Čado bulvių salotos

Sakoma, jog tikruosius žmonių veidus pamatome ekstremaliose situacijose. Šiandien reikėtų pridėti, jog ekstremaliose situacijose pamatome ir tikruosius šalių veidus bei interesus. Kovo mėnesio pradžioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje įvykęs balsavimas visą politinių pozicijų ir tarptautinių santykių žemėlapį parodė kaip ant delno. Ir čia dėmesio vertos ne tiktai tos valstybės, kurios palaikė Rusiją arba susilaikė, mėgindamos išlaviruoti ir apsimesdamos, jog dėl karo Ukrainoje neturi aiškios nuomonės. Balsavimas už kai kuriais atvejais irgi iškalbingas. Pavyzdžiui, mane maloniai nustebino Ramiojo vandenyno salos, tokios kaip Nauru, kurias Rusija metų metais mėgino "prisijaukinti", pirkdama jų balsus tarptautinėse organizacijose. Paaiškėjo, kad biznio sandoriai ir lojalumas - tai toli gražu ne vienas ir tas pats. Net didžioji dauguma Afrikos valstybių, į kurias koją įkėlė rusų kariai, nepuolė palaikyti savo "geradarių", kurių "pagalba" jau seniai apkarto. Na, o kai kurios šalys ir išvis atvirai pademonstravo, ką mano apie Rusijos mėginimus dominuoti juodajame žemyne. Pavyzdžiui, Čadas nė nemirktelėjęs palaikė rezoliuciją, kurioje reikalaujama nedelsiant išvesti rusų karius iš Ukrainos. Ir tai nėra abstraktus pasisakymas už taiką. Vienu mygtuko paspaudimu Čado atstovai reziumavo jau seniai nusistovėjusį požiūrį į Rusiją ir jos užsienio politiką.

Nuotrauka Kristinos

Rusija ir Čadas diplomatinius santykius užmezgė 1964 m., praėjus keleriems metams po to, kai Čadas paskelbė nepriklausomybę nuo jį kolonizavusios Prancūzijos. Bendradarbiaujant su Rusija buvo susitelkta į žemės ūkio, energetikos, o labiausiai - karinę bei saugumo sferas. Pastaroji formuluotė reiškia, jog rusai už prieinamą kainą verste užvertė Čadą senais savo gamybos ginklais bei karine technika; dar ir šiandien jie sudaro apie 90% šios Afrikos šalies ginkluotės.

Kiek netikėta, bet pastarosiomis savaitėmis vis pasirodo pranešimų, jog įsivėlusi į nuostolių kupiną karą su Ukraina, Rusija mėgina iš Afrikos šalių dalį ginkluotės susigrąžinti, t.y. ją išpirkti. Tačiau Čado atveju vargu ar šis planas išdegs. Mat per pastaruosius kelerius metus Čado ir Rusijos santykiai gerokai pairo, pirmiausiai todėl, kad rusai pradėjo agresyvią ekspansiją į Afrikos šalis. Pasinaudodami tuo, jog Čade nuolat rusena (o kai kada ir kaip reikiant įsiplieskia) politiniai konfliktai, rusai pasiūlė ilgamečiam diktatoriui Idriss Déby Itno savo pagalbą "stabilizuojant situaciją". Tačiau pastarasis pernelyg gerai matė, kas atsitinka, kai rusai įžengia į suverenios šalies teritoriją - pavyzdžiui, kaimyninės Centrinės Afrikos Respublikos valdžios atstovai jau buvo tapę rusų įkaitais. Taigi, neturėdamas iliuzijų dėl Rusijos planų, oficialusis Čadas paramos atsisakė. Na, o rusai? Rusai, vadovaudamiesi senu geru principu skaldyk ir valdyk, apsigręžė ir iškart pasiūlė savo pagalbą vadinamiesiems sukilėliams Čado šiaurėje; juo labiau, kad Libijoje įsitaisiusių Wagner samdinių net nereikėjo per daug toli perdislokuoti. Paprasčiau tariant, Rusija nusprendė remti džihadistus, kurie pirmiausia siekė politinio perversmo. Mat šiuo metu su religinėmis laisvėmis Čade situacija palyginti nebloga: Ndžamenos valdantieji sluoksniai pabrėžtinai laikosi laïcité (sekuliarumo) principo, kas visiškai logiška, norint išvengti pilietinio karo, kuomet 52% šalies piliečių sudaro musulmonai, o 44% - krikščionys. Šiaip ar taip, rusų pagalbos sulaukę sukilėliai kaip reikiant įsismarkavo, o 2021 m. pavasarį, vienos jų atakos metu, buvo sunkiai sužeistas ir netrukus mirė pats Idriss Déby Itno. Be to, rusai šalyje pasistengė suorganizuoti protesto akcijų seriją; mitingų metu sukurstytiems vietiniams Čado gyventojams buvo liepta mojuoti plakatais "Prieš Prancūziją" ir "Už Rusiją". Kaip manote, ką apie tai galvoja dabartinis Čado prezidentas Mahamat Idriss Déby Itno, kurio tėvas buvo nužudytas faktiškai rusų rankomis?.. Tai, jog Čade į rusus žiūrima ypač nepalankiai, rodo ir pernykštė istorija su turistais, tarp kurių buvo verslininkė iš Lietuvos Marija Dubickienė - šį atvejį gana plačiai nušvietė mūsų spauda. Ekspedicijos dalyviams, kurie stengėsi laikytis visų taisyklių, jų sulaikymas ir tardymas pasirodė mažų mažiausiai nemotyvuotas. Tačiau Čadas turi savą įvykių versiją: kadangi keliautojai užklydo į vadinamąją "raudonąją zoną", kurioje be viso kito įsikūrusios šalies karinės bazės, jie rimtai įtarė rusus šnipinėjimu ir vietinėje spaudoje juos ne kartą išvadino "turistais" (taip taip, kabutėse). Ko gero, į ekspedicijos dalyvius būtų pažiūrėta daug atlaidžiau, jeigu jos sudėtyje būtų buvę ne rusai, o kitų tautybių žmonės.

Visai kitokio pobūdžio Čado santykiai su Ukraina, iš kurios į sausrų nualintą šalį atkeliauja apie 90% kviečių ir jų gaminių (miltų, makaronų ir t.t.), o taipogi kiti gyvybiškai svarbūs produktai - kukurūzai, aliejus ir pan. Dėl karo Ukrainoje Čade maisto ims trūkti dar labiau, o jo kainos tik augs. Jau ir taip skurstantiems žmonėms tai reiškia gresiantį badą, o šalies valdžiai - nenumaldomai artėjančius neramumus. Įvertinus tokias perspektyvas, nenuostabu, kad Čadas Rusijos ir Ukrainos karu nė iš tolo nesidžiaugia.

Supraskite teisingai - aš nesimpatizuoju autoritariniam Čado režimui. Diktatūros pačios išprovokuoja daugumą politinių ir ekonominių krizių, nes iš prigimties nesugeba sukurti stabilių, visuomenės gerove pagrįstų valstybių. Šiuo įrašu tik norėjau atkreipti dėmesį, kaip stipriai šiuolaikiniame pasaulyje įvairiausiais ryšiais susijusios šalys, iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturinčios artimų kontaktų. Gerai, jeigu tie ryšiai pozityvūs, jeigu viena šalis parūpina kitai duonos. O jeigu ne? Antai Rusija ir Afrikoje Rusija - naikinanti, griaunanti, destabilizuojanti. Deja.

Nuotrauka Kristinos

Laimei, kulinarija - viena iš nedaugelio sferų, kurioje pozityvių dalykų beveik visuomet daugiau negu negatyvių. Ir taip, Čadas su Rusija turi kulinarinių ryšių, nors ir ne tokių akivaizdžių kaip ginkluotės srityje. Šiandien pagaminau baltą mišrainę Čado stiliumi, tą pačią, kurią pasaulis dažniausiai vadina rusiška mišraine (pranc. salade russe). Akivaizdu, jog šį patiekalą į Afriką kolonializmo laikais atvežė prancūzai. Mišrainė prigijo pirmiausa Čado miestuose, kur ji dažniausiai žinoma bendriniu prancūzišku hors d'œuvre (liet. užkandis) pavadinimu arba yra įvardijama dar paprasčiau - bulvių salotomis.

Neįmanoma nepastebėti, jog Afrikoje balta mišrainė įgavo savitą formą. Privaloma tvarka čadiečiai į šį patiekalą deda vien bulves ir morkas - blogiausiu atveju, salotas ir sudaro tiktai šie du ingredientai, pagardinti turimais prieskoniais. Vis dėlto dažniausiai, jeigu yra galimybių, Čado šeimininkės teikia pirmenybę salotoms su didesniu sudedamųjų dalių kiekiu. Pirmiausia, vietoje mums įprastų žaliųjų žirnelių į salotas dažnai įmaišoma apvirtų šparaginių pupelių. Kodėl? Na, galbūt čadiečiams jos tiesiog gardesnės, bet greičiausiai - todėl, kad dėl karšto klimato žaliųjų žirnelių užsiauginti kur kas sudėtingiau. Na, o kaipgi su kumpiu, kuris beveik visuomet įeina į salade russe sudėtį? Dažnam afrikiečiui toks produktas ne pagal kišenę, tad Čade kumpis buvo pakeistas... virtais burokėliais :) Kai dėl kiaušinių, tai receptų instrukcijoje į juos žiūrima labai liberaliai, nurodant, jog "kiaušinių galima dėti, jeigu jų turite". Galų gale, pagal situaciją parenkamas ir salotų uždaras: jeigu po ranka yra majonezo - puiku, o jeigu ne, apsiribojama druska, pipirais ir šlakeliu aliejaus. Žodžiu, kas jau kas, o Čado šeimininkės dėl bulvių salotų kanoniškumo tikrai nesuka sau galvos, apsieidamos su tuo, ką turi ir gali sau leisti.

Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai metodas, kuriuo gali būti paruoštos daržovės salotoms. Daugelis čadiečių su bulvėmis, morkomis, burokėliais elgiasi taip pat kaip ir mes, t.y. visas daržoves išverda su lupenomis, jas atvėsina, nulupa, o tuomet supjausto. Tačiau yra ir progresyvių šeimininkių, kurios elgiasi kitaip: visas daržoves nuskuta, susmulkina, supila į atskirus polietileninius maišelius, sandariai užriša, o tuomet išverda vandenyje paprasčiausiame puode, t.y. namų sąlygomis sukonstruoja neįmantrų sous vide variantą. Aš nesu išbandžiusi pastarojo būdo daržovėms ruošti, tad plačiau jo pakomentuoti negaliu. Na, bet jeigu jums smalsu, kas iš to išeina, galite eksperimentuoti :)

Nuotrauka Kristinos

Na, ir dar viena detalė. Nepaisant ingredientų paprastumo, o dažnai - netgi skurdumo, Čado šeimininkės stengiasi patiekti maistą kuo estetiškiau; spėju, ši tradicija atkeliavo iš šiaurinių šalies rajonų ir tenykštės arabų kultūros. Net jeigu tai vos vienos ar dviejų rūšių daržovės, jas stengiamasi lygiai supjaustyti, gražiai išdėlioti, pagyvinti kad ir paprasčiausiu papuošimu. Tas pats pasakytina ir apie šias salotas: kai kada tai viso labo virtos bulvės ir morkos, sumaišytos su šaukštu majonezo (ar aliejaus), bet patiekiant ant jų vis tiek užberiami keli burokėlių kubeliai "dėl spalvos", uždedama kiaušinio riekelė ar pan. Mes pirmiausiai valgome akimis, tad nepatingėkite pagalvoti, kaip kūrybiškai patiekti paprastą maistą - ir jį ragauti bus daug gardžiau.

