Insbruko keksas

Kaip ir kasmet, vėl atėjo laikas pasveikinti su šventėmis visus, kurie čia užsuka. Tad - puikių, įdomių, sveikų, visokeriopai sėkmingų ir turtingų jums ateinančių metų! Ir, žinoma, aš labai džiaugsiuosi, jeigu kitąmet irgi būsite mano tinklaraščio skaitytojai :)

Vietoje atvirutės jums įdedu savo vyrų iškeptą meduolinį namą. Kaip ir gaminant šaltanosius, aš prie meduolinio namo projekto turiu teisę prisidėti tik minimaliai, t.y. jeigu noriu, galiu atlikti tokius pagalbinius darbus kaip baltymų glajaus išplakimas. Na, o paties namo projektavimas, kepimas, statyba ir dekoravimas mūsų namuose laikomas vyrišku darbu. Ir gerai - man lieka daugiau laiko kitiems užsiėmimams, kurių prieš šventes, kaip žinia, netrūksta. Juo labiau, kad šiais metais viskas susidėliojo kiek kitaip negu iš pradžių planavau. Negalėjau atsidžiaugti, jog meduoliais, kūčiukais bei kai kuriais kitais kepiniais pasirūpinau iš anksto, ir jeigu ne vyro bei sūnaus atkaklumas, meduolinis namas mūsų namuose tikrai nebūtų atsiradęs. 

Nuotrauka Kristinos

O kad įrašas nebūtų visiškai striukas, štai jums dar vienas šventinis receptas. Taip taip, vieno iš tų kepinių, kuriuos galima kepti, likus kelioms dienoms ar net porai savaičių iki vaišių. Manau, tokie receptai labai praktiški. Bent jau aš, pamačiusi pastabą, jog iškeptas pyragas gali stovėti "amžinybę", iš karto juo susidomiu - juk tai reiškia, jog desertą galiu paruošti bet kuriuo man patogiu laiku, o patiekti tuomet, kai to prireiks. Kaip tik tokiais privalumais ir pasižymi Insbruko keksas (vok. Innsbrucker Kuchen).

Insbruko kekso receptą radau poroje mažų knygelių, kurias įsigijau ne kur kitur, o pačiame Insbruke. Insbrukas, kaip ir visi Austrijos miestai, mano atmintyje beveik "žaislinis" - dailus, švarus, santūriai spalvingas, įsikūręs jaukiame žalių kalnų slėnyje. Ar žinojote, kad XX a. pirmojoje pusėje šiame mieste studijavo daug Lietuvos šviesuolių? Kadangi domėjausi vieno kūrėjo gyvenimu, pirmiausia aplankiau su juo susijusias vietas - Insbruko universiteto Teologijos fakultetą, prie jo prisiglaudusią Jėzuitų bažnyčią ir t.t. Tačiau austriški desertai irgi buvo ne paskutinėje vietoje :) Todėl dabar, kai vartau Insbruke pirktas receptų knygeles, prieš akis iškyla ne tiktai žavinga miesto panorama, bet ir svetingos austriškos kavinukės. Tiesa, vasarą dažnesnis pasirinkimas buvo ledai (nepriekaištingi), o štai keksas, kvepiantis vanile, rome mirkytomis razinomis ir cukatomis - visa savo esybe žiemiškas kepinys. 

Nuotrauka Kristinos

Mano turimi receptai vienas nuo kito skiriasi ne per daugiausia. Maria Drewes, itin autoritetinga autorė, vadinama Tirolio virtuvės ambasadore, rekomenduoja kepti kiek paprastesnį, tik razinomis, šviežia citrinos žievele, romu ir vanile gardintą Insbruko keksą. Maria Gruber išlaiko beveik identiškas pagrindinių produktų proporcijas, bet pateikia jas ne gramais, o puodeliais ir šaukštais, kas bylotų apie angliško knygelės vertimo pritaikymą turistų iš JAV poreikiams. Be to, Insbruko keksą ji siūlo papildomai pagardinti cukatomis, t.y. cukruotomis apelsinų ir citrinų žievelėmis. Cukatomis čia vadinami ne sausi, mažyčiai žievelių trupinukai, kurių lengviausia rasti mūsų parduotuvėse, bet nedideli, kiek lipnūs citrusinių vaisių kubeliai. Jų galima įsigyti didesniuose prekybos centruose (Dr.Oetker ir kitų firmų), tačiau jeigu nerasite cukatų, kepdami Insbruko keksą, puikiai apsieisite ir be jų.

