Čachochbili - viščiukas pomidorų padaže

2020-ųjų pradžioje atrodė, jog juos bus galima pavadinti chaoso metais pirmiausiai dėl pandemijos sukeltos sumaišties. O tada užvirė ir suputojo tokios politinės aistros, kokių pasaulis jau seniai nebuvo matęs. Net JAV, iki šiol ne be pagrindo laikyta nepajudinamu demokratijos bastionu, atsidūrė kažkokioje keistoje situacijoje. Galima suprasti Donaldą Trampą, anot jo kolegos iš Minsko, įsitvėrusį į valdžios krėslą pamėlusiais pirštais. O kas jam belieka, kai už Baltųjų rūmų sienų laukia kreditoriai ir kiti "blogi žmonės", nesumokėti milijoniniai mokesčiai, ant plauko kabantis verslas ir braškanti santuoka? Deja, gelbėdamas savo kailį ir ambicijas, jis ne tik skaido visuomenę, bet ir nesidrovi beatodairiškai klibinti šalies pamatų, pirmiausia - pasitikėjimo svarbiausiomis valstybės institucijomis. Dar prieš rinkimus pradėjęs svaidytis kaltinimais, bet taip ir nesurinkęs svaresnių įrodymų dėl neva tai beprecedenčio rinkimų klastojimo, šis politikas, regis, vadovaujasi taisykle geriausia gynyba - puolimas ir ne per daug suka galvą dėl valstybės gerovės. Ką gi, netolima ateitis parodys ar JAV, tiek metų vaidinusi arbitrės vaidmenį kitose šalyse, sugebės apginti savo pačios demokratiją ir propaguotąsias vertybes.

Šiapus Atlanto rinkimų falsifikavimo faktai - kaip ant delno, bet padėtis nuo to nė kiek ne geresnė. Jei įvykiai Rusijoje nieko nebestebina, o Baltarusijoje - stebina nebent savo žiaurumu, tai sužinoti apie ašarines dujas ir vandens patrankas Tbilisyje buvo kiek netikėta. Viliuosi, politinė krizė ten bus išspręsta greitai ir sėkmingai, o nedideli susirėmimai neperaugs į rimtesnį konfliktą. Kaip rodo liūdni Abchazijos, Pietų Osetijos, o nūnai ir Azerbaidžano bei Armėnijos pavyzdžiai, Užkaukazėje savo interesų turi ne tiktai vietiniai gyventojai, tad vidinės rietenos ir nuosmukiai tenykščiams kraštams gali būti ne vien nuostolingi, o ir fatališki.

Nuotrauka Kristinos

Na o aš, mintyse linkėdama Sakartvelui visa ko geriausio, tęsiu kaip niekada ilgą pomidorų sezoną. Ant mūsų virtuvės stalo visą rudenį stovi nuolat papildomas pomidorų, užaugintų nuosavame šiltnamyje, padėklas. Mums jie - ir užkandis, ir mėgstamas garnyras. Bet kartais, žinoma, norisi iš šių daržovių pagaminti ir kokį šiltą valgį. Šiandien jūsų dėmesiui - klasikinis gruzinų patiekalas, gardusis čachochbili.

Knygose ir internetinėje erdvėje galima rasti devynias galybes čachochbili receptų. Kaip iš visų jų atsirinkti patį pačiausią ir daugmaž autentišką? Tokiais atvejais mano strategija visuomet vienoda - pagal išgales išsiaiškinti patiekalo istoriją. Laikausi nuomonės, kad, žinant patiekalo ištakas ir kryptis, kuriomis jis evoliucionavo, visuomet lengviau apsispręsti, kur yra vietos improvizacijoms, o kur geriau nuo eksperimentų susilaikyti.

Nuotrauka Kristinos

Šįkart pradėkime nuo patiekalo pavadinimo, kuris, kaip paaiškėjo, yra labai iškalbingas. Pasirodo, išvertus iš gruzinų kalbos, čachochbili apytikriai reiškia ištroškintas kaip fazanas. Tai dabar mes žinome čachochbili kaip vištienos patiekalą, bet taip buvo toli gražu ne visada,. Ir išvis, kaip esu minėjusi įraše perlinė višta, kepta druskoje, vištienos patiekalai Europoje kaip reikiant išpopuliarėjo tik XX amžiuje. O štai laukinių fazanų Gruzijos teritorijoje buvo nuo neatmenamų laikų! Ne šiaip sau medžiojamasis fazanas lotyniškai vadinamas Phasianus colchicus, t.y. pažodžiui - Kolchidės fazanu. Kolchide, kaip žinia, senovės graikai vadino Gruzijos teritoriją, apytikriai sutampančią su dabartine Abchazija; kaip tik į šiuos kraštus argonautai danginosi ieškoti aukso vilnos. Laukiniai fazanai - pakankamai dideli paukščiai (anot gamtininkų, patelių svoris apie 600-800 g, patinėlių - apie 1,2-1,6 kg). O kadangi fazanai dar ir gardūs, nesunku įsivaizduoti, kodėl jie tapo geidžiamu medžiotojų laimikiu. Tokiu geidžiamu, kad, gerėjant ginklams ir didėjant žmonių apetitui, fazanų skaičius Gruzijoje drastiškai sumažėjo. Dabar valstybė juos saugo ir jų medžioklę griežtai reguliuoja, o iš seno pamėgtus patiekalus šeimininkėms dažniausiai tenka gaminti iš viščiukų ar kitų naminių paukščių. Tačiau jeigu kartais jūsų virtuvėje atsirastų fazanas, tebūnie užaugintas fermoje, ruoškite čachochbili iš jo. Tai bus pats tikriausias čachochbili, kokį tik galima įsivaizduoti :)

Anukos Baratašvili paveikslas Legenda apie Vachtangą Gorgosalį vaizduoja Tbilisio įkūrimą. Legenda tvirtina, jog kartą Iberijos karalius su svita išjojo medžioti. Medžioklės metu karaliaus sakalas sužeidė fazaną. Paukštis kovojo už savo gyvybę ir dar kurį laiką skrido, kol galiausiai visai neteko jėgų ir įkrito į karštą versmę. Kai medžiotojas prisivijo laimikį, paukštis jau buvo išviręs. Valdovas esą taip susižavėjo šiomis miškingomis, karštų versmių turtingomis apylinkėmis, jog iš pradžių įsakė pastatyti čia pirtis, o galiausiai įkūrė ir Tbilisio miestą. Istorikų nuomone, tai ne visai tiesa, nes V a. pabaigoje - VI a. pradžioje šioje vietoje miestas jau stovėjo, tad Vachtangas Gorgosalis Tbilisį tik jį išplėtė ir sustiprino. O štai fazanas ir dabar laikomas nacionaliniu Sakartvelo paukščiu. Paveikslas iš čia.

O kas gi dar be istorijos apie fazanus mums liko iš senojo čachochbili? Žinoma, patiekalo gaminimo metodas! Čia aptikau įrašą, skirtą seniems čachochbili receptams - autorė juos išskaitė daugiau kaip prieš šimtmetį išleistose gruziniškose kulinarijos knygose. Čachochbili receptūra skamba maždaug taip: virš žarijų ant iešmo reikia apskrudinti fazaną, kartkartėmis patepant jį sūdytu vandeniu ir lydytu sviestu, o tuomet jį supjaustyti kąsnio dydžio gabaliukais. Tuo tarpu prikaistuvyje išlydyti sviestą ir apkepinti svogūnus, įpilti šiek tiek vandens, sudėti paruoštą paukštieną ir troškinti, kol mėsa bus minkšta. Galiausia padažą privalu parūgštinti - koncentruotomis granatų sultimis, actu arba raugerškio uogomis.

Štai jums ir atsakymas, kodėl paukštienos gabaliukus šiuolaikiniai receptai siūlo apkepti sausai, be jokių riebalų. Tiesa, ne virš žarijų, o keptuvėje ar prikaistuvyje. Sako, seniau, iki atsirandant indams su teflonine danga, tą padaryti buvo gana sudėtinga, o šeimininkė, sėkmingai įveikusi šį etapą, pademonstruodavo savo meistriškumą. Tačiau reikia turėti galvoje, kad ryškiai geltona naminių paukščių oda ir poodinis sluoksnis žymiai storesni už pirktinių paukščių. Ten tikrai yra kam spirgėti, tad sausas apkepinimas netgi labai pateisinamas. Pirmiausia, stora oda suplonėja, įgyja traškumo ir būna delikatesnė. Antra, išpirgėję paukštienos riebalai, kuriuose kepinami svogūnai, garantuoja, kad patiekalo skonis bus vientisas, o padažas ne per daug sunkus. Tačiau su pirktiniais viščiukais istorija visai kitokia. Jų odelė balta ir plona kaip popierius, todėl ten esančių riebalų ne tik kad pritrūks daržovėms apkepti, o ir pačiai mėsai gražiai apskrusti. Šioje vietoje, mano galva, pats laikas prisiminti senuosius čachochbili receptus, kuriuose sviestas užėmė garbingą vietą, ir be didelio sąžinės graužimo juo pagardinti patiekalą.

Kai dėl daržovių, tai svogūnai yra vienintelis laiko išbandymus atlaikęs ingredientas. O štai rūgštiminui šiais laikais dažniausiai naudojami iš Naujojo pasaulio kilę pomidorai - be jų daug kas čachochbili nėra nei matęs, nei ragavęs. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad internete galima rasti receptų, kur čachochbili gruzinų šeimininkės po šiai dienai rūgština kitais, senesniais būdais, pavyzdžiui, slyvų padažu (tkemali) - žr. kad ir čia. Vis dėlto pomidorai laikomi klasika, ir visiškai pelnytai. Jie padažui suteikia ne tik švelnų saldžiarūgštį skonį, o ir gražią spalvą. Tiesa, kad rezultatas džiugintų, pomidorai turėtų būti kuo geriau sunokę, saldūs ir skanūs. Žiemą, kai parduotuvėse karaliauja kietos ir beskonės daržovės, padažui geriau rinktis konservuotus savo sultyse pomidorus arba namines pomidorų tyres.