Šįkart čadietiškas bulvių salotas aš gaminau ne su majonezu, o su aliejumi, ir, turiu pasakyti, kad skonis nuo to nė kiek nesuprastėjo. Šeimai patiko. Jeigu norite vegetariško patiekalo varianto, vietoje kiaušinių galite naudoti šparagines pupeles, ir įprastas patiekalas nuskambės dar kitaip. Žodžiu, Afrikos virtuvė itin palanki improvizacijoms :)

Bulvių salotos Čade ne be reikalo vadinamos užkandžiu - panašu, kad jos daugmaž visuomet patiekiamos pačios vienos ir su niekuo nederiamos. Tačiau mes galime bulvių mišrainę valgyti su kuo panorėję (pavyzdžiui, su kepta mėsa), ypač jeigu jos pagamintos tik iš daržovių, nededant kiaušinių. Aš asmeniškai džiaugiuosi atradusi šį baltos mišrainės variantą, kaip kažada džiaugiausi, atradusi ekvadorietišką bulvių mišrainę su krevetėmis (pastaruoju receptu reguliariai naudojuosi iki šiol). Kodėl? Nes nenoriu susitaikyti su monotonija virtuvėje. Ir kas gi to norėtų, ar ne? :)

Nuotrauka Kristinos

Čado bulvių salotos

Ingredienta: (išeis didelis dubuo salotų)

2 bulvės

2 morkos

2 burokėliai

Nebūtinai: sauja šparaginių pupelių*

Nebūtinai: 4-6 kiaušiniai

Aliejaus arba majonezo**

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Bulves, morkas ir burokėlius nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Atvėsinę nulupkite. Jeigu naudosite, atskirai lengvai pasūdytame vandenyje apvirkite šparagines pupeles - jos turėtų būti minkštos, bet dar neištežusios ir nepraradusios žalios spalvos. Jeigu naudosite, kietai išvirkite kiaušinius.
2. Visas daržoves ir kiaušinius supjaustykite - tradiciškai pjaustoma stambokais gabaliukais.
3. Sumaišykite bulves, morkas ir, jeigu turite, šparagines pupeles. Jeigu naudojate, galite įmaišyti ir dalį supjaustytų kiaušinių. Pagardinkite druska, pipirais, aliejumi arba majonezu (aš naudojau aliejų). Atskirai prieskoniais pagardinkite burokėlius. Burokėlius galima iškart sumaišyti su kitomis daržovėmis, bet dažniausiai taip nedaroma, norint išsaugoti ryškesnes kitų ingredientų spalvas.
4. Į gilią lėkštę ar dubenį sudėkite sumaišytas daržoves, ant jų paskleiskite burokėlius. Jeigu naudojate kiaušinius, jais galite papuošti salotas; jeigu ne, puoškite atidėtais kitų daržovių gabaliukais. Aš papildomai salotas pabarsčiau džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.
5. Salotas patiekite kaip savarankišką užkandį arba garnyrą prie kitų patiekalų.

* Kartais vietoje šparaginių pupelių ir/ar burokėlių (arba drauge su jais) čadiečiai į mišrainę deda kitų turimų daržovių - svogūnų laiškų, saldžiųjų paprikų, pomidorų. Šios daržovės termiškai neapdorojamos, tik supjaustomos daugmaž tokio pat dydžio gabaliukais kaip ir virtos.

** Gardindamos salotas, Čado šeimininkės dažnai deda papildomų prieskonių - pavyzdžiui, įspaudžia citrinos ar laimo sulčių. Itin populiaru įmaišyti sutrupinto sauso sultinio (iš kubelių) - kaip jau ne kartą rašiau, tai abejotinos vertės ir naudingumo, bet  Afrikoje itin populiarus pagardas. Aš sultinio į salotas nededu, bet burokėlius citrinos sultimis kai kada apšlakstau, be to, juos tinka pabarstyti trupučiu cukraus. Dėl spalvos salotas galima puošti ir šviežiomis ar džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis.

  

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia; kitų, deja, nebeprisimenu, arba jie jau išnyko iš interneto platybių.

Mutabal - baklažanų užkandis

Šiandien, balandžio 22 d., minima Tarptautinė Motinos Žemės diena. Tradiciškai šia proga visuomenė raginama atkreipti dėmesį į ekologines problemas, kad kiekvienas pagal išgales prisidėtų prie mūsų planetos išsaugojimo - bent jau medelį pasodintų. Bet šiandien, karo akivaizdoje, net ekologiniai rūpesčiai tampa antraeiliais. Antai Vakarų Europa, ne be pagrindo raginusi mažinti iškastinio kuro gavybą ir naudojimą, pristabdo savo ambicingus planus artimiausiu metu uždaryti anglių kasyklas - iki tol, kol sugalvos, kaip ir kuo pakeisti rusišką naftą bei dujas. Ekologinis pilietiškumas keičiamas politiniu, nes dabar svarbiausia - nefinansuoti Rusijos karo mašinos ir sustabdyti kraujo praliejimą. Deja, surasti alternatyvas įprastiems energijos šaltiniams ir praktiškai įgyvendinti priimtus sprendimus - procesas ilgas ir komplikuotas. Vakarai atkakliai nenorėjo matyti, kad Rusija energijos išteklius naudoja kaip ginklą, o nūnai europiečiai verčiasi per galvą, kad tik ištrūktų iš Maskvos pelėkautų. Ištrūks. Tik kokia kaina?..

Nuotrauka Kristinos

Subombarduoti Ukrainos miestai iš paukščio (ar drono) skrydžio atrodo kaip žaizdos, o tankų išmalti juodžemio laukai - kaip švieži randai. Nei Motina Žemė, nei joje gyvenantys žmonės to nenusipelno. Galima tik žavėtis ukrainiečių ryžtu apginti savo šalį, atstatyti kiekvieną sugriautą gyvenvietę, užsėti laukus javais ir užauginti duoną, rizikuojant, kad traktorius užvažiuos ant minos, papuls į artilerijos ugnį ar aviacijos ataką. Mums, gyvenantiems taikiame, demokratiniame pasaulyje žinios apie karo tikrovę primena siurrealistinį filmą, nes protas beveik nepajėgus pripažinti tų barbariškumo mastų, kuriuos XXI amžiuje manėme suvisam nugrimzdus į užmarštį.

Antra vertus, ne visiems taip pasisekė kaip mums. Pasaulyje yra daugybė zonų, kuriose liepsnoja vienokio ar kitokio pobdžio konfliktai, o įkandin jų seka ištisos virtinės įvairiausių negandų. Šiandien parinkau jums dainą Ol' Mother Earth (aut. Tony Jee White), kurią atlieka neįprastas duetas - amerikiečių dainininkė Maria McKee ir Egipto roko grupės Massar Egbari vokalistas Hany El Dakkak. Pastarasis į originalų tekstą (pirmiausiai skirtą ekologijos temai) įterpia savą, arabų kalba parašytą dainą Aš egzistuoju (arab. Ana Mawgood, angl. I Still Exist), kurioje į pirmą vietą iškeliamos socialinės problemos. Mano balsas stipresnis negu jūsų šūviai, - sakoma egiptietiškoje dainos dalyje (jos vertimą galie rasti čia), ir tai nenuostabu, turint galvoje, jog Vakarų ir Rytų muzikantai naujai interpretavo šį kūrinį Arabų pavasario laikais, kai dar buvo vilties reformuoti Šiaurės Afrikos šalis, kai žmonės dar tikėjo atsikratysiantys diktatūrų ir smurto. Taip jau nutiko, kad šiandien, minint Motinos Žemės dieną, Europos vidury aidi kanonados, o ukrainiečiams 2022 metų pavasaris iš tikrųjų pavogtas. Taigi, šis kūrinys visiems mums skamba aktualiau negu bet kada. Mano nuomone, gerai parašytas ir atliktas kūrinys, tad kelios minutės, kol jo klausysitės, nenueis veltui.

Na, o kadangi daina užduoda egiptietišką toną, savo archyvuose radau receptą, kurį ruošiausi, bet taip ir neprisiruošiau aprašyti praėjusią vasarą. Jūsų dėmesiui - rytietiškas baklažanų dažinys mutabal, artimas baba ganuš giminaitis. Bene akivaizdžiausias judviejų skirtumas - tai jogurto naudojimas ar nenaudojimas receptūroje. Į baba ganuš sudėtį įeina ant žarijų iškepti bei susmulkinti baklažanai, daržovės (svogūnai, česnakai, pomidorai) ir (dažniausiai, bet ne visada) - tahinio pasta. Į mutabal daržovių dedama mažiau, o pomidorų nededama iš viso, užtai tahinis ir natūralus jogurtas - privalomi ingredientai. Ir, žinoma, prieskoniai; į mutabal tradiciškai jų dedama gana daug, todėl neretai sakoma, jog pastarasis dažinys pasižymi ryškesniu skoniu negu baba ganuš.

Čia reikia pridurti, jog mutabal pavadinimu pristatomas baklažanų ir jogurto dažinys žinomas ne tik Egipte, o ir aplinkinėse šalyse - pavyzdžiui, Sirijoje ar Libane. Vis dėlto šis faktas netrukdo egiptiečiams mutabal laikyti savo virtuvės dalimi. Tuo tarpu mums tereikia atsiminti, jog taip plačiai paplitęs patiekalas visuomet turi daugybę variantų, tad nenustebkite aptikę kiek kitokias šio dažinio receptūras.

O dabar linkiu jums meilės - tiek Motinai Žemei, tiek čia gyvenantiems žmonėms. Ištieskite pagalbos ranką tiems, kuriems ji reikalingiausia. O jeigu aplinkui tokių nėra, galbūt tai ženklas, jog atėjo laikas pasodinti medį.

Nuotrauka Kristinos

Mutabal - baklažanų užkandis

Ingredientai: (išeis nemažas dubuo užkandžio)

1 didelis arba 2 nedideli baklažanai

Nebūtinai: 1 v. š. susmulkinto svogūno*

2 v. š. tahinio pastos

2 v. š. citrinos arba laimo sulčių

2 skiltelės česnako

2 v. š. graikiško jogurto

Žiupsnelis aitriosios paprikos

Žiupsnelis grūstų kalendros sėklų

Žiupsnelis grūstų kumino sėklų

Druskos (pagal skonį)

Patiekiant: alyvuogių aliejaus, granatų sėklų, petražolių

1. Nuplautus, bet nepjaustytus baklažanus iškepkite. Labiausiai tiktų kepti ant žarijų, tai tradiciškiausias būdas, suteikiantis dažiniui įprastą dūmo kvapą. Vis dėlto, jeigu tokios galimybės nėra, baklažanus iškepkite orkaitėje. Tikslus kepimo laikas priklausys nuo jūsų orkaitės kaitrumo ir baklažanų dydžio - išimkite tada, kai juos labai lengvai galėsite perdurti peiliu.
2. Iškeptus baklažanus atvėsinkite, pašalinkite odeles. Minkštimą sutrinkite elektriniu smulkintuvu arba sukapokite peiliu (jeigu mėgstate rupesnės tekstūros užkandžius; aš visuomet kapoju). Dar vienas ir pats tradiciškiausias būdas - baklažanų minkštima sugrūsti piestoje, jeigu tik tokią turite :) 
3. Jeigu naudosite, į baklažanų masę įmaišykite smulkintą svogūną. Sudėkite tahinio pastą, citrinos sultis, grūstą česnaką, graikišką jogurtą, pagal skonį pagardinkite aitriosiosmis paprikomis, kalendra ir kuminu, pasūdykite. Išmaišę paragaukite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį.
4. Sudėję į serviravimo indą, pašlakstykite alyvuogių aliejumi, papuoškite granatų sėklomis ir smulkintomis petražolėmis.
5. Tiekite kaip užkandį su rytietiška ar kitokia mėgstama duona.

* Dažname mutabal recepte naudojamos tik dvi daržovės - baklažanai ir česnakai. Jeigu mėgstate, į dažinį galite įmaišyti smulkiai sukapoto svogūno - tai nebūtinas, bet plačiai paplitęs šio baklažanų dažinio pagardas. Mūsų šeima žalių svogūnų salotose ir dažiniuose nemėgsta, todėl aš mutabal gaminu be jų. 

Apie recepto šaltinius: deja, tiksliai visų nebeatsimenu :( Tikrai žinau, jog vienas iš šaltinių buvo šis.

Sūdytos skumbrės

Pasirodo, gydytojai mėgsta puošti poliklinikas Čiurlionio paveikslais! - su šiokia tokia nuostaba sako Tomas. Kažin, - tarstelnu aš, karštligiškai tempdama jį klaidžiais koridoriais, nes kaip tik tądien tikiuosi pagaliau pabaigti reikalus su mokykline sveikatos pažyma, kurios nesėkmingai vaikomės jau nuo rugpjūčio vidurio. Vis dėlto akies kraštu spėju pamatyti reprodukcijas ir priduriu: o jeigu ir mėgsta, tai ne visai paveikslais.

