Dešrelės su lęšiais

Tiems, kurie laukia – antroji istorijos apie Šv. Radegundą, VI a. gyvenusią Tiuringijos princęsę ir frankų karalienę, dalis. Ankstesniame įraše pasakojau, kad šiai moteriai aukšta kilmė ir titulai laimės neatnešė, užtai bėdų – į valias. Vis dėlto žmonės nėra kanonizuojami vien dėl to, kad gyvena sumautą asmeninį gyvenimą. Tam, kad būtum paskelbtas šventuoju, turi daryti gerus darbus ir – labai pageidautina – stebuklus. Yra apsčiai liudijimų, jog Šv. Radegundai netrūko nei vienų, nei kitų. Anot amžininikų, jos širdies kilnumas geriausiai atsiskleidė dviejose srityse: ligonių gydyme bei virtuvėje.

Nuotrauka Kristinos

Rūpintis ligoniais Radegunda pradėjo nuo jaunų dienų. Dar gyvendama karaliaus rūmuose, ji atidarė ligoninę, reguliariai joje lankydavosi ir padėdavo personalui slaugyti nelaimėlius. Įkūrusi vienuolyną Puatjė, Radegunda pasirūpino, kad ligoninė atsirastų ir čia. Dauguma joje taikytų gydymo metodų žemiški ir aiškūs: karalienė reikalavo, kad sergantieji būtų išprausti ir perrengti naujais drabužiais, aptvarstyti, įtrinti gydomaisiais tepalais, pagirdyti žolelių nuovirais ir pamaitinti. Ji daug dėmesio skyrė higienai (trečiadieniai ir šeštadieniai Švento Kryžiaus vienuolyne buvo paskirti maudynėms!) ir visai pagrįstai manė, kad švara gali palengvinti ne vieną sveikatos sutrikimą. Tačiau pasitaikydavo ir sudėtingesnių atvejų, kai Radegundai tekdavo griebtis gydymo rankomis bei maldomis; manding, šiais laikais panašūs metodai vadinami bioenergetika. Na, o čia jau parsideda stebuklų sfera: mūsų laikus pasiekė pasakojimai apie įvairiausius nutikimus, pradedant egzorcizmo seansais, kai Radegunda esą apsėstuosius išvaduodavo nuo demonų, baigiant vaikų prikėlimu iš mirusiųjų. Nesiimu spręsti, kiek juose tiesos, bet prieš pusantro tūkstančio metų gyvenusiems žmonėms šie liudijimai, regis, jokių abejonių nekėlė. Šiaip ar taip, Šv. Radegunda iki dabar laikoma ligonių globėja. Kartais nurodoma netgi labai konkreti sfera, kurioje Radegunda gali pagelbėti: pavyzdžiui, plaučių ligos (tuberkouliozė) ar aknė. Tiesa, kadaise paprašyti šventosios pagalbos nebuvo labai paprasta: antai, išberta moteris turėdavo sėdėti namuose, įsisupusi į juodo ėriuko odą, tuo tarpu jos vyrui tekdavo kulniuoti į Šv. Radegundos bažnyčią ir ten prašyti užtarimo savo žmonai. Nūnai, manyčiau, šio sudėtingo ritualo tikintieji gali atsisakyti ir apsiriboti nuoširdžia malda :)

Nuotrauka Kristinos

Antroji kryptis, kuria dirbo Šv. Radegunda – tai alkstančių žmonių maitinimas. Gyvenimas viduramžiais nebuvo nei lengvas, nei sotus, ypač moterims ir vaikams iš žemesnių socialinių sluoksnių. Anot archeologų, kai kurie radiniai Puatjė vietovėse byloja, jog čia pasitaikydavo net kanibalizmo atvejų, kuriuos išprovokuodavo ilgi ir žiaurūs badmečiai. Taigi, pamaitinti alkstančius reiškė išgelbėti jų gyvybę tiesiogine to žodžio prasme. Šv. Radegundos biografas Venancijus Fortūnatas rašo, kad šelpti maistu pavargėlius Radegunda pradėjo paauglystėje, kai buvo įkalinta Athies dvare. Tapusi karaliene, o vėliau diakone, labdaringiems darbams ji skyrė dar daugiau dėmesio ir lėšų. Štai kaip aprašomos maudynių dienos, kai gydomosios procedūros vienuolyno ligoninėje jau būdavo baigtos: “Visiems susirinkus aplink stalą pietauti, ji [Radegunda] išdalindavo indus su vandeniu ir servetėles o tiems, kurie nepajėgdavo, pati nuplaudavo veidus ir rankas. Tada būdavo įnešami trys padėklai su skanumynais. Kaip ir dera gerai namų šeimininkei, ji kiekvienam atriekdavo duonos ir atpjaudavo mėsos, nors pati laikėsi pasninko. Be to, ji niekada nesibodėdavo akluosius ir silpnuosius pamaitinti šaukštu.” Kokie buvo kiti skanumynai, Venancijus Fortūnatas nepatikslina, tik vienoje vietoje užsimena, jog varguoliams Radegunda negailėdavo ir gurkšnio kito neskiesto vyno, kurio pati niekada negerdavo.

