Karšti sumuštiniai su lydytu sūriu

Štai ir atėjo laikas paskelbti paskutinįjį tekstą, priklausantį mano pamąstymų apie margariną mini ciklui :) Nes kalbėti apie margariną ir nepaminėti Amerikos, būtų nei šis, nei tas. Žinoma, liko ir daugiau nepaliestų šio produkto vartojimo aspektų, bet JAV ir margarino meilės ir neapykantos istorija, mano akimis žiūrint, yra ypatinga.

Kaip žinia, margariną sugalvojo prancūzas Hippolyte Mège-Mouriès, pristatęs pasauliui savo produktą 1869 m. Dabar vieni už tai jį garbina, o kiti nekenčia :) Tačiau, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad išradėjo tėvynainiai margarino per daug nepamėgo. Jis buvo naudojamas gana ribotai (pirmiausia maitinant Napoleono armijos kareivius), bet iš esmės dauguma Prancūzijos gyventojų į margariną iškeisti savo numylėto sviesto nė nemanė. Ko gero todėl margarino gaminimo technologija netrukus buvo parduota olandams, o jau iš čia naujasis sviesto konkurentas pasklido po pasaulį. Įskaitant, be abejo, ir Ameriką. Amerikiečiai gana greitai įvertino margarino privalumus - tiksliau, vieną privalumą - daug žemesnę negu sviesto kainą; tad nieko nelaukiant, jau 1874 m. JAV buvo atidaryta pirmoji margarino gamykla. Tačiau kai margarinui atsirado galimybė įsitvirtinti Naujojo pasaulio rinkoje, įsikišo sviesto gamintojai. Pienininkystės sektoriuje dirbę žmonės suprato, kad margarinas gali stipriai pakenkti pelningam sviesto verslui, todėl ėmėsi visų įmanomų priemonių rinkai apsaugoti. Ginant ūkininkų interesus, margarino gamintojai ir pardavėjai buvo apdėti papildomais mokesčiais, o patį margariną buvo reikalaujama žymėti taip, kad parduotuvėje jo nebūtų įmanoma supainioti su sviestu. Kad margarinas atrodytų nepatraukliai, atskirose JAV valstijose jį buvo reikalaujama dažyti rožine, raudona ar net juoda spalva. Gauti geltono margarino (bent jau legaliai) buvo įmanoma tik vienu būdu: pirkti jį išvis nedažytą, baltai pilkšvą, o tuomet įspausti į jį kapsulę su geltonais maistiniais dažais, kuri būdavo pridedama prie margarino pakuotės. Su jais išsukus margariną, pastarasis savo išvaizda supanašėdavo į sviestą. Papildomi mokesčiai margarinui bei reikalavimai, kad jo spalva būtų kitokia negu sviesto, kai kuriose JAV valstijose buvo panaikinti tik XX a. pabaigoje. Bet jeigu manote, jog tai pati griežčiausia šalis margarino mėgėjams, klystate, nes, tarkime, Kanadoje, Kvebeko provincijoje, geltoną margariną leista pardavinėti tik 2008 m. Ir čia visai ne pokštas.

1949 m. pavasarį amerikietės protestuoja prieš dirbtinai pakeltas margarino kainas. Corbis foto iš čia.

Be to, kad griebėsi teisinių priemonių, JAV sviesto gamintojai stengėsi pakirsti ir margarino reputaciją. Jie įtikinėjo pirkėjus, kad sviestas turi būti gaminamas pieninėse, o ne skerdyklose, mat iš pradžių margarinui gaminti buvo naudojamas ne tik aliejus, bet ir gyvulinės kilmės riebalai. Ir tuomet, kai atrodė, jog margarinas nebeturi jokių šansų (ne itin konkurencinga kaina, nepatraukti išvaizda, sumenkinta reputacija), atslinko II pasaulinis karas, kuris pakeitė margarino istoriją. Ne tik Europoje, bet ir JAV ėmė trūkti daugelio maisto produktų, jie buvo normuojami ir keičiami pigesniais pakaitalais. Margarinas ne tik atkeliavo ant amerikiečių stalų - užaugo ištisa jaunimo karta, kuri menkai tepažino sviesto skonį. Buvo pradėta reikalauti, kad margarino gamintojams ir pardavėjams būtų panaikinti suvaržymai; pamažu jie ir buvo naikinami. Tačiau didžiausias margarino populiarumas susijęs su medicinos sfera: XX a. viduryje JAV gydytojai paskelbė, kad kovojant su širdies ir kraujagyslių ligomis, būtina griežtai riboti gyvulinės kilmės riebalus. Margarino gamintojai, kurie jau karo metais buvo beveik visiškai atsisakę gyvulinės kilmės žaliavos, savo produktą ėmė gaminti išimtinai iš aliejaus. Ir, žinoma, skelbti, kad margarinas yra nepaprastai sveika alternatyva sviestui. Su laiku buvo išsiaiškinta, kad tas sveikumas labai sąlyginis, ir margarino gamintojai sulaukdavo bausmių už klaidinančią reklamą. Bet tai buvo vėliau. O XX a. viduryje dauguma amerikiečių tikėjo, kad nėra sveikesnių riebalų už margariną, kurį 1959 m. reklamavo net pirmoji šalies ponia Eleanor Roosevelt (video čia). Margarino pardavimai pasiekė neregėtas aukštumas.

