Moliūgai su riešutais ir sedulomis

Šiandien savo pasakojimą pradėsiu nuo literatūros. Tiksliau, nuo abchazų rašytojo Fazilio Iskandero romano Sandro iš Čegemo (1973). Įraše Vištienos ir paprikos salotos jau esu pristačiusi Čiką, vieną iš žinomiausių Fazilio Iskandero herojų. Na, o dabar atėjo laikas Tali, arba Taliko, arba Talikoškai - guviai, sumaniai, geraširdei ir nepaprastai muzikaliai mergaitei, kuri labiau už viską mėgo groti gitara, įsilipusi į tankiašakę obelį. Bet tai visai nereiškia, jog Tali veltėdžiavo. Nors tebesimokė mokykloje, vasaromis mergaitė eidavo į sandėlį, kur su moterimis vėrė tabako lapus, ir vėrė taip, kad darbas jos rankose tirpte tirpo. Kaip tik todėl Tali teko garbė dalyvauti tabako lapų vėrėjų varžybose. O prizas tikrai viliojo - patefonas! Tik štai kur problema: prie patefono buvo pridėta viena vienintelė plokštelė, ir ne su dainų įrašais, o su draugo Stalino kalba. Čegemiečiai, žinoma, net tokio įrašo įdėmiai klausydavosi ir kas vakarą jį smulkiai analizuodavo, itin daug dėmesio skirdami plojimams ir pauzei, kurios metu oratorius gerdavo vandenį :)

Čegemiečiai žinojo, kad mieste parduodamos ir kitokios plokštelės su rusiškų, gruziniškų ir net abchaziškų dainų įrašais, bet iki Čegemo jos dar neatkeliavo, nes čia iki šiol niekas neturėjo patefono. Visi laukė, kad jį nusipirkų kas nors kitas, pageidautina - vietinis endurcas [endurcai - rašytojo išgalvota tautelė, su kuria esą nuolat konfliktuodavo kaimynystėje gyvenę abchazai], kad galėtų patikrinti, ar nuo žmogaus atskirtas balsas neužtraukia ligų gyvuliams arba miltligės vynuogėms, - rašė Fazilis Iskanderas, nepiktai pašiepdamas kaimeliuose įsikūrusių kalniečių prietaringumą.

Nuotrauka Kristinos

Ir štai, likus porai dienų iki varžybų finalo Bagratas, Tali įsimylęjęs vaikinas, atėjo pas tetą Mašą, saugojusią patefoną iki varžybų baigties, su tikra staigmena:

Šįkart jis atsinešė krūvelę į maišinį audinį susuktų plokštelių, perdėtų didžiuliais moliūgų lapais. Atsargiai lyg kiaušinius imdamas jas iš ryšulio, jis vieną po kitos leido visas plokšteles. Tai buvo rusiškų, gruziniškų ir abchaziškų dainų įrašai. Paskutiniojoje buvo įrašytas Abchazijos dainų ir šokių kolektyvas, vadovaujamas Platono Panculajaus [abchazų choreografo, kuris Stalino laikais buvo represuotas ir sušaudytas], nors pastarojo vardą nuo plokštelės etiketės kažkas kruopščiai nutrynė. Išklausęs visas plokšteles, jis vėl perdėjo jas moliūgo lapais ir susuko į medžiagos skiautę.

- Verčiau paliktum, - pasakė tea Maša, - negi suvalgysim...

- Padovanosiu tai, kuri laimės patefoną, - atsakė Bagratas ir, atsargiai pasikišęs po pažastimi savo trapų muzikinį nešulį, išėjo iš kiemo.

Kaip baigėsi varžybos, kaip susiklostė Tali ir Bagrato meilės istorija ir koks likimas ištiko patefoną, paskaitykite patys, juo labiau, kad Fazilis Iskanderas Sandro iš Čegemo parašė puikiu stiliumi, kaip šelmių romaną, kuris alsuoja lengvumu ir subtiliu humoru. Aš tik pasakysiu, jog abchazų klasiko tekstuose yra daug "kulinarinių detalių". Pavyzdžiui, skaitant kūrinį matyti, koks didelis skirtumas tarp kasdieninio ir šventinio abchazų maisto (šiokiadienį apsilankiusi neturtinguose pusbrolio namuose, Tali sodinama prie stalo su kukurūzų koše, pupelėmis, sūriu ir sūdytais kopūstais, tuo tarpu tetos Mašos svečiai geria vyną ir valgo kalakutą, o pas Sandro apsilankęs mula vaišinamas ant iešmo keptu viščiuku su slyvų padažu, tokiu skaniu, jog mula net paprašo jo recepto). Tekste apstu ir įvairių pamokykų bei patarimų: kaip atskirti subrendusias kukurūzų burbuoles nuo nesubrendusių, kodėl reikia jausti saiką skanaujant iki galo neprinokusius graikinius riešutus (pasirodo, jų padauginus gali ištikti ūmus beprotystės priepuolis!), ir kokiu būdu, ieškant pas išrinktąjį pabėgusios merginos, gali pagelbėti suvalgytų agurkų uodegėlės. Bet man vis dėlto didžiausią įspūdį paliko abchazų išradingumas panaudojant darže augančius moliūgus - ne tik jų vaisius, o ir lapus; niekada gyvenime nesugalvočiau, jog jie gali tapti natūraliais patefono plokštelių dėklais :) Pačius moliūgus Fazilio Iskandero herojai, žinoma, irgi valgo, dažniausiai be jokių priedų, tik išvirtus ar iškeptus, mat šios daržovės Abchazijoje laikomos tokiomis gardžiomis, jog prie jų net pagardai nebūtini. Na, bent jau seniau vyravo tokia nuostata. Dabar gi žmonės gerokai išlepo ir iš moliūgų dažniau gamina įvairius desertus, užuot valgę juos pačius vienus.

Nuotrauka Kristinos

Kaip moliūgus abchazai ruošia desertui, jau esu rašiusi (žr. Kepti moliūgai abchaziškai ir Virti moliūgai abchaziškai). Šiandieninis receptas, manyčiau, kilęs iš kitų Sakartvelo regionų, todėl kurį laiką net abejojau, ar įvadui į jį tinka Fazilio Iskandero kūryba. Bet atsiminusi, jog rašytojas buvo nusistatęs prieš Abchazijos atsiskyrimą nuo Gruzijos, padariau išvadą, kad  vis dėlto galima :)

Abchazai tradiciškai prie moliūgo patiekia riešutus, medų ir adžiką. Šiame recepte vietoje adžikos naudojama sedulų uogienė, iš medaus ir maltų riešutų gaminamas padažas, o moliūgas supjaustomas nedideliais kubeliais - ir štai, iš pirmo žvilgsnio toks panašus receptas tampa nei savo išvaizda, nei skoniu nepanašus į kitus du.

Gali atrodyti, jog šiam desertui paruošti prireiks daug laiko, bet tai klaidingas įspūdis. Moliūgai verda trumpai, o abu padažai pagaminami greitai, taigi, virtuvėje nepervargsite :) Be to, gruziniškas moliūgų desertas turi savybę, kurią aš labai vertinu: jį galima paruošti gerokai iš anksto, ir dėl to patiekalo skonis ne tiktai kad nenukentės, o netgi išloš.

Nuotrauka Kristinos

Na ir paskutinis dalykas: gaminant pagal vieną ir tą patį receptą, galima gauti visai skirtingus rezultatus. Didžiausią reišmę, žinoma, turės pats moliūgas - vieni moliūgai būna saldūs ir mėsingi, kiti - vandeningi ir be jokių užuominų į saldumą. Pastarieji labiau tiks sriuboms, o šiam desertui geriau rinktis saldžias moliūgo veisles, antraip galite nusivilti. Kiti ingredientai taip pat turi reikšmės: pavyzdžiui, iš grikių žiedų surinktas medus būna specifinio skonio, todėl iš anksto įsitikinkite, kad jis jums patiks. Sedulų uogienę vėlgi galima virti ilgiau ar trumpiau, tirštesnę ar skystesnę, saldesnę arba rūgūčią; šiuo atveju geriausia vadovautis savo skoniu ir nebijoti nukrypti nuo recepto.

Nors šiandieninis įrašas pirmiausiai skirtas tiems, kurie turi daug sedulų ir nesugalvoja, kaip jas panaudoti, bet gal kam nors kils priešingas klausimas: o ką daryti, jeigu sedulų po ranka nėra? Aišku, keiskite jas kokia nors kitokia rūgštoka uogiene, pavyzdžiui, bruknių ar spanguolių. Galų gale Gruzijoje moliūgų desertas gali būti patiektas ir išvis be uogienės, tik su medaus ir graikinių riešutų padažu. Bet uogienės rūgštelė, mano nuomone, puikiai subalansuoja visus skonius, taigi, jos geriau neatsisakyti. Ir dar - labai rekomenduoju išmėginti moliūgus (ypač keptus) su medumi, riešutais ir adžika (tikra, be priedų, o ne daržoviene); tai netikėtas, bet išties nuostabus derinys, galintis tapti rimtu konkurentu seduloms. O dabar - pats receptas, originalo kalba užrašytas kaip გოგრა თაფლით, შინდით და ნიგვზით. Stengiausi jį perteikti kaip galėdama tiksliau, be to, insrukcijas papildžiau pastabomis iš savo praktikos. Tikiuosi, kad viską pavyko užrašyti taip, kaip priklauso :)

Nuotrauka Kristinos

Moliūgai su riešutais ir sedulomis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

500 g moliūgo (rinkitės desertinės veislės)

1 puodelis sedulos uogų* (1 puodelis - 250 ml)

2 v.š. cukraus

1 puodelis graikinių riešutų (jau išgliaudytų)

2-4 v.š. medaus

1. Nulupkite moliūgo žievę, išvalykite sėklas ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais. Virkite vos pasūdytame vandenyje, kol suminkštės, bet dar nepradės težti (arba, dar geriau, išvirkite garuose). Nukaitę sudėkite į rėtį, kad nulašėtų vanduo, ir atvėsinkite.
2. Išimkite sedulų kauliukus, minkštimą sudėkite į prikaistuvį, įpilkite 2-3 v.š. ir užvirkite. Ant nedidelės ugnies pavirkite apie 10 min., kol sedulos suminkštės. Įmaišykite 1-2 v.š. cukraus, tik ne per daug, nes prie moliūgų labiau tiktų rūgštokas sedulų padažas. Jeigu norite, nukaistas sedulas pertrinkite per sietelį (aš pertryniau). Atvėsinkite.
3. Kitame prikaistuvyje užvirkite maždaug 200 ml vandens** ir pasaldinkite jį medumi. Pavirkite apie 5 min., įmaišykite sumaltus graikinius riešutus ir dar kelias minutes pašildykite, kol padažas bus norimo tirštumo. Atvėsinkite.
4. Virtą moliūgą sudėkite į serviravimo indą (arba kelis nedidelius indelius). Apšlakstykite medaus ir riešutų bei sedulų padažais. Galite patiekti tuojau pat, bet bus gardžiau, jeigu palaikysite šaldytuve 2-3 val. ar ilgiau, kad padažai spėtų šiek tiek įsigerti į moliūgą. Prieš nešdami į stalą galite papildomai papuošti (pavyzdžiui, graikinių riešutų puselėmis).

* Arba galite naudoti jau anksčiau išvirtą sedulų uogienę; receptas čia.

