Rūkytos žuvies ir žirnelių salotos

Savo auditoriją aš jau daugmaž pažįstu - skaityti ji nori apie pačius įvairiausius patiekalus iš viso pasaulio, o kai ateina laikas gaminti, renkasi lietuviškus receptus :) Tad šiandien nebus jokių egzotikų - apsiginklavusi jau ne kartą linksniuota Birutės Rutkauskienės knyga Mūsų valgiai (1971), atėjau priminti jums apie senas geras rūkytos žuvies ir konservuotų žirnelių salotas.

Nuotrauka Kristinos

Tiesą sakant, aš pati šias salotas išmokau gaminti dar būdama paauglė, ir visai ne iš knygų, o iš savo mamos. Mano vyras, savo ruožtu, apie jas sužinojo iš savo mamos, taipogi vaikysėje. Gal todėl man ilgą laiką atrodė, jog tai net ne salotos ir ne savarankiškas receptas, o toks tradicinis būdas valgyti rūkytas žuvis - panašiai kaip valgomi lašinukai su juoda duona. Tačiau senos kulinarijos knygos išduoda, jog net toks paprastas derinys kadaise laikytas naujove. Ir netgi prabangia naujove, nes tiek majonezas, tiek konservuoti žirneliai sovietmečiu buvo priskiriami deficitams, tad ant lietuvių stalų dažniausiai puikuodavosi tik per šventes.

Pažvelkime, kaip šias salotas siūlo gaminti Birutė Rutkausienė, be kita ko suteikusi joms romantišką pavadinimą Kastytis. Kaip visada, recepte ji nurodo nedidelius produktų kiekius, apskaičiuotus vienai mažai (100 g svorio) salotų porcijai.

Salotos "Kastytis"

45 g rūkytos menkės (minkštimo)

30 g konservuotų žirnelių

5 g svogūnų

20 g majonezo

Rūkytą menkę nulupkite, išimkite kaulus ir supjaustykite kubeliais arba suplėšykite nedideliais vienodais gabaliukais. Prie jos pridėkite žirnelių, smulkiai supjaustytų svogūnų, majonezo ir išmaišykite. Viršų papuoškite petražolių lapeliais. Vietoj žirnelių į salotas galite pridėti maždaug 15 g virtų, kubeliais arba rombeliais supjaustytų bulvių.

Panašu, jog paskutinioji pastaba, leidžianti konservuotus žirnelius pakeisti virtomis bulvėmis, atsirado kaip tik dėl to, jog anuomet žirnelių įsigyti būdavo nelengva. Tuo pačiu recepto autorė tarytum patvirtina, jog šios salotos XX a. viduryje turėjo kur kas solidesnio patiekalo statusą, negu mes galėtme įsivaizduoti šiandien. Antra vertus, receptas net ir šiais laikais gali praversti: juk rūkytos žuvies ir žirnelių derinys paprastas, bet gardus, o salotos nebrangios ir greitai pagaminamos. Žinoma, dabar jas galima modifikuoti pagal savo skonį ir poreikį - aš papasakosiu, kaip šias salotas mėgstame gaminti mes.

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia reikia išsirinkti tokią žuvį, kurią mėgstate labiausiai. Mes beveik visada perkame karšto rūkymo skumbrę, kuri yra kur kas išraiškingesnio skonio už rūkytą menkę. Taikomės, kad žuvis būtų didesnė, nes tai reiškia, kad ji bus riebesnė, minkštesnė ir mažiau įsisūrėjusi. Tačiau jeigu jums labiau patina menkė ar kitokios žuvys - pirmyn, salotų tikrai nesugadinsite :)

Tas pats pasakytina apie majonezą. Dabar šio pagardo rūšių yra tiek daug, jog kiekviena šeima turi savo mėgstamiausią, ir tai puiku. Jeigu kam nors įdomu, aš pati beveik visada naudoju Hellmann's, nes man jis priimtiniausias pagal sudėtį ir švelnų, kitų ingredientų neužgožiantį skonį.

O štai kalbant apie konservuotus žirnelius, turiu jums patarimą - geriau rinktis kuo smulkesnius. Pirma, maži konservuoti žirneliai salotose pasiskirsto kur kas tolygiau negu dideli. Antra, jie tur kreminę konsistenciją, kai tuo tarpu stambūs konservuoti žirniai tvirtesni, sausesni, kai kada - netgi miltingi. Vėlgi, jeigu jums smalsu, aš dažniausiai perku Spilva arba Bonduelle konservuotus žirnelius, arba tiesiog apžiūriu stiklainiukus ir išsirenku tą, kuriame žirneliai atrodo mažiausi.

