2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

Troškintos putpelės rytietiškai



Įprastomis aplinkybėmis aš esu už gastronominę įvairovę. Bet kartais tos įvairovės kaina - ne tiek pinigine, kiek moraline prasme - būna pernelyg didelė. Tuomet lieka tik stebėtis, iki kokių kraštutinumų prieina žmonės, nenorintys sutramdyti savo apetito. Lietuvoje ne taip jau retai rašoma apie žvejus-elektrikus, arba apie grybautojus, kurie giriasi prisirinkę į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų grybų. O europiečiai eina dar toliau. Prieš metus National Geographic Lietuva išspausdino Jonathan Franzen straipsnį Paskutinė giesmė (203, Nr. 7, p. 62-87), kuriame atskleidžiami neįtikėtini paukščių giesmininkų medžiojimo mastai Viduržemio jūros regione. Ypač dideliu išradingumu ir žiaurumu naikinant paukščius pasižymi italai. Tačiau volungės, sodinės startos, devynbalsės, liepsnelės ir aibė kitų paukštelių atsiduria ir ant egiptiečių, ispanų, prancūzų, kipriečių, albanų, serbų stalų. Šimtai tūkstančių, o gal ir milijonai paukščių kasmet. Tad nėra ko stebėtis, jog dauguma jų rūšių sparčiai nyksta. Pasitaiko, kad paukščiai žudomi dėl pramogos, varžybų arba pelno (kai kurie Europos restoranai nesibodi pirkti paukščių iš brakonierių). Bet dažniausia pasitelkiamas pilvo argumentas. Straipsnio fotografas David Guttenfelder pasakojo: "Kipre, kai klausiausi aktyvistų ginčų su vietos žmonėmis, kipriečiai aiškindavo, kad paukščiai nepaprastai skanūs. Vienas vyras man pasakė: Įsivaizduok gardžiausią valgį, kokį mama buvo paruoši tau vaikystėje, tada padaugink iš tūkstančio. Štai koks jų skonis." (p. 130) Viskas būtų gerai, jeigu, pataikaudami gomuriui, žmonės turėtų saiką. Deja.

Nuotrauka Kristinos 

Be abejo, paukščiai medžiojami ir Rytuose. Helen Saberi teigia, jog Afganistano turguose galima nesunkiai nusipirkti sumedžiotų laukinių paukščių, pirmiausia - kelių rūšių kurapkų (vietiniai jas vadina kauk). Tačiau, anot jos, ūkiuose auginamos putpelės yra labai gera alternatyva. Manau, kad autorė teisi - ne tik todėl, kad šių paukštelių kur kas lengviau įsigyti, bet ir todėl, kad gastronominė įvairovė biologinės įvairovės sąskaita mąstančiam žmogui pasitenkinimo neatneš. Na, o pirkdama putpeles, kaltės prieš gamtą nejaučiu, ir su džiaugsmu ruošiu jas įvairiais būdais. Vienas, kaip jau turbūt atspėjote - rytietiškas, pateisinęs mano viltis, todėl kartotas jau kelis kartus. Nuo kitų jis skiriasi tuo, kad putpelėms paruošti nereikia orkaitės, be to, patiekalas, nors ir neriebus, bet būna labai sotus - vienai porcijai visai užtenka vieno paukštelio, jeigu tik valgytojas nelabai rajus :) 

Jau vizualiai matyti, kad putpelės ruošiamos tirštame padaže. Taigi, tirštumą jam suteikia džiovinti, skaldyti ir virti žirniai (tai gana įprastas rytietiškų troškinių tirštinimo būdas), kvapnumą - kardamonas, spalvą - pomidorai, saldumą - nemažas kiekis lėtai troškintų svogūnų, o rūgštumą... O rūgštumą suteikia olu bokhara - rūgščios džiovintos slyvaitės, kurios Viduriniuosiuose Rytuose naudojamos kur kas seniau negu citrinos. Kiekvienoje šalyje jos turi vis kitą pavadinimą, o kalbant lietuviškai, tai - nuskintos, kol dar tebėra apyžalės, ir išdžiovintos kaukazinės slyvaitės. Afganistane, atrodo, auginamos kitos jų veislės negu Lietuvoje, bet esmė ta pati - slyvos turi būti rūgščios, į patiekalą jų dedama mažai. Tad jeigu turite prisiruošę slyvaičių atsargų charčo sriubai (džiovintų ar tyrės pavidalo), jos kuo puikiausia tiks. Jeigu ne - tuomet naudokite šlakelį citrinos sulčių. Paprastos džiovintos slyvos čia nebus geras atitikmuo, nes jos pasaldins patiekalą, užuot jį parūgštinusios - nors blogiausiu atveju Helen Saberi leidžia dėti ir jas. 

Rytietiškai paruoštos putpelės paprastai valgomos su ryžiais ir daržovėmis. Mes valgėme su orkaitėje keptomis cukinijomis, bet turiu atkreipti dėmesį, kad tai nėra rytietiškas priedas - cukinijos pačiame Afganistane nėra populiari daržovė, ir jas ruošia nebent į Vakarus emigravę afganistaniečiai, bet ir tai kitaip, negu tai dariau aš. Taigi, norėdami būti arčiau autentikos, galite rinktis šviežių daržovių salotas, marinuotus arba troškintus baklažanus, kalafiorus, morkas, špinatus. 

Nuotrauka Kristinos


Qorma-e-kauk - troškintos putpelės rytietiškai

Ingredientai: (4 porcijoms) 

60 g džiovintų ir skaldytų žirnių 
3 vidutinio dydžio svogūnai 
Aliejau (kepimui) 
4 putpelės* 
1 v.š. koncentruotos pomidorų tyrės be priedų 
2 ankštelės kardamono (išimkite sėklas ir jas sugrūskite) 
Druskos ir pipirų (pagal skonį) 
Nebūtinai: 4-6 džiovintos kaukazinės slyvaitės arba 1-2 v.š. rūgščios slyvų tyrės (arba truputis citrinos sulčių) 
  1. Žirnius nuplaukite ir, užpylę nedideliu vandens kiekiu, virkite, kol suminkštės, bet dar neišteš. Putpeles apkepkite aliejuje, kol bus gražios auksinės spalvos. Jeigu reikia, jas taip pat galite apvirti.**
  2. Tuo tarpu aliejuje apkepkite susmulkintus svogūnus, kol jie suminkštės ir pagels. Sudėkite pomidorų tyrę, prieskonius, apkepintas (arba apkepintas ir apvirtas) putpeles, virtus žirnius. Viską užpilkite maždaug 2 puodeliais skysčio - žirnių ir/ar putpelių nuoviro arba paprasto verdančio vandens. Atsargiai pamaišykite, kad visi ingredientai daugmaž tolygiai pasiskirstytų, leiskite užvirti, sumažinkite ugnį, uždenkite ir lėtai troškinkite apie 30 min., arba kol putpelės bus minkštutėlės, o padažas sutirštės. Jeigu reikia, troškindami putpeles retkarčiais apverskite. 
  3. Putpelėms baigiant troškintis, patikrinkite, ar netrūksta druskos. Jeigu norite, padažą truputį parūgštinkite: įdėkite išmirkytų ir susmulkintų kaukazinių slyvaičių, jų tyrės arba šlakelį citrinos sulčių. Pavirkite dar kelias minutes ir nukaiskite.
  4. Patiekite su biriai virtais ryžiais ir mėgstamomis šviežiomis, troškintomis arba marinuotomis daržovėmis.
* Jeigu valgytojai turi puikų apetitą, to paties kiekio padažo užteks ir 5 ar 6 putpelėms paruošti. 
** Rytuose laukiniai paukščiai kietesni, todėl visuomet apverdami. Aš nuplautus žirnius dedu į greitpuodį, ant jų - apkepintas putpeles, užpilu 1,5-2 puodeliais vandens, lengvai pasūdau ir nuo užvirimo paverdu apie 12 min. Nukaitusi palaukiu, kol puodas šiek tiek atvės ir paukščius išimu - jie būna apyminkščiai, bet dar tvirti. Žirnius ir likusį sultinį panaudoju padažui. 

Recepto šaltinis: 
Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 178.

2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Kazlėkai su pomidorais



Dažnas klasikinis kūrinys tampa tekstu, apie kurį visi žino, bet mažai kas būna skaitęs. Taigi, mieli mano puslapio lankytojai, kiek iš jūsų skaitė Adomo Mickevičiau Poną Tadą (1834)? Aha :))) Na, bet gal dar kada nors perskaitysite :) O kol kas įdedu mažytę ištrauką iš vadinamosios grybavimo scenos - tą pačią, kuri įkvėpė Antaną Baranauską parašyti Anykščių šilelį (1858-1859). Man labai patinka, kaip Adomas Mickevičius aprašo šį bajorišką užsiėmimą. Taip taip, Lietuvos ir Lenkijos bajorai kadaise ne tik medžioklę, bet ir grybavimą laikė užsiėmimu, tinkamu mėlyno kraujo turintiems žmonėms. O kodėl gi ne?:)


Adomas Mickevičius, Ponas Tadas, iš lenkų kalbos vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius, Vilnius: Vaga, 1978, p. 30. 