Nuotrauka Kristinos

Iš to, kas pasakyta aukščiau, darosi aišku, kad, gamindami čachohbili, mes per daug nenusižengsime jo gamybos principams, jei eksperimentuosime su įvairiais rūgštumą suteikiančiais produktais - pavyzdžiui, vietoje pomidorų įpilsime koncentruotų granatų sulčių (naršarab). O štai svogūninį padažą paversti įvairiausių daržovių ragu - visai nepageidaujamas dalykas. Žinoma, galima rasti čachochbili receptų, kurie siūlo į patiekalą dėti saldžiųjų paprikų, morkų, šparaginių pupelių, bulvių ir t.t. Jeigu kam nors atrodo, jog tai puiki idėja, nekeliu sau tikslo sužlugdyti jūsų polėkį :) Tačiau turėkite galvoje, jog klasikiniame čachochbili recepte tokių dalykų nėra. Vis dėlto, jeigu jums labai jau knieti į čachochbili įdėti papildomų daržovių, rekomenduočiau saldžiąsias paprikas, kuriomis ir patys gruzinai nevengia paįvairinti šį patiekalą.  

Šiek tiek daugiau laisvės tradicinis receptas suteikia renkantis čachochbili prieskonius. Česnakai, juodieji pipirai, druska ir prieskoninės žolelės (kalendros, petražolės, krapai, bazilikai) - privalomi ir visada naudojami prieskoniai. Tiesa, vargu ar galima sutikti su kai kuriuose straipsniuose figūruojančiais tvirtinimais, kad didelis prieskoninių žolelių kiekis - pati svarbiausia šio patiekalo dalis. Kaip ir su tuo, kas čachochbili padažas esą turi būti labai švelnus, kone prėskas. Čia ko gero reikėtų atidžiau žiūrėti į regioninius skirtumus. Pavyzdžiui, abchazai nė įsivaizduoti negali, kad viščiukas būtų ruošiamas be adžikos, nors kitur šeimininkės adžikos į šį patiekalą arba išvis nededa, arba ja padažą gardina labai saikingai. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Abchazijoje šis patiekalas vadinamas ne čachochbili, o sudėtingu žodžiu akučyšyicarš (rus. акучышыицарш), nors abu valgio variantus skiria tik nevienodas padažo aštrumas.

Vynas - dar vienas diskutuotinas ingredientas. Gaminant čachochbili, vynas nėra nei būtinas, nei tradicinis prieskonis, ir panašu, kad jo dažniau griebiasi užsieniečiai, o ne gruzinai. Vis dėlto vyno naudojimą tam tikromis aplinkybėmis jie linkę pateisinti (pavyzdžiui, jeigu naudojate koncentruotą pomidorų tyrę ir norite ją praskiesti). Tiesa, pabrėžiama, kad jeigu jau neiškenčiate į čachochbilį nešiūstelėte vyno, tai bent jau rinkitės gruzinišką :)

Tikiuosi, šis įrašas jums bus naudingas, o aš savo nedidelį tyrimą atlikau gerai. Jeigu jūs puikiai išmanote gruzinų virtuvės subtilybes ir galvojate, kad mano tekstą reikėtų patikslinti ar papildyti, labai lauksiu komentarų. O kol kas - čachochbili receptas, kuris, mano supratimu, daugmaž atitinka tradicinio patiekalo standartus.

Nuotrauka Kristinos

Čachochbili - viščiukas pomidorų padaže

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms)

~ 1,5 kg viščiukas (arba fazanas)

Sviesto, geriausiai lydyto (svogūnams ir, jeigu reikia, paukštienai apkepti)

3-4 dideli svogūnai

Nebūtinai: 1-3 saldžiosios paprikos

6 dideli, sunokę pomidorai (ne sezono metu naudokite konservuotus pomidorus savo sultyse arba naminę pomidorų tyrę)

2-4 česnako skiltelės

Nebūtinai: adžikos (pagal skonį; galima keisti šviežia arba džiovinta aitriąja paprika)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Prieskoninių žolelių (kalendrų, krapų, petražolių, bazilikų)*

1. Paukštį supjaustykite ar specialiomis žirklėmis sukarpykite nedideliais gabaliukais. Jie turėtų būti su kaulais ir mažesni negu įprastai - sakoma, kad idealiu atveju viščiuką reikėtų padalinti į 17 dalių. Mėsą pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
2. Jeigu paukštis riebus, gabaliukus apkepinkite sausoje keptuvėje, kad išspirgėtų riebalų perteklius. Jeigu viščiukas pirktinis, plona odele, apkepinkite jį su trupučiu sviesto. Mėsą sudėkite į prikaistuvį.
3. Toje pačioje keptuvėje su likusiais riebalais apkepinkite susmulkintus svogūnus ir, jeigu naudosite, šiaudeliais ar kubeliais supjaustytas saldžiąsias paprikas (aš paprikų nenaudojau). Jeigu reikia, kepdami papildomai įdėkite sviesto. Apkepintą paukštieną ir daržoves sumaišykite.
4. Pomidorus nuplikykite, nulupkite odelę ir susmulkinkite. Juos irgi sudėkite į prikaistuvį. Įmaišykite sutrintus česnakus, jeigu norite - ir šiek tiek adžikos.
5. Prikaistuvį uždenkite ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Troškinkite apie 1 val., arba kol mėsa bus norimo minkštumo. Paragaukite padažą, jeigu reikia, įdėkite papildomai druskos ar prieskonių. Padažo turėtų būti ne visai mažai, jeigu jis pernelyg sutirštės, galite įpilti šlakelį sultinio, vyno arba vandens. Baigdami troškinti įmaišykite dalį susmulkintų prieskoninių žolelių.*
6. Ištroškintą vištieną su padažu sudėkite į serviravimo indą ir apibarstykte susmulkintomis prieskoninėmis žolelėmis. Čachochbili dažniausiai valgomas su duona, tačiau jį galima patiekti ir su ryžiais arba abchazišku stiliumi - su abysta (tiršta, polentos tipo kukurūzų koše).

* Šviežias žoleles iš dalies galima pakeisti džiovintomis, pavyzdžiui, chmeli suneli prieskonių mišiniu ar grūstomis kalendrų sėklomis. Tokiu atveju džiovintos žolelės į padažą sudedamos troškinimo metu, o šviežiomis patiekalas apibarstomas prieš pat valgymą.

** Vištieną galima troškinti ir ant viryklės, tačiau tai pareikalaus kiek daugiau pastangų ir priežiūros. Troškindami nustatykite nedidelę ugnį ir gerai uždenkite puodą, kad padažas per greitai nenugaruotų. Nepamirškite retkarčiais pamaišyti, kad mėsa ir padažas neprisviltų. Dar vienas puikus ir saugus variantas - ruošti čachochbili lėtpuodyje.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: internetiniai puslapiai, tokie kaip šis - ir daugybė kitų, kurių adresų neatsimenu, o taip pat mano pamėgta knyga:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 36-37.

Daržovių salotos su adžika

Neatsimenu tokių metų, kad iki pat Vėlinių nebūtų buvę rimtesnių šalnų. Klimatologai ko gero pasakytų, kad, žvelgiant į ateities perspektyvas, tokios anomalijos mums nieko gero nežada. Na, bet visame kame galima įžvelgti ir pozityvių dalykų, ar ne? Pavyzdžiui, švelnus oras leidžia mums džiaugtis ilgesniu negu įprasta šilumamėgių daržovių sezonu.

Nuotrauka Kristinos

Yra tokia japonų patarlė: jei nori būti laimingas vieną dieną - išgerk vyno, jei nori būti laimingas metus - vesk, jei nori būti laimingas visą gyvenimą - puoselėk sodą. Galėčiau ginčytis dėl santuokos, bet nė neabejoju, jog dėl sodų japonai visiškai teisūs :) Ir dar nuo savęs pridėčiau - darže skubėti irgi nėra reikalo. Kaip prisipažinau įraše Vokiškas agurkų troškinys, aš pati daržovių nesėju ir nesodinu vien todėl, kad jau balandžio pabaiga, ir nenuraunu jų vien todėl, kad jau rugsėjo pradžia. Kiekviena vasara skirtinga ir, mano galva, žmogui derintis prie gamtos kur kas išmintingiau, negu mėginti skųstis "neteisingu" klimatu ir pykti, jog pasaulis nesisuka taip, kaip tau norėtųsi. Tad šiais metais, paklausę orų prognozių, savo šiltnamį palikome ramybėje visam rudeniui. Štai kaip jis atrodė praėjusį savaitgalį: 

Nuotrauka Šarūno

Na taip, toli gražu iki pavyzdingo vaizdo, nes daržovių mes niekaip netręšiame, nepuršiame chemikalais, beveik neravime, didžiąją vasaros dalį netgi nelaistome, ir išvis leidžiame joms gyventi daugmaž laukinišką gyvenimą. Užtai, nepaisant fakto, kad jau spalio pabaiga, puikių, kvapnių, sultingų ir saldžių pomidorų priskynėme du kibirus. Aišku, kad dabar valgome juos pilna burna :)

Negalėčiau pasigirti, kad gaminu daug pomidorų patiekalų. Dažniausiai mes juos skanaujame pačius vienus be jokių priedų, kai kada sumaišome su šaukštu kitu grietinės ir pagaminame senamadiškas, pačias tradiciškiausias salotas. Bet sakyti, kad su pomidorais niekada neeksperimentuoju, irgi negaliu. Štai šįkart nusprendžiau pagaminti abchaziškas šviežių daržovių salotas, pagardintas padažu, į kurio sudėtį įeina adžika. Jų receptas atkeliavo iš tos pačios senos, šiame tinklaraštyje jau ne kartą minėtos Galinos Kopešavidzės knygos (rusų kalba patiekalas pavadintas Салат из свежих огурцов и помидоров по-абхазски, t.y. Šviežių agurkų ir pomidorų salotos abchaziškai). Iš pirmo žvilgsnio jis lyg ir nieko įdomaus nežada. Pomidorai, agurkai, saldžiosios paprikos, svogūnai... Ko gero ne vienas pasakytų - geriau pasiūlykite ką nors originalesnio! Bet man visais laikais būdavo be galo įdomu, kaip įvairios tautos iš tų pačių ingredientų sugeba sukurti visai kitokius patiekalus. Šios salotos - dar vienas pavyzdys, kaip seniai pažįstamiems produktams galima suteikti kitokį pavidalą ir ne visai įprastą skonį.

