Braškių sidras

Neseniai atsiminiau vieną pokalbį su Džeke, kuris vyko lygiai prieš dvidešimtmetį. Ji tvirtino, jog retas amerikietis išgyventų be kondicionierius namuose ir automobilyje. Aš sakiau, jog mums, šiauriečiams, daug svarbiau, jog bute ar mašinoje būtų patikima šildymo sistema, o į kondicionierius Lietuvoje žiūrima kaip į antraeilės reikšmės dalyką. Cha! Tik dabar, kai kambaryje nuo pat ankstaus ryto termometro stulpelis rodo +30°C, pradedu iš tikrųjų suprasti, ką anuomet Džekė turėjo galvoje. Tvanku. Taip tvanku, jog beveik neįmanoma dirbti ir netgi aiškiai mąstyti. Nesinori nei gaminti maisto, nei jo valgyti. Nejučiomis geriausiu draugu tampa šalto vandens butelis. Kartais, įvairovės dėlei (ar kai nenoriu ruošti jokios vakarienės) suplaku kokį nors glotnutį ar kokteilį - vakar, pavyzdžiui, plakiau pienišką mangų su daug smulkinto ledo. O dar šią vasarą atradome puikiai gaivinantį braškių ir citrusinių vaisių sidrą. Iškart pasakysiu - nealkoholinį. Nors, jeigu jums norisi, šį gėrimą lengvai galite paversti ir alkoholiniu. Bet nežinau, ar tai tikrai gera mintis, kai tvyro toks karštis.

Nuotrauka Kristinos

Braškių sidras - britų kūrinys. Anot statistikos, britai išgeria daugiau sidro negu bet kuri kita Europos šalis. Ką jau ten, britai išgeria daugiau sidro negu visa likusioji Europa kartu paėmus. Va čia tai meilė vietiniam produktui :) Ir, žinoma, tradicija. Archeologai aptiko įrodymų, jog gėrimą, panašų į sidrą, iš rojaus obuoliukų gamino jau senovės keltai. Vėlia į Albioną plūstelėję romėnai bei normanai atnešė naujas technologijas (pavyzdžiui, išmokė vietinius gyventojus spausti vaisių sultis) ir sidro gamyba gerokai patobulėjo. Tačiau tikrasis sidro aukso amžius siejamas su vadinamuoju Mažuoju ledynmečiu. XVI-XIX a., kaip reikiant atvėsus orams, Didžiojoje Britanjoje iššalo dauguma romėnų įveistų vienuogynų, tad, akivaizdu, ėmė trūkti vyno. Kadangi šalis nuolat kariavo su kaimynais (Ispanija, Prancūzija, Nyderlandais), importuoti vyną irgi pasirodė ne taip paprasta. Štai tada ir buvo prisiminti vaismedžiai, kurie nesunkiai ištvėrė klimato kaitą. Obuolinis ir kriaušinis sidras tapo britų stalo pažiba. Savo populiarumą jis buvo trumpam praradęs tik XX a. pradžioje, tačiau sidro gamintojai, pasitelkę įtaigią reklamą, greitai įrodė pirkėjams, jog tai anaiptol ne senamadiškas, o netgi labai madingas, šiuolaikiškas gėrimas. Ir britai tuo tiki iki pat šios dienos.

Braškės su cukrumi ir citrusinių vaisių sultimis po valandėlės šaldytuve. Nuotrauka Kristinos

Tačiau nūnai sidro ir britų virtuvės žinovus neramina kita problema - rinkoje atsirado daugybė gėrimų, pavadintų sidru, tačiau per šviesmečius nutoplusių nuo autentiško sidro. Pastarajame neturėtų būti jokių dažiklių, skonio stipriklių ar kitų cheminių priedų, vien natūraliai fermentuotos obuolių ir/ar kriaušių sultys, sudarančios 100-90% produkto. Deja, dabar sidru turi teisę vadintis gėrimai, kuriuose yra vos 35% vaisių sulčių; kas sudaro likusius 65%, priklausio tik nuo gamintojų vaizduotės ir geranoriškumo. Kitaip sakant, sidras sidrui nelygus. Jeigu norite pajusti tikrąjį natūralaus sidro skonį, skaitykite etiketes ir rinkitės tą, kurio sudėtyje yra vienas vienintelis ingredientas - šviežiai spaustos sultys. Atsiminkite, kuo ilgesnis sidro ingredientų sąrašas, tuo prastesnį produktą jums siūlo gamintojai, investuojantys ne į kokybę, o į gražaus dizaino tarą.

Jeigu namuose yra vaikų (arba jeigu jūsų santykis su stipriaisisis gėrimais panašus į maniškį, t.y. atsainus :), teks leistis į kompromisus ir rinktis nealkoholinį sidrą, kuris nėra visiškai "tikras". Nealkoholinių sidrų vėlgi būna visokių, nuo ekologiškų ir daugmaž natūralių, iki nieko gero nežadančių surogatų. Rinkitės tą produktą, kuris jums atrodys priimtiniausias. Parduotuvėje prie mūsų namų prekiaujama švedišku nealkoholiniu sidru, kurio pagrindą sudaro obuolių ir uogų sultys; gėrimo sudėtis gal ir ne ideali, bet pakenčiama, nes labai "piktų" priedų į jį nededama. Nusprendžiau, jog tiks, nes perspektyva tokiu oru maklinėti po parduotuves ir ieškoti tobulybės neatrodo viliojanti. Na, o jeigu jūs tikro sidro nerandate, o netikro pirkti nenorite, gaminkite braškių gaivą agua de fresa, ir tada paieškų problema iš viso atkris :)

Nuotrauka Kristinos

Pagaminti braškių sidrą visiškai nesudėtinga, bet jeigu norite gero rezultato, prireiks valandėlės kantrybės. Mat iš pradžių uogos pasmulkinamos, užberiamos trupučiu cukraus, sumaišomos su apelsinų (kai kada - dar ir laimų) sultimis ir valandėlei paliekamos šaltoje vietoje. Per tą laiką cukrus ištraukia didelį kiekį uogų sulčių, į kurias vėliau supilamas sidras ir ledukai. Atrodo, ar begali būti paprastesnis ir aiškesnis receptas? Tačiau noriu priminti, kad įvairias sidro rūšis šiame įraše aptariau ne šiaip sau - priklausomai nuo to, koks gėrimas taps jūsų gaminamos gaivos pagrindu, cukraus ar citrusinių vaisių sulčių gali prireikti daugiau arba mažiau. Jeigu rinksitės tikrą sausą sidrą, tuomet gaivą tikriausiai norėsis pasaldinti daugiau. Jeigu rinksitės saldų, bealkoholinį, limonadą primenantį sidrą, saldinti gaivą užteks minimaliai, greičiau jau norėsis įspausti daugiau apelsinų ar laimų sulčių. Be to, gaivos saldinimas ir/ar rūgštinimas gali kestis priklausomai nuo braškių ir apelsinų rūšies (jie gali būti saldesni arba rūgštesni), įdėtų ledukų kiekio, o svarbiausiai - jūsų skonio. Taigi, žemiau esantis receptas - tai daugiau recepto idėja, o ne tikslios instrukcijos, ir gamindami braškių sidrą, pirmiausiai turėsite pasikliauti savo nuojauta. Kūrybingumo ir stiprybės jums, išgyvenant šią tropinę vasarą :)

Nuotrauka Kristinos

Strawberry cider - braškių sidras

Ingredientai: (išeis maždaug 1,5 l gėrimo)

500 g braškių

2 v.š. cukraus

1 apelsino sultys

Nebūtinai: 1 laimas*

500 ml sidro (bet kokio mėgstamo, gali būti nealkoholinis, žr. pastabas virš recepto)**

Ledukų

1. Nuplautas braškes lengvai pagrūskite arba supjaustykite (mažesnes per pusę, didesnes į keturias dalis). Sudėję į ąsotį, apibarstykite cukrumi, apšlakstykite apelsino ir, jeigu norite, laimo sultimis. Pamaišykite. Maždaug valandai dėkite į šaldytuvą, kad išsiskirtų uogų sultys.
2. Į ąsotį su uogomis sudėkite ledukus ir supilkite sidrą. Išmaišykite. Gėrimas suputos - taip ir turi būti. Paragaukite, jeigu reikia, gėrimą papildomai pasaldinkite ar parūgštinkite.
3. Prieš nešdami į stalą, gėrimą galite papuošti apelsinų ir/ar laimų griežinėliais bei šviežiomis braškėmis.
4. Patiekdami pasiūlykite ne tiktai šiaudelių, o ir šaukštelių, nes sidru užpiltos uogos netikėtai skanios :)

* Originaliame recepte, į kurį pateikiau nuorodą, ir kuris kildinamas iš Vesekso, laimas nefigūruoja. Tačiau internete pilna kitų recepto variantų, kuriuose laimas noriai naudojamas kaip ingredientas, padedantis sureguliuoti gėrimo rūgštumą. Kartais į braškėmis pagardintą sidrą dedama ir kitų priedų - pavyzdžiui, mėtos lapelių.

** Aš paprastai pilu daugiau sidro - iki 1 litro, nes mūsų šeimos skoniui toks gėrimas atrodo gaivesnis. Jūs sidro kiekį reguliuokite, atsižvelgdami į situaciją - iš pradžių įpilkite 500 ml, o paskui, jeigu paragavę nuspręsite, kad reikia, daugiau.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 298-299.

Apelsinų žievelės kepiniams

Šiandieninis įrašas bus neilgas, bet, tikiuosi, aktualus - pirmiausia tiems, kurie nemėgsta darbų atidėlioti iki paskutinės minutės ir jau pradėjo planuoti šventinius kepinius. Nors iš tikrųjų apelsinų žievelės, paruoštos taip, kad tiktų įvairiems desertams gardinti, yra puiki atsarga net vidurvasarį :) O jau žiemą jų turėti - kone privalu. Tiesa, vienokių ar kitokių cukruotų apelsinų žievelių galima nusipirkti parduotuvėse, bet... Pirma, vos tik jų prireikia, dažniausia paaiškėja, kad prekės ką tik pasibaigė, o kada atkeliaus nauja partija, neaišku. Antra, tai nėra pats pigiausia prieskonis. Trečia, apelsinų žievelės nebūtinai parduodamos tokiu pavidalu, koks jums reikalingas. Tačiau apelsinų žievelių paruošimas namuose visas šias problemas išsprendžia vienu ypu - jums teprireiks kelių vaisių, cukraus ir poros dienų kantrybės.

