Kriaušių kokteilis "Jokūbėlis"

Net skaniausių kriaušių augintojus kasmet ištinka viena ir ta pati bėda - kai jau jos sunoksta, tai būtinai visos iš karto! Ir sunaudoti gėrybes reikia kuo skubiau, mat kriaušės sugeba pernokti vos per kelias dienas. O tada sultingi vaisiai kaipmat sugenda - tampa pernelyg minkšti, miltingi, arba jų vidus praskysta ir ima tamsėti. Taigi, visiškai nuspėjama, kodėl vasaros pabaigoje tokie receptai kaip kriaušių džemas su citrina arba imbierinė kriaušienė tampa pasiutiškai populiarūs. Vis dėlto daugiausia naudos ir malonumo mes gauname, kai termiškai neapdorotus vaisius valgome sezono metu. Pieniškas kokteilis - vienas iš būdų sunaudoti nemažą kalnelį šviežių kriaušių. Šios vasaros pabaigoje mano šeima desertiniu gėrimu pavertė gal du krepšius kriaušių, taigi, žinau, apie ką kalbu :)

Nuotrauka Kristinos

Kriaušių kokteilio receptą aptikau Šveicarijos virtuvei skirtoje knygoje. Nors jis neatrodė pernelyg komplikuotas, nusprendžiau pasikonsultuoti su Rūta, kad išvengčiau vertimo klaidų, kaip nutiko, kepant šveicarišką trešnių/ vyšnių apkepą. Ji, permetusi akimis recepto tekstą, labiausiai suabejojo produktų suderinamumu. Kriaušės ir pienas? Man atrodo, jūs subloguosite! - susirūpino draugė, o kitą dieną netgi perskambino, kad įsitikintų, ar esame sveiki gyvi :) Skubu nuraminti - pieniškas kriaušių kokteilis visai nepavojingas, bent jau ne pavojingesnis negu bananų ir pieno ar braškių ir pieniškų ledų kokteiliai. Problemų čia galėtų kilti nebent tiems, kurie netoleruoja laktozės, bet tai jau kita kalba. Na, o visiems likusiems kriaušių kokteilis gali tapti maloniu atradimu. Citrinos sultys ir natūralus jogurtas suteikia gėrimui lengvos rūgštelės, kriaušės ir truputis cukraus - saldumo, vanilė kvapnumo, o grietinėlė ir šokoladas (mes naudojame juodą kartų, su 85% kakavos) - šventiškumo.

Pagal originalų receptą kriaušių kokteilį pagaminti visai nesudėtinga, bet pasakosiu apie porą pakeitimų, kurie darbą palengvins dar labiau. Pirmiausia, originalus receptas rekomenduoja į taures išpilstytą kokteilį pabarstyti šokolado drožlėmis bei papuošti Rahmtupfer - jeigu gerai suprantu, tai išplakta ir per specialų konditerinio švirkšto antgalį išspausta grietinėlė, kuri atrodo lyg mažas, dailus morenginis sausainukas. Na kas tuo užsiims namuose, kai kokteilį gamina, pavyzdžiui, praalkusių namiškių pavakariams? Mano patirtis rodo, jog flakonas pirktinės purškiamos grietinėlės čia nepamaišys, ir net jeigu grietinėlės kepurė atrodys griozdiškai, kokteilio skonis nuo to bus tik geresnis :) Antra, kriaušės būna įvairių dydžių, todėl vietoje trijų galima rinktis, pavyzdžiui, 5-6 ne per dideles. Kokteiliui taipogi tiks išpjaustytos, truputį įgedusios kriaušės, kurias gaila išmesti, arba jau bepradedantys pernokti, ne tiek sultingi, kiek kremiški vaisiai. Pagaminę kokteilį keletą kartų, greitai išmoksite viską sudėti "iš akies" - pavyzdžiui, aš žiūriu, jog paruoštų kriaušių gabaliukų inde būtų apie 600-700 ml. Besąlygiškai pasikliauti receptu nereikėtų ir kokteilį saldinant ar rūgštinant - kriaušių veislės skirtingos, todėl knyginėmis proporcijomis naudokitės tik kaip orientyru, prioritetą teikdami sveikai nuovokai.

Šveicarijos dailininkės Lisa Wenger-Ruutz (1858-1941) iliustracijos dalis iš knygelės Joggeli söll ga Birli shüttle (liet. apytikriai: Jokūbėlis išėjo nupurtyti kriaušių, 1908). Kiti dailininkai yra mėginę iliustracijas perpiešti ir atnaujinti, bet per daugiau negu šimtmetį neatsirado nė vieno, kuris būtų pranokęs pirmąjį, klasika tapusį šio kūrinio leidimą, reguliariai kartojamą ir šiais laikais. Paveikslėlis iš čia.

Paskutinis dalykas, į kurį šiame įraše norėčiau atkreipti jūsų dėmesį - labai jau neįprastas kokteilio pavadinimas. Kiek man pavyko išsiaiškinti, verčiant tiesmukai, žodis Joggeli reiškia maždaug tas, kuris jėga ar gudrumu užėmė kieno nors kito vietą. Ar tai reiškia, jog kriaušių kokteilis - kažkoks "apsimetėlis", savo spalva, konsistencija ir skoniu daugmaž imituojantis vanilinį ledų kokteilį? Įmanoma, bet vargu, ar tai tiesa.

O štai kita žodžio Joggeli reikšmė Šveicarijos vokiečių kalboje - tai mažybinė vardo Jokūbas forma, na, maždaug - Jokūbėlis. Etimologiškai vadas Jokūbas turi sąsajų su pirmąja, aukščiau aprašyta reikšme, nes iš hebrajų kalbos jį galima versti kaip atsiųstas teisti už mūsų nuodėmes, t.y. tas, kuris mus pakeičia, pavaduoja. Vis dėlto vardų semantika paprastai domisi tik lingvistai, o kitiems žmonėms konkretus vardas asocijuojasi su konkrečiais asmenimis, personažais, vietovėmis ar pan. Su kuo gi Jokūbėlį sieja šveicarai? Vienas atsakymas skamba labai netikėtai - šnekamojoje kalboje sporto mėgėjai žodžiu Joggeli vadina Bazelyje esantį futbolo stadioną, kuriam oficialiai suteiktas Šv.Jokūbo vardas (vok. St.Jakob-Park). Aišku kaip dieną, kad su kriaušių kokteiliu futbolo stadiono nesuporuosi :)

O štai antrasis Šveicarjoje gerai žinomas Jokūbėlis - jau visai kitas reikalas. Tai populiarios vaikiškos liaudies dainelės personažas, kurį 1908 m. išleistoje knygutėje Joggeli söll ga Birli shüttle (liet. apytikriai: Jokūbėlis išėjo nupurtyti kriaušių) įamžino dailininkė Lisa Wenger-Ruutz. Dar ir dabar, perleistas daugybę kartų, šis kūrinys yra laikomas vaikų literatūros klasika, bent jau vokiškai kalbančioje Šveicarijos dalyje. Jokūbėlis aprašytoje istorijoje pasirodo ne iš pačios geriausios pusės: šeimininko palieptas nupurtyti tris sunokusias, bet niekaip nenorinčias nukristi žemėn kriaušes, vaikinas, užuot atlikęs darbą, įsitaiso po medžiu nusnūsti. Tuomet šeimininkas į sodą siunčia šunį, kad šis krimsteltų nenaudėliui ir jį išjudintų; deja, šuo pasirodo esąs toks pats tinginio pantis kaip ir Jokūbėlis. Tenka siųsti lazdą, kad ši pamokytų šunį ir t.t. - pamažu susidaro ilgiausia niekam tikusių pagalbininkų eilė. Galiausiai šeimininkas neapsikenčia, paima botagą ir savo ūkyje įveda tvarką, kaip sakoma, diktatoriškais metodais :) Iš pimo žvilgsnio dainelė panaši į daugelį kitų liaudies kūrinių - kad ir į formulinę lietuvių liaudies pasaką apie vištytę ir gaidelį. Vis dėlto, anot mokslininkų, istorijos apie Jokūbėlį šaknys gana egzotiškos. Dainelė kildinama iš Šveicarijos žydų folkloro, tiksliau, kumuliatyvinės Velykų dainos Chad gadya, kurioje alegorijos forma pasakojama Izraelio istorija. Bet vėlgi - šiaip dalykais daugiausia domisi literatūros istorikai, o Šveicarijos žmonėms Jokūbėlis - jų ir tik jų tautosakos personažas. Nūnai Jokūbėlis tapo nepiktybiško, bet tingaus, truputį komiško ir kvailoko slunkiaus sinonimu - mūsų tautosakoje panašią konotaciją turi trečias brolis Jonas arba Jonelis kvailelis.