O kadangi dabar pats kazlėkų dygimo ir rinkimo pikas, ateinu čia su dar viena idėja, kaip paruošti šiuos puikius grybus. Nepaisant to, kad Adomas Mickevičius jų pirmuoju numeriu neįtraukė į aristokratiškų delikatesų sąrašą, šiais laikais kazlėkai Lenkijoje labai mėgstami. Šiandieninį receptą aptikau knygoje Polish Cooking, kurią parašė Marzenna Kasprzycka; čia patiekalas pavadintas Slippery Jack in Tomato (lenkiškai būtų Maślaki duszone z pomidorami). Nors šios knygos sudarymo principai gana migloti (autorė kai kuriuos valgius priskyrė lenkų virtuvei tik todėl, kad rado juos močiutės ar tetos užrašų knygelėse), bet tiesa ir tai, kad kone visi čia tilpę receptai, kuriuos išmėginau, buvo gardūs. 

Taigi, pabandžiau išsiaiškinti, ar lenkai išties taip mėgsta gaminti grybus su pomidorais, kaip gaili pasirodyti iš Marzennos Kasprzyckos knygos, kurioje, beje, yra ne tik kazlėkų, o ir voveraičių su pomidorais receptas. Probėgšmiais peržiūrėjusi tai, ką siūlo internetas, susidariau įspūdį, kad Lenkijioje kur kas populiaresnės ir seniau gaminamos įvairios grybų, daržovių ir pomidorų mišrainės, konservuojamos žiemai - beje, jos populiarios ir kituose slavų kraštuose. Tačiau šviežių grybų (kazlėlų, voveraičių) su pomidorais ir grietine receptų irgi galima aptikti - kitaip negu lietuviškuose puslapiuose. Paprastai grybai troškinami, rečiau užkepami su bulvėmis. Beje, bulvės nėra vienintelis įmanomas priedas prie grybų - dažnai prie jų patiekiami makaronai, duona, kruopų košė.

Tai ar galima sakyti, kad švieži grybai su pomidorais - lenkiškas patiekalas? Galbūt, tik tokiu atveju ko gero derėtų priskirti jį šiuolaikinei lenkų virtuvei - mat senesnėje tradicinėje kazlėkai troškinami tik su grietine, panašiai kaip šiame recepte, tik be morkų. Bet kokiu atveju, kazlėkai su pomidorais - išties geras ir vertas išbandymo patiekalas. Tad nėra ko delsti :)

Nuorauka Kristinos



Kazlėkai su pomidorais 

Ingredientai : (4 porcijoms) 

~ 1 kg šviežių kazlėkų 
Sviesto arba aliejaus (kepimui) 
2 svogūnai 
5 pomidorai 
250 ml grietinės / grietinėlės* 
2 a.š. miltų 
Druskos ir pipirų (pagal skonį) 
Petražolių lapelių (papuošti) 
  1. Kazlėkus nuvalykite, jeigu reikia, pasmulkinkite. Nuplaukite, bet nemirkykite [aš nuplikinu verdančiu vandeniu, išmaišau, o po 5 minučių nukošiu ir perplaunu po tekančiu vandeniu]. 
  2. Keptuvėje įkaitinkite aliejų arba sviestą [aš naudoju sviestą, nes, mano nuomone, jis labiau dera su grietine ar grietinėle]. Ant nedidelės ugnies pakepinkite susmulkintus svogūnus - jie turėtų suminkštėti, bet neparusti. Sudėkite grybus, juos lengvai pasūdykite ir troškinkite, kol visas skystis nugaruos, o grybai ir svogūnai bus norimo minkštumo. 
  3. Sudėkite nuluptus ir supjaustytus pomidorus [jeigu norite gražesnės padažo spalvos, galite įdėti ir šaukštą koncentruotos pomidorų tyrės be priedų]. Troškinkite, kol pomidorai suminkštės, o didžioji dauguma skysčio nugaruos. 
  4. Į nedidelį dubenėlį suberkite miltus ir, nuolat maišydami, kad nesusidarytų gumuliukų, po truputį supilkite grietinę arba grietinėlę. Gautą mišinį supilkite į troškinamus grybus ir leiskite užvirti. Padažas turėtų sutirštėti, jeigu ne, ant mažos ugnies pavirkite dar porą minučių. Paragaukite padažo, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Patiekalas turėtų būti švelnus, kreminis, padažas ne tiek sūrus, kiek saldžiarūgštis. 
  5. Palikite kelias minutes pastovėti, tuomet apibarstykite smulkintomis petražolėmis ir tiekite. Mes valgėme su apkeptomis bulvėmis, bet prie šio patiekalo tiktų ir bulvių košė arba makaronai. 
* Knygos vertimas į anglų kalbą nėra itin geras, todėl žodį cream šiame recepte buvo galima suprasti ir kaip grietinėlę, ir kaip grietinę. Kaip išsiaiškinau vėliau, receptas reikalauja grietinės, bet gamindama pirmą kartą, aš naudojau grietinėlę, ir padažas man labai patiko, nes buvo švelnesnis, ne toks tirštas ir rūgštus, koks būtų buvęs gaminant su grietine. Taigi, mano manymu, grietinėlė šiame recepte - gera alternatyva grietinei. 

Nuotrauka Kristinos


Recepto šaltinis: 
Marzenna Kasprzycka, Polish Cooking: Traditional, Warsaw: Andrzej Frukacz, 2007, p. 90. 
Kiti svarbesni šaltiniai čia ir čia.

2014 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

Troškinys su valgomąja geltonpinte


Viena iš mano draugių Kristinų (o jų turiu bent kelias, kaip ir Jurgitų :) jau daug metų sėkmingai dirba verslo srityje. Būdama itin praktiška ir įžvalgi, ji vieną vakarą taktiškai mėgino mane paprotinti, jog šiais laikais žmonėms reikia nekomplikuotų, greitai pagaminamų ir, pageidautina, ne per daug brangiai kainuojančių patiekalų, o ne pudingų ar troškinių, kuriuos tenka gaminti 8 valandas, arba valgių, kurių ingredientų prisieitų ieškoti po visą Lietuvą. Iš tiesų, Kristina davė gerą patarimą, ir aš manau, kad į jį derėtų įsiklausyti, jeigu užsibrėžčiau siekti, pavyzdžiui, finansinės sėkmės. Bet rašydama šį tinklaraštį aš neturiu tokių ambicijų, o tiesiog noriu pasidalinti savo atradimais ir galbūt surasti bendraminčių, kurie nesibodi virtuvėje praleisti ilgiau negu pusvalandį; esu tikra, jog tokių esama (vis prisimenu įkvepiantį Giedriaus tinklaraštį ir jo gerbėjų būrį - telieka apgailestauti, jog jis neberašomas). Kitas dalykas, jog tokių žmonių ko gero yra mažiau negu tų, kurie gamina tik "iš reikalo". Bet aš visą gyvenimą buvau už tai, kad visame kame būtų daugiau negu vienas pasirinkimas. Galų gale mėginimas orientuotis į daugumą ko gero nėra toks jau praktiškas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui? Kaskart, kai ateinu į džinsų parduotuvę, patiriu, kad dauguma modelių ir dydžių skirti kone paauglėms. O ką daryti, jeigu tau netinka nei long, nei slim, tuo tarpu užsiminus apie petite, jaunutės, akivaizdžiai niekada apie jokį petite negirdėjusios konsultantės tik išpučia akis ir pataria "ieškoti kokiose nors nenormaliose vietose - bazėje ar turguje". Ačiū Dievui, šiais laikais egzistuoja internetinė prekyba. Bet keisčiausia, kad kai Kaune einu Laisvės alėja ar Vilniuje - Pilies gatve, tų long ir slim nešiotojų vos kas kelinta. Ir ko gero prekybininkai daugiau išloštų, jeigu nustotų orientuotis į tą daugumą (?) ir pagalvotų ne tik apie pavyzdingų proporcijų moteris.

Tai va. Skelbdama čia kai kuriuos receptus, aš iš anksto žinau, kad juos peržiūrės vos viena kita dešimtis žmonių, o pasinaudos (galbūt) vos vienas ar du skaitytojai. Bet aš vis tiek matau prasmę apie tai rašyti - dėl gyvenimo įvairovės, dėl to, kad man pačiai įdomu, dėl tų kelių žmonių. Nes vaikantis statistikos, tinklaraštis turėtų apsiriboti tortais, pyragais ir desertais - štai kas sulaukia šimtų peržiūrų. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie smaližiai :) 

Valgomoji geltonpintė (lot. Laetiporus sulphureus). Nuotrauka Kristinos.

O šiandien aš jums papasakosiu apie valgomąją geltonpintę (lot. Laetiporus sulphureus). Tai vienintelė - bent jau Lietuvoje - kempinė, kuri priskiriama valgomų grybų kategorijai ir yra tikrai gero skonio. Valgomoji geltonpintė Lietuvoje nėra labai retas grybas, bet pažįsta ir valgo ją nedaug kas (lietuviškame internete radau tik geltonpintės omleto receptą ir vieno alytiškio patarimą pakepinti šiuos grybus su spirgučiais). Kur auga geltonpintė? Ant pažeistų arba negyvų lapuočių medžių - pavyzdžiui, ąžuolų, klevų, gluosnių arba blindžių; mūsų sodyboje ji išaugo ant senos kaukazinės slyvos kamieno. Kada auga geltonpintė? Įvairiai - vieni sako, kad pavasarį, kiti - kad rudenį, o mūsiškė, pavyzdžiui, iškerojo per pačius liepos mėnesio karščius ir sausras. Antraip sakant, valgomųjų geltonpinčių galima rasti bet kuriuo šiltuoju metų laiku. 

