Tunu įdaryti persikai ir DOVANĖLĖ skaitytojams

Nūnai Briuselis mūsų žiniasklaidoje linksniuojamas ne ką rečiau negu Vilnius. Kalbėdami apie Briuselį, mes dažniausia turime galvoje kosmopolitišką "visų" europiečių didmiestį, Europos Sąjungos administracinį centrą. Tai ir logiška, ir šiek tiek paradoksalu, mat dažnai tarytum pamirštama, kad Briuselis - pirmiausia Belgijos sostinė. Anot belgų, šiuo požiūriu jie kaip tauta dažnai pasijunta ignoruojami ir užgožiami Europos Sąjungos biurokratų. Kaip vienas iš pavyzdžių, įrodančių, jog kiti europiečiai ne per daugiausia domisi Belgija, minima šios šalies virtuvė.

Įraše apie Kanibalo sumuštinius minėjau apie belgų nuoskaudas ir atkaklius įrodinėjimus, kad bulves fri vadinti prancūziškomis (ang. french fries) - nekorektiška ir įžeidu. Belgai šventai įsitikinę, kad šis patiekalas buvo sugalvotas jų šalyje, o netikę kulinarijos terminai esą tik patvirtina, kad Europai trūksta žinių apie Belgijos gastronomiją. Bet su kuo gi svetimšaliams asocijuojasi Belgijos virtuvė? Ko gero dažnas paminės Briuselio kopūstus, šokoladą, vaflius, alų, galbūt - midijas. Ne kažin kas, ar ne? O juk belgų virtuvė kur kas įvairesnė ir įdomesnė, joje yra puikių mėsos troškinių, žuvų patiekalų, kepinių. Bet šiandien nusprendžiau jums papasakoti apie tradicinį belgišką užkandį - tunu įdarytus persikus.

Nuotrauka Kristinos

Tunu įdarytos konservuotų persikų puselės (pranc. pêches au thon, oland. perziken met tonijn, vok. Pfirsich thunfisch) - patiekalas, išpopuliarėjęs Belgijoje apie XX a. vidurį. Po Antrojo pasaulinio karo pagreitėjus gyvenimo tempui, pusgaminiai ir konservai tapo modernios vakarietiškos virtuvės atributais. Be to, kaip tik tuo metu belgai Leveno miesto apylinkėse užveisė didelius persikų sodus, ir, populiarindami vietinę produkciją, kūrė receptus su šiais vaisiais. Persikų ir tuno derinys sulaukė itin daug dėmesio, sėkmingai prigijo Belgijos virtuvėje ir dabar yra laikomas klasikiniu belgišku patiekalu. Vienok užsieniečiai į šį užkandį žiūri nepatikliai. Konservuotas tunas, konservuoti persikai ir dar majonezas? Regis, tokiu deriniu galėtų žavėtis tik prastą skonį turintys žmonės. Tačiau belgai tvirtina, jog saldus, sultingas persikas ir intensyvaus, sūroko skonio žuvis - nepriekaištingas duetas. Įdomiausia, kad net labai skeptiškai nusiteikę atvykėliai, paragavę tunu įdarytų persikų, atlyžta: išties, derinys pasirodo esąs netikėtai malonus.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu esate saldžiarūgščių ir saldžiai sūrių patiekalų mėgėjai, galite šį užkandį pasigaminti ir patys tuo įsitikinti. Užtruksite vos kelias minutes: juk tereikia tuną ištrinti su šaukštu kitu majonezo ir sudėti gautą mišinį į persikų puseles. Jas galite tiesiog surikiuoti į dailią lėkštę, arba patiekti kiek prašmatniau - sudėti ant žalialapių salotų patalo ir, jeigu norite, papuošti kietai virtais kiaušiniais, pomidorais, krevetėmis, prieskoninėmis žolelėmis. Tunu įdaryti persikai su priedais taps sočiu, bet lengvu užkandžiu. Vasarą, stojus karščiams, tunu įdarytas persikų puseles prieš tiekiant patariama gerai atšaldyti, kad valgis būtų gaivesnis. Mano nuotraukose kaip tik ir matote vasarinį šį salotų variantą  - jas dariau, kai dar buvo gerų pomidorų ir salotų.