** Vietoje vandens galima naudoti moliūgų nuovirą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

Slyvų ir graikinių riešutų trupiniuotis

Tiesą sakant, visai neketinau skelbti šio recepto. Bent jau dabar, kai mano tinklaraštyje rinkiuojasi kažin kelintas iš eilės patiekalas, kilęs iš Didžiosios Britanijos. Bet praėjusią savaitę slyvų trupiniuočiu pavaišinau Aistę, ir nė pati nepajutau, kaip prisižadėjau tvarkingai išdėstyti jo gaminimo instrukcijas. Iš pradžių, aišku, mėginau išsisukti ir įtikinti draugę, kad trupiniuočio recepto kaip ir nėra - svarbu žinoti tik jo gaminimo principus. Bet Aistė laikėsi savo - receptas turi būti receptas, o ne kažkoks poetinis esė. Tad tebūnie. Kaip sakoma, žodis - ne žvirblis :)

Nuotrauka Kristinos

Pasiteisindama galiu pasakyti, jog, kepant trupiniuotį, iš tikrųjų svarbiausia žinoti ne tikslius produkų kiekius, mililitrus ar gramus, o bendras šio patiekalo gaminimo taisykles. Taigi, į karščiui atsaparų, gilų indą pirmiausia dedami bet kokie mėgstami vaisiai arba uogos. Be abejo, galima maišyti ir kelis mėgstamus ingredientus: obuolius ir kriaušes, nektarinus ir šilauoges, braškes ir rabarbarus ir t.t. Akivaizdu, jog trupiniuočių rūšių gali būti nesuskaičiuojama daygybė; antai aš kažkada esu siūliusi jums pasigaminti medlievos uogų trupiniuotį, mums gal kiek neįprastą, užtai mėgstamą anapus Atlanto. Priklausomai nuo to, kokius produktus pasirinsite, ant jų prireiks užberti daugiau ar mažiau cukraus ir, jeigu norite, prieskonių (juk, pavyzdžiui, su obuoliais puikiai dera cinamonas, ar ne?). Vos tik paruošite ir pasaldinsite vaisius ir/ar uogas, pusė darbo bus padaryta. Beliks paruošti trupinius. Jiems prireiks miltų, šalto sviesto ir cukraus; klasikinės šių ingredientų proporcijos 2:1:1. Jeigu į trupinius įmaišoma kitokių ingredientų (pavyzdžiui, dalis miltų pakeičiama maltais riešutais), laikoma, kad tai jau ne visai klasikinis trupiniuotis, o trupiniuotis su autorinės kūrybos elementais :) Gana dažnai miltai maišomi su avižiniais dribsniais, tačiau kai kurių kulinarijos istorikų nuomone, tokiu atveju gauname jau nebe trupiniuotį (angl. crumble), o kitą, jam giminingą desertą, kurio pavadinimas pažodžiui reikštų maždaug traškutis (angl. crisp). Na, bet šįkart neturiu ūpo leistis į kulinarinės terminologijos džiungles, juo labiau, kad patys britai (bei kitos angliškai kalbančios šalys) iki šiol nenubrėžė griežtų ribų tarp crumble ir crisp. Kaip ten bebūtų, užtenka pagamintus trupinius paskleisti ant vaisių ir viską užkepti - ir desertas jau pagamintas.

Turbūt sutiksite, kad trupiniuočių žavesys pirmiausia slypi jų paprastume. Ne veltui Didžiojoje Britanijoje jie būdavo kepami net Antrojo pasaulinio karo metais, kai žmonėms trūko elementariausių produktų, jau nekalbant apie visokius skanumynus. Laimei, dabar mes, vakariečiai, apie badmečius žinome tik iš knygų, o senamadiškus trupiniuočius labiausiai vertiname dėl to, kad jie greitai pagaminami. Ir, žinoma, dėl to, kad yra gardūs :)

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninį trupiniuočio receptą aptikau vienoje iš savo knygų, ir man patiko pasiūlymas sumaišyti slyvas bei graikinius riešutus. Pastarieji suteikia trupiniuočiui ne tiek papildomo skonio, kiek tekstūros. Receptas nenurodo, kokias konkrečiai slyvas naudoti. Ir nieko čia stebėtino - slyvos Didžiojoje Britanijoje auginamos daugelį amžių, greičiausiai jau nuo romėnų laikų, tad vien senųjų jų veislių priskaičiuojama apie 300! Aišku, kad kiekviena šeimininkė tradiciniams patiekalams naudojo tas slyvas, kurios buvo po ranka. Vadinasi, šiuo klausimu ir mes neturėtume sukti sau galvos. Aš, viešėdama pas tėvus, pasirinkau sode kelių rūšių slyvų, tokių, kurios man pasiodė jau tinkamai sunokusios :) Čia tik noriu priminti, kad, priklausomai nuo slyvų rūšies, trupiniuotis gali būti skirtingo rūgštumo/ saldumo bei sultingumo. Nebijokite, jei slyvų sulčių išsiskirs daug - trupiniuotis ir neturi būti pernelyg sausas. Na, o jeigu slyvos pasitaikys labai mėsingos ir sulčių atrodys mažokai, irgi ne bėda - juk trupiniuočiai valgomi su ledais, plakta grietinėle, vaniliniu ar kitokiu saldžiu padažu, ir šie priedai reikalus kaipmat pataisys.

Na štai, atrodo, kad apie slyvų trupiniuotį - ir trupiniuočius apskritai - užrašiau viską, ką reikėjo užrašyti. Aiste, tikiuosi, kad ir tave, ir kitus mano skaitytojus lydės sėkmė išbandant šį receptą!

Nuotrauka Kristinos

Plum and walnut crumble - slyvų ir graikinių riešutų trupiniuotis

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

1 kg slyvų

75 g graikinių riešutų*

175 g rudojo cukraus

75 g sviesto (arba margarino)

175 g kvietinių miltų**

1. Slyvas nuplaukite, nusausinkite, išimkite kauliukus. Sumaišykite su pakepintais graikiniais riešutais*** ir maždaug puse kiekio (apie 80-90 g) cukraus. Paruoštus vaisius sudėkite į karščiui atsparų, sviestu išteptą indą (rekomenduočiau keraminį ar metalinį, nes stilinis prasčiau įkaista).
2. Paruoškite trupinius. Į didelį dubenį suberkite likusią cukraus pusę, miltus ir mažais gabaliukais supjaustytą šaltą sviestą. Trinkite tarp pirštų, kol miltai virs drėgnais trupinukais, o sviesto gabaliukų neliks.
3. Gautus trupinius tolygiai paskleiskite ant paruoštų vaisių, labai lengvai paspauskite.
4. Paruoštą trupiniuotį dėkte į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 45 min. arba kol trupiniai taps rusvai auksinės spalvos, o vaisiai iškeps. Dalis išsiskyrusių slyvų sulčių greičiausiai pakils ir pasklis ant trupinių - taip dažniau nutinka negu nenutinka, tad susitaikykite su mintimi, jog trupiniuotis - "netvarkingas" desertas :)
5. Slyvų trupiniuotį patiekite šiltą. Tradiciškai jis derinamas su vaniliniais ledais, plakta grietinėle, vaniliniu arba kitokiu desertiniu padažu.

* Anot britų, su slyvomis gerai dera ne tiktai graikiniai riešutai, o ir migdolai. Mano manymu, vietoje graikinių riešutų labai tiktų naudoti traškias migdolų riekeles.

** Pastaboje prie originalaus recepto yra pasiūlymas pusę miltų pakeisti avižiniais dribsniais. Tokiu atveju rekomenduojama trupinius pagardinti cinamonu (maždaug 1 a. š.) Aš slyvų trupiniuočio su avižiniais dribsniais ir cinamonu kepusi nesu, tad plačiau pakomentuoti pastarojo varianto negaliu.

*** Originaliame recepte graikinius riešuts siūloma 8-10 min. kepti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, o tuomet sumaišyti su slyvomis ir cukrumi. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog riešutus lygiai taip pat sėkmingai galima pakepinti sausoje keptuvėje - svarbu tik reguliariai pamaišyti ir nesudeginti. Jeigu turite laiko, pakepintus riešutus šiek tiek pravėsinkite ir patrinkite tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji odelių dalis. Riešutų skonis dėl to nepasikeis, tačiau vėliau, sumaišyti su slyvomis, jie nepatamsės (graikinių riešutų odelė turi juodo pigmento), o tai reiškia, kad visas trupiniuotis bus gražesnės, ryškesnės spalvos.

Kepdami vaisiai sukris, išsiskirs jų sultys, o pats trupiniuotis tarytum "nusės" - nesijaudinkite, taip ir turi būti. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Hilaire Walden, Traditional British Cooking, London: Select Editions, 2001, p. 190.

Grietininis žemuogių desertas

Anot legendos, mūsų laikų pradžioje, kuomet visoms tautoms buvo dalijamos žemės, pats paskutinis, gerokai pasivėlinęs, pas Dievą atėjo abchazas. Viešpats pasiteiravo, kodėl gi abchazas nepasirodė tada, kai jam buvo liepta? Žmogus pasiteisino, jog jo namus netikėtai užgriuvo svečiai, o svečių, kaip žinia, jokiais būdais negalima palikti vienų, be dėmesio ir rūpesčio! Atsileido Dievo širdis, ir paskyrė jis abchazui nedideį žemės lopinėlį su sąlyga, jog Abchazija visuomet bus pats svetingiausias ir vaišingiausias kraštas pasaulyje.

Nuotrauka Kristinos

Puiki abchazų legenda, ar ne? Aš niekuomet nebuvau Abchazijoje, bet neabejoju, jog žmonės ten itin svetingi. Tačiau, susidūrus su abchazų folkloru, mane visuomet stebina dar vienas dalykas: didžiulis kontrastas tarp to, su kokia pagarba čia kalbama apie svečius, ir to, kaip atsainiai žiūrima į namiškius, ypač moteris. Kažkada, rašydama apie Virtus moliūgus abchaziškai, pasakojau savo įspūdžius apie abchazų liaudies pasakas, į kurias pažvelgiau suaugusio žmogaus žvilgsniu. Sprendžiant iš šių tekstų, senovėje šeimyninis kalniečių gyvenimas buvo mažų mažiausiai nepavydėtinas.

Na, bet nuojauta man sako, jog dabar padėtis tuose kraštuose kur kas geresnė. Bent jau Užkaukazėje, nes Šiaurės Kaukaze (pavyzdžiui, Dagestane) iki šiol pakankamai įprasta sutuoktiniams vienas kitą pirmą kartą pamatyti tiktai vestuvių dieną. Sutartinės santuokos ne taip jau dažnai tampa laimingo gyvenimo laidu, o dar turint galvoje tarp kalniečių gają nuomonę, jog vyrams dirbti ūkio ir buities darbus - kone gėdingas dalykas, situacija ir visai susikomplikuoja. Mat senais laikais, kai nuolatos vykdavo karai, į vyrus šeimoje būdavo žiūrima kaip į mirtininkus: juk išjoję jie žus jei ne šiandien, tai rytoj, palydės galvas jei ne gindami savo kaimą, tai puldami kaimyninį. Atokvėpio valandėlėmis, kai džigitai užsukdavo į namus, motinos, seserys ir žmonos apie juos vaikščiodavo ant pirštų galų, nes bet kuris susitikimas galėjo būti paskutinis. Neretai taip ir nutikdavo - Kaukaze didžiulis procentas vyrų mirdavo labai jauni. Nūnai gyvenimas stabilizavosi, vietinės reikšmės plėšikavimai ir susirėmimai tapo nebeaktualūs, tačiau didelė dalis Šiaurės Kaukazo vyrų nė neketina atsisakyti privilegijuoto statuso. Dažnai dienų dienomis jie nenusistveria jokio darbo, užtai su pasimėgavimu engia ir uja žmonas, kurios net taikos metais esą vienos pačios privalo rūpintis ūkiu, namais, vaikais ir, žinoma, sutuoktiniu. Kitaip tariant, šis regionas susiduria su didžiulėmis socialinėmis problemomis ir niekaip nenori susitaikyti su mintimi, jog už lango - jau XXI amžius. Jeigu ką, apie tai yra sukurtas ne vienas dokumentinis filmas (pavyzdžiui, They also had dreams. Dagestan Woman tell about their lives / Они тоже мечтали. Истории дагестанских женщин (2019)), tad aš čia dėstau anaiptol ne savo fantazijas.