Nenuostabu, kad 1950-1980 m. laikotarpiu JAV atsirado daugybė receptų, kepiniams ir ne tik kepiniams rekomenduojančių naudoti būtent margariną. Kai kurie anų laikų išradimai tapo tikra amerikiečių virtuvės klasika: karšti sumuštiniai su lydytu sūriu (ang. grilled cheese sandwich arba tiesiog grilled cheese) yra kaip tik iš tokių. XX a. pradžioje buvo sugalvota pardavinėti suraikytą forminę duoną, o štai 1965 m. pasirodė porcijinis lydytas sūris, t.y. tas pats mums gerai pažįstamas sūris, kurio kiekviena plonytė riekelė supakuota į atskirą pakuotę. Karšto sūrio sumuštinio gimimas buvo užprogramuotas. Nuo kitų karštų sumuštinių amerikietiškasis skyrėsi tuo, kad riebalais tepamos ne vidinės, o išorinės duonos riekelių pusės. Taip riekelės gražiai apskrunda ir suminkštėja, o tarp jų suspaustas sūris išsilydo. Tradiciškai šiam sumuštiniui naudojamas margarinas - juk tai su margarinu užaugusios ir jo sveikumu tikinčios pokario kartos išradimas. Tiesa, dabar šiems sumuštiniams nė kiek ne rečiau naudojamas ir sviestas, tačiau kai kurie vyresnės kartos amerikiečiai tvirtina, kad čia reikia naudoti margariną - ir tik jį. Jūsų teisė rinktis :) Sūris čia turėtų būti amerikietiškas, vadinamasis American cheese, bet kiek aš patyriau, lydytas porcijinis President Cheddar sūris, kurio galima aptikti kiekviename Lietuvos prekybos centre, yra visiškai geras jo atitikmuo - bent jau tiek, kiek aš atsimenu sūrio skonį iš tų laikų, kai gyvenau JAV. Kai kada į sumuštinio vidų dedama papildomų ingredientų (daržovių, kepintos šoninės, padažo), arba, prieš kepant, jis papildomai apvliojamas tarkuotame sūryje. Klasikiniam sumuštiniui patobulinimai nereikalingi, bet norintiems valia eksperimentuoti.

Amerikiečiai mėgsta karštus sumuštinius su lydytu sūriu, valgo juos įvairiomis progomis, kad ir pusryčiams su arbatos puodeliu. Tačiau dažniausia šie sumuštiniai patiekiami su paprasta trinta pomidorų sriuba - amerikiečiams tai toks pats klasikinis derinys, kaip mums šaltibarščiai ir bulvės :) Ką aš galiu pasakyti: netgi elementariausia pomidorų sriuba su šiais lydyto sūrio sumuštiniais yra pakylėjama į kitą lygį. Gardu, sotu, šiek tiek nuodėminga ir itin tinkama vėsiam metų laikui. Pomidorų sriuba gali būti bet kokia, kokią tik mėgstate ir kokią sugalvojate. Beje, virta iš skardinių labai atitinka XX a. vidurio amerikečių filosofiją, kai buvo itin mėgstamas konservuotas maistas ir įvairūs pusgaminiai skardinėse bei pakeliuose. Taigi, skanaus :) 

Nuotrauka Kristinos 

Karšti sumuštiniai su lydytu sūriu 

Ingredientai: 

Baltos duonos riekelių 

Margarino (tiks Vilnius kepiniams) arba minkšto sviesto, labai tiktų sūdytas

Porcijinio lydyto sūrio (aš naudoju President Cheddar) 

1. Šiems sumuštiniams dažniausia naudojama balta forminė sumuštinių duona, bet jeigu turite, pavyzdžiui, suraikyto batono, tiks ir jis, svarbu, kad riekės būtų daugmaž vienodo dydžio ir ne itin storos. Imkite porinį skaičių duonos riekelių. 
2. Kiekvienos riekės vieną pusę užtepkite labai plonu riebalų sluoksniu - geriausia taip, kad margarinas arba sviestas beveik susigertų į duonos poras. Jeigu naudojate margariną, geriausia, kad jis būtų su kuo riebesnis ir su kuo mažiau priedų (toks, kaip Vilnius kepiniams), nes margarinas su daug priedų nuo didelės kaitros gali pakeisti savo skonines savybes. 
3. Išpakuokite sūrio riekeles - tradiciškai vienam sumuštiniui naudojamos dvi lydyto sūrio riekelės.
4. Įkaitinkite keptuvę, ugnį sumažinkite iki kiek mažesnės negu vidutinė. Į keptuvę, riebalais patepta puse į apačią, dėkite pusę duonos riekelių. Ant jų greitai sudėkite po 2 sūrio riekeles, o ant sūrio - likusias duonos riekeles margarinu arba sviestu į viršų. Kepkite, kol apatinės duonos riekelės gražiai apskrus, tuomet sumuštinius apverskite ir apkepkite antrą jų pusę. Per tą laiką sūris turėtų įšilti ir išsilydyti - kad rezultatas nenuviltų, svarbu kepti lėtai, ant nedidelės ugnies. 
5. Išėmę sumuštinius, juos perpjaukite įstrižai per pusę ir tiekite su trinta pomidorų sriuba arba kitais norimais priedais.