Na, o žiemą, kai šviežios daržovės nėra ypač kokybiškos, konservuotus persikus galite susmulkinti ir susluoksniuoti su tunu taurėse ar kitokiuose nedideliuose stikliniuose induose. Toks užkandis bus kiek sunkesnis, bet atrodys gražiai, bus gardus ir atitiks sezoniškumo principus. Beje, kažkada mano draugė Vaiva prasitarė, kad jų šeimoje per Kūčias dažnai patiekiami persikai, įdaryti tunu - tokia tradicija atsirado Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tada, kai parduotuvėse jau buvo įmanoma rasti šiam patiekalui reikalingų produktų. Apie šio užkandžio sąsajas su Belgija Vaiva nieko nenutuokė, bet aš jai papasakojau :) Na, o jeigu jūs taipogi esate iš tų, kurie nesižavi senaisiais lietuviškais valgiais, jeigu nuolat ieškote ko nors netikėto ir originalaus, atkreipkite dėmesį į šį belgišką užkandį, kuris papuoš ir Advento, ir šventinį stalą.  

Nuotrauka Kristinos

Pêches au thon - tunu įdaryti persikai 

Ingredientai: 

Konservuotas tunas

Majonezas

Nebūtinai: papildomi prieskoniai tunui pagardinti (smulkinti svogūnai, citrinos sultys, garstyčios, pipirai)

Konservuotų persikų puselės 

Nebūtinai: papildomi priedai (salotų lapai, pomidorai, kietai virti kiaušiniai, krevetės)* 

Prancūziškas batonas arba kitokia mėgstama duona (patiekiant) 

Nebūtinai: baltas vynas (patiekiant) 

1. Nuo konservuoto tuno nupilkite aliejaus arba konservavimo skysčio perteklių. Dubenėlyje žuvį ištrinkite su majonezu - jo reikės maždaug 2-3 v.š., arba tiek, kad tuno masė būtų panaši į paštetą. Paragaukite, jeigu norite, pagardinkite tuno masę kitais mėgstamais prieskoniais: labai smulkiai supjaustytais svogūnais (itin tiktų švelnūs šalotiniai svogūnėliai), šlakeliu citrinos sulčių, šaukšteliu paruoštų garstyčių, grūstais juodaisiais pipirais.
2. Išgriebkite konservuotų persikų puseles, jas sudėkite į sietą ir palikite, kad nulašėtų sirupo perteklius.
3. Paruoštą tuno masę šaukštu sudėkite į persikų puseles. Jas surikiuokite į serviravimo lėkštę. Jeigu norite, užkandį papuoškite vienu ar keliais priedais - salotų lapais, pomidorais, kietai virtais kiaušiniais, krevetėmis. 
4. Tunu įdarytus persikus valgykite su prancūzišku batonu arba kitokia mėgstama duona. Prie šio užkandžio labai tiktų ir gerai atšaldyto balto vyno taurė.

* Jeigu tunu įdarytus persikus patieksite su salotomis, prie jų praverstų pasiūlyti ir kokio nors padažo, geriausia - supilto į padažinę, kad kiekvienas valgytojas įsidėtų kiek tinkamas. Kadangi tunas gardinamas majonezu, salotų padažą taip pat galima gaminti su juo. Šįkart aš maždaug 3 v.š. majonezo sumaišiau su 3 v.š. grietinės, šlakeliu citrinos sulčių, šaukšteliu cukraus ir žiupsneliu džiovintų raudonėlių.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia, čia ir čia.

Na, o pabaigai - apie malonius dalykus :) Laikydamasi tradicijų, jums, mano skaitytojai, sugalvojau padovanoti produktų matavimo puodelius ir šaukštelius, kurie ypač praverčia, gaminant patiekalus pagal amerikietiškus receptus. Mat ne kiekvienam būna aišku, koks gi tiksliai kiekis yra trečdalis puodelio grietinės, pusantro puodelio miltų ar ketvirtis šaukštelio sodos. Specialūs matavimo indeliai palengvins jums šią užduotį, ypač kepant, kai produktų normos turi būti ypač tikslios. 

Ką reikia daryti, jeigu panorote dovanėlės? Po šiuo įrašu pasidalinkite savo mėgstamiausiu šventiniu žuvų patiekalo receptu. Tai gali būti šaltas užkandis ar šiltas patiekalas, silkė, žuvų konservai, bet kokia sūdyta, marinuota, kepta, virta  ar troškinta žuvis. Dovanėlę atiduosiu tam žmogui, kurio receptą mano šeima panorės išmėginti ir išragauti. Ją galėsiu išsiųsti į bet kurią vietovę (ir dar pridėsiu savo iškeptų saldumynų :). Jūsų komentarų ir receptų lauksiu iki trečiadienio vakaro (gruodžio 13 d.), ketvirtadienį iš ryto paskelbsiu laimėtoją, o dovanėlę išsiųsiu penktadienį, kad laimėta prizą gautumėte tarpušvenčiu. Štai toks mano planas, tikiuosi, kad susigundysite :)

Nuotrauka Kristinos

DOVANĖLĖ IŠKELIAUJA.... 

