2021 m. lapkričio 16 d., antradienis

Varškės sausainiai



Nors šiais laikais klesti visokiausi pozityvaus mąstymo kursai, aš vieną įsimintiniausių patarimų prieš porą metų išgirdau iš savo parapijos klebono. Kažkokio susirinkimo metu jis pasakojo apie tai, kad, pasukus dvasininko keliu, žmogiškos silpnybės niekur nedingsta. Pavyzdžiui, kunigas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, gali jausti antipatiją vienam ar kitam asmeniui, kai kada išprovokuotą nuoskaudų, o kai kada, regis, ir visai be priežasties. Ką tokiu atveju kolegoms siūlo jų nuodėmklausiai, vyresni ir daugiau patirties turintys kunigai? Turbūt būna įvairiai, bet mūsiškis klebonas sakosi sulaukęs patarimo nuoširdžiai melstis už tuos, kurių nemėgsta, o gal net negali pakęsti. Remdamasis sava patirtimi, jis prisipažino, kad tai didžiulis, sunkiai įveikiamas iššūkis. Mat, nepriklausomai nuo to, baigęs tu teologijos studijas, ar ne, jausmai nebūtinai klauso proto balso. Antra vertus, patarimas labai išmintingas ir pirmiausiai naudingas tam žmogui, kuris jaučia pyktį ar trokšta keršto; juk tikra malda neigiamas emocijas padeda pakeisti švaria energija, o tai reiškia - saugo ir gydo.

Man atrodo, jog aš priešų neturiu. Arba apie juos nežinau, nes dažniausiai galvoju apie tuos, kuriuos myliu ir branginu. Bet pretekstų kuom nors pasipiktinti, žinoma, vis tiek randu. Antai skaitau žinias, gerdama rytinę kavą, ir visai nekrikščioniškai mąstau - na kaip tokius bjaurybes kaip dabartiniai Rusijos ir Baltarusijos vadovai žemė nešioja?.. Kad jie nusprogtų! Kažkuriuo momentu mėginu nukreipti nuožmių palinkėjimų srautą ir prisiminti patarimą, jog verčiau melstis už piktadarius, negu likėti jiems galo. Bet nuojauta man sako, jog tai būtų apytikriai tas pats, kas prašyti Dangaus malonės dviems pragaro velniams - intencija gal ir kilni, bet didžiai abejotino perspektyvumo. Žinoma, tobulybių mūsų pasaulyje nėra, bet kuomet kažkas metų metais nuosekliai renkasi tamsą, reikalai komplikuojasi. Išvis, kalbant apie aukščiausio rango politikus rytinėse mūsų kaimynėse, daugmaž žmogiški man atrodo tik Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas. Tegul su savo trūkumais, klaidomis, nenuoseklumais ir asmeninėmis dramomis, bet vis dėlto galima atrasti sričių, kuriose jie verti ne tik kritikos, o ir gerų žodžių.

Nuotrauka Kristinos

Tą dieną, kai nusprendžiau pasidomėti cukruotais varškės sausainiais, apie politiką aš, aišku, negalvojau nė sekundės. Tiesiog norėjau išsiaiškinti, kas čia per kepinys, kurį daugelis vadina nostalgišku, o aš tokio dalyko vaikystėje ne tik kad neragavau, o nė mačiusi nebuvau. Mat nei mama, nei išvis joks man pažįstamas žmogus cukruotų varškės sausainių nekepdavo. Tačiau prasidėjus kulinarinių blogų erai, kiekvienas save gerbiantis tinklaraštininkas, regis, jautė pareigą paskelbti jų receptą. Išoriškai sausainiai atrodė labai panašiai, bet receptai, žinoma, įvairavo, ir kuo toliau, tuo daugiau jų variantų patekdavo į mano akiratį. Galų gale nutiko tai, kas dažniausiai nutinka panašiose situacijojese - pasiryžau išsiaiškinti, kas čia per konditerijos stebuklas, kaip, kur ir kada jis buvo sukurtas ir kokia jo receptūra laikoma klasikine. Žodžiu, tai mano pamėgtas būdas suvaldyti chaotišką informacijos srautą, pagal išgales viską susidėlioti į lentynėles eiliškumo tvarka, o tada jau išsirinkti priimtiniausią patiekalo atmainą.