Nuotrauka Kristinos

Esu ne kartą susidūrusi su nuomone, jog visiškai nesvarbu, nei kokio dydžio ir formos gabaliukais pjaustomi produktai, nei kokia tvarka jie sugula į lėkštę. Nesinorėtų su tuo sutikti. Kodėl mums taip patinka valgyti kavinėse ir restoranuose? Viena iš priežasčių - todėl, kad net patys paprasčiausi, seniai pažįstami patiekalai (tarkime, burokėlių sriuba) ten patiekiami išradingai, estetiškai, nekasdieniškai, ir tai sukuria šventiškumo jausmą. Abchaziškos daržovių salotos - nedidelis, bet visgi nukrypimas nuo mums įprastų standartų, ir, mano nuomone, tai gerai. O jeigu dar pomidorai bus minkšti ir saldūs, agurkai ir žalumynai neapvytę, paprikos sultingos, užkandis/ garnyras abchaziškais motyvais taps tikra stalo puošmena ir pasididžiavimu.

Visgi šių salotų "vinis" yra adžika, įeinanti į padažo sudėtį. Čia kalbama ne apie aštroko skonio daržovienę, o apie tikrą abchazišką adžiką, kuri gaminama tiktai iš aitriųjų paprikų, mažo kiekio maltų graikinų riešutų ir prieskonių (česnako, kalendros, džiovintų žolelių, druskos). Tokia be galo kvapni, koncentruota adžika itin tinka padažams gaminti. Jeigu jūs tokios neturite, patarčiau naudoti vadinamąją sausą adžiką, kurios pagrindą sudaro džiovinta ir sumalta aitrioji paprika, aromatizuota grūstomis kalendros, krapų, ožragių sėklomis bei džiovintomis žolelėmis - baziliku, dašiu ir t.t.  Galų gale, blogiausiu atveju tiks bet kokie aštrūs raudonieji pipirai. Dar vienas momentas: Sakartvele salotos gardinamos ir žaliąja adžika - šviežių prieskoninių žolelių mišiniu, sumaišytu su žaliomis aitriosiomis paprikomis. Tad jeigu kartais tokio gėrio yra jūsų šaldytuve, pirmyn :)   

Maišant padažą, labai svarbu vadovautis savo skoniu ir nuovoka. Pavyzdžiui, actas gali būti skirtingų rūšių ir koncentracijos, tad vienokio galbūt užteks ir pusės šaukštelio, o kitokio norėsis dviejų didelių šaukštų. Originaliame recepte neminimas joks vanduo, bet aš jį visada naudoju, nes taip geriau išsimaišo druska ir prieskoniai, be to, skystesniu padažu lengviau apšlakstyti salotas. Kai dėl aliejaus, tai Galina Kopešavidzė jo nemini nė viename daržovių salotų recepte - gal todėl, kad šį ingredientą laiko savaime suprantamu dalyku, o gal todėl, kad seniau abchazai neturėjo tokios tradicijos. Vis dėlto šiuolaikinėje gruzinų virtuvėje, sprendžiant iš įrašų internete, salotos aliejumi dažniausiai vis dėlto apšlakstomos. Jūs elkitės taip, kaip manote esant geriausia, ir būtinai klausykite savo nuojautos. 

  

Nuotrauka Kristinos

Daržovių salotos su adžika

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

5-6 pomidorai (bus gražiau, jeigu rinksitės skirtingų spalvų)

1 ilgavaisis arba 2 daržo agurkai

1 didelė arba 2 mažos saldžiosios paprikos

1 raudonasis svogūnas

Puokštelė prieskonių žolelių (petražolių, krapų, bazilikų)

Padažui: 

1-2 a.š. adžikos

1-2 česnako skiltelės

1 v.š. acto

3-4 v.š. virinto vandens

Nebūtinai: 1-2 v.š. aliejaus

Druskos (pagal skonį)

1. Pagaminkite padažą, sumaišę adžiką, sutrintą česnaką, actą, druską, vandenį ir, jeigu norite, aliejų. Jeigu reikia, padažo ingredientų kiekį pakoreguokite pagal savo skonį.
2. Paruoštas daržoves sujaustykite - aš rekomenduočiau griežinėliais. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, paprika labai didelė, ją galima pjaustyti šiaudeliais ar kitaip - spręskite savo nuožiūra.
3. Susluoksniuokite salotas: iš pradžių išdėliokite pomidorus, tada agurkus, ant jų - paprikas ir svogūnus. Kiekvieną sluoksnį apšlakstykite padažu.
4. Salotas papuoškite susmulkintomis prieskoninėmis žolelėmis ir tuojau pat neškite į stalą.

Nuotrauka Kristinos

Šviežių daržovių salotos su adžika - pakankamai universalus patiekalas. Panašiai, kaip sūdyti agurkai, jos puikiai dera su ant žarijų kepta mėsa arba, pavyzdžiui, viščiuku tabaka. Tačiau kadangi aš gaminau pietus apniukusį sekmadienį, nusprendžiau ištroškinti jautienos kulniukų su pomidorais, adžika, česnakais ir prieskoninėmis žolelėmis. Troškinau mėsą savo sultyse lėtpuodyje, kokias 6 val. - rezultatas nenuvylė. Mano vyrai prie tokio patiekalo dar valgė ir grikius, nors, sekant abchaziškais motyvais, čia labiau derėtų polentos stiliaus kukurūzų košė. Man užteko tik mėsos ir daržovių. Savo lėkštę jums ir nufotografavau - kas žino, galbūt jūsų įkvėpimui :)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 19.

Klasikiniai čenakai

Kaip jau turbūt supratote iš pastarųjų įrašų, šiuo metu savo virtuvėje išgyvenu "Gruzijos periodą". Ir ne tik savo virtuvėje - kadangi Kaune yra tokia puiki vieta kaip Mtevani, net gimtadienio proga rinkausi ne tortą, o tradicinius gruzinų valgius. Ir, mėgaudamasi baklažanų suktinukais, chačapuriais bei sodraus skonio troškiniais, nė kiek nepasigedau jokių saldumynų.

Dabar galvoju, jog korektiška būtų kalbėti apie Sakartvelo arba kartveliškus patiekalus. Bet man visuomet reikia šiek tiek laiko, kad susitaikyčiau su pokyčiais, taip pat ir lingvistiniais. Pažadu, vieną dieną susikaupsiu ir savo tekstus pataisysiu taip, kaip reikalauja šiuolaikinės kalbos normos :)

Nuotrauka Kristinos

Tuo tarpu prieš porą dienų tinklaraščiui Su šaukštu aplink pasaulį suėjo septyneri. Pirmaisiais metais, atsimenu, labai rimtai klausinėjau savęs, ar darau tai, ką turėčiau daryti, ar yra nors keli žmonės, kuriems reikalingi būtent tokie tekstai, kokius rašau aš, ar tie receptai, kurie domina mane, yra įdomūs dar kam nors?.. Pati nepastebėjau, kaip ir kada šiame puslapyje susibūrė ne visuomet matoma, bet jauste jaučiama bendruomenė - mano skaitytojai, patys smalsiausi, patys inteligentiškiausi, patys geranoriškiausi keliautojai aplink pasaulį. Dabar, kurdama savo naujus įrašus, visuomet įsivaizduoju, kam ir kodėl rašau. Tai suteikia ir džiaugsmo, ir pasitikėjimo savimi, ir netgi kažkokios savidisciplinos, nes žinojimas, jog esi reikalingas ir laukiamas, motyvuoja stipriau už bet kokius dedlainus. Ačiū jums!

Na, o šiandieninis receptas bus toks, kaip ir dauguma receptų šiame tinklaraštyje - priminimas apie senus gerus valgius. Vėlyvuoju sovietmečiu čenakai (čenachai, čanakai, čanachai - ir kaip tik jie mūsų krašte nevadinami!) tapo labai populiarūs, gaminami tiek namuose, tiek visuomeninio maitinimo įstaigose. Tai buvo vienas iš nedaugelio patiekalų, kuriems reikėjo "specifinės įrangos", t.y. molinių, dangteliais sandariai uždengiamų, karščiui atsparių puodelių. Esu beveik tikra, kad kiekvieno iš jūsų mamos ir močiutės yra tokius turėjusios. O galbūt turi ir dabar, tik tie puodeliai nukišti į tolimiausią sandėliuko kampą? Jeigu taip, siūlau nuo jų nupūsti dulkes ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuotrauka Kristinos

Bet pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į tam tikrą paradoksą: nors pavadinimas aiškiai rodo, jog patiekalas nėra lietuviškos kilmės, patyriau, jog retai kas apie tai susimąsto. Dar daugiau - neslepia nustebimo, kai išgirsta, jog tai - gruzinų valgis. Tačiau būtent taip ir yra! Sulietuvintas čenakų pavadinimas originalo kalba užrašomas kaip ჩანახი (chanakhi) ir reiškia apytikriai molinė puodynė. Iš tikrųjų, troškinį galima ruošti ir viename dideliame moliniame troškintuve, kai kada taip ir daroma, bet porcijiniai puodeliai - vis dėlto kur kas populiaresnis pasirinkimas. 

Klasikiniai čenakai turi nusistovėjusią ir aiškią sudėtį: į juos būtinai dedama mėsa (dažniausia aviena), bulvės, svogūnai, česnakai, baklažanai ir pomidorai. Kartais (bet ne visada) patiekalas papildomas saldžiosiomis paprikomis ir/arba pupelėmis - paprastomis raudonosiomis arba šparaginėmis. Ypatingą aromatą patiekalui suteikia prieskoniai (tokie kaip chmeli suneli) ir šviežios žolelės (kalendros, petražolės, krapai, bazilikai), kurių užberiama, prieš pat nešant valgį į stalą - štai ir viskas.