Panegiriniai Venancjaus Fortūnato eilėraščiai, skirti Šv. Radegundai ir pirmajai vienuolyno abatei Šv. Agnei, suteikia kur kas daugiau žinių apie tai, kaip ir kuo maitinosi kilmingi ir pasiturintys VI a. žmonės. Eiliuoti padėkos laiškeliai liudija, kad Venancijus Fortūnatas ir vienuolyno vadovės reguliariai keisdavosi dovanomis, dažniausiai valgomomis. Moterų patikėtinis siuntė joms vaisius (kaštainius, slyvas, obuolius) ir gėles altoriui bei stalui papuošti. Jos, savo ruožtu, aprūpindavo Venancijų Fortūnatą sviestu, grietinėle, kiaušiniais, o taip pat gardžiais ir nekasdieniškais jau pagamintais patiekalais. Savo eilėse poetas giriasi gavęs iš vienuolyno virtuvės žuvų su kelių rūšių padažais, mėsos kalną su žalumynais sidabrinėje lėkštėje, marmurinį dubenį medumi pagardintų daržovių, keptą viščiuką ant stiklinio padėklo, pintinę saldžiai kvepiančių obuolių, balto pieno juoduose ąsočiuose ir t.t. Žodžiu, asketizmu čia kvepia ne per daugiausiai :)

Nuotrauka Kristinos

Iš to, kas pasakyta aukščiau, apie Šv. Radegundą galima padaryti kelias išvadas. Pirmiausiai ji, pasirinkusi asketišką gyvenimo būdą ir nuolatinį pasninkavimą, laikė tai asmeniniu reikalu ir nebandė primesti savo įsitikinimų visiems aplinkui. Radegunda suprato, jog išbadėjusių žmonių vien dedešvos lapai ant kojų nepastatys, o iš mėsiškų valgių naudos jiems bus žymiai daugiau. Vienuolės, žinoma, paisė tam tikrų taisyklių (vargu ar kam nors būtų šovę į galvą valgyti kepsnius per Gavėnią), tačiau taipogi turėjo apsisprendimo laisvę ir galimybę maitintis kur kas sočiau bei įvairiau už savanoriškai badmiriaujančią Radegundą. Dar daugiau: yra užuominų, kad Radegunda, kaip vienuolyno įkūrėja gavusi tam tikrų privilegijų (pavyzdžiui, atskirą celę), gerbė Šv. Agnės nustatytą tvarką ir seserims nekomandavo. Netgi atvirkščiai. Antai pasakojama, jog kartą karalienė nusprendė iškasti lauramedį, ir, persodinusi į vazoną, laikyti jį savo kambaryje. Kai medelis pradėjo vysti, abatė patarė Radegundai karščiau melstis, kad šis įsišaknytų – mat, jeigu augalas žus, esą teks atimti maistą ir iš tos, kuri jį numarino badu. Kaip ir galima tikėtis, Radegundai pasimeldus, lauramedis atsigavo, tad bausmės pagal principą akis už akį, dantis už dantį buvo išvengta. Vienok faktas lieka faktu – dažnai paskutinį žodį vienuolyne tardavo ne Radegunda, o Šv. Agnė.

JAV aktorė Marisa Berenson įkūnijo Šv. Radegundą Philippe Monnier režisuotame filme L'Enfant des loups (liet. Vilkų vaikas, 1991), kuris buvo sukurtas pagal Reginos Deforge romaną La Révolte des nonnes (liet. Vienuolių maištas, 1981). Nors viena iš siužeto linijų, susijusi su "vilkų vaiku", aiškiai išgalvota, sukurti viduramžių atmosferą padeda gana tikslios istorinės detalės, pirmiausia Šventojo Kryžiaus vienuolynas ir jo gyventojai – Šv. Radegunda, pirmoji vienuolyno abatė Šv. Agnė, poetas ir vienuolių patikėtinis Šv. Venancijus Fortūntas ir kt. Vienuolių maištas – taipogi tikras įvykis, datuojamas 589 m. Karalienė ir Šv. Agnė, nors ir stengėsi nenukrypti nuo regulos, vis dėlto pirmenybę teikė sveikam protui ir gailestingumui. Joms mirus, valdžia atiteko Leuboverai, antrajai vienuolyno abatei, garsėjusiai pedantiškumu, griežtumu ir net žiaurumu. Kai disciplina ir bausmės tapo nebepakeliamos, kelios dešimtys vienuolių ryžosi pabėgti, ir šis beprecedentis įvykis, virtęs tikru skandalu, nuskambėjo per visą Frankų karalystę. Mano manymu, istoriniai asmenys šiame filme idealizuojami, tačiau talentingi aktoriai savo vaidmeni sukūrė įtaigiai, ir besidomintiems ankstyvaisiais viduramžiais pažūrėti filmą (ir/ar paskaityti romaną) verta.

