2018 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Slyvienė su aguonomis



Jeigu vieną rytą sugalvosite papusryčiauti lauke, klausydamiesi, kaip medžių viršūnėse ir pievos smilgose tykiai šiurena vėjas, būtinai pasirūpinkite maisto gaubtu nuo vabzdžių. Ypač panorę pasilepinti skrebučiais su uogiene. Mat, vos spėsite atsisėsti, nekviesta neprašyta širšė - o gal net kelios - jau suks ratus apie stalą ir įkyriai kėsinsis į jūsų gerą. Štai kodėl retai kada fotografuoju saldumynus lauke - tiesiog neturiu asmeninio širšių baidytojo! :)

Nuotrauka Kristinos

Be šįkart padariau išimtį, nes jau seniai norėjau pasidalinti su jumis puikios slyvienės idėja. Tiesą sakant, tai būtų slyvienė kaip slyvienė, jeigu ne žiupsnis aguonų, kurios suteikia jai neįprastą išvaizdą ir žavų traškumą. Žinoma, jeigu nesate aguonų mėgėjai ir galvojate tik apie tai, kaip juodos landžios sėklytės gadina jūsų tobulą šypseną, tada jau nieko nepadarysi - šis receptas ne jums. Bet jeigu laukiate nesulaukiate Kalėdų su visais aguoniniais atributais, tada visai kitas reikalas. Tokiu atveju galime drauge pasidžiaugti, jog yra ir vasarinių receptų su aguonomis, kaip antai virtinukai su bulvių ir aguonų įdaru. Arba ši slyvienė, kurią virti dabar pats laikas.

Nuotrauka Kristinos

Slyvienės su aguonomis receptą kažkada užmačiau viename itališkame puslapyje, ir jis mane iškart pakerėjo. Nežinau, kiek populiarus ar nepopuliarus toks slyvienės virimo būdas Italijoje - man panašiau, jog tai autorinis receptas. Kaip ten bebūtų, aguonų mėgėjams jį išmėginti vienareikšmiškai verta, ypač jeigu turite nuosavų slyvų, kurios taip ir prašosi būti sunaudojamos.

Recepto autorė slyvienę virė iš renklodų - senamadiškų stambių slyvų, pavadintų Prancūzijos karalienės Klaudijos (pranc. reine Claude, 1499-1524) garbei. Laimei, daugumos lietuvių soduose jų aptikti irgi nesunku, mat tai tikra slyvų klasika. Tačiau nenusiminkite, jeigu jūsiškės minėtai veislei nepriklauso. Slyvienei su aguonomis kuo puikiausia tiks ir ne tokios kilmingos renklodų giminaitės. Tiesa, čia reikia turėti galvoje du dalykus. Pirma, jeigu slyvų minkštimas bus šviesus, o slyvienė geltona, aguonų sėklytės joje atrodys įspūdingiau negu subertos į tamsios spalvos tyrę. Nors tai tik vizualinis efektas, tačiau jeigu galite rinktis - kodėl gi nepasirinkus akiai maloniausio varianto? Antra, receptas rekomenduoja prieš virimą nulupti slyvų odeles. Žinoma, jeigu turėsite 10 stambių slyvų, darbas eisis sparčiau, negu turint 30 smulkesnių. Ir vis dėlto, apsišarvavę kantrybe, greičiau ar lėčiau nulupsite bet kokius vaisius, tad belieka tik pasiraitoti rankoves :)

Nuotrauka Kristinos


Marmellata di prugne e semi di papavero - slyvienė su aguonomis

Ingredientai (išeis apie 600 ml slyvienės)

1,8 kg slyvų
500 g cukraus (arba pagal skonį)
1½ a.š. aguonų sėklų (arba pagal skonį)
  1. Slyvas nuplaukite, leiskite nulašėti vandeniui. Nulupkite jų odelę. Kai kurių slyvų, ypač gerai nunokusių, odelė puikiai lupasi. Bet jeigu tai - ne jūsų atvejis, slyvas galite iš pradžių nuplikyti verdančiu vandeniu, o po poros minučių perlieti šaltu - dabar jų odelė turėtų luptis panašiai, kaip nuplikintų pomidorų. Iš nuluptų slyvų išimkite kauliukus.
  2. Paruoštas slyvas užpilkite cukrumi. Cukraus kiekis labai priklausys nuo to, kokio saldumo yra jūsų slyvos. Saldžioms slyvoms pusės kilogramo cukraus greičiausia užteks, tačiau jeigu naudosite labai rūgščias (aš esu virusi šią slyvienę netgi su kaukazinėmis slyvaitėmis), cukraus kiekį greičiausia norėsite padidinti iki 700-800 g. Originalus receptas siūlo slyvas, užpiltas cukrumi, uždengti ir šaltoje vietoje laikyti per naktį. Jeigu norite, jog slyvienėje liktų vaisių gabaliukų, taip ir padarykite. Jeigu jums labiau patinka glotni, vientisa uogienė, slyvas virti galite iš karto, nelaukdami, kol cukrus ištirps, o slyvos išleis savo sultis.
  3. Slyvienę virkite ant nedidelės ugnies tol, kol ji bus norimo tirštumo (aliuminis puodas netiks!). Originaliame recepte rekomenduojama virti apie 2 val. tačiau jeigu jūs rinksitės, pavyzdžiui, labai platų puodą, gaminsite slyvienę iš pusės produktų normos ir pan., ji gali išvirti greičiau (arba lėčiau, jei slyvos pasitaikys vandeningos, arba jų bus daugiau, arba puodas aukštas ir siauras ir t.t.). Be to, skirtingiems žmonėms patinka skirtingo tirštumo uogienės. Taigi, orientuokitės pagal situaciją - kai matysite, jog slyvienė tirštumas ir konsistencija jums patinka, uogienė bus išvirta. Aš šį kartą savąją uoginę plačiame prikaistuvyje viriau apie 1 val., o kad neliktų slyvų gabaliukų, pertryniau elektriniu smulkintuvu ir užviriau dar kartą.
  4. Baigiant virti uogienei, į ją įmaišykite aguonas. Tikslus jų kiekis irgi priklauso tik nuo jūsų norų - aš beriu jų kiek daugiau negu rekomenduojama, apie 1 v.š. su kaupu. Slyvienę išmaišykite ir nukaiskite puodą.
  5. Jeigu norite, slyvienę galite tuojau pat supilstyti į švarius stiklainius ir užsukti - tada vėsioje vietoje ji išstovės per žiemą.
  6. Greitam naudojimui slyvienę galite palikti pravėsti puode, o tada sudėti ją į serviravimo indą ir/ar patogią tarą. Slyvienę ragauti geriausia kitą dieną, kai ji susistovės, o aguonos bus išbrinkusios.
Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

2018 m. rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis

Agurkų salotos su garstyčiomis



Aš jums ne Tomukas, kad valgyčiau daržoves! - neseniai savo tėvams pareiškė vienas sūnaus draugas. Mamą ir tėtį jis, žinoma, tokiais atsikalbinėjimais varė į neviltį, tačiau aš turėjau progą dar kartą pasidžiaugti savo vaiku :) Taip, Tomas nenualpsta, pamatęs žalią spalvą lėkštėje, ir valgo visų rūšių daržoves visais pavidalais. Kaip ir "keistus" patiekalus, kuriuos aš gaminu gana reguliariai, ir kurių nė už ką neįsiūlytum daugybei mano pažįstamų vaikų. Gal todėl augdamas sūnus vis rečiau serga, neturi jokių alergijų ir puikiausia toleruoja visus maisto produktus.

Tikiuosi, ateityje sūnus bus dėkingas už tai, jog vaikystėje išmoko ragauti ir vertinti patį įvairiausią maistą. Tačiau dabar mūsų šeima susiduria su kita problema. Kartais Tomas ne juokais apgailestauja, jog nėra valgęs to, ką valgo jo bendraamžiai - pavyzdžiui, karštu vandeniu užpilamos makaronų sriubos iš pakelio. Gali jam aiškinti kiek nori, jog tai pačios prasčiausios mitybos pavyzdys - jis vis tiek jausis atskirtas nuo savo kartos "madų". Todėl, stengdamiesi neperlenkti lazdos, mes su vyru retkarčiais nusileidžiame jo prašymams nueiti į McDonald'ą suvalgyti mėsainio, nupirkti Coca-Cola buteliuką, bulvių traškučių pakelį ar kokių nors labai spalvotų saldainių, nuo kurių sintetinių aromatų, praplėšus pakuotę, ima gniaužti kvapą. Kaip jau esu rašiusi, pasakodama apie suomiškas bulvių salotas, į šią kategoriją patenka ir pieniškos dešrelės - kai kada tiesiog išvirtos, o kai kada įgavusios, pavyzdžiui, naminio dešrainio pavidalą. Mat dešrainiai, žinokite, irgi gali būti svajonių patiekalu, ir žengiant į trečią klasę prisipažinti, kad jų niekada neragavai - tai jau beveik katastrofa!

Nuotrauka Kristinos

Kai kalba pasisuka apie dešreles ir patiekalus su jomis, aš visuomet prisimenu suomių virtuvę. Kadangi dešrelės Suomijoje yra be galo mėgstamos, šios šalies žmonės yra sugalvoję daugybę paprastų ir gerų būdų, kaip jas patiekti. Minėtosios bulvių salotos ar saldžios naminės garstyčios - tai tik mažesnioji dalis šiame tinklaraštyje aptartų klasikinių pagardų. Todėl šiandien papasakosiu apie agurkų salotas, kurios, suomių nuomone, yra kone būtinos, gaminant padorų naminį dešrainį ar mėsainį. Antra vertus, šios salotos tikrai gardžios, todėl (išbandyta :) puikiausia tiks ne tik prie dešrelių, o ir prie kitokios keptos ar virtos mėsos. Ypač riebesnės ir/ar stipresnio skonio, kaip antai išvirta, atvėsinta ir griežinėliais supjaustyta kiaulienos šoninė, orkaitėje kepti avienos šonkauliukai, šašlykai ir t.t.