Žinant istoriją apie Jokūbėlį, darosi suprantama, kodėl kriaušių kokteilis pavadintas jo vardu, ir kodėl gaminti gėrimą siūloma ne iš dviejų ar keturių, o būtent iš trijų vaisių :) Nesu tikra, kiek šis gėrimas populiarus ir tradicinis, bet akivaizdu, jog knygos autorė pasistengė, jog vietiniai ingredientai būtų kuo labiau susieti su šveicarišku kontekstu, ne vien gastronominiu, o ir kultūriniu. Antra vertus, nenuginčijamas faktas, jog kriaušių patiekalai (ir gėrimai, taip pat alkoholioniai) Šveicarijoje tikrai populiarūs, o kriaušių sodai saugomi kaip tipiško šveicariško gamtovaizdžio dalis. Tad, jeigu domitės Šveicarija, o ypač - jeigu mėgstate kriaušes, linkiu jums malonios pažinties su tenykščiu Jokūbėliu :)

Nuotrauka Kristinos

Joggeli - kriaušių kokteilis Jokūbėlis

Ingredientai: (4 porcijoms)

3 didelės, sultingos kriaušės

½ citrinos sultys

150 g natūralaus jogurto

3 v.š. cukraus

1 a.š. vanilinio cukraus

500 ml šalto pieno

Plakamosios grietinėlė (kokteiliui papuošti)

1 v.š. šokolado drožlių

1. Kriaušes nulupkite, išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ar skiltelėmis. Jas sudėkite į indą, kuriame plaksite kokteilį.
2. Ten pat supilkite citrinos sultis, suberkite paprastą ir vanilinį cukrų. Viską susmulkinkite iki vientisos tyrės - pavyzdžiui, elektriniu smulkintuvu, uždėję antgalį su peiliukais. Supilkite pieną ir dar šiek tiek paplakite, kad viskas gerai persimaišytų. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasaldinkite ar įspauskite citrinos sulčių.
3. Kokteilį supilstykite į taures, papuoškite grietinėle ir šokolado drožlėmis. Tiekite tuojau pat.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Brigitte Karch, Gut essen - Schweizer Küche. Über 100 Rezeptideen, Herrsching, München: Pawlak Verlag, 1991, s. 91.

Bruknių ir kriaušių uogienė

Gal prieš porą savaičių, važiuodami pro gražų, šviesų, bet menkai pažįstamą mišką, nusprendėme stabtelėti ir patikrinti, ar ten kartais neauga baravykai. Deja, grybų tose vietose neaptikome nė kvapo, užtai tarp išlakių pušų raudonavo nemaži bruknių ploteliai. Aišku, kad neatsispyrėme pagundai jų prisirinkti. Į pintinėlę berdamas raudonų uogų saujas, mano vyras jau garsiai svajojo, kaip kepsime vištą ir valgysime ją su bruknių uogiene. Mat tai vienas mėgstamiausių jo patiekalų, nukeliantis į nostalgišką mamos virtuvę.

Nuotrauka Kristinos

Sąžinė neleido sudaužyti šias savo žmogaus svajones :) Paklausiau, kaip jų namuose būdavo verdama bruknių uogienė, ir ar daug kriaušių į ją reikėtų dėti. Kokių dar kriaušių? - nusistebėjo vyras, įsitikinęs, jog bruknių uogienė visuomet būdavo gryna. Vis dėlto nusprendžiau, jog bus ne pro šalį pasikonsultuoti su jo mama, nes mūsų prisiminimai labai dažnai būna netikslūs, gastronominiai taip pat. Ypač kai esi paauglys berniūkštis, niekada jokios uogienės neviręs, o tik ją valgęs :)

Nuotrauka Kristinos

Vyro mama, kilusi iš Kupiškio krašto, nuo jaunystės buvo gera uogautoja. Apie vasaras, kai su kitomis merginomis traukdavo į miškus rinkti aviečių, mėlynių, bruknių ar spanguolių, ji gali pasakoti ir pasakoti, tarytum tai būtų buvusi linksmiausia jaunimo pramoga, o ne sunkus, kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas. Įdomios tos istorijos, bylojančios apie laikus, kai žmonių gyvenimo būdas buvo visai kitoniškas negu dabar. Tačiau seni geri receptai bėgant metams beveik nepasikeitė - todėl jie ir laikomi klasikiniais. Tad, kaip ir ir buvo galima tikėtis, mano anyta paneigė "uogienės grynumo teoriją" ir patikino, kad bruknes dera virti su kriaušėmis, kurios suteikia šiam pagardui švelnumo ir kremiškumo. Bet, žinoma, ją verdant svarbu laikytis tam tikrų proporcijų, antraip rezultatas gali nuvilti.

Nuotrauka Kristinos

Kas tiesa, tas tiesa - vieną kartą aš jau buvau išvirusi bruknių ir kriaušių uoginę, kuri man patiko ne per labiausia. Kadangi vaikystėje mano šeimos moterys tokios uogienės nevirdavo, jų patarimo paklausti negalėjau, o receptą kažkur nusižiūrėjau - gal sename žurnale, gal internete (beje, prieš daugiau negu 20 metų net virtualioje erdvėje toli gražu ne prie kiekvieno recepto būdavo nuotraukos). Anot jo, kriaušių į puodą reikėjo dėti daug, o bruknių - mažai. Rezultatas - tokia rausvai violetinė kriaušienė, nedžiuginanti akies, valgoma, bet ne per daug įsimintina, sakyčiau, netgi prėskoka. Recepto autorius ar autorė aiškiai mėgo kriaušes ir ne per daug žavėjosi specifiniu, lengvai karstelėjančiu bruknių skoniu. Kaip sakoma, kiekvienam savo, tačiau aš anuomet nusprendžiau, jog bruknių ir kriaušių uogienė neverta didesnio dėmesio. Ir tik dabar, praėjus daugiau negu dviems dešimtmečiams, nusprendžiau suteikti jai antrą šansą - ko tik žmogus nepadaro dėl savo mylimos šeimos :) 

Nuotrauka Kristinos

Tačiau šįkart mano rudeninis kūrinys buvo puikus. Ryškaus skonio, bet ne per daug aitri ir ne per daug saldi, bruknių uogienė su kriaušėmis sublizgėjo kaip karališkas pagardas, o aš pagaliau supratau, kodėl kai kurie žmonės gieda jai ditirambus. Tad mokykitės iš mano klaidų, ir, užuot nurašę vieną ar kitą patiekalą į nuostolius, suraskite sau priimtiniausią jo variantą, geriausias produktų proporcijas, gardžiausius prieskonius. Būtinai išklausinėkite savo močiutes, mamas, tetas ar pagyvenusias geraširdes kaimynes jų virtuvės paslapčių, kol dar turite tokių galimybių. Nepatikėsite, kiek daug žmonių man yra prisipažinę: neapsakomai gaila, jog niekada nepaklausiau, kaip iškepti tas bandeles, užmarinuoti tuos burokėlius, išvirti tą sriubą... Nepatingėkite užsirašyt visas smulkmenas, nes mūsų atmintis išdavikiškai trumpa, o prisiminimai fragmentiški. Atsikratykite keistos, iš materialinių nepriteklių sovietmečiu atsiradusios nuostatos, jog domėtis receptais ir gastronomine kultūra - esą visiškai nedvasinga, pernelyg buitiška, paviršutiniška. Joks prancūzas ar italas su tuo nesutiktų, nes senieji patiekalai ne tik maitina mūsų kūną, o ir pasakoja įdomiausias istorijas - moterų ir vyrų, giminių ir tautų, atskirų regionų ir ištisų šalių. Ir jų klausytis nėra gėda. Kur kas liūdniau, jeigu jų negirdite.

Nuotrauka Kristinos

Bruknių ir kriaušių uogienė

Ingredientai (išeis maždaug l l uogienės)

1 l šviežių bruknių 

2 didelės arba 3 vidutinio dydžio kriaušės, saldžios ir sultingos

500 g cukraus

Nebūtinai: 1-2 gvazdikėliai (jeigu mėgstate)

½ a.š. malto cinamono

1. Bruknes perrinkite, nuplaukite ir palikite siete, kad gerai nulašėtų vanduo.
2. Kriaušes nulupkite, išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite smulkiais kubeliais arba plonomis riekelėmis. Sudėkite jas į puodą, geriausia storadugnį. Įpilkite šlaką (maždaug ¼ puodelio) vandens, suberkite cukrų ir, jeigu naudosite, sudėkite gvazdikėlius. Užvirinkite ir virkite, kol visas cukrus ištirps, o kriaušių gabaliukai suminkštės; tai užtruks apie 5-10 min.
3. Į puodą su kriaušėmis ir cukraus sirupu suberkite bruknes. Retkarčiais pamaišydami vėl užvirinkite ir ant mažos ugnies pavirkite dar maždaug 10-15 min., kol bruknės ims sproginėti, o uogienė nusidažys ryškiai raudona spalva. Baigdami virti, suberkite cinamoną. Jeigu naudojote, virimo pabaigoje gvazdikėlius galite išgriebti ir išmesti (aš palieku).
4. Uogienę supilstykite į mažus švarius stiklainius, užsukite ir apvertę palikite, kol atvės. Laikykite tamsioje, vėsioje vietoje. Prieš ragaudami, leiskite uogienei bent 3-4 dienas susistovėti. Ją gardžiausia valgyti su šilta arba šalta paukštiena.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: 

mano anyta Lina; be to, naudojausi į Dalios įrašu tinklaraštyje Gera virtuvė.

Pyragas su imbierine kriaušiene

Jeigu šią vaisiais dosnią vasarą kas nors turėjo ketinimų išsivirti kriaušių džemo, turbūt be didesnių sunkumų savo planus jau įgyvendino. Ir gerai padarė, nes vykusiai išvirta kriaušienė išties gardi - svarbu tik atrasti tokį jos variantą, kuris atitiks jūsų skonį. Tačiau su įvairiomis uogienėmis yra toks keblus dalykas: pernelyg dažnai patiekiamos prie bandelių, sūrių ar blynų, jos gana greitai ima pabosti. O tada įpusėtas uogienės stiklainis liūdnai ir tyliai lūkuriuoja šaldytuvo kamputyje. Tai lyg gyvo priekaišto įsikūnijimas, kaskart vis primenantis: nagi nuveik ką nors su šiuo akyse žūvančiu gėriu! Todėl aš pati mėgstu po ranka turėti pluoštą receptų, kurie, esant reikalui, pagelbėja sunaudoti uogienės likučius.