Pirmiausia noriu atsiprašyti, kad susivėlinau paskelbti savojo mini-konkurso rezultatus. Taip jau kartais nutinka metų pabaigoje, prieš šventes, kad darbai visiškai įspraudžia į kampą :( Bet geriau vėliau, negu niekada, ar ne?

Nuoširdžiausia dėkoju visoms ir visiems, parašiusiems savo receptus. Regis, neturėjo būti sudėtinga išsirinkti iš keturių, bet realybė pasirodė kitokia. Šeima pareiškė, kad visi jie vienodai geri, ir visi skamba nuostabiai! Kitaip sakant, nenorėjo palengvinti man užduoties, nes ir aš pati taip manau :) Teko surengti slaptą balsavimą, o tada minimalu rezultatu laimėjo Odetos pasiūlytos lašišos salotos. Sveikinu, Odeta, gal ir ne veltui sakoma, kad šukės laimę neša :) Lauksiu laiškelio adresu susaukstuaplinkpasauli@gmail.com, kad galėtume susitarti, kaip išsiųsti dovanėlę. Be to, norėčiau pasitikslinti porą smulkmenų apie salotų gaminimą :) 

Rima, Evelina ir Tomai, širdingai ačiū, kad skaitote šį tinklaraštį, randate laiko parašyti ir pasidalinti savo patirtimi bei receptais. Manau, kad ir man, ir kitiems čia užsukantiems žmonėms dar bus ne viena proga sugrįžti prie Jūsų pasiūlytų valgių ir juos išmėginti! Tikiu, kad kitą kartą burtų ir slaptų balsavimų sėkmė atsisuks kaip tik į jus :)

Kanibalo sumuštiniai

Šiame tinklaraštyje nėra tekstų, skirtų Helovinui. Ne, ne todėl, kad būčiau beviltiška bambeklė ir naujoviškų švenčių priešė. Atvirkščiai, gyvendama JAV netgi esu sėdėjusi ant priebučio laiptelių ir dalijusi saldainius raganaitėms ir velniūkščiams, kurie aplinkui zujo būriais, šūkaudami trick or treat! O vis dėlto... Anuomet supratau, kad širdyje ši šventė man svetima, ir, jai atėjus, aš nejuntu tikro džiaugsmo, kurį, spėju, junta žmonės, kur kas labiau suaugę su amerikietiška kultūra. Todėl Lietuvoje niekada nešvenčiu Helovino, nors nesistebiu ir nesipiktinu tais, kurie švenčia.

Man pačiai Vėlinių savaitė susijusi su prisiminimais apie išėjusius, lengvu liūdesiu ir santūria laikysena, kreipiant mintis į Anapusybę. Esu iš tų, kuriuos kapinės, nušvitusios žvakučių jūra ir užlietos tirštu chrizantemų kvapu, šiuo laikotarpiu nuteikia šventiškiau negu maskaradai. Nežinau, kas tai - griežto auklėjimo pasekmė, prisirišimas prie tradicijų, intuicija, savisaugos instinktas ar paprasčiausias pirmykštis prietaringumas, bet man atrodo, kad su mirtimi nederėtų juokauti ir jos provokuoti. Taip, Helovinas irgi atsirado iš sakralinių ritualų, bet mums jie nepažįstami, todėl kostiumai ir kiti išoriniai švenčių atributai tampa panašūs į tuščią kevalą be turinio, kai žmonės dorai nebežino, nei ką, nei kodėl švenčia. Ko gero tai nėra pavojinga (nors egzistuoja nuomonė, kad iškraipytos apeigos, kaip ir spiritizmo seansai, prie gero nepriveda, o nežinojimas ir netikėjimas nėra patikima apsauga - ritualai veikia, nepriklausomai nuo mūsų valios, panašiai kaip pasyvus rūkymas ar mišių, išklausytų pirmąkart girdima kalba, iškilmingumas), bet kalbėti apie šventės prasmę tokiu atveju irgi nelabai išeina, ar ne? Jeigu jūs manote kitaip, pasidalinkite savo mintimis - aš pasilieku sau teisę klysti. 