Nuotrauka Kristinos 

Karštus sumuštinius su lydytu sūriu galite valgyti su bet kokia pomidorų sriuba. Žinau, kad į mano puslapį užklysta žmonių, kurie gamina retai ir mažai, tad jiems parašysiu, kaip verdu pačią paprasčiausią, klasikinę trintą pomidorų sriubą :) Ko gero ilgiausia užtruks paruošiamasis darbas - išvirti naminį vištienos sultinį, bet investuoti į šį darbą valandėlę tikrai verta. Beje, tą padaryti galima  ir iš vakaro.

Trinta pomidorų sriuba

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms) 

1 vidutinio dydžio svogūnas 

2-3 česnako skiltelės 

Sviesto arba aliejaus (svogūnams pakepinti)
1-2 v.š. miltų 

~ 50 g pomidorų be odelės (ne sezono metu naudokite savo sultyse konservuotus pomidorus be priedų) 

~1,5 l naminio vištienos sultinio 

Prieskoninių žolelių (šviežių arba džiovintų) 

Druskos, cukraus (labai tiktų rudas), pipirų (pagal skonį) 

Nebūtinai: grietinėlės ir/ar petražolių (papuošti)

1. Svogūną ir česnaką susmulkinkite. Puode, kuriame virsite sriubą, išlydykite sviestą arba įkaitinkite aliejų, sudėkite svogūnus ir česnakus ir pamaišydami troškinkite, kol jie suminkštės, bet nepakeis spalvos. Įdėkite 1-2 v.š. miltų, išmaišykite, ir pakepinkite dar apie minutę. 
2. Sudėkite smulkintus pomidorus be odelės, išmaišykite. Kai užvirs, supilkite sultinį ir užvirkite dar kartą. Gali atrodyti, kad sriuba skysta, bet vėliau ji sutirštės. Virkite apie 15-20 min., arba kol visos daržovės bus labai minkštos. Tuomet puodą nukaiskite ir sriubą pertrinkite smulkintuvu (galima ir senoviškai - per sietelį, bet užtruks ilgiau).
3. Pertrintą sriubą vėl užvirinkite ir sudėkite prieskonius: druską, cukrų (jo ypač reikės, jeigu naudosite konservuotus pomidorus, kurie neturi natūralaus saldumo), pipirus, prieskonines žoleles. Kai sriuba bus norimo skonio, puodą nukaiskite. 
4. Prieš patiekdami, jeigu norite, papuoškite grietinėle ir/ar smulkintomis petražolėmis.

Svarbiausi receptų šaltiniai: čia, čia, čia ir čia.

Sherry trifle - sluoksniuotas pudingas su cheresu

Jeigu jūs mėgstate kepti, nė neabejoju, kad esate susidūrę su Mary Berry receptais. Ši Didžiosios Britanijos šefė kepinių srityje laikoma dideliu autoritetu. Ji yra išleidusi kelias dešimtis pripažinimo ir solidžių tiražų sulaukusių knygų, jau nekalbant apie TV laidas, straipsnius spaudoje bei receptus internete. Mary Berry Klasikinė virtuvė (nors ir blogai išversta į lietuvių kalbą) - viena labiausia naudojamų knygų mano virtuvėje.

Tačiau šiandien apie Mary Berry nusprendžiau parašyti, norėdama pratęsti roksams skirtame pasakojime pradėtą margarino temą. Istorija čia tokia: kaip teigiama, Mary Berry (ir, aišku, kitų šefų) dėka Didžiojoje Britanijoje žmonės ėmė vis daugiau kepti namuose, o dėl to bene labiausia džiaugėsi... sviesto gamintojai. Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, pati Mary Berry dėl to atrodo šiek tiek nustebusi. Mat, kitaip negu didžioji dauguma britų - ir ne tik britų - šefų, ji kai kuriems klasikiniams kepiniams (pirmiausia vadinamajam Viktorijos pyragui, angl. Victoria sponge) kepti kone primygtinai rekomenduoja naudoti ne sviestą, o margariną. Kodėl? Anot šefės, margarinas visuomet būna reikiamo minkštumo, o naudoti sviestą sudėtingiau: žmonės arba jį perkaitina, arba naudoja per šaltą, ir tuomet prastėja kepinio kokybė. Mary Berry, remdamasi daugiamete patirtimi, tvirtina, kad dėl šios priežasties būtent su margarinu keptas biskvitas būna puriausias, gražiausia iškilęs ir geriausio skonio. Žinoma, ji turi aršių oponentų. Bet, kaip sakoma, visus taškus ant i sudėliojo vadinamasis "aklas testavimas", kuriame dalyvavo ir nuožmus margarino kritikas, šefas Michel Roux Jr. O štai jums siurprizas: visi ragavusieji laurus skyrė pyragui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo keptas su margarinu.