Nuotrauka Kristinos

Vienas iš paprasčiausių būdų paruošti apelsinų žieveles kepiniams - išvirti jas cukraus sirupe. Priklausomai nuo to, kokios koncentracijos bus sirupas bei kiek laiko jį virsite, jis gali likti skystas/ apyskystis, o gali daugiau ar mažiau susicukruoti - čia jau viskas priklausys nuo to, kokių apelsinų žievelių norite pasigaminti ir kokiems tikslams ketinate jas naudoti. Bet kuriuo atveju, ruošiant apelsinų žieveles, svarbiausia jas gerai išmirkyti, o tada baltąją žievės dalį kruopščiai atskirti nuo oranžinės cedros. Deja, jeigu šiam dalykui neskirsite užtektinai laiko ir dėmesio, apelsinų žievelės bus karčios, ir visas jūsų darbas nueis šuniui ant uodegos.

Nuotrauka Kristinos

Man prireikė 4 gana didelių apelsinų, kad pagaminčiau du stiklainiukus (iš viso maždaug 400 ml) labai tiršto apelsinų žievelių pagardo. Iš savo patirties galiu pasakyti - rinkitės apelsinus storoka, minkšta žievele, kurią lengva lupti. Jeigu odelė bus plona ir padžiuvusi, ji trūkinės lupama, o vėliau turėsite bėdos, atskirdami baltąją ir oranžinę žievelės dalis. Norėdami palengvinti sau gyvenimą, atvirkščiai, lupdami apelsinų žievelę, stenkitės jos per daug nesusmulkinti; šiame etape labai pagelbėtų citrusinių vaisių rėžtukas, bet jeigu jo nėra po ranka, tiks ir aštrus peiliukas.

Nuotrauka Kristinos

Dar vienas svarbus aspektas, aktualus visiems, kurie neturi nuosavo apelsinmedžių sodelio: kaip paruošti pirktinių apelsinų žieveles, kad ant jų neliktų (gal teisingiau sakyti - liktų kuo mažiau) chemikalų? Aš dažniausia naudoju du būdus apelsinams nuplauti. Pirmasis - ekologiškų prekių parduotuvėje nusiperku specialaus ploviklio vaisiams bei uogoms. Išpurškus juo pirktines gėrybes, po kelių minučių ištirpsta visi dirbtinai sukurti apsauginiai sluoksniai, o nuplauti vaisiai ar uogos tampa lyg matiniai. Pritrūkusi šio ploviklio, apelsinus įtrinu lašeliu ekologiško indų ploviklio rankoms, tada kuo kruopščiausia nuplaunu apelsinus po šiltu tekančiu vandeniu. Žinau, jog kai kas vaisius 15-20 min. palaiko šiltame vandenyje, kuriame ištirpina apie 2 v.š. sodos - sako, tirpalas irgi puikiai atlieka savo darbą, bet aš šį metodą vis pamirštu išbandyti, todėl plačiau pakomentuoti negaliu.

Ir dar. Kadangi apelsinų žievelės mažiausia parą mirkomos vandenyje, vis jį keičiant, man norisi galvoti, kad tokiu būdu pašalinamas ne tiktai žievelių kartumas, o ir paskutiniai chemikalų likučiai. Šiaip ar taip, aš nepastebėjau, jog namuose paruoštos apelsinų žievelės kam nors būtų sukėlusios alergiją, ir taip nuteikia optimistiškai.

Nuotrauka Kristinos

Kuomet apelsinai jau nuplauti, žievelės išmirkytos, o baltoji jų dalis atskirta nuo oranžinės, ateina laikas apsispręsti, kaip jas susmulkinsite. Žinoma, galima cukraus sirupe išvirti ir nesmulkintas žieveles, o prireikus jas supjaustyti taip, kaip tuo momentu sugalvojate. Tačiau dažniausia žievelės vis dėlto supjaustomos iš anksto - juostelėmis, šiaudeliais, kvadratėliais ir pan. Aš žinojau, jog žieveles naudosiu pyragaičių įdarui aromatizuoti, todėl žieveles pjausčiau labai smulkiais kubeliais, tačiau jūs rinkitės tokį smulkinimo būdą, kuris jums atrodo parankiausias.

Nuotrauka Kristinos

Manoma, jog Lietuvoje džiovintos apelsinų žievelės kaip prieskoniai atsirado XVI a. - panašu, kad už jas, kaip ir už daugelį kitų naujovių mūsų virtuvėje, turime būti dėkingi karalienei Bonai Sforcai. XVII a. mūsų kraštų didikai jau galėjo pasimėgauti ir šviežiais apelsinais, kuriuos ne tiktai atsiveždavo iš šiltų kraštų, o ir patys augino savo oranžerijose. Suprantama, jog aukštojoje virtuvėje pasirodė receptų, kaip panaudoti ir pačius vaisius, ir jų žieveles. Tik bėda, jog jie dažniausia būdavo užrašomi lenkiškai, t.y. "poniškai", todėl iš mūsų akiračio išnyko drauge su lenkiška dvarų ir salonų kultūra - naujoviška, lietuviška ir tautinė virtuvė daug dėmesio apelsinų paruošimui neskyrė, pirmiausia todėl, kad pastarieji kainavo labai brangiai ir patys savaime buvo laikomi delikatesais. Sovietmečiu šie vaisiai tapo reta, deficitine preke, tad apie jų perteklių ir išradingą to pertekliaus panaudojimą kalbų irgi nesigirdėjo - išimtį sudarė nebent aukštos klasės restoranų virtuvės. Tiesa, kulinarinių knygų autoriai ar autorės vieną kitą receptą su apelsinais kaip pagrindiniu ingredientu kai kada pateikdavo (žr. įrašą Apelsinų drebučiai su plakta grietinėle), tik neaišku, kas ir kaip dažnai jais galėjo pasinaudoti.

Tik sąlygiškai neseniai mes atsigręžėme į kažin kada atrastus, bet nūnai gerokai primirštus dalykus. Laimei, senąsias apelsinų paruošimo gudrybes bei receptūras išsaugojo lenkiški rašytiniai šaltiniai, o ir gyva šios šalies kulinarinė tradicija, istorinių lūžių laikais nukentėjusi kur kas mažiau negu lietuviškoji. Šiandieninį receptą taipogi suradau lenkiškuose puslapiuose. Laikydamasi formalumų, priskyriau jį Lenkijos virtuvei, tačiau negaliu atsikratyti jausmo, jog čia - taipogi ir mūsiškas, lietuviškas receptas :) Ypač po to, kai dar kartą perskaičiau Rimvydo Laužiko straipsnį apie apelsinų kelią į Lietuvą ir apelsinų žieveles cukraus sirupe, kurios buvo gaminamos XIX a. Vilniuje...

Nuotrauka Kristinos

Skórka pomarańczowa smażona w cukrze - apelsinų žievelės sirupe

Ingredientai: (išeis maždaug 400 ml pagardo)

4 dideli apelsinai minkšta, neplona žievele

~ 360 g cukraus

~ 150 ml vandens

1 v.š. citrinos sulčių

1. Apelsinus kruopščiai nuplaukite su specialiu plovikliu, soda ar pan. (žr. pastabas virš recepto). Sausai nušluostykite ir nulupkite žievelę - geriausia gana plačiomis juostomis.
2. Žieveles sudėkite į dubenį ar į puodą ir užpilkite šaltu, švariu vandeniu. Mirkykite 2 paras, kasdien 2-3 kartus pakeisdami vandenį. Paskutinį kartą užpylę švariu vandeniu, žieveles apie 10 min. pavirkite, išverskite į sietą ir ataušinkite.
3. Imkite po vieną žievelės gabaliuką, dėkite oranžine dalimi į apačią ir peiliu nubraukite/ nupjaukite baltąją dalį - oranžinė dalis turėtų likti labai plona, be baltos dalies pėdsakų.
4. Kai nuvalysite visų žievelių baltąją dalį, oranžinę cedrą supjaustykite norimo dydžio gabaliukais, juostelėmis, šiaudeliais ar pan. (aš pjausčiau mažyčiais kubeliais).
5. Susmulkintą žievelę pasverkite ir apskaičiuokite, kiek cukraus bei vandens reikės sirupui. 100 g žievelių rekomenduojama imti 300 g cukraus ir 125 ml vandens (mano žievelės svėrė 120 g, aš ėmiau 360 g cukraus ir 150 ml vandens).
6. Nedideliame prikaistuvyje iš cukraus ir vandens išvirkite sirupą - t.y. užkaitinkite abu ingredientus iki užvirimo, pavirkite kelias minutes, suberkite paruoštas apelsinų žieveles, vėl užvirinkite, pavirkite ant lėtos ugnies apie 5 min. ir nukaiskite. Palaukite, kol pravės ir nustos garuoti, tada uždenkite puodą ir palikite žieveles maždaug parai. Šiame etape atrodys, kad cukraus sirupo labai daug, o žievelių mažai, tačiau nesijaudinkite - jos išbrinks, ir cukraus sirupo bus kaip tik.
7. Kitą dieną į sirupą su apelsinų žievelėmis įspauskite citrinos sulčių ir jį vėl užvirinkite. Jeigu norite, kad apelsinų žievelės nesusicukruotų, sirupą virkite 3-5 min. ir nukaiskite, kol jis atrodo dar gana skystas. Jeigu norite, kad pagardas sutirštėtų, virkite apie 10 min., o tada nukaiskite. 
8. Išvirtas apelsinų žieveles supilkite į švarų stiklainį ar stiklainius ir sandariai uždarykite. Atvėsinę laikykite šaldytuve. Žievelės bus tinkamos naudoti apie 2 mėn.