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų labai nudžiungu, kad sūnus atkreipė dėmesį į tai, kas kabo ant poliklinikos sienų. Kai prieš porą savaičių abu išsiruošėme į M.K. Čiurlionio dailės muziejų, optimizmo buvo žymiai mažiau. Mano vaikas prie reto kūrinio stabteldavo ilgėliau ir nusprendė, kad dauguma Lietuvos klasiko paveikslų yra nykūs. Laimei, tada atėjo eilė virtualios realybės filmui Angelų takais (2018, rež. Kristina Buožytė), kuris mus - ir ne tiktai mus - užbūrė tiesiogine to žodžio prasme, o jo peržiūrai skirtas pusvalandis prabėgo kaip 5 minutės. Sunku įprastais žodžiais nupasakoti tą magiją, kurią skleidžia Kristinos Buožytės dėka atgiję M.K. Čiurlionio kūriniai, todėl be mažiausos abejonės sakau - jeigu dar nesate keliavę Angelų takais, būtinai suraskite tam laiko. Savo ruožtu, mums šį filmą rekomendavo Vilija, Tomo krikštamotė, ir už tai esame jai labai dėkingi. Kaip ir Laurai, kuri pašnabždėjo, jog filmas jau pasiekė Kauną.

Kai, peržiūrėję Angelų takus sugrįžome prie originalių M.K.Čiurlionio kūrinių, Tomas jau nebelėkė kaip akis išdegęs, o apžiūrinėjo dailininko darbus daug atidžiau ir netgi pareiškė, jog jie visai nieko :) Tiesa, paklaustas, ar jam patiko filme skambėjusi muzika, sūnus atsakė, kad nespėjo jos išgirsti, nes įspūdžių buvo pernelyg daug :)  Kaip ten bebūtų, virtualios ralybės filmas, mano nuomone , - labai efektyvi edukacinė priemonė. Čia šalia viso kito. Nes, net jeigu jūsų nereikia įtikinėti M.K.Čiurlionio darbų vertingumu, naujas būdas patirti jo sukurtą pasaulį suteiks ir džiaugsmo, ir estetinio malonumo.

 

Išduosiu nedidelę paslaptį - dalį laiko po M.K. Čiurlionio paveikslus žiūrovai keliauja, "plaukdami" valtimi. Ir išvis, man atrodo kad vandens stichija dailininkui buvo itin reikšminga ir patraukli. Todėl rinkdamasi, kokį receptą šįkart paskelbti, be didesnių svarstymų ir abejonių parinkau jums žuvų patiekalą. Juo labiau, kad šiandien paskambino anyta ir nusiskundė, jog mano tinklaraštyje neranda sūdytų skumbrių recepto. Išties, pastarąjį užkandį šeimai ir draugams gaminu metų metais, bet recepto paskelbti vis neprisiruošiu. Tad tebūnie sūdytos skumbrės, kurias ir pati be galo mėgstu bei patylomis vadinu rudens/ žiemos stalo pažiba :)

Nuotrauka Kristinos

Atvirai pasakius, net nežinau, ar tai tikras receptas, nes paprasčiau paruošti skumbres kažin ar įmanoma. Man asmeniškai sudėtingiausia - kada panorėjus įsigyti gerai atrodančių žuvų. Aš teikiu pirmenybę šaldytoms, nes tiksliai žinau, kad jos nebuvo atšildytos prieš kelias dienas, nepraskydo, nesugedo, yra šviežios ir tinkamos valgyti termiškai neapdorotos. Šaldytų skumbrių kartais randu didžiuosiuose prekybos centruose, bet dažniausiai perku iš vienos žuvininkės prekybos miestelyje Urmas. Čia Kaune, na, bet jeigu jūs gyvenate kitur, tai tikrai žinote vietinius "taškus", kuriuose parduodamos kokybiškos žuvys. Namo parsineštas skumbres reikia atšildyti, o tada išdoroti ir išfiletuoti taip pat kaip silkes su galvomis. Na, o žuvų puseles beliks pasūdyti, pagardinti prieskoniais ir mažiausiai 10-12 val. palaikyti šaldytuve. Viskas.

Tiesa, dar reikia nuspręsti, kaip užkandį patieksite. Aš sūdyti skumbres išmokau iš mamos, o kaip jas patiekti sugalvojau pati. Mat mama su tėčiu labiausiai mėgsta silkes ir skumbres derinti su saulėgrąžų aliejumi ir rupiai supjaustytu, nepakepintu svogūnu, kai kada - su smulkintais svogūnų laiškais. Mes su vyru žaliais svogūnais ir šiaip jau per daug nesižavime, o užberti ant švelniai sūrių, delikčių skumbrių jie atrodo ir išvis agresyvūs. Tad kažkada seniai, beeksperimentuodama savo virtuvėje, išbandžiau alyvuogių aliejaus, krapų ir rožinių pipirų (jų skonis daugiau saldus, negu aitrus) derinį, ir jis iki šiol yra mano mėgstamiausias. Be to, minėtieji prieskoniai pilkšvai sidabriškoms skumbrėms suteikia šiokio tokio spalvingumo, kas itin pageidaujama apniukusiomis dienomis, deja, tokiomis dažnomis mūsų kraštuose.

Tikiuosi, sūdytų skumbrių receptas jums pravers. Ir nepamirškite pavaikščioti Angelų takais su M.K. Čiurlioniu :)

Nuotrauka Kristinos

Sūdytos skumbrės

Šaldytų arba atvėsintų skumbrių

Druskos*

Juodųjų pipirų

Česnakų

Nebūtinai: kalendros sėklų

Patiekiant:

Rožinių pipirų (primenu, jog jie ne aitrūs, o saldūs)

Krapų

Alvuogių aliejaus

1. Šiam užkandžiui geriausiai pirkti šaldytas skumbres ir patiems jas atitirpinti - taip būsite tikri, jog žuvys tikrai šviežios.
2. Atšilusias žuvis išdorokite ir išfiletuokite taip, kaip filetuojamos silkės su galvomis. Jeigu šis etapas jums atrodo labai komplikuotas, susiraskite detalias instrukcijas internete. Aš iš pradžių nupjaunu skumbrės galvą ir uodegą, tada, perpjovusi pilvą, išimu visus vidurius. Skumbrę (ir peilį) nuplaunu po šaltu tekančiu vandeniu, nusausinu popieriniu rankšluosčiu ir baigiu doroti: pašalinu visus pelekus, nulupu odą ir žuvies puseles atskiriu nuo stuburkaulio. Jeigu reikia, išrenku likusius kaulus; šioje stadijoje, imant kaulus, žuvies filė gali "pasišiaušti", bet tame nieko baisaus nėra - tiesiog paspauskite žuvies puselę plačiu peiliu, kad ji atrodytų daugmaž lygi. Žuvies filė turėtų atrodyti švari ir tvarkinga; aš jos antrą kartą nebeplaunu, nes, mano nuomone, tada žuvis praranda per daug skonio ir pavandenyja.
3. Kai nudorosite visas skumbres, žuvų puseles iš visų pusių pasūdykite, pabarstykite pipirais ir įtrinkite česnakais. Neberkite per daug druskos - jos reikėtų maždaug tiek, kiek dėtumėte ant kepamos žuvies. Pipirų barstykite pagal skonį, o česnakų siūlyčiau dėti daugiau. Aš paprastai vienai skumbrės puselei naudoju net 2 česnakų skilteles. Kadangi nemėgstu česnakų spaustuvo, aš juos visuomet tarkuoju smulkia sūrio tarka; vieną tarkuotą česnako skiltelę paskleidžiu ant vienos skumbrės filė pusės, kitą - ant kitos. Taigi, sūdydama, pavyzdžiui, 2 skumbres, sunaudoju 8 (ne ypač dideles) česnako skilteles. Žinoma, jeigu jūs su česnakais nelabai draugaujate, naudokite mažesnį jų kiekį. Jeigu mėgstate, skumbrių filė galite pabarstyti ir grūstomis kalendrų sėklomis.
4. Pasūdytas ir prieskoniais pagardintas skumbrių filė puseles suvožkite po dvi, taip, kad žuvų oda būtų išorėje. Guldykite į pailgą lėkštę, uždenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų ir šaldytuve laikykite 10-12 val., tada ragaukite. Sūdytos skumbrės šaldytuve gali stovėti kelias dienas - jeigu nepdauginote druskos, jos neįsisūrės labiau negu pirmą dieną.
5. Patiekdami sūdytas skumbres supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir pagardinkite mėgstamais priedais. Mano pasiūlymas - pabarstyti žuvis rožiniais pipirais ir smulkintais krapais, o tuomet apšlakstyti alyvuogių aliejumi.

* Aš savo virtuvėje dažniausiai naudoju rupią akmens druską. Nežinau kodėl, bet ja pasūdytas maistas man atrodo gardesnis (nors gal čia tik įpročio reikalas). Žuvų patiekalams tina ir jūros druska, bet su pastarąja reikia būti atsargiems, nes ja maistą labai lengva persūdyti. Skumbres aš pati visuomet sūdau paprasta, rupia, ukrainietiška akmens druska.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis: mano mama.

Ūmėdžių salotos

Paprastai aš labai tolerantiškai, be jokio pykčio ir be nuostabos žiūriu į faktą, jog retkarčiais draugai ar pažįstami kuriam laikui dingsta iš mano akiračio. Kažkas pradeda naują gyvenimo etapą, kažkas tuokiasi ar išsituokia, susilaukia vaikų, keliauja, keičia darbą ar gyvenamąją vietą, o kažkas tiesiog nori pabūti vienas, apmąstyti savo praeitį ir/ar ateitį, niekam dėl nieko nesiaiškinti ir prieš nieką dėl nieko nesiteisinti. Yra toks angliškas posakis - take your time (pažodžiui apytikriai: išnaudok tiek laiko, kiek tau jo reikia). Juo aš ir vadovaujuosi, kuomet žmonės prapuola lyg į vandenį; juk vieniems būtina išlieti širdį ar pasitarti, o kiti tik ir svajoja, kad aplinkiniai paliktų juos ramybėje. Pastarieji, kaip rodo mano patirtis, sugrįžta lyg niekur nieko, vos tik situacija stabilizuojasi ir atsiranda poreikis vėl turėti reikalų su pasauliu. Jų "nenuoseklumas" man niekada nekėlė nė menkiausių problemų, nes visi tie, kuriuos myliu ir kuriems simpatizuoju, niekuomet neišnyksta iš mano minčių, o tokiu atveju fizinis atstumas tampa ne tokiu jau svarbiu dalyku.

Nuotrauka Kristinos

Bet kartais reikalai ima ir payra.

Kai prieš porą metų Odeta, tinklaraščio Cocina Rendez-Vous šeimininkė, nustojo skelbti naujus įrašus, neįžvelgiau nieko keisto: maža ką, juk žmogus gali turėti aibę priežasčių kuriam laikui atidėti savo hobį į šalį! Tad mano strategija buvo kaip visada: laukti, kol viskas grįš į senas vėžes. Bet šįkart, kad ir kaip liūdna būtų, niekas niekur nesugrįžo. O neseniai sužinojau, kad Odeta iškeliavo - visiems laikams. Drauge su Ja aną vėlyvą spalį iškeliavo ir Jos šviesus, šiltas, elegantiškas pasaulis, Jos neišsakytos mintys, Jos neparašyti tekstai, Jos gardžiausi receptai.

Susitaikyti su mintim, jog Odetos nebėra, man labai, labai nelengva. Nors mes ne vienerius metus susitikdavome internetinėje erdvėje, gyvai matėmės vos kartą (beje, tąkart buvau apdovanota ne tiktai maloniu vakaru, o ir braškių actu bei šviežutėlėmis menkėmis, ką tik atvežtomis iš pajūrio - kokia nostalgija!..). Nepaisant apribojimų, kurie neišvengiami virtualioje realybėje, bendraudama su Odeta visada jutau džiaugsmą, kurį teikia pokalbis su gimininga siela. Aš seku ne per daugiausiai maisto tinklaraščių, man sunkokai sekasi surasti "savus", bet Cocina Rendez-Vous buvo vienas iš tokių. Iš Odetos aš daug ko išmokau: paruošti aštuonkojį ir antienos confit, sūdyti silkes, delikatesniu užkandžiu paversti stintų ikrus - visko iš karto nė neatsiminsi. Esu dėkinga Jai už gyvenimiškas ir už kulinarines pamokas ir Jos ilgiuosi. Turbūt visada ilgėsiuos.

