figūruojančias Kirschen visi mano turėti žodynai siūlo versti žodžiu vyšnios, bet, pasirodo, vyšnios vyšnioms nelygu :) Esu dėkinga savo draugei Rūtai, puikiai germanistei, kuri padėjo išsiaiškinti, jog Kirschen kasdienėje vokiečių kalboje - gana platus terminas, kuris, priklausomai nuo konteksto, gali reikši tiek trešnes, tiek vyšnias. O štai kulinariniuose receptuose vyšnios dažniausiai įvardijamos kaip Sauerkirschen, t.y., verčiant pažodžiui, - rūgščios vyšnios. Antra vertus, apie trešnes kur kas rečiau sakoma Süßkirschen - saldžios vyšnios, dažniau apsiribojama trumpesniąja žodžio forma Kirschen. Tad panašu, jog šiame recepte Kirschen irgi reiškia būtent trešnes. Trešnės - mėsingesnės, tvirtesnės ir ne tokios sultingos uogos kaip vyšnios, todėl apkepas nuo jų nepažliugs taip, kaip pažliunga nuo kilogramo vyšnių. Be to, iškeptas su trešnėmis, jis bus kur kas saldesnio, švelnesnio, subtilesnio skonio.

Ir vis dėlto... Per kelerius metus, kol eksperimentavau, neįtardama apie vertimo klaidą, įsigudrinau šį apkepą tinkamai iškepti ir su vyšniomis :) Reikalai kaipmat pasitaisė, kai pritaikiau vyšnių paruošimo būdą, minėtą įraše virtinukai su vyšniomis. Priminsiu: po to, kai kauliukai išimami, uogas reikia užpilti cukrumi, kuris per keletą valandų (arba per naktį) ištraukia didelę dalį sulčių. Tuomet vyšnios suverčiamos į sietą, leidžiama nulašėti sultims, o uogos dar paspaudžiamos šaukštu. Taip paruoštos vyšnios apkepui suteikia užtektinai skonio, bet nepaverčia jo koše.

Ir dar: labai patogu vyšnias išimtais kauliukais susluoksniuoti su cukrumi stiklainyje. Cukrus greitai ištirpsta ir, susimaišęs su uogų sultimis, virsta sirupu, kuriame vyšnios negesdamos kuo puikiausiai stovi apie porą-trejetą mėnesių - su sąlyga, kad rasite joms vietos šaldytuve. Būtent tokiu būdu greitam naudojimui "užkonservuotas" šviežias vyšnias šiuo metų laiku aš dedu ir į šveicarišką manų kruopų apkepą, ir į kitus šeimos mėgstamus kepinius (likusį vyšnių sirupą sunaudojame gaivai).

Nuotrauka Kristinos

Kad jau su vokišku trešnių/ vyšnių apkepu turėjau tiek vargo, tai per kelerius metus spėjau apie jį išsiaiškinti visokiausių dalykų :) Pavyzdžiui, atkreipiau dėmesį, jog vokiškai kalbančiose šalyse apkepai su šiomis uogomis pakankamai populiarūs, bet dažniausiai jie kepami, naudojant baltą, kiek pažiedėjusią duoną, bandeles ar džiūvėsėlius. Aargau regiono šveicariškas apkepas pakankamai savitas, nes jam siūloma naudoti manų kruopas. Tiesa, esu mačiusi variantų, kuomet šveicarai vietoje manų kruopų taipogi naudoja išmirkytą ir per sietelį pertrintą duonos minkštimą. Bet mane variantas su manų kruopomis sudomino kur kas labiau. Mat dabartinėje virtuvėje nėra itin daug receptų su šiuo ingredientu, o aš manų kruopas mėgstu ir nemanau, kad patiekalai su jomis kuo nors prastesni ar kenksmingesnis, negu, pavyzdžiui, keksai ar blynai, iškepti iš paprastų baltų kvietinių miltų. Vis dėlto įvairovės ir pilnatvės dėlei turiu planą ateityje paskelbti ir vokiško apkepo su balta duona bei trešnėmis receptą :)

Nuotrauka Kristinos

Trešnių/ vyšnių apkepą galima traktuoti kaip desertą, bet man jis panašesnis į saldų pagrindinį patiekalą, kurį galima valgyti, pavyzdžiui, ne per daug vėlyvą šeštadienio vakarą. Tiesa, kad apkepas būtų patiektas kaip priklauso, prireiks ne tiktai jį sukomponuoti, o ir paruošti vanilinio padažo - klasikinio desertinių patiekalų palydovo vokiškai kalbančiuose kraštuose. Vanilinis padažas puikiai papildo ir subalansuoja apkepo skonį, be to, patiekalą papuošia. Žinoma, niekas nedraudžia apkepą puošti papildomai (aš naudojau vyšnias ir lazdynų riešutus) - tada kepinys atrodys nekasdieniškai ir netgi prašmatniai.