Aš namuose turėjau kelias dėžutes cukatų, tai jas ir panaudojau. O paties kekso struktūrą nupasakoti gana painu. Jis purus, trapus, bet nepasakyčiau, kad riebus ar labai drėgnas. Atvirkščiai, keksas gal net šiek tiek primena šakotį - turbūt dėl didelio kiaušinių, dedamų į tešlą, kiekio. Spėju, jog kai tik todėl šį keksą, suvyniotą į popierių ar aliuminio foliją, galima išlaikyti ilgesnį laiką.

Yra tokių kepinių, kuriuos man norisi ragauti būtent per Kalėdas - tarkime, šis keksas arba pernykštis austriškas aguoninis keksas. Tačiau iš tikrųjų, tai nėra jokia taisyklė - jeigu pasigendate jaukaus, žiemiško kepinio, gardaus kąsnelio prie arbatos žvarbiais vakarais, šie keksai tiks nebūtina šventiniam laikotarpiui - kur kas svarbiau, kad šventės būtų jūsų širdyse. 

Nuotrauka Kristinos

Innsbrucker Kuchen - Insbruko keksas

Razinas romu geriausia užpilti iš vakaro.

Ingredientai*:

80 g razinų

4-5 v.š. romo (galite keisti kitokiu kvapniu alkoholiu)

200 g kambario temperatūros sviesto arba margarino (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

200 g smulkaus cukraus

6 kiaušiniai

Žiupsnelis druskos

1-2 a.š. vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis Burbono vanilės, arba šaukštelis vanilinio cukraus)

1 citrinos nutarkuota žievelė 

Nebūtinai: 100-120 g apelsinų ir/ar citrinų cukatų 

300 g kvietinių miltų (405D; ir dar šiek tiek kepimo formai pabarstyti)

2 a.š. kepimo miltelių 

1. Razinas nuplaukite karštu vandeniu, nusausinkite, užpilkite romu, išmaišykite, uždenkite ir palikite bent valandai (o geriausia kelioms, pavyzdžiui, per naktį), kad išbrinktų ir taptų kvapnios. 
2. Sviestą išsukite su cukrumi, kol pabals, o masė taps puri. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami. Įmaišykite druską, vanilę, nutarkuotą citrinos žievelę, rome išmirkytas razinas (su visu likusiu romu) ir, jeigu naudosite, cukatas. Persijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais, suberkite į tešlą ir atsargiai išmaišykite, kol neliks sausų miltų. Stenkitės tešlos nepermaišyti ir neplakti, kad ji neprarastų purumo.
3. Supilkite tešlą į pailgą kekso formą, išteptą sviestu (arba maltais džiūvėsėliais), išklotą kepimo popieriumi ir pabarstytą miltais. Kepkite 170ºC apie 1 val., arba kol keksas gražiai pakils, įtrūks, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus visiškai švarus. Tikslaus laiko čia pasakyti neįmanoma, tai priklauso nuo orkaitės, kepimo formos ir t.t. Mano orkaitė nelabai kaitri, aš keksą kepiau 180ºC apie 1 val. 20 min.
4. Išimtą keksą šiek tiek pravėsinkite kepimo formoje, tuomet išimkite ir baikite vėsinti ant grotelių. Jeigu norite, prieš nešdami į stalą galite apsijoti cukraus pudra. 
5. Šį keksą galima kepti iš anksto, gerai atvėsinti, suvynioti į popierių ir aliuminio foliją ir laikyti kelias dienas ar net savaites.

*Maria Gruber siūlo šiam keksui naudoti 6 kiaušinius, ¾ puodelio sviesto, ¾ puodelio cukraus, 2½ puodelio miltų ir visus aukščiau išvardintus prieskonius. Puodelio tūris knygelėje nenurodytas, bet panašu, jog čia kalbama apie 237 ml amerikietiškus puodelius. Keksą kepti siūloma 50-60 min. 360ºF temperatūroje.

Recepto šaltinis:

Maria Drewes, Tyrolean Cookbook, Innsbruck: Verlagsanstalt Tyrolia, 2010, p. 90. 

Maria Gruber, Tyrolean Specialities, Innsbruck: Kompass, 2012, p. 64-65.

Austriškas aguoninis keksas

Galų gale atradau valandėlę, kad pasakyčiau:

Su šventėmis, mano mieli skaitytojai! Tegul ilgėjančios dienos į jūsų namus atneša daugiau šilumos ir šviesos, o gimęs Kūdikėlis pripildo jūsų širdis ir gyvenimus gerumo ir meilės. Linkiu, kad pakili kalėdinė dvasia lydėtų visus ateinančius metus ir suteiktų jėgų įgyvendinti savo svajones ir planus. 