Štai tada visažinis Google mane ir nuvedė tiesiai pas Nainą Jelciną, Rusijos prezidento Boriso Jelcino našlę, kuri nuo seno garsėja kaip gera šeimininkė ir su entuziazmu sukiojasi virtuvėje iki pat šios dienos. Visa laimė, kad turime reikalų su Jelcinų šeima, nusprendžiau, nes kai pasakojimų herojams jauti pagarbą ir bent šiokį tokį prielankumą, tekstus rašyti lengviau, o kepiniai virtuvėje kvepia gardžiau :)

Nuotrauka Kristinos

Taigi, varškės sausainiai, daugelio matyti, ragauti, o gal ir kepti ne vieną kartą. Iškart atkreipiau dėmesį, jog šie kepiniai paplitę labai plačiai ir "savais", "tradiciniais" juos laiko ne tiktai lietuviai, o ir kitos tautos, kadaise įėjusios į Sovietų Sąjungos sudėtį, įskaitant Vidurinės Azijos šalis, tokias kaip Kirgizija. Tai gana patikimas požymis, jog kepinys atkeliavo iš rusiškų šaltinių ir populiarumą įgijo sovietmečiu, kaip nutiko, pavyzdžiui, su grietiniečiais. Tiktai varškės sausainiai su Viljamu Pochliobkinu nesiejami. Rusijos maisto istorikai daugmaž sutartinai nurodo, jog jie išpopuliarėjo XX a. pabaigoje, istorinių lūžių epochoje, kai televizijos eteryje jų receptu pasidalino Naina Jelcina.

Pati moteris yra davusi ne vieną interviu ir paaiškinusi, kai šie sausainiai atkeliavo į jos šeimos virtuvę. Anot Nainos Jelcinos, tai nėra autorinis receptas tikrąja to žodžio prasme. Atrodo, panašūs varškės susainiai buvo žinomi dar ikirevoliucinėje Rusijoje pavadinimu "lankstinukai" (rus. сгибантики). Tuo tarpu Naina Jelcina sako pradėjusi juos kepti 1956 m.; greičiausiai tokią tikslią datą atsiminti padėjo faktas, kad kaip tik tais metais ji ištekėjo už Boriso Jelcino ir pradėjo dirbti inžiniere-projektuotoja Sverdlovsko institute. Kolektyvas buvo didelis, moterys viena kitą mėgo vaišinti naminiais skanumynais, o kažkuri iš bendradarbių kepdavo ir senamadiškus varškės sausainius. Tačiau originalūs kepiniai Nainai Jelcinai pasirodė per saldūs ir per riebūs. Tada ji esą ir sumanė tešlos išvis nesaldinti, o tik padažyti suformuotus sausainius į cukrų, be to, sviestą pakeitė margarinu, t.y. pakoregavo senąją receptūrą pagal savo skonį. Taip prieš daugiau negu šešis dešimtmečius atsirado cukruoti varškės sausainiai, kurie kepami iki šiol.