Aargau receptų rinkinuke vanilinio padažo recepto nebuvo, todėl aš jį gaminau, remdamasi lietuviškais šaltiniais - konkrečiai šiame tinklaraštyje jau ne kartą minėta knygele Pienas ir pieniškas maistas (1966). Jeigu jūs turite savo mėgstamą vanilinio padažo receptą, jis kuo puikiausiai tiks, o jeigu ne, žemiau pateiksiu receptą, kuriuo naudojausi aš.

Vanilinis užpilas 

Ingredientai: (išeis maždaug 500 ml padažo)

1 kiaušinis (atskirkite trynį nuo baltymo)

30 g cukraus

½ l pieno

1 pakelis vanilinio cukraus

25 g bulvių krakmolo

1. Kiaušinio trynį gerai išsukite su cukrumi. Atidėkite, kol prireiks.
2. Apie 400 ml pieno sumaišykite su vaniliniu cukrumi ir užvirkite. Sumažinkite ugnį. 
3. Likusiame piene išleiskite krakmolą ir, nuolat maišydami, supilkite jį į verdantį pieną. Kaitinkite (nepamiršdami maišyti) 1-2 min., kol padažas sutirštės. Nukaiskite ir tuojau pat įplakite kiaušinio trynio bei cukraus mišinį. Dažnai pamaišydami, kad neužsidėtų plėvelė, padažą ataušinkite.
4.  Kiaušinio baltymą išplakite iki standžių putų (aš plakdama įberiu žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į atvėsusį padažą.
5. Anot originalaus recepto, toks padažas tinkamas užpilti vaisius, kisielių ir drebučius. Įsitikinau, kad saldžius apkepus - taip pat :)

Nuotrauka Kristinos

Chriesitötsch - trešnių (arba vyšnių) apkepas

Ingredientai: (maždaug 8 porcijoms)*

1 kg trešnių (arba vyšnių**)

1 l pieno

150 g manų kruopų

Žiupsnelis druskos

150 g sviesto

150 g cukraus

1 citrinos nutarkuota žievelė

5 kiaušiniai (atskirkite trynius nuo baltymų)

3-4 v.š. grietinėlės

150 g lazdyno riešutų 

1. Iš uogų išimkite kauliukus ir atidėkite, kol prireiks. Jeigu uogos sultingos (ypač vyšnios), jas geriau užpilti keliais šaukštais cukraus, išmaišyti ir palikti, kad didelė dalis sulčių ištekėtų. Šaltoje vietoje palikti galima ir per naktį ar ilgesniam laikui. Prieš gaminimą uogas suverskite į sietą, leiskite nutekėti sultims ir paspauskite šaukštu, kad uogos būtų kuo sausesnės.
2. Dideliame prikaistuvyje užvirkite pieną, lengvai jį pasūdykite ir, nuolat maišydami, suberkite manų kruopas. Virkite ant nedidelės ugnies dažnai pamaišydami, kol sutirštės, t.y. išvirkite gana tirštą manų košę. Nukaiskite ir palikite, kad šiek tiek pravėstų.
3. Į dar šiltą, bet jau nekarštą manų košę įmaišykite sviestą, cukrų, citrinos žievelę, kiaušinių trynius, grietinėlę ir sumaltus lazdyno riešutus. Kiaušinių baltymus išplakite (rekomenduočiau į juos įberti žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į paruoštą masę. Paskutines įmaišykite paruoštas uogas.***
4. Skardą (geriau metalinę arba keraminę, nes stikliniai indai prastai įkaista) aukštais kraštais ištepkite sviestu, pabarstykite džiūvėsėliais arba manų kruopomis. Sudėkite į ją apkepo masę, palykinkite paviršių ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 30-45 min. arba kol apkepas gražiai pakils, o jo paviršius taps rusvai auksinės spalvos. Tikslus kepimo laikas priklausys nuo kepimo indo, jūsų orkaitės kaitrumo ir t.t., todėl kepdami orientuokitės pagal situaciją. 
5. Iškepę apkepą, leiskite jam šiek tiek pravėsti ir patiekite šiltą su vaniliniu padažu. Jeigu norite, prieš patiekdami pagal skonį puoškite (pavyzdžiui, uogomis ir/ar riešutais).