Nuotrauka Kristinos 

Na, o aš nusprendžiau pasidalinti dar vienu kekso receptu - labai žiemišku ir tinkančiu šiam šventiniam laikotarpiui. Aš aguoninį keksą kepiau šv.Kalėdoms, bet jis kuo puikiausia tiks ir Naujiesiems metams, ir Trims karaliams, ir tiesiog šiaip jaukiam vakarui - be jokios progos. Kekso receptą nusižiūrėjau dar vasarą, kai Insbruke nusipirkau kelias knygas, skirtas tradicinei Tirolio virtuvei. Vis dėlto tuomet, kai lauke svilino saulė ir termometras rodė +30ºC, kepti aguoninį keksą neatrodė išmintinga. Bet artėjant žiemos šventėms, receptą vėl susiradau. Kadangi laikausi nuomonės, kad aguonų negali būti per daug, aguoninis keksas šalia kūčiukų su aguonpieniu ir tradicinių aguoniečių man pasirodė visai gera mintis :) 

Nuotrauka Kristinos

Aguoninis keksas (vok. Mohngugelhupf) - senas, tradicinis Austrijos kepinys, iš šiais laikais labai mėgstamas šios šalies gyventojų. Jo receptūrų yra ne viena, maniškė - bene tradiciškiausia ir paprasčiausia. Tačiau į austrišką aguoninį keksą gali būti dedama, pavyzdžiui, obuolių, arba šviesi tešla maišoma su aguonine panašiai, kaip kepant marmurinį keksą ir pan. Vis dėlto yra viena taisyklė, bendra visiems šios rūšies kepiniams: aguonos čia atlieka ne prieskonio, o vieno svarbiausių ingredientų funkciją. Taigi, reikia jų ne žiupsnelio ar šaukštelio, o bent jau artipilnio puodelio. Kad aguonų skonis geriau atsiskleistų, jos sumalamos, o iškepęs keksas paprastai atrodo juosvai pilkas. Konkrečiai šis, į kurio sudėtį neįeina švieži vaisiai, būna kiek biresnis negu dauguma keksų, tačiau nėra sausas, nes į tešlą dedama nemažai sviesto. Be to, tradiciška prie šio kekso patiekti plaktos grietinėlės. Tačiau jeigu keksą valgysite su arbata arba kava, šis priedas nebūtinas. 

Nuotrauka Kristinos

Mohngugelhupf - aguoninis keksas 

Ingredientai:

¾ puodelio + 2 v.š. (iš viso 200 g) kambario temperatūros sviesto (1 puodelis - 250 ml)

¾ puodelio (170 g) cukraus

Žiupsnelis druskos

2 a.š. vanilės ekstrakto (aš naudojau žiupsnelį Burbono vanilės)

4 kiaušiniai

2 ½ puodelio (300 g) miltų (naudojau 405D)

½ puodelio (75 g) kukurūzų krakmolo

1 v.š kepimo miltelių

3 v.š. romo

~ ½ puodelio (125 ml) pieno

¼ puodelio (60 g) maltų migdolų

¾ puodelio (170 g) maltų aguonų*

Šiek tiek sviesto ir džiūvėsėlių (kepimo formai patepti ir pabarstyti)

Cukraus pudros arba mėgstamo glaisto (keksui papuošti) 

1. Sviestą išsukite su cukrumi, kol masė taps puri ir pabals. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami, įmaišykite druską ir vanilę. 
2. Sumaišykite ir persijokite miltus, kukurūzų krakmolą ir kepimo miltelius (jų tikrai reikia 1 valgomojo šaukšto). Įmaišykite į tešlą. 
3. Supilkite romą ir pieną, sudėkite maltus migdolus ir aguonas. Dar kartą gerai išmaišykite. 
4. Tešla supilkite į kekso formą, gerai išteptą sviestu ir pabarstytą džiūvėsėliais (arba miltais). Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC ir kepkite 1 val. ar kiek ilgiau, kol keksas gražiai pakils, parus ir įtrūks, o į jo vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas liks visiškai švarus. 
5. Išėmę iš orkaitės, keksą apie 20-30 min. vėsinkite kepimo formoje, kol atšoks nuo jos kraštų. Tuomet apverskite ant grotelių arba lėkštės ir krestelėkite - keksas turėtų gražiai iškristi. Visiškai jį ataušinkite, tuomet apsijokite cukraus pudra arba apglaistykite. 
6. Keksą patiekite su kava, arbata ir, jeigu norite, su plakta grietinėle.

