Žemės riešutų punšas

Kol nesidomėjau pasaulio virtuvėmis, buvau abejinga ir žemės riešutams. Ne tai, kad būčiau jų nemėgusi, tiesiog patys vieni jie man niekuomet nekėlė didelio susižavėjimo. Dabar mano požiūris į žemės riešutus visai kitoks. Kadaise nė neįtariau, kiek nuostabiausių patiekalų yra sukurta su šiuo ingredientu. Sriubos, troškiniai, padažai, įvairiausi užkandžiai, pyragai, visi įsivaizduojami (o kartais ir neįsivaizduojami) desertai... Ypač gausiai ir išradingai žemės riešutai naudojami Afrikoje - cukruoti žemės riešutai ir aštrus žemės riešutų užkandis prie alaus tėra lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek receptų su šiuo ingredientu galima aptikti juodojo žemyno virtuvėse. Tačiau kol kas Afrikos virtuves palikime nuošaly, nes šiandieninis mano herojus - žemės riešutų punšas - atkeliavo iš Karibų. Jamaikoje, Trinidade ir Tobage bei daugelyje kitų Karibų regiono salų jis yra populiarus tradicinis gėrimas. Tiesa, panašiai kaip ir kinrožių gaiva, žemės riešutų punšas turi sąsajų su Afrika - šiaip ar taip, didelis procentas Karibų gyventojų yra juodaodžiai, vergų, dirbusių cukranendrių plantacijose, palikuoniai. Nenuostabu, jog net praėjus šimtmečiams, Afrikos įtaka Karibų virtuvei tebėra labai didelė.

Nuotrauka Kristinos

Žemės riešutų punšas - ne alkoholinis, o gaivusis gėrimas. Svarbiausi jo ingredientai - įvairiomis proporcijomis sumaišyti žemės riešutai (arba žemės riešutų sviestas), pienas ir koks nors saldiklis - kondensuotas pienas, rudasis cukranendrių cukrus, agavų sirupas, medus, gliukozė ar pan. Vienok kiekvienas punšo gamintojas mėgsta sukurti savąjį punšo variantą, todėl į jį dažnai dedama prieskonių (cinamono, muskato riešuto, Burbono vanilės), bananų, šokolado, žiupsnelis kukurūzų arba avižinių dribsnių, mėgstamos granolos ir pan. Kai kada pilama ir alkoholio - romo arba tamsaus (dažniausia Guinness) alaus. Karštą dieną, kaip ir įprasta Karibuose, į punšą įmetama ir ledukų, kad gėrimas būtų gaivesnis.

Nuotrauka Kristinos

Būdama ištikima sau, aš rinkausi patį paprasčiausią variantą: žemės riešutų sviestą maišiau su kondensuotu ir paprastu pienu ir viską pagardinau žiupsneliu cinamono. Žinokite, neįtikėtinai gardu. Vos paragavęs, mano vaikas sušuko: "Mama, tu man suplakei Snickers kokteilį!", ir tenka pripažinti, kad jis buvo teisus :) Savo skoniu žemės riešutų punšas iš tiesų primena Snickers šokoladą. Deja, panašiai yra ir su kalorijomis: visi mes žinome, kiek jų turi riešutai ir kondensuotas pienas. Antra vertus, jeigu į žemės riešutų punšą žiūrėsime kaip į tam tikrą užkandį, viskas neatrodys taip baisu. Tarkime, anądien didžiąją dienos dalį man teko praleisti Kauno klinikose, kur per porą dienų atsidūrė net du šeimos nariai. Grįžę su sūnumi namo, buvome pavargę ir labai alkani, bet man reikėjo dar mažiausia valandos, kad paruoščiau vakarienę. Taigi, per 5 minutes sau ir vaikui suplakiau šį kokteilį - jį išgėręs, sūnus galėjo per daug nesiskųsdamas laukti šilto maisto, o aš jį ramiai pagaminti (labai nemėgstu eiti į virtuvę, jausdama didelį alkį - tuomet per daug skubu ir gaminu prastai). Na, o jeigu į punšą įmaišytumėte, tarkime, avižinių dribsnių (šis priedas Karibuose populiarus), jis ko gero galėtų atstoti pusryčius, priešpiečius ar pavakarius.

Nuotrauka Kristinos

Keli žodžiai apie ingredientus. Karibuose gana įprasta šiam punšui naudoti žalius, ką tik išlukštentus žemės riešutus. Jie gali būti iš pradžių sumalami iki tyrės, tuomet pertrinami per sietelį, atskiriant didesnes daleles (jeigu norima glotnaus kokteilio), arba naudojami nepertrinti (jeigu norima rupesnės tekstūros kokteilio). Kitas populiarus pasirinkimas - į punšą dėti pirktinį žemės riešutų sviestą. Man pastarasis variantas atrodo priimtinesnis dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, taip punšą pagaminti būna daug greičiau. Antra, man labiau patinka kepintų, o ne žalių žemės riešutų tyrė. Trečia, žemės riešutų sviestas paprastai turi sūrumo, o druska plakant šį gėrimą netgi labai tinka. O štai kur problema: artimiausiame prekybos centre parduodamas žemės riešutų sviestas, kuriame žemės riešutų tėra 60%. Geriau net nežinoti, kas sudaro likusius 40%. Ir aš visai nenoriu tų 40% nei valgyti, nei už juos mokėti. Štai kodėl nepatingėjau ir susiradau parduotuvėlę, prekiaujančią Sviestas sviestuotas produkcija - Klasikiniame žemės riešutų svieste riešutai sudaro 99,8%, o antrasis ingredientas yra druska. Turiu pasakyti, kad šiuo riešutų sviestu likau labai patenkinta. Be to, man malonu žinoti, kad jį pirkdama, remiu dvi jaunas, iniciatyvias moteris. Kol kiti tik plepa ir kritikuoja, Dovilė ir Milda ėmė ir sukūrė puikių, kokybiškų produktų liniją - mane tokie dalykai visuomet įkvepia ir maloniai nuteikia. Deja, to nepasakyčiau apie "patobulinimus", kuriuos įvedė kai kurie kondensuoto pieno gamintojai, pridedantys į savo produktus visokių tirštiklių. Aš pati visuomet skaitau etiketes ir renkuosi tik tuos produktus, kuriuose tėra 2 ingredientai: pienas ir cukrus. Taigi, būkite budrūs :)

Nuotrauka Kristinos

Peanut punch - žemės riešutų punšas

Ingredientų proporcijos apytikrės, juos maišydami vadovaukitės savo skoniu.

Ingredientai: (1 porcijai)

1 v.š. žemės riešutų sviesto

1-2 v.š. saldaus kondensuoto pieno

Žiupsnelis cinamono

250 ml pieno (geriau riebesnio)

Nebūtinai: kitų mėgstamų priedų (bananų, avižinių dribsnių ir t.t. - žr. pastabas aukščiau)

Nebūtiai: ledukų (patiekiant)*

1. Į plakimui skirtą indą sudėkite žemės riešutų sviestą, kondensuotą pieną ir cinamoną. Supilkite šaltą pieną. Jeigu norite, įdėkite papildomų priedų. Išplakite elektriniu plaktuvu, kol gėrimas bus vientisas. 
2. Jeigu norite, punšą patiekite su ledukais.

*Jeigu turite specialų kokteilių plaktuvą, ledukus glite pačioje pradžioje sudėti į jį, sutrupinti, o tik tuomet ant jų dėti/ pilti likusius ingredientus ir išplakti kokteilį.

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Kinrožių gaiva

Kaip ir dauguma žmonių, turinčių kitokias pažiūras negu aš pati, vegetarai, veganai ar žaliavalgiai manęs nė kiek nepiktina. Bent jau iki tol, kol nemėgina manęs agresyviai atversti į savo "tikėjimą". Na, o šiaip, kol nepatiriu spaudimo, esu linkusi paragauti ir pati pagaminti naujoviškų patiekalų, kuriuos jie sukuria, nors visai ne dėl to, kad tikėčiau juos esant sveikesnius (ar etiškesnius), o tiesiog iš smalsumo. Štai kodėl veganų mugės organizatorių paprašyta, ramia širdimi jus informuoju, kad:

Rugsėjo 10 d. Vilniaus viešbutyje „Panorama“ vyks pirmoji Lietuvoje veganų mugė „Vegfest LT“. Joje dalyvaus beveik pusšimtis įmonių, prekiausiančių veganišku maistu, kosmetika, parfumerija, higienos priemonėmis, receptų knygomis, drabužiais, dirbtinės odos rankinėmis, aksesuarais, veganų atributika.

Taigi, jeigu domitės veganų reikalais, atkreipkite dėmesį į šį renginį - daugiau informacijos apie jį nesunkiai rasite internete.

Nuotrauka Kristinos

Ne, šis tinklaraštis nepakeitė krypties. Visuomet buvau ir tebesu konservatyvi visavalgė, ir mano užsispyrimas maitintis "senoviškai" ko gero reiškia ne tiek begalinį apetitą, kiek tam tikras kultūrines schemas, kuriomis vadovaujuosi. Pirmiausia, aš nemanau, jog valgyti gyvūnus yra neetiška - laikantis pastarosios nuostatos, galima gyvenimą baigti kaip tiems Rytų vienuoliams (regis, priklausiusiems kažkokiai džainizmo atšakai), kurie per mikroskopą pirmą kartą pamatę vandenyje knibždančius mikroorganizmus, nusprendė daugiau išvis nebegerti ir po kelių parų mirė nuo troškulio.