Nuotrauka Kristinos

Vienas iš akivaizdžiausių būdų uogienei panaudoti - įvairūs pyragai bei pyragaičiai. Man regis, savo tinklaraštyje aš esu paskelbusi vos vieną pyrago receptą su uogiene - rojaus obuoliukų ir šeivamedžio uogų džemu perteptą vadinamąjį Viktorijos pyragą (receptas čia). Kepiau jį daugybę kartų ir galiu tik dar kartą patvirtinti, jog, nepaisant savo paprastumo, šis pyragas iš tikrųjų puikus. Tačiau šį kartą ne apie jį. Šį kartą - apie ne mažiau gardų, tačiau dar paprasčiau kepamą pyragą su imbierine kriaušiene. Kadangi imbieru pagardinta kriaušių uogienė - britų klasika, tai, kaip nesunku atspėti, šis pyragas irgi atkeliavo iš britų šaltinių. Tiksliau - iš Stafordšyro, o dar tiksliau - iš nedidelės ten įsikūrusios įmonės Cottage Delight, siūlančios įvairius rankų darbo džemus, marmeladus, čatnius ir t.t. Receptą atsitiktinai aptikau jų internetiniame puslapyje, nieko nelaukdama išbandžiau (tiesa, su savo gamybos kriaušiene) ir... įsimylėjau. O tada jau kepiau pakartotinai, ir netgi pasiryžau aprašyti receptą čia. Tai, žinoma, šioks toks kompromisas su tinklaraščio tema, kurios stuburą sudaro tikra klasika. Šiuo atveju apie tradicinį kepinį kalbėti sudėtinga. Mat, nors britai turi įvairiausių receptų, kuriuose derinamos kriaušės ir imbieras, tačiau tie kepiniai įvairuoja. Todėl ir šiandienis pyragas, griežtai žiūrint, yra autorinis kūrinys, kad ir atitinkantis vietos kulinarinę dvasią bei tradicijas.

Nuotrauka Kristinos

Ir vis dėlto, mano nuomone, šis kepinys tų kompromisų vertas. Kaip jau minėjau, geras rezultatas pasiekiamas labai paprastai: ant plonai iškočiotos sluoksniuotos tešlos užtepamas kriaušienės sluoksnelis, ant jo išdėliojamos šviežių kriaušių riekelės - štai ir viskas. Nepraėjus nė valandėlei turėsite labai kriaušinį gardėsį, kurio nereikės net atvėsinti - nešti į stalą jį galima dar šiltą. Originaliame recepte šis pyragas vadinamas galette, tačiau, mano galva, tai nėra labai tikslu, mat iš tešlos siūloma suformuoti neaukštus bortelius, o ne tiesiog užlenkti juos į vidų, kaip darytume, kepdami klasikinę (beje, apvalią ir greičiausia ne sluoksniuotos tešlos) galetę. Tad aš galvoju, jog šį kepinį pavadinti pyragu būtų tiksliau, bet tai, be abejo, tik mano nuomonė.

Nuotrauka Kristinos

Na, o dabar pakomentuosiu pakeitimus, kuriuos įvedžiau, kepdama šį pyragą. Nors originaliame recepte šį pyragą siūloma kepti iš 320 g pirktinės, sluoksniuotos tešlos, bet aš nurodyto dydžio skardelei naudoju vieną 250 g sveriantį lakštą. Priežastis akivaizdi: mūsų prekybos centruose bemielė tešla susverta būtent tokio svorio porcijomis. Laikantis nurodymų, pyragui reikėtų panaudoti ir dalį antrojo lakšto tešlos, o tai reiškia, kad iškepęs jis būtų vos storesnis. Tačiau aš nusprendžiau, jog plonesnis pyragas man nepamaišys ir į tuos papildomus 70 g numojau ranka. Tačiau jūs turėkite galvoje, kad jeigu tiksliai laikysitės instrukcijų, pyrago vaizdas gali nežymiai skirtis nuo to, kurį matote mano nuotraukose. Na, bet skonis, manyčiau, bus lygiai toks pats, ir dėl jo verta šiek tiek pasistengti :)

Nuotrauka Kristinos

Pear and ginger jam galette - pyragas su imbierine kriaušiene

Ingredientai (išeis plonas 30x25 cm dydžio pyragas)

320 g bemielės sluoksniuotos tešlos (pirktinės)

3 didelės šviežios kriaušės (arba daugiau, jeigu kriaušės smulkesnės)

1 kiaušinio baltymas, lengvai išplaktas

4-5 v.š. imbierinės kriaušienės

30 g cukraus

1. Palikite sluoksniuotą tešlą kambario temperatūroje, kad šiek tiek atšiltų. Per tą laiką nulupkite šviežias kriaušes, išimkite jų sėklalizdžius, o minkštimą supjaustykite plonomis riekelėmis. Atidėkite, kol prireiks.
2. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C. Keturkampę 30x25 cm skardelę neaukštais kraštais išklokite kepimo popieriumi (mano skardelė buvo 23x33 cm, puikiai tiko).
3. Suminkštėjusią tešlą plonai iškočiokite - taip, kad lakštas būtų šiek tiek didesnis už skardelės dugną; jeigu reikia, stalą ir tešlos lakštą kočiodami pabarstykite miltais, kad neliptų. Iškočiotą tešlą dėkite į skardelę o tešlos pertekliaus suformuokite neaukštus bortelius.* Patepkite juos kiaušinio baltymu.
4. Ant tešlos kuo tolygiau paskleiskite imbierinę kriaušienę. Ant jos išdėliokite kriaušių riekeles; jos gali šiek tiek dengti viena kitą. Išdėliotas kriaušes lengvai pabarstykite cukrumi (ne tiek dėl saldumo, kiek dėl to, jog pabarstytos cukrumi jos gražiau apkeps).
5. Dėkite pyragą į orkaitę iš kepkite, kol pyrago krašteliai parus, o kriaušės taps tarsi permatomos. Originaliame recepte rekomenduojama kepti 20 min., bet mano orkaitė nekaitri, todėl joje pyragas iškepa maždaug per 35 min. - jūs orientuokitės pagal situaciją.
6. Pyragą rekomenduojama tiekti šiltą, tačiau jis gardus ir atvėsęs. Prie jo labiausia tiks kava bei (nesaldi :) arbata.

*Man tešlą patogiausia kočioti ant iš anksto pasiruošto (jau apkirpto pagal formelės dydį) kepimo popieriaus lakšto - tada ji mažiau limpa, be to, ją lengva tolygiai paskirstyti. Iškočiotą tešlą drauge su visu kepimo popieriumi nesunkiai pernešite į kepimo skardą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Imbierinė kriaušienė

Sakoma, kad kiekvienoje pasakoje slypi bent trupinėlis tiesos, o kai kada net ir visa didelė riekė pačios gryniausios teisybės. Jeigu taip, dabar pats laikas iš naujo perskaityti Brolių Grimų pasaką Narsus siuvėjas (vok. Das tapfere Schneiderlein), dar žinomą kaip Septynetas vienu smūgiu, o tuomet išsivirti kriaušienės. Mat puodynaitė kriaušienės, pasirodo, tam tikromis aplinkybėmis turi stebuklingų galių: ji gali iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą ir įkvėpti jį narsiausiems žygiams. Ar atsimenate, nuo ko prasideda ši garsi istorija? Taip taip, nuo siuvėjo ketinimų pasmaguriauti. Būtent kriaušienę pardavinėja moteris gatvėje (tradicinis verslo modelis), būtent ją nuo musių gina ir siuvėjas, iš pradžių vienu smūgiu nudobęs septynias muses, o paskui taip įsidrąsinęs, jog tapo karaliaus žentu ir gavo valdyti pusę karalystės (avantiūriškesnis, bet irgi verslo modelis, pagrįstas įvaizdžio formavimu :).

Nuotrauka Kristinos

Tiesa, čia mes turime problemėlę: kriaušienė figūruoja tik viename iš lietuviškų pasakos variantų. Patys Broliai Grimai šioje pasakos vietoje rašė Mus, kas lietuviškai reikštų tiesiog vaisių košė. Vokiškame tekste nekonkretizuojama, kokia tiksliai, mat panašu, jog pardavėja turėjo ne vienos, o keli rūšių uogienės. Štai kodėl siuvėjas prašė atidaryti visas puodynaites ir, į valias prisiragavęs skirtingos vaisių košės, kažkurios nusipirko tik truputėlį, kaip sakoma, dėl akių - tiek, kad užtektų vienai duonos riekei aptepti. Nenuostabu, jog prigauta moteriškė supyko ir išėjo bambėdama!

Vaikystėje suaugusieji namiškiai mamai ir jos broliams skaitė Juozo Balčikonio išverstas Brolių Grimų pasakas; paskui iš tos pačios knygos mama skaitė pasakas man ir mano broliams, o dabar mes jas skaitome savo vaikams. Nuostabu, kad senutėlė, aptrupėjusiais lapais knyga iki šiol tarp eilučių pasakoja vis naujas istorijas. Iliustracijų autoriai - Philipp Grot Johann ir Robert Leinweber.

