Bavariškas ambrozijos kremas

Tiems, kurie į šį tinklaraštį užsuka ne tiktai susirasti receptų, o ir paskaityti istorijų, pasakysiu, jog šiandieninis įrašas išaugo iš ankstesniojo, pavadinto Pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė"). Jame be kita ko pasakojau apie bičių ir meduolių kepėjų globėją Šv. Ambraziejų. Ne, daugiau legendų apie šį šventąjį šiandien nebus. Tenoriu atkreipti dėmesį į vieną patiekalų grupę, kartais siejamą su jo vardu. Ar tos sąsajos pagrįstos - čia jau kitas klausimas :)

Taigi, vardas Ambraziejus kildinamas iš senovės graikų kalbos, kurioje žodis ambrosia (gr. ἀμβροσία) reiškia nemirtingumas. Vardas, regis, nei Graikijoje, nei išvis Vakarų pasaulyje (įskaitant Lietuvą) itin dažnas niekada nebuvo. O štai bendrinėje kalboje religinis terminas ambrozija nuo neatmenamų laikų turėjo tvirtas pozicijas. Senovės Graikijoje juo buvo vadinamas ant Olimpo kalno gyvenančių dievų bei jiems priklausančių gyvūnų maistas. Žinoma, ne bet koks, o stebuklingas, garantavęs visiems jį valgantiems niekada nesibaigiančią jaunystę ir amžiną gyvenimą. Krikščionys perėmė šią sąvoką, tik teigė, jog tai nematerialus angelų maistas. Be to, krikščioniškoje tradicijoje žodis ambrozija kai kada vartojamas metaforiškai ir reiškia Dievo Žodį, Šv. Mišias ir/ar Komunijos sakramentą.

Akivaizdu, jog ir vardas Ambraziejus, ir dangišką peną įvardijanti ambrozija turi tą pačią šaknį, kitaip sakant, gramatiniu požiūriu yra giminingi žodžiai. Bet tik tiek. Gilesnių istorinių ar kokių nors kitokių sąsajų Ambraziejus ir ambrozija lyg ir neturi. Tiesa, ir Ambraziejus, ir ambrozija kelia asociacijas su medumi, tačiau tokį ryšį greičiausiai irgi lemia atsitiktinumas ir lingvistiniai dalykai. Kaip ir, pavyzdžiui, Šv. Ambraziejui priskiriamas devizas In carne vivere preter carnem angelicam et non humanam (liet. apytikriai: Kūną maitinti verčiau angelų, o ne mirtingųjų maistu), kuriame užšifruota netiesioginė nuoroda į ambroziją. Teologų nuomone, tai tėra subtilus žaidimas žodžiais, remiantis vien fonetiniu jų panašumu.

Nuotrauka Kristinos

Tiesą sakant, pagalvoti apie Šv. Amraziejaus ir ambrozijos ryšį mane pastūmėjo Ernst Schuegraf knyga Dangiška virtuvė (liet. 2010). Viena iš jos paantraščių skelbia, jog čia surinkti receptai nuo Šv. Ambraziejaus kremo iki Šv. Valentino pyrago. Taip ir yra, tiktai Šv. Ambraziejaus kremas - ne pirmasis, o antrasis knygos receptas, einantis iškart po Šv. Agnietės sausainių. Lietuviškame knygos leidime jokių pastabų prie recepto nepateikiama, o štai angliškame Cooking with the Saints (2001) nurodoma, kad Šv. Ambraziejaus kremas - tradicinis Bavarijos desertas, kurio receptų galima aptikti daugelyje senesnių kulinarijos knygų; kokrečiai šis, kiek modernizuotas, atkeliavo iš Helgos Lederer Gut Essen - Bayrische Küche (1991). Originalų patiekalo pavadinimą Ernst Schuegraf čia pateikia kaip Ambrosius creme ir į anglų kalbą išverčia kaip St. Ambrose cream. Na, o vokiškame knygos leidime Himmlisch kochen (2003) patiekalo pavadinimas užrašomas dar kitaip - Ambrosiuscreme (žr. paantraštę: von Ambrosiuscreme bis Valentinskuchen).

Kas paaiškėja palyginus kelis tos pačios knygos vertimus? Pirmiausia - jog tai senas, tradicinis ir gana populiarus vokiškas receptas. Vadinasi, turėtų būti nesudėtinga jį surasti ir kituose šaltiniuose, taipogi internetiniuose. Deja, suvedę raktažodį Ambrosiuscreme (Ambraziejaus kremas) nieko nepešite, išskyrus... nuorodą į Ernst Schuegraf knygą. O štai raktažodis Ambrosiacreme (ambrozijos kremas) - jau visai kas kita, prieš jūsų akis pasirodys visa galerija rožinės spalvos desertų fotografijų. Kitaip sakant, peršasi išvada, jog šio bavariško deserto ryšį su Šv. Ambraziejumi sukuria pats knygos autorius, tyčia ar netyčia netiksliai išversdamas patiekalo pavadinimą.

Nuotrauka Kristinos

Žodis ambrozija šiuolaikinėje kulinarijoje vartojamas noriai ir gana laisvai, nes nėra nusistovėjusi kokia nors viena, griežtai apibrėžta jo reikšmė. Ambrozija gali būti pavadintas bet koks patiekalas (dažniausiai saldus), kuris, jį gaminančiųjų ir/ar valgančiųjų nuomone, yra tiesiog dieviškai gardus. Receptų, pavadintų ambrozija, galima aptikti įvairių šalių virtuvėse, ir jie tarpusavyje nė kiek nepanašūs. Antai JAV ar Australijje ambrozijos vardu vadinamos konservuotų bei šviežių vaisių salotos, paprastai pagardintos zefyriukais. Pietų Amerikoje paplitęs portugališkos kilmės desertas irgi vadinamas ambrozija, tačiau jis primena saldžius dribsnius, sutrauktus iš pieno, kiaušinių bei citrinos sulčių masės. Na, o bavariška ambrozija, kaip matote, - tai rožinės spalvos kreminiai putėsiai, pagaminti iš grietinės, kiaušinių baltymų ir želatinos, tradiciškai papuošiami ir pagardinami plakta grietinėlė.

Šioje vietoje pridursiu, jog nė viename man prieinamame vokiškame šaltinyje, išskyrus Ernst Schuegraf knygą, neaptikau nuorodų, jog ambrozijos kremas kaip nors susijęs su Šv. Ambraziejumi. Netgi gruodžio 7-ąją, kuomet Austrijoje tradiciškai minima Tad des Honigs (Medaus diena), skirta Šv. Ambraziejui pagerbti, šis desertas privaloma tvarka negaminamas ir šventės atributu nelaikomas.