Nuotrauka Kristinos

Kuomet Violetos Rudat-Avidzbos knygoje 100 секретов долголетия. Кухня Абхазии (2006) pirmą kartą pamačiau šį žemuogių deserto receptą, pavadintą Земляника и орехи в сметане (liet. Žemuogės ir riešutai grietinėje), man labiausiai patiko įvadas į jį :) Autorė pasakoja, jog kartą, dar būdama jaunamarte, sumanė nustebinti savo vyrą: ankstų sekmadienio rytą, nusipirkusi turguje žemuogių, pagamino neįmantrų desertą. Uogų kvapas, anot jos, buvo toks svaigus, jog vyras, didelis mėgėjas pamiegoti, beregint išsirito iš lovos. "[Desertas vyrui] taip patiko, kad net praėjus 19 bendro gyvenimo metų, jis vis prisimena aną rytą, o aš šį "kulinarinį malonumą" jam kartkartėmis padovanoju ir Berlyne," - rašo Violeta Rudat-Avidzba. Man, savo ruožtu, recepto priešistorė suteikia optimizmo, kad šiais laikais yra daug Užkaukazės moterų, kurios laimingai gyvena ir vargo nemato :) Tiesa, pravartu atsiminti, jog knygos autorė, nors ir abchazų kilmės, su savo šeima įsikūrė ne gimtinėje, o Vakarų Europoje.

Nežinau, ar šiandieninis receptas - autorinis kūrinys, padiktuotas Violetos Rudat-Avidzbos fantazijos, ar tai tradicinis būdas patiekti žemuoges Abchazijoje - na, panašiai kaip Lietuvoje nuo seno patiekiama žemuogių sriuba su pienu ir/ar grietinėle. Kaip ten bebūtų, visi deserto ingredientai - uogos, graikiniai riešutai, medus, grietinė - būdingi abchazų virtuvei. Ir jų derinys iš tikrųjų gardus :)

Kelios pastabos apie uogas. Be abejo, miško žemuogės nepmainomos, nes būtent jų aromatas pats stipriausias ir maloniausias. Tačiau iš savo patirties sakau - sodo žemuogės šiam desertui irgi kuo puikiausiai tiks. Aš naudojau raudonas ir geltonas kažkokios senamadiškos veislės uogas, sultingas ir saldžias, - ačiū pusseserei Vilmai, kuri pasidalino palaipomis! Remontantinės sodo žemuogės dera kone iki šalnų, jas valgyti galima visą vasarą - tad, tikiuosi, receptu dar turėsite progos pasinaudoti :) O štai jeigu kartais atsidurtumėte Abchazijoje, būkite budrūs - pasirodo, ten laukinėje gamtoje auga ne tiktai žemuogės, o ir indinės žemuogenės (lot. potentilla indica), populiariai vadinamos "gyvatės uogomis". Išoriškai ir šių augalų lapai, ir uogos labai primena žemuoges, todėl pasitaiko, jog turistai prisirenka tokių "apsimetėlių", o paskui piktinasi, jog Abchzijoje auga tokios neskanios, beskonės ir bekvapės žemuogės. Bet iš tikrųjų indinių žemuogenių, anot abchazų, geriau nevalgyti dėl kitos priežasties - jose yra silpnai nuodingų junginių. Suvalgius keletą uogų, gyvybei pavojaus nebus, bet, kaip tvirtina Užkaukazės gyventojai, nuo didesnio indinių žemuogenių kiekio galite kaip reikiant subloguoti. Lietuviai indines žemuogenes kartais augina gėlynuose ir tikina, jog jų uogos neskanios, bet sveikatai netgi naudingos, esą todėl, kad jose labai mažai cukraus. Hmmm... Spręskite patys, turėti su indinėmis žemuogenėmis reikalų, ar ne. O šiam desertui rinkitės žemuoges paprastąsias, nesvarbu, miško ar daržo, nesvarbu, Lietuvoje, Abchazijoje ar kokiame kitame pasaulio kampelyje.

Nuotrauka Kristinos

Grietininis žemuogių desertas

Ingredientai: (2 nedidelėms porcijoms)

100 g žemuogių

1 v. š. cukraus*

50 g išgliaudytų graikinių riešutų

200 g grietinės**

2 v. š. medaus (geriau skysto)

1. Žemuoges perrinkite, suberkite į rėtį, perplaukite šaltu tekančiu vandeniu ir palikite, kad gerai nulašėtų ir apdžiūtų. Jeigu norite, suberkite į dubenį ir, pabarstę cukrumi, palikite keletui minučių.
2. Jeigu reikia, išgliaudykite graikinius riešutus. Jų branduolius rupiai supjaustykite.
3. Grietinę ir medų gerai išmaišykite. Jeigu medus sukietėjęs, jį šiek tiek pašildykite, kad suminkštėtų.
4. Į medumi pasaldintą grietinę sudėkite riešutus ir didžiąją dalį žemuogių; šiek tiek uogų atidėkite papuošimui. Atsargiai išmaišę, desertą sudėkite į serviravimo indelius.
5. Desertą papuoškite atidėtomis žemuogėmis ir tuojau pat patiekite.

* Man cukraus berti ant uogų nesinorėjo ir nereikėjo, nes medumi pasaldinta grietinė buvo pakankamai saldi. Tiesą sakant, šaukštas šaukštui nelygu, todėl saldindami grietinę ragaukite - galbūt jūsų skoniui užteks vieno ar pusantro šaukšto medaus.

** Šiam desertui galite naudoti liesą grietinę; ji netirpi, todėl desertas atrodys tirštesnis. Aš naudojau riebią ir tirpią grietinę, bet tik todėl, kad man patinka jos natūralus skonis.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Виолетта Рудат-Авидзба, 100 секретов долголетия. Кухня Абхазии, Москва: Олма Медиа Групп, 2006, с. 159.

Dukka - riešutų dažinys

Paklauskit pirmą sutiktą žmogų, ar jis įsivaizduoja, kas per šalis yra Egiptas, ir kaipmat sulauksite atsakymo tai aišku! Bet jeigu paprašysite įvardinti konkrečius faktus, susijusius su šia valstybe, didelė tikimybė, jog išgirsite vos du dalykus. Pirma, senovės Egiptą valdė faraonai, kuriuos mena paslaptingosios piramidės. Antra, šiuolaikiniame Egipte yra daug gerų ir labai gerų kurortų. Viskas. Gal tik kai kurie papasakos apie Nilą, Sueco kanalą, Kairą ar antikinę Aleksandrijos biblioteką. Ir jau retas kuris nutuoks, kokiomis nuotaikomis ir kokiais rūpesčiais nūnai gyvena Egipto visuomenė. Greičiausiai pastaruosius domėtis situacija Artimuosiuose bei Viduriniuosiuose Rytuose bus įpareigojusi profesija; turiu galvoje geografus, politologus, turizmo sektoriaus darbuotojus, orientalistikos specialistus ir pan. Atmetus šias išimtis, norom nenorom tenka prisipažinti, kad daugelio mūsų žinios apie Egiptą gana seklios ir paviršutiniškos. Tiesa, apie Botsvaną, Beniną ar Togą esame informuoti dar mažiau, bet tai menka paguoda, ar ne?

Būtent tokios mintys sukosi galvoje, grįžtant namo iš parodos Ką slepia sarkofagas, apie kurią pasakojau įraše Molokhia - vištiena su džiuto lapais. Na, o pasišovus taisyti trūkumus, visuomet patartina pradėti nuo savęs :) Taigi, nusprendžiau, jog bus ne pro šalį apie Egiptą sužinoti kažką naujo. Yra daug būdų praplėsti savo akiratį, bet aš dažniausiai teikiu pirmenybę menui - juk kūryba kaip lakmuso popierėlis atspindi viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Deja, Egipto atveju paaiškėjo, jog tai kone pretenzingas užmojis. Patikrinau: į lietuvių kalbą išversti vos keli Egipto rašytojų kūriniai, ir tie vertimai datuojami dar ankstyvuoju sovietmečiu. Šiuolaikiniai egiptiečių autoriai, įskaitant Nobelio premijos laureatą Nagibą Mahfuzą, lietuvių skaitytojų nepasiekė ir neaišku, kada pasieks. Iki mūsų neatkeliauja nei Egipto teatro artistai, nei tenykčių dailininkų parodos, nei, pavyzdžiui, šokių kolektyvai. Kiek geresnė situacija su kinu, bet ir čia esama išlygų: jeigu akylai nesekate kino festivalių programų, pažiūrėti Egipto režisierių darbus bus sudėtinga, o kai kurių ir išvis neįmanoma. Bet yra ir maloni žinia - internetas mums suteikia galimybę bent apytikriai susipažinti su kitų šalių muzika. Štai taip ir nusprendžiau, jog verta paklausyti populiarių Egipto atlikėjų - ir galbūt padaryti kažkokias išvadas.

Nuotrauka Kristinos

Paslaugusis Google per sekundę suformavo "geriausių Egipto dainininkų" sąrašą, kurio viršuje puikavosi Amr Diab vardas. Taigi, atrodė logiška savo kelionę pradėti būtent nuo jo. O dievai!.. Nuo arabiškos pop muzikos po ketvirčio valandos galva įskaudo taip, kad tapo aišku kaip dieną - mano nervų sistema visiškai nepasiruošusi tokiam išbandymui. Išklausyti Amr Diab albumo neprisiverčiau net pažintiniais tikslais. Per kelias minutes įsitikinau, jog su kitais sąraše esančiais atlikėjais reikalai dar blogesni. Buvau besusitaikanti su mintimi, jog eksperimentas žlugo, o Vakarų ir Rytų pasaulius skiria tikra muzikinė bedugnė.

Vis dėlto šio reikalo niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Juk Egipte gyvena daugiau negu 100 milijonų žmonių, tad visiškai neįmanoma, jog tarp jų neatsirastų muzikantų, kurių kūryba šio to verta! Taigi, praėjus pirmajam kultūriniam šokui, nusprendžiau tęsti savo tyrinėjimus. Ir štai čia paaiškėjo keletas netikėtų dalykų. Pirmiausia - egiptiečiai tikrai turi atlikėjų ir grupių, atstovaujančių roko, metalo, indie folk, repo, elektroninei muzikai. Antra - jų yra labai mažai, kone visus galėtum suskaičiuoti ant pirštų. Trečia - bet kurie muzikos atstovai, nesilaikantys pop muzikos krypties, vadinami bendru underground vardu. Žinoma, iškart kyla klausimai: kodėl Egipte muzikinė įvairovė tokia menka? Ir kodėl underground kategorijai priskiriama muzika, kuri, mūsų akimis žiūrint, visiškai atitiktų, tarkime, klasikinio roko apibrėžimą?

Norint visa tai išsiaiškinti, tenka įžengti į politikos sritį ir pradėti nuo Hosni Mubarako. Kaip ir visi per ilgai valdžioje užsibuvę žmonės, jis negalėjo pakęsti kritikos, net jeigu toji buvo išsakoma dainų forma. Taigi, valstybė rėmė tik jai lojalius pop dainininkus, kurie nerūpestingai traukė pačias banaliausias meilės treles (egiptiečiai juokauja, jo pastarųjų repertuaras sudarytas iš 25 žodžių, kurie retkarčiais sukeičiami vietomis :). O štai alernatyvių krypčių dainininkai mėgino kalbėti apie tai, kas išties aktualu - socialines problemas, žodžio ir pasirinkimo laisvę, permainų būtinybę. Nereikia nė sakyti, kad tokie "atskalūnai" - lyg ašaka valdžios gerklėje. Tiesa, Hosni Mubarako laikais jie nebuvo kažkaip ypatingai represuojami, tačiau oficialūs sluoksnai pasistengė, kad underground atstovai nukentėtų finansiškai, nebūtų girdimi per radiją, kuo mažiau šmėžuotų stadionuose ar prestižinėse koncertų salėse. Paprastai jiems būdavo išduodami leidimai koncertuoti tik nedideliuose teatruose bei naktiniuose klubuose, kurie, kaip manyta, yra per mažai reikšmingi, kad keltų grėsmę valstybės stabilumui.

