Cidonijų ir sedulų kompotas

Ko gero daugmaž visos už mane vyresnės kartos supras, kodėl klausimas А компот?! (iš rusų k.: O kompotas?!) skamba juokingai. O gal kam nors ir nejuokingai, bet sovietmetį menantys žmonės vis tiek prisimins Operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius (rus. Операция "Ы" и другие приключения Шурика, 1965), juostą, iš kurios atkeliavo ši frazė. Ir atvirkščiai: jaunesnės už maniškę kartos, nebekalbančios rusiškai ir nesidominčios tarybiniu kinu, tik gūžtels pečiais. Jie žiūri filmus iš viso pasaulio, kiekvienas vis kitokius, nuo amerikietiškų situacijų komedijų iki japoniškų animė.

Na ir ačiū Dievui. Gerbti istoriją ir iš jos mokytis reikia, bet užstrigti istorijoje - didžiai pavojingas dalykas. Šiuo požiūriu iškalbingas tos pačios Rusijos pavyzdys. Nuolatinis žvalgymasis į praeitį, nostalgija carinės ir/ar sovietinės imperijos didybei (?), mėginimai atstatyti buvusią tvarką ir pastangos sugrąžinti tai, kas nesugrąžinama, atima energiją ir resursus, reikalingus ateičiai kurti. Tuščios iliuzijos, stagnacija, diktatūra ir tai, kas Rusijoje vadinama безнадёга (rus. apytikriai - beviltiškumas, desperacija) - štai daugmaž ir visi dividendai už nemokšišką elgesį su istorija. Bene įžvalgiausiai apie šią problemą savo laidose kalba Aleksandras Nevzorovas, kurio verta paklausyti bent jau dėl elegantiško, rafinuoto stiliaus, tokio reto šiuolaikiniame politologiniame diskurse, o ir viešajame diskurse apskritai. Ir taip, aš žinau, kad su minėtuoju Rusijos žurnalistu Lietuva turi didelių sąskaitų. Bet, mano nuomone, pagarbos verti ne tiktai žmonės, kurie neklysta (jeigu tokių iš viso yra), o ir žmonės, kurie savo kaidas pripažįsta ir stengiasi jas ištaisyti. Aš asmeniškai šiandieniniam Aleksandrui Nevzorovui pretenzijų neturiu; (savi)ironiškas, (savi)kritiškas, bandymų ir klaidų metodu karčios patirties ir išminties įgijęs vyras mažai kuo primena anuometinį arogantišką, paiką jaunuolį. Na, nebent savo įžūlia drąsa. Dėl praeities, regis, jį gerokai graužia sąžinė, ir gyventi su šia našta "visuomenės anatomui" teks iki pat pabaigos. Neapsimesiu dėl to stipriai jį užjaučianti - juk jis pats nusprendė gyvenimo pamokas pirkti brangiai, nė nesiderėdamas dėl kainos. Vis dėlto neįmanoma paneigti, kad Aleksandro Nevzorovo biografijoje netrūksta faustiško dramatizmo, ir gąsdinančio, ir intriguojančio ir netgi savaip žavingo.

Nuotrauka Kristinos

Ak, tiesa, kompotas, ne bet koks, o naminis. Jis iš mūsų sandėliukų ir valgiaraščių nyksta pakankamai sparčiai, kaip ir daugelis dalykų, susijusių su sovietmečio era. Vienok kompotų atveju nedrįsčiau tvirtinti, jog tai vienareikšmiškas gėris. Mat naminių gėrimų vietą užima pirktiniai, kuriuose cukraus ir/ar kitokių saldiklių nė kiek ne mažiau, tačiau papildomai dar dedama ir įvairių dažiklių, skonio stipriklių, konservantų ir t.t. Tuo tarpu naminių kompotų saldumą galima reguliuoti savo nuožiūra, o norimą spalvą ir skonį išgauti pavyksta, naudojant tik natūralius ingredientus.

Klasikinis abchaziškas cidonijų ir sedulų kompotas - puikus pavyzdys, jog ne visas naminių atsargų ruošimo tradicijas verta pamiršti. Kaip jau minėjau įraše feichojų kompotas, abchazai verda daug, mūsų akimis žiūrint, gana egzotiškų, bet išties gardžių kompotų. Tikrai verda, o ne tiktai rašo apie tai senose knygose. Aš seku vieną kitą moterų (paprastų šeimininkių, rūpesčiuose paskendusių mamų ir žmonų, o ne madingų influencerių), gyvenančių Abchazijoje, videodienoraštį, kad daugmaž įsivaizduočiau, kaip tuose kraštuose teka įprastinis gyvenimas, ir kaip atrodo tenykščių žmonių kasdieninis stalas. Tai štai, naminiai kompotai, uogienės, daržovių konservai ir pan. ten užima garbingą vietą net ir šiais laikais. Kai pagalvoji - kodėl neturėtų? Kai soduose vaismedžių šakos lūžta nuo gardžiausių vaisių, jie taip ir prašosi į stiklainius ir stiklainiukus.

Notrauka Kristinos

Šioje vietoje prisipažinsiu, jog mano šeima dažniau už bet kokias gaivas geria paprasčiausią vandenį, todėl kompotų aš pati irgi verdu nedaug. Vis dėlto kelis 2 l talpos stiklainius, skirtus šiam tikslui, turiu. Pernai pirmąkart juos panaudojau cidonijų ir sedulų kompotui, tad šį rudenį jau galiu pasidalinti savo nuomone apie šį gėrmą. Juo labiau, kad rudeniop daug mano skaitytojų ieško informacijos, ką nuveikti su sedulomis ir cidonijomis. Lietuvoje šie vaisiai vis dažniau auginami sodininkų mėgėjų sklypuose, tačiau mes negalime pasigirti senomis ir tvirtomis jų panaudojimo tradicijomis. Tad verta žvilgtelėti į kulinarinę patirtį tautų, kurios tokias tradicijas turi, ar ne?

Nuotrauka Kristinos

Ir cidonijos, ir sedulos - tokie vaisiai, kuriuos valgyti tiesiai nuo medžių, termiškai neapdorotus, nelabai gera mintis. Mat ir vieni, ir kiti yra gana rūgštūs, o, kalbant apie kai kurias veisles, gal net aitroki. Užtai kompotas iš jų išeina kone pranbangus - maloniai saldžiarūgštis, intensyvios rausvos spalvos, kvapnus. Čia tas pats atvejis, kaip su anglišku juodųjų serbentų džinu: atrodytų, nejaugi, sumaišiu du ne pačius patraukliausius ingredientus, gali išeiti kažkas gero? O pasirodo, net labai gali! Yra ir dar vienas panašumas: norint, kad gėrimo skonis atsiskleistų visu gerumu, reikia laiko. Iš pradžių atrodo, jog niekas nevyksta: į viršų iškilusios cidonijos plūduriuoja sau, o ant dugno nusėdusios sedulos guli sau. Na, o po keleto savaičių (ar dar geriau - po 2-3 mėnesių) gėrimas įgauna savo tikrąją spalvą ir skonį. Jeigu jis pasirodytų pernelyg intensyvus, kompotą visada galima atskiesti stalo vadeniu, o gal į stiklinę ar ąsotį įmesti ledukų. Ir dar. Savo syvus gėrimui atidavusios cidonijos negardžios, o štai sedulos - visai kas kita. Švelniai saldžiarūgštės uogos priemena vaisius iš tų senamadiškų kompotų, kuriuos virdavo mūsų močiutės ir mamos, tad išdrįskite jų bent paragauti. Mes, atvirai pasakius, suvalgome visas sedulas iš kompoto.

Na ką gi, tikiuosi, šiandieninis įrašas bus naudingas tiems mano skaitytojams, kurie naminių kompotų dar nenurašė į nuostolius. Gražių ir saulėtų dienų visiems, ir sėkmės kūrybiškai sunaudojant šio rudens derlių :)

Ką tik išvirtas cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos

Компот из айвы и кизила - cidonijų ir sedulų kompotas

Ingredientai: (išeis 4 l kompoto)

400 g cidonijų (be sėklalizdžių, supjaustytų skiltelėmis)

400 g sedulų

400 g cukraus

4 l vandens

1. Paruoštas cidonijų skilteles ir sedulas maždaug po lygiai paskirstykite į švarius stiklainius.
2. Vandenį užvirinkite, sudėkite cukrų ir virkite 5 min. Gautu sirupu užpilkite vaisius stiklainiuose, pridenkite dangteliais ir palikite maždaug parai. Greičiausiai liks šiek tiek nepanaudoto sirupo - jo neišpilkite, o atidėkite, kol prireiks.
3. Kitą dieną nuo vaisių nupilkite skystį į prikaisatuvį su nepanaudoto sirupo likučiais. Užvirkite ir pavirkite dar apie 10-15 min.* Tuojau pat vėl supilkite ant vaisių ir šįkart gerai užsukite dangtelius.
4. Apvertę stiklainius, kompotą atvėsinkite, tuomet išneškite į sandėliuką. Laikykite mėnesį ar ilgiau, kol kompotas įgaus rožinę spalvą, o visi vaisiai nusileis ant stiklainių dugno.**
5. Jeigu reikia, patiekdami kompotą atskieskite šaltu vandeniu ir/ar pagardinkite ledukais.

* Originalus receptas rekomenduoja nupiltą sirupą virti labai ilgai, 30-40 min. Tai reiškia, kad sirupas išeis labai koncentruotas, o kompotas - labai saldus. Aš sirupą verdu trumpiau, o vėliau atitinkamai ir skiedžiu mažiau. Be to, trumpiau verdamas sirupas ne taip stipriai nugaruoja, vadinasi, netenka rūpintis, jog antrą kartą supylus skystį ant vaisių, stiklainiai bus nepilni.

** Greitam naudojimui cidonijų ir sedulų kompotą galima ruošti paprasčiau: iš pradžių išvirti vandens ir cukraus sirupą (5-10 min.), tada į jį sudėti paruoštus vaisius, pavirti dar apie 15 min., nukaisti ir atvėsinti. Tokį kompotą galima gerti jau po keleto valandų. Greituoju būdu išsivirti kompoto verta, jeigu norite įsitikinti, ar cidonijų ir sedulų derinys jums priimtinas. Tik tada, jei lūkesčiai pasiteisins, ruoškite didesnį kiekį atsargų žiemai.

Maždaug mėnesį pastovėjęs cidonijų ir sedulų kompotas. Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 72.

Grietininis žemuogių desertas

Anot legendos, mūsų laikų pradžioje, kuomet visoms tautoms buvo dalijamos žemės, pats paskutinis, gerokai pasivėlinęs, pas Dievą atėjo abchazas. Viešpats pasiteiravo, kodėl gi abchazas nepasirodė tada, kai jam buvo liepta? Žmogus pasiteisino, jog jo namus netikėtai užgriuvo svečiai, o svečių, kaip žinia, jokiais būdais negalima palikti vienų, be dėmesio ir rūpesčio! Atsileido Dievo širdis, ir paskyrė jis abchazui nedideį žemės lopinėlį su sąlyga, jog Abchazija visuomet bus pats svetingiausias ir vaišingiausias kraštas pasaulyje.