Gyvendama vienuolyne, Radegunda laikėsi daugmaž visų reguloje surašytų taisyklių, įskaitant darbą virtuvėje, kurį paeiliui atlikdavo visos seserys. Venancijus Fortūnatas tvirtina: “Kas galėtų apsakyti tą uolumą, kai ji įpuldavo į virtuvę, atėjus namų ruošos savaitei? Ji, o ne kuri kita vienuolė, iš galinio kiemo prinešdavo tiek malkų ryšulių, kiek tik jų reikėdavo. Ji semdavo vandenį iš šulinio ir sklidinai pripildydavo visus kibirus. Ji lupdavo daržoves, aižydavo ankštis ir įpūsdavo židinį, kad galėtų virti maistą. Kol kunkuliuodavo puodai, ji ant ugnies prisišildydavo vandens, kurį naudodavo virtuvės rykams iššveisti. Valgiui išvirus, ji išmazgodavo ir visus mažesniuosius indus, o tada taip išblizgindavo virtuvę, kad neliktų nė dėmelės. Galiausiai ji išnešdavo visas sąšlavas ir net bjauriausias šiukšles”. Be privalomų darbų vienuolyno virtuvėje, Radegunda susigalvodavo ir papildomų: pavyzdžiui, Gavėnios laikotarpiu ne tik pati liedavo žvakes, o ir rankinėmis girnomis primaldavo šviežių miltų, iš kurių kepdavo bandeles, greičiausiai skirtas komunijai ir/ar elgetoms šelpti.

Kitaip sakant, Radegunda išmaldą alkstantiems dalijo visai ne įsakymais ar karališkais mostais, kaip būtų galima tikėtis iš moters, turinčios tokį aukštą statusą. Ji pati tą valgį gamindavo, patiekdavo ir prižiūrėjo, kad nė vienas stokojantis neliktų nuskriaustas. Dar daugiau – alkstantiems paaukotas maistas buvo akivaizdžiai sotesnis ir geresnis už tą, kuriuo maitinosi pati karalienė. Žinoma, žiūrint iš šiuolaikinių pozicijų, Radegundos tolerancija turėjo ribas: pavyzdžiui, pasakojama, kad kartą, keliaudama su Chlotero I svita ji giraitėje pastebėjo stabmeldžių šventyklą ir įsakė ją sudeginti, o pati džiaugsmingai stebėjo “krikščionybės triumfą”. Vis dėlto, kalbant apie valgį, viduramžių karalienei būdingo pakantumo galėtų pasimokyti net šiuolaikinė visuomenė, kurioje vegetarai kariauja su mėsėdžiais, veganai su žaliavalgiais, produktų derintojai su tais, kurie jų nederina, greito maisto mėgėjai su lėto maisto propaguotojais ir t.t. Radegunda kulinarijos klausimais laikėsi nuostatos kiekvienam savo ir pagal išgales rūpinosi, kad ją supantys žmonės būtų sotūs ir sveiki – o tai, manyčiau, yra neginčijamas jos nuopelnas bei dorybė. Kaip jau supratote, frankų karalienė ne be priežasties buvo paskelbta šventąja ir tapo maistą gaminančių ir alkstančius valgydinančių moterų patrone.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie Radegndos santykį su maistu, visai pagrįstai gali kilti ir dar vienas klausimas: kaip jai pavykdavo išvengti pagundų ir metų metais gyventi asketišką gyvenimą, kuomet aplinkiniai leisdavo sau žymiai daugiau? Vienareikšmio atsakymo čia ko gero nėra. Gali būti, kad Radegundos biografai situaciją sąmoningai pagražino, siekdami pabrėžti dvasinę šventosios stiprybę. Anot Venancijaus Fortūnato, nuolat pasninkauti Radegundai lengva nebuvo, tačiau ji demonstravo geležinę valią: “Ir ji puldavo į kojas Kristui, vieninteliam, kuris jos neapleisdavo ir numalšindavo nesibaigiantį alkį ašaromis, tarytum jos būtų buvusios geidžiamiausi skanėstai! Ji niekino maistą, skirtą pilvui, nes vienintelis jos penas buvo Kristus, ir tik vieno Kristaus ji alko”. Savo ruožtu, Baudovinija pasitelkia troškulio metaforą, kad apibūdintų Radegundos dievobaimingumą ir palinkimą į šventų raštų studijavimą: “Ištroškusi žinių, ji jas godžiai gėrė; tarytum edemos kamuojami žmonės, kurių troškulys su kiekvienu vandens gurkšniu tik didėja, ji sudegė, net gaivinama Dievo rasos.”