Paskutinis ir asmeniškai man problematiškiausias salotų ingredientas - svogūnas. Mūsų šeima ir šiaip nelabai mėgsta žalią svogūną, bet kai kada jį valgo. Na, pavyzdžiui, jei tai graikiškos ar kitokios salotos su žaliomis daržovėmis. Tačiau jeigu salotos gaminamos iš termiškai apdorotų ingredientų ir labiau primena kreminę užtepėlę, traškantys svogūno gabaliukai mus erzina. Dėl šios priežasties aš į žuvies ir žirnelių salotas svogūno arba visai nededu (kompensuoju jį dosniu žiupsniu grūstų juodų pipirų), arba prieš dėdama šiek tiek pakepinu. Bet čia jau, kaip sakoma, skonio reikalas.

Dar vieną būdą išspręsti "svogūnų klausimą" man pasiūlė pats gyvenimas :) Kažkada laukiau svečių, žmonių vyresnė kartos ir nelabai tedraugaujančių su didelėmis naujovėmis. Ta proga nusprendžiau pagaminti kelis tradicinius lietuviškus užkandžius, taip pat ir šias salotas. Tik štai kur bėda - pilkšva žuvis ir chaki spalvos konservuoti žirneliai neatrodo itin išvaizdžiai. Bet kai akis užkliuvo už nedidelio poro, problema buvo išspręsta: aš jį trumpai pakepinau, kad liktų skaisčiai žalias ir panaudojau salotoms užkloti. Kietai virtas kiaušinis ir keli žirneliai papildė šią neįmantrią kompoziciją, ir patiekalas atrodė visai neblogai, bent jau palyginus jį su pirminiu variantu :) Dabar šias salotas dažniausiai patiekiu tokiu būdu, ir kepinti porai, mano nuomone, kuo puikiausiai kompensuoja svogūną, jau nekalbant apie pagerėjusią salotų išvvaizdą. Jūs, žinoma, galite laikytis originalaus recepto arba salotas sukomponuoti ir pateikti pagal savo skonį ir norus.

Nuotrauka Kristinos

Rūkytos žuvies ir žirnelių salotos

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

1 nelabai didelė rūkyta žuvis (karšto rūkymo skumbrė, menkė ar kitokia)

~ 200-300 g konservuotų žirnelių

Nebūtinai: 1 mažas svogūnas

Majonezo (pagal skonį)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai 1 mažas poras (ir 2-3 v. š. aliejaus jam pakepinti) ir 1 kietai virtas kiaušinis (salotoms papuošti)

1. Iš žuvies išrinkite kaulus, nulupkite odą ir suplėšykite gabaliukais.
2. Žuvį sumaišykite su žirneliais (be konservavimo skysčio) ir majonezu, pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Jeigu mėgstate, įmaišykite susmulkinto svogūno (žalio arba akepto).
3. Vietoje svogūno galima naudoti žalią arba apkepintą porą. Aš siūlau susmulkintą porą pakepinti šlakelyje aliejaus, kad suminkštėtų, bet dar neprarastų ryškios žalios spalvos, tada jį atvėsinti. Salotas sudėkite į serviravimo indą, ant viršaus paskleiskite pakepintą porą. Jeigu norite, salotas galite papildomai papuošti kapotu kiaušiniu ir konservuotais žirneliais.
4. Salotas valgykite su mėgstama duona. Šios salotos labai sočios ir kaloringos, todėl gali būti valgomos ne tiktai kaip užkandis, o ir kaip pagrindinis patiekalas (mes kartais jas gaminame nelabai vėlyvai vakarienei).
5. Salotų stenkitės per ilgai nelaikyti šiltoje patalpoje, nes nuo šilumos žuvies ir majonezo riebalai ims sluoksniuotis ir sugadins valgio konsistenciją. Ir išvis, tai žiemiškas patiekalas. Vasarą, kai daug kokybiškų šviežių daržovių, siūlyčiau išmėginti skandinaviško stiliaus salotas su rūkyta žuvimi.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: mano mama ir ši knyga:

Birutė Rutkauskienė, Mūsų valgiai, Vilnius: Mintis, 1971, p. 49.