Nors smulkinti agurkai yra svarbiausias šių salotų komponentas, tačiau jiems kompaniją tradiciškai sudaro svogūnai (dėl skonio) bei palyginti nedidelis kiekis raudonosios saldžiosios paprikos (labiau dėl gražumo, negu dėl skonio). Susmulkintos daržovės užpilamos koncentruotu saldžiarūgščiu marinatu, išvirtu iš cukraus ir acto. Tradicinis prieskonis - garstyčių grūdeliai, rečiau į salotas dedama kitų priedų, tokių kaip krapai, raudonoji aitrioji paprika ir kt. Susmulkintos daržovės su garstyčių grūdeliais atrodo gražiai margos, todėl suomiai jų vardu (suom. kurkkusalaatti, sinappikusalaatti) juokais vadina ir kareivių uniformas, pasiūtas iš kamufliažinio audinio :)

O štai didysis šių salotų skirtumas nuo kitų panašių - joms dažniausia naudojamas cukrus su pektinu. Tai reiškia, jo vėsdamas marinatas sutirštėja, ir salotos tampa ne itin skystos, bet ir ne per daug tirštos uogienės konsistencijos. Kaip tik dėl šios priežasties jas patogu dėti į dešrainius ar mėsainius, nesibaiminant, kad įdaras kaipmat ištekės, o bandelės permirks. Kai kada vietoje cukraus su pektinu (ar drauge su juo) suomiai šias agurkų salotas tirština senamadiškai  - kvietiniais miltais ar krakmolu. Tačiau šiais laikais pirmenybė vis dėlto teikiama pektinui, kurį patogiau naudoti, nesibaiminant, kad jis prastai išsimaišys ir sušoks į gabalus. Tiesa, virimas su pektinu turi savų niuansų - pavyzdžiui, pektino, panašiai kaip krakmolo ar želatinos, irgi negalima pervirti. Vis dėlto dabar, kai cukraus su pektinu (kuris dar įvardijamas kaip cukrus uogienėms), o taip pat nedidelių gryno pektino pakuočių yra daugumoje prekybos centrų, siūlyčiau išmėginti suomių pamėgtą metodą kaip lengviausią ir patikimiausią.

Jeigu mėgstate saldžiarūgščius marinuotus agurkėlius, šios salotos jums turėtų patikti, nepriklausomai nuo to, gaminsite su jomis mėsainius ir dešrainius, ar ne. Taigi, sėkmės galynėjantis su gausiu šių metų agurkų derliumi :)

Nuotrauka Kristinos


Sinappikusalaatti / kusalaatti - agurkų salotos su garstyčiomis

Ingredientai (išeis apie 3 l salotų)

Daržovių proporcijos ir prieskonių kiekiai orientaciniai, galite juos koreguoti pagal savo skonį.

3 kg šviežių agurkų
600-700 g svogūnų
2 raudonos saldžiosios paprikos
300 ml paprasto balto acto (ne per stipraus, rekomenduočiau 9%)
3 v.š. rupios akmens druskos*
4 a.š. garstyčių sėklų (geltonų)
600-700 g cukraus su pektinu**
  1. Nuplautus ir nusausintus agurkus susmulkinkite - supjaustykite nedideliais kubeliais ar stambiai sutarkuokite (aš pjaustykle supjausčiau smulkiais šiaudeliais). Supjaustykite svogūnus ir paprikas (aš pjausčiau išilgai plonomis juostelėmis).
  2. Į didelį puodą (aliuminis netiks), supilkite actą, sudėkite druską ir garstyčias (aš maždaug pusę garstyčių rupiai sugrūdau grūstuvėje, o kitas dėjau sveikas). Leiskite skysčiui užvirti, tuomet suverskite paruoštas daržoves. Leiskite, kad puodas dar kartą užvirtų, tada, atsargiai pamaišydami, pavirkite salotas apie 7 min.
  3. Suberkite cukrų su pektinu, išmaišykite ir dar kartą užvirinkite. Pavirkite apie 1-3 min., t.y. tol, kol cukrus ištirps. Nevirkite per ilgai, nes pektinas maždaug po 5 min. nuo užvirimo momento taps neveiksmingas!
  4. Išvirusias salotas supilstykite į švarius stiklainius ir užsukite. Greitam valgymui salotas galite dėti į paprastą uždengiamą indą, atvėsinti iki kambario temperatūros, tuomet maždaug parą palaikyti šaldytuve, kad susistovėtų.
  5. Šios agurkų salotos tradiciškai valgomos su ant laužo keptomis dešrelėmis, dešrainiais ir mėsainiais, tačiau jos tinka ir prie kitokių mėsos patiekalų.
* Negaliu paaiškinto kodėl, bet rupi akmens druska bet kokioms konservuotos atsargoms tinka labiau  negu smulki - su ja konservai kur kas ilgiau negenda ir būna geresnio skonio. Kaip yra su jūros druska, pasakyti negalėčiau, nes jos konservavimui niekada nesu naudojusi. 
** Gryno pektino būna pirkti atskirose nedidelėse pakuotėse, galite naudoti ir jį. Tokiu atveju cukrų su pektinu pakeiskite paprastu cukrumi ir didžiąją jo dalį į marinatą supilkite virimo pradžioje. Apskaičiuokite reikalingą pektino kiekį pagal nurodymus ant pakuotės, sumaišykite jį su likusiu cukrumi ir suberkite prieš pat virimo pabaigą. Jeigu negalite įsigyti nei pektino, nei cukraus su pektinu, salotas sutirštinkite kvietiniais miltais arba krakmolu. Apie 3-4 v.š. miltų ar krakmolo išleiskite šaltame virintame vandenyje, supilkite į salotas prieš pat baigiant virti, gerai išmaišykite, palaukite, kol užvirs, tada nukaiskite puodą. Jeigu tirštinimui naudosite miltus, salotų skystis bus ne skaidrus, o matinės spalvos. Aš pati nei krakmolo, nei miltų virdama šias salotas naudojusi nesu, todėl plačiau pakomentuoti būsimo rezultato negaliu.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2018 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Virtinukai su vyšniomis



Augdama nepažinojau nė vieno vaiko, kuris 20 val. 30 min. nebūtų žiūrėjęs laidos Labanakt vaikučiai. Kaip nūnai suprantu, šis vakarinis ritualas apibūdina visą mano kartą. Mat dabartinė mažųjų auditorija, išlepinta kompiuterių ir visą parą multikus rodančių TV kanalų, jau nė nebesupranta, ką reiškia laukti pusvalandžio pramogos. Na, o mūsų tėvai gimė laikais, kai televizija dar tik skynėsi kelią į Lietuvą. Be to, netgi prasidėjus transliacijoms, anaiptol ne kiekviena šeima, nuskurdinta karo ir pokario sunkumų, įstengė įsigyti televizorių. Taigi, mūsų mamos ir tėčiai vaikystėje turėjo tenkintis knygomis bei radijo valandėlėmis.

Radijo valandėlės vaikams kadaise buvo rimtesnis reikalas negu šiandien galime įsivaizduoti. Pavyzdžiui, mano mama iki šiol kone pažodžiui atsimena mėgstamiausias pasakas, kurias skaitydavo radijo diktorius. Viena tokių - visiems žinoma istorija apie stebuklingą pupą, kurios stiebu senelis su senele įkopė pas patį Dievą. Na, o Dievas tuo metu, pasirodo, pietavo. Ir lūžo jo stalas nuo visokių gardumynų: pyragų, kepto paršelio, virtinukų su vyšniomis... Galite tik įsivaizduoti, kaip, klausantis įtaigaus diktoriaus balso, tokiais momentais tįsdavo seilė amžinai pusalkaniams kaimo vaikams. Virtinukai su vyšniomis anuomet mano mamai skambėjo kaip absoliučios prabangos įsikūnijimas. Ir netgi dabar, praėjus daugybei metų, kai galime valgyti kada panorėję ir ką panorėję, virtinukus su vyšniomis mama laiko prašmatniu, Dievo stalo vertu gardumynu. 

Nuotrauka Kristinos

Keista, bet anksčiau nei mano močiutės, nei mama virtinukų su vyšniomis negamindavo. Įdarydavo virtinius mėsa, varške, grybais, bulvėmis ir t.t., o vyšniomis - ne. Nors uogų, regis, niekada netrūko. Gal tiesiog nebuvo tokios tradicijos?.. Renata, Sezoninės virtuvės šeimininkė, rašo, kad šiaurinėje Lietuvos dalyje virtinukai su vyšniomis labai mėgstami, tačiau vidurio Lietuvoje jie aiškiai nėra tokie populiarūs. Mūsų namuose virtinukai su vyšniomis atsirado tik tada, kai juos pradėjau gaminti aš pati, paversdama realybe mamos pasakų pasaulį :) Beje, lietuviški internetiniai šaltiniai, pristatantys virtinukus su vyšniomis, irgi gausa nepasižymi, o dauguma nuotraukų juose be didelės graužaties nukopijuotos iš ukrainietiškų puslapių.