Nuotrauka Kristinos

Netekęs savo šeimininkės, nustojo egzistuoti ir tinlaraštis Cocina Rendez-Vous. Nedrįsau aiškintis smulkmenų, kas nusprendė jo likimą: pati Odeta ar Jos artimieji. Apmaudu, kad tinklaraščiai neišlieka taip, kaip išlieka senamadiškos popierinės knygos, bet yra kaip yra, ir tokiomis aplinkybėmis priimtus sprendimus tenka gerbti. Savo ruožtu, aš pasistengiau pagal išgales susirinkti Odetos receptus, kuriuos buvau pamėgusi ir kuriais ne kartą ir ne du sėkmingai naudojausi. Deja, mes įpratę gyventi taip, lyg viskas tęstųsi amžinai, tad retai laiku pasirūpiname mums svarbios medžiagos kopijomis. Susigrąžinti Cocina Rendez-Vous receptus irgi užtruko; dalį jų radau savo sąsiuviniuose bei segtuvuose, dalį - elektroniniuose žurnaluose, dalį - internetiniame archyve (Aidai, ačiū už pagalbą!). Dabar galiu kada panorėjusi peržvelgti juos kaip senas, širdžiai mielas fotografijas. Be abejo, tam, kad žmogus neišnyktų iš atminties, daiktiški atributai nebūtini, bet receptai yra mano silpnybė, mano prustiškos madlenos ir mano liepžiedžių arbata.

Visi, kurie skaitydavo Odetos tinklaraštį, kuo puikiausiai žino, kad didžiausia jos aistra buvo žuvys bei jūros gėrybės. Bet man patikdavo Cocina Rendez-Vous puslapiuose aprašytos daržovių salotos, ir paukštienos patiekalai, ir pasiūlymai, kaip išradingai panaudoti grybus. Pavyzdžiui, ūmėdes aš renku gana retai, bet kai jau renku, būtinai prisimenu kadaise Odetos aprašytą ūmėdžių užkandėlę. Apie pastarąją šiandien kaip tik ir nusprendžiau jums priminti - o tuo pačiu pasakyti ačiū moteriai, kuri daug metų dalinosi su mumis savo virtuvės pasaptimis ir kulinariniais atradimais.

Nuotrauka Kristinos

Bet iš pradžių jaučiu pareigą išdėstyti kelias įvadines pastabas. Pirmiausia ir svarbiausia - būkite atidūs rinkdami ūmėdes ir jokiu būdu nesumaišykite jų su musmirėmis! Žinau, kad daug kam šis įspėjimas atrodys ne vietoje: na koks gi grybautojas nepažįsta ūmėdžių?! Prisipažinsiu - dar neseniai ir pati taip maniau. Tačiau dabar turiu priežasčių galvoti, jog net perdėta atsarga gėdos nedaro. Papasakosiu istoriją. Prieš kelerius metus išvažiavome į mišką su draugais, kurie lyg ir neblogai pažino grybus. Oras buvo šiltas ir saulėtas, tad pavakary spontaniškai nusprendėme užsukti į mūsų sodybą, pasėdėti, pabendrauti, užkąsti, na, ir lauke sutvarkyti surinktą laimikį, kad šis darbas nenusikeltų į vėlyvą metą. Ir ką gi - draugų krepšyje tarp ūmėdžių pamačiau bepūpsančias žaliąsias musmires. Tąkart supratau, ką reiškia posakis netekti žado. Drebančiomis rankomis išrankiojau grybus, kurių neturėtų būti nė vieno žmogaus krepšyje, ir iki šiol dėkoju Dievui, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka viskas susiklostė taip, kaip susiklostė. O juk pasekmės galėjo būti fatališkos, nes musmirės - tikras "biologinis ginklas", kurio nesugeba įveikti net šiuolaikinė medicina su visu priešnuodžių arsenalu. Tad saugokitės ir dar kartą saugokitės. Atsiminkite, kad ūmėdžių koteliai turi būti lygut lygutėliai, be mažiausių užuominų į "žvynelius" ar "sijonėlį". Turėkite galvoje, kad musmirių esti ne tiktai raudonų, o ir rusvų, pilkšvų, gelsvų, žalsvų, baltų, ir kaip tik tos blyškiakepurės yra pačios pikčiausios. Jeigu nesate absoliučiai tikri, ko prisirinkote, parodykite grybus žmogui, kuris juos labai gerai pažįsta, o jeigu tokio nėra, jokiu būdu nerizikuokite ir įtartinas miško dovanas be gailesčio išmeskite. Geriau jau parduotuvėje nusipirkti pievagrybių, negu sukelti mirtiną pavojų sau ir savo artimiesiems.

Kad užduotis paruošti šiandieninį užkandį neatrodytų per lengva, pasakysiu, jog rinkti ūmėdes irgi reikia ne bet kokias. Ne, jomis tikrai neapsinuodysite, bet sugadinti patiekalą galite. Mat kai kurių rūšių ūmėdės, ypač skaisčiai raudona kepurėle, būna karčios. Pastarųjų aš paprastai vengiu ir renku tiktai ūmėdes žaliomis, ryškiai geltonomis ir rusvai violetinėmis kepurėlėmis. Patikimas būdas sužinoti, ar ūmėdė nekarti - paragauti trupinėlį neišvirto grybo; gera, valgiui tinkanti ūmėdė turi būti salsva, o ne aitri. O dabar - trečias sudėtingumo lygis :) Kaip rodo mano patirtis, kartais apkarsta net "teisingų rūšių" ūmėdės. Nesu visiškai tikra, bet įtariu, jog tai gali lemti dirvožemio sudėtis. Pavyzdžiui, mūsų artimiausiame drėgname, mišriame, molingame miške augančios žalios ūmėdės linkusios apkarsti, todėl ten aš jų niekada nerenku; o štai kiek tolimesniuose smėlinguyose pušynuose ar beržynuose augančios ūmėdės - jau visai kas kita. Taigi, jeigu grybaujate nepažįstamame miške, ūmėdes irgi pravartu paragauti ir įsitikiti, jog jos tikrai gero skonio.

O dabar sugrįžkime prie Odetos recepto. Pirmą kartą [taip paruoštas ūmėdes] paragavau pas savo draugę ukrainietę, kurios mama kas kartą nustebina vis naujomis paprastų patiekalų interpretacijomis, apie kurias negalėjau net pagalvoti, - rašė Odeta 2014 m. vasarą, savo tekstą pavadinusi Pirmųjų ūmėdžų salotos. Patikrinusi ukrainietiškus internetinius puslapius, išties aptikau šį receptą pavadinimu Салат із сироїжок (liet. Ūmėdžių salotos). Receptas daugiau negu paprastas: išvirtos ūmėdės pasūdomos, pagardinamos aliejumi ir česnaku, o tuomet keletą valandų laikomos šaltai, kad susistovėtų. Originaliame recepte prieskonių kiekis minimalizuojamas, norint išlaikyti natūralų, kiek salvą ūmėdžių skonį, kuris, ukrainiečių manymu, primena vėžių kaklelius (turima galvoje tikri vėžiai, o ne saldainiai tokiu pavadinimu). Prisipažinsiu, kad aš kartais virtas ūmėdes pagardinu pipirais ir užpilu ne grynu aliejumi, o aliejumi su pakepintais šaloto svogūnėliais - kaip kažkada minėjau įraše Baravykai prancūziškai, mano nuomone, šalotiniai svogūnėliai tiesiog idealiai dera su salsvo skonio grybais, nesvarbu, ar tai būtų baravykai, ar ūmėdės.

Tai tiek šiam kartui. Aš nesu įgudusi in memoriam kūrėja. Juo labiau, kad su Odeta mus siejo specifiniai - maisto tinklaraštininkių - ryšiai, tai ir rašinys išėjo savotiškas, neatitinkantis žanro reikalavimų. Užtai jis gimė iš širdies. Viliuosi, kad Tau toks įrašas patiktų; ilsėkis ramybėje, miela Odeta!..

Nuotrauka Kristinos

Салат із сироїжок - ūmėdžių salotos

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 1 l supjaustytų ūmėdžių

4 v.š. saulėgrąžų ar kitokio aliejaus*

1 nedidelė skiltelė česnako

Druskos (pagal skonį)

Prieskoninių žolelių (petražolių, krapų, laiškinių česnakų ar pan.) užkandžiui papuošti

1. Nuvalytas ir supjaustytas ūmėdes nuplaukite po tekančiu vandeniu, sudėkite į verdantį vandenį ir virkite apie 10 min.
2. Vos nupylę vandenį, kol grybai dar labai karšti, sudėkite smulkiai sukapotą česnaką**, supilkite aliejų, pagal skonį pasūdykite. Išmaišykite, uždenkite ir palikite puode, kad atvėstų.
3. Kai ūmėdės bus kambario temperatūros, dar kartą išmaišykite, sudėkite į salotinę (ar kelis mažesnius, porcijinius indelius). Jeigu norite, dėkite į šaldytuvą, kad kaip reikiant susistovėtų ir atšaltų.
4. Prieš nešdami į stalą, pabarstykite pasirinktais susmulkintais žalumynais. Valgykite su mėgstama duona.

* Jeigu mėgstate, naudokite nerafinuotą saulėgrąžų aliejų - jis taps specifiniu, labai ukrainietišku ir išraiškingu prieskoniu. Jeigu naudosite rafinuotą, neutralaus skonio aliejų, galite pasekti mano pavyzdžiu ir, kol verda ūmėdės, jame pakepinti 1-2 smulkiai supjaustytus šalotinius svogūnėlius. Ant ūmėdžių supilkite aliejų su visais pakepintais svogūnais - bus ne visai tradiciška, bet gardu. Kitas mano mėgstamas metodas - išvirtas ūmėdes supilti į pakepintus svogūnus, pamaišant keptuvėje pašildyti apie 1 min., sudėti česnakus, žiupsnelį pipirų ir iškart nukaisti. Kai kurie ukrainiečiai ūmėdes su česnaku ir aliejumi dar pagardina šlakeliu (maždaug 1 v. š.) acto - galite išbadyti ir tokį variantą.

** Ukrainiečiai česnaką primygtinai rekomenduoja pjaustyti, o ne trinti. Anot jų, trinto česnako skonis bus pernelyg intensyvus ir užgoš ūmėdžių salsvumą.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai: buvęs Odetos tinklaraštis Cocina Rendez-Vous ir šis puslapis; variantas su actu čia.

Klasikinis humusas

Aš dar prisimenu, kaip neįprastai skambėjo žodis egzodas, kai jį išgirdau pirmą kartą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, teko perrašyti ne tiktai politinę, o ir kultūros istoriją. Staiga paaiškėjo, jog anapus geležinės uždangos plyti ištisas išeivijos pasaulis su savo organizacijomis, sekmadieninėmis mokyklomis, teatrais, knygų leidyklomis, spauda ir t.t. Antra vertus, dabar mūsų šalyje terminas egzodas paprastai traktuojamas kaip istorinis, susietas su penkiasdešimčia Lietuvos okupacijos metų. Be abejo, nūnai irgi yra žmonių, kurie apsisprendžia gyventi svetur. Tačiau tai jau nebe egzodas, o natūrali migracija, laisvų piliečių laisvas pasirinkimas. Mat išvyksta jie ne todėl, kad išsaugotų gyvybę ir išvengtų kažkieno primestų suvaržymų, o dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių.