* Iš visos produktų normos išeina didelis apkepas, kurį reikėtų kepti talpioje formoje aukštais kraštais. Nuotraukose matomą apkepą aš gaminau iš pusės produktų normos ir kepiau jį ne per dideliame keraminiame inde.

** Jeigu naudosite vyšnias, turėkite galvoje, kad jas paruošti reikės iš anksto, geriausiai likus 1-2 dienoms iki apkepo kepimo.

*** Jeigu naudosite ne trešnes, o vyšnias, kurios linkusios tešlą nudažyti rožine spalva, apkepą galima komponuoti ir kitaip, iš anksto nemaišant uogų į tešlą. Norėdami išsaugoti gražią apkepo spalvą, į kepimo skardą dėkite sluoksnelį tešlos, pabarstykite paruoštomis vyšniomis, ant viršaus vėl paskleiskite tešlos, vėl pabarstykite vyšniomis ir t.t. Paskutines vyšnias užberkite ant apkepo viršaus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia, vanilinio užpilo receptas iš čia:

Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 105.

Šveicariškas morkų tortas

Dar vieno gimtadienio proga nusprendžiau iškepti dar vieną kepinį su morkomis - šįkart tai klasikinis šveicariškas morkų tortas Rüeblitorte, dažnai vadinamas Aargauer Rüeblitorte. Argau (vok. Aargau) - vokiškai kalbantis Šveicarijos kantonas, kuris nuo seno garsėja kaip didžiausias šalyje morkų augintojas. Nenuostabu, kad Agau regione tradiciškai verdamos morkų sriubos, kepama morkų duona ir gaminami įvairūs kiti valgiai su morkomis. Tačiau morkų tortas - pats svarbiausias Argau gastronomijos simbolis, šveicarų pasididžiavimas nacionaliniu mastu. O taip, kai kalba pasisuka apie saldumynus, Šveicariją su morkų pyragu reikėtų sieti ne ką mažiau negu su puikiuoju šveicarišku šokoladu.

Morkų pyragai Argau apylinkėse kepami nuo seno, o pirmieji rašytiniai Rüeblitorte receptai aptinkami XIX a. knygose. Ilgą laiką tai buvo tiktai namuose kepamas gardumynas, tačiau XX a. viduryje, kilus sveiko gyvenimo vajui, tradicinis morkų pyragas atkeliavo ir į konditerijos cechus, todėl dabar nėra didesnių problemų šį pyragą įsigyti prekybos centruose ar kepyklėlėse. Pyragas iš tikrųjų atitinka sveiko kepinio kriterijus. Jo pagrindą sudaro morkos ir riešutai (lazdyno arba migdolai), miltų dedama labai nedaug, aliejaus ar kitų riebalų nededama iš viso. Vietoje kreminio sūrio, be kurio neįsivaizduojamas angliškas ar amerikietiškas morkų pyragas, šveicarai pasitenkina plonu sluoksneliu citrininio glaisto, fantastiškai derančio su morkų ir riešutų skoniu. Taigi, šis kepinys gana sausas ir purus (bet jokiu būdu ne per sausas), daug lengvesnis negu kitų rūšių morkų pyragai ir išties vertas ne pyrago, o torto vardo.

Nuotrauka Kristinos

Keletas žodžių apie ingredientus. Daug variacijų čia nėra: regis, senesnė tradicija naudoti lazdyno riešutus, tačiau šiais laikais migdolai naudojami gal netgi dažniau, taigi, tai tik asmeninio pasirinkimo reikalas. Kai kada įvairuoja pyrago prieskoniai: pavyzdžiui, vietoj gvazdikėlių į pyragą dedama imbiero. Receptuose paprastai minimi kvietiniai miltai, tačiau galima rasti vieną kitą, rekomenduojantį džiūvėsėlius - man regis, naudojant džiūvėsėlius, pyragas iškepa kiek puresnis, todėl aš asmeniškai esu linkusi naudoti būtent juos. Kiaušinių baltymai būtinai išplakami ir įmaišomi pačioje pabaigoje - šiuo požiūriu jokių recepto variacijų nėra. Į glaistą retais atvejais pilama ne citrinos sulčių, o vyšnių brendžio (vok. Kirsch); dar rečiau tortas apsijojamas cukraus pudra. Bet aš citrinų atsisakyti nerekomenduočiau, nebent esate alergiški citrusiniams vaisiams, nes būtent saldžiarūgštį glaistą galėčiau pavadinti šio torto vinimi.