Antra vertus, neatmestina, jog karalienė turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, nes vaikystėje patirtas siaubas ir ilgi fizinio, seksulinio ir psichologinio smurto metai Chlotero I rūmuose, akivaizdu, nepraėjo be pėdsakų. Potrauminis stresas, anoreksija, autoagresija - šiuolaikiniai specialistai ko gero pasitelktų tokius arba panašius terminus Radegundos būklei apibūdinti. Juk ji ne tiktai nuolat badavo, o ir kitaip marino savo kūną - po drabužiais nešiojo ašutinę ir netgi grandines, įsiėsdavusias į kūną iki gyvo kaulo, plikomis rankomis kilnojo indus su žioruojančiomis žarijomis, dėjo prie krūtinės įkaitintą metalinį kryžių, norėdama palikti įdagą, ir pasmerkdavo save kitiems, mūsų akimis žiūrint, visiškai beprasmiams kankinimams. Viduramžiais vienok toks elgesys vadinosi asketizmu, kėlė pagarbų susižavėjimą, ir niekam neatrodė, kad sistemingas kūno marinimas gali būti siejamas su liga. O gal tokių išvadų daryti ir nereikėtų? Galbūt mes, įžvelgdami kitų ribotumą, nematome savojo ir nesuvokiame asketizmo esmės?.. Žodžiu, iš Šv. Radegundos yra ne tik ko pasimokyti, o ir, prisiminus jos gyvenimą, - apie ką pamąstyti.

Na o aš siūlau jums šįkart pagaminti dešreles su lęšiais, dar vieną patiekalą, siekiantį romėnų laikus ir menkai tepakitusį iki mūsų dienų. Dar ir šiandien Italijoje dešrelės su lęšiais tradiciškai valgomas sutinkant Naujuosius metus, o ir kitomis progomis. Antikinės kultūros ekspansyvumas lėmė, kad ilgainiui šis produktų derinys plačiai paplito, ir dabar yra mėgstamas vokiškai kalbančiose šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Visai gali būti, kad panašų valgį viduramžiais Šv. Radegunda siūlė savo svečiams bei globotiniams - juk būtent romėnų virtuvė buvo besiformuojančios prancūzų virtuvės pamatas.

Paruošti dešreles su lęšiais paprasta, o rezultatas būna puikus, ypač jei kokiame ūkininkų turgelyje pavyksta įsigyti gerų, tikru dūmu parūkytų dešrelių. Kiti privalomi ingredientai - prancūziški lęšiai, svogūnai ir morkos, dažniausiai - dar ir prieskoninės žolelės, pavyzdžiui, čiobreliai, petražolės, lauro lapas ar pan. Kiti ingredientai (salierai, bulvės, špinatai, keli šaukštai pomidorų tyrės, šlakas vyno, česnakai ar kiti prieskoniai ir pan.) nėra privalomi, tačiau noriai naudojami, kuriant originalius šeimos ar, pavyzdžiui, prancūziškų bistro receptus. Tikiuosi, Šv. Radegundos istorija jums patiks, o receptas pravers - ir iki trečiosios šio pasakojimo dalies :)

Nuotrauka Kristinos

Saucisses aux lentilles - dešrelės su lęšiais

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

200 g (maždaug 1 puodelis - 250 ml) prancūziškų lęšių*

2-3 v.š. sviesto arba alyvuogių aliejaus

1 didelis svogūnas

1 didelė morka

Nebūtinai: 2-3 saliero stiebai

Dešrelių, geriau parūkytų (pagal poreikį)**

Kelios čiobrelio šakelės

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Nors tai nebūtina, bet, jeigu norite, lęšius galite prieš kelias valandas iki gaminimo užmerkti (aš užmerkiu). Svogūnus susmulkinkite, morkas supjaustykite skrituliukais, jeigu naudosite, paruoškite salierus.
2. Prikaistuvyje išlydykite sviestą arba įkaitinkite aliejų ir trumpai apkepkite daržoves. Sudėkite lęšius, išmaišykite ir užpilkite vandeniu, geriau verdančiu (pavyzdžiui, iš arbatinio). Jeigu lęšiai nemirkyti, vandens reikės maždaug 2½ puodelio, jeigu mirkyti - maždaug 1 puodelio. Troškinkite ant nedidelės ugnies, retkarčiais pamaišykite.
3. Kai lęšiai ir daržovės bus beveik minkšti, pasūdykite, pagardinkite pipirais (o jei norite, tai ir kitokiais prieskoniais - česnakais, gvazdikėliais, pankolių sėklomios ir pan.), sudėkite dešreles ir čiobrelių šakeles. Uždenkite ir baikite troškinti, kol visi ingredientai bus norimo minkštumo, o vandens beveik neliks.
4. Patiekite tuojau pat. Jeigu norite, prieš paiekdami dešreles galite supjaustyti.  

* Nekeiskite lęšių kitokiais, nes jie greičiausiai suvirs į tyrę. Išvirę prancūziški lęšiai tampa kreminiai, tačiau išlaiko savo formą.