Nuotrauka Kristinos

Anot Boriso Jelcino sutuoktinės, iš pradžių naujoviškas varškės sausainių receptas daugmaž apsiribojo Sverdlovsku, sklisdamas iš lūpų į lūpas, iš vieno ranka rašyto sąsiuvinio į kitą. Ir tik sovietmečio pabaigoje, kai Borisas Jelcinas tapo pirmo ryškumo politiku, ji vienos TV laidos metu savo sausainių receptu pasidalino su visa šalimi. Kadangi sausainiams reikalingi produktai buvo nesunkiai prieinami, gamybos procesas nesudėtingas, o šeimininkės neišlepintos patiekalų gausos, varškės sausainiai netruko išpopuliarėti ir prigyti didžiulėje jau byrėti pradedančios valstybės teritorijoje. Reikia turėti galvoje, kad anuomet apie internetą dar nesigirdėjo nė kalbų, o įsigyti kulinarinių knygų bei žurnalų irgi pavykdavo toli gražu ne kiekvienam. Tuo tarpu televizija ne be pagrindo buvo laikoma bene autoritetingiausia ir patikimiausia informacijos sklaidos priemone, ir kiekviena laida turėjo visai kitą svorį, negu galėtume įsivaizduoti šiais laikais. Taigi, pasakojimas apie varškės sasainių išpopuliarėjimą atrodo gana patikimas. Beje, ankstyviausias mano aptiktas jų receptas lietuvių kalba, pavadintas Varškės pyragaičiai, datuojamas 1991 m. (žr. V. Rugienė, Firminis patiekalas: Receptai, kurių nerasite kulinarijos knygose, Vilnius: Leidyb. b-vė "ARVI", 1991, p. 20-21), t.y. kaip tik tais metais, kai Borisas Jelcinas tapo Rusijos prezidentu. Na, o jeigu jūs žinote, kokiame lietuviškame leidinyje šių sausainių receptas išspausdintas dar anksčiau, pasidalinkite informacija - būsiu labai dėkinga.

Nuotrauka Kristinos

Kaip ten bebūtų, varškės sausainiai tapo Nainos Jelcinos firminiu patiekalu. Savo recepto moteris neslepia ir jo nekeičia. Šiuo metu buvusi pirmoji Rusijos ponia gyvena Jekaterinburge ir didelę savo laiko dalį skiria Jelcino centrui, kuriame įsikūręs Boriso Jelcino muziejus. Drauge tai ir švietimo bei šiuolaikinės kultūros židinys, erdvė, kuriuoje vyksta įvairūs renginiai ir edukaciniai užsiėmimai. Centre veikia keletas maitinimo įstaigų (baras, kavinė, restoranas); čia be viso kito galima paskanauti ir varškės sausainių, iškeptų pagal originalų Jelcinų šeimos receptą. Be to, Naina Jelcina retkarčiais suorganizuoja kulinarinius mokymus (ypač labdaros tikslais), kurių metu dalyviams pati parodo, kaip pagaminti jų šeimoje mėgstamus patiekalus, įskaitant varškės sausainius. Ji tvirtina, kad iki šiol varškės sausainius reguliariai kepa ir namuose - vaikams, vaikaičiams ir savo svečiams. Tarp kitko, karantino metu Naina Jelcina pradėjo rašyti savo receptų kygą - reikia tikėtis, kad planą jai pavyks sėkmingai įgyvendinti.

Kepdami varškės sausainiai stipriai iškyla, bet vėsdami subliūkšta - neišsigąskite, tai būdinga kepiniams su varške. Nuotrauka Kristinos

Kaip nutinka su visais didelėje teritorijoje paplitusiais, daug metų naudojamais receptais, varškės sausainiai buvo nuolat tobulinami, perkuriami ir netgi pervadinami vaizdingesniais vardais. Pavyzdžiui, Rusijoje jie dabar vadinami žąsų kojelėmis (rus. гусиные лапки), auselėmis (rus. ушки), bučinukais (rus. поцелуйчики), vokeliais (rus. конвертики), kampučiais (rus. уголки), kriauklelėmis (rus. ракушки), trikampiukais (rus. треугольники), knygelėmis (rus. книжечки), nosinaitėmis (rus. платочки) ir t.t. Kaip ir Lietuvoje, įvairuoja ir jų receptūros. Dažniausiai šeimininkės linkusios sumažinti rebalų kiekį ir vietoje jų į tešlą dėti daugiau varškės arba įmušti vieną kitą kiaušinį. Neretai paprastas baltas cukrus pakeičiamas išraiškingesnio skonio ruduoju. Mėgstama sausainius ir papildomai aromatizuoti, t.y. pagardinti vanile ar cinamonu.