Nuotrauka Kristinos

Vienok skaitydama apie Egipto muzikantus ir dėliodama įrašą Dukka - riešutų dažinys, susidūriau su visai kitokia realybe. Taip, tai vienas iš tų kraštų, kur egzodas - kaip niekada gyvas reiškinys, trunkantis jau ne vieną dešimtmetį. Daugybė kūrybingų Egipto žmonių buvo (ir tebėra) priversti emigruoti ir gyventi užsienyje, nes tėvynėje yra griežtai baudžiami už bet kokią laisvesnę mintį ar juo labiau šalies vadovų kritiką. XXI amžiuje menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų persekiojimas tiktai aštrėja. Mat Egipto valdžia, kaip sakoma, perėjo į kitą lygį. Pavyzdžiui, yra ne vienas precedentas, kuomet Muzikantų sindikatas atšaukė koncertus, motyvuodamas vien tuo, jog kokios nors grupės ar atlikėjo dainose vyriausybė "nepalaikoma", t. y. negiriama gražiausiais žodžiais. Kitaip sakant, dabar Egipte nebeužtenka vengti politikos ir nekritikuoti esamos padėties - su savo auditorija gyvai susitinkantiems menininkams privalu diktatūrą dar ir liaupsinti! Kitaip negu meno prievartavimu tokios situacijos, aišku, nepavadinsi.

Šiame fone naiviai atrodo gana paplitę aiškinimai, jog menas ir menininkai esą "nėra susiję su politika". Deja, tai visiškai neįmanoma, ypač totalitaristinėse valstybėse. Čia netgi tylėjimas gali būti traktuojamas kaip nebylus pritarimas arba protestas - priklausomai nuo konteksto ir valdžios tikslų. Antai dabar mačiau internete vykstant įnirtingas diskusijas, gerai ar blogai daro dainininkai, važiuojantys (ar atsisakantys važiuoti) į Vitebske organizuojamą Slavianskij Bazar. Netrūksta vienas per kitą rėkiančių, jog tai - renginys "paprastiems žmonėms", ir jokios politikos jame esą nėra. Cha cha cha. Pirmiausia, galima nė neabejoti: oficialieji Baltarusijos sluoksniai interpretuos svečių pasirodymus taip, kaip jiems bus naudingiau, ir panaudos juos propagandos tikslais, nesigilindami į tikruosius dainininkų motyvus. Antra, postringavimai apie "su politika nesusijusį meną" rodo, kad panašias tezes ginantys žmonės menkai tenutuokia, kas yra pilietinė visuomenė. Kas bus, jeigu kiekvienas norės išskirtinio statuso? Dainininkai sakys: aš paprasčiausiai dainuoju, džiuginu žmones ir visai nesidomiu politika! Dvasininkai tikins: Dievas visur vienas, jis neskirsto žmonių į politikus ir nepolitikus! Gydytojai ginsis: mes davėme Hipokrato priesaiką vienodai rūpintis visais pacientais, todėl į politiką kištis neturime nei laiko, nei noro! Jiems antrins duonos kepėjai, kurie kepa duoną visiems, nesigilindami į jų politines simpatijas. Mokytojai primins, jog moko visų piliečių visus vaikus, autobusų vairuotojai - jog visus vienodai vežioja į darbą ir t.t., ir pan. O dabar pasakykite, kuo gi pavirs šių darbščių, geraširdžių, bet apolitiškų žmonių būrys, nenorintis ginti savo teisių ir galvojantis, jog tą už juos turi padaryti kažkas kitas? Tai jau tikrai ne pilietine visuomene. Jie taps avių banda, kuriai komanduoti visuomet rasis piemuo. Ir labai maža tikimybė, kad tai bus kilniaširdis karalius; greičiausiai juos valdys kokia nors karinė chunta ir/ar dėl valdžios pamišęs diktatorius. Nes, deja, mes esame ne bibliniame rojuje, kur ėriukai taikiai ganosi su vilkais. Tam, kad gyvenimas mūsų neidealiame ir neidiliškame pasaulyje būtų pamanomas ir bent iš dalies atitiktų demokratijos princius, visi suaugę, veiksnūs visuomenės nariai turi jausti atsakomybę ir turėti politines pažiūras. Visi be išimčių. Menininkai taip pat. Galbūt - netgi pirmiausiai menininkai, nes jie dažnam yra dar ir moraliniai autoritetai. Ko gero dėsninga, jog bene daugiausiai koncepcijos "menininkai nedalyvauja politikoje" gynėjų yra tarp baltarusių ir rusų, kurie niekaip neišsivaduoja iš diktatūrų, nė patys dorai nesuvokdami, kaip ten atsidūrė; o atsidūrė, nes kritiškai didelė visuomenės dalis nesugeba suvokti elementaraus priežasties-pasekmės dėsnio ir vis iš naujo lipa ant to paties grėblio. Tuo tarpu žmonės, kuriems demokratija ir ją užtikrinanti pilietinė visuomenė - kasdien ginama vertybė, o ne abstrakti teorinė galimybė, kažin ar manys, jog gerai daro tie, kurie važiuoja į Vitebską nusilenkti Baltarusijos nomenklatūrai (šį festivalį finansuoja ir organizuoja baltarusių vyriausybė). Įsivaizduokite analogiją: Adolfas Hitleris kviečia menininkus surengti koncertą Aušvice, Štuthofe ar Dachau, motyvuodamas tuo, jog ten kali "paprasti žmonės, paprasti klausytojai", kuriems gyvenime nenusimato daug džiaugsmų ir kuriems būtų ne pro šalį pakelti dvasią. Ar jus asmeniškai įtikintų tokie argumentai, arba tiksliau - manipuliacijos? Ką jūs galvotumėte apie dainininkus, kurie, fiureriui tribūnoje plojant katučių, į dujų kameras lydimiems kaliniams surengtų "paguodos vakarėlį"? Taigi. Man regis, koncentracijos stovykla nėra pati geriausia vieta koncertams rengti, ir tie, kurie juose dalyvauja, elgiasi ciniškai ar bent jau neapdairiai.

Tamino-Amir Moharam Fouad, geriau žinomas sceniniu Tamino vardu, - Antverpene gyvenantis dainininkas, Egipto kino ir muzikos žvaigždės Muharram Fouad (1934-2002) vaikaitis. Nors dainininkas neslepia jaučiantis stiprų ryšį su Egiptu, tėčio žeme, apie planus praleisti ten ilgesnį laiką jis nė neužsimena. Tamino savo namais laiko Belgiją, mamos gimtinę, kur yra nepalyginamai daugiau galimybių laisvai kurti ir save realizuoti. Užaugęs Vakaruose bei čia sulaukęs pripažinimo, dainininkas jaučiasi Europos kultūros dalimi, ir tai atsispindi jo kūryboje. Pavyzdžiui, Persephone, parašyta iš Hado pozicijų, - viena gražiausių mano girdėtų šiuolaikinių dainų Antikos motyvais. Na, o tokios kompozicijos kaip Indigo Night, papuoštos arabiškomis melizmomis - aiški nuoroda į Rytus, kurie Tamino dažnai tampa įkvėpio šaltiniu. Tuo tarpu kūrinys Tummy daugiaplanis, nes gali būti suprastas įvairiai: čia kalbama ir apie žmogaus vidinį konfliktą, atsirandantį iš kūniškų poreikių ir dvasinių siekių prieštaringumo, ir apie nelengvą žinomumo naštą, kuomet auditorijos lūkesčiai tokie dideli, jog nepalieka erdvės pačiam menininkui ir jo tikrajam "aš". Videoklipas suteikia dainai dar vieną dimensiją: jis vaizduoja tarp dviejų kultūrų atsidūrusio žmogaus pastangas apibrėžti savo tapatybę ir nelengvą susitaikymą su įgimtu kitoniškumu. Videoklipas - tai istorija apie vaikiną, kuris kasryt atsibunda, padengtas aukso dulkėmis; būdamas tokios neįprastos išvaizdos, herojus užsidirba duonai, stovėdamas gatvėje kaip gyva Egipto faraono statula. Šis darbas vargina, bet mėginimai pabėgti nuo savęs visuomet baigiasi nesėkme - esi tas, kas esi, o tokios duotybės kaip rasė, tautybė ar pan. neišvengiamos ir nepakeičiamos.

Mes, žiūrovai ir klausytojai, dažnai būname savanaudiški ir džiaugiamės unikaliais menininkais, kurių darbuose susikerta kelių civilizacijų gijos; mums nerūpi nei protų nutekėjimo problema, su kuria susiduria trečiojo pasaulio valstybės, nei specifiniai sunkumai, kuriuos patiria konkretūs kultūrų kryžkelėje atsidūrę žmonės. Nors kai dėl pastarųjų, tai nereikia pamiršti, jog jų padėtis suteikia ir privalumų, tarkime, tam tikro pozityvaus, patrauklaus, smalsumą žadinančio egzotiškumo. Šiuo požiūriu kelias šalis apjungiančios ir atskleidžiančios asmenybės - ko gero vienintelis teigiamas dalykas, kurį išprovokuoja egzodas. Žinoma, turiu galvoje tuos atvejus, kuomet kūrėjai išradingai pasinaudoja svo išskirtinumu, o ne jaučiasi jo palaužti.

Laimei, kulinarijoje nėra dviprasmio žmogiškojo faktoriaus. Receptai keliauja iš vieno žemyno į kitą, kinta, jungiasi, formuoja fusion stiliaus virtuves ir bet kokiu pavidalu džiugina valgytojus. Neatsitiktinai šiandien parinkau jums humuso receptą. Kaip žinia, tai labai senas Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų avinžirnių užkandis, paplitęs taip plačiai, kad maisto istorikai iki šiol nesugebėjo atsekti tikslios jo atsiradimo vietos. Vakariečiams humusas taip patiko, kad dabar Europoje, Amerikoje, Australijoje jis irgi laikomas "savu" patiekalu. Be to, Vakaruose nuolat kuriami nauji šio užkandio variantai - su špinatais, avokadais, burokėliais, moliūgais, morkomis ir netgi šokoladu! Reikia pasakyti, kad tokie eksperimentai humuso gamybos istorijoje - nieko per daug revoliucingo, nes internete galima rasti senovinių (kad ir XIV amžiumi datuojamų) receptų, kurie humusą siūlo gaminti gana komplikuotai ir dėti į jį, pavyzdžiui, įvairių riešutų (graikinių, lazdyno, pistacijų, migdolų), kelių rūšių prieskoninių žolelių, alyvuogių ir t.t. Vėliau rytiečiai humusą išgrynino, palikdami klasikinėje receptūroje tik tai, kas svarbiausia - avinžirnius, tahinio pastą, citrinos sultis, česnaką, alyvuogių aliejų. Vakariečiams to dažnai pasirodo per maža, ir jie neatsispiria pagundai į avinžirnių tyrę primaišyti daugmaž visko, kas pasitaiko po ranka. Na ką gi, tegyvuoja kūrybingumas! :) Man vienok visuomet patraukliausiai atrodo receptai, kuriuose ingredientų gausa netrukdo visu gražumu atsisleisti pagrindinio komponento skoniui. Tad šiandien tebūnie - recepto variantas, kurį rytiečiai laiko tradiciškiausiu, bent jau kalbant apie mūsų laikus.

Ak, tiesa, Egiptas. Jokiu būdu negalima sakyti, jog ši šalis turi kažkokias išskirtines teises į humuso autorystę. Kur jau ten turės, kai Libanas ir Izraelis įsivėlė kone į teisinį karą, besiaiškindami, kuriai šaliai humusas priklauso "labiau" :) Egiptiečiai nuo šių batalijų laikosi kiek atokiau, tačiau santūrumas jiems netrukdo avinžirnių užkandį pristatyti kaip savo nacionalinės virtuvės dalį. O kodėl gi ne - juk humusas Egipte gaminamas mažų mažiausiai nuo viduramžių! Apie tai byloja ir pirmasis mums žinomas humuso receptas, užrašytas XIII a. Kaire. Taigi, yra šiokios tokios logikos garsųjį patiekalą sieti pirmiausiai su Egiptu. Bent jau aš, gamindama humusą, pirmiausiai rėmiausi egiptietiškais šaltiniais - ir nė kiek dėl to nepasigailėjau :)

Nuotrauka Kristinos

Hummus bi tahina - avinžirniai su tahiniu (humusas)

Ingredientai: (išeis nemažas dubuo užkandžio)

500 g išvirtų arba konservuotų avinžirnių*

3-5 v. š. tahinio pastos

3-5 v. š. citrinos sulčių

1-2 skiltelės česnako

Nebūtinai: ½ - 1 a. š. maltų kumino sėklų

Juodųjų pipirų arba raudonosios aitriosios paprikos (pagal skonį)

Druskos (pagal skonį)

2-3 v. š. alyvuogių aliejaus.