Nuotrauka Kristinos

Jokių patikimesnių įrodymų, jog bavariškas desertas buvo įkvėptas Antikos palikimo, regis, irgi nėra. Gal tik jo spalva gali būti šiokia tokia užuomina į platesnį kultūrinį kontekstą. Mat Homero Odisėjos penktojoje giesmėje aprašoma, kaip, palieptas Dzeuso, pas nimfą Kalipsę atvyksta Hermis, o šioji, vaišindama svečią prašė ambrozijos kąsti, raudono nektaro jam pylė. Graikiškame tekste raudona nektaro spalva nusakoma tuo pačiu būdvardžiu, kaip ir raudono vyno, t.y. ἐρυθρόν. O štai veiksmažodis κέρασσε gali būti verčiamas ir kaip pylė, ir kaip maišė su vandeniu. Senovės Graikijoje vyną maišyti su vandeniu buvo įprasta praktika, tik bėda, jog dievai, anot graikų mitologijos, vandens negėrė. Tačiau vertėjai į anglų bei vokiečių kalbas, matyt, per daug nesuko dėl to galvos. Jie nektarą apibūdinamo kaip rožinį gėrimą, t. y. skiestą vyną (then set a table/ With ambrosia and mixed a bowl of rosy nectar); (und setzte dem Gott die Tafel/ Voll Ambrosia vor, und mischte rötlichen Nektar). Nors ambrozija dažniausiai apibūdinama kaip dievų maistas, o nektaras - kaip dievų gėrimas, bet kartais būna ir atvirkščiai: pasitaiko, kad išlikusiuose senovės graikų tekstuose ambrozija yra geriama, o nektaras valgomas. Dėl šių priežasčių nektarą ir ambroziją kai kurie Antikos žinovai laiko daugmaž sinonimiškomis sąvokomis, ir mano, jog jų įsivaizduojama konsistencija (o ir skonis) galėjo priminti skystą medų. Kita labai aiškiai išreikšta ambrozijos bei nektaro savybė - nepaprastai malonus ir stiprus jų aromatas. Štai daugmaž ir viskas, kas paprastiems mirtingiesiems žinoma apie šiuos stebuklingus skanėstus.

O dabar pažiūrėkime į bavarišką ambrozijos kremą: jis saldus, aromatizuotas vanile ir romu, be to, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nemotyvuotai (bet būtinai) dažomas rausva spalva. Dėl kiaušinių baltymų kremas tampa lengvas kaip debesėlis, visai kitoks negu, tarkime, aviečių kremas, kurio ingredientai panašūs, bet struktūra visai kitokia. Ar įmanoma, jog žmogus, kadaise kūręs bavariškos ambrozijos receptą, buvo įkvėptas senovės graikų tradicijos? Ar tokia interpretacija - irgi atsitiktinumas, sukurtas lakios vaizduotės? Turbūt į šį klausimą teisingo atsakymo nėra, nes pastaroji hipotezė vargiai patikrinama. Be didesnių abejonių galima pasakyti nebent tai, kad desertas gražiai (na gerai, galbūt ir kažkiek vintažiškai :) atrodo ir yra gardus. Mėgaukitės į sveikatą!

Nuotrauka Kristinos

Ambrosiacreme - bavariškas ambrozijos kremas

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

500 ml grietinės*

125 g cukraus

1 pakelis (16 g) vanilinio cukrus (arba ½ a.š. vanilės ekstrakto)

1 v.š. citrinos sulčių

1 v.š. romo

Keli lašai raudonų maistinių dažų

2 kiaušinių baltymai

Žiupsnelis druskos

1½ pakelio želatinos**

4 v.š. šalto virinto vandens

250 ml plakamosios grietinėlės***

1. Želatiną sudėkite į nemažą metalinį dubenį, užpilkite vandeniu ir palikite, kad išbrinktų.
2. Grietinę išplakite iki purumo su cukrumi, vaniliniu cukrumi, keliais lašais raudonų dažų, citrinos sultimis ir romu.
3. Kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakite atskirame inde.
4. Išbrinkusią želatiną pamaišydami šildykite, kol ištirps; jokiu būdu neleiskite jai užvirti. Į ištirpintą želatiną įpilkite grietinės plakinio (maždaug ketvirtadalį visos masės) ir pamaišydami dar šiek tiek pašildykite. Tik tada šią masę (geriausiai perkoštą per tankų sietelį) sumaišykite su likusia grietine. Atsiminkite: jei į šaltą grietinę ištirpintą želatiną pilsite iš karto, pastaroji greičiausiai sušoks į kietus gumuliukus, o tai reiškia, kad desertas prasčiau stings, be to, suges jo švelni tekstūra. Taigi, saugiau bus, jeigu ištirpintą želatiną iš pradžių pašildysite su dalimi grietinės - tokių pačiu principu gaminami kai kurie padažai, kad jų nesutrauktų.
5. Paskutinius į grietinę su visais priedais atsargiai įmaišykite išplaktus kiaušinių baltymus.
6. Kai deserto masė taps vientisa, supilkite ją į stingdymui tinkantį indą (arba atskirus porcijnius indelius). Laikykite kelias valandas šaltai, kol kremas gerai sustings.
7. Norėdami išimti desertą, indą su kremu dėkite į kitą, didesnį indą su karštu vandeniu. Laikykite maždaug 15-20 sekundžių, tuomet išverskite į serviravimo lėkštę.
8. Prieš nešdami į stalą, desertą pagal skonį papuoškite plakta grietinėle. Arba, jeigu norite, patiekite plaktą grietinėlę atskirai ir ja pagarinkite desertą valgydami.

* Aš naudojau riebią ir tirpią (45% "Dvaro") grietinę, nes man patinka jos skonis ir konsistencija, be to, esu patyrusi, kad senamadiškiems desertams visada geriau naudoti senamadiškus produktus, kuo mažiau nutolusius nuo natūralių kaimiškų. Vis dėlto ambrozijos kremui turėtų tikti ir liesesnė grietinė, o kai kurie naujesni receptai netgi leidžia dalį jos pakeisti natūraliu jogurtu.

** Želatinos pakeliai būna įvairaus dyžio, todėl būtinai patikrinkite, kokiam skysčio kiekiui skirti jūsiškiai. Jums reikės tiek želatinos, kad užtektų 600-700 ml skysčio sustingdyti. Jeigu norite, galite naudoti ir žele su uogų skoniu, ypač jeigu neturite (ir dėl kelių lašų nenorite pirkti) raudonų maistinių dažų.