* Aš pirmiausia pasvėriau aguonas, paskui sumaliau jas kavamale. 

Nuotrauka Kristinos

Iškeptą ir atvėsintą aguoninį keksą galima tiesiog apsijoti cukraus pudra, tačiau galima ir glaistyti. Dažniausia jis glaistomas mėgstamu šokoladiniu glajumi, kai kada - baltu, pagaminti iš cukraus pudros ir šlakelio citrinos sulčių. Aš šįkart rinkausi šokoladinį glajų iš senos kepinių knygos - esu juo glaisčiusi daugybę skirtingų keksų, ir šis glajus visuomet juos nepriekaištingai padengdavo bei suteikdavo gerą prieskonį. Įkelsiu instrukcijas tiems, kurie iki šiol neatrado patikimo ir mėgstamo šokoladinio glajaus recepto. 

Šokoladinis glajus su konjaku

Ingredientai (išeis apie 300 g glajaus, kurio užteks 1 nemažam keksui nuglaistyti) 

200 g cukraus pudros

20 g kakavos miltelių (kuo tamsesni, tuo geriau)

70 g konjako (tiks ir romas arba kitoks kvapnus, stiprus alkoholis) 

1. Cukraus pudrą sumaišykite su kakava ir persijokite, kad neliktų kietų gumuliukų. 
2. Supilkite alkoholį ir išsukite, kol masė taps vientisa. 
3. Glaistykite kepinius tuojau pat, nes, alkoholiui garuojant, glajus gana greitai tvirtėja.

Na, o kadangi keksą kepiau šv. Kalėdų proga, papuošiau jį rojaus obuoliukais - man atrodė, kad aguonų ir obuolių duetas labai simboliškas. Tačiau tai nėra austriška tradicija. Tiesiog praeitame įraše tiek daug kalbėjau apie rojaus obuoliukus, kad nusprendžiau parodyti, kaip gi aš pati juos panaudojau, puošdama šventinį stalą :)

Svarbiausi recepto šaltiniai:

Maria Gruber, Tyrolean Specialties, Innsbruck: Kompass, 2012, p. 68-69.

Elena Binkauskienė, Kepiniai, Vilnius: Mintis, 1970, p. 19.

Zacherio tortas

Artėjant Šv. Valentino dienai supratau, kad su kokiais nors ten morkų, obuolių ar jogurtiniais pyragais tikrai neišsisuksiu: mano mylimiausi vyrai, tiek didysis, tiek ir mažasis, tikru šventiniu desertu laiko tiktai šokoladą. Daug šokolado:) Taigi, kepiau klasikinį ir abejingų nepaliekantį Zacherio tortą. Šiandien pagaliau prisiruošiau jį aprašyti, nes tortas įrašo  neabejotinai vertas.

Daugiausia rėmiausi recepto variantu, kurį radau Daivos Trečiokaitės knygoje Kvepiantys (2012). Turiu vos kelias lietuviškas kulinarines knygas, bet, kai gavau dovanų šią, nudžiugau. Receptai autorės ne kartą išbandyti ir galima justi, kad knyga parašyta su meile. Keletas kepinių, kuriuos išmėginau, buvo tikrai vykę. Tiesa, vos išėjus knygai, kai ji dar buvo reklamuojama, maniau, kad tai bus leidinys apie tradicinius austriškus kepinius - tačiau klasikinių kepinių čia tiktai dalis. Tai, kad skaitytojai turi skirtingus lūkesčius, nėra knygos trūkumas, tačiau, mano galva, trūkumas yra tas, kad autorė niekur nepateikia originalių kepinių pavadinimų. Man tikrai norėtųsi pamatyti, kaip tuos pačius sausainius ar pyragus kepa ir kiti, paieškoti jų istorijos, variantų, o kartais ir pasitikslinti instrukcijas (knygoje jos kai kada būna nelabai aiškios, pavyzdžiui, Zacherio torto recepte nenurodoma, kokio skersmens ir aukščio formoje kepti biskvitą, taip pat trūksta paaiškinimų, kaip tortas turi būti patiektas). Bet atsekti, kaip vokiškai vadinasi visi tie krimstukai, sraigutės, kubeliai, bokšteliai ir t.t. - darbas ne iš lengvųjų. Taigi, linkiu, kad rašydama savo antrąją knygą, autorė sudarytų ir kepinių rodyklę originalo kalba. Laimei, rasti vokišką Zacherio torto pavadinimą nebuvo sunku:)