Nuotrauka Kristinos

Visai gali būti, kad klasikinių čenakų aprašymas nesutampa su receptu, naudojamu jūsų namuose. Tai visiškai normalu, pirmiausia todėl, kad valgius molinėse puodynaitėse gamina ne tik gruzinai, o ir kitos tautos, pirmiausia Užkaukazės, kaip antai armėnai ar azerai. Tiesiog jie troškinį puodeliuose vadina kitais vardais ir komponuoja kiek kitaip - pavyzdžiui, vietoje bulvių naudoja valgomuosius kaštainius, kurie šiame regione auginami nuo neatmenamų laikų. Taigi, pastarasis variantas netgi senesnis už gruzinišką, nes iš Amerikos atkeliavusios bulvės yra palyginti naujos daržovės, atsiradusios Gruzijos teritorijoje ne anksčiau negu XVI a., o visuotinai paplitusios dar vėliau.

Lietuvoje, akivaizdu, buvo sukurti savi čenakų variantai - su morkomis, raugintais agurkais, obuoliais, grybais, grietine ir kitais ingredientais, kurių klasikinėje gruziniškoje receptūroje nebuvo nė kvapo. Greičiausia tai lėmė ne tiek specifiniai mūsų mitybos įpročiai, kiek produktų trūkumas, toks būdingas sovietmečiui. Anuomet žmonės į čenakines dėjo tai, ką turėjo po ranka. Atsirado netgi vegetariški čenakų variantai. Dar ne taip seniai mano buvusi klasės draugė Gabija prisiminė daržovių troškinius moliniuose puodeliuose, kuriuos prieš kelis dešimtmečius taip mėgo jos šeima. Kadangi Gabijos seneliai ir tėvai augino daug įvairių ir aniems laikams gana retų daržovių (pastarnokų, salierų ir pan.), tokie troškiniai atrodė kone egzotiški; sako, prieš daugelį metų, jie netgi būsimą vyrą padėję suvilioti :) Kai paklausiau, ar gamindavo troškinius su mėsa, Gabija tik numojo ranka - kai kada, bet iš kur tu, žmogau, tos mėsos gausi kada užsimanęs ir kiek užsimanęs!.. Turbūt dėl tos pačios priežasties kai kuriose šeimose trošiniams buvo naudojama labai mažais gabaliukais supjaustyta mėsa - taip čenakai tapdavo ir ekonomišku, ir ne visai dietiniu valgiu. Tuo tarpu Gruzijoje čenakai laikomi griežtai mėsišku patiekalu - tinkamai pagaminus, mėsa turėtų užimti apie pusę puodelio tūrio. Kitą pusę turėtų sudaryti daržovės ir sultinys. Beje, bulvių nerekomenduojama dėti daugiau negu kitų daržovių - gruzinų nuomone, čenakai turėtų priminti mėsos ir daržovių tirštsriubę, valgomą užkandant duona.

Savo laiku šį troškinį labai mėgo Josifas Stalinas. Kadangi Kremliaus virėjai iki tol nebuvo susidūrę su panašiais gruziniškais valgiais, iš pradžių virtuvėje komanduodavo pats diktatorius, o jo pavaldiniai viską dėjosi į galvą. Žinodami nuožmų savo darbdavio būdą, jie tiksliai laikėsi visų instrukcijų, nė nedrįsdami pagalvoti apie jokias improvizacijas ir puikiai suprasdami, jog dėl saviveiklos gali lengvai prarasti ne tiktai darbą, o ir gyvybę. Laimei, mums į nugarą jokie diktatoriai nekvėpuoja :) Taigi, čenakus galime gaminti taip, kaip tik geidžia mūsų širdys - gruzinišku ar lietuvišku stiliumi, mėsiškus ar vegetariškus, pagardintus labai švelniais ar aštrokais prieskoniais. Vis dėlto aš siūlyčiau jums pradėti nuo klasikinio variantio kaip atskaitos taško tolimesnėms recepto modifikacijoms. Žinoma, jeigu jų prireiks :)

Nuotrauka Kristinos

Čenakai - troškinys moliniuose puodeliuose

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

Ingredientų kiekiai orientaciniai ir gali skirtis, priklausomai nuo puodelių dydžio bei jūsų skonio.

~ 600 g mėsos (tradiciškai naudojama aviena)*

2 vidutinio dydžio svogūnai

4 didelės česnako skiltelės

4 vidutinio dydžio bulvės

2 baklažanai**

4 vidutinio dydžio pomidorai (ne sezono metu geriau naudoti savo sultyse konservuotus pomidorus be priedų)

Nebūtinai: kitų daržovių (saldžiosios paprikos, paprastų raudonųjų arba šparaginių pupelių)***

Druskos, grūstų juodųjų pipirų ir kitų prieskonių (labai tiktų gruziniški prieskonių mišiniai)

Šviežių prieskoninių žolelių (kalendrų, petražolių, bazilikų, krapų)

1. Mėsą supjaustykite ne visai mažais gabaliukais (man labiausia patinka pjaustyti plonomis riekelėmis). Kai kurie receptai siūlo mėsos gabaliukus apkepinti - tą reikėtų daryti porcijomis ir į keptuvę mėsą dėti viena eile, kad mėsa apskrustų, o ne troškintųsi. Kepimui tradiciškai naudojamas avienos lajus arba kiti gyvulinės kilmės riebalai (taukai, lydytas sviestas), bet jeigu jų neturite, iš bėdos galite naudoti ir aliejų. Aš šį žingsnį praleidžiu, o supjaustytą mėsą tiktai lengvai pasūdau, apibarstau pipirais ir natūralių prieskonių, skirtų mėsai, mišiniu (šįkart nudojau parvežtą iš Gruzijos, bet tiks bet kokie jūsų mėgstami).
2. Svogūnus, česnakus ir bulves nulupkite, o tada, drauge su baklažanais ir pomidorais, supjaustykite stambokais gabaliukais. Jeigu naudosite, stambiai supjaustykite ir saldžiąsias paprikas ir/ar šparagines pupeles. Man patogu daržoves, kaip ir mėsą, lengvai pasūdyti, apibarstyti prieskoniais ir išmaišyti atskiruose dubenėliuose dar prieš dedant į puodelius, bet jūs šitą žingsnį galite praleisti.
3. Mėsą ir daržoves pramaišiui sudėkite į kepimui skirtus puodelius. Aš labiausia mėgstu ant dugno dėti didžiąją dalį bulvių, tuomet - mėsą su svogūnais ir česnakais, o ant viršaus - likusias daržoves. Indeliai turi būti daugmaž pilni - atsiminkite, kad nuo karščio daržovės sukris, ir jų tikrai neatrodys per daug. Jeigu iš anksto nepasūdėte daržovių, padarykite tai dabar - įberkite druskos, pipirų ir pasirinktų prieskonių.
4. Įkaitinkite orkaitę maždaug iki 200°C. Per tą laiką užvirinkite vandens, pavyzdžiui, arbatinuke. Į kiekvieną puodelį įpilkite tiek verdančio vandens, kad būtų apsemta maždaug pusė ar ⅔ indo. Nepilkite per daug vandens, nes užviręs jis pakils ir ims tekėti per puodelių kraštus; jeigu mėgstate, kad troškinyje būtų daugiau skysčio, geriau įpilti šiek tiek papildomo vandens vėliau.
5. Puodelius uždenkite ir dėkite į įkaitintą orkaitę. Maždaug po 1 val. puodeliai jau bus perkaitę, o vanduo užviręs. Tada sumažinkite orkaitės temperatūrą iki 170-160°C ir palikite troškinį orkaitėje maždaug 2 valandoms. Įpusėjus troškinimosi laikui, galite patikrinti, ar nenugaravo per daug vandens (esant reikalui, įpilkite papildomai), o taip pat paragauti, ar netrūksta druskos ir kitų prieskonių. Tikslaus troškinimo laiko pasakyti neįmanoma, nes tai prikausys nuo jūsų orkaitės, mėsos rūšies ir t.t. Kai kuriuose receptuose siūloma žemoje temperatūroje čenakus palikti 4-5 val., bet aš paprastai apsiriboju 2-3 val.
6. Kai mėsa bus norimo mikštumo, o troškinys norimos konsistencijos, išimkite puodelius iš orkaitės, apibarstykite troškinį pasirinktomis prieskoninėmis žolelėmis ir labai karštą patiekite į stalą.
7. Prie čenakų pasiūlykite duonos. Taurė vyno, žinoma, irgi nepakenktų :)

* Nors aviena - populiariausia čenakams naudojama mėsa, šiam patiekalui puikiai tiks ir veršiena, jautiena, kalakutiena, vištiena, o taipogi kiauliena (didžioji dalis Gruzijos gyventojų krikščionys). Šįkart aš naudojau ožiuko kumpį, kuris savo skoniu mažai tesiskiria nuo ėriuko kumpio.

** Kai kuriuose čenakų receptuose galite rasti pasiūlymą į puodelius dėti sveikus (t.y. nepjaustytus) baklažanus. Tokiais atvejais kalbama apie mažus baklažaniukus, kurių Lietuvos parduotuvėse nesu mačiusi. Tačiau troškiniui puikiai tiks ir didesni baklažanai, kuriuos, žinoma, reikės supjaustyti.

*** Jeigu nuspręsite naudoti paprastas pupeles, pamirkykite jas bent 2 valandas iki naudojimo, o geriausia - per naktį. Ir nepamirškite išmirkytų pupelių nuplauti po tekančiu vandeniu; sakoma, tai viena iš priemonių pilvo pūtimui sumažinti :)

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: visų tikrai nebeatsimenu, o ir iš internetinės erdvės ne vienas jau spėjo išnykti, bet vadovavausi maždaug tokiais, kaip pateikti čia, čia ir čia.

Sūdyti neprinokę pomidorai

Niekada nemaniau, kad šiame tinklaraštyje vidury žiemos paskelbsiu receptą, skirtą tiems, kurie jau spėjo pasiilgti šviežių pomidorų. Šiaip jau stengiuosi pagarbiai žiūrėti į sezoniškumo dėsnius ir esu įsitikinusi, kad viskam yra savas laikas. Ir vis dėlto, kai prieš pat Šv. Kalėdas pamačiau, jog daržininkai mėgėja internete tebeprekiauja lietuviškais žaliais (neprinokusiais) pomidorais, nusprendžiau, jog šįkart teks leistis į kompromisus su savo principais. Juo labiau, kad mano pačios virtuvėje irgi lūkuriavo paskutiniosios nuosavų pomidorų šakelės, nuskintos prieš rudenines šalnas ir paliktos nokti dėžutėje ant palangės.