Tai kaip ir kodėl tada lietuviškame tekste atsirado kriaušienė? Regis, Juozo Balčikonio, kuris Brolių Grimų pasakas į lietuvių kalbą išvertė dar tarpukariu, iniciatyva. Man atrodo neįtikėtina, kad garsusis mūsų lingvistas būtų prastai mokėjęs vokiečių kalbą ir čia netyčiom suklydęs. Manau, kad žodis kriaušienė tekste neatsitiktinis, o kruopščiai parinktas, norint suteikti tekstui vaizdingumo, o pasakų pasauliui - tam tikros prabangos. Kažkada, rašydama apie kriaušių džemą su citrina bei ruduoju cukrumi, jau minėjau, kad didelės ir sultingos kriaušės Europoje buvo išverstos palyginti neseniai apie XIX a. vidurį. O ir tada jos pirmiausia buvo sodinamos dvarų parkuose, klebonijų soduose ir pan. Tuo tarpu kaimuose žmonės dažniausia tenkindavosi nedidelėmis, laukinėmis ar puslaukinėmis kriaušaitėmis, iš kurių uogienes virdavo retai. Kadangi cukrus anuomet kainavo brangiai, daug įprastesnis kriaušių konservavimo būdas buvo džiovinimas. Kitaip sakant, kvapni, saldi kriaušienė daugeliui kaimo vaikų anuomet turėjo atrodyti kone karališko skonio skanumynas, kurio turbūt ne kiekvienas buvo ragavęs. O jeigu namuose ir būdavo tokio gėrio, šeimininkės jį taupė ypatingoms progoms, o ne dėdavo ant kasdieninio stalo, kad vaikai galėtų valgyti kiek telpa.

Nenuostabu, kad mes, lietuviai, iki šiol ieškome geriausių kriaušienės receptų ir vis dar mokomės, kaip ją virti. Per pastarąjį mėnesį šiame tinklaraštyje kriaušienės receptu domėjosi beveik 4000 žmonių, todėl nusprendžiau, jog pats laikas aprašyti dar vieną kriaušienės variantą, šįkart kilusį iš Didžiosios Britanijos. Anot mano šaltinio, geriausios britų kriaušės auga ties Anglijos ir Velso ribomis (angliškai ši teritorija vadinama Welsh Marches arna the Marches), tad visai gali būti, jog šiandieninis kriaušienės receptas atsirado kaip tik ten. Iš esmės jis mažai kuo skiriasi nuo anksčiau skelbtojo, kuris atkeliavo iš Airijos. Kriaušienė čia irgi gardinama citrina, tik vietoje rudojo cukraus naudojamas baltasis. Nors tokiu atveju karamelinio poskonio uogienėje nelieka, išskirtinumo jai suteikia imbieras. Kriaušės, gardintos imbieru, šiuolaikiniame anglosaksų pasaulyje yra toks pats klasikinis derinys, kaip Šiaurės Europoje bei Rusijoje - kriaušės su bruknėmis. Dėl to internete ir knygose galima rasti daugybę imbierinės kriaušienės receptų anglų kalba, kurie tarpusavyje dažniausia skiriasi labai nežymiai - šiek tiek įvairuoja nebent tų pačių ingredientų proporcijos. Aš esu visai patenkinta proporcijomis, kurias pasiūlė mano knyga; kažkada viriau šią kriaušienę "iš akies", nesverdama produktų, bet man ji patiko mažiau, nes išėjo skystesnė ir tamsesnės spalvos (dėl to, kad teko ilgiau ją virti, laukiant, kol nugaruos skystis). Taigi, aš grįžau prie originalaus recepto, bet jums valia mokytis iš savo patirties :) Šiaip ar taip, kriaušienės išsivirti verta. Gal ji ir nesuteiks pasakiškų galių, gal ir nebus stebuklingesnė už kitas uogienes, tačiau neabejotinai suteiks daug malonumo tiems, kurie turės progos ja pasivaišinti.

Nuotrauka Kristinos

Pear and ginger jam - imbierinė kriaušienė

Ingredientai (išeis apie 1,5 l kriaušienės, tikslus kiekis priklausys nuo to, kokio tirštumo uogienę virsite)

1 kg kriaušių (jau supjaustytų gabaliukais arba riekelėmis, be žievelių ir sėklalizdžių)

10 g smulkiai tarkuoto šviežio imbiero (arba pagal skonį)

1 didelės citrinos žievelė ir sultys

450 ml vandens

800 g cukraus

1. Į puodą (aliuminis netiks) sudėkite paruoštas kriaušes, imbierą bei citrinos žievelę, supilkite citrinos sultis ir vandenį. Užvirinkite ir virkite, kol kriaušės suminkštės, sukris ir po truputį ims težti.
2. Suberkite cukrų, išmaišykite, vėl užvirinkite ir, retkarčiais pamaišydami, virkite tol, kol kriaušienė sutirštės iki norimos konsistencijos. Atsiminkite, kad kriaušienė tirštėja ne tik virdama, bet ir vėsdama, todėl geriausia ją nukaisti tuomet, kai ji dar būna vos skystesnė, negu norėtumėte. Jeigu kriaušienę virsite plačiame ir nelabai aukštame puode, ji ims tirštėti greičiau ir bus šviesesnės spalvos negu verdant siaurame, aukštame puode, todėl tikslaus virimo laiko pasakyti neįmanoma - orientuokitės pagal situaciją.
3. Jeigu mėgstate uogienę su vaisių gabaliukais, išvirtą kriaušienę galite tuojau pat supilstyti į švarius stiklainius ir užsukti. Tačiau, nors receptas to nereikalauja, uogienę galima sutrinti elektriniu smulkintuvu, kad ji būtų vientisos konsistencijos, arba sutrinti iš dalies (t.y. trinti trumpai, kad liktų šiek tiek kriaušių gabaliukų - aš šį kartą elgiausi būtent taip). Jeigu kriaušienę trinsite, po to ją vėl užvirinkite ir, porą minučių pavirę, supilstykite į stiklainius ar kitokius indus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 277.

Kriaušės su šokolado užpilu

Kaip niekada ilga ir karšta vasara mums nepašykštėjo kriaušių - pilna burna valgome jas visokiausiais pavidalais. Esu įsitikinusi, kad jūs taip pat. Man, kaip turbūt ir daugeliui, gardžiausios šviežios, ką tik nuo medžio nuskintos kriaušės "be nieko". Tačiau kai jų tokia gausa, visų iš karto sunaudoti tiesiog neįmanoma, be to, po kurio laiko namiškiai pradeda pasigesti įvairovės. Tad jeigu jūsų šeimoje yra smaližių, retkarčiais verta juos pradžiuginti, pavyzdžiui, kriaušėmis su šokolado užpilu.

Nuotrauka Kristinos

Šis receptas - tai tikrų tikriausias vintažas. Jį aptikau knygoje Pienas ir pieniškas maistas (1966), kurią jau esu pristačiusi ir/ar paminėjusi įrašuose apie kavos tinginį, pieno kisielių su kukurūzų dribsniais ir salyklinius pieno kokteilius. Šiandieninis receptas man irgi skambėjo gardžiai, tad pamaniau - kodėl gi ne? Ir išties, desertas buvo be priekaištų - ne per daug saldus, ne per daug riebus ir labai vasariškas. Iš pradžių abejojau, ar šokoladinis padažas nebus blankaus skonio (mat šokolado į jį dedama ne taip jau daug), bet namiškiai, ypač tėtis, jam negailėjo komplimentų ir išreiškė nedviprasmišką norą ateityje jo vėl paskanauti.

Nuotrauka Kristinos

Nesu tikra, kiek teisinga bus šį patiekalą priskirti lietuviškai virtuvei. Šiaip jau kriaušės, švelnaus skonio vaisiai, visame Vakarų pasaulyje derinamos su aromatingais, išraiškingo skonio padažais - vyno, medaus, romo, kavos, šokolado ir t.t. Nė kiek nenustebčiau, jei ir šį receptą knygelės autoriai būtų nusižiūrėję nuo kokio prancūziško šaltinio (arba rusiško, kuris, savo ruožtu, nusižiūrėjo nuo prancūziško). Tačiau netenka abejoti ir tuo, kad kone kiekviename XX a. išėjusiame leidinyje, skirtame lietuviškai virtuvei, desertų skyriuje rasite kriaušių receptą su užpilu, o kai kada net kelis receptus. Tad tebūnie lietuviška virtuvė; kuo mes prastesni už kitus europiečius, ar ne? :)

Nuotrauka Kristinos

Kriaušių su šokoladu receptas toks paprastas, kad prie jo nelabai ir yra ką bepridurti. Galbūt verta atkreipti dėmesį tik į vieną dalyką - deserto patiekimą. Originaliame recepte apvirtas kriaušes siūloma sudėti į "mažas stiklines lėkšteles", o tada užpilti šokolado padažu. Tačiau bėda, kad po slidžią lėkštelę su desertine šakute vaikytis kriaušės puselę (irgi slidžią) - užduotis ne iš lengvųjų, o ir didžioji dalis padažo tokiu atveju lieka induose. Maži, gilesni dubenėliai ir šaukšteliai, kuriais galima iškabinti visą gėrį - visai kitas reikalas. Mano namiškiai atrado, jog šį kriaušių desertą patogu valgyti netgi iš platesnių ir nelabai aukštų arbatos puodelių :) Taigi, nešdami šį gardumyną į stalą, pagalvokite ne tik apie tai, kaip atskleisti visą jo grožį, o ir apie valgančiųjų patogumą - jie tikrai bus už tai dėkingi.