Jei sirupą pavirsite ilgiau, vėsdamas jis sutirštės ir ims cukruotis. Nuotrauka Kristinos

Apelsinų žievelės 10 min. virtame, iš dalies susicukravusiame sirupe. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Salyklinio pieno kokteiliai

Ar, būdami maži, jūs mėgote A.A. Milne knygą apie Mikę Pūkuotuką? O gal skaitėte ją savo vaikams? Jeigu taip, tikrai atsimenante rūpestingąją mamą Kengą, auginančią mažylį Riuką. Greičiausia žinote ir tai, kad ji girdydavo Riukui "stiprinančius vaistus", t.y. žuvų taukus, kurių pastarasis, kaip ir visi vaikai, baisiai nemėgo. Ir tik vienintelis Tigras, kartą paragavęs Riuko vaistų, tapo dideliu jų gerbėju - tokiu dideliu, kad netgi "apsigyveno pas Kengą ir gėrė žuvies taukus per pusryčius, pietus ir vakarienę, o kartais, kai Kenga nutardavo, kad jam reikia sustiprėti, jis gaudavo porą šaukštų Riuko gėralo po valgio vietoj vaistų". Na, o kai Tigras su Riuku išsiruošė iškylauti, Kenga įdavė jiems "maišelį sumuštinių su sūriu Riukui ir sumuštinių su žuvies taukais Tigrui". (Alenas Aleksanderis Milnas, Pūkuotuko pasaulis, iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis, Vilnius: Vaga, 1984, p. 139-140, p. 155).

Gana akivaizdu, jog pasakojimas apie žuvų taukus vaikiškoje knygoje atsirado ne šiaip sau - jis turėjo įtikinti mažuosius skaitytojus, kad nėra taip jau atgrasu gerti sveikatai naudingus maisto papildus. Tik čia yra viena problema. Jeigu knygą apie Mikę Pūkuotuką skaitysite originalo, t.y. anglų kalba, pamatysite, jog apie jokius žuvų taukus čia iš viso nekalbama. Riuko "stiprinantys vaistai" (angl. strengthening medicine) yra visai ne žuvų taukai, o... salyklo ekstraktas (angl. extract of malt), ir sumuštinius iškylautojams Kenga tepė ne su sūriu ir ne su žuvų taukais, o su rėžiukais (t.y. pikantiško skonio žalumynais, angl. watercress) bei su salyklo ekstraktu.

Tokie tad reikalai. Verstinėje literatūroje, ypač vaikų, dažnai susiduriama su problema: ar versti tekstą pažodžiui, ar kai kurias, skaitytojams visai nepažįstamas kultūrines realijas pakeisti suprantamesnėmis? Tačiau šiandien vertimo kausimus palikime ramybėje. Kaip ir dera kulinariniam tinklaraščiui, geriau pasiaiškinkime, kas tas salyklo ekstraktas, ir kodėl rašytojas jį vadina "stiprinančiu vaistu"?

Mama Kenga girdo Riukui ir Tigrui salyklo ekstraktą. E.H. Shepard'o liustracija

Pradėti aiškintis reikėtų iš toli - nuo klausimo, kas iš viso yra salyklas? Dauguma pasakys, jog tai sudaiginti, išdžiovinti ir sumalti grūdai (dažniausia miežių arba rugių, rečiau kviečių ar avižų), naudojami verdant alų ir kepant duoną. Viena vertus, tai tiesa, antra vertus, toks apibrėžimas labai bendras ir abstraktus. Mat išmanyti salyklų rūšis ir suprasti, kuo vienas salyklo produktas skiriasi nuo kito - tikras mokslas ir menas. Bet kuris patyręs aludaris ar profesionalus duonos kepėjas patvirtins, kad salyklas salyklui nelygus - kiekvienu konkrečiu atveju skirsis jo pavidalas (grūdai, miltai, sirupas), fermentacijos laipsnis, skonis ir, žinoma, paskirtis. Mano manymu, žmonėms, kurie virtuvėje tėra mėgėjai, nebūtina gilintis į visus niuansus, tačiau pravartu žinoti svarbiausią dalyką: kuo nefermentuotas salyklas skiriasi nuo fermentuoto, ir kaip abi salyklo rūšys gali būti panaudotos gaminant kasdienį valgį.

Taigi, bet kokio salyklo gamyba prasideda nuo to, kad gūdai sudaiginami. Kalbant supaprastintai, daiginant grūdus, juose esantis krakmolas virsta natūraliu kelių rūšių cukrumi, t.y. grūdai apsąla. Tuomet jie išdžiovinami. Džiovinimo temperatūra čia labai svarbi, ir štai kodėl:

• Jeigu daiginti grūdai džiovinami žemoje temperatūroje, juose lieka nesuirę enzimai (fermentai), o sumalus tokius grūdus gaunamas "gyvas", šviesios spalvos ir švelnaus salsvo skonio nefermentuotas salyklas (angl. diastatic malt). Nefermentuotas salyklas - tai savotiškas džiovintų, sausų mielių atitikmuo. Susidarius atitinkamoms sąlygoms (tarkime, nefermentuoto salyklo įmaišius į duonos tešlą), enzimai vėl tampa aktyvūs ir veikia kaip papildoma kildinimo medžiaga ir tešlos purintojai. Štai kodėl sakoma, kad nefermentuotas salyklas gerina tešlų struktūrą.
• Jeigu daiginti grūdai džiovinami aukštoje temperatūroje, skrudinami, o kai kada net padeginami, juose esantys enzimai žūva. Tačiau iš skrudintų grūdų gautas fermentuotas salyklas (angl. nondiastatic malt) būna kur kas ryškesnio skonio ir kvapo, gražesnės spalvos. Į kepinius ir gėrimus jis dedamas ne tam kad pagerintų gaminių struktūrą, o tam, kad veiktų kaip natūralus saldiklis, dažiklis ir skonio stipriklis.

Taigi, priklausomai nuo to, kokio efekto siekiate, jums teks naudoti arba nefermentuotą, arba fermentuotą salyklą, o galbūt ir abu vienu metu. Tačiau tai dar ne viskas. Tiek iš nefermentuoto, tiek iš fermentuoto salyklo gaminami įvairūs produktai, irgi naudojami kepinių, padažų, gėrimų ir kt. gamyboje. Bene žinomiausias - salyklo ekstraktas, kuris gali būti sausų miltelių arba sirupo pavidalo. Salyklo ekstraktas retai gaminamas iš "gyvo" nefermentuoto salyklo. Beveik visuomet tai būna iš fermentuoto salyklo išgaunamas produktas, taigi, kulinarijoje jis irgi naudojamas kaip saldiklis, dažiklis ir skonio stipriklis. Tačiau netgi "negyvame" fermentuotame salykle būna gausu naudingų medžiagų: lengvai pasisavinamų angliavandenių (cukrų), baltymų, B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų. Štai kodėl XX a. 1-ojoje pusėje salyklo ekstraktas turėjo ne tiktai maisto produkto, bet ir maisto papildo statusą. Panašiai kaip ir žuvų taukai, salyklo ekstraktas, pirmiausia sirupo pavidalo, buvo duodamas vaikams medicininiais tikslais. Nenuostabu, kad būtent salyklo ekstraktą mama Kenga girdė mažajam Riukui: ši knygos detalė atspindi realų ano meto britų vaikų gyvenimą. 

"Negyvas" sausas miežių salyklo ekstraktas, gaminamas iš fermentuoto salyklo, pirmiausia naudojamas kaip natūralus saldiklis. Kaip ir fermentuotas salyklas, salyklo ekstraktas gali būti šviesesnis arba tamsesnis. Šviesaus, lengvai paskrudinto salyklo ekstrakto nereikėtų maišyti su labai panašiai atrodančiu "gyvu" nefermentuotu salyklu, naudojamu tešlai purinti. 

Tiek abiejų rūšių salyklai, tiek salyklo ekstraktas XX a. 1-ojoje pusėje buvo plačiai naudojamas ir įvairiausiems antriniams produktams sukurti. Pavyzdžiui, išpopuliarėjo salyklu praturtinti miltai (angl. malted flour). Tačiau šiandien kalbėsime ne apie juos, o apie ypač paklausiu produktu tapusį salyklinį pieną (angl. malted milk), kurį dar 1897 m. sugalvojo britas William Horlick. Salyklinio pieno pagrindą paprastai sudaro fermentuoto salyklo arba salyklo ekstrakto milteliai ir pieno milteliai. Priklausomai nuo konkretaus gamintojo, jų proporcijos gali skirtis, be to, į produkto sudėtį gali įeiti papildomi ingredientai (kvietiniai miltai, išrūgų milteliai, druska, soda ir t.t.). Salyklinis pienas pirmiausia buvo sukurtas kaip maistingas produktas vaikams ir ligoniams, tačiau dėl puikaus skonio ir maistinių savybių jį greitai pamėgo visų amžiaus grupių pirkėjai. Salyklinis pienas pradėtas naudoti sausainių, saldainių, ledų, keksų, kremų ir įvairių kitų desertų gamybai, tačiau dažniausia jis vis dėlto tapdavo karštų ir šaltų gėrimų pagrindu. JAV ir Vakarų Europos gyventojams tokie seni, žinomi prekių ženklai kaip Horlicks, Carnation ar Ovaltine - tai tarsi salyklinio pieno gėrimų sinonimai. Kiekviena firma salyklinio pieno mišinį gamina šiek tiek kitaip, bet visos jos turi savo gerbėjų.

Vienas iš tradiciškiausių gėrimų, kuriems naudojamas salyklinis pienas - salykliniai pieno kokteiliai (angl. malted milkshake, malt shake, maltshake, arba tiesiog malted, malt), atsiradę ir išpopuliarėję JAV. Teigiama, kad pirmąjį salyklinio pieno kokteilį (beje, šokoladinį) 1922 m. Čikagoje suplakė vaistinės tinklo Walgreens darbuotojas Ivar Coulson. Ir neatsitiktinai - kaip tik tais metais buvo išrastas elektrinis mikseris, tad plakti kokteilius tapo labai lengva. Be to, netrukus buvo sukurti šiuolaikiniai freoniniai šaldytuvai, tad apie 1930 m. suklestėjo įvairūs šaltų gėrimų, įskaitant pieno kokteilius, automatai. Salyklinio pieno kokteiliai neretai būdavo pardavinėjami greta tų pačių skonių įprastų pieno kokteilių - mat susiformavo pirkėjų segmentas, ypač mėgęs salyklinį gėrimų prieskonį.