Džiaugiuosi negimusi džainistų bendruomenėje, tikrai. Antra vertus, yra daugybė mėginimų pagrįsti vegetarizmo idėją ištraukomis iš Šv. Rašto. Tačiau manęs neįtikina teorijos, aiškinančios, kad alkstančią minią Kristus maitino ne duona ir žuvimis, o jūros dumbliais. Žmonės, rašantys tokius straipsnius, ne tik manosi esantys gudresni už teologus, bet ir kažkodėl tikisi, jog jų oponentai išvis niekada nėra atsivertę Biblijos. Šv. Raštą jie cituoja ne per daug korektiškai, iš konteksto ištraukdami tik tas atkarpas, kurios tinka jų koncepcijai pagrįsti, ir nutylėdamos viską, kas išteisina mėsėdžius. Savo ruožtu, aš manau, jog mano santykis su gyvūnais krikščioniškas ir tuo pačiu labai praktiškas: laikausi nuostatos, kad jų negalima tyčia, be reikalo skriausti, prijaukintais dera rūpintis, maisto pramonėje laikytis griežtų elgesio su gyvūnais taisyklių, tačiau tuo pačiu jų nesužmoginti. Žvėrys ir gyvuliai mano pasaulio hierarchijoje stovi ant žemesnės dvasinės pakopos, ir, jeigu atvirai, tuos, kurie su savo šunimi ar kate valgo iš vienos lėkštės, miega vienoje lovoje ir testamentais palieka jiems dvarus, aš laikau daugiau ar mažiau kvanktelėjusiais.

Šiai gaivai naudojami jamaikinės kinrožės (lot. Hibiscus sabdariffa) taurėlapiai, kurie surenkami augalui nužydėjus. Foto iš čia.

Taip, esu iš tų, kuriems patinka steikai, carpaccio ir tartarai. Ir ne vien dėl jų skonio, o dar ir todėl, kad juose glūdi kažkoks atavistinio ir pirmapradžio, tai, ką galima pavadinti tobulai grynu maistu. Vienas puikiausių tekstų, kuriuos esu skaičiusi šiuo klausimu, yra Kristinos Sabaliauskaitės esė Odė jautienai. Vegetarams verčiau neskaityti (2012, tekstas čia). Galėčiau pasirašyti po kiekvienu šios autorės žodžiu.

Labai panašiai manęs neįtikina ir kitos maitinimosi sistemos, kurios verčia atsisakyti vienų ar kitų tradicinės mitybos elementų. Pavyzdžiui, aš manau, kad mokėjimas suvaldyti ugnį ir išsikepti duoną - itin didelis žmonijos laimėjimas (ir apskritai - vienas iš svarbesnių veiksnių, formavusių mūsų civilizaciją), todėl skeptiškai žiūriu į žaliavalgystę. Dažniausia aš nė neskaitydama praverčiu receptus, kuriuose siūloma išsikepti pyragą "be miltų ir glitimo, be cukraus, be riebalų", pasimėgauti (?) dešrelėmis be mėsos, arba pagaminti varškę, nenaudojant pieno produktų. Galbūt mano vaikas užaugęs galvos kitaip, bet manęs pačios ko gero jau niekas neperauklės. Pyragus aš maišau ir, matyt, likusį gyvenimą maišysiu su miltais, sviestu, kiaušiniais ir cukrumi, steikus kepsiu iš mėsos, o varškę gaminsiu iš pieno. Tikras maistas, atitinkantis savo gramatinį pavadinimą, man reiškia tikrą gyvenimą, o kadangi šis jausmas glūdi giliai pasąmonėje, jokie į sąmonę apeliuojantys argumentai nepajėgūs jo modifikuoti.

Antra vertus, mano prisirišimas prie mėsos ir duonos visiškai nereiškia, jog vengiu daržovių, uogų, kruopų ir kitų patiekalų, pagamintų iš augalinio maisto. Tradicinės virtuvės irgi visuomet siūlo pasninkinių ar tiesiog šiaip lengvų valgių. Na, o daugumą klasikinių gaiviųjų gėrimų galima priskirti veganiškiems patiekalams, ar ne? Pavyzdžiui, šįkart aš siūlau jums kinrožių gaivos, kurioje nėra jokių gyvulinės kilmės produktų pėdsakų.

Nuotrauka Kristinos

Tiek kinrožės, tiek jų gaiva yra kilusios iš Afrikos. Daugelyje Afrikos šalių (Egipte, Sudane, Čade, Gambijoje, Senegale, Nigerijoje, Malyje ir t.t.) šalta kinrožių gaiva bei karšta arbata ir dabar yra mėgstami, populiarūs gėrimai, kurie pardavinėjami gatvėse, geriami namie ir net patiekiami per tokias dideles šventes kaip vestuvės, ypač musulmoniškuose kraštuose, kuriuose draudžiamas alkoholis. Be to, šiais laikais kinrožės gėrimams gaminti plačiai naudojamos ir Azijoje, Centrinėje Amerikoje, kai kuriose Europos šalyse. Šalta kinrožių gaiva itin populiari Karibuose, kur atkeliavo drauge su juodaodžiais vergais. Ji čia vadinama sorrel drink (sorrel Karibuose reiškia būtent kinrožes, o ne rūgštynes). Karibuose kinrožių gaiva - tradicinis kalėdinio laikotarpio atributas, jis dažniausia patiekiama per didžiąsias šventes prie "juodojo", t.y. džiovintų vaisių pyrago. O kodėl gi ne, juk per Kalėdas Karibuose karšta. Antra vertus, šis saldžiarūgštis gėrimas gerai atgaivina bet kada, todėl, tarkime, mums jis bus aktualesnis vasarą. Šią savaitę sinoptikai žada dar kelias šiltas dienas, tad gal kinrožių gaivos susigundysite pasigaminti, nelaukdami kitos vasaros :)

O gaminama ši gaiva labai nesudėtingai. Iš pradžių švieži arba džiovinti kinrožių taurėlapiai ir prieskoniai užplikomi verdančiu vandeniu ir paliekama maždaug parai, kad gerai pritrauktų. Tuomet gautas koncentratas pagal skonį saldinamas ir skiedžiamas šaltu vandeniu ir/ar ledukais. Štai ir viskas - skaisčiai raudonos spalvos, kvapnus, saldžiarūgštis gėrimas paruoštas. Tiesa, Karibuose tokia gaiva kartais aromatizuojama šlakeliu vietinio romo - jeigu gaiva nevaišinsite vaikų ir vairuotojų, jūs irgi galite pasinaudoti šiuo patarimu. Svarbiausia, ir gardindami gėrimą romu, ir dėdami į kinrožių gaivą prieskonius, vadovaukitės savo skoniu: jeigu negalite pakęsti, tarkime, gvazdikėlių, tai jų ir atsisakykite. Aš buvau šios gaivos nusivežusi pas draugus, kurie, pasirodo, turi traumatinių patirčių, susijusių su imbieru. Taigi, imbiero poskonis gaivoje jiems buvo lyg deguto šaukštas medaus statinėje. Be abejo, tokiems žmonėms imbiero geriau atsisakyti, o vietoje jo naudoti kad ir didesnį kiekį citrusinių vaisių žievelių. O štai mano šeimai imbieras nė kiek netrukdė - kinrožių gaiva buvo įvertinta pačiu aukščiausiu balu. Taigi, visuomet gaminkite, įsiklausydami į savo nuojautą.

Kalbant apie taip plačiai pasaulyje paplitusį gėrimą, sudėtinga priskirti jį kokiai vienai virtuvei. Na, bet kadangi skaitinėdama apie Karibų salas aš kaip tik ir sugalvojau, kad reikia juo paįvairinti lietuviškų girų ir kompotų asortimentą, mano tinklaraštyje kinrožių gaivai bus priskirta Karibų etiketė. O šiaip turėkite galvoje, kad daugelyje kitų kraštų šis gėrimas gaminamas beveik identiškai - išverdant koncentruotą arbatą, naudojant daugmaž tą patį papildomų prieskonių rinkinį ir pasaldinant pagal skonį.

Nuotrauka Kristinos

Sorrel drink - kinrožių gaiva

Ingredientai: (išeis apie 4 l gaivos)

2 l vandens

~ 200 g džiovintų kinrožių

1 cinamono lazdelė

~ 3-4 cm ilgio imbiero gabaliukas

4-6 gvazdikėliai

1 apelsino žievelė

Cukraus, geriausia šviesiai rudo cukranendrių (pagal skonį; greičiausia prireiks apie 500 g)

Šalto vandens ir/ar ledukų (pagal skonį; gaivai atskiesti)

Nebūtinai: šlakelis romo

1. Dideliame prikaistuvyje užvirinkite 2 l vandens. Sudėkite džiovintas kinrožes, nuluptą ir plonomis riekelėmis supjaustytą imbierą, gvazdikėlius ir citrusinių vaisių žievelę (be baltosios dalies). Užvirinkite dar kartą ir ant mažos ugnies pavirkite apie 5 min., tuomet nukaiskite. Uždenkite ir palikite maždaug 12-24 valandoms, kad gerai pritrauktų. 
2. Jeigu norite, kol arbatos koncentratas dar karštokas, jį pagal skonį pasaldinkite - cukrus geriau ištirps. Galima saldinti ir atvėsusį gėrimą prieš pat jį patiekiant, tuomet labai patogu iš anksto išsivirti cukraus sirupo, t.y. cukrų užvirinti su trupučiu vandens ir atvėsinti, o gautą sirupą naudoti vietoje cukraus - jis daug geriau ir greičiau pasiskirstys gaivoje. 
3. Perkoštą ir pasaldintą kinrožių gaivos koncentratą pagal skonį atskieskite šaltu vandeniu ir/ar ledukais (ledukų pridėkite maždaug pusę ąsočio ir užpilkite koncentratu, paskui palaukite, kol dalis ledukų ištirps). Jeigu norite, į gaivą įmaišykite šlakelį romo. 
4. Karštą dieną papildomai pasiūlykite ledukų, kuriuos kiekvienas galėtų įsidėti į savo stiklinę. Jeigu patiekiate gėrimą taurėse, galite jį papuošti apelsino griežinėliu. 
5. Nepraskiestą kinrožių gaivos koncentratą šaldytuve galite laikyti maždaug savaitę.