Nuotrauka Kristinos

Kriaušės su šokolado užpilu

Ingredientai (4 porcijoms)

4 didelės kriaušės (arba 6-8 nedidelės; tiks netgi kietokos ir nelabai saldžios)

100 g cukraus 

1 citrinos sultys

2-3 gvazdikėliai

1 cinamono lazdelė arba žiupsnelis malto cinamono

~ 500 ml vandens

Šokolado užpilui:

500 ml pieno

20 g bulvių krakmolo

~ 25 g šokolado (rekomenduočiau juodąjį su kuo didesniu kakavos kiekiu)

60 g cukraus

Vanilinio cukraus (pagal skonį, originaliame recepte rekomenduojama naudoti 1 pakelį, bet neaišku, apie kokio dydžio pakelį kalbama)

Žiupsnelis druskos

1. Nuplautas ir nusausintas kriaušes nulupkite, perpjaukite pusiau ir išimkite sėklyną.
2. Į prikaistuvį, geriausia nelabai aukštą ir platesnį, kad kriaušes būtų galima sudėti viena eile (tiktai jokiu būdu ne ne aliuminį!), sudėkite cukrų, gvazdikėlius ir cinamoną, supilkite citrinos sultis ir vandenį. Užvirinkite ir palaukite, kol cukrus ištirps. Sudėkite kriaušes ir puodą vėl užvirinkite, tada sumažinkite ugnį ir virkite tol, kol kriaušės suminkštės. Tikslus virimo laikas priklausys nuo indo, kuriame verdate, kriaušių dydžio ir t.t. Nors citrinos sultys išsaugos šviesią kriaušių spalvą ir neleis greitai ištežti, vis dėlto žiūrėkite, kad kriaušės nepervirtų; ko gero, virti užteks apie 10 min. Jeigu kriaušės ne visiškai apsemtos, verdant jas gali reikėti atsargiai apversti - kiekvienu atveju įvertinkite situaciją ir elkitės savo nuožiūra, svarbiausia, kad kriaušės būtų norimo minkštumo ir išlaikytų savo formą. Išvirtas kriaušes nukaiskite ir palikite sirupe, kad atvėstų.*
3. Kol vėsta kriaušės, pagaminkite šokolado užpilą. Keliuose šaukštuose šalto pieno išleiskite krakmolą ir atidėkite, kol prireiks. Šokoladą sutarkuokite ar kitaip susmulkinkite (pavyzdžiui, peiliu). Likusį pieną su cukrumi, druska ir vanile užvirinkite ne per dideliame prikaistuvyje. Sumažinkite ugnį. Nuolat maišydami puodą, supilkite piene išleistą krakmolą, tada suberkite smulkintą šokoladą. Kaitinkite, kol puodas vėl užvirs, šokoladas išsilydys, o padažas šiek tiek sutirštės; tai turėtų užtrukti apie 2 min. Pagamintą šokoladinį užpilą nukelkite ir atvėsinkite, nepamiršdami retkarčiais pamaišyti, kad paviršiuje nesusidarytų plėvelė.
4. Po 2 kriaušių puseles (jeigu kriaušės mažos, galite dėti po 3 ar daugiau) sudėkite į desertinius indelius (geriau gilesnius dubenėlius, negu lėkšteles) ir apliekite šokoladiniu užpilu. Jeigu norite, papuoškite smulkintu šokoladu ir tuojau pat neškite į stalą. Valgant šį desertą, pravers ne tiktai desertinės šakutės, o ir šaukšteliai padažui.

* Vėliau, tiekiant desertą, sirupo neprireiks, tačiau jį bus galima panaudoti gaivai, saldžiai sriubai ar kitiems patiekalams.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia:

Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 107 (Kriaušės su šokolado užpilu), p. 105 (Šokolado užpilas).

Konservuotų kriaušių ir sūrio salotos

Kulinarijos pasaulyje ne taip jau retai painiavos - o kartais net komiškų situacijų bei kuriozų - randasi vien dėl to, kad žmonės tuo pačiu vardu vadina skirtingus valgius ar produktus. Šiandien papasakosiu apie vieną tokį atvejį. Kalbama bus apie kriaušių ir sūrio salotas. Mes, kaip ir dauguma europiečių, išgirdę patiekalo pavadinimą, ko gero pirmiausia pagalvojame apie šviežias kriaušes ir pelėsinį sūrį (manoji recepto versija čia). Didelė dalis amerikiečių, spėju, irgi teikia pirmenybę būtent prancūziškos kilmės salotoms. Bet ne visi, ypač jeigu jie gyvena JAV pietuose. Čia kriaušių ir sūrio salotos gali reikšti konservuotų kriaušių puselės, įdarytas majonezu ir/ar tepamu sūriu, apibarstytas tarkuotu čederiu ir papuoštas kokteiline vyšnaite.

Nuotrauka Kristinos

Iš ingredientų sąrašo ir patiekalo išvaizdos nesudėtinga atspėti, jog šios salotos atsirado XX a. viduryje, kuomet įvairiausių rūšių konservuotas maistas buvo, kaip sakoma, ant bangos. Vartant senus leidinius, galima tik stebėtis, kaip drąsiai anuomet Vakarų pasaulis eksperimentavo su netikėčiausiais produktų deriniais. Pavyzdžiui, vienoje knygoje, skirtoje Oregono virtuvei, aptikau salotas, kuriose konservuoti ananasai derinami su šviežiais kopūstais, zefyriukais, riešutais, majonezu - telieka pridurti, jog visa tai reikėjo sumaišyti su laimų skonio žele ir sustingdyti į drebučius! Daugybė panašių novatoriškų receptų neištvėrė laiko išbandymų ir nugrimzdo į užmarštį, o amerikiečiai dabar juokauja, jog tokiais "skanumynais" nemaitintų net aršiausių priešų :) Tačiau kai kurie naujamadiški patiekalai, sukurti abipus Atlanto, pasirodė išties vykę, žmonės juos pamėgo ir gamina iki šiol - pavyzdžiui, visai neseniai rašiau apie konservuotus persikus, įdarytus tunu, kurie tapo Belgijos virtuvės klasika. Amerikietiškos konservuotų kriaušių ir sūrio salotos - to paties laikotarpio kūrinys, vis dar nepamirštas, vis dar retkarčiais skanaujamas, nors ir priskiriamas nostalgiškai "močiutės laikų" virtuvei.

Nuotrauka Kristinos

Konservuotų kriaušių ir sūrio salotos, atrodo, išties pirmiausia sietinos su namų, o ne restoranine virtuve. Kiek man pavyko iššniukštinėti, už jų idėją amerikiečiai turi būti dėkingi anuomet dar gana kompaktiškai Kraft korporacijai - šioji, reklamuodama savo gaminį miracle whip (salotų padažą, panašų į majonezą), pasiūlė juo įdaryti konservuotų kriaušių puseles. Yra šeimų, kurios ir dabar kriaušių salotas gamina tik su majonezu ir čederio drožlėmis. Vis dėlto daug kas rekomenduoja pasikliauti kiek vėlesnių laikų patirtimi ir įdarui majonezą maišyti su tepamu sūriu arba varške - tokios salotos būna išvaizdesnės, pastovėjusios mažiau pavandenija, be to, pasižymi sodresniu skoniu. Aš pasinaudojau pastaruoju patarimu ir majonezą sumaišiau su Philadelphia original sūreliu. Kai dėl čederio, tai šįkart naudojau Valio. Na, o jūs atkreipkie dėmesį, kad skirtingų gamintojų čederis būna įvairaus brandumo ir spalvos - jeigu rinksitės ryškiai geltoną ar oranžinį sūrį, salotos atrodys ypač spalvingai. 

Ši reklama atspindi XX a. vidurio madą salotoms naudoti konservuotus vaisius (foto iš čia). Gali būti, kad kaip tik ji, 1955 m.išspausdinta populiariame žurnale Woman's day, tapo kriaušių ir sūrio salotų ištakomis. Konkurentai irgi nesnaudė - 1958 m. Best Foods/ Hellmann's jau taip reklamavo savo firmos majonezą:

Foto iš čia.

Prisipažinsiu: kai metų sandūroje gavau iš Rasos dovanų visą dėžutę įvairių Valio sūrių (širdingai ačiū!), šias salotas pagaminau pirmąsyk. Ir ką jūs manote? Salotos mums taip patiko, kad šventiniu laikotarpiu dariau jas dar porą kartų. O iš pradžių, neslėpsiu, buvau nusiteikusi gana skeptiškai - užkandis mano išbandytinų valgių sąraše lūkuriavo kelerius metus, kol prisiruošiau jį pagaminti, grynai iš smalsumo, nesitikėdama nieko per daug įspūdingo. Tačiau salsvos, lengvos kriaušės ir poros rūšių sūris suskambėjo netgi labai gerai, o pats patiekalas atrodė įdomiai - abu šiuos teiginius gali patvirtinti ir mūsų svečiai. Taigi, jeigu esate iš tų, kurie mėgsta saldaus-sūraus derinį ir retro virtuvę, būtinai paruoškite konservuotų kriaušių ir sūrio salotas. Ir būkite įžvalgesni už mane - neatidėliokite vos kelias minutes trunkančio daro metų metams :)

Nuotrauka Kristinos

Pear salad with cheese - konsevuotų kriaušių ir sūrio salotos

Ingredientai: (6 mažoms arba 3 vidutinio dydžio porcijoms)

6 sirupe konservuotų kriaušių puselės (pirktos arba naminės)

~ 200 g tepamo sūrio*

2-3 v.š. majonezo

~ 100 g čederio sūrio

6 kokteilinės vyšnios

Nebūtinai: salotų lapų

1. Kriaušių puseles išimkite iš sirupo ir palikite, kad nulašėtų sirupo perteklius. Tepamą sūrį išsukite su majonezu, kad masė būtų vientisa, tirštos grietinės konsistencijos. Čederio sūrį sutarkuokite, geriau smulkiai. 
2. Jeigu norite, serviravimo lėkštėje išdėliokite salotų lapus.** Ant jų (arba tiesiai į lėkštę) sudėkite kriaušių puseles. Kiekvieną kriaušę įdarykite kreminio sūrio ir majonezo mišiniu (vienai kriaušei prireiks maždaug 1 v.š.). Į kiekvienos įdarytos kriaušės centrą įspauskite po kokteilinę vyšnią, tada apibarstykite čederio sūrio drožlėmis.
3. Tiekite tuojau pat arba valandėlei palikite šaldytuve ir atšaldykite.