Vėgėlės žuvienė

Ar jau galvojate apie šventinį velykinį stalą? Gerai, kad galvojate :) Tačiau kol pavasario laikas dar neatsuktas, Gavėnia nepasibaigusi, o sinoptikai vis dar graso paskutiniaisiais šalčiais, šiandien siūlau jums prieššventinį žuvienės receptą.

Šįkart papasakosiu, kaip išvirti sriubą iš vėgėlės. Tai dar vienas klasikinis skandinaviškas (tiksliau, suomiškas) žuvienės receptas, panašus į Alandų salų žuvienę ir lašišos žuvienę su grietinėle, ir vis dėlto - truputį kitoks. Ir ne tik todėl, kad vėgėlė - kitokio skonio žuvis. Pirmiausia, ją reikia kitaip paruošti. Antra, žuvienei iš vėgėlės gali būti naudojamos kiek kitokios daržovės negu kitų rūšių skandinaviškoms žuvienėms. Trečia, verdant šią žuvienę, prie jos paprastai ruošiamas ypatingas priedas - delikatesu laikomos vėgėlės kepenėlės, panašios į menkių kepenėles, o kartais, jeigu pasiseka rasti - dar ir vėgėlės ikrai. Na, o dabar apie visus išvardintus punktus papasakosiu plačiau.

Vėgėlė (lot. Lota lota). Foto iš čia.

Pradėkime nuo vėgėlės paruošimo. Vėgėlė - žieminė, gana stambi žuvis (maniškė svėrė arti 3 kg, ir tikrai nebuvo pati didžiausia), kuri pasižymi tuo, jog neturi žvynų, tačiau skleidžia specifinį kvapą. Kai kas sako, kad labai šviežia žuvis kvapo neturi, bet tai netiesa. Tėtis yra ne kartą sugavęs vėgėlę, tad namo žuvis atkeliaudavo praėjus vos porai valandų nuo sužvejojimo, tačiau specifinis kvapas vis tiek būdavo - ir varydavo mamą į neviltį :) Kaip tik dėl kvapo žuvies oda nulupama, ir tik tuomet ji išskrodžiama bei iškaulinama. Vėgėlei nulupus odą ir ją išvalius, kai lieka tik baltutėlė filė, žuvies kvapas tampa lengvas ir švelnus.

Norint nulupti vėgėlės odą, pirmiausia teks apipjauti jos odą aplink visą galvą - pjūvis neturi būti gilus, tik toks, kad oda būtų perrėžta iki raumenų. Tuomet viena ranka reikia prie stalo prispausti žuvies galvą (ji slidi, tad geriau bus, jeigu ant jos uždėsite popierinį vienkartinį rankšluostį ar pan.), o į kitą imti reples, sugnybti vėgėlės odos kraštą ir traukti ją link uodegos. Vėgėlės oda nusimaus lyg kojinė. Tuomet replėmis už krašto sugnybkite likusius pelekus ir juos patraukite - išsiims jų dantytos juostelės. Žinoma, kuo stipresnės rankos, tuo greičiau pabaigsite visą procedūrą, todėl jeigu tik turite galimybę, patikėkite šį darbą šeimos vyrams.

Nuotrauka Kristinos

Nuluptą vėgėlės odą išmeskite, o pačią žuvį išskroskite, išfiletuokite, o filė nuplaukite pasūdytame vandenyje, kad pasišalintų visi kraujo likučiai (man labai padėjo šis video, kuriame demonstruojama, kaip nulupti vėgėlės odą ir ją išfiletuoti). Kaulus ir galvą pasilikite sultiniui, o kepenėles ir, jeigu bus, ikrus - užkandžiams ruošti. Vėgėlės kepenys būna įspūdingo dydžio. Lėkštelėje, kurią matote mano nuotraukose - tik jų trečdalis. Iškepus visas, išėjo didžiulė lėkštė, tad valgėme jas kelias dienas. Vėgėlės kepenys paprastai išverdamos, kai kada papildomai apkepamos svieste, o tuomet pasūdomos ir pagardinamos pipirais. Patiektos su juoda duona jos gali būti ir savarankiškas užkandis, ir puikus priedas prie sriubos. Beje, sriubą valgant su kepenėlių sumuštiniais, būna labai sotu - po to antrojo patiekalo nebesinori. 