*** Jeigu naudosite natūralią išplaktą grietinėlę, turėkite galvoje, kad ji gana greitai praranda formą ir ima tirpti, ypač kambario temperatūroje. Ko gero čia pagelbėtų specialūs grietinėlė standikliai, nors modifikuotas krakmolas ir nėra labai pageidautinas dalykas mūsų racione. Kitas būdas - naudoti plaktą grietinėlę, į kurią įmaišyta želatino (apie tai, kaip ją paruošti, žr. įraše Apelsininiai drebučiai su plakta grietinėle). Galų gale deserto plakta grietinėle galima ir visai nepuošti, o patiekti ją atskirai. Vokietijoje šis saldėsis puošiamas ir patiekiamas ne tik su plakta grietinėle, o ir su kitais priedais - sezoninėmis uogomis, amaretti ar kitokiais sausainiais ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai:

Ernst Schuegraf, Dangiška virtuvė, iš vokiečių kalbos vertė Zofija Stanevičienė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010, p. 11. Svarbesni internetiniai šaltiniai čia, čia ir čia.

P.S. Šiuo metu Ernst Schuegraf knygą Dangiška virtuvė už puikią kainą galite įsigyti elektroninėje parduotuvėje patogupirkti.lt, štai čia.

Cukruotos spanguolės

Šįvakar apžiūrėjome savo miesto Debesų eglę. Gražu. Man patinka Jolantos Šmidtienės entuziazmas ir kalėdiniai kūriniai. Patinka matyti, kad Rotušės aikštė kasmet virsta meno erdve, kurioje kiekvieną dieną/ vakarą renkasi šventiškai nusiteikę žmonės su vaikais ir be vaikų, valgo ką tik iškeptas spurgas, gurkšnoja karštą arbatą ir prieskoniais kvepiantį vyną, dairosi į gražiuosius angelus ir kitas miesto dekoracijas, o paskui traukia apžiūrėti fotografijų parodos į galeriją, nusipirkti kalėdinių atvirukų į Šv. Kazimiero knygyną arba jaukiai pasišnekučiuoti šokoladinėje. Pernai kaip tik buvome prie eglutės, kai jaunimas sugalvojo pradžiuginti kauniečius nuotaikingu flash mob'u, ir tokios iniciatyvos man yra indikatorius, kad miesto centre iš tiesų sugebama sukurti šventinį ūpą, gerą aurą, kurią jaučia ten atėjusieji. Žinoma, visuomet atsiranda burbančių ir viskuo nepatenkintų, bet... kai aplinkui tiek šypsenų, į juos tiesiog numoji ranka.

Jolantos Šmidtienės sukurta Kauno Debesų eglė (2014).  Foto iš čia.

Štai su tokia šventiška nuotaika šį savaitgalį valgėme ir tikrą žieminį desertą - cukruotas spanguoles (o gal reikėtų sakyti spanguolių saldainius?). Jų galima nusipirkti parduotuvėje, bet pakuotė bus maža, o kaina - didelė. Man šis desertas labai patinka, todėl nusprendžiau, jog gera mintis jo pasigaminti namuose. Juo labiau, kad turguje radau gražių spanguolių. Dvi tarmiškai kalbančios moterys papasakojo, kad jos atvyko net iš Varėnos, o pačios spanguolės rinktos Marcinkonyse. Gal užburta tos muzikalios kalbos (man labai gražu, kai žmonės kalba tarmiškai), uogų nusipirkau daugiau negu reikėtų Kūčių kisieliui, ir tą pačią akimirką supratau, jog išmušė cukruotų spanguolių gaminimo valanda.

Atrodo, jog cukruotos spanguolės - rusiškas išradimas (rus. клюква в сахаре). Pasakojama, jog tai buvęs pats mėgstamiausias Aleksandro Puškino desertas: paragavęs cukruotų spanguolių kažkokiame traktieriuje, jis pats esą iškvotęs jų gaminimo receptą, ir vėliau dažnai mėgavęsis jomis savo namuose. Jeigu tai tiesa - o panašu, kad tiesa, nes maisto istorikai remiasi Puškino amžininkų atsiminimais - cukruotos spanguolės Rusijoje gaminamos nebe pirmas šimtmetis. O ar atsimenate animacinį filmuką Mikė Pūkuotukas, asiliukas ir rūpesčių diena? Asiliukas Nulėpausis, liūdėdamas, kad niekas neprisiminė jo gimtadienio, ironiškai klausia Mikės Pūkuotuko: "Ar nematai? Dovanos, šventinis tortas, aviečių uogienė..." Taip sako lietuviškai įgarsintas Nulėpausis, o rusiškai jis klausia "Разве не видишь? Подарки, именинный пирог, клюква в сахаре..." (liet. Argi nematai? Dovanos, gimtadienio pyragas, cukruotos spanguolės...). Taigi, cukruotos spanguolės Rusijoje - tradicinis ir labai vertinamas desertas. Kitas dalykas, kad jas gaminti išmoko ir kaimynai: esu aptikusi, jog savu desertu cukruotas spanguoles laiko ir, pavyzdžiui, baltarusiai. Arba suomiai, kurie cukruotas spanguoles (suom. sokeroidut karpalot) apibūdina kaip rusų-suomių desertą ir nedvejodami priskiria savo tradicinei virtuvei. Tiesą sakant, rėmiausi ir jų receptu, todėl po mano tekstu yra žyma Suomijos virtuvė.

Cukruotų spanguolių receptas elementarus - sveikos, tvirtos, nepažeistos uogos iš pradžių suvilgomos kiaušinio baltymu, o tuomet apvoliojamos cukraus pudroje ir išdžiovinamos. Tikslių produktų kiekių pasakyti neįmanoma. Viename rusiškame šaltinyje rašoma, kad 1 kiaušinio baltymo užtenka 200 g spanguolių suvilgyti, o joms apvolioti reikia 100 g cukraus pudros, kitame - kad jo pakaks net 500 g uogų, o joms apvolioti prireiks 500 g cukraus pudros ir t.t. Aš, tiesą sakant, uogų ir cukraus nesvėriau, bet, panaudojus 1 mažo kiaušinio baltymą, cukruotų spanguolių išėjo nemažas dubuo (dvigubai daugiau negu matyti nuotraukoje); cukraus pudros man reikėjo apie 150 g.