* Kriaušes įdaryti galite tik majonezu, o tepamo sūrio atsisakyti. Tokiu atveju majonezo reikės daugiau - maždaug 1 v.š. vienai kriaušės puselei.
** Salotas galite iš karto paruošti porcijomis, dėdami po vieną ar dvi kriaušių puseles į atskirus dubenėlius ar lėkšteles.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia, čia... ir dar tuzinas puslapių, kurių adresu nebepamenu.

Cikorijų salotos su kriaušėmis ir roquefort'o sūriu

Pažįstu moterų, kurios metų metus negamina savo mėgstamų patiekalų vien todėl, kad sutuoktinis arba vaikai to ar ano nemėgsta. Aš irgi dažniausia stengiuosi įsiklausyti į namiškių pageidavimus, tačiau... retkarčiais gaminu valgius, kuriuos mėgstu aš pati, net žinodama, jog likę šeimos nariai garsiai ar patylomis bambės. O kodėl, - teiraujuosi aš, - į jūsų norus turi būti atsižvelgta visada, o į mano - niekada? Atsakymas į šį klausimą dažniausia būna tyla. Namiškiai žino, kad mama tikrai nešoks nuo stalo ir nepuls virti dešrelių vien todėl, kad jiems norisi kitokių pietų ar vakarienės. Tad jiems lieka trys išeitys: likti nevalgiusiems, stoti prie viryklės ir ką nors pasigaminti patiems (pirktinių užkandėlių mūsų šaldytuve paprastai nebūna), arba valgyti tai, kas padėta ant stalo.

Dažniausia jie renkasi trečiąją išeitį, o bevalgant, žiūrėk, ima ir paaiškėja, kad tas patiekalas visai neprastas. Na, o jeigu kas nors pasirenka likti nevalgęs - jo reikalas, po pusdienio tokio "išrankuolio" apetitas dažniausia pasidaro kuo puikiausias, ir jis užmiršta kažko nemėgstąs. Mat kol vienas patiekalas nesuvalgytas, aš niekuomet negaminu kito (kaip jau ne kartą sakiau, nemėgstu švaistyti maisto :). Neįsivaizduoju, kaip reikėtų kasdien gaminti valgį, jeigu šeimos meniu apsiribotų 5-6 patiekalais. O kad taip būna, matau ne vieną pavyzdį. Moterys metų metus sukasi kotletukų, varškėtukų, makaronų, blynų ir barščių rate. Nesistebiu, kad valgio gaminimą šeimai jos laiko monotoniška rutina, ir į virtuvę eina kaip į katorgą. Jeigu mano vyrai užsimena, jog pastovus valgiaraštis turi savo privalumų, nes visi viską valgo, tuojau pat pasiūlau jiems patiems perimti maisto gaminimo pareigas. Nes aš taip negaliu, man virtuvė - tai pirmiausia kūryba, o ne vieta, kurioje savo artimiesiems privalėčiau prikimšti pilvus taip, kad net drabužių siūlės braškėtų. Nepulkime į kraštutinumus, - ilgai nemąstydami atremia jie. - Ta įvairovė ne taip ir blogai. Seniai pasakyta, jog laimingoje šeimoje svarbiausia - kompromisai :)

Nuotrauka Kristinos

Mano vyras nesupranta, kaip žmonės, turintys uoslę, gali mėgautis pelėsiniu sūriu. Kas jau kas, o roquefort'as - ne jo mylimiausias produktas. Bet juk tu visuomet pabrėži mėgstąs prancūzų virtuvę, ar ne? - klausiu aš, pagaminusi cikorijų, kriaušių, pelėsinio sūrio ir graikinių riešutų salotas. - Čia juk prancūzų virtuvės klasika! Vyras nenoromis pripažįsta, jog salotos iš tikrųjų geros, ir suvalgo visą jų lėkštę, dar kokį 10 kartų padūsavęs dėl siaubingo roquefort'o kvapo :) Aš tų dūsavimų negirdžiu. Man patinka šis aštraus skonio ir kvapo sūris. Ir saldžios, sultingos kriaušės. Ir švelniai karstelėjusi cikorija. Ir traškūs riešutai. Tai tikra palaimos valandėlė, ir jos negali sugadinti jokie pašaliniai dūsavimai. Galbūt rytoj virsiu vyro mėgstamiausią rūgštynių sriubą ir kepsiu karką, bet šiandien - šiandien ant mūsų stalo nuostabios rudeninės salotos, ir nė akimirkos nesigailiu, šeštadienio pietums pagaminau jas, o ne, tarkime, cepelinus.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu jūs, kaip kad aš, mėgstate pelėsinį sūrį, būtinai pasigaminkite šias salotas. Ruduo, kai nunoksta vėlyvosios kriaušės, subręsta naujas graikinių riešutų derlius ir uždera cikorijos - pats tinkamiausias metas tą padaryti. Tiesa, tai - klasikinis prancūziškas šių salotų variantas. Tačiau jeigu kuris nors ingredientas jums nepriimtinas ar neprieinamas, nenusiminkite. Vakarų šalyse šios salotos tokios populiarios, kad egzistuoja daugybė jų variantų. Tarkime, vietoje cikorijų gali būti naudojami gražgarsčių lapeliai, salotinės sultenės ar frisée salotos. Vietoje kriaušių - obuoliai. Vietoje prancūziško roquefort'o - itališka gorgonzola, angliškas stilton ar bet kuris kitas sūris su mėlynuoju pelėsiu. Vietoje graikinių riešutų - lazdyno riešutai arba migdolai.

Įvairiai gaminami ir užpilai salotoms. Klasikinis prancūziškas pasirinkimas - tai saldžiarūgštis padažas su medumi ir garstyčiomis, toks pats, kaip ir gaminamas prie burokėlių ir salotinių sultenių salotų. Tačiau realybėje kiekvienas žmogus susikuria savo mėgstamiausią padažą, pradedant elementariausiu (aliejus, šaukštelis acto ir žiupsnelis druskos), baigiant sudėtingais ir rafinuotais restoranų šefų kūriniais.

Ir dar - kriaušių, pelėsinio sūrio ir riešutų derinys toks vykęs, jog prancūzai - ir ne tik prancūzai - jį naudoja gamindami ne tik salotas, bet ir kitokius patiekalus, tarkime, mažus sumuštinukus arba užkandinius pyragus. Taigi, pašniukštinėkite, ir būtinai aptiksite receptą, kurį susigundysite išmėginti. Beje, patiekalai su riešutais ir sūriu labai sotūs. Suvalgę po didelę lėkštę salotų (aš jas patiekiau kaip pagrindinį patiekalą), mes išvažiavome į mišką, vaikštinėjome ten kokias 4 valandas ir nesijautėme išalkę. Jeigu jūs salotas tieksite tik kaip vieną iš užkandžių, būtinai mažinkite porcijas, antraip kiti patiekalai taip ir liks neparagauti :)

Nuotrauka Kristinos

Salade d'endives aux poires et au roquefort - cikorijų salotos su kriaušėmis ir roquefort'o sūriu 

Ingredientai: (išeis 1 didelė arba 2 mažos porcijos)

1 cikorijų gūžė

1 didelė, sultinga, saldi kriaušė*

~ 50-70 g roquefort'o sūrio 

2-3 v.š. rupiai susmulkintų ir lengvai pakepintų graikinių riešutų

Padažui:

1 a.š. medaus

1 a.š. garstyčių

1-2 v.š. citrinos sulčių balto vyno acto

Žiupsnelis druskos ir pipirų

2-3 v.š. graikinių riešutų aliejaus

1. Cikorijos lapelius išdėliokite lėkštėje, dalį jų galite supjaustyti ir suberti į lėkštės centrą. Kriaušę padalinkite į 4 dalis, išpjaukite sėklalizdžius, tuomet kiekvieną ketvirtį susmulkinkite norimo dydžio gabaliukais arba supjaustykite plonomis skiltelėmis. Sudėkite ant cikorijos lapų. Ant salotų užtrupinkite sūrio ir pabarstykite jas graikiniais riešutais. 
2. Pagaminkite padažą. Nedideliame indelyje išrinkite medų, garstyčias, citrinos sultis arba actą, druską ir pipirus. Įpilkite aliejaus ir ir energingai paplakite, kad padažas taptų vientisas. 
3. Padažu apšlakstykite salotas ir tuojau pat jas tiekite.