Nuotrauka Kristinos

Ir vis dėlto šiandieninis įrašas, kurį sumaniau dar prieš Vėlinės, išėjo pakankamai heloviniškas, nors ir dėl netikėtų priežasčių. Akstinu jį sukurti tapo visai ne šventės, o... duonos dėžutė, kurią atsiuntė "Gardėsio" kepykla. Joje dailiai rikiavosi pakuotės su užrašu Hero. Niekada, net jei gyvenčiau šimtą tūkstančių metų, pati nesugalvočiau tokio pavadinimo duonai :) Bet mūsų skirtingumas lemia pasaulio įvairovę, ir tas yra neginčytinai puiku. Kai pasakiau savo šeimai, kad turime visą dėžę "herojų", sūnus ir sutuoktinis labai susidomėjo. Mat mūsų namuose žodis heroes minimas gana dažnai, tik visai kitame - kompiuterinių žaidimų - kontekste. Ar jūs žaidžiate kompiuterinius žaidimus? Paprastai apie aistrą žaisti kompu prisipažįsta tik vyrukai, bet nė viename kulinariniame tinklaraštyje nesu skaičiusi (o gal tik neatkreipiau dėmesio?), jog moterys kalbėtųsi apie savo mėgstamus žaidimus. Tortų kepimas, gėlių auginimas, tapyba, maratonų bėgiojimas, kelionės, rankdarbiai, kryžiažodžiai, dainavimas ir aibė kitų veiklų - taip, bet kompiuteriniai žaidimai - tabu. Ar gali taip būti? Na, o aš prisipažinsiu, jog kompiuteriu retkarčiais žaidžiu, ypač po sunkios dienos, kai norisi nuo visko "atsijungti". Kartais viena, kartais su vyru, kartais su sūnumi. Labiausia mėgstu neįmantrius strateginius žaidimus, tokius kaip Heroes of Might and Magic, kurio pirmoji versija išleista dar 1995 m., o paskutinioji - pernai. Su sūnumi dažniausia žaidžiame "trečius", kurie yra ir pakankamai paprasti, ir užtektinai sudėtingi, jog būtų lavinamas vaiko mąstymas, na, ir lyg nejučia mokomasi naujų anglų kalbos žodžių.

Akimirksniu įsitikinę, kad "Gardėsio" duona neturi nieko bendra su kompiuteriniu žaidimu, vis dėlto pradėjome juokauti, ieškodami galimybės juos susieti. Bėda, kad žaidimo herojai, įsikūrę pasakiškose angelų ir velnių, nekromantų ir begemotų, driežų ir feniksų pilyse, nuolat keliauja į neatrastus kraštus ir dalyvauja mūšiuose, tad visai neturi laiko puotauti, tik retkarčiais atsigerdami iš stebuklingų šaltinėlių, kad įgytų sėkmės ar padvigubintų burtų taškus. Vieninteliai padarai, kuriems gyvybiškai svarbu užkąsti netgi kovų metu - vampyrai, mintantys priešų krauju. Mano vyrai pareiškė, jog duonos reikalai čia visiškai nedera, bet aš maniau kitaip - mat supratau, jog nėra geresnės galimybės pagaliau aprašyti kanibalo sumuštinius. Gal jie ir ne visiškai atitinka vampyrų temą, bet yra pakankamai jai artimi :)

Taigi, kanibalo sumuštiniai arba kabibalo skrebučiai (pranc. toast cannibale, ol. toast kannibaal, ang. toast cannibal) - Belgijos virtuvės klasika, vienas iš totoriško bifštekso variantų. Kuo šviežiausia jautienos filė sumalama taip smulkiai, kad taptų pastos pavidalo, pasūdoma, pagardinama kiaušinio tryniu, svogūnais, garstyčiomis, kečupu, Vorčesterio bei tabasko padažais, pipirais, kaparėliais, marinuotais agurkėliais (kai kada ir kitais pagardais) ir iškart nešama į stalą. Jokio terminio apdorojimo, tiesiog žalia jautiena ir daugybė prieskonių. Svarbiausia kriterijai čia - produktų šviežumas ir kokybė. Geri restoranai patiekalą dažnai gamina tiesiai prieš svečių akis, o ir naminį paštetą rekomenduojama suvartoti maždaug per 4 valandas nuo pagaminimo. Be to, Belgijos parduotuvėse galima nusipirkti jau paruoštos valgymui jautienos su prieskoniais vakuuminėse pakuotėse - žinoma, taip pat su labai trumpu galiojimo laiku. 