Nuotrauka Kristinos 

Cukruotos spanguolės

Ingredientai:

Spanguolės (laukinės; kultūrinės spanguolės baltu sausu vidumi netiks)

Kiaušinio baltymas 

Cukraus pudra

1. Spanguoles perrinkite: cukravimui tiks tik tvirtos, nesubliuškusios ir nepažeistos uogos. Nuplaukite, palikite siete, kad gerai nulašėtų vanduo, paskui paberkite ant popierinių rankšluosčių, kad nudžiūtų.
2. Kiaušinį kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite. Jeigu norite būti tikresni, kad ant jo neliko salmonelių, galite lukštą suvilgyti actu arba citrinos sultimis, o po poros minučių dar kartą nuplauti ir nusausinti. Atskirkite trynį nuo baltymo. Baltymą dėkite į nemažą dubenį ir lengvai paplakite. 
3. Į dubenį su baltymu suberkite uogas ir atsargiai pamaišykite (aš maišiau ranka), kad uogos tolygiai juo pasidengtų. Jeigu uogos taps labai šlapios, jas galima vėl suberti į sietą, kad nutekėtų baltymo pertelkius.
4. Į lėkštę įpilkite persijotos cukraus pudros*. Į ją dėkite po kelias kiaušinio baltymu sudrėkintas spanguoles ir apvoliokite, kol uogos pasidengs daugmaž tolygiu cukraus sluoksniu. Apvoliotas spanguoles išimkite iš lėkštės; aš jas dėjau į didelę kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi. Tuomet į cukraus pudrą dėkite kitą porciją uogų, jas apvoliokite ir t.t. 
5. Cukruotas spanguoles palikite skardoje keletui valandų, kad išdžiūtų.** 
6. Uogas sudėkite į serviravimo indą ir valgykite kaip desertą. Aš jas papuošiau necukruotomis spanguolėmis su koteliais.
7. Likusias spanguoles galima supilti į stiklainį, jį uždaryti ir šaldytuve laikyti maždaug 2 savaites.

* Kai kurie receptai rekomenduoją cukraus pudrą šiek tiek pašildyti orkaitėje, bet neužkaitinti per daug, kad nepradėtų lydytis; aš šį žingsnį praleidau. 

** Yra receptų, kur išdžiuvusias cukruotas spanguoles rekomenduojama dar kartą pamerkti į kiaušinio baltymą (bet jau ne visas iš karto, o po kelias uogas), tuomet antrą kartą apvolioti cukraus pudroje. Taip cukruojant, spanguolės turės tvirtesnį ir storesnį cukraus luobą. Aš spanguoles cukravau tik vieną kartą.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai: čia, čia ir čia; o taip Rennie receptas iš Sezoninės virtuvės.

Šokoladinis keksas iš kiaušinių baltymų

Panašu, jog prieš didžiąsias šventes daugumoje virtuvių darbas virte verda. Ir žinoma, orkaitėse kepa visų įmanomų skonių pyragai, sausainiai ir meduoliai. Peržvelgusi tinklaraščio statistiką supratau, kad ne vienam (ko gero, kaip ir kasmet) kyla klausimas, kur dėti likusius kiaušinių baltymus, nes prieš savaitę paskelbtas baltymų pagrindu iškepto kekso receptas sulaukė išties nemenko susidomėjimo. Ta proga nusprendžiau įdėti ir antrąjį - šokoladinį - angelų maisto receptą (ang. Chocolate Angel Food Cake). Juo labiau, kad pasibaigus kiaušininio likerio gamybai, anyta mane įpareigojo kūrybingai sunaudoti likusius baltymus:)

Nuotrauka Kristinos

Šokoladinis baltymų keksas iš esmės yra lygiai toks pats kaip ir paprastas vanilinis, kurį pristačiau praeitos savaitės įraše, tiktai dalis miltų čia pakeičiami kakava. Beje, prieš kelerius metus paskelbtame Kepėjų be stabdžių iššūkyje merginos kepė šį pyragą, tačiau jame buvo rekomenduojama kakavos miltelius užplikyti, ir tik tuomet įmaišyti į tešlą. Tačiau aš, tiesą sakant, ano recepto taip ir neišbandžiau, nes esu visiškai patenkinta savuoju. Vienok tiems ir toms, kurie šio pyrago dar nekepė, siūlau pasidomėti ir kitų merginų patirtimis, nes kiekviena jų turi vertingų pastebėjimų ir patarimų.

Norėjau ryškaus šokoladinio skonio kepinio, todėl rinkausi itin tamsią itališką kakavą. Keksas išėjo labai šokoladinis, tačiau ne per daug saldus - sakyčiau, jis turėtų patikti juodojo šokolado mėgėjams. Kadangi kepinio tešloje nėra jokių riebalų, iškepęs jis būna sausokas, todėl visuomet patiekiamas su kokiais nors gardžiais priedais. Prie jo žiauriai tiktų šviežios avietės, bet gruodžio mėnesį apie jas galima tik pasvajoti, todėl pasitenkinau plakta grietinėle, kurią pagardinau pertrintomis šaldytomis avietėmis. Ir neapsirikau: uogos grietinėlei suteikė malonų saldžiarūgštį skonį. Na, o kad nepritrūktų saldumo (ypač vyriškajai šeimos pusei:), pagaminau ir šokoladinį padažą, kurį pagardinau angostura aromatic bitters romu. Turiu pasakyti, kad pyrago, avietinės grietinėlės ir šokoladinio padažo derinys buvo išties neprastas; antra vertus, kiekvienam valia rinktis savo mėgstamiausius pagardus.

Nuotrauka Kristinos

Chocolate Angel Food Cake - šokoladinis keksas iš kiaušinių baltymų

Ingredientai:

9 kiaušinių baltymai (~300-320 g)

¼ a.š. druskos

1 a.š. vyno akmens

200 g cukraus pudros

1 a.š. vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

¼ a.š. migdolų esencijos

75 g miltų (405D)