** Dešrelės būna įvairaus dydžio, žmonių apetitai irgi skirtingi, todėl naudokie jų tiek, kiek manote esant reikalinga. Galima naudoti kelių rūšių dešreles arba dešreles derinti su kitokia mėsa (tarkime, gabaliukai supjaustyta šonine). Jeigu norite, prieš dėdami į troškinį, dešreles galite apkepinti ir/ar supjaustyti norimo dydžio gabaliukais. Atsiminkite, kad mirkyti lęšiai verda apie 15 min., o nemirkyti apie 30 min., todėl jeigu drauge su dešrelėmis ruošiatės naudoti mėsą, kuriai reikia ilgesnio troškinimo, paruoškite ją atskirai šiek tiek iš anksto, o į lęšius sudėkite tik tam, kad sušiltų.

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: visų jų jau nė neatsimenu, bet žr. čia, čia ir čia.

Prancūziški lęšiai

Spėju, jog daugelis mano skaitytojų apie Šv. Radegundą nėra net girdėję. O turėtų, nes ji krikščioniškoje tradicijoje yra laikoma virėjų (tiksliau – maistą gaminančių moterų) globėja. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, negu niekada :) Jeigu esate nusiteikę sužinoti, kaip ir kodėl Šv. Radegunda užsitarnavo savo titulą, pamėginsiu jums pagelbėti. Tiesa, istorija bus ilgoka, todėl susidės iš kelių įrašų. O pradėti teks nuo Šv. Radegundos biografijos, nes pats gyenimas nulėmė specifinį šios moters santykį su virtuve ir kulinarijos menu.

Nuotrauka Kristinos

Radegunda gimė apie 520 m. Ji buvo Tiuringijos karaliaus Bertarcho dukra. Pastarasis karalystę valdė drauge su dviem savo broliais – Hermanfridu bei Baderiku. Atrodytų, kas gali būti geriau, negu gimti tokioje kilmingoje ir privilegijuotoje šeimoje? Deja, viduramžių princesių gyvenimą sunku pavadinti rožėmis klotu. Laiminga Radegundos vaikystė baigėsi nesulaukus nė penkerių metų, kuomet jos dėdė Hermanfridas, nelinkęs dalintis valdžia su giminaičiais, išžudė beveik visą Bertarcho šeimą. Jis pasigailėjo tik mažametės dukterėčios bei jos jauniausio brolio, ir našlaičiais likusius vaikus išsiuntė į savo pilį.

O štai paveržti sostą iš Baderiko pasirodė kur kas kebliau, ir Hermanfridui teko ieškoti sąjungininkų. Jis pažadėjo frankų karaliui Teodorikui I dalį karalystės už pagalbą šiame delikačiame reikale. Planas suveikė: antpuolį surengę frankai Baderiką nukirsdino, o Hermanfridas tapo vieninteliu Tiuringijos valdovu. Tik neilgam. Mat jis padarė didelę klaidą – nė neketino laikytis Teodorikui I duoto žodžio. Nenuostabu, kad įžeistas Teoderikas I drauge su savo broliu Chloteru I po kelerių metų išsiruošė į keršto žygį. „Kaimyniško vizito“ metu jie be didesnių ceremonijų Hermanfridą pasiuntė myriop, o Tiuringiją prijungė prie Frankų karalystės.

Tačiau frankų grobis buvo ne vien naujos žemės. Tiuringijos princesė Radegunda, netekusi tėvų bei giminaičių, taipogi tapo vertingu ir geidžiamu trofėjumi. Burtų keliu mergaitė atiteko Chloterui I, kuris ją, drauge su vieninteliu išgyvenusiu broliu, išsivežė į Galiją ir įkalino Athies dvare (dabar – Aukštutinės Prancūzijos regionas). Čia Radegunda buvo pakrikštyta ir gavo neprastą išsilavinimą, ką liudijo jos gebėjimas skaityti ir rašyti lotynų kalba. Tačiau karaliaus malonės turėjo savo kainą: po kelerių metų, vos Radegundai sulaukus pilnametystės, Chloteras I pasišovė ją vesti. Mergina pagal išgales santuokai priešinosi ir netgi mėgino pabėgti, bet valdovo ir jo belaisvės jėgos aiškiai skyrėsi. Radegunda buvo prievarta ištekinta ir paskelbta frankų karaliene.

Nežiniomas XI a. autorius pavaizdavo įvairias scenas iš iš Šv. Radegundos gyvenimo, įskaitant puotavimą, kuris viduramžiais buvo siejamas su apsirijimu, o kai kada ir orgijomis. Tačiau Radegunda, dėl savo statuso privalėjusi dalyvauti karališkose vaišėse, tai darė be entuziazmo ir, pirmai progai pasitaikius, palikdavo menę. Rankraštis su iliustracijomis saugomas Puatjė viešosios bibliotekos rankraštyne. Paveikslėlis iš čia.