* Jeigu kriaušės labai kietos ir/ar turi per mažai saldumo, jos gali būti trumpai (1-3 min., kad dar neprarastų tvirtumo) apverdamos cukraus sirupe arba apšlakstomos medumi bei citrinos sultimis ir apkepamos orkaitėje (~ 5-10 min.).

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: daug jų buvo, svarbesni čia, čia, čia ir čia.

Kriaušių džemas su citrina

Kaip buvo įprasta anais laikais, proseneliai ištekino dukteris, paskirdami joms geras dalis, jauniausiąjį sūnų išmokslino ir išleido į smetoninės Lietuvos karininkus, o ūkį paliko vyriausiajam, mano seneliui Motiejui. Regis, nė vienas vaikas nesijautė nuskriaustas, nes jokių nesusipratimų, susijusių su turtiniais reikalais, mūsų giminėje neiškildavo. Juo labiau, kad praūžus kolektyvizacijai, senelių žemė buvo nusavinta, ūkiniai pastatai nugriauti paaiškinus, esą reikia rąstų kolchozui statyti, gyvuliai išvesti liaudies reikmėms, o ir patys seneliai tik per plauką išvengė nemokamos ekskursijos į Sibirą. Ir vis dėlto kiekvieną rudenį, stojus talkų metui ir ta proga susirinkusiems giminaičiams išėjus į laukus kasti bulvių ar rauti runkelių, aidint garsiam juokui, vyresnioji karta mėgdavo "perdalinti" tėviškės turtą. Vienam netikėtai prireikdavo suklypusio tvartelio, antram - šuns būdos, trečiam - prosenelės verpimo ratelio, o tetulė Marija pareikšdavo, kad jai iki pilnos laimės trūksta tik sprangės grūšios. Pabaigę darbus ir sočiai pavakarieniavę, giminaičiai išsiskirstydavo pamiršę visas "dalybas", bet atėjus kitai rudeninei talkai, vėl iškildavo palikimo klausimas. Tie patys žmonės, iš paskutiniųjų mėgindami vienas kitą pranokti šmaikštumu, pageidaudavo jau visai kitų dalykų. Tik tetulė Marija likdavo tvirta - kaip ir kasmet, ji vėl pareikšdavo pretenzijas į sparngę grūšią, nė neketindama jos niekam perleisti, ir savo nuomonės nepakeitė iki pat mirties.

Nuotrauka Kristinos

Milžiniško dydžio, garbaus amžiaus sprangė grūšia iš tikrųjų atrodė įspūdingai. Ji augo visai netoli miško, sodo pakraštyje, apsupta lazdynų, šakos rėmė dangų, o kadangi pro jos tankų vainiką sunkiai prasiskverbdavo šviesa, žolė po medžiu buvo visai reta. Vaisių ji prinokindavo nemažai, ir tų kriaušaičių skonis buvo pusė bėdos, bet iki soties jų niekada neprivalgydavome. Mat kriaušės nokdavo taip aukštai, kad jų pasiekti nepadėdavo net ilgiausios kopėčios, o nukritusios žemėn dažniausia ištikšdavo ir būdavo iškart apipuolamos spiečiaus širšių. Štai kodėl vieną žiemą tėtis iškirto ir sprangę grūšią, ir senuosius lazdynus, o atėjus pavasariui toje vietoje prisodino jaunų vaismedžių.

Dabar mūsų sode auga net keli kriaušių medžiai, sunokinantys didelius, sultingus ir saldžius vaisius. Atrodo neįtikėtina, jog kriaušių kadaise taip stigo. Be sprangės, kitame sodo gale augo dar viena kriaušė, bet ji vedė mažus, kietus ir ne itin skanius vaisius, ir didžiausias to medžio privalumas buvo tvirta nuožulni šaka, ant kurios mums, vaikams, metų metais būdavo kabinamos supynės. Tiesa, kartą ar du per vasarą tėtis parnešdavo didelių ir skanių kriaušių... iš miško, mat berinkdamas raudonikius buvo aptikęs niekieno medį, kažkokiu nepaaiškinamu būdu išdygusį tarp drebulių, skroblų ir ievų. Tačiau ir šis medis stiebėsi į padanges, skinti kriaušes buvo nepatogu, ir aš iki šiol nesuprantu, kaip tėtis įsigudrindavo įsikabaroti į jo viršūnę. Užtai mus ištikdavo tikra laimė, kai gretimame vienkiemyje gyvenantys kaimynai, geraširdžiai senukai, laikantys bites, pakviesdavo pasirinkti kriaušių iš jų sodo - grįžus namo su pilnu krepšiu, laukdavo puota.

Nuotrauka Kristinos

Kadangi ilgus metus mūsų namuose kriaušių pertekliaus nebuvo, dažniausia jas valgydavome šviežias, o tos, kurios atlikdavo, būdavo sudžiovinamos ant pečiaus ir žiemą dedamos į kompotus bei saldžias sriubas. Kitokių kriaušių konservavimo būdų aš nežinojau, o ir nebuvo jokio poreikio jais domėtis. Tačiau dabar padėtis pasikeitė: net kai kriaušės tėvų sodyboje pramečiuoja, apsčiai jų ganu iš šešuro, kuris yra geras sodininkas, ir puikiausių vaisių priaugina net mažame sodo sklypelyje. Tačiau tuomet, kai nusprendžiau išsivirti kriaušių džemo, paaiškėjo, jog patikimų receptų nėra labai daug: mat kriaušės yra švelnaus skonio, mažai pektino turintys vaisiai, todėl dažniausia jos konservuojamos sirupe arba maišomos perpus su tokiais priedais kaip bruknės ar pan.

Maisto istorikai teigia, kad europiečiams labai ilgai nesisekė išvesti didelių, sultingų kriaušių, nors mažos laukinės ar puslaukinės kriaušaitės čia augo ir buvo valgomos nuo seniausių laikų. Labiausia naujomis kriaušių veislėmis rūpinosi prancūzai - būtent jiems XIX a. viduryje galų gale pavyko užauginti kriaušes, daugmaž atitinkančias dabartinius mūsų standartus. Iš Prancūzijos ir naujosios kriaušių veislės, ir kriaušių patiekalų receptūros plito į aplinkinius kraštus. Šįkart aš susiviliojau airišku kriaušių džemo receptu, kuris, regis, nėra nei labai senas, nei ypač plačiai paplitęs: atrodo, airiai iki šiol dažniau augina mažas tvirtas kriaušes, iš kurių gamina perry - į sidrą panašų alkoholinį kriaušių gėrimą. Vis dėlto mažiausia šimtmetį kriaušių džemai šioje šalyje irgi verdami. Darina Allen, pristatydama tradicinę airių virtuvę, siūlo jį pagardinti ruduoju cukrumi, citrinos žievele bei sultimis ir gabaliuku sviesto. Rezultatas? Daug geresnis negu tikėjausi. Rudasis cukrus kriaušėms suteikia ne tik saldumo, bet ir karamelės prieskonį, citrina akivaizdžiai pagilina džemo skonį, o net nedidelis sviesto kiekis suteikia jam papildomo švelnumo ir glotnumo. Tiesa, aš siūlau į kriaušių džemą dėti perpus mažiau cukraus. Recepto originale siūloma į 1,3 kg kriaušių dėti 1,1 kg cukraus, bet, mano manymu, jo tiek tikrai nereikia: kriaušių skiltelėms sukritus, jos plauko didžiuliame kiekyje sirupo, kuris nenugaruoja net 1 val. pavirus džemą. Bent jau aš pusę sirupo nupyliau ir sunaudojau kitiems patiekalams, o kriaušes pertryniau su likusia puse - tuomet džemas buvo puikios konsistencijos, ne per kietas ir ne per skystas.

Kriaušių džemą galima naudoti kaip ir bet kurią kitą uogienę - valgyti su balta duona arba su blynais, pertepti įvairius kepinius ir t.t. Tačiau man labai gardu ją patiekti prie ožkos ar kitokių sodresnio skonio sūrių - panašiai kaip raugerškių džemą, batatų džemą ar sedulų uogienę.

Nuotrauka Kristinos

Pear jam - kriaušių džemas su citrina

Ingredientai: (išeis maždaug 750 ml stiklainis džemo)

~ 1,3-1,5 kg kriaušių

1-2 v.š. sviesto

500 g šviesiai rudo cukraus (Demerara ar pan.)*

1 didelės citrinos žievelė ir sultys 

1. Kriaušes nuplaukite ir kiekvieną padalinkite į 4 dalis. Nuo kriaušių ketvirčių nulupkite žievelę, išpjaukite sėklalizdžius, o kriaušių minkštimą supjaustykite smulkiais kubeliais arba plonomis riekelėmis. 
2. Prikaistuvyje, kuriame virsite uogienę, ištirpdykite sviestą. Sudėkite paruoštas kriaušes, išmaišykite, uždenkite puodą ir ant mažos ugnies kaitinkite, kol kriaušės suminkštės. Tuomet supilkite cukrų, išmaišykite ir ant nedidelės ugnies, atidengtame puode virkite apie 30 min. arba ko kriaušės taps labai minkštos. 
3. Sudėkite nutarkuotą citrinos žievelę ir išspaustas bei per tankų sietelį perkoštas citrinos sultis ir virkite dar apie 30 min., arba kol džemas bus norimo tirštumo. Tikslaus virimo laiko pasakyti neįmanoma, nes jis gali įvairuoti, priklausomai nuo pasirinktų kriaušių sultingumo, prikaistuvio rūšies, ugnies dydžio ir t.t. - tiesiog vadovaukitės savo nuojauta ir nukaiskite džemą tuomet, kai manysite, kad jis išviręs. Kitaip negu obuoliai, verdamos kriaušės beveik nesukrenta, todėl džemas greičiausia atrodys kaip tirštas sirupas su permatomais kriaušių gabaliukais. Jei norite, kad džemas būtų vientisos konsistencijos, galite jį pertrinti elektriniu smulkintuvu, tuomet dar kartą užvirinti (aš taip ir padariau). 
4. Paruoštą džemą supilstykite į švarius indus. Jeigu verdate jį žiemai, užsukite dangteliais**, jeigu greitam naudojimui - atvėsinkite, uždenkite ir laikykite šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje.