Ne ką mažiau kokteiliai, pagaminti su salykliniu pienu, mėgstami ir dabar. Mat salyklinis pienas gėrimams suteikia tam tikrą tirštumą ir skonio gilumą, kurio neįmanoma išgauti jokiais kitais būdais, be to, tai yra sveikesnis cukraus ar cukraus sirupo atitikmuo. Nenuostabu, kad salyklinio pieno gamintojai per daug nesiskundžia pardavimais. Vis dėlto, šioje vietoje yra viena problema: gražiai įpakuotas salyklinis pienas kainuoja palyginti daug, o baigiasi greitai. Štai kodėl taupios šeimininkės siūlo pasigaminti naminio salyklinio pieno: sumaišius salyklo arba salyklo ekstrakto miltelius su pieno milteliais, už tą pačią kainą gaunamas žymiai didesnį kiekį bazinio produkto, kurį kiekvienas gali papildomai pagardinti pagal savo skonį. Mums tai gera žinia, nes Lietuvoje pirkti salyklinio pieno nėra (arba aš jo neaptikau), o štai pieno miltelių ir salyklo ekstrakto įsigyti galima. Salykliniam pienui reikalingas sudedamąsias dalis aš pirkau lietuviškose internetinėse parduotuvėse - mane jie pasiekė per 2 dienas. Ir nesistebėkite, kad viena iš jų skirta alaus gamintojams - taip jau yra, kad salyklą ir salyklo produktus daugumoje šalių šeimininkės perka būtent iš aludarių.

Salyklinis pienas be priedų ir salyklinis pienas su kakava. Nuotrauka Kristinos 

Malted milk - salyklinis pienas

Ingredientai: (išeis maždaug 300 ml indelis salyklinio pieno)

1 puodelis (250 ml) pieno miltelių (pirkau čia)

3 v.š. sauso miežių salyklo ekstrakto (pirkau čia)*

Nebūtinai: 3 v.š. kakavos (aš naudoju kuo tamsesnę)**

1. Giliame dubenyje sumaišykite pieno miltelius ir salyklo ekstraktą. Jeigu norite, įmaišykite kakavą. 
2. Mišinį persijokite, kad ingredientai jame tolygiai pasiskirstytų. 
3. Supilkite miltelius į sandariai uždaromą indą ir saugokite sausoje vietoje, kol prireiks. Atsiminkite, kad mišinys bijo drėgmės ir nuo jos greitai sušoka į gabalus - jeigu taip nutiko, prieš vartojimą mišinį persijokite dar kartą.
4. Salyklinį pieną galite naudoti kaip natūralų priedą ir saldiklį įvairiems desertams, ledams, gėrimams, gardinti juo pusryčių dribsnius ir košes, jogurtą, varškę ir pan.

* Salyklo ekstrakto miltelius galima keisti fermentuoto miežių salyklo milteliais. Tiek salyklo ekstraktas, tiek fermentuotas salyklas gali būti įvairiai paskrudintas, t.y. šviesesnės ar tamsesnės spalvos. Nuo to, kokį produktą pasirinksite, šiek tiek keisis salyklinio pieno skonio intensyvumas ir spalva.

** Vietoje kakavos galite dėti ir bet kokius kitus priedus, pavyzdžiui, Burbono vanilės sėklyčių arba 1-2 v.š. kvietininių miltų (jie suteiks gėrimams tirštumo).

Vanilinis salyklinio pieno kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Na, o turint salyklinio pieno, visai paprasta pasigaminti bet kokio skonio salyklinio pieno kokteilį. Vanilinis, šokoladinis, braškinis - patys populiariausi ir tradiciškiausi skoniai. Tačiau, pakeitę priedus, tuo pačiu principu galite pasigaminti ir kitokių skonių kokteilį - kavos, karamelės ar, pavyzdžiui, mėlynių. Ingredientų proporcijos apytikrės - plakdami kokteilius, visuomet vadovaukitės savo skoniu, nes JAV šie kokteiliai gaminami įvairiai - nuo labai tirštų, kone kabinamų šaukštu, iki skystų, gaivių gėrimų.

Vanilla malted milkshake - vanilinis salyklinio pieno kokteilis

Ingredientai: (1 didelei arba 2 mažoms porcijoms)

1 porcija (~ 250 ml) vanilinių ledų

2 v.š. salyklinio pieno (be priedų)

½ puodelio (apie 150 ml) pieno

½ a.š. vanilės ekstrakto

1. Ledus geriausai išimti iš šaldiklio maždaug prieš 15 min. iki plakant kokteilį, kad šiek tiek suminkštėtų.
2. Į indą, kuriame plaksite kokteilį, sudėkite ledus, ant jų suberkite salyklinį pieną (nepatarčiau salyklinio pieno berti pirmo - sudrėkęs jis gali paprasčiausia prilipti prie indo dugno ir sienelių), supilkite pieną ir vanilės ekstraktą. 
3. Plakite, kol kokteilis bus vientisas. Jeigu naudojatės ne specialiu kokteilių mikseriu, o blenderiu, plakimui naudokite antgalį su peiliukais (ne šluotelę). 
4. Kokteilį supilkite į serviravimo taurę ar taures ir pagal skonį papuoškite. Tradicinis salyklinio pieno kokteilių papuošimas - plakta grietinėlė ir kokteilinės vyšnios ar/ir spalvoti pabarstukai.

Šokoladinis salyklinio pieno kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Chocolate malted milkshake - šokoladinis salyklinio pieno kokteilis

Kokteilį gaminkite taip pat, kaip ir vanilinį kokteilį, tik naudokite salyklinį pieną su kakava. Jeigu norite, kad šokoladinio kokteilio skonis būtų intensyvesnis, į vanilinius ledus įpilkite šokoladinio sirupo (tai klasikinis metodas) arba vietoje vanilinių ledų naudokite šokoladinius. Žinoma, jeigu norite, galite naudoti ir viską iš karto - ir salyklinį pieną su kakava, ir šokoladinius ledus, ir šokoladinį sirupą :) Gaminant šiuos ledus, vanilės ekstraktas nebūtinas.

Šokoladinis salyklinio pieno kokteilis JAV dažnai puošiamas ne tik plakta grietinėle ir kokteilinėmis vyšniomis, o ir Whoppers saldainiais - salyklinio pieno rutuliukais. Deja, Lietuvoje jais neprekiaujama, tad aš juos pakeičiau lietuviška dražė Meškiukas Rudnosiukas, t.y. karameliniu-šokoladiniu glaistu padengtais kukurūzų rutuliukais. Vaikai dėl to visiškai nepyko :) Na, o puošti kokteilius ledais (kaip šįkart padariau ir aš - į taures su kokteiliais įdėjau po šaukštą šokoladinių ledų) - irgi klasika, gera alternatyva tiems, kas nemėgsta ar neturi plaktos grietinėlės.

Braškinis salyklinio pieno kokteilis. Nuotrauka Kristinos

Strawberry malted milkshake - braškinis salyklinio pieno kokteilis

Kokteilį gaminkite taip pat, tik papildomai įdėkite šviežių ar šaldytų braškių (maždaug 1 puodelį). Jeigu norite, vanilinius ledus galite keisti braškiniais. Sezono metu, taurės kraštą galite papuošti šviežia braške. Aš kokteiliui naudojau šaldytas uogas, kurių vis dar turiu savo šaldiklyje. Kadangi dabar ne braškių sezonas, kokteilį puošiau plakta grietinėle, pabarstukais ir braškiniais saldainiais.

Plakant pieno kokteilius, daug reikšmės turi ledų ir kitų ingredientų kokybė: naminiai ledai, pačių išvirtas šokoladinis sirupas, uogos iš savo daržo, šviežias, nenugriebtas pienas tiesiai iš ūkininko rankų ir t.t. Tai patys geriausi "skonio stiprikliai', tad teikite pirmenybę sezoniškiems ir natūraliems produktams.

 

Nuotrauka Kristinos

Jeigu galvojate, kad šioje vietoje įrašas turėtų baigtis, tai žinokite, kad ne :) Nors aš pati salyklo ekstraktą kaip cukraus pakaitalą atradau ne per seniausiai, labai nustebau, kad mano tėvų kartai tai nebuvo naujiena. Taip sakydama, aš remiuosi sena Juozo Bernatonio ir Konstancijos Brundzienės knyga Pienas ir pieniškas maistas (Vilnius: Mintis, 1966), kurioje yra skyrius Pieno kokteiliai, o jame toks receptas (p. 68):

Pieno kokteiliai su vaisių sultimis 

1 stiklinė pieno, 1 stiklinė vaisių sulčių (obuolių, braškių, slyvų, vynuogių ar abrikosų), 2-3 šaukštai cukraus sirupo (sirupo dedama daugiau arba mažiau, priklausomai nuo to, kokios imamos sultys). Vietoj cukraus galima dėti tiek pat salyklo ekstrakto. Jei naudojamos apelsinų sultys - jų imama ½ stiklinės, jei erškėtuogių - 1-2 šaukštai vienai stiklinei pieno. 

Sultis ir kitus priedus gerai išplakti su pienu. Paduoti aukštesnėse taurėse su šiaudeliu, apibarsčius cinamonu ar tarkuotu šokoladu. Kaip priedą tinka atskirai paduoti kukurūzų dribsnius ar mėgstamus sausainėlius.

Pieno kotteilius su vaisiais, vaisių sultimis ir sirupais galima gaminti ir su rūgusiu pienu ar kefyru. 