Apie recepto šaltinius: visų nebeatsimenu prie geriausių norų, keli svarbesni čia, čia ir čia.

Kiaušininis likeris "Ponche crema"

Taip, aš žinau. Šį įrašą derėjo paskelbti vėlyvą rudenį, prieš Kalėdas, nes kaip tik tuomet ateina kiaušininio likerio metas. Tradiciškai per žiemos šventes Europoje geriamas olandiškas Advocaat, JAV ir Kanadoje - egnogas, Karibuose ir Pietų Amerikoje - ponche crema. Kiaušininį likerį patiekti ant Velykų stalo - kur kas naujesnė ir žymiai mažiau paplitusi tradicija. Vis dėlto negalima sakyti, jog jos iš viso nėra, bent jau Europoje. Pašniukštinėję internete, nesunkiai rasite straipsnių, kuriuose Advocaat pristatomas kaip velykinis gėrimas. Ko gero tai ir dėsninga, ir logiška: anot tekstų autorių, gurkštelėti kiaušininio likerio - vienas puikiausių būdų pasimėgauti kiaušiniais, kurie krikščioniškame pasaulyje vienareikšmiškai siejami su gražiausia pavasario švente (pagoniškas šio reiškinio šaknis tegul tyrinėja etnologai ir istorikai :).

Nyderlandų Antilai. Nyderlandų Karalystei priklausiusių (ar tebepriklausančių) salų pavadinimai užrašyti raudona spalva.

Įdomu tai, kad Advocaat ištakos - visai ne Europoje, o Pietų Amerikoje, tiksliau, Suriname, kuris XVII a. tapo olandų kolonija. Teigiama, jog būtent čia olandų kolonistai pradėjo gaminti savotišką romo kokteilį, kuriam tirštumo ir švelnumo suteikdavo visai ne kiaušiniai, o... avokadai (taip taip, avokado ir Advocaat pavadinimų panašumas neatsitiktinis). Tačiau anuomet Europoje su avokadais būdavo striuka, tad į tėvynę iš kolonijų grįžę žmonės ėmė ieškoti, kuo juos pakeisti. Paaiškėjo, jog kiaušiniai - visai gera alternatyva, tad Nyderlanduose imtas gaminti alkoholinis gėrimas būtent su jais. Paskui tas naują pavidalą įgavęs gėrimas vėl pasiekė Karibus ir Pietų Ameriką - o čia, žinoma, dar kartelį buvo perkurtas pagal vietinį skonį.

Taigi, ponche crema - Karibuose (pirmiausia Nyderlandų Antiluose) ir Pietų Amerikoje gaminamas Advocaat variantas, tiksliau, variantai, nes vienos nusistovėjusios šio likerio receptūros nėra. Tiesa, apie tam tikras tendencijas kalbėti galima. Pavyzdžiui, ponche crema pagrindą dažniausia sudaro ne grietinėlė, o kondensuotas pienas (būtent toks dažnai naudojamas salose, kuriose tvyro karštis ir nėra vietos galvijų bandoms auginti); lygiai taip vietoje brendžio ar burbono naudojamas vietinis romas. Populiariausi ponche crema prieskoniai - muskato riešutas bei vanilė, nors kartais jie keičiami ar papildomi citrinos žievele ar cinamonu. Įprasta ponche crema pagardinti ir trupučiu stiprios kavos - ji suteikia likeriui ne tik papildomą aromato natą, bet ir švelniai rusvą atspalvį.

Ačiū savo šeimos vyrams, pasirūpinusiems velykinėmis dekoracijomis :) Nuotrauka Kristinos

Kaip ir Advocaat likeris, pagal skirtingus receptus pagamintas ponche crema išeina nevienodos konsistencijos. Jis gali būti ir labai tirštas, kreminis, valgomas šaukšteliu iš mažų puodelių kaip desertas (panašiai kaip mes valgome širšių medų), o gali būti ir skystas, patiekiamas taurėse kaip aperityvas, dažnai su ledukais. Pagal mano pasirinktą receptą išeina vidutinio tirštumo likeris, kurį patiekiant šaukšteliai dar nebūtini, bet pageidautini. Tokį gėrimą galima ne tik ragauti patį vieną, bet ir panaudoti įvairiems desertams gaminti (beje, desertai su ponche crema Karibuose ir Pietų Amerikoje labai mėgstami). Jeigu norite šiek tiek skystesnio gėrimo, dalį saldaus kondensuoto pieno keiskite nesaldintu sutirštintu, o patiekdami į taurę įmeskite ledukų.

Nors yra nuomonių, jog metus laiko brandintas ponche crema būna pats geriausias, bet dauguma mano, jog jį vartoti galima kur kas greičiau. Minimalus laikas, kurio reikia, kad ponche crema susistovėtų - 2-3 dienos. Taigi, jeigu skirsite maždaug 15-20 minučių ir likerį pagaminsite dabar, galėsite jį ragauti jau per Velykas. Na, o jei pagaminsite daugiau, atidėkite butelį Kalėdoms, kad galėtumėte įvertinti skirtumą :)

Nuotrauka Kristinos 

Ponche crema kiaušininis likeris

Ingredientai: (išeis maždaug 1 l likerio)

5 kiaušinių tryniai

800 ml saldaus kondensuoto pieno (aš naudojau 2½ skardinės)*

250 ml romo, geriau šviesaus (aš naudojau Bacardi)

1 v.š. vanilės ekstrakto

¼ a.š. tarkuoto muskato riešuto

1 v.š. stiprios kavos (espresso arba karštame vandenyje ištirpintos ir atvėsintos kavos be nuosėdų)

1. Kiaušinius kruopščiai nuplaukite (jeigu norite, maždaug minutei pamerkite į actą, tuomet vėl nuplaukite ir nušluostykite - salmonelės nepakenčia rūgšties). Trynius atskirkite nuo baltymų ir gerai išplakite, kol sutirštės ir pabals. 
2. Išplaktus trynius sumaišykite su kondensuotu pienu, tuomet, nuolat plakdami, po truputį supilkite romą. Pagardinkite vanile, muskato riešutu ir kava, dar kartą viską gerai išmaišykite. 
3. Supilstykite į butelis (rekomenduočiau rinktis tarą platesniais kakliukais) ir gerai užsukite. Prieš ragaudami mažiausia 2-3 dienas palaikykite vėsioje vietoje. Ponche crema galima brandinti ir žymiai ilgiau - teigiama, jog netgi ne šaldytuve jis gali išstovėti maždaug metus laiko.
4. Jeigu prieš tiekdami pastebėjote, jog gėrimas buteliuose nežymiai išsisluoksniavo, juos apverskite, palaikykite apie pusvalandį, tuomet vėl atverskite ir po kelių minučių išpilstykite. Jeigu ponche crema patieksite kaip aperityvą, į jį galite įmesti ledukų.

* Jeigu norite skystesnio ir ne tokio saldaus likerio, dalį kondensuoto pieno pakeiskite nesaldintu kondensuotu pienu (pavyzdžiui, naudokite 1½ skardinės saldinto kondensuoto ir 1 skardinę nesaldinto kondensuoto pieno, arba 2 skardines saldinto ir ½ nesaldinto kondensuoto pieno).

Svarbesni recepto šaltiniai čia ir čia.

Antigvos duonos pudingas

Dosnumas paprastai siejamas su kilnumu, o kilnumas, savo ruožtu, laikomas aristokratiška dorybe. Ši seka neatsitiktinė - dosnus gali būti tik tas, kuris gyvena pertekliuje, nes atiduoti kam nors paskutinius savo marškinius - tai jau nebe dosnumas, o pasiaukojimas. Dosnūs žmonės, nepabrėždami savo kilmės, įtakos ir pranašumo, stokojantiems pagelbėja tyliai, ir duoda taip, kad gaunantieji nesijaustų pažeminti. Jie neturi nieko bendro su didžiąją dauguma įžymybių, mūsuose dažnai - bet klaidingai - vadinamų elitu, kurie dosnumą supranta vulgariai: kaip dar vieną būdą triukšmingai pasipuikuoti. Šie savimi patenkinti asmenys, geras manieras painiojantys su manieringumu, o puikaus išsilavinimo stoką kompensuojantys pasipūtimu, menkai nutuokia, kas yra išties elegantiška draugija. Tikroji aukštuomenė vertina kuklumą ir geru tonu laiko dėmesingumą kitiems, o ne begalinį plepėjimą apie save. Mane pribloškia straipsniai, kurių antraštės skelbia, jog bus rašoma, tarkime, apie Lietuvos garbės apdovanojimus, bet kuriuose nė žodžiu neužsimenama apie nominantus, jau nekalbant apie interviu su jais - vietoje to randu tik panegiriką kelių poniučių tualetams.