Nuotrauka Kristinos

Puiki abchazų legenda, ar ne? Aš niekuomet nebuvau Abchazijoje, bet neabejoju, jog žmonės ten itin svetingi. Tačiau, susidūrus su abchazų folkloru, mane visuomet stebina dar vienas dalykas: didžiulis kontrastas tarp to, su kokia pagarba čia kalbama apie svečius, ir to, kaip atsainiai žiūrima į namiškius, ypač moteris. Kažkada, rašydama apie Virtus moliūgus abchaziškai, pasakojau savo įspūdžius apie abchazų liaudies pasakas, į kurias pažvelgiau suaugusio žmogaus žvilgsniu. Sprendžiant iš šių tekstų, senovėje šeimyninis kalniečių gyvenimas buvo mažų mažiausiai nepavydėtinas.

Na, bet nuojauta man sako, jog dabar padėtis tuose kraštuose kur kas geresnė. Bent jau Užkaukazėje, nes Šiaurės Kaukaze (pavyzdžiui, Dagestane) iki šiol pakankamai įprasta sutuoktiniams vienas kitą pirmą kartą pamatyti tiktai vestuvių dieną. Sutartinės santuokos ne taip jau dažnai tampa laimingo gyvenimo laidu, o dar turint galvoje tarp kalniečių gają nuomonę, jog vyrams dirbti ūkio ir buities darbus - kone gėdingas dalykas, situacija ir visai susikomplikuoja. Mat senais laikais, kai nuolatos vykdavo karai, į vyrus šeimoje būdavo žiūrima kaip į mirtininkus: juk išjoję jie žus jei ne šiandien, tai rytoj, palydės galvas jei ne gindami savo kaimą, tai puldami kaimyninį. Atokvėpio valandėlėmis, kai džigitai užsukdavo į namus, motinos, seserys ir žmonos apie juos vaikščiodavo ant pirštų galų, nes bet kuris susitikimas galėjo būti paskutinis. Neretai taip ir nutikdavo - Kaukaze didžiulis procentas vyrų mirdavo labai jauni. Nūnai gyvenimas stabilizavosi, vietinės reikšmės plėšikavimai ir susirėmimai tapo nebeaktualūs, tačiau didelė dalis Šiaurės Kaukazo vyrų nė neketina atsisakyti privilegijuoto statuso. Dažnai dienų dienomis jie nenusistveria jokio darbo, užtai su pasimėgavimu engia ir uja žmonas, kurios net taikos metais esą vienos pačios privalo rūpintis ūkiu, namais, vaikais ir, žinoma, sutuoktiniu. Kitaip tariant, šis regionas susiduria su didžiulėmis socialinėmis problemomis ir niekaip nenori susitaikyti su mintimi, jog už lango - jau XXI amžius. Jeigu ką, apie tai yra sukurtas ne vienas dokumentinis filmas (pavyzdžiui, They also had dreams. Dagestan Woman tell about their lives / Они тоже мечтали. Истории дагестанских женщин (2019)), tad aš čia dėstau anaiptol ne savo fantazijas.

Nuotrauka Kristinos

Kuomet Violetos Rudat-Avidzbos knygoje 100 секретов долголетия. Кухня Абхазии (2006) pirmą kartą pamačiau šį žemuogių deserto receptą, pavadintą Земляника и орехи в сметане (liet. Žemuogės ir riešutai grietinėje), man labiausiai patiko įvadas į jį :) Autorė pasakoja, jog kartą, dar būdama jaunamarte, sumanė nustebinti savo vyrą: ankstų sekmadienio rytą, nusipirkusi turguje žemuogių, pagamino neįmantrų desertą. Uogų kvapas, anot jos, buvo toks svaigus, jog vyras, didelis mėgėjas pamiegoti, beregint išsirito iš lovos. "[Desertas vyrui] taip patiko, kad net praėjus 19 bendro gyvenimo metų, jis vis prisimena aną rytą, o aš šį "kulinarinį malonumą" jam kartkartėmis padovanoju ir Berlyne," - rašo Violeta Rudat-Avidzba. Man, savo ruožtu, recepto priešistorė suteikia optimizmo, kad šiais laikais yra daug Užkaukazės moterų, kurios laimingai gyvena ir vargo nemato :) Tiesa, pravartu atsiminti, jog knygos autorė, nors ir abchazų kilmės, su savo šeima įsikūrė ne gimtinėje, o Vakarų Europoje.

Nežinau, ar šiandieninis receptas - autorinis kūrinys, padiktuotas Violetos Rudat-Avidzbos fantazijos, ar tai tradicinis būdas patiekti žemuoges Abchazijoje - na, panašiai kaip Lietuvoje nuo seno patiekiama žemuogių sriuba su pienu ir/ar grietinėle. Kaip ten bebūtų, visi deserto ingredientai - uogos, graikiniai riešutai, medus, grietinė - būdingi abchazų virtuvei. Ir jų derinys iš tikrųjų gardus :)

Kelios pastabos apie uogas. Be abejo, miško žemuogės nepmainomos, nes būtent jų aromatas pats stipriausias ir maloniausias. Tačiau iš savo patirties sakau - sodo žemuogės šiam desertui irgi kuo puikiausiai tiks. Aš naudojau raudonas ir geltonas kažkokios senamadiškos veislės uogas, sultingas ir saldžias, - ačiū pusseserei Vilmai, kuri pasidalino palaipomis! Remontantinės sodo žemuogės dera kone iki šalnų, jas valgyti galima visą vasarą - tad, tikiuosi, receptu dar turėsite progos pasinaudoti :) O štai jeigu kartais atsidurtumėte Abchazijoje, būkite budrūs - pasirodo, ten laukinėje gamtoje auga ne tiktai žemuogės, o ir indinės žemuogenės (lot. potentilla indica), populiariai vadinamos "gyvatės uogomis". Išoriškai ir šių augalų lapai, ir uogos labai primena žemuoges, todėl pasitaiko, jog turistai prisirenka tokių "apsimetėlių", o paskui piktinasi, jog Abchzijoje auga tokios neskanios, beskonės ir bekvapės žemuogės. Bet iš tikrųjų indinių žemuogenių, anot abchazų, geriau nevalgyti dėl kitos priežasties - jose yra silpnai nuodingų junginių. Suvalgius keletą uogų, gyvybei pavojaus nebus, bet, kaip tvirtina Užkaukazės gyventojai, nuo didesnio indinių žemuogenių kiekio galite kaip reikiant subloguoti. Lietuviai indines žemuogenes kartais augina gėlynuose ir tikina, jog jų uogos neskanios, bet sveikatai netgi naudingos, esą todėl, kad jose labai mažai cukraus. Hmmm... Spręskite patys, turėti su indinėmis žemuogenėmis reikalų, ar ne. O šiam desertui rinkitės žemuoges paprastąsias, nesvarbu, miško ar daržo, nesvarbu, Lietuvoje, Abchazijoje ar kokiame kitame pasaulio kampelyje.

Nuotrauka Kristinos

Grietininis žemuogių desertas

Ingredientai: (2 nedidelėms porcijoms)

100 g žemuogių

1 v. š. cukraus*

50 g išgliaudytų graikinių riešutų

200 g grietinės**

2 v. š. medaus (geriau skysto)

1. Žemuoges perrinkite, suberkite į rėtį, perplaukite šaltu tekančiu vandeniu ir palikite, kad gerai nulašėtų ir apdžiūtų. Jeigu norite, suberkite į dubenį ir, pabarstę cukrumi, palikite keletui minučių.
2. Jeigu reikia, išgliaudykite graikinius riešutus. Jų branduolius rupiai supjaustykite.
3. Grietinę ir medų gerai išmaišykite. Jeigu medus sukietėjęs, jį šiek tiek pašildykite, kad suminkštėtų.
4. Į medumi pasaldintą grietinę sudėkite riešutus ir didžiąją dalį žemuogių; šiek tiek uogų atidėkite papuošimui. Atsargiai išmaišę, desertą sudėkite į serviravimo indelius.
5. Desertą papuoškite atidėtomis žemuogėmis ir tuojau pat patiekite.

* Man cukraus berti ant uogų nesinorėjo ir nereikėjo, nes medumi pasaldinta grietinė buvo pakankamai saldi. Tiesą sakant, šaukštas šaukštui nelygu, todėl saldindami grietinę ragaukite - galbūt jūsų skoniui užteks vieno ar pusantro šaukšto medaus.

** Šiam desertui galite naudoti liesą grietinę; ji netirpi, todėl desertas atrodys tirštesnis. Aš naudojau riebią ir tirpią grietinę, bet tik todėl, kad man patinka jos natūralus skonis.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Виолетта Рудат-Авидзба, 100 секретов долголетия. Кухня Абхазии, Москва: Олма Медиа Групп, 2006, с. 159.

Abchaziškos meškinių česnakų salotos

Ką tik pasitikrinau: šiame tinklaraštyje apie meškinius česnakus pirmąkart rašiau lygiai prieš ketverius metus. Įrašas, pavadintas Meškinių česnakų ir kiaušinių salotos, iki šiol labai populiarus, o tai reiškia, jog bus ne pro šalį papasakoti apie dar vieną būdą paruošti šias pavasarines gėrybes. Tiesa, abchaziškos meškinių česnakų salotos - ne tiek savarankiškas valgis, kiek garnyras prie mėsos, ypač keptos ant žarijų. Na, pavyzdžiui, šašlykų. Nuotraukose matomas salotas mes valgėmė su gruziniškais abchazura kotletais ir, galiu pasakyti, jog tai buvo vienas geriausių garnyrų, kuriuos esu derinusi su tokio tipo patiekalais.

Nuotrauka Kristinos

Kitaip negu termiškai apdorotiems meškiniams česnakams gruziniškai, kuriems idealiu atveju reikėtų kuo jaunesnių, vos iš žemės išlindusių lapelių, abchaziškoms salotoms geriausia naudoti didelius, plačius meškinių česnakų lapus. Primenu, jog prieš porą metų meškiniai česnakai buvo išbraukti iš Lietuvos Raudonosios knygos, tad dabar jų miškuose legaliai prisirinkti gali netgi tie, kurie neturi nuosavo daržo. Tai neturėtų būti sudėtinga, nes aptikę šių augalų augimvietę, pamatysite, jog tanki meškinių česnakų jūra plyti kiek užmato akys. Žinoma, tai nereiškia, jog galima pamesti galvą - leidimo rinkti vienus ar kitus augalus nederėtų painioti su leidimu siaubti gamtą :)

Meškinių česnakų augimvietė miške. Nuotrauka Kristinos

Meškiniai česnakai auga mišriuose drėgnuose miškuose. Tačiau jeigu jūsų visai nevilioja mintis vaikštinėti po laukiniškus šabakšynus, meškinių česnakų įsigykite, pavyzdžiui, vietiniame turgelyje. O paskui vis tiek išsiruoškite į užmiestį ir pavaikštinėkite bent jau patogiai įrengtais pažintiniais takais. Laimei, Lietuvoje jų tikrai nemažai. Mes šį pavasarį pagaliau aplankėme Dubravos pažintinį taką, kad pasigėrėtume žydinčiais švyliais. Sakykite ką norite, bet drėgni miškai ir pelkės turi savo žavesio! Ir išvis, bet kokie pasivaikščiojimai gamtoje atgaivina širdį - be to, niekada neišeina iš mados :)

Nuotrauka Šarūno

Beje, aplankyti Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinį taką man jau kažin kada rekomendavo šio tinklaraščio skaitytoja Julija, o mano draugė Jurga sekė ir pranešė, kada pelkė pasipuoš baltais žiedais. Ačiū, merginos!