Kai dėl sriubos sudėties, tai ji gali būti visiškai minimalistinė (žuvies gabaliukai, bulvės, sultinys ir prieskoniai), tačiau dažniau į ją dedama kelių rūšių daržovių. Bene labiausia paplitę du vėgėlės žuvienės variantai - arba su svogūnais, bulvėmis ir morkomis, arba su svogūnais, bulvėmis ir porais; na, o kai kada jie sujungiamai, ir tuomet morkos bei porai dedami į tą patį puodą. Šįkart aš rinkausi antrąjį variantą su didesniu porų kiekiu - todėl, kad mėgstu porus, ir todėl, kad lėkštėje norėjosi ko nors gaiviai žalio. Iš vėgėlės išvirta žuvienė paprastai balinama pienu arba grietinėle, bet tie, kurie nemėgsta arba dėl kokių nors priežasčių negali vartoti pieno produktų, puikiausia apsieis ir be jų. Žinoma, tokiu atveju teks išsivirti truputį didesnį kiekį sultinio, mat pienu/ grietinėle jos tirštumo reguliuoti nebegalėsite. Tiesa, jeigu nuspręsite patiekti skaidrią vėgėlės žuvienę, baigdami ją virti, galite įpilti šlakelį balto vyno. Tai nėra tradicinis šios sriubos elementas, bet šiais laikais suomiai mėgsta jį naudoti kaip prieskonį, paprastam valgiui suteikiantį nekasdieniško prašmatnumo.

Vėgėlės žuvienė - žiemos klasika, mat šios žuvys gaudomos maždaug nuo sausio vidurio iki kovo pabaigos. Taigi, jeigu susiviliosite šia sriuba, virkite ją per daug neatidėliodami, antraip progos jos paragauti teks laukti iki kitų metų :)

Nuotrauka Kristinos 

Madekeitto - vėgėlės žuvienė

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

~ 600 g vėgėlės filė (kaip paruošti filė žr. pastabas aukščiau)

~ 1,5-2 l vėgėlės sultinio*

1-2 v.š. sviesto

1 svogūnas

3-4 vidutinio dydžio bulvės

1 didelis arba 2 nedideli porai

Puokštelė krapų

Druskos ir grūstų juodųjų ar baltųjų pipirų (pagal skonį)

Pieno ir/ar grietinėlės (sriubai užbalinti)

1. Puode, kuriame virsite sriubą, išlydykite sviestą. Sudėkite smulkintus svogūnus ir pamaišydami kepkite kelias minutes, kol jie truputį suminkštės, bet dar nepradės ruduoti. Sudėkite pjaustytas bulves ir patroškinkite dar porą minučių. Supilkite sultinį (geriausia verdantį) ir virkite apie 15 min., arba kol bulvės ir svogūnai bus minkšti. 
2. Į sriubą sudėkite gabaliukais supjaustytą žuvį ir susmulkintus porus. Virkite apie 5-7 min., kol vėgėlė išvirs, o porai suminkštės, bet dar nespės prarasti žalios spalvos. Patikrinkite, ar netrūksta druskos. Sriubą pagardinkite pipirais ir krapais. 
3. Jeigu mėgstate virintą pieną, galite sriubą užbalinti ir užvirinti (tokiu atveju krapus reikėtų dėti jau nukaitus sriubą). Jeigu nemėgstate virinto pieno, sriubą iš pradžių nukaiskite, o tuomet užbalinkite. Jeigu manote, kad visos jos nesuvalgysite iš karto (arba jeigu kas nors iš valgytojų nevartoja pieno), patogiau ją balinti kiekvienam atskirai, norimą kiekį pieno ar grietinėlės įsipilant į savo lėkštę. Atsiminkite, jog nebalinta ir atvėsinta sriuba ilgiau negenda (suomiai teigia, jog pastovėjusi vėgėlės žuvienė netgi skanesnė, panašiai, kaip troškiniai). 
4. Prie vėgėlės žuvienės paprastai patiekiama juodos duonos su sviestu ir/ar vėgėlės kepenėlėmis.

* Vėgėlės sultinį išsivirkite iš anksto. Į puodą sudėkite žuvies galvą ir kaulus, įmeskite svogūną, nupjautus žalius porų lapus ir/ar storus krapų stiebus (prieš tai nuo jų nuskainiokite lapelius, tinkamus sriubai), lauro lapelį, po kelis grūdelius juodųjų bei kvapiųjų pipirų. Užpilkite maždaug 2 l vandens, užvirkite, lengvai pasūdykite ir ant mažos ugnies virkite apie 15-20 min. Tuomet sultinį perkoškite ir naudokite sriubai.