Taip, jeigu norite patekti į virtinukų su vyšniomis rojų žemėje, važiuokite į Ukrainą. Tai vienas iš nacionalinių šios šalies patiekalų, todėl nebus didelių bėdų surasti vietą, kur galima jų užsisakyti. Mano šios vasaros atostogų maršrutas pasiekė Lvovą, didingą ir gražų miestą, kvepiantį kava bei vyšniomis. Nežinau, gal todėl, jog buvo pats vyšnių sezono įkarštis, bet akys taip ir kliuvo už vyšninių gėrimų, vyšninių pyragų ir štrudelių, vyšniomis įdarytų lietinių blynų ir, žinoma, virtinukų su vyšniomis. Vienu ypu išragauti visų ukrainietiškų vyšninių skanėstų tiesiog neįmanoma, tačiau vietinių virtinukų su vyšniomis (ukr. вареники з вишнями) paskanauti, sakyčiau, privalu. Jie tiesiog neatsivalgomai gardūs, o ir kainuoja centus. Bent jau mums tokie pasitaikė.

Paskutinės. Nuotrauka Kristinos

Virtinukus, kuriuos matote nuotraukose, gaminau vakar, įkvėpta prisiminimų apie Lvovą ir vienos kitos sode vis dar akį viliojanančios vyšnaitės. Jeigu paskubėsite, galbūt jūs, nelaukdami kitų metų, irgi dar suspėsite pradžiuginti namiškius šiuo puikiu ir gardžiu patiekalu. Bet prieš tai noriu duoti vieną patarimą iš savo patirties.

Specialiai patikrinau savo turimas lietuviškas ir ukrainietiškas knygas: apie vyšnių paruošimą visur rašoma vienas ir tas pats. Anot mano šaltinių, vyšnias pakanka nuplauti, išimti kauliukus, apibarstyti cukrumi - ir virtinukų įdaras paruoštas. Skamba gerai, bet realybėje jis kelia šiokių tokių problemų - tą patyriau aš pati, apie tai vėliau radau užsiminta ir kai kuriuose ukrainietiškuose internetiniuose puslapiuose. Pirmiausia, vyšnios yra sultingos uogos, todėl, išėmus kauliukus, jos kaipmat pažliunga. Užbarsčius cukraus (o cukraus būtinai reikia, antraip išviręs vyšnių įdaras taps nemaloniai rūgštus), skysčio dar padaugėja. Dėti pernelyg skystą įdarą į virtinius - tikra pražūtis, mat vyšnių sultys varva per kraštus ir trukdo sulipinti virtinį taip, kaip pridera. Štai kodėl aš siūlau vyšnias nukaulinti maždaug prieš 1-2 dienas iki virtinių gaminimo, sudėti jas į uždengiamą indą, apibarstyti cukrumi ir palikti šaltai, kol prireiks. Per tą laiką cukrus po truputį ištirps, o tuo pačiu iš vyšnių ištrauks nemažai sulčių. Prieš virtinių gaminimą, uogas su sirupu geriausia išversti į sietą, uždėtą virš dubens, leisti joms gerai nulašėti, o galiausia dar ir šaukštu paspausti. Pamatysite, kiek daug vyšnių sulčių bus išsiskyrę; iš jų galėsite gaminti padažą arba gaivą. Na, o pačios vyšnios bus sąlygiškai sausos (bet tikrai ne per sausos) ir saldžios, mat išmirkusios sirupe. Va dabar jas į virtinukus sudėsite be jokių sunkumų, nesibaimindami, kad raudona sulčių srovelė nutekės per rankas ir ims lašėti nuo alkūnių.

O ar jūsų šeimoje yra tradicija gaminti virtinukus su vyšnių įdaru? Galbūt galite pasidalinti savo prisiminimais ir/ar šio patiekalo gaminimo paslaptimis? Na o aš pažadu vieną dieną susikaupti ir daugiau papasakoti apie Lvovo ir Galicijos virtuvę, kurioje įvairūs virtinukai užima garbingą ir tikrai ne paskutinę vietą.

Nuotrauka Kristinos

Virtinukai su vyšniomis

Ingredientai (4 porcijoms)

Tešlai:
~450-500 g miltų
1 kiaušinis
Žiupsnelis druskos
~200 ml šalto arba drungno vandens
Įdarui:
4-5 puodeliai vyšnių (1 puodelis - 250 ml)
4-5 v.š. cukraus (arba pagal skonį)
Sviesto, grietinės ir cukraus (patiekiant)
  1. Vyšnių įdarą geriausia paruošti iš anksto. Iš nuplautų vyšnių išimkite kauliukus ir apibarstykite maždaug 4 v.š. cukraus; palikite šaltai. Po kurio laiko susidariusį sirupą nupilkite, kuo kruopščiau nuspausdami uogas. Aš vyšnias paruošiu prieš 1-2 dienas iki virtinukų gaminimo (kaip tą padarau, žr. pastabas virš recepto). Jeigu vyšnių neparuošėte prieš kelias dienas, leiskite joms su cukrumi pastovėti bent pusvalandį ar valandą, antraip įdaras liks per šlapias, ir suformuoti virtinukus bus sudėtinga. 
  2. Miltus suberkite į dubenį. Įmuškite kiaušinį. Druską, ypač rupią, geriausia ištirpinti vandenyje ir, minkant tešlą, naudot sūrų vandenį. Vandens į miltus pilkite tiek, kad galėtumėte suminkyti nelimpančią prie rankų, bet ir ne per daug kietą, elastingą tešlą. Priklausomai nuo miltų rūšies, kiaušinio dydžio ir t.t. vandens gali reikėti daugiau arba mažiau - orientuokitės pagal situaciją. Užminkytą tešlą susukite į maistinę plėvelę ir palikite bent pusvalandžiui, kad išbrinktų. 
  3. Išbrinkus tešlai, ją plonai iškočiokite ir, dėdami po šaukštelį įdaro, formuokite virtinius.* Galima kočioti didelį tešlos lakštą ir išspausti vienodus tešlos apskritimus, arba tešlą padalinti į mažus gabaliukus ir kiekvienam virtiniui kočioti ją atskirai. Tešlos kraštus gerai užspauskite ir užlankstykite.
  4. Suformuotus virtinius dėkite į verdantį pasūdytą vandenį. Palaukite, kol iškils (jeigu reikia, atsargiai pamaišykite ir įsitikinkite, kad neprilipo prie puodo dugno). Vėl užvirus vandeniui, pavirkite dar 2-3 min., kol gražiai išsipūs, tada išgriebkite.
  5. Išgriebtus virtinius apšlakstykite tirpintu sviestu, kad nesuliptų ir įgautų blizgesio. Virtinukus patiekti galima įvairiai, bet dažniausia jie apibarstomi cukrumi ir pagardinami grietine. Kaip pagardas tiks ir vyšnių sirupas ir/ar medus, na, o Ukrainoje vietoje grietinės kai kada naudojama riaženka. 
* Aš nusausintas vyšnias prieš pat naudojimą paprastai papildomai apibarstau 1 v.š. cukraus ir išmaišau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:
Lietuvių valgiai, sudarytoja Julija Pauliukonienė, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 196;
Renatos iš Sezoninės virtuvės įrašas;
Лiдiя Артюх, Украïньска традицiйна кухня/ Ukrainian Traditional Cuisine, Киïв: Балтiя-Друк, 2006, с. 44;
 šis internetinis puslapis ukrainiečių kalba.

2018 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

Mėsa, troškinta su vyšniomis



Kad ir koks ilgas, kad ir koks dosnus šią vasarą buvo vyšnių sezonas, jis jau visai į pabaigą. Tiesa, sode dar vis galima prisirinkti paskutiniųjų prisirpusių, kone juodų uogų, bet netrukus turėsime jų tik konservuotų atsargų pavidalu. Na, o jeigu jau atsivalgėte ir šviežių vyšnių, ir vyšninių desertų bei saldžių kepinių, galbūt norėsite paskutiniąsias uogų saujas sunaudoti kiek neįprastai ir pagardinti jomis troškinamą mėsą. Jeigu tokiems patiekalams, jūsų nuomone, dabar per karštas oras, šių gėrybių perteklių patarčiau užšaldyti. Mat šaldytos vyšnios (išimtais kauliukais ir lengvai pasaldintos), kitaip negu dauguma uogų, puikiai tinka karštiems patiekalams. Beje, jeigu neturite savų, tiks ir šaldytos vyšnios iš parduotuvės.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis patiekalas kilęs iš vietovių, kadaise priklausiusių senovės Persijai, ir iki šiol mielai gaminamas Afganistane bei Irane. Tad kaitra, kaip jau supratote, šiems žmonėms - ne priežastis atsisakyti mėsos valgių :) Aš pati šį troškinį gaminau jau senokai, kai termometro stulpelis dar nebuvo pašokęs taip aukštai. Taigi, su aprašymu kiek susivėlinau, bet įrašas, tikiuosi, jums vis tiek pravers - jeigu ir ne šiais, tai ateinančiais metais.