Nuotrauka Šarūno

Na, o vyrui ačiū už nuotraukas, nes aš savo fotoaparato tądien nepasiėmiau :)

Nuotrauka Šarūno

Betgi grįžkime prie meškinių česnakų. Tiesą sakant, net nežinau, ar šį jų paruošimo būdą galima vadinti "tikru" receptu. Perskaičiusi salotų aprašymą pirmą kartą, pagalvojau: kažkokia nesąmonė! Štai kaip atrodo originalios instrukcijos, apie kurių patrauklumą spręskite patys:

Meškinių česnakų salotos su actu

100 g meškinių česnakų, po 5-6 šakeles petražolių ir krapų, druskos ir acto pagal skonį.

Meškinius česnakus perrinkti, nuplauti, smuliai supjaustyti, sudėti į salotinę ir pagardinti smulkintais žalumynais, actu ir druska.

Taigi čia net aliejaus nėra! - galvojau pati sau, ir man visai neatrodė gera idėja meškinius česnakus ruošti taip, kaip siūlė mano senoji knyga, skirta abchazų virtuvei. O paskui už akių užkliuvo internetiniai įrašai - žmonės, kad ir kaip keista būtų, salotas gyrė. Tiek jau to, nusprendžiau, surizikuosiu, o jeigu bus negardu, galėsiu papildomai užpilti kokio kitokio padažo ir/ar įmaišyti daugiau daržovių.

Tai štai, paaiškėjo, kad šioms salotos iš tikrųjų nereikia jokių papildomų ingredientų. Subtili meškinių česnakų aitra, lengvas sūrumas ir acto rūgštelė sukuria bendrą harmoningą (ir - kas galėtų pagalvoti - netgi kiek netikėtą!) skonį. Sakyčiau, salotos kiek priemena kai kada prie šašlykų tiekiamus marinuotus svogūnus, tik yra švelnesnės, žalios ir labai pavasariškos. Taigi, neapsigaukite, kaip kadaise apsigavau aš. Jeigu marinuoti svogūnai - mėgstamas jūsų garnyras prie šašlykų, abchaziškos meškinių česnakų salotos nuvilti neturėtų :) 

Nuotrauka Kristinos

Салат из черемши с уксусом* - abchaziškos meškinių česnakų salotos

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 200 g meškinių česnakų lapų

3-4 v.š. smulkintų petražolių

3-4 v.š. smulkintų krapų

Padažui:

2-3 v.š. šalto virinto vandens

½ a.š. druskos

2-4 v.š. acto

1. Meškinių česnakų lapus perrinkite, nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite plonais rėželiais. Sumaišykite su prieskoninėmis žolelėmis.
2. Druską ištirpinkite vandenyje. Padažą pagal skonį parūgštinkite; tikslus acto kiekis priklausys nuo jo stiprumo ir jūsų skonio.
3. Gautu padažu apšlakstykite salotas ir gerai jas išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai parūgštinkite ir/ar pasūdykite. Palikite 5-10 min., kad susistovėtų, tada dar kartą išmaišykite.
4. Salotas sudėkite į serviravimo indą. Jeigu norite, papuoškite meškinių česnakų lapais ir/ar žiedais. Patiekite kaip garnyrą prie keptos mėsos; salotos ypač tiks prie šašlykų ar kitokių ant žarijų paruoštų patiekalų.

* Pasirodė, kad surasti abchazišką šių salotų pavadinimą - užduotis ne iš lengvųjų. Tačiau čia aptikau botanikos vadovėlį abchazų kalba :) Jame teigiama, kad meškinius česnakus abchazai vadina асысқьы́р.

** Originaliame recepte apie vandenį nieko nesakoma, bet aš patyriau, jog duska (ypač rupi) žymiai geriau pasiskirsto, prieš tai ją ištirpinus. Taigi, man patogiau iš pradžių nedideliame indelyje pasigaminti salotų pagardą, ir tik tada juo apšlakstyti salotas. Šį patarimą esu mačiusi kažkurioje gruzinų virtuvei skirtoje knygoje (ar internetiniame puslapyje?), taigi, per daug tradiciniam receptui ko gero nenusižengiu.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 20.

Čachochbili - viščiukas pomidorų padaže

2020-ųjų pradžioje atrodė, jog juos bus galima pavadinti chaoso metais pirmiausiai dėl pandemijos sukeltos sumaišties. O tada užvirė ir suputojo tokios politinės aistros, kokių pasaulis jau seniai nebuvo matęs. Net JAV, iki šiol ne be pagrindo laikyta nepajudinamu demokratijos bastionu, atsidūrė kažkokioje keistoje situacijoje. Galima suprasti Donaldą Trampą, anot jo kolegos iš Minsko, įsitvėrusį į valdžios krėslą pamėlusiais pirštais. O kas jam belieka, kai už Baltųjų rūmų sienų laukia kreditoriai ir kiti "blogi žmonės", nesumokėti milijoniniai mokesčiai, ant plauko kabantis verslas ir braškanti santuoka? Deja, gelbėdamas savo kailį ir ambicijas, jis ne tik skaido visuomenę, bet ir nesidrovi beatodairiškai klibinti šalies pamatų, pirmiausia - pasitikėjimo svarbiausiomis valstybės institucijomis. Dar prieš rinkimus pradėjęs svaidytis kaltinimais, bet taip ir nesurinkęs svaresnių įrodymų dėl neva tai beprecedenčio rinkimų klastojimo, šis politikas, regis, vadovaujasi taisykle geriausia gynyba - puolimas ir ne per daug suka galvą dėl valstybės gerovės. Ką gi, netolima ateitis parodys ar JAV, tiek metų vaidinusi arbitrės vaidmenį kitose šalyse, sugebės apginti savo pačios demokratiją ir propaguotąsias vertybes.

Šiapus Atlanto rinkimų falsifikavimo faktai - kaip ant delno, bet padėtis nuo to nė kiek ne geresnė. Jei įvykiai Rusijoje nieko nebestebina, o Baltarusijoje - stebina nebent savo žiaurumu, tai sužinoti apie ašarines dujas ir vandens patrankas Tbilisyje buvo kiek netikėta. Viliuosi, politinė krizė ten bus išspręsta greitai ir sėkmingai, o nedideli susirėmimai neperaugs į rimtesnį konfliktą. Kaip rodo liūdni Abchazijos, Pietų Osetijos, o nūnai ir Azerbaidžano bei Armėnijos pavyzdžiai, Užkaukazėje savo interesų turi ne tiktai vietiniai gyventojai, tad vidinės rietenos ir nuosmukiai tenykščiams kraštams gali būti ne vien nuostolingi, o ir fatališki.

Nuotrauka Kristinos

Na o aš, mintyse linkėdama Sakartvelui visa ko geriausio, tęsiu kaip niekada ilgą pomidorų sezoną. Ant mūsų virtuvės stalo visą rudenį stovi nuolat papildomas pomidorų, užaugintų nuosavame šiltnamyje, padėklas. Mums jie - ir užkandis, ir mėgstamas garnyras. Bet kartais, žinoma, norisi iš šių daržovių pagaminti ir kokį šiltą valgį. Šiandien jūsų dėmesiui - klasikinis gruzinų patiekalas, gardusis čachochbili.

Knygose ir internetinėje erdvėje galima rasti devynias galybes čachochbili receptų. Kaip iš visų jų atsirinkti patį pačiausią ir daugmaž autentišką? Tokiais atvejais mano strategija visuomet vienoda - pagal išgales išsiaiškinti patiekalo istoriją. Laikausi nuomonės, kad, žinant patiekalo ištakas ir kryptis, kuriomis jis evoliucionavo, visuomet lengviau apsispręsti, kur yra vietos improvizacijoms, o kur geriau nuo eksperimentų susilaikyti.

Nuotrauka Kristinos

Šįkart pradėkime nuo patiekalo pavadinimo, kuris, kaip paaiškėjo, yra labai iškalbingas. Pasirodo, išvertus iš gruzinų kalbos, čachochbili apytikriai reiškia ištroškintas kaip fazanas. Tai dabar mes žinome čachochbili kaip vištienos patiekalą, bet taip buvo toli gražu ne visada,. Ir išvis, kaip esu minėjusi įraše perlinė višta, kepta druskoje, vištienos patiekalai Europoje kaip reikiant išpopuliarėjo tik XX amžiuje. O štai laukinių fazanų Gruzijos teritorijoje buvo nuo neatmenamų laikų! Ne šiaip sau medžiojamasis fazanas lotyniškai vadinamas Phasianus colchicus, t.y. pažodžiui - Kolchidės fazanu. Kolchide, kaip žinia, senovės graikai vadino Gruzijos teritoriją, apytikriai sutampančią su dabartine Abchazija; kaip tik į šiuos kraštus argonautai danginosi ieškoti aukso vilnos. Laukiniai fazanai - pakankamai dideli paukščiai (anot gamtininkų, patelių svoris apie 600-800 g, patinėlių - apie 1,2-1,6 kg). O kadangi fazanai dar ir gardūs, nesunku įsivaizduoti, kodėl jie tapo geidžiamu medžiotojų laimikiu. Tokiu geidžiamu, kad, gerėjant ginklams ir didėjant žmonių apetitui, fazanų skaičius Gruzijoje drastiškai sumažėjo. Dabar valstybė juos saugo ir jų medžioklę griežtai reguliuoja, o iš seno pamėgtus patiekalus šeimininkėms dažniausiai tenka gaminti iš viščiukų ar kitų naminių paukščių. Tačiau jeigu kartais jūsų virtuvėje atsirastų fazanas, tebūnie užaugintas fermoje, ruoškite čachochbili iš jo. Tai bus pats tikriausias čachochbili, kokį tik galima įsivaizduoti :)

Anukos Baratašvili paveikslas Legenda apie Vachtangą Gorgosalį vaizduoja Tbilisio įkūrimą. Legenda tvirtina, jog kartą Iberijos karalius su svita išjojo medžioti. Medžioklės metu karaliaus sakalas sužeidė fazaną. Paukštis kovojo už savo gyvybę ir dar kurį laiką skrido, kol galiausiai visai neteko jėgų ir įkrito į karštą versmę. Kai medžiotojas prisivijo laimikį, paukštis jau buvo išviręs. Valdovas esą taip susižavėjo šiomis miškingomis, karštų versmių turtingomis apylinkėmis, jog iš pradžių įsakė pastatyti čia pirtis, o galiausiai įkūrė ir Tbilisio miestą. Istorikų nuomone, tai ne visai tiesa, nes V a. pabaigoje - VI a. pradžioje šioje vietoje miestas jau stovėjo, tad Vachtangas Gorgosalis Tbilisį tik jį išplėtė ir sustiprino. O štai fazanas ir dabar laikomas nacionaliniu Sakartvelo paukščiu. Paveikslas iš čia.

O kas gi dar be istorijos apie fazanus mums liko iš senojo čachochbili? Žinoma, patiekalo gaminimo metodas! Čia aptikau įrašą, skirtą seniems čachochbili receptams - autorė juos išskaitė daugiau kaip prieš šimtmetį išleistose gruziniškose kulinarijos knygose. Čachochbili receptūra skamba maždaug taip: virš žarijų ant iešmo reikia apskrudinti fazaną, kartkartėmis patepant jį sūdytu vandeniu ir lydytu sviestu, o tuomet jį supjaustyti kąsnio dydžio gabaliukais. Tuo tarpu prikaistuvyje išlydyti sviestą ir apkepinti svogūnus, įpilti šiek tiek vandens, sudėti paruoštą paukštieną ir troškinti, kol mėsa bus minkšta. Galiausia padažą privalu parūgštinti - koncentruotomis granatų sultimis, actu arba raugerškio uogomis.