Šiltame kambaryje rausvėjantys ar gelsvėjantys pomidorai atrodo pakankamai dailiai, deja, net vizualiai sunokę yra kieti ir sausi, nė iš tolo neprimenantys kvapnių vasarinių gražuolių. Tokius valgyti pačius vienus neskanu, todėl tenka ieškoti kitų būdų, kaip juos paruošti. Laimei, ne tiktai man gaila išmesti savo rankomis užaugintas daržoves. Įvairiose šalyse gyvenantys žmonės jau seniai sugalvojo, kaip tinkamai sunaudoti net ne pačius pačiausius produktus - na, o mums telieka išsirinkti receptą, kuris atrodo daugiausia žadantis. Šįkart nusprendžiau žalius ir apyžalius pomidorus palaikyti sūryme, kaip daroma abchazų ir gruzinų virtuvėse. Tiesą sakant, rinkausi abchazišką recepto variantą, bet tik todėl, kad Abchazijos virtuvei skirta knyga pirmoji pateko man į rankas, o šaldytuve turėjau kelias aitriąsias paprikas.

Nuotrauka Kristinos

Sūdytos daržovės Abchazijoje labai populiarios, kartais jos netgi vadinamos nacionaliniu šio krašto patiekalu. Į stalą sūdytos daržovės, drauge su šviežiomis, reguliariai paduodamos ištisus metus, įskaitant vasarą. Nenuostabu, jog abchazai jų sūdo daug ir įvairiausių. Abchazijos virtuvėje rasite ne tik sūdytų agurkų ir kopūstų, bet ir sūdytų saldžiųjų paprikų, meškinių česnakų, porų, kaliaropių, topinambų, portulakų ir t.t. Žali ar pusiau sunokę, tvirti pomidorai šiuo atveju priklauso didelei patiekalų grupei. Jie sūdomi ne tik rudenį bei žiemos pradžioje, kai reikia sunaudoti nespėjusio nunokti derliaus likučius, bet ir šiltuoju metų laiku - tiesiog todėl, kad žali sūdyti pomidorai yra mėgstamas abchazų užkandis ir garnyras.

Sūdytų daržovių nereikėtų maišyti su raugintomis ar marinuotomis. Dažniausia abchazai daržoves sūryme laiko vos vieną-dvi dienas. Per tiek laiko jos, žinoma, įrūgti nespėja. Na, o kadangi į sūrymą nepilama nei acto, nei jokios kitokios rūgšties, tai marinuotomis tokių maisto atsargų irgi nepavadinsi. Pastovėjusios sūryme, daržovės šiek tiek suminkštėja, tačiau neištežta ir išlaiko daugmaž natūralią spalvą bei skonį. Žinoma, druska ir prieskoniai - česnakai, aitrioji paprika, prieskoninės žolelės - joms suteikia specifinį prieskonį, tačiau tai nereiškia, jog sūdymo metu visos daržovės suvienodėja ir netenka savo individualumo. Sakyčiau, atvirkščiai - apdorojus tokiu būdu, specifinis kiekvienos jų rūšies skonis tik dar labiau pabrėžiamas. Svarbiausia, jog sūrymas nebūtų per stiprus, o daržovės jame nestovėtų per ilgai.

Nuotrauka Kristinos

Sūdytos daržovės Abchazijoje derinamos ne tiktai su mėsos ar žuvų patiekalais, o ir su vegetariškais valgiais - sūriu pagardinta abysta (prėska kukurūzų arba sorų koše, geriau žinoma kaip mamalyga), troškintomis pupelėmis ir t.t. Kitaip sakant, sūdytos daržovės tiesiog nepamainomos, todėl patiekiamos tiek namų virtuvėje, tiek ir tradicinį maistą siūlančiuose restoranuose. Kadangi produktas toks paklausus, sūdytos daržovės gaminamos komerciškai bei pardavinėjamos Abchazijos parduotuvėse. Bet daugumai šeimų vis dėlto garbės reikalas turėti savos gamybos sūdytų daržovių. Žinoma, kiekvienuose namuose jų skonis bus vis kitoks, nes sūrymo stiprumas, prieskonių rinkinys, sūdymo laikas pirmiausia priklauso nuo šeimininkės (ar šeimininko) prioritetų. Svetimšaliams autentiški abchazų valgiai dažnai pasirodo per aštrūs ir/ar per sūrūs, tačiau skubu jus nuraminti: tas sūdytų pomidorų receptas, kuriuo naudojausi aš, pakankamai artimas lietuviškam skoniui.

Jeigu niekada nesūdėte daržovių, pradėti eksperimentus būtų palankiausia vasarą, kai jos šviežiausios ir pigiausios. Be to, sūdytos daržovės itin tinka prie mėsos, keptos virš žarijų, pavyzdžiui, šašlykų. Bet žiema - dar ne nuosprendis nekantraujantiems. Jeigu neturite užsilikusių žalių pomidorų, galite sūdyti porus, topinambus, kopūstus, griežčius ir pan. Tik nepersistenkite ir nepradėkite nuo rūsyje išrikiuotų statinaičių, kaip daro tradicinė, didelė abchazų šeima :) Norėdami išsiaiškinti, ar šis konservavimo būdas jums tinka ir patinka, pradėkite nuo vieno ar dviejų stiklainių ir pasūdykite, pavyzdžiui, pusę kilogramo daržovių. Ilgai laukti nereikės - jau kitą dieną sužinosite, ar tai buvo pirmas, ar paskutinis žingsnis kelyje į sūdytų daržovių pasaulį.

Nuotrauka Kristinos

Апамидоррцвы - sūdyti neprinokę pomidorai

Ingredientai: (išeis maždaug 1-1½ l sūdytų pomidorų)

1 kg tvirtų pomidorų - žalių arba pusiau prinokusių

4-5 česnako skiltelės

1 raudonosios aitriosios paprikos ankštis

Nebūtinai: 1 a.š. džiovintų prieskoninių žolelių (kalendros, bazilikų, krapų, dašio) mišinio ir/ ar ~½ a.š. grūstų kalendros ir/ar krapų sėklų

Sūrymui:

1 l vandens

2 nedideli saliero stiebeliai, geriausia su lapais

1 nedidelė petražolės šaknis

Nebūtinai: 1 lauro lapas

50-60 g (2-3 v.š.) rupios druskos

1. Išvirkite sūrymą: į prikaistuvį supilkite vandenį, sudėkite saliero stiebelius (jeigu reikia, supjaustykite į kelis dalis), rupiai supjaustytą petražolės šaknelę ir, jeigu naudosite, lauro lapą. Leiskite užvirti, sudėkite druską, išmaišykite, sumažinkite ugnį ir virkite apie 10-15 min., kol sūrymas įgis gelsvą atspalvį ir ims kvepėti. Nukaiskite, uždenkite ir palikite, kad šiek tiek pravėstų.
2. Kol verda ir vėsta sūrymas, nuplaukite pomidorus, perpjaukite juos per pusę (jeigu pomidorai labai dideli - galite ir į 4 dalis), jeigu norite, išpjaukite sumedėjusias šerdeles. Paruoštus pomidorus sudėkite į molinį ar stiklinį indą ar indus. Tarp pomidorų įdėkite prieskonių: traiškytų česnako skiltelių (aš česnako skilteles supjausčiau plonomis riekelėmis), aitriosios paprikos ankštį (aš perpjoviau per pusę ir išėmiau sėklas bei pertvarėles), šviežią saliero šakelę, jeigu naudosite - džiovintų prieskoninių žolelių ir/ar jų sėklų (aš naudojau lauro lapą iš išvirto sūrymo ir kelias šviežios petražolės šakeles).
3. Paruoštus pomidorus užpilkite dar karštu, bet jau nebe verdančiu sūrymu. Sūrymas turėtų apsemti visas daržoves (greičiausia viso išvirto sūrymo neprireiks). Indą ar indus sandariai uždenkite ir palikite kambario temperatūroje maždaug parai. Kitą dieną pomidorus paragaukite: jie turėtų būti švelniai sūrstelėję ir tinkami valgymui. Jeigu jūsų skoniui pomidorai per švelnūs, dėkite juos į šaldytuvą ir laikykite dar kelias valandas arba 1-2 paras, bet turėkite galvoje, kad kuo ilgiau daržovės sūrėsis, tuo aštresnio skonio jos bus.
4. Kai pomidorai bus įsisūrėję pagal jūsų skonį, išimkite juos iš sūrymo, leiskite nulašėti skysčiui ir patiekite kaip užkandį arba kaip garnyrą prie mėsos, žuvų, pupelių ar kitokių nesaldžių patiekalų.

Pomidorai, stovėję sūryme kiek ilgiau negu parą. Nuotrauka Kristinos

P.S. Jeigu jūs mėgstate pomidorus, bet nesate patenkinti kietais ir "plastmasiniais" pirktiniais, kuriais prekiaujama žiemą, taip pat galite pamėginti juos pasūdyti. Pradėkite nuo nedidelio kiekio ir stenkitės neperlaikyti sūryme. Kas žino, gal šis pomidorų paruošimo būdas jums taip patiks, kad nuspręsite jį panaudoti netgi ruošdami šventinį stalą :)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 75.

Makaronai-rateliai su šviežių dešrelių padažu

Beskaitinėdama apie estiškas šventes, o konkrečiai - apie Šv. Kotrynos dieną, neišvengiamai susidūriau su tekstais, kuriuose Estijos tradicijos buvo lyginamos su kitų šalių tradicijomis, o Estijos patiekalai - su kitų šalių patiekalais. Kaip ir galėjau tikėtis iš šventinio meniu, liūto dalis čia teko saldumynams, tuo tarpu užuominų, jog kuri nors kita tauta, lapkričio 25-ąją mininti Šv. Kotryną, gamintų perlinių kruopų košę, nebuvo nė kvapo. Tačiau mano akį labiausia patraukė pasiūlymas šią dieną prisiminti pastą ruote / rotelle, t.y. makaronus, turinčius ratų / ratelių / ratukų pavidalą. Kaip tik apie juos šiandien ir ketinu jums papasakoti.