Nuotrauka Kristinos

Mateen maksa - vėgėlės kepenėlės

Ingredientai:

Vėgėlės kepenėlės

Nebūtinai: ~ 1 v.š. kvietinių miltų

Nebūtinai: lydyto sviesto (kepenėlėms apkepti)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

1. Jeigu reikia, vėgėlės kepenėles padalinkite į 2-3 gabaliukus, kad vėliau jas būtų patogiau pjaustyti.
2. Prikaistuvyje užvirkite lengvai pasūdytą vandenį (labai tiktų ir žuvies sultinys), sudėkite kepenėles ir užvirkite. Ant mažos ugnies virkite apie 5-7 min., kol visos kepenėlės pabals (aš tikrinau, vieną gabalą perpjovusi ties storiausia vieta). Kepenėles išgriebkite iš vandens. 
3. Nors šis žingsnis nebūtinas, bet jeigu norite, kepenėles apvoliokite miltuose ir labai greitai apkepkite lydytame svieste. Miltų galima nenaudot, tačiau tuomet kepenėlės greitai ims lipti prie keptuvės dugno, ir gražiai jas apkepti bus sudėtinga. Labai svarbu kepenėles apkepti greitai, maždaug per 2 min.: kadangi jos riebios, tad per ilgai kepant ims spirgėti, sausėti ir kietėti. 
4. Išvirtas arba išvirtas ir svieste apkeptas kepenėles iš visų pusių pabarstykite druska bei pipirais.
5. Paruoštas kepenėles suraikykite riekelėmis ir tiekite su juoda duona. Gamindami vėgėlių kepenėlių sumuštinius, papildomai galite naudoti sviestą, svogūnus (itin tiktų raudonieji), laiškinius česnakus, krapus ir pan. 
6. Vėgėlės kepenėlės gardžios ir atvėsusios. Jeigu nesuvalgysite jų iš karto, laikykite šaltai ir būtinai pridenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų ir nepatamsėtų.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

Porų ir maltos mėsos troškinys

Anądien perskaičiau, jog Lietuvoje buvo laikai, kai už griežto pasninko nesilaikymą Advento metu galėjai gauti į kailį. Riebus troškinys ant padoraus krikščionio stalo buvo neįsivaizduojamas dalykas - "pašventindavo" net už gabalą sūrio, ką jau čia kalbėti apie mėsą. Ir nors geležinių pasninkų tradicijos jau praeity (aš asmeniškai nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris visą Advento laikotarpį ščyriai pasninkautų), šiais laikais prieš Šv. Kalėdas vis dėlto stengiamasi valgyti daugiau žuvų, košių, daržovių. Praėjusiais metais iš vieno skaitytojo (skaitytojos?) gavau gana piktą pastabą, jog Advento savaitėmis netgi tinklaraštyje nederėtų publikuoti mėsiškų patiekalų receptų. Aš manau, kad šiuolaikinių realijų kontekste tai būtų šiokia tokia veidmainystė. Kaip jums atrodo? Ar jus piktina Advento metu paskelbti įrašai, kuriuose figūruoja mėsos ir pieno produktai?

Užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad šiandieninį troškinį gaminau dar iki prasidedant Adventui - atrinkti nuotraukas ir parašyti tekstą užtrunka, todėl dauguma įrašų čia atsiduria keliomis dienomis (o kartais ir savaitėmis) vėliau negu buvo pagaminti patys valgiai. Porų ir maltos mėsos troškinio receptą nusprendžiau į tinklaraštį įkelti todėl, kad jau seniai ruošiuosi tą padaryti, ir jeigu dabar šį darbą atidėsiu, tai greičiausia - vėl keleriems metams. Bet man norėtųsi receptu pasidalinti taip ilgai nelaukiant, nes tai iš tikrųjų labai geras, lengvas, ekonomiškas, daug kartų mūsų namuose gamintas rudeninis/ žieminis patiekalas. Manau, jo idėja pravers jeigu ne dabar, tai po kelių savaičių - sutikite, netgi uoliam praktikuojančiam katalikui niekas netrukdo kaupti receptų kolekcijos Advento ar Gavėnios metu :) 

Paskutiniuosius porus iš savo daržo parsinešiau visai neseniai :) Nuotrauka Kristinos

Na, o po šios gynybinio pobūdžio įžangos grįžkime prie virtuvės konkretybių - porų ir iš jų gaminamo troškinio. Porus visa mūsų šeima mėgsta, vertina ir, jeigu tik yra galimybė, stengiasi užsiauginti savo darže. Pastarieji metai, kai šiltas ruduo tęsiasi ilgai, o žiema ateina vėlai, tiesiog idealūs porų auginimui. Mat jie nebijo drėgmės, vėsos, šalnų ir netgi nedidelio sniego. Na, bet jeigu porų neauginate patys, irgi maža bėda - dabar šios daržovės netgi parduotuvėje yra pakankamai kokybiškos ir sąlygiškai pigios.