Vis dėlto klasikiniu sovietmečio receptu laikytinas tas sausinių variantas, kurį kadaise pasiūlė Naina Jelcina (su ta išlyga, kad ikirevoliucinius sausainius traktuosime kaip visai kitus kepinius). Tai tarsi varškės sausainių etalonas, iš kurio išaugo visi kiti dabartiniai jų variantai. Kaip kadaise įžvalgiai pastebėjo Aušra, tinklaraščio Vaikai ir Vanilė šeimininkė, klasikinai receptai nebūtinai būna patys sėkmingiausi. Vis dėlto aš esu per daug tingi, kad prisiversčiau išmėginti daugybę patiekalo variantų, kuomet pirminis receptas veikia kuo puikiausiai.

O varškės sausainių atveju jis tikrai veikia! Palyginti su daugeliu naujesnių receptų, Naina Jelcina į sausainius siūlo dėti daug daugiau riebalų. Tai lemia, kad sausainiai sunkiau išlaiko savo formą ir kepdami lengviau ištęžta, antra vertus - jie daug lėčiau žiedi ir gardūs bei minkšti būna tiek antrą, tiek trečią dieną. Recepto autorė tvirtina, kad margarinas šiems sausainiams tinka daug labiau negu sviestas, ir iš pagarbos autentiškumui aš su ja nesiginčiju. Nedaugeliui sausainių tradiciškai naudojamas margarinas, bet vis dėlto tokių yra - pavyzdžiui, angliškos kilmės roksai. Varškės sasainiai priklauso tai pačiai kategorijai. Kadangi aš tokius sausainius kepu ne kasdien ir ne kas antrą dieną, tai nepriekaištauju sau už tai, kad kartą per metus nusiperku pakelį kepiniams skirto margarino. Jums, žinoma, valia elgtis savo nuožiūra. Analogiška situacija ir su tokius "senamadišku" ingredientu kaip maistinė soda. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kuriame įrodinėjama, jog kepimo milteliai ir gesinta soda - tai vienas ir tas pats. Teoriškai gal ir taip. Praktiškai - sakau iš savo daugiametės patirties - ne. Netgi nugesinta soda veikia stipriau už kepimo miltelius, be to, kepiniams ji paprastai suteikia gelsvesnį/ rusvesnį atspalvį. Na, bet jeigu jūs galvojate kitaip, tai galvokite sau į sveikatą. Mano tikslas šįkart tebuvo pasidalinti kulinarijos istorijos epizodu, kuris man pasirodė įdomus ir kiek netikėtas. Tikiuosi, jums taip pat neprailgo šis rašinys, ir iš jo apie varškės sausainius sužinojote šį bei tą naujo :)

Nuotrauka Kristinos


Творожное печенье - varškės sausainiai

Ingredientai: (išeis 28-30 sausainių)