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie šio užtepo pavadinimą, reikėtų šiek tiek paaiškinimų. Mat Belgijoje žalią maltą jautieną įprasta ne tik tepti ant duonos, bet ir valgyti kaip pagrindinį patiekalą su buvytėmis fri ir šviežiomis ir/ar marinuotomis daržovėmis. Tokiu atveju malta mėsa lėkštėje suformuojama kaip kepsnys, ir tuomet patiekalas vadinamas filet américain, t.y. amerikietiška filė. Jeigu paruošta jautiena patiekiama kaip paštetas ir valgoma su duona, dažniausia paskrudinta, tai toks užkandis, kaip jau minėjau, vadinama kanibalo sumuštiniu/ skrebučiu. Na, o jeigu žalia jautiena su prieskoniais tepama ant išilgai perpjautos bagetės gabalo ir papildomai gardinama garstyčiomis, kečupu, pipirais, svogūnais ir marinuotais agurkais, toks sumuštinis vadinamas broodje Martino, t.y. Martino sumuštiniu - pastarasis taipogi laikomas belgiška klasika. Kitaip sakant, sumalus jautienos filė ir ją pagardinus prieskoniais, gausite žaliavą mažiausia trims tradiciniams belgiškiems patiekalams - kurį iš jų pagaminsite, priklausys tik nuo jūsų pasirinkto mėsos patiekimo būdo. 

Nuotrauka Kristinos

Ir dar. Kaimyninėse valstybėse, pirmiausia Nyderlanduose, irgi gaminama filet américain - ir netgi vadinama analogiškai. Tačiau Belgijos gyventojai kategoriškai nenori sutikti, jog šį patiekalą būtų galima priskirti kokiai kitai virtuvei, išskyrus belgų. Vienoje diskusijoje perskaičiau, kaip Belgijos atstovas Nyderlandus netgi išvadino Europos Kinija, kuri be ceremonijų savinasi viską, ką aprėpia akys. Kažin, ar toks pagiežingas pareiškimas atsirado todėl, kad belgai būtų iš prigimties pikti žmonės: greičiau jau jiems apmaudu, kad didesni kaimynai linkę savais laikyti belgų kulinarinius atradimus. Taip nutiko, pavyzdžiui, su bulvytėmis fri arba eklerais, kuriuos Belgija priskiria sau, o likęs pasaulis, didžiausiam belgų pasipiktinimui, laiko prancūziškais kulinarijos šedevrais. Jų nuomone, susidariusi situacija didžiai neteisinga, todėl kaimynų mėginimai nugvelbti dar vieną patiekalą sutinkami su pasipiktinimu, netgi agresyviai. Nesiimu spręsti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau dėl šventos ramybės nusprendžiau, jog Nyderlandų filet américain istorijos kontekste visgi daugiau neminėsiu :) 

Nuotrauka Kristinos

Kai dėl paties patiekalo, tai turiu pasakyti, jog belgiškas žalios jautienos užtepas tikrai labai gardus - ne veltui jį įsimyli kone visi, išdrįsę bent kartą gyvenime paragauti. Gaminant kanibalo sumuštinius, didelę reikšmę turi ir duona - tradiciškai čia reikės šviesios, kvietinės. Mes kanibalo sumuštinius valgėme su balta "Gardėsio" Hero duona, gamintojų įvardijama kaip "batonas mylintiems", praturtinta ispaninių šalavijų sėklomis, kviečių gemalais ir trintomis kriaušėmis. Iš karto pasakysiu, kad, lyginant su kitais Hero serijos gaminiais, šis batonas tapo mano ir kitų namiškių favoritu. Purus, švelnaus ir malonaus skonio, jis mums tikrai patiko. Trūkumų jame kaip ir nepastebėjome, išskyrus vyro pastabą, kad praėjus porai dienų, duonoje ima stipriau jaustis mielių skonis. Kiti šeimos nariai to nepajuto, tad duona buvo suvalgyta greitai ir iki paskutinės riekės. Šio batono tikrai verta paragauti tiems, kurie ieško sveikesnės baltos duonos - ir nesvarbu, kanibalo ar kokius kitus sumuštinius gaminsite. 

Nuotrauka Kristinos

Kanibalo sumuštiniai

Prieskonių kiekiai apytikriai, visko dėkite pagal savo skonį.

Ingredientai: (maždaug 4-6 užkandžio porcijoms)

~ 800 g - 1 kg itin šviežios jautienos išpjovos (arba kitokios kokybiškos jautienos skerdienos dalies be riebalų ir sausgyslių, pavyzdžiui, nugarinės)

1 labai šviežio kiaušinio trynys (galite naudoti ir daugiau - 2, 3 arba 4 kiaušinių trynius)

1-3 v.š. smulkintų svogūnų (raudonųjų arba šalotinių)

2-3 v.š. smulkintų marinuotų agurkų

1-2 v.š. smulkintų kaparėlių

2-4 v.š. majonezo*

1 v.š. garstyčių (geriau grūdėtų)

1-2 v.š. kečupo

1-2 v.š. Vorčesterio padažo

Tabasko padažo arba maltų aitriųjų paprikų (pagal skonį)

Druskos ir grūstų juodų pipirų (pagal skonį)

Šviesios duonos (patiekiant)

Nebūtinai: kitų mėgstamų prieskonių (petražolių, česnako, kario, saldžiosios paprikos miltelių, citrinos sulčių, ančiuvių ir pan.)