Dosnumas jokiu būdu nereiškia švaistūniško elgesio. Pirmiausia todėl, kad aristokratijos sluoksnio žmonės gerbia paveldėtus ir/ar savo pačių uždirbtus pinigus. Tačiau svarbiausia - jie turi didesnių ir kilnesnių tikslų už norą pasirodyti prieš kitus. Tai ne šykštumas ir net ne taupumas, tai - kiti prioritetai, įskaitant mecenatystę ir filantropinę veiklą. Vienas žinomas Lietuvos publicistas nuolat pabrėžia, kaip svarbu išlaidauti, nes taupymas - ekonomikos augimo stabdis, be to, nepamiršta pridurti, kad nėra reikalo per daug gailėtis skurdžiau gyvenančiųjų, nes jeigu jie nemoka suktis - vadinasi, tik tokio gyvenimo ir tėra nusipelnę. Negalima sakyti, jog šie išvedžiojimai nelogiški. Atvirkščiai, tai tipiška prakutusio viduriniosios klasės atstovo logika: aš prasimušiau, aš buvau gudresnis, protingesnis, įžūlesnis, o dabar galiu sau daugiau leisti, ir nesu įpareigotas su jumis dalintis tuo, ką pasiekiau savo nelengvu darbu. Mane tokia pragmatiška pozicija nei stebina, nei piktina. Man ji gyvenimišku pavyzdžiu paaiškina, kuo aristokratas skiriasi nuo buržua, kad ir labai turtingų - tarkime, kai kurių mūsų verslininkų. Be to, primena, koks retas ir ypatingas dalykas šiame pasaulyje yra aristokratizmas, į kurį telpa tikrasis dosnumas, kilnumas ir garbingumas.

Išimtinais atvejais aristorkratais tampama, bet dažniausia jais gimstama. Mano šeima nepriklauso kilmingųjų luomui, tačiau aš galiu stengtis suprasti šio pasaulio sanklodą ir pagal išgales sekti geriausiais pavyzdžiais. Štai kodėl nuoširdžiai žaviuosi kilniais ir dosniais žmonėmis. Antra vertus, esu šykšti ten, kur išlaidauti nebūtina - pavyzdžiui, savo virtuvėje. Aš itin retai išmetu maisto produktus, nes esu įsitikinusi, kad neatsakinga be reikalo švaistyti Dievo dovanas ir savo pinigus, kuriems išleisti yra daug prasmingesnių būdų. 

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas - tikra dovana taupuoliams ir šykštuoliams, nesvarbu, iš kokių paskatų tokiems priklausytumėte :) Tai saldus pudingas, kurio pagrindą sudaro sužiedėjusi (bet nesupelijusi!) duona, ir kuri kitu atveju greičiausia keliautų į šiukšlių kibirą. Duonos pudingo gimtine laikoma Didžioji Britanija, kuri šį patiekalą išpopuliarino ir buvusiose savo kolonijose. Kadangi esu išsikėlusi tikslą šiais metais daugiau rašyti apie Karibų regiono virtuvę, tai receptas bus kaip tik iš ten, o konkrečiai - iš Antigvos salos, ilgus metus priklausiusios britų imperijai. Žinoma, tai tik vienas šio patiekalo variantas - kiekviena šeima duonos pudingą kepa savaip. Sakoma, kad yra tik trys ingredientai, kurie kartojasi visuose receptuose - duona, muskato riešutas ir romas. Manyčiau, prie šio sąrašo reikėtų pridėti ir razinas, kurios laikytinos savotišku rudimentiniu elementu, bylojančiu apie britišką patiekalo kilmę. O šiaip Karibų gyventojai europietišką pudingą gerokai pakeitė, panaudodami vietinius produktus. Pavyzdžiui, vietoje šviežio pieno/grietinėlės jie naudoja kokosų ir/ar kondensuotą pieną. Rudasis cukranendrių cukrus, kokoso drožlės, mangų ir ananasų džemas,  romas ir t.t. suteikia Karibuose kepamam duonos pudingui specifiškumo, ir daugelis salų gyventojų negali patikėti, kad šį patiekalą sugalvojo kažkokie britai, o ne jų protėviai :) 

Iškeptas duonos pudingas gražiai pakyla. Nuotrauka Kristinos

Kadangi patiekalo receptas paprastas ir aiškus, o mano pamąstymai apie gyvenimą ir taip užėmė daug vietos, čia apsiribosiu tik dviem pastabomis. Pirmiausia - apie patiekalo purumą. Jeigu jūsų naudojama duona bus nesudžiūvusi, o tik sužiedėjusi, ją užteks suplėšyti gabaliukais ir atsargiai išmaišyti su kitais ingredientais. Toks pudingas bus puresnis negu pagamintas iš sukietėjusios duonos, kuri mirkoma ir minkoma, o visi ingredientai kelis kartus gerai išmaišomi. Aš šį kartą pudingą kepiau iš kelių rūšių skirtingo kietumo duonos (pastovėjusios pyrago likučių, kelių sudžiūvusių bandelių bei skrebučių, sužiedėjusio batono kampo), todėl iš pradžių viską užpyliau pienu su prieskoniais, o po valandėlės sugniaužiau ranka ir išmaišiau. Taigi, mano pudingas nebuvo maksimaliai purus, koks galėtų būti, tačiau nuo to jo skonis nesuprastėjo. Antra, atsiminkite, kad šiltas pudingas visuomet bus puresnis negu atvėsęs. Panašiai kaip, tarkime, varškės apkepas, duonos pudingas iš pradžių gražiai pakyla ir išsipučia, pjaustomas šiek tiek sukrenta, o atvėsęs beveik visiškai praranda savo purumą. Tai normalu - Karibų regione visai įprasta valgyti pudingą ne tik kaip šiltą, bet ir kaip šaltą patiekalą, nesukant galvos dėl prarasto purumo, juo labiau, kad pudingo skoninėms savybėms tai nekenkia. Tiesa, turėkite galvoje, kad duonos pudingo skonis malonus, bet ne prabangus, todėl šis kepinys labiau tiks savaitgalio pietums su šeima, o ne kviestinei vakarienei.

Šiltas duonos pudingas puresnis negu atvėsęs. Nuotrauka Kristinos

Kitaip negu daugumas Karibų desertų, duonos pudingas nėra labai saldus, todėl dažnai gardinamas džemu ir valgomas su ledais, plakta grietinėle, desertiniais padažais bei saldžiais vaisiais. Labai nudžiugau mūsų parduotuvėse (konkrečiai - didžiosiose Maximose, bet gal yra ir kitur) radusi šiam patiekalui reikalingo mangų ir ananasų džemo be papildomo cukraus - tai reiškia, kad jis pudingą papuošia, pagardina, bet jo per daug nenusaldina. 

Deja, švieži ananasai prekybos centre atrodė šiaip sau, o mangai buvo kieti kaip akmenys, todėl patiekdama atvėsusį pudingą šįkart nuėjau lengviausiu keliu - naudojau plaktą grietinėlę ir konservuotus vaisius. Dabar žiema, tad tebūnie man atleista :) Bet jeigu jūs rasite gerų šviežių ananasų, mangų ar kitokių vaisių, kurie, jūsų nuomone, prie šio pudingo tiks, naudokite būtent juos - bus mažiau cukraus, daugiau vitaminų, o ir atrodys prašmatniau. Žinoma, jeigu prie pudingo patiektumėte naminių ledų (tarkime mangų skonio), patiekalą irgi pakylėtumėte į aukštesnį lygį. 

Tiek šiltą, tiek atvėsusį duonos pudingą lengva supjaustyti gabaliukais. Nuotrauka Kristinos

Atiguan bread pudding - Antigvos duonos pudingas

Ingredientai: (išeis apie 12 gabaliukų pudingo)

¼ puodelio besėklių razinų

½ puodelio romo (razinoms išmirkyti)

1 didelis arba 2 nedideli kepaliukai baltos sužiedėjusios duonos (iš viso apie 18 riekių)

¼ puodelio (~50 g) tirpinto sviesto (ir dar šiek tiek kepimo indui patepti)

1 puodelis kokosų pieno (1 puodelis - 250 ml)*

2 puodeliai nesaldinto kondensuoto pieno

¾ puodelio rudo cukranendrių cukraus (aš naudojau šviesiai rudą)

Žiupsnelis druskos

Žiupsnelis cinamono

¼ a.š. muskato riešuto

1 a.š. vanilės esencijos (aš naudojau žiupsnelį Burnono vanilės)

¼ a.š. nutarkuotos laimo žievelės

4 dideli kiaušiniai

Nebūtinai: 3 v.š. kokoso drožlių

Ananasų ir mangų džemo

Ledų, plaktos grietinėlės, vaisių ir kt. priedų (patiekiant) 

1. Nuplaukite ir nusausinkite razinas. Užpilkite romu ir mirkykite apie 30 min. 
2. Per tą laiką duoną suplėšykite nedideliais gabaliukais. Kepimo indą (geriausia naudoti keraminį arba metalinį - stiklinis prasčiau įkaista, tad maistas jame blogiau kepa) ištepkite sviestu. Suberkite duoną ir apšlakstykite ją tirpintu sviestu.
3. Kitame dubenyje suplakite (geriausia šluotele) kokosų bei kondensuotą pieną, cukrų, druską, cinamoną, muskato riešutą, vanilę ir laimo žievelę. Įmuškite kiaušinius ir dar kartą išplakite. Suberkite razinas drauge su romu, kuriame jos mirko, ir, jei norite, įdėkite kokosų drožlų. Viską gerai išmaišykite. 
4. Pieno, kiaušinių ir prieskonių plakinį supilkite ant duonos. Atsargiai pamaišykite, kad neliktų sausos duonos gabaliukų. 
5. Apkepo viršų aptepkite ananasų ir mangų džemu.** 
6. Kepkite iki 180ºC įkaitintoje orkaitėje apie 45 min., arba kol apkepas gražiai pakils ir sutvirtės.*** 
7. Valgykite šiltą arba atvėsusį su norimais priedais. Duonos pudingas priklauso desertų kategorijai, tačiau jis gali būti patiektas ir kaip lengvas antrasis patiekalas, ypač šiltas (panašiai kaip varškės apkepas). Pudingas gardus ir atvėsęs (kambario temperatūros), jį galima valgyti kitą dieną kaip desertą.