Sudarius sąjungą tokiomis aplinkybėmis, apie šeimyninę laimę negalėjo būti jokių kalbų. Per gyvenimą nemačiusi nieko gero, Radegunda ieškojo paguodos religijoje. Vengdama artumo su vyru, ji net naktį valandų valandomis meldėsi, sukniubusi ant šaltų grindų, kol kone mirtinai sušaldavo ("šilta likdavo tik jos siela" - tvirtino vienas iš Radegundos biografų), nuolat pasninkavo ir kitaip marino savo kūną. Žmonos pareigas karalienė laikė savo kankinystės dalimi – ir tą pabrėžtinai demonstravo sutuoktiniui. Išdidus, šaltas ir nepalaužiamas Radegundos abejingumas Chloterą I vedė iš kantrybės; dar apmaudžiau buvo, kad žmona jam nepadovanojo palikuonių. Karaliaus įsiučio ir smurto protrūkius keisdavo atgailavimai ir brangios dovanos, bet Radegundai nei viena, nei kita įspūdžio nedarė. Akivaizdu, jog poros santykių pavadinti sveikais nepavyktų net prie geriausių norų, o tokio karališko gyvenimo, kurį gyveno Radegunda, ir priešui nepalinkėtum.

Niekam nebuvo paslaptis, kaip sutaria Radegunda ir Chloteras I. Dvariškiai šaipėsi, kad pastarasis vedė ne karalienę, o vienuolę. Tačiau Radegundai tokie žodžiai skambėjo kaip didžiausias komplimentas, nes palyginti su gyvenimu rūmuose, vienuolės dalia jai atrodė tikra palaima. Radegunda galutinai apsisprendė apie 550 m., kai Chloteras I nužudė paskutinįjį jos brolį, mat šis suaugo ir galėjo pareikšti pretenzijas į gimtąją Tiuringiją. Užsitikrinusi aukštų dvasininkų paramą, karalienė ryžosi pabėgti nuo sutuoktinio. Ji buvo įšventinta į diakones, Puatjė – anuomet dar ne mieste, o tik gyvenvietėje – įkūrė Šventojo Kryžiaus vienuolyną (pranc. Abbaya Sainte-Croix de Poitiers) ir jame užsidarė. Pagaliau pasijutusi savo likimo šeimininke ir atradusi ramybę, Radegunda už vienuolyno sienų praleido geriausius savo gyvenimo metus. Ji mirė 587 m. ir netrukus buvo paskelbta šventąja. Šv. Radegundos diena minima rugpjūčio 13 d.

Nuotrauka Kristinos

Taigi, likimas Radegundai nebuvo dosnus. Nelaiminga santuoka iš jos atėmė gyvenimo džiaugsmą ir žemiškus malonumus, įskaitant pasimėgavimą maistu. Tiek dalyvavimas pobūviuose, tiek kasdieniniai šeimyniniai pietūs su jai atgrasiu vyru Radegundai tereiškė neišvengiamą pareigą. Antra vertus, rūmuose įprastą valgymo ritualą karalienė sugebėjo paversti savotiška asmeninio protesto forma. Prisidengusi nebaigta malda ar neatidėliotinais labdaringais darbais, ji, net tarnų keletą kartų pakviesta, neskubėdavo prie stalo, versdama Chloterą I gerokai palūkuriuoti. Pagaliau pasirodžiusi, karalienė dažnai prisėsdavo tik trumpam, dėl akių, ir sugalvodvo pretekstą išeiti, dar nesibaigus pietums. Vykstant puotoms, Radegunda irgi mokėjo parodyti, jog jai nerūpi aukštuomenės papročiai ir etiketas. Anot šventosios biografų, kol kiti gardžiavosi vaišėmis, ji, nelaužydama savo pasninko, valgė po pyragais ar pudingu paslėptą juodą (ruginę ar miežinę) duoną. Išvis, susidaro įspūdis, jog Merovingų laikais egzistavo kažkokia „stalo metafora“, kuria moterys sugebėdavo perduoti įvairaus turinio žinutes. Antai pasakojama, jog brolžudišką Tiuringijos valdovų karą kurstė Amalaberga, Radegundos dėdės Hermanfrido žmona. Esą kartą ji padengė karaliui tik pusę stalo ir paklausta, ką tai turėtų reikšti, atsakė “Vyras, valdantis tik pusę karalystės, nusipelno tik pusės padengto stalo“. Nieko sau šantažas, ar ne? :)