Marinuotų agurkų, marinuotų perlinių svogūnėlių, kaparėlių, raudonųjų arba šalotinių svogūnų (patiekiant)

1. Mėsą kruopščiai nuplaukite, nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir smulkiai sumalkite (aš 2 kartus permaliau mėsmale per tankų sietelį, tad mėsa tapo panaši į pastą). Kiaušinį ar kiaušinius kruopščiai nuplaukite, nusausinkite ištrinkite actu ar citrinos sultimis (salmonelės nepakenčia rūgščios terpės ir žūva), po 1-2 min. dar kartą kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite, tada trynį atskirkite nuo baltymo. Svogūnus, marinuotus agurkus ir kaparėlius kuo smulkiau sukapokite.
2. Dideliame dubenyje sumaišykite maltą jautieną, kiaušinio trynį ar trynius, smulkintus svogūnus, marinuotus agurkus ir kaparėlius, majonezą, garstyčias, kečupą, Vorčesterio bei tabasko padažus, pagal skonį pasūdykite. Išmaišę paragaukite, ar netrūksta prieskonių, jeigu reikia, papildomai įdėkite vieno ar kito pagardo. Jeigu norite, įdėkite prieskonių, kurie nėra būtini tradiciniam užtepui (aš dėjau maždaug 2 a.š. saldžiosios paprikos miltelių, ne tiek dėl skonio, kiek dėl gražesnės užtepo spalvos, mat malta jautiena su pagrindiniais prieskoniais būna rausvai pilkšvos spalvos). Kai užtepas bus norimo skonio, sudėkite jį į serviravimo indą.
3. Užtepą tiekite su mėgstama šviesia duona, kurią prieš tai galite paskrudinti. Ypač šventiškai ir tradiciškai atrodys sumuštiniai, jeigu nuo forminės duonos nupjaustysite pluteles, padalinsite riekę į 2 trikapius ir juos paskrudinsite.
4. Prie kanibalo sumuštinių paprastai patiekiama marinuotų agurkų, marinuotų perlinių svogūnėlių, kaparėlių, raudonųjų arba šalotinių svogūnų. Bokalas alaus arba vyno čia, žinoma, irgi nepamaišytų :)

* Kai kuriuose receptuose nurodoma, kad pirmiausia į dubenį reikia dėti maždaug 1 v.š. garstyčių, 1-2 v.š. citrinos sulčių arba acto bei kiaušinio trynį ir, nuolat plakant, plona srovele pilti apie 150 ml neutralaus skonio aliejaus (alyvuogių aliejus, ypač šalto spaudimo, kokybiškas, gali apkarsti). Antraip sakant, laikydamiesi šių instrukcijų, jūs iš pradžių galite pasigaminti naminio majonezo, į kurį vėliau sudėsite mėsą ir likusius prieskonius. Greitesnis būdas - naudoti pirktinį mėgstamą majonezą. 

"Gardėsio" batonas mylintiems iš Hero serijos. Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: visų tikrai nebeatsiminsiu, bet naudinga žvilgtelėti čia, čia, čia ir čia.

Maitrank - gegužės vynas

Šiam įrašui kaupiausi kelerius metus, todėl šiandien, pagaliau pristatydama jums gegužės vyną, jaučiuosi beveik šventiškai. Ir dėl to, kad vynas netikėtai puikus, ir dėl to, kad apima sėkmingai įgyvendinto projekto pojūtis :) Bet apie viską iš eilės. 

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia - kas gi tas gegužės vynas? Paprasčiausias apibūdinimas būtų toks: tai baltas vynas, pagardintas prieskoninėmis žolelėmis, apelsinais ir (dažnai, bet ne visuomet) cinamonu, gegužės mėnesį patiekiamas kaip šaltas aperityvas. Manoma, jog šį vyno gėrimą dar IX a. benediktinai pradėjo gaminti Vokietijos vienuolynuose (čia jis buvo pavadintas Maitrank, Maiwein, Maibowle ir kt.), iš kur vėliau išplito į kaimynines šalis. Bėgant amžiams, gegužės vyno populiarumas menko, ir XX a. pradžioje jį retai kas begamino. Tačiau 1950 m. Belgijoje buvo nuspręsta atgaivinti gegužės vyno tradiciją - ir tai padaryta itin sėkmingai. Dabar gegužės vynu ypač garsėja Arlono miestas, įsikūręs pietų Belgijoje, netoli Liuksemburgo sienos. Maitrank d'Arlon yra rimtas reikalas, šio regiono gastronomijos simbolis, jo garbei nuo 1955 m. priešpaskutinį gegužės savaitgalį belgai rengia dideles šventes. Tad neatsitiktinai aš naudojausi receptais, kurie priskiriami Arlono kulinariniam paveldui - kas jau kas, o šie žmonės gegužės vyną gaminti tikrai moka, todėl jų patarimai man atrodė patys patikimiausi. Beje, komerciškai gegužės vyno gaminama labai nedaug, tad visos rekomendacijos pritaikytos namuose gaminamam gėrimui.