Įdomu, jog bendrosiose pastabose nurodoma, kad kokteiliniai šiaudeliai gali būti plastmasiniai, kaproniniai ar stikliniai, bet geriausia - natūralūs. Jie gaminami taip: kviečių stiebai brandos metu nupjaunami, išdžiovinami ir sukarpomi 15 cm ilgio atkarpomis (p. 67). Gal kada ir reikės pabandyti :)

Apelsinų sulčių ir pieno kokteilis su salykliniu pienu. Nuotrauka Kristinos

Kokteilį aš, žinoma, suplakiau. Naudojau šviežias, gana tirštas, lėtaeige sulčiaspaude išspaustas apelsinų sultis. Eksperimentą dariau taip: dvi stiklines kokteilio plakiau su pienu, dvi su pasukomis, dvi porcijas saldinau grynu salyklo ekstraktu (beje, taip elgėsi ir šių kokteilių išradėjas Ivar Coulson, žr. originalų jo receptą čia), dvi - salykliniu pienu. Kaip ir nurodyta, stiklinei pieno/ pasukų ėmiau pusę stiklinės apelsinų sulčių ir 2 v.š. salyklo ekstrakto/salyklinio pieno. Kokie degustacijos rezultatai? Kokteilis su pienu buvo skanesnis negu su pasukomis, o kokteiliai su salykliniu pienu - skanesni negu tiktai su salyklu. Vadinasi, pats geriausias išėjo apelsininis pieno kokteilis su salykliniu pienu; beje, nors šiek tiek nuogąstavau, vaisių rūgštis pieno nesutraukė (naudojau riebų). Galbūt vietoje apelsinų sulčių naudojant saldesnes (tarkime, abrikosų) kokteiliai su pasukomis būtų geri, bet naudojant apelsinų sultis - per rūgštūs. Beje, "geriausiojo" titulą gavusiam apelsinų, pieno ir salyklinio pieno kokteiliui irgi kažko trūko - jeigu atvirai, buvo didelė pagunda įdėti vanilinių ledų, kaip gaminant amerikietiško tipo kokteilius. Nors paaiškėjo, kad šaukštas cukraus sirupo reikalus vis dėlto pataiso į gerąją pusę (išmintingiau ko gero būtų buvę įdėti bananą, bet neturėjau po ranka), namiškiai vieningai nubalsavo už amerikietiškus. Kurgi ne, juk anie - tikra smaližių svajonė :) Na, o pieno ir uogų/vaisių sulčių kokteiliai, pasaldinti salyklu, gali būti visai neblogas gaivinantis gėrimas vasarą, jeigu visus ingredientus prieš tai gerai atšaldysite. Jie bus ne tokie riebūs ir saldūs kaip amerikietiški, plakami su ledais, tačiau atsigaivinimui tiks. O štai stiklinės kraštus papuošti smulkiai sutarkuotu šokoladu buvo smagu - manau, toks dekoras suteiktų žaismingumo ir kitokiems kokteiliams. Cinamonas, pabarstytas ant apelsininio kokteilio, irgi puikiai tiko.

Taigi, nors amerikietiški salyklinio pieno kokteiliai verti nuodėmės, lietuviškas receptas manęs ir mano namiškių ypatingai nesužavėjo. O vis dėlto, man labai smalsu: ar tas lietuviškas receptas - tipinis ano meto gėrimo pavyzdys, ar tik keista išimtis? O gal jis tiesiog išverstas iš kokio angliško šaltinio (naudotos literatūros sąrašas knygos pabaigoje nenurodytas)? Ar jūsų močiutės ir mamos naudojo salyklo ekstraktą? Ar jūs patys plakėte salyklu pagardintus kokteilius? Jeigu turėjote kokių nors reikalų su šiuo ingredientu, būtų be galo įdomu išgirsti jūsų patirtį. Iš anksto ačiū! 

Svarbiausi recepto šaltiniai čia (naminis salyklinis pienas), čia (vanilinis salyklinio pieno kokteilis) ir čia.

Apelsinų drebučiai su plakta grietinėle

Iš Kauno į Vilnių (ir iš Vilniaus į Kauną) aš važiuoju traukiniu, o kai važiuoju traukiniu, dažniausia skaitau. Paprastai tai būna kokia nors su darbu susijusi knyga. Bet kartais nesinori nieko rimto, ir tuomet renkuosi kokį lengvą skaitinį. Štai taip traukinyje visai neseniai perskaičiau Gedimino Kulikausko knygą Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą (2013). Turiu pasakyti, jog knygą skaityti buvo smagu. Viena vertus, čia gvildenamos temos pagrįstos istoriniais faktais, ištraukomis iš tarpukario spaudos, iliustruotos senomis fotografijomis, karikatūromis ir žemėlapiais. Antra vertus, tai nėra griežtai mokslinis žanras, nes faktai ne visuomet tikrinami (spaudoje kaip ir dabar, taip ir anksčiau būdavo išspausdinama ir gandų, ir tendencingų straipsnių), nepateikiamos nuorodos į šaltinius ir t.t. Tai savotiškas populiariosios literatūros ir mokslo populiarinimo žanrų mišinys, kurio tikslas - sudominti skaitytoją mūsų istorija, pažiūrėti į ją kitu kampu, ne tiktai kaip į didingą praeitį, bet ir kaip į spalvingą, ne visuomet romantišką kasdienybę. Knygoje prisiliečiama prie kelių gana skirtingų temų: Nepriklausomybės kovų, lobių ieškojimo, alkoholio kontrabandos, alaus, tabako ir kitų sindikatų klestėjimo bei likvidavimo. Tačiau kulinarijos istorijos gerbėjams, žinoma, įdomiausias skyrius Oranžinė karštinė, kuriame pasakojama, kaip sudėtingai apelsinai skynėsi kelią ant lietuvių stalų, ir kokių gudrybių griebdavosi mūsų tautiečiai, norėdami smetoninėje Lietuvoje pigiau įsigyti šių prabangos prekių. 

Nuotrauka Kristinos

Kad apelsinai tarpukario Lietuvoje buvo reta ir ypatinga prekė, turėjusi net vaisto statusą, aš ėmiau įtarti kur kas anksčiau negu perskaičiau Gedimino Kulikausko knygą. Antai straipsnių rinkinyje Balys Sruoga mūsų atsiminimuose (1996) rašytojo dukra Dalia Sruogaitė-Bylienė rašė: 

Kartą Bugiuose sirgau keista vidurių liga - joks maistas nesivalgė. Daktaras patarė bandyti apelsinų sunką. Apelsinų sunka Lietuvoje? O ypač Viekšniuose? - tartum įsigeisti gulbės pieno. Balys užsispyrė apelsinų gauti. Sėdo į mašiną ir išdūmė į Viekšnius. Iškošė visas krautuves, apėjo visus prekybininkus, ir ką gi - grįžo namo su apelsinais! Jie padėjo, ir Balys dar bene keletą kartų lankėsi Viekšniuose grynai apelsinininiais reikalais. (p. 137) 

Šis rašytojo biografijos epizodas man gana ilgai buvo mįslingas, bet Apelsinų kontrabanda viską paaiškino: pasirodo, Lietuvos valdžia egzotiniams vaisiams uždėjo didžiulius muitus, tad jų kainos pasiekė neregėtas aukštumas. Net pasiturintys žmonės pirkdavo apelsinus vienetais ir tik ypatingomis progomis, o kontrabandininkai juos gabendavo per sieną, tikėdamiesi gerai pasipelnyti, man už sienos (tarkime, Karaliaučiuje) šiltų kraštų vaisiai buvo žymiai pigesni. Ko gero mums tai sunku įsivaizduoti, bet, kaip pastebi Apelsinų kontrabandos autorius, "mes, ko gero, esame pirmoji lietuvių karta iki soties atsivalgiusi egzotinių vaisių" (p. 176). Išties, iki pat XX a. pr. apelsinai būdavo skirti tik diduomenės stalui. Tarpukariu dėl aukštų kainų jie irgi netapo kasdieninio raciono dalimi. O kokio ilgumo eilės prie retkarčiais į prekybą "išmestų" apelsinų nusidriekdavo sovietmečiu, neabejotinai atsimena visa vyresnioji karta.

Skaitydama šią knygą sugalvojau, kad reikėtų apie ją papasakoti savo tinklaraštyje, o ta proga pagaminti kokį vintažinį patiekalą su apelsinais. Ilgai ieškoti nereikėjo: idėją desertui aptinau Birutės Rutkauskienės knygoje Mūsų valgiai (1971), kuri sudaryta, remiantis ne tik sovietmečio literatūra, bet ir ilgoku XX a. pradžios bei tarpukario literatūros sąrašu. Čia nusižiūrėtas receptas, pavadintas Apelsinų drebučiai, skambėjo gerai. Išvis, šioje nedidelėje knygoje pateikiamas nemenkas pluoštas saldžių patiekalų receptų su želatina. Įvairių skonių želė pakeliuose, kurią tereikia ištirpinti vandenyje ir sustingdyti, anuomet buvo retenybė, o knygoje vaisinių drebučių iš želė pakelių paruošimas netgi aprašytas atskirame recepte Nr. 301. Kur kas dažniau šeimininkės anuomet gamindavo desertinius drebučius su želatina bei įvairiais sirupais, kompotais, sultimis, pienu ir pan. Receptas Nr. 307 - Apelsinų drebučiai, knygoje, regis, užima ypatingą vietą. Kadangi apelsinai būdavo deficitinė prekė, dažniausia, pasidalinę po vieną ar kelis vaisius, žmonės juos valgydavo šviežius. Skanėstas, pagamintas iš apelsinų, reiškė, jog tai retai ragaujamas ir prabangus saldumynas. 

Nuotrauka Kristinos 

Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, šis apelsinų drebučių receptas ypatingas tuo, kad viskas daroma iš natūralių produktų, t.y. naudojant tikrų apelsinų žieveles ir sultis, išvengiant dirbtinių dažiklių bei skonio stipriklių, kaip kad neretai pasitaiko, gaminant želė iš pakelių. Pagaminti tokiam desertui reikia tik šiek tiek daugiau laiko, užtai rezultatas puikus: ir drebučių spalva, ir skonis būna išraiškingi, neturiu jiems jokių priekaištų. Tiesa, gaminant želė, teko savo nuožiūra keisti produktų kiekius, nes receptai knygoje apskaičiuoti 1 porcijai. Antai, norint pagaminti 1 apelsininių drebučių porciją, siūloma panaudoti 40 g apelsino, 16 g cukraus, 3 g želatinos, 0,001 g citrinos rūgšties ir 60 g vandens. Autorė labai mėgsta komplikuotais skaičiais išreikštus receptus (knyga Mūsų valgiai dar visai paprasta, palyginti su kai kuriais kitais šios maisto technologės leidiniais :), ir net neabejoju, jog ji, kaip savo srities profesionalė, yra išieškojusi geriausias produktų proporcijas. Deja, namų sąlygomis tiksliai laikytis jos nurodymų beveik neįmanoma, nebent šeimininkė būtų pasiryžusi pirkti vaistinėms skirtas svarstykles. Kitu atveju tenka pasikliauti savo asmenine patirtimi ir visus tuos skaičius paversti kad ir apytikriais, bet žmoniškesniais matais. Šiuo atveju aš gaminau 6 porcijas drebučių iš 2 vidutinio dydžio apelsinų, atitinkamai kitus produktus dauginau apytikriai iš 10, išskyrus želatiną, kurios kiekį mažinau: naudojau 20 g Dr. Oetker želatinos, kurią, kaip nurodoma ant pakelio, reikia ištirpinti 1 l skysčio. Taip pagaminti drebučiai buvo tinkamos konsistencijos, gerai sustingę, bet ne per kieti.