Ar valgomąją geltonpintę reikia kaip nors ypatingai paruošti? Ne, ji mažai kuo skiriasi nuo kitų valgomųjų grybų (netgi kirmija). Svarbu žinoti tik vieną dalyką: maistui naudojama geltonpintė turi būti jauna, t.y. iš viršaus skaisčiai oranžinė, o iš apačios ryškiai geltona. Jeigu geltonpintė peraugusi, išbalusi, kieta ir sausa, nebepadės niekas - kad ir kaip ją ruoštumėte, grybas primins sumirkusį kartoną. Tuo tarpu jauna geltonpintė būna minkštutė, sultinga, malonaus citrusinių vaisių kvapo, geltonai oranžiniu minkštimu. Pagaminta savo skoniu šiek tiek primena vištieną - ne veltui angliškai ji vadinama chicken of the woods, t.y. miškų viščiuku, ir yra ypatingai vertinama žmonių, kurie mėgsta laukinės gamtos gėrybes. Tačiau netgi radę jauną geltonpintę žinokite, kad grybas prie pagrindo bus per kietas - pjaunami tiktai plonieji jo kraštai (žr. į nuotrauką: grybas bus tinkamas tik maždaug iki ten, kur baigiasi ryškiai oranžiniai ratilai). Geltonpintės pagrindas ir kietoji dalis paliekami, o po kurio laiko galima tikėtis, kad grybas užaugins naujų, minkštų ir gardžių oranžinių "sijonėlių".Gali kilti klausimas: ar nupjovus tik grybo kraštelius, jų nebus per maža patiekalui pagaminti? Patikėkite, ne. Geltonpintės - labai dideli grybai, kai kada vos telpantys į suaugusio žmogaus glėbį (didžiausia kada nors rasta geltonpintė svėrė 45 kg). Taigi, radus bent vieną, galite būti beveik tikri, kad grybų patiekalo išeis pilna keptuvė.


Valgomoji geltonpintė plačiai paplitusi Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau ją galima aptikti ir Azijoje. Šįkart aš rinkausi receptą, rastą Helen Saberi knygoje Afghan Food & Cookery. Tai viena mėgstamiausių mano kulinarinių knygų, kurią širdingai rekomenduoju visiems, mėgstantiems rytietišką virtuvę . Tai štai, joje yra ir keletas receptų su grybais (samaruq). Iš pradžių buvau didžiai nustebinta: kokie dar grybai dykumoje?! Dar labiau nustebau, radusi paaiškinimą, jog tie grybai - tai valgomosios geltonpintės, kurias autorė laiko pakankamai egzotišku vietiniu ingredientu ir vakariečiams leidžia keisti kitokiais tvirtos tekstūros (kaip antai portobello) grybais. Kuo daugiau skaitinėjau šia tema, tuo labiau įsitikinau, kad mano įsivaizdavimas apie Afganistano gamtą klaidingas. Be smėlio ir plikų kalnų šioje šalyje visgi esama ir kitokios gamtos - su ąžuolų ir beržų giraitėmis. Žinoma, čia pirmiausia kalbama apie tą Afganistano dalį, kuri labiausia priartėja prie Himalajų: mat aukščiau klimatas vėsesnis ir panašesnis į mūsiškį. 

Na, o ten, kur yra medžių, yra ir grybų. Įdomus faktas: Afganistanas yra vienas didžiausių briedžiukų (lot. Morchella) eksportuotojų pasaulyje. Jeigu jūs, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nusipirksite pakuotę džiovintų briedžiukų, didelė tikimybė, kad jie bus atkeliavę iš Afganistano. Patys afganistaniečiai šiais laikais briedžiukų beveik nevalgo: ne todėl, jog nemėgtų šių grybų, o todėl, kad jų supirkimo kaina pernelyg aukšta, ir vietiniai žmonės neatsispiria pagundai užsidirbti. O štai iš valgomsios geltonpintės gaminami troškiniai ir plovai, arba grybas kepamas pats vienas ir gardinamas jogurto padažu (vietoje mums įprastos grietinės). Šįkart aš gaminau mėsos troškinį su valgomąja geltonpinte - kvapnų, malonaus skonio ir neįprastos oranžinės spalvos. Tai vienas iš tų patiekalų, kurį norisi pakartoti. Taip reikės ir padaryti. Ir nekeisti geltonpintės jokiais kitais grybais.

Troškinys su geltonpinte tikrai būna oranžinis; ryžiai gelsvai nudažyti prieskoniais. Nuotrauka Kristinos


Qorma-e-samaruq - troškinys su valgomąja geltonpinte 

Ingredientai : (4 porcijoms) 

1 didelis svogūnas 
6 v.š. aliejaus 
~500 g vištienos arba avienos gabaliukų be kaulų (aš naudojau vištieną) 
4-6 dideli pomidorai (ne sezono metu: didelė skardinė pomidorų be priedų savo sultyse + 1 v.š. cukraus) 
¼ a.š. raudonosios aitriosios paprikos arba 1 šviežia žalia čili paprika 
¼ a.š. ciberžolės 
¼ a.š. grūstų pankolio sėklų 
¼ a.š. malto džiovinto imbiero arba tarkuotos šviežios imbiero šaknies 
~300-400 g valgomosios geltonpintės arba kitokių grybų (pavyzdžiui, portobello
Druskos (pagal skonį) 
Ryžių ir/ar nan duonos (patiekiant) 
  1. Aliejų supilkite į troškintuvą ir jame pakepinkite susmulkintą svogūną, kol šis taps auksinės spalvos.
  2. Sudėkite gabaliukais supjaustytą mėsą ir kepkite toliau, kol ji gražiai iš visų pusių apskrus. Sudėkite smulkintus pomidorus be odelės ir visus prieskonius, lengvai pasūdykite ir kepkite, kol mėsa bus minkšta.* 
  3. Kai mėsa bus norimo minkštumo, sudėkite grybus (jų prieš tai apvirti nereikia) ir troškinkite dar 15-20 min. Patikrinkite, ar netrūksta druskos, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. 
  4. Nukaitę troškinį, palikite 10-15 min., kad patiekalas susistovėtų. Patiekite su biriai virtais ryžiais ir/ar nan duona
* Originalus receptas siūlo kepti, bet aš uždengiau, sumažinau ugnį ir troškinau ant mažos ugnies, nes mėgstu labai minkštą mėsą. Manau, šį patiekalą gaminant su aviena, prieš dedant mėsą į keptuvę nepamaišytų bent pusvalandį ar ilgiau pavirti ją greitpuodyje. 

Recepto šaltinis:
Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 183.

2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Apversti meduoliniai keksiukai su razinomis



Kad ir kaip gaila būtų, jau  ima po truputį rudenėti, o ruošiantis rudeniui siūlau išsikepti keksiukų, kuriuos jauku valgyti tuomet, kai už lango lietingas ir/ar žvarbokas oras. Tiesą sakant, jie visai tiktų ir kalėdiniam laikotarpiui, bet jeigu esate visokiausių meduolių gerbėja ar gerbėjas, švenčių galite ir nelaukti. Tarkime, amerikiečiai, šiuos keksiukus kepantys ištisus metus, yra įsitikinę, kad rudenį juos valgyti ypač gerai :) 

Šiandieniniai keksiukai yra ypatingi dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, žinoma, dėl turtingo skonio. Antra, tradiciškai jie patiekiami apversti ir nuglaistyti skystu, beveik permatomu glajumi. Teigiama, jog keksiukai apverčiami, kad į juos geriau įsigertų citrininis glaistas, bet labai gali būti, kad taip imta daryti tiesiog ieškant originalios saldumyno formos. Trečia, jie turi ypatingą vardą - tai Sailor Jack muffins (Jūreivio Džeko keksiukai) arba tiesiog Sailor Jacks (Jūreiviai Džekai). Šie kepinėliai netgi Amerikoje nėra tokie populiarūs ir visuotinai mėgiami kaip, pavyzdžiui, keksiukai su aguonomis. Jų gimimo vieta laikoma Oregono pakrantė, o bene labiausia jie siejami su istorine šeimynine kepykla Cannon Beach Bakery, kurią Conrad Christensen, imigrantas iš Danijos, įkūrė dar XX a. pradžioje. Panašu, jog dėl čia kepamų Sailor Jack keksiukų ir vietiniai žmonės, ir turistai lengvai kraustėsi iš proto, o kepykla, kaip ir galima tikėtis, niekam neišdavė ir iki šiol neišduoda receptūros paslapties. Konkuruojančios Šiaurės vakarų pakrantės kepyklos dėjo pastangas receptą atkurti, ir ėmė kepti savo Sailor Jack variantus. Dabar šių meduolinių keksiukų galima aptikti ne tiktai Oregono, bet ir Vašingtono ar Kalifornijos pakrančių kepyklėlėse; kai kas juos kepa ir kvadratėlių formos. Vis dėlto, vertinant Amerikos mastais, šis kepinys nėra labai paplitęs ir turi regioninio skanėsto statusą. 