Štai jums ir atsakymas, kodėl paukštienos gabaliukus šiuolaikiniai receptai siūlo apkepti sausai, be jokių riebalų. Tiesa, ne virš žarijų, o keptuvėje ar prikaistuvyje. Sako, seniau, iki atsirandant indams su teflonine danga, tą padaryti buvo gana sudėtinga, o šeimininkė, sėkmingai įveikusi šį etapą, pademonstruodavo savo meistriškumą. Tačiau reikia turėti galvoje, kad ryškiai geltona naminių paukščių oda ir poodinis sluoksnis žymiai storesni už pirktinių paukščių. Ten tikrai yra kam spirgėti, tad sausas apkepinimas netgi labai pateisinamas. Pirmiausia, stora oda suplonėja, įgyja traškumo ir būna delikatesnė. Antra, išpirgėję paukštienos riebalai, kuriuose kepinami svogūnai, garantuoja, kad patiekalo skonis bus vientisas, o padažas ne per daug sunkus. Tačiau su pirktiniais viščiukais istorija visai kitokia. Jų odelė balta ir plona kaip popierius, todėl ten esančių riebalų ne tik kad pritrūks daržovėms apkepti, o ir pačiai mėsai gražiai apskrusti. Šioje vietoje, mano galva, pats laikas prisiminti senuosius čachochbili receptus, kuriuose sviestas užėmė garbingą vietą, ir be didelio sąžinės graužimo juo pagardinti patiekalą.

Kai dėl daržovių, tai svogūnai yra vienintelis laiko išbandymus atlaikęs ingredientas. O štai rūgštiminui šiais laikais dažniausiai naudojami iš Naujojo pasaulio kilę pomidorai - be jų daug kas čachochbili nėra nei matęs, nei ragavęs. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad internete galima rasti receptų, kur čachochbili gruzinų šeimininkės po šiai dienai rūgština kitais, senesniais būdais, pavyzdžiui, slyvų padažu (tkemali) - žr. kad ir čia. Vis dėlto pomidorai laikomi klasika, ir visiškai pelnytai. Jie padažui suteikia ne tik švelnų saldžiarūgštį skonį, o ir gražią spalvą. Tiesa, kad rezultatas džiugintų, pomidorai turėtų būti kuo geriau sunokę, saldūs ir skanūs. Žiemą, kai parduotuvėse karaliauja kietos ir beskonės daržovės, padažui geriau rinktis konservuotus savo sultyse pomidorus arba namines pomidorų tyres.

Nuotrauka Kristinos

Iš to, kas pasakyta aukščiau, darosi aišku, kad, gamindami čachohbili, mes per daug nenusižengsime jo gamybos principams, jei eksperimentuosime su įvairiais rūgštumą suteikiančiais produktais - pavyzdžiui, vietoje pomidorų įpilsime koncentruotų granatų sulčių (naršarab). O štai svogūninį padažą paversti įvairiausių daržovių ragu - visai nepageidaujamas dalykas. Žinoma, galima rasti čachochbili receptų, kurie siūlo į patiekalą dėti saldžiųjų paprikų, morkų, šparaginių pupelių, bulvių ir t.t. Jeigu kam nors atrodo, jog tai puiki idėja, nekeliu sau tikslo sužlugdyti jūsų polėkį :) Tačiau turėkite galvoje, jog klasikiniame čachochbili recepte tokių dalykų nėra. Vis dėlto, jeigu jums labai jau knieti į čachochbili įdėti papildomų daržovių, rekomenduočiau saldžiąsias paprikas, kuriomis ir patys gruzinai nevengia paįvairinti šį patiekalą.  

Šiek tiek daugiau laisvės tradicinis receptas suteikia renkantis čachochbili prieskonius. Česnakai, juodieji pipirai, druska ir prieskoninės žolelės (kalendros, petražolės, krapai, bazilikai) - privalomi ir visada naudojami prieskoniai. Tiesa, vargu ar galima sutikti su kai kuriuose straipsniuose figūruojančiais tvirtinimais, kad didelis prieskoninių žolelių kiekis - pati svarbiausia šio patiekalo dalis. Kaip ir su tuo, kas čachochbili padažas esą turi būti labai švelnus, kone prėskas. Čia ko gero reikėtų atidžiau žiūrėti į regioninius skirtumus. Pavyzdžiui, abchazai nė įsivaizduoti negali, kad viščiukas būtų ruošiamas be adžikos, nors kitur šeimininkės adžikos į šį patiekalą arba išvis nededa, arba ja padažą gardina labai saikingai. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Abchazijoje šis patiekalas vadinamas ne čachochbili, o sudėtingu žodžiu akučyšyicarš (rus. акучышыицарш), nors abu valgio variantus skiria tik nevienodas padažo aštrumas.

Vynas - dar vienas diskutuotinas ingredientas. Gaminant čachochbili, vynas nėra nei būtinas, nei tradicinis prieskonis, ir panašu, kad jo dažniau griebiasi užsieniečiai, o ne gruzinai. Vis dėlto vyno naudojimą tam tikromis aplinkybėmis jie linkę pateisinti (pavyzdžiui, jeigu naudojate koncentruotą pomidorų tyrę ir norite ją praskiesti). Tiesa, pabrėžiama, kad jeigu jau neiškenčiate į čachochbilį nešiūstelėte vyno, tai bent jau rinkitės gruzinišką :)

Tikiuosi, šis įrašas jums bus naudingas, o aš savo nedidelį tyrimą atlikau gerai. Jeigu jūs puikiai išmanote gruzinų virtuvės subtilybes ir galvojate, kad mano tekstą reikėtų patikslinti ar papildyti, labai lauksiu komentarų. O kol kas - čachochbili receptas, kuris, mano supratimu, daugmaž atitinka tradicinio patiekalo standartus.

Nuotrauka Kristinos

Čachochbili - viščiukas pomidorų padaže

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms)

~ 1,5 kg viščiukas (arba fazanas)

Sviesto, geriausiai lydyto (svogūnams ir, jeigu reikia, paukštienai apkepti)

3-4 dideli svogūnai

Nebūtinai: 1-3 saldžiosios paprikos

6 dideli, sunokę pomidorai (ne sezono metu naudokite konservuotus pomidorus savo sultyse arba naminę pomidorų tyrę)

2-4 česnako skiltelės

Nebūtinai: adžikos (pagal skonį; galima keisti šviežia arba džiovinta aitriąja paprika)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Prieskoninių žolelių (kalendrų, krapų, petražolių, bazilikų)*

1. Paukštį supjaustykite ar specialiomis žirklėmis sukarpykite nedideliais gabaliukais. Jie turėtų būti su kaulais ir mažesni negu įprastai - sakoma, kad idealiu atveju viščiuką reikėtų padalinti į 17 dalių. Mėsą pasūdykite ir pagardinkite pipirais.
2. Jeigu paukštis riebus, gabaliukus apkepinkite sausoje keptuvėje, kad išspirgėtų riebalų perteklius. Jeigu viščiukas pirktinis, plona odele, apkepinkite jį su trupučiu sviesto. Mėsą sudėkite į prikaistuvį.
3. Toje pačioje keptuvėje su likusiais riebalais apkepinkite susmulkintus svogūnus ir, jeigu naudosite, šiaudeliais ar kubeliais supjaustytas saldžiąsias paprikas (aš paprikų nenaudojau). Jeigu reikia, kepdami papildomai įdėkite sviesto. Apkepintą paukštieną ir daržoves sumaišykite.
4. Pomidorus nuplikykite, nulupkite odelę ir susmulkinkite. Juos irgi sudėkite į prikaistuvį. Įmaišykite sutrintus česnakus, jeigu norite - ir šiek tiek adžikos.
5. Prikaistuvį uždenkite ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Troškinkite apie 1 val., arba kol mėsa bus norimo minkštumo. Paragaukite padažą, jeigu reikia, įdėkite papildomai druskos ar prieskonių. Padažo turėtų būti ne visai mažai, jeigu jis pernelyg sutirštės, galite įpilti šlakelį sultinio, vyno arba vandens. Baigdami troškinti įmaišykite dalį susmulkintų prieskoninių žolelių.*
6. Ištroškintą vištieną su padažu sudėkite į serviravimo indą ir apibarstykte susmulkintomis prieskoninėmis žolelėmis. Čachochbili dažniausiai valgomas su duona, tačiau jį galima patiekti ir su ryžiais arba abchazišku stiliumi - su abysta (tiršta, polentos tipo kukurūzų koše).

* Šviežias žoleles iš dalies galima pakeisti džiovintomis, pavyzdžiui, chmeli suneli prieskonių mišiniu ar grūstomis kalendrų sėklomis. Tokiu atveju džiovintos žolelės į padažą sudedamos troškinimo metu, o šviežiomis patiekalas apibarstomas prieš pat valgymą.

** Vištieną galima troškinti ir ant viryklės, tačiau tai pareikalaus kiek daugiau pastangų ir priežiūros. Troškindami nustatykite nedidelę ugnį ir gerai uždenkite puodą, kad padažas per greitai nenugaruotų. Nepamirškite retkarčiais pamaišyti, kad mėsa ir padažas neprisviltų. Dar vienas puikus ir saugus variantas - ruošti čachochbili lėtpuodyje.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: internetiniai puslapiai, tokie kaip šis - ir daugybė kitų, kurių adresų neatsimenu, o taip pat mano pamėgta knyga:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 36-37.

Daržovių salotos su adžika

Neatsimenu tokių metų, kad iki pat Vėlinių nebūtų buvę rimtesnių šalnų. Klimatologai ko gero pasakytų, kad, žvelgiant į ateities perspektyvas, tokios anomalijos mums nieko gero nežada. Na, bet visame kame galima įžvelgti ir pozityvių dalykų, ar ne? Pavyzdžiui, švelnus oras leidžia mums džiaugtis ilgesniu negu įprasta šilumamėgių daržovių sezonu.