Mano pažintis su nesaldžiais vyšnių patiekalais prasidėjo nuo knyginės pažinties su Afganistano virtuve. Apie Helen Saberi knygą jau esu rašiusi čia. O štai dar viena, mano mėgstama, kurioje, beje, yra atskiras skyrius, pristatantis tradicinius užkandžius bei antruosius patiekalus su vaisiais/ uogomis:


Pirmiausia reikia pastebėti, jog kai kurias gamtos gėrybes Rytų gyventojai traktuoja visai kitaip negu europiečiai. Pavyzdžiui, rabarbarai ten vienareikšmiškai laikomi daržovėmis, todėl jų stiebai valgomi padažius į druską, o ne į cukrų, kaip kad darome mes. Vyšnių ir trešnių naudojimas taip pat turi savo ypatybių. Trešnės, Afganistane vadinamos gilas, laikomos desertinėmis uogomis ir beveik visada valgomos šviežios. Tuo tarpu kur kas rūgštesnės vyšnios, vadinamos olu bolu, paprastai atlieka nesaldaus prieskonio vaidmenį. Tiesa, panašiai kaip ir mes, Rytų šeimininkės gamina iš jų uogienes ir sirupus, kuriais gardina gaivas. Ir vis dėlto susidaro įspūdis, jog šios uogos kur kas dažniau patenka į česnakines salotas, aštraus skonio čatnius, šiltus daržovių bei ryžių garnyrus, įvairiausius nesaldžius troškinius ir netgi įspūdingos išvaizdos (ir skonio) plovus. Antraip sakant, rytiečiai vyšnias traktuoja daugmaž taip pat, kaip mes - antaninius obuolius, kai rudenį nė kiek nedvejodami prikemšame jais antį ar žąsį. Troškinta mėsa - klasikinis, neabejotinai gardus, tačiau tik vienas iš daugelio patiekalų su vyšniomis, kuriuos mums gali pasiūlyti Afganistano bei Irano virtuvės.

Nuotrauka Kristinos

Kaip pamatysite, mėsą ištroškinti su vyšniomis visiškai nesudėtinga - sakyčiau, netgi elementaru. Vis dėlto užrašysiu porą pastabų iš savo patirties :) Prie vyšnių labiau tinka stipresnio skonio mėsa, pirmiausia aviena, tačiau bus ne ką prasčiau, jeigu rinksitės ožkieną, jautieną, veršieną ir netgi vištieną. Kiauliena musulmoniškose šalyse nevalgoma, tad iš tinkamos žaliavos sąrašo ją tenka išbraukti. Aš tą dieną, kai fotografavau, troškiniui naudojau veršienos kulniukus.

Jeigu troškiniui naudosite avieną, ožkieną, veršieną ar vištieną, mano manymu, tiks bet kokia gyvulio ar paukščio dalis. O štai su jautiena sudėtingiau. Rinkdamasi jautieną troškiniams, aš labiausia mėgstu kulniukus, pažandes, uodegas, t.y. mėsą, kuri ištroškusi būna sultinga. Jautienos kumpis man atrodo prasčiausias pasirinkimas, nes ilgai troškinant jis tampa trapus, tačiau vis tiek lieka sausas. Todėl aš jautienos kumpį naudoju tik tiems patiekalams, kai mėsą reikia sumalti. Kitu atveju, kaip jau sakiau, geriau jau perku kulninę, žandus, šonkaulius, krūtininę, sprandinę, nugarinę ir t.t., tik jau ne kumpį. Tai, žinoma, asmeninis mano pasirinkimas. Tačiau užtikrinu jus - paragavę, pavyzdžiui, troškintą jaučio žandą ir palyginę jį su troškintu kumpiu, skirtumą pajusite akimirksniu, ir jūsų simpatijos vargu ar bus kumpio pusėje. Tik, žinoma, visą mėsą reikia labai gerai (mažiausia 3-4 val.) ištroškinti neaukštoje temperatūroje, mat jeigu mėsą nuo kaulų teks gremžte gremžti peiliu ir dantimis - anoks ten bus troškinys, tik troškinio vardas :) Vištiena, žinoma, sudaro išimtį. Jai ištroškinti prireiks 1-2 val., priklausomai nuo to, ar paukštis bus augintas laisvėje ir gerai pabėgiojęs, ar ne.

Kai dėl vyšnių, tai svarbiausias dalykas čia - laikas, kada jos dedamos į troškinį. Dažnas receptas nurodo, jog uogas reikia dėti, likus maždaug 10-15 min. iki troškinimo pabaigos. Tokiu atveju vyšnios vizualiai gražiau atrodo, nespėja suirti, tačiau... uogos lieka sau, o mėsa - sau. Sudėjus vyšnias anksčiau, mėsos padažas įgauna specifinį saldžiarūgštį skonį, ir, aiškus reikalas, būna gardesnis. Bet patiekalo vaizdas tokiu atveju estetinio pasitenkinimo teikia ne per daugiausia. Beje, Rytų šeimininkėms taip pat. Ne veltui žodis yahkoot dari kalba reiškia rubinai - suprask, raudonos vyšnios ant baltų ryžių patalo turi atrodyti tarytum brangakmeniai. Todėl aš siūlau tokį kompromisą, kurį suradau beeksperimentuodama: apie ⅔ vyšnių sudėkite anksčiau ir leiskite joms ištežti, o maždaug ⅓ uogų suberkite pačioje pabaigoje. Taip ir vilkas bus sotus, ir avis sveika - o ko daugiau bereikia?

Nuotrauka Kristinos


Yahkoot chalau - mėsos troškinys su vyšniomis

Ingredientai (4 porcijoms)

~ 1 kg mėsos, geriau su kaulais (tiks aviena, ožkiena, jautiena, veršiena, vištiena)
2 nemaži svogūnai
Aliejaus (svogūnams apkepti)
Juodųjų pipirų arba raudonosios aitriosios paprikos miltelių (pasirinktinai, pagal skonį)
Druskos (pagal skonį)
3 kardamono ankštelės
Kitų prieskonių (pasirinktinai: ½ a.š. sutarkuoto šviežio imbiero, 1 skiltelė smulkinto česnako, 1 a.š. grūstų kardamono sėklų)
~ 500 g vyšnių be kauliukų*
¼ puodelio cukraus (1 puodelis - 250 ml)
Biriai išvirtų basmati ryžių (patiekiant)
  1. Mėsą nuplaukite, nusausinkite ir supjaustykite porcijomis. Atidėkite, kol prireiks.
  2. Svogūnus supjaustykite plonomis juostelėmis ir ant vidutinės ugnies kepkite aliejuje, kol lengvai parus ir truputį karamelizuosis. Perdėkite į troškinimo indą.
  3. Likusiuose riebaluose - jeigu reikia, porcijomis - lengvai apkepkite mėsos gabalus (aš kepdama juos pabarstau druska ir pipirais). Apkeptą mėsą dėkite į troškintuvą su svogūnais.
  4. Kai visa mėsa bus apkepta, į puodą įmesite kardamonio ankšteles, sudėkite kitus pasirinktus prieskonius (imbierą, česnaką, kalendros sėklas) ir įpilkite maždaug 1 puodelį vandens (galite jį iš pradžių supilti į keptuvę, kurioje apskrudinote mėsą, porą minučių pavirti, o kai mėsos sultys ištirps, supilti į troškintuvą). Jeigu manote, kad reikia, papildomai pasūdykite ir pabarstykite pipirais. Leiskite puodui su būsimu troškiniu užvirti ant viryklės, o tuomet dėkite jį į orkaitę (aš įkaitinu ją iki 170-180°C), uždenkite ir troškinkite, kol mėsa bus labai minkšta ir lengvai skirsis nuo kaulų. Jeigu naudosite pirktą viščiuką, tai gali nutikti jau o 1 val., jeigu naudosite, pavyzdžiui, jaučio uodegas, gali prireikti ir 4 val. troškinimo - žodžiu, orientuokitės pagal situaciją. Jeigu mėsą troškinsite ilgai, gali būti, kad skystis labai nuseks. Tad retkarčiais atidenkite puodą ir patikrinkite situaciją. Jeigu manysite, kad reikia, įpilkite papildomai vandens (geriausia karšto, užvirinto, pavyzdžiui, arbatinuke).
  5. Kol trokšta mėsa, iš vyšnių išimkite kauliukus (jeigu reikia) ir sumaišykite jas su cukrumi. Jei vyšnios labai rūgščios, cukraus gali prireikti kiek daugiau negu ketvirčio puodelio - žiūrėkite, jog jos turėtų malonų saldžiarūgštį, subalansuotą skonį. Suminkštėjus mėsai, sudėkite apie ⅔ vyšnių (ir supilkite išsiskyrusias jų sultis) ir uždengtame puode troškinkite 15-20 min. Tuomet sudėkite likusias vyšnias ir per 10-15 min. baikite troškinti, jeigu norite, atidengtame troškintuve.
  6. Troškinį tiekite šiltą su biriai išvirtais basmati ryžiais.
* Šiam patiekalui įprasta naudoti šviežias rūgštokas vyšnias. Jeigu turite tik saldžias trešnes, įmanoma (nors ir netradiciška) naudoti ir jas, tik tuomet vietoje cukraus panaudokite citrinų sultis, kuriomis reikėtų gausiai apšlakstyti uogas išimtais kauliukais. Vis dėlto tikros vyšnios čia būtų nepalyginamai geresnis pasirinkimas. Ne sezono metu šiam patiekalui puikiai tiktų šaldytos vyšnios. Rytuose, pirmiausia skurdesnėse Afganistano kaimų vietovėse, naudojamos ir džiovintos vyšnios. Nesaldiems patiekalams vyšnios turėtų būti sudžiovintos be papildomo cukraus, todėl pirktinės cukruotos uogos čia netiks. Aš pati šio patiekalo su trešnėmis arba džiovintomis vyšniomis gaminusi nesu, todėl plačiau nieko pakomentuoti negaliu, o štai šaldytas vyšnias išbandžiau, ir jos pasiteisino.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai:
Helen Saberi, Afghan Food & Cookery, New York: Hippocrene Books, Inc., 2007, p. 165.
Mousa M. Amiri, Classic Afghan Cookbook, USA, 2002, p. 51.