Viskas pasikeitė, 2011 m. į Egiptą atėjus Arabų pavasariui. Suirutės metu meilės dainos retai kada būna aktualios, o ir Egipto pop dainininkai pasirodė esantys ne per daug pilietiški: dalis atvirai palaikė žlungantį režimą, dalis tiesiog tylėjo, tikėdamiesi, jog neramumai greitai baigsis, ir jų koncertų grafikai grįš į senas vėžes. Tuo tarpu underground atstovai išgyveno auksinius metus. Ilgą laiką šešėlyje buvę muzikantai lipo į Tahriro ir kitose aikštėse paskubomis suręstas scenas. Kūrėsi naujos grupės, buvo įrašinėjami nauji albumai, susiformavo netgi nauji muzikos žanrai, tokie kaip mahraganat. Gal tik gatvės menininkai (pirmiausiai graffiti kūrėjai) neatsiliko nuo jų savo kovingumu ir noru išjudinti sustabarėjusią sistemą. Nūnai kai kurie vakariečiai Arabų pavasarį vertina skeptiškai ir net savanaudiškai (tik pamanyk, buvo uždarytos jų mėgstamos poilsiavietės!), bet tiesa ta, kad žmonės neišeina į tokio masto protesto akcijas iš neturėjimo ką veikti. Išsamiai analizuoti revoliucinius procesus - politologų darbas, aš tik pasakysiu, jog Egipte apstu ekonominių, socialinių ir kitokių problemų, įskaitant tas, apie kurias Vakarai jau seniai pamiršo. Na, pavyzdžiui, neraštingumas. Ar žinojote, kad oficialiais duomenimis apie 25% šiuolaikinių egiptiečių neraštingi, o realybėje šis skaičius gali siekti iki 40%? Ar įsivaizduojate, koks žmogaus, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, konkurencingumas XXI amžiuje? Ir čia, deja, tik ledkalnio viršūnė.

Cairokee - 2003 m. Kaire įkurta ir iki šiol labai populiari roko grupė, sulaukusi pripažinimo ne tiktai Egipte, o ir užsienyje (2014 m. ji buvo nominuota MTV EMA apdovanojimams Geriausio Vidurniųjų Rytų atlikėjo kategorijoje). Su metais Cairokee muzika darosi vis brandesnė ir - vis liūdnesnė. Kadangi jų tekstuose kalbama apie laisvę, žmogaus teises, lyčių lygybę ir kitas jautrias temas, Muzikantų sindikatas yra uždraudęs nemažą pluoštą kūrinių atlikti viešai, motyvuodamas tuo, jog jie politiškai nekorektiški. Daina I Thought there was still time (liet. Aš maniau, kad dar yra laiko) iš pirmo žvilgsnio labai asmeniška. Ji skirta vokalisto mamai, susirgusiai Alzhaimerio liga; moteris vis labiau praranda ryšį su realybe, palikdama savo šeimai begalinį ilgesį, skausmą ir tuštumą. Tačiau tikrąja ta žodžio prasme raudantys muzikos instrumentai - tai ir aliuzija į apverktiną šiuolaikinio Egipto padėtį. O juk žmogui reikia tiek nedaug: laimingų namiškių, darbo, gerų naujienų rytiniame laikraštyje - sakoma kitoje Cairokee dainoje Wallah Ma Aayez (liet. Viskas, ko aš noriu). Kitaip negu pop dainininkai, Cairokee savo klausytojams siunčia ir socialinę, ir kultūrinę žinutę - tiek Rytuose. tiek Vakaruose žmonės išgyvena tuos pačius jausmus, gerbia tas pačias vertybes, nori mylėti ir būti mylimi, svajoja, kuria, dirba ir džiaugiasi taikiu dangumi. Oficiali Cairokee svetainė čia. Jei žinote, kaip korektiškiau pateikti nuorodas į muzikos kūrinius, palikite komentarą su patarimais. Ačiū!

Kad ir kaip gaila būtų, progresyviai nusiteikusiems egiptiečiams savo tikslų įgyvendinti nepvyko. Nors Hosni Mubarakas buvo priverstas pasitraukti, paaiškėjo, jog ilgi jo vienvaldystės metai sunaikino bet kokią padoresnę opoziciją - tokia niūri realybė būdinga daugumai podiktatūrinių visuomenių. Po kelių dešimtmečių Egipte buvo surengti pirmieji tikri rinkimai, bet atsirado vos du pretendentai į prezidento postą: Ahmedas Šafikas, buvęs Hosni Mubarako komandos narys, palaikomas kariškių, ir Mohamedas Morsi, remiamas religinių lyderių. Kandidatai atrodė vienas už kitą prastesni, bet egiptiečiai didesnį pasitikėjimą išreiškė Mohomedui Morsi, vildamiesi, jog jis imsis bent šiokių tokių reformų. Ir ėmėsi, tik visai ne tokių, kokių tikėjosi visuomenė. Naujasis lyderis iškart puolė stiprinti savo valdžią ir plėsti prezidento įgaliojimus, be to, per daug neslėpė, jog jis nė neketina kurti demokratinės modernios valstybės, užtai simpatizuoja radikalioms islamo srovėms. Perspektyva supanašėti su Afganistanu egiptiečių nė kiek neviliojo, ir žmonės vėl išėjo į gatves. Tuo netruko pasinaudoti kariškiai, kurie įvykdė perversmą ir į šalį grąžino nusistovėjusią tvarką - tik be Hosni Mubarako ir su dar galingesniu represiniu aparatu.

Abdel Fattah el-Sasi, dabartinis Egipto diktatorius, perversmų laikais spėjo deramai įvertinti menininkų galią žadinti visuomenėje maištingas nuotaikas. Kad muzikantai per daug neįsijaustų, buvo įkurtas Muzikantų sindikatas, savotiškas "dorovės policijos" atitikmuo meno srityje. Šios organizacijos funkcija - suregistruoti Egipto atlikėjus ir muzikines grupes, o tuomet kontroliuoti, ką, kaip ir kur jie gali ar negali groti bei dainuoti. Sindikato atstovai turi teisę cenzūruoti dainų tekstus, liepti išimti iš albumų neįtikusius kūrinius arba tuos albumus išvis uždrausti, be jokių paaiškinimų atšaukti koncertus (taip pat ir tuos, kuriems anksčiau patys buvo išdavę leidimus) ir netgi atlikti kratas muzikantų studijose. Kas gresia nepaklusniesiems? Geriausiu atveju - baudos, blogiausiu - kalėjimas. Ir, patikėkite, laisvės atėmimo bausmė Egipto meninininkams (ne tik muzikantams) - anaiptol ne teorinė galimybė. Už "netinkamus" kūrinius yra ir kalinčių, ir kalėjimuose atsisveikinusių su savo gyvybe. Reikia pavyzdžių? Vos 25-erių Shady Habash, sukūręs videoklipą muzikantui Ramy Essam, pernai mirė kalėjime. Poetas Galal El-Behairy, parašęs dainą tam ačiam muzikantui, tebekali su teismo nuosprendžiu "už poeziją". Paties Ramy Essam muzika Egipte buvo uždrausta, o liūdno likimo jis išvengė tik todėl, kad spėjo išvykti į Europą. Čia reikia pasakyti, kad Muzikantų sindikatas leidžia sau kai kurių atlikėjų ar grupių išvis neregistruoti, jeigu nusprendžia, jog jų kūryba pernelyg laisvamaniška ir šiuolaikiška (antai repas, hiphopas ar R&B laikomi muzika, kuri esą diskriminuoja Egipto kultūrą, o tai reiškia, kad ji oficialiai nepriimtina). Žinoma, neužregistruota muzikinė veikla iškart tampa nelegali ir, atitinkamai, baustina.

Nenuostabu, kad Egipto underground muzikantai dabar išgyvena ne pačias geriausias dienas. Dalis jų neatlaikė spaudimo ir metė kūrybinį kelią, dalis emigravo, dalis tęsia kone partizaninę kovą, mėgindami laviruoti tarp metaforinio kalbėjiimo ir grėsmingų gyvenimo realijų. Ir tik pop dainininkai, sulaukę savo valandos, vėl suokia apie meilę ir džiaugiasi valdžios atstovų protekcijomis. Kiek tęsis tokia padėtis, sudėtinga pasakyti. Aišku tik tai, kad dabartinė Egipto vadovybė sėdi lyg ant parako statinės, nes reformos taip ir nebuvo įvykdytos, o susikaupusios problemos tik dar labiau įsisenėjo. Tokiais atvejais permainos, dažniausiai skausmingos - tik laiko klausimas. Deja, be viso kito tiktai jos atvers platesnes galimybes gimti ir naujos kartos Egipto muzikai. O kol kas bent kiek pažangesni ir novatoriškesni šios šalies menininkai dirba, kasdien rizikuodami, jog į jų duris pasibels nekviesti svečiai. Savo auditoriją jie dažniausiai pasiekia per internetines platformas, tačiau... kaip ir visos dikatatūros, Egipto valdžia deda pastangas kontroliuoti internetinę erdvę ir kiek įmanoma ją apriboti. Taigi, Egipto muzikantams belieka palinkėti vilties ir dvasios stiprybės. Juk net po tamsiausios nakties išaušta rytas, tiesa?

Ligita, ačiū, kad pagelbėjai paruošti užkandžius, juos papuošti ir netgi nufotografuoti! Nuoširdžiausias dėkui už alyvmedį ir puikų vakarą jūsų namų terasoje! Tikiuosi, tokių susitikimų bus dar ne vienas :) Nuotrauka Ligitos

Papasakoti apie dukka (dar rašoma dukkah, duqqa ir pan. - nuo arabiško žodžio, reiškiančio grūsti), tipišką egiptietišką užkandį, mane įkvėpė ta pati Cairokee daina, skirta susirgusiai grupės vokalisto mamai. Mat vienam straipsnyje perskaičiau, jog dukka labai naudinga sveikatai ir be kita ko padeda išvengti Alzhaimerio ligos. Pažvelkime, kas slypi po šiuo mums neįprastu pavadinimu. Taigi: riešutai, sėklos, prieskoniai, džiovintos žolelės; visa tai sumalama ir sumaišoma; valgoma, padažius duoną į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį. Neįprasta? Neįprasta. Verta išmėginti? Verta.

Pagaminti dukka - neilgai trunkantis ir nesudėtingas reikalas, be to, galima sukurti daugybę mišinio variantų, vadovaujantis savo skoniu ir maisto spintelių turiniu. Na, pavyzdžiui, riešutai: tradiciškiausias pasirinkimas būtų lazdyno riešutai, tačiau jie dažnai pakeičiami arba maišomi su pistacijomis, migdolais, žemės, graikiniais ar pinijų riešutais. Kuminai ir kalendrų sėklos - lyg ir būtina dukka dalis, tačiau pasitaiko receptų, kuriuose kuminai keičiami arba maišomi su mums įprastais kmynais, pankoliais, juodgrūdėmis, žagreniu, krapų sėklomis ir t.t. Kai dėl sėklų, tai į dukka įprasta dėti sezamų, bet vėlgi - kai kas šiais laikais juos keičia ar maišo su moliūgų, saulėgrąžų ar kitokiomis sėklomis. Įvairuoja ir džiovintos žolelės: kiekvienas renkasi tokias, kurios jiems patinka labiausiai - mėtas, čiobrelius, mairūnus, raudonėlius ar, pavyzdžiui, dašius. Esti ir retai pasitaikančių, labai neįprastų dukka variantų, į kurių sudėti įeina maltos soros, avinžirniai ir netgi džiovintas sūris!

Kiek pastebėjau, Rytuose žmonės gamina stipresnio skonio dukka, t.y. prieskonių (kumino, kalendros sėklų, juodųjų pipirų) kiekis mišinyje daugmaž atitinka maltų riešutų kiekį. Be to, kad prieskoniai atsiskleistų visu gražumu, jie dažniausiai sausai pakepinami ir tik tada sumalami. Dukka atradę vakariečiai dažniausiai teikia pirmenybę švelnesniuo skonio užkandžiui, todėl į maltus riešutus įmaišo palyginti nedidelį prieskonių kiekį - tik tiek, kad būtų juntamas švelnus pikantiškumas. Aš patikrinau šią teoriją su draugais: pagal egiptietišką receptą pagaminta dukka jiems patiko, tačiau kone visi užsiminė, kad prieskonių, ypač kuminio, galėtų būti ir mažiau. Taigi, užrašydama receptą, atsižvelgiau į jų pastabas.