Nuotrauka Kristinos

Yra tokia japonų patarlė: jei nori būti laimingas vieną dieną - išgerk vyno, jei nori būti laimingas metus - vesk, jei nori būti laimingas visą gyvenimą - puoselėk sodą. Galėčiau ginčytis dėl santuokos, bet nė neabejoju, jog dėl sodų japonai visiškai teisūs :) Ir dar nuo savęs pridėčiau - darže skubėti irgi nėra reikalo. Kaip prisipažinau įraše Vokiškas agurkų troškinys, aš pati daržovių nesėju ir nesodinu vien todėl, kad jau balandžio pabaiga, ir nenuraunu jų vien todėl, kad jau rugsėjo pradžia. Kiekviena vasara skirtinga ir, mano galva, žmogui derintis prie gamtos kur kas išmintingiau, negu mėginti skųstis "neteisingu" klimatu ir pykti, jog pasaulis nesisuka taip, kaip tau norėtųsi. Tad šiais metais, paklausę orų prognozių, savo šiltnamį palikome ramybėje visam rudeniui. Štai kaip jis atrodė praėjusį savaitgalį: 

Nuotrauka Šarūno

Na taip, toli gražu iki pavyzdingo vaizdo, nes daržovių mes niekaip netręšiame, nepuršiame chemikalais, beveik neravime, didžiąją vasaros dalį netgi nelaistome, ir išvis leidžiame joms gyventi daugmaž laukinišką gyvenimą. Užtai, nepaisant fakto, kad jau spalio pabaiga, puikių, kvapnių, sultingų ir saldžių pomidorų priskynėme du kibirus. Aišku, kad dabar valgome juos pilna burna :)

Negalėčiau pasigirti, kad gaminu daug pomidorų patiekalų. Dažniausiai mes juos skanaujame pačius vienus be jokių priedų, kai kada sumaišome su šaukštu kitu grietinės ir pagaminame senamadiškas, pačias tradiciškiausias salotas. Bet sakyti, kad su pomidorais niekada neeksperimentuoju, irgi negaliu. Štai šįkart nusprendžiau pagaminti abchaziškas šviežių daržovių salotas, pagardintas padažu, į kurio sudėtį įeina adžika. Jų receptas atkeliavo iš tos pačios senos, šiame tinklaraštyje jau ne kartą minėtos Galinos Kopešavidzės knygos (rusų kalba patiekalas pavadintas Салат из свежих огурцов и помидоров по-абхазски, t.y. Šviežių agurkų ir pomidorų salotos abchaziškai). Iš pirmo žvilgsnio jis lyg ir nieko įdomaus nežada. Pomidorai, agurkai, saldžiosios paprikos, svogūnai... Ko gero ne vienas pasakytų - geriau pasiūlykite ką nors originalesnio! Bet man visais laikais būdavo be galo įdomu, kaip įvairios tautos iš tų pačių ingredientų sugeba sukurti visai kitokius patiekalus. Šios salotos - dar vienas pavyzdys, kaip seniai pažįstamiems produktams galima suteikti kitokį pavidalą ir ne visai įprastą skonį.

Nuotrauka Kristinos

Esu ne kartą susidūrusi su nuomone, jog visiškai nesvarbu, nei kokio dydžio ir formos gabaliukais pjaustomi produktai, nei kokia tvarka jie sugula į lėkštę. Nesinorėtų su tuo sutikti. Kodėl mums taip patinka valgyti kavinėse ir restoranuose? Viena iš priežasčių - todėl, kad net patys paprasčiausi, seniai pažįstami patiekalai (tarkime, burokėlių sriuba) ten patiekiami išradingai, estetiškai, nekasdieniškai, ir tai sukuria šventiškumo jausmą. Abchaziškos daržovių salotos - nedidelis, bet visgi nukrypimas nuo mums įprastų standartų, ir, mano nuomone, tai gerai. O jeigu dar pomidorai bus minkšti ir saldūs, agurkai ir žalumynai neapvytę, paprikos sultingos, užkandis/ garnyras abchaziškais motyvais taps tikra stalo puošmena ir pasididžiavimu.

Visgi šių salotų "vinis" yra adžika, įeinanti į padažo sudėtį. Čia kalbama ne apie aštroko skonio daržovienę, o apie tikrą abchazišką adžiką, kuri gaminama tiktai iš aitriųjų paprikų, mažo kiekio maltų graikinų riešutų ir prieskonių (česnako, kalendros, džiovintų žolelių, druskos). Tokia be galo kvapni, koncentruota adžika itin tinka padažams gaminti. Jeigu jūs tokios neturite, patarčiau naudoti vadinamąją sausą adžiką, kurios pagrindą sudaro džiovinta ir sumalta aitrioji paprika, aromatizuota grūstomis kalendros, krapų, ožragių sėklomis bei džiovintomis žolelėmis - baziliku, dašiu ir t.t.  Galų gale, blogiausiu atveju tiks bet kokie aštrūs raudonieji pipirai. Dar vienas momentas: Sakartvele salotos gardinamos ir žaliąja adžika - šviežių prieskoninių žolelių mišiniu, sumaišytu su žaliomis aitriosiomis paprikomis. Tad jeigu kartais tokio gėrio yra jūsų šaldytuve, pirmyn :)   

Maišant padažą, labai svarbu vadovautis savo skoniu ir nuovoka. Pavyzdžiui, actas gali būti skirtingų rūšių ir koncentracijos, tad vienokio galbūt užteks ir pusės šaukštelio, o kitokio norėsis dviejų didelių šaukštų. Originaliame recepte neminimas joks vanduo, bet aš jį visada naudoju, nes taip geriau išsimaišo druska ir prieskoniai, be to, skystesniu padažu lengviau apšlakstyti salotas. Kai dėl aliejaus, tai Galina Kopešavidzė jo nemini nė viename daržovių salotų recepte - gal todėl, kad šį ingredientą laiko savaime suprantamu dalyku, o gal todėl, kad seniau abchazai neturėjo tokios tradicijos. Vis dėlto šiuolaikinėje gruzinų virtuvėje, sprendžiant iš įrašų internete, salotos aliejumi dažniausiai vis dėlto apšlakstomos. Jūs elkitės taip, kaip manote esant geriausia, ir būtinai klausykite savo nuojautos. 

  

Nuotrauka Kristinos

Daržovių salotos su adžika

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

5-6 pomidorai (bus gražiau, jeigu rinksitės skirtingų spalvų)

1 ilgavaisis arba 2 daržo agurkai

1 didelė arba 2 mažos saldžiosios paprikos

1 raudonasis svogūnas

Puokštelė prieskonių žolelių (petražolių, krapų, bazilikų)

Padažui: 

1-2 a.š. adžikos

1-2 česnako skiltelės

1 v.š. acto

3-4 v.š. virinto vandens

Nebūtinai: 1-2 v.š. aliejaus

Druskos (pagal skonį)

1. Pagaminkite padažą, sumaišę adžiką, sutrintą česnaką, actą, druską, vandenį ir, jeigu norite, aliejų. Jeigu reikia, padažo ingredientų kiekį pakoreguokite pagal savo skonį.
2. Paruoštas daržoves sujaustykite - aš rekomenduočiau griežinėliais. Tačiau jeigu, pavyzdžiui, paprika labai didelė, ją galima pjaustyti šiaudeliais ar kitaip - spręskite savo nuožiūra.
3. Susluoksniuokite salotas: iš pradžių išdėliokite pomidorus, tada agurkus, ant jų - paprikas ir svogūnus. Kiekvieną sluoksnį apšlakstykite padažu.
4. Salotas papuoškite susmulkintomis prieskoninėmis žolelėmis ir tuojau pat neškite į stalą.

Nuotrauka Kristinos

Šviežių daržovių salotos su adžika - pakankamai universalus patiekalas. Panašiai, kaip sūdyti agurkai, jos puikiai dera su ant žarijų kepta mėsa arba, pavyzdžiui, viščiuku tabaka. Tačiau kadangi aš gaminau pietus apniukusį sekmadienį, nusprendžiau ištroškinti jautienos kulniukų su pomidorais, adžika, česnakais ir prieskoninėmis žolelėmis. Troškinau mėsą savo sultyse lėtpuodyje, kokias 6 val. - rezultatas nenuvylė. Mano vyrai prie tokio patiekalo dar valgė ir grikius, nors, sekant abchaziškais motyvais, čia labiau derėtų polentos stiliaus kukurūzų košė. Man užteko tik mėsos ir daržovių. Savo lėkštę jums ir nufotografavau - kas žino, galbūt jūsų įkvėpimui :)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 19.

Sūdyti agurkai abchaziškai

Užsitęsusi vasara vis dar lepina mus galimybėmis valgyti pietus ar vakarienes lauke, bent jau savaitgaliais. Nesvarbu, kas tą dieną atsiduria jūsų lėkštėje - daržovės, sūris, kepenėlės, žuvis ar mėsa, grynas oras ir žarijos daro stebuklus, paversdami gardumynais net pačius paprasčiausius produktus. Tačiau, susitelkę į pagrindinį patiekalą, mes neretai pritrūkstame laiko, jėgų, o ir idėjų įdomesniems garnyrams sukomponuoti, todėl apsiribojame, pavyzdžiui, dubenėliu pomidorų. Pomidorai, žinoma, puikus pasirinkimas, ypač jeigu jie užauginti nuosavame darže. Ir vis dėlto retkarčiais visiems mums norisi įvairovės. Šiandien pasidalinsiu dar vienu agurkų paruošimo receptu (ko gero paskutiniuoju šį sezoną :), kad galėtumėte iš anksto pasirūpinti nekasdienišku garnyru, mano nuomone, itin tinkančiu prie keptos mėsos. Nors, tiesą sakant, tokias daržoves galima patiekti ir kaip vegetarišką užkandį, tad receptas pakankamai universalus.

Nuotrauka Kristinos

Анашарцвы - taip vadinasi šie rožiniai gražuoliai. Ko gero, vos perskaitę pavadinimą, supratote, jog receptas atkeliavo iš Abchazijos. Plačiau apie abchazų meilę sūdytoms daržo gėrybėms, kurios ant jų stalų karaliauja kiaurus metus, esu pasakojusi įraše sūdyti neprinokę pomidorai. Dabar tik pasakysiu, kad agurkai - vienas iš tenykščių favoritų. Abchazijoje jie sūdomi dideliais glėbiais, todėl ir ingredientų išeiga receptuose nurodoma kilogramais, o ne gramais. Aš, žinoma, su abchazų šeimininkėmis lenktyniauti neketinu. Pavyzdžiui, šįkart, žinodama, kad vakarieniausime draugų sodyboje, pasūdžiau, jeigu gerai atsimenu, 5 agurkus. Nė neabejoju, kad tokie menki kiekiai abchazams sukeltų juoką. Bet aš buvau tikra, kad vienu ypu daugiau sūdytų daržovių mūsų kompanija neįveiks, o palikti agurkus sūryme neribotam laikui reikštų, kad jie bus tiesiog sugadinti. Saiko jausmas - štai auksinė taisyklė ir maistą ruošiant, ir jį ragaujant, sutinkate?

Nuotrauka Kristinos

Abchazišku būdu sūdytų agurkų skonis gerokai skiriasi nuo mums įprastų raugintų ar marinuotų agurkų skonio. Pirmiausia, žinoma, tai lemia kitoks prieskonių rinkinys. Nors kiekviena šeima turi savo virtuvės paslapčių, salierų lapai ir/ar lapkočiai, petražolių šaknys, česnakai, aitriosios paprikos, šviežios ar džiovintos prieskoninės žolės (kalendros, krapai, bazilikai, dašiai) minimi beveik visada. Kaip matote, juodųjų serbentų ir krienų lapai čia nefigūruoja :) Tiesa, vyšnių ar trešnių lapus abchazai irgi naudoja - sako, būtent pastarasis ingredientas garantuoja sūdytų agurkų traškumą.