2018 m. liepos 31 d., antradienis

Klasikinės madlenos



Pagalvojau, kad liepos mėnesio įrašus reikėtų simboliškai pabaigti madlenų receptu. Nors iš tikrųjų pyragaičius, kuriuos matote nuotraukose, kepiau birželį. Mat šiais metais liepos Lietuvoje žydėjo anksčiau negu įprasta. O man madlenos ir liepų žydėjimas - lyg nedaloma ir harmoninga visuma. Tad madlenas neatsitiktinai norėjosi nufotografuoti būtent tada. Ir dėl to, žinoma, kaltas Marcel'is Proust'as. Šiame tinklaraštyje jį minėjau ne kartą, tiek rašydama apie pistacijų ledus, tiek apie šparagų salotas. Vieną dieną turėjo ateiti ir madlenų eilė :)


Nuotrauka Kristinos

Kad madlenos siejamos su garsiuoju prancūzų rašytoju, žino daugmaž visi, kurie kada nors ieškojo jų recepto. Tačiau panašu, jog retas kuris kulinarija besidomintis žmogus yra perskaitęs 8 dalių romaną Prarasto laiko beieškant. Todėl madlenų ir Proust'o ryšys dažname straipsnyje ar tinklaraščio įraše apibūdinamas standartiškai, cituojant antrinius šaltinius ir pateikiant vis tas pačias ištraukas. Žinoma, jos iškalbingos. Romano herojus, pamirkęs pyragaitį į arbatą, užuodžia kvapą, kuris jį sugrąžina į vaikystę, tetos Leoni namus, - o drauge atmintyje atgaivina begalę praeities fragmentų. Šis paprastas, buitiškas veiksmas ima veikti kaip mechanizmas, verčiantis iš naujo išgyventi jau kadaise išgyventas akimirkas. Kaip tik tokie atminties triukai ir domino rašytoją, kuris paskyrė jiems šimtus puslapių.

Tai ko gero labiausia internete paplitęs Marcel'io Proust'o, besimėgaujančio madlenomis, paveikslas. Deja, jo autorius nežinomas. Aš paveikslą radau čia.

Tačiau skaitydami ne knygos ištraukas, o visą tekstą iš eilės, niekada nesakysite, jog madlenas romano herojus mirko į kavą (hmmm... esu radusi internetinių šaltinių, kur teigiama būtent taip). Nieko panašaus. Tai liepžiedžių arbata - ir niekas kitas, nes žolelių ir madlenų kvapas šioje knygoje ir yra du svarbiausi atsiminimų katalizatoriai. Proust'as - ko gero vienintelis rašytojas, sugebėjęs taip detaliai ir jausmingai aprašyti sudžiovintų liepžiedžių žiupsnį. Tik paklausykite:

Netrukus aš įeidavau pabučiuoti tetos; Fransuaza virdavo jai arbatą; arba, jei teta būdavo susijaudinusi, ji paprašydavo užplikyti ne arbatos, o žolelių, ir tuomet mano pareiga būdavo iškratyti iš popierinio vaistinės maišelio į lėkštę tiek liepžiedžių, kiek jų reikėdavo pilti į verdantį vandenį. Džiūdami stiebeliai buvo visaip išsilankstę ir susipynę įmantriu raizginiu, kuriame pro tarpus bolavo blyškūs žiedai, tartum kokio dailininko paskirstyti, išdėlioti kiek galint ornamentiškiau. Lapeliai, pasikeitę ar visai netekę savo išvaizdos, buvo panašūs į skirtingus daiktus: permatomą musės sparną, baltą etiketės antrąją pusę, rožės žiedlapį, bet viskas sukrauta, susmulkinta, supinta lyg paukščio lizde. Žavus vaistininko netaupumas išlaikė daugybę nereikalingų smulkmenų, kurių nebūtų likę džiovinant žiedus fabrike, o jos, tartum knyga, kurioje su nuostaba perskaitai pažįstamą pavardę, man suteikė malonumą suvokti, jog tie stiebeliai iš tikrųjų yra nuo gyvų liepų, tokių, kaip tos, kurios auga Stoties alėjoje, ir pasikeitę jie dėl to, kad yra ne dirbtiniai, o tikri, tiktai pasenę. Bet kadangi kiekvienas naujas pavidalas tėra pasikeitęs senasis, aš suvokiau, jog smulkūs pilki rutulėliai - tai buvusieji žali pumpurai, kuriems neteko išsiskleisti; o ypač tas rausvas spindesys, švelniu mėnuliu pasklidęs aplink žiedus ir išryškinantis juos trapiame stiebelių miške, kur jie kabojo it mažytės auksinės roželės, man bylojo, - panašiai kaip šviesa, rodanti sienoje nusitrynusios freskos vietą, skirtumą tarp medžio dalių, kurios buvo ir kurios nebuvo "spalvotos", - jog tai tie patys žiedlapiai, kuriais lig tol, kol jais pražydo vaistinės maišelis, kvepėjo pavasario vakarai. Tasai žvakės liepsnos rausvumas dar tebebuvo jų spalva, bet jau prigesusi ir išblėsusi, kaip ir šis jų sunykęs gyvenimas, kuris yra tarytum gėlių saulėlydis. Netrukus teta jau ragaudavo karštutėlį nuovirą, kvepiantį sudžiūvusiais lapais ar nuvytusiais žiedais, pamirkydavo jame nedidelį pyragaitį ir, kai jis pakankamai suminkštėdavo, paduodavo gabalėlį man.

Marselis Prustas, Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje, iš prancūzų kalbos vertė Aldona Merkytė, Vilnius: Vaga, 1979, p. 46-47. 

Nuotrauka Kristinos

Atkreipkite dėmesį: lietuviškame tekste (visame, ne tiktai aukščiau pateiktoje citatoje) madlenos nefigūruoja. Vertėja jas pavadino biskvitiniais pyragaičiais, ir greičiausia ne dėl to, jog būtų vengusi tarptautinių žodžių - juk terminas biskvitas pas mus irgi atkeliavo iš prancūzų kalbos. Spėju, kad sovietmečiu šiapus geležinės uždangos gyvenę žmonės tiesiog neįsivaizdavo, kas galėtų būti tos madlenos, tad vertėjai teko suktis, pasitelkus suprantamesnius paaiškinimus.

Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, pats Proust'as liepžiedžius irgi aprašė kur kas teisingiau negu madlenas. Mat visiems, kurie yra valgę šių pyragaičių, turėtų kilti klausimas: kam gi juos mirkyti arbatoje, kol suminkštės? Juk madlenos ir taip būna be galo purios ir minkštutėlės! Atsakyti į šį klausimą nesugebėjo nei kulinarijos specialistai, nei maisto istorikai, kol mįslę įminė... tekstologai. Paaiškėjo, jog ankstyvosiose Proust'o knygos versijose, kurios taip ir liko juodraščių puslapiuose, madlenos nė nebuvo paminėtos. Jų vietą užėmė paprasčiausi baltos duonos džiūvėsiai (pranc. biscottes), kuriuos mirkyti į arbatą - visai logiškas veiksmas. Proust'as šiuo atveju buvo tiesiog neapdairus: vėlesnėse redakcijose pakeitęs kasdienį žodį biscottes į kur kas poetiškesnį madeleines, jis nepataisė likusio teksto, ignoruodamas faktą, jog jų valgymo būdai skiriasi. Šiaip ar taip, Proust'o dėka madlenos sukėlė susidomėjimą toli už Prancūzijos ribų ir tapo neatsiejamos nuo jo paties vardo.

Nuotrauka Kristinos

Kodėl ir kada Proust'as nusprendė paversti madlenas centriniu savo kūrinio simboliu, turbūt niekada nesužinosime. Gal kai paragavo jų kokiame nors žymios Paryžiaus damos salone ar prabangiame viešbutyje? O gal, pavyzdžiui, vieną dieną rašytojas keliavo traukiniu (XIX a. viduryje - dar naujovišku ir madinga transportu), ir jo dėmesį Komersi (pranc. Commercy) stotyje patraukė madeleiniers - madlenų pardavėjos, nešinos medinėmis dėžutėmis, kuriose laikė kvapnias savo prekes? Net jeigu jūs nesidomite Proust'o romanais, bet mėgstate madlenas, turėtumėte žinoti Komersi pavadinimą. Mat būtent šiame Prancūzijos miestelyje 1766 m., po darbdavio mirties, įsikūrė Pantaléon Colombé, buvęs Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lotaringijos hercogo Jono Leščinskio konditeris, atsinešęs iš valdovo rūmų šių pyragaičių paslaptį. Vargu ar jis buvo madlenų kūrėjas; maisto istorikai dažniau jau kalba apie hercogo virtuvės tarnaitę Madeleine Paulmier ir jos receptą, paveldėtą iš senelės. Vienok šie pasakojimai panašesni į legendas, negu į istorinius liudijimus, kadangi patikimų ir vienareikšmiškų žinių apie madlenų atsiradimą neaptikta (juo labiau, kad Ispanijoje nuo seno kepami kone identiški pyragaičiai, vadinami magdalenas vardu). Aišku tik tiek, jog madlenos pasaulį išvydo XVIII a. viduryje ir buvo skirtos aristokratų stalui. Na, o Komersi miestelyje apsigyvenusi Colombé šeima pyragaičius padarė prieinamus ir eiliniams žmonėms. Madlenų pardavėjos dėžutes šių skanėstų nešdavosi į miestelio geležinkelio stotį ir pardavinėjo juos čia stojančių traukinių keleiviams - ši gastronominė atrakcija tapo savotiška Komersi vizitine kortele. Dėl savo neįprastos ir dailios formos bei puikaus skonio madlenos netruko išpopuliarėti, o Proust'o kūriniai jas išgarsino tarptautiniu mastu. Vis dėlto klasikinės madlenos iki šiol vadinamos Komersi madlenomis - les madeleines de Commercy.