Dažniausia porus mes naudojame vietoje svogūnų, nedideliais prieskoniniais kiekiais. Vis dėlto turiu mėgstamų receptų, kur porai atlieka pagrindinio ingrediento vaidmenį - virti, troškinti ar kepti jie praranda aštrumą, tampa malonaus salsvo skonio ir puikiai dera su kitais produktais. Šiandieninis receptas - vienas iš tokių. Porų jam reikia bent jau 1 kg arba daugiau, o mėsos imama mažai, apie ketvirtį kilogramo. Priedai - saldžiosios paprikos, svogūnas, sultinys - troškinio irgi neapsunkina, todėl laikyčiau jį pakankamai sveiku, lengvu, nors ir ne pasninkiniu patiekalu. Tiesa, sotumo suteiks pasirinktas garnyras - prie troškinio galite patiekti duonos, bulvių košės, ryžių ar net makaronų. 

Ką tik iš orkaitės. Nuotrauka Kristinos

Porų ir maltos mėsos troškinio receptą kažkada aptikau Albanijos virtuvei skirtuose puslapiuose. Tiksliau, puslapyje: į paieškos sistemą įvedus raktažodį albanian cuisine arba bet kokį į jį panašų, viena pirmųjų visuomet pasirodo antraštė 20 Albanian Recipes. Atidarę šį puslapį, iškart susidursite su tavë me presh, t.y. porų troškinio receptu. Jį, akivaizdu, buvo lengva rasti ne tik man: daugybė angliškai rašančių tinklaraštinininkų, ieškančių įkvėpimo kitų šalių virtuvėse, nusprendę pagaminti ką nors albaniško, pasirinko kaip tik porų troškinį. Visi atsiliepimai apie patiekalą - patys geriausi, ir aš suprantu, kodėl :) Tačiau įtarimų man kelia kitas dalykas: recepto autentiškumas. Ar iš tikrųjų tavë me presh yra populiarus patiekalas Albanijoje, o jeigu yra, tai ar būtent šis jo variantas? Albaniškuose puslapiuose angliško recepto atitikmenų yra (tarkime, čia), tačiau, sprendžiant iš kuklaus įrašų kiekio, neatrodo, kad porų troškinys būtų taip paplitęs kaip, tarkime, pyragas (byrek) su špinatais. Be to, kai kurie albaniški receptai į porų troškinį siūlo dėti kitokių ingredientų (morkų, ryžių), o mano turimoje knygoje, kurią išleido Albanijos krikščionys (apie ją esu rašiusi čia) šis patiekalas vadinamas mish me presh ir gaminamas su porcijomis pjaustyta aviena - pateikiami net 4 jo variantai. Taigi, iš viso to, kas pasakyta, aš darau išvadą, jog porų troškinys Albanijoje gaminamas, tik egzistuoja ne vienas jo receptas, ir dar neaišku, ar šiandien čia pristatomas iš tikrųjų vadintinas populiariausiu ir tipiškiausiu. Tačiau yra ir gera žinia - nuo to patiekalo skonis tikrai nesuprastėja. Tad jeigu mėgstate porus, būtinai pabandykite. Beje, šį kartą, man baigiant gaminti troškinį, į svečius netikėtai užsuko draugų šeima. Paragavę troškinio jie prisipažino tris dalykus: pirma, jog paprastai vengia porų, antra, jog troškinys juos maloniai nustebino, trečia, kad būtų nieko prieš pakartoti. Taigi :)

Nuotrauka Kristinos 

Tavë me presh - porų ir maltos mėsos troškinys

Ingredientai: (4 porcijoms)

1 kg porų be žalių lapų (galima ir daugiau, bet ne mažiau - porai stipriai sukris)

Aliejaus (daržovėms ir mėsai apkepti)

2 raudonosios saldžiosios paprikos

1 svogūnas

250-500 g maltos jautienos arba avienos
2 skiltelės česnako

2-3 v.š. pomidorų tyrės

Nebūtinai: 1 v.š. miltų

~ 300 ml sultinio arba vandens

1 a.š. saldžiosios raudonosios paprikos

Druskos ir pipirų (pagal skonį)
Nebūtinai: prieskoninių žolelių (laiškinių česnakų, petražolių, kalendros lapelių) troškiniui papuošti