Pagaminta ir į sandarų indelį suberta dukka gali būti laikoma apie savaitę, o šaldytuve - apie mėnesį. Tiesa, iki begalybės jos sandėliuoti negalima, nes ilgainiui riešutai apkarsta, o prieskoniai išsikvepia. Egiptiečiai dukka naudoja labai įvairiai: užberia jos ant salotų, trintų sriubų, humuso ar kitų dažinių, apvolioja šiuo mišiniu kepamą žuvį ar vištieną ir t.t. Vis dėltio, kaip jau minėjau, tradiciškiausias būdas patiekti dukka - derinti ją su alyvuogių aliejumi ir duona. Geriausia jog tai būtų kaip įmanoma kokybiškesnis, šalto spaudimo alyvuogių aliejus ir pita ar kitokia tradicinė arabiška duona. Iš pradžių aš netgi grasinausi jos išsikepti - khobz eddar ar kitokios. Bet užkandžius arabiškais motyvais gaminau Joninių vakarui, kai lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, tad įjungi orkaitės taip ir neprisiverčiau. Vietoje to nusipirkau savo mėgstamos duonelės su alyvuogėmis - vildamasi, kad per daug nenusižengsiu Egipto tradicijoms :)

Tikiuosi, mano pasakojimas jus įkvėpas pasigaminti dukka ir atrasti kažką visiškai naujo užkandžių pasaulyje. Dabar gi eikite ir paskambinkite savo tėvams. O dar geriau, jeigu tik turite galimybę, juos stipriai apkabinkite. Dabar, nelaukdami, kol laikas išseks.

Nuotrauka Kristinos

Dukka - riešutų dažinys

Ingredientai: (išeis ne visai mažas dubenėlis dažinio)

½ puodelio lazdyno riešutų (1 puodelis - 250 ml)*

½ puodelio sūdytų pakepintų pistacijų

¼ puodelio sezamo sėklų

1 v. š. kumino sėklų**

3 v.š. kalendros sėklų

1 v.š. džiovintų čiobrelių ***

Maltų raudonųjų aitriųjų paprikų (pagal skonį)

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Lazdyno riešutus pakepinkite. Originlus receptas siūlo juos supilti į skardelę, 12 min. kepinti orkaitėje, įkaitintoje iki 180°C, tuomet suberti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, pravėsinti ir patrinti tarp delnų, kad nubyrėtų didžioji dalis tamsių odelių. Aš, nuolat pamaišydama, riešutus kelias minutes pakepinau sausoje keptuvėje; kai jų odelės sutrūkinėjo, nukaičiau, subėriau į dubenį, pravėsinau ir patryniau tarp delnų - rezultatas buvo ne ką prastesnis.
2. Sausoje keptuvėje pakepinkite sezamo, kumino ir kalendros sėklas (visas atskirai). Kepinkite neilgai, iki 3 min., kol pakvips, bet dar nepradės degti. Visus pakepintus ingredientus atvėsinkite.
3. Tradiciškai visi dukka mišiniui skirti ingredientai grūdami grūstuvėje, tačiau šiais laikais įprasčiau naudotis elektriniais prietaisais. Svarbu atsiminti, jog ingredientų negalima sutrinti iki tyrės - jie turi likti birūs ir išlaikyti šiek tiek rupumo. Aš lazdyno riešutus ir išlukštentas pistacijas iki trupinių sumaliau uždarame smulkintuvo indelyje, o sezamo, kumino, kalendros sėklas bei prieskonines žoleles maliau kavamale, specialiai prieskoniams skirtame indelyje.
4. Sumaišykite maltus riešutus, sėklas ir prieskonius. Mišinį pagal skonį pagardinkite aitriąja paprika ir juodaisiais pipirais. Jeigu reikia, papildomai pasūdykite (aš nesūdžiau, nes užtektinai druskos buvo sūdytose pistacijose).
5. Pagaminę dukka, laikykite mišinį sandariai uždarytame stiklainyje ar kitokiame inde. Patiekdami reikiamą kiekį mišinio supilkite į dubenėlį ar lėkštelę. Dukka Rytų šeimininkės retai kada puošia, dažniausiai užkandis atrodo kaip tamsūs trupiniai, supilti į serviravimo indą. Aš dukka pabarsčiau maltomis nekepintomis pistacijomis (jos turi ryškią žalią spalvą) ir papuošiau keliais nemalatas lazdyno riešutais.
6. Tradiciškai dukka patiekiama kaip užkandis su kokybišku alyvuogių aliejumi ir pita ar kitokia šviesia duona. Valgant atlaužtas duonos gabaliukas dažomas į alyvuogių aliejų, o tada - į dukka mišinį.
7. Sandariame inde dukka gali būti laikoma apie savaitę kambario temperatūroje, o šaldytuve - maždaug mėnesį. Ją galim panaudoti įvairiems tikslams - pavyzdžiui, trintoms sriuboms, salotoms, įvairiems dažiniams pagardinti.

* Lazdyno riešutus galima keisti kitokios rūšies riešutais arba jų mišiniais. Gaminant užkandį, tiks pistacijos, migdolai, pinijų, graikiniai ar žemės riešutai. Eksperimentus mėgstantys vakariečiai, gamindami dukka, panaudoja ir kokoso, anakardžių, makadamijų riešutus, nors jie nebūdingi tradicinei dukka, o kai kurie - ir arabų virtuvei apskritai.

** Kuminai ir kalendrų sėklos - beveik visuose receptuose figūruojančios dukka dalys, suteikiančios šiam dažiniui specifinį rytietišką kvapą ir skonį. Originalus receptas siūlo dėti 3 v. š. kuminų ir net 6 v. š. kalendros sėklų. Vis dėlto mūsų lietuviškm skoniui tai kiek per dideli kiekiai, todėl aš siūlau juos sumažinti ir pagaminti švelnesnę dažinio versiją. Jeigu jums norėsis intensyvesnio skonio, kuminų ir kalendros kiekį galite padidinti. Be to, galite dukka mišinį paįvairinti ir kitais prieskoniais - pavyzdžiui, Kaire į jį neretai dedamas geras žiupsnis pankolių sėklų. Be to, jeigu kuminas jums visiškai nepriimtinas, keiskite jį mums įprastais kmynais - jie irgi kai kada naudojami autentiškuose dukka receptuose.

*** Džiovintus čiobrelius galite keisti džiovintais raudonėliais, mairūnais ar mėtomis, arba derinti kelių rūšių prieskonines žoleles.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Riešutinės citrininės eglutės

Su Šv. Kalėdomis, mieli šio tinklaraščio skaitytojai! Sveikatos jums ir stiprybės, įveikiant visus žmonijai paruoštus išbandymus. Ir niekada nepamirškime, jog net sudėtingiausiais laikais mus supa daug gerų dalykų, tik reikia juos pastebėti ir įvertinti. Galbūt tai šypsena ar padrąsinantis žodis, galbūt žaidimų vanlandėlė su savo vaikais ar rami popietė su įdomia knyga, o gal - naujas ir gardus patiekalas :) Tegul tokių malonių ir džiuginančių smulkmenų jūsų gyvenime būna kuo daugiau!

Nuotrauka Kristinos

Aš Šv. Kalėdų proga nusprendžiau pradžiuginti savo šeimą seniai pažįstamais ir mėgstamais saldumynais, kuriuos buvo galima pagaminti ir perduoti namiškiams kiek iš anksto, nesibaiminant, jog jie greitai suges. Tad mano virtuvė kvepėjo apelsininiu migdoliniu pyragu, aguoniečiais, šokoladiniu tinginiu, švediškais imbieriniais meduoliais - apie visus šiuos saldėsius jau esu rašiusi savo tinklaraštyje. Vienintelis kepinys, tapęs šių švenčių naujiena ir atradimu, buvo riešutinės citrininės eglutės. Jų receptą radau vokiškoje knygelėje, kurią prieš porą metų gavau dovanų iš savo draugės Rūtos. Tiesą sakant, vokiškos kepinių knygos - tai ištisos sausainių enciklopedijos, kuriose galima rasti receptų pagal kiekvieno kišenę, skonį ir šaldytuvo/ maisto spintelės turinį. O viskas todėl, jog vokiečiai labai rimtai žiūri į Advento tradiciją vaišintis naminiais saldumynais. Anot Rūtos, jeigu reikėtų pavaizduoti tipišką Šv. Kalėdų laukiantį vokietį, jis savo rankose būtinai laikytų dailią skardinę dėžutę su kelių rūšių naminiais sausainiais :) Na, o kadangi Rūta vokišką gyvenimo būdą yra perpratusi bene geriausiai iš visų mano pažįstamų žmonių, tai aš esu linkusi ja tikėti. Antra vertus, net jeigu jūs neturite specialios dėžutės ir Advento laikotarpiu reguliariai nekepate 5 rūšių sausainių, vokiški receptai gali jums labai praversti, renkantis kad ir vieną vienintelį šventinį kepinį.

Nuotrauka Kristinos

Thorbeckes - taip vadinasi mano knygelę išleidusi leidykla, kuri specializuojasi namų ūkio ir kulinarinių knygų srityje. Vokietijos šeimininkės Thorbeckes leidinius gerai žino ir vertina kaip patikimus, o tai jau geras ženkas :) Nors į knygelę sutilpo palyginti nedidelė receptų kolekcija, jos anotacija skelbia, jog čia galima rasti ne tik labiausiai paplitusių, o ir rečiau kepamų sausainių receptus. Prie pastarųjų, regis, galima priskirti ir Zitronenbäumchen, mat riešutinės citrininės eglutės tikrai ne tokios populiarios kaip, pavyzdžiui, Husarenkrapfen (liet. pažodžiui - husaro spurgutės), kurių receptai puikuojasi kone kiekvienoje vokiškoje valgių knygoje.

Eiliniams valgytojams riešutinės citrininės eglutės labiausiai patiks dėl to, kad yra puikios tekstūros ir malonaus skonio - trapios, ne per saldžios, su gaivia citrinų nata. O štai žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių negali ar nenori naudoti kvietinių miltų, yra dar viena gera žinia - šie sausainiai kepami tiktai iš maltų riešutų, tad visai neturi glitimo! Tiesa, vegetariškais jų nepavadinsi, nes kiaušinių trynių tešlai vis dėlto reikės. Visgi šie sausainiai galėtų būti puiki išeitis jeigu, pavyzdžiui, šeimoje yra vaikų, kurie dėl alergijos kviečiams negali vaišintis įprastais meduoliais.

Nuotrauka Kristinos

Paskutinis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti jūsų dėmesį - eglučių glaistymas. Originaliame recepte siūloma pagaminti glaistą iš cukraus pudros ir citrinos sulčių. Toks glaistas, žinoma, labai gardus, bet turi vieną trūkumą - išdžiūvęs jis tampa trapus. Tai reiškia, jog riešutines eglutes bus nelengva transportuoti, nepakenkiant jų išvaizdai. Dėl šios priežasties aš eglutes glaisčiau tradiciniu meduolių glaistu iš cukraus pudros, citrinų rūgšties ir kiaušinio baltymo. Kiaušinio baltymas jokio papildomo skonio nepriduoda, tačiau išdžiūvusiam glaistui suteikia tvirtumo. Yra ir dar vienas mano padarytas pakeitimas: dalį nuglaistytų sausainių aš apibarsčiau cukruotomis citrinos žievelėmis ir pabarstukais. Tokie sausainiai, mano šeimos nuomone, atrodo kur kas šventiškiau. Man labiausiai patiko sausainiai su cukruotomis citrinos žievelėmis, nes jos puikiai papildė rūgštų citrninį glaistą. Bet čia, kaip sakoma, viskas priklauso nuo jūsų skonio - kepkite, eksperimentuokite ir patirkite atradimų džiaugsmą :)

Nuotrauka Kristinos

Zitronenbäumchen - riešutininės citrininės eglutės

Ingredientai: (turėtų išeiti maždaug 3 didelės skardos sausainių; originaliame recepte rašoma - 45 sausainiai, bet tikslus skaičius priklausys nuo jūsų formelės dydžio)

300 g smulkiai sumaltų migdolų arba lazdyno riešutų

3 kiaušinių tryniai*

120 g cukraus

1 pakelis vanilinio cukraus

4 lašai citrininio aromato (kvapiosios medžiagos)