Nuotrauka Kristinos

Iki II pasaulinio karo buvo kepamos tik vieno skonio ir kvapo madlenos. Į jų sudėtį įėjo kiaušiniai, cukrus, kvietiniai miltai, sviestas, kepimo milteliai ir citrinų esencija. XX a. viduryje prasidėjo įvairūs eksperimentai, ir dabar egzistuoja receptai, į kurių sudėtį įeina grikių miltai, malti migdolai, apelsinų sultys, medus, kakava, šaltmėčių ekstraktas ir t.t. Sukurtos netgi nesaldžios madlenos, pagardintos lašiša ir kitokiais pikantiškais priedais. Tačiau klasikinės madlenos turėtų būti labai elementarios sudėties ir, pageidautina, kvepėti citrinomis (nors šiais laikais vanilė irgi laikoma tradiciniu kvapu). Būtent tokios madlenos buvo kepamos Proust'o laikais, tokių "pačių tikriausių" madlenų be jokių įmantrybių norėjosi iškepti ir man.

Nuotrauka Kristinos

Žinomo prancūzų šefo Allain Ducasse atitiko visus mano reikalavimus. Madlenos, iškeptos pagal jo instrukcijas, būna išties puikaus skonio ir atrodo nepriekaištingai. Manau, taip yra dėl dviejų dalykų - teisingos produktų proporcijų (kepant pagal prancūziškus receptus labai praverčia tikslios svarstyklės :) ir senamadiško neskubraus jų gaminimo metodo. Anot recepto autoriaus, svarbiausias ingredientas, norint iškepti geras madlenas, yra kantrybė. Madlenų tešlą privalu brinkinti mažų mažiausia per naktį, dar geriau - parą ar net ilgiau. Cheminiai procesai, vykstantys tešlos brandinimo metu, nepakeičiami jokiais produktais ir gudrybėmis. Nors iškeptos madlenos išoriškai atrodo kone identiškai (ir būna gardžios), tačiau brandinta ir nebrandinta tešla visai kitaip kyla. Norėdama tą įrodyti, specialiai užmaišiau dvigubą tešlos normą ir iškepiau madlenų iš tos pačios trumpiau ir ilgiau brandintos tešlos, kad matytumėte, kaip skiriasi kepinio struktūra priklausomai nuo kepėjo kantrybės išlaukti tinkamo momento :) Manau, dabar jums tapo akivaizdu, kad madlenos - visa savo esybe prancūziškas kepinys, reikalaujantis kelių dienų laiko bei planavimo. Užtai koks malonumas matyti, kaip išsipučia jų "pilvukai", o namai prisipildo švelnaus pyragaičių aromato! Tad mano patarimas būtų toks: nepasitikėkite greitą ir gerą rezultatą žadančiais madlenų receptais. Greitų ir gerų klasikinių prancūziškų kepinių nebūna, tad juos kepdami, skubėkite lėtai, nesinervinkite ir mėgaukitės laiko tėkme, kaip tai darė Proust'as.

Ir dar. Anot prancūzų, madlenos - ypač tinkami kepiniai vaikams. Vaišindama savo sūnų ir jo draugus šiais pyragaičiais, įsitikinau, jog tai - gryna tiesa,. Atnešus lėkštę madlenų, netgi nevalgiausi berniukai noriai čiumpa po antrą pyragaitį. Ir po trečią. Nežinia, ar jiems, kaip kad Proust'o romano herojui, madlenų kvapas kada nors primins nerūpestingas ir laimingas vaikystės akimirkas. Bet paslapčiomis šito tikiuosi.

Nuotrauka Kristinos


Les madeleines de Commercy - Komersi madlenos

Ingredientai (išeis nemažas dubuo madlenų)*

2 kiaušiniai
87 g paprasto balto cukraus
33 g pieno
125 g tikro sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)
125 g kvietinių miltų
5 g kepimo miltelių
1 citrinos nutarkuota žievelė arba keli lašai citrinų esencijos (arba vanilės sėklytės iš 1 vanilės ankšties)
  1. Kiaušinius lengvai suplakite su cukrumi, kol masė taps vienalytė (plakti iki putų nereikia). Įmaišykite pieną.
  2. Atskirame prikaistuvyje ištirpinkite sviestą ir palikite, kad truputį pravėstų.
  3. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir išsijokite. Gautą mišinį suberkite į kiaušinių, cukraus ir pieno plakinį. Sudėkite nutarkuotą citrinos žievelę ar ekstraktą (arba vanilės sėklytes, išgremžtas iš perpjautos vanilės ankšties). Viską gerai išmaišykite, kad tešla taptų vientisa. Į gautą tešlą supilkite tirpintą sviestą ir dar kartą gerai išmaišykite.
  4. Gautą tešlą uždenkite maistine plėvele taip, kad ji liestųsi prie tešlos paviršiaus. Dėkite į šaldytuvą ir neatidengdami laikykite jame tešlą mažiausia per naktį, bet geriau - 1 parą arba ilgiau.
  5. Prieš kepdami madlenas, orkaitę įkaitinkite iki 220-225°C. Kepimo formeles labai gausiai ištepkite sviestu. Dėkite po šaukštelį tešlos, kad būtų užpildyta apie ⅔ kiekvienos kriauklės formelės tūrio**. Likusią tešlą laikykite šaltai.
  6. Įkaitintoje orkaitėje pyragaičius kepkite 2 minutes. Nors atrodys, kad tešla dar visai neiškepusi (taip ir turi būti), išjunkite orkaitę ir laikykite madlenas joje dar 5 minutes. Per tą laiką turėtų išsipūsti madlenų "pilvukai", o jų krašteliai švelniai paruduoti.***
  7. Išėmę pyragaičius iš orkaitės, leiskite jiems 3-5 min. pastovėti, kad atšoktų nuo formos kraštų, o tuomet išimkite. Nelaukite, kol madlenos atvės, nes tada jos vėl prilips prie formelių, ir pyragaičius teks gremžti šaukštu.
  8. Pyragaičius tiekite vos šiltus arba kambario temperatūros. Geriausia juos suvalgyti tą pačią dieną, kai buvo iškepti. Jeigu norite, prieš tiekdami madlenas apsijokite cukraus pudra.
* Originaliame recepte nurodyta, jog iš nurodyto produktų išeis 18 pyragaičių, tačiau reikia turėti galvoje, jog būna įvairių madlenų kepimo formų. Priklausomai nuo to, kokią turite jūs, kriauklelės bus didesnės arba mažesnės, pailgesnės arba išskleistos vėduoklės formos. Iš to paties tešlos kiekio mažesnių madlenų, žinoma, išeis daugiau negu didesnių. Man iš nurodyto tešlos kiekio išeina 18-24 madlenos, priklausomai nuo to, ar į formeles dedu daugiau, ar mažiau tešlos.
** Profesionalai tešlą į kriauklių formeles dažniausia spaudžia per konditerinį švirkštą. Tačiau mano patirtis rodo, jog pagal šį receptą pagaminta ir išbrinkinta tešla išeina pakankamai tvirta, tad, norint išspausti ją per konditerinį švirkštą, tenka gerokai pasiterlioti, tešlą maišyti, krėsti ir kitaip "kankinti", o nuo to pyragaičių skonis ir struktūra nė kiek nepagerėja. Man skaniausi pyragaičiai išeina tuomet, kai visai neelegantiškai ir neprofesionaliai pasišiaušusią ir prieš tai niekaip nemaišytą ir neplaktą tešlą į formeles sukrečiu paprasčiausiu šaukštu, atgnybusi reikalingą jos kiekį tiesiai iš šalto dubens.
*** Madlenų kepimo laikas gali skirtis priklausomai nuo orkaitės kaitrumo, o ypač - nuo to, ar naudosite metalinę, ar silikoninę kepimo formą. Metalinės formos įkaista žymiai geriau, todėl 2 min. aukštoje temperatūroje ir 5 min. išjungtoje orkaitėje pyragaičiams visiškai užtenka (tiesa, jeigu į formeles pridedu labai daug tešlos, kepu 3 min. labai karštoje ir 6 min. išjungtoje orkaitėje). Tačiau, pavyzdžiui, Valerija, tinklaraščio Cukerka šeimininkė, kuri taip pat rėmėsi prancūzų šefo Allain Ducasse receptu (su kai kuriais pakeitimais), siūlo madlenas kepti taip: 3-4 min. 220°C temperatūroje, 8-10 min. laikyti išjungtoje orkaitėje, tuomet dar 5 min. pakepti vėl įjungtoje, iki 160°C įkaitintoje orkaitėje (žr. čia). Turiu įtarimų, jog taip kepant, labiau tiktų silikoninė forma. Aš pamėginau šį kepimo būdą su savo metaline formele, bet madlenos, mano nuomone, buvo aiškiai perkepusios ir per tamsios spalvos, nors ir nesudegė. Taigi, grįžau prie originalaus prancūziško metodo.