*Aš visuomet naudoju kokosų pieną tetrapak pakuotėse, į kurio sudėtį įeina tik 2 ingredientai - kokosų pienas ir vanduo. Skaitykite etiketes, nes daugelyje produktų, pavadintų "kokosų pienu", yra visko, išskyrus kokosų pieną :)

** Jeigu apkepas labai drėgnas ir tepti sunku, tą padaryti galima praėjus maždaug 15-kai min. nuo kepimo pradžios, kai apkepo paviršius šiek tiek sutvirtės.

*** Originalus receptas pudingą kepti rekomenduoja 30 min. 150ºC temperatūroje. Mano orkaitėje per tiek laiko žemoje temperatūroje jokie kepiniai neiškepa, tik sušyla, tad ir jums temperatūrą bei kepimo laiką siūlau reguliuoti savo nuožiūra.

Atvėsęs duonos pudingas sukrenta, bet lieka minkštas ir gero skonio. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Sekmadieninė Antigvos duona

Pirmajame šių metų įraše užsiminiau, jog artimiausiu laiku ketinu daugiau dėmesio skirti Karibų virtuvei. Tą ir darau. Šiek tiek ironiška gaminti šiltų kraštų patiekalus, kai už lango sniegas ir speigas, ar ne? Vis dėlto tam aš turiu savo argumentų. Pirmiausia, dabar, lyginant su vasara ar rudeniu, turime nedaug vietinių vaisių ir daržovių, todėl bent jau aš žiemą dažniau perku atvežtines. Antra, kaip jau buvau minėjusi, tradicinė Karibų virtuvė yra gana proziška ir nuo šviežių daržovių ir vaisių priklauso kur kas mažiau negu šiuolaikinė restoranų virtuvė. Taigi, techniniu požiūriu nėra didelio skirtumo, ar tradicinius Karibų patiekalus gaminsiu vasarą, ar žiemą. Tiesa, Karibų virtuvėje yra nemažai valgių, kurių Lietuvoje iš viso neįmanoma pagaminti, nes jiems reikalingais produktais (manijokų lapais, duonmedžio vaisiais, jūrinėmis sraigėmis ir t.t.) pas mus neprekiaujama. Bet ribotas produktų asortimentas irgi niekaip nesusijęs su sezoniškumu. 

Nuotrauka Kristinos

O šiandieninį įrašą nusprendžiau skirti Antigvoje ir Barbudoje kepamai duonai, tiksliau, vienai iš duonos rūšių. Vietiniai žmonės vadina ją sekmadienine duona (angl. Sunday bread), nors iš esmės tai ne kas kita kaip visiems mums pažįstamas batonas. Tiesa, jo išvaizda kitokia, negu mums įprasto: duonos kepalams suteikiama ištęstos verpstės forma, be to, jie išradingai dekoruojami ta pačia tešla. Prisipažinsiu: iškepti šią duoną panorau pirmiausia dėl kitoniško, akį traukiančio pavidalo. Tačiau patikėkite, šios duonos skonis irgi nepriekaištingas: plona, traški, bet nekieta plutelė, purus, akytas, drėgnas, bet netąsus ir nelipnus minkštimas - ko gero, tai vienas geriausių batonų kokius apskritai kada nors esu iškepusi. Jam komplimentų negailėjo net mano vyras, kuris šiuo požiūriu itin išrankus ir priekabus. Puikią duonos tekstūrą ir skonį, manau, lėmė riebalai, kurie dedami į šios duonos tešlą - netgi visai nedidelis sviesto ir taukų kiekis, pasirodo, gali pakreipti reikalus į gerąją pusę. O šiaip Antigvoje ir Barbudoje sakoma, kad sekmadieninė duoną galima valgyti be sviesto, nes ji ir taip sviestinė. Paragavusi iškeptos duonos supratau, kad šis teiginys išties ne iš piršto laužtas.

Pakilusi duona, paruošta šauti į orkaitę. Nuotrauka Kristinos

Kepdama duoną, stengiausi laikytis originalaus recepto, bet tam tikrų nukrypimų nuo jo neišvengiau. Pirmiausia, kepiau duoną iš pusės normos produktų, nes iš viso kiekio būtų išėję 4 dideli kepalai - suprantama, mūsų šeimai tai gerokai per daug. Antra, naudojau ne džiovintas, o šviežias mieles (džiovintomis po kelių nesėkmių nelabai pasitikiu). Trečia, norėjau duoną išsikepti pirmoje dienos pusėje, todėl tešlą užminkiau iš vakaro, iš karto (nekildintą) įdėjau į šaldytuvą, dubenį pridengusi kepimo popieriumi, ir laikiau per naktį, o iš ryto ją perminkiau, jau šiltoje virtuvėje pakildinau antrą kartą ir formavau kepaliukus. Mano patirtis rodo, kad šaldytuve kildinama tešla neperrūgsta, bet gražiai pakyla, o iš ryto iškepti mieliniai kepiniai būna ne prastesnės kokybės negu tie, kurių tešla dukart kildinama šilumoje. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninė Antigvos duona 

Ingredientai: (išeis 2 nemaži kepaliukai)

2 v.š. sausų mielių (aš naudojau ~ 40 g šviežių)

2 v.š. cukraus

1 a.š. druskos

1 ½ puodelio drungno vandens (1 puodelis - 250 ml)

3-4 puodeliai kvietinių miltų (ir dar šiek tiek stalui pabarstyti)

⅓ puodelio (75 g) sviesto arba margarino (aš naudojau sviestą)

1 v.š. taukų 

1. Mieles ištrinkite su cukrumi, išmaišykite su vandeniu ir druska (jeigu ji rupi - tuomet geriau ištirps ir pasiskirstys; smulkią druską galima dėti drauge su miltais). Laikykite šiltai apie 15 min., kad įsitikintumėte, jog mielės veiksmingos ir ima kilti puta. 
2. Per tą laiką į kitą dubenį persijokite 3 puodelius miltų. Sudėkite gabaliukais pjaustytą sviestą bei taukus, ir trinkite pirštais, kol iš miltų ir riebalų pasidarys drėgni trupiniai. 
3. Sumaišykite miltų ir riebalų mišinį su skystais ingredientais. Po truputį pabarstydami likusiais miltais, minkykite kol tešla taps beveik nelipni. Stenkitės miltų nedėti labai daug - kuo kietesnė bus tešla, tuo kietesnė išeis duona (aš dėjau maždaug 3½ puodelio miltų). Atsiminkite, kad kildama tešla sutvirtės, o jeigu vis dar bus per lipni, šiek miltų galėsite pridėti vėliau, kildindami tešlą antrą kartą. Užminkytą tešlą pridenkite ir šiltoje vietoje kildinkite apie 1 val., kol ji padvigubės. 
4. Tešlą išminkykite antrą kartą. Minkykite apie 5 min., jeigu tešla vis dar laibai lipni, į ją papildomai įberkite maždaug ½ puodelio (ar kiek daugiau) milltų. Vėl kildinkite apie 1 val. 
5. Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Tešlą perminkykite dar kartą ir padalinkite į dvi apylyges dalis. Nuo kiekvieno gabalo nugnybkite po gabaliuką tešlos papuošimams (jiems reikės maždaug graikiško riešuto dydžio gabaliuko tešlos). Ant miltuoto paviršiaus suformuokite du ištęstos verpstės formos kepaliukus ir dėkite juos į kepimo skardą.
6. Kepaliukų viršų patepkite vandeniu, kad geriau priliptų papuošimai. Iš kiekvieno gabaliuko tešlos iškočiokite po ilgą, ploną virvelę ir ant kepaliukų išdėliokite papuošimo raštus.* Per tą laiką, kol gaminsite papuošimus, duona vėl turėtų pakilti. 
7. Visus kepaliukus, įskaitant papuošimus, dar kartą patepkite vandeniu ir dėkite į karštą orkaitę. Kepkite apie 1 val. arba kol kepaliukai gražiai pakils, sutvirtės ir parus. Nors instrukcija to nereikalauja, praėjus maždaug 40-45 min, nuo kepimo pradžios, aš kepaliukus dar kartą patepiau vandeniu su sviestu (metaliniame dubenėlyje ištirpinau mažytį gabaliuką sviesto, įpyliau truputį šilto vandens ir gautu mišiniu patepiau kepaliukus - dėl to duona gražiau parunda, o plutelė būna minkštesnė). 
8. Iškepusią duoną pridenkite švariu vos drėgnu virtuviniu rankšluosčiu ir palikite, kad atvėstų. Duona gardi ir vos šilta, ir visiškai atvėsusi. Geriausia būna tą dieną, kai iškepta.