Rüeblitorte tradiciškai puošiamas marcipaninėmis morkytėmis - sako, Šveicarijoje jų galima nusipirkti kone kiekvienoje maisto prekių parduotuvėje. Lietuvoje, žinoma, dekoracijomis tenka pasirūpinti patiems. Tiesą sakant, tai visiškai nesunku: tereikia marcipaninės masės (būna ne tiktai specializuotose parduotuvėse, bet ir didžiuosiuose prekybos centruose), poros lašų maistinių dažų ir gero pusvalandžio laiko. Kiekius aš apskaičiavau taip: vienai morkytei ėmiau apie 3 g oranžinės  marcipaninės masės ir kiek mažiau negu 1 g žalios marcipaninės masė. Taigi, iš viso 12-kai morkyčių man prireikė 50-60 g marcipaninės masės ir trupučio kantrybės. Laimei, morkos nėra labai sudėtingas lipdinys:) Beje, marcipaninių dekoracijų galima prisilipdyti iš anksto.  

Nuotrauka Kristinos

Rüeblitorte - šveicariškas morkų tortas

Tortą geriausia kepti likus 1-2 paroms iki valgymo - šiek tiek pabrandintas jis būna skanesnis.

Ingredientai: (12 porcijų)

250 g cukraus

5 kiaušiniai (trynius atskirkite nuo baltymų)

½ a.š. druskos

½ citrinos žievelė ir sultys

¼ a.š. grūstų gvazdikėlių

1 a.š. cinamono

250 g smulkiai tarkuotų morkų

250 g maltų lazdyno riešutų arba migdolų (blanširuotų)

100 g miltų arba džiūvėsėlių (ir dar kepimo formai pabarstyti)

1 v.š kepimo miltelių

Glaistui:

2-3 v.š. abrikosų džemo

200 g cukraus pudros

~ 3 v.š. citrinos sulčių

Marcipaninių morkyčių (papuošti)

Migdolų plokštelių (papuošti)

1. Dideliame dubenyje sumaišykite cukrų, kiaušinių trynius, druską, citrinos sultis bei žievelę, gvazdikėlius ir cinamoną. Lengvai paplakite, kol masė taps šviesiai gelsva ir vientisa. Įmaišykite smulkiai sutarkuotas morkas ir maltus riešutus, o paskui persijotus miltus (arba džūvėsėlius) ir kepimo miltelius (jų kiekio nemažinkite,  jų išties reikia dėti 1 valg. š.). Gerai išplakite kiaušinio baltymus ir mentele per kelis kartus įmaišykite į tešlą. Masė turi būti gana tiršta, tačiau puri.
2. Tešlą supilkite į kepimo popieriumi išklotą, aliejumi pateptą ir miltais arba džiūvėsėliais pabarstytą apvalią kepimo formą nuimamais kraštais (rekomenduojama 24 cm skersmens). Kepkite 180°C orkaitėje 50-60 min., arba kol tortas pakils, viršus gražiai parus, o šonai atšoks nuo formos kraštų. Iškepusį pyragą išimkite, apie 10 min. vėsinkite kepimo formoje, tuomet nuimkite formos kraštus, pyragą atsargiai apverskite ir nulupkite kepimo popierių. Išimtą pyragą visiškai atvėsinkite, geriausia ant grotelių.
3. Prieš glaistydami pyragą, jo viršų ir, jeigu norite, šonus, aptepkite labai plonu abrikosų džemo sluoksniu (šis žingsnis nebūtinas, tačiau taip paruoštą pyragą bus žymiai lengviau gražiai nuglaistyti). Palikite 2-3 val., kad apdžiūtų, tuomet paruoškite glaistą: persijotą cukraus pudrą išsukite su keliais šaukštais citrinos sulčių, kol gausite baltą, blizgantį glaistą. Citrinų sultis pilkite lašas po lašo ir jų nepadauginkite, nes jeigu glaistą per daug atskiesite, jis nutekės pyrago šonais ir prastai padengs pyrago viršų. Apglaistykite pyrago viršų ir, jeigu norite, šonus.
4. Kol glaistas  dar neišdžiūvęs, papuoškite pyragą marcipaninėmis morkytėmis, o šonus - skrudintų migdolų plokštelėmis. Prieš tiekiant pyragą, geriausia jį bent 1 dieną pabrandinti. Nuotaikingą pasakojimą, kaip reikia valgyti tortą, laikantis šveicariško etiketo, galite pasiskaityti čia.

 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia; kepinio istorija čia.