Zacherio torto istorija ne ką mažiau garsi už patį kepinį. Nors panašių receptų galima rasti dar XVIII a. Austrijos kulinarijos knygose, tokį tortą, kuris šiais laikais vadinamas Zacherio tortu, 1832 m. iškepė vyriausiojo rūmų virėjo pameistrys, vos 16 metų turintis Franz Sacher (1816-1907), kaip tvirtina istorikai - smaližiaus Austrijos princo Klemens Wenzel Metternich garbei. Tortas turėjo didžiulį pasisekimą ir buvęs virėjo mokinys, akivaizdu, ne tiktai tapo žinomu meistru, bet ir neblogai prasigyveno. 1876 m. jo sūnus Eduard Sacher atidarė Zacherio viešbutį, ir tortas tapo šios prašmatnios vietos vizitine kortele. Tačiau dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, prispaustas finansinių sunkumų ir netekęs viešbučio, Eduard Sacher (jaunesnysis) pardavė senelio sukurtą ir tėvo patobulintą kepinio receptūrą garsiai Vienos kepyklai Demel. Kaip ir reikėjo tikėtis, netrukus įsiliepsnojo konfliktas: nuo 1938 m. naujieji Zacherio viešbučio savininkai ir Demel kepykla kivirčijosi, katros tortas turi teisę vadintis Originaliu Zacherio tortu. Teismai baigėsi tik 1954 m. Zacherio viešbučio naudai, ir Demel kepyklai savo tortą teko pavadinti Eduardo Zacherio tortu (vok. Eduard Sacher-Torte; kartais dar vadinamas Demel Sacher-Torte), nors nuo kepamo Zacherio viešbutyje jis beveik nesiskiria. Tiesiog Demel kepykloje purus biskvitas nėra pjaunamas pusiau, o abrikosų marmeladas prieš glazūravimą tepamas tiktai ant torto viršaus. Zacherio viešbutyje kepamas Originalus Zacherio tortas (vok. Original Sacher-Torte) ne tokios purios tekstūros; jis pjaunamas pusiau ir ties viduriu papildomai pertepamas abrikosų džemu. Visgi skonio atžvilgiu tai mažai ką keičia. Na ir, nereikia nė sakyti, kad šiais laikais kone kiekviena save gerbianti Vienos kavinė kepa savąjį Zacherio torto variantą. Gal jie ir nėra originalūs, bet tikrai nuodėmingai gardūs - tą galiu pasakyti iš savo ne per seniausios patirties:)

 

Nuotrauka Kristinos ir Lauros

Sachertorte - Zacherio tortas

Tortą gaminkite likus mažiausia 1 parai iki valgymo

Ingredientai:

Biskvitui:

140 g kambario temperatūros sviesto

110 g cukraus pudros

Pusės vanilės ankšties sėklyčių (aš dėjau žiupsnelį Burbono vanilės)

6 kiaušiniai (trynius atskirkite nuo baltymų)

130 g juodojo šokolado (aš naudojau 85% šokoladą, kad tortas nebūtų per saldus)

110 g cukraus

140 g miltų

Pertepimui:

200 g abrikosų marmelado*

Glajui:

200 g cukraus

125 ml vandens

200 g juodojo šokolado

Nebūtinai: 20 g kokosų aliejaus

Plaktos nesaldintos grietinėlės (patiekiant)