250 g varškės (geriasiai tiks sausa ir riebi, nes liesa ir vandeninga per daug atskies tešlą)
250 g margarino kepiniams*
300 g miltų
1 a.š. maistinės sodos **
1 a.š. citrinos sulčių arba acto
~ 250 g cukraus
  1. Varškę ir margariną pertrinkite per nelabai tankų sietą.
  2. Į gautą masę sudėkite persijotus miltus ir rūgštimi nugesintą sodą. Suminkykite minkštą vienalytę tešlą.
  3. Tešlą padalinkite į 28-30 daugmaž lygių dalių ir suformuokite 28-30 rutuliukų.
  4. Į negilią lėkštelę supilkite 1 stiklinę (maždaug 250 g) cukraus.
  5. Kiekvieną rutuliuką išplokite į nestorą paplotėlį (man patogiau iškočioti kočėlu tarp dviejų nedidelių kepimo popieriaus lakštų). Dėkite į lėkštę su cukrumi, lengvai paspauskite ir išimkite; viena paplotėlio pusė turi būti cukruota, o kita - ne. Perlenkite per pusę taip, kad cukruotoas paviršius atsidurtų viduje. Gautą pusmėnulį vėl dėkite į cukrų ir šiek tiek paspauskite; vėlgi turėtų būtų cukruota tik viena jo pusė. Dar kartą sulenkite tešlą cukruotų paviršiumi į vidų. Suformuotą sausainį paskutinį kartą padažykite į cukrų iš vienos pusės; sausainio apačia turi likti necukruota, kad kepamas sausanis nesviltų.
  6. Kai suformuosite visus sausainius, dėkite juos į didelę kepimo popieriumi išklotą skardą neaukštais kraštais. Orkaitę įkaitinkite iki 170°C. Sausainius kepkite apie 12-15 min., kol jie išsipūs ir pagels. Išėmę pravėsinkite, geriausiai ant grotelių. Išimti sausainiai šiek tiek sukris - taip ir turi būti, varškinei tešlai būdinga daugiau ar mažiau "nusėsti".
  7. Sausainius tiekite šiltus arba atvėsusius su kava, arbata, kakava arba pienu. Sausainiai gardžiausi ką tik iškepti, tačiau dėl to, kad į jų sudėtį įeina nemažai riebalų, gardūs išlieka ir kitą dieną.
* Viename interviu Nainos Jelcinos buvo paklausta, ar margariną galima pakeisti sviestu? Ji atsakė kategoriškai - ne! Ir paaiškno, kad tuomet sausainių tešla taptų pernelyg riebi. Aš manau, kad sviestu margariną keisti galima, juo labiau, kad pastarąjį į sausainių receptūrą įvesdino pati Naina Jelcina. Vis dėlto pati šių sausainių su sviestu kepusi nesu ir šio klausimo plačiau pakomentuoti negaliu.
** Ar galima sodą keisti sviestu? Manyčiau, taip, bet aš taip nedarau, nes kepimo milteliai paprastai būna per silpni minkomai tešlai iškelti, ypač jeigu toje tešloje yra dar ir rūgščios varškės, grietinės ir pan. Jeigu sodą nugesinsite, jos prieskonis sausainiuose juntamas nebus, tačiau patys sausainiai išeis puresni už tuos, kuriuos kepsite su kepimo milteliais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2021 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Sūdytos skumbrės



Pasirodo, gydytojai mėgsta puošti poliklinikas Čiurlionio paveikslais! - su šiokia tokia nuostaba sako Tomas. Kažin, - tarstelnu aš, karštligiškai tempdama jį klaidžiais koridoriais, nes kaip tik tądien tikiuosi pagaliau pabaigti reikalus su mokykline sveikatos pažyma, kurios nesėkmingai vaikomės jau nuo rugpjūčio vidurio. Vis dėlto akies kraštu spėju pamatyti reprodukcijas ir priduriu: o jeigu ir mėgsta, tai ne visai paveikslais.

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų labai nudžiungu, kad sūnus atkreipė dėmesį į tai, kas kabo ant poliklinikos sienų. Kai prieš porą savaičių abu išsiruošėme į M.K. Čiurlionio dailės muziejų, optimizmo buvo žymiai mažiau. Mano vaikas prie reto kūrinio stabteldavo ilgėliau ir nusprendė, kad dauguma Lietuvos klasiko paveikslų yra nykūs. Laimei, tada atėjo eilė virtualios realybės filmui Angelų takais (2018, rež. Kristina Buožytė), kuris mus - ir ne tiktai mus - užbūrė tiesiogine to žodžio prasme, o jo peržiūrai skirtas pusvalandis prabėgo kaip 5 minutės. Sunku įprastais žodžiais nupasakoti tą magiją, kurią skleidžia Kristinos Buožytės dėka atgiję M.K. Čiurlionio kūriniai, todėl be mažiausos abejonės sakau - jeigu dar nesate keliavę Angelų takais, būtinai suraskite tam laiko. Savo ruožtu, mums šį filmą rekomendavo Vilija, Tomo krikštamotė, ir už tai esame jai labai dėkingi. Kaip ir Laurai, kuri pašnabždėjo, jog filmas jau pasiekė Kauną.