Atsidarę šią nuorodą rasite straipsnį ir video, kuriame "aklo testavimo" metu Mary Berry nuginkluoja oponentus, kritikavusius kepinius su margarinu.

Tad kokios gi išvados? Šiais pertekliaus laikais, kitaip negu karo metais, margarinas kepiniams dažnai naudojamas ne ekonominiais sumetimais, bet todėl, kad su juo kepti lengviau, o kai kurie kepiniai tokiu atveju pavyksta geriau negu pasirinkus sviestą. Tai, žinoma, nereiškia, kad visiems ir visuomet privalu kepti su margarinu. Jeigu jūs itin atidžiai renkatės visus maisto produktus, kuriuos dedate į burną, o vien pagalvojus apie margariną, kąsnis užstringa gerklėje, tuomet, be abejo, kepkite tik su sviestu ir/ar aliejumi. Antra vertus, jeigu esate iš tų, kurie į kepinius pirmiausia žiūri kaip į nuodėmingo malonumo šaltinį (būkime atviri: biskvitui naudojami balti miltai, cukrus ir riebalai, kokie jie bebūtų, nėra pati vertingiausia mūsų valgiaraščio dalis), tuomet margarinas - racionalus pasirinkimas, nes kepinys su juo bus vykęs ir gardus. Kaip elgiuosi aš pati? Dažniausia kepu su sviestu, kurį parsivežu iš savo tėvų ūkio. Tačiau jeigu namie būna margarino - o retkarčiais taip nutinka, jeigu jo nusiperku, tarkime, roksams kepti ir nesunaudoju viso iš karto - sėkmingai iškepu biskvitą su margarinu. Atmetus emocijas, tenka pripažinti, kad techniniu požiūriu kepti su margarinu išties lengviau ir patogiau, o ir rezultatas nė karto nenuvylė.

Kepinių akademija - Vilniaus margarino gamyklos inicijuotas projektas. Jeigu margarinas jums - ne priešas, čia apsilankę rasite daugybę patarimų ir receptų, kaip kūrybiškai panaudoti šį produktą savo virtuvėje. 

Aš esu išbandžiusi nemenką pluoštą Victoria sponge tipo kepinių receptų. Beveik visi jie - su sviestu, dauguma - geri arba labai geri (pavyzdžiui, šis). Tačiau Mary Berry receptą su margarinu, kaip jau supratote, irgi išmėginau. Išties, jis nusipelno dėmesio; manau, tokį verta turėti savo kolekcijoje ir, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, juo pasinaudoti. Tačiau šiandien noriu pasiūlyti jums pasigaminti ne šiaip sau Viktorijos pyragą, o Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje taip mėgstamą trifle - kiek senamadišką, bet labai gardų sluoksniuotą pudingą su cheresu, ypač tinkamą didesnėms šeimos šventėms ar draugų susibūrimui. Gaminant jį, Viktorijos pyragas pertepamas uogiene, supjaustomas riekelėmis, sulaistomas cheresu ir sluoksniuojamas su pienišku kiaušininiu kremu, vaisiais bei plakta grietinėle. Šiais laikais trifle receptų yra begalės - jam naudojamos šviežios braškės ir avietės, šokoladas, migdolai, želė, kelių rūšių sausainiai ir t.t. Tačiau klasikinis sherry trifle daug paprastesnis - tradiciškai jis būdavo gaminamas Kalėdų laikotarpiu, todėl vietoje šviežių uogų buvo naudojami konservuoti vaisiai, dažniausia persikai. Beje, jie iki XX a. vidurio kukliau gyvenančiose šeimose laikyti pakankamai prabangiu priedu, o patį paprasčiausią trifle sudarydavo tik uogiene perteptas biskvitas ir pieniškas kiaušininis kremas. Niekuomet nemėginusiems gaminti šio deserto, gali atrodyti, kad jį sukomponuoti - ilgas darbas. Iš tiesų tai klaidingas įspūdis, nes Viktorijos pyragas užmaišomas ir iškepamas greitai, o kremas išverdamas per tą laiką, kol jis kepa. Bene ilgiausia užtrunka viską atvėsinti, o sluoksniavimas trunka vos 15-20 minučių. Paskui prireiks tik kantrybės, nes šis desertas valgomas ne iškart, bet rytojaus dieną.

Šįkart savąjį sherry trifle gaminau pagal dviejų šefių receptus: biskvitą su margarinu kepiau pagal Mary Berry, o patį desertą sluoksniavau, remdamasi Darina Allen rekomendacijomis. Beje, gaminant šį sluoksniuotą desertą, man patogiau naudoti žemesnes ir ilgesnes biskvito riekeles, todėl Viktorijos pyragą kepiau didesnio skersmens formoje negu rekomenduojama. Jeigu pyragą ketinate valgyti patį vieną, jį reikėtų kepti aukštesnį, t.y. naudoti mažesnio skersmens kepimo formą. Tokiu atveju pyragas pertepamas dviem - aviečių uogienės ir plaktos grietinėlės - sluoksniais, o jo viršus apsijojamas cukraus pudra. 