Nuotrauka Kristinos

Dėl visų šių priežasčių aptikti patikimą Sailor Jack receptą nėra itin paprasta. Didžioji dauguma juos kepa pagal receptą, publikuotą knygoje King Arthur Flour Whole Grain Baking (2006), tik, žinoma, su įvairiausiais savais patobulinimais. Kadangi King Arthur Flour Company yra miltais prekiaujanti kompanija, ji vietoje 2 puodelių paprastų miltų siūlo naudoti 1 puodelį rupaus malimo kvietinių miltų ir po pusę puodelio avižinių miltų bei avižinių dribsnių. Tačiau taip greičiausia elgiamasi tik tam, kad būtų pareklamuoti atitinkami produktai. Aš - ir, kaip paaiškėjo, ne tiktai aš - patyriau, kad į keksiukus supylus porą puodelių paprastų kvietinių miltų, jie išeina kuo puikiausi. Vis dėlto, jeigu pasigendate įvairovės ir/ar stengiatės gyventi sveikuoliškai, galite dalį miltų keisti avižomis. Kiek rečiau internete galima rasti ir kitokių Sailor Jack receptūrų - pavyzdžiui, šią, siūlančią naudoti ne aliejų, o sviestą, grietinę ir kur kas didesnį prieskonių bei melasos kiekį. Vis dėlto aš rinkausi pirmąjį ir populiariausią variantą, nes pagal šį receptą gaminę žmonės tvirtino, kad keksiukai ne tikta gardūs, bet ir tokie patys, kaip ragauti Oregono pakrantėje. Ir iš tiesų, receptas labai vykęs.

Kadangi apie kitus ingredientus nėra ką daug kalbėti, tepridursiu, kad šiuos kepinėlius reikėtų brandinti, nes praėjus 1-2 paroms itin išryškėja visa prieskonių puokštė. Sakoma, kad keksiukai vadinami Sailor Jack, nes kadaise jūreivių žmonos juos kepdavusios ir dėdavusios vyrams į tolimas keliones jūra, ir kuo ilgiau keksiukai keliaudavo, tuo labiau gerėdavo jų skonis. Istorija graži, bet, man regis, mažai panaši į tiesą. Tačiau net jeigu ji sugalvota tik reklaminis tikslais, šie keksiukai vis tiek turi kažkokį romantišką prieskonį. Gardžių ir kvapnių akimirkų visiems, kurie susigundys jų išsikepti :)

Nuotrauka Kristinos


Sailor Jacks - apversti meduoliniai keksiukai su razinomis 

Gaminti keksiukus reikia pradėti iš vakaro. 

Ingredientai : (išeina apie 18 vidutinio dydžio keksiukų) 

½ puodelio* paprasto balto cukraus 
½ puodelio rudojo cukraus (aš naudojau Muscovado
1 a.š. druskos 
4 a.š. cinamono 
1 a.š. imbiero (aš smulkiai tarkavau šviežią imbiero šaknį)
1 a.š. smulkinto muskato riešuto 
½ a.š. grūstų gvazdikėlių 
1 puodelis vandens 
½ puodelio razinų 
2 v.š. melasos (ieškokite sveiko maisto parduotuvėse) 
2-2½ puodelio kvietinių miltų** 
1 a.š. sodos 
¾ a.š. kepimo miltelių 
½ puodelio neutralaus skonio ir kvapo aliejaus 
1 didelis kiaušinis 
Glaistui
1 puodelis cukraus pudros 
Citrinos sulčių 
Pieno 
  1. Į prikaistuvį suberkite baltą ir rudą cukrų, druską, cinamoną, imbierą, muskato riešutą ir gvazdikėlius. Viską gerai sumaišykite ir po truputį, vis pamaišydami, supilkite vandenį. Sudėkite nuplautas razinas ir melasą. Gautą mišinį užvirinkite, ant mažos ugnies pavirkite 5 minutes, nukaiskite ir uždengtą palikite pastovėti per naktį. Gautas mišinys turėtų būti tamsus, stipraus kvapo ir skonio, tirštokas. 
  2. Į dubenį suberkite persijotus miltus (iš pradžių tik 2 puodelius), į juos įmaišykite kepimo miltelius ir sodą. Supilkite lengvai paplaktą kiaušinį, aliejų ir iš vakaro paruoštą cukraus ir prieskonių mišinį. Viską gerai išmaišykite (kitaip negu kepant daugumą keksiukų, čia nereikia bijoti permaišymo). Tešla turėtų būti kaip vidutinio tirštumo grietinė - jeigu ji atrodo labai skysta, papildomai įmaišykite dar pusę puodelio miltų, antraip keksiukai prastai iškils. 
  3. Tešlą sukrėskite į paruoštas keksiukų formeles (aš naudojau metalinę 12-kos keksiukų formą, kurią ištepiau aliejumi, pabarsčiau miltais, o kiekvieno keksiuko dugną išklojau iškirptu kepimo popieriaus skridinėliu). Keksiukus kepkite 180ºC temperatūroje apie 20 min., arba kol jie gražiai pakils; stenkitės jų neperkepti, nes tuomet keksiukai gali būti sausi. 
  4. Keksiukus palikite formelėse apie 15 min., tuomet išimkite. Keksiukus apverskite ir sudėkite ant švaraus kepimo popieriaus lakšto. Kol keksiukai dar šiek tiek šilti, jų viršų ir šonus aptepkite skystoku glaistu, pagamintu iš cukraus pudros, citrinos sulčių ir pieno (aš sunaudojau maždaug pusės citrinos sultis ir pieno nepyliau, bet norintys saldesnio glaisto, gali naudoti apie 2 v.š. citrinos sulčių ir apie 3 v.š. pieno). Dalis glaisto turėtų susigerti, o likęs padengti keksiukus plonu, beveik permatomu cukraus sluoksneliu. Keksiukus sudėkite ant grotelių, kad galėtų nuvarvėti glaisto perteklius, o keksiukai iš visų pusių apdžiūtų. 
  5. Šių keksiukų skonis geriausia atsiskleidžia maždaug po 2 dienų, todėl prieš ragaujant reikėtų juos bent parą pabrandinti. Gardūs būna savaitę ir net ilgiau - jei tik sugeba tiek išlaukti :) Šiuos saldžius, turtingo skonio keksiukus siūlyčiau skanauti su kava. Greičiausia antro iš eilės nebesinorės, bet vieną suvalgysite su malonumu :)
* Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml. 
** Paprastus miltus galima keisti 1 puodeliu rupaus malimo kvietinių miltų + ½ puodelio avižinių miltų + ½ puodelio avižinių dribsnių (tikrų, ne greito paruošimo). Aš naudojai pusę kiekio 405D ir pusę kiekio 550D miltų.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čiačia ir čia.

2014 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

Šparaginių pupelių, bulvių ir rūkytos šoninės sriuba



Ne taip jau daug šalių savo nacionaliniu patiekalu laiko sriubą. Bet Liuksemburgas kaip tik iš tokių. Liuksemburgiečiai verda žaliųjų šparaginių pupelių ir bulvių sriubą su šonine (Bouneschlupp) ir kalba apie ją kaip apie didžiausią gardumyną. Tiesą sakant, taip ir yra - nepaisant trumpo ir visai neegzotiško ingredientų sąrašo. Tik, žinoma, tie ingredientai turi būti kaip įmanoma kokybiškesni. Todėl aš šią sriubą verdu antroje vasaros pusėje, kai nuosavame darže uždera šparaginės pupelės. Mačiau pastabą, kad Bouneschlupp - žieminė sriuba, bet turiu šiokių tokių abejonių, ar tai tiesa, nes šparaginių pupelių žiemą galima rasti nebent šaldytų daržovių skyriuje. Todėl, mano manymu, sriubą geriau virti rudeniop, kol šparaginės pupelės ir bulvės dar šviežios ir pilnos vitaminų.


Nuotrauka Kristinos

Šios sriubos variacijų nėra daug, nors ji verdama ne tiktai Liuksemburge, bet ir Vokietijoje (Saro krašte), Belgijoje (Arlono ir Gaume apylinkėse), Prancūzijoje (Lotaringijoje). Kai kas į sriubą siūlo papildomai įdėti kitų daržovių (morkų, poro, saliero, česnako), bet sriubos skonį jos menkai pakeičia. Pavyzdžiui, morka beveik visuomet dedama tik dėl spalvos, česnakas nebūtinas, jeigu jo dėta į dešrą ir t.t. Be abejo, pagražinti patiekalą labiausia stengiasi restoranų šefai, o namuose šią tradicinę sriubą žmonės verda paprasčiau, nesukdami sau galvos dėl spalvų gamos (žr., pavyzdžiui, čia). Man šparaginių pupelių sriuba puiki ir be autorinių patobulinimų, todėl jokių papildomų daržovių aš nededu (nors restorane, be abejo, neatsisakyčiau paragauti profesionalų kūrinių). Bet kokiu atveju, sriuboje turėtų vyrauti šparaginės pupelės: jų dedama maždaug dvigubai daugiau negu bulvių ir kitų daržovių. 

Pasirinktinas dalykas yra ir dešra: kitaip negu kiaulienos šoninė, ji nėra būtina. Tačiau jeigu radote gardžios šviežios, vytintos ar parūkytos dešros / dešrelių, jos tikrai nepamaišys, be to, padės pamėgti šią sriubą vaikams, bent jau maniškiui padėjo :) Tik, šiukštu, nedėkite į Bouneschlupp kokių nors pieniškų dešrelių, nes jos čia tikrai netiks. 

Dėl sriubos pagrindo: kadangi į sriubą dedama šoninės, o dažnai ir dešros, ją gana įprasta virti vandenyje. Bet man asmeniškai labiau patinka, kai ji verdama lengvame mėsos sultinyje, todėl jeigu turite kokių nors kiaulienos ar vištienos kaulelių, nepatingėkite išsivirti sultinio (galima ir iš vakaro), juolab, kad pati sriuba pagaminama greitai ir nekomplikuotai. Priklausomai nuo to, ar mėgstate skystesnes, ar tirštesnes sriubas, vandens ar sultinio kiekis, žinoma, gali įvairuoti. Maniškė sriuba buvo gana tiršta. Tirštinti miltais man jos nesinorėjo, nors kai kurie šefai tą siūlo daryti.