Madlenos, kurių tešla šaldytuve buvo brandinama per naktį. Jų masę į kepimo formą įspaudžiau konditeriniu švirkštu. Nuotrauka Kristinos

Madlenos iš tos pačios tešlos, šaldytuve brandintos parą laiko ir į kepimo formą sukrėstos šaukšteliu tiesiai iš šalto dubens. Šios madlenos turi daugiau ir didesnių oro tarpų, todėl yra dar puresnės. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.

2018 m. liepos 24 d., antradienis

Žaliųjų žirnelių blynai



Žirniniai blynai Lietuvoje buvo kepami nuo seno. Kada nors apie juos tikiuosi parašyti plačiau, o kol kas pasakysiu tik tiek, jog mūsų seneliai ir proseneliai virtuvėje beveik visada naudodavo geltonus džiovintus žirnius bei jų miltus. Dėl tos priežasties lietuviški žirniniai blynai savo išvaizda ir skoniu labiau primena sočius indiškus papločius negu šiuos lengvus, vasariškus žaliųjų žirnelių blynelius, kuriuos nusprendžiau pristatyti čia ir dabar.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, kur žaliųjų žirnelių blynai (ang. green pea pancakes) kepami pakankamai dažnai - apie tai byloja ir knygos, ir gausūs internetiniai šaltiniai. Tiesa, tai sąlygiškai naujas patiekalas, atsiradęs Škotijoje XX a. pradžioje. Jis turi aristokratiškas šaknis, mat yra siejamas su haute cuisine ir profesionalių šefų pastangomis sukurti rafinuotų skonių suflė. Kadangi iškepti vykusią suflė - įgūdžių ir sėkmės reikalaujantis dalykas ne tik namų šeimininkėms, o ir dažnam virėjui, kažkam šovė į galvą pasilengvinti gyvenimą ir purią tešlą panaudoti "ne pagal paskirtį". Taip atsirado žaliųjų žirnelių blynai, kurių receptas plito per kulinarijos leidinius ir su laiku įgijo ne vieną variaciją.

Nuotrauka Kristinos

Bazinis blynų receptas visai nesudėtingas. Išaižyti žalieji žirneliai užpilami nedideliu vandens kiekiu, trumpai paverdami, kol suminkštės (bet nespės pervirti ir papilkėti), o tuomet sutrinami. Gaunama skaisčiai žalia tyrė, savo konsistencija panaši į bulvinių blynų tešlą. Tyrė lengvai pasūdoma, o tuomet į ją dedami kiaušiniai, kurių baltymai paprastai išplakami atskirai. Beveik visuomet į tokius blynus įmaišoma ir kokių nors priedų, atliekančių prieskonių vaidmenį. Pavyzdžiui, mano receptas rekomenduoja į blynų masę įmaišyti smulkiai sutarkuoto kietojo sūrio. Kituose receptuose figūruoja smulkintas svogūnas, prieskoninės žolelės, varškė, feta sūris, juodieji pipirai ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Tam, kad kepami blynai gražiau apskrustų, būtų šiek tiek tvirtesni ir lengviau apverčiami, dauguma receptų siūlo į tešlą dėti ir truputį kvietinių miltų ir/ar krakmolo (bulvių, kukurūzų miltų ar kitokio). Manau, jog tai geras patarimas. Mano knygoje apie miltus užsiminta nebuvo, todėl iš pradžių nusprendžiau iškepti kelis blynus be jų. Paaiškėjo, jog tai - tikras iššūkis, nes blynai buvo itin trapūs. Todėl iškepusi pirmąją keptuvę ir patenkinusi savo smalsumą, pasinaudojau internetiniais patarimais ir į tešlą įmaišiau kelis šaukštus kvietinių miltų. Kepti blynus tapo akivaizdžiai lengviau, nors jų skonis faktiškai nepasikeitė. Vis dėlto, netgi įbėrus šiek tiek miltų, žirniniai blynai išlieka labai minkšti, todėl nesiūlyčiau formuoti didelių, plonų blynų. Kur kas patogiau bus apversti mažesnius ir storesnius blynelius. O ir mažus kepti reikėtų neskubant, ant nedidelės ugnies, kad, prieš apverčiant, blynai spėtų sutvirtėti, tačiau neapdegtų.

Nuotrauka Kristinos

Kokį įspūdį žaliųjų žirnelių blynai padarys valgytojams, labai priklauso nuo to, kaip juos patieksite. Šie blynai turi švelnų, žirnišką, vos salsvą skonį, todėl prie jų tinka įvairiausi priedai. Klasikinis pasirinkimas - kreminio sūrio (ar kitokio rūgštaus pieno produkto - natūralaus jogurto, crème fraîche, grietinės ir pan.) padažas, pagardintas mėtomis ir/ar kitokiomis prieskoninėmis žolelėmis, citrinos sultimis, česnaku ir pan. Jeigu blynus nešite į stalą mažytėmis porcijomis kaip šiltą užkandį prieš pagrindinį patiekalą - o britai mano, jog tai puikus šiltas užkandis - ko gero vien tik padažo ir pakaks. Antra vertus, ne taip jau daug šeimų šiais laikais namuose gamina pietus ar vakarienę iš kelių patiekalų. Todėl žaliųjų žirnelių blynus galite nesunkiai paversti pagrindiniu valgiu, jeigu tik sukomponuosite juos su gardžiais priedais ir šiek tiek padidinsite porcijas.

Nuotrauka Kristinos

Priedai prie blynų, žinoma, priklauso tik nuo jūsų norų ir fantazijos. Tie produktai, kuriuos mėgstate derinti su netrintais žaliaisiais žirneliais, tiks ir prie žaliųjų žirnelių blynų. Šiam įrašui nufotografavau pietus, kuriuos valgiau su savo devynmečiu sūnumi. Aš, be padažo, rinkausi marškinėliuose virtą kiaušinį, sūdytus seliavų ikrus ir laiškinius česnakus. Mano vaikas, nemėgstantis nei ikrų, nei skysto kiaušinio trynio, blynus valgė su padažu, sūdyta žuvimi ir apvirtais žirneliais (įmečiau kelias ankštis į verdamus žirnius, o pavirusi apie 3 min, išėmiau ir perliejau šaltu vandeniu - tokios ankštys tampa skaisčiai žalios, bet žirneliai išlaiko savo saldumą).

Vyras tądien grįžo vėliau, tad jo porcija liko nenupaveiksluota :) Vis dėlto, kad ir be nuotraukų, ta proga noriu pasakyti du dalykus. Pirma, vėsioje vietoje blynų tešla puikiai stovi kelias valandas - nepastebėjau, kad vėliau kepti blynai skirtųsi savo skoniu, purumu, spalva ar pan. Antra, vyro nuomone, prie jų labiau tinka aštresni priedai. Savo blynus jis valgė, užsitepdamas gana sūriais konservuotais menkių ikrais (iš skardinės) ir pagardindamas kreminio sūrio padažu. Taigi, koks derinys bus gardžiausias jums, parodys tik ragavimo patirtis ir laikas. Galbūt tai bus, tarkime, žaliųjų žirnelių blynai, paskrudinta šoninė ir pomidorai :) Aš tuo tarpu dalinuosi blynų receptu, kuris, tikiuosi, taps atspirties tašku tolimesniems jūsų eksperimentams.

Nuotrauka Kristinos


Green pea pancakes - žaliųjų žirnelių blynai

Ingredientai (maždaug 4 porcijoms)

200 g išaižytų žaliųjų žirnelių (tinka ir šaldyti)
Žiupsnelis cukraus
Druskos (pagal skonį)
~ 1 v.š. sviesto
2-3 v.š. tarkuoto kietojo sūrio
4 v.š. kvietinių miltų
2 kiaušiniai (baltymus atskirkite nuo trynių)
Neutralaus skonio aliejaus (kepimui)
Padažui:
~150 g kreminio sūrio (arba kitokio rūgštaus pieno produkto - natūralaus jogurto, crème fraîche, grietinės ir pan.)
Nebūtinai: 1-2 v.š. pieno
1 v.š. smulkintų mėtų lapelių
Tarkuotos citrinos žievelės ir citrinos sulčių (pagal skonį)
Kitų prieskonių ir priedų (pagal poreikį)
  1. Iš pradžių reikėtų pagaminti padažą, kad jis spėtų susistovėti. Visus jo ingredientus sumaišykite taip, kad padažas būtų norimos konsistencijos ir skonio. Jeigu naudosite kreminį sūrį, greičiausia reikės įpilti šlakelį pieno, kad padažą praskiestumėte, ir citrinos sulčių, kad jį parūgštintumėte. Jeigu naudosite, pavyzdžiui, jogurtą arba rūgščią grietinę, jų skiesti ir rūgštinti turbūt nebereikės, tačiau čia pravers žiupsnelis druskos skoniui subalansuoti. Žodžiu, orientuokitės pagal situaciją :) Pagamintą padažą uždenkite, kad neapdžiūtų viršus, ir laikykite vėsiai, kol prireiks.
  2. Žirnelius sudėkite į prikaistuvį ir užpilkite verdančiu vandeniu. Vandens nereikia labai daug - žirneliai neturėtų jame plūduriuoti, verčiau jau tegul būna ne visiškai apsemti. Mano knyga rekomenduoja vandenį pasūdyti, bet aš manau, kad geriau tą padaryti vėliau, mat druska sukietina žirnių odeles. Todėl į vandenį geriau jau įberkite mažą žiupsnelį cukraus. Virkite neuždengtame puode, kol žirneliai suminkštės (bet nepervirs ir nepakeis spalvos į pilką), o dalis vandens nugaruos. Išvirusius žirnelius išgriebkite ar nukoškite, tačiau jų nuovirą pasilikite.
  3. Išvirtus žirnelius sutrinkite į tyrę elektriniu smulkintuvu, jeigu reikia, įpildami truputį nuoviro. Tyrę pagal skonį pasūdykite, įmaišykite sviestą ir sūrį. Palaukite apie 10 min., kol tyrė šiek tiek pravės, tada sudėkite kiaušinių trynius ir įmaišykite miltus. Palikite dar 10-20 min. kad miltai išbrinktų, o tyrė dar labiau pravėstų. Jeigu tešla atrodo labai kieta, galite papildomai įmaišyti žirnių nuoviro.
  4. Prieš pat kepdami blynus, išplakite baltymus iki standžių putų mentele atsargiai įmaišykite į tešlą.
  5. Įkaitinkite storadugnę keptuvę ir patepkite ją aliejumi. Aliejaus turėtų būti mažai, tik tiek, kad keptuvė blizgėtų. Šaukštu dėkite tešlą, formuodami nedidelius ir ne itin plonus blynus. Kepkite (neprarasdami kantrybės :) ant šiek tiek mažesnės negu vidutinė ugnies. Kai blynai sutvirtės, o viena jų pusė švelniai apskrus, blynus apverskite ir apkepkite antrą pusę. Kol kepsite kitą porciją, jau iškeptus blynus laikykite šiltai.
  6. Iškeptus blynus patiekite šiltus, su padažu ir kitokiais mėgstamais priedais. 
  7. Jeigu blynams kepti nenaudojote per daug aliejaus, jie bus gardūs (minkšti, bet neriebaluoti) ir atvėsę, todėl galėsite su jais pasigaminti, pavyzdžiui, žirninių "sumuštinukų".
Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 150-151.