Kvapusis lipikas. Nuotrauka Kristinos

Esminis gegužės vyno ingredientas - žolelė, vadinama kvapiuoju lipiku arba kvapiąja krune (lot. galium odoratum arba asperula odorata, angl. sweet woodruff). Būtent ji suteikia gėrimui būdingą šviežio šieno kvapą ir labai lengvą, malonų karstelėjimą. Mano gaminto gegužės vyno ragautojai nusprendė, jog dėl savito kartumo gėrimas labai primena naminį apelsininį Campari. Ir tikrai, panašumo yra, tik spalva gintarinė :) Kvapieji lipikai vynui renkami balandžio pabaigoje ar gegužės pirmojoje pusėje, prieš pat žydėjimą. Jeigu augalai jau pražydę, žiedeliai paprastai nuskabomi - teigiama, kad juose gausu kumarino, kuris vyną pernelyg apkartintų. Be to, didelis kumarino kiekis gali būti toksiškas, todėl dozuojant kvapiuosius lipikus būtinas saikas (kai kur rašoma, jog kvapusis lipikas yra nuodingas augalas, bet tai labai sąlygiškas teiginys - jeigu suvalgytumėte kilogramą čiobrelių iš karto, ko gero irgi apsinuodytumėte, tačiau šių augalų kulinariniai kiekiai laikomi saugiais). Įdomu tai, kad, skirtingai nuo daugumos žolelių, kvapiųjų lipikų kvapas stiprėja jiems vystant ir džiūvant. Taigi, jie paprastai skinami nepražydę, paskui šiek tiek apvytinami (pavyzdžiui, per naktį), ir tuomet merkiami į baltą vyną. Na, o aromatizuotas, į butelius supilstytas ir labai gerai atšaldytas vynas gali būti geriamas po savaitės ar kelių, kvapiesiems lipikams jau žydint - tokiu atveju lipiko žiedai panaudojami stalui ir/ar taurėms papuošti.

Nuotrauka Kristinos

O dabar svarbiausias klausimas - kur rasti kvapiųjų lipikų? Na, Wikipedijos duomenimis, jie gausiai auga puveninguose Vidurio Azijos, Šiaurės Amerikos ir Europos (įskaitant Lietuvą) miškuose. Deja, miškuose aplink Kauną man jų matyti neteko, nors kvapiųjų lipikų giminaičių (kibiųjų lipikų, tikrųjų lipikų ir kt.) pievose apstu. Bet nėra padėties be išeities. Kai laukinėje gamtoje kvapiųjų lipikų prisirinkti sudėtinga, juos galima auginti darže kaip daugiametį prieskoninį augalą. Dauginant šaknimis, viskas būtų daug paprasčiau, bet paaiškėjo, kad šis augalas Lietuvoje auginamas retai - bent jau man nepavyko sutikti nė vieno žmogaus, galinčio man parduoti ar padovanoti kvapiųjų lipikų kerą. Dar, žinoma, yra sėklos. Kvapiųjų lipikų sėklų Lietuvoje būna pirkti, bet štai kur problema: jas sudaiginti nelengva. Aš kvapiuosius lipikus pirmąkart pasėjau gal prieš penkerius metus. Neišdygo nė vienas augalas. Tuomet sėjau vėl ir vėl, ir pavasarį, ir iš rudens - nieko. Galų gale pernai iš saujelės sėklų išdygo 3 gležni augaliukai, kuriuos visą vasarą puoselėjau kaip mokėjau. Ir štai šiais metais jau turiu visai vešlų kvapiųjų lipikų krūmą. Tikiuosi, jis augs ilgai ir laimingai :) Na, o jums galiu palinkėti arba kantrybės kvapiuosius lipikus daiginant, arba gero žmogaus, kuris nepagailėtų šio augalo daigelio, arba sėkmingų pasivaikščiojimų ir teisingų radinių mūsų miškuose. Šiaip ar taip, jeigu jūs, kaip kad aš, esate neabejingi prieskoninėms žolelėms, pamėginkite šį augalą įsigyti - kvapieji lipikai tikrai papuoš jūsų kolekciją.