* Iškočioti lygias plonas tešlos virveles - gana ilgai trunkantis ir šiek tiek praktikos reikalaujantis užsiėmimas, todėl originalus receptas siūlo iš kiekvieno gabaliuko suformuoti po 3 trumpesnes virveles ir papuošimus sudurstyti iš kelių dalių. Vis dėlto man gražiau nesudurstyti. Suformavusi storoką virvelę, dedu ją ant miltuoto paviršiaus ir, pradedant nuo vieno galo, atkėlusi maždaug 2 cm virvelės atkarpą, ją volioju ir atsargiai tempiu, dedu ant stalo, imu kitą segmentą ir t.t. - kol pasiekiu kitą virvelės galą. Jeigu virvelė vis dar atrodo per stora, procesą pakartoju. 

Nuotrauka Kristinos

Sekmadieninę Antigvos duoną mes valgėme su vištienos salotomis, pagardintomis kario padažu. Internete šis receptas figūruoja kaip tipiškos Antigvos ir Barbudos salotos, nors panašu, kad iš tikrųjų į virtualią erdvę receptas atkeliavo ir leidinio The World Cookbook for Students (t. 1, 2006) ir atspindi tik vieną iš daugybės šių salotų variantų. Nepanašu, kad Karibuose egzistuotų griežtai reglamentuota vištienos salotų sudėtis, taip, kaip Lietuvoje egzistuoja nusistovėjęs baltos mišrainės ingredientų sąrašas. Tačiau gera žinia yra ta, jog šiandieninės vištienos salotos išties gardžios - ananasai ir razinos joms suteikia saldumo (mano mėgstamas mėsos ir vaisių derinys :), o kario padažas - pikantiškumo. Salotos gali būti patiekiamos didžiulio suvožtinio pavidalu, t.y. perpjovus duonos kepaliuką, ant vienos jo pusės dedami žali salotų lapai, ant jų - vištienos salotos, tuomet užvožiama antroji duonos kepaliuko pusė. Bet aš nemėgstu gigantiškų sumuštinių, kurių neįmanoma apžioti, ir kurių įdaras krinta per visus kraštus. Užtai salotos lėkštėje ir duonos riekelė prie jų buvo tobula vakarienė :) 

Vištienos salotos su kario padažu

Ingredientai (išeis nemažas dubuo salotų)

~ 3 puodeliai gabaliukais pjaustytos keptos vištienos (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio besėklių razinų

~ 400 g ananasų gabaliukų (aš naudojau konservuotus, bet dar labiau tiktų šviežias ananasas)

Nebūtinai : 3 v.š. tarkuoto kokoso riešuto (aš nenaudojau)

Padažui:

½ puodelio majonezo

3 v.š. mangų čatnio (pirktinio ar naminio)

1 v.š. kario miltelių (siūlyčiau naudoti švelnesnį ir šviesesnį anglišką karį)

Citrinų sulčių (pagal skonį)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: salotų lapų (patiekiant) 

1. Dubenyje, kuriame gaminsite salotas, sumaišykite padažą iš majonezo, mangų čatnio ir kario. Pagal skonį jį parūgštinkite citrinos sultimis (originaliame recepte rekomenduojam naudoti net 2 citrinų sultis, bet mano skoniui tai gerokai per daug), pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Išmaišykite. 
2. Į padažą sudėkite smulkintą vištieną, nuplautas ir nusausintas razinas, ananaso gabaliukus ir, jeigu naudosite, kokoso riešuto drožles. Išmaišykite, paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Palikite vėsioje vietoje 1 val. ar ilgiau, kad susistovėtų. 
3. Patiekdami salotas, galite išdėlioti jas ant žalių salotų lapų ir papuošti (aš puošiau laiškiniais česnakais, bet galima kaip tik norite - pavyzdžiui, razinomis ir kokosų drožlėmis). Gardu valgyti su balta duona.

* Galite naudoti pirktinę keptą vištieną arba panaudoti namie keptos vištos likučius. Aš naudojau didelę šviežią vištienos krūtinėlę: supjausčiau ją juostelėmis, apibarsčiau druska, pipirais ir grūstais kuminais, iškepiau keptuvėje šlakelyje aliejaus, atvėsinau ir susmulkinau. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausi receptų šaltiniai: duonos - čia, vištienos salotų - čia ir čia.

Ožkienos sriuba su pyragėliais

Pirmiausia sveikinu su Naujaisiais metais visus savo skaitytojus! Linkiu, kad jie būtų jums visokeriopai sėkmingi, ir, žinoma, nepamirškite užsukti į šį puslapį pasidalinti savo mintimis, patiekalų gaminimo istorijomis ir geru ūpu :)

Na, o šiandien su metų pradžia pasveikinti jus man padeda štai šis smėlio senis; ar numanote, kokių kraštų gyventojas jis yra? :) Žinoma, kad Karibų! Jeigu visai tiksliai - Antigvos ir Barbudos, salų valstybės Mažųjų Antilų salyne. Kadangi orai iki pat Naujųjų buvo tokie šilti, pamaniau, gal ir mums senius besmegenius laikas keisti į smėlio senius? Na, bet į Lietuvą galų gale atėjus tikrai žiemai, smėlio seniai paplūdimiuose tegul taip ir lieka šiltųjų kraštų kalėdiniu bei naujametiniu atributu. O aš verčiau jums papasakosiu apie ožkienos sriubą. Nežinau kaip jums, bet po šventinių sumuštinukų, užkandėlių, salotėlių ir silkučių mūsų šeimai labiau už viską norisi neįmantrios karštos sriubos.

Smėlio senis Antigvos ir Barbudos paplūdimyje. Foto iš čia.

Apie tai, kad Karibų salų gyventojai be galo mėgsta ožkienos sriubas ir troškinius, jau rašiau, pristatydama ožkienos kario variantą iš Angilijos salos. Kaip ir Angilija, Antigva ir Barbuda ilgai priklausė britams, tad šios salos virtuvė nevertinama kaip itin įvairi ir turtinga. Na, bet kas ieško, tas randa :) Šiaip jau aš turiu visai neprastą Antigvos ir Barbudos receptų rinkinėlį, ir ketinu šiais metais bent kelis jų čia paskelbti. Gali atrodyti, kad Karibų salų patiekalus gaminti sudėtinga ir brangu, nes Lietuvoje nėra specifinių rūšių daržovių, vaisių, žuvų bei jūros gėrybių, bet tai tik iš dalies tiesa. Švieži vietiniai ingredientai Karibų salų virtuvėse tikrai svarbūs; ir pirmiausia tai pasakytina apie modernią restoraninę virtuvę. Mat Karibų salos nemažai uždirba iš turizmo, o tai reiškia - iš pasiturinčių žmonių, kurie rūpinasi savo sveikata ir neretai laikosi griežtų dietų. Be abejo, vietiniai žmonės sau ir savo šeimoms irgi stengiasi gaminti šiuolaikinius patiekalus. Ir vis dėlto jeigu kalbėtume apie tradicinę šių kraštų virtuvę (kuri kol kas net nežada nunykti), pamatytume, kad situacija kiek kitokia. Panašiai kaip ir pas mus, Karibų salų nacionaliniai patiekalai dažnai būna ūkiški, sotūs ir nebūtinai itin spalvingi. Vis dėlto dauguma receptų, kuriuos išmėginau, buvo netgi labai vykę, o pagal juos pagaminti patiekalai turėjo didelį pasisekimą.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninė ožkienos sriuba - tipiškas Karibų salų patiekalas: ne itin išvaizdi, bet gardi, šildanti, kvapni ir soti. Tvirtinama, kad ji - dar ir stiprus afrodiziakas, bet negaliu garantuoti, jog tai tiesa :) Tradiciškai ožkienos sriuba buvo patiekiama įvairių švenčių (vestuvių, namo statybos pabaigtuvių, cukranendrių derliaus nuėmimo ir kt.) progomis, o šiais laikais dažnai įtraukiama ir į kasdieninį valgiaraštį. Antigvoje ir Barbudoje ožkienos sriuba dažnai vadinama ožiuko troškiniu (ang. kiddie stew), arba, kaip ir Angilijoje - ožkienos vandeniu (ang. goat water), nors iš tikrųjų tai ožkienos gabaliukai tamsiame, sodrios spalvos, stiprus skonio, svogūnais ir miltais sutirštintame sultinyje. Palyginti su ožkienos kariu, gaminamu Angilijoje, šiandieninė sriuba gardinama daug mažesniu prieskonių kiekiu ir yra kiek skystesnė. Ją irgi galima valgyti su ryžiais, tačiau balta duona arba riebaluose virti pyragėliai (receptas žemiau) - irgi labai tradiciniai priedai.

Aš viriau ožkienos sriubą pagal Gwendolyn Tonge (1923-2012) receptą, išskyrus tai, kad dėjau čiobrelių (kaip siūloma daugelyje kitų šio patiekalo receptų). Recepto autorė - tikra Antigvos ir Barbudos legenda, nes ji pirmoji surinko savo šalies receptus, išleido juos knygų pavidalu, o TV studijose, auditorijose bei įvairiuose kursuose mokė žmones gaminti bei puoselėti savo kulinarinį paveldą. Jos sriubos receptas labai paprastas, jam naudojama tik mėsa, svogūnai, česnakai ir keli prieskoniai. Moderniose versijose į ožkienos sriubą Antigvos ir Barbudos šefai deda įvairesnių prieskonių ir daržovių (rozmarinų, papajų, baklažanų, bulvių ir pan.- pavyzdžiui, žr. receptą čia (p. 99)), bet tai - jau šiuolaikiniai autoriniai šio patiekalo variantai. Bet kokiu atveju svarbiausia - labai gerai išvirti mėsą, o priklausomai nuo ožkos amžiaus ir pasirinkto mėsos gabalo, tas gali užtrukti ilgai. Pavyzdžiui, aš šią sriubą 2 valandas viriau greitpuodyje, ir tik tada mėsa tapo itin minkšta. be greitpuodžio ją ko gero būtų tekę virti 4-5 val. Ką gi, būtų labai tradiciška - Karibų salose visai normalu patiekalus virti pusdienį ar net ilgiau :)

Nuotrauka Kristinos

Kiddie stew - tiršta ožkienos sriuba

Ingredientų kiekis orientacinis.