Nuotrauka Kristinos

Beveik neįmanoma pasakyti, kiek tiksliai prieskonių reikėtų dėti į sūdomus agurkus, nes, kaip žinia, skonis - labai individualus dalykas. Pirmiausia tai pasakytina apie aitriųjų paprikų naudojimą. Abchaziškų sūdytų daržovių skonis dažnai apibūdinamas kaip "deginantis" - akivaizdu, jog, sūdant agurkus, aitriųjų paprikų ten negailima. Tačiau daugeliui mūsų būtų neišmintinga varžytis su žmonėmis, kurie visą gyvenimą valgo aštriai arba labai aštriai. Aš į mažą dėžutę sūdomų agurkų dėjau vos vieną puselę aitriosios paprikos be pertvarėlių ir sėklų. Toks jos kiekis neužgožė nei pačių agurkų, nei kitų ingredientų, o galutinis rezultatas netgi šiek tiek priminė lietuviškus silpnai raugintus agurkus, tiesa, specifinio poskonio ir neįprastos išvaizdos. Vis dėlto valgytojai nusprendė, kad kitą kartą mielai paragautų aštresnių sūdytų agurkų. Tad aitriosios paprikos sėklas ir pertvarėles, matyt, ateityje teks palikti :) Be to, agurkus galima pjaustyti plonesnėmis skiltelėmis ir/ar laikyti juos sūryme kiek ilgiau, pavyzdžiui, dvi paras. Tai, beje, turėtų lemti ir ryškesnę rožinę daržovių spalvą.

Kairėje - amerikinė fitolaka (lot. Phytolacca americana), populiarus augalas Šiaurės Kaukaze ir Užkaukazėje; foto iš čia. Dešinėje - indinė fitolaka (lot. Phytolacca acinosa Roxb.), dažnai auginama Lietuvos gėlynuose; nuotrauka Kristinos

Intensyvi rožinė spalva - bene akivaizdžiausiais abchazišku stiliumi pasūdytų agurkų skirtumas nuo mūsiškių, šiaurietiškų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog Abchazijoje dažomi ne tiktai agurkai, o ir kitos daržovės, kaip antai kopūstai ar kaliaropės. Tai daroma dėl kelių priežasčių. Pirma, manoma, jog rožinės spalvos sūdytos daržovės atrodo estetiškiau. Antra, natūralūs gamtiniai dažai joms suteikia ne tiktai spalvą, o ir papildomų skonio niuansų.

Abchazijoje žinomi ir naudojami keli būdai sūdomoms daržovėms suteikti rožinę spalvą. Vienas mėgstamiausių metodų - panaudoti amerikinės fitolakos uogas (rus. фитолакка американская, лаконос американский, o šnekamojoje kalboje dažniausiai - tiesiog лаконос). Iš jų išspaustos sultys ne tiktai turi stiprių dažinių savybių, bet ir suteikia daržovėms specifinį, aitroką, burną sutraukiantį prieskonį. Pastarosios fitolakų uogų savybės mums gal ir neskamba itin viliojančiai, užtai abchazams jos, regis, netgi labai patinka! Anot jų, telieka apgailestauti, kad, dažant sūdytas daržoves kitais būdais, panašaus efekto išgauti neįmanoma. Tad, žiūrint iš mūsų varpinės, abchazų prioritetai gana savotiški :) O kur dar faktas, kad amerikinės fitolakos - "pikti" augalai. Jų uogomis galima stipriai apsinuodyti, jei tik prarasite budrumą ir, pagauti entuziazmo, peržengsite vadinamuosius kulinarinius kiekius. Laimei, abchazų šeimininkės šioje srityje pakankamai įgudusios ir fatališkų klaidų paprastai nedaro. Tačiau prašalaičiams, kuriems knieti atlikti vieną kitą eksperimentą su amerikinės fitolakos uogomis, vertėtų pasisaugoti. Nors pastarasis perspėjimas mums gal ir nėra itin aktualus. Amerikinės fitolakos Lietuvoje nėra populiarūs augalai - bent jau man neteko matyti, kad kas nors jas augintų savo darže. O štai indinių fitolakų gėlynuose pasitaiko gana dažnai. Pastarųjų uogos irgi naudojamos kulinarijoje. Teigiama, kad jos iš prigimties daug draugiškesnės žmonėms, o visiškai sunokusios praranda bet kokį toksiškumą, būna saldžios ir esą tinkamos netgi pyragams įdaryti. Taip išeitų, kad įdomumo dėlei jomis galima pamėginti nudažyti ir sūdomas daržoves, nors kaukazietiškos autentikos tokiu atveju tikėtis neverta.

Nuotrauka Kristinos

Abchazų kulinarija siūlo ir kitokių būdų agurkams nurausvinti. Kai kurie jų ne mažiau rizikingi ir egzotiški: pavyzdžiui, į sūrymą dedami raudonuogio šeivamedžio, taipogi priskiriamo nuodingų augalų kategorijai, vaisiai. Tačiau vienas tradiciškiausių gamtinių dažiklių yra neabejotinai saugus, nes tai paprasčiausi, visiems mums iki skausmo pažįstami burokėliai. Dažo jie ne prasčiau už bet kokias uogas, sutraukiančio skonio burnoje nepalieka, nors tam tikrą salsvą prieskonį sūdomoms daržovėms suteikia. Beje, burokėliais šviesios spalvos daržovės dažomos ne tiktai Abchazijoje ir kituose Gruzijos rajonuose, o ir aplinkinėse šalyse. Štai čia jums nuoroda į trumpą filmuką, kaip tai daroma kaimiškose Azerbaidžano vietovėse (filmukas turi subtitrus anglų kalba, sūdytoms daržovėms skirta paskutinioji siužeto dalis). Aukštosios virtuvėms gerbėjams, besididžiuojantiems savo subtiliu skoniu, toks reportažas gali atrodyti pernelyg tiesmukas, bet man jis suteikia ir malonumo, ir įkvėpimo, nes alsuoja kažkokiu pirmapradžiu tikrumu.

Baigiant dažymo temą, reikia pasakyti, jog abchazams svarbu ne tiktai kuo sūdomas daržoves nudažyti, o ir kaip tai padaryti. Antai būna, jog į sūrymą agurkai dedami nepjaustyti, tik nurėžtais galais. Aišku, kad tokias daržoves išėmus iš sūrymo ir supjausčius išilgai, rausvi būna tik patys skiltelių galiukai. Kartais prieš sūdymą agurkai kryžmai įpjaunami iki pusės - išėmus ir supjausčius tokius, pusė skiltelių būna rožinės, o pusė - natūralios žalios spalvos. Jeigu daugmaž vienodomis skiltelėms agurkus supjaustysite prieš sūdymą, visi jie tolygiai nusidažys rožine spalva ir per trumpesnį laiką prisigers daugiau skonių. Aš rinkausi pastarąjį būdą, nes taip paruošti agurkai mano akiai atrodo patraukliausiai. Na, ir dar vienas dalykas - kiek pastebėjau, abchazai dažniausia sūdo ne pačius mažiausius, o vidutinio dydžio agurkus - panašiai tokie naudojami, pavyzdžiui, "agurkų žuvims" marinuoti.

Sūdytų agurkų receptas į mano tinklaraštį atkeliavo iš senos, jau ne kartą čia minėtos Galinos Kopešavidzės knygos, skirtos Abchazijos virtuvei. Kadangi nuo jos išleidimo praėjo jau daugiau negu 30 metų, nusprendžiau internete patikrinti, ar sūdytų daržovių fronte per kelis dešimtmečius įvyko kokių nors pokyčių. Turiu pasakyti, kad nelabai :) Kai kas į sūrymą deda, pavyzdžiui, šaukštelį cukraus, acto ar porą kvapiųjų pipirų žirnelių, kai kas į daržoves papildomai įmeta kokį meškinių česnakų lapą ar dilgėlės viršūnėlę - štai ir viskas. Kaip sakoma, visa kita - sena gera klasika.

Nuotrauka Kristinos

Анашарцвы - sūdyti agurkai abchaziškai

Ingredientai: (išeis 1 kg sūdytų agurkų)*

1 kg agurkų

1-2 petražolių šaknys

1 lauro lapas

50-60 g rupios druskos (maždaug 2 v.š.)

2 saliero šakelės

1 aitriosios paprikos ankštis (arba pagal skonį)

1 nedidelis burokėlis

2-3 vyšnių arba trešnių lapai

4-5 česnako skiltelės

1 a.š. smulkintų džiovintų prieskoninių žolelių (kalendros, krapų, baziliko, dašio)**

1. Agurkus nuplaukite, nurėžkite jų galus, jeigu norite, įpjaukite kryžmai iki pusės arba supjaustykite išilgomis skiltelėmis. Sudėkite į stiklainį arba kitokį stiklinį arba molinį indą.
2. Išvirkite sūrymą: puode užvirinkite 1 l vandens, sudėkite nuvalytas ir rupiai supjaustytas petražolių šaknis, lauro lapą, druską. Ant mažos ugnies pavirkite 10-15 min., nukaiskite ir šiek tiek pravėsinkite.
3. Kol verda sūrymas, į indą su agurkais sudėkite salierų šakeles (jeigu reikia, jas perlaužkite ar perpjaukite į kelias dalis), rupiai supjaustytą aitriąją papriką***, susmulkintą burokėlį, vyšnių arba trešnių lapus, sutrintą ar smulkiai supjaustytą česnaką ir prieskonines žoleles.
4. Išvirtą sūrymą užpilkite ant paruoštų agurkų - visos daržovės turėtų būti apsemtos. Jeigu reikia, agurkus paslėkite, kad jie nekiltų į viršų.
5. Agurkus kambario temperatūroje laikykite maždaug 1 parą, tuomet ragaukite. Jeigu agurkai gana stambūs ir buvo sūdomi nepjaustyti, galbūt sūryme norėsite laikyti juos ilgiau. Tokiu atveju, praėjus parai, dėkite juos į šaldytuvą arba laikykite kitoje šaltoje vietoje - pavyzdžiui, rūsyje.

* Aš sūdžiau 500 g agurkų, todėl nuotraukose jų kiekis atrodo toks kuklus :)

** Pats tradiciškiausias būdas aromatizuoti sūdomus agurkus - sutrinti česnakus, džiovintas prieskonines žoleles ir žiupsnelį druskos iki tyrės ir ją sudėti į sūrymą. Abchazijoje toks prieskonių mišinys (kaip ir tikroji adžika) trinamas ant specialaus akmens ir vadinamas "prieskonių koše". Man patogu naudoti akmeninę grūstuvę, bet jeigu jos neturite, galite sugalvoti ir kitokių būdų sūrymo pagardui paruošti (česnako skilteles išspausti per specialų spaustuką, sutarkuoti smulkia sūriui skirta tarka ir pan.). Aš vasarą neatsispiriu pagundai vietoje džiovintų žolelių naudoti šviežias - pavyzdžiui, šįkart naudojau bazilikus. Kaukaze ypač vertinami raudonlapiai bazilikai, kurie be kita ko sustiprina raudoną sūrymo spalvą.

*** Jeigu mėgstate švelnesnio skonio patiekalus, paprikos pertvarėles ir sėklas galite išimti. Jeigu, atvirkščiai, mėgstate aštresnį maistą, sėklas ir pertvarėles palikite. Be to, aitriųjų paprikų galite dėti daugiau arba, pavyzdžiui, į sūrymą papildomai įberti žiupsnelį džiovintų aitriųjų paprikų. 

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia:

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 74.

Šaltibarščiai su ridikėliais

Jeigu, pasivaikščioję Kauno senamiestyje, pasuksite į Laisvės alėją ir eisite iš vakarų į rytus, neišvengiamai atsiremsite į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, oficialiai dar žinomą kaip Įgulos bažnyčia, o paprastų kauniečių dažniausia vadinamą tiesiog Soboru. Šis statinys, įsitaisęs pačiame kryžkelės vidury, į dvi nelygias atkarpas padalina ne vien Laisvės alėją, o ir Gedimino gatvę. Tai štai, iškart į dešinę nuo Soboro, kaip tik Gedimino gatvėje, prieš gerą dešimtmetį buvo įsikūrusi tokia kavinė-restoranas Napoli. Maitinimo įstaiga prašmatnumu nepasižymėjo, tačiau buvo įrengta jaukiai ir su skoniu, o čia patiekiamas maistas dažniausiai nenuvildavo, ypač turint galvoje kainų ir kokybės santykį. Nenuostabu, kad kavinei lankytojų netrūko, ir belieka tik spėlioti, dėl kokių priežasčių vieną dieną Napoli užvėrė duris visiems laikams.