1. Jeigu reikia, avinžirnius išvirkite. Nukoškite (likusį skystį išsaugokite) ir sutrinkite iki tyrės elektriniu smulkintuvu.
2. Į trintus avinžirnius sudėkite tahinio pastą, supilkite citrinos sultis, įmaišykite trintus česnakus ir, jeigu naudosite, kuminus. Pasūdykite, pagardinkite pipirais ar aitriąja paprika, gerai išmaišykite. Jeigu masė labai tiršta, įmaišykite šlakelį avinžirnių virimo arba konservavimo skysčio, o jeigu jo neturite - truputį šalto virinto vandens. Paragaukite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį.
3. Kai humusas bus norimo skonio ir konsistencijos, sudėkite jį į serviravimo indą, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir, jeigu norite, papildomai papuoškite. Tradiciška humusą puošti nesutrintais avinžirniais, sezamų sėklomis, žagreniu, saldžiosios paprikos milteliais, smulkintomis petražolėmis, alyvuogėmis - išsirinkite savo mėgstamiausius produktus (šįkart aš rinkusi avinžirnius, paskrudintas sezamo sėklas ir žagrenį).
4. Patiekite humusą kaip šaltą užkandį su balta duona. Tradiciškai humusas valgomas su pita ar kitokia plokščia rytietiška duona, tačiau, jeigu jos nėra, rinkitės bet kokią kitokią, savo mėgstamą. Jeigu norite, prieš nešdami į stalą duoną suraikykite, pakepinkite ir patiekite šiltą. Vakaruose humusą taip pat įprasta patiekti su krekeriais, įvairiais duoniukais ir pan.

* Tradiciškai humusui naudojami džiovinti avinžirniai, tačiau juos paruošti užtrunka. Avinžirnius reikia maždaug prieš parą (ar bent jau iš vakaro) užmerkti, tada perplauti, užpilti švariu vandeniu ir apie 2 val. virti (pageidautina, netgi šiek tiek pervirti). Išvirę avinžirniai nukošiami ir, pagal galimybes pašalinus jų odeles, sutrinami. Kad procesas truktų trumpiau, Rytų šeimininkės į vandenį, kuriame mirko ir/ar verda avinžirnius, beria žiupsnelį valgomosios sodos, išvirtus avinžirnius trina su odelėmis arba imasi kitų gudrybių. Aš esu virusi džiovintus avinžirnius, mat dažnai teigiama, jog pastarųjų skonis geresnis už konservuotų. Bet pasakysiu atvirai: nepajutau aš jokio didesnio skirtumo, išskyrus laiko sąnaudas, tad dabar be didesnio sąžinės graužimo beveik visada naudoju avinžirnius iš skardinių. Ir dar: jeigu namuose turite džiovintų avinžirnių atsargų, juos labai patogu virti lėtpuodyje (tikrai neprisvils ir garantuotai suminkštės) arba greitpuodyje (čia jau reikia būti atsargiems ir orientuotis pagal situaciją, aš mirkytus avinžirnius dideliame vandens kiekyje verdu apie 30 min. nuo užvirimo momento).

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Dukka - riešutų dažinys

Paklauskit pirmą sutiktą žmogų, ar jis įsivaizduoja, kas per šalis yra Egiptas, ir kaipmat sulauksite atsakymo tai aišku! Bet jeigu paprašysite įvardinti konkrečius faktus, susijusius su šia valstybe, didelė tikimybė, jog išgirsite vos du dalykus. Pirma, senovės Egiptą valdė faraonai, kuriuos mena paslaptingosios piramidės. Antra, šiuolaikiniame Egipte yra daug gerų ir labai gerų kurortų. Viskas. Gal tik kai kurie papasakos apie Nilą, Sueco kanalą, Kairą ar antikinę Aleksandrijos biblioteką. Ir jau retas kuris nutuoks, kokiomis nuotaikomis ir kokiais rūpesčiais nūnai gyvena Egipto visuomenė. Greičiausiai pastaruosius domėtis situacija Artimuosiuose bei Viduriniuosiuose Rytuose bus įpareigojusi profesija; turiu galvoje geografus, politologus, turizmo sektoriaus darbuotojus, orientalistikos specialistus ir pan. Atmetus šias išimtis, norom nenorom tenka prisipažinti, kad daugelio mūsų žinios apie Egiptą gana seklios ir paviršutiniškos. Tiesa, apie Botsvaną, Beniną ar Togą esame informuoti dar mažiau, bet tai menka paguoda, ar ne?

Būtent tokios mintys sukosi galvoje, grįžtant namo iš parodos Ką slepia sarkofagas, apie kurią pasakojau įraše Molokhia - vištiena su džiuto lapais. Na, o pasišovus taisyti trūkumus, visuomet patartina pradėti nuo savęs :) Taigi, nusprendžiau, jog bus ne pro šalį apie Egiptą sužinoti kažką naujo. Yra daug būdų praplėsti savo akiratį, bet aš dažniausiai teikiu pirmenybę menui - juk kūryba kaip lakmuso popierėlis atspindi viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Deja, Egipto atveju paaiškėjo, jog tai kone pretenzingas užmojis. Patikrinau: į lietuvių kalbą išversti vos keli Egipto rašytojų kūriniai, ir tie vertimai datuojami dar ankstyvuoju sovietmečiu. Šiuolaikiniai egiptiečių autoriai, įskaitant Nobelio premijos laureatą Nagibą Mahfuzą, lietuvių skaitytojų nepasiekė ir neaišku, kada pasieks. Iki mūsų neatkeliauja nei Egipto teatro artistai, nei tenykčių dailininkų parodos, nei, pavyzdžiui, šokių kolektyvai. Kiek geresnė situacija su kinu, bet ir čia esama išlygų: jeigu akylai nesekate kino festivalių programų, pažiūrėti Egipto režisierių darbus bus sudėtinga, o kai kurių ir išvis neįmanoma. Bet yra ir maloni žinia - internetas mums suteikia galimybę bent apytikriai susipažinti su kitų šalių muzika. Štai taip ir nusprendžiau, jog verta paklausyti populiarių Egipto atlikėjų - ir galbūt padaryti kažkokias išvadas.

Nuotrauka Kristinos

Paslaugusis Google per sekundę suformavo "geriausių Egipto dainininkų" sąrašą, kurio viršuje puikavosi Amr Diab vardas. Taigi, atrodė logiška savo kelionę pradėti būtent nuo jo. O dievai!.. Nuo arabiškos pop muzikos po ketvirčio valandos galva įskaudo taip, kad tapo aišku kaip dieną - mano nervų sistema visiškai nepasiruošusi tokiam išbandymui. Išklausyti Amr Diab albumo neprisiverčiau net pažintiniais tikslais. Per kelias minutes įsitikinau, jog su kitais sąraše esančiais atlikėjais reikalai dar blogesni. Buvau besusitaikanti su mintimi, jog eksperimentas žlugo, o Vakarų ir Rytų pasaulius skiria tikra muzikinė bedugnė.

Vis dėlto šio reikalo niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Juk Egipte gyvena daugiau negu 100 milijonų žmonių, tad visiškai neįmanoma, jog tarp jų neatsirastų muzikantų, kurių kūryba šio to verta! Taigi, praėjus pirmajam kultūriniam šokui, nusprendžiau tęsti savo tyrinėjimus. Ir štai čia paaiškėjo keletas netikėtų dalykų. Pirmiausia - egiptiečiai tikrai turi atlikėjų ir grupių, atstovaujančių roko, metalo, indie folk, repo, elektroninei muzikai. Antra - jų yra labai mažai, kone visus galėtum suskaičiuoti ant pirštų. Trečia - bet kurie muzikos atstovai, nesilaikantys pop muzikos krypties, vadinami bendru underground vardu. Žinoma, iškart kyla klausimai: kodėl Egipte muzikinė įvairovė tokia menka? Ir kodėl underground kategorijai priskiriama muzika, kuri, mūsų akimis žiūrint, visiškai atitiktų, tarkime, klasikinio roko apibrėžimą?

Norint visa tai išsiaiškinti, tenka įžengti į politikos sritį ir pradėti nuo Hosni Mubarako. Kaip ir visi per ilgai valdžioje užsibuvę žmonės, jis negalėjo pakęsti kritikos, net jeigu toji buvo išsakoma dainų forma. Taigi, valstybė rėmė tik jai lojalius pop dainininkus, kurie nerūpestingai traukė pačias banaliausias meilės treles (egiptiečiai juokauja, jo pastarųjų repertuaras sudarytas iš 25 žodžių, kurie retkarčiais sukeičiami vietomis :). O štai alernatyvių krypčių dainininkai mėgino kalbėti apie tai, kas išties aktualu - socialines problemas, žodžio ir pasirinkimo laisvę, permainų būtinybę. Nereikia nė sakyti, kad tokie "atskalūnai" - lyg ašaka valdžios gerklėje. Tiesa, Hosni Mubarako laikais jie nebuvo kažkaip ypatingai represuojami, tačiau oficialūs sluoksnai pasistengė, kad underground atstovai nukentėtų finansiškai, nebūtų girdimi per radiją, kuo mažiau šmėžuotų stadionuose ar prestižinėse koncertų salėse. Paprastai jiems būdavo išduodami leidimai koncertuoti tik nedideliuose teatruose bei naktiniuose klubuose, kurie, kaip manyta, yra per mažai reikšmingi, kad keltų grėsmę valstybės stabilumui.

Viskas pasikeitė, 2011 m. į Egiptą atėjus Arabų pavasariui. Suirutės metu meilės dainos retai kada būna aktualios, o ir Egipto pop dainininkai pasirodė esantys ne per daug pilietiški: dalis atvirai palaikė žlungantį režimą, dalis tiesiog tylėjo, tikėdamiesi, jog neramumai greitai baigsis, ir jų koncertų grafikai grįš į senas vėžes. Tuo tarpu underground atstovai išgyveno auksinius metus. Ilgą laiką šešėlyje buvę muzikantai lipo į Tahriro ir kitose aikštėse paskubomis suręstas scenas. Kūrėsi naujos grupės, buvo įrašinėjami nauji albumai, susiformavo netgi nauji muzikos žanrai, tokie kaip mahraganat. Gal tik gatvės menininkai (pirmiausiai graffiti kūrėjai) neatsiliko nuo jų savo kovingumu ir noru išjudinti sustabarėjusią sistemą. Nūnai kai kurie vakariečiai Arabų pavasarį vertina skeptiškai ir net savanaudiškai (tik pamanyk, buvo uždarytos jų mėgstamos poilsiavietės!), bet tiesa ta, kad žmonės neišeina į tokio masto protesto akcijas iš neturėjimo ką veikti. Išsamiai analizuoti revoliucinius procesus - politologų darbas, aš tik pasakysiu, jog Egipte apstu ekonominių, socialinių ir kitokių problemų, įskaitant tas, apie kurias Vakarai jau seniai pamiršo. Na, pavyzdžiui, neraštingumas. Ar žinojote, kad oficialiais duomenimis apie 25% šiuolaikinių egiptiečių neraštingi, o realybėje šis skaičius gali siekti iki 40%? Ar įsivaizduojate, koks žmogaus, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, konkurencingumas XXI amžiuje? Ir čia, deja, tik ledkalnio viršūnė.

Cairokee - 2003 m. Kaire įkurta ir iki šiol labai populiari roko grupė, sulaukusi pripažinimo ne tiktai Egipte, o ir užsienyje (2014 m. ji buvo nominuota MTV EMA apdovanojimams Geriausio Vidurniųjų Rytų atlikėjo kategorijoje). Su metais Cairokee muzika darosi vis brandesnė ir - vis liūdnesnė. Kadangi jų tekstuose kalbama apie laisvę, žmogaus teises, lyčių lygybę ir kitas jautrias temas, Muzikantų sindikatas yra uždraudęs nemažą pluoštą kūrinių atlikti viešai, motyvuodamas tuo, jog jie politiškai nekorektiški. Daina I Thought there was still time (liet. Aš maniau, kad dar yra laiko) iš pirmo žvilgsnio labai asmeniška. Ji skirta vokalisto mamai, susirgusiai Alzhaimerio liga; moteris vis labiau praranda ryšį su realybe, palikdama savo šeimai begalinį ilgesį, skausmą ir tuštumą. Tačiau tikrąja ta žodžio prasme raudantys muzikos instrumentai - tai ir aliuzija į apverktiną šiuolaikinio Egipto padėtį. O juk žmogui reikia tiek nedaug: laimingų namiškių, darbo, gerų naujienų rytiniame laikraštyje - sakoma kitoje Cairokee dainoje Wallah Ma Aayez (liet. Viskas, ko aš noriu). Kitaip negu pop dainininkai, Cairokee savo klausytojams siunčia ir socialinę, ir kultūrinę žinutę - tiek Rytuose. tiek Vakaruose žmonės išgyvena tuos pačius jausmus, gerbia tas pačias vertybes, nori mylėti ir būti mylimi, svajoja, kuria, dirba ir džiaugiasi taikiu dangumi. Oficiali Cairokee svetainė čia. Jei žinote, kaip korektiškiau pateikti nuorodas į muzikos kūrinius, palikite komentarą su patarimais. Ačiū!