Kuo gi dar be duonos maitinosi Radegunda? Atvirai pasakius, ne kažin kuo. Jos amžinikas ir patikėtinis Venancijus Fortūnatas rašė, kad pupos ir lęšiai buvo mėgstamiausias Radegundos valgis dar tada, kai ji gyveno Chlotero I rūmuose. Na, o tapusi diakone ir persikėlusi  į vienuolyną, ji "net sirgdama valgė tik ankštines ir žalias daržoves, bet nei vaisių, nei žuvų, nei kiaušinių. Ir negėrė ji stipresnio gėrimo už medumi pasaldintą vandenį ar kriaušių sidrą, nė neliesdama neskiesto vyno, midaus ar alaus". Kitoje teksto vietoje minima, jog Radegunda nevalgė paukštienos (čia jau nekalbant apie jokią kitą mėsą). Venancijaus Fortūnato nuomone, Radegundos kūno penas buvo toks kuklus, kad kiekvieną jos dieną galėjai pavadinti pasninkavimu. Tačiau pati Radegunda sau buvo kur kas griežtesnė: atėjus didžiųjų pasninkų metui, karalienė net duonos paragaudavo tik sekmadieniais, o kitu laiku mito vien šakninėmis daržovėmis, prieskoninėmis žolelėmis bei dedešvos lapais, negardindama savo asketiško davinio nei aliejumi, nei druska. Be to, didžiųjų pasninkų dienomis Radegunda gėrė tik vandenį, ir tiek mažai, kad perdžiūvusia burna esą vos galėjo giedoti psalmes. Šokiruoja, kad tokią karalienės dietą viduramžių žinovai vadina visai neblogai subalansuota! Mat ne vienas ano meto šventasis maitindavosi tik duoda ir vandeniu, kol galiausiai taip nusilpdavo, jog visai nepastovėdavo ant kojų.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau Radegunda buvo paskelbta šventąja ir maistą gaminančių moterų globėja visai ne todėl, jog metų metais savanoriškai badmiriavo. Plačiau apie tai papasakosiu kitame įraše :) O kol kas man noriu stabtelėti prie lęšių - paties mėgstamiausio frankų karalienės valgio. Kulinarijos istorikai pastarąją išvadą padarė, remdamiesi ne tik Venancijaus Fortūnato, o ir kitų Radegundą asmeniškai pažinojusių biografų (Baudovinijos, Grigorijaus Turiečio) liudijimais. Laimingo sutapimo dėka, mūsų laikus pasiekė autentiškas VI a. lęšių paruošimo receptas, kurį užrašė Anthimas, iš Bizantijos ištremtas graikų kilmės gydytojas, radęs prieglobstį ir darbą Frankų karalystėje, tiksliau - Chlotero I brolio ir Radegundos svainio Teodoriko I  rūmuose. Pastarojo paragintas, Anthimas apie 55-530 m. parašė traktatą De Observatione Ciborum, kuriame išdėstė savo žinias apie gydomąsias įvairių produktų savybes, o tuo pačiu pateikė konkrečių receptų, kaip tinkamiausiai paruošti ne tik gardžius, o ir sveikatai naudingus patiekalus, įskaitant lęšius. Žinoma, varguomenė apie šias gydytojo rekomendacijas nė nentuokė, tačiau beveik neabejojama, jog frankų karalių rūmuose virėjai Anthimo receptais naudojosi. Taigi, labai tikėtina, jog lęšių mėgėja Radegunda juos valgė būtent tokiu pavidalu. Originalus Anthimo receptas skamba daugmaž taip:

Lęšius gerai nuplaukite ir virkite švariame vandenyje, pirmąjį vandenį nupilkite ir užpilkite antrąkart, tik ne per dideliu vandens kiekiu, ir lėtai virkite virš anglių, o kai bus beveik išvirę, paskaninkite trupučiu acto. Ir įdėkite prieskonio, vadinamo Sirijos žagreniu, valgomąjį šaukštą miltelių, apibarstykite juo lęšius, kol jie dar verda, ir gerai išmaišykite. Nukelkite nuo ugnies ir valgykite. Beje, dėl skonio į antrąjį vandenį galite įpilti aliejaus (oleo gremiale), įdėti didelį šaukštą kalendrų arba dvi kalendros šaknis, nesusmulkintas, o sveikas, ir pasūdyti pagal skonį. 

Kulinarijos istorikai pastebi, kad šis receptas, nors ir supaprastintas bei adaptuotas, iš esmės būdingesnis romėnų, o ne frankų virtuvei. Pirmiausia, lęšiai Romoje buvo vertinami labiau negu kitos ankštinės daržovės, tuo tarpu brandžiaisiais viduramžiais tapo akivaizdu, jog šiauriniuose Europos regionuose žmonės prioritetą teikė pupoms (prisiminkime pupas su šonine, taip mėgtas Kliuni vienuolyne). Žagrenį, kuriuo siūloma gardinti lęšius, bėgant laikui šiauriečiai taipogi pakeitė actu bei citrinos sultimis. O štai romėnai, panašu, lęšių ir žagrenio derinį buvo perėmę iš Artimųjų Rytų, numanomos lęšių tėvynės. Ten žagreniai iki šiol yra populiarūs prieskoniai, tad Anthimas savo recepte Siriją mini ne be priežasties. Kitaip sakant, ankstyvieji viduramžiai laikytini tiltu tarp dviejų epochų įvairiomis prasmėmis, įskaitant kulinarinę. Tą liudija ir Anthimo traktatas, mėginantis susieti dvi kultūros požiūriu labai skirtingas virtuves.