2 v.š. bulvių krakmolo

40 g nesaldintos kakavos miltelių

1. Kiaušinio baltymus su žiupsneliu druskos dėkite į didelį dubenį ir labai gerai išplakite - tol, kol putos bus tvirtos ir standžios. Tuomet suberkite vyno akmenį ir dar paplakite. Plakdami po truputį suberkite persijotą cukraus pudrą. Gerai išplakta baltymų masė turėtų būti tiršta, glotni ir žvilganti.
2. Miltus sumaišykite su krakmolu bei kakava ir persijokite. Į baltymų masę įlašinkite migdolų esencijos, sudėkite vanilę ir maždaug trečdalį miltų bei kakavos mišinio. Atsargiai išmaišykite, geriausia silikonine mentele. Likusius miltus įmaišykite dar per du kartus. Paruošta kekso masė turėtų būti puri, vientisa ir priminti šokoladinius putėsius.
3. Masę supilkite į specialią kekso formą lygiais kraštais (arba į silikoninę ar tefloninę kekso formą, bet būtinai su ertme viduryje); formos riebalais tepti nereikia*. Paviršių palyginkite ir, braukdami per tešlos vidurį, vandeniu suvilgytu peiliu apibrėžkite apskritimą (taip pažymėsite vietą, kur keksas įtrūks ir užsitikrinsite, kad jis iškils tolygiai). Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 40 min., kol keksas pakils, įtrūks ir sutvirtės (sakoma, kad šis keksas iškepęs, kai trūkio vietose tešla nustoja blizgėti).
4. Išjungę orkaitę atidarykite jos dureles ir palikite keksą joje dar maždaug 5 minutėms, tuomet išimkite.
5. Jeigu keksą kepate specialioje lygiakraštėje formoje, ją reikėtų apversti, kaip išimant pyragą - tačiau šiuo atveju kepinys bus prilipęs prie kepimo formos sienelių ir neiškris (speciali forma turi ir specialias kojeles, ant kurių pastatysite apverstą pyragą, jų nesant, kai kas apverstą kekso formą pamauna ant butelio). Taip apverstą keksą atvėsinkite, tuomet plonu ilgu peiliu apveskite apie formos kraštą (ir apie viduriuką) ir "išlaisvintą" keksą išverskite į lėkštę (jeigu forma nuimamais šonais, iš pradžių peiliu ar mentele atskirkite kraštus, o juos nuėmę tai pat atskirkite pyragą nuo formos dugno). Jeigu kepate paprastoje kekso formoje banguotais kraštais, šaldyti kekso formoje nepatarčiau, nes vėliau peiliu jo neatskirsite nuo kraštų. Mano patirtis rodo, kad jeigu pyragas nesukrito per pirmąsias 10 min. jį ištraukus iš orkaitės, jis jau nebesukris. Taigi, pravėsinusi pyragą kambario temperatūroje apie 10-15 min. jį paprasčiausiai išimu iš formos kaip ir bet kurį kitą keksą, tuomet atvėsinu ant grotelių. Jeigu keksą kepate silikoninėje formoje, jį galima palaikyti šiek tiek ilgiau - vėliau aš tiesiog išneriu silikoninės formos kraštus sutvirtinantį lankelį, ir ne keksą iškratau iš formos, o formą iš lėto nutraukiu nuo kekso (keksą apverčiu lėkštėje, tuomet formos kraštelius vynioju į viršų, kol ji išsiverčia vidine puse į išorę, galiausia išlaisvinu viduriuką).
6. Atvėsusį keksą apsijokite cukraus pudra arba kakava; gana įprasta šį pyragą papuošti ir šokoladiniu glaistu. Jeigu yra galimybė, palikite pastovėti keletą valandų. Per tą laiką jis sutvirtės tiek, kad bus galima gražiai atpjauti. Geriau pjaukite ne paprastu peiliu, o skirtu duonai (banguotais ašmenimis) - pjūvis bus gražesnis.
7. Patiekite su saldžiarūgštėmis uogomis, plakta grietinėle arba mėgstamu desertiniu padažu.

* Tradiciškai kepimo forma riebalais netepama, kad keksas geriau iškiltų. Vis dėlto šį pyragą kepdama paprastoje metalinėje ar tefloninėje kekso formoje, aš ją tolygiai ištrinu aliejumi suvilgyta popierine servetėle. Nepastebėjau, kad dėl to pyragas būtų kada norsi prasčiau iškilęs, o ir iš formos jis tuomet išsiima gražiai, kaip ir bet kuris kitas keksas. Jeigu naudoju silikoninę kepimo formą, jos riebalais netepu.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia ir čia:

Mary Margaret McBride's Harvest of American Cooking, New York: G.P. Putnam's Sons, 1957, p. 410.

Angel Food Cake - keksas iš kiaušinių baltymų

Visa laimė, kad šį angelišką pyragą pirmą kartą kepiau visai nieko nežinodama apie sunkumus, su kuriais susiduria daugybė jį kepančių kepėjų. Tai buvo... gal prieš dešimtmetį? Anuomet man net į galvą nešovė, kad gali kas nors nepavykti, nors tais laikais nė akyse nebuvau regėjusi vyno akmens, turėjau seną pavargusį plaktuvą ir paprasčiausią garbingo amžiaus kekso formą. Ir iš tikrųjų - pyragas išėjo nuostabus, todėl iki šiol jį retkarčiais iškepu, ypač švenčių laikotarpiu, kai nuo kitų kepinių lieka daug kiaušinių baltymų. Su laiku pasidariau gerokai atsargesnė ir prietaringesnė, bet, laimei, šį keksą man vis dar pavyksta iškepti ne prasčiau negu tada, kai viską darydavau kur kas lengvesne ranka:) Tikiuosi, pavys ir jums!

Nuotrauka Kristinos

Keksas iš kiaušinių baltymų JAV pradėtas kepti dar XIX a. Kodėl jis buvo pavadintas angelų maistu, niekas dokumentuoti nepasivargino, bet greičiausiai tai aliuzija į baltą, purią ir lengvą pyrago tekstūrą. Pyrago kilmė paprastai siejama su afroamerikiečių virtuve, nors ne visi maisto istorikai su tuo sutinka - kai kurie šį keksą kildina iš olandiško vestuvinio pyrago ir tvirtina, jog angelų maistas pradėtas kepti Pensilvanijoje. Kaip ten bebūtų, dabar tai visoje Amerikoje mėgstamas kepinys. Aš kepiau klasikinę, tik vanile gardintą šio kekso versiją, bet jų yra ir daugiau - pirmiausia kakava gardintas, t.y. šokoladinis baltymų keksas.

Angelų maisto ingredientų nedaug, bet yra šiokių tokių niuansų, susijusių su matavimo vienetais. Pavyzdžiui, 10 kiaušinių baltymų yra netikslus dydis, nes kiaušiniai būna įvairaus didumo, o skirtingi šaltiniai nurodo, kad vienas kiaušinio baltymas sveria nuo 30 iki 40 g. Aš paprastai orientuojuosi į šių dydžių vidurkį ir imu apie 350-370 g baltymų. Antra, šiam pyragui JAV naudojami specialūs miltai pyragams - kiek pavyko išsiaiškinti, juos galima keisti 405D miltais, į kuriuos įmaišyta šiek tiek krakmolo - visuomet naudojuosi šiuo patarimu, ir dar niekada nenusivyliau. Pagaliau dar vienas dalykas: vyno akmuo. Jis gali būti pakeistas citrinos sultimis (1 a.š. vyno akmens atitiktų maždaug 3 v.š. citrinos sulčių), bet jeigu turite galimybę, vis dėlto įsigykite vyno akmens - naudojant jį, sėkmės tikimybė žymiai didesnė. Vyno akmuo padeda išlaikyti baltymų standumą, todėl visuose JAV receptuose jis nurodomas kaip nepakeičiamas ingredientas.