⅛ a.š. kepimo miltelių

Glaistui:**

200 g cukraus pudros

5 v.š. citrinos sulčių

1. 50 g maltų riešutų atidėkite stalui ir kočiojamos tešlos paviršiui pabarstyti.
2. Likusius 250 g maltų riešutų suberkite į didelį dubenį. Sudėkite kiaušinių trynius, cukrų, vanilinį cukrų ir kepimo miltelius, įlašinkite citrininio aromato. Suminkykite elastingą, nelabai kietą tešlą. Iš pradžių atrodys, kad masė labai biri, tačiau minkant iš riešutų ims skirtis aliejus, kuris padės visiems tešlos ingredientams sulipti.
3. Stalą ir tešlą pabarstykite atidėtais maltais riešutais ir iškočiokite maždaug 4-5 mm storio lakštą. Išspauskite norimo dydžio eglutes ir sudėkite jas į neaukštą skardą, išklotą kepimo popieriumi. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite 10 min. Iš pradžių eglutės stipriai išsipūs, bet paskui subliūkš - taip ir turi būti. Išimkite sausainius iš skardos su visu kepimo popieriumi, palikite, kad pravėstų, tuomet sudėkite ant grotelių ir baikite vėsinti.
4. Kol kepa viena sausainių porcija, tešlos likučius perminkykite, vėl iškočiokite ir išspauskite naują eglučių porciją. Kepkite kaip ir pirmąsias. Iš viso turėtų išeiti maždaug 3 didelės skardos eglučių, tačiau tikslus jų kiekis priklausys nuo to, kokio storio tešlos lakštą iškočiosite, kokiomis formelėmis išspausite eglutes ir t.t.
5. Atvėsausius sausainius nuglaistykite. Ruošdami glaistą, į cukraus pudrą įspauskite tiek citrinos sulčių, kad gautumėte norimo tirštumo masę - žiūrėkite, kad ji būtų ne itin skysta (tokia nubėgs nuo sausainių, nespėjusi sustingti), bet ir ne per daug tirša (tokia prastai lips prie paviršiaus ir guls negražiu, nelygiu, pasišiaušusiu sluoksniu). Nors originalus receptas kelių glaisto variantų nesiūlo, jeigu norite, galite ruošti citrinininį glaistą su kiaušinio baltymu, kad išdžiūvęs būtų tvirtesnis. Taip pat, kol glaistas dar nenudžiūvęs, sausainius galima pabarstyti cukruotomis citrinos žievelėmis, pabarstukais ar pan.

* Kiaušinių - o atitinkamai ir kiaušinių trynių - dydis gali būti nevienodas, todėl jeigu tešla niekaip nenori sulipti ir įgyti elastingumo, įdėkite į ją dar vieną papildomą kiaušinio trynį (aš taip ir padariau). Beje, šiai tešlai itin svarbūs riešutuose esantys riebalai, todėl siūlau malti sveikus riešutus ir nenaudoti jau gatavų, pirktinių migdolų miltų. Pastarieji, kaip rodo mano patirtis, yra kur kas liesesni, todėl sausainių tešla gali prastai lipti, o iškepę sausainiai stokoti trapumo. Aš nuotraukose matomiems sausainiams naudojau namuose sumaltus lazdyno riešutus.

** Aš naudojau meduoliams skirtą citrininį glaistą su kiaušinio baltymu. Kaip jį pagaminti žr. įraše švediški imbieriniai meduoliai.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Thorbeckes kleine Weihnachtsbäckerei; mit Recepten von Magda Drosel, Ostfildern: Jan Thorbecke Verlag der Schwabenverlag AG, 2013, s. 54-55.

Burokėlių ir džiovintų slyvų salotos

Prieš didžiąsias metų šventes nusprendžiau pasidalinti dar vienu senu geru receptu. Daugumai šios Šv. Kalėdos bus kitokios - vienišesnės ir liūdnesnės. Turbūt todėl dabar mūsų namuose nuotaika panaši į tą, kuri buvo užplūdusi prieš praėjusias Šv. Velykas, kai rašiau apie krabų lazdelių salotas. Nežinau kaip jūs, bet mano šeima tokiomis dienomis ilgisi senamadiškų patiekalų, kurie kelia šviesius prisiminimus ir suteikia kažkokio nepaaiškinamo jaukumo jausmą - ko gero todėl, kad puikiai pažįstami skoniai ir kvapai tarsi sugrąžina į mamų virtuves, nors ir trumpam.

Česnakinės burokėlių ir džiovintų slyvų salotos man žinomos nuo vaikystės, tad ilgą laiką galvojau, jog tai tradicinis lietuvių valgis. Vėliau labai nustebau patyrusi, kad daug kas nėra nei jų ragavę, nei išvis apie jas kada nors girdėję. Ir tik tada, kai pradėjau domėtis virtuvės istorija, galų gale supratau, kas čia darosi :) Šiandieninės salotos - mūsų kraštų žydų patiekalas, aškenazių kulinarijos dalis. Lietuviai, kaip žinia, iš žydų virtuvės yra perėmę nemažai dalykų. Tačiau vieni žydiškos kilmės patiekalai su laiku mūsų šalyje įgijo didesnį populiarumą (pavyzdžiui, gefilte latkes, kuriuos mes pervadinome Kėdainių blynais), o kiti gaminami rečiau ir iki šiol yra geriau žinomi didesniuose miestuose, kur kadaise klestėjo žydų kultūra. Vis dėlto burokėlių ir džiovintų slyvų salotos, panašiai kaip pikantiška mišrainė iš sūrio ir kiaušinių, nūnai turi savo vietą ir Lietuvos kulinarijoje - bent jau man taip atrodo.

Nuotrauka Kristinos

Kaip tik todėl, kad iki II pasaulinio karo aškenaziai tankiai gyveno dideliame areale, pretenzijas į šias salotas reiškia ne tik lietuviai, o ir rusai, baltarusiai, ukrainiečiai bei kiti Rytų Europos gyventojai - juk kulinariniai mainai su vietos gyventojais vyko visur. Tuo tarpu apie žydiškas patiekalo šaknis pirmiausia byloja jam naudojamų produktų rinkinys: daržovių derinimas su saldžiais džiovintais vaisiais bei riešutais, o taipogi česnakas, atliekantis svarbiausio prieskonio vaidmenį. Be to, smulkus produktų tarkavimas/ kapojimas žydų virtuvėje irgi kur kas dažnesnis negu, tarkime, slavų kulinarinėje tradicijoje.

Kadangi salotos jau daugybę metų gaminamos didelėje teritorijoje, kaip ir galima tikėtis, atsirado ne vienas jų variantas. Kai kurie receptai be pagrindinių produktų į burokėlius siūlo dėti papildomų ingredientų - virtų pupelių, tarkuoto fermentinio sūrio ar kt. Neretai burokėliai gardinami ne tiktai džiovintomis slyvomis, o ir razinomis (arba džiovintos slyvos keičiamos razinomis). Graikiniai riešutai irgi ne visuomet naudojami tiktai papuošimui - kai kas juos susmulkina ir įmaišo į salotas, žiūrėdami, kad jų kiekis maždaug atitiktų džiovintų vaisių kiekį. Ne ką mažesnė ir salotų uždarų įvairovė. Dabar salotos dažnai gardinamos majonezu, tačiau senesni receptai rekomenduoja, pavyzdžiui, grietinę sumaišyti su medumi, druska bei šlakeliu acto. Aliejus kaip salotų uždaras, žinoma, irgi klasika.

Verta paminėti, jog šios salotos, gali būti patiekiamos ne tiktai kaip šaltas užkandis, o ir kaip karštas garnyras prie kepsnių. Tokiu atveju burokėlius (iš anksto išvirtus, nuluptus ir sutarkuotus) su paruoštomis džiovintomis slyvomis reikės pakepinti aliejuje, pagal skonį pasaldinti, pasūdyti ir parūgštinti actu ar citrinos sltimis. Jas taip pat galima pagardinti česnaku, tik geriau jį dėti pabaigoje, kad paskleistų savo aromatą, bet dar nespėtų visai išsivadėti. Na, o jeigu norite ypatingos žydiškos autentikos, aliejų galite keisti paukštienos (vištienos arba žąsienos) taukais ir netgi įmaišyti į salotas paukštienos spirgučių (kaip juos pagaminti žr. įrašą kaša varniškes).

Aš dažniausiai gaminu šaltas burokėlių ir džiovintų slyvų salotas, pagardintas majonezu, - tiesiog todėl, kad esu prie jų įpratusi nuo vaikystės. Man jos gardžios ir pačios vienos, su rieke duonos, ir kaip garnyras prie žuvų ar kokio nors mėsos vyniotinio. Didžiausias iššūkis - patiekti  salotas taip, kad jos keltų apetitą. Šiuo klausimu mano fantazija ribota, bet, tikiuosi, net su tokia kuklia vaizdine medžiaga sugebėsiu įtikinti abejojančius, jog šiam klasikiniui patieklalui verta suteikti šansą :)

Nuotrauka Kristinos

Burokėlių ir džiovintų slyvų salotos 

Ingredientai: (4-6 porcijoms) 

4 vidutinio dydžio burokėliai

150-200 g džiovintų slyvų be kauliukų

2 česnako skiltelės

Majonezo (pagal skonį)

Druskos, cukraus ir juodųjų pipirų

Graikinių riešutų (papuošimui)

1. Burokėlius išvirkite, atvėsinkite, nulupkite ir smulkiai sutarkuokite. Slyvas nuplaukite, nusausinkite ir smulkiai supjaustykite (pavyzdžiui, plonomis juostelėmis). Česnaką susmulkinkite.
2. Į dubenį sudėkite burokėlius, slyvas, česnakus, kelis šaukštus majonezo, pagal skonį pasūdykite, pasaldinkite ir pagardinkite pipirais. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, įdėkite dar šiek tiek prieskonių ar majonezo.
3. Kai salotos bus norimo skonio, sukrėskite į serviravimo indą ir papuoškite graikiniais riešutais. 
4. Bus gardžiau, jei, prieš patiekdami, salotas paliksite bent valandėlei, kad susistovėtų - tada česnako skonis sušvelnės ir tolygiai pasiskirstys.
5. Salotas patiekite kaip užkandį ar garnyrą prie kepsnių.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano šeima; taip pat peržiūrėjau daugybę internetinių puslapių ir seną gerą knygą:

Цецилия Лебович, Ефим Майзель, Еврейская кухня, Рига: Латвийское общество еврейской культуры, 1991, с. 24, 148, 151.

Trešnių (arba vyšnių) apkepas

Trešnes mūsų namuose mėgsta visi. Vyšnias - beveik visi, mat sūnus vienintelis yra įsitikinęs, jog šios uogos pernelyg rūgščios jo skoniui :) Šiaip ar taip, mano šeima tikrai dažnai mėgaujasi tiek trešnėmis, tiek vyšniomis, o aš su malonumu gaminu įvairius patiekalus su jomis. Vis dėlto pastebėjau, jog pastaruosius aprašyti man kažkodėl užtrunka: kai kada receptus pasiseka paskelbti pačioje trešnių/ vyšnių sezono pabaigoje, bet dažniau jie taip ir lieka juodraščių stadijoje. Nežinau, kas čia per anomalija, bet šie metai, deja, ne išimtis. Laimei, klasikiniai valgiai nesensta ir gali kuo puikiausia sulaukti išbandymo ateinančiais metais. Arba, kaip jau esu ne kartą minėjusi savo tinklaraštyje, - nesikratykite pirktinių šaldytų vyšnių, kurios yra visai neprasta alternatyva šviežioms, kuomet kalbame apie uogų panaudojimą karštuose patiekaluose, o ne valgymą grynu pavidalu.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninį patiekalą nusižiūrėjau seniai, tais laikais, kai internete aptikau nedidelę Aargau regiono receptų kolekciją ir pirmą kartą kepiau šveicarišką morkų tortą. Kadangi morkų tortas ne tik pateisino, bet ir pranoko mano lūkesčius, nė neabejojau, kad vyšnių apkepas irgi bus nepriekaištingas. Juo labiau, kad visi ingredientai skambėjo daug žadančiai. Vyšnios, malti lazdyno riešutai, citrinos žievelė - argi tai ne puikūs priedai manų kruopų apkepui?