Nuotrauka Kristinos

Pradėti reikėtų nuo fakto, jog dygliuotas ratas krikščioniškoje ikonografijoje - neatsiejamas Šv. Kotrynos atributas. Kodėl ratas, jeigu, kaip minėjau praėjusiame įraše, ši šventoji buvo nukirsdinta? Todėl, kad prieš siaubingą mirtį nuo kardo kirčio, Kotrynai Aleksandrietei likimas ir imperatorius Meksantijus buvo numatę dar siaubingesnius išbandymus: ji buvo plakama rimbais, marinama badu, o galiausiai įsakyta jos kūną sudarkyti ant kankinimo rato. Anot kai kurių legendų, netgi ne ant rato, o 4 ratų su smaigais mechanizmo - ko jau ko, o išradingumo ir fantazijos, kuriant žudymo mašineriją, žmonijai niekada netrūko. Tačiau vos tik mergelė prie rato buvo pririšta, iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir pribaigė ištisą minią žioplių, susirinkusių pažiūrėti makabriško reginio. Kitos legendos tvirtina, kad vos tik Šv. Kotryna priartėjo prie savo kankinimo įrankio ir jį palietė, ratas iškart subyrėjo. Kaip ten bebūtų, užmačia pribaigti Šv. Kotryną lėta mirtimi nepavyko, ir teko griebtis efektyvesnio bei greitesnio būdo jos žemiškam gyvenimui nutraukti.

Medinė tautodailininko Sauliaus Lampicko skulptūra Šv. Kotryna (2016) ne tik tęsia geriausias lietuvių liaudies dailės tradicijas, bet ir atitinka visus krikščioniškos ikonografijos kanonus. Foto iš čia.

Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, krikščioniškoniškoji ikonografija gana šiurpi, nes joje šventieji dažniausia vaizduojama su atributais, kurie atnešė jiems kankinių šlovę. Dar daugiau: į savo kankinimo įrankius jie dažniausiai žvelgia pamaldžiai, atlaidžiai, kone meiliai, o kai kada ant dailių lėkštelių pagarbiai laiko netgi savo kūno dalis, prarastas sunkiame išbandymų kelyje - pavyzdžiui, išluptas akis ar išrautus dantis. Tokiame kontekste kalavijas ir aplūžęs ratas, su kuriais dailininkų dėka Šv. Kotryna buvo amžiams susieta, - dar ne blogiausia, kas gali ištikti šventas moteris ir šventus vyrus.

Nuotrauka Kristinos

Šioje vietoje reikia pasakyti, kad krikščioniškame pasaulyje Šv. Kotrynos kultas vystėsi keliomis kryptimis. Agrarinės bendruomenės, kaip antai estai, Kotryną Aleksandrietę siejo su gyvulininkyste, remdamiesi legenda, jog jis nukirsdintos mergelės kūno ištryško ne kraujas, o pienas. Kai kurių šalių gyventojai (tarkime, prancūzai ar kanadiečiai) Šv. Kotryną, nepasidavusią imperatoriaus Meksantijaus vilionėms, labiausia garbina kaip netekėjusių merginų, senbernių ir senmergių patronę. Treti pabrėžia jos mokytumą, guvų protą ir iškalbą, todėl Kotryną Aleksandrietę savo globėja pasirinko archyvarai, bibliotekininkai, sekretoriai, teisininkai, filosofai, mokslininkai, švietimo sferoje dirbantys žmonės. Na, o kadangi Šv. Kotryna buvo siejama su kankinimų ratu, jos užtarimo prašė ir malūnininkai, puodžiai, verpėjai, skrybėlininkai bei kitų profesijų atstovai, kurių darbas vienaip ar kitaip reikalavo rato panaudojimo. Ko gero virėjams ir kepėjams pastarasis Šv. Kotrynos kankinystės aspektas irgi buvo pats suprantamiausias, nes daugelyje vietovių per šimtmečius susiklostė tradicijos lapkričio 25-ąją vaišintis patiekalais, savo forma primenančiais ratą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuo seno buvo kepami rato pavidalo pyragėliai arba pyragai, dekoruoti kaip vežimo ratai su stipinais.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu, jog rato pavidalo makaronus galima priskirt valgių, formaliai primenančių kankinimų ratą, kategorijai. Visgi tai pakankamai naujas, šiuolaikinis produktas, neturintis jokio giluminio ryšio su Šv. Kotrynos kultu. Ruote pasta atsirado Italijoje tik XX a. pradžioje, kai imti statyti makaronų fabrikai su mašinomis, galinčiomis išspausti sudėtingų formų gaminius. Be to, industrinė revoliucija atnešė madą kurti produktus, apeliuojančius į naujausius technikos pasiekimus. Taip atsirado, pavyzdžiui, radiatoriaus ar sraigto formos makaronai, o ratelius primenanti pasta, regis, turėjo simbolizuoti Italijos šiaurėje besivystančią automobilių pramonę. Maisto istorikai nurodo, jog šiuos modernius makaronus savo laiku ypač mėgo Italijos fašistai, ir nuožmi pastarųjų ideologija turbūt ruote pastą labiau sieja su Kotrynos Aleksandrietės ir imperatoriaus Meksantijaus istorija, negu nekalta šio produkto išvaizda.

O dabar atėjo laikas išvadoms. Net jeigu jūs nemėgstate paviršutiniškų ir tiesmukų sugretinimų, net jeigu nesate dievobaimingas žmogus ir praktikuojantis katalikas, tikintis šventųjų pagalba, nepraleiskite progos susipažinti su viena kita mūsų kultūros istorijos detale, o tuo pačiu paįvairinkite savo valgiaraštį. Juk iš tikrųjų - kaip dažnai susiruošiate gaminti rato pavidalo makaronus? Tai va :) Sprendžiant iš internetinių įrašų, mes, lietuviai, šią pastą dažniau panaudojame kalėdinių dekoracijų ar kitokių rankdarbių meistravimui, negu kokiam nors gardžiam patiekalui sukurti. 

Nuotrauka Kristinos

Ruote, kaip ir bet kurią kitą pastą, galima gaminti įvairiais būdais. Dėl savo specifinio, pakankamai didelio paviršiaus jie turi savybę itin gerai sugerti padažus, todėl sakoma, kad makaronai-rateliai ypač pasiteisina, komponuojant makaronų apkepus ir įvairias salotas. Šįkart aš įkvėpimo sėmiausi itališkuose šaltiniuose, didžioji dauguma iš kurių niekaip nesusiję su Šv. Kotrynos vardu :) Mano akį patraukė ruote patiekalas su raudonu padažu, pagamintu iš daržovių ir šviežių dešrelių mėsos, tačiau italai makaronus-ratelius mėgsta patiekti ir kitaip - tarkime, su kumpiu, žaliaisiais žirneliais ir grietinėle.

Pasakysiu atvirai: rašant apie šį patiekalą, sudėtingiausia buvo teisingai ir aiškiai išversti jo pavadinimą į lietuvių kalbą. Ruote al sugo di salsiccia, pažodžiui - ratai su dešros padažu skamba visai prastai, sutinkate? Yra ir kitokių šio valgio pavadinimų, kaip antai rotelle al ragù (pažodžiui: rateliai su ragù), deja, vertimo reikalai nuo to nė kiek nepasitaiso. Kas yra ratai ar rateliai, be atskiro paaiškinimo susigaudys toli gražu ne kiekvienas, o ir salsiccia šiame recepte reiškia ne kokią nors vytintą ar rūkytą dešrą, o šviežios mėsos dešreles, į kurių faršą patyrusi mėsininko ranka subėrė reikiamą įvairiausių prieskonių kiekį. Kai kuriuose receptuose pabrėžiama, jog čia reikėtų naudoti itališkas dešreles, bet sakau iš savo patirties - kuo puikiausia tiks ir lietuviškos, svarbu, kad jos būtų gardžios ir, pageidautina, pirktos iš patikimo mėsininko. Tokiu atveju beliks iš jų apvalkalėlių išspausti kvapnią mėsos masę. Bet jeigu neturite kur įsigyti gerų dešrelių, nenusiminkite - naudokite šviežiai sumaltą mėsą, tik patys pasirūpinkite, kad ji nebūtų prėska, ir negailėdami įdėkite savo mėgstamų prieskonių (pipirų, česnakų, kalendros sėklų ir pan.). Visa kita - tikras elegantiškas, itališkas paprastumas, susidedantis iš bazinių daržovių, vyno ir sūrio. Argi toks patiekalas gali nepasisekti? Svarbiausia - nepervirkite makaronų, kad jie neprarastų savo formos ir netaptų luženomis, kaip liūdnai pagarsėjęs Šv. Kotrynos ratas.