Nuotrauka Kristinos

Angel Food Cake - keksas iš kiaušinių baltymų

Ingredientai:

10 kiaušinių baltymų (~ 350 g)

¼ a.š. druskos

1 a.š. vyno akmens (aš pirkau čia)

160 g cukraus pudros

1 a.š. vanilės esencijos arba žiupsnelis Burbono vanilės

2 v.š. bulvių krakmolo

140 g miltų (405D)

1. Kiaušinio baltymus su žiupsneliu druskos dėkite į didelį dubenį ir labai gerai išplakite - tol, kol putos bus tvirtos ir standžios. Tuomet suberkite vyno akmenį ir dar paplakite. Plakdami po truputį suberkite persijotą cukraus pudrą. Gerai išplakta baltymų masė turėtų būti tiršta, glotni ir žvilganti.
2. Miltus sumaišykite su krakmolu ir persijokite. Į baltymų masę sudėkite vanilę ir maždaug trečdalį miltų. Atsargiai išmaišykite, geriausia silikonine mentele. Likusius miltus įmaišykite dar per du kartus. Paruošta kekso masė turėtų būti puri ir vientisa.
3. Masę supilkite į specialią kekso formą lygiais kraštais (arba į silikoninę ar tefloninę kekso formą, bet būtinai su ertme viduryje); formos riebalais tepti nereikia*. Paviršių palyginkite ir, braukdami per tešlos vidurį, vandeniu suvilgytu peiliu apibrėžkite apskritimą (taip pažymėsite vietą, kur keksas įtrūks ir užsitikrinsite, kad jis iškils tolygiai). Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 30-45 min., kol keksas pakils, įtrūks ir ims gražiai rusti.
4. Išjungę orkaitę atidarykite jos dureles ir palikite keksą joje dar maždaug 5 minutėms, tuomet išimkite.
5. Jeigu keksą kepate specialioje lygiakraštėje formoje, ją reikėtų apversti, kaip išimant pyragą - tačiau šiuo atveju kepinys bus prilipęs prie kepimo formos sienelių ir neiškris (speciali forma turi ir specialias kojeles, ant kurių pastatysite apverstą pyragą, jų nesant, kai kas apverstą kekso formą pamauna ant butelio). Taip apverstą keksą atvėsinkite, tuomet plonu ilgu peiliu apveskite apie formos kraštą (ir apie viduriuką) ir "išlaisvintą" keksą išverskite į lėkštę (jeigu forma nuimamais šonais, iš pradžių peiliu ar mentele atskirkite kraštus, o juos nuėmę tai pat atskirkite pyragą nuo formos dugno). Jeigu kepate paprastoje kekso formoje banguotais kraštais, šaldyti kekso formoje nepatarčiau, nes vėliau peiliu jo neatskirsite nuo kraštų. Mano patirtis rodo, kad jeigu pyragas nesukrito per pirmąsias 10 min. jį ištraukus iš orkaitės, jis jau nebesukris. Taigi, pravėsinusi pyragą kambario temperatūroje apie 10-15 min. jį paprasčiausiai išimu iš formos kaip ir bet kurį kitą keksą, tuomet atvėsinu ant grotelių. Jeigu keksą kepate silikoninėje formoje, jį galima palaikyti šiek tiek ilgiau - vėliau aš tiesiog išneriu silikoninės formos kraštus sutvirtinantį lankelį, ir ne keksą iškratau iš formos, o formą iš lėto nutraukiu nuo kekso (keksą apverčiu lėkštėje, tuomet formos kraštelius vynioju į viršų, kol forma išsiverčia vidine puse į išorę, galiausia išlaisvinu viduriuką).
6. Atvėsusį keksą apsijokite cukraus pudra ir palikite subręsti mažiausia 12 valandų. Per tą laiką jis sutvirtės tiek, kad bus galima gražiai atpjauti. Geriau pjaukite ne paprastu peiliu, o skirtu duonai (banguotais ašmenimis) - pjūvis bus gražesnis.
7. Keksas kepamas be jokių riebalų, todėl, nors ir purus, yra gana sausas. Patiekite su plakta grietinėle arba mėgstamu desertiniu padažu ir uogomis (aš tiekiau su plakta grietinėle ir šaldytų braškių padažu: uogas atšildžiau, pagardinau cukrumi, citrinos sultimis bei likeriu ir pakaitinau iki užvirimo, paskui atvėsinau).

 * Tradiciškai kepimo forma riebalais netepama, kad keksas geriau iškiltų. Vis dėlto šį pyragą kepdama paprastoje metalinėje ar tefloninėje kekso formoje, aš ją tolygiai ištrinu aliejumi suvilgyta popierine servetėle. Nepastebėjau, kad dėl to pyragas būtų kada norsi prasčiau iškilęs, o ir iš formos jis tuomet išsiima gražiai, kaip ir bet kuris kitas keksas. Jeigu naudoju silikoninę kepimo formą, jos riebalais netepu.

 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai čia ir čia:

Mary Margaret McBride's Harvest of American Cooking, New York: G.P. Putnam's Sons, 1957, p. 408-409.

Gesminus - morenginiai sausainiai su skrudintais migdolais

Kaziuko mugė į Kauną tradiciškai ateina visa savaite vėliau negu į Vilnių. Reikia pripažinti, jog užmanytas neprastas, ir ne tik todėl, kad šitaip patogiau prekybininkams bei mugės lankytojams. Kazimierinėms užsitęsus iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos, randasi gražus sąskambis: drauge paminima ir Kovo 11-oji, ir Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, šventė. Simboliška, ypač turint galvoje tai, kad Šv. Kazimieras priklausė Lietuvos valdovų dinastijai, o ir po mirties, regis, nepamiršo savo kaip karvedžio pareigų - liudijama, kad jis stebuklingai padėjęs lietuvių ir lenkų kariams nugalėti rusus Polocko žygyje.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Šv. Kazimiero globa tapo lyg ir ne tokia reikalinga. Tačiau, kaip gražiai pastebėjo kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas savo postilėje Mylėti Kazimierą (1992), drauge tai yra ir proga atsiminti kitas Šv. Kazimiero dorybes, pamokas bei malones. Svarbiausias Kazimiero bruožas, anot jo, - maištas ir protestas prieš nusistovėjusias normas, nenoras taikytis su abejotina dvaro morale. Nereikėtų manyti, jog kritiškas karalaičio požiūris į aristokratišką gyvenimo būdą ir dėmesys prastuomenei žavėjo jo šeimą bei dvariškius, pastebi teksto autorius. Šv. Kazimierą jis regi tarp tų, kurie dar moka plaukti prieš srovę, užuot gyvenę prisitaikėlišką, ramų ir užtikrintą gyvenimą. Gal todėl Šv. Kazimieras yra paskelbtas ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Lietuvos jaunimo globėju.