Kai, peržiūrėję Angelų takus sugrįžome prie originalių M.K.Čiurlionio kūrinių, Tomas jau nebelėkė kaip akis išdegęs, o apžiūrinėjo dailininko darbus daug atidžiau ir netgi pareiškė, jog jie visai nieko :) Tiesa, paklaustas, ar jam patiko filme skambėjusi muzika, sūnus atsakė, kad nespėjo jos išgirsti, nes įspūdžių buvo pernelyg daug :)  Kaip ten bebūtų, virtualios ralybės filmas, mano nuomone , - labai efektyvi edukacinė priemonė. Čia šalia viso kito. Nes, net jeigu jūsų nereikia įtikinėti M.K.Čiurlionio darbų vertingumu, naujas būdas patirti jo sukurtą pasaulį suteiks ir džiaugsmo, ir estetinio malonumo.

 

Išduosiu nedidelę paslaptį - dalį laiko po M.K. Čiurlionio paveikslus žiūrovai keliauja, "plaukdami" valtimi. Ir išvis, man atrodo kad vandens stichija dailininkui buvo itin reikšminga ir patraukli. Todėl rinkdamasi, kokį receptą šįkart paskelbti, be didesnių svarstymų ir abejonių parinkau jums žuvų patiekalą. Juo labiau, kad šiandien paskambino anyta ir nusiskundė, jog mano tinklaraštyje neranda sūdytų skumbrių recepto. Išties, pastarąjį užkandį šeimai ir draugams gaminu metų metais, bet recepto paskelbti vis neprisiruošiu. Tad tebūnie sūdytos skumbrės, kurias ir pati be galo mėgstu bei patylomis vadinu rudens/ žiemos stalo pažiba :)

Nuotrauka Kristinos

Atvirai pasakius, net nežinau, ar tai tikras receptas, nes paprasčiau paruošti skumbres kažin ar įmanoma. Man asmeniškai sudėtingiausia - kada panorėjus įsigyti gerai atrodančių žuvų. Aš teikiu pirmenybę šaldytoms, nes tiksliai žinau, kad jos nebuvo atšildytos prieš kelias dienas, nepraskydo, nesugedo, yra šviežios ir tinkamos valgyti termiškai neapdorotos. Šaldytų skumbrių kartais randu didžiuosiuose prekybos centruose, bet dažniausiai perku iš vienos žuvininkės prekybos miestelyje Urmas. Čia Kaune, na, bet jeigu jūs gyvenate kitur, tai tikrai žinote vietinius "taškus", kuriuose parduodamos kokybiškos žuvys. Namo parsineštas skumbres reikia atšildyti, o tada išdoroti ir išfiletuoti taip pat kaip silkes su galvomis. Na, o žuvų puseles beliks pasūdyti, pagardinti prieskoniais ir mažiausiai 10-12 val. palaikyti šaldytuve. Viskas.

Tiesa, dar reikia nuspręsti, kaip užkandį patieksite. Aš sūdyti skumbres išmokau iš mamos, o kaip jas patiekti sugalvojau pati. Mat mama su tėčiu labiausiai mėgsta silkes ir skumbres derinti su saulėgrąžų aliejumi ir rupiai supjaustytu, nepakepintu svogūnu, kai kada - su smulkintais svogūnų laiškais. Mes su vyru žaliais svogūnais ir šiaip jau per daug nesižavime, o užberti ant švelniai sūrių, delikčių skumbrių jie atrodo ir išvis agresyvūs. Tad kažkada seniai, beeksperimentuodama savo virtuvėje, išbandžiau alyvuogių aliejaus, krapų ir rožinių pipirų (jų skonis daugiau saldus, negu aitrus) derinį, ir jis iki šiol yra mano mėgstamiausias. Be to, minėtieji prieskoniai pilkšvai sidabriškoms skumbrėms suteikia šiokio tokio spalvingumo, kas itin pageidaujama apniukusiomis dienomis, deja, tokiomis dažnomis mūsų kraštuose.