Atskiras punktas - prie drebučių patiekiama grietinėlė. Ją galima paprasčiausia išplakti, pasaldinti (seniau plakta grietinėlė visuomet būdavo saldinama!) ir sumaišyti su sukapotais drebučiais, ypač jeigu jie buvo stingdomi viename dideliame inde, o vėliau padalinami į porcijas. Antra vertus, drebučius stingdant atskiruose indeliuose, juos galima grietinėle papuošti kiek įmantriau, arba prieš pat nešant į stalą arba iš anksto. Tiesa, puošiant iš anksto, yra tikimybė, jog grietinėlė praskys, todėl aš pasinaudojau toje pačioje Birutės Rutkauskienės knygelėje rastu receptu Nr. 284 Plakta grietinėlė su želatina, kuriame nurodoma, jog taip paruošta plakta grietinėlė neišsileidžia. Iš tikrųjų, grietinėlė buvo pakankamai puri, minkšta, tačiau tuo pačiu ir tvirta, netgi po paros laiko desertas atrodė kaip ką tik pagamintas.

Taigi, jūsų dėmesiui - senas, bet geras receptas, menantis laikus, kai apelsinai dar buvo prabanga, bet neabejotinai pamaloninsiantis ir jūsų gomurį :)

Nuotrauka Kristinos

Apelsinų drebučiai 

Ingredientai: (6 porcijoms)

2 vidutinio dydžio apelsinai

20 g želatinos (aš naudojau pakelį Dr. Oetker)*

800 ml vandens

160 g cukraus

¼ a.š. citrinos rūgšties

1. Apelsinus labai kruopščiai nuplaukite šiltu vandeniu, naudodami sodą, druską arba specialų ekologišką skystį vaisiams plauti. Nusausinkite ir nuo abiejų apelsinų nutarkuokite arba nupjaukite geltoną žievelę be baltosios dalies. Žieveles užpilkite 600 ml vandens, užvirinkite ir pavirkite ant mažos ugnies apie 3 min., tuomet nukaiskite, puodą uždenkite ir palikite maždaug 15-kai minučių, kad pritrauktų. 
2. Per tą laiką iš apelsinų išspauskite sultis ir perkoškite jas per tankų sietelį, kad nebūtų drumzlių. Sulčių turėtų būti apie 200 ml. Į metalinį dubenį suberkite želatiną, užpilkite apelsinų sultimis ir maždaug 200 ml šalto virinto vandens (iš viso turėtų būti 400 ml skysčio, kad drauge su žievelių nuoviru išeitų 1 l. Jeigu apelsinų sulčių bus daugiau negu 200 ml, vandens reikės mažiau, tarkime, 300 ml apelsinų sulčių ir 100 ml šalto virinto vandens). Želatiną pabrinkinkite apie 10 min., tuomet, nuolat maišydami, ištirpinkite, kol visas želatinas ištirps; skysčio jokiu būdu neužvirinkite, nes užvirintas želatinas vėliau nebestingsta. 
3. Perkoškite skystį, aromatizuotą apelsino žievelėmis. Į jį sudėkite cukrų bei citrinos rūgštį ir užvirinkite. Pavirkite apie 1 min., nukaiskite ir šiek tiek pravėsinkite, tuomet per tankų sietelį (kad neliktų kietų dalelių) supilkite apelsinų sultyse ištirpintą želatiną ir gerai išmaišykite. 
4. Supilkite masę į 1 didelį arba 6 mažus indelius, atvėsinkite iki kambario temperatūros, tuomet dėkite į šaldytuvą kelioms valandoms, kad drebučiai visiškai atvėstų ir sustingtų. 
5. Apelsinų drebučius gardu patiekti su plakta grietinėle. Ją išplakite prieš pat desertą tiekiant į stalą; jeigu norite drebučius papuošti iš anksto, geriau naudoti plaktą grietinėlę su želatina (žr. receptą žemiau), o papuoštus desertus dar kartą gerai atvėsinti, kad grietinėlė sutvirtėtų ir vėliau nepraskystų. 
6. Valgyti apelsinų drebučius bus gardžiau, jeigu likus maždaug 1 val. prieš tiekiant, juos išimsite iš šaldytuvo ir palaikysite kambario temperatūroje, kad šiek tiek sušiltų - per tą laiką nei drebučiai, nei grietinėlė su želatina tikrai nepraskys, bet atsiskleis visi jų skoniai.

* Kitų rūšių želatinos 1 l skysčio gali reikėti daugiau arba mažiau, žiūrėkite į instrukcijas ant pakuotės.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu desertus plakta grietinėle norite papuošti iš anksto, verta atsiminti šį receptą. Paruoštą grietinėlę naudokite kaip paprastą plaktą grietinėlę - dėkite ją ant desertų šaukšteliu arba pasinaudokite konditeriniu maišelius su antgaliais. Papuoštus desertus dėkite į šaldytuvą - atvėsusi grietinėlė sutvirtės ir nepraskys, kol ateis laikas tiekti desertus.

Plakta grietinėlė su želatina

Ingredientai: (6 porcijoms)

~ 7 g želatinos (aš naudojau ⅓ pakelio Dr. Oetker želatinos)*

100 ml šalto virinto vandens

~300 ml plakamosios grietinėlės

4 v.š. cukraus pudros

Žiupsnelis vanilinio cukraus

1. Želatiną užpilkite šaltu virintu vandeniu, pabrinkinkite apie 10 min., tuomet pašildykite, kad želatina ištirptų; skysčio jokiu būdu neužvirinkite. Ištirpusią želatiną perkoškite ir palikite maždaug 5 minutėms, kad šiek tiek atvėstų. 
2. Grietinėlę išplakite iki standžių putų, baigdami plakti pasaldinkite ir pagardinkite vaniliniu cukrumi.
3. Į grietinėlę, iš lėto plakdami, supilkite želatiną ir dar vos vos paplakite. Tokia grietinėle puoškite desertus, tuomet juos atvėsinkite - grietinėlė sutvirtės ir nepraskys net stovėdama ilgesnį laiką.

* Kitų rūšių želatinos 1 l skysčio gali reikėti daugiau arba mažiau, žiūrėkite į instrukcijas ant pakuotės. 

Receptų šaltinis:

Birutė Rutkauskienė, Mūsų valgiai, Vilnius: Mintis, 1971, p. 197-198 (Apelsinų drebučiai); p. 190 (Plakta grietinėlė su želatina).

Maitrank - gegužės vynas

Šiam įrašui kaupiausi kelerius metus, todėl šiandien, pagaliau pristatydama jums gegužės vyną, jaučiuosi beveik šventiškai. Ir dėl to, kad vynas netikėtai puikus, ir dėl to, kad apima sėkmingai įgyvendinto projekto pojūtis :) Bet apie viską iš eilės. 

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia - kas gi tas gegužės vynas? Paprasčiausias apibūdinimas būtų toks: tai baltas vynas, pagardintas prieskoninėmis žolelėmis, apelsinais ir (dažnai, bet ne visuomet) cinamonu, gegužės mėnesį patiekiamas kaip šaltas aperityvas. Manoma, jog šį vyno gėrimą dar IX a. benediktinai pradėjo gaminti Vokietijos vienuolynuose (čia jis buvo pavadintas Maitrank, Maiwein, Maibowle ir kt.), iš kur vėliau išplito į kaimynines šalis. Bėgant amžiams, gegužės vyno populiarumas menko, ir XX a. pradžioje jį retai kas begamino. Tačiau 1950 m. Belgijoje buvo nuspręsta atgaivinti gegužės vyno tradiciją - ir tai padaryta itin sėkmingai. Dabar gegužės vynu ypač garsėja Arlono miestas, įsikūręs pietų Belgijoje, netoli Liuksemburgo sienos. Maitrank d'Arlon yra rimtas reikalas, šio regiono gastronomijos simbolis, jo garbei nuo 1955 m. priešpaskutinį gegužės savaitgalį belgai rengia dideles šventes. Tad neatsitiktinai aš naudojausi receptais, kurie priskiriami Arlono kulinariniam paveldui - kas jau kas, o šie žmonės gegužės vyną gaminti tikrai moka, todėl jų patarimai man atrodė patys patikimiausi. Beje, komerciškai gegužės vyno gaminama labai nedaug, tad visos rekomendacijos pritaikytos namuose gaminamam gėrimui.

Kvapusis lipikas. Nuotrauka Kristinos

Esminis gegužės vyno ingredientas - žolelė, vadinama kvapiuoju lipiku arba kvapiąja krune (lot. galium odoratum arba asperula odorata, angl. sweet woodruff). Būtent ji suteikia gėrimui būdingą šviežio šieno kvapą ir labai lengvą, malonų karstelėjimą. Mano gaminto gegužės vyno ragautojai nusprendė, jog dėl savito kartumo gėrimas labai primena naminį apelsininį Campari. Ir tikrai, panašumo yra, tik spalva gintarinė :) Kvapieji lipikai vynui renkami balandžio pabaigoje ar gegužės pirmojoje pusėje, prieš pat žydėjimą. Jeigu augalai jau pražydę, žiedeliai paprastai nuskabomi - teigiama, kad juose gausu kumarino, kuris vyną pernelyg apkartintų. Be to, didelis kumarino kiekis gali būti toksiškas, todėl dozuojant kvapiuosius lipikus būtinas saikas (kai kur rašoma, jog kvapusis lipikas yra nuodingas augalas, bet tai labai sąlygiškas teiginys - jeigu suvalgytumėte kilogramą čiobrelių iš karto, ko gero irgi apsinuodytumėte, tačiau šių augalų kulinariniai kiekiai laikomi saugiais). Įdomu tai, kad, skirtingai nuo daugumos žolelių, kvapiųjų lipikų kvapas stiprėja jiems vystant ir džiūvant. Taigi, jie paprastai skinami nepražydę, paskui šiek tiek apvytinami (pavyzdžiui, per naktį), ir tuomet merkiami į baltą vyną. Na, o aromatizuotas, į butelius supilstytas ir labai gerai atšaldytas vynas gali būti geriamas po savaitės ar kelių, kvapiesiems lipikams jau žydint - tokiu atveju lipiko žiedai panaudojami stalui ir/ar taurėms papuošti.