Pudingui paruoštos Viktorijos pyrago riekelės. Nuotrauka Kristinos 

Viktorijos pyragas su margarinu pagal Mary Berry

Ingredientai:

Biskvitui: 

4 kiaušiniai 

225 g smulkaus cukraus 

225 g kvietinių miltų (rekomenduojami savikėliai, aš naudojau paprastus 405D) 

2 a.š. kepimo miltelių 

225 g margarino (arba kambario temperatūros sviesto; aš naudojau margariną Vilnius kepiniams) 

Pertepimui: 

~ 230 g aviečių arba braškių uogienės* 

Nebūtinai: plaktos grietinėlės 

Cukraus pudros (pyragui apsijoti) 

Dvi apvalios 20 cm skersmens skardelės**

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Skardeles išklokite kepimo popieriumi, ištepkite riebalais ir pabarstykite miltais.
2. Jeigu naudojate virtuvinį kombainą, visus biskvitui skirtus ingredientus sudėkite į indą ir maišykite, kol masė taps vienalytė; stenkitės nepermaišyti. Jeigu neturite virtuvinio kombaino, geriausia iš pradžių margariną ištrinti su cukrumi, po vieną įmaišyti kiaušinius, galiausia suberti persijotus miltus ir kepimo miltelius. 
3. Jeigu naudojate vieną skardelę, masę supilkite į ją, jeigu dvi - masę padalinkite per pusę ir daugmaž vienodą jos kiekį supilkite į dvi skardeles. Kepkite apie 25 min. (jeigu visą masę supylėte į vieną skardą - apie 35 min.), arba kol pyragas gražiai pakils, švelniai parus ir šiek tiek atšoks nuo skardelės kraštų. 
4. Iškepusį pyragą išimkite iš orkaites, leiskite maždaug 5 min. pastovėti, tuomet išimkite iš skardelių (jeigu reikia, šonus perbraukite neaštriu peiliu) ir nulupkite kepimo popierių. Palikite ant grotelių, kad visiškai atvėstų. 
5. Atvėsusius biskvito diskus (arba, jeigu kepėte vienoje skardelėje, perpus perpjautą biskvitą) pertepkite uogiene. Jeigu pyragą planuojate valgyti patį vieną, ant uogienės sluoksnio galite užtepti papildomą plaktos grietinėlės sluoksnį. Perteptą pyragą apibarstykite cukraus pudra ir tiekite. 
6. Jeigu pyragą planuojate naudoti sluoksniuotam desertui, užteks jį tik pertepti uogiene ir supjaustyti riekelėmis. Man lengviausia tą padaryti taip: padalinti pyragą į 4 lygias dalis, tuomet kiekvieną ketvirtį supjaustyti nestoromis riekelėmis. (Ir žiūrėkite, kad, kol ateis laikas sluoksniuoti desertą, jūsų vaikai nesuvalgytų pusės pyrago, kaip kad yra nutikę man :) 

* Jeigu naudojate naminę uogienę, ją reikėtų pertrinti per sietelį, kad neliktų uogų sėklų. Šįkart aš aviečių uogienę maišiau perpus su raudonųjų serbentų drebučiais, nes sluoksniuotame deserte norėjau kiek rūgštesnės natos. 

** Aš turiu ir naudoju tik vieną skardelę o iškeptą ir atvėsusį biskvitą perpjaunu į dvi dalis ir pertepu uogiene. Nuotraukoje biskvitas gana žemas, nes jį kepiau didesnėje, 22 cm skersmens skardelėje.

Nuotrauka Kristinos

Sherry trifle - sluoksniuotas pudingas su cheresu

Desertą reikėtų pradėti gaminti, likus mažiausia parai iki valgymo. 

Ingredientai: (išeis maždaug 2 l talpos indas deserto, apie 8-10 porcijų) 

Viktorijos pyragas, perteptas uogiene ir supjaustytas riekelėmis (žr. receptą aukščiau) 

150-200 ml pusiau saldaus arba saldaus chereso (rinkitės kuo kokybiškesnį, konditerinis netiks) 

Nebūtinai: didelė skardinė konservuotų persikų (jeigu norite, galite naudoti konservuotas kriaušes, o vasarą - šviežius vaisius ir/ar uogas) 

Kremui: 

5 kiaušiniai 

1-2 v.š. cukraus 

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės 

780 ml pieno (kuo riebesnis, tuo geriau) 

Papuošimui: 

~ 450 ml riebios (tinkamos plakti) grietinėlės 

Cukruotų dekoracijų (vyšnių, našlaičių žiedų, šventgaršvės) arba pakepintų migdolų plokštelių (papuošti)