Kodėl mano atmintyje atgijo vieta, jau kuris laikas išnykusi iš Kauno gastronominio žemėlapio? Todėl, kad vieną saulėtą pavasario popietę ten pirmą kartą paragavau šaltibarščių su ridikėliais - patiekalo, apie kurį sugalvojau šiandien jums papasakoti. Neapsimesiu, jog prisimenu visą Napoli valgiaraštį, bet šaltibarščius su ridikėliais - kuo puikiausiai. Anuomet jie mane taip sužavėjo, kad vakare apie savo atradimą papasakojau mamai. Bet ši laukto susidomėjimo neparodė. "Taigi čia paprasčiausi žaliabarščiai, - tarstelėjo. - Močiutė visą gyvenimą tokius gamindavo!" Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Tai kodėl mes jų net akyse nesame matę? Pasirodo, kai mama iš Aukštaitijos kaimo atvažiavo studijuoti į Kauną, pirmą kartą paragavo šaltibarščių su burokėliais ir juos tiesiog įsimylėjo. Žaliabarščius, savo ruožtu, iš vasarinių sriubų sąrašo ji be jokios graužaties išbraukė kaip dėmesio nevertą patiekalą.

Nuotrauka Kristinos

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žaliabarščiai (žalibarščiai, balti šaltibarščiai) ir šaltibarščiai su ridikėliais nėra absoliutūs sinonimai. Galbūt tiksliau būtų sakyti, jog šaltibarščiai su ridikėliais - tai vienas iš žaliabarščių variantų. Mat, norint pagaminti pačius paprasčiausius žaliabarščius, užtenka svogūnų laiškų, krapų, agurko, kietai išvirtų kiaušinių bei rūgpienio, kurį galima keisti arba maišyti su kefyru, pasukomis, grietine ar pan. Kiti ingredientai žaliabarščiams nebūtini, bet juos naudoti, žinoma, niekas nedraudžia. Antai, į bazinius žalibarščius įdėję rūgštynių, pagaminsite šaltibarščius su rūgštynėmis, įdėję ridikėlių - šaltibarčius su ridikėliais ir t.t.

Bet grįžkime prie ridikėlių. Močiutė, kiek išsiaiškinau, jų į žaliabarščius nedėdavo, nors ridikus visą gyvenimą mėgo ir iki šiol mielai gamina, pavyzdžiui, juodųjų ridikų salotas. Anot mamos, į pavasarines salotas, sukomponuotas iš pirmųjų žalumynų ir pagardintas grietine, patekdavo ir didžioji dalis močiutės darže užaugintų ridikėlių - nebent vaikai išsiraudavo vieną kitą ir čia pat, vos spėję nusiplauti, sutriaukšdavo be jokių specialių paruošimų. O štai ridikėliais gardinti šaltą sriubą tradicijos nebuvo. Ir išvis, susidaro įspūdis, jog šaltibarščiai su ridikėliais - sąlygiškai modernus sriubos variantas, nes ir patys ridikėliai močiutės kartai buvo dar gana nauja daržovė. Ta proga pacituosiu jums Juliją Morkūnienę, gimusią 1920 m. ir gyvenusią Joniškio rajone - šios moters liudijimas pateko į Nijolės Marcinkevičienės knygą Metai už stalo (p. 15). "Mano mama ridikėlių nebuvo girdėjus, bet mano augime jau atsirado. Ne tik ridikėlius, bet ir lapelius sunaudodavom" - tvirtino ji. Greta pateikiamas šaltos ridikėlių sriubos receptas, kurio pagrindą sudaro ridikėliai bei smulkiai supjaustyti ir su druska ištrinti jų lapeliai, svogūnų laiškai, krapai bei rūgpienis. Antraip sakant, labai panašu, kad Lietuvoje ridikėliai didesnį populiarumą pelnė tiktai tarpukariu, nors dvaruose bei klebonijose jie, lygiuojantis į Europos madas, greičiausiai pradėti auginti žymiai anksčiau.

Man labai smalsu, ar jūsų namuose gaminami balti šaltibarščiai, o jeigu gaminami, tai su ridikėliais ar be jų? Mėgindama aprašyti šią šaltą vasarinę sriubą, eilinį kartą įsitikinau, jog tradiciniai patiekalai turi aibę variantų, kuriuos nulėmė įvairiausios aplinkybės. Antai, gamindama žaliabarščius, mano močiutė kadaise vietoje agurkų mielai naudodavo agurklių lapelius, kuriuos susmulkindavo ir ištrindavo su druska, kad prarastų šiurkštumą ir paskleistų agurkų aromatą. Šis pakeitimas atsirado visai ne dėl to, kad agurkles ji būtų laikiusi skanesnėmis ar vertingesnėmis daržovėmis už agurkus. Tiesiog anais laikais žmonės maitindavosi griežtai sezoniškai ir neturėjo prabangos apsipirkti prekybos centruose, o agurklių darže pridygdavo kur kas anksčiau, negu užaugdavo agurkai. Taigi, vasaros pradžioje agurklės tapdavo tikru išsigelbėjimu ir šeiminininkei, ir vitaminų išsiilgusiems namiškiams. Antra vertus, nepanašu, jog agurkles šaltoms sriuboms ar salotoms naudodavo kiekviena šeima. Šis neįnoringas prieskoninis augalas sovietmečiu, ypač ankstyvuoju, tikrai nebuvo toks populiarus kaip, pavyzdžiui, krapai. Mano mama dar prisimena, kad močiutę agurklių sėklomis aprūpino jos vyresnioji sesuo, teta Ona. Pastarosios vyras Antanas turėjo giminaičių, gyvenusių Kaune ir dirbusių Kauno botanikos sode; regis, kaip tik iš ten agurklės ir atkeliavo į močiutės daržą. Tokiais tad sudėtingais būdais tekdavo kaimo žmonėms prasimanyti naujų daržovių :)

Nuotrauka Kristinos

O dabar duoklė tiems, kurie į mano tinklaraštį užsuka, ieškodami kitų šalių patiekalų :) Tai štai - šaltibarščius su ridikėliais galima nesudėtingai paversti... abchaziškais. Mano šaltiniai byloja, jog tam tereikia šią šaltą sriubą pagardinti trintais česnakais bei tikra, aštria abchaziška adžika. To užtenka, kad švelnaus skonio valgis taptų pikantišku ir pakviptų Kaukazu. Tiesa, gaminant abchaziką šaltibarščių su ridikėliais variantą, būtų neprošal jos pagrindui naudoti matsoni, bet čia galima išsiversti ir su lietuviškais rauginto prieno produktais - pavyzdžiui, naudoti tirštą šaltibarščių kefyrą arba pasukas maišyti su grietine (apie tai, kuo galima pakeisti matsoni, plačiau pasakojau įraše Baklažanai česnakiniame žolelių padaže).

Apie abchaziškus šaltibarščius reikia pasakyti tris dalykus. Pirmiausia, rusakalbėje erdvėje jie laikomi unikalia sriuba, nes kaimynystėje gyvenantys rusai bei ukrainiečiai įvairias okrošas gamina su nesaldinta gira. Kitaip sakant, kokios bebūtų politikų ambicijos, kulinarija ir kitos kasdienybės smulkmenos nuolat išduoda, jog Abchazija kultūriškai menkai tesusijusi su slaviška erdve, užtai yra Sakartvelo dalis - net jeigu žemėlapis to nerodo.

Antra, reikia turėti galvoje, jog abchaziški šaltibarščiai (anot šaltinių rusų kalba - abchaziška okroška) lygiai taip pat kaip lietuviški, gali būti gaminami skirtingai. Aš pirmiausia rėmiausi senoje Galinos Kopešavidzės knygelėje pateiktu receptu, kuris, beje, yra plačiai paplitęs ir internete. Vis dėlto esu susidūrusi su šaltiniais, kurie abchaziškus šaltibarščius siūlo gaminti kiek kitaip - pavyzdžiui, vietoje matsoni ar rūgpienio naudoti išrūgas, atlikusias nuo varškės/ sūrio gamybos. Yra tos pačios šaltsriubės variantų ir su mėsa (žr., tarkime, čia, kur sriubai naudojama išvirta ir atšaldyta jautiena) - panašu, kad tai vis dėlto slaviškos tradicijos atgarsiai abchazų virtuvėje.

Pagaliau trečias dalykas - tradiciškai abchazai su viskuo, netgi su šaltibarščiais, derina tirštą kukurūzų košę (abystą) arba vietinę duoną (pavyzdžiui, čiureką). Bulvių garnyrai čia atsirado tik sovietmečiu, tačiau net ir šiandien juos patiekti su pagrindiniais patiekalais - vadinasi mėgautis ne tiek abchaziška, kiek "tarptautine" virtuve. Visa laimė, kad šiais laikais madinga fusion :) Tai reiškia, jog įvairovės dėlei mes galime gardinti šaltibarščius su ridikėliais ir česnaku, ir adžika, o tada užkąsti virtomis bulvėmis - ir vis tiek jaustis kuo puikiausiai :)

Nuotrauka Kristinos

Šaltibarščiai su ridikėliais

Ingredientai: 

(Visus ingredientus dėkite pagal savo skonį)

Ridikėliai

Agurkai*

Krapai

Svogūnų laiškai

Vienas ar keli rauginto pieno produktai (aš naudoju raugintas pasukas + 2-3 v.š riebios grietinės)

Kiaušiniai, išvirti kietai

Druska, cukrus ir pipirai (pagal skonį)

Nebūtinai: česnakas ir adžika**

Keptos, virts ar kitaip paruoštos bulvės

1. Šaltibarščiams rinkitės kokybiškus (t.y sveikus, nesvytusius, nekarčius, neplaušuotus) ridikėlius. Juos kruopščiai nuplaukite, nusausinkite ir pagal skonį susmulkinkite - pavyzdžiui, supjaustykite ployčiais skritulėliais arba sutarkuokite (aš naudoju plaustyklę ir smulkinu šiaudeliais). Susmulkinkite agurkus. Gardžiau, kai agurkų būna daugiau negu ridikėlių, nes tada sriuba išeina gaivesnė. Aš paprastai laikausi tokių proporcijų: 1 puodelis smulkintų ridikėlių + 2 puodeliai smulkintų agurkų.
2. Į indą, kuriame gaminsite šaltibarščius, sudėkite smulkai supjaustytus krapus ir svogūnų laiškus. Lengvai pabarstykite druska ir šiek tiek patrinkite šaukštu, kad pakviptų. Sudėkite smulkintus ridikėlius ir agurkus. Išmaišykite ir užpilkite pasirinktu rauginto pieno produktu (ar produktais). Skysčio reikėtų tiek, kad sriuba būtų norimo tirštumo.
3. Pagal skonį sudėkite prieskonius: druską, pipirus, cukrų; jeigu norite pagaminti abchazišką šaltibarščių variantą , sriubą pagardinkite trintu česnaku bei adžika. Jeigu naudosite labai švelnius pieno produktus, galbūt reikės sriubą papildomai parūgštnti, t.y. į ją įmaišyti šlakelį acto ar citrinos sulčių.
4. Kai šaltibarščiai bus norimo skonio, juos pagardinkite ir/ar papuoškite kietai išvirtais ir susmulkintais kiaušiniais.
5. Šaltibarščius su ridikėliais patiekite su karštomis buvėmis. Jeigu norite abchaziškos egzotikos, žinoma. galite išmėginti tirštos kukurūzų košės garnyrą arba valgyti sriubą su duona.