Verdant šią sriubą mane bene labiausia nustebino pasiūlymas ją gardinti ne tiktai crème fraîche, bet ir grietine - tai ne taip jau įprasta Vakarų Europos virtuvėse. Tačiau grietinė čia labai tinka - o ir Bouneschlupp iškart priartėja prie lietuvių virtuvės :)

Nuotrauka Kristinos 


Bouneschlupp - šparaginių pupelių, bulvių ir rūkytos šoninės sriuba 

Ingredientai : (maždaug 4 porcijoms)

1 svogūnas 
1-2 v.š. sviesto 
~ 2 l vandens, daržovių nuoviro arba naminio mėsos sultinio 
~100 g parūkytos šoninės 
500 g žalių šparaginių pupelių 
3-4 nemažos bulvės 
Nebūtinai: kiaulienos dešros/ dešrelių (pagal skonį) 
Druskos ir pipirų (pagal skonį) 
Grietinės (patiekiant) 
  1. Puode išlydykite sviestą ir sudėkite smulkintą svogūną. Troškinkite ant nedidelės ugnies, kol svogūnas šiek tiek suminkštės, bet neparus. 
  2. Supilkite vandenį, daržovių nuovirą arba sultinį. Užvirinkite ir sudėkite plonomis riekelėmis pjaustytą parūkytą šoninę. Pavirkite apie 15 min.
  3. Sudėkite nuvalytas ir norimo dydžio gabaliukais supjaustytas šparagines pupeles bei bulves ir, jeigu naudosite, dešrą. Sriubą vėl užvirinkite ir ant mažos ugnies pavirkite dar apie 20 min., arba kol mėsa ir daržovės bus norimo minkštumo. Baigiant virti, paragaukite, ar netrūksta druskos ir pagardinkite juodaisiais pipirais. 
  4. Patiekiant į stalą, sriubą pagardinkite grietine. 
Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Pourgouri - bulguro plovas su vermišeliais


Kipre mėgstamos ir bulvės, ir ryžiai, o vis dėlto šioje šalyje niekas negali nukonkuruoti tradicinio bulguro – skaldytų ir termiškai apdorotų kviečių kruopų. Sakoma, jog kipriečiai bulgurą valgo taip pat dažnai, kaip italai pastą. Bulguro plovas, Kipre vadinamas pourgouri, gali būti patiekiamas kaip savarankiškas vegetariškas patiekalas - jis valgomas su natūraliu jogurtu, fetos sūriu, šviežių daržovių salotomis, alyvuogėmis. Ir, žinoma, tai labai kiprietiškas garnyras prie mėsos ar žuvies patiekalų. 

Pourgouri gaminamas iš bulguro kruopų, į kurias dažniausia įmaišoma vermišelių. Jeigu jums pasiseks, kokioje nors rytietiškais produktais prekiaujančioje parduotuvėlėje galite aptikti bulguro su jau pakepintais, riešutinės spalvos vermišeliais. Aš tokį bulgurą prieš porą metų esu pirkusi Vilniuje, Ibrahim pasaže įsikūrusioje maisto prekių parduotuvėje. Jeigu negyvenate Vilniuje ir neturite daug progų jame lankytis, galbūt padėtų jų internetinė parduotuvė; o pagaliau pakepinti vermišelius ir įmaišyti juos į bulguro kruopas kuo puikiausia galima ir namuose - iš savo patirties sakau, kad skonio tai nepakeičia. Tik rinkitės kokybiškus, iš kietagrūdžių kviečių miltų pagamintus vermišelius, nes tie patys pigiausieji išteš anksčiau negu spėsite pagaminti plovą. Bulguro kruopų paprastai visuomet būna sveiko maisto parduotuvėse arba didžiųjų prekybos centrų sveiko maisto skyriuose.

Plovo skonis bene labiausia priklausys nuo skysčio, kurį naudosite kruopoms išvirti. Yra receptų, kurie siūlo bulgurą virti vandenyje arba sultinyje iš buljono kubelių. Vis dėlto nėra gardesnio plovo už tą, kuris pagamintas naudojant tikrą, kvapnų, namie išvirtą sultinį. Bulguro ir vandens/ sultinio proporcijos gali įvairuoti priklausomai nuo to, kokio kietumo kruopų norėsite - tradiciškai jos, kaip ir pasta, turėtų būti al dente, t.y. ne per minkštos. Dažniausia bulguro ir skysčio proporcija: 1:3, prie skysčių priskiriant ir trintus pomidorus arba pomidorų sultis. Svogūnai ir pomidorai yra įprasti bulguro plovo pagardai, bet kartais jie irgi pakeičiami kitais ingredientais: pavyzdžiui, plovas gali būti rūgštinamas ne pomidorais, o citrinos arba apelsino sultimis, kurios užspaudžiamos prieš pat patiekiant valgį į stalą. Tokiu atveju gaminant plovą 1 puodeliui kruopų reikėtų imti 3 puodelius vandens arba sultinio (arba vandens ir sultinio mišinio). Bulguro plovas tradiciškai gaminamas ant viryklės, bet kartais brinkinimo stadijoje aš jį dedu į orkaitę, ypač jeigu prieš tai ją naudojau, ir jos nereikia specialiai įkaitinti.

Nuotrauka Kristinos 

Pourgouri - bulguro plovas su vermišeliais

Ingredientai : (maždaug 6 porcijoms) 

4-5 puodeliai* vandens, daržovių nuoviro arba mėsos sultinio 
4-5 v.š. kukurūzų arba alyvuogių aliejaus 
2 vidutinio dydžio svogūnai 
1 puodelis vermišelių 
2 puodeliai bulguro kruopų 
3-5 pomidorai** 
Druskos ir pipirų pagal skonį
  1. Vandenį arba sultinį užvirinkite, sumažinkite ugnį ir palikite lėtai virti, kol prireiks. 
  2. Storadugniame puode įkaitinkite aliejų, jame pakepinkite susmulkintus svogūnus, kol taps permatomi. Tuomet sudėkite vermišelius (jeigu jie ilgi, sutrupinkite), išmaišykite, kad apsiveltų aliejumi, ir pakepinkite maždaug minutę, kol vermišeliai ims ruduoti. Sudėkite kiaurasamtyje po tekančiu vandeniu nuplautą bulgurą ir pomidorus, išmaišykite ir užpilkite 4 puodeliais verdančio vandens arba sultinio. Pagal skonį įdėkite druskos, pipirų ir išmaišykite dar kartą. Leiskite užvirti, sumažinkite ugnį ir virkite maždaug 10 minučių, arba tol, kol kruopos sugers visą skystį. 
  3. Jeigu kruopos jūsų skoniu labai kietos, plovą papildomai apšlakstykite verdančiu vandeniu (maždaug puse puodelio). Tuomet puodą su plovu sandariai uždenkite ir apie 15-20 min. palikite pastovėti, kad išbrinktų. Pagamintas plovas turėtų būti minkštas, bet neištežęs ir nesulipęs.
  4. Jeigu norite, prieš patiekdami plovą galite pabarstyti jį džiovintais raudonėliais, bet tai nėra būtinas priedas - dažniausia pourgouri į stalą tiekiamas nepuoštas.
* Šiame recepte puodelis atitinka 250 ml. 
** Pomidorų kiekis priklausys nuo jų dydžio: pomidorų reikėtų imti tiek, kad juos nulupus ir smulkiai supjausčius arba susmulkinus smulkintuvu, išeitų 2 puodeliai skystokos tyrės. Ne sezono metu geriau naudoti pomidorų sultis arba konservuotus pomidorus savo sultyse + 1 a.š. cukraus. 

Nuotrauka Lauros. Bulguro plovą pagardinti trintais džiovintais raudonėliais siūlo receptas iš Simply Cyprus knygos. 

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia: 
Simply Cyprus: 125 pages of Seasonal Cyprus Recipes, editor Tina Bessell, SSAFA15, p. 43. 
Ivy Liacopoulou, Mint, Cinnamon & Blossom Water: Flavours of Cyprus, Kopiaste!, 2010, p. 36.

2014 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

Ttavas - kiprietiškas ožkienos (avienos) troškinys


Stebėdama savo tinklaraščio lankytojų statistiką, atkreipiau dėmesį, jog čia užsuka nemažai ožkienos mėgėjų. Įtariu todėl, kad lietuviškame internete ožkienos receptų ne tiek jau daug, o manajame puslapyje keli yra. Kadangi branginu kiekvieną savo skaitytoją, šį įrašą nusprendžiau skirti būtent jiems. Taigi, dar vienas ožkienos paruošimo būdas - paprastas, bet pažadu, kad tikrai neprastas. Na, o neturintys ar nemėgstantys ožkienos, šį patiekalą gali gaminti su aviena.

Šiandieninis receptas atkeliavo iš Kipro - kaip žinia, kraštai, kur nėra begalinių ganyklų ir kur mėgstamas ožkos sūris, turi ir senas tradicijas, kaip paruošti ožkų mėsą. Mano ruoštas troškinys vadinasi ttavas. Originalus patiekalo pavadinimas tikrai rašomas su dviem t raidėmis; manoma, kad tokia kiprietiška tartis bei rašyba - senovės graikų palikimas (angliškai vienok neretai rašoma tiesiog tavas). Ttavas - tai kiprietiškas molinis puodas su dangčiu; kadangi jame nuo senų laikų buvo gaminamas ožkienos / avienos troškinys, jis irgi imtas vadinti ttavas. Tiesa, kai kas teigia, kad gaminant ttavas, puodas niekuomet neuždengiamas, nors ir turi dangtį. Bet aš, peržiūrėjus nemažą pluoštą ttavas receptų, pastebėjau, kad šiais laikais, kai troškinys nebepaliekamas daugybei valandų krosnyje, o gaminamas moderniose orkaitėse, dangtis vis dėlto dažniausia naudojamas. Tiesa, ttavas visuomet baigiamas troškinti atidengtas.