Kairėje: 1687-1688 m. Masssimiliano Soldani sukurtas Šv. Kazimiero relikvijorius (Florencija, Šv. Lauryno bazilika, Medici šeimos kripta). Apžiūrėti detales galima čia. Dešinėje: apie 1670-1675 m. nutapytas Carlo Dolci paveikslas Šv. Kazimieras (Florencija, Pitti rūmai).

Kituose krikščioniškuose kraštuose, kaip ir galima tikėtis, Šv. Kazimiero paveiksle žymiai mažiau politinių akcentų. Sigita Maslauskaitė, tyrinėjusi Šv. Kazimiero vaizdavimą mene, nurodė, kad, pavyzdžiui, Sicilijoje jis pirmiausia laikomas skaistybės sergėtoju. Sako, italai, besisaugodami netyrų minčių ir kūniškų pagundų, negi nešiodavo škaplierius, vaizduojančius širdį ir iš jos augančias tris lelijas; pastarosios yra skaistybės simbolis ir Šv. Kazimiero atributas. Beje, Sicilijos pavyzdys neatsitiktinis - Šv. Kazimiero kultas paplitęs ir kitos pietų Italijos vietovėse. Tai siejama su faktu, kad kanonizuojant Šv. Kazimierą, Neapolyje didelę įtaką turėjo Vazų-Habsburgų dinastija. Svarbus Italijos miestas, kuriame galima rasti Šv. Kazimiero pėdsaką, yra Florencija. XVII a. 2-ojoje pusėje Didysis Toskanos kungaikštis Cosimo III kreipėsi į žinomą dailininką Carlo Dolci ir užsakė Šv. Kazimiero paveikslą, tapusį bene geriausiai žinomu jo atvaizdu pasaulyje. Be to, jis išprašė anuometinį Vilniaus vyskupą Šv. Kazimiero relikvijų, kurios iki šios dienos saugomos Florencijos Šv. Lauryno bazilikos Medici šeimos kriptoje. Barokinis relikvijorius, kurį nukaldino rūmų auksakalys Massimiliano Sedani, laikomas vienu gražiausių meno dirbinių šios bazilikos lobyne.

Nors ir probėgšmais prisiminus Šv. Kazimiero ryšius su Italija, galima pasivaišinti dar vienais puikiais itališkais sausainiais, kuriuos kepėme ir valgėme šį ilgąjį šventinį savaitgalį. Tai gesminus, priskiriami Sardinijos kulinariniam paveldui. Jie panašūs į morengus, tačiau palyginti, pavyzdžiui, su tisichelle, yra kietesni dėl didelio kiekio migdolų riekelių. Sakyčiau, kad jie šiek tiek primena morengų ir florentinų hibridą, ypač turint omenyje, kad teisingai iškepti gesminus, priešingai negu morengai, turi įgauti rusvai auksinę spalvą. Migdolai, citrina, apelsinų žiedų vanduo - visa tai byloja apie arabišką įtaką šiam Sardinijos desertui. Sausainių pavadinimas siejamas su jazminaičiais, nes teigiama, kad pirmieji gesminus buvo aromatizuojami arabų kraštuose populiariu jazminaičių vandeniu, tačiau pastarajam išėjus iš mados ir dingus iš prekybos, citrina bei apelsinų žiedų vanduo tapo įprastais gesminus ingredientais.

Nuotrauka Lauros

Gesminus - morenginiai sausainiai su skrudintais migdolais

300- 400 g cukraus pudros

300 g migdolų riekelių

4 kiaušinių baltymai (~120 g)

1/2 a.š. druskos

1 nedidelės citrinos sultys*

2 v.š. apelsinų žiedų vandens (aš perku čia)

Nebūtinai: neskrudintų migdolų riekelių sausainiams papuošti

1. Jeigu neturite pirktinių, paruoškite migdolų plokšteles: migdolus užpilkite verdančiu vandeniu ir keliolika minučių palaukite, kol atšoks žievelė. Ją nulupę, migdolus supjaustykite riekelėmis. Paruoštas migdolų riekeles lengvai paskrudinkite orkaitėje arba keptuvėje ir leiskite atvėsti.
2. Kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakite iki standžių putų, po truputį supilkite 300 g cukraus pudros ir plakite toliau, kol gausite baltą, tirštą, blizgią masę. Įplakite citrinos sultis (arba žievelę) ir apelsinų žiedų vandenį. Mentele atsargiai įmaišykite skrudintus migdolus. Masė gali būti šiek tiek skystesnė negu kepant morengus, tačiau ne per daug skysta, antraip sausainiai prastai iškils (tokiu atveju į paruoštą masę reikėtų papildomai įdėti kelis šaukštus cukraus pudros).
3. Didelę skardą išklokite kepimo popieriumi; jį rekomenduojama papildomai patepti aliejumi, nes sausainiai linkę prilipti. Orkaitę įkaitinkite iki 150°C. Arbatiniu šaukšteliu sausainių masę dėkite į paruoštą skardą. Palikite nemažus tarpus ir nepersistenkite su tešlos kiekiu, nes sausainiai gerokai padidės. Jeigu norite, sausainius papuoškite: pavyzdžiui, pabarstykite neskrudintų migdolų riekelėmis.
4. Kepkite apie 40 min, arba kol sausainiai įgis švelnų rusvą atspalvį ir bus norimo traškumo. Išėmę skardą, sausainius su visu kepimo popieriumi iškelkite ir palikite atvėsti. Į skardą įtieskite naują aliejumi pateptą popieriaus lakštą ir kepkite likusius sausainius. Pravėsę sausainiai nuimami nuo kepimo popieriaus ir dedami į serviravimo indą; jeigu reikia, nuimant galima pasinaudoti mentele. Iš nurodyto produktų kiekio išeina maždaug 3 didelės skardos (apie 45-50) sausainių.
5. Patiekiant šiuos sausainius, galima pasiūlyti kavos, arbatos arba desertinio vyno.

*Sardinijoje kepama keletas morenginių sausainių rūšių. Kai kuriuose jų citrinos sultys yra būtinas ingredientas, tačiau kepant gesminus, kartais naudojamos ne sultys, o nutarkuota citrinos žievelė. Tokiu atveju tešla mažiau praskysta ir nereikia papildomai dėti cukraus pudros.