Tikiuosi, sūdytų skumbrių receptas jums pravers. Ir nepamirškite pavaikščioti Angelų takais su M.K. Čiurlioniu :)

Nuotrauka Kristinos


Sūdytos skumbrės

Šaldytų arba atvėsintų skumbrių
Druskos*
Juodųjų pipirų
Česnakų
Nebūtinai: kalendros sėklų
Patiekiant:
Rožinių pipirų (primenu, jog jie ne aitrūs, o saldūs)
Krapų
Alvuogių aliejaus
  1. Šiam užkandžiui geriausiai pirkti šaldytas skumbres ir patiems jas atitirpinti - taip būsite tikri, jog žuvys tikrai šviežios.
  2. Atšilusias žuvis išdorokite ir išfiletuokite taip, kaip filetuojamos silkės su galvomis. Jeigu šis etapas jums atrodo labai komplikuotas, susiraskite detalias instrukcijas internete. Aš iš pradžių nupjaunu skumbrės galvą ir uodegą, tada, perpjovusi pilvą, išimu visus vidurius. Skumbrę (ir peilį) nuplaunu po šaltu tekančiu vandeniu, nusausinu popieriniu rankšluosčiu ir baigiu doroti: pašalinu visus pelekus, nulupu odą ir žuvies puseles atskiriu nuo stuburkaulio. Jeigu reikia, išrenku likusius kaulus; šioje stadijoje, imant kaulus, žuvies filė gali "pasišiaušti", bet tame nieko baisaus nėra - tiesiog paspauskite žuvies puselę plačiu peiliu, kad ji atrodytų daugmaž lygi. Žuvies filė turėtų atrodyti švari ir tvarkinga; aš jos antrą kartą nebeplaunu, nes, mano nuomone, tada žuvis praranda per daug skonio ir pavandenyja.
  3. Kai nudorosite visas skumbres, žuvų puseles iš visų pusių pasūdykite, pabarstykite pipirais ir įtrinkite česnakais. Neberkite per daug druskos - jos reikėtų maždaug tiek, kiek dėtumėte ant kepamos žuvies. Pipirų barstykite pagal skonį, o česnakų siūlyčiau dėti daugiau. Aš paprastai vienai skumbrės puselei naudoju net 2 česnakų skilteles. Kadangi nemėgstu česnakų spaustuvo, aš juos visuomet tarkuoju smulkia sūrio tarka; vieną tarkuotą česnako skiltelę paskleidžiu ant vienos skumbrės filė pusės, kitą - ant kitos. Taigi, sūdydama, pavyzdžiui, 2 skumbres, sunaudoju 8 (ne ypač dideles) česnako skilteles. Žinoma, jeigu jūs su česnakais nelabai draugaujate, naudokite mažesnį jų kiekį. Jeigu mėgstate, skumbrių filė galite pabarstyti ir grūstomis kalendrų sėklomis.
  4. Pasūdytas ir prieskoniais pagardintas skumbrių filė puseles suvožkite po dvi, taip, kad žuvų oda būtų išorėje. Guldykite į pailgą lėkštę, uždenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų ir šaldytuve laikykite 10-12 val., tada ragaukite. Sūdytos skumbrės šaldytuve gali stovėti kelias dienas - jeigu nepdauginote druskos, jos neįsisūrės labiau negu pirmą dieną.
  5. Patiekdami sūdytas skumbres supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir pagardinkite mėgstamais priedais. Mano pasiūlymas - pabarstyti žuvis rožiniais pipirais ir smulkintais krapais, o tuomet apšlakstyti alyvuogių aliejumi.
* Aš savo virtuvėje dažniausiai naudoju rupią akmens druską. Nežinau kodėl, bet ja pasūdytas maistas man atrodo gardesnis (nors gal čia tik įpročio reikalas). Žuvų patiekalams tina ir jūros druska, bet su pastarąja reikia būti atsargiems, nes ja maistą labai lengva persūdyti. Skumbres aš pati visuomet sūdau paprasta, rupia, ukrainietiška akmens druska.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis: mano mama.