Vis dėlto pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Kai apkepą nusprendžiau iškepti pirmą kartą, kuo tiksliausiai laikiausi instrukcijų, bet kilogramas šviežių vyšnių išleido tiek sulčių, kad jis išėjo panašesnis į rožinį apyskystį pudingą (tiesa, gero skonio). Pirma mintis, atėjusi į galvą - galbūt vyšnių tiesiog per daug? Kitą vasarą uogų kiekį sumažinau maždaug trečdaliu, bet reikalai dėl to, deja, nepasitaisė. Daugelis turbūt būtų numoję ranka ir ieškoję kito recepto, bet aš nusprendžiau, kad vis dėlto reikia išsiaiškinti, kodėl patiekalo nepavyksta pagaminti taip, kaip priklauso.

Nuotrauka Kristinos

Didžiausia nesėkmių priežastis pasirodė esanti visai banali - netikslus recepto vertimas į lietuvių kalbą. Originaliame recepte figūruojančias Kirschen visi mano turėti žodynai siūlo versti žodžiu vyšnios, bet, pasirodo, vyšnios vyšnioms nelygu :) Esu dėkinga savo draugei Rūtai, puikiai germanistei, kuri padėjo išsiaiškinti, jog Kirschen kasdienėje vokiečių kalboje - gana platus terminas, kuris, priklausomai nuo konteksto, gali reikši tiek trešnes, tiek vyšnias. O štai kulinariniuose receptuose vyšnios dažniausiai įvardijamos kaip Sauerkirschen, t.y., verčiant pažodžiui, - rūgščios vyšnios. Antra vertus, apie trešnes kur kas rečiau sakoma Süßkirschen - saldžios vyšnios, dažniau apsiribojama trumpesniąja žodžio forma Kirschen. Tad panašu, jog šiame recepte Kirschen irgi reiškia būtent trešnes. Trešnės - mėsingesnės, tvirtesnės ir ne tokios sultingos uogos kaip vyšnios, todėl apkepas nuo jų nepažliugs taip, kaip pažliunga nuo kilogramo vyšnių. Be to, iškeptas su trešnėmis, jis bus kur kas saldesnio, švelnesnio, subtilesnio skonio.

Ir vis dėlto... Per kelerius metus, kol eksperimentavau, neįtardama apie vertimo klaidą, įsigudrinau šį apkepą tinkamai iškepti ir su vyšniomis :) Reikalai kaipmat pasitaisė, kai pritaikiau vyšnių paruošimo būdą, minėtą įraše virtinukai su vyšniomis. Priminsiu: po to, kai kauliukai išimami, uogas reikia užpilti cukrumi, kuris per keletą valandų (arba per naktį) ištraukia didelę dalį sulčių. Tuomet vyšnios suverčiamos į sietą, leidžiama nulašėti sultims, o uogos dar paspaudžiamos šaukštu. Taip paruoštos vyšnios apkepui suteikia užtektinai skonio, bet nepaverčia jo koše.

Ir dar: labai patogu vyšnias išimtais kauliukais susluoksniuoti su cukrumi stiklainyje. Cukrus greitai ištirpsta ir, susimaišęs su uogų sultimis, virsta sirupu, kuriame vyšnios negesdamos kuo puikiausiai stovi apie porą-trejetą mėnesių - su sąlyga, kad rasite joms vietos šaldytuve. Būtent tokiu būdu greitam naudojimui "užkonservuotas" šviežias vyšnias šiuo metų laiku aš dedu ir į šveicarišką manų kruopų apkepą, ir į kitus šeimos mėgstamus kepinius (likusį vyšnių sirupą sunaudojame gaivai).

Nuotrauka Kristinos

Kad jau su vokišku trešnių/ vyšnių apkepu turėjau tiek vargo, tai per kelerius metus spėjau apie jį išsiaiškinti visokiausių dalykų :) Pavyzdžiui, atkreipiau dėmesį, jog vokiškai kalbančiose šalyse apkepai su šiomis uogomis pakankamai populiarūs, bet dažniausiai jie kepami, naudojant baltą, kiek pažiedėjusią duoną, bandeles ar džiūvėsėlius. Aargau regiono šveicariškas apkepas pakankamai savitas, nes jam siūloma naudoti manų kruopas. Tiesa, esu mačiusi variantų, kuomet šveicarai vietoje manų kruopų taipogi naudoja išmirkytą ir per sietelį pertrintą duonos minkštimą. Bet mane variantas su manų kruopomis sudomino kur kas labiau. Mat dabartinėje virtuvėje nėra itin daug receptų su šiuo ingredientu, o aš manų kruopas mėgstu ir nemanau, kad patiekalai su jomis kuo nors prastesni ar kenksmingesnis, negu, pavyzdžiui, keksai ar blynai, iškepti iš paprastų baltų kvietinių miltų. Vis dėlto įvairovės ir pilnatvės dėlei turiu planą ateityje paskelbti ir vokiško apkepo su balta duona bei trešnėmis receptą :)

Nuotrauka Kristinos

Trešnių/ vyšnių apkepą galima traktuoti kaip desertą, bet man jis panašesnis į saldų pagrindinį patiekalą, kurį galima valgyti, pavyzdžiui, ne per daug vėlyvą šeštadienio vakarą. Tiesa, kad apkepas būtų patiektas kaip priklauso, prireiks ne tiktai jį sukomponuoti, o ir paruošti vanilinio padažo - klasikinio desertinių patiekalų palydovo vokiškai kalbančiuose kraštuose. Vanilinis padažas puikiai papildo ir subalansuoja apkepo skonį, be to, patiekalą papuošia. Žinoma, niekas nedraudžia apkepą puošti papildomai (aš naudojau vyšnias ir lazdynų riešutus) - tada kepinys atrodys nekasdieniškai ir netgi prašmatniai.

Aargau receptų rinkinuke vanilinio padažo recepto nebuvo, todėl aš jį gaminau, remdamasi lietuviškais šaltiniais - konkrečiai šiame tinklaraštyje jau ne kartą minėta knygele Pienas ir pieniškas maistas (1966). Jeigu jūs turite savo mėgstamą vanilinio padažo receptą, jis kuo puikiausiai tiks, o jeigu ne, žemiau pateiksiu receptą, kuriuo naudojausi aš.

Vanilinis užpilas 

Ingredientai: (išeis maždaug 500 ml padažo)

1 kiaušinis (atskirkite trynį nuo baltymo)

30 g cukraus

½ l pieno

1 pakelis vanilinio cukraus

25 g bulvių krakmolo

1. Kiaušinio trynį gerai išsukite su cukrumi. Atidėkite, kol prireiks.
2. Apie 400 ml pieno sumaišykite su vaniliniu cukrumi ir užvirkite. Sumažinkite ugnį. 
3. Likusiame piene išleiskite krakmolą ir, nuolat maišydami, supilkite jį į verdantį pieną. Kaitinkite (nepamiršdami maišyti) 1-2 min., kol padažas sutirštės. Nukaiskite ir tuojau pat įplakite kiaušinio trynio bei cukraus mišinį. Dažnai pamaišydami, kad neužsidėtų plėvelė, padažą ataušinkite.
4.  Kiaušinio baltymą išplakite iki standžių putų (aš plakdama įberiu žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į atvėsusį padažą.
5. Anot originalaus recepto, toks padažas tinkamas užpilti vaisius, kisielių ir drebučius. Įsitikinau, kad saldžius apkepus - taip pat :)

Nuotrauka Kristinos

Chriesitötsch - trešnių (arba vyšnių) apkepas

Ingredientai: (maždaug 8 porcijoms)*

1 kg trešnių (arba vyšnių**)

1 l pieno

150 g manų kruopų

Žiupsnelis druskos

150 g sviesto

150 g cukraus

1 citrinos nutarkuota žievelė

5 kiaušiniai (atskirkite trynius nuo baltymų)

3-4 v.š. grietinėlės

150 g lazdyno riešutų 

1. Iš uogų išimkite kauliukus ir atidėkite, kol prireiks. Jeigu uogos sultingos (ypač vyšnios), jas geriau užpilti keliais šaukštais cukraus, išmaišyti ir palikti, kad didelė dalis sulčių ištekėtų. Šaltoje vietoje palikti galima ir per naktį ar ilgesniam laikui. Prieš gaminimą uogas suverskite į sietą, leiskite nutekėti sultims ir paspauskite šaukštu, kad uogos būtų kuo sausesnės.
2. Dideliame prikaistuvyje užvirkite pieną, lengvai jį pasūdykite ir, nuolat maišydami, suberkite manų kruopas. Virkite ant nedidelės ugnies dažnai pamaišydami, kol sutirštės, t.y. išvirkite gana tirštą manų košę. Nukaiskite ir palikite, kad šiek tiek pravėstų.
3. Į dar šiltą, bet jau nekarštą manų košę įmaišykite sviestą, cukrų, citrinos žievelę, kiaušinių trynius, grietinėlę ir sumaltus lazdyno riešutus. Kiaušinių baltymus išplakite (rekomenduočiau į juos įberti žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į paruoštą masę. Paskutines įmaišykite paruoštas uogas.***
4. Skardą (geriau metalinę arba keraminę, nes stikliniai indai prastai įkaista) aukštais kraštais ištepkite sviestu, pabarstykite džiūvėsėliais arba manų kruopomis. Sudėkite į ją apkepo masę, palykinkite paviršių ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 30-45 min. arba kol apkepas gražiai pakils, o jo paviršius taps rusvai auksinės spalvos. Tikslus kepimo laikas priklausys nuo kepimo indo, jūsų orkaitės kaitrumo ir t.t., todėl kepdami orientuokitės pagal situaciją. 
5. Iškepę apkepą, leiskite jam šiek tiek pravėsti ir patiekite šiltą su vaniliniu padažu. Jeigu norite, prieš patiekdami pagal skonį puoškite (pavyzdžiui, uogomis ir/ar riešutais).

* Iš visos produktų normos išeina didelis apkepas, kurį reikėtų kepti talpioje formoje aukštais kraštais. Nuotraukose matomą apkepą aš gaminau iš pusės produktų normos ir kepiau jį ne per dideliame keraminiame inde.

** Jeigu naudosite vyšnias, turėkite galvoje, kad jas paruošti reikės iš anksto, geriausiai likus 1-2 dienoms iki apkepo kepimo.

*** Jeigu naudosite ne trešnes, o vyšnias, kurios linkusios tešlą nudažyti rožine spalva, apkepą galima komponuoti ir kitaip, iš anksto nemaišant uogų į tešlą. Norėdami išsaugoti gražią apkepo spalvą, į kepimo skardą dėkite sluoksnelį tešlos, pabarstykite paruoštomis vyšniomis, ant viršaus vėl paskleiskite tešlos, vėl pabarstykite vyšniomis ir t.t. Paskutines vyšnias užberkite ant apkepo viršaus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia, vanilinio užpilo receptas iš čia:

Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 105.

Ančių kiaušinių fritata

Pirmąjį pranešimą, informuojantį, jog ketinama atnaujinti ir pagerinti tinklaraščių rašymo aplinką, gavau prieš kokį mėnesį. Dabar jis kabo virš mano tekstų sąrašo lyg koks Damoklo kardas, nes jau esu patyrusi, jog "atnaujinti ir pagerinti" dažnai reiškia tiesiog "pakeisti", ir tie pokyčiai nebūtinai būna į gera. Na, žinote, čia kaip su Windows Vista - dauguma vartotojų spėjo prasikeikti, o kūrėjai vis tiek užsispyrę aiškino, jog versija puiki, tik esą reikia prie jos priprasti. Kitas pavyzdys - interneto svetainės. Kuo šiuolaikiškesnės jos tampa, kuo daugiau ten fotografijų per visą ekraną, spalvų, garsų, "bėgančių" juostų ir pan., tuo sudėtingiau susiorientuoti, bent jau man. Antai anądien, dairydamasi retesnės knygos, nusprendžiau žvilgtelėti į savo Alma mater sukauptą leidinių kolekciją, bet universiteto puslapyje paklaidžiojusi kokias 5 min., taip ir neaptikau nuorodos į biblioteką - užslaptinto katalogo teko ieškoti per Google. Ar aš ilgiuosi senamadiškos svetainės su 4-5 niekaip nesimakaluojančiom ikonom, kurioje būdavo galima viską rasti per kelias sekundes? Aišku, kad ilgiuosi. Suprantu, jog IT skuodžia į priekį devynmyliais žingsniais, bet vis tiek manau, jog įmantrumas tinka ne visur, ne visada ir ne visiems. Panašiai galvojančių, regis, yra ne taip jau mažai. Su trenksmu į rinką sugrįžusius klasikinius mygtukinius telefonus turbūt galima laikyti signalu, jog nemaža dalis XXI amžiaus žmonių vis dar vertina paprastumą ir aiškumą.