1. Kol kepsite Viktorijos pyragą, išvirkite kremą. Pasiruoškite dubenį - geriausia metalinį, kurį vėliau būtų galima kaitinti virš garų (primenu, kad stikliniai indai prastai įkaista ir juose ruošti kremus ar padažus daug sunkiau). Jame lengvai paplakite kiaušinius su trupučiu cukraus ir vanile. Atskirai užkaitinkite pieną, kol bus labai karštas, apie 80-90ºC, tuomet nukaiskite. Nuolat maišydami (geriausia šluotele), į kiaušinius supilkite karštą pieną. Tuomet dubenį statykite virš puodo su garais ir, nuolat maišydami, dar kelias minutes pakaitinkite, kol kremas šiek tiek sutirštės ir ims dengti šaukštą; masės jokiu būdu neužvirinkite. Nukaista ji atrodys dar skysta ir bus beveik nesaldi, taip ir turi būti. Kad įkaitusiame dubenyje kremas nevirtų toliau, jį galima įstatyti į šaltą vandenį; aš paprastai išvirtą kremą iškart perkošiu per tankų sietą į kitą, šaltą dubenį. Palikite, kad atvėstų iki kambario temperatūros.
2. Serviravimo inde (tradiciškai naudojamas stiklinis) susluoksniuokite desertą. Išdėliokite eilę pyrago; aš pakraščiais riekeles sustatau, o centre suguldau, tuomet išeina toks pyrago "dubenėlis". Sulaistykite pyragą puse chereso. Jeigu naudosite, ant pyrago išdėliokite sluoksnį plonomis riekelėmis supjaustytų konservuotų persikų (arba kitų pasirinktų vaisių ar uogų). Tuomet supilkite pusę kremo. Dėkite antrą pyrago eilę, ją sulaistykite likusiu cheresu. Sudėkite likusius vaisius ir supilkite likusį kremą. Uždenkite maistine plėvele, kad nesusidarytų kieta plėvė, ir dėkite į šaldytuvą 5-6 val., o geriausia - visai nakčiai. Kad ir koks skystas iš pradžių atrodytų desertas, gerai atšalęs jis turėtų sutvirtėti. 
3. Prieš tiekiant desertą, jį papuoškite. Išplakite grietinėlę ir paskleiskite ją ant pudingo viršaus, jeigu norite, kad atrodytų puošniau, galite naudoti konditerinį švirkštą. Tradiciškai šis pudingas puošiamas cukruotomis vyšniomis arba cukruotais našlaičių žiedais ir cukruotomis šventgaršvėmis. Kitas tradicinis papuošimas - apibarstyti pudingą paskrudintomis migdolų plokštelėmis. 
4. Patiekiant pudingą jums prireiks desertinių taurių arba dubenėlių. Šaukštu pakabintas desertas gal ir neatrodys itin dekoratyviai, bet bus gaivus, ne per saldus, drėgnas ir įsimintinas. Jeigu jo nesuvalgysite iš karto, dėkite į šaldytuvą ir mėgaukitės kitą dieną - desertas bus toks pat skanus. 

Svarbiausi receptų šaltiniai:
Viktorijos pyrago receptas čia.

Pudingo receptas čia: Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p.233.

Klasikiniai roksai

Yra produktų, kuriuos savo virtuvėje naudoju retai arba labai retai. Na, pavyzdžiui, maistinius dažus, majonezą, margariną, krabų lazdeles, pieniškas dešreles ir t.t. Ir vis dėlto pasitaiko, kad naudoju. Tam turiu mažiausia dvi, mano galva, svarias priežastis. Pirmiausia, man tai leidžia manyti, kad nesu apimta fanatizmo, būdingo prisiekusiems sveikuoliams (laikausi nuomonės, kad bet koks fanatizmas, netgi radęsis iš gerų paskatų, yra atgrasus), antra, šių produktų retkarčiais prireikia gaminant kai kuriuos klasikinius patiekalus.

Šįkart papasakosiu, kokiais atvejais ir kodėl naudoju margariną. Jeigu atvirai, dažniausia esu linkusi pritarti amerikiečių mokslininkei, maisto saugos ekspertei Joan Gussow, kuri yra pasakiusi garsią frazę: "Kai dėl sviesto ir margarino, tai karvėmis aš pasitikiu labiau negu chemikais". Antra vertus, jeigu kartą į metus sugalvoju iškepti kokį tradicinį kepinį, kuriam reikia naudoti margariną, aš tragedijos iš to nedarau. Esu įsitikinusi, jog čia svarbiausia - nepiktnaudžiauti (beje, tą patį galima pasakyti ir apie baltą cukrų arba baltus miltus). Štai kodėl dar pernai, kai Vilniaus margarino gamykla pasiūlė parašyti apie jų produktus, šiek tiek pagalvojusi sutikau. Pamaniau, kad tai bus gera proga pakalbėti apie dalykus, kurie rūpi man pačiai, bet kurių įžodinimą vis atidedu vėlesniems laikams. Tiesa, šio produkto atstovams iš karto prisipažinau, kad mano pasakojimas bus apie margariną Vilnius kepiniams, nes iš viso jų margarino asortimento aš naudoju tiktai jį. Apie margariną Vilnius su sviestu, kuris gautame siuntinyje buvo pridėtas kaip priedas, aš pati negaliu nieko pasakyti. Jis iškeliavo į anytos ir šešuro namus, mat vyro tėvai tepamą margariną perka dažnai, o apie Vilnių su sviestu irgi yra geros nuomonės.