Ttavas tradiciškai gaminamas arba su aviena, arba su ožkiena. Ožkienos privalumas palyginti su aviena yra tas, kad troškinys būna ne toks riebus, bet ne mažiau sodraus skonio. Antrasis privalomas ingredientas - svogūnai. Jų dedama labai daug:  įprasta mėsos ir svogūnų proporcija yra 1:1, t.y. kilogramui mėsos imama ne mažiau negu kilogramas svogūnų. Tačiau neretai svogūnų dedama pusantro arba net dvigubai daugiau negu mėsos, t.y. proporcija 1:1,5 arba netgi 1:2. Trečiasis privalomas ingredientas - pomidorai. Jų irgi dedama maždaug tiek, kiek mėsos ir svogūnų, kartais - šiek tiek mažiau. Na, o svarbiausi ir nepakeičiami prieskoniai šiame patiekale - alyvuogių aliejus ir kuminas, suteikiantys ttavas troškiniui būdingą skonį ir kvapą. Taigi, mėsa, svogūnai, pomidorai, alyvuogių aliejus ir kuminas dedami į vieną troškinimo indą ir apie 4 val. viskas lėtai troškinama, kol mėsa ima tirpti burnoje, o svogūnai ir pomidorai tampa saldžiarūgščiu, tirštu, kreminės konsistencijos padažu, nuostabiai derančiu su stipraus skonio mėsa. 

Nuotrauka Kristinos

Be abejo, ttavas turi ne vieną variaciją. Kai kas į troškinį pila raudono vyno, nors jis čia nėra privalomas, kitaip negu ruošiant, pavyzdžiui, afelia - kiprietišką kiaulienos troškinį su kalendromis. Lauro lapai ir cinamonas irgi naudojami ne visada. Kadangi ttavas labai dažnai valgomas su bulvėmis, jos pjaustomos stambiomis skiltelėmis ir troškinamos drauge su mėsa. Taigi, galima rasti apibrėžimų, jog ttavas - tai ožkienos arba avienos troškinys su svogūnais, pomidorais ir bulvėmis. Bet iš tikrųjų bulvės čia nėra būtinos - pavyzdžiui, troškinį patiekiant su bulguro plovu (o tai kitas, taip pat tradicinis ttavas patiekimo būdas) bulvės į troškinį nededamos. Pagaliau egzistuoja ypatinga ttavas rūšis - ttavas lefkaritikos, kuomet į šį troškinį dedama ne tikti bulvių, bet ir ryžių. Lefkara kaime gaminamas troškinys grasus visame Kipre, ir , žinoma, šios vietovės gyventojai yra įsitikinę, kad jie vieninteliai moka gaminti tikrą ttavas :) Galų gale troškinio struktūra ir skonis priklausys ir nuo to, kaip smulkinsite mėsą bei daržoves: jeigu viską pjaustysite stambiai, pagamintas troškinys atrodys vienaip, jeigu smulkiai - kitaip; čia viskas priklauso nuo turimų produktų ir asmeninio skonio. 

Savo troškiniui aš rinkausi ožkieną, o kadangi tai buvo 2 nemaži mėsos gabalai su kaulu, gaminau ne kartą patikrintu būdu: pirmiausia juos sudėjau į greitpuodį, įpyliau apie 3 puodelius vandens, lengvai pasūdžiau ir gerą valandą paviriau - tol, kol mėsą galėjau lengvai atskirti nuo kaulo ir supjaustyti didokais gabaliukais (jeigu kam nors kiltų klausimų: ne, paprastame puode šis triukas nepavyktų, plačiau apie ožkienos draugystę su greitpuodžiu rašiau čia). Maždaug puodelį sultinio pasilikau bulguro plovui: beje, jis buvo ne tiktai įdomesnis garnyras už bulves, bet ir puikiai tiko prie ttavas. Likusį sultinį (irgi maždaug puodelį) supyliau į troškintuvą, į kurį sudėjau apvirtą mėsą, prieskonius, svogūnus ir pomidorus. Kol virė mėsa, svogūnus su alyvuogių aliejumi patroškinau keptuvėje, turėdama galvoje, jog troškinį su apvirta mėsa orkaitėje laikysiu ne 4, o tik 2 val.- 1 val. uždengtą, ir 1 val. atidengtą. Manasis troškinys buvo labai vykęs, nemanau, kad jis ženkliai skyrėsi nuo 4 valandas troškinto vien tiktai orkaitėje. 

Taigi, žinodami bendrąsias ttavas gaminimo taisykles, kiekvienas galite susikurti priimtiniausią troškinio variantą. O kol kas aš siūlau savąjį.

Nuotrauka Kristinos 


Ttavas - kiprietiškas ožkienos (avienos) troškinys

Ingredientai: (4-6 porcijoms) 

1 kg ožkienos arba avienos
1 kg svogūnų 
1 kg pomidorų 
Nebūtinai: 1 kg bulvių 
~150 ml alyvuogių aliejaus 
~ 1 a.š. grūstų kumino sėklų 
1-2 lauro lapai 
Žiupsnelis cinamono 
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį) 
Bulguro plovo (patiekiant, tik jeigu troškinį gaminote be bulvių)

  1. Gabaliukais pjaustytą mėsą*, susmulkintus svogūnus ir pomidorus (prieš tai nulupkite odelę), alyvuogių aliejų ir prieskonius dėkite į troškintuvą (geriausia molinį) su dangčiu. Jeigu planuojate troškinį valgyti su bulvėmis, jas stambiai supjaustykite ir taip pat sudėkite į troškintuvą. 
  2. Nelabai karštoje (apie 180-170ºC) orkaitėje ttavas 2 val. troškinkite uždengtą, ir dar apie 1-2 val. - atidengtą - tol, kol mėsa bus visiškai minkšta. Atidengtą troškinį retkarčiais pamaišykite, kad viršuje esanti mėsa neapdžiūtų, o troškinys sutirštėtų. Baigiant troškinti patikrinkite, ar netrūksta druskos ir pipirų. 
  3. Būtų puiku, jeigu pagamintą ir vėl uždengtą troškinį išjungtoje orkaitėje paliktumėte dar 1-2 val. susistovėti. Jeigu troškinį gaminote be bulvių, patiekite jį su bulguro plovu
* Jeigu turite tik ožkienos (avienos) su kaulu, patogu ją iš pradžių apvirti greitpuodyje, nuimti mėsą nuo kaulų ir troškiniui naudoti apvirtos mėsos gabaliukus bei šiek tiek koncentruoto ožkienos sultinio - žr. pastabas prieš receptą.

Recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia:
Simply Cyprus: 125 pages of Seasonal Cyprus Recipes, editor Tina Bessell, Cyprus: SSAFA125, 210, p. 42-43. 
Ivy Liacopoulou, Mint, Cinnamon & Blossom Water: Flavours of Cyprus, Kopiaste!, CreateSpace Independent Publishing Platform, 2010, p. 52.

2014 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Braziliškas pyragas "Skruzdėlynas"


Gamindama visuomet stengiuosi atsižvelgti į sezoniškumą, betgi yra dalykų, kurie vienodai geri ištisus metus. Toks yra bolo formigueiro - dar vienas tradicinis braziliškas pyrgas, populiarumu nenusileidžiantis morkų pyragui arba kukurūzų miltų keksui. Formigueiro portugališkai reiškia skruzdėlyną: tokias asociacijas brazilams kelia šokolado lašeliai, o ne aguonos, kaip įprasta mums. Deja, kai lauke toks karštis, šokoladas linkęs tirpti, todėl daugiau negu sudėtinga jį gražiai atpjauti, kad matytųsi visi šokolado "taškeliai". Skoniui tai, žinoma, nekenkia :) 

Nuotrauka Kristinos 

Apie šį pyragą nėra ką daug rašyti: jis išties labai purus, drėgnas, turtingo skonio, lengvai ir greitai pagaminamas, daugybę kartų keptas nedidelių šeimos švenčių arba draugų ap(si)lankymo proga. Gal vienintelė pastaba būtų susijusi su pyrago išėmimu iš formos: šis dažniau negu kiti kažkodėl nenori gražiai iškristi iš kekso formos, todėl ją labai gerai ištepkite sviestu. Na, o jeigu norite būti garantuoti, kad pyragas gražiai išsiims, kepkite jį paprastoje stačiakampėje skardelėje, išteptoje sviestu ir išklotoje kepimo popieriumi - brazilai dažnai taip ir daro. 