Kad ir kaip gaila būtų, progresyviai nusiteikusiems egiptiečiams savo tikslų įgyvendinti nepvyko. Nors Hosni Mubarakas buvo priverstas pasitraukti, paaiškėjo, jog ilgi jo vienvaldystės metai sunaikino bet kokią padoresnę opoziciją - tokia niūri realybė būdinga daugumai podiktatūrinių visuomenių. Po kelių dešimtmečių Egipte buvo surengti pirmieji tikri rinkimai, bet atsirado vos du pretendentai į prezidento postą: Ahmedas Šafikas, buvęs Hosni Mubarako komandos narys, palaikomas kariškių, ir Mohamedas Morsi, remiamas religinių lyderių. Kandidatai atrodė vienas už kitą prastesni, bet egiptiečiai didesnį pasitikėjimą išreiškė Mohomedui Morsi, vildamiesi, jog jis imsis bent šiokių tokių reformų. Ir ėmėsi, tik visai ne tokių, kokių tikėjosi visuomenė. Naujasis lyderis iškart puolė stiprinti savo valdžią ir plėsti prezidento įgaliojimus, be to, per daug neslėpė, jog jis nė neketina kurti demokratinės modernios valstybės, užtai simpatizuoja radikalioms islamo srovėms. Perspektyva supanašėti su Afganistanu egiptiečių nė kiek neviliojo, ir žmonės vėl išėjo į gatves. Tuo netruko pasinaudoti kariškiai, kurie įvykdė perversmą ir į šalį grąžino nusistovėjusią tvarką - tik be Hosni Mubarako ir su dar galingesniu represiniu aparatu.

Abdel Fattah el-Sasi, dabartinis Egipto diktatorius, perversmų laikais spėjo deramai įvertinti menininkų galią žadinti visuomenėje maištingas nuotaikas. Kad muzikantai per daug neįsijaustų, buvo įkurtas Muzikantų sindikatas, savotiškas "dorovės policijos" atitikmuo meno srityje. Šios organizacijos funkcija - suregistruoti Egipto atlikėjus ir muzikines grupes, o tuomet kontroliuoti, ką, kaip ir kur jie gali ar negali groti bei dainuoti. Sindikato atstovai turi teisę cenzūruoti dainų tekstus, liepti išimti iš albumų neįtikusius kūrinius arba tuos albumus išvis uždrausti, be jokių paaiškinimų atšaukti koncertus (taip pat ir tuos, kuriems anksčiau patys buvo išdavę leidimus) ir netgi atlikti kratas muzikantų studijose. Kas gresia nepaklusniesiems? Geriausiu atveju - baudos, blogiausiu - kalėjimas. Ir, patikėkite, laisvės atėmimo bausmė Egipto meninininkams (ne tik muzikantams) - anaiptol ne teorinė galimybė. Už "netinkamus" kūrinius yra ir kalinčių, ir kalėjimuose atsisveikinusių su savo gyvybe. Reikia pavyzdžių? Vos 25-erių Shady Habash, sukūręs videoklipą muzikantui Ramy Essam, pernai mirė kalėjime. Poetas Galal El-Behairy, parašęs dainą tam ačiam muzikantui, tebekali su teismo nuosprendžiu "už poeziją". Paties Ramy Essam muzika Egipte buvo uždrausta, o liūdno likimo jis išvengė tik todėl, kad spėjo išvykti į Europą. Čia reikia pasakyti, kad Muzikantų sindikatas leidžia sau kai kurių atlikėjų ar grupių išvis neregistruoti, jeigu nusprendžia, jog jų kūryba pernelyg laisvamaniška ir šiuolaikiška (antai repas, hiphopas ar R&B laikomi muzika, kuri esą diskriminuoja Egipto kultūrą, o tai reiškia, kad ji oficialiai nepriimtina). Žinoma, neužregistruota muzikinė veikla iškart tampa nelegali ir, atitinkamai, baustina.

Nenuostabu, kad Egipto underground muzikantai dabar išgyvena ne pačias geriausias dienas. Dalis jų neatlaikė spaudimo ir metė kūrybinį kelią, dalis emigravo, dalis tęsia kone partizaninę kovą, mėgindami laviruoti tarp metaforinio kalbėjiimo ir grėsmingų gyvenimo realijų. Ir tik pop dainininkai, sulaukę savo valandos, vėl suokia apie meilę ir džiaugiasi valdžios atstovų protekcijomis. Kiek tęsis tokia padėtis, sudėtinga pasakyti. Aišku tik tai, kad dabartinė Egipto vadovybė sėdi lyg ant parako statinės, nes reformos taip ir nebuvo įvykdytos, o susikaupusios problemos tik dar labiau įsisenėjo. Tokiais atvejais permainos, dažniausiai skausmingos - tik laiko klausimas. Deja, be viso kito tiktai jos atvers platesnes galimybes gimti ir naujos kartos Egipto muzikai. O kol kas bent kiek pažangesni ir novatoriškesni šios šalies menininkai dirba, kasdien rizikuodami, jog į jų duris pasibels nekviesti svečiai. Savo auditoriją jie dažniausiai pasiekia per internetines platformas, tačiau... kaip ir visos dikatatūros, Egipto valdžia deda pastangas kontroliuoti internetinę erdvę ir kiek įmanoma ją apriboti. Taigi, Egipto muzikantams belieka palinkėti vilties ir dvasios stiprybės. Juk net po tamsiausios nakties išaušta rytas, tiesa?

Ligita, ačiū, kad pagelbėjai paruošti užkandžius, juos papuošti ir netgi nufotografuoti! Nuoširdžiausias dėkui už alyvmedį ir puikų vakarą jūsų namų terasoje! Tikiuosi, tokių susitikimų bus dar ne vienas :) Nuotrauka Ligitos

Papasakoti apie dukka (dar rašoma dukkah, duqqa ir pan. - nuo arabiško žodžio, reiškiančio grūsti), tipišką egiptietišką užkandį, mane įkvėpė ta pati Cairokee daina, skirta susirgusiai grupės vokalisto mamai. Mat vienam straipsnyje perskaičiau, jog dukka labai naudinga sveikatai ir be kita ko padeda išvengti Alzhaimerio ligos. Pažvelkime, kas slypi po šiuo mums neįprastu pavadinimu. Taigi: riešutai, sėklos, prieskoniai, džiovintos žolelės; visa tai sumalama ir sumaišoma; valgoma, padažius duoną į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį. Neįprasta? Neįprasta. Verta išmėginti? Verta.

Pagaminti dukka - neilgai trunkantis ir nesudėtingas reikalas, be to, galima sukurti daugybę mišinio variantų, vadovaujantis savo skoniu ir maisto spintelių turiniu. Na, pavyzdžiui, riešutai: tradiciškiausias pasirinkimas būtų lazdyno riešutai, tačiau jie dažnai pakeičiami arba maišomi su pistacijomis, migdolais, žemės, graikiniais ar pinijų riešutais. Kuminai ir kalendrų sėklos - lyg ir būtina dukka dalis, tačiau pasitaiko receptų, kuriuose kuminai keičiami arba maišomi su mums įprastais kmynais, pankoliais, juodgrūdėmis, žagreniu, krapų sėklomis ir t.t. Kai dėl sėklų, tai į dukka įprasta dėti sezamų, bet vėlgi - kai kas šiais laikais juos keičia ar maišo su moliūgų, saulėgrąžų ar kitokiomis sėklomis. Įvairuoja ir džiovintos žolelės: kiekvienas renkasi tokias, kurios jiems patinka labiausiai - mėtas, čiobrelius, mairūnus, raudonėlius ar, pavyzdžiui, dašius. Esti ir retai pasitaikančių, labai neįprastų dukka variantų, į kurių sudėti įeina maltos soros, avinžirniai ir netgi džiovintas sūris!

Kiek pastebėjau, Rytuose žmonės gamina stipresnio skonio dukka, t.y. prieskonių (kumino, kalendros sėklų, juodųjų pipirų) kiekis mišinyje daugmaž atitinka maltų riešutų kiekį. Be to, kad prieskoniai atsiskleistų visu gražumu, jie dažniausiai sausai pakepinami ir tik tada sumalami. Dukka atradę vakariečiai dažniausiai teikia pirmenybę švelnesniuo skonio užkandžiui, todėl į maltus riešutus įmaišo palyginti nedidelį prieskonių kiekį - tik tiek, kad būtų juntamas švelnus pikantiškumas. Aš patikrinau šią teoriją su draugais: pagal egiptietišką receptą pagaminta dukka jiems patiko, tačiau kone visi užsiminė, kad prieskonių, ypač kuminio, galėtų būti ir mažiau. Taigi, užrašydama receptą, atsižvelgiau į jų pastabas.

Pagaminta ir į sandarų indelį suberta dukka gali būti laikoma apie savaitę, o šaldytuve - apie mėnesį. Tiesa, iki begalybės jos sandėliuoti negalima, nes ilgainiui riešutai apkarsta, o prieskoniai išsikvepia. Egiptiečiai dukka naudoja labai įvairiai: užberia jos ant salotų, trintų sriubų, humuso ar kitų dažinių, apvolioja šiuo mišiniu kepamą žuvį ar vištieną ir t.t. Vis dėltio, kaip jau minėjau, tradiciškiausias būdas patiekti dukka - derinti ją su alyvuogių aliejumi ir duona. Geriausia jog tai būtų kaip įmanoma kokybiškesnis, šalto spaudimo alyvuogių aliejus ir pita ar kitokia tradicinė arabiška duona. Iš pradžių aš netgi grasinausi jos išsikepti - khobz eddar ar kitokios. Bet užkandžius arabiškais motyvais gaminau Joninių vakarui, kai lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, tad įjungi orkaitės taip ir neprisiverčiau. Vietoje to nusipirkau savo mėgstamos duonelės su alyvuogėmis - vildamasi, kad per daug nenusižengsiu Egipto tradicijoms :)

Tikiuosi, mano pasakojimas jus įkvėpas pasigaminti dukka ir atrasti kažką visiškai naujo užkandžių pasaulyje. Dabar gi eikite ir paskambinkite savo tėvams. O dar geriau, jeigu tik turite galimybę, juos stipriai apkabinkite. Dabar, nelaukdami, kol laikas išseks.