1. Porus supjaustykite norimo dydžio gabaliukais (man patinka stambesniais, kad vėliau troškinyje jie "neištirptų"). Į keptuvę įpilkite šiek tiek aliejaus, sudėkite porus, uždenkite dangčiu ir ant nedidelės ugnies, retkarčiais pamaišydami, troškinkite, kol porai šiek tiek subliūkš ir taps apyminkščiai. Žiūrėkite, kad porai neimtų ruduoti.
2. Iš keptuvės išėmę porus, dėkite į ją norimo dydžio gabaliukais supjaustytas paprikas. Jas irgi troškinkite ant nedidelės ugnies, uždengtoje keptuvėje, kol šiek tiek suminkštės. 
3. Išėmę paprikas, įpilkite dar šiek tiek aliejaus ir suberkite susmulkintą svogūną. Pakepkite apie 1 min., tuomet sudėkite mėsą. Kepkite mėsą ant vidutinės ugnies, kol ji visa papilkės, o didžioji dalis skysčio nugaruos. Tuomet mėsą pagardinkite smulkintu česnaku, pomidorų tyre, saldžiųjų paprikų milteliais, pipirais, pagal skonį pasūdykite. Jeigu norite, kad troškinio padažas būtų tirštesnis, galite įmaišyti ir šaukštą miltų. Pačioje pabaigoje supilkite sultinį/vandenį, gerai išmaišykite ir nukaiskite. 
4. Dideliame inde sumaišykite porus, paprikas ir mėsą su priedais. Suverskite į kepimui skirtą indą (geriau keraminį ar metalinį, stikliniame prasčiau keps), palyginkite paviršių ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC. Kepkite apie 45 min. - 1 val., arba kol apkepo paviršius ims lengvai rusti. 
5. Šį troškinį galima tiekti kaip užkandį - tuomet prie jo įprasta pasiūlyti baltos duonos ir graikiško jogurto (arba jo pagrindu pagaminto tarator padažo). Jeigu norite jį valgyti kaip pagrindinį patiekalą, prie troškinio tiks bulvių košė arba ryžiai. Prieš tiekdami, galite papuošti prieskoninėmis žolelėmis.

Nuotrauka Kristinos 

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia,čia ir čia.

Marinuotos silkės su daržovėmis

Silkės mūsų namuose - sezoninis patiekalas, valgomas šaltuoju metų laiku, kai prekyboje atsiranda šviežių, riebių ir ne per daug įsisūrėjusių žuvų. Jau daug metų perku tik silkes su galvomis, ir kaskart, svečiuose paragavusi aliejuje išmirkytų silkių pusgaminių, įsitikinu, kad gerai darau :) Tobuliausios, aišku, būna namuose pasūdytos silkės (visuomet naudojuosi Odetos receptu), deja, parduotuvėje ar turguje rasti nesūdytų žuvų nėra taip lengva. Na, bet jeigu žinote "taškus" kur pardavinėjama kokybiškos, švelniai sūdytos silkės su galvomis, tuomet viskas gerai - jūsų silkių patiekalai vis tiek bus puikūs.

Prekybos vietos, kuriose perku gardžias silkes, įsikūrusios gana toli nuo mano namų, o artimiausiuose prekybos centruose pardavinėjamas silkes geriausiu atveju būtų galima pavadinti vidutiniškomis. Vis dėlto, jeigu silkes nusprendžiu marinuoti, kartais jų nusiperku. Marinatas net ne pačias pačiausias silkes paverčia dėmesio vertu užkandžiu. Tiesą sakant, labai skanias silkes man netgi gaila marinuoti, o štai tada, kai namo parsineštos silkės būna ne visai tokios, kokių tikėjausi (dažniausia - per sūrios), iškart prisimenu, kad marinatas šį trūkumą gali ištaisyti.

Nuotrauka Kristinos

Silkes paprastai marinuoju lietuviškai, taip, kaip išmokė mama - man tai vienas skaniausių lietuviškų užkandžių. Bet šiandien papasakosiu apie vieną iš silkės marinavimo būdų, kurį naudoja švedai. Tai vadinamosios stiklapūčio silkės - glasmästarsill. Jos gaminamos visai paprastai: silkių gabaliukai sluoksniuojami su morkomis, porais, raudonaisiais svogūnais ir prieskoniais (pipirais, lauro lapais, kai kada - krapais), tuomet užpilami saldžiarūgščiu marinatu, ir visas tas grožis laikomas šaldytuve 2-7 paras. Tuomet silkės ir su jomis išsimarinavusios daržovės valgomos kaip užkandis su bulvėmis, juoda duona ir t.t.