Nuotrauka Kristinos 

Ir dar keli žodžiai apie glaistą. Brazilai šį pyragą paprastai aplieja paprastučiu šokoladiniu glaistu (konkrečiai šiam pyragui buvo siūloma glaistą išvirti iš 2 v.š. kakavos, 4 v.š. cukraus, 1 v.š. sviesto ir 2 v.š. pieno). Tačiau toks glaistas paprastai būna skystas ir sunkiai stingsta, todėl, ruošdamasi keksą transportuoti, aš rinkausi kitą - iš senos kepinių knygos, laiko patikrintą ir itin vykusį. Tiesa, šis glaistas gaminamas su alkoholiu, todėl jeigu keksą kepsite vaikų šventei, jis netiks. Tokiu atveju geriau rinkitės skystesnį braziliškąjjį arba kokį kitą, savo mėgstamą. Beje, kepdami šį pyragą vaikams, brazilai kartais vietoj šokolado į tešlą įberia spalvotų pabarstukų ir iškepa spalvotą skruzdėlyną (port. bolo formigueiro colorido), bet, nepaisant spalvų vaivorykštės efekto, abejoju, kad jis būtų gardesnis už šokoladinį. 

Nuotrauka Kristinos 

Bolo formigueiro - pyragas su šokolado lašeliais

Ingredientai

3 kiaušiniai (atskirkite baltymus ir trynius) 
⅓ a.š. druskos 
240 g cukraus 
200 g kambario temperatūros sviesto (ir dar kepimo formai patepti) 
200 ml pieno 
300 g miltų (ir dar kepimo formai pabarstyti) 
1 v. š. kepimo miltelių 
6 v.š. mažų šokolado gabaliukų/ nuolaužų arba šokolado lašelių 
Šokoladiniam glajui
200 g cukraus pudros 
20 g kakavos miltelių 
70 g konjako (arba romo, brendžio ir pan.)
  1. Kiaušinių baltymus išplakite su druska ir atidėkite, kol prireiks. 
  2. Nemažame dubenyje išsukite trynius, cukrų ir sviestą, kol masė taps puri ir šiek tiek pabals. Per kelis kartus, vis išsukdami, supilkite pieną ir sudėkite persijotus miltus. Tuomet įmaišykite kepimo miltelius (jų tikrai reikia 1 valgomojo šaukšto!) ir šokolado lašelius, o pačioje pabaigoje - išplaktus kiaušinių baltymus. Pyrago masė turėtų būti gana tiršta. 
  3. Tešlą supilkite į gerai sviestu išteptą ir miltais pabarstytą kepimo formą. Jeigu naudojate ne kekso, o stačiakampę arba lygiakraštę apvalią kepimo formą (geriausia tiktų 24 cm skersmens), ją geriau iškloti kepimo popieriumi, nes pyragas ne visuomet lengvai išsiima. Kepkite iki 180ºC įkaitintoje orkaitėje apie 45 min. - 1 val., arba kol pyragas gražiai pakils, o į vidurį įsmeigtas medinis pagaliukas bus visiškai švarus. 
  4. Iškepusį pyragą apie 10-15 min. vėsinkite formoje, tuomet išimkite. Kai visiškai atvės, apliekite šokoladiniu glajumi. Glajui cukraus pudrą išsijokite, sumaišykite su kakavos milteliai ir, po truputį pildami konjaką, išsukite tirštoką, blizgų glaistą. Pilkite jį ant pyrago tuojau pat, nes glaistas greitai stingsta. 
  5. Sustingus glaistui, pyragą galima skanauti, bet geriau jį palaikyti kelias valandas, kad susistovėtų. Pyragas gardus būna keletą dienų, tik labai retai jas išlaukia :) 

Nuotrauka Kristinos 

Recepto šaltinis čia; glaisto receptas čia:
Elena Binkauskienė, Kepiniai, Vilnius: Mintis, 1970, p. 19.

2014 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

Aštri vištiena su žaliosiomis paprikomis


Ką žmonės valgo ten, kur nuolat tvyro karštis?.. Ne, ne tiktai ledus ir arbūzus :) Šiandieninis receptas tai patvirtina. Aš jį aptikau skaitydama apie šiaurės rytų Indiją, tiksliau, Meghalajos valstiją. Joje ne tik karšta, bet ir yra įsikūręs Čerapundžis - viena drėgniausių, o gal ir pati drėgniausia apgyvendinta vietovė pasaulyje. 

Meghalajoje, kaip ir galima tikėtis, gyvena keletas genčių, o šis konkretus receptas priskiriamas garo genčiai (autonimas a'chik, išvertus apytikriai kalvų žmonės). Garo genties žmonės mažai kuo panašūs į indus, gyvenančius, pavyzdžiui, Mumbajuje. Savo išvaizda, buities ir gyvenimo sankloda, kalba ir kt. jie artimesni Tibeto ir Mianmaro gyventojams. Meghalajos bei kitų šiaurės rytų Indijos valstijų virtuvė irgi gerokai skiriasi nuo likusios Indijos virtuvės. Teigiama, kad apie ją labai miglotą supratimą turi ne tiktai užsieniečiai, bet ir patys indai. Taigi, kas jai būdingiausia? Pirmiausia, dauguma šiame regione gyvenančių genčių, įkaitant garo, valgo ne tik daržoves, o ir beveik visą gyvulinį maistą - kiaulieną, ožkieną, antieną, vištieną, žuvis ir t.t. Antra, maisto gamyboje jie beveik visiškai nenaudoja aliejaus - jį pakeičia sviestas arba kiaulės taukai. Trečia, palyginti su likusia Indija, čia beveik nenaudojami prieskoniai: dažniausia apsiribojama aitriosiomis paprikomis, česnaku, imbieru ir ciberžole. Užtai kai kurios gentys (taip pat ir garo) kaip pagrindinį prieskonį naudoja pelenų šarmą (kalchi), dažniausia gaminamą iš bambukų arba bananų kamienų ir/ar džiovintų žievių. 

Indija, Meghalajos valstija 

Šiandieninis receptas, kurį aš pavadinau aštria vištiena su žaliosiomis paprikomis, vietinių vadinamas do'o kappa, yra tradicinis garo genties patiekalas. Jo gamyba labai paprasta - į prikaistuvį be jokių riebalų dedami vištienos gabaliukai, kurie užpilami tokiu pačiu kiekiu smulkintų aitriųjų žaliųjų paprikų, viskas pagardinama imbieru, druska bei šaukštu pelenų šarmo ir troškinama, kol mėsa bus minkšta. Troškinys valgomas su paprastais baltais ryžiais - vyresni žmonės jį kabina tiesiog rankomis, o jaunesni naudoja šaukštus ir šakutes (panašu, jog tai krikščionių misionierių nuopelnas - daugumą Meghalajos gyventojų jie ne tiktai atvertė į krikščionybę, bet ir išmokė naudotis stalo įrankiais).

Didžiajai daugumai europiečių ir amerikiečių mėsos ir aitriųjų paprikų proporcija 1:1 neskamba viliojančiai, todėl internete skelbiami receptai siūlo dėti aitriųjų paprikų pagal skonį. Tačiau į troškinį įdėjus vos vieną, dvi ar tris aitriąsias paprikas, atsiranda kita problema - troškinį tenka skiesti vandeniu, o jam nugaravus, beveik nelieka padažo. Ir atvirkščiai - įdėjus didelį kiekį smulkintų paprikų, mėsa troškinasi jų sultyse, o baigus gaminti patiekalą, lieka daug gardaus žalio padažo. Tada mano siūlomas kompromisas šioje vietoje toks pats, kaip ir gaminant žaliąjį čili troškinį: užuot pylus vandenį, nemažą dalį aitriųjų žaliųjų paprikų pakeisti saldžiosiomis, aitriųjų dedant tik tiek, kad patiekalas būtų jums priimtino aštrumo. Man, o ir kitiems šeimos nariams, toks paprikinis ir saikingai aštrus padažas labai patinka.

Nuotrauka Kristinos

Gaminant šį patiekalą, paprikų padažas dažniausia gardinamas imbieru, be to, papildomo skonio, kvapo ir blizgumo jam suteikia truputis riebalų iš vištienos odelės. Mat stipriai abejoju, kad Meghalajoje kas nors lupiotų vištienos odelę arba troškiniui naudotų vien vištienos krūtinėles; aš, gamindama šį patiekalą, dažniausia renkuosi vištienos šlauneles su odele. Na ir, žinoma, pelenų šarmas. Kadangi bambukai ir bananai mūsuose neauga, naudoju paprastą pelenų šarmą, kurį europiečiai nuo seno naudodavo - o kai kur ir tebenaudoja - kepiniams (kaip jį pasigaminti, rašiau čia; procesas greitas ir paprastas, ypač vasarą, kai lauke kepami kepsniai; aš šarmą paprastai gaminu iš beržo pelenų). Dar vienas momentas: sakoma, kad pelenų šarmą galima pakeisti paprasta valgomąja soda, o miestuose gyvenantys garo būtent taip ir daro. Aš esu išmėginusi šį troškinį ir su soda, bet turiu pasakyti, kad ji yra žymiai stipresnė negu pelenų šarmas, ir patiekalo skonis su soda buvo ne toks subtilus. Bet jeigu jau nuspręs naudoti sodą, jos dėkite ne šaukštą ir ne du, kaip rekomenduoja kai ne kurie receptai, o mažytį žiupsnelį ant peilio galo, antraip patiekalas taps nevalgomas. Ką šarmas (soda) duoda patiekalui? Cheminiu požiūriu neįsivaizduoju, o kalbant diletantiškai - tam tikrą savitą ir gana malonų prieskonį; be to, man susidaro įspūdis, kad šarmas čia veikia lyg skonio stipriklis. 

Neišsigąskite to pelenų šarmo - patiekalas išties vertas to, kad būtų išmėgintas. Ypač po truputį rudenėjant ir artėjant naujam paprikų derliui :)

Nuotrauka Kristinos


Do'o kappa - aštri vištiena su žaliosiomis paprikomis 

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

~ 800 g vištienos (aš naudoju vištų šlauneles su odele; kaulus išimu)
~ 600-800 g žaliųjų paprikų*
2 a.š. tarkuotos imbiero šaknies
1-2 v.š. pelenų šarmo (receptas čia) arba sodos ant peilio galiuko
Druskos (pagal skonį)
Ryžių (patiekiant)
  1. Vištieną sudėkite į gilią keptuvę ar prikaistuvį be riebalų. [Aš kartais sudedu vištienos gabaliukus odele žemyn į įkaitintą keptuvę ir, prieš dėdama paprikas, šiek tiek juos paskrudinu, kad būtų gražesnės spalvos - šis žingsnis netradicinis ir nebūtinas]. 
  2. Visas paprikas susmulkinkite (sumalkite), kad panašėtų į pastą - tam geriausia tiktų smulkintuvo indas. Suverskite jas į prikaistuvį su vištiena. Sudėkite imbierą, pasūdykite pagal skonį ir, uždengę dangtį, ant mažos ugnies troškinkite, kol vištiena bus visiškai minkšta. Pradėjus troškinti, atsiras nemažai paprikų ir mėsos sulčių bei šiek tiek riebalų nuo vištienos odelės - šio skysčio turėtų pakakti mėsai išsitroškinti. Jeigu jis visas nugaravo, o mėsa vis dar kietoka, įpilkite šlakelį vandens, bet būtų geriau, jeigu to neprireiktų. 
  3. Baigiant troškintis mėsai, supilkite pelenų šarmą (arba įdėkite mažą žiupsnelį sodos) ir pakaitinkite dar 5-10 min. Patikrinkite, ar netrūksta druskos ir nukaiskite. Patiekite kaip pagrindinį patiekalą su biriai virtais ryžiais.
* Tradiciškai naudojamos vien tik aitriosios žaliosios paprikos, bet mums, nepratusiems prie tokio aštraus maisto, geriau dalį jų keisti saldžiosiomis žaliosiomis paprikomis. Šįkart aš naudojau 5 dideles saldžiąsias paprikas ir 3 aitriąsias; viena jų buvo raudona, todėl padažas išėjo ne visiškai žalias, koks iš tiesų turėtų būti - užtai puošnesnis :) Troškinys buvo švelniai aštrus, jį nesiskųsdamas valgė ir vaikas. 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Doogh - mėtinis jogurto gėrimas



Išvažiuodama į pajūrį, Kauną palikau dūstantį nuo kaitros; kažkodėl įsivaizdavau, kad grįžusi rasiu malonią vėsą, ir mėtinio jogurto gėrimo receptas bus nebeaktualus. Viltys nepasiteisino, todėl receptą keliu čia. Šis gėrimas yra gera (ir sveika) alternatyva įvairioms saldžioms gaivoms, nes visi jo komponentai - natūralus jogurtas, vanduo, mėtos, agurkai ir žiupsnelis druskos - ne tik gerai vėsina, bet ir padeda atstatyti mineralų pusiausvyrą karščio nualintuose organizmuose.

Doogh (arba dough ir pan. - įvairiuose šaltiniuose rašyba gali skirtis), arba kaip aš pavadinau mėtinis jogurto gėrimas yra Viduriniųjų Rytų išradimas. Kas jau kas, o karščių kamuojami rytiečiai tikrai žino, kaip atsigaivinti. Šis gėrimas populiarus Afganistane, Irane, Irake, Armėnijoje, Sirijoje ir kitose šalyse - manoma, kad jis atsirado dar senovės Persijoje ir išplito į aplinkinius kraštus. Žinoma, kiekvienas regionas turi savo doogh variantą. Pavyzdžiui, Afganistane į jį mėgstama dėti smulkinto agurko, bet kitur tai nėra būtinas ingredientas. Kada geriamas doogh? Žinoma, stojus karščiams. Teigiama, kad valgio metu bene dažniausia šis gėrimas pasiūlomas prie įvairių kebabų (šašlykų) - akivaizdu, kad rytiečiai nėra įsigilinę į teorijas apie maisto derinimą :) Tinka doogh ir prie įvairių troškinių, bet yra viena sąlyga - pastarieji turi būti gaminami nenaudojant jogurto. Jeigu į pagrindinį patiekalą dedama jogurto, doogh į stalą paprastai neduodamas, jį pakeičiant kokia nors kitokia gaiva (pavyzdžiui, saldžiarūgščiu sekanjabin gėrimu).

Žolininkių susitikimas: Milnora Pšibišauskienė (dešinėje) ir Asta Plentaitė-Balčiūnienė (kairėje) pavasarėjančiuose mėtų laukuose. Milnorą ko gero galima pavadinti Lietuvos mėtų karaliene - jos aromatinių žolynų ekologiniame ūkyje auginamos keliolikos rūšių mėtos - obuolinės ir šokoladinės, bananinės ir odekoloninės, marokinės ir kininės - visų ir neišvardinsi (jeigu norite įsigyti įdomesnių mėtų arba jų daigų, žr. Milnoros kontaktus čia). Asta nuolat ieško natūralių būdų aromatizuoti savo verdamus muilus ir kitus kosmetikos gaminius. Nuotrauka Kristinos.

Priklausomai nuo jogurto ir mėtų rūšies, o taip pat ir nuo ingredientų proporcijų, gėrimas bus vis kitokio skonio. Bene labiausia įvairuoja jogurto ir vandens proporcija: nuo 1:2 iki 2:1, t.y. kartais vandens pilama dvigubai daugiau negu jogurto, kartais jogurto ir vandens imama po lygiai, o kartais jogurtas tik truputį atskiedžiamas vandeniu. Čia, regis, skonio reikalas. Vis dėlto reikėtų atsiminti, kad mėtinis jogurto gėrimas turėtų būti pakankamai skystas, kur kas skystesnis negu indų lassi. Paprastai mažesnį kiekį vandens pila tie, kurie gėrimą ruošiasi gerti su ledukais, nes ledukai doogh papildomai atskiedžia (tai, kaip nesunku atspėti, šiuolaikinis ir suvakarietintas šios gaivos variantas, kaip ir gazuoto vandens naudojimas vietoje paprasto). Žinoma, daug kas priklauso ir nuo jogurto rūšies. Man patinka šiek tiek rūgštesnis ir skystesnis jogurtas (tarkime, "Dobilo"), todėl jį stipriai skiesti nėra reikalo, jogurto ir vandens proporcija 1:1 man visai tinkama. Jeigu naudosite riebesnį ir tirštesnį jogurtą, ko gero norėsite jį atskiesti labiau - kaip tik tokį tirštą jogurtą (Lietuvoje vadinamą graikišku arba turkišku) dažniausia naudoja rytiečiai. 

Su šviežiomis mėtomis bent jau iš pradžių geriau nepersistengti - paprastai ąsočiui gaivos siūloma imti apie 2 v.š. (maždaug 12 lapelių) šviežių mėtų. Su laiku suprasite, koks mėtų kiekis jums priimtiniausias, be to, skirtingų rūšių mėtos yra skirtingo stiprumo, todėl eksperimentuokite. Kai kuriuose receptuose siūloma naudoti džiovintas mėtas, bet nemažai iš Viduriniųjų Rytų kilusių žmonių mano, kad džiovintos mėtos šiam gėrimui netinka, nes neturi vėsinančio efekto. Aš esu linkusi su jais sutikti, ypač kai vasarą nėra sunkumų prisiskinti/ įsigyti šviežių žolelių. 

Jeigu naudosite agurkus, pirmenybę reikėtų teikti vadinamiesiems persiškiems agurkams, t.y. ilgavaisiams agurkams plona lygia žievele. Jeigu naudosite trumpavaisius agurkus storesne žievele, juos geriau nulupti. Agurkų į gaivą nereikėtų dėti per daug - šiaip ar taip, čia gaiva, o ne sriuba :) Tas pats pasakytina apie druską - ji turėtų šiek tiek jaustis, bet neužgožti švelnaus, rūgštelėjančio gaivos skonio. 

Nuotrauka Kristinos



Doogh - mėtinis jogurto gėrimas 

Apie ingredientų proporcijas žr. pastabas aukščiau. 

Natūralaus jogurto 
Vandens 
Šviežių mėtų 
Nebūtinai: agurko (geriau ilgavaisio, lygia žievele) 
Druskos 
Nebūtinai: ledukų
  1. Jogurtą išplakite su vandeniu; iš pradžių į jogurtą įpilkite tik šiek tiek vandens (dvigubai mažiau negu turite jogurto). Jeigu gėrimas per tirštas, nuolat maišydami jį skieskite tol, kol gausite norimą konsistenciją; jogurto ir vandens proporcija gali būti 1:1, 1:1,5 ar 1:2 - priklausomai nuo jogurto rūšies ir jūsų skonio. Jeigu į gėrimą ruošiatės dėti ledukų, gėrimą geriau skiesti šiek tiek mažiau, kad vėliau jis per daug nepavandenytų. 
  2. Susmulkinkite mėtų lapelius, sutarkuokite arba smulkiai supjaustykite agurką; jeigu jo žievelė kieta, ją geriau nulupti. Mėtas ir agurką įmaišykite į jogurto gėrimą ir pagal skonį pasūdykite. Išmaišykite ir gerai atšaldykite. 
  3. Prieš patiekiant išmaišykite dar kartą ir supilkite į ąsotį. Jeigu norite, į gėrimą galima įdėti ledukų. 

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čiačiačia ir čia: 
Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 282.