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

Nebūtinai: 3 v.š. aliejaus

~ 2 kg ožkienos gabaliukų (gali būti su kaulais)

3 dideli svogūnai

3 česnako skiltelės

2 v.š. pomidorų pastos

Žiupsnelis gvazdikėlių

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: kelios čiobrelio šakelės

~ 1-2 l vandens arba jautienos sultinio*

3-4 v.š. kvietinių miltų**

Laiškinių česnakų (pagal skonį)

1. Recepto autorė siūlo iš pradžių ožkienos gabaliukus apkepinti aliejuje. Aš to nedariau, nes ir be aliejaus ožkiena buvo pakankamai riebi. Vietoj to, užvirinau didelį puodą vandens, sudėjau mėsos gabaliukus, leidau vėl užvirti, tuomet iškart nukaičiau, mėsą išverčiau į didelį sietą ir perploviau šaltu tekančiu vandeniu. Taip nuploviau visas sukilusias putas, kurių vėliau nereikėjo graibyti, o sriuboje nebuvo tamsių drumzlių. 
2. Apkepintą arba apvirtą mėsą dėkite į puodą (aš naudojau greitpuodį), kuriame virsite sriubą. Į mėsą sudėkite pjaustytus svogūnus, česnakus, pomidorų pastą, 3-4 grūstus gvazdikėlius, pagardinkite pipirais ir lengvai pasūdykite. Jeigu naudosite, įdėkite kelias čiobrelių šakeles. Užpilkite vandeniu arba sultiniu (aš užpyliau verdančiu vandeniu). Virkite mėsą, ko ji bus ypač minkšta. Priklausomai nuo gyvulio amžiaus, skerdienos gabalo, puodo rūšies ir kt., tas gali užtrukti nuo 1 iki 5 val. (aš viriau greitpuodyje apie 2 val.). Jeigu mėsą verdate ilgai, ypač paprastame puode, gali prireikti vieną ar kelis kartus įpilti papildomai vandens - išvirusi mėsa vis dar turi būti apsemta skysčio (sultinio), kad atrodytų kaip tiršta sriuba. 
3. Mėsai išvirus, išmeskite čiobrelio šakeles (jeigu naudojote) ir sutirštinkite sriubą miltais. Nedidelėje keptuvėje ar prikaistuvyje įkaitinkite kelis šaukštus aliejaus, sviesto ar taukų (aš panaudojau nusemtus riebalus nuo sriubos paviršiaus), sudėkite miltus, išmaišykite, kelias sekundes pakaitinkite, tuomet, nuolat maišydami, supilkite maždaug 1 puodelį sultinio (galite pasisemti iš puodo su išvirusia ožkiena) arba vandens (jeigu sultinio puode atrodo mažai). Kai miltų padažas atrodys vientisas ir bus skystos grietinės konsistencijos, įmaišykite jį į ožkienos sriubą. Ant nedidelės ugnies pavirkite apie 5-10 min., kol sriuba sutirštės. Paragaukite, ar netrūksta druskos ir pipirų. Nukaiskite ir pagardinkite laiškiniais česnakais, o jeigu norite - šakele šviežių čiobrelių. 
4. Patiekite mažuose dubenėliuose arba puodeliuose su virtais ryžiais, balta duona arba riebaluose keptais pyragėliais.

* Ožkiena - stipraus ir sodraus skonio mėsa, todėl nematau jokio reikalo šiame patiekale naudoti jautienos sultinį, ypač jeigu sriubai naudosite mėsą su kaulu. Galbūt sultinys pasiteisintų tik tuo atveju, jei naudotumėte itin švelnią jauno ožiuko mėsą be kaulo ir ją virtumėte trumpai, iki 1 val. Receptas siūlo naudoti tik 1 litrą skysčio, bet aš manau, kad tiek - gerokai per mažai. Siūlyčiau pilti bent jau 2 litrus skysčio, mat verdant mėsą, vanduo nugaruos, ir iš 1 litro liks vos keli šaukštai padažo. Taip būti neturėtų - šis patiekalas tradiciškai valgomas apyskystis ir primena tirštą sriubą.

** Originaliame recepte miltus siūloma sudėti drauge su visais prieskoniais. Mano nuomone, tai būtų pražūtinga - vos tik į puodą patenka miltų, patiekalas turi būti arba nuolat maišomas, arba svyla. Net jeigu atrodo, kad skysčio labai daug, nemaišomas patiekalas vis tiek svils (ir paprastame puode, ir greitpuodyje), nes miltai sės ant dugno ir sudarys tirštą, lipnų sluoksnį. Neįsivaizduoju, kas ir už kokią bausmę norėtų 5 val. be perstojo maišyti puodą? :) Mano ilgametė patirtis rodo, kad ant ugnies verdamas sriubas ir troškinius geriausia tirštinti pačioje patiekalo gaminimo pabaigoje (išskyrus tuos atvejus, kai patiekalai gaminami orkaitėje - tuomet miltus galima dėti iš karto).

Nuotrauka Kristinos

Karibų salose ypač mėgstami pyragėliai, vadinamieji Johnny cakes. Tai nedidelės duonelės, kurių sudėtis, pavidalas ir gaminimo metodas įvairuoja priklausomai nuo konkrečios salos. Antigvoje ir Barbudoje Johnny cakes kepami iš kvietinių miltų, į tešlą įmaišius nedidelį kiekį sviesto ir nemenką žiupsnį kepimo miltelių. Pyragėliai verdami riebaluose ir pagaminti primena salstelėjusias spurgas - plona, minkšta, auksine plutele ir itin puriu, kvapniu vidumi. Tiesiog neįtikėtina, kad iš tokių paprastų produktų ir taip greitai galima išsikepti burnoje tirpstančių pyragėlių. Kas juos sugalvojo, turbūt buvo genijus :) O sakoma, kad šių pyragėlių sumanytojai buvo aravakai - Karibų salų čiabuviai, kurie, Kolumbui atradus Naująjį pasaulį ir atsikrausčius europiečiams, buvo sunaikinti ir asimiliuoti. Žinoma, dabar pyragėlių receptūra gerokai pasikeitusi, kaip ir jų pavadinimas. Kodėl šiais laikais jie vadinami Johnny cakes nėra visiškai aišku. Viena įtikimiausių versijų - jog tai iškraipytas journey cakes (iš angl. kelioniniai pyragėliai) pavadinimas. Kaip ten bebūtų, pyragėliai tikrai verti išmėginimo - juo labiau, kad produktų jiems reikia mažai, o kepimo procesas trunka neilgai.

Johnny cakes - Antigvos pyragėliai, virti riebaluose

Ingredientai: (išeis 8-12 pyragėlių)

2 puodeliai (iš viso 500 ml, t.y. 250 g) paprastų kvietinių miltų

1 v.š. kepimo miltelių (tikrai valgomasis, o ne arbatinis šaukštas :)

¼ a.š. cinamono

¼ a.š. druskos

2 v.š. cukraus

2 v.š. sviesto

½-¾ puodelio (150-200 ml) šalto pieno

Aliejaus (virimui riebaluose)

1. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, cinamoną, druską ir cukrų. Sudėkite šaltą sviestą, supjaustytą gabaliukais, ir trinkite pirštais, kol gausite drėgnus trupinius. Po truputį pilkite šaltą pieną ir minkykite tešlą, kol ji sulips į minkštą, bet prie rankų nelimpantį rutulį. Paminkykite dar 2-3 minutes. Tešlą pridenkite ir palikite pastovėti šiltoje vietoje apie 20-30 min. Pyragėlius galima kepti ir iš karto, bet jeigu tešlą pabrandinsite, ji taps puresnė ir kepami pyragėliai geriau pakils. 
2. Įkaitinkite riebalus, tuomet sumažinkite ugnį iki vidutinės, kad pyragėliai nedegtų. Tešlą padalinkite į 8, 10 arba 12 gabaliukų. Jie atrodys labai maži, bet kepami išsipūs. Iš kiekvieno gabaliuko tarp delnų suformuokite rutuliuką, jį išplokite į ploną blynelį, tuomet visus blynelio kraštelius sulenkite taip, kad jie susidurtų centre ir gautą rutuliuką vėl išplokite maždaug iki 5 mm. Toks formavimo būdas lems, kad vėliau pyragėliai įgaus tipišką išvaizdą - bus įskilusiu paviršiumi lyg keksiukai. Pyragėlius (po vieną ar po kelis) dėkite į įkaitintą aliejų, turėdami galvoje, kad kepdami jie išsipūs. Kepkite pavartydami, kol pyragėliai pasidarys rusvai auksinės spalvos. Išgriebtus dėkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.
3. Šiuos pyragėlius galima valgyti pačius vienus kaip užkandį su arbata ar pan., arba patiekti kaip duonelę prie pagrindinių patiekalų. Jie skaniausi, kol karšti.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi receptų šaltiniai: ožkienos sriubos - čia, pyragėlių - čia.