1. Sviestą, cukraus pudrą ir vanilę gerai išsukite, kol masė pabals. Po vieną dėkite kiaušinių trynius, kaskart gerai išsukdami. Supilkite ant garų ištirpintą šokoladą ir masę išplakite, kad būtų vienalytė. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių, blizgių putų; plakdami per kelis kartus įmaišykite cukrų. Į šokoladinę masę per 3-4 kartus mentele įmaišykite plaktus baltymus pramaišiui su persijotais miltais. Masė turėtų būti vienalytė ir puri.
2. Šokoladinę masę supikite į sviestu išteptą, miltais pabarstytą ir kepimo popieriumi išklotą apvalią kepimo formą (knygoje skardelės diametras nenurodomas, aš kepiau 24 cm skersmens, bet šiek tiek mažesnė, manau, būtų geriau). Kepkite iki 170°C įkaitintoje orkaitėje apie 50 min., arba kol biskvitas pakils, sutvirtės ir šiek tiek atšoks nuo skardelės kraštų. Jeigu patikrinus mediniu pagaliuku, šis lieka švarus, išimkite biskvitą iš orkaitės ir atvėsinkite. Knygoje rekomenduojama iš pradžių biskvitą vėsinti apverstą su visa skardele, kad jo paviršius būtų lygesnis. Deja, neaišku, apie kokios rūšies kepimo skardelę kalba knygos autorė: maniškė buvo pakankamai aukštais kraštais, biskvitas pakilo tik iki pusės jos aukščio, todėl apverstas su visa forma jis galėjo paprasčiausia žnektelėti žemyn ir suzmekti. Taigi, aš viską dariau atvirkščiai: biskvitą iš pradžių apie 15-20 min. vėsinau neapverstą, tuomet nuėmiau formos kraštus, apverčiau ant švaraus kepimo popieriaus lakšto, nuėmiau skardelės dugną, nulupau kepimo popierių ir palikau jį visiškai atvėsti. Jeigu nutinka taip, kad biskvito viršus labai nelygus, atvėsusį jį galima nulyginti peiliu, t.y. nelygumus paprasčiausia nupjauti.
3. Biskvitą perpjaukite pusiau. Abrikosų marmeladą išsukite, kad būtų vienalytis. Jeigu norite, marmeladą galite pakaitinti: teigiama, kad karštas jis geriau įsigeria į biskvitą. Šiek tiek daugiau negu pusę paruošto marmelado paskleiskite ant apatinio biskvito, uždėkite viršutinį lakštą ir lengvai paspauskite. Torto viršų ir šonus tolygiai aptepkite likusiu marmeladu. Palikite 2-3 val., kad apdžiūtų.
4. Pagaminkite glajų: vandenį ir cukrų sumaišykite, užvirinkite ir pavirkite apie 5 min., kol cukrus ištirps, o sirupas šiek tiek sutirštės. Tuo tarpu ant garų ištirpinkite šokoladą. Sirupą ir tirpintą šokoladą sumaišykite. Jeigu norite, kad glaistas gražiai blizgėtų, įpilkite kokosų aliejaus. Gerai išsukite, kad masė taptų vienalytė. Porą minučių pravėsinkite. Pyragą dėkite ant grotelių, pravėsusią glaisto masę pilkite ant torto vidurio ir kraštų. Bepildami stenkitės glaistą iš karto kuo tolygiau paskirstyti; mentelė pyrago viršaus geriau neliesti, bet, jeigu liko nenuglaistytų vietų, šonus galite šiek tiek palyginti. Dalis glaisto nulašės - taip ir turi būti, tai neišvengiami nuostoliai:) Maždaug po valandos, kai glaistas apstings, tortą nuo grotelių galite perkelti ant padėklo. Tuomet jį pridenkite gaubtu (ar dideliu dubeniu) ir palikite kambario temperatūroje mažiausiai parai (o dar geriau dviem), kad glaistas sustingtų, o pats tortas susistovėtų. Tradiciškai Zacherio tortas nėra puošiamas (išskyrus originalųjį tortą: Zacherio viešbutyje ant jo uždedami apvalūs, o Demel kepykloje - trikampiai šokoladiniai "antspaudai", liudijantys kepinių autentiškumą).
5. Zacherio tortas valgomas kambario temperatūros. Prieš jį pjaustant, peilį galima pašildyti - pjūvis bus gražesnis.  Šis tortas visuomet patiekiamas su nesaldinta plakta grietinėle. Ir, žinoma, nepamaišytų puodelis geros stiprios kavos:)

* Jeigu abrikosų marmelade/džeme yra kietų vaisių gabaliukų, pasinaudokite smulkintuvu ir jį papildomai pertrinkite, kad būtų visiškai glotnus. Mano patirtis sako, kad Lietuvoje parduodami abrikosų marmeladai labai nevienodi: jeigu pasitaikė itin saldus, į jį galite įdėti šiek tiek citrinų rūgšties; kai kurie receptai siūlo įpilti ir šlakelį apelsinų sulčių arba kvapnaus alkoholio, pavyzdžiui, konjako.

 

Nuotrauka Kristinos ir Lauros

Recepto šaltinis:

Daiva Trečiokaitė, Kvepiantys, Vilnius: Alma littera, 2012, p. 195.

Čia  galite pažiūrėti gerą 4 serijų filmuką, kaip kepamas Zacherio tortas; receptūra čia.