* Originaliame recepte rekomenduojama dėti 1,1 kg cukraus, bet tokiu atveju uogienė bus labai saldi ir apyskystė, todėl aš siūlau cukraus kiekį mažinti.

** Aš šį džemą esu gaminusi tik greitam valgymui, todėl negaliu pasakyti, kaip jis (ar bet koks kitas džemas, į kurį dedama sviesto) stovėtų per žiemą.

Nuotrauka Kristinos

P.S. Jeigu ieškote kriaušių džemo recepto, gali būti, jog jus sudomins imbierinė kriaušienė - nepatingėkite žvilgtelėti :)

Recepto šaltinis čia:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 311.

Virtiniai su džiovintų kriaušių įdaru

Jeigu jūs, kaip kad aš, vis dar turite vasarą savo pačių prisidžiovintų vaisių, dabar pats metas juos naudoti. Užpernai įkėliau plokštainio su džiovintais obuoliais ir slyvomis receptą, na o šią žiemą pasidalinsiu viena idėja, kaip panaudoti namines džiovintas kriaušes (šviesiai geltonos ir cukruotos iš parduotuvės čia netiks).

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas priklauso tradicinei Slovėnijos virtuvei. Karintija (slovėn. Koroška), vienas iš šiaurinių Slovėnijos regionų, be kitų gardumynų garsėja ir savo virtiniais. Jų įvairovė nemenka: šiame regione jie gaminami su obuoliais, slyvomis, sorų kruopomis, grikiais, ryžiais, bulvėmis, sūriu, varške ir, žinoma, džiovintomis kriaušėmis. Pastarieji vadinasi kvočevi nudlni. Žodis kvoca (arba kloca) Mislinjska bei Dravska slėniuose reiškia džiovintos kriaušės, o nudlni, kaip nesunku suprasti - miltines kišenes, t.y. virtinukus. Tradiciškai tai stačiakampio arba kvadrato formos pakankamai dideli ir - iš savo patirties galiu pasakyti - sotūs virtiniai (atsidarykite pirmąją nuorodą ir pažiūrėkite foto įrašo apačioje - pamatysite, kad maniškiai palyginti maži :). Slovėnijos virtuvėje virtinių su kriaušėmis panaudojimas platus: jie gali būti valgomi kaip saldus pagrindinis patiekalas arba desertas, patiekiami su spirgučiais kaip garnyras prie pagrindinių patiekalų arba net valgomi su tuo pačiu vandeniu, kuriame virė, t.y. tapti savotiškos virtinukų sriubos komponentu (tiesa, pastarasis patiekimo būdas šiuolaikinėje slovėnų virtuvėje baigia nunykti). Aš virtinius gaminau kelis kartus ir patiekiau kaip saldų pagrindinį vakarienės patiekalą - buvo išties gardu. Ir verta pakartoti ateinančią žiemą :) 

Nuotrauka Kristinos

Kvočevi nudlni - virtiniai su džiovintų kriaušių įdaru

Ingredientai: (maždaug 6 nemažoms porcijoms)*

Tešlai:

500 g kvietinių miltų (ir dar stalui pabarstyti kočiojant tešlą)

1 kiaušinis

1 v.š. taukų arba aliejaus

Žiupsnelis druskos

Drungno vandens

Įdarui:

250 g džiovintų kriaušių (naminių, cukruotos iš parduotuvės netiks)

Cukraus (pagal skonį)

1 kiaušinis

1-2 v.š. brendžo

2-6 v.š. džiūvėsėlių arba 1-2 sužiedėjusios baltos duonos riekelės 

Patiekiant:

Sviesto

Džiūvėsėlių

Cukraus

Cinamono

1. Sumaišykite persijotus miltus ir žiupsnelį druskos. Įmuškite kiaušinį, sudėkite riebalus ir, pildami drungną vandenį, suminkykite ne per kietą, bet prie rankų nelimpančią tešlą. Įvyniokite į maistinę plėvelę ir palikite brinkti, kol prireiks. 
2. Paruoškite kriaušių įdarą. Jeigu norite, kriaušes galite iš vakaro pamerkti, o kitą dieną susmulkinti smulkintuvu arba sumalti (jeigu reikia, prieš tai išimkite sėklas ir sėklalizdžius), įpilti apie pusę puodelio vandens ir ant mažos ugnies virti, kol suminkštės, o vanduo išgaruos. Jeigu kriaušių iš anksto neužmerkėte, užpilkite jas vandeniu, išvirkite, nusunkite, jeigu reikia, išimkite sėklas, tuomet susmulkinkite smulkintuvu arba sumalkite. 
3. Svarbiausias momentas - į kriaušių įdarą tinkamai sudėti prieskonius. Tikslių kiekių pasakyti negalima, nes skirtingų rūšių kriaušės yra skirtingų skonių. Jeigu jos labai saldžios, cukraus gali išvis neprireikti, jeigu kiek prėskos - įdėkite cukraus pagal skonį. Aš (ne pagal instrukciją :) į įdarą būtinai dedu žiupsnelį druskos, o jeigu kriaušėse nėra nė kiek rūgštumo - įspaudžiu truputį citrinos sulčių. Pagardinkite šlakeliu brendžio ar kitokio kvapnaus stipraus alkoholio. Būtinai paragaukite, ir kai įdaras bus norimo skonio, įmuškite kiaušinį. Išmaišykite ir jeigu įdaras praskydo, įdėkite reikiamą kiekį džiūvėsėlių arba labai smulkiai supjaustytos baltos duonos kubelių. Džiūvėsėliai turėtų padėti sureguliuoti įdaro tirštumą, be to, jie sušvelnina intensyvų kriaušių skonį. 
4. Kai tešla ir įdaras paruošti, gaminkite virtinius. Tradicinis būdas juos gaminti - iš dalies tešlos iškočioti stačiakampį lakštą, viename jo krašte visa eile kas keliolika centimetrų dėti po gerą desertinį šaukštą įdaro, tuomet lakštą perlenkti perpus, paspausti tarpus tarp įdaro kauburėlių ir gerai užspausti tešlos kraštus. Tuomet specialia pjaustykle (ratuku) arba tiesiog peiliu atidalinti virtinukus - viena jų kraštinė turėtų būti sulenkimo vieta, kitos trys apipjautos. Tiesą sakant, man sunku tolygiai ir plonai iškočioti didesnį tešlos lakštą, todėl aš naudoju kitą, laiko patikrintą būdą. Iš tešlos suformuoju ne per storą volelį, jį supjaustau daugmaž vienodais gabaliukais. Vieną tešlos gabaliuką iškočioju į apskritimą, dydžio maždaug kaip desertinė lėkštelė. Dedu desertinį šaukštą įdaro, perlenkiu perpus, žiūrėdama, kad viduje neliktų oro. Užspausti virtinio kraštai turėtų būti platesni negu virtinių, kuriuos reikia užlipinti kasele. Aš šiuos kraštus tiesiog apipjaustau iš trijų pusių taip, kad virtinis įgytų stačiakampio formą. Darbas greitesnis negu atrodo, nes virtiniai turi būti pakankamai nemaži, vienai porcijai visai užtenka 5-7. Jeigu naudosite pjaustymo ratuką banguotu krašteliu, virtiniai atrodys dekoratyviau. 
5. Pagamintus virtinius dėkite į verdantį vandenį ir virkite 10-15 min., tuomet išgriebkite ir patiekite su norimais priedais. Aš juos tiekiu kaip saldų patiekalą, todėl kol verda virtiniai, nedidelėje keptuvėje išlydau sviestą, dedu džiūvėsėlius ir pamaišydama pakepinu, kol jie tampa auksinės spalvos. Virtinius apšlakstau sviesto ir džiūvėsėlių mišiniu, pabarstau cinamonu ir cukrumi (su cukrumi nepersistenkite, nes kriaušių įdaras bus pakankamai saldus). Jeigu norite, šiuos virtinius galite tiekti ir su spirgučiais.

* Iš nurodyto produktų kiekio išeina virtinių gausiai šeimynai, todėl jeigu valgytojų nedaug, ingredientų kiekius mažinkite perpus. Žinoma, galima gaminti ir daugiau virtinių, o paskui juos užšaldyti (aš nebandžiau). Kitas, mano mėgstamas variantas: pagaminti nurodytą kiekį tešlos ir įdaro, o sunaudoti tik pusę. Suvyniota į maistinę plėvelę tešla ir sandariai uždengtas įdaras šaldytuve gali drąsiai išbūti 1-2 paras; iš tokių atidėtų "pusgaminių" patogu greitai paruošti, tarkime, šeštadienio pusryčius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.