Moteris geria arbatą po Londono bombardavimo (1940-1941 m.). Foto iš čia.

O dabar pats laikas papasakoti apie vieną kepinių grupę, kuriai tradiciškai naudojamas margarinas, o ne sviestas. Turbūt ne itin sunku atspėti, jog tai - II pasaulinio karo metais atsiradę ir ištobulinti kepiniai. Žinoma, lietuviams anuomet ne pyragai buvo galvoje, o štai britai, kurių šalyje susiklostė kiek geresnė padėtis, nė nemanė atsisakyti arbatos gėrimo ceremonijos. Ir visai nesvarbu, kad arbata kokybe nepasižymėjo, o norint iškepti lėkštę sausainių, tekdavo gerai paskuti galvą, kaip ir iš ko tą padaryti. Mat valdžiai ėmus griežtai normuoti produktus, apie rafinuotas taikos meto puotas teko ilgam pamiršti. Vadinamosios Ration Books, mokančios gaminti valgį sunkmečio sąlygomis, buvo leidžiamos tam, kad šeimos maitintųsi naujoviškai - pigiai, sočiai ir ekonomiškai. 

Dabar mums sunku net įsivaizduoti, kokias titaniškas pastangas Didžiosios Britanijos vyriausybė anuomet skyrė maisto politikai. Ji kėlė sau dvi svarbiausias - ir iš pirmo žvilgsnio visai nesuderinamas - užduotis: rūpintis, kad šalies gyventojai nebadautų, ir stengtis, kad likusieji užfrontėje neprarastų patriotizmo bei optimizmo. Lordas Wooltonas, anuomet ėjęs Maisto ministro pareigas, pasitelkė propagandą visais įmanomais kanalais, kad šie tikslai būtų įgyvendinti. Plakatai, atsišaukimai, laikraščiai, radijo laidos buvo pajungtos tam, kad vyriausybė įtikintų savo piliečius: kiekvienas sutaupytas kąsnis namuose - didžiulė parama saviems kariams ir vinis į priešų karstą. Apsukrios ir išradingos namų šeimininkės, o ir kiti susipratę civiliai, buvo lyginami su didvyriais, kurie kovėsi mūšiuose. Ir žmonės tikėjo. Vedini patriotinių motyvų, jie sukasė ištisais dešimtmečiais ir net šimtmečiais puoselėtas vejas prie savo namų ir sodino daržus. Pirmiausia, žinoma, sėjo morkas. Sklandė gandai, kad britų kariai, valgantys daug morkų, naktį geriau mato priešų pozicijas, tad morka pelnė stebuklingos daržovės reputaciją. Ta proga moterys iš morkų gamino troškinius, kepė sausainius ir suko ledus. Vaikams aiškinta, kad jiems labai pasisekė, jog turi progų valgyti tiek daug morkų valgių. O tikroji tiesa buvo ta, kad morkų saldumas bent iš dalies kompensavo cukraus trūkumą.

Su sviestu padėtis buvo nė kiek ne geresnė negu su cukrumi. Jo normos tapo minimalistinės, o didesnę riebalų dalį sudarė margarinas. Karo metais gamintas dviejų rūšių margarinas: standartinis (angl. standard) ir ypatingasis (angl. special). Ypatingasis kainavo kone dvigubai daugiau, mat jis laikytas kokybiškesniu, nors, regis, savo skoniu jis mažai telenkė standartinį. Nemaža dalis abiejų rūšių margarino gaminta iš žuvų taukų, todėl atitinkamai turėjo gana bjaurų kvapą ir skonį. Britai, su jiems būdingu orumu, į margariną dedamus žuvų taukus vadino eufemizmu marine oils (liet. apytikriai jūros aliejus). Kaip ten bebūtų, karo metais margarinas tapo pagrindiniu kepinių ingredientu. Tik nereikia galvoti, kad mes su tais kepiniais niekuomet nesame susidūrę - geriau sakykime, kad nežinome jų kilmės. Na, pavyzdžiui, kas iš mūsų nežino roksų (angl. rock cakes arba rock buns, liet. pažodžiui apytikriai pyragėliai-uolų atplaišos)? Tai yra kepiniai, kurie dabartiniu savo pavidalu atsirado būtent Didžiojoje Britanijoje II pasaulinio karo metais. Tiesa, jų pirmtakai, į kuriuos be kita ko buvo dedama avižų, buvo kepami ir prieš karą, bet tokie roksai, kuriuos mes valgome dabar - karo metų kūrinys. Apie tai byloja ne tik rašytiniai šaltiniai, o ir jų sudėtis (margarinas, nedidelis kiekis cukraus) bei išvaizda. Atkreipkite dėmesį: karo metų kepiniai "netvarkingi", "pasišiaušę", "ištežę", nes riebi, lengvai formuojama ir įmantriomis formelėmis išspausta tešla buvo siejama su taikiu, pasiturinčiu gyvenimu prieš karą.