2018 m. liepos 22 d., sekmadienis

Raudonųjų serbentų desertas



Vietovardžiai, kaip ir vardai, turi galią mūsų atmintyje sukelti virtines asociacijų ir prisiminimų. Apie ką imate mąstyti, pavyzdžiui, išgirdę žodį Rumšiškės? Jeigu šiame miestelyje gyvena jūsų artimieji ar draugai, turbūt vaizduotėje iškils jų paveikslai. Jeigu teko čia dirbti, mintimis sugrįšite į projektus, įmones bei diskusijas su kolegomis. Jeigu mėgstate pažintines keliones po mūsų šalį, tikėtina, kad paminėsite Lietuvos liaudies buities muziejų. Na o aš, išvydusi lentelę su užrašu Rumšiškės, bene dažniausia pagalvoju apie Antaną Baranauską ir Joną Aistį, kurių gyvenimas ir kūryba susiję su šia vietove. Keista, bet rašytojų biografijos detalės galvoje užstrigo dar mokyklos laikais, ir jokie tolimesni įvykiai nesugebėjo tos informacijos užgožti. O ne per seniausia, važiuojant pro Rumšiškes, iš atminties užkaborių išniro fragmentas iš Jono Aisčio kūrinio Augo sode (1932):

Augo sode serbenta
Ašarinėm kekėm.
Buvo meilė taip šventa -
Niekam nepasakėm...

Kažkada, ruošdamasis egzaminams, šį eilėraštį "atrado" ir mintinai mokėsi Gediminas, mano klasiokas, kuris į poeziją žiūrėjo perdėm racionaliai, t.y. atsiskaitymams visuomet rinkdavo tuos poezijos tekstus, kurie turėjo mažiausia strofų ir netgi mažiausia žodžių eilutėse. Augo sode paaugliško amžiaus skaitytojams kažkodėl pasirodė baisiai juokingas kūrinys, tad bešmaikštaudami jį išmoko ko gero pusė klasės :)

Nuotrauka Kristinos

Tačiau šįkart chrestomatinį Jono Aisčio eilėraštį prisiminiau dėl kitos priežasties. Mat visai neseniai buvau gaminusi raudonųjų serbentų desertą, kurį mano knyga rekomendavo patiekti ne bet kada, o švenčiant vestuves. Sutikite, ne taip jau dažnai raudonieji serbentai tampa meilės ir santuokos simboliu. Na, gal dažniau negu agrastai, kuriuos poetizavo Liudas Gira (daugiau apie tai - įraše Skumbrės su agrastų padažu), ir vis dėlto...


Leidinys, sugrąžinęs mane į mokyklos laikus ir Jono Aisčio eilėraštį Augo sode - tai nedidelė Evelinos Račiūnienės knygelė Šventinis stalas (1978), kurią aptikau savo anytos Linos kolekcijoje. Šventinį stalą autorė supranta gana plačiai ir suskirsto receptus į atskiras grupes, atkreipdama dėmesį tiek į anuometines valstybines, tiek ir į asmenines progas. Kai kurios knygoje pristatytos šventės mums gerai pažįstamos ir švenčiamos iki dabar (Naujieji metai, sidabrinės ar auksinės vestuvės ir t.t.), kai kurios pelnytai pamirštos (pavyzdžiui, Didžiojo Spalio metinės) arba netekusios anuometinio pompastiškumo (žr. didžiulius skyrius Gegužės Pirmosios šventinis stalas arba Moters dienos šventinis stalas). Taigi, šis receptų rinkinys - tipiškas pavyzdys, kaip sovietmečiu į propagandos mechanizmą būdavo įtraukiamos net tokios neutralios sritys kaip kulinarija. Antra vertus, abejoju, kad virimo knygas rašiusios šeimininkės politinius aspektus išryškino savo valia. Todėl šią knygelę, nors ir bylojančią apie istorinius lūžius, mano nuomone, vis dar galima naudoti kaip retro receptų rinkinį. Juo labiau, kad kai kurios patiekalų idėjos, mano manymu, visai įdomios.

Nuotrauka Kristinos

Desertas, pavadintas Raudonųjų serbentų drebučiai, kaip jau minėjau, yra priskirtas vestuviniams patiekalams. Nežinia, ar tai - autorinis knygos autorės kūrinys, ar drebučių idėją ji kur nors nusižiūrėjo (knygelės gale yra literatūros sąrašas, kuriame figūruoja 12 šaltinių lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis), tačiau aš asmeniškai anksčiau su tokiu patiekalu susidūrusi nebuvau. Iš pirmo žvilgsnio ingredientų sąrašas nuobodus: serbentų uogos, vanduo, cukrus ir želatina. Tačiau mane nustebino ir sudomino drebučių gamybos būdas. Vietoje to, kad būtų sustingdyta paprasčiausia žele su serbentų sultimis, recepte siūloma maždaug pusę paruošto skysčio išplakti, t.y. pagaminti serbentų putėsius. Taip gaunamos dvi vienodo skonio, tačiau skirtingos spalvos bei tekstūros masės. Jas sumaišę, turėsite šventiškai atrodantį, gana neįprastą desertą. Abejoju, kad šiais laikais jis tiktų vestuvių stalui, bet kokiai nors mažiau iškilmingai progai - arba visai be progos - kodėl gi ne? Tad jeigu mėgstate vintažą, raudonuosius serbentus ir gaivius, neriebius žele tipo saldumynus, šis receptas bus kaip tik jums.

Nuotrauka Kristinos


Raudonųjų serbentų desertas (drebučiai)

Ingredientai (8 porcijoms)

400 g raudonųjų serbentų uogų
20 g želatinos*
~ ½ l šalto virinto vandens
300 g cukraus
  1. Uogas perrinkite, nuplaukite ir išspauskite sultis (aš pertrinu per sietelį).
  2. Želatiną išbrinkinkite nedideliame vandens kiekyje ir, šildydami ant mažos ugnies, ištirpinkite. Jokiu būdu jos neužvirinkite.
  3. Prikaistuvyje arba metaliniame dubenyje sumaišykite serbentų sultis ir cukrų. Maišykite, kol cukrus visiškai ištirps; jeigu norite galite šiek tiek pašildyti. Tuomet į cukraus ir serbentų sulčių mišinį supilkite ištirpintą želatiną ir vandenį. Vandens reikės tiek, kad iš viso būtų 1 l skysčio. Gautą skystį dar kartą išmaišykite ir perkoškite per tankų sietelį, kad neliktų želatinos dalelių, serbentų sėklyčių ir pan.
  4. Padalinkite gautą skystį į dvi dalis. Šiek tiek daugiau negu pusę dėkite į šaldytuvą ir šaldykite, kol gausite tvirtus, skaidrius drebučius. Kitą, šiek tiek mažesnę skysčio dalį gerai atvėsinkite, palaukite, kol truputį apstings o tuomet išplakite, geriausia elektriniu plaktuvu. Plakant masė išputos, akivaizdžiai padidės ir pašviesės. Gautus putėsius irgi dėkite į šaldytuvą, kad gerai atvėstų. 
  5. Patiekiant desertą, į taures šaukšteliu pakaitomis dėkite serbentų žele ir putėsius. Papuoškite skaidriu drebučių gabalėlliu, o jeigu norite - ir/ar serbentų kekėmis.
  6. Mano nuomone, prie šių drebučių tiktų pasiūlyti trapių sviestinių sausainių, nors originaliame recepte jie neminimi :)
* Rekomenduočiau naudoti labai smulkią, greitai tirpstančią želatiną, skirtą desertams. Ji paprastai pardavinėjama pakeliuose, ant kurių nurodyta, jog želatinos užtenka 1 l skysčio sustingdyti.

Nuotrauka Kristinos


Recepto šaltinis:
Evelina Račiūnienė, Šventinis stalas, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 40.