Mano svarbiausias šaltinis:

Anna Gosetti della Salda, Le ricette regionali italiane, Milano: Casa editrice "Solares", 2011.

Tisichelle - itališki anyžiniai sausainukai

Nuoširdžiai nudžiugau sužinojusi, kad Kristina Sabaliauskaitė atvyksta į Kauną. Mat šįmet neturėjau galimybės išvažiuoti į Knygų mugę ir pražiopsojau progą pamatyti bei išgirsti ne vieną mėgstamą autorių. Būtent susitikimai su kūrėjais, o ne litu kitu pigesnės jų knygos, mano akimis žiūrint, yra geriausia šio grandiozinio renginio dalis. Betgi grįžkime prie rašytojos.

Iki tol Kristinos Sabaliauskaitės nebuvau mačiusi gyvai, ir kažkodėl, vos ją išvydusi, prisiminiau pirmąją Marcelio Prousto Prarasto laiko beieškant dalį, tiksliau, epizodą, kuriame romano herojus pirmąkart išvysta kunigaikštienę de Germant. Kunigaikštienė, kuri pasakotojo vaizduotėje iškildavo it nežemiška būtybė, vieną akimirką jį pribloškė savo žmogiškumu: tai tebuvo šviesiaplaukė dama, didele nosimi ir skvarbiomis akimis, pasipuošusi šilkine alyvų spalvos kaklaskare. Tačiau jau kitą sekundę jis suvokė matantis nepaprastą moterį, kurios aristokratiška laikysena suteikė jai sunkiai įžodinamo prakilnumo.

 Kristinos Sabaliauskaitės nuotrauka pasiskolinta iš čia.

Ne paslaptis, kad Lietuvoje su aristokratija reikalai suvis prasti, o tie, kuriuos žurnalai įvardija kaip mūsų elitą, dažniausia tėra daugiau ar mažiau prakutę miesčionys. Tačiau talentingus kūrėjus išties galima laikyti dvasios aristokratais, net jeigu jų giminės istorija šykšti užuominų apie mėlyną kraują. Manau, kad Kristina Sabaliauskaitė patenka į dvasios aristokratų kategoriją, ir su malonumu skaitau jos tekstus. Šįkart rašytoja pristatė savo naujausią kūrinį - apsakymų knygą Danielius Dalba  & kitos istorijos (2012). Gera knyga, nors man asmeniškai Silva Rerum paliko didesnį įspūdį - tiek dėl stiliaus, tiek dėl apskritai naujo tipo naratyvo mūsų literatūroje. Iš apsakymų mano favoritai - Juodieji Franko perlai, pratęsiantys sabaliauskaitišką Vilniaus istoriją, Žeismastis, meistriškai atskleidžiantis žmogaus niekšystės temą, ir Danielius Dalba - groteskiška fantasmagorija su aliuzijomis į mūsų kultūros istoriją.

Gerai, kad Lietuvoje yra moterų, rašančių tokias knygas. Ir, manding, kovo 8-oji yra itin tinkama diena prisiminti jų nuveiktus darbus. Juo labiau, kad moterų emancipacija, priešingai, nei kažkada buvo nuogąstaujama, neeliminavo jų kaip šeimos židinio sergėtojų vaidmens (su kai kuriomis išimtimis, žinoma). Tad moterų kūryba dažnu atveju yra ne tiktai talento, bet ir geležinės valios, organizuotumo bei vidinės stiprybės manifestacija.

Na, o kalbant apie virtuvę... Knygoje Danielius Dalba  & kitos istorijos yra viena kita "kulinarinė" įžvalga, bet prie jų ketinu grįžti kada nors vėliau. Šiaip jau pati autorė yra prisipažinusi, kad saldūs - visomis prasmėmis - receptukai jai ne prie širdies, o visus pasaulio pyragus ir tortus ji pasiryžusi iškeisti į vieną vienintelį gerą šokoladinį triufelį. Tačiau kartais nutinka taip, kad literatūros interpretatoriai nepaiso rašytojo intencijų, beigi tinklaraštininkai sukomponuoja pasakojimus apie gerą literatūrą su saldžiais receptukais:) 

Beje, receptas ne iš prastųjų: sausainiai lengvučiai, tirpstantys burnoje ir turinys ilgą istoriją. Tisichelle nuo seno kepami centrinėje Italijoje, įskaitant Romos apylinkes. Ką tik iškepti sausainiai labiau primena traškius morengus, o jų  vidus minkštas ir vos vos tąsus. Pastovėję keletą valandų, sausainiai atidrėksta ir traškumo lieka žymiai mažiau, todėl geriausia juos valgyti ką tik ištrauktus iš orkaitės. Ne veltui anksčiau kai kuriose italų šeimose tisichelle būdavo kepami pusryčiams. Reikia pasakyti ir tai, kad Italijoje tisichelle vadinami ne tik šie oriniai sausainukai, bet ir viena riestainių rūšis, tad jų nereikėtų painioti.

 Nuotrauka Lauros

 

Tisichelle - anyžiniai oriniai sausainukai

Ingredientai: (3 didelėms skardoms, maždaug 45 sausainukams)

4 kiaušinių baltymai (~ 120 g)

1/2 a.š. druskos

250 g cukraus pudros

150 g miltų (405D)

Žiupsnelis anyžiaus sėklų

1. Sumaišyti miltus ir cukraus pudrą ir juos persijoti. Įmaišyti grūstas anyžiaus sėklas (galima naudoti ir anyžių esenciją arba anyžinį likerį, bet juos geriau įmaišyti į baigiamus plakti baltymus, o ne į sausus ingredientus).
2. Kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standžių putų. Mentele išplaktus baltymus sumaišyti su sausais ingredientais: masė turi atrodyti kaip baltas, purus kremas.
3. Orkaitę įkaitinti iki 180°C. Kepimo popieriumi iškloti kepimo skardą. Imti maždaug arbatinį šaukštelį tešlos ir, nubraukiant ją kitu šaukšteliu (arba pirštu:) dėti į skardą. Tarp sausainių turėtų būti didoki tarpai, nes kepdami jie išsipūs.
4. Kepti maždaug 15 min, arba kol sausainiai pakils, sutvirtės ir lengvai parus. Netgi prie kepimo popieriaus sausainiai gali truputį prilipti, todėl juos išimant patogiau naudoti mentelę. Galima valgyti šiltus arba atvėsusius, tačiau kitai dienai geriau nepalikti, nes kepiniai praras savo pirminį traškumą.  

 Nuotrauka Lauros

 Mano svarbiausieji šaltiniai čia ir čia.