Nuotrauka Kristinos

Ruote al sugo di salsiccia - makaronai-rateliai su šviežių dešrelių padažu

Ingredientai: (4 porcijoms)

400 g makaronų-ratelių

Padažui:

1 vidutinio dydžio svogūnas

1 vidutinio dydžio morka

1 saliero stiebas

Alyvuogių aliejaus (daržovėms apkepti)

4 šviežios mėsos dešrelės (nevirtos)*

Žiupsnelis cinamono

Žiupsnelis tarkuoto muskato riešuto

Nebūtinai: kitų prieskonių (pavyzdžiui, lauro lapelis arba gvazdikėlis)

1 stiklinė raudonojo vyno (tiks ir baltasis)

4 švieži, labai gerai sunokę pomidorai (arba 300-400 ml skardinė pomidorų, konservuotų savo sultyse)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Patiekiant:

Kietojo sūrio (labiausia tiktų itališkas)

1. Užkaiskite didelį puodą su pasūdytu vandeniu makaronams virti.
2. Per tą laiką alyvuogių aliejuje pakepinkite daržoves: sutarkuotą morką, mažais gabaliukais supjaustytą svogūną bei susmulkintą saliero stiebą. Kai daržovės šiek tiek suminkštės, sudėkite iš apvalkalėlių išspaustą dešrelių mėsą. Retkarčiais pamaišydami, kaitinkite, kol mėsa papilkės; kepdami paspauskite ją šaukštu ir pasistenkite neleisti, kad faršas suliptų į didesnius gabalus. Kepamą mėsą pabarstykite žiupsneliu cinamono, smulkintu muskato riešutu ir, jeigu norite, įdėkite kitų prieskonių.
3. Kai visa mėsa papilkės ir taps biri, supilkite vyną ir sudėkite smulkintus pomidorus (jeigu naudosite šviežius, nuplikinkite ir nulupkite jų žieveles). Palikite padažą virti ant nedidelės ugnies, kol visi skoniai persimaišys, o padažas šiek tiek sutirštės. Per tą laiką, laikydamiesi instrukcijų, išvirkite makaronus - stenkitės jų nepervirti!
4. Paragaukite baigiantį troškintis padažą: jeigu reikia, jį papildomai pasūdykite, pagardinkite pipirais ar kitais prieskoniais (aš dažniausia įberiu žiupsnelį cukraus, kuris padeda subalansuoti padažo rūgštumą). Atsiminkite: į skirtingų rūšių dešreles dedami skirtingi prieskoniai, todėl padažą gardinti teks kaskart vis kitaip (pavyzdžiui, jeigu dešrelės aštrokos, papildomų pipirų greičiausia išvis neprireiks, o jeigu labai švelnios, galbūt norėsite jų įberti didelį žiupsnį). Vadovaukitės savo skoniu, ir padažą nukaiskite tuomet, kai jis jums patiks ir bus norimo tirštumo.
5. Išvirtus makaronus nukaiskite, nukoškite ir atsargiai sumaišykite su padažu. Leiskite porą minučių pastovėti, tada sudėkite į lėkštes ir tuojau pat patiekite.
6. Valgykite, pagal skonį pagardinę sūriu; pastarąjį galite sutarkuoti stambiau ar smulkiau.

* Aš rinkausi recepto variantą, kuomet šviežių dešrelių mėsa išspaudžiama iš apvalkalėlių ir naudojama kaip faršas su prieskoniais. Yra ir kitas būdas šiam patiekalui pagaminti: dešreles galima iš pat pradžių apkepti nedideliame alyvuogių aliejaus kiekyje, kol taps auksinės spalvos, tada išimti, likusiuose riebaluose pakepinti susmulkintas daržoves, tada sudėti prieskonius ir pomidorus, supilti vyną, o dešreles grąžinti į keptuvę ir toliau troškinti padaže. Paruoštos dešrelės (troškinimo laikas priklausys nuo dešrelių dydžio) iš padažo išimamos ir patiekiamos kaip atskiras antrasis patiekalas su pasirinktais garnyrais, tuo tarpu sutirštėjęs padažas, kuriame jos buvo troškintos, sumaišomas su išvirtais makaronais - taip pagaminamas pirmasis patiekalas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia.ir čia.

Grybai pomidorų padaže

Jeigu mėgstate vaikštinėti po mišką, tai žinote, jog grybavimo sezonas po pirmųjų šalnų nesibaigia. Spalio viduryje, ypač kai orai tokie minkšti kaip dabar, dar galima prisirinkti šilbaravykių, voveraičių, juodųjų grūzdų, žaliuokių ir pan. Ta proga nusprendžiau, nelaukdama ateinančio sezono, paskelbti porą receptų su grybais - vieną seną gerą, o kitą naujai išbandytą.

Pradėsiu nuo seno gero - grybų pomidorų padaže. Ko gero su pastaruoju receptu daugelis yra susidūrę, jeigu ne savo, tai bent jau mamų virtuvėse. Negaliu paaiškinti kodėl, bet šią vasarą man tai buvo patiekalų patiekalas, kurį gaminau daugybę kartų, pasitaikydavo, kad ir sau vienai, kai namiškiai nuspręsdavo, jog nori ko nors kito. Ir vis ruošiausi šį valgį aprašyti, net kelias nuotraukas padariau. Bet kaip tik tada, neapsikentęs jau metus laiko trunkančios renovacijos malonumų, dešimt kartų per dieną tai atjungiamos, tai vėl įjungiamos elektros bei tumulais virstančių dulkių, pražuvo mano namų kompiuteris. Kol viskas stojo į savo vietas, kol atgavau mintyse suspėtas "palaidoti" fotografijas, miškais atėjo ruduo :) Ir vis dėlto, kai kuriuos dalykus geriau atlikti vėliau, negu niekada, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Taigi, grybai pomidorų padaže. Ko gero reikėtų pradėti nuo klausimo: kokie grybai šiam patiekalui tinka labiausiai? Teisingiausias atsakymas būtų - bet kokie, kuriuos turite po ranka ir kuriems teikiate pirmenybę. Mama dažniausia šiuo būdu ruošia sumaišytus miško grybus, ir būna puiku. Na, o mano favoritai šiuo atveju - paberžiai. Mat aš iš miško parsineštus grybus linkusi surūšiuoti, pavyzdžiui: baravykai - džiovinimui, voveraitės ir/ar rudmėsės - kepti svieste, raudonikiai - sriubai, kazlėkai - marinavimui ir t.t. Na, o ką nuveikti su paberžiais, dažnai tenka pasukti galvą, mat jie ne visiems patinka dėl savitos tekstūros.

Nors mes niekuomet nerenkame apysenių ar senų lepšių, apvirti jauni paberžiai vis tiek būna minkštesnis už kitus grybus. Vienok, priklausomai nuo patiekalo, tai gali būti ne tiktai trūkumu, bet ir privalumu. Pavyzdžiui, gaminat šiandieninį patiekalą, mano nuomone, tai - pliusas, ir nemažas. Užkandis, pagamintas su pomidorais ir paberžiais, turi šilkinį švelnumą, atrodo, jog salotas galima kone tepti ant duonos, lyg kokį grybų sviestą. Tačiau, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Jeigu jūs labiau mėgstate kietesnius grybus, rinkitės ūmėdes, grūzdus, voveraites, galų gale - pievagrybius. Kiekvienu atveju užkandis išeis vis kitoks, bet tai nereiškia, jog vienas patiekalo variantas bus geresnis ar prastesnis negu kitas.

Nuotrauka Kristinos

Visgi lengva pomidorų rūgštelė puikiai subalansuoja net minkštesnių grybų skonį ir tekstūrą - panašiai, kaip mėsos atveju rūgštis "nugesina" jos riebumą. Dėl šios priežasties pomidorai neretai įeina ir į kitų grybų patiekalų sudėtį (plg., pavyzdžiui, receptą Kazlėkai su pomidorais). Mano galva, vasaros metu pats geriausias pasirinkimas - šviežios daržovės, ypač jeigu turite užaugintų nuosavame darže ar šiltnamyje. Sultingi, saldūs ir kvapnūs pomidorai suteikia patiekalui vasariško prašmatnumo ir skonio gilumo, kurio paprastai stokoja pirktinės pomidorų tyrės. Antra vertus, pasibaigus (ar dar neprasidėjus) šviežių pomidorų sezonui, naminės ar kokybiškos pirktinės pomidorų tyrės gali tapti priimtinu jų pakaitalu. Jas renkantis, rekomenduočiau du dalykus. Pirmiausia, žiūrėkite, kad jos būtų kuo natūralesnės, jeigu įmanoma - be acto ir citrinos rūgšties. Antra, jeigu pomidorų tyrė labai koncentruota, prieš dėdami grybus, praskieskite ją vandeniu, kad geriau pasiskirstytų, o jūs galėtumėte reguliuoti padažo tirštumą.

Tai ir visi mano patarimai šiam kartui. Nesušalkite ir, kol tebelepina rudeninė saulė, išeikite pasivaikščioti į mišką - kas žino, gal grįšite namo su laimikiu. O jeigu ne, vis tiek pasisemsite jėgų iš gamtos, kuri jau po truputį ruošiasi žiemos miegui, bet vis tiek yra pasiruošusi dalintis su mumis savo stiprybe.

Nuotrauka Kristinos

Grybai pomidorų padaže

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms užkandžio)

~ 1 l apvirtų grybų (geriausia - miško grybų, aš naudojau paberžius)

2-3 dideli svogūnai

Aliejaus (grybams apkepti)

4-5 sultingi, gerai sunokę pomidorai (arba 4-5 v.š. koncentruotos pomidorų tyrės)

Druskos, cukraus, pipirų (pagal skonį)