Nuotrauka Kristinos

Dukka - riešutų dažinys

Ingredientai: (išeis ne visai mažas dubenėlis dažinio)

½ puodelio lazdyno riešutų (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio sūdytų pakepintų pistacijų

¼ puodelio sezamo sėklų

1 v. š. kumino sėklų**

3 v.š. kalendros sėklų

1 v.š. džiovintų čiobrelių ***

Maltų raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį)

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Lazdyno riešutus pakepinkite. Originlus receptas siūlo juos supilti į skardelę, 12 min. kepinti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, tuomet suberti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, pravėsinti ir patrinti tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji dalis tamsių odelių. Aš, nuolat pamaišydama, riešutus kelias minutes pakepinau sausoje keptuvėje; kai jų odelės sutrūkinėjo, nukaičiau, subėriau į dubenį, pravėsinau ir patryniau tarp delnų - rezultatas buvo ne ką prastesnis.
2. Sausoje keptuvėje pakepinkite sezamo, kumino ir kalendros sėklas (visas atskirai). Kepinkite neilgai, iki 3 min., kol pakvips, bet dar nepradės degti. Visus pakepintus ingredientus atvėsinkite.
3. Tradiciškai visi dukka mišiniui skirti ingredientai grūdami grūstuvėje, tačiau šiais laikais įprasčiau naudotis elektriniais prietaisais. Svarbu atsiminti, jog ingredientų negalima sutrinti iki tyrės - jie turi likti birūs ir išlaikyti šiek tiek rupumo. Aš lazdyno riešutus ir išlukštentas pistacijas iki trupinių sumaliau uždarame smulkintuvo indelyje, o sezamo, kumino, kalendros sėklas bei prieskonines žoleles maliau kavamale, specialiai prieskoniams skirtame indelyje.
4. Sumaišykite maltus riešutus, sėklas ir prieskonius. Mišinį pagal skonį pagardinkite aitriąja paprika ir juodaisiais pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite (aš nesūdžiau, nes užtektinai druskos buvo sūdytose pistacijose).
5. Pagaminę dukka, laikykite mišinį sandariai uždarytame stiklainyje ar kitokiame inde. Patiekdami reikiamą kiekį mišinio supilkite į dubenėlį ar lėkštelę. Dukka Rytų šeimininkės retai kada puošia, dažniausiai užkandis atrodo kaip tamsūs trupiniai, supilti į serviravimo indą. Aš dukka pabarsčiau maltomis nekepintomis pistacijomis (jos turi ryškią žalią spalvą) ir papuošiau keliais nemalatas lazdyno riešutais.
6. Tradiciškai dukka patiekiama kaip užkandis su kokybišku alyvuogių aliejumi ir pita ar kitokia šviesia duona. Valgant atlaužtas duonos gabaliukas dažomas į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį.
7. Sandariame inde dukka gali būti laikoma apie savaitę kambario temperatūroje, o šaldytuve - maždaug mėnesį. Ją galim panaudoti įvairiems tikslams - pavyzdžiui, trintoms sriuboms, salotoms, įvairiems dažiniams pagardinti.

* Lazdyno riešutus galima keisti kitokios rūšies riešutais arba jų mišiniais. Gaminant užkandį, tiks pistacijos, migdolai, pinijų, graikiniai ar žemės riešutai. Eksperimentus mėgstantys vakariečiai, gamindami dukka, panaudoja ir kokoso, anakardžių, makadamijų riešutus, nors jie nebūdingi tradicinei dukka, o kai kurie - ir arabų virtuvei apskritai.

** Kuminai ir kalendrų sėklos - beveik visuose receptuose figūruojančios dukka dalys, suteikiančios šiam dažiniui specifinį rytietišką kvapą ir skonį. Originalus receptas siūlo dėti 3 v. š. kuminų ir net 6 v. š. kalendros sėklų. Vis dėlto mūsų lietuviškm skoniui tai kiek per dideli kiekiai, todėl aš siūlau juos sumažinti ir pagaminti švelnesnę dažinio versiją. Jeigu jums norėsis intensyvesnio skonio, kuminų ir kalendros kiekį galite padidinti. Be to, galite dukka mišinį paįvairinti ir kitais prieskoniais - pavyzdžiui, Kaire į jį neretai dedamas geras žiupsnis pankolių sėklų. Be to, jeigu kuminas jums visiškai nepriimtinas, keiskite jį mums įprastais kmynais - jie irgi kai kada naudojami autentiškuose dukka receptuose.

*** Džiovintus čiobrelius galite keisti džiovintais raudonėliais, mairūnais ar mėtomis, arba derinti kelių rūšių prieskonines žoleles.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Vokiškas sūrio užkandis

Prasidėjęs savaitgalis mano vaikui lyg ir nežadėjo bėdos. Kaip visuomet, kartu su savo katinu atsibudęs anksčiau už mus, jis užsiplikė mėtų arbatos ir iškart įniko į kompiuterinių žaidimų pasaulį - sūnaus draugas ir virtualių kovų bendražygis, tikras vyturys, paprastai ten apsireiškia, vos prašvitus dienai. Tik štai, azartas ir ausinės šįsyk bravūros nestokojančiam kariūnui pakišo koją. Virdami kavą, abu su vyru išgirdome, jog Šančių kiemai jau spėjo suteikti mūsų atžalai rusų kalbos pagrindus, deja, visai ne tokius, kokių norėtume.

Nuotrauka Kristinos

Kadangi laikomės nuomonės, jog mokslas ir menas - patikimiausi vaistai juo proto tamsos, netrukus išsiruošėme iš namų. Netekęs kompiuterio, sūnus, aišku, neatrodė kupinas entuziazmo ir sėdėjo prikandęs lūpą, kai pasiekėme Raudondvario dvarą. Antra vertus, per daug bambėti irgi nedrįso :) Praėjo gera valanda, kol apžiūrėjome Eugène Delacroix litografijas Fausto tema. Šį bei tą išsiaiškinome apie Faustą, alchemikus ir Mefistofelį. Kai kitoje salėje mūsų dvylikametis negailestingai sukritikavo Salvadoro Dali kūrybą, pamėginau paaiškinti, jog dailininkas neprivalo piešti ar tapyti "gražiai"; kur kas svarbiau, kad jo kuriamas pasaulis būtų savitas, įdomus, nesumaišomas su jokiu kitu - net jeigu tai tik heraldinės lelijos eskizas. Kai Tomas, jau spėjęs pamiršti nebaigtą žaidimo partiją, pareiškė, jog ši popietė buvo daug smagesnė, negu jis tikėjosi, jaučiausi kone pakiliai - vis šiokia tokia atsvara gatvės mokyklai.

Drausminė nuobauda :) Nuotrauka Kristinos

O tada, jau beišeinant iš parodos, sūnus pamėgino apibendrinti: žinot, tas Faustas ir Aristotelis... Kaip kaip?! Tomas dar mėgina mus įtikinti, kad skirtumas tarp Mefistofelio ir Aristotelio, ko gero, ne toks ir didelis. Vyras tik skėstelėjo rankomis ir reziumavo: panašu, kad mums teks eiti dar ne į vieną parodą. O aš prisiminiau Jurgos neseniai pacituotą legendinę namų tvarkytoją Freken Bok: ak, kokia kančia auklėti [vaikus]! :)

Nuotrauka Kristinos

Žinau, kad mano skaitytojai Mefistotelio su Aristoteliu nepainioja :) Vis dėlto jeigu turite vieną kitą laisvą valandėlę, parodoje apsilankyti rekomenduoju - ir todėl, kad Eugène Delacroix bei Salvadoras Dali - neeiliniai savo amato atstovai, ir todėl, kad Kauno rajono muziejus įsikūręs gerą aurą skleidžiančioje grafų Tiškevičių rezidencijoje, ir todėl, kad naujam gyvenimui prikeltas dvaro parkas viliote vilioja praleisti popietę lauke - gal suvalgyti Tiškevičiaus koldūnų čia pat įsikūrusioje kavinukėje, o gal ant suolelio paskaityti knygą. Kad ir (dar kartą?) perversti tą patį Johann Wolfgang von Goethe Faustą. Na žinoite, klasika yra klasika!

Nuotrauka Kristinos

Nusprendusi papsakoti jums istoriją apie parodą, pagalvojau, kad prie jos geriausiai būtų pridėti rašytojo taip mėgto žaliojo padažo (vok. Grüne Soße) receptą. Dažnas šaltinis teigia, kad šį klasikinį vokišką pagardą sugalvojo jo mama - Katharina Elizabeth Goethe, nors tai, atrodo, - viso labo mitas, turintis mažai ką bendro su istorine tiesa. Šiaip ar taip, Lietuvoje su žaliuoju padažu visada kyla problemų, pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje ypač sudėtinga surasti rėžiukų - pikantiško skonio lapinių daržovių, kurias taip vertina Vakarų Europos gyventojai, bet kurių mes vis dar neatradome. O ir užsiauginti jų ne tai paprasta - tai vandeningas vietas (idealiu atveju - tekantį vandenį) mėgstantys augalai, todėl rėžiukus būtų perspektyviau auginti specializuotuose ūkiuose, o ne daržininkų mėgėjų sklypeliuose. Trumpai sakant, dėl techninių trukdžių mintį apie žaliąjį padažą teko išmesti iš galvos.

O kadangi man vis tiek norėjosi kokio vokiško akcento, nusprendžiau aprašyti sūrio užkandį - labai kaloringą, labai gardų ir labai tinkamą valgyti su ridikėliais, kurie vasaros pradžioje tebėra pačiame gerume. Konkrečiai šį receptą, pavadintą Mainz Cheese Dip, paėmiau iš knygos Grandma's German Cookbook (2012). Viena iš knygos autorių, Birgit Hamm, teigia, jog tai tipiška Reino Heseno stalo puošmena, šventinis skanumynas, kurį ji esą pamėgo dar vaikystėje. Tiesa, peržvelgus internetinus šaltinius, kyla abejonių, jog tai vienintelis būdas pagaminti Mainco sūrio užkandį. Tradiciškiausi receptai siūlo nebrandintą, kreminį gietinėlės sūrį sumaišyti su varške proporcija 2:3, o tada pagardinti sviestu, grietine bei įvairiais kitais priedais (kiaušinio tryniu, svogūnu, česnaku, kmynais, paprika, kaparėliais, garstyčiomis ir t.t.). Tačiau Vokietija nuo seno garsėja pieno produktų įvairove, be to, šiais laikais įprasti tapo ir įvežtiniai ingredientai. Taigi, nūnai kiekvienas ieško savo būdų, kaip patobulinti senus gerus receptus. Mano knygoje pasiūlytas variantas, manyčiau, pakankamai šiuolaikiškas, bet tikrai vertas dėmesio, ypač jeigu mėgstate sūrius su baltu pelėsiu. Be to, toks užkandis pagaminamas kone akimirksniu, tad jį be vargo spėsite paruošti net tada, jeigu didžiąją dienos dalį būsite užsiėmę kitais reikalais. O tai, sutikite, tikrai nemenkas privalumas :)

Nuotrauka Kristinos

Mainzer Spundekäs - vokiškas sūrio užkandis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

3 v. š. sviesto

200 g tepamo sūrio

200 g švelnaus skonio Camambert sūrio

1 mažas svogūnas*

2-3 pavasariniai svogūnai

Juodųjų pipirų ir druskos (pagal skonį)

1. Sviestą ištirpinkite. Sudėkite tepamą sūrį ir išsukite.
2. Camambert sūrį supjaustykite mažais gabaliukais; pjaustyti bus lengviau, jeigu prieš tai sūrį gerai atšaldysite. Sumaišykite su tepamu sūriu ir laikykite kambario temperatūroje maždaug 30 min., kad masė šiek tiek sušiltų ir suminkštėtų. Jeigu skubate, masę galite labai trumpai pašidyti ant žemos ugnies ir gerai išmaišyti.
3. Jeigu norite, į sūrio masę įmaišykite susmulkintus svogūnus ar svogūnų laiškus, pagardinkite pipirais ir, jeigu reikia, pasūdykite. Jeigu norite, galite naudoti ir papildomus prieskonius (daugiau apie juos žr. pastabose virš recepto). Dar kartą išmaišykite. Sudėję į serviravimo indą, papuoškite smulkintais svogūnų laiškais.
4. Sūrio užkandis tradiciškai patiekiamas su mažais sūriais riestainiukais, mėgstama duona, šviežiais ridikėliais, kai kada - virtomis bulvėmis. Prie šio užkandžio įprasta pasiūlyti balto vyno arba šalto alaus.

*Originaliame recepte nurodoma, kad smulkintą svogūną reikėtų įmaišyti prieš pat patiekiant užkandį į stalą, antraip patiekalas apkars. Mūsų šeima vengia žalių (termiškai neapdorotų) svogūnų panašiuose patiekaluose, todėl aš svogūno nenaudoju ir čia - ir nė kiek jo nepasigendu. Galite rinktis ir kompromisinį variantą - naudoti daugiau svogūnų laiškų, ir dalį jų įmaišyti į sūrio masę. Dar vienas (vokiečių virtuvėje gana populiarus) variantas - vietoje svogūnų - arba drauge su jais - naudoti česnaką arba raudonąją saldžiąją papriką. Paprika gali būti šviežia ir supjaustyta smulkiais kubeliais arba džiovinta, miltelių pavidalo.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Birgit Hamm, Linn Schmidt, Grandma's German Cookbook, München: DK Pub., 2012, s. 60-61.