Nuotrauka Kristinos

O dabar svarbiausias klausimas - kur rasti kvapiųjų lipikų? Na, Wikipedijos duomenimis, jie gausiai auga puveninguose Vidurio Azijos, Šiaurės Amerikos ir Europos (įskaitant Lietuvą) miškuose. Deja, miškuose aplink Kauną man jų matyti neteko, nors kvapiųjų lipikų giminaičių (kibiųjų lipikų, tikrųjų lipikų ir kt.) pievose apstu. Bet nėra padėties be išeities. Kai laukinėje gamtoje kvapiųjų lipikų prisirinkti sudėtinga, juos galima auginti darže kaip daugiametį prieskoninį augalą. Dauginant šaknimis, viskas būtų daug paprasčiau, bet paaiškėjo, kad šis augalas Lietuvoje auginamas retai - bent jau man nepavyko sutikti nė vieno žmogaus, galinčio man parduoti ar padovanoti kvapiųjų lipikų kerą. Dar, žinoma, yra sėklos. Kvapiųjų lipikų sėklų Lietuvoje būna pirkti, bet štai kur problema: jas sudaiginti nelengva. Aš kvapiuosius lipikus pirmąkart pasėjau gal prieš penkerius metus. Neišdygo nė vienas augalas. Tuomet sėjau vėl ir vėl, ir pavasarį, ir iš rudens - nieko. Galų gale pernai iš saujelės sėklų išdygo 3 gležni augaliukai, kuriuos visą vasarą puoselėjau kaip mokėjau. Ir štai šiais metais jau turiu visai vešlų kvapiųjų lipikų krūmą. Tikiuosi, jis augs ilgai ir laimingai :) Na, o jums galiu palinkėti arba kantrybės kvapiuosius lipikus daiginant, arba gero žmogaus, kuris nepagailėtų šio augalo daigelio, arba sėkmingų pasivaikščiojimų ir teisingų radinių mūsų miškuose. Šiaip ar taip, jeigu jūs, kaip kad aš, esate neabejingi prieskoninėms žolelėms, pamėginkite šį augalą įsigyti - kvapieji lipikai tikrai papuoš jūsų kolekciją.

Ką tik sumaišytas gegužės vynas. Nuotrauka Kristinos

Jeigu jau turite kvapiųjų lipikų, pagaminti gegužės vyną labai lengva, nes visus kitus ingredientus rasti detektyvinių įgūdžių nereikia. Pirmiausia, žinoma, teks įsigyti balto vyno. Tradiciškai šiam gėrimui naudojami sausi Mozelio slėnio vynai, pagaminti iš Elblingo veislės vynuogių, auginamų Vokietijoje ir Liuksemburge. Žinoma, tiks tiks ir kitoks baltas tų kraštų vynas, pavyzdžiui, rislingas. Jis pasaldinamas ir dažniausia - šiek tiek pastiprinamas konjaku, putojančiu arba porto vynu ar kokiu kitokiu "slaptu" ingredientu. Tuomet į vyną sudedamos kvapieji lipikai, jeigu turite - keli juodųjų serbentų lapai (arba kelios citrinų skiltelės), apelsino griežinėliai ir dažnai - mažas cinamono lazdelės gabaliukas. Vynas su prieskoniais kambario temperatūroje laikomas 2 paras, mat per vieną dieną jis dar nespėja įgauti tinkamo skonio, o laikant ilgiau tas skonis (ypač kartumas) gali tapti per stiprus. Tas porą dienų vyną reikėtų prižiūrėti - pravėdinti ir retkarčiais pamaišyti, kad ištirptų cukrus. Aromatų prisigėręs vynas perkošiamas, supilstomas į butelius ir labai gerai atšaldomas. Patiekiamas jis atvėsintose taurėse arba stiklinėse, kas nori, į jį gali įsimesti ir vieną kitą leduką. Karatais į gėrimą įmetama ir šviežių braškių, bet tai nebūtinas priedas. Kaip ten bebūtų - labai geras dalykas tas gegužės vynas, ypač su draugais terasoje švenčiant vasaros pradžią :)

Pagamintą gegužės vyną būtinai laikykite šaldytuve. Nuotrauka Kristinos

Maitrank - gegužės vynas

Ingredientai: (~ 1 l gėrimo)

12-15 kvapiųjų lipikų šakelių

1 butelis balto vyno (tradiciškai naudojamas sausas Mozelio slėnio vynas)

~ 50 g cukraus (jei vynas labai sausas, galima ir daugiau)

50 ml konjako (ar kitokio stipraus kvapnaus alkoholio, pavyzdžiui, brendžio)

1 apelsinas*

Nebūtinai: 4-6 juodųjų serbentų lapai arba keli citrinų griežinėliai

Nebūtinai: gabaliukas cinamono žievės

Patiekiant:

Apelsino skiltelių

Nebūtinai: ledukų

1. Jeigu turite galimybę, kvapiuosius lipikus surinkite iš vakaro. Jeigu reikia, nuskabykite prasiskleidusius žiedelius (geriau rinkti dar nepražydusius augalus). Palikite pastovėti, kad šiek tiek apvystų; neišsigąskite, džiūdami jie šiek tiek patamsės.
2. Į stiklinį ar keraminį (bet ne plastikinį) indą supilkite vyną, į jį įmaišykite cukrų ir konjaką. Sudėkite kvapiuosius lipikus, apelsino griežinėlius, jeigu norite - juodųjų serbentų lapus ir/ar cinamoną. Uždenkite ir, retkarčiais pamaišydami, kad ištirptų cukrus, kambario temperatūroje laikykite 2 paras.
3. Aromatizuotą vyną perkoškite. Supilstykite į butelius. Labai gerai atšaldykite. 
4. Gegužės vyną patiekite atšaldytose taurėse arba stiklinėse kaip aperityvą su apelsinų skiltelėmis ir, jeigu norite, su ledukais.

* Apelsinas dedamas su visa žievele, todėl jį kruopščiai nuplaukite su soda arba, jeigu turite, ekologišku vaisių ir daržovių plovikliu (aš naudoju būtent jį). Vyne išmirkytus apelsinus su žievelėmis vėliau galima panaudoti, pavyzdžiui, marmeladui virti, tačiau aš juos išspaudžiau į vyną dar prieš jį perkošdama. Dėl to nuotraukose gėrimas atrodo drumstas, tačiau jeigu norite, kad gegužės vynas būtų skaidrus, to daryti nereikėtų. Kiekvienam įsispaudus šviežio apelsino skiltelę į savo taurę, apelsinų skonis gėrime bus juntamas mažiau, bet patiektas vynas atrodys elegantiškiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia (video; teks ištverti reklamą); kitų nebeprisimenu, daug jų buvo :)

Ridikėlių ir apelsinų salotos

Mes tikrai, tikrai valgome šviežių daržovių salotas - taip sakyti, beveik pasiteisinti, man norisi kaskart, kai peržiūriu labai jau kuklų skyrelį šio tinklaraščio salotų kategorijoje. Tiesiog tos mūsų salotos dažniausia būna visai paprastos - sauja žalių lapų, koks nors agurkas, paprika, pomidoras ar ridikėlis - štai ir viskas. Užpilai irgi neįmantrūs - porą šaukštų aliejaus ir šlakelis citrinos sulčių, kartais - graikiškas jogurtas ar grietinė, kartais - garstyčių padažas su medumi. Žodžiu, nėra ką čia daug apie tokias salotas rašyti. Žinoma, kartais gaminu ir kokias nelietuviškas salotas, atkeliavusias iš kitų kraštų, tik jos man irgi labiausia patinka tuomet, kai nebūna labai jau gausiai visko primaišyta. Klasikinės Kaprio arba, tarkime, arbūzo ir feta sūrio salotos mane džiugina tobulų derinių grynumu, ir nė kiek nesinori, kad juo užgožtų dar 10 papildomų ingredientų. 

Nuotrauka Kristinos

Tai štai - šiandieninės ridikėlių ir apelsinų salotos pagal mano kriterijus yra tikras gėris. Apelsinų saldumas ir rūgštelė puikiai papildo ir sušvelnina lengvą ridikėlių aitrumą, o mėtos ir apelsinų žiedų vanduo salotoms suteikia itin malonų aromatą. Dabar, kai parduotuvėse dar galima rasti visai neblogų apelsinų, o ridikėliai pačiame gražume, šitos salotos - tikra šventė ir akiai, ir gomuriui.

Ridikėlių ir apelsinų salotos kildinamos iš gausios ir įvairios Maroko virtuvės. Teigiama, kad jos gali atlikti ir savarankiško užkandžio, ir garnyro vaidmenį, nors man jas visuomet norisi pateikti kaip gaivų, spalvingą užkandį. Salotos turi daug variantų - į jas papildomai galima dėti svogūnus, pankolius, morkas, granatų sėklas ir t.t. Tačiau aš tų papildomų ingredientų nė kiek nepasigendu ir nededu, todėl negaliu pasakyti, kuris iš minėtųjų priedų geresnis. Užtai tiksliai žinau, kad mėgstantiems Šiaurės Afrikos virtuvę, labai pravartu įsigyti apelsinų žiedų vandens, tradicinio šių kraštų prieskonio. Jo galima rasti sveiko maisto parduotuvėlėse; kaina ne iš mažųjų, bet užtenka ilgam. Ir tinka jis ne tik šioms salotoms: aš, tarkime, juo dažnai gardinu desertinį kuskusą. 

Manoma, kad Šiaurės Afrikoje ridikėliai paplito ir buvo pamėgti dar senovės Egipto laikais. Šioje nuotraukoje - Maroko ridikėlių pardavėjas. Foto iš čia.