1. Nuvalytus ir supjaustytus miško grybus trumpai apvirkite arba nuplikykite. Aš visuomet naudoju pastarąjį būdą: nuvalytus grybus dedu į didelį dubenį, užplikau verdančiu vandeniu iš arbatinio, išmaišau, o maždaug po 10 min. išgriebiu kiaurasamčiu - tokiu atveju grybai būna lengvai apvirę, o visi nešvarumai lieka vandenyje ir ant dubens dugno. Išgriebtus grybus suverčiu į sietą, perplaunu tekančiu vandeniu ir palieku, kad gerai nulašėtų.
2. Nulupkite ir supjaustykite svogūnus. Jų reikėtų nemažai, nes būtent svogūnai suteikia šiam patiekalui būdingą salsvumą. Svogūnus pjaustykite taip, kaip esate įpratę, man gardžiausia ir patraukliausia akiai būna, kai jie supjaustyti plonytėmis išilgomis juostelėmis.
3. Keptuvėje įkaitinkite aliejų. Jo reikėtų ne visai mažai - aš pilu nuo trečdalio iki pusės puodelio. Apkepinkite svogūnus, kol jie taps rusvai auksinės spalvos. Jeigu norite, porą šaukštų apkepintų svogūnų išimkite ir atidėkite patiekalo papuošimui.
4. Į apkepusius svogūnus suverskite grybus. Lengvai juos pasūdykite, išmaišykite ir kepkite atidengtoje keptuvėje ant vidutinės ugnies, kol išgaruos drėgmės perteklius. Jeigu naudosite šviežius pomidorus, grybus kepti galima ne itin ilgai, apie 10 min., nes vėliau jie ilgokai troškinsis. Jeigu naudosite pomidorų tyrę, grybus kepkite ilgiau, tol, kol grybai bus visiškai iškepę, nes pomidorų tyrė dedama tik pačioje gaminimo pabaigoje.
5. Jeigu naudosite šviežius pomidorus, kol kepa grybai, juos nuplikykite verdančiu vandeniu ir nulupkite odelę. Supjaustykite, išimdami sumedėjusias šerdeles, ir, jeigu yra galimybe, sutrinkite elektriniu smulkintuvu (jeigu tokios galimybės nėra, pasistenkite juos kuo smulkiau supjaustyti peiliu). Masė atrodys kaip tirštokos pomidorų sultys, taip ir turi būti. Supilkite jas į apkeptus grybus, ir, retkarčiais pamaišydami, kaitinkite, kol pomidorų sultys nugaruos ir taps norimo tirštumo pomidorų padažu. Vienas iš požymių, jog padažas sutirštėjo pakankamai - patiekalo paviršiuje pasirodęs aliejus, suteikiantis padažui švelnaus blizgumo. Kepimo pabaigoje sudėkite prieskonius - jeigu reikia, papildomai pasūdykite, įberkite žiupsnelį cukraus (pomidorų rūgštumui sureguliuoti) ir pipirų (aš dažnai dedu ne tik juodųjų, bet ir kvepiančiųjų). Kai patiekalas bus norimo skonio, nukaiskite.
6. Jeigu naudosite pomidorų tyrę, pirmiausia ją praskieskite vandeniu - taip, kad išeitų maždaug puodelis "pomidorų sulčių". Supilkite tyrę į gerai apkeptus grybus ir, retkarčiais pamaišydami, pakaitinkite, kol padažas bus norimo tirštumo. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite, pagardinkite cukrumi ir pipirais. Kai patiekalas bus norimo skonio, nukaiskite.
7. Ką tik pagamintas patiekalas bus gana intensyvaus skonio, tačiau atvėsęs jis sušvelnės. Labai patartina patiekalą iš pradžių atvėsinti iki kambario temperatūros, o tada bent kelioms valandoms dėti į šaldytuvą.
8. Atvėsusius grybus perdėkite į serviravimo indą, jeigu norite, papuoškite pakepintais svogūnais (arba prieskoninėmis žolelėmis) ir patiekite kaip šaltą užkandį su juoda ar kitokia mėgstama duona. Šitaip paruošti grybai tiks ir kitiems tikslams: kaip silkių uždaras, garnyras prie pagrindinių patiekalų (pavyzdžiui, žuvų kotletų) ir pan. Laikomi šaltai, grybai būna gardūs kelias dienas.

Šiuos grybus vieną savaitgalį pasigardžiuodami valgėme pavakariams, visą dieną sodyboje dirbę ūkio darbus. Gal ir neatrodo rafinuotai, bet kartais kaip tik tokio maisto norisi, sėdint ant seno suolo po dar senesniais klevais - štai jis, paprastumo džiaugsmas :) Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano mama.

Avokadų ir pomidorų salotos

Likus maždaug mėnesiui iki šildymo sezono pradžios, trys džiugiai nusiteikę ukrainiečiai mūsų bute išpjovė visus radiatorius. Klausimą, O kada sumontuosite naujus? jie mano esant grynai retorinį ir visuomet atsako taip pat: Чекайте! (ukr. Laukite!) Nors renovacija teoriškai turėjo baigtis rugpjūtį, realybėje apie tai galima tik pasvajoti. Namas stovi, perpučiamas vėjų, nepabaigtu tvarkyti stogu, neapšiltintais pamatais, toks drėgnas ir įšalęs, jog kasryt pabudusi nejučiomis pasitikrinu, ar kvėpuojant iš burnos nekyla baltas garų debesėlis. Aukštos, trimetrinės lubos, kurias visuomet taip mėgau dėl atviros erdvės pojūčio, dabar praryja paskutinius šilumos likučius - belieka susitaikyti su faktu, kad jokie buitiniai šildytuvai čia nepadės, ir kurį laiką prisieis gyventi lyg nekūrenamoje bažnyčioje. Tik mūsų katinas, kone alpėjęs per vidurvasario karščius, dabar jaučiasi kuo puikiausiai. Visas patenkintas, jis slampinėja po namus, papūtęs savo prašmatnią meinkūnišką uodegą.

Obuoliai, vynuogės ir pomidorai, nuskinti prieš stojant šalnoms, irgi nesiskundžia šaldytuvo efektu - sukrauti į pintines ir išrikiuoti virtuvėje, jie tarsi sustingo laike, pašaipūniškai bylodami, jog vasara dar nesibaigė. Bet akivaizdu, jog viskas yra kaip tik priešingai, ir aš, gamindama vieną ar kitą patiekalą, sakau sau: na štai, paskutinįkart šiais metais. Saldžių, kvapnių ir sultingų pomidorų jau liko ne per daugiausia, bet pakankamai, jog užtektų įmaišyti į avokadų salotas. Svarbu tik rasti sunokusių avokadų - o tokių prekybos centruose retai kada pasitaiko. Jų ieškoti paprastai einu į vietinę daržovių krautuvėlę, kurioje sukiojasi italas pardavėjas, kai kada vienas pats, o kai kada su savo lietuvaite žmona. Nors su pirkėjais krautuvėlės savininkas visuomet bendrauja paslaugiai ir maloniai, bet kuo trumpesnės darosi dienos, tuo dažniau, eidama ar važiuodama pro šalį, pastebiu jį rūkantį prie laukujų durų ir melancholiškai žvelgiantį į apniukusį ir žemą Lietuvos dangų. Turbūt ir jam ruduo - metas ne iš lengvųjų.

Nuotrauka Kristinos

O štai avokadų ir pomidorų salotos, kurių receptą kažkada aptikau Čado virtuvei skirtuose puslapiuose, visa savo esybe simbolizuoja saulėje paskendusią vasarą. Jeigu mėgstate meksikietiškus valgius, vos pažvelgę į žemiau pateiktą receptą, pastebėsite, jog salotos primena gvakamolės dažinį. Ir vis dėlto tai - tik panašumai. Pirmiausia, šiek tiek skiriasi abiejų patiekalų sudėtis (pavyzdžiui, afrikietiškos salotos gardinamos ir puošiamos ne kalendromis, o kiaušiniu) bei produktų proporcijos (kitaip negu gvakamokės atveju, avokadų ir pomidorų į salotas dedama apylygiai). Antra, Čado stiliaus salotos dažniausia būna kur kas rupesnės, todėl gali tapti tiek savarankišku užkandžiu, tiek garnyru prie pagrindinių patiekalų - tarkime, tą dieną, kai fotografavau, aš jas patiekiau su gruzdinta vištiena tešloje.

Reikia pastebėti, jog salotų išvaizda labai priklausys nuo to, kokius avokadus išsirinksite. Jeigu avokadai bus gerai sunokę, salsvu, kremišku minkštimu, maišant salotas, jų gabaliukai greičiausia bent iš dalies susimaigys. Tokios salotos gal ir neatrodys itin išvaizdžiai, užtai bus labai skanios. Grožio trūkumą panašiais atvejais įprasta slėpti po papuošimais, kuriems, tarp kitko, šiltų kraštų šeimininkės skiria nemažai dėmesio. Kategoriškai nerekomenduoju gaminti salotų iš kietų ar apykiečių avokadų - pirma, jie turi ne salsvą, o karstelėjusį prieskonį, antra, tarp dantų girgždančios daržovės jūsų tikrai nesužavės. Panašūs reikalai ir su pomidorais - kuo saldesni ir minkštesni jie bus, tuo labiau tiks šiam patiekalui. Ką daryti, jeigu idealių ingredientų nėra po ranka? Išmėginkite kitus receptus, o šį atidėkite būsimai vasarai - nespėsite nė apsidairyti, o ji ir vėl ateis, nešina savo dovanomis ir gėrybėmis. Kitaip tiesiog nebūna :)

Nuotrauka Kristinos

Salade d'Avocats - avokadų salotos

Igredientai: (maždaug 6 porcijoms)

3 gerai sunokę avokadai

3 vidutinio dydžio, gerai sunokę pomidorai

1 nedidelis svogūnas

1-2 kietai virti kiaušiniai*

Padažui:

2-3 česnako skiltelės

6 v.š. aliejaus

1 v.š. acto

1 v.š. citrinos sulčių

Žiupsnelis/ šaukštelis mėgstamų prieskonių (pagal skonį)**

Druskos (pagal skonį)

1. Iš avokadų išimkite kauliukus, nulupkite žievelę ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais arba rupiai sutrinkite šakute. Norimo dydžio gabaliukais supjaustykite pomidorus. Susmulkinkite svogūnus ir kiaušinius. Jeigu norite, dalį ingredientų palikite nesmulkintų, kad vėliau galėtumėte panaudoti papuošimui.
2. Pagaminkite padažą: nedideliame dubenėlyje sumaišykite sutrintas česnakų skilteles, aliejų, actą, citrinos sultis, mėgstamus prieskonius ir druską. Viską paplakite, kad ingredientai gerai susimaišytų.
3. Paruoštus avokadus, pomidorus, svogūnus ir kiaušinius sudėkite į dubenį, užpilkite paruoštu padažu ir gerai išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomų prieskonių.
4. Paruoštas salotas sudėkite į serviravo lėkštę ir, jeigu norite, pagal skonį papuoškite. Patiekite tuojau pat, kol nepavandenijo pomidorai ir nepatamsėjo avokadai.
5. Salotas galite valgyti kaip užkandį su duona arba patiekti kai garnyrą prie kitų patiekalų.

* Kai kuriuose avokadų salotų variantuose, kurie dabar jau išnykę iš internetinės erdvės, kiaušiniai arba išvis nenaudojami, arba naudojami tik papuošimui.

** Čado virtuvėje bene dažniausia naudojami prieskoniai - sutrupintas Maggi sultinio kubelis arba skysto pavidalo Maggi prieskoniai (išoriškai atrodo panašiai kaip sojos padažas). Jūs galite naudoti bet kokius kitokius mėgstamus prieskonius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias šaltinis čia; deja, dalis šaltinių iš internetinės erdvės jau išnyko.