Klaidinga būtų teigti, kad Anthimo receptai dabar visai užmiršti. Bet, teisybės dėlei, reikia pasakyti, jog daugiausia jais naudojasi mokslinių interesų turintys žmonės, tyrinėjantys viduramžių kasdienybę. Įdomu, kad senovinius patiekalus išbandžiusiųjų atsiliepimai beveik visada teigiami. Na ką gi, aš galiu prie jų prisidėti :) Įsitikinau, kad Anthimo užrašytas lęšių receptas, net praėjus pusantro tūkstančio metų, tebeveikia ir yra niekuo ne prastesnis už šiuolaikinius. Man bene didžiausias atradimas buvo sužinoti, jog prancūziški lęšiai yra ne gaminimo metodas, o lęšių rūšis (ant prekybos centre įsigytos pakuotės taip ir parašyta  - Lęšiai prancūziški žalieji). Jie pasižyminti tuo, kad nesuyra ir neištęžta net gerai išvirti, be to, yra puikaus skonio. Žagrenis, savo ruožtu, pasirodė esąs subtilaus, vaisinio skonio rūgštiklis, neužgožiantis kitų ingredientų skonių ir kvapų, kas mano šeimai labai patiko. Ir dar: Anthimas niekur nesako, jog lęšius privalu valgyti pačius vienus, kaip darė asketiškoji Radegunda. Patyriau, jog jie, drauge su lėkšte daržovių, gali tapti puikiausiu garnyru, takime, prie vištienos ar žuvies (aš savo šeimai iškepiau šalvį). Gamindama Anthimo receptą  keičiau nežymiai (leidau sau alyvuogių aliejumi lęšius gardinti prieš pat valgymą, o ne virimo metu), o paskui užrašiau taip, kad juo būtų patogu naudotis žmonėms, įpratusiems prie šiuolaikinių standartų. 

Nuotrauka Kristinos

Prancūziški lęšiai

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 puodelis (apie 200 g) žalių prancūziškų lęšių*

Druskos (pagal skonį)

1 v.š. obuolių arba kitokio švelnaus skonio acto

2 a.š. žagrenio (arba pagal skonį)

1-2 v.š. smulkintų kalendros lapelių**

Šalto spaudimo alyvuogių aliejaus***

1. Lęšius užpilkite šaltu nesūdytu vandeniu ir išvirkite. Lęšių ir vandens santykis turėtų būti 1:2,5 (tad 1 puodelį lęšių užpilkite dviem su puse puodelio vandens). Originalus receptas rekomenduoja lęšius užvirinti, pirmąjį vandenį nupilti, o tada, užpylus švariu, išvirti; tai turėtų užtrukti ape 30 min. Lęšių iš anksto mirkyti nebūtina, bet man taip patogiau. Aš 1 puodelį lęšių užpilu 2 puodeliais vandens. Po kelių valandų beveik visas vanduo būna sugertas. Tada lęšius perplaunu, užpilu 1 puodelį švaraus vandens, užvirinu ir ant mažos ugnies verdu apie 10-15 min. Per tą laiką visas vanduo nugaruoja, o lęšiai tampa minkšti ir kreminiai. Jūs rinkitės tą lęšių virimo būdą, kuris jums patogiausias.
2. Kai lęšiai suminkštės, juos pagal skonį pasūdykite (bet ne anksčiau, nes druska trukdys suminkštėti lęšių odelėms). Prieš pat nukaisdami, įmaišykite actą, žagrenį ir smulkintą kalendrą. Paragakite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį.
3. Lęšius sudėkite į serviravimo indą. Jeigu norite, papuoškite kalendros lapeliais ir/ar pabarstykite žagreniu. Apšlakstykite alyvuogių aliejumi. Aliejų galite palikti ant stalo - galbūt valgytojams norėsis jo užsiplti daugiau ant savo lęšių porcijos.
4. Lęšius galite patiekti šiltus kaip vegetarišką patiekalą ar ganyrą, arba atvėsusius kaip salotas.

* Žali prancūziški lęšiai, kitaip negu kitų rūšių lęšiai (taip pat ir žalios spalvos), išvirti nesuyra ir išlaiko savo formą. Dėl šios priežasties jie labiausiai tinka salotų tipo patiekalams.

** Orignaliame recepte lęšius siūloma aromatizuoti dar ir nesmulkintomis kalendrų šaknimis, ęsą pasižyminčiomis itin švelniu skoniu ir aromatu. Šaknis galima keisti kalendrų sėklomis ar didesnu kiekiu susmulkintų kalendros lapelių.

*** Originaliame recepte lęšius siūloma apšlakstyti oleo gremiale. Istorikų nuomone, tai išraiškingo, aitroko skonio aliejus, spaustas iš labai jaunų vynuogių ar alyvuogių. Šį pagardą galima keisti kokybišku šalto spaudimo alyvuogių aliejumi.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis iš čia.