Ožkienos karis

Tiesą sakant, kalbėti apie Karibų salų virtuvę - reikalas beprasmis. Preciziškai žiūrint, tokios virtuvės išvis nėra. Kodėl? Todėl, kad kone kiekviena sala Karibų jūroje yra patyrusi skirtingas kultūrines ir gastronomines įtakas, ir kiekvienoje jų virtuvė skirtinga, nepaisant akivaizdaus fakto, kad geografiškai salos yra pakankamai artimos.

Gilinantis į Karibų jūros salų virtuvę, nesunku pastebėti, kad ji susideda iš kelių sluoksnių:

• indėnų čiabuvių (jie iki šių laikų beveik visai išnaikinti) palikimo;
• Afrikos juodaodžių (vergovės laikais atvežtų dirbti cukranendrių plantacijose) virtuvės;
• vieną ar kitą salą kolonizavusių europiečių (britų, olandų, prancūzų, vokiečių) gastronomijos elementų;
• didesnių emigrantų grupių (žydų, indų) kulinarinių įtakų.

Bene didžiausią poveikį atskirų salų virtuvei, be abejo, turėjo kolonizatoriai: sala, kurioje kadaise šeimininkavo britai, gastronomijos požiūriu gana ryškiai skiriasi nuo tos, kurioje šeimininkavo, pavyzdžiui, olandai. Žinoma, visi sutaria, kad labiausia pasisekė toms saloms, į kurias koją buvo įkėlę prancūzai :)

Nuotrauka Kristinos

O štai į britų įtakos zoną patekusioms saloms, kaimynų akimis žiūrint, gastronominiu požiūriu džiūgauti nėra ko, nes jų virtuvė vertinama kaip neįvairi ir nuobodi. Tačiau Angilijos (angl. Anguilla) saloje, vis dar turinčioje Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijos statusą, galima rasti bent jau vieną dėmesio vertą dalyką - labai gardų ožkienos karį. Šį patiekalą į salą atnešė išeiviai iš Rytų Indijos - mat indai, išsivadavę iš britų priklausomybės, dabar turi lengvatų ne tiktai vykdami į Didžiąją Britaniją - regis, jie be didesnių problemų marširuoja po kitas britams priklausančias žemes.

Ožkienos patiekalai Karibų salose populiarūs, nes stambiems raguočiams, tokiems kaip jaučiai, čia paprasčiausia nėra ganyklų. Ožkos - visai kas kita, atrodo, jog jos gali pramisti savarankiškai surastu vienu kitu krūmokšniu, todėl salose jų pakankamai daug. Ožkienos sriubos/troškiniai verdami daugumoje Karibų jūros salų, kiekvienoje vis šiek tiek kitokie ir, žinoma, su vietiniais Lotynų Amerikos akcentais (pavyzdžiui, į šį karį siūloma dėti Indijos virtuvei nebūdingo anato). Šiandieninį receptą radau knygoje The Great Meat Cookbook; autorius jį vadina West Indian Goat Curry, bet pasakoja receptą parsivežęs būtent iš Angilijos, kur dažnai atostogauja. Pačioje Angilijoje šis patiekalas vadinamas ožkienos vandeniu (angl. goat water), ožkienos sriuba (angl. goat soup) arba ožkienos troškiniu (angl. goat stew), bet juk angliškai (ir lietuviškai) ožkienos karis skamba daug geriau, ar ne?:) Na, bet svarbiausia, kad receptas iš tiesų puikus - ne per aštrus, bet turtingas prieskonių, sodraus skonio ir spalvos. Jį galima vadinti tiršta sriuba arba skystu troškiniu. Prie jo paprastai patiekiama ryžių, kuriais reguliuojamas kario tirštumas, ir aštraus padažo, kad kiekvienas galėtų valgį pagardinti pagal savo skonį.

Patiekalas gaminamas elementariai, bet yra vienas momentas, į kurį būtina atkreipti dėmesį: tai kariui pasmerktos ožkos amžius. Knygoje rekomenduojama naudoti jaunos ožkelės kumpį, kuris tiesiog apkepamas su prieskoniais ir palyginti trumpai paverdamas. Tai, žinoma, suamerikoninta versija. Karibų salose tokie troškiniai dažniausia gaminami iš mėsos su kaulu, ir nebūtinai iš pirmos jaunystės ožkos. Taigi, mano patarimas: jeigu nesate tikri, kad tai labai jauno ožiuko mėsa, pirmiausia ją gerai išvirkite (mėsa turėtų kristi nuo kaulų), o tik tuomet troškinkite su prieskoniais ir gaminkite karį. Nelabai įsivaizduoju, kad ožkieną būtų galima gerai ir greitai išvirti paprastame puode - aš tam visuomet naudoju nepakeičiamąjį greitpuodį. Kažkada ožkieną kariui troškinau orkaitėje - po 2 val. ji vis dar buvo "guminė", teko ją dėti į greitpuodį ir virti dar papildomą valandą - tik tuomet ją buvo galima gražiai nuimti nuo kaulų, o mėsa tiesiog  tirpo burnoje. Nesakau, kad ožkienos neįmanoma paruošti be greitpuodžio, bet verdant paprastame puode ar troškinant orkaitėje, teks apsišarvuoti kantrybe ir greičiausia paskirti šiam reikalui mažiausia 4 valandas. Svarbiausia, kad mėsa pati išsinertų iš kaulų - jeigu ją tenka gremžti, vadinasi, ožkiena išvirta blogai.

Nuotrauka Kristinos

Angilijos salos ožkienos karis 

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Prieskonių pastai:

Ryšelis kalendrų (atskirkite stiebus ir lapelius)

1 vidutinio dydžio svogūnas

1 aitrioji žalioji paprika

~ 5 cm ilgio imbiero šaknies gabaliukas

2 a.š. čiobrelio lapelių

2 v.š. kario (aš naudoju vadinamąjį anglišką karį - būna sveriamo specializuotose prieskonių parduotuvėlėse)

½ a.š. grūstų kvapiųjų pipirų

¼ a.š. grūstų gvazdikėlių

2 a.š. grūstų kumino sėklų

2 a.š.ciberžolės

2 v.š. laimo sulčių

2 a.š. anato (galima keisti saldžiosios paprikos milteliais)

2 a.š. druskos

~ 50 ml kokosų pieno (rinkitės ekologišką arba tetrapak pakuotėse be priedų - nuo cheminių papildų karį gali sutraukti)

Kariui:

~ 1,3-1,5 kg ožkienos kumpio be kaulo (arba apie 2 kg ožkienos su kaulu)

2 v.š. aliejaus (geriausia žemės riešutų)

3 dideli svogūnai

1 v.š. smulkinto česnako

~400 ml kokosų pieno 

~400 ml skardinė savo sultyse konservuotų pomidorų be priedų (sezono metu galima naudoti šviežius pomidorus nulupta odele)

2-4 v.š. tamsaus cukranendrių cukraus

Druskos ir laimo sulčių (pagal skonį)

Kalendros lapelių (papuošti)

Virtų ryžių (patiekiant)

Aitriųjų pipirų padažo (patiekiant)  

1. Pagaminkite prieskonių pastą: kalendros stiebelius ir visus likusius ingredientus, išskyrus kokosų pieną, sudėkite į smulkintuvo indą ir sutrinkite į daugmaž vientisą masę. Tuomet įpilkite kokosų pieno ir išmaišykite, kad prieskonių mišinys taptų panašus į nelabai tirštą tyrelę. Jeigu reikia, papildomai įpilkite dar kelis šaukštus kokosų pieno.
2. Jeigu naudojate minkštą jauno ožiuko kumpį, mėsą supjaustykite mažais gabaliukais, sudėkite prieskonių pastą, gerai išmaišykite ir pamarinuokite mažiausia 1 val. (galima ir per naktį). Jeigu ožkelė nebe jauna ir/ar mėsa su kaulais, užpilkite ją vandeniu, lengvai pasūdykite ir išvirkite, kad mėsa kristų nuo kaulų (aš verdu greitpuodyje apie 1-1,5 val., daugiau apie ožkienos virimą žr. pastabas aukščiau). Išvirusią mėsą nuimkite nuo kaulų, sumaišykite su prieskonių pasta, o sultinį perkoškite ir išsaugokite.
3. Puode, kuriame virsite karį, įkaitinkite aliejų ir apie 5 min. kepkite pusžiedžiais supjaustytus svogūnus, tuomet sudėkite česnaką ir kepkite dar 1 min. Sumažinkite ugnį, sudėkite mėsą su prieskonių pasta ir apie 5 min., vis pamaišydami, troškinkite. Tuomet sudėkite cukrų, supilkite pomidorus, kokosų pieną ir, jeigu prieš tai virėte mėsą - ožkienos sultinį. Virkite apie 1 val., arba kol mėsa bus visiškai minkšta, o sultinys šiek tiek sutirštės. Paragaukite ar netrūksta prieskonių: jeigu reikia, pasūdykite, pagardinkite pipirais, cukrumi ar laimo sultimis. Papuoškite smulkintais kalendros lapeliais.
4. Patiekdami karį, atskirame dubenyje pasiūlykite virtų birių ryžių, kurių kiekvienas galės įsidėti į karį pagal savo skonį. Jeigu mėgstate aštriai, atskirai pasiūlykite ir aitriųjų paprikų (pavyzdžiui, adžikos tipo) padažo. Jeigu norite ir yra galimybė, prie kario galima pasiūlyti ir kitų priedų (keptų plantanų, salotų ir pan.)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:
Bruce Aidells, The Great Meat Cookbook, USA: Rux Martin/Houghton Mifflin Harcourt, 2012, p. 513-514.
Internetinė versija čia.