Vilnius kepiniams. Foto iš oficialios svetainės, kurioje galite rasti ir šio produkto sudėtį.

Roksai - vieni iš tų labai sėkmingų kepinių, kurie savo populiarumo neprarado ir po karo, be to, išplito už Didžiosios Britanijos ribų. Neatsitiktinai roksai (su visu anglišku savo pavadinimu) prigijo Sovietų Sąjungoje - dėl nuolatinių nepriteklių, kamavusių tarybinę liaudį, tai buvo itin parankus kepinys, užkariavęs visuomeninio maitinimo įstaigas. Britai, kurių šalyje, kitaip negu Sovietų Sąjungoje, pokaris nesitęsė ištisą pusšimtį metų, irgi liko ištikimi pamėgtiesiems roksams; regis, nauja jų populiarumo banga susijusi su Hario Poterio personažu (tiksliau, su Hagrido, kuris Harį ir jo draugus vaišindavo neįkandamais roksais). Be to, britai linkę puoselėti savo istorinę virtuvę: minint su II pasauliniu karu susijusius įvykius ar tiesiog istorijos pamokų metu kai kada kepami roksai, morkų sausainiai ir kiti ano meto kepiniai, turintys paliudyti, kaip sunkiai kadaise teko gyventi šiuolaikinių vaikų seneliams ar proseneliams. Be to, yra ir kitų atvejų, kai aktualizuojama karo metų virtuvė. Pavyzdžiui, Carolyn Ekins, nusprendusi maitintis pagal Ration Books rekomendacijas, atsikratė daugybės kilogramų, originalia dieta atkreipdama žiniasklaidos dėmesį; čia nuoroda į jos tinklaraštį, kuriame galite rasti didelį pluoštą karo metų receptų.

Aš kepu roksus pagal patį paprasčiausią receptą, kurį radau Vikipedijoje. Gal kas nors ir stebėsis - koks keistuolis galėtų naudotis tokiu receptų šaltiniu, kai yra daugybė įrašų su fantastiškomis šių sausainių nuotraukomis ir išsamiais aprašymais? Bet aš ne taip jau retai - ir labai sėkmingai - naudojuosi baziniais, Vikipedjoje pateiktais receptais, pavyzdžiui, kepu šokoladinius afganus. Čia skelbiamas roksų receptas mano skoniui - tiesiog nepriekaištingas. Iškepti sausainiai išoriškai būna tvirti, o atsikandus tirpsta burnoje, be to, esti saikingai (bet pakankamai) saldūs. Palyginti su dauguma roksų receptų, kuriuos radau lietuviškuose tinklaraščiuose, į šiuos dedama kur kas daugiau riebalų, turbūt todėl jie yra trapesni. Tradiciškai tie riebalai - margarinas, nors aršiausiems jo priešininkams receptas leidžia naudoti sviestą. Aš roksus visuomet kepu su margarinu ir bent jau kol kas nesiruošiu jo keisti niekuo kitu. Kodėl su margarinu Vilnius kepiniams? Todėl, kad jis atitinka pagrindinį tikro, kokybiško margarino reikalavimą - yra 80% riebumo, o į jo sudėtį įeina minimalus maisto priedų, pažymėtas E raide, kiekis (britai, kepdami roksus, tradiciškai naudoja minėtuosius kriterijus atitinkantį Stork firmos margariną).

O dabar klasikinių roksų receptą siūlau išbandyti ir jums, ypač jeigu mėgstate istorinę virtuvę. Skanaus :)

Nuotrauka Kristinos

Rock cakes - roksai

Ingredientai: (išeis 12 sausainių)

200 g kvietinių miltų

100 g margarino (aš naudoju Vilniaus kepiniams) arba sviesto

50 g cukraus (ir dar šiek tiek sausainių viršui pabarstyti)

1 kiaušinis

1 a.š. kepimo miltelių

2 v.š. pieno

Nebūtinai: žiupsnelis muskato riešuto, prieskonių meduoliams arba nutarkuotos apelsino žievelės

150 g razinų

Žiupsnelis cinamono (sausainių viršui pabarstyti)

1. Į dubenį suberkite persijotus miltus ir sudėkite gabaliukais pjaustytą margariną; trinkite tarp pirštų, kol susidarys drėgni trupinukai. Tuomet sudėkite likusius ingredientus: cukrų, lengvai paplaktą kiaušinį, kepimo miltelius, pieną ir, jeigu norite, prieskonius. Gerai ištrinkite, kol masė taps vienalytė, paskutines įmaišykite razinas. 
2. Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Ant jos šaukštu išdėliokite 12 daugmaž vienodo dydžio kauburėlių. Kiekvieno jų viršų pabarstykite cukrumi ir cinamonu.
3. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 200ºC. Kepkite apie 15-20 min., arba kol sausainiai taps gražios auksinės spalvos. 
4. Išėmę leiskite apie 10 min. atvėsti skardoje ir sutvirtėti, tuomet išimkite. 
5. Skanaukite šiltus arba atvėsusius. Patiekite su puodeliu angliškos arbatos arba stikline pieno.

Svarbiausias recepto šaltinis čia.