Ką tik sumaišytas gegužės vynas. Nuotrauka Kristinos

Jeigu jau turite kvapiųjų lipikų, pagaminti gegužės vyną labai lengva, nes visus kitus ingredientus rasti detektyvinių įgūdžių nereikia. Pirmiausia, žinoma, teks įsigyti balto vyno. Tradiciškai šiam gėrimui naudojami sausi Mozelio slėnio vynai, pagaminti iš Elblingo veislės vynuogių, auginamų Vokietijoje ir Liuksemburge. Žinoma, tiks tiks ir kitoks baltas tų kraštų vynas, pavyzdžiui, rislingas. Jis pasaldinamas ir dažniausia - šiek tiek pastiprinamas konjaku, putojančiu arba porto vynu ar kokiu kitokiu "slaptu" ingredientu. Tuomet į vyną sudedamos kvapieji lipikai, jeigu turite - keli juodųjų serbentų lapai (arba kelios citrinų skiltelės), apelsino griežinėliai ir dažnai - mažas cinamono lazdelės gabaliukas. Vynas su prieskoniais kambario temperatūroje laikomas 2 paras, mat per vieną dieną jis dar nespėja įgauti tinkamo skonio, o laikant ilgiau tas skonis (ypač kartumas) gali tapti per stiprus. Tas porą dienų vyną reikėtų prižiūrėti - pravėdinti ir retkarčiais pamaišyti, kad ištirptų cukrus. Aromatų prisigėręs vynas perkošiamas, supilstomas į butelius ir labai gerai atšaldomas. Patiekiamas jis atvėsintose taurėse arba stiklinėse, kas nori, į jį gali įsimesti ir vieną kitą leduką. Karatais į gėrimą įmetama ir šviežių braškių, bet tai nebūtinas priedas. Kaip ten bebūtų - labai geras dalykas tas gegužės vynas, ypač su draugais terasoje švenčiant vasaros pradžią :)

Pagamintą gegužės vyną būtinai laikykite šaldytuve. Nuotrauka Kristinos

Maitrank - gegužės vynas

Ingredientai: (~ 1 l gėrimo)

12-15 kvapiųjų lipikų šakelių

1 butelis balto vyno (tradiciškai naudojamas sausas Mozelio slėnio vynas)

~ 50 g cukraus (jei vynas labai sausas, galima ir daugiau)

50 ml konjako (ar kitokio stipraus kvapnaus alkoholio, pavyzdžiui, brendžio)

1 apelsinas*

Nebūtinai: 4-6 juodųjų serbentų lapai arba keli citrinų griežinėliai

Nebūtinai: gabaliukas cinamono žievės

Patiekiant:

Apelsino skiltelių

Nebūtinai: ledukų

1. Jeigu turite galimybę, kvapiuosius lipikus surinkite iš vakaro. Jeigu reikia, nuskabykite prasiskleidusius žiedelius (geriau rinkti dar nepražydusius augalus). Palikite pastovėti, kad šiek tiek apvystų; neišsigąskite, džiūdami jie šiek tiek patamsės.
2. Į stiklinį ar keraminį (bet ne plastikinį) indą supilkite vyną, į jį įmaišykite cukrų ir konjaką. Sudėkite kvapiuosius lipikus, apelsino griežinėlius, jeigu norite - juodųjų serbentų lapus ir/ar cinamoną. Uždenkite ir, retkarčiais pamaišydami, kad ištirptų cukrus, kambario temperatūroje laikykite 2 paras.
3. Aromatizuotą vyną perkoškite. Supilstykite į butelius. Labai gerai atšaldykite. 
4. Gegužės vyną patiekite atšaldytose taurėse arba stiklinėse kaip aperityvą su apelsinų skiltelėmis ir, jeigu norite, su ledukais.

* Apelsinas dedamas su visa žievele, todėl jį kruopščiai nuplaukite su soda arba, jeigu turite, ekologišku vaisių ir daržovių plovikliu (aš naudoju būtent jį). Vyne išmirkytus apelsinus su žievelėmis vėliau galima panaudoti, pavyzdžiui, marmeladui virti, tačiau aš juos išspaudžiau į vyną dar prieš jį perkošdama. Dėl to nuotraukose gėrimas atrodo drumstas, tačiau jeigu norite, kad gegužės vynas būtų skaidrus, to daryti nereikėtų. Kiekvienam įsispaudus šviežio apelsino skiltelę į savo taurę, apelsinų skonis gėrime bus juntamas mažiau, bet patiektas vynas atrodys elegantiškiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia (video; teks ištverti reklamą); kitų nebeprisimenu, daug jų buvo :)