* Ankstyvą pavasarį agurkus galima keisti smulkiai supjaustytais ir su druska ištrintais (kad prarastų šiurkštumą) agurklių lapeliais.

** Česnakas ir adžika - abchazų virtuvei būdingi prieskoniai, kuriuos galite naudoti, jeigu mėgstate aštresnio, pikantiškesnio skonio patiekalus. Jeigu gaminate abchazišką šaltibarščių variantą ir turite galimybę, vietoje kefyro, rūgpienio ar pasukų rinkites matsoni. Be to, tokius šaltibarščius tiktų valgyti su duona arba tiršta kukurūzų koše.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai: mano mama ir kavinės-restorano Napoli virtuvė; abchaziškų šaltibaršių receptas iš čia: 

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 28.

Vištienos ir paprikų salotos

Vištienos ir paprikų salotos pabaigs mini reportažą apie užkandžių stalą gruziniškais motyvais. Kaip sakoma, save the best for the last, t.y. tai, kas geriausia, pasilik pabaigai. Beje, manoma, jog pastarasis posakis kadaise buvo militaristinis terminas. Esą iš pradžių, kol priešų būriai dar rikiuodavosi gana toli, o taiklaus šūvio tikimybė buvo nedidelė, lankininkai naudodavo prastesnės kokybės strėles, kurios turėjo svetimą kariuomenę tiesiog įbauginti bei trukdyti jai eiti į priekį. Atstumui sumažėjus, lankininkai griebdavosi pačių geriausių strėlių, nes, prasidėjus žūtbūtiniam susirėmimui, ateidavo laikas kovoti už savo gyvybę.

Nuotrauka Kristinos

Ir taip, kulinarinis tinklaraštis - visai tinkama vieta kariniams terminams aptarti, kuomet patiekalas vadinasi Abchazija. Kaip esu pasakojusi įraše Virti moliūgai abchaziškai, džigito narsa bei karingumas - abchazų tautosakos ir tenykščio gyvenimo leitmotyvas. Turint galvoje, jog kai kurie šaltiniai (žr. čia) salotas rekomenduoja gaminti su jautiena ir vadina tiesiog Vyriškomis salotomis, nesudėtinga padaryti išvadą. jog Abchazijos kultūroje mėsiški patiekalai, karas ir vyriškasis pradas susipynę labiau, negu galėtume įsivaizduoti :)

2011 m rudenį Abchazijos sostinėje Suchumyje buvo atidengta Archipo Labachua (Архип Лабахуа) skulptūra Čikas (rus. Чик). Čikas - tai literatūrinis herojus, kurį sukūrė abchazų kilmės rašytojas Fazilis Iskanderas (Фазиль Искандер, 1929-2016). Apsakyme Čikas ir balta višta (rus. Чик и белая курица) pasakojama, kaip sudėtinga ir net skausminga mąsliam, jautrios širdies berniukui augti krašte, kur tradiciškai vyrauja bejausmio, bebaimio, netgi nuožmaus vyro kultas. Apsakyme Čiko mama išneša į kiemą paukštį ir kaimynų akivaizdoje liepia jį nukirsti - tai turi būti įrodymas, jog ūgtelėjęs sūnus jau tikras vyras. Tačiau vaikui gaila baltos vištelės, užuot nugalabijęs, jis trokšta ją apsaugoti. Išsisukęs nuo nemalonaus darbo, Čikas "užsitraukia gėdą", o paskui graužiasi dėl parodyto "bailumo" ir mėgina suprasti savo jausmų prigimtį ("Kodėl pjauti vištą gaila, o ją valgyti nė kiek negaila," - klausia jis savęs). Netrukus berniukas įsivelia į muštynes su bendraamžiais ir ir akimirką, pagautas siaubo, mano, jog vieną iš jų netyčia užmušė; laimei, greitai paaiškėja, jog peštukas krisdamas tiktai užsigavo. Čiką apima neįtikėtinas palengvėjimas, jis suvokia, kad pasaulyje yra svarbesnių dalykų už mėginimus įtikti aplinkiniams ir būti "kaip visi". Apsakymų apie Čiką cikle nuolat grįžtama prie gyvybės sakralumo, mirties, asmenybės formavimo(si) temų, tačiau net viso kūrinio kontekste balta višta laikoma vienu stipriausių, iškalbingiausių simbolių, įkūnijančių vaiko sielos tyrumą. Foto iš čia.

Vištienos ir paprikų salotos neturi klasikinio patiekalo statuso kaip meškiniai česnakai gruziniškai, burokėlių phali ar baklažanai česnakiniame žolelių padaže. Tai šiuolaikinis, panašu, kad profesionalių virėjų sugalvotas užkandis, kuriam pagaminti naudojami vietiniai produktai. Šiap ar taip, internete radau paaiškinimą, jog salotos buvo pavadintos Abchazija, norint pagerbti šefą, kuris jas sukūrė. Kaip ten yra iš tikrųjų, dabar sunku pasakyti. Mat salotos, nepaisant savo paprastumo, pasižymi puikiu skoniu, o tai reiškia, kad žmonės jas ne tiktai mielai gamina, bet ir tobulina bei modifikuoja, atsižvelgdami į savo poreikius. Kai kurie užkandžio variantai nuo pirminio recepto nutolsta pakankamai stipriai, jo pavadinimas "pasimeta" virtualioje erdvėje, o drauge su juo išnyksta ir sąsajos su Abchazijos regionu. Vis dėlto man patinka galvoti, kad tai - šiuolaikinis Abchazijos valgis, juo labiau, kad, peržiūrėjusi kalną šaltinių, manau turinti tam pakankamai tvirtą pagrindą.

Nuotrauka Kristinos

Be to, kad yra gardžios, šios salotos turi ir kitokių privalumų. Pirmiausia, jas pagaminti labai greita ir paprasta, nes pagrindiniai ingredientai yra viso labo trys: mėsa, saldžiosios paprikos ir svogūnas. Ne ką sudėtingiau gaminamas ir salotų pagardas, gaunamas sumaišius aliejų, actą, druską, cukrų ir pipirus. Prieskoninės žolelės (kalendros lapeliai, petražolės, krapai, bazilikai) čia tikrai netrukdo, bet jeigu žalumynų nėra po ranka, galima apsieiti ir be jų. Kai produktų tiek mažai, dėl jų pakeitimo ilgai sukti galvos netenka. Kaip jau minėjau, kartais vietoje vištienos naudojama jautiena (arba veršiena), o raudonas svogūnas keičiamas geltonuoju (tokiu atveju jį nepakenktų iš pradžių "nugesinti", užpylus salotų pagardu, ir tik tada sumaišyti su kitais ingredientais) arba žaliais pavasariniais svogūnais. Esu mačiusi, kad į šias salotas kai kas deda ir, pavyzdžiui, iškepto bei juostelėmis supjaustyto omleto, bet pastarasis pasiūlymas, regis, labiau tiktų kokiems nors japoniškiems, o ne abchaziškiems patiekalams.

Antra, dėl sveikatai palankios sudėties salotos priskiriamos dietiniams valgiams, kas daugeliui labai aktualu, ypač pavasarį :) Pagaliau nereikėtų pamiršti dar vieno dalyko: paprastas, neriebus salotų padažas kartais vadinamas marinatu, o tai reiškia, jog užkandį galima pagaminti iš anksto. Šios salotos nepavadndenys ir nepraras geros išvaizdos net pastovėjusios kelias ar keliolika valandų, todėl jas tinka vežtis, pavyzdžiui, į gamtą, arba pasigaminti iš vakaro ir kitą dieną neštis į darbą. Tikiuosi, turėsite progų patys tuo įsitikinti, o aš tuo tarpu parodysiu ir papasakosiu, kaip paruošti šias salotas, kad būtų ne tik gardu, o ir gražu.

Nuotrauka Kristinos

Салат Абхазия - Vištienos ir paprikų salotos Abchazija

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 400-500 g vištienos krūtinėlės

2-3 saldžiosios paprikos (geriau skirtingų spalvų)

1 nedidelis raudonasis svogūnas

Padažui:

4 v.š. aliejaus (geriau šalto spaudimo, pavyzdžiui, alyvuogių)

1-2 v.š. acto

Žiupsnelis juodųjų pipirų (galima keisti arba maišyti su aitriąja paprika)

Druskos ir cukraus (pagal skonį)

Prieskoninių žolelių (kalendros lapelių, petražolių, krapų, bazilikų)

1. Vištienos krūtinėlę išvirkite nedideliame kiekyje pasūdyto vandens arba pabarstykite druska ir iškepkite. Atvėsinkite. Atvėsusią suplėšykite išilgai raumenų, kad gautumėte vištienos "makaronus".
2. Nuplautas ir nusausintas paprikas bei svogūną supjaustykite išilgomis plonomis juostelėmis.
3. Dideliame dubenyje, kuriame maišysite salotas, lengvai suplakite padažą iš aliejaus, acto, pipirų, cukraus ir druskos.
4. Sudėkite paruoštą mėsą bei daržoves, išmaišykite ir paragaukite. Jeigu reikia, įdėkite trūkstamų prieskonių. Dar kartą išmaišykite, paragaukite, ir, jeigu skonis atitinka jūsų norus, palikite pusvalandžiui ar ilgesniam laikui, kad susistovėtų.
5. Prieš tiekdami į stalą, salotas dar kartą išmaišykite, sudėkite į serviravimo indą ir papuoškite prieskoninėmis žolelėmis.
6. Uždengtos, kad neapdžiūtų, ir laikomos vėsiai, šios salotos bus gardžios ir kitą dieną.

Nuotrauka Kristinos

P. S. Pabaigai nusprendžiau įdėti fotografijų, įrodančių, jog net tada, kai salotos susideda iš dviejų ar trijų ingredientų, reikėtų juos rinktis kruopščiai - ir nenuvertinti vaizduotės. Šias salotas su vištiena aš gaminau karantino sąlygomis. Tąkart, apsipirkdamas savaitei, vyras mūsų parduotuvėje terado vienos rūšies, raudonų paprikų. Salotų skonis nuo to nėmaž nepasikeitė, bet vaizdas, kaip matote, visai kitoks negu salotų, kurios buvo pagamintos su kelių spalvų paprikomis. Be to, turėkite galvoje, jog kuo ilgiau stovės salotos, tuo labiau išbluks svogūnai. Vėlgi, skoniui tai jokio poveikio nepadarys, o štai vaizdas kiek nukentės. Šiame tinklaraštyje esu paskelbusi kelis savo mėgstamų salotų su vištiena receptus (žr. Ropių, vištienos ir grybų salotos, Vištienos salotos su kario padažu bei šiaurietiškas jų atitikmuo Vištienos salotos su marinuotais moliūgais), tačiau niekada neakcentavau jų išvaizdos. O štai salotas Abchazija pirmiausia siūlyčiau "valgyti" akimis :)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.