Kažkaip niekur neaptikau arabiško šių salotų pavadinimo, tačiau keli angliški šaltiniai jas vadina ne tik Moroccan Orange and Radish Salad, bet ir Shlata Fijl wa Latsheen. Tikėkimės, kad taip ir yra, nors ši transkripcija man pasitikėjimo kažkodėl nekelia. Na, bet svarbiausia, jog salotos tikrai geros. Beveik visi mano rasti receptai pateikia ingredientų sąrašą keturioms ar daugiau porcijų, aš apsiribosiu viena - pamatę kuklų sąrašą, gal prisiruošite šias salotas pasigaminti priešpiečiams ar pavakariams. Esu beveik tikra, jog kitą dieną norėsite pakartoti - ir pasiūlysite kitiems :) 

Nuotrauka Kristinos

Ridikėlių ir apelsinų salotos 

Ingredientai: (1 porcijai)

1 sultingas, saldus apelsinas

4-6 ridikėliai

1 a.š. cukraus

1-2 a.š. citrinos sulčių

1 a.š. apelsinų žiedų vandens

Žiupsnelis druskos

Mėtų arba cinamono (papuošti) 

1. Apelsiną nulupkite taip, kad drauge su žievele būtų nupjauta ir plona balta odelė. Supjaustykite plonais griežinėliais ir išdėliokite lėkštėje.
2. Nuplautus ridikėlius susmulkinkite peiliu arba rupiai sutarkuokite. Atidėkite, kol prireiks. 
3. Nedideliame dubenėlyje sumaišykite cukrų, citrinos sultis (jeigu apelsinai rūgštoki, jų dėkite mažiau arba išvis nedėkite), apelsinų žiedų vandenį, įberkite mažą žiupsnelį druskos. Į gautą padažą sudėkite smulkintus ridikėlius ir išmaišykite. Ridikėlius šaukštu sudėkite ant apelsinų, likusiu padažu apšlakstykite apelsinų griežinėlius. 
4. Salotas papuoškite smulkintomis mėtomis arba apibarstykite cinamonu ir patiekite. 
5. Salotas galima paruošti prieš 10-20 min. ir laikyti šaltai kol prireiks, bet pastovėjusios pusvalandį ar ilgiau, jos gali pavandenyti ir netekti savo gaivumo.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Šeivamedžio žiedų sirupas

Žodis dienoraštis mums pirmiausia asocijuojasi su privačiais užrašais, bet iš tikrųjų šis terminas dviprasmis, nes kai kuriuos dienoraščius autoriai sąmoningai rašo tam, kad jie būtų skaitomi viešai. Tuomet dienoraštis tampa tam tikra literatūrine forma, kurios dėka perteikiamos suasmenintos naujienos. Tyrinėtojai dienoraščio bruožų aptinka netgi Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijose, o ką jau kalbėti apie Švietimo amžių ir vėlesnius laikus, kai, pavyzdžiui, kelionių dienoraščiai virsdavo ištisais knygų tomais.

Tinklaraščiai priskirtini atvirų dienoraščių kategorijai, todėl rašydama šiuos tekstus, pirmiausia galvoju ne apie save, o apie tuos, kurie juos skaitys. Bet kartais taip jau nutinka, kad savanaudiškumas pradeda imti viršų, o tuomet lyg netyčia prisimenu, kad čia vis dėlto dienoraštis, todėl jį, per daug nesiteisindama, galiu panaudoti ir kaip asmeninę užrašų knygutę. Taip yra ir su šiuo įrašu - nors jau baigia nubyrėti paskutiniai šeivamedžių žiedai, bet nusprendžiau čia įkelti receptą, kurį naudoju jau kelerius metus, ir kurį kasmet sugebu pamesti, todėl tenka gerokai pasikuisti, kol vėl jį surandu. Šis įrašas, manyčiau, ateityje sutaupys ne taip jau mažai mano laiko, ir, reikia tikėtis, sugundys pasigaminti šeivamedžių sirupo tuos, kurie jo dar niekuomet negamino. Nes šeivamedžio žiedų sirupas be galo kvapnus ir gardus - patikėkite, aš ne šiaip sau konspektuoju mėgstamiausią jo receptą :) Ir nebesistebiu skaitydama, kad britai ir airiai gėrimų su šeivamedžio žiedais nesibodi patiekti netgi per iškilmes, pavyzdžiui, vestuves.

Kairėje: Jurgita raško baltus juoduogio šeivamedžio žiedus. Dešinėje: dekoratyvinis juoduogis šeivamedis Black Lace.

Klasikiniam šeivamedžio žiedų sirupui reikia vos kelių ingredientų - juoduogio šeivamedžio žiedynų, cukraus, kelių citrinų, šiek tiek citrinos rūgšties ir, žinoma, vandens. Mano recepte į gėrimą dedamas ir apelsinas, suteikiantis gėrimui papildomą saldžią natą - bet iš tikrųjų šis ingredientas nebūtinas. Ar citrusiniai vaisiai užgožia šeivamedžius? Ne, tikrai ne. Šeivamedžių kvapas toks ryškus, kad citrinos ir apelsinai jį tik papildo. 

Keletas žodžių apie šeivamedžius. Apie juos būtina turėti šiek tiek žinių, nes šeivamedžiai yra gana nuodingi augalai - jų žievėje, šakelėse ir lapuose yra žmogui ir gyvūnams kenksmingų medžiagų. Laimei, medžio žiedynai ir vaisiai sveikatai nepavojingi ir gali būti valgomi į sveikatą. Tiesa, ši taisyklė galioja tik juoduogiams šeivamedžiams (lot. sambucus nigra). Mat Lietuvoje auga dar ir raudonuogis šeivamedis (lot. sambucus racemosa), pastarasis yra "piktesnis" negu juoduogis, todėl jo žiedynai maistui nevartojami, o uogos kai kuriose virtuvėse valgomos tik specialiai apdorotos (jų kauliukuose yra labai nuodingų medžiagų). Antraip sakant, su raudonuogiu šeivamedžiu reikia būti itin atsargiems, o sirupui visuomet rinktis juoduogius šeivamedžius. Atskirti šiuos augalus nesunku, mat juoduogių šeivamedžių žiedynai primena didelius, plokščius skėčius, o raudonuogių šeivamedžių jie pailgi, savo forma šiek tiek primenantys kaštono žiedynus. Tiems, kurie šeivamedžio žiedus ruošiasi rikti pirmą kartą aš vis dėlto patarčiau atidžiai apžiūrėti jų nuotraukas ir aprašymus internete ir/ar augalų vadovuose.

Tačiau gera žinia yra ta, kad juoduogiai šeivamedžiai turi ne vieną dekoratyvinę formą. Pavyzdžiui, Jurgita, ta pati, kuri apdovanojo mane agrastais, augina net 3 rūšių juoduogius šeivamedžius, o vienas jų turi tamsiai violetinius lapus ir rožinius žiedynus. Tokių šeivamedžių žiedynai maistui tinkami. Iš jų sirupą aš viriau atskirai - pirmiausia tam, kad galėčiau pasigėrėti jo vaiskia rožine spalva, nes sirupo kvapas ir skonis niekuo nesiskiria nuo paprasto, baltais žiedais žydinčio juoduogio šeivamedžio.

Bręstantis šeivamedžio žiedų sirupas. Nuotrauka Kristinos

Ir dar. Pastaraisiais metais, kiek aš žinau, Didžiojoje Britanijoje šiam tradiciniam vėlyvo pavasario ir ankstyvos vasaros gardumynui kilo šioks toks pavojus, nes buvo stipriai apribota prekyba citrinos rūgštimi, argumentuojant tuo, jog šis ingredientas naudojamas ne tiktai maisto, bet ir heroino gamyboje. Nežinau, ar šis apribojimas bent kiek pristabdė narkotikų vartojimą, ir nežinau, kaip elgiasi britų šeimininkės, užsimaniusios pagaminti šeivamedžio žiedų sirupą. Įtariu, kad vyksta kažkas panašaus, kaip Lietuvoje su spiritu - ne viena mano pažįstama moteris vis tiek gamina įvairias namines uogų užpiltines, parsigabenusi kelis butelius spirito iš Lenkijos, kur jo pardavinėjimas ir pirkimas nėra kriminalizuotas. Šiaip ar taip, kol kas mums jaudintis dėl citrinos rūgšties trūkumo nereikia. Pasidžiaukime, kad bent jau kai kuriais atžvilgiais Lietuvoje lengviau negu Anglijoje :)

Nuotrauka Kristinos

Elderflower cordial - šeivamedžio žiedų sirupas

Ingredientai: (išeina maždaug 3,5 l sirupo)

50 juoduogio šeivamedžio žiedynų*

2,5 kg cukraus

2 l vandens

3 citrinos

Nebūtinai: 1 apelsinas

110 g citrinos rūgšties

1. Šeivamedžių žiedynus po vieną papurtykite, kad iškristų vabzdžiai, bet geriau neplaukite, kad nenusiplautų žiedadulkės. Citrinas ir, jeigu naudojate, apelsiną labai kruopščiai nušveiskite. Peiliu ar bulvių skustuku nulupkite jų žievelę be baltosios dalies. Žieveles atidėkite, o nuo citrinų ir apelsino nulupkite visą baltąją dalį, tuomet vaisius supjaustykite plonomis riekelėmis.

2. Dideliame puode (aliuminis netinka) užvirinkite vandenį, suberkite cukrų ir pavirkite kelias minutes, kol jis ištirps. Tuomet sudėkite šeivamedžių žiedus, vaisių žieveles ir riekeles, suberkite citrinos rūgštį, viską išmaišykite ir puodą nukaiskite. Uždenkite ir palikite 24 val., kad sirupas susistovėtų.

3. Praėjus parai, sirupą perkoškite per tankų audinį ir supilstykite į švarius butelius ar stiklainius. 

4. Laikomas šaldytuve, sirupas būna tinkamas vartoti maždaug 1 mėn., norint jo turėti ilgesnį laiką, geriau sirupą užšaldyti. Šeivamedžių sirupą galima naudoti įvairiems desertams ruošti, bet dažniausia iš jo gaminamas gaivus gėrimas: tam reikia sirupą atskiesti vandeniu, galima ir gazuotu (sirupo ir vandens proporcija maždaug 1:3) ir, jeigu norite, įdėti ledukų ir/ar citrinos riekelių. 

* Šeivamedžio žiedynus patariama rinkti saulėtu oru, pirmoje dienos pusėje - tuomet jie būna kvapniausi.

Šeivamedžio žiedų gėrimas su citrina ir ledukais. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia; daugiau apie rožinį šeivamedžio žiedų sirupą žr. čia.