Kaip ten bebūtų, manęs, kaip ir tūkstančių kitų prie Gmail pririštų tinklaraštinikų, laukia pokyčiai, kurių, savo ruožtu, aš nė kiek nelaukiu. Tiksliau, prisibijau. Esamų įrankių man per akis, didžiosios dalies jų aš niekada nenaudojau ir nenaudosiu, o papildomos "neįtikėtinos galimybės" man dažniausia reiškia tik papildomą chaosą. Ypač todėl, kad naujos funkcijos neretai išstumia senas geras, ir prireikia savaičių ar net mėnesių, kol surandu, kaip ir kuo jas pakeisti. Taigi, jeigu artimiausiu metu įrašų šiame tinklaraštyje bus dar mažiau negu dabar, tai reikš, jog paprasčiausia nesugebu jų čia įkelti :) Tikiuosi, kad perversmų laiku bent jau neprapuls iki šiol paskelbta medžiaga, nes savo tekstų kopijų neturiu ir nelabai įsivaizduoju, kaip jas pasidaryti.

Nuotrauka Kristinos

O kol dar viskas po senovei, siūlau jums išsikepti fritatą su moliūgu, špinatais, čederio sūriu ir graikiniais riešutais. Receptą atradau tradicinei britų virtuvei skirtoje Lauros Mason knygoje The National Trust Farmhouse Cookbook (2009), tačiau net pavadinimas išduoda, jog patiekalas yra pakankamai modernus, bent jau lyginant jį su dauguma klasikinių angliškų pyragų ir pudingų. Tiesą sakant, tai autorinis kūrinys, nes fritatą sugalvojo Nikki Exton, kuri Dorseto grafystėje įkūrė ančių fermą ir ieškojo būdų, kaip išreklamuoti ūkyje gaminamą produkciją (receptas taip ir vadinasi - Nikki Exton's Duck Egg Frittata with Spinach and Butternut Squash, liet. Nikki Exton ančių kiaušinių fritata su špinatais ir sviestiniu moliūgu). Na, bet jeigu jau patys britai patiekalą priskyrė savo kulinarinei tradicijai, tai negi dėl recepto statuso reikėtų sukti galvą mums? :)

Knygos sudarytoja fritatą apibūdino kaip patrauklią akiai ("fantastiškų spalvų") ir gardžią (anot jos, "antiniai kiaušiniai yra turtingo skonio"). Tai, žinoma, mane kaipmat suintrigavo. Juo labiau, kad mama buvo neseniai aprūpinusi ančių kiaušiniais. Tiesa, pastaruosius, klausydama mamos patarimo, aš dažniausiai dedu į visokius kepinius (žr. įrašą Pyragas su ančių kiaušiniais). O štai nesaldžių patiekalų su šiuo ingredientu gaminu ne per daugiausia. Mat tėvų namuose tokios tradicijos nėra, o kulinariniuose leidiniuose apie ančių kiaušinius irgi beveik neužsimenama. Kitaip sakant, trūksta įkvėpimo šaltinių :) Šiame kontekste ponios Nikki sukurta fritata - maloni išimtis, suteikianti progą pasimėgauti nekasdienišku kiaušinių patiekalu.

Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, daliai mano skaitytojų turbūt iškils atvirkštinė problema, t.y. ne kaip ančių kiaušinius sunaudoti, o kur jų įsigyti? Atsakymas čia tik vienas - iš pažįstamų ir patikimų ūkininkų. Jeigu jus tai paguos, tai pridursiu, jog šiais laikais Anglijoje nusipirkti ančių kiaušinių - irgi ne pati lengviausia užduotis, ypač jeigu norite labai šviežių ir ekologiškų. Nūnai skamba beveik neįtikėtinai, bet iki XX a. pradžios Didžiojoje Britanijoje ančių auginta kur kas daugiau negu vištų. Buvo manoma, jog tai visapusiškai naudingas paukštis, kurio mėsa itin gardi (tvirtinama, kad anuomet laukuose ganomos antys buvusios kur kas liesesnės už šiuolaikines, penimas garduose), kiaušiniai geresnio skonio už vištų, o plunksnos ir pūkai nepamainomi, siuvant patalus. Tačiau po pasaulinių karų labai pasikeitė ir visuomenė, ir jos įpročiai, taip pat ir mitybos. Didžiulius ančių būrius į turgų varančios piemenės liko įamžintos tik paveiksluose ir senose fotografijose. Gal ir gerai, nes, sako, tokios paukščių "procesijos", nors atrodydavo labai tapybiškai, bet miestuose paskui save palikdavo ne pačių maloniausių vaizdų ir aromatų šleifą. Didesnis nuostolis, jog, drastiškai sumažėjus antienos paklausai, ėmė nykti senosios, tradicinės ančių veislės; grimzdo į užmarštį ir kadaise liaupsinti antienos paruošimo receptai. Tik į XX a. pabaigą buvo susigriebta ir sukrusta padėtį gelbėti. Laimei, vištienos atsivalgę pirkėjai antienos produktus atrado iš naujo, o tai paskatino ūkininkus atgaivinti paukštininkystės sektorių, istoriškai neatsiejamą nuo tradicinės britų kulinarijos. Panašu, jog dabar reikalai su antininkyste stabilizavosi, nors buvusio populiarumo šie paukščiai ko gero niekada nesusigrąžins. Na, bet delikateso statusas vis dėlto kur kas geriau negu "nieko verto" produkto reputacija, ar ne? :)

Nuotrauka Kristinos

Turint galvoje aukščiau išdėstytus faktus, nenuostabu, jog žmonės šią fritatą kepa ne tiktai su ančių, o ir su vištų kiaušiniais Žinoma, tokiu atveju geriau rinktis pirktus iš ūkininkų, tvirtu lukštu, ryškiai geltonais tryniais ir kur kas intensyvesnio skonio už "masinės gamybos" parduotuvinius.

Bene vienintelis reikšmingas originalaus recepto pakeitimas, kurį aš padariau, kepdama šią fritatą, - vietoje vieno kiaušinio į plakinį įpyliau apie 150 ml riebios grietinėlės. Mat, kitaip negu prancūziškas omletas, fritata ant ugnies laikoma ne keliolika sekundžių, o keliolika minučių. Taip paruošti kiaušiniai mano skoniui būna pernelyg tvirti, nesvarbu, ar jie sutraukti ant vidutinės, ar ant žemos ugnies. Tiesą sakant, būtent dėl pastarosios priežasties ilgą laiką galvojau, kad aš iš principo nemėgstu fritatų, nepaisant to, kokių priedų į jas dedama. Bet kai vieną dieną, atsiminusi vaikystę, nusprendžiau pasinaudoti senu savo mamos metodu ir kiaušinių plakinį pradėjau skiesti grietinėle (ar pienu), fritatas ėmiau ir pamėgau :) Greičiausia klasikinių fritatų gerbėjai tokį mano pasirinkimą sukritikuos, bet šiuo atveju aš laikausi panašios pozicijos, kaip gamindama švelniai aštrius patiekalus vietoje tradicinių itin aštrių: geriau paaukoti dalį autentiškumo negu prarasti valgymo džiaugsmą ir malonumą. Beje, minkštesnė, kremiškesnė, švelnesnės tekstūros fritata nereiškia pavandenijusi ar beformė fritata - skiedžiant kiaušinių plakinį su saiku, paruoštas patiekalas vizualiai visai nesiskiria nuo iškepto pagal originalų receptą.

Keli žodžiai apie šios fritatos priedus. Čia labiausiai tinka švieži, nelabai smulkiai supjaustyti špinatai, kurie suteikia patiekalui ne tiek skonio, kiek tekstūros ir tampa patraukliu spalviniu akcentu. Jeigu jums patogiau naudoti šaldytus špinatus, tuomet geriau, kad jie būtų supresuotų lapelių, o ne tyrės pavidalo, nes pastaroji kiaušinių plakinį nudažytų murzinai žalia spalva. Originalus receptas siūlo naudoti sviestinį moliūgą, bet, man atrodo, ne ką prasčiau čia tiktų ir bet koks kitoks jūsų mėgstamas desertinės veislės moliūgas saldžiu minkštimu. Kai dėl sūrio, tai knygoje rekomenduojama naudoti čederį - o kaipgi be jo britų virtuvėje? :) Vis dėlto reikia sutikti, jog šis produktas čia labai tinka - ir dėl to, kad yra tradiciškas, ir dėl to, kad turi išraiškingą skonį, ir ypač dėl to, jog vėsdamas nesukietėja. Pagaliau rinkitės kuo šviežesnius, kokybiškesnius graikinius riešutus, kurie turi salsvą, o ne karstelnantį skonį.

Na ir paskutinis dalykas - nors fritata gali būti valgoma karšta, bet, man regis, ji tampa gardesnė atvėsinta iki kambario temperatūros. Argi tai ne puiki patiekalo, paruošto tvankią vasaros dieną, ypatybė? :) 

Nuotrauka Kristinos

Ančių kiaušinių fritata

Ingredientai: (4 porcijoms)

1 mažas sviestinis moliūgas (arba jo puselė, pagal skonį)

40 g sviesto

1 česnako skiltelė

150 g špinatų lapelių

6 ančių kiaušiniai (arba 8 vištų kiaušiniai)*

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

60 g čederio sūrio

Graikinių riešutų (pagal skonį)

1. Originalus receptas siūlo moliūgą nulupti, išimti sėklas, iškepti (kepti reikėtų apie 20 min. iki 220°C įkaitintoje orkaitėje) ir, visiškai atvėsinus, supjaustyti 1x1x1 cm kubeliais. Man buvo patogiau nuluptą moliūgą iškart supjaustyti kubeliais, išvirti garuose ir atvėsinti. Katrą metodą bepasirinktumėte, moliūgą reikėtų paruošti iš anksto.
2. Špinatų lapelius perrinkite, nuplaukite, jeigu reikia, pasmulkinkite. Nulupkite ir susmulkinkite česnaką.
3. Paruoškite kiaušinių plakinį: kiaušinius lengvai išplakite, pagardinkite druska ir pipirais (jeigu nuspręsite pasekti mano pavyzdžiu, galite įmaišyti ir grietinėlės ar pieno, tik ne per daug). Į išplaktus kiaušinius sudėkite sutarkuotą čederio sūrį.
4. Gilioje keptuvėje išlydykite sviestą. Sudėkite česnakus ir kepkite keliolika sekundžių, kol pakvips. Sudėkite špinatus, pamaišykite ir uždenkite dangčiu - tegul subliūkšta ir suminkštėja. Retkarčiais pamaišykite. Špinatams suminkštėjus, sudėkite paruoštus moliūgo kubelius. Po poros minučių, kai moliūgai sušils, supilkite kiaušinių plakinį. Jeigu reikia, šaukštu šiek tiek palyginkite fritatos paviršių, kad moliūgai ir špinatai pasiskirstytų daugmaž tolygiai. Sumažinkite ugnį iki mažiausios. Kepkite apie 10-15 min. Kai fritata bus beveik sutvirtėjusi, uždenkite dangčiu, kad sukrekėtų ir jos viršus.
5. Iškepusią fritatą papuoškite graikiniais riešutais (originalus receptas rekomenduoja juos pasmulkinti). Prieš patiekdami, fritatą supjaustykite gabaliukais, kaip pjaustote pyragą. Valgykite karštą, šiltą arba visai atvėsusią.

* Aš naudojau 5 ančių kiaušinius, o vietoje šeštojo įplakiau apie 150 g riebios grietinėlės, kad iškepusi fritata būtų kremiškesnė. Daugiau apie šį pakeitimą žr. pastabose virš recepto.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 34.