Nuo lietuviškųjų stiklapūčio silkės skiriasi keliais dalykais. Pirmiausia, daržovės nėra apverdamos marinate - į stiklainį su silkėmis jos dedamos žalios, todėl net marinuotos lieka traškios. Antra, švediškame marinate daugiau cukraus ir mažiau acto negu lietuviškame, todėl marinuotų silkių skonis būna kiek kitoks. Trečia, stiklapūčio silkės į stalą visuomet tiekiamos su visu stiklainiu - štai kodėl naudojamos įvairiaspalvės daržovės, stengiamasi jas gražiai susluoksniuoti, o dėliojant silkių gabaliukus, į išorę atgręžiama sidabrinė jų odelė. Idealiu atveju, silkių stiklainis turi atrodyti kaip koks vitražas ir tapti stalo puošmena - ne veltui patys švedai tikina, jog tai vienas gražiausių tradicinių švediškų patiekalų. Aš asmeniškai stiklainiukuose niekuomet nepatiekiu sriubos, salotų ar desertų, kaip kad dabar madinga - man atrodo, iš tokių indų valgyti paprasčiausia nepatogu, tačiau šios silkės privalo būti patiektos būtent stiklainyje. Bet tiesiai iš jo užkandis irgi nekabinamas - kiekvienas valgantysis silkių dedasi į savo lėkštę - taip žymiai patogiau.

Skandinavai turi daug silkių marinavimo būdų. Anksčiau tai buvo būtinybė, norint žuvis ilgiau išlaikyti nesugedusias. Dabar silkės marinuojamos pirmiausia todėl, kad taip paruoštos jos būna skanios, o antra - todėl, kad, taupant laiką, jas galima paruošti iš anksto. Tarkime, šias silkes galima užmarinuoti sekmadienį, o valgyti kokį trečiadienio vakarą, kai visai nėra kada gaminti vakarienės; arba paruošti viduryje savaitės, nes savaitgalį, laukiant svečių, užkandžių ruošti jau nebebus kada ir t.t. Žodžiu, geras dalykas tos marinuotos silkės, ypač artėjant Adventui.

Nuotrauka Kristinos

Glasmästarsill - marinuotos silkės su daržovėmis

Ingredientai: (išeis 0,5 l stiklainis silkių, 4-6 porcijos užkandžio)

2 didelės, riebios silkės su galva

1 maža morka (sultinga ir nesuvytusi)

1 vidutinio dydžio raudonasis svogūnas

1 mažas poras (arba apie 7 cm ilgio didelio poro gabaliukas)

2 lauro lapeliai

Juodųjų, baltųjų ir kvapiųjų pipirų (rupiai grūstų, pagal skonį)

Marinatui:

80 g cukraus

50 ml paprasto acto (12%)

150 ml šalto virinto vandens

1. Silkes išdarinėkite, išrinkite kaulus ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. 
2. Morką ir porą supjaustyklite plonais griežinėliais, svogūną - plonais pusžiedžiais. 
3. Į stiklainį susluoksniuokite daržoves ir silkę, stengdamiesi, kad silkės sidabrinė odelė būtų atgręžta į išorę. Tarp silkės ir daržovių sluoksnių pagal skonį pabarstykite pipirų, įdėkite porą lauro lapelių. 
4. Paruoškite marinatą. Cukrų ir actą užvirinkite nedideliame prikaistuvyje ir trumpai pavirkite, kad visiškai ištirptų cukrus. Sumaišykite su šaltu virintu vandeniu. Jeigu reikia, papildomai atvėsinkite - marinatas turi būti kambario temperatūros ar šaltesnis. 
5. Paruoštą marinatą supilkite ant silkių ir daržovių - jo turėtų būti tiek, kad viskas būtų vos vos apsemta. Užsukite stiklainį ir 2-7 paras laikykite šaldytuve. 
6. Patiekite silkes į stalą tame pačiame stiklainyje, kuriame jos marinavosi. Valgykite su virtomis bulvėmis ar juoda duona. Švedai prie silkės dažnai pasiūlo ir kitų priedų - kietai virtų kiaušinių, grietinės, Västerbotten sūrio, o taip pat - stiklelį degtinės :)